IDĖJOS SPAUDOJE

VALSTYBINIS IR TAUTINIS KELIAS NEVISADA SUTAMPA

V. Alksninis Dirvoje (1963. 4. 5) abejoja Lietuvos laisvės kelio tiesumu, nes Vliko ir Lietuvos Laisvės Komiteto pirmininkai nesą palankūs bendriems laisvės kovos žygiams su ukrainiečiais ir kitomis Sov. Sąjungos tautomis. Autorius laiko, kad toks nusistatymas yra priešingas moralei ir įžeidžiąs Ukrainą. Pagal autorių “Lietuva turėtų iškelti praplėtimą pavergtų tautų šeimos,” atseit, Pavergtųjų Seimo sudėties. Dirvos bendradarbio keliamos Lietuvos -Ukrainos bendradarbiavimo mintys vertos dėmesio, nes (a) jos faktiškai kelia dilemą, su kuo Lietuvai tikslinga jungtis savo laisvės kovoje: su vadinamais Sov. Sąjungos satelitais, — Bulgarija, Čekoslovakija, Lenkija, Rumunija, Vengrija, — ar su Sov. Sąjungos sienose esančiomis pavergtomis tautomis: b) jos neskiria valstybinės ir tautinės bendradarbiavimo su Sov. Sąjungos tautomis plotmės.

Dilema su kuo Lietuvai tikslinga jungtis savo laisvės kovoje, kyla iš fakto, kad sovietiniai satelitai pabrėžtinai atžymi savo ir Baltijos valstybių tarptautinės padėties skirtumą nuo Sov. Sąjungos respublikų, nurodydami, kad jų ir Baltijos valstybių byla su Sov. Sąjunga yra perdėm tarptautinio pagrindo, būtent, 2-jo pasaulinio karo nebaigta tarptautinė byla, o Sov. Sąjungos tautų byla yra Sov. Sąjungos vidaus reikalų pagrindo.

Su Ukrainos priėmimu Pav. Seimas susidūrė savo veiklos pradžioj. Lietuvos delegacija palaikė (ir to nusistatymo nėra pakeitusi) Ukrainos į Pav. Seimą priėmimą. Seimo didžioji dauguma betgi tam buvo ir tebėra aiškiai nepalanki. Daugumos nusistatymas neina, kaip Dirvos bendradarbiui atrodo, iš Lenkijos ar kitų seimo narių priešiškumo ukrainiečių valstybinės nepriklausomybės siekimams ar Sov. Sąjungos iš-skaidymui nepriklausomomis valstybėmis. Anaiptol. Atvirkščiai, visi seimo nariai tam yra palankūs ir tokias pastangas remia. Seimo daugumos nusistatymas nepriimt Ukrainos į Seimą eina ne iš priešiškumo Ukrainos teisingiems ir pagrįstiems nepriklausomybės siekimams, o iš tarptautinių įstatymų, kurie Ukrainos ir kitų Sov. Sąjungos respublikų nelaiko tolygiomis Lenkijai, Čekoslovakijai, Lietuvai, Latvijai. Tai nėra JV politikos linija, o tarptautinės teisės bendras dėsnis. Nors sovietinė Ukraina ir sovietinė Gudija yra JT nariai, suvereninės valstybės status joms nėra pripažintas ir de iure jos nepriklausomų valstybių bendruomenėje neegzistuoja, o tėra Sov. Sąjungos priklausiniai. Ir Baltijos valstybių tarptautinė teisinė padėtis nėra tolygi satelitų padėčiai. Bet juo labiau ji nėra tolygi Sov. Sąjungos respublikų padėčiai. Baltijos valstybės de iure egzistuoja. Ieškant analogijos, galima tarti, kad okup. Lietuvos ieškinys Sov. Sąjungai yra sutrukdyto valstybės atstatymo pagrindu, o Ukrainos ar kitų Sov. Sąjungos respublikų ieškinys Sov. Sąjungai tegali būti nuosavybės teisių pagrindu. Kadangi Baltijos valstybių ieškinys Sov. Sąjungai esmėje sutampa su satelitų ieškiniu, natūralus yra jų bendradarbiavimas laisvinimo byloje tiek Pav. Seimo plotmėje, tiek kitais atvejais.

Lietuvos - Ukrainos tarptautinės teisinės padėties skirtumus ypač apdairiai turi respektuoti tos mūsų organizacijos ir jos atstovai, kuriems tenka kalbėti Lietuvos vardu. O tuo vardu kalba ne tik nepriklausomos Lietuvos diplomatai ir konsulai, bet ir Lietuvos delegacija Pav. Seime ir kitos Lietuvos laisvinimo organizacijos. Ir gerai, kad kalba, nes tuo palaiko Lietuvos nepriklausomybės tęstinumą, kurį Kremlius seniai siekia likviduoti, kad Baltijos valstybės savo tarptautine teisine padėtimi atsidurtų vienoj plotmėj su Sov. Sąjungos respublikomis. Šias Kremliaus užmačias turint minty, Lietuvos reprezentantams juoba privalu budėti dėl savo krašto tarptautinės teisinės padėties, kad Lietuva netaptų Sov. Sąjungos vidaus reikalu. Šiuo atžvilgiu Dirvos bendradarbio teikiamas kelias yra tikrai slidus ir pavojingas, nes jis neskiria valstybinės ir tautinės bendradarbiavimo plotmės su Sov. Sąjungos tautomis. Valstybinėje plotmėje Lietuvos byla su Sov. Sąjunga yra kito pagrindo, nei Ukrainos ir čia Lietuvos reprezentantų bendri žygiai su Ukrainos reprezentantais tik išimtinais atvejais tejmanomi. Kas kita tautinėje plotmėje. Čia lietuvių ir jų organizacijų bendradarbiavimas su ukrainiečiais yra ir pageidautinas ir remtinas. Ir vienas pirmųjų tokio bendravimo ir bendradarbiavimo uždavinių lietuviams turėtų būti pasiaišikinimas ir susipratimas su ukrainiečiais, kad jie liautųsi Baltijos valstybes tempę į vieną plotmę su Sov. respublikomis. Toks Baltijos valstybių laikymas “within the USSR” pačios Ukrainos laisvės kovai ir tarptautinei teisinei padėčiai nieko neprideda, o Baltijos valstybių padėtį iškraipo ir rezultate tetarnauja Kremliaus užmačioms. Pvz. ABN Correspondence (1962, Nr. 6)lentelėje apie Sov. Sąjungos sudėtį be jokios pastabos Baltijos valstybes įrikiuoja į vieną grupę su Sov. Sąjungos respublikomis. Arba Freedom Facts (1963 Nr. 4),kalbėdamas apie “Liberation from within”, net taip pafrizuoja padėtį, kad išeina, jog Baltijos valstybės jau nuo 1920 “Latvians, Estonians, Lithuanians, Georgians, Armenians, Finns, Turks yra Sov. Sąjungos sudėtinė dalis: Mongols, and others could liberate themselves and regain the freedom they had in 1918-1920..."Būtų tikslinga, kad ir Dirvos bendradarbis, užuot ieškojęs tarp lietuvių nesamų Ukrainos laisvės oponentų, atkreiptų sau prieinamų ukrainiečų sluoksnių dėmesį, kad šioks tikrai kreivokas jų laisvės kelias vargiai ar laisvėn eina.

Vt. Vt.

Kokios galimybės bebūtų, kova už tai, kas brangu, niekada nėra beviltiška dėl to, kad ji pačioj savyje yra vertinga. Pats kovojimas jau yra savyje laimėjimas. Ne išorinė sėkmė matuoja žmogaus vertę, o tai, ko jis siekė ir su kokia nelygstamybe kovojo už tai, ką brangino.

Juozas Girnius

Tauta ir tautinė ištikimybė