Žvilgsnis į save
TIRPSTANČIOS TAUTINĖS BENDRUOMENĖS IR KYLANTI VIENALYTĖ RASINĖ BENDRUOMENĖ
Jonas Šoliūnas
Kas bent kiek yra susipažinęs su lietuvių išeivių istorija ir kas bent kiek daugiau susigaudo priežastyse, nukreipusiose lietuvių išeivių gyvenimą viena ar kita linkme, tas mato, kad per eilę metų išeivių kelionė ir sustojimo vietos šitame krašte kito tiek geografiniu, tiek kitais atžvilgiais. Palyginimo dėlei būtų naudinga bent trumpai pažvelgti į paskiras lietuvių išeivių kartas, bet trumpumo sumetimais tenkinsimės padarydami tik vieną kitą pastabą.
Jei pavartysime pirmesniųjų išeivių kartų ir paskutiniosios, jau iš tremties dienų atvykusios, išeivių istorijos lapus, tai pamatysime, jog visos išeivių bangos iki antrojo pasaulinio karo daugeliu atžvilgių ryškiai skyrėsi nuo vėliausios bangos. Ankstyvesniąsias išeivių kartas galime aptarti kaip žmones, geresnės duonos ieškotojus, grupę, kuri vyravo fiziškai stipria vyriškąja lytimi, dažnai nevedusius, neretai nuotykių mėgėjus. Tačiau paskutinioji išeivių karta dažnai buvo visiškai priešinga savo sudėtimi. Šitas skirtingas išeivių veidas nebuvo nulipdytas savanoriškai. Ir viena ir antra banga buvo apibrėžta sąlygų. Seniau savo kraštą, tamsų ir priespaudoje beskęstantį, paliko dažnai tik tas jaunimas, kuris nebijojo vargo, troško nuotykių, gyveno iliuzijomis ir sapnavo tolimąją EI Dorado žemę. Anais laikais savo žemę palikęs jaunimas nežinojo, kad Čikagoje juos pasitiks Upton Sinclair Džiunglių vaizdai, ir todėl net pats gimtosios žemės palikimas nebuvo tragiškas. Todėl anų kartų būrimasis į lietuviškas kolonijas buvo tipiškai vienodas. Ano išeivio svarbiausioji problema buvo noras vėl tvirtai įsikibti žemėn, save prisegti prie naujos vietos. Šitaip samprotaudami, jie be jokių vadovų patarimų, be jokių planavimų, rodos, tiesiog tik instinkto vedini kūrėsi lietuviškos parapijos pašonėje.
Svetimų amžiais guitas, net savame krašte gyvenant girdėjęs tik svetimą kalbą daugumoje įstaigų, jis neretai galvojo, kad ir čia "prieš valdžią” nėra ko pūstis. Svetimos kalbos girdėjimas įstaigose ir darbe jam buvo beveik natūralus reiškinys. Jis iš aplinkos nereikalavo jokių patogumų, nes jų nesitikėjo. Jis nekovojo už savo teises, nes jų nežinojo. Jam atrodė, anot, Upton Sinclair, jis visa savo raumenimis gali nugalėti. Daugeliu atvejų jis tetroško duonos ir ramybės. Duonos jam suteikė raumenys, o ramybės — lietuviškoji prigimtis. Ir taip krauju ir prakaitu persunktoje svetimoje gatvėje įsikūrė pirmosios lietuviškos kolonijos su savo bažnyčiomis, vienuolynais, krautuvėlėmis, bankais, na ir, žinoma, įvairiausiomis užeigomis.
Nenuostabu todėl, jog anieji išeiviai nešoko statyti kultūros namų, bibliotekų, sporto salių. Dažniausiai buvo statomos institucijos, kurios tarnavo kiekvienam individui, bet ne visai visuomenei.
Kultūrinei veiklai išprusimo neturint, buvo tenkinamasi įsitvirtinimu savo lygio socialinėje grupėje. Sociologų tvirtinimu, tuolaikiniai išeiviai priklausė žemiausios (lower lower) klasės socalinei grupei.
NAUJOJI BANGA
Sakėme, kad pokariniais laikais atvykusi išeivių karta daugeliu atvejų buvo priešinga čia rastoms.
Pirma:naujieji ateiviai iš savo krašto pasitraukė priverstinai, laisvės netekimo baimės verčiami.
Antra: naujoji ateivija nebuvo rinktinė grupė nei amžiaus, nei fizinės jėgos atžvilgiais.
Trečia:ji nebuvo viengungių minia, bet dažnai pasitraukusi su neišsklaidyta šeima ar net visa gimine.
Teisingai dr. Julius Kaupas jau 1955 metais rašė: "Jei anksčiau lietuviai atvykdavo Amerikon savanoriškai, žadėdami čia įsikurti ir pasilikti, tai dabartiniai tremtiniai atkako nenorom, priversti karo aplinkybių ir Lietuvos okupacijos. Jie tikėjo išvyksta laikinai ir žadėjo grįžti netrukus atgalios, politinei padėčiai pasikeitus. Daugumas jų turėjo svarbų vaidmenį Lietuvos gyvenime ir buvo augte suaugę su juo”.1)
Turint tokias dvi priešingas išeivių grupes, kurias jungė tautiškumas, o visa kita tik skyrė, nenuostabu, jog abi dalys vienon šeimon natūraliai susilieti negalėjo ir negalės.
Visų pirma, naujasis ateivis aukštų ponų malonės neprašė, nes buvo įsitikinęs, kad dėl jų nusipolitikavimo jis čia atsirado ir tam tikra prasme valstybė (šiuo atveju visa tai, kas yra aukščiau jo) jam yra skolinga. Antra, esant daugiau moksliniai išprusus, buvo neįsivaizduojama kaip “ponas ir mužikas” galėtų iš viso bendradarbiauti. Todėl labai greitai atsirado ir “dypukų” minėjimai, ir spauda, parengimai, vakarienės.
Jei pirmasis šį kraštą gyrė už jam suteiktą laisvę ir duoną, tai pastarieji priešingai, anot dr. Kaupo, "šio
krašto kultūra jo negalėjo pagauti, jis kritikuoja ir neigia ją. Jis sako, kad Lietuvoje šienas kvepėdavęs saldžiau ir kad kaime namus suręsdavo stipriau, kad žmonės buvę draugiškesni ir juokaudavę kitaip: nuoširdžiau ir linksmiau... Prie to prisideda skaudus jausmas, kad jis yra pažemintas ir nereikalingas. Daugelio profesijų žmonės negali rasti darbo savo pasirinktame lauke. Jie turi pelnyti duoną fiziniu darbu, kuris duoda daug mažiau pasitenkinimo, yra žemesniam socialiniam lygy ir pelno mažiau respekto. Jie neturi daug progos bendrauti su savo intelektualinio lygmens amerikiečiais ir, stebėdami fabriko darbininkiją, iš viso suabejoja ar Amerikoje esama inteligentijos”.2)
Betgi sakoma, kad laikas yra geriausias žaizdų gydytojas. Metams slenkant ir susidėjusių politinių aplinkybių dėka abi išeivių kartos panašėja.
Seniau keiktieji namukų savininkai dažnai tapo mielių tyliu kaimynu ir žolės pjovimo bendrininku. Žodžiu, nuosavybės atžvilgiu, materialinio turto atgavimu, buvęs tremtinys supanašėjo ir pasidarė panašios spalvos su seniau atvykusiais.
Thorstein Veblen, žinomas sociologas, yra išsireiškęs, jog "nuosavybės turėjimas teikia garbę”.3) Mūsų naujiesiems ateiviams, karo audrų bei okupantų suminkytiems, matomų ir apčiuopiamų turtų įsigijimas buvo tartum nuplėštos garbės atgavimas. Tačiau šitas naujas įsikibimas namuosna tam tikra prasme yra tremties atsižadėjimas. Anot prof. Maceinos ‘:namų pamatuose yra įmūryta prometėjiška idėja”,4), nes "žmogus apsigyveno pastoviuose namuose tada, kai pasijuto esąs žemėje nebe pabėgėlis ar svetimšalis, bet čiabuvis... Namai yra keleivinio žmogaus pobūdžio išsižadėjimas. Tai simbolinė išraiška pastangų pasilikti šioje tikrovėje ir ją vienintelę laikyti savo tėviške”.5)
Stebint paskutiniosios ateivių kartos "sunamėjimą”, atrodo, kad įvyko kažkas paradoksiško: medžiaginių turtų įsigijimu supanašėję su seniau atvykusias, buvę tremtiniai šio krašto kultūrai liko beveik svetimi. Dėl psichologinių priežasčių (kalbos nemokėjimo, papročių ir tradicijų nepažinimo bei bejėgiškumo įsikurti savo profesijoje) pastarieji tapo kažkokiomis kultūros atplaišomis. Savos kultūros siaurumas ir dirvos mažumas, bei nepajėgumas išplaukti į platesnes tarptautines pelkes, vėliausiąją ateivių kartą nustūmė į "žemkakčių” socialinę klasę.
Pagal Harper magazino redaktoriaus Russel Lynes apibrėžimus vargu ar galėtum daugumą mūsų buvusių tremtinių sukelti aukščiau nei "low middle” socialinę klasę, kurios tipiški atstovai mėgsta senus baldus, ekstravagantiškus muzikinius filmus, geria bourbon ir gingerelę, klausosi lengvųjų operečių muzikos, lošia pokerį, bridžą ir priklauso visai eilei bendruomenės organizacijų.6)
ŠIANDIENINĖ PADĖTIS IR ARTIMOS ATEITIES PERSPEKTYVOS
Anglų žurnalistas W. J. Wheath-erby, lankydamas New Yorką, aprašė Manchester Guardian savaitraštyje (3.29.62) vienos negrų šeimos likimą. Jis ten vaizdžiai nupasakojo, kaip viena gausi šeima laukia nepaprastos žinios. O toji žinia nebuvo džiugi. Jie visi susirūpinę laukė pranešimo, ar jų sūnui ir broliui bus dovanota mirties bausmė už žmogžudystę, ar jis turės mirti elektros kėdėje. Žinoma, panašių žinių laukimo mes galime rasti ir kitur. Va, taip neseniai tokios žinios Čikagoje laukė Pan Crump ir Paul Dukes šeimos. Tokios žinios laukė turbūt ir Baldonado šeima San Francisco mieste. Tai neesminga. Šiuos pavyzdžius užsimenant norėta išryžškinti nūdienio didmiesčio tragedija. Gi nuolatinės dramos vyksmą išryškina tik kraštutiniai įvykiai. Miestas yra beširdis gyvulys. Jis neturi jausmo, nėra jame romantikos. Miesto mašinoje maži lietuviški įvykiai tepastebimi tik parapijos žiniose, aprašomi tik savos spaudos. Tačiau, nors tragedijos ir nėra garsinamos, jų yra. Jos nuolatos vyksta. Kasdieninė aplinka gali būti ignoruojama, galima apie ją nė nerašyti, o tačiau ji egzistuoja. Kaip negrų šeimą gali paliesti šeimos nario teisėtas nužudymas, taip lietuvišką koloniją jaudina kieno nors iš namų pabėgimas ar artimojo komunistu apšmeižimas.
Galima ir verta į save žiūrinėti ir iš idealistinės pusės, t.y. kaip turėtų būti. Niekas, sakysim, dr. J. Girniui nedraudžia skelbti žodžio savo knygoje Tauta ir tautinė ištikimybė, koks turėtų būti lietuvis. Tačiau nevalia niekam aplinkos ignoruoti. Ne aplinką ignoruodami, bet ją įvertindami, teisingai pasverdami ir tinkamas priemones prieš jos blogas įtakas naudodami, mes galėsime save kaip tautinės mažumos egzistenciją čia pratęsti.
Tenka sutikti su Edinburgh universiteto prof. J.A.C. Brown, kad šiandieninės problemos, kurios liečia gyvenimo sąlygas, mes negalime išspręsti nei noru sugrįžti praeitin, nei pagaliau jų ignoravimu. Anot Brown, problemos išsprendimas glūdi ne sugrįžime į praeitį, bet pajėgume prisitaikyti prie esamų sąlygų taip, kad jos daugiau tarnautų žmogiškiesiems tikslams.7)
Į aplinką žvelgiant ryškėja trys pagrindinės problemos, kurias verta paminėti, joms atsakymų paieškoti.
Pirma: kur yra mūsų, kaip tautinės mažumos, vieta didmiestyje ir koki santykiai galimi su kitomis tautinėmis mažumomis bei tautine didžiuma.
Antra: koks likimas miesto ekologinio kitimo akivaizdoje laukia mūsų pagrindinių institucijų ir
Trečia: kokios yra mūsų tautinės mažumos išlikimo galimybės, žvelgiant į tautinę mažumą jos nariams sklaidantis.
DIDMIESČIO VEIDAS
Sociologiniu požiūriu daugumas šio krašto didmiesčių yra panašūs. Jų pagrinde rasime panašumų ir miesto išplanavime, ir jo augime, ir kitime. Jie savyje glaudžia tuos pačius kontrastus: dangoraižiai ir var-tingiausios lūšnos, šviesiausios alėjos ir šiukšlinos gatvės, garsiausi muziejai ir pigiausios užeigos, šimtai bažnyčių ir nemažiau ištvirkavimo lizdų. Toks maždaug vaizdas — sako sociologas Harvey Zozbaugh — yra tipiškas nūdieniam šio krašto miestui.8)
Likimas lėmė, kad žemdirbių krašto vaikai dažniausiai susispietė į didmiesčius, nes čia duoną pelnyti buvo lengviausia.
Pažiūrėkime į tipišką šio krašto didmiestį, kuriuo prof Zozbaugh laiko Čikagą. Gi tipiškam šio krašto miestui dažniausiai yra būdinga vad. ekologinė žiedų teorija.
Vadinasi, kiekvienas miestas savo fizinį veidą keičia nusistovėjusia tvarka. Jo anatomijoje mes paprastai rasime penkias zonas: pirma — vidurmiestis, kur vyrauja dangoraižiai, krautuvės, įstaigos; antra — pereinamoji zona, kur vyrauja senosios statybos namai, dabar virtę šiukšlynais, valkatynais ir trečia — juodadarbių, mažai uždirbančių darbininkų, rajonas; ketvirta — įvairiausių darbininkų, smulkių valdininkų, baltakalnierių rajonas ir penkta — užmiestiniai kvartalai, apgyvendinti smulkiosios buržuazijos ir kultūrinių snobų.
Anot sukurtosios Burgers teorijos kiekvienam šitam žiedui yra charakteringa ne tik namų statyba bei jų piniginė vertė, bet jie yra ir tipiškų bendruomenių rajonai.9)
Neseniai pasirodžiusioje knygoje Anatomy of Metropolissociologai Hoover ir Vernon, nagrinėdami New Yorko miestą, rado, kad gyvenamąją vietovę dažniausiai apsprendžia trys faktoriai: darbas, pajamos ir šeima.10)
Jie teigia, kad daugumas stengiasi sekti savo kaimynų pėdomis, bandydami "keep - up with the local Joneses”.11)
KUR MŪSIŠKIAI?
Padarius keletą pastabų apie miesto struktūrą kiekvienam kils klausimas, kur daugiausia rasime savo tautiečių. Kur mums pritiktų ar pritinka gyventi, kurtis? Tačiau į šį klausimą negalėsime atsakyti, nesusipažinę su ateivių istorija bei jų ekonomine būkle.
Iš teorijos gi žvelgiant, matome, kad daugelis seniau atvykusių kūrėsi pigiosios darbininkijos kvartaluose. Taip Čikagoje atsirado Bridgeportas, 18-sios gatvės kolonija, o Baltimorėje Hollins gatvės rajonas.
Ekonominėms sąlygoms pagerėjus ir medžiaginiai išprusus, vėliau atsirado Brighton Parkas Čikagoje, Clevelande šv. Jurgio lietuviška kolonija, o dar vėliau Čikagos Marquette Parkas.
Charakteringa, jog nors didmiestis ir keitėsi savo fizine struktūra, tačiau įvairių tautinių mažumų bendruomenės prieš šį miesto kitimą pajėgė išsilaikyti.
Čia turiu įsiterpti su viena pastaba. Kadangi nei prancūzo J. Maritain, nei vokiečio Ferd. Teonnies, nei lietuvio J. Girniaus bendruomenės apibrėžimai nesutinka, noriu naudotis prof. Zozbough sociologine bendruomenės aptartimi. Anot jo, "bendruomenė yra lokalinė vietovė, kur grupė žmonių naudoja tą pačią kalbą, tuos pačius papročius, jaučia daugiau ar mažiau tuos pačius sentimentus ir veikia dėl tų pačių įsitikinimų”.12)
Europoje mums nebuvo pažįstamos rasinės bendruomenės. Turėjome religines ir kur ne kur tautines bendruomenes. Gi šio krašto didmiestyje tvirčiausios, gausiausios ir kartu agresyviausios yra tautinės ir rasinės bendruomenės. Tarp šių bendruomenių vyksta nuolatinė, arši ir tyli kova. Šios bendruomenės.— didžiausias miesto galvos skaudulys.
Laiko tėkmėje tautinės bendruomenės plėtėsi arba mažėjo, tačiau niekuomet turimų pozicijų kompaktine mase neapleido. Atgalios žvelgiant mums menasi kitados Čikagoje gausios 18-sios gatvės, Bridgeporto, Town of Lake kolonijos. Nepamirštamos Detroite šv. Antano parapijos bei Baltimorėje Hollins ir Clevelande šv. Jurgio parapijos arba Brooklyno Apreiškimo parapijos lietuviškos kolonijos. Kitados rodės niekas mūsų iš šių vietovių neišstums. Tačiau metai įveikė. Matome, kaip visos minėtosios lietuvių kolonijos sunyko arba baigia sunykti.
Lietuvių tautinės mažumos bendruomenių traukįmasis nuo miesto centro užmietin vyksta dėl dviejų priežasčių: fizinio miesto keitimosi ir antrosios ir vėlesnių ateivių kartų kraustymosi užmiestin. Jei miesto keitimosi negalime sustabdyti dėl savaime suprantamų priežasčių, tai vėlesnių ateivių kartų pasitraukimo iš tautiškojo getho nėra įmanoma sustabdyti dėl ekonominių sąlygų.
NAUJA BENDRUOMENĖ
Įpėdin mus seka vis juodi šešėliai. Pasitraukiančios tautinės bendruomenės pozicijas, sąlygų verčiama, užima rasinė bendruomenė.
Tiek tautinė, tiek rasinė bendruomenė savyje turi daug ko bendro.
Garsusis negrų rašytojas James Baldwin savo knygoje Nobody Knows My Name, kalbėdamas apie dabartinę negrų padėtį, teigia, jog tautinių mažumų ateiviai europiečiai, patekę į šio krašto ‘‘tirpdinimo katilą", laikui bėgant, prarado savo tautinės bendruomenės charakterį, nes tapo pajėgiais iš savo getho išsiveržti į aplinkoje esančią daugumą, kur jų nevaržo nei turėtosios tradicijos, nei kilmė.13)
Tačiau, anot jo, taip nėra, ir negali būti su negrais. Kur negras bebūtų, ką beveiktų, kaip besistengtų jis savo spalvos nenuplaus.
“Visi prastųjų kvartalų gyventojai, sako jis, kada banko knygelė leidžia tai padaryti, išsikelia iš valkatyno ir dingsta nuo bet kokio buvusio persekiojimo’’.14) Negras taip padaryti negali. Jo pabėgimą iš savo bendruomenės padaro neįmanomą įvairiausios ekonominės sąlygos ir diskriminacija. Negras gali važinėti brangiausiu automobiliu, gali dėvėti ištaigingiausius drabužius. Jam visa tai leista. Tačiau dar daug laiko prabėgs, kol tabu — kad negras gali gyventi kur jis nori — ateis.
NEIŠVENGIAMAS KONFLIKTAS
Negrų bendruomenės nariui šiandien prieinami namai yra artimiausioje rasinės bendruomenės aplinkoje. Tai yra tautinių bendruomenių namai. Dabartinė negrų bendruomenė yra panaši į balioną. Ji iš vidaus yra atkeliaujančiųjų baisiai pučiama. Plėstis į kur nors reikia. Ir čia tiesioginiai tautinės bendruomenės susiduria su rasine bendruomene. Ekonominiai išprusę, nebijodami išorinės diskriminacijos, tautinės bendruomenės nariai traukiasi iš turėtųjų pozicijų. Patrijotiškai kalbant, prieš tokį traukimąsi turėtume kovoti. Bet tokia kova būtų beprasminga ir liktų bevaisė.
Kyla klausimas: kas nutiks su tautinės bendruomenės institucijomis?
Kas naudosis tuštėjančiomis tautinių parapijų bažnyčiomis, kas lankys parapijines mokyklas?
Lietuvių vadovaujami bankai, tiesa, galės ir negro pinigus saugoti. Smuklės neištuštės bendruomenei išsikėlus. Tačiau kas gi Šv. Mišių 18-sios gatvės parapijos bažnyčioje klausys? Kas sėdės šv. Antano parapijos Detroite mokyklos suole?
Šiandien tik naiviai galvojantieji žmonės nepastebi ispaniškų pavardžių šv. Antano parapijos mokyklos sąrašuose ar nemato juodų galvų lietuviškų kolonijų parapijų bažnyčiose.
Kaip nėra sulaikomas miesto kitimas, taip yra negalima sulaikyti ir miesto įvairių bendruomenių judėjimo. Tautinių bendruomenių išstūmimas ir turėtųjų ar turimų pozicijų vyksta dėl dviejų priežasčių:
1. Tautinių bendruomenių narių skaičius nuolatos mažėja,
2. Tautinių bendruomenių institucijos yra priverčiamos naudotis naujųjų gyventojų parama.
TAUTINIŲ PARAPIJŲ LIKIMAS
Tautinės bendruomenės mažėjimo sulaikyti negalima. J. E. vysk. V. Brizgio raginimą, kad mūsų tautiečiai grįžtų į buvusias lietuviškas kolonijas, reikia laikyti nei realiu, nei gyvenimišku.16)
Dėl antrosios mažėjimo priežasties — tautinių institucijų sunykimo — esu plačiau pasisakęs Aiduose, 1962, sausis, nr. 1(146).
Tautinių institucijų apsaugojimo sprendimo beieškant turime būti itin realūs. Svarbu, kad šiuo klausimu daugiau domėtumėmės. Gi, kad šiuo klausimu nesidomima (o gal bijomasi?) parodo ir mūsų nesirūpinimas tautinių parapijų nykimu (per 10 metų tik du žmonės plačiau pasisakė spaudoje).
Neseniai J. E. vysk. V. Brizgys teisingai pastebėjo: “Parapija ir jos veikla nėra tik 45 minučių pamaldos lietuviams sekmadienį ar laidotuvės šiokiadienį. Parapija yra jos narių nuolatiniai bendri interesai ir bendras kasdieninis darbas tiems interesams. Labiau prasilavinęs neturi skirtis tame visame gyvenime nuo prasčiokėlių. Visi turi būti ir dirbti kartu, vieni kitiems vadovaudami, susiderindami vienon šeimon’’.17)
Skamba gražiai. Kažkas panašaus į mūsų minėjimų rezoliucijas. Tačiau su tokiomis deklaracijomis nei parapijų, nei lietuviškų mokyklų neišlaikysime. Visų pirma, paprasčiausiai kalbant, panašiuose žodžiuose jaučiama naivumas ir nuoširdumo trūkumas. Jeigu mūsų vyriausieji dvasiškuos atstovai šitą problemą tepastebėjo tik dabar, tai kas nutiko su praėjusiu dešimtmečiu? Ką veikėme tada?
Ir pagaliau Ekscelencijos žodžiai: "mano giliausiu įsitikinimu visos organizacijos savo svarbiausiu uždaviniu turėtų laikyti savo žmones išlaikyti susispietusius aplink savo bažnyčias savo parapijose"18), nėra realūs. Argi organizacijos pajėgs išlaikyti ką nors 18-sios gatvės kolonijoje? Ar organizacijos galėtų imtis atsakomybės dėl vaikų saugumo tamsiose Bridgeporto gatvėse? Būkime realūs: didmiesčio kitimo sulaikyti negali jokia organizacija.
Per eilę metų stebint mūsų bendruomeninį gyvenimą gaunasi įspūdis, kad iš viso mūsų rūpinimasis savo tautinės grupės likimu nebuvo nei konkrečiai svarstomas, nei realiai esamoji ar busimoji padėtis įvertinta.
Bendruomeninis susiorganizavimas jau pačioje pradžioje buvo pasmerktas nepasisekimui tą susiorganizavimą pradėjus iškilmingomis deklaracijomis, bet ne konkrečiais darbais jį pagrindus.
Tokioje padėtyje atsidūrus dabar ir galime klausti: kokios yra mūsų tautinės bendruomenės išlikimo galimybės? Idant klausimas būtų konkretesnis, noriu jį perfrazuoti į tokią prielaidą:
Naujoji ateivių karta, ekonomiškai išprususi, kitos bendruomeninės grupės spaudžiama, nejausdama daugiau prasmės apie būtinumą gyventi tautiniame getho ir neįvertindama savo tautinės kultūros, turi tendencijų be jokio skausmo nuo savo grupės atsiskirti, tuo pačiu pasmerkdama save tautinei savižudybei.
Pažiūrėkime į keletą argumentų šios prielaidos parėmimui.
Turbūt visi sutiksime, kad paskutinioji ateivių banga ir jų vaikai nebegalima nė lyginti savo ekonominiu gerbūviu su Upton Sinclair Džiunglių lietuviais. Aniems lietuviška bendruomenė buvo būtinybė kovoje dėl duonos kąsnio. Todėl jie ir spietėsi apie vieną gatvės kampą, idant vargan įkritus kaimynu galėtų pasikliauti.
Mums ekonominis vargas nežinomas. Nuo jo mus apsaugo įvairiausi draudimai.
Sutiksime, turbūt, kad tol, kol rasinė diskriminacija valdo šį kraštą, jo rasinė bendruomenė, natūraliai gausėdama, turi visus privalomus duomenis pūsti balioną į tą pusę, kur išorinis įlenkimas yra įmanomas. Vadinasi, mūsų tautinei mažumai savo pozicijas apleidžiant, visai natūralu, kad jas užima ir užims mažiau ekonomiškai išprususi ir diskriminuojama rasinė bendruomenė.
Yra sakoma, jog tautinės mažumos nariai visados noriai traukiasi iš tautinės bendruomenės kvartalų, norėdami supanašėti su juos supančia dauguma. Gi sociologas Kurt Lewin yra pasakęs, kad labai dažnai vėlesnės kartos ateivis, matydamas savo tėvų nenorą ir nesugebėjimą tapti panašiu savam kaimynui, dažnai jų pradeda nekęsti ir bando nuo tautinio getho atsiskirti.
Jaunesnioji karta, susidūrusi su aplinkoje esančia kultūra ir ją palyginusi su iškreiptu, nepilnu savo tautinės kultūros vaizdu, dažnai susidaro įspūdį, kad tik aplinkoje esančios daugumos kultūra ją gali patenkinti, ir todėl palaipsniui nubyra.
KUR EISIME
Gal būt kai kas mintyje pagalvos: ar nėra galimos šviesesnės perspektyvos? Gal būt ir galimos. Betgi pradėjus kalbėti apie visokias "šviesesnes” galimybes mes nukryptume J visokiausias spekuliacijas. Šių žodžių paskirtis ne kuo nors spekuliuoti ar nurodinėti, koks lietuvis ar lietuvių bendruomenė turėtų ar neturėtų būti. Šių žodžių paskirtis kitokia: pažvelgti į esamą padėtį ir ją iš sociologinio taško įvertinti.
Kovoje dėl savo tautinės mažumos išlikimo svarbios ir minėtinos dvi galimybės:
Norint išlikti, būtina tvirčiau įsikibti į turimas pozicijas. Šitas mūsų įsikibimas turi būti realus, apčiuopiamas, pav. tautinių namų statyba, jaunimo stovyklų įsigijimas ir pan.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenė turi galimai greičiau pradėti organizuoti naujus bendruomenės židinius — getho — ir burti iš esamų kolonijų bėgančius į naujas, užmiesčiuose besikuriančias lietuviškas kolonijas. Gi mūsų tautinės institucijos turi sekti ir kurtis ten, kur lietuviškos kolonijos kuriasi. Taigi, yra būtina ir vėl kurti naujas parapijas, organizuoti lietuviškas mokyklas ir plėsti kitų lietuviškų institucijų tinklą.
Literatūra
1. Julius Kaupas Tremties gyvenimo psichologija, Draugas, 1955 kovo 19, p. 3.
2. Ibid., p. 3.
3. Thorstein Veblen The Anxiety for Status in An Introduction to Social Science, Chicago, 1953, Book 1, p. 261.
4. Antanas Maceina Saulės giesmė, Brooklyn, 1954, p. 177.
5. Ibid. p. 177, p. 186.
6. Russell Lynes High — brow, Middle — brow, An Introduction to Social Science, Bokk 1, p. 318.
7. J.A.C. Brown The Social Pshy-chology of Industry, Baltimore, 1954, p. 40.
8. Harvey W. Zorbaugh The Gold Coast and the Slum, An Introduction to Social Science, Book 111, p. 201.
9 Ibid. psl. 211.
10. Edgar M. Hoover and Raymond Vernon Anatomy of a Metropolis, New York, 1962, p. 146.
11. Ibid. p. 146.
12. Harvey W. Zozbaugh, op. cit. p. 208.
13. James Baldwin Nobody Knows My Name, New York, 1961, p. 130.
14. Ibid. p. 131.
15. Charles E. Silberman The City and the Negro Fortune Magazine, March, 1962, p. 89.
16. Vysk. V. Brizgys Grįžkime atgal vieni prie kitų, Draugas, 1962, gegužės 3, p. 4.
17. Ibid. p. 4.
18. Ibid. p. 4.