Kiek dar yra likę iš Nepriklausomos Lietuvos

1962 M. BALANDIS NR. 28 (65)

Andrius Baltinis

Kiek mes jaučiamės didelės nelaimės prislėgti, visuomet esame linkę apie dabartinę Lietuvos padėtį kalbėti gilaus kartumo persunktais žodžiais — mūsų valstybė taip išniekinta, sumindžiota ir sunaikinta, kad nieko iš jos jau nebėra likę. Mūsų rašytojai apie ją kalba kaip apie nelaimingą valandą gimusio kūdikio nužudymą.

Nors šis nusistatymas gerai atitinka mūsų gilaus skausmo ir didžios skriaudos pergyvenimus, tačiau nėra visai teisingas objektyvaus ir šalto proto atžvilgiu. Lietuva iš tikrųjų nėra visai sunaikinta ir nužudyta, bet tik kalėjime retežiais supančiota. Nors tas kalėjimas ankštas, gali pasidaryti dar ankštesnis, bet retežiai, kuriais ji supančiota, nėra labai stiprūs. Mūsų tvirtinimai, kad Lietuvoje žmonės visiškai pavergti, neturi jokios laisvės, yra prievartaujami ir jaučiasi labai nelaimingi, visiškai pagrįsti ir jų teisingumą galima įrodyti dokumentais.

Tačiau čia skirtini du dalykai: politinė ir asmeninė arba visuomeninė ir ūkine priespauda. Rodos, kad mūsų žmones Lietuvoje labiausiai slegia ūkinė arba asmeninė priespauda. Jie turi gyventi tokioje socialinėje ir ūkinėje santvarkoje, kuri jiems iki sielos gelmių priešinga, kuri neleidžia ir draudžia dirbti ir tvarkyti savo asmeninį gyvenimą pagal savo norą, bet nustato kiekvieną jų žingsnį ir visą jų gyvenimą apraizgo absurdiškų potvarkių tinklu, be to, jie jaučiasi skaudžiai išnaudojami, apiplėšiami ir asmeniškai nesaugūs. Šie dalykai žmones Lietuvoje labiausiai vargina ir daro nelaimingus. Bet čia reikia pabrėžti, jog tai nėra kokia ypatinga tik vienų lietuvių nelaimė. Tai visų komunizmo pavergtų tautų nelaimė, kai patys rusai Rusijoje taip pat kenčia.

Kiekvienu atveju priespauda ir skurdas Lietuvoje neturi tiesioginio logiško ryšio su nepriklausomybės netekimu. Tai, kas buvo paskelbta prieš 44 metus, buvo politine nepriklausomybė, savos valstybės atstatymas. Lietuva būtų galėjusi politiškai likti nepriklausoma, bet žmonės būtų ūkiniai ir asmeniškai pavergti, jei komunizmas Lietuvoje būtų buvęs įvestas pačių lietuvių rankomis, be bolševikų okupacijos.

Žinoma, ir politinė Lietuvos laisvė yra skaudžiai sužalota ir naikinama, bet absoliučiai sunaikinta ji vis dėlto nėra: tam tikra krašto tvarkymo ir valdymo galimybė dar yra, nors ir griežtoje okupanto priežiūroje ir kontrolėje. Apskritai, galima tvirtinti, nors dabar Lietuvoje ūkinė ir asmeninė priespauda daug didesnė ir skaudesnė, negu caro laikais, bet tam tikros politinės teisės, bent jau teorijoje, yra truputį didesnės, kaip anais laikais, kada lietuviai nė svajoti negalėjo apie tokius pasigailėjimo vertus “šiaudinius ministerius”, kokie yra dabar Lietuvoje.

Jei ūkinio tvarkymosi galimybės ir asmeninis saugumas dabar Lietuvoje būtų panašus caro laikams, tai žmonės daugumoje galėtų prisitaikyti ir laukti kaip caro laikais. Ir čia, išeivijoje, daugelis iš mūsų neturi jokiu politinių teisių, net tie, kurie jas turi, neturi galimybės tvarkyti savo gyvenimą lietuvišku būdu, bet nežiūrint to, rodos, daugumoje yra patenkinti, kiti net laimingi.

Netektų stebėtis, jei kovotojas dėl Lietuvos laisvės sakytų, kad tai yra didesnė naikinamos tautos išlikimo galimybė, jei mūsų žmonės Lietuvoje medžiaginiai vargsta ir skursta: tai skatina juos kovoti dėl visiškos nepriklausomybės, kad ją atgavus būtų galima pakeisti ūkines ir asmenines sąlygas. Kitaip jie galėtų pasidaryti tokie, kaip daugelis lietuvių už Lietuvos ribų, kuriems medžiaginiai gerai sekasi, bet kurie Lietuvos laisvės kovą ir tautinę ištikimybę jau yra pamiršę.

Svarbu pabrėžti, kad dalis Vasario šešioliktąją paskelbtos politinės laisves, bent jau jos idėja ar principas, nėra visai sunaikinta. Jei bolševikai laikytųsi savo paskelbtosios konstitucijos, kuri pramato ir išstojimą iš Sovietų Sąjungos, greičiausiai ir dalis Lietuvos komunistų, tinkamam momentui atėjus, panorėtų nusikratyti smurtinio Lietuvos pavergimo ir okupacijos. Bet okupantai nė nemano laikytis savo įstatymų ir konstitucijų. Bet mums yra svarbu pats principas, kad Lietuvos nepriklausomybė teorijoje dar egzistuoja, kurią pripažįsta ir bolševikai, bent jau minėtąja išstojimo pastaba.

Bolševikų galybė jokiu būdu nėra amžina. Jau yra ženklų, kad ji pradeda griūti. Lietuvos tada nereikėtų kaip 1918 metais kurti tarsi iš nieko, bet užtektų tik pašalinti tuos priespaudos retežius, kurie ją pančioja, užtektų praktiškai įvykdyti tik tai, kas pripažįstama teorijoje. Į mūsų balansą tad galima įrašyti tą didįjį laimėjimą, kad tai, kas prieš 44 metus pasiekta, dar ir dabar galimybėje tebeegzistuoja.

Išsilaisvinimas be karo

Be šio minėto laimėjimo galima iškelti ir daugelį kitų, apie kuriuos dažniau kalbame. Lietuva atsikūrė ir gyvavo tik dėka lietuvio žmogaus ir tik jam. Didelis laimėjimas, kad Lietuva patenkino šį žmogų ir padarė jį laimingu: jis pamiršo tą menkavertiškumo jausmą, kad jis yra tik antros rūšies žmogus. Tas pripildė jį gyvenimo džiaugsmu, noru dirbti ir pasiekti tuos nesuskaitomus laimėjimus visose gyvenimo srityse, kurie būdingi ypač pirmiesiems nepriklausomybės metams. Milžiniškoji energija, kylanti iš tautos sielos gelmių, padėjo per trumpą laiką visai sunaikintame krašte pasiekti didelių ūkinių ir kitokių laimėjimų ir įvykdyti mūsų svajonę apie visų žmonių lygybę, socialinį teisingumą bei kitus idealus, į kuriuos vis artėjome.

Tai mes jaučiame ypač dabar, svetimuose kraštuose, kur, nežiūrint skambių frazių, viešpatauja žemesnės kokybės dvasia. Ir visi, kurie buvo nepriklausomybės dvasios įtakoje, šiandien jaučia jos pėdsakus savyje, o tai yra Vasario šešioliktosios laimėjimas ir mūsų praeities turtas.

Bet ne tik ūkinėje ir socialinėje srityse, bet ypač dvasinėje, nepriklausomybės metai davė didelių laimėjimų mene, literatūroje ir moksluose. Visa tai ugdė dar iki šiol neišsivysčiusią lietuviškąją dvasią, stiprino tautinę sąmonę ir kūrė visa tai, ką vadiname lietuviškąja kultūra.

O tai nėra tik praeitis: kas tai nors kartą išgyveno, yra jau kitoks, tobulesnis žmogus, šiandien dar galįs gyventi intensyvesnį dvasinį gyvenimą, nes praeityje pasiektieji idealai neleidžia mums džiaugtis visais tais mažaverčiais blizgučiais, kurių tiek daug aplink mus svetimame krašte. Iš to kyla tik vienas reikalavimas: išlaikyti savo lietuviškumą ir tautinę kultūrą.

Žiūrint į mūsų valstybinę ir politinę sritį, iš mūsų laisvosios praeities įsigijome valstybinį ir politinį patyrimą, išugdėme savo politikus bei valstybės vyrus ir sukūrėme politinio valdymosi ir galvojimo tradicijas, padidindami lietuviškosios egzistencijos vertę ir kurdami naują lietuvio žmogaus tipą.

Tai labai nepatiko bolševikams, todėl jie pirmoje eilėje stengėsi sunaikinti šį naująjį žmogų, jau pirmomis okupacijos dienomis deportuodami valstybės vyrus, politikus ir valstybinio aparato darbuotojus.

Pagaliau tenka iškelti ir tą laimėjimą, kad nepriklausomai gyvendami sugriovėme mums priešų daromą priekaištą, jog esame per maži ir silpni patys tvarkytis. Įrodėme, kad būdami laisvi, mes galime geriau gyventi ir save tvarkyti, negu būdami kitų globoje, kurie mus tik išnaudojo ir pasisavino mūsų sukurtąsias vertybes.

Dabar kyla pats svarbiausias klausimas: koks galimas tolimesnis Lietuvos ir lietuvių likimas?

Lietuvių tautos ir valstybės ateitis pirmoje eilėje priklausys nuo tėvynėje esančių lietuvių, nors esantieji už jos ribų gali suvaidinti labai svarbų vaidmenį- Lietuvių likimas Lietuvoje priklauso nuo komunizmo vergijos išsilaikymo ar žlugimo. Lietuva galės laisvam gyvenimui keltis tik tada, kai dabartinis komunistinis režimas žlugs.

Ar tai gali atsitikti ir kokiu būdu tai įvykti? Apie tai mes turime standartinę pažiūrą:    visi esame

įsitikinę, kad Lietuva gali būti išlaisvinta tik kilus trečiajam pasauliniam karui, todėl mes jo laukiame ir visur stengiamės įžvelgti jo artėjimo ženklus, tikėdami, kad kartu su juo per kraują ir ugnį ateis mūsų išsigelbėjimas.

Šią baisiąją viltį ir visuotiną pažiūrą susilpnino labai galingų puolamųjų ginklų išradimas, kurie gali sunaikinti ne tik priešą, bet ir sąjungininkus ir pačius užpuolėjus. Be abejo, dėl šio klausimo yra daug agitacijos ir, gal būt, daug perdėjimų. Bet Hirošimos ir Nagasaki griuvėsiai ir šimtų tūkstančių žuvusių ar baisiai sužalotų žmonių skaičius yra šiurpi tikrovė. Be to, šios pirmosios atominės bombos, kurios sunaikino tiek daug žmonių, esančios tik vaikų žaislai palyginti su naujausiomis vandenilio bombomis.

Anglų filosofas Russel (susenęs ir paraudonavęs anglų filosofas, dažnomis progomis cituojamas anglų ir amerikiečių spaudos. Red.) sako, kad geriau raudonas, negu lavonas (better red than dead), komunistai vis dėlto kartą išnyksią, bet jei viskas žūtų, tada nieko negalima tikėtis. Kiti Russel pažiūrą atmeta, sakydami, geriau būti mirusiu, negu raudonu, nes yra juk ir toks gyvenimas, kuris nevertas gyventi.

Be abejones, čia galimos įvairios pažiūros ir diskusijos. Betgi yra aišku, kad nė viena pusė atominio karo nenori. Dėl trijų milijonų lietuvių ar 7 milijonų pabaltiečių niekas atominio karo nepradės, nors viską naikinančio karo pavojus tebėra didelis. Dabar vyrauja įsitikinimas, jog galimame atominiame kare nebus laimėtojų, bet tik pralaimėtojai. Atominis karas gali reikšti Vakarų Europos ir jos istorijos sunaikinimą, taigi ir Lietuvos kartu.

Bet jei karas mums gresia didžiausiais pavojais, ar pagrįstos išsilaisvinimo viltys be karo? Komunizmo susiskaldymas jau yra prasidėjęs. Pavergėjai gali laikytis tik iki tol, kol jie visi sutartinai pasitiki savimi ir tiki į savo dalyką. Jei šis tikėjimas nyksta, jų galia žlunga. Dabar pasaulinio komunizmo vadai jau nebetiki į savo dalyką ir pradeda peštis tarp savęs. Tai reiškia momentą, kada režimas iš lėto, bet tikrai pradeda griūti. Tai gerai žinojo Stalinas, todėl teroru užgniaužė kiekvieną nukrypimą nuo “generalinės linijos”.

Viena šio skilimo priežasčių yra pati komunizmo doktrina, kurios K. Marksas visai nebuvo suformavęs iki galo. Jis iš tikrųjų tik nubrėžė gaires į socialinę revoliuciją savo garsiuoju istoriniu materializmu: kapitalizmas pagal jį savaime turi pereiti į komunizmą dėl kapitalo vis didėjančio susikoncentravimo į nedaugelio rankas ir dėl milžiniško proletariato masių didėjimo, kur prileidžiama, kad visa tai vyks pagal kažkokią mistinę neišvengiamą dialektiką.

Iš antros pusės, Marksas yra daug kritikavęs kapitalizmą, bet visai mažai paaiškinęs, kaip jis iš tikro supranta komunizmo kūrybą bei statybą.

Del to pasirodo, kad jau iš atžvilgio į kelią, kuris veda į komunizmą, jo sekėjai nesilaikė to garsiojo istorinio materializmo: jie Rusijoje visai nelaukė aplinkybių natūralaus pasikeitimo ir vidujinės dialektikos stebuklo, bet prievarta įvedė komunizmą į šį labiausiai atsilikusi kraštą, kur kapitalizmas buvo vos užsimezgęs.

Marksas savo pramatymais suklydo ir jie nepasiteisino

Po šimto metų yra visai aišku, kad Marksas savo pramatymais yra klydęs pačiuose pagrindiniuose dalykuose, būtent, kad darbininkai visada turės tik minimalinį atlyginimą, vis labiau didės skurdas, kapitalistai nuolat pasisavins vis didesnę dalį darbininko pagamintų gėrybių, klasių priešingumai vis labiau didės ir kad kapitalizmas išnyks.    

Kapitalizmas nėra evoliucionavęs pagal Markso receptą, bet priartėjęs prie socializmo: jo didžiosioms įmonėms vadovauja ne savininkai, ne atskiri asmenys, bet specialistų grupės, ir kapitalistai pačiame kapitališkiausiame krašte — Amerikoje labai apkarpomi, jų kapitalai apdedami didžiuliais pajamų, paveldėjimų ir kitais mokesčiais.

Tai, kad Marksas yra suklydęs šiuose labai svarbiuose dalykuose, labai griauna jo autoritetą galvojančių komunistų tarpe, o tokių yra bent jau Vakaruose bet jie, galimi ir Rytuose.

Iš antros pusės, nurodymų trūkumas Markso veikaluose apie komunizmo kūrimą bei statybą veda į labai įvairius aiškinimus, nes nėra tikros “biblijos”, kurios galima būtų laikytis: sekėjai patys turi aiškintis, interpretuoti ir tuo būdu neišvengiamai kyla skirtumai. Pasirodo, kad į šiuos aiškinimus daro įtakos skirtingos tautinės sąlygos įvairiuose kraštuose. Dviprasmę ar daugiaprasmę Markso doktriną kiekvienas tautinis komunizmas supranta kitaip.

Vienas toks svarbus dalykas, tikrumoje pagrindinė Markso tezė, yra Markso reikalavimas kapitalistinę nuosavybę socializuoti, kas, kaip pasirodo, yra neaiški sąvoka, nes ją galima suprasti mažiausiai dvejopai.

Pirmiausia tai galima suprasti grynai teisiškai, kaip nuosavybės teisių suteikimą kokiam nors kolektyvui ar valstybei. Bet tai, kaip pasirodo, visai neužtikrina išnaudojimo panaikinimą, visai priešingai, tai gali reikšti milžinišką jo padide-

jimą, kaip tai yra atsitikę Rusijoje. Tie, kurie valdo nuosavybę, naujoji aukštoji biurokratija, įgyja veik visas pirmykščių kapitalistų privilegijas: gauna dideles pajamas, naudojasi nepaprastais patogumais ir turi neribotą galią darbininkams tvarkyti, daug didesnį, negu ją turėjo kapitalistai. Jie tik neturi teisės nuosavybės parduoti, bet tai jiems visai nesvarbu.

Aštriai susikerta su šia santvarka, kurios laikosi Maskvos komunistai, lenkų komunisto Gomulkos tezė, pagal kurią socializmas reiškia visokios rūšies žmonių pavergimo ir išnaudojimo panaikinimą. Tai visai hereziška samprata ir liečia partijos vadus pavojingoje vietoje, iš kur tat ir kyla Maskvos nepasitikėjimas Gomulka.

Antras svarbus dalykas, kurio Marksas nėra išaiškinęs, yra: ką iš tikrųjų reiškia jo žodžiai apie darbininkų kontrolę įmonėse? Jugoslavijoje yra labai ribota partijos kontrolė darbininkams, ir tai yra rakštis Maskvos akyse. Lenkijoje yra daugiau darbininkų kontrolės, bet pats Gomulka į tai žiūri su nepasitenkinimu. Todėl išeina, kad darbininkams yra pažadėta duoti galios įmonėms kontroliuoti, bet ji jiems neduodama, visi turi paklusti tik partijai, kuri viena gali įvesti komunizmą.

Ir “proletariato diktatūros” supratimas yra pilnas prieštaravimų. Marksas jį vartojo ne kaip politinę, bet kaip visuomeninę sąvoką panašiai kaip kad jis kalba apie buržuazinę diktatūrą. Ir Rusijoje juk tikrumoje nėra jokios proletariato diktatūros, bet yra tik partijos diktatūra proletariatui, bet pats Marksas žiūri į kiekvieną diktatūrą kaip į priespaudą.

Ryšium su tuo yra ir įvairių pažiūrų dėl kitų partijų leidimo: Kinijoje, Lenkijoje, Rytų Vokietijoje ir Čekoslovakijoje jos leidžiamos, kitur ne, bet tai neturi praktiškos reikšmės. Jei šios kitos partijos mėgintų kokiu nors būdu nesutikti su komunistais, tada paaiškėtų, kad komunistai nori daugiau darbininkų partijų, bet tik vienos valdžioje, o kitų kalėjime.

Pagrindinis skirtumas tarp komunizmo Kinijoje ir Sovietų Sąjungoje yra tas, kad Kinijoje jis nori remtis ūkininkais, o ne darbininkais, bent jau laikinai, kol šių darbininkų yra labai mažai. Pagal tai ir susidaro kitokia komunizmo samprata, ir Kinijoje leidžiami smulkūs skirtingumai ir tam tikros laisvės: individualūs ūkiai ir kiti dalykai, ypač kad jų reikalauja tradicijos ir senasis tikėjimas.

Apskritai, dabar Kinijos santykiai su Rusija yra ypatingi, nes Kinijai dabar reikalinga Maskvos parama kraštui supramoninti ir jos režimui pripažinti iš didžiųjų valstybių pusės. Rusai tad juos remia, nes nori turėti stiprų sąjungininką Azijoje, ypač, kad įtempti santykiai su kitomis didžiosiomis valstybėmis. Chruščevas tad ir grasina Kinijos priešams kiek tik gali. Iš antros pusės, Kinija nenori, kad Chruščevas suartėtų su Vakarais, nes tada neturėtų reikalo kinų remti. Rusija juk bijo galingos Kinijos, kuri, kaip matyti, visai nenori pasiduoti Rusijos vadovaujama; be to, Kinija turi gyventojų perteklių, kurie gali pradėti veržtis į Sibiro plotus.

Sovietų Sąjungoje žmogus yra išlikęs toks pat, kaip ir kitur

Šiems prieštaravimams vykstant, Jugoslavijoje atsisakyta visuotinės kolektyvizacijos, o pačioje Rusijoje kraštutinės centralizacijos, Chruščevas mėgina iš dalies decentralizuoti. Apskritai, galime galvoti ką norime apie Chruščevą, bet vis dėlto su juo prasidėjo režimo kitėjimas: įvyko tai ne dėl kokių nors aukštų žmoniškumo principų, bet dėl gyvenimo reikalavimų, kuriems turėjo nusilenkti Chruščevas ir kai kurie kiti komunistai. Jis pradėjo kovą prieš stalinizmą, matydamas, kad taip, kaip iki šiol, toliau jau nebegalima eiti: komunizmas savo baisiais periodiniais valymais rizikuoja prarasti visus savo vadus ir pajėgesnius žmones. Jis norėtų kaip nors kitaip elgtis, bet pasipriešinimas Stalino šalininkų Sovietų S-gos viduje, Kinijos ir Rytų Vokietijos išorėje labai didelis. Jis yra verčiamas daryti nuolaidas laisvei ir ją iš naujo dar užgniaužti.

Bet istorijos rato jau negalima pasukti atgal. Po prancūzų revoliucijos sugriuvimo, reakcionieriškoji Meternicho sistema nenorėjo pripažinti tautoms nepriklausomybės ir laisvės sukilimus tramdė ginklu. Sovietai tuojau po karo panašiomis ir dar žiauresnėmis priemonėmis malšino laisvės sukilimus Lietuvoje ir kituose jų pavergtuose kraštuose, o vėliau Rytų Vokietijoje, Lenkijoj, Vengrijoj. Bet Meternicho sistema išsilaikė tik apie 50 metų. Atėjus momentui ji griuvo ir nebeprisikėlė.

Nors labai su panieka žiūrėtume į Chruščevo daromus pakeitimus, nors dar ilgesnį laiką bus vartojami Stalino metodai, bet Stalino režimas visoje pilnumoje negali sugrįžti, nes jo nenori ir bijo jaunesnieji jo augintiniai. Masiškas žmonių bėgimas iš Rytų Vokietijos ir Berlyne išvestoji mūro siena jų bėgimui sulaikyti rodo, kad ir buvę komunizmo simpatikai pradeda aklai nebetikėti komunizmu, kai bėga ne tik eiliniai gyventojai, bet ir patys komunistai, valdžios pareigūnai.

Rūgimas ir nepasitenkinimas vyksta ir pačioje Rusijoje, ypač inteligentijos ir intelektualų tarpe. Rašytojo Pasternako pavyzdys yra vienas iš būdingiausių. Jugoslavijos Džiljų yra visuose sovietų pavergtuose kraštuose.

Komunistiniame pasaulyje prasidėjęs rūgimas ir nesutarimas komunizmo vadus ir sekėjus daro abejingais, linkstama daug ko geriau nematyti. Galima būti tikriems, kad anksčiau ar vėliau komunistinė vergija grius su trenksmu. Kada tai įvyks, žinoma, niekas negali pasakyti, nes Dievo girnos mala pamažu.

Nėra abejonės, kad didžioji lietuvių dalis komunistų nekenčia. Bet jų nuotaikos negali daryti įtakos pavergėjams. Lietuvoje kiekviena komunizmo kritika ar jam pasipriešinimas pavergėjų suprantamas kaip pavergtos tautos sukilimas prieš pavergėjus. Rusijos komunistiniai vadai kiek daugiau skaitytis su gyventojų nuotaikomis gali tik savame krašte.

Lietuva atgaus laisvę, kai komunistinis režimas sugrius ar bent radikaliai pasikeis pačioje Rusijoje, kas vis dėlto yra galima, arba kai įvyks kas nors nepaprasto, kas irgi yra didelių galimybių ribose. Jaunesnioji lietuvių karta neabejotinai komunizmo griuvimo ir laisvės sulauks.