Partizanai: Istorija ir dabartis

SVAJONĖS IR REALYBĖ

Ar suprantame dabartinį istorinį ritmą?

JUOZAS MEŠKAUSKAS

Juozas Meškauskas — vienas žinomųjų Nepriklausomos Lietuvos ugdytos intelektualų kartos atstovų — yra medicinos daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, buvęs medicinos fakulteto dekanas, mokslinių veikalų iš medicinos srities autorius. Visuomeninėje veikloje žinomas kaip studentų ateitininkų medikų ir gydytojų Gajos korporacijų vienas iš organizatorių ir steigėjų, Ateitininkų Federacijos Tarybos pirmininkas ir Federacijos Vado pavaduotojas.

Spausdinamas straipsnis originale buvo paskaita, skaityta Čikagos Lietuvių Fronto Bičiulių iškyloje 1959 m. birželio mėn.

Amžių bėgyje lietuvių tautai buvo lemta arba būti laisvai ir grumtis su daug gausesniais priešais arba pavergtai ir kęsti fizinius ir moralinius skausmus ir persekiojimus. Laisvės laikotarpiais, tačiau, lietuvių tautos genijus, kaip administracijos taip ir kultūros srityse, pasireikšdavo gana efektingai ir sėkmingai, žmonijos istorija turi tam tikrą ritmą. Tą ritmą suprasti ir įžvelgti stengiasi filosofai, politikai, visuomenininkai ir kiti. Mūsų tautos kunigaikščiai ir valdovai, gerai suprasdami lietuvių tautos geografinę padėtį, tą žmonijos ritmą suprato ir įvertino. Tik šito dėka jie Lietuvos ribas buvo praplėtę nuo Baltijos ligi Juodųjų marių. Deja, gyvenimas kontrastingas. Tokie įvairūs laikotarpiai buvo neilgi. Gausūs išorės priešai, vadovaujančiųjų ginčai, nesutarimas ir maro ligos epidemijos lietuvių tautą kuo ne mirtinai sužlugdydavo. Taip lietuvių tauta atsidurdavo žiaurioj realybėj. Ir ta realybė buvo tiek žiauri, kad ji tautą verte užmiršti visus gražiuosius istorijos laikotarpius, palaidoti šviesesnės ateities svajones, sunaikinti minties lakumą ir kultūrinio pasireiškimo kibirkštis. Žiaurioji realybė privedė prie to, kad savo tautos istoriją rašėme ne mes patys, bet ją mums rašė svetimieji, dažniausiai mūsų kaimynai. 

Negalime sakyti, kad jie būtų neobjektingi, bet ten, kur jų istorija pynėsi su mūsų istorija, daugelyje vietų jie komentavo savo naudai. Be to, jie rašė ne iš pirmųjų šaltinių ir jie daug nesirūpino jos objektyvumu, kaip kad mes nesirūpinome tolimų mums kraštų istorija. Lietuvių tautos atbundąs genijus svajojo apie lietuvių tautos didybę, gražią jos praeitį, ir gal dar gražesnę ateitį. Po, palyginti, ilgo žiaurios realybės laikotarpio nušvito išsvajotoji nepriklausomybė. Išaugo rimti mūsų pačių istorikai, mokslininkai, visuomenininkai. Tai lietuvių tautos svajonių išsipildymas. Deja, laisvės laikotarpis buvo per trumpas. Išaugę mūsų istorikai, kaip prof. Z. Ivinskis, prof. A. Šapoka, prof. Jakštas, prof. S. Sužiedėlis ir kiti per trumpą laiką savo mokslinio bagažo surašyti ir perduoti sekantiems nespėjo; užgriuvo vėl žiaurioji realybė. Lietuvių tautos kūrybinis genijus supančiotas ir svetimųjų subordinuotas. Mūsų istorija yra klastojama: ji rašoma savųjų, bet diktuojama mūsų priešų. Ivinskiai, Šapokos, Jakštai, Biržiškos, Brazaičiai yra šimtmečių bėgyje lietuvių tautai pasireiškusi dovana. Jų neišaugins dabartinė Lietuva, jie neišaugs užsienyje, nors ir iš rimčiausių ir gabiausių istorijos ir literatūros tyrinėtojų. Jie yra lietuvių tautos deimantai. Tačiau mes jų neįvertiname. Jei mes juos įvertintume ir suprastume dabartinę realybę, tai mes juos patalpintume gerose rezidencijose ir prašytume tyrinėti ir rašyti. Istorinį ritmą pajust, suprast ir pagal jį veikti yra ypatingai svarbu. Tai ypač svarbu mūsų mažai tautai. Tą ritmą sudaro ir diriguoja dažniausiai didesnės jėgos ir sąjūdžiai. Man atrodo, kad tą ritmą mes ne visuomet pajaučiame. Tas nesugebėjimas reiškiasi kaip senojoj, taip ir naujojoj kartoj.

ISTORIJOS RITMAS IR EMIGRACIJA

Aš jau minėjau, kad tą istorinį ritmą suprato anais amžiais mūsų kunigaikščiai, taip pat suprato mūsų valstybininkai, kurdami nepriklausomą Lietuvą. Įvykus gi pasaulio kataklizmoms, tautai netekus nepriklausomybės, mūsų politinės, kultūrinės ir mokslinės pajėgos buvo išblaškytos po platųjį pasaulį ir jos nustojo orientacijos, jos liko išmestos iš ritmo, tapo mažai reikšmingomis. Tačiau tautybė, tautinės savybės nėra atimtos, o pareigos pasidarė šimteriopai didesnės negu buvo. Todėl, kaip senesnės taip ir jaunesnės kartos lietuvių uždavinys yra susiorientuoti realybėje. Svarstymas ateities, kad ir toli siekiančių uždavinių ne visados yra fantazija. Kiekviena subrendusi bendruomenė ar asmenybė turi žiūrėti ne tik į esamą padėtį, bet ir į tolimus horizontus. Reali perspektyva yra viena iš brandžios asmenybės ar politinės bendruomenės požymių.

Istorijos ir įvykių bėgyje mūsų tauta buvo ir yra blaškoma po visas šalis ir net kontinentus. Lietuvių tautos genijus, negalėdamas pasireikšti savo tautos rėmuose, pasireiškė kitų tautų mokslinėse, kultūrinėse ar politinėse sferose. Keičiantis kultūrai ir civilizacijai, keičiasi ir įvykių mastas bei apimtis. Po trumpo, bet labai gražaus ir kūrybingo lietuvių tautai nepriklausomo laikotarpio, užėjo vėl vergijos laikotarpis. Palyginti, didelė lietuvių tautos dalis pasibarstė po visą pasaulį. Mūsų tauta yra vieno iš mūsų didžiųjų kaimynų auka, o mes jos nariai esame išblaškyti didelių ir mažų tautų tarpe. Šiandien yra toks laikotarpis, kad mažas yra neįdomus ir nereikšmingas, praktiškai juo nieks nesidomi ir užmiršta. Žodis “didysis” arba “didieji” šiandien vyrauja ne tik politikoj, bet ir sociologijoj, ekonomijoj, literatūroj ir net filosofijoj.

Kaip mes savęs nevadinsim: pabėgėliais, tremtiniais ar emigrantais ar dar kaip kitaip, praktiškai mes einame emigranto keliais. Emigracija vienos tautos ar valstybės yra vienaip, kitos kitaip susirūpinę. Gyventojais pertekusios tautos yra susirūpinusios gyventojų emigracija, nes jų yra perteklius. Tokiu atveju tokios tautos nėra per daug susirūpinusios emigruojamųjų nutautėjimu ir jų įsijungimu į naują visuomenę. Patiems emigrantams paprastai nedaug rūpi tautybę ir kultūrą išlaikyti tos tautos, nuo kurios jie atsiskyrė. Likusiam tautos kamienui emigruojantieji sudaro palengvėjimą ekonomiškai, o kultūriškai tautos kamienas nuo to paprastai nenukenčia. Tokių tautų emigrantams, jei ir pavyksta sudaryti savo kultūrinius ir ekonominius židinius, jie tarnauja tik laikinam ir lengvesniam emigrantų įsijungimui į naują visuomenę. Tokie emigrantai neturi specifinio uždavinio, politiniam gyvenime nėra įsipareigoję, ir nesiruošia paimti politinį vairą į savo rankas. Tokiu atveju tautos kamienas su savo emigrantais laikinai palaiko kultūrinius ar ekonominius ryšius, vėliau, ir palyginti greit, tie ryšiai silpnėja ir pagaliau nutrūksta, lieka tik sentimentas ir prisiminimai.

Mažų tautų normali emigracija yra kiek skirtinga, jų uždaviniai ir rūpesčiai taip pat skirtingi, nes maža tauta dažniausiai yra sunkesnėse sąlygose, negu didelė ir savo visokia egzistencija daugiau susirūpinusi, daugiau sielojasi, daugiau pastangų deda savo tautiečius prie savo tautos kamieno išlaikyti. Tačiau praktiškai ir mažos tautos emigrantai eina beveik tuo pačiu keliu, kaip ir didesnės tautos, tik gal skirtingesne sparta. Emigranto kelius nulemia ne tiek “emigracijos”, bet ir “imigracijos” faktoriai, t. y. faktoriai, su kuriais jis susiduria naujojoje šalyje.

POLITINES EMIGRACIJOS POBŪDIS

Mes esame neįprastinių sąlygų emigrantai. Mes savo tėvynę palikom gaisruose priešui ją okupuojant. Mūsų ir uždaviniai kaip emigrantų todėl yra kitoki. Mes turime politinio emigranto vardą. Tai reiškia, jog mums rūpi ne tik pragyvenimas, bet turi rūpėti ir politinės, tautinės ir kultūrinės mūsų tautos problemos. Nors mes esame kitokių sąlygų ir kitiems uždaviniams emigrantai, tačiau kaip emigrantai mes einame didelių, vidutinių ir mažų tautų emigrantų keliais. Mes gal darome iškrypimų ir zigzagų iš senų emigrantų kelių, tačiau kryptis ta pati ir juo toliau, tuo tų iškrypimų ir zigzagų mažiau. Iš vienos pusės turėdami neišvengiamą emigrantų kelią ar vėžes, iš kurių sunkiai sekasi išsiveržti, o iš kitos pusės turėdami specifinius emigrantų uždavinius, būtent politinius, tautinius ir kultūrinius, turime susimąstyti ir pergalvoti, kaip juos geriau atlikti. Jei mes pripažįstame visuose pasaulio veiksmuose tam tikrą tinkslingumo pradą, tai tas tikslingumo Valdytojas tur būt neveltui patvarkė, kad mūsų emigracijos masėje išsimokslinusi inteligentija sudaro daugumą. Iš to sektų, kad reikalavimai iš mūsų yra daug didesni, negu iš beraščių ar mažiau raštingų emigrantų, atvykusių duonos kąsnio ieškoti. Mes neturime teisės nesusiorientuoti ir susipainioti laiko eigoj, įvykiuose ir faktoriuose. Mes negalime laiko praleisti, nes kiekviena diena neša naujus įvykius, kurie veikia mūsų nenaudai. Mes turime būti labai griežti realistai ir labai radikalūs, kas liečia mūsų susiorientavimą ir mūsų veiksmus.

Turint galvoje emigrantų pasireiškimą ir veiklą kultūrinėj, tautinėj ir politinėj plotmėje emigrantus galima būtų suskirstyti į 3 grupes. 1. Tuos, kurie, peržengę savo tėvynės sieną, su ja nieko bendro nebenori turėti, ir jie tautai pranyksta. 2. Tuos, kurie pradžioje dar bando savo veikla reikštis, bet palyginti greit persiorientuoja ir greita sparta integruojasi į svetimą visuomenę. 3 Ir tuos, kurie palieka savo tautos vaikais visą laiką kaip savo žodžiu, taip ir savo veikla.

Mūsų politinių emigrantų masės nors ir nedidelė dalis yra priskirtina prie pirmosios grupės. Antrajai priklauso gerokai didesnė dalis. Likusioji dalis sudaro m-ją grupę. Apie pirmąją grupę kalbėti netenka, nes ji nurašyta. Antroji grupė įdomesnė. Su ja daug vargo, darbo, pastangų, o rezultatas nedidelis. Įdomiausia tai trečioji grupė. Joje susispietę visi tautos idealistai. Tos grupės žmonės daugiausia sielojasi ir dirba. Aš manau, kad šitai grupei ir mes priklausom. Tautos akimis žiūrint, šita grupė yra vertingiausia. Tačiau su šitos grupės žmonėmis yra kita bėda ir, mano supratimu, gana žymi. Būtent, šitos grupės žmonės, pereidami sieną nieko neužmiršo ir atėję į naują kraštą labai mažai ką išmoko. Jie dažnai gyvena senais prisiminimais, senomis doktrinomis, galvoja ir visus uždavinius sprendžia senomis kategorijomis. Mūsų gerą atmintį parodo policininkų, karininkų, miškininkų, gaisrininkų ir kitokių organizacijų bei klubų atkūrimas, mūsų senų politinių nesusipratimų ir ambicijų neužmiršimas.

REALIZMO STOKA DARBUOSE IR SVARSTYMUOSE

Iš antros pusės mūsų nesugebėjimą ar mažą sugebėjimą ką nors išmokti demonstruoja mūsų susiskaldymas ir kuriami planai. Mes Vlike kelius mėnesius svarstėme ir riejomės, ar į Lietuvos konstituciją Viešpaties vardas turi būti įrašytas ar ne, kai tuo tarpu didelės nekatalikiškos tautos, daugumoje masonų valdomos, turi himnus kaip “God save the King”. Ir ant dolerio užrašyta “In God we trust”. Mūsų inžinieriai, ekonomistai, agronomai daug laiko praleidžia besiginčydami ir planuodami Lietuvos kelius, elektrifikaciją, ūkius ir t. t., kai tuo tarpu mes nežinome, kur tie keliai jau pravesti, nežinome kuriamų kaimų lokalizacijos ir dydžio, nežinome naujai pastatytų ir statomų elektroninių stočių, jų galingumo, paties elektrifikacijos tinklo. Kuriame ūkius, kai tuo tarpu nežinome, kas tuose ūkiuose gyvens ir kokios bus tų ūkių apdirbimo galimybės. Juk tik paimkim padarytą Antalieptės ežerą ar Kauno jūrą. Ir ežeras ir vadinamoji Kauno jūra iškeldino daug gyventojų. Jie gal bus, tačiau žemės ūkių nebus. Kitose vietose žemės bus, bet gal žmonių, gyvulių ar žemei dirbti priemonių nebus. Mes galvojame apie mokyklų sistemą ir jų programą, kai tuo tarpu labai mažai ir tik nuotrupas žinome apie dabartinę. Mes skirstomės į mažas politines grupes ir grupeles, kai tuo tarpu dažnai tų grupių narys nesugebėtų atsakyti, kuo skiriasi viena grupė nuo kitos. Jos svarsto ir daug laiko praleidžia savo programų išdirbimui. Tai gal dar būtų tvarkoje, jei tai visa būtų daroma akademinėj plotmėj. Visa bėda, kad politinė aistra persimeta į praktinį gyvenimą. Dėl smulkmenų, mažų teoretinių ar taktinių skirtumų ir ambicijų politiniai veikėjai dažnai vienas į kitą pažiūrėti ir susitaikyti negali. Ir tas dažnai pasitaiko vienos idėjos ir vienų siekių senųjų ir jaunesniųjų veikėjų tarpe. Visos šitos beprasmiškos aistros tirpdo mūsų draugiškumą, solidarumą ir apsunkina arba net padaro būtinus darbus ir veiksmus negalimais. Esant tokiai situacijai, mes neturime stebėtis, kad nėra ankštesnio ryšio tarp mūsų kiek senesnės kartos veikėjų ir jaunuomenės. Mes jiems nesuprantami, neįdomūs, nepatrauklūs ir tuo pačiu neįtakingi. Jei mes taip ir toliau elgsimės, tai mūsų darbai, mūsų kuriami planai ir programos jaunesniųjų tarpe tęsėjų neras. Man atrodo, kad mes dažnai esame nesveiki svajotojai, nesusiorientuojame laiko pakitimuose ir įvykiuose, nebesuprantame realybės, nebemokame įvertinti realiųjų faktų ir padaryti išvadų. Žmogui tokioj būklėj esant medicina turi tikrus gydymo metodus. Iš šalies čia mums jokių gydymo metodų niekas nepritaikins. Mes turime gydyti patys save ir gydytis radikaliai. Savyje mes turime padaryti perversmą, o norint, ir šoką. Mano supratimu tas yra būtina ir galima, jei dar pas mus yra pakankamai nuoširdumo ir tauraus tautinio susipratimo ir idealizmo. Tai įvykdžius, mes suprastume, kad mūsų nustatytos Lietuvos konstitucijos, mūsų nustatytų ūkinio atkūrimo, elektrifikacijos, kelių ir kitokių planų mes neparvešim. Jie neturi realaus pagrindo, juos griauna mūsų realios padėties ten nežinojimas, dabartinė gyvenimo raida mūsų tėvynėje ir pagaliau juos griauna politinė ir ūkinė raida Europoje. Mes turėtume pajusti, kad tai darome žiūrėdami į faktus, kurie buvo prieš 1939 metus. Mes su dideliu įnirtimu, pykčiu ir nesutarimu 1939 m. darbus dirbame dabar ir gal dar dirbsime eilę metų, neatsižvelgdami į milžiniškus šiame laikotarpyje įvykusius pakitimus. Mes turėtume suprasti, kad mūsų darbas, kokį mes čia dirbame, daugelyje atvejų toli gražu nėra toks vertingas, kaip kad mes manome, o dažnai net ir beprasmis, o tačiau nesutarimų mūsų tarpan įneša labai daug.

REALIOS VEIKLOS KRITERIJOS

Partijos, grupės ir grupelės be-puoselėdamos visokius planus ir beruošdamos programas turėtų pasistatyti vieną klausimą: kas tas programas parveš ir jas ten reprezentuos?Klausimas labai jautrus, bet labai aktualus mūsų veikėjams ir aktyvui. Reikėtų susiorientuoti, kiek lietuvių grįžtų, atsiradus galimybei. Nenorėčiau būti pesimistas, bet manyčiau, kad grįžtančių jų procentas būtų nedidelis. Statistika tuo klausimu dar negalima, bet pati problema iš mūsų akių neišleistina. Atrodo, jog ruošiant programas, planus, projektus būtų gera save paklausti: ar aš grįšiu į Lietuvą ir tas programas, planus ir projektus ir vieną ar kitą politinę grupę ten atstovausiu? Jei atsakymas būtų neigiamas, tai būkime tikri, kad tas darbas dalimi yra nereikalingas, be prasmės, mūsų tarpe keliąs tik nesutarimus. Manau, kad mūsų visi partiniai, politiniai, socialiniai planai ir programos, dėl kurių dažnai mes čia nesusitariame ir pešamės bus, arba jau dabar yra tik istorinės reikšmės, ir gera būtų, jei jie atliktų tik sugestijų vaidmenį vėliau dirbantiems. Jei daugelis apsispręstų negrįžti, tas dar neatpalaiduoja nuo darbo. Priešingai, kiekvienas lietuvis įsipareigoja darbui. Tautai laisvės atgavimas, lietuvybės bei lietuviškos kultūros išlaikymas ir saugojimas palieka bekompromisinis. Tačiau prie šitų uždavinių vykdymo tuomet reiktų eiti kitokiais metodais ir kitokiomis nuotaikomis. Tautos laisvei atkovoti smulkus partinis susiskaldymas nereikalingas ir kenkiąs. Nuo šito darbo joks lietuvis ir jokia grupė nėra atpalaiduota. Jei tokių grupių ir pavienių asmenų yra, tai tik dėl anksčiau minėtų nenormalumų. Tautos laisvės kovos fronte, atmetus: visus užkulisius ir jų niuansus, panaikinus bei dezinfekavus seną raugą, didelių politinių nesusipratimų negalėtų būti. Čia ir konkurencija vargu būtų galima. Turėtų būti darnus nuoširdumas ir vieningas darbas. Persiorientuodamas situacijoj ir veikloj, politinis ir kultūrinis darbas įgauna naujas formas ir būtų daug našesnis.

Nepaslaptis, kad politinės partijos, grupės ir sąjūdžiai, neturėdami realios bazės politinei veiklai, dalinai metėsi į kultūrinę veiklą.

Iš esmės tas nebūtų bloga, tačiau tokiu atveju kultūrinė veikla nėra laisva nuo politinių niuansų ar tendencijų. Tas vargu ar išeina į naudą kaip kultūrinei veiklai, taip ir pačiam veikėjui, nes tas siaurina kultūros ir pačio veikėjo universalumą. Mes turėtume būti universalaus proto, kaip kad Goethes Faustas ar pats Goethe. Jis, gyvendamas Vokietijoj ir būdamas vokietis, savo veikla buvo kosmopolitas ir save vadino pasaulio piliečiu. Mes gi būdami tikrai pasaulio piliečiais savo galvosena ir veikla dažnai pasirodome siauresni už labai siauros valstybės piliečius.

Lietuvybės išlaikymas yra ypatingai svarbus uždavinys. Reikalinga rimtų persvarstymų ir neabejotinai veiklos metodų pakeitimo. Tautinių savybių ir individualybės išlaikymo, o jaunam individe, susidarymas yra sąlygojimas visos eilės sudėtingų pradmenų. Mūsų tauta tenai, ir mes čionai ar kur kitur esame veikiami skirtingų faktorių. Mes vieni nuo kitų tolstame. Lietuvių tauta yra atsidūrusi rusų tautos ir aspiracijų gilumoje. Rytų įtaka jai yra stipriausia. Tačiau šiandien nėra 18-tas ar 19-tas šimtmetis, šiandien dieną ir naktį per spaudą ir oro bangomis idėjos sklinda ir pasiekia toliausius kampelius ir daugiau ar mažiau įsiskverbia į žmogaus protą, tad lietuvių tauta nėra visai aklai uždaryta. Šiame krašte mokykla, spauda, radijas, televizija ir kiti veiksniai mūsų darbą lietuvybės išlaikymo klausimu padidina ir jo vaisius sumažina. Mūsų darbas, pastangos ir metodai yra skubiai reikalingi radikalių reformų. Politinio darbo srityje neveikia, atidėliojimas ir stagnacija nėra pateisinama, bet nėra dar taip ir nuostolinga, nes šiuo metu visa politinė konsteliacija mums labai nepalanki. Tautiniuose ir kultūriniuose baruose neveikia, delsimas ar netinkama veikla kiekvieną dieną neša didžiausius nuostolius.

VIDINĖS REVOLIUCIJOS BŪTINYBĖ

Nei vieno, nei kito klausimo čia nenoriu smulkiau nagrinėti. Tai atskirų pasvarstymų temos. Tenorėjau į mūsų negeroves pažiūrėti iš kito taško. Tie klausimai visiems mums rūpi ir arti širdies. Keliu mintį, kad kiekvieno individo mintyse ir kiekvienos grupės ar organizacijos veikloj reikalinga revoliucija, mediciniškai tariant, elektrinis ar kitoks šokas. O šokui ar revoliucijai įvykus visu fronto, kur reikia vieningai, o kitur konkuruojant ir lenktyniaujant turėtume mestis į Lietuvos nepriklausomybės atstatymo tautinį ir kultūrinį darbą. Mums reikia realybės supratimo ir romantiško idealizmo. Mes negalime pakęsti kasdienybėje. Mūsų tauta sunkiais istoriniais laikotarpiais išliko gyva ir gaivalinga dėka romantinio idealizmo. Bet tas romantiškas idealizmas turi būti sveikas ir atremtas į sveikai suprastą ir įvertintą realybę. Iš jūsų veidų ir nusiteikimų, iš jūsų šios dienos sueigos ir programos aš matau, kad jūs to romantinio idealizmo turite. Jis turi būti nuolat žadinamas ir puoselėjamas, ką jūs gerai suprantate. Jūsų dainos, laužas ir nuotaikos mus visus mintimis nukelia į tėvynę, Nemuno pakrantes. Linkėčiau, kad jūs tą romantišką idealizmą atremtumėte į gerai suprastą ir sveikai įvertintą realybę. Norėčiau, kad mano siūloma revoliucija įvyktų jūsuose pirmiausia, nes, mano supratimu, jūs tam esate pajėgūs, kaip individai ir kaip grupė. Vidinio persiorientavimo ar revoliucijos mes visi lietuviai ir visos grupės esame reikalingi, tačiau aš manau, kad tą padaryti ne visi yra pajėgūs. Dar kartą noriu pabrėžti, kad mano siūloma vidinio persiorientavimo revoliucija tai nėra siūlomas vienos ar kitos grupės likvidavimas, bet tai yra sąlyga naujam darbui ir kūrybai. Kas pirmas tai sugebės ir padarys — bus vadovu ar vadovais, o kurie nuo to atsiliks, bus tik sekėjais. Tad būkit pirmieji.

Į LAISVĘ AUKOJO:

Dr. K. Ambrozaitis $10.00, J. Lieponis $8.00, prel. F. Juras, V. Baronas (Venecuela) po $7.00, S. Dargis $6.00, dr. I. Kuraitė, V. Stulpinas po $5.00, dr. J. Kižys, dr. V. Majauskas, K. Račiūnas, dr. J. Skrinska po $4.00, V. Rygertas, V. Ramonas, po $3.00, V. Čyvas, S. Laniauskas, B. Prapuolenis, dr. J. Reinys po $2.00, L. Barauskas, kun. J. Grigonis, J. Keršys, V. Mačys, A. Masaitis ir V. Petrulis po $1.00.

Mieliems žurnalo rėmėjams nuoširdžiai dėkoja

Į Laisvę leidėjai