Dar viena sovietinio režimo aukų rūšis
ANAPUS
Žinome sovietinio režimo Lietuvoje padarą — kankinių mases. Žinome ir širdyje nešiojame atminimą sovietiniame režime kilusios kitos grupės — laisvės kovotojų.
Čia spausdiname tragišką pareiškimą vieno iš trečios grupės žmonių. Tai pareiškimas vieno iš lietuvių, kurie dėl šiokių ar tokių aplinkybių atsiduria Maskvos agentų tinkle ir yra permetami į Vakarus atlikti šnipinėjimo ar diversijos uždavinių.
Jų tragedija ta, kad sykį pakliuvę į tinklą, jau nebegali iš jo išsivaduoti kitaip kaip tik savo didžiule auka — savo laimės auka, nes aukoja savo šeimos likimą vardan savyje nenužudytos žmogaus vertybės pajautimo.
Po Nikalojaus Chochlovo, buvusio MVD karininko, perbėgusio į Vakarus, papasakotos istorijos apie sovietinius metodus, čia skelbiamas pasikalbėjimas jau “nieko naujo” nepasako. Bet jis patvirtina, kad sovietinė sistema šios rūšies aukas renka visu jos aprėptos ir valdomos teritorijos plotu. Kiek lietuvių yra šios rūšies aukų — kas bepasakys.
★
“Aš, Jančauskas Pranas, sūnus Alekso, gimiau 1916 m. liepos 27 d. Šiaulių apsk., Padubysio val., Juškaičių km., ūkininkų šeimoje. 1937 įgijęs prekybininko specialybę, pradėjau dirbti Lietūkio Mažeikių skyriuje. Vėliau dirbau Vilniuje bei Kaune Lietūkio naftos skyriuje”.
“Kokia tamstos šeimyninė padėtis?"
“Esu vedęs, žmona vardu Elena. Turiu du sūnus: Arūnas—16 metų ir Regimantas—9 metų. Savo šeimą palikau 1953 m. kovo mėn. Šiauliuose, Miglovaro — Sportininkų gt. Nr. 15 pas savo mamą. Lietuvoje gyvena mano du broliai”.
“Kodėl nepasitraukėte į vakarus prieš antrą rusų okupaciją?”
“1. Lietuviai buvo neparuošti Lietuvoje veikusio pogrindžio ir neįspėti, kad gali įvykti II-ji rusų okupacija.
2. Turėjau didelę šeimą: aš, žmona, trejų metų mano sūnus, žmonos tėvai.
3. Mano šeima 1944 vasarojo prie Kėdainių kaime, kada staigiai rusų kariuomenė priartėjo, nebuvo galimybės bėgti”.
“Ką veikėte 1944 liepos mėn. rusams okupavus Lietuvą?
“Rusams okupavus Lietuvą, buvo įsakyta visiems tarnautojams bei darbininkams grįžti į senas tarnybos vietas. Kurį laiką nevykdžiau okupacinės valdžios įsakymų ir slapsčiaus kaime bei miške tikėdamas, kad vokiečių armija išvarys rusų kariuomenę iš Lietuvos. Vėliau rusų okupacinė valdžia paskelbė įsakymą, kuriuo mobilizuojami visi tinkami karo tarnybai vyrai. Nenorėdamas vykti į frontą, suradau Lietūkio naftos kontoroje valdytojo pavaduotojo vietą ir tokiu būdu buvau atleistas iki karo pabaigos nuo būtinos karo tarnybos”.
"Kodėl gavote tokį pasitikėjimą, kad buvote paskirtas į tokias atsakingas pareigas?”
“Prieš antrą rusų okupaciją beveik visi naftos specialistai pasitraukė į vakarus. Anksčiau esu dirbęs naftos prekyboje vadovaujančiuose postuose, todėl ir buvau paskirtas į minėtą tarnybos vietą”.
“Ar galite smulkiau paaiškinti, kokia tai buvo tarnyba ir kokias funkcijas atlikdavo naftos kontora?”
"Naftos kontora finansiniu atžvilgiu tiesiogiai priklausė Lietkoopsąjungai — Lietūkiui, bet visus operatyvinius parėdymus gaudavo betarpiškai iš Maskvos. Kontorą tvarkė Maskvos atsiųstas valdytojas.
Naftos kontoros funkcijos buvo šios: aprūpinti naftos gaminiais visas Lietuvos ir Karaliaučiaus srities civilines-valstybines įstaigas, tarybinius ūkius, kolchozus, pramonės įmones, transportą, MVD pasienio kariuomenę, MVD, NKGB, upių bei jūrų civilinį laivyną, o taip pat kariuomenei priklausančias civilines dalis.
Mano pareiga buvo priimti naftos gaminius, atsiųstus iš Rusijos ir juos patalpinti bei paskirstyti į bazes-sandėlius, o vėliau išduoti įstaigoms”.
“Ar naftos kontoroje tamstos tarnyba nebuvo pertraukta?”
“Taip. 1944 m. lapkričio mėn. pas savo pažįstamą baliuje viešai sudaužiau Stalino portretą ir kalbėjau prieš Lietuvos okupantus. Kauno saugumas apie tai sužinojo ir 1944 gruodžio 27 du MGB karininkai mane areštavo ir įkišo į saugumo rūmus Kaune, Laisvės al. Nr. 6. Vėliau buvau perkeltas į Kauno kalėjimą. Areštavimo dienos vakare mano bute saugumas padarė kratą.
Trumpai galiu paaiškinti, kas įvyko krat;os metu mano bute. Mano šeima nežinojo, kad esu areštuotas. Mano bute vienas pažįstamas slapstėsi nuo rusų okupacinės valdžiom. Kratos metu jis suspėjo taip palėpėje pasislėpti, kad saugumiečiai jo nerado. Kitą dieną saugumo karininkas su kareiviai savavališkai prievarta paėmė iš mano buto kilnojamąją krosnį, palikdami žiemos melu šalti mano 3 metų sūnų ir kitus šeimos narius”.
“Kalėjime ilgai sėdėjote, Kodėl išleido j laisvę?"
“1945 m. pradžioje, LTSR komisarų taryba ir VKP(b) centro komitetas įpareigojo naftos kontoros valdytoją, kad paruoštų pavasario sėjai bazes bei sandėlius priimti naftos gaminius, kurie skirti traktoriams bei transportui. Valdytojas, neturėdamas naftos specialistų, kreipėsi į Kauno MGB prašydamas, kad mane išleistų iš kalėjimo, nurodė, jog aš tik vienas esu tinkamas asmuo, kuris galėtų padėti suorganizuoti naujas bazes, norint įvykdyti partijos įsakymą.
Žiemos pabaigoje, mane pašaukė MGB karininkas į tardymo kambarį ir pareiškė, kad esu reikalingas laisvėje svarbiam darbui, todėl nori išleisti iš kalėjimo, bet su sąlyga, jei pasirašysiu MGB užverbavimo raštą, kuriuo esu įpareigojamas sekti kitus žmones, dirbančius prieš tarybinę valdžią. Jei nepasirašysiu — nebūsiu išleistas ir gali nukentėti mano šeima. Dėl šeimos, norėdamas sau laisvės, tikėdamas, kad rusų okupacija Lietuvoje ilgai nesitęs, o laisvėje būdamas tikėjausi neišdavinėti žmonių saugumui — visi tie argumentai susidėjo, kad pasirašiau užverbavimo raštą. Pasirašęs buvau įpareigotas grįžti į savo senąją tarnybą, ir tos pačios dienos vakare išleido iš kalėjimo”.
“Kaip vykdėte įsipareigojimą saugumui žmones išdavinėti?”
“Klausimas nemalonus. Daugelis gal nenorės tikėti, kad atsakymas teisingas. Bet aš pareiškiu, kad žmonių neišdavinėjau. Saugumui pareikšdavau, kad daug turiu darbo įstaigoje ir neturiu laiko žmonių sekti, žmonės manęs bijo, kadangi žino, jog sėdėjau kalėjime ir visi galvoja, jog esu užverbuotas, todėl prie manęs niekas nekalba prieš tarybinę valdžią.
Aš pats ištikrųjų gaudavau pogrindžio literatūrą, klausydavaus radijo iš užsienio, tekdavo nugirsti pasikalbėjimus prieš okupantus; žinojau, kur ir pas ką susirinkdavo partizanai; kiek leisdavo galimybė, sudarydavau dokumentus asmenims, kuriems grėsė pavojus nuo okupantų, priimdavau tarnybon tokius, kurie kitur negalėdavo gauti darbo ir t.t. Vėliau įgijau saugumo pasitikėjimą; gal pastebėjo, kad prieš tarybinę valdžią niekur nepasireiškiu, o įstaigos tarnybos darbą gerai atlieku”.
“Ilgai dirbote naftos kontoroje?"
“1946 m., Maskvos parėdymu, Lietkoopsąjungos naftos kontora buvo likviduota, ir mane atleido iš valdytojo pavaduotojo pareigų. Tais pačiais metais gavau Kauno naftos bazės Nr. 2 direktoriaus vietą, o 1947 mane atleido iš tarnybos kaip nepatikimą tarybinei valdžiai. Apie 3 mėn. buvau be tarnybos. Vėliau atidariau mėsos parduotuvę prie Lietuvos Žemės Ūkio Kooperacijos Sąjungos, bet įvykus piniginei reformai Lietuvoje, teko parduotuvę uždaryti. Vėl apie du mėnesius buvau be darbo.
1948 sausio mėn. pabaigoje gavau Kauno pramoninių prekių prekybos (Pramprekyba) bazės direktoriaus pavaduotojo vietą. 1949 mane paskyrė Kauno pramoninių prekių prekybos (Pramprekybos) bazės direktorium ir išbuvau tose pareigose iki
1951 metų pabaigos. Čia ir baigiasi mano viešas ir oficialus tarnybos laikas bei gyvenimas.
1946 saugumas mane buvo iškvietęs į privačius namus ir, dalyvaujant augšto laipsnio karininkams, klausinėjo: ar moku vokiečių kalbą, ar myliu savo šeimą ir t.t. Man pareiškė, kad esu numatytas kandidatas siųsti į užsienį, šis pasikalbėjimas ir liko tik pasikalbėjimas”.
"Papasakokite, kaip buvote TSRS MGB įkalbintas vykti į užsienį, kaip rusų agentas”.
"Čia reikės ilgiau ir plačiau papasakoti ...
1949 balandžio pabaigoje buvo masinis lietuvių išvežimas į Sibirą. Išvežtųjų daiktai buvo suvežti į sandėlius bei parduotuves ir iš ten pardavinėjami. Kauno Pramprekybos direkcija laikinai paskyrė mane vieno tokio sandėlio vedėju. Kauno bei Vilniaus miesto okupacinės valdžios kai kurie asmenys paėmė iš mano sandėlio įvairius išvežtųjų žmonių daiktus, už kuriuos neapmokėjo ir vėliau jų negrąžino. 1951 pabaigoje privalėjau atsiskaityti prieš savo direkciją už pavestą sadėlį, bet tai padaryti negalėjau, nes augščiau minėti asmenys daiktų neapmokėjo ir negrąžino. Kauno Pramprekybos vadovybė mane perdavė prokuratūros bei MVD organams. Buvau priverstas slapstytis. Kelis kartus milicija manęs jieškojo mano bute, bet tenai nerado. Aš ir savo šeimą buvau iškraustęs į Šiaulius. MGB žinojo, kad manęs MVD jieško ir patarė susirasti naują butą. Aš suradau naują butą, MGB apmokėjo pinigus už naują būtą neoficialiai išregistravo iš seno buto ir užregistravo naujame. MVD apie mano išregistravimą bei prisiregistravimą nieko nežinojo. MGB betgi nepadėjo man, kad galėčiau iš skolininkų atimti daiktus.
1952 vasarą MGB pareiškė, kad reikėtų man mokytis anglų kalbos, nes gali tekti vykti į užsienį. Anglų kalbos nesimokiau, nes MGB nepareiškė tvirtai, kad vyksiu į užsienį.
1952 m. lapkričio mėn. MGB slaptai paėmė mane iš Kauno ir nuvežė į Vilnių. Vilniuje augšto laipsnio MGB karininkai pareiškė, kad jie siunčia agentus į užsienį atlikti įvairių Maskvos uždavinių. MGB pareigūnai pareiškė, kad aš esu jų numatytas taip pat į užsienį. Aš iš karto atsisakiau, netikėdamas MGB žodžiais. Galvojau, kad tai yra jų provokacija. Pareiškiau, kad turiu šeimą, kurią myliu, ir nenoriu nuo jos skirtis, o beto, nežinau, ar galėsiu įvykdyti nurodytus Maskvos uždavinius. MGB karininkai pareiškė, kad aš turiu vykti, nes moku lietuvių, lenkų, rusų ir vokiečių kalbas (ištikrųjų aš vokiečių kalbos nemokėjau); MGB tiki, kad aš nepereisiu į vakariečių pusę, kadangi myliu savo šeimą; Maskva tiki, kad galėsiu įvykdyti man pavestus uždavinius; kad galėsiu įgyti vakariečių pasitikėjimą, kadangi esu kilęs iš pasiturinčios šeimos ir praeitis švari; manęs jieško prokuratūros bei MVD organai; pagaliau, kad aš privalau sutikti su jų reikalavimais, nes jau esu sėdėjęs kalėjime už pasipriešinimą sovietinei santvarkai, tokiu būdu, aš jau grįžti į normalų viešą gyvenimą nebegaliu.
Po šio pasikalbėjimo man buvo aišku, kad privalau vykdyti MGB įsakymą, nes priešingu atveju likviduos mano šeimą ir mane patį. Duodamas sutikimą, nusistačiau, kad atėjęs į Vakarus tuojau pasisakysiu, jog esu rusų atsiųstas agentas”.
“Kokius uždavinius pavedė MGB atlikti Vakaruose?”
“1. Atvykęs į Vakarus, privalau prisistatyti vakariečių valdžios organams.
2. Papasakoti vakariečiams netikrą savo gyvenimo biografiją, kurią man paruoš MGB.
3. Įgyti vakariečių valdžios organų bei esančių užsienyje lietuvių pasitikėjimą.
4. Vaidinti taip, kad atrodytų, jog tikrai esu Lietuvos patriotas.
5. Nebūti perdaug gudriam ir kartu kvailam.
6. Elgtis taip, kad vakariečiai neįtartų, jog esu turėjęs su MGB reikalų, nepasakyti, kad sėdėjau kalėjime.
7. Sekti kiekvieną vakarietį, lietuvį, sužinoti jo būdą, silpnybes, adresus ir t.t.
8. Nustatyti, kokius asmenis būtų galima užverbuoti, kad dirbtų Maskvos MGB reikalams.
9. Sužinoti lietuviškųjų organizacijų pavadinimus, nustatyti jų paskirtis, sužinoti vadus, jų adresus ir t.t.
10. Susirišti pagal duotus slaptus šifrus vakaruose su Maskvos MGB atstovais ir juos informuoti apie savo veikimą.
11. Aktyviai dalyvauti lietuviškose organizacijose, stengtis pasiekti to, kad būčiau paskirtas į organizacijų vadovybę ir vėliau apie viską pranešti Maskvos MGB.
Turėjau sekti visus ir viską, kas tik domina Maskvą, o vėliau turėjau perduoti surinktas žinias MGB atstovams”.
"Galite smulkiau papasakoti, kaip Maskvos MGB tamstą pasiuntė į Vakarus ir kiek laiko užsitęsė pats apmokymas agento darbui?”
‘‘Mane ruošti pradėjo nuo 1952 m. lapkričio ir baigė 1953 metų rugpjūčio 13. Tą dieną pasiekiau vakarų Berlyną. 1952 m. Vilniuje parašiau smulkiai savo gyvenimo biografiją. Pagal mano biografiją karininkai paruošė netikrą gyvenimo biografiją — legendą, kurią turėjau atmintinai išmokti. MGB karininkai duodavo nurodymus bei patarimus, kaip turiu elgtis vakaruose, kad galėčiau įvykdyti pavestus Maskvos uždavinius. 1953 m. vasario pabaigoje buvau pasiųstas Maskvon ir pristatytas augštam MGB pareigūnui. Tais pačiais metais kovo pabaigoje Šiauliuose atsisveikinau su savo šeima ir dviejų MGB karininkų prižiūrimas, buvau nuvežtas prie Lietuvos-Lenkijos sienos. Nakties metu, dalyvaujant dviem iš Vilniaus MGB karininkams, Lietuvos pasienio MVD kariuomenės komendantui ir Lenkijos pasienio kariuomenės karininkui, mane perdavė Varšuvos rusų MGB karininkui. Lenkijoje gyvenau netikra pavarde ir netikrais lenkų dokumentais, kuriuos davė MGB. Lenkijoje MGB augšto laipsnio karininkai duodavo nurodymus bei patarimus, kaip turiu elgtis Vakaruose, kad galėčiau įvykdyti pavestus uždavinius. Kartu gavau slaptus šifrus, pagal kuriuos galėčiau susirišti su Maskvos, Vilniaus bei Varšuvos MGB įstaigomis.
Rugp. 11 vakare pro Štetino miestą buvau pristatytas prie Lenkijos-Rytų Vokietijos sienos, kur nakties metu, savo jėgomis perplaukiau Oderio upę. Rytų Vokietijos pusėje Varšuvos rusų MGB karininkas mane perdavė rytų Berlyno rusų MGB karininkui. Rugpjūčio 12 buvau atvežtas į rytų Berlyną, rusų gyvenamajame rajone pernakvojau. 13 d. MGB karininkas parodė rusų-vakariečių sektoriaus sieną pareikšdamas, kad per nurodytą vietą privalau pereiti į Vakarų Berlyną. Tos pačios dienos vakare perėjau vakarų-rytų Berlyno sektoriaus sieną ir prisistačiau vakarų policijai pareikšdamas, kad esu atbėgęs lietuvis iš Lietuvos, ir paprašiau mane perduoti vakarienių valstybiniams organams. Kai vakariečių organai perėmė mane iš vokiečių policijos, aš pareiškiau, kad esu atsiųstas TSRS MGB agentas į Vakarus atlikti pavestų uždavinių”.
“Pasakykite priežastis, dėl kurių nusistatėte prisipažinti vakariečiams, kad esate TSRS MGB agentas?
“Aš jau 1952 lapkričio mėn. buvau nusistatęs laisvu noru prisipažinti vakariečiams, kad esu Maskvos agentas, nors man tai padaryti buvo griežtai uždrausta iš MGB. Priežastys, dėl kurių prisipažinau, yra šios:
1. Negalėjau pakelti to, kad komunistinė Rusija laiko Lietuvą žiaurioje okupacijoje, klastingai ir be gailesčio naikina lietuvius, alina kraštą, neduoda jokios laisvės, viskas pagrįsta smurtu ir melu.
2. Nenorėjau dirbti su MGB, kad per mane galėtų ardyti šeimas, atskirti tėvus nuo vaikų, vaikus nuo tėvų, o vėliau juos sunaikinti Sibire ar kalėjimuose.
3. Jei aš nebūčiau prisipažinęs vakariečiams, kas esu, ir atlikęs MGB pavestus uždavinius, tai vistiek, praėjus kuriam laikui, saugumas mane ir mano šeimą likviduotų.
4. Nenorėjau, kad dabar ar ateityje mano pavardė būtų minima kaip lietuvių išgamos.
5. Nenorėjau, kad mano vaikai ateityje būtų niekinami kaip išdaviko vaikai. Aš norėjau ir noriu tik gero savo vaikams bei Lietuvai. Jei okupantas nesunaikins mano šeimą
— vaikus, tai užaugę pateisins dabartinį mano pasielgimą ir pasakys, kad aš, tėvas, nenorėdamas žudyti kitų šeimų vaikus bei tėvus, teisingai pasielgiau prisipažindamas, kad esu rusų agentas.
6. Norėjau perspėti Lietuvoje esančius lietuvius, kad lengvabūdiškai nepasiduotų okupantui ir neišdavinėtų savo tautiečių saugumo organams.
7. Kad esantieji Lietuvoj lietuviai žinotų ir pagalvotų, kurie eina kartu su okupantu, kad apie jų blogus darbus sužino bei žino Vakaruose-
8. Kad visi lietuviai būtų vieningi ir ištikimi vienas kitam ir pačiai Lietuvai.
9. Norėjau perspėti tuos lietuvius, kurie galvoja iš vakarų grįžti į Lietuvą, kad nepasiduotų rusų agentų viliojimams, nes grįžus, jų likimas bus žiaurus, ir vėliau negalės iš okupuotos Lietuvos išbėgti atgal į Vakarus.
Baigdamas atsakyti į klausimus, kreipiuos į visus geros valios žmones, organizacijas bei vyriausybes prašydamas padėti man, kad Maskvos parėdymais nebūtų sunaikinta mano šeima bei atskiri jos nariai.
Kreipiuos į TSRS vyriausybę ir į Lietuvos dabartinę valdžią, kad turėtumėte širdį ir paliktumėte ramybėje mano nekaltą šeimą bei artimuosius.”
Panslavizmas laiko savo tikslu sunaikinti tai, kas šimtmečiais buvo sukurta. Šį tikslą betgi jis gali pasiekti tik ištrindamas iš Europos žemėlapio Turkiją, Vengriją ir dalį Vokietijos. Mums belieka tik alternatyva: arba mes pasiduodame slavų vergijai, arba mes privalome visiems laikams susprogdinti šitos ofenzyvos centrą, būtent Rusiją.
KARL MARX
Oder-Zeitung 1855 balandžio 21
