Vokiečių-Lietuvių draugija slidžiame kelyje
St. Lozoraičio įsikišimu sukliudytos Vliko pastangos atnaujinti oficialų Lietuvos atstovavimą. V. Vokietijoje buvo pakreiptos šių kraštų santykiams plėsti visuomeninėje plotmėje, pritraukiant draugėn estus bei latvius. Tam reikalui buvo sumanytas toks organizacinis pastatas: a. Vokiečių-lietuvių draugija, b. Vokiečių-latvių draugija ir c. Vokiečių-estų draugija, kurias visas apjungtų bendra baltiečių-vokiečių draugija. Šios draugijos uždavinys: ugdyti ir plėsti tarpusavinius kultūrinius ryšius bei draugiškumą: supažindinti vokiečius su Baltijos tautų kultūra, praeitimi ir dabartimi. Tokiam bendradarbiavimui pritarė ir Baltijos tautoms draugingi vokiečių politiniai sluogsniai.
Tačiau kaikurie vokiečiai tuojau pareiškė savotiškų balsų, reikalaujančių atsižvelgti į kai kurias sąlygas, kurios vokiečiams atrodančios svarbios. Tuos balsus garsiai išreiškė “Memeler Dampf boot”: “Dem Wunsch einiger baltischen Herren enen Verein zu gruenden, kann ohne weiteres entsprochen werden, wenn dabei beruecksichtigt wird die, den Deutschen als wichtige erscheinende, Voraussetzungen mit einzuschlies-sen” (1954/16).
Kas tos per sąlygos, paaiškėjo tik baltiečių-vokiečių draugiją organizuojant. Kai 1954 m. pabaigoj Frankfurte buvo sukviestas Vokiečių-Lietuvių Draugijos steigiamasis susirinkimas, pasirodė, kad augščiau minėti vokiečių sluogsniai draugijos priešakyje nori matyti savo kandidatą vietoje to, kuris buvo su draugingais vokiečių sluogsniais numatytas.
Kad “Memeler Dampfboot” nuotaikų “vokiečiams” tokie norai galėjo kilti, stebėtis netenka. Tačiau jau reikia nustebti, kad toms jų kombinacijoms atsirado lietuvių talka.
Estų, latvių, lietuvių atitinkami veiksniai bendrai buvo sutarę, kad organizuojamų draugijų priekyje nebūtų pageidaujami asmenys, nacių okupacijos metais Baltijos kraštuose vykdę kurias okupacines funkcijas. Ogi Baltijos kilmės vokiečių kandidatas į Vokiečių-Lietuvių Draugijos pirmininkus kaip tiktai pasirodė esąs asmuo ne tik dėl savo nelojalumo Lietuvai paprašytas atšaukiamas iš savo metu Klaipėdoje eitų gen. konsulo pareigų, bet ir nacių okupacijos metais buvęs komisaro Lohse įstaigoje Rygoje augštas pareigūnas. Jo pastatymu draugijos priekyje suinteresuoti augščiau minėti vokiečių sluogsniai, nesitikėdami iš draugijos organizatorių tokiems savo norams paramos, susikombinavo jos iš šalies. Per dr. A. Gerutį, Lozoraičio atstovą Bonnoje, jie pasitelkė vadinamos tautinnkų talkos žmones V. Banaitį, J. Bataitį. T. Šidiškį, K. Drungą. Savo ruožtu pastarųjų rūpesčių pulk. Sutkus į steigiamąjį susirinkimą atsigabeno pora autobusų sargybų dalinio vyrų. Tuo būdu buvo suorganizuota keliasdešimt balsų parama į draugijos valdybą pravesti dr. Windeckeriui, J. Bataičiui, V. Banaičiui ir pulk. Sutkui.
Kodėl Lozoraičio atstovas Bonnoje rado reikalo nusistatyti prieš Lietuvai draugingų vokiečių sluogsnių kandidatą ir paremti “Memeler Dampfboot” nuotaikų vokiečių kandidatą dr. Windeckerį? Bonnoje vieša paslaptis, kad dr. Windeckeris esąs dr. Geručio tarpininkas santykiams su užsienių reikalų ministerija. Per jį Lozoraičio atstovas darąs žygių Bonnoje įsteigti pasų biurą ar ką panašu. Tuo būdu buv. nacių okupacijos augštas pareigūnas Lozoraičio dėka siekia savotiško vaidmens Lietuvos laisvinimo byloje ir lietuvių tarpusaviniuos santykiuos.
Tarp vokiečių yra nuoširdžių draugų Lietuvai. Jie, kaip ir lietuviai, greičiausiai nežino, kad už jų nugaros varomos suktos kombinacijos, kurios nori plataus užsimojimo draugiją susiaurinti į buvusio nacinio režimo pareigūnų organizaciją.
