Visuomenes lauką užkliudė jaunimo akis
Stebint idėjas ir darbus, dėmesio verti paskutinio meto jaunimo akademiniai suvažiavimai. Juose tinkamo atgarsio rado du klausimai: lietuviškų vertybių pažinimas ir visuomeninis veikimas.
Pažinti praeities vedamąsias linijas — teisinės, valstybinės, politinės, kultūrinės sąmonės brendimą ir tradicijas yra natūralus noras to, kuris yra apsisprendęs būti lietuvis, ne tik savo profesijos busimasis specialistas (o kitokių tarp mūsų akademikų dar negarsėja). Lietuviško pažinimo klausimais kalbėdavo ir ankstesni jaunimo suvažiavimai, stovyklos, kursai. Naujesnis yra tas susidomėjimas visuomeniniu veikimu, susilaukęs specialių pranešimų.
Galima skirti teorinį visuomeninio veikimo pasiruošimą nuo praktinio veikimo (nors pirmasis natūraliai veda į antrąjį). Kai kur klausimas buvo keliamas teorinėje plotmėje (Brooklyne K. Keblio pranešimas). Buvo svarstoma, kokis turi būti žmogus, kuris leidžiasi į visuomeninio veikimo vandenis. Visuomeninio veikimo apskritai, ne specialiai politinio. Ten pareikštos pažiūros į visuomeninio darbo žmogų buvo dėmesio vertos.
Pirmoje eilėje visuomenininkas turi būti intelektualiai pajėgus žmogus. Jis turi ne tik žinoti, ką kiti yra pasakę ir kokius nurodymus davę. Pasisavindamas, kas lig tol buvo gera, jis betgi turi būti savarankiško galvojimo, kad būtų pajėgus perprasti naują padėtį, prisiderinti prie jos su naujais metodais, klausimų naujais sprendimais, “Žmogus, kuris yra tik mikrofonas kitų mintims ir kitų žodžiams, jokiu būdu negali formuoti visuomenės. Būdamas kitų galvojimo išraiška, jis gali tik šiaip taip išsilaikyti jau užkariautuose plotuose, tačiau pakilti j naujus horizontus jam neįmanoma. O stagnacija visuomeniniame gyvenime yra geriausias laidas visuomeniniam susmulkėjimui ir net nusigręžimui nuo užsibrėžtų tikslų...”... Tik žmogus su savarankišku galvojimu išsisaugos nuo veikimo formalizmo, kuris visą. veikimą suveda į posėdžiavimo techniką...
Su pasitenkinimu galima sekti tarp jaunimo tokį kūrybinės dvasios reikalavimą visuomeniniame veikime, taip brandinamą visuomeninio veikėjo ir to veikimo supratimą.
Kitur reiškėsi ir skirtingas žingsnis — pasukimas į praeitinį veikimą. (Chicagoje J. Šmulkščio pranešimas). Buvo apžvelgtas lietuvių visuomeninis — politinis susigrupavimas; buvo pripažintas silpnas akademinio jaunimo nusimanymas apie jį; buvo padaryta sugestija, kad jaunieji akademikai įsijungtų į praktinį visuomeninio - politinio ar rezistencinio pobūdžio veikimą, dalyvaudami esamuose susigrupavimuose bei sąjūdžiuose.
Tur būt, toliausias išvadas bus pasidarę, į studijinį politinį veikimą jaunimą telkdami, krikščionys demokratai. Tam leidžiamas ‘‘Jaunimo žygių” laikraštis, sudarytas Chicagoje jaunųjų krikščionių demokratų branduolys. Ta linkme nori jie veikti ir kitur.
Daugiausia jaunimo lig šiol buvo įsijungę rezistencinėse organizacijose, ir neatrodo, kad jo susidomėjimas tenai mažėtų.
Šitą besireiškiantį jaunimo santykį su visuomeniniu lauku galima pozityviai vertinti dviem sąlygom: jei jis padeda individualiai egzistuojančiam individui įeiti į lietuvišką tokią ar kitokią grupę ir pajusti organišką ryšį tarp savęs ir tos visuomenės, pajusti savo buvimą ne šalia bendruomenės, bet joje pozityvu ir tuo atveju, jei ateidamas į visuomenines grupes, pakildamas net į vadovaujamąsias roles, tas jaunimas pajėgs atnešti kūrybinės dvasios, savarankiško galvojimo, gilumo, kurie buvo tiksliai suminėti viename iš tų svarstymų.
