A. A. VIKTORAS GAILIUS


NR. 11 (48) 1956 LAPKRITIS

MARTYNAS ANYSAS

A. a. Viktorą Gailių gerai pažinojau; daug teko su juo kartu dirbti. Apie jo veiklą kalbėdamas, apsiribosiu veikimu Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, Klaipėdos krašto direktorijoj ir plačiau aprašysiu jo veikimą kaip paskutinio Lietuvos gubernatoriaus Klaipėdoje.

*

Viktoras yra gimęs 1893 rugpjūčio 27 Berštininkuose, Plaškių parapijos, Pagėgių apskrities. Jo tėvai turėjo apie 200 margų ūkį, daugumą gerų Nemuno pievų. Tas juos ir įgalino leisti savo tris sūnus į Tilžės gimnaziją, kurią Viktoras baigė 1914. Jis turėjo brolį Valterį, vėliau žinomą Klaipėdos krašto bažnyčių komisarą, ir brolį Albiną, tarnavusį po pirmojo pasaulinio karo Lietuvos armijoje ir iš čia vėliau išėjusį kapitono laipsniu. Abu broliai jau anksčiau mirė: Valteris trumpai prieš antrą pasaulinį karą, o Albinas mirė 1942 nacionalsocialistinėje koncentracijos stovykloje.

Prasidėjus pirmam pasauliniam karui, Viktoras Gailius buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę pėstininku. 1915 prie Kauno tvirtovės buvo sunkiai sužeistas ir ilgai gulėjo karo ligoninėse. Jis niekuomet visai nepasveiko ir visą amžių kentėjo. Ligoninėse jis susipažino su iš Karaliaučiaus kilusia gailestinga sesute, kurią jis vėliau vedė ir kuri jį dabar palydėjo į paskutinę poilsio vietą.

Kiek išgijęs, Viktoras Gailius pradėjo studijuoti teisę. Dėl savo silpnos sveikatos ir ankstyvo stojimo į Lietuvos valstybės tarnybą, jos nebaigė. Busimasis užsienių reikalų ministeris dr. Purickis, steigdamas Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, paėmė jį tarnybon pasiuntinybės sekretorium. Ten pat pateko ir jo gimnazijos draugas Pranas Gižas iš Gastų (Heinrichswalde), Lankininkų apskrities, ir vėlesnis dr. rer. pol. Karolis Augustas Ozelys iš Pagėgių apskrities. Pranas Gižas apie 1925 mirė Romoje nuo gerklės džiovos, o Karolis Augustas Ozelys mirė prieš keleris metus Berlyne, paleistas iš rusų koncentracijos stovyklos.

Kai dr. Purickis 1920 m. vasarą buvo paskirtas užsienių reikalų ministeriu, Viktoras Gailius veikė, kaip chargė d’affaires ligi 1922 liepos 1, ligi naujai atsiųstasis Vaclovas Sidzikauskas perėmė pasiuntinybę. Tuomet Viktoras Gailius, iš dalies prieš jo norą, buvo perkeltas atstovu į Taliną, kur išbuvo ligi 1923 vasario 6.

*

Faktiškai Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos ir reikiant pakeisti Erdmono Simonaičio sukilėlių parinktą direktoriją, buvo sustota prie Viktoro Gailiaus. Jis sutiko išeiti iš diplomatinės tarnybos ir buvo paskirtas Klaipėdos krašto antrosios direktorijos pirmininku.

Jo direktorijos valdymo metu iškilo anas tuomet tiek daug triukšmo sukėlęs bažnyčios konfliktas. Iš centro vyriausybės tuomet buvo pageidaujama, kad būtų atskirta Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia nuo Karaliaučiaus konsistorijos. Nei centro vyriausybė, nei politikoje mažai tada patyręs direktorijos pirmininkas Gailius nesuprato, kad tokiu žygiu bus išjudintos jėgos, kurių politinės pasekmės nenumatomos. Šitam centro vyriausybės pageidavimui pasidavė ir tuometinis direktorijos narys, paskiau Kauno universiteto teologijos profesorius dr. Vilius Gaigalaitis.

Klaipėdos krašto bažnyčios komisaru buvo paskirtas kunigas Valteris Gailius. Prieš šitą žygį tuojau protestavo Karaliaučiaus konsistorija ir Berlyno oberkirchenratas, kuriems padėjo vietiniai gyventojai. Bažnyčios komisaro parėdymai nebuvo pripažinti. Kai Vyžių parapijoje buvo bandoma įvesti naujai paskirtą kunigą, įvyko prie bažnyčios vartų muštynės. Atvykusiems direktorijos nariams buvo grasinama, jų automobilį apmėtė akmenimis ir purvais. Bažnyčios konfliktas išėjo direktorijos nenaudai, ir nuo bažnyčios atskyrimo galiausiai reikėjo atsisakyti.

Bažnyčios konfliktas, kurį Berlynas ir Karaliaučius varė su didžiausiu įnirtimu, nepaprasta demagogija ir agitacija, labai pakenkė Viktoro Gailiaus reputacijai kaip Klaipėdos krašto politiko, nepaisant jo nuosaikumo ir vėlesnėje eigoje parodyto didelio politinio takto.

Klaipėdos krašto seimelio daugumos akyse jis buvo centro vyriausybės priklausomas politikas, ir 1925 rugpjūčio 1 jo direktorija turėjo atsistatydinti.

A. a. Viktoras Gailius, M. Lietuvos tautinės tarybos narys, Klaipėdos gubernatorius, Lietuvių Fronto atstovas Vlike, Tautos Fondo pirmininkas, Bendruomenės vicepirmininkas Vokietijoje.

Laimėjusi Karaliaučiaus konsistorija pašalino dr. Vilių Gaigalaitį iš bažnytinės tarnybos, dėl to jis savo vėlesnį amžių labai kentėjo. Tam tikras atpildas jam vėliau buvo jo paskyrimas teologijos profesorium

Kaune. Tose pareigose jis išbuvo ligi evang. teologijos fakulteto panaikinimo. Viktoras Gailius visą laiką neturėjo galimybės užimti žymesnę vietą autonominėje administracijoje. Ir centro vyriausybė jam nepadėjo grįžti į diplomatinę tarnybą.

Išėjęs iš direktorijos, Viktoras Gailius visą laiką tarnavo centro vyriausybės įstaigose Klaipėdos krašte: įvairiose ekonominėse bendrovėse, buvo Klaipėdos uosto direkcijos narys ir kurį laiką jos pirmininkas, “Klaipėdos Žinių” ir vėliau “Memelzeitung” vyr. redaktorius, miesto seimelio narys, pirmasis “Ryto” bendrovės direktorius ir galiausiai Klaipėdos krašto gubernatorius nuo 1938 pabaigos ligi 1939 kovo 22.

Be šitų oficialinių pareigų Viktoras Gailius labai aktyviai dalyvavo krašto politiniame gyvenime, nebuvo jokių žymesnių organizacijų, kuriose jis nebūtų vienose arba kitose pareigose veikęs. Jau iš ankstyvesnių laikų buvo lietuvių atstovu Klaipėdos krašto seimelyje ir, pasikeisdamas su Endriu Borchertu, buvo lietuvių frakcijos vadas. Sunkiuose politiniuose momentuose Viktoras Gailius dažnai gubernatoriaus buvo šaukiamas į pagalbą.

*

Paskutiniais Lietuvos nepriklausomybės laikais Viktoras Gailius buvo apie 45 metų amžiaus, nors ir senesnis atrodė. Buvo vidutinio ūgio, liesas, išbalusio ilgo veido ir gerokai pražilusiais šviesiais gelsvais plaukais. Karo metu gauta žaizda jį visą amžių stipriai kamavo. Reikėjo vėl ir vėl pakelti operacijas, iš kurių kiek pasitaisydavo, nors ir niekuomet visai nepasveiko. Eidavo gerokai į vieną pusę pasviręs, nes toje pusėje jam trūko kelių šonkaulių.

Politiniuose reikaluose velionis rodydavo didelį taktą, niekuomet neišsišokdavo, buvo labai teisingas, be politinio vyliaus ir kitų gerbiamas. Priešingoji pusė jam irgi negalėjo daugiau prikišti, negu jo direktoriavimo laiką ir faktą, jog jis tikrai gynė autonomiją ir priešinosi priklausomybei nuo užsienio, nuo Berlyno. Ir tarp vokiečių mažiau politikuojančių, Herr Geilus, kaip jie jį vadindavo, turėjo gerą reputaciją.

Jeigu anksčiau Viktoras Gailius būtų buvęs paskirtas gubernatorium ir centro vyriausybė būtų jo politiką nuoširdžiai rėmusi, galimas daiktas, kad Klaipėdos krašto politika būtų nuėjusi gal kiek kitais keliais. Bet centro vyriausybė tuo metu buvo kitokios nuomonės.

Gal ryšium su savo nesveikata velionis plačioje visuomenėje tik tiek tesirodė, kiek tai buvo būtinai reikalinga; jis nesiafišavo, buvo kiek užsidaręs. Šita ypatybė gal ir buvo jo ankstyvesnių politinių nusivylimų padaras. Jo asmeninių draugų skaičius buvo labai ribotas. Į šitą skaičių neįėjau nei aš, nors apie 5 metus turėjau su Gailium įvairių tarnybinių bei politinių reikalų.

*

Versalio sutarties ir jo padarinių likvidavimas buvo Hitlerio režimo svarbiausias siekimas, jo politinis alfa ir omega. Po Čekoslovakijos apkarpymo buvo galima laukti Klaipėdos krašto likvidavimo. Čekoslovakijos krizės metu Hitleris savo kalboje berods buvo oficialiai pareiškęs, kad šitą klausimą sutvarkius jis nebeturėsiąs jokių didesnių teritorinių reikalavimų. Šitą Hitlerio tvirtinimą kuoplačiausiai garsino lietuviškoji spauda. Tai buvo jos žymiausias argumentas prieš krašte stiprėjantį nacionalsocialistinį judėjimą. Bet Hitlerio reikalavimai nuolatai keitėsi, didėjo.

Lietuvos vyriausybės atsakingi asmens, be kelių išimčių, ir toliau liko optimistai dėl krašto ateities. Dėl to Klaipėdos politikos atžvilgiu ir toliau buvo mažai kas daroma. Niekas anksčiau negalėjo išjudinti ministerį pirmininką Juozą Tūbe-lį. Net ir tuomet, kai po Tūbelio mirties jo įpėdinis kunigas Vladas Mironas, Berlyno spaudžiamas, visiškai paleido politines vadžias, minėtas optimizmas Klaipėdos politiniuose reikaluose tik pamažu tesikeitė.

Trečiam reichui nuolat spaudžiant, 1938 lapkričio 1 buvo panaikintas valstybės gynimo metas (karo padėtis) visoje Lietuvoje su Klaipėdos kraštu. Ministeris pirmininkas Mironas tuomet spaudai pareiškė, kad šitas žygis daromas santykiams tarp Lietuvos ir Vokietijos pagerinti. Po šito politinio žygio buvo visiška ir neribota laisvė politinei veiklai. Kartu su karo podėties panaikinimu buvo paleisti ir paskutiniai neumanininkai. Laisvę gavo ir pats Neumanas. Tuojau pradėjo organizuoti vietinę SA ir SS. Klaipėdos krašto nacionalsocialistiškai nusistačiusi spauda, nebejausdama sau krašto komendanto cenzūros, greitai gavo visiškai nacionalsocialistinę spalvą.

Tokia nuotaika praėjo paskutiniai Klaipėdos krašto seimelio rinkimai 1938 gruodžio 11. Neumano sąrašas gavo 25 atstovus; sujungti lietuviškieji sąrašai gavo 4 atstovus. Buvo išrinkti Viktoras Gailius, dr. Trūkanas, Jonas Kybrancas ir Juozas Pajaujis. Šitas seimelis nebesusirinko posėdžių, nes rinkimai įsigaliojo tik 1939 kovo 16. Tos pačios dienos parėdymu, gubernatorius Gailius šaukė seimelį posėdžio kovo 25. Tris dienas prieš tai Hitleris užėmė Klaipėdos kraštą. Turbūt, nenorėjo, kad seimelyje lietuviai atstovai pareikštų dar gal kokį protestą.

*

Jau prieš paskutinius rinkimus buvo žinoma, kad tuojau po rinkimų pasitrauks gubernatorius Kubilius. Iš vienos pusės Kubilius buvo visai išsisėmęs, pailsęs ir dėl visų nepasisekimų apsivylęs. Iš kitos pusės centro vyriausybei radikaliai pakeitus politiką, buvo reikalinga pakeisti ir gubernatorių.

Buvo jieškoma žmogaus šitai vietai. Neradus Kaune žymesnio politiko į gubernatorius, buvo nusistatyta, kad naujas gubernatorius turi būti klaipėdiškis. Tinkamų asmenų skaičius buvo labai ribotas, tik keli asmens. Buvo sustota prie Viktoro Gailiaus. Iš jo, matyti, nebuvo gauta neigiamo atsakymo, nes greitai jis buvo pašauktas į Kauną. Jam dar Kaune tebeesant, Klaipėdoje buvo gauta neoficiali žinia, kad jis skiriamas gubernatorium. Kitą rytą jį sutikau gubernatūros salone, laukiantį priėmimo pas gubernatorių Kubilių.

Pasisveikinęs jį klausiau: “Girdėjau,kad tamstą nori skirti gubernatorium”.

“Taip”, atsakė Gailius.

“Ar tamsta sutinki šitą vietą užimti?”—toliau klausiau.

“Sutinku”, atsakė paklaustasis.

“Nejaugi tamsta turi tiek daug optimizmo manyti, kad šitoje beviltiškoje padėtyje dar yra galimybė kaip nors teigiamai pasireikšti?”

“Aš į visą dalyką žiūriu optimistiškai ir manau, kad krašte bus galima surasti platformą tolesniam politiniam veikimui”, man paaiškino būsimas gubernatorius.

“Dieve duok, kad tamstos optimizmas pasiteisintų”, jam pasakiau ir baigiau pasikalbėjimą, nes kaip tik jau buvo prašomas užeiti pas gubernatorių.

Gruodžio 12 po pietų Elta pranešė, kad Juras Kubilius atšaukiamas ir jo vieton skiriamas Viktoras Gailius.

Gailiaus paskyrimas sukėlė įvairių spėliojimų. Valstybiškai nusistačiusiųjų klaipėdiškių tarpe buvo aiškus pasitenkinimas. Bet iš kauniečių buvo girdėti nuomonė, kad Gailius atiduosiąs Klaipėdą III reichui. Visi spėliojo apie būsimas politikavimo galimybes ir negalimybes.

Tos pačios dienos 4 val. Heilsbergo radiofonas apie Gailiaus paskyrimą nieko nepranešė, matyti, dar nebuvo gavęs Berlyno politinių sluoksnių nuomonės. Vakare Kauno radiofonas pakartojo žinią apie Viktoro Gailiaus paskyrimą. Vėliau Heilsbergo radiofonas tarp kitų žinių pranešė, kad Lietuvos vyriausybė, eidama prie politinės padėties sunormalizavimo, galiausiai paskyrusi gubernatoriumi klaipėdiškį Viktorą Gailių. Bet reikalai jau esą per toli pažengę, šitas asmuo jau nebegalįs paveikti politinės eigos, ir jo rolė galinti būti tik “Gubernator-Liquidator”.

Tuo posakiu buvo paskelbtas Viktoro Gailiaus gubernatoravimui mirties sprendimas. Viktoro Gailiaus valdymo laikas buvo labai trumpas, akmuo jau buvo pasileidęs nuo kalno, riedėjo vis didėjančiu greitumu, ir niekas nebegalėjo jo sulaikyti.

Gailiui nebebuvo daug galimybės politikuoti. Centro vyriausybė buvo atsidūrusi politinėje defensyvoje ir iš jos jau nebeišėjo. Klaipėdos mieste ir visame krašte buvo tęsiamas SA ir SS vyrų apmokymas. Klaipėdos miesto gatvėse rodėsi pusiau karinės kolonos, skambėjo vokiečių komandos ir dainos.

*

Viktoras Gailius buvo paskirtas gubernatorium ministerio teisėmis, kas prieš tai nebuvo praktikuojama. Kaip ministeris jis visuomet galėjo dalyvauti ministerių tarybos posėdžiuose ir ten tiesiogiai iškelti Klaipėdos reikalus. Anksčiau visi gubernatorių reikalai ėjo per ministerių tarybos generalinį sekretorių prie ministerio pirmininko. Gubernatoriai dalyvaudavo ministerių tarybos posėdžiuose tik specialiai pakviesti. Toks ankstyvesnis sutvarkymas buvo didelis administracinis trūkumas, kuris Klaipėdoje buvo labai jaučiamas ir visuomenės pastebimas.

Pirmininko Tūbelio laikais toks gubernatoriaus teisės praplėtimas gal ir būtų likęs be didesnės reikšmės, nes Tūbelio autoritetas ministerių taryboje buvo toks didelis, jog jis visuomet pravesdavo savo nuomonę. Pirmininko Mirono, kuris beveik neturėjo administracinės praktikos, laikais, tokia gubernatoriaus teisė galėjo labai teigiamai atsiliepti. Bet dėl trumpo laiko, kurį Viktorui Gailiui teko valdyti, šita teisė buvo iliuzoriška.

Gubernatorius Gailius toliau įvedė praktiką, kad kiekvienas gubernatūros patarėjas svarbesnius reikalus gubernatoriaus vardu pats gintų centro vyriausybės įstaigose. Ligi tol buvo praktikuojama, kad svarbesnius reikalus gubernatorius pats dėjo į savo portfelį ir, būdamas Kaune, juos mažiau arba daugiau gynė, juos palikdavo pas Mašalaitį, Tūbelį arba dėl laiko stokos juos vėl parsiveždavo. Vikt. Gailiaus įvestoji naujoji tvarka iš vienos pusės buvo teigiama, nes patarėjai galėjo savo bylas ligi galo sekti, bet iš kitos pusės jų autoritetas buvo žymiai mažesnis už gubernatoriaus. Naująja tvarka man keletą kartų teko dalyvauti Klaipėdos reikalais ministerių tarybos posėdžiuose. Čia turėjau progos matyti, kaip mažai patyręs buvo pirmininkas Mironas administracijos reikaluose.

*

Praėjus rinkimams iš pradžių buvo manoma, kad Augustas Baldžius ir toliau liks direktorijos pirmininku. Bet gana greitai paaiškėjo, kad jis nebėra persona grata. Visa krašto politika buvo jau pastatyta ant Berlyno bėgių. Pirmuose seimelio atstovų pasitarimuose su gubernat. Gailium buvo minėta dr. Neumano kandidatūra į direktorijos pirmininkus. Gubernatorius buvo labai nustebintas, kad toks griežtas užsienio politikos priklausąs asmuo buvo siūlomas į pirmininkus. Bet jau antrame pasimatyme seimelio atstovai nebekartojo Neumano kandidatūros, jie siūlė Klaipėdos Landschaftsbanko prokuristą Bertulaitį direktorijos pirmininku. Gubernatorius su tuo sutiko manydamas, jog velnias esąs malonesnis už belzebubą, kaip jis vėliau mums išsireiškė. 1939 sausio 20 Willy Bertuleit gubernatoriaus buvo paskirtas pirmininku. Į Bertulaičio direktoriją įėjo nariais dr. Herbert Boettcher iš Pagėgių, darbininkas Albert Monien iš Klaipėdos ir visose vokiškose direktorijose ligi tol dalyvavęs ūkininkas Otto Žygaudas iš Trakeninkų.

Labai gyvai atsimenu pirmąjį direktorijos prisistatymą gubernatoriui Gailiui. Prisistatyme be manęs dalyvavo dar kitas patarėjas, nes gubernatorius norėjo turėti liudininkų, jeigu įvyktų koks nenumatytas incidentas. Pirmininkas Bertulaitis, įžengdamas į gubernatoriaus kabinetą, dar nesveikino hitleriškai, kaip tai jo direktorijos narys Boettcher, bet dėvėjo juodas kelnes ir rudą švarką—tokia kombinacija dažnai rodydavosi Hitleris. Pristatė savo direktorijos narius. Pasikalbėjimas buvo įdomus ta prasme, jog direktorijos nariai kalbėjo tik vokiškai, gubernatorius Gailius tik lietuviškai, vienas kitą suprato, bet Bertulaitis nenusileido prabilti valstybine kalba. Ir nebuvo daug ko kalbėti, nes tai nebuvo direktorija senąja prasme. Jos reikalus tvarkyti ėmėsi naciams visiškai pasidavę asmens. Bertulaitis laikėsi labai ambicingai ir arogantiškai. Audiencija todėl buvo labai trumpa, vos suspėjo cigaretę surūkyti.

Paskutiniu laiku Klaipėdoje pradėjo lankytis daugiau žurnalistų, negu įprasta. Tai buvo ženklas, kad tarptautinė padėtis pradėjo temptis. Jie visi, kaip iš seniau įprasta, sustodavo nacionalsocialistiniame hochburge “Baltischer Hof”. Čia jie ir gaudavo pirmąjį įkvėpimą. Tik po to kai kurie atsidurdavo ir gubernatūroje.

Lankėsi Klaipėdoje ir viena gerai žinoma prancūzė žurnalistė, kuri prašė interview gubernatorių. Jis ją pakvietė po pietų kavos. Ir mane prašė dalyvauti, nes jis prancūzų kalbą mokėjo silpnai. Ji labai atidžiai klausėsi gubernatoriaus Gailiaus politinių išvedžiojimų.

“Visame pasaulyje yra labai daug gandų, kad Hitleris darys žygių prijungti Klaipėdos kraštą prie Vokietijos. Tą patį įspūdį aš gavau ir čia Klaipėdoje. Ką tamsta, pone gubernatoriau, manote apie galimą Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos?”

“Aš tuo netikiu”, atsakė gubernatorius. “Statutas dabar vykdomas visu pilnumu, kaip antroji pusė to pageidauja. Neumano partijos nariai turi absoliutinę laisvę organizuotis ir veikti. Vokietijos reiche vyriausybė nebeturi ginčytinų klausimų su Lietuvos respublika. Nežinau, kuo galėtų pagerėti vokiečių padėtis, jeigu kraštas ir būtų atskirtas nuo Lietuvos ir prijungtas prie Vokietijos”.

Žurnalistė daugiau nieko nebeklausė.

Nevien gubernatorius Gailius buvo optimistas. Tą patį teko išgirsti ir iš Lietuvos pasiuntinybės Berlyne. Naujasis gubernatūros patarėjas Martynas Brakas, manydamas, kad ateityje dar bus juridinių ginčų, vyko į Berlyną kai kurių juridinių knygų pirktis. Buvo prašytas užeiti į pasiuntinybę pas pasiuntinį Škirpą, kad patirtų apie

III reicho politiką iš pirmo šaltinio. Sugrįžęs papasakojo, kad Škirpa dėl tolimesnės Klaipėdos krašto politinės ateities esąs optimistiškai nusistatęs. Klaipėdos krašto statuto vykdymu, kaip Berlynas supranta, vokiečių vyriausybė esanti patenkinta; iš jos pusės nebūsią daroma jokių žygių šitam statutui pakeisti. Lietuvos rolė ateityje būsianti veikti parlamentariniu būdu, per partijas ir tokiu būdu išlaikyti ir išplėsti savo įtaką krašte. Jos rankoje taip pat esą daug ekonominių galimybių, kurias galima panaudoti. Taip veikiant, jo nuomone, reikalai galėsią pamažu susitvarkyti.

Informacijos išklausėm, ir vienas iš mūsų pastebėjo: “Matyti, mūsų pasiuntinys absoliučiai nepainformuotas apie tikrąją padėtį krašte. Tegul jis atvyksta 24 valandas į Klaipėdą, tuomet jis tegul mus įtikina, kaip esamomis sąlygomis galima ilgesnį laiką politikuoti ir net savo įtaką plėsti”.

*

Po naujų metų prasidėjo masinis žydų kraustymasis iš Klaipėdos krašto. Buvo parduodami namai, krautuvės, dirbtuvės ir dvarai kartais net už juokingai mažus pinigus. Šito bėgimo niekas negalėjo sustabdyti, jis vyko gaivališkai, kaip taurų bandos bėga nuo artėjančio prerijos gaisro.

Nepaprastai prislėgė 1939 kovo 14-15 pasirašytas paktas tarp Čekoslovakijos prezidento Hachos ir Hitlerio. Juo buvo atiduota likusi Čekijos valstybės dalis Hitlerio globai ir įsteigtas Bohemijos ir Moravijos protektoratas. Buvo jaučiama, jog esame Klaipėdos krašto likimo sprendimo išvakarėse.

Greitai po šitų įvykių Lietuvos radiofonas ir laikraščiai pranešė, jog ministeris Urbšys kelioms dienoms vykstąs į Romą. Iš čia, kaip vėliau sužinojome, jis telefonu buvo kviečiamas atvažiuoti į Berlyną, kur jo pageidaująs III reicho užsienių reikalų ministeris Joachim von Ribbentrop.

Kovo 21 Klaipėdoje praplito gandų, kad Hitleris iš Lietuvos pareikalavęs atiduoti Klaipėdos kraštą. Apie tai smulkiau pranešusi Šveicarijos radiofono stotis. Gubernatūroje iš ryto tą patį pasakė ir spaudos patarėjas Jurkūnas-Šeinius, kuris visą naktį buvo sekęs Švedijos radiofoną. Iš čia buvę pranešta, kad Hitleris užsienio reikalų ministeriui Urbšiui įteikęs reikalavimą tuojau atiduoti Klaipėdos kraštą.

Gandų sujaudintas, gubernatorius Gailius tuojau iš ryto skambino V. Mašalaičiui (ministerių tarybos reikalų vedėjui. Red.), bet jo negaudamas, susijungė su užsienių reikalų ministerija. Nepasiekė nei ministerio nei politinio direktoriaus. Vienas mažiau atsakingas asmuo jam paaiškino, kad visi gandai be pamato. Atrodo, kad vyriausybė, nenorėdama leisti gandams plisti, buvo pertraukusi ir tam tikras telefono linijas. Labai charakteringas buvo faktas, kad kiek vėliau buvo pertrauktas ir tiesioginis gubernatoriaus laidas su minis-terio pirmininko kanceliarija. Ligi vėlybos nakties nebuvo galima su Kaunu telefonu susisiekti. Galiausiai gubernatorius rezignavo ir nustojo skambinęs. Visos iš užsienių girdimos žinios leido spręsti nemaloniausių eventualumų.

1939 kovo 22 d. 8 val. iš ryto Heilsbergo radiofonas pranešė, kad Vokietijos ir Lietuvos vyriausybės susitarusios dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai. Kraštas bus perduotas dar tą pačią dieną. Pusvalandį vėliau apie tai pranešė ir Kauno radiofonas. Tai buvo jo pirmoji žinia apie paskutiniųjų dienų įvykius Klaipėdos krašto reikalais.

Apie 9 valandą skrido viršum Klaipėdos, beveik stogus grandydami, keli lėktuvai. Arčiau prisižiūrėjus ant jų buvo matyti nacinis kryžius ir svastika. Tai buvo Vokietijos pirmasis oficialus pasveikinimas. Keletą ratų apsukę, lėktuvai dingo.

Apie 10 val. į gubernatūrą atvyko direktorijos pirmininkas Bertulaitis ir narys dr. Boettcher. Jie gubernatoriui Gailiui pareiškė, kad viskas esą daroma apsaugoti gubernatoriaus asmenį.

“Dėl mano asmens nesirūpinkit”, išdidžiai jam atsakė gubernatorius Gailius. “Mano gyvybė nėra jūsų reikalas. Stengkitės, kad krašte nekiltų riaušių ir nebūtų naikinamos gyvybės. Jau dabar esame gavę iš kelių vietų žinių, kad Neumano partijos pareigūnai kai kuriose vietose be juridinių įgaliojimų esą paėmę į rankas vietinę valdžią. Toliau rūpinkitės, kad nekiltų muštynių”.

Pateikus konkrečių davinių, Bertulaitis žadėjo tvarką atstatyti. Bet tvarkos atstatymas jau nebepriklausė nuo Bertulaičio direktorijos. Dabar jau veikė kitos jėgos.

Pradėjus telefonams veikti, gubernatorius įsakė perduoti visur, kur dar galima, žinią, kad būtų sunaikintas visas susirašinėjimas, galįs būti naudingas Hitlerio režimui ir ypatingai sunaikinti visus sąrašus. Iš dalies tai buvo padaryta, didžiąja dalim ne; kai kur žmonės, nustoję galvos, juos nešė pakasti. Paskui atėjo naujojo režimo pataikūnai, juos iškasė, kad perduotų ten, kur bus reikalaujama.

Apie pietus gubernatūroje buvo gauta žinia, kad Pagėgių apskrityje jau įvažiavę III reicho šarvuočiai ir pamažu artinasi į Šilutę. Septinto pėstininkų pulko vadas trumpai po pietų pranešė gubernatoriui Gailiui, kad pagal įsakymą pulkas pasitrauksiąs iš Klaipėdos 9 val. vakaro, ir tuomet pasibaigs Lietuvos vyriausybės autoritetas krašte. Kadangi kartu su gubernatorium važiuojančių asmenų skaičius buvo labai ribotas, kitiems gubernatūros nariams buvo palikta laisvė daryti, kaip nori, jų tarpe ir man, pagal jūroj nelaimės metu įprastą signalą: Save our souls.

Keletą minučių prieš dešimtą valandą vakaro, Klaipėdos stotyje pasigirdo subruzdimas ir vokiškos komandos. Perone pasirodė augštų vokiškų policijos ir SS karininkų, jų tarpe visiems iš laikraštinių fotografijų žinomas III reicho SS vadas ir gestapo viršininkas Heinrich Himmler. Sustojęs pro savo storuosius akinių stiklus dairėsi stotyje ir žiūrėjo į vykstantį stotyje susigrūdimą prie paruošto traukinio. Paskui kažką įsakė, ir adjutantai dingo kaip žaibas. Kai kurie vietiniai gyventojai ir tarnautojai, pro šalį eidami, nesusilaikė ir jį pasveikino: “Heil Hitler”. Kokią dešimtį minučių pastovėjęs ir pasikalbėjęs, Himmleris ir jo svita dingo iš perono.

*

Su Lietuvos kariuomenės ir gubernatoriaus išvykimu pasibaigė Lietuvos suverenumas Klaipėdos krašte.

Viktoras Gailius, paskutinis gubernatorius, išbuvo savo poste lygiai 100 dienų.

Su Viktoru Gailium vėliau dar teko susitikti Kaune, kai buvo daroma atskaitomybė iš Klaipėdos krašte paliktų Lietuvos turtų. Užsienyje man nebeteko su juo susitikti.

Viktoras Gailius priklauso tai Mažosios Lietuvos jaunajai generacijai, kuri didžiausią savo gyvenimo dalį praleido praktiškame Lietuvos atstatymo ir valdymo darbe. Jau 1915 su šautuvu rankoje, nors ir po nelietuviška vėliava, velionis kovojo prieš rusišką imperializmą, kuris daugiau kaip šimtą metų buvo pavergęs Lietuvą. Carinės Rusijos sugriuvimas atidarė kelią ir Lietuvos nepriklausomybei. Po I-jo pasaulinio karo pabaigos velionis tęsė darbą jau nepriklausomoje Lietuvoje — ne ginklu, bet praktiškame Lietuvos ir vėliau Klaipėdos krašto valdyme. Visuose postuose velionis rodė geram administratoriui ir politikui reikalingą ramumą, taktingumą ir susivaldymą, kartu neatsisakydamas užimti beviltišką politinę vietą ir joje stovėti kaip kareivis ligi paskutinio atodūsio.

Jeigu kuomet bus rašoma Mažosios Lietuvos istorija, Viktoro Gailiaus asmuo joje užims žymią vietą.