PASAULIO POLITIKA IR LIETUVA

VACLOVAS SIDZIKAUSKAS,

New Yorkas

Aš dėkingas esu jūsų vadovybei, kad pakvietė mane padaryti jums pranešimą. Su jumis, Lietuvių Frontu, su jo veikėjais ir su jo siekimais — nesakyčiau gal ir su jo ideologija — mane jungia daugelis saitų, ir todėl, jeigu aš ir nesu LF bičiulis, tai prašyčiau bent laikyti mane bičiulių bičiuliu . ..

Tarptautinio veiksnio svoris

Vakar dienos vienas iš pranešimų, prof. Brazaičio, lietė lietuvių rezistencijos problemą. Aš tikiuosi, jūs sutiksite su manim, kad rezistencija mums nėra abstrakcija, nėra rezistencija dėl rezistencijos, bet ji turi aiškų konkretų tikslą— Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir laisvės atstatymą. Šitame dideliame uždavinyje pati mūsų tauta, ir tai visa — tiek kamienas, palikęs tėvynėje, tiek ir tie, kurie išblaškyti po Sibiro taigas, tiek ir mes čia laisvame pasaulyje, padarysime savo įnašą tiek, kiek mes sugebėsime atspėti įvykių raidą, kiek turėsime valios, ryžto, sumanumo įsijungti į tą pasaulinę raidą; kiek mes parodysime pasauliui, kad ir mums laisvė, nepriklausomybė nėra svajonė, nėra abstrakcija, kad mes esam politiškai subrendę būti laisvi ir kad dėl laisvės mokėsime aukotis, o jeigu reikės — ir mirti, nes laisvės tautoms niekas dovanai neduoda.

Visa tai turi didelės reikšmės valstybės laisvinime. Todėl man džiugu, kad jūs šią problemą nuodugniai svarstei. Bet vien mūsų rezistencijos, mūsų pastangų neužteks šiose aplinkybėse tam dideliam tikslui pasiekti. Tarptautinė įvykių raida, kilęs pasaulinis konfliktas buvo mūsų laisvės praradimo priežastis. Ši tarptautinė padėtis lems taip pat žymia dalim ir mūsų laisvės atstatymą bei to atstatymo laiką.

Posūkis nuo Ženevos

Išryškinęs Lietuvos laisvinimo priklausymą nuo tarptautinių įvykių raidos, referentas akcentavo Ženevos konferencijos reikšmę:

Didelis posūkis buvo Ženevos konferencija pereitais metais liepos mėn. Ligi tol buvo galvojama, kad Rytų ir Vakarų santykiai, santykiai su Sovietų Rusija ir visa bolševikine orbita gali būti sprendžiami ir ginklu. Todėl tuo pagrindu buvo planuojama ir mūsų laisvinimo politika. Ženevos konferencija išjungė karą kaip priemonę spręsti ginčui tarp Rytų ir Vakarų, todėl ir mūsų išlaisvinimui. Šios valstybės prezidento buvo pasakyta, kad karas nebeįmanomas, nes technikinė pažanga atvedė atkligatvin.

Šitą aplinkybę išnaudoja Kremlius, kad sudarytų atominio karo negalimybės psichozę, gavęs užtikrinimą, kad tai, ką Maskva yra pagrobusi, ginklu iš jos nebus veržiama.

Pagal tai Maskva ėmėsi naujų destalinizacijos žygių...

Juos nurodęs, referentas betgi teigė, kad Maskvos pagrindiniai tikslai nepasikeitė, t. y. siekimas valdyti visą pasaulį. Tik sustiprino Maskva kai kurias priemones: subversiją, infiltraciją, socialistinio ar darbininkiško fronto sudarymą pagal Chruščiovo šūkį, kad socializmas kiekviename krašte gali būti kitokiu būdu vykdomas.

Tatai pasireiškė tarptautinėj plotmėj įtampos atlyžimu. Tai rado atgarsio pačioje Sovietų Sąjungoje ir jos pavergtuose kraštuose. O laisvame pasaulyje atsirado to, ką mes pavadintume “iliuzijomis”: pradėta kalbėti apie liberalizmą, padėties pagerėjimą, gradualizmą, tautinį komunizmą, laipsnišką laisvinimą, atsipalaidavimą nuo Maskvos a la Tito. Kai kurie autoritetai, tokie kaip šios valstybės buvęs planuotojas Kennanas, paskelbė ir “finality” mintį, t. y. kas Sovietų pavergta (turėjo čia mintyje Baltijos visas valstybes), yra baigtas dalykas — nėra kelio atgal. O visa toliau grindžiama jau išeinant iš to “atbaigties” dėsnio...

Baltijos susatelinimas

Ryšium su gradualizmo idėja referentas sustojo prie iš Suomijos kilusių žinių apie Maskvos planuojamą Baltijos valstybių susatelitinimą, t. y. nusistatymą panaikinti inkorporacijos aktus ir tokiu būdu atstatyti kaip ir nominalinę tų valstybių nepriklausomybę. Kaip į tai mes žiūrime? Ar tai palengvintų mums laisvės kovą? — kėlė klausimą referentas ir, jieškodamas atsakymo, aiškino:

Noriu pasakyti, kad esu minties, jog toks Maskvos žygis būtų galimas ir logiškas atsiribojant nuo Stalino nusikaltimų. O Baltijos valstybių inkorporacija yra vienas iš didžiųjų Stalino režimo nusikaltimų. Liepos 11 susirinkime Sovietų vyriausioji taryba tai būtų galėjusi padaryti. Bet ji to nepadarė, ir nėra davinių, kad Maskva eitų šiuo keliu. Nebent jai būtų tam tikro išskaičiavimo ir laisvojo pasaulio spaudimas skatintų ją į nuolaidas.

Kovoje dėl laisvės tokis kad ir nominalinis nepriklausomybės atstatymas būtų naudingas, nes tektų kovoti jau dėl Lietuvos režimo, ne dėl nepriklausomybės. Kova būtų vedama dėl tautos teikės pasirinkti sau vyriausybę laisvais rinkimais. Tuo tarpu dabar tenka kovoti prieš faktą, kad Lietuvą Sovietų Sąjunga laiko savo dalimi. Tarptautinėje politikoje Lietuva kaip valstybė nefigūruoja. . Maskva stengiasi išbraukti mus ir iš istorijos ir iš geografijos.

Tačiau kalbant apie gradualizmą galvoje turimi ne šie reikalai, o daugiau esamojo režimo sušvelninimas, “liberalizacija”.

Liberalizacija

Nauji vėjai yra pasireiškę ir mūsų kraštuose. Jaučiama tam tikro varžtų atleidimo. Vienas kitas iš Sibiro grįžta, tegul ir ligonis. Nėra masinių trėmimų; kiek atlyžęs teroras; gausiau susirašoma su laisvuoju pasauliu. Atsiranda daugiau drąsos pačiuose mūsų krašto broliuose-sesėse. Tačiau ta vadinama liberalizacija nėra kilusi iš vietos gyvenimo reiškinių; ji yra

Maskvos sugalvota ir jos interesų diktuojama. Tai tik rodo, kokia stipri tebėra Maskvos užmačia pavergtuose kraštuose ir šiose sąlygose. Jos priežasčių reiktų jieškoti Maskvos tarptautiniuose ir vidaus siekimuose. Kad laikytum žmones baimėje, nereikia išvežti šimtą tūkstančių, užtenka tūkstančio. Tai nėra Maskvos siekimų ir politikos pasikeitimas iš esmės, o tik metodų patikslinimas. Visos priemonės, kaip paskelbtas darbo sąlygų pagerinimas, teturi tikslą daugiau išspausti iš okupuoto krašto. Tai ne sistemos pakitimas, o tik kolonializmo priemonių suracionalizavimas.

Mes esame įsitikinę, kad tik visiškas išlaisvinimas šitai Europos daliai yra tikras kelias į pastovią ir teisingą taiką. Pusiau priemones, pusiau laisvinimą mes griežtai atmetam. Tik besąlyginis išlaisvinimas yra mums priimtinas sprendimas.

Laisvė ir Amerika

Jei žiūrėsim į atskirų valstybių politiką, tai Amerikos politika, gal būt, yra aiškiausia ir nuosekliausia. Gal ji buvo geriausia išreikšta Amerikos prezidento Naujų Metų kalboje: pavergtų Europos valstybių išlaisvinimas buvo, yra ir, iki teigiami rezultatai bus pasiekti, pasiliks vienas iš pagrindinių dėsnių Amerikos politikoje.