Apie antrąją dvidešimtojo šimtmečio pusę

GYVOJI MINTIS

Nuo šios dienos deginančių ir į desperaciją varančių įvykių, nuo fanfaromis skelbiamų laisvės ir išlaisvinimo šūkių, o iš kitos pusės nuo tautų plugdymo vergijoje ir kraujuose — filosofų mintis žvelgia į artimą ateitį, suvokia pasaulinės padėties nepastovumą, su katastrofomis vykstančią pasaulio dinamiką ir mėgina įžvelgti tos dinamikos kelius.

Tokių pastangų yra padaręs dr. Charles Malik, kurio minčių sutrauką redakcijai yra atsiuntęs L. D. Malik buvo Lebanono atstovas J. T., dabar profesorius.

Valstybė pasiliks pagrindinė politinė sąvoka, bet suverenumo supratimas jau dabar keičiasi iš esmės, šiame pasikeitime nepriklausoma ir suvereni valstybė pasiliks, aišku, laisva daryti tokius nutarimus, kokie jai patinka, bet kaskart didėjantis pasaulio tarpusavio priklausomumas pagimdys daugiau valstybinį suverenumą ribojančių veiksnių, negu tai buvo praeityje.Išmintingi vadai turės su šiais veiksniais skaitytis, nes priešingu atveju turėtume chroniškai nepastovią padėtį.

Tuo būdu tarptautiniai politiniai santykiai, tarp kitko, bus moduliuojami ir kultūrinių santykių. Yra faktas, kad esama šešių ar septynių kultūrų pasauly, kurių kiekviena tarptautiniuose santykiuose reiškiasi kaip apytikriai atskiras blokas. Todėl galutinė problema nėra politinė. Veikiau tai yra klausimas, kaip tos skirtingos, kartais antagonistinės pažiūros gali sugyventi taikoje. Politika dažnai yra daugiau ar mažiau pridengtas kultūros įrankis. Taikūs ir vaisingi tarptautiniai santykiai reikalingi santvarkos, pagrįstos laisve, tolerancija bei savitarpio pagarba.Jie taip pat reikalingi atskyrimo sričių, būtent natūralios, žmogiškos, beveik neribotos srities, kur bendras darbas yra galimas ir reikalinga, ir specialios giliausių įsitikinimų srities, kur kiekvienas turi jaustis saugus laisve ir pagarba pagrįstoje santvarkoje. Turėtų būti bendra, žmogiška, natūrali sritis, nes kitaip protas patenka desperacijon.

Tai yra istorinė pareiga tų, kurie šiuos dalykus supranta, dirbti ir siekti šios laisvės santvarkoje. Turint galvoj, kad pasaulis yra turėjęs kelių tūkstančių metų praeitį, kurioje įvairios jo dalys vystėsi daugiau ar mažiau nepriklausomai, kultūriškai pliuralistinis pasaulis tampa absoliuti būtinybė fiziškai suvienytame pasauly.Pliuralistinė laisvė tad nėra vienos kurios tautos ar kultūros ar tautų bei kultūrų grupės speciali filosofija; ji yra absoliuti istorinė būtinybė. Jei ji sutampa su pagrindinėmis kurių nors kultūrų idėjomis, tai šios kultūros gali džiaugtis, kad jų giliausiuose principuose buvo numatyta dabartinė istorijos būtinybė. Ir tai yra giliausia jų stiprybės versmė, nuo kurios jos neturi nutolti.

Taip pat ir “koegzistencija” nėra kurios nors vienos ideolog'jos išradimas. Tai yra sveikintinas, nors gal ir pavėluotas, laisvės tvarkos pripažinimas. Tai yra tik kitas terminas pavadinti istorinei būtinybei, apie kurią kalbėjome, nepaisant, ar komunizmas būtų egzistavęs ar ne. Tinkamai suprasta ir nuoširdžiai vykdoma koegzistencija yra laisvės idėjos triumfas. Laisvė turi išnaudoti šitą triumfą savo pačios interesams, kurie, kaip matėme, yra taikos interesai.

Bet laisvė turi dvi prasmes: yra grupės laisvė ir individo laisvė.Esama laisvės grupės, kultūros ar tautos, kurios nori išlikti savitos greta tokių pat kitų grupių, tautų ar kultūrų. Ir esama individo laisvės siekti bei pažinti tiesą ir gyventi tiesoje. Pastaroji laisvė tai pati vadinamosios minties ir sąžinės laisvės esmė. Tos dvi laisvės neturėtų būti viena kitai priešingos, ir tikroje laisvės santvarkoje jos nebūtų priešingos. Tikrovėje jos betgi susikerta. Daugumoje atvejų šiandien grupinės laisvės siekimas ar reiškimas siejamas — iš principo ar iš reikalo — su apribojimu individualinės laisvės, žmonės nori tautinės, klasinės ar kultūrinės laisvės, bet jie nepripažįsta atskiram asmeniui laisvės turėti skirtingas pažiūras pagrindiniais klausimais, kurių laikosi kultūra, klasė ar tauta. Tuo būdu jie išsiduoda, kad jų samprata apie grupės pobūdį yra statinė, nežinodami, kad grupės pobūdis gali keistis, keičiasi ir kartais turi keistis, ypač nestatiniame amžiuje, jeigu žmogaus orumas tuo pakeliamas ar bent nežeminamas. Jie individą pajungia grupei, nežinodami, kad grupė neturi amžinos paskirties, kai tuo tarpu individuali žmogaus siela yra nemirtinga. Visos grupės teegzistuoja šios sielos tarnybai.

Kaip suderinti grupinę laisvę su atskiro asmens laisve, yra vienas iš svarbiausių klausimų, kurio akivaizdoje pasaulis atsiduria antroje šio šimtmečio pusėje,Į šį klausimą padeda atsakyti Universalinė Žmogaus Teisių Deklaracija. Ji patelkia gerai apgalvotais žodžiais išdėstytą pažiūrą į abiejų laisvės rūšių teisėtas pretenzijas; ji nepaprastai augštai vertinama, būdama Jungtinių Tautų rūpestingiausiai paruošta ir priimta,

neprieštaraujant nė vienam balsui ir ji jau yra plačiai paskleista po visą pasaulį. Tačiau niekuomet nebus nuoširdaus sutarimo laisvės sampratos klausimu, nebus tikros taikos laisvės santvarkoje, jeigu individualinės laisvės išpažinėjai dėl vienokios ar kitokios priežasties įtikinės silpnai ar abejodami. Grupinė laisvė yra primityvus, tvirtas, masyvus dalykas; ji visuomet reiškiasi natūraliai, ir vargu ji reikalinga specialios globos. Bet individualinė laisvė yra palyginti naujas ir trapus dalykas ir dėl to ji reikalinga visokeriopo švelnaus puoselėjimo. Galutinė dvidešimtojo amžiaus problema nėra karas ar taika, nei teisingumas ar išlaisvinimas, nei saugumas ar tautų apsisprendimas, nei Azija ar Afrika, nei Amerikos ar Rusijos vieta moderniame pasauly, nepaisant, kad visi šie klausimai realūs ir opūs. Galutinė problema, su kuria mums tenka grumtis, yra ši: ar dar įmanoma išgelbėti žmogų, individualią žmogišką esybę iš grupės, valstybės, kultūros bei mašinos priespaudos. Pavojun yra patekęs žmogus, o ne visuomenė. Ir jeigu tie, kurie tiki žmogumi, patys palūš spaudžiami, žmogus bus žuvęs.

Tai nereiškia, kad objektyvios ekonominės, socialinės, kultūrinės ir politinės teisės nėra realios ir neturėtų būti skatinamos ar paisomos. Noriu tik pabrėžti, kad jos yra tiek aiškiai matomos, ir tiek garsingos, taip sumaniai ginamos ir triukšmingai reklamuojamos, jog nėra jokio pavojaus, kad jos pasiliktų nepaisomos. Tikras pavojus yra tas, kad visame šiame procese bus prarastas žmogus, paliekąs nykią, mechanišką grupių bei kultūrų eilę, bedvasiškai vieną prieš kitą nustatytų, be vidinės asmeninės laisvės ir dėl to be vilties ir džiaugsmo. Niekados nebuvo tiek reikalinga pabrėžti, nurodinėti ir reikalauti asmeninių, vidinių, žmogiškų, su laisve susijusių dalykų, kaip tai reikalinga šiandien, kuomet tiek daug dėmesio į save kreipia materialiniai, socialiniai bei kultūriniai dalykai. Kitaip, šie pastarieji dalykai lengvai galėtų, galų gale, panaikinti pirmuosius, ir brangiausias žmogui dalykas, jo minties ir sąžinės laisvė, būtų prarasta. Ir kai laisvė bus prarasta, džiaugsmas bei dvasia nuslopinta, visa civilizacija ir “kultūra”, tautinė garbė ir materialinė gerovė nieko žmogui nepadės.

Atominės energijos panaudojimo perspektyvos yra nepaprastos. Jau dabar šio išradimo — radioaktyvių izotopų poveikiai pramonei, žemės ūkiui ir medicinai daro revoliuciją šiuose moksluose ir technikoje. Kai gausi atomo teikiama jėga bus panaudota žmogaus tarnybai, ypač maisto ir drabužių gamybai iš jūros, — tai greičiausiai įvyks antroje šio amžiaus pusėje, — galima įsivaizduoti tolimesnę netikėtiną revoliuciją, kokią atomas padarys žmonių perpildytose pasaulio srityse. Pagalvokime, kaip skirsis tada nuo dabartinės padėties sausos Vidurio Rytų sritys. Yra pagrindo manyti, kad mokslas bei technologija, darydami tokią pažangą kaip šiandien, galės išspręsti kiekvieną materialinę žmonijos problemą.

Tuo daug kas pasakoma, bet dar neviskas. Žmonės tebesikivirčys ir neapkęs viens kito, asmeninis, kultūrinis bei tautinis didžiavimasis bus gyvas, ir žmonės tevargins vienas kitą netgi, kai jų visi materialin:ai reikalai ar troškimai bus patenkinti, o gal kaip tik dėl to, kad bus patenkinti. Taigi pagrindinė problema nėra materialinė, nors ir negalime pakankamai atsidėkoti mokslui, kuris gerokai pastūmėjo tos problemos išsprendimą.Pagrindinė problema yra politinė, intelektualinė ir dvasinė.Tik atsirandant tinkamai vadovybei šiose srityse, mes galėsime su pasitenkinimu žiūrėti į ateitį. Mokslininkai ir technologai puikiai tesėjo savo pažadus; dabar belieka šiems pastariesiems pasireikšti.

Politinė vadovybė reiškia augščiausias valstybininko savybes, kurios įgalina gerai suvokti bei sutvarkyti svarbiausius šių dienų tarptautinius bei tarpkultūrinius reikalus. Tai reikalauja gilaus įžvelgimo, įsitikinimo bei žinojimo, ir ryžtingumo imtis iniciatyvos kuriant laisve pagrįstą santvarką.

Intelektualinė vadovybė reiškia filosofiją giliausia to žodžio prasme, būtent, įmanomai augščiausios žmogaus išminties realizavimą Lemiamieji mūšiai, nepaisant, ar tai bus prieš ar po atominio gaisro, įvyks pagrindinių idėjų lauke. Tik tie laimės, kurie turi atitinkamų, tikrų, universalinių idėjų ir kurie turi įsitikinimo ir drąsos joms skelbti.

Tačiau politika ir filosofija priklauso nuo Dievo Apvaizdos sprendimo. Galimas dalykas, kad Dievas dar nori pasaulį gryninti tokiais būdais, kurių mes dabar nesuprantame. Galimas dalykas, kad mes visi, su visa savo išmintimi, užsitarnaujame tokio gryninimo. Aš tikiu, kad galutinę viltį teikia gyvenimas maldoje ir paprastas pasitikėjimas Dievu. Jo valia yra svarbesnė nei mūsų.