Ties vieno lietuvio klaipėdiečio byla
Apie dviejų valstybių ar grupių savitarpinį palankumą nesunku kalbėti bendrais žodžiais, nes jie nieko konkrečiai neįpareigoja. Savitarpinio santykiavimo turinį sudaro konkretūs faktai ir problemos. Juos sprendžiant ir susidaro tikrasis santykiavimas. Santykiuose tarp lietuvių ir vokiečių sustojame prie vieno tokio konkretaus fakto.
*
Klaipėdietis Jonas Grigolaitis paprašė Vokietijos vyriausybę atlyginti jam už nacių kacete išsėdėtą laiką. Jo prašymas buvo 1950 atmestas. Grigolaitis padavė skundą Darmstadto teismui. Teismas tik 1954 kreipėsi į ekspertą dr. Helmuth Hocker, kad jis pareikštų savo nuomonę apie Lietuvos ir Vokietijos santykius nuo 1933 iki 1941 ir Jono Grigolaičio rolę juose. Ekspertas savo nuomonę pristatė 1955 sausio 18 surašytą. 16 puslapių ir padarė išvadą, kad J. Grigolaitis neturi teisės i atlyginimą, skiriamą nacių aukoms.
1. Kokiu keliu tai priėjo?
Ekspertas konstatavo, kad J. Grigolaitis gimė 1902 Šilutės ap. Klaipėdos krašte. Baigęs Kauno universitetą, 1931 buvo “Lietuvos Keleivio” ir “Ostsee - Beobachter” redaktorius, 1933-35 “Santaros” draugijos (tautininkų režimo) vadovybės narys, 1936-38 Klaipėdoje ėjusio “Baltischer Beoabchter” redaktorius, Eltos atstovas Klaipėdoje. Klaipėdą prijungus prie Vokietijos, Berlyne buvo suimtas, bet Lietuvos vyriausybės intervencija paleistas ir išvarytas iš Vokietijos. 1939 optavo už Lietuvą ir priėmė jos pilietybę. 1941 vasario repatriavo į Vokietiją, bet ten 1941. 5. 13 buvo suimtas ir laikomas ligi karo galo Oranienburg-Sachsenhausen koncentracijos stovykloje.
Prie klausimo — duoti jam ar neduoti atlyginimą už kacetą—ekspertas prieina iš tokios pusės: ar Grigolaitis buvo kalinamas ideologiniu pagrindu ar kuriuo kitu, nes įstatymas tenumato atlyginti persekiotiems už “politinius įsitikinimus”, už tautybę, už pasaulėžiūrą ar politinį priešingumą. Pats Grigolaitis buvo parėmęs savo prašymą tuo, kad jis nukentėjęs kaip žurnalistas dėl savo antinacinio nusistatymo.
Per 15 puslapių nagrinėjo Hocker Vokietijos ir Lietuvos santykius dėl Klaipėdos ir užbaigė tokiomis išvadomis:
1. Klaipėdos krašte tautybių kova buvo ne atsiliepimas į nacionalsocializmo pasireiškimą, o grynai tautinis rungtyniavimas tarp Lietuvos ir Vokietijos, kuriame vokiečių tautybės politinis ir moralinis stiprumas buvo atremtas į paramą reicho, sutapdinto su nacionalsocializmu.
2. Progą padėčiai paaštrėti Klaipėdos krašte po 1932 davė radikalus iš lietuvių pusės Klaipėdos statuto laužymas, sukėlęs Vokietijoje aštrų gynimąsi, kuris galų gale privedė prie Anschlusso. Juo mažiau kuri valstybė spaudė savo vokiečių mažumą, juo mažiau pagrindo tame krašte turėjo ir radikalios nacionalsocializmo idėjos, kaip tai rodo šiaurės Schleswigo pavyzdys.
3. Neaišku, kuriais sumetimais skundėjas (J. Grigolaitis) tariasi kovojęs su nacionalsocializmu: prieš žydų persekiojimą, prieš demokratinių partijų persekiojimą, prieš neteisėtą visų priešininkų persekiojimą, prieš nacionalsocializmo siautėjimą, prieš katalikų bažnyčios persekiojimą, prieš autoritetinės-fašistinės valstybinės formos kūrimą, — visi tie reiškiniai buvo randami tautininkų Lietuvoje lygiai taip pat kaip nacionalsocialistinėje Vokietijoje. Bet skundėjas tarnavo tai Lietuvos valstybei tarp kitko kaip Eltos narys.
4. Laikraščiai, kuriuose skundėjas dirbo, varė prolietuvišką liniją Klaipėdos krašte, t. y. stovėjo už Lietuvos vartojamas persekiojimo priemones. Jei bent skundėjas būtų stovėjęs už taikingumą Klaipėdos krašte, deja, jis virto šalim, pasisakydamas vienašališkai už Lietuvą; tai ir suprantama atsižvelgiant į jo kilimą.
5. Kad skundėjas optavo 1941 už Vokietiją, jis tai darė grynai iš bolševizmo baimės, bet ne iš simpatijos Vokietijai.
Tokios eksperto išvados. Pagal jas J. Grigolaitis nepriklauso tai kategorijai žmonių, kurių kalinimas nacių stovyklose turi būti atlyginamas.
2. Išvados nėra vykusios
Negalima nepasigrožėti formaliniu kruopštumu ir rūpestingumu, su kuriuo ekspertas darė santykių tarp Vokietijos bei Lietuvos dėl Klaipėdos krašto apžvalgą.. Jo pavyzdys rodo, kaip reikia savo reikalus pristatyti. Bet to negalima pasakyti apie eksperto išvadas. Jos yra ir nelogiškos ir neteisingos.
Nelogiškos, nes:
1. eksperto nurodomi įstatymo žodžiai apie persekiojimą dėl tautybės tinka tam atvejui, kurį ekspertas rado savo išvadų pirmame punkte — kad Klaipėdos krašte vyko tautybių susikirtimas, ir Grigolaitis buvo vienoje tų susidūrusių tautybių pusėje; vadinas, Grigolaitis nukentėjo dėl tautybės;
2. ekspertas keliais atvejais ir pačios išvados pirmame punkte pripažįsta, kad Klaipėdos krašte vokiečių tautybės žmonės, siekdami susijungti su reichu, reichą sutapdino su nacionalsocializmu; taigi jei Grigolaitis nukentėjo nuo vokiečių, tai dėl to, kad tie vokiečiai išganymą matė nacionalsocializme ir už tą nacionalsocializmą kovojo, lygiai kaip Grigolaitis kovojo prieš vokiškumą ir sykiu prieš nacionalsocializmą; vadinas, Grigolaitis nukentėjo už priešiškumą nacionalsocializmui;
3. ekspertas patvirtina, kad ta kova ypačiai suaštrėjo atėjus į valdžią nacionalsocializmui. Tai dar labiau pagrindžia, kad kovą tarp lietuvių provokavo nacionalsocializmo sąjūdis.
Eksperto išvados, nelogiškos išvados, plaukia ne iš logiško jo paties pateiktos medžiagos vertinimo, o iš apriorinio neigiamo nusistatymo bylos atžvilgiu. Tam aprioriniam nusistatymui propagandiškai pagrįsti, tikriau efektui sudaryti ir Grigolaičio argumentacijai susilpninti ekspertas puikiai išnaudoja Lietuvos buvusio režimo faktą: girdi, kaip Grigolaitis galėjo kovoti su nacionalsocializmu, jeigu pats buvo organizacijos priešakyje ir tarnyboje to režimo, kuris vykdė autoritetizmą, persekiojo demokratinius principus, politinius priešininkus ir t.t. Jei kas norėtų pasakyti, kad Lietuvoje nebuvo autoritetizmo, ekspertas užbėga už akių ir tokiam, nurodydamas užs. reikalų ministerio St. Lozoraičio pareiškimus Vokietijos diplomatui, pabrėžiančius autoritetinio režimo reikalingumą...
Praeities režimo faktas sunkina padėtį dabar ne tik tiem, kurie buvo su juo daugiau ar mažiau sutapę...
3. Kelias tinkamesnei išeičiai
Eksperto rašto išvados, kaip minėta, yra padiktuotos ne loginio juridinio galvojimo, bet apriorinio politinio nusistatymo, net su tam tikro kerštavimo priemaiša. Dėl to jos ir neteisingos. Be abejo, pats Grigolaitis bylą varys toliau. Bet šioje vietoje tenka jį atsiprašyti, kad jo asmeninį atvejį čia keliam viešumon. Jo byla, mums atrodo, viešojo pobūdžio, nes paliečia apskritai lietuvių-vokiečių santykius, parodo dabartinių vokiečių dalies nusistatymą lietuvių atžvilgiu. Ir dėl to ji reikalinga ne vieno Grigolaičio dėmesio.
Jis pats, reikia manyti, ir toliau laikysis teisinio kelio. Tačiau vien teisinėje plotmėje vargiai ši byla bus patenkinamai išspręsta. Atrodo, kad ji galėtų rasti priimtinesnį sprendimą, jei būtų pasistengta iškelti iš teisinės į daugiau žmogiškųjų santykių plotmę.
Atsimenant, kad lietuviai turi didelį priešą — tą patį kaip ir Vokietija; kad lietuviams teko ir teks santykiauti su vokiečiais kaip mažesniam kaimynui su didesniu ne vienai dienai, — reikia atsisakyti tiek šioje, tiek ir panašiose bylose nuo rūstaus poleminio ir formalinio atsikirtimo, kuris retai kada ir retai ką suartina ir padeda susiprasti.
Iš kitos pusės reiktų sugestijuoti ir vokiečius turėti priešais akis platesnę perspektyvą — lietuvių nueitą skausmingą kelią nacionalsocialistinių vokiečių prievartoje; sustoti prie lietuvių parodytos širdies ir paramos tiems šimtams ir tūkstančiams vokiečių, kurie atsidūrė Lietuvoje gindamiesi nuo bado mirties bolševikų vergijoje. Tada prašnektų gal žmogiškoji dvasia, ne paragrafai ir resentimentai, ir paskatintų palankiau pažiūrėti į vieno lietuvio reikalą vardan vieno iš daugelio pagelbėtų vokiečių...
Kaip būtų atrodę, jei lietuvis ūkininkas, kai pas jį atvyko iš Karaliaučiaus vokietis duonos prašyti, būtų pasakęs: “Palauk, atsiklausiu juriskonsulto, kaip buvo ten su vokiečių atsisakymu žąsis pirkti ir pan.”
Lig šiol vokiečių centriniai organai buvo palankūs eiti prie reikalo šioje plotmėje... Perkelti konkretų Grigolaičio ar panašius lietuvių-vokiečių reikalus į suminėtą žmogiškojo santykiavimo plotmę derėtų tiems veiksniams, kurie yra prisiėmę pareigą kalbėti lietuvių vardu ir už lietuvių reikalus Vokietijos sostinėje.
J. B.
