Bendruomenės keliu

NR. 6 (43)  1955 M. BIRŽELIS

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

KELIĄ PAJUTOM TEISINGĄ

“Savo metu Joseph de Maistre yra pasakęs, kad “emigrantai nieko negali ir nieko nereiškia — l’emigration ne peut rien et re vaut rien”. Tai griežtas posakis. Tačiau dažniausiai jis yra teisingas, nes svetima gamtinė bei kultūrinė aplinka nesykį sunaikina jėgas, galėjusias gražiai išsiskleisti tėvynėje. Išrautas iš savo žemės, iš savo istorijos, iš savų papročių, tremtinys paprastai esti išstatomas visų vėjų pavojams. Jis jaučiasi nesaugus ne tik socialine prasme, kad nelengvai užsidirba duonos kąsnį, bet ir dvasine prasme, kad nežino, į ką jam atsiremti savo vidumi. Pavojus sudužti tremtiniui yra žymiai didesnis, negu krašto gyventojui. O jeigu tremtinių pasidaro dešimtys tūkstančių, tai tautai grėsmė stovi prieš pat akis.

Klaida tad būtų manyti, kad rezistencija yra tiktai uždavinys tėvynės atžvilgiu. Ne. Rezistencija turi vykti ir tremties atžvilgiu. Tremtis yra pateisinama tautos istorijoje tik tada, kai virsta užuovėja, kurioje išsilaiko vertybės, niokojamos krašte. Todėl reikia ginti šias vertybes nuo tremties dvasios pasikėsinimo. Reikia šaukti tremtinius spirtis žudančioms tremties sąlygoms. Dabartinė laisvinimo kova yra žymiai platesnė, negu tik politinis svetimųjų informavimas arba politinių minčių brandinimas tarp mūsų pačių. Šiandien mums reikia ne tik išvaduoti kraštą, bet ir išgelbėti save pačius. Tėvynę niokoja bolševikinė dvasia, mus gadina tremties dvasia. Juk jeigu mūsų tremtiniai suskurs idėjiškai, pabėgs moraliai, žlugs tautiškai; jeigu pradės rūpintis tik savimi, pamiršdami, jog yra kenčiančios tautos nariai — mes veltui būsime palikę savo kraštą ir jieškoję prieglaudos svetur.

Taigi, šalia politinio uždavinio kovoti už mūsų krašto laisvę šiandien mums iškyla naujas uždavinys — kovoti už tremtinių tautinį ir žmogiškąjį gyvastingumą. Jau beveik dešimtį metų laukėme, tikėdamiesi greitai grįšią į paliktus savo namus. Deja, šis lūkestis neįvyko ir nėra ženklų, kad jis greitai įvyktų. Pasaulio eiga yra tokia, kad mūsų klajonės gali dar ilgai užtrukti. O juo ilgiau jos užtruks, juo tremties dvasia bus mums pragaištingesnė. Todėl dabar kaip tik ir yra atėjęs laikas pradėti rezistenciją prieš tremties dvasią. Kiekvieną emigraciją laukia išnykimas, jeigu joje neįsigali rezistencinis sąjūdis prieš pagundą virsti čiabuviu, prieš norą susikurti tėvynę, prieš sustingimą tautinėje srityje. Reikia tad kurti lietuviškojoje tremtinių visuomenėje šitokį rezistencinį sąjūdį; reikia ugdyti mumyse naują tremties sąmonę ir naują jos pergyvenimą, nes arba mes pasijusime esą keleiviai bei svetimšaliai arba išnyksime, kaip prieš mus išnyko jau neviena emigracija”.

Tai Maceinos žodžiai iš “ĮL” No. 2. Aš juos čia kartoju, nes juose yra tremties programa, dabarties mūsų misijos gairės. Programa rezistenciniam sąjūdžiui prieš tremties dvasią, prieš pagundą virsti čiabuviu. O šio sąjūdžio kovos už tremtinių tautinį gyvastingumą pirmoji ir pagrindinė priemonė — lietuvių bendruomenės organizacija. Tiesiog spontaniškai tą mintį pagavom ir bendruomenės keliu pasukom. Instinktyviai pasirinkome teisingą kelią.

GRAŽI PRADŽIA

“Pati Amerikos lietuvių organizacijos statybos pradžia pravesta labai iškilmingai. Lapkričio 18 d. 11 val. iškilmingos pamaldos Apreiškimo parapijos bažnyčioje, Brooklyne. Šv. Mišias atlaikė vysk. V. Brizgys. Tarp gausių dalyvių matės ALTo narių, šiaip nemaža lietuvių iš Newarko, Waterburio, N. Britain ir kitų artimų ir tolimesnių kolonijų. 2 v. po pietų Statler viešbučio patalpose įvyko. . . bendruomenės iškilmingas aktas. . . Pagerbiant visus mirusius kovotojus dėl lietuvybės ir visus kritusius dėl Lietuvos laisvės Žilevičiaus diriguojamas jungtinis choras pagaunančiai sugiedojo . . . Marija, Marija . . . Vliko narys ir Vykdomosios Tarybos vicepirmininkas prof. Kaminskas sveikindamas pabrėžė, kad nors Amerikos lietuvių organizacija yra nepolitinė, bet ji bus didelė atrama Lietuvos laisvinimo darbams. Profesoriaus supratimu, nenuostabu, jei senesnieji Amerikos lietuviai tuo tarpu šį naujagimį pasitinka su tam tikru santūrumu. Lig šiol Amerikos lietuvių organizacijos buvo atsirėmę ideologiniais ar net socialiniais skirtingumais. Iš to susidarė ne tik tradicijos, bet ir tam tikros pažiūros bei nuotaikos. Visa tai staiga pakeisti nelengva. Tatai pakeis tik Amerikos lietuvių bendruomenės organizacinė praktika. Toji praktika turi būti atsargi, pagrįsta demokratiniais principais ir demokratijos dvasia . . . Kaikam nepatinka, kad Amerikos lietuvių bendruomenėje esą visi Amerikos lietuviai. Tai būtų lyg prievarta. Profesorius teisingai pastebėjo, kad kiekvieno lietuvio pareigos bendruomenei tėra moralinio pobūdžio ir kad apie kitokią prievartą negali būt kalbos. . . JAV lietuvių bendruomenės organizacinę pradžią sveikino Lietuvos pasiuntinys, ALTo pirmininkas, Balfo pirmininkas, vysk. Brizgys. Dalyvių per 1000. Amerikoj gimusi ir augusi lietuvaitė perskaitė bendruomenės aktą, po kurio jungtinis choras užtraukė “Lietuviais esame mes gimę”. . . Čia pat bendruomenės reikalams sudėta per $700.—. Visų nuotaika šventiška, pakili.

Tai buvo 1951 m. lapkričio 18 d.” (žiūr. “Draugas”, 1951.11.22.). Tai buvo gražu, stačiai didinga. Bet iš esmės tai buvo tik feierverkas. Blykst ir užgeso. Ir negalima sakyti, kad organizaciniam komitetui (Lokui) būtų stigę gerų norų. Ne. Gerų norų jam tikrai nestigo. Ir Lokas savo uždavinį atliko jau tuo, kad privedė bendruomenės organizaciją iki tarybos.

RINKIMINIS SUJUDIMAS

Kai lygiai po 3 metų nuo ano iškilmingo New Yorko akto, būtent 1954 m. lapkričio gale tarybos rinkimų vyr. komisija pradėjo tarybos rinkimus organizuoti, jai buvo pateikti tik 28 bendruomenės vienetų adresai: Bostono, Brooklyno, Chicagos (8), Clevelando, Detroito, Elizabetho, Great Necko, Hartfordo, Jersey City, Kearny, Lindeno, Los Angeles, Maspetho, Milwaukee, Newarko, Omahos, Philadelphijos, Waterburio, Waukegano, White Plains ir Worcesterio.

Taigi po 3 metų nuo ano iškilmingo bendruomenės akto bendruomenė vegetavo, išskyrus kelias atskiras kolonijas. Antai vienos SLA kuopos sekretorius, paprašytas rinkiminės talkos, savo laiške vyr. rinkimų komisijai, be kita ko, klausia: “Kodėl, nežiūrint ALB Loko jau kelių metų aktyviai varomo organizacinio darbo, vis dar, galima sakyti, pats organizavimas neišryškėjęs tebėra tiek, kad jau būtų aišku, ar ALB yra jau gimusi, ar pasmerkta merdėti...” Pradėjus rinkimus organizuoti pirmiausia susidurta su klausimu, kuria baze rinkimus vykdyti? Tų 28 bendruomenės vienetų rėmuose, ir tik? Kaikas linko pasisakyti už rinkimus status quo baze. Priešinga šitai status quo bazei buvo pasiūlyta laisvo plebiscito bazė: rinkimuose dalyvauti kviesti visus lietuvius, neapsunkinant jokiais formalumais ir jokiomis mokestinėmis prievolėmis. Lokas ir vyr. rinkimų komisijos dauguma pasisakė už vidurio bazę: kviesti balsuot visus, kurie atėję balsuot susimokės bent už pusmetį solidarumo įmokas, t.y., bent pusę dol. Kaikuriose JAV pietinėse valstybėse už teisę dalyvauti vietiniuose rinkimuose, sako, taip pat nustatytas kelių dolerių mokestis, tuo būdu siekiant sumažinti negrų dalyvavimą rinkimuose. Prieš kokius “negrus” buvo nukreiptas bendruomenės rinkimų mokestis, — neaišku. Nors faktiškai jis ir nedidelis, bet psichologiškai jis labai neigiamai veikė balsuotojų kontingentą. Antai, kai vyr. rinkimų komisija atsiklausė kolonijas, kiek maždaug jos numato balsuotojų, kad būt galima bent apytikriai orientuotis, kiek spausdinti balsavimo vokų bei kortelių, tai viena kolonija, be kita ko, rašė: “Šiuo metu užsimokėjusių nario mokestį narių tėra nedaug, per šimtą... Jeigu gi vyr. b-nės organai nutartų... leisti balsuoti ir neužsimokėjusiems nario mokesčio lietuviams, tai tada prašau atsiųsti vokų ir balsavimo lapelių 600 — 700...” Lokas balsavimo mokestį paliko, ir šioje kolonijoje vietoj 600 — 700 balsuotojų faktiškai balsavo 133. Nežiūrint šito mokestinės prievolės surišimo su balsavimo teise, bet Lokui nutarus leisti balsavimuose dalyvauti ir tiems lietuviams, kurie tik balsavimo dieną savo mokestinę prievolę atliks, vyr. rinkimų komisijai tuo pačiu buvo suteikta galimybė nesitenkinti tik esamų 28 apylinkių kontingentu, o stengtis į rinkimus patraukti ir daugiau lietuvių. Tą galimybę vyr. rinkimų komisija pagal savo išgales ir išmaną stengėsi panaudoti. Sunku pasakyti, kiek šios komisijos pastangos bus lėmusios, bet yra faktas, kad nuo komisijos veikimo pradžios, 1954. XI. mėn. gale, iki rinkimų dienos, 1955.V.1., prie buv. 28 bendruomenės vienetų prisidėjo dar 26 vienetai: Brocktono, Mass., Bushwick, N. Y., Springfield, Ill., Cypress Hills, N. Y., Paterson, N. J., Amsterdam, N. Y., St. Louis, Mo., Yonkers, N. Y., Selden, N. Y., Brooklyn — Ridgewood, N. Y., E. St. Louis, Ill., Columbus I, Ohio, Columbus II, Ohio (viena senųjų ateivių, antra — naujųjų), Lawrence, Mass., E. Chicago, Ind., Rochester, N. Y., Putnam, Conn., Grand Rapids, Mich., Baltimore, Md., N. Britain, Conn., Pittsburgh, Pa., Long Beach, Cal. (senųjų ateivių), Rockford, Ill., Providence, R. I., Stamford, Conn., Bronx—Manhattan, N. Y. Faktiškai rinkimus vykdė 59 rinkimų komisijos, nes kaikurie bendruomenės vienetai turėjo kelis rinkimų vienetus. Vyr. rinkimų komisijos noruose buvo pasiekti bent 120 rinkiminių vienetų, bent tiek, kiek yra vadinamų lietuviškų parapijų.

PASTANGOS IR ATSTANGOS

Leiskite vienu kitu pavyzdžiu pailiustruoti kaikurias konkrečias vyr. rinkimų komisijos pastangas ir jų rezultatus. Norėdama įtraukti į bendruomenės gyvenimą nuošaliai nuo bendruomenės organizavimosi stovinčius lietuvius, dalyvaujančius betgi lietuvių parapijose ar susivienijimuose, vyr. rinkimų komisija paruošė atitinkamo turinio laiškus ir vieną su Loko pirmininko prel. J. Balkūno parašu išsiuntinėjo visiems jo kon-fratrams lietuviams kunigams, kurių JAV yra per 600, o antrąjį — su Loko pirmininko ir vyr. rinkimų komisijos pirmininko parašais abiejų susivienijimų — SLA ir LRKSA — kuopų sekretoriams, kurių taip pat yra apie 700. Apie 1300 asmeniškų laiškų, drauge pridėjus Rinkimų Tvarkos nuostatus, buvo tikima susilauks bent šiokio tokio atgarsio. Jei jau ne 10%, tai bent 5%. Faktiškai iš 1300 laiškų gavėjų atsiliepė 5: 1 naujasis ateivis ir 3 senieji bei 1 kolektyvas. Naujasis ateivis SL A kuopos sekretorius rašo: “manojoje apylinkėje... kaip tik šiomis dienomis rinkiminė komisija jau sudaryta, o taip pat jau garsinamos rinkikų registracijos vietos... Taigi man belieka... kiekviena proga paskatinti savą aplinkumą aktyviai šiuose rinkimuose dalyvauti...” Iš kitų SLA kuopų jokio pasisakymo. Senasis ateivis, LRKSA kuopos sekretorius rašo: “Aš linksmas gavęs nuo Jūsų laišką Lietuvių Bendruomenės reikalu. Bet apgailiu, kad turiu pasakyti, ne nuo manęs priklauso vietos lietuvius įjungti į bendruomenę ir tt... Jei mūsų klebonas norės, tai ateis į LRKSA... kuopos susirinkimą ir mes visi į bendruomenę prisidėsim...” Deja, klebonas už dalyvavimą bendruomenėje nepasisakė. Kitas LRK SA kuopos (Pennsylvanijos valstybėje) sekretorius rašo: “Gavau nuo jumis laišką, kviečiantį organizuot “votavimą” į bendruomenę. Tai čia yra didelis darbas, čia visos parapijos darbas. Kad žmonės reikalą suprastų, turi būt paaiškintas bažnyčioje ir “mitinguose”. Vasario 13 bus mūsų “susaidės” mitingas, tai jūs siųskite klebonui laišką...” Laiškai buvo pasiųsti visiems klebonams! Bet reagavo tik 1. Jis, be kita ko, rašo: “Kas link tvėrimo naujos organizacijos — Lietuvių Bendruomenės... Tamstos (prel. J. Balkūno. Aut.) projektuojamoji sukėlė man abejonių. Visų pirma ji yra svetima JV. Šios šalies gyventojams nelabai jauku prie jos prigulėti... Be to, pas mus turime daugiau kaip 20 įvairių įvairiausių draugijų... pas mus randasi Balfas, Altas ir LRK Federacija... Dėliai tų priežasčių malonėkite laikyti mane išteisintą. Asmeniškai neatsisakau prisidėti, paremti, kaip ir kitus Lietuvai brangius reikalus...” Taigi, asmeniškai paremsiu, bet parapijiečių į bendruomenę neraginsiu. Kodėl? Į tai gana aiškiai atsako vienos valstybės Kunigų Vienybės susirinkimo pasisakymas ryšium su prel. J. Balkūno laišku konfratrams: “Pritariame Lietuvių Bendruomenės idėjai palaikyti ir stiprinti lietuvių kultūrą, kalbą ir dvasią, bet, įžiūrėdami besislepiantį Lietuvių Bendruomenėje liberalizmo pavojų, susilaikome nuo jos skyrių steigimo”. Žinantiems Amerikos lietuvių netolimos praeities tarpusavines ideologines kovas, jų brutalumą ir barbariškumą, šioks minėto klebono ir minėto Kunigų Vienybės susirinkimo nusistatymas psichologiškai yra suprantamas. Praeities kartaus patyrimo palikę nuosėdos yra vienas iš sunkiausiai įveikiamų bendruomenės veiklai kliūčių.

Antra vertus, neteisinga būtų visą abejingumą ar net priešiškumą bendruomenei tiek didžiosios dalies lietuvių kunigų, tiek pasauliečių veikėjų, redaktorių, suvesti tik į praeities nuosėdas. Neabejotinai, šalia tokių nuosėdų yra daug ir kitų tam priežasčių. Joms visoms nuodugniau pasvarstyti reiktų atskiros studijos. Apskritai kunigų abejingumo ar priešiškumo bendruomenei priežastys, be minėtų nuosėdų, savo pagrinduose yra tos pačios, apie kurias savo “Laiške Kunigams” kalba garsusis atsivertėlis Giovani Papini savo veikale “Popiežiaus Celestino VI Laiškai Žmonėms”. Pasauliečių veikėjų antibendruomeninės nuotaikos dažnai eina tik iš to, kad tai yra šokis ne pagal jų muziką. Jeigu jų repertuare bendruomenės maršo nėra ir nebuvo, tai kaipgi kas nors gali įsigeisti nebūto dalyko — bendruomenės maršo! Išskyrus Lietuvos nepriklausomybės priešus, tik retas lietuvis ar lietuvių kilmės žmogus iš principo antibendruomeniškai gali nusiteikti. Iš principo bendruomenės neigimas savo pagrinde tegalėtų turėti arba atvirai nepasakomą lietuvybės atsižadėjimą, arba atvirai nepasakomą egojistinę baimę, kad demokratinė bendruomenės sąranga neišryškintų tokių veikėjų visuomeninio užnugario menkystės.

KĄ SAKO RINKIMŲ DUOMENYS?

Šitokioje tad bendruomenės dalykų padėtyje tarybos rinkimų rezultatų pačios bendruomenės atžvilgiu negalima laikyti blogų. Tų 6916 balsuotojų lyginamasis svoris juo didesnis, kad jie turėjo įveikti ne tik minėtas, pasakyčiau, “išorines” kliūtis, bet ir lygiai dideles vidines bendruomenės kliūtis: visuomeninį abejingumą, įnertiškumą, norą koveikiau tapti čiabuviu, aversiją prieš nors tik ir simbolišką pusės dolerio mokestį už balsavimo teisę ir tt. ir tt.

Negalima laikyti rinkimų rezultatų blogų ir pačios tarybos sudėties atžvilgiu.

Iš vadinamų bendruomenininkų pasiūlytų rinkėjams 27 kandidatų į tarybą praėjo 13, iš KD siūlytų 14 — praėjo 9, iš tautininkų siūlytų 27 — praėjo 9, iš liaudininkų—socialdemokratų siūlytų 21 — praėjo 1. Bendruomenininkų siūlytieji kandidatai surinko 51,278 balsus, t.y. 39,2% visų balsų. Jų vienam kandidatui vidutiniškai išeina 1900balsų. KD siūlytieji

14 kandidatų surinko 26,503 balsus, t.y. 20,3% visų balsų. Jų vienam kandidatui vidutiniškai išeina 1893 balsai. Tautininkų siūlytieji 27 kandidatai surinko 42,032 balsus, t.y. 32,2% visų balsų. Jų vienam kandidatui išeina 1556 balsai. Liaudininkų-socialdemokratų pasiūlytieji 21 kandidatas surinko 24,-319 balsų, t.y. 18,6% visų balsų. Jų vienam kandidatui išeina vidutiniškai 1158 balsai. Šie duomenys apie pravestus atstovus ir surinktus balsus yra relatyvūs ta prasme, kad visa eilė kandidatų buvo ne viename pasiūlyme. Tuos pačius kaikuriuos kandidatus siūlė ir bendruomenininkai ir KD, arba ir tautininkai ir katalikų federacija, arba ir tautininkai ir liaudininkai su socialdemokratais. Šitokių kandidatų balsai figuruoja ir vienų ir kitų duomenyse. Todėl ir duomenų suma negali sudaryti 100%. Iš viso tokių, jei taip galima sakyti, bendrų kandidatų praėjo 10—7 bendruomenininkų ir KD, 2 tautininkų -liaudininkų - socialdemokratų ir — tautininkų-katalikų. Du praėjo individualiai, o 15 praėjo iš atskirų siūlymų: iš bendruomenininkų — 6, iš tautininkų — 6, iš KD — 2, iš liaudininkų -socialdemokratų — 1. Turint galvoje, kad individualiai praėjusieji vadinami “nepriklausomieji” jau pačiu savo “nepriklausomumu” yra arčiausiai vadinamų bendruomenininkų, galima tarti, kad tų bendruomenininkų į tarybą savarankiškai bus praėję 8 ir 7 bendrai su KD. Be abejojimo, faktiškai ir iš grupinių siūlymų į tarybą praėję kandidatai pirmoj eilėj dera laikyti taip pat bendruomenininkais, juo labiau, kad ne vienas iš jų viename ar kitame grupiniame siūlyme atsirado visai be savo valios ir noro, ir į tarybą eina dirbti ne kaip juos siūliusios grupės žmonės, o pirmiausia kaip lietuvybės rezistentai. Apskritai išrinktosios tarybos sudėtis yra priaugusi savo uždavinius. Ir teisingai vyr. rinkimų komisija paskutiniame savo aplinkraštyje bendruomenės apygardų bei apylinkių valdyboms ir rinkimų komisijoms pažymi, kad “šiais rinkimais padėtas kertinis akmuo pastoviam JAV lietuvių bendruomenės organizaciniam pastatui. Teesie visų mūsų troškimas ir linkėjimas, kad išrinktoji bendruomenės taryba šį pastatą padarytų Amerikos lietuvių tautinės dvasios tvirtove”.

PASITIKĖJIMAS ĮPAREIGOJA

Be abejojimo, bendruomenės pareikštas tarybos žmonėms pasitikėjimas yra sykiu ir didelis įpareigojimas, ir ne tik jų, išrinktųjų, bet ir visų lietuvybės likimu besisielojančių. Taryba jokių stebuklingų priemonių lietuvybei palaikyti bei ugdyti neturės. Savo darbe ji pirmiausia turės atsiremti pačia bendruomene, jos pagrindu. Bendruomenės likimas sprendžiamas apačioje, ne viršūnėse. Gal silpniausia Loko vieta yra buvusi jo santykiuose su bendruomenės apačia, nes pats Lokas buvo ne iš apačios išėjęs. Taryba yra natūraliai iš bendruomenės išaugusi viršūnė, ir todėl jos ryšiai su bendruomenės apačia yra natūraliai glaudūs. Ir tik harmoninga tarybos ir pačios bendruomenės planų ir darbų sąveika pajėgs išvesti bendruomenės laivą į platesnius vandenis. Ogi rezistenciniam sąjūdžiui prieš tremties dvasią šioje sąveikoje tenka mielių vaidmuo. Jam, anot Mare Sangnier betariant, svarbiausias dalykas yra žinoti, ar jis pats turi pakankamai dinamizmo ir valios, ar jo dvasia pakankamai tauri, preciziška ir užkariaujanti, kad galėtų savo norus ir viltis perkelti į savos visuomenės mases, t.y., kad sėkmingiau galėtų vykdyti savo tremties misiją. Gegužės 1-sios balsavimai ir šia prasme teikia padrąsinančių perspektyvų.