Partizanai: Istorija ir dabartis

DEMOKRATINIO IR VADISTINIO PRINCIPŲ TARPUSAVINE KOVA LAISVINIMO ORGANIZACIJOJE

DOKUMENTŲ ŠVIESOJE (5)

Jau dešimti metai trunkanti demokratinio ir vadistinio principų tarpusavinė kova Lietuvos laisvinimo organizacijoje, — tūlam laisvojo pasaulio lietuviui iki gyvo kaulo nusibodusi, nemaža taurių patriotų i rezignaciją ir nusiminimą pastūmėjusi, nemaža neorientuotų žmonių suklaidinusi, nemaža tarpusavinio aitrumo tarp atskirų laisvės kovos organizacijų bei veikėjų sukėlusi, daug žalos pačiam Lietuvos laisvinimo darbui padariusi, savo nepabaigiamomis paliaubų derybomis toli pralenkusi Korėjos karo paliaubų derybų užtrukimą, — verčia pateikti viešumai objektyvią šios kovos medžiagą.

Septintas veiksmas

Pirmasis kėlinys 0:0

1951. birželio 26 d. Nicoje pradėtų Vliko - Lozoraičio žaidynių pirmasis kėlinys, įvykęs 1951. 9. 2/13. Reutlingene, pasibaigė 0:0.

1951. 11. 17. Vliko posėdyje, balsuojant 1951. 9. 12. Vliko delegacijos su Lozoraičiu pasirašytos sutarties tvirtinimą, už tvirtinimą su augščiau minėtais paaiškinimais pasisakė 5 balsai ir prieš — taip pat 5, už tvirtinimą be paaiškinimų pasisakė taip pat 5 balsai, ir prieš — vėl 5. Šis balsavimas galutinai išryškino, kad pats Vlikas neturi vieningos savo santykiams su Lozoraičiu nuomonės. Kaip augščiau minėta, tatai reiškėsi jau ir per pačius pasitarimus. Būdinga, kad ši iš esmės grynai politinio pagrindo demokratinio ir vadistinio principų kova stengtasi perkelti ideologijos ir net religijos plotmėm, vaizduojant ją kaip klerikalizmo ir antiklerikalizmo kovą. Būdingiausia betgi, kad ir vilkiniai socialdemokratai šiuo atveju tai propagandinei įtaigai tiek pasidavę, kad vardan antiklerikalizmo pasidarė vadizmo ginklanešiais.

Min. Žadeikio pasisakymas

Dauguma diplomatų pasisakė už susitarimus be paaiškinimų. Būdingas tuo klausimu min. Žadeikio pasisakymas. Savo 1951.11.14. laiške Lozoraičiui jis be kita ko rašo:

“Europos ir užjūrio oficialūs Lietuvos pareigūnai pasisakė vieningai už susitarimo patvirtinimą, tikėdami į gerą valią iš Vliko pusės.

Vlikas gi, nors jausdamas pareigą kalbamą susitarimą patvirtinti, tačiau be reikalo bando įpiršti krūvą sąlygų, kurios nebuvo net Vliko delegacijai žinomos, nes savo dviejų puslapių motyvacijoj nepasako, kad Vliko delegacija, su p. Norkaičiu priešaky, būtų peržengusi jai duotus įgaliojimus.

Todėl nesuprantama, kodėl Vlikas nenori savo delegacijos susitarimui pritarti. Ar dėl to, kad p. Lozoraitis Reutlingeno pasitarimuose dalyvavo kaip diplomatijos šefas, kalbėdamas kolegų diplomatų vardu? Kadangi šefo rolė yra jau vienuolikos metų senumo (reiškia, bent dvigubai senesnė nei Vliko) ir yra pripažinti ne vien Lietuvos diplomatų ir konsuliarinių įstaigų, bet ir šio krašto augštosios valstybės įstaigos (žr. pr.), kuri supranta šefo titulo atsiradimą kaip natūralų įrankį kovoje dėl atgavimo išplėštos valstybinės nepriklausomybės, tai Vliko užsimojimas Urbšio telegramos reikšmę ir šefo titulą neigti, yra meškos patarnavimas, yra konfūzas ir gal būt priemonė diplomatų kolegijos vienybę apsilpninti, bandant eliminuoti kolegijos pirmininko teisėtą titulą; Vliko užsimojimas yra bendrosioms Lietuvos laisvinimo pastangoms kenksmingas ir neleistinas iškrypimas iš savo kompetencijos ribų. Vliko pareiga yra aiški: susitarimą priimti taip, kaip jis yra sutartas ... Norėčiau matyti ir laukti, kad Vlikas galop nepanorės susitarimą paneigti savo motyvacijos tikslams, nes tokios atsakomybės jis neišgalėtų ant savo partinių pečių kiek ilgiau panešti. Jei Vlikui motyvacija būtų svarbesnė už susitarimą, tai reikštų paaukojimą vieningos laisvinimo idėjos "dirbtinai” sudarytam “nerimui” ir neva Vliko charakterio kitėjimui. Jei Vlikas ir toliau manytų, kad jam vienam priklauso teisė “užsidėti bendrą kepurę”, motyvacija ataustą, tai jam yra lemta nusivilti, nes valstybinio kontinuiteto gairė kaip tik susieina su šefo naujovišku urėdu, jau nekalbant apie kitiems įgaliotiems ministeriams tarptautiškai pripažintą teisę atstovauti Lietuvos respublikos vyriausybei de jure ir de facto, kuri, deja, tebėra “under duress”. Vliko motyvaciją, tegu Vlikas ją sau ir pasilaiko kaip medžiagą eksportui netinkančią”.

LF atstovo reakcija

Min. Žadeikio pasisakymas negalėjo nesukelti reakcijų. Dėl to pasisakymo LF atstovas Vlike įteikė Vliko Pirmininkui savo pastabas, kuriose be kita ko nurodoma :

“Vlikas savo delegaciją buvo įgaliojęs kalbėti su p. Lozoraičiu kaip tik ta prasme, kurios nori p. Žadeikis, t. y. kalbėtis su juo, kaip su diplomatų atstovu. Motyvacijoj taip pat pabrėžiama, kad Vlikas į p. Lozoraitį žiūri kaip į diplomatų atstovą. Bet kaip tik p. Lozoraitis nesutiko kalbėti tokiu titulu, kurio nori p. Žadeikis ir kokio norėjo Vlikas ... Nusistebėjimą p. žadeikio matematiniais apskaitymais nustelbia žinios svarbumas, kad diplomatijos šefą pripažinusi JV vyriausybė. Jei taip, tai reiktų paprašyti p. Ministerį, kad jis paskelbtų tą dokumentą, kuriuo diplomatijos šefo institucija pripažįstama ir iš kurio būtų matyti, kad ta argumentacija, jog diplomatijos šefo institucija yra natūralus įrankis, yra JV vyriausybės argumentacija. Dokumentas, kuriuo JV vyriausybė pripažįsta svetimos valstybės nekonstitucinę įstaigą, leistų daryti didelių išvadų visai mūsų akcijai; jis reikštų, kad yra ne mažiau vilties būti pripažintiems ir kitiems organams, nors nekonstituciniams taip pat, bet savo darbais įsipilietinusiems tarp savųjų ir svetimųjų daugiau nei p. Lozoraitis. Tokis džiugus dokumentas netikslinga būtų slėpti nuo visuomenės akių, kaip tai daroma su Kybartų aktais, juos svetimiesiems dalinant, o nuo savųjų slepiant, kaip daroma ir su pačia p. Urbšio telegrama, kaip daroma ir su valstybės pinigų suvartojimu. Tačiau kol tas dokumentas nėra šiokiu ar tokiu būdu paskelbtas, jis tegalės būti laikomas turįs tik tiek tiesos, kaip p. Žadeikio pranešimas Valstybės Departamentui, kad p. Urbšio telegramai buvusi pritarusi vyriausybė: kad tą telegramą patvirtinęs Respublikos Prezidentas.

Ir antras pageidavimas: jei p. Ministeris rado reikalo sugretinti p. Lozoraičio ir Vliko “rolę” ir tvirtinti, kad p. Lozoraičio “rolė” “bent dvigubai senesnė už Vliko, tai reiktų nurodyti ir p. Lozoraičio nuveiktus darbus, kurie turėtų būti “bent dvigubai” didesni už VLIKo ... Vlikas neneigia Urbšio telegramos reikšmės, o tik atsiriboja nuo tos telegramos aiškinimo, priešingo Lietuvos įstatymams aiškinimo, kuriuo norima įpilietinti naują politinę avantiūrą, totalistinių siekimų realizavimą per p. Lozoraitį diplomatijos šefo titulu. Jeigu p. Ministeriui rodosi, kad šitoks atsiribojimas, o iš kitos pusės p. Loz. kvietimas į darbą yra žalingas Lietuvai; jeigu Vliko veiklos sulikvidavimas ir p. Loz. iškėlimas į ministerio pirmininko ir prezidento funkcijas yra sutapę su Lietuvos interesais, — tai mūsų supratimas dėl Lietuvos interesų skiriasi...

Tvirtinimas, kad Vliko atsisakymas pripažinti p. Loz. reikalavimus yra “neleistinas iškrypimas iš savo kompetencijos ribų”, “kad Vliko pareiga aiški: susitarimą priimti taip, kaip jis yra sutartas”... negalima kitaip vertinti, kaip autoritetiniu diktavimu ir dar tonu, kuris yra labai toli nuo vienybės nusiteikimų, tą vienybę suprantant demokratine prasme.

Tvirtinimas, kad susitarimo be motyvacijos nepriėmimas reiškia vieningos laisvinimo idėjos paaukojimą “dirbtinai” sudarytam “nerimui” nuraminti ir už tą paaukojimą daromas atsakingas Vlikas, ar nėra akstinas ir antraip galvoti: ar tik demokratinės visuomenės nerimas nebuvo mažiau dirbtinis negu visas aliarmas už totalistinių pastangų atgaivinimą po diplomatijos šefo skraiste; ar tik už visą akciją prieš Vliką atsakomybės dalis netenka ir p. Žadeikiui; ar jo paties laiško tonas neskatina vienybę paaukoti vardan idealo, esančio šalia Lietuvos išlaisvinimo ...”

Dr. Griniaus taškai ant “i”

Įžvalgų Vliko - Lozoraičio santykių įvertinimą, atsakydamas į min. Žadeikio augščiau minėtą laišką, padarė LDF atstovas Vlike savo 1952. 1. 8. laiške min. Žadeikiui:

1. Jūs sakote nesuprantąs, kodėl VLIKas nenorįs pritarti Reutlingeno susitarimams be sąlygų, nes savo dviejų puslapių motyvacijoj VLIKas nepasakąs, kad VLIKo delegacija su p. Norkaičiu priešaky būtų peržengusi jai duotus įgaliojimus. Tiesa, toje motyvacijoje, kuri buvo išsiuntinėta diplomatams, nieko nekalbama apie delegacijos prasilenkimą, su įgaliojimais, tačiau nereikia užmiršti, kad toji motyvacija tebuvo tik projektas, kuriam buvo perspektyvos surinkti balsų daugumą. Tuo tarpu delegacijos prasilenkymai buvo tokie dideli, kad dėl jų man teko protestuoti raštu, dar deryboms tebeinant, ir juos tegalima pavadinti duotų įgaliojimų išdavimu.

Kad tai būtų matyti, leidžiu sau čia priminti, kad tų įgaliojimų turinys VLIKo 1951 m. rugpjūčio 4 d. posėdžio protokole šitaip sutrauktas:

a.    atmestinumas SL/ozoraičio/ 8 punktų:

b.    siūlyti SL/ozoraičiui/ tartis Berno nutarimų baze;

c.    siūlymas sudaryti bendrą organą iš VLIKo ir D/iplomatų/ K/orpuso/ žmonių užsienio reikalams tvarkyti ir

d.    siūlymas SL/ozoraičiui/ konferencijų tarp VLIKo ir DK praktikavimą.

Jei Jūs palyginsite šituos nutarimus, kurie buvo priimti 9 balsų VLIKo narių dauguma, su Reutlingeno susitarimų tekstu, lengvai pastebėsite, kad nė vieno šitų nutarimų ten nėra išreikšta, bet už tai susitarimuose yra žymi dalis p. St. Lozoraičio 8 punktų pasiūlymų, kuriuos jis birželio mėn. buvo įteikęs VLIKui ir prieš pat derybas paskelbęs spaudoj. Šitokiu būdu Reutlingeno susitarimų I-jo straipsnio pastraipa a. išreiškė p. Lozoraičio 6-jį punktą, susitarimų II-sis straipsnis išreiškė p. Lozoraičio 7-j į punktą, susitarimų III-sis straipsnis išreiškė p. Lozoraičio 8-ji punktą, o susitarimų preambulės pirmasis sakinys ir I-jo straipsnio pastraipa b. žymia dalimi patenkino p. Lozoraičio 2-jį ir 3-jį punktus.

Taigi, dėl nesuprantamo delegacijos elgesio atsidūrus prie priešingų rezultatų, negu VLIKo 1951 m. rugpjūčio 4 d. posėdžio cituotų nutarimų punktas a. sako, reikėjo jieškoti išeities paaiškinime, kad Reutlingeno susitarimų nereiktų visai atmesti.

2. Tų susitarimų motyvacija buvo reikalinga ir dėl kitų motyvų. Pirmiausia, dėl to, kad p. St. Lozoraitis prieš Reutlingeno derybas buvo paskelbęs spaudoj savo 8 punktų pasiūlymus, kurių totalistinis pobūdis buvo sukėlęs nemalonią visuomenės reakciją. VLIKui, kaip lietuvių visuomenės sukurtam organui, derėjo bent po derybų visuomenę nuraminti ir jai paaiškinti, kaip jis Reutlingeno susitarimus supranta ir kaip ketina veikti ateity.

Antra, tas paaiškinimas reikalingas dėl to, kad Reutlingeno susitarimų preambulė kalbėjo apie principinius klausimus, dėl kurių nesutarta, bet niekur tų klausimų neišvardijo. Nesusipratimams išsklaidyti VLIKui ir derėjo paaiškinti, kokie yra tie principiniai klausimai VLIKui.

Trečia, Reutlingeno susitarimų tekste buvo nuolat linksniuojamas diplomatijos šefo titulas, kuris neturi jokio pagrindo Lietuvos įstatymuose ir jokio precedento Lietuvos valstybinėj praktikoj. Tą naujenybę reikėjo paaiškinti, nes diplomatijos šefo titului yra duodami įvairūs turiniai.

Pats p. St. Lozoraitis diplomatijos šefo titulą supranta prezidentinių teisių prasme pagal “Kybartų aktus”, nes:

1.    jis /Lozoraitis/ manosi turįs teisę veikti savarankiškai, nesisubordinuodamas jokiam veiksniui /jo pasiūlymų 2. punktas/:

2.    jis įsivaizduoja vienas teturįs teisę palaikyti santykius su svetimomis valstybėmis /jo pasiūlymų 3. punktas/;

3.    p. Lozoraitis pretenduoja vienas skirti diplomatinių misijų šefus /Reutlingeno derybų 1951 m. rugsėjo 3 d. protokolo psl. 5/. O ši skyrimo teisė paties p. Lozoraičio Berno susitarimų dokumentuose kvalifikuota, kaip “Valstybės Galvos prerogatyva”;

4.    p. Lozoraitis įsivaizduoja turįs teisę vadovauti kariškai politiniam organui /jo pasiūlymų 7. punktas/;

5.    p. Lozoraitis įsivaizduoja negalįs dalyvauti politinėse visuomenės konferencijose, jei jos būtų šaukiamas ne jo vardu /Reutlingeno derybų 1951 m. rugsėjo 3 d. protokolo psl. 2/.

Jei šitokia prasme, kurios siekia p. Lozoraitis, būtų aiškinamas turinys diplomatijos šefo titulo, kurio pripažinimo buvo norima iš VLIKo, tai reiktų keisti VLIKo struktūrinį pobūdį ir reiktų atsisakyti anksčiau VLIKo padarytų susitarimų. O jų tarpe yra tokių, kurių VLIKas negalėtų pakeisti, jei net panorėtų dalį savo įsipareigojimų perleisti p. Lozoraičiui.

Kad diplomatijos šefo titulą negalima aiškinti taip, kaip nori p. Lozoraitis, matyti ir iš Jūsų laiško tam pačiam p. Lozoraičiui /iš 1951 m. lapkričio 14 d./. Ten Jūs “diplomatijos šefą” Suprantate, kaip diplomatų kolegijos pirmininką. O tai jau didelis skirtumas, palyginus su p. Lozoraičio pretenzijomis, nes pagal Jūsų sampratą, aišku, diplomatijos šefas, kaip pirmininkas, negali veikti visai savarankiškai, negali vienas skirti diplomatijų mi<-sijų šefų, negali kištis į karinės politikos reikalus ir jiems vadovauti.

Iš kitos pusės Jūs savo laiške minite buv. Lietuvos Užsienio Reikalų ministro St. Urbšio telegramą. Tačiau koks yra tos telegramos turinys ir kokia prasme ten vartojamas šefo titulas lig šiol VLIKui nėra žinoma. Ir kai vienas VLIKo delegacijos narys Reutlingeno deryboms panorėjo iš p. Lozoraičio gauti tą telegramą, šis nesiteikė į tai net atsakyti. O kai eina kalba apie pripažinimą, rodos, reikia žinoti, ką pripažįsti.

Ir jei reiktų diplomatijos šefą suprasti, kaip diplomatų pirmininką, kaip primus inter pares, vėl kyla klausimas, kaip p. Lozoraitis gali būti primus inter pares tarp įgaliotų ministrų, kai jis tėra ex-ministras, netekęs tarptautinės teisės pripažįstamo diplomatinio statuso.

Reutlingeno susitarimų motyvacijos kai kurie šalininkai manė, kad bus mažiausia keblumų, diplomatijos šefo titulą suprantant, kaip diplomatų atstovą. Viena, šitokia samprata neužmetama /morališkai/ mūsų ministrams - pasiuntiniams viršininko, kokiu nori būti p. Lozoraitis, nes jis, kaip persona privata, vargu tam tinka. Antra, suprasti diplomatijos šefą, kaip diplomatų atstovą, niekuo nekliudo realiam VLIKo ir diplomatų bendradarbiavimui, kurio VLIKas visada siekė, šita samprata nekliudė nė tam bendradarbiavimo būdui, kuris buvo numatytas Reutlingeno susitarimais. Tačiau p. Lozoraičio šalininkai, pasisakydami prieš susitarimų motyvaciją ir šitaip privesdami prie pačių susitarimų atkritimo, parodė, kad jiems ne realus darbas ir bendradarbiavimas rūpi, bet kaip tik tas nelaimingas šefo titulas, kuris ir taip Lietuvos valstybės iždo likučiam perdaug brangiai kainuoja.

3. Kitas Jūsų laiško vietas, kaip “neleistinas iškrypimas iš savo kompetencijos” arba “VLIKo pareiga aiški: susitarimą priimti...”, nesiimu komentuoti, nes, atrodo, jos yra padiktuotos Jūsų blogo ūpo ir jų komentavimas laišką perdaug išplėstų. O kai dėl pabrėžimo, kad įgaliotiems ministrams priklauso teisė atstovauti Lietuvos Respublikos vyriausybei de jure ir de facto, noriu Jus užtikrinti, kad nė vienas protingas lietuvis /išskyrus komunistus/ Jums šitos teisės niekada neneigė. Kiek žinau, VLIKas ir mano atstovaujamoji grupė visada norėjo ir nori, kad šita teisė Lietuvos interesų labui būtų panaudota kuo efektingiausiai, nors iš to neseka, kad tą teisę būtų galima taip išplėsti, kad pasiuntiniai taptų vyriausybe arba eitų jos pareigas. Bet kai, mūsų nelaimei, Lietuvos Respublikos vyriausybės nėra, tai pasiuntiniams reiktų stipriau atsiremti lietuvių tauta, kurios valią demokratiškai ir vieningai sudarytas VLIKas tobuliau išreiškia negu kas kitas. O jei šitokio atsirėmimo ir glaudaus bendradarbiavimo pasigendama, tai kaltas čia, atrodo, ne VLIKas, bet tos antidemokratinės smetoninės tendencijos bei tradicijos, kurios dar nėra visai mirusios kai kuriuose mūsų diplomatuose, bet kurias ypač stengiasi atgaivinti ponas St. Lozoraitis.

Tos antidemokratinės tendencijos, kurios laikė atskyrusios Lietuvos vyriausybę nuo lietuvių tautos, padarytos bebalse jau nuo 1956 metų, tos pačios tendencijos bei tradicijos kliudo ir dabar kaikuriems diplomatams sueiti į visai nuoširdų ir glaudų bendradarbiavimą su VLIKu. Ir Reutlingeno susitarimai tebuvo tų nelaimingų ir lietuvių tautai žalingų tendencijų bei tradicijų išraiška. Jau tas faktas, kad Reutlingene prisiėjo derėtis 10 su viršum dienų lyg dviem svetimom beveik priešiškom valstybėm, sekant derybas svetimųjų agentams, ir kad per jas tepasiekti tik menki rezultatai, aiškiai byloja, kiek smetoniškos tradicijos yra įnešusios nepasitikėjimo į mūsų tarpą ir kaip yra išugdžiusios aukštųjų valdininkų, a la ponas Lozoraitis, asmenines ambicijas. Tai reikia ypatingai pabrėžti, nes to buv. valdininko, kuris sakosi negalįs įeiti į jokį bendrą organą ir negalėtų dalyvauti net konferencijoj, kuri būtų šaukta ne jo vardu /Reutlingeno derybų 1951 m. rugsėjo 3 d. protokolas psl. 2/ ambicijos yra išaugusios iki ligūstumo. Todėl labai gaila, kad Jūs, pone Ministeri, prie šitokių ambicijų ugdymo taip pat prisidedate...”

Pasitarimai Paryžiuje

Dar Reutlingeno sutarties nepasisekimo sukeltoms dulkėms nespėjus nusėsti, jau 1952. 7. 21/24. Paryžiuje vėl susirinko tartis Vliko delegacija (Ivinskis, Karvelis, Norkaitis, Šidiškis) ir diplomatai (Bačkis, Balutis, Lozoraitis). Pagrindinis pasitarimų klausimas — veiklos derinimas. Lozoraitis pasiūlė tuo klausimu priimti tokią formulę:

—    Lietuvos laisvinimo darbui derinti ir padaryti jį našesniu laikoma reikalinga nustatyti praktiškas bendradarbiavimas tarp Vliko ir diplomatinės tarnybos.

—    Šis praktiškas bendradarbiavimas vykdomas diplomatijos šefui ir Vliko pirmininkui tariantis.

—    Tiek Vliko pirmininkas, tiek diplomatijos šefas galės kviesti į savo pasitarimus diplomatinės tarnybos narius, o taip pat ir tuos žmones, kuriuos Vliko pirmininkas ar diplomatijos šefas laikys naudingus ir kompetentingus atitinkamų reikalų svarstymui.

Vliko delegacijos vardu tuo pačiu klausimu buvo pasiūlyta šitokia formulė:

—    Einant prie praktiško politinės bei diplomatinės veiklos derinimo, Vliko delegacija išryškina savo siūdiną sudaryti politinės ir diplomatinės veiklos centrą Paryžiuje, perkeliant į šį pastarąjį ir VT būstinę.

—    Kad bendradarbiavimas tarp diplomatinės tarnybos ir Vliko išeitų kuo vaisingesnis, Vlikui minėtą nutarimą darant ir dabar Vliko delegacijai atrodo, kad Vliko atstovaujamai politinei ir diplomatinei veiklai vadovauti būtų parinktas į VT URT valdytojus asmuo, kuris ir diplomatinės tarnybos požiūriu būtų šiam uždaviniui tinkamas.

—    Vliko delegacija sveikintų, jeigu būtų pasiektas susipratimas dėl tokio asmens pririnkimo.

—    Savo metu tokiu asmeniu buvo numatytas dr. Bačkis, o mūsų diplomatinė tarnyba buvo prašyta pasisakyti dėl šios kandidatūros.

—    Vliko delegacija, imdama domėn, kad VT sudarymas vyksta, būtų dėkinga, jeigu diplomatinės tarnybos atsakymas galėtų būti duotas delegacijai čia, Paryžiuje.

Kitame pasitarimų posėdyje (7. 23.) Lozoraitis pranešė, kad “Vliko delegacijos pasiūlymai priimti dėmesin ir atidžiai apsvarstyti”, bet išvadoje “savo ir p. min. B. K. Balučio vardu prašo Vliko delegaciją priimti jų vakar pateiktą susitarimo formulę, kurią jie palaiko”. Po diskusijų kitame pasitarimų posėdyje ta Lozoraičio - Balučio formulė pažodžiui ir buvo priimta.

Liaudininkų atstovas Vlike savo pranešime liaudininkų centrui dėl tų pasitarimų be kita ko rašė:

— Iš viso matyti, kad diplomatai jautėsi nepaprastai tvirtai ir Vliku mažai domėjosi. Vienas iš daugelio pagrindų buvo ir tas, kad jiems esą šiandieną neaišku, kas yra Vlikas, nes esą visus gi sprendimus daranti Amerika, čia, matyti, turima galvoje 10 grupių raštas...

Kuris buvo Paryžiaus pasitarimų tikslas? Vlikas galvojo susitarti su diplomatais dėl Vykdomosios Tarybos užsienių reikalų tarnybos valdytojo. Tada Vlikas kaip tiktai buvo sparnus pakėlęs persikelti į Paryžių. Jau buvo ir patalpas išsinuomojęs. Užsienių tarnybos valdytoju norėjo padaryti dr. Bačkį, jo kandidatūrai gaunant ir diplomatų pritarimą. Tuo būdu norėta, anot min. Žadeikio, sudaryti “bendrą kepurę”. Tačiau į Vliko delegacijos, Vliko reiškiamą norą “taip iškeltus klausimus sutvarkyti, kad sukurti bendru sutarimu (m. p. Red.) organai nedelsdami galėtų pradėti darbą”, Lozoraitis su Balučiu dar syk j “pakartoja jų padarytą priešpiet pareiškimą ir pabrėžia, kad iš jų pusės visą laiką bendradarbiaujama su VLIKu (m. p. Red.) ir su visomis jo institucijomis. Iš savo pusės diplomatinė tarnyba negali kištis į betkokių Vliko institucijų sudarymo klausimus.”

Taigi šių diplomatų diametraliai priešingas Berno susitarimui. Priešingas min. Žadeikio kalbai, Kad “jei Vlikas ir toliau manytų, kad jam vienam priklauso teisė “užsidėti bendrą kepurę”, tai jam yra lemta nusivilti.” Kai Vlikas maldaute maldauja min. Balutį ir Lozoraitį svarstyti sukurtiną bendru sutarimu organą, tai Balutis su Lozoraičiu nuo tokio bendrai sutarto organo atsisako. Juodu tesugalvoja nelietuviškos gramatikos loginę nesąmonę formulėje, kad Vliko ir diplomatų “praktiškas bendradarbiavimas vykdomas Diplomatijos Šefui ir Vliko Pirmininkui tariantis”. Bendradarbiavimas tegali būti tarimosi ir susitarimo padarinys, bet pats tarimasis dar nereiškia bendradarbiavimo. Antai, Molotovas su Dulles jau tiek metų tariasi, bet ar galima kalbėti apie Sovietų Sąjungos bendradarbiavimą su Jungtinėmis Valstybėmis? Bendradarbiavimas “tariantis” yra ne kas kita, kaip vadinamo šaltojo karo padėtis. Matyt, ir Balutis su Lozoraičiu tą savo formulę tik taip ir buvo supratę, nes faktiškai po Paryžiaus pasitarimų buvo siekta ne bendradarbiauti su Vliku, bet Vliką subordinuoti Lozoraičiui. Tatai labai ryškiai iškilo

1952. 11. 26/28. per naują Vliko - Lozoraičio pasitarimą Reutlin-gene.

II-OJ1 REUTLINGENO KONFERENCIJA

Į naujus pasitarimus su Vliku Lozoraitis vyko per Bonną. Reikėjo “susitvarkyti” Bonnoje ir Vliką pastatyti prieš sudarytą padėtį. Tik V. Vokietijos vyriausybės nusistatymas tą Lozoraičio planą sukliudė. II-ojoj Reutlingeno konferencijoj Lozoraitis ir siekė tas jo planui Bonnoje atsiradusias kliūtis pašalinti. Savo ruožtu Vlikas Lozoraičio nepasisekimą Bonnoje stengėsi panaudoti, grįždamas prie Paryžiaus pasitarimuose Balučio-Lozoraičio atmestos “bendros kepurės” — tik šiuo atveju konkrečiam Bonnos reikalui. Keturias dienas ėję pasitarimai betgi tos “kepurės” nesurado nė Bonnai.

Formaliai tarėsi tik Vliko Pirmininkas su Lozoraičiu. Bet naudodamasis Paryžiuje sutarta formule, Vliko pirmininkas iš savo pusės dar pakvietė į pasitarimus VT pirmininką Žalkauską, narius dr. Karvelį ir Šidiškį bei Vliko narį Norkaitį. Pasitarimuose buvo paliesti keli klausimai, bet pagrindinis buvo Lietuvos atstovavimas Bonnoje.

— LOZORAITIS: Pirmas svarbumo atžvilgiu klausimas yra padėtis, kurią radau Bonnoje. Pernai (1951 m. Red) aš padariau ilgesnį išsiaiškinimą, ar ir kuriuo būdu galėtų

Lietuvos reikalai būti atstovaujami Vokietijoje. Man paprašius sausio mėn., politinis departmentas man pranešė, kad Lietuvos interesai gali būti pas juos atstovaujami neoficialiai, ir padarė sugestiją, kad šiuo atveju būtų gerai, jog jie būtų atstovaujami per Vokietijos ambasadorių ir man lankantis Bonnoje. Po to aš buvau priimtas užs. reikalų viceministerio prof. von Hallsteino, kuris patvirtino, kad neoficialus Lietuvos reikalų atstovavimas Vokietijoje yra priimamas, šiemet nuvykęs į Bonną aš teiravausi, ar Auswaertiges Amt negalėtų praplėsti ligšiolinės padėties, prisiimti diplomatinės tarnybos narį, kuris atstovautų gyvendamas Bonnoje. Prieš eidamas į politinį departamentą, aš buvau pas vieną Amerikos diplomatą Bonnoj, ir jis mano tokiam žygiui pritarė. Po to aš dar kartą mačiausi su tuo diplomatu ir kaikieno patariamas pasiklausiau, ar aš galiu apie jo pareikštą nuomonę painformuoti vokiečius. Jis sutiko. Tas žmogus dar pats pasakė, kad tuo reikalu kreipsis pas vokiečius ir pasiųs raportą į Washingtoną. Apie tai aš pranešiau politiniam departamentui (Vokietijos. Red.) žodžiu. Tačiau, kai nuėjau pas dr. Kosmann ir kalbėjau su juo tuo klausimu, išdėstydamas taip pat diplomatų padėtį, jis pasakė, kad norėtų privačiai paklausti: jeigu ministerija priimtų tokį žmogų, ar negalėtų atsitikti, kad ateitų kitas kas ir pasakytų "Wir erkennen diesen Mann nicht”? Mano bendradarbis pažymėjo, kad pas jį yra buvęs prof. Ivinskis “vom Litauischen Befreiungskomitee”, ir dėstė kitokias pažiūras į Lietuvos diplomatijos tarnybą. Aš atsakiau, kad man dalykas yra naujas. Aš nesu girdėjęs apie jokius prof. Ivinskio demaršus.

Šitokią padėtį aš laikau labai kenksminga. Pavojus yra dar tas, kad ir mano minėtas amerikietis gali patirti iš vokiečių apie tuos ginčus. Aš šį dalyką laikau kenksmingu dalyku. Aš manau, kad reikia vaistų šiam nemaloniam atsitikimui išlyginti...

KARVELIS: Aš manau, kad p. min. Lozoraičiui yra žinoma, kad 1950 m. gale, kada iš diplomatų tarnybos pusės jokios akcijos Vokietijoje nebuvo, Bonnos vyriausybei buvo įteiktas Vliko memorandumas. Jis savo metu buvo svarstytas Vliko politinės komisijos ir pasirašytas įgaliotų asmenų. Jis buvo įteiktas, prašant, kad Lietuvos valstybė būtų pripažinta kaip nepriklausoma ir tik militariai okupuota. Į tai buvo gautas p. Blankenhomo patvirtinimas, kad memorandumas yra gautas ir kad atitinkamų įstaigų priimtas dėmesin. Po to sekė “Bundesregierungo” raštas, kad Lietuva yra pripažinta tik militariai okupuotas kraštas. Kalbamame memorandume buvo prašoma, kad ir mūsų atstovo reikalai būtų kuo palankiausiai sutvarkyti. Greta to buvo pasikeista raštais, kad kancleris Adenaueris priimtų Vliko delegaciją. Bet tai dėl emigracijos ir kitų priežasčių nebuvo įvykdyta. Susirašinėjimas buvo tęsiamas ir toliau užsienių reikalų tarnybos. Gaila, kad paraleliai ir iš diplomatinės tarnybos buvo padaryti žygiai, apie kuriuos Vlikas nebuvo painformuotas. Londono konferencijos metu, ir tai iš latvių, teko patirti, jog min. Lozoraitis, reziduodamas Romoje, Lietuvos reikalus atstovaus per von Brentano, Vokietijos pasiuntinį Romoje. Paliekant nuošalyje, ar tai yra tikslinga ir naudinga, aš norėčiau pastebėti, kad Vlikas esamomis aplinkybėmis negalėjo atsisakyti nuo darbo, nes iš mūsų diplomatinės tarnybos Vokietijoje akredituotų asmenų nebuvo. Naujai Vykdomajai Tarybai susidarius, buvo kilęs klausimas, ar neprašyti Bonnos, kad suteiktų specialios misijos teises, nes mes negalime likti nelegalioje padėtyje, vokiečiams vis daugiau teisių įgaunant. Po ilgų svarstymų nuo to prašymo atsisakyta, norint pirmiau išsiaiškinti su diplomatijos tarnyba. Savo atitinkamu raštu prašėm tik, kad būtų sudarytos sąlygos, kurios užtikrintų Vliko veikimą Vokietijoje ...

Faktinė padėtis — yra aišku, kad Vlikas yra paėmęs iniciatyvą ir daugiausia prisidėjęs prie Lietuvos juridinės padėties išaiškinimo ... Vilkui Bonnos Vyriausybė seniai yra pareiškusi, kad Vlikas yra pripažįstamas kaip legitimus Lietuvos reikalų atstovas...

NORKAITIS (kitame posėdyje): Aš neviską vakar girdėjau, kas buvo kalbėta dėl Bonnos. Bet padėtį įsivaizduoju. Aišku, kad žala yra padaryta. Mes visi dėl to esame kalti. Blogiausia, kad Bonnos vyriausybė nežino, kas gali Lietuvos vardu kalbėti. Mūsų idealas yra, kad tas, kuris kalba, kalbėtų visų mūsų vardu: ir Vliko ir diplomatų ... Pataisyti Bonnos reikalai nesunku, bet tam reikia pilno mūsų susipratimo...

LOZORAITIS: Norkaitis kalbėjo apie tai, kas kalba Bonnoj... diplomatinėj tarnyboj padėtis yra kitokia. Mūsų atstovai to klausimo nekelia, ir jiems niekas jo nekelia: jie kalba Lietuvos vardu (m. p. Red.)

NORKAITIS: Tai yra teisinga. Tas, kuris kalba, kalba Lietuvos vardu. Bet tie piliečiai, su kuriais kalba keli mūsų žmonės (Zunde, Makarskas, Ivinskis, Karvelis, Lozoraitis), norėtų žinoti, kieno vardu jie kalba. Jūs sakote, kad Bonnoje yra susidariusi stora byla, kurią reikia baigt. Tai kenkia bendram reikalui. Jai pataisyti mes šiandien galim sutarti ir aiškiai pasisakyti, įgalioti vieną asmenį...

ŽALKAUSKAS: — Aš visai pritariu p. Norkaičiui. Pati Bonna, statydama Jums nemalonius klausimus, tuo išreiškia paraginimą susitvarkyti...

KRUPAVIČIUS: Su Bonna bendradarbiauti pradėjo tik VLIKas, ir dėl to mums niekas nepadarė priekaištų. Tik prie Ivinskio buvo padarytas paklausimas: “Kas iš jūsų atstovauja Lietuvai?”. Aš vakar pastačiau fakto ir teisės klausimą. Tamsta dėl teisės nesiteikei atsakyti. Bet faktas, kad lankėsi du kontragentai, yra liūdnas faktas. Aišku, kad reikia pirmiausia pašalinti šį susiskaldymą.

KARVELIS: Čia mes ir prieinam prie to praktiško bendradarbiavimo klausimo formų ir tikslų. Kaip forma būtų pasiūlymas, kad mes parašytume bendrą deklaraciją Bonnos vyriausybei, jog tarp mūsų bendradarbiavimas yra. Antras klausimas būtų, kas ir kokiu būdu atstovaus...

LOZORAITIS: Tai, ką esu patyręs Bonnoj e, mane priveda prie šio prašymo: 1. Kad Vlikas malonėtų pareikšti Bonnai, jog jis painformuotas, kad Lietuvos diplomatijos šefas yra prašęs praplėsti Bonnoj Lietuvos interesų atstovavimą ir kad tam tikslui vienas diplomatinės tarnybos narys galėtų ten apsigyventi, paliekant atvirą klausimą, ar aš (Lozoraitis) lygiagrečiai iš Romos toliau atstovaučiau; 2. Kad Vlikas yra patenkintas šiuo diplomatijos šefo žingsniu ir 3. Kad Vlikas labai sveikintų, jei vokiečių vyriausybė Lozoraičio pareikštą prašymą patenkintų.

KRUPAVIČIUS: Tamsta į mūsų pasiūlymus neatsakai, o statai pirmoj eilėj savo klausimus. Būtų gera, kad pasisakytum dėl mūsų pasiūlymo.

LOZORAITIS: Į Tamstos klausimą buvau atsakęs, kad pagal Paryžiaus susitarimą mes neliečiame principinių ir kompetencijos klausimų. Klausimas, kas atstovaus, yra principinis klausimas... (m. p. Red.).

KRUPAVIČIUS: Man atrodo, kad kažin ar būtų pateisinama, jeigu būtų norima mūsų pasiūlymą eliminuoti, pasisakant, kad tai yra principinės rūšies klausimas. Mes iš diplomatijos šefo nereikalaujam deklaracijos, kokios yra jo teisės ir kokios mūsų teisės. Nesklandumui Bonnoj išlyginti būtų abiejų veiksnių pareiškimas, kad užsienio politika ir vieno ir kito veiksnio yra sutarta. Nei Paryžiaus susitarimas, nei kas kitas kliūčių tam nedaro.

O jei toks Jūsų pareiškimas galiotų, tai bendrai išjungiame bet kurias galimybes ir prasmę tartis, nes kiekvienas klausimas būtų į “principinių” kategoriją įterptas. Jeigu, p. ministeri, manot, kad tas bendras žygis yra nepriimtinas, tada Vlikas, jei tai darys vienas, jis vienas ir pasvarstys, ką ir kaip daryti... (m. p. Red.).

NORKAITIS: Akivaizdoje atskirų veiksnių lankymosi Bonnoje ir padarytų pareiškimų, siūlau Vlikui ir diplomatijos šefui paruošti Bonnos vyriausybei pareiškimą, kas nuo šios dienos yra įgaliotas tartis su Bonnos vyriausybe Lietuvos vardu...

LOZORAITIS: Norkaičio pasiūlymas mane pastato į nepatogią padėtį, nes nuo sausio mėn. aš atstovauju mūsų interesams neoficialiai. Tai, kas mano ligi šiol yra padaryta Bonnoj Lietuvos interesų atstovavimui Bonnoj patikrinti, yra tvarkoj, ir mano žingsniam nereikia konsekracijos...

KRUPAVIČIUS: Žinoma, garbė — ne rytinis pantaplis, — paspyrei po lova ir nei kiti nepamatys, nei pats jo nematysi. Suprantu, kad Jūs norite savo garbę išlaikyti. Bet Vlikas taip pat padarė žygių. Jam taip pat svarbu savo garbę apsaugoti. Todėl mums ir reikia jieškoti bendro kompromisinio žygio...

LOZORAITIS: Ar galiu, p. daktare, paprašyti pasiskaityti dar kartą tą vokiečių raštą? (Skaito garsiai) ... Jei galėčiau gauti šio dr. Karvelio cituoto rašto nuorašą ir pasiųsti jį pasiuntiniams, būčiau labai dėkingas... Aš nežinojau, kad Vlikas yra prašęs priimti savo atstovą ir kalbėjęs dėl “Voelkerrechtliche Beziehungen” nustatymo su Vliku. Todėl aš turiu pasitarti su savo kolegomis ...

Pasitarimas su kolegomis, žinoma, būtų atkritęs, jei Vlikas būtų sutikęs priimti Lozoraičio pasiūlytą Bonnos kontraversai likviduoti jo aukščiau minėtą siūlymą, kad Vlikas rašytų Bonnai, jog pritaria Lozoraičio žygiams. Bet Vlikas siūlė abiejų — Vliko pirmininko ir Lozoraičio — parašais įteikti Bonnoje tokį raštą:

— Didžiai vertindami palankumą, kuriuo iš “Bundesregierungo” pusės Politinė Lietuvių Tautos Vadovybė plačiausiai naudojasi lietuvių tautinių interesų atžvilgiu, turime garbę maloniai pranešti štai ką:

“Vlikas ir ministeris Lozoraitis, kaip diplomatinės lietuvių tarnybos šefas, šiomis dienomis įvykusioj konferencijoj, vieningai priėjo nutarimų, kad žygiai, kurie Lietuvos vardu bus daromi “Bundesregierunge”, galioja tiek Vliko, tiek Lietuvos diplomatinės tarnybos vardu.

Turėdama prieš akis tą svarbą, kuri iš lietuvių pusės teikiama santykiams su Vokietijos federacine respublika ir vokiečių tauta išvystyti ir puoselėti, politinė lietuvių vadovybė reiškia pageidavimą praplėsti lietuvių interesų atstovavimą prie federalinės respublikos vyriausybės. Pasitikint “Bundesregierungo” palankiu nusistatymu p. .......... yra numatytas lietuvių atstovu prie “Bundesregierungo”. Iš lietuvių pusės pageidaujama, kad tokio atstovo prie “Bundesregierungo” padėtis kiek galima atitiktų diplomatinio atstovo tarptautines teises įprasta prasme, suprantant, kad “Bundesregierungui” paliekama nustatyti, kuriomis formomis detaliai šio atstovo veikla turėtų tinkamu momentu pasireikšti.”

Dėl šios formulės Lozoraitis ir rado reikalinga pasitarimus atidėti, iki pasitars su kolegomis. Kaip jau žinome iš dr. Karvelio (URT) pro memorijos, 1953. 6. 18/24. Romoje vykęs Vliko - Lozoraičio tuo klausimu pasitarimai nepasisekė tik dėl to, kad Vliko formulėje buvo siūloma: “Lietuvos interesams atstovauti prie Vokietijos Federalinės Vyriausybės yra skiriamas bendru VLIKo ir diplomatinės tarnybos šefo susitarimu atstovas,” ogi Lozoraičio formulėje tatai buvo taip nusakyta: “Lietuvos interesams atstovauti prie Vokietijos Federalinės Vyriausybės, jai sutikus, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas paskirs atstovą.”

Tolimesnė Vliko - Lozoraičio santykių raida, pamarginta diplomatiniais prisiminimais apie Abdul Hamidą ir kaliošų fabrikantą, privedusi pagaliau prie Lozoraičio intervencijų Bonnoj prieš Vliką ir prie Lietuvos atstovavimo Bonnoj sukliudymo, yra mūsų spaudoje jau dokumentuota, ir todėl čia nebėra reikalo tos medžiagos kartoti.

P. s.

“Į Laisvę” Nr. 3 paskelbtoj min. Urbšio telegramos ištraukoj yra išspausdinta: “Jei mus čia ištiktų katastrofa, LAIKYT Stasį Lozoraitį...” TURI BŪTI: “Jei mus čia ištiktų katastrofa, LAIKYKIT Stasį Lozoraitį...”

NUOMONĖS APIE VLIKO-LOZORAIČIO SANTYKIUS:

. . . kad jis (Lozoraitis. Red.) vertas kritikos dėl santykių nepalaikymo su visuomene, tai tiesa. Bent reikėtų paskelbti, kas nuveikta per praeitus metus ir kas numatoma veikti ateityje. Dabar nieko. Jei Vilkas jo neliestų, nežinotum, ar yra toks asmuo, turintis tokius svarbius įgaliojimus”.

“Vienybė”, 1955. 2. 4.