Kas laimėta ir kas laimėtina
Naujai atvykusieji į Ameriką rado čia didelį tautinio gyvenimo lobį: 1. šakotą kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą su daug nusipelniusiais, bet senstančiais veikėjais: 2. lietuviškai jau nekalbantį, bet senajai tėvynei dar sentimentų turintį prieauglį, 3. tautinio gyvenimo apraiškas — 123 lietuviškas parapijas, mokyklas, organizacijas ir spaudą, bet taip pat ir didelę rezignaciją bei susigyvenimą su ankstesnės ar vėlesnės tautinės mirties mintimi, 4. tam tikrą žmogišką ambiciją, kad lietuvių tautinius reikalus geriausiai išmanome ir atstovaujame “tik mes”.
Į tokios dvasios lietuvišką visuomenę įsiliejo nepasirengę ir visai neorganizuoti tūkstančiai naujų ateivių. Su jais daugelis senųjų tikėjosi visuomeninėje plotmėje bendradarbiavimo. Bet žymi dalis naujai atvykusių neparodė reikiamo apdairumo ir pagarbos tam, kas seniesiems buvo nuoširdžiai brangu — “bažnyčiai ir tėvynei”. Kita dalis parodė nuoširdžių pastangų seniesiems suprasti, bet negalėjo priimti be reformų jų visuomeninio gyvenimo formų. O tos reformos buvo svetimos seniesiems. Dėl to tarp senųjų ir naujųjų ateivių bendradarbiavimas sunkiai mezgėsi ir daug kur jis visai dingo. Senieji veikėjai labiau pasitraukė į šalį, neatsisakydami savo rezignacinės minties, neprarasdami taip pat savo žmogiškosios ambicijos.
Naujųjų ateivių, tos idealistinės dalies, kuri nesitenkino egoistiniu savo materialinės gerovės rūpesčiu, energija reiškėsi trijose srityse— spaudoje, organizacijose, mokyklose. Noriu stabtelti ties pastarąja sritimi.
Jie pasirodė su dviem mokyklinėmis mintimis: šeštadieninėmis mokyklomis ir lituanistų specialistų dėstomomis lituanistikos pamokomis lietuviškų parapijų mokyklose. Kadangi lietuviškų mokyklų administratoriai yra klebonai, tai jiems pirmiausia ir teko su tomis mintimis susidurti. Jų garbei tenka pasakyti, kad didžioji dalis parodė lankstų ir greitą susiorientavimą, palankų toms naujovėms. Daugelyje kolonijų, kur yra lietuviškos mokyklos, numatyta kasdien po 30 minučių gimtajai kalbai. Tas minutes ir gavo daug kur dėstyti minėti lituanistai.
Tačiau ta pažanga reikalo dar nepataisė. Žinia, kad 30 minučių negali atstoti to, ką vaikui duoda šešių valandų nelietuviškas auklėjimas, kuriam į pagalbą eina gatvė, spauda, kinas, televizija ir kartais bažnyčia. Lietuviškai dvasiai palaikyti pagrindas būtų ir kitos pamokos, bent kad jose nebūtų antilietuviškos tendencijos. O kokios tos tendencijos gali praktiškai pasitaikyti, galima iliustruoti konkrečiais pavyzdžiais.
Chicagoje Bringhton Park parapijoje visi kunigai kalba lietuviškai; klebono lietuviška veikla buvo teigiamai įvertinta “Drauge”. Tos parapijos klebonas užpernai pravedė vajų: kuo daugiau mokinių į parapinę mokyklą, skelbiant, kad svarbu ne tautybė ir kalba, bet katalikiškumas. Po tokio vajaus savos parapijos mokykloje lietuviai vaikai pasijuto mažumoje. Visoj šioj buhalterijoje buvo ta klaida, kad vajų rengiant išleista iš akių, jog klebonas yra lietuviškos parapijos klebonas ir kad šiame kampe gyvuoja tautinės katalikų parapijos. Taigi tokiais žygiais parapinės mokyklos sąmoningai atmiešiamos nelietuviais, ir jų lietuviško pobūdžio jau neišlaikysi.
Kitas reikalas yra su bažnyčiomis. Chicagoje augštesniojoj lituanistikos mokykloje (šeštadieninėj) mokosi apie 260 mokinių (dabar ją priėmė šv. Kryžiaus parapijos klebonas), šv. Antano parapijose (Cicero) mokosi 78 tremtinių vaikai. Aušros Vartų parapija (marijonai) turi 30 tremtinių vaikų (ten lietuvių kalbos pamokas dėsto seselės). Dievo Apvaizdos parapijoje yra apie 90 tremtinių vaikų. šv. Jurgio parapijoje lietuvių kalbos pamokas lanko apie 160 tremtinių vaikų. šv. Kryžiaus parapijoje lietuvių kalbos pamokas lanko 74 ,o tikybą 93 (vadinas, kitiems tremtinių vaikams lietuvių kalba “nereikalinga”!), šv. Mykolo parapijoje — 10 vaikų. Nekalto Prasidėjimo parapijoje — apie 150. šv. Mergelės Gimimo parapijoje — apie 160 tremtinių vaikų. Iš viso parapinėse mokyklose yra apie 900 tremtinių vaikų. Po šios apytikrės statistikos tenka pastebėti, kad Chicagoje nė viena lietuviška parapija mokiniams neturi lietuviško pamokslėlio, nors kai kuriose parapijose mokinių į pamaldas atsilanko iki 150 vaikų. Savose pamaldose mokiniai gieda paprastai angliškai, lietuviškai ir lotyniškai. Visi vaikai gieda visomis kalbomis.
Angliška katechizacija su angliškų maldaknygių dalinimu vaikams atbaigia ramų ir “taikingą” nulietuvinimą. O pasitaiko gal jau kaip išimtinis kuriozas, kad mokytoja ima anglų kalbą identifikuoti su katalikiška kalba. Tai primena senus atgyventus laikus Lietuvoje, kada lenkų kalba buvo laikoma katalikiška kalba...
Neliesdamas čia kitų lietuvybės išlaikymo veiksnių (šeimos, laikraštėlių, lietuviškų knygų ir jaunimo organizacijų), tenkinuosi čia tik pageidavimu, kad bažnyčių ir tuo pačiu mokyklų valdytojai prie visų savo gerų norų ir žygių pridėtų dar šitą vieną — padaryti, kas galima, lietuviam vaikam išlaikyti ir lietuviais. O jie dar tai gali.
Iš kitos pusės, jei kalbama apie lituanistus specialistus, apie dėstomą lituanistikos medžiagą, apie vadovėlius, tai šiuos visus klausimus reiktų iš pagrindų persvarstyti. Specialistas, kuris tiko Lietuvai, nebetinka čionai; dėstomoji medžiaga ir vadovėliai, kurie tiko nepriklausomos Lietuvos mokyklai, nebetinka čionai, nes čia visai kiti mokymo tikslai. O šis klausimų kompleksas vertas atskiro dėmesio.
K. B.
