KRIKŠČIONIŠKASIS TURINYS IR LIETUVIŠKOJI FORMA
RELIGIJA IR TAUTIŠKUMAS
Antanas Maceina
Religijos ir tautybės santykiai
Tautinio elemento vaidmuo religijoje, specialiai krikščionybėje, šiandien sudaro vieną iš svarbesnių aktualių klausimų. Tautų atbudimas ir jų aktyvus reiškimasis visuomeniniame gyvenime negalėjo nepaliesti ir religinės srities: čia tuojau iškilo religijos ir tautybės santykių problema. Humanizmo laikai sprendė klausimą, kaip santykiauja žmogiškumas ir religija, o mūsų laikams reikia išspręsti, kaip santykiauja su religija tautiškumas. Dėl to, norint susekti vidinius ryšius tarp krikščioniškojo turinio ir lietuviškosios formos, visų pirma reikia bent iš principo nustatyti gaires religijos ir tautybės santykiams.
Religija, paprastai sakoma, yra žmogaus santykiavimas su Dievu. Šitas santykiavimas gali būti sąmoningas, aktualus, pasireiškiąs tam tikrais ženklais ir tam tikromis formomis. Tuomet mes turime religiją psichologine ir moraline prasme arba tai, ką šv. Tomas yra pavadinęs religijos dorybe - virtus religionis. Bet šitas santykiavimas gali būti ir nesąmoningas. Jis gali likti pasislėpęs žmogaus dvasios, jo prigimties gelmėse, nes prigimties gelmės visados yra susijusios su Dievu, kaip su pirmąja savo Priežastimi ir savo Palaikytoju. Dievas turi nuolatinių santykių su žmogumi ne tik dėl to, kad Jis jį sukūrė, bet ir dėl to, kad Jis jį palaiko, nes dieviškoji Apvaizda yra ne kas kita, kaip kuriančiojo dieviškojo akto pratęsimas laike. Šitaip suprastas žmogaus santykiavimas su Dievu arba šitaip suprasta religija jau bus imama ontologine prasme. Apie tokią religiją yra sakoma, kad ji žmogui įgimta. Psichologine ir moraline prasme religijos žmogus gali išsižadėti ir ją pamesti. Bet jis niekados negali nutraukti savo prigimties santykių su Dievu, vadinasi, jis negali išsižadėti religijos ontologine prasme. Nereikia nė aiškinti, kad psichologiškai ir morališkai suprastos religijos pagrindas yra religija, suprasta ontologiškai. Negana to, religija, kaip moralinė dorybė ir psichologinis išgyvenimas, yra ne kas kita, tik ontologinių savo prigimties santykių su Dievu suvokimas, jų įsisąmoninimas ir jų konkretus pripažinimas. Ontologiniai santykiai su Dievu visados sudaro giliausią religijos pagrindą.
Šiuo tad atžvilgiu galima tvirtinti, kad religija yra pats žmogiškasis buvimas. Ne koks nors šito buvimo atžvilgis, ne kokia nors jo forma, bet pats žmogiškasis buvimas. Žmogiškasis buvimas yra buvimas religijoje, per religiją ir iš religijos. Džiovanis Papinis yra pasakęs, kad Dievo šaukiasi net tas, kuris Jam piktžodžiauja. Šita mintis turi gilią prasmę. Jeigu žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, jeigu Dievas yra jo pirmavaizdis, vadinasi, žmogus bus tiek žmogus, kiek jis artinsis prie savo pirmavaizdžio, kitaip sakant, kiek jis turės nuolatinių ir gyvų santykių su Dievu, arba religijos. Religijos nustojimas ontologiniu atžvilgiu yra ir žmogiškumo nustojimas. Religija sudaro žmogiškojo buvimo turinį, duoda jam prasmę ir tikslą.
Tautybė jau kitaip santykiauja su žmogiškuoju buvimu. Tautybė žmogiškajam buvimui yra ne turinys, bet forma. Žmogiškasis buvimas savo konkrečiose apraiškose įgyja įvairių būdų, tarp kurių yra ir tautinis būdas arba tautybė. Žmogus savotiškai gyvena ir veikia jau kaip individas. Taip pat savotiškas jis yra kaip vyras ir moteris. Prie šitų individualių ir lytinių buvimo bei veikimo būdų prisideda dar tautinis būdas, sukurtas rasės, gyvenamosios aplinkos ir istorinio likimo. Tautybė nėra kokia substancija žmogiškojoje būtybėje, nėra koks nors atskiras elementas arba sritis. Ji yra konkreti žmogaus būsena ir veiksena, kuri apima visą žmogaus būtybę, visas jo galias ir visas jo sritis. Individualinė būsena bei veiksena yra per siaura, kad joje žmogiškumas gebėtų iki galo pasireikšti, lytinė būsena yra per plati, nes ji yra tik dvejopa, o tautinė būsena yra kaip tik tinkama, nes joje žmogiškajam pradui yra pakankamai ir įvairumo, ir platumo. Štai dėl ko tautybė visais laikais buvo vienas iš pagrindinių lemiamųjų gyvenimo veiksnių. Mūsų laikais šita jos įtaka tik pradėta suvokti ir sąmoningai kultivuoti. Bet tautybės vaidmuo buvo realus visados. Tautybė nulėmė žmogaus mąstymo, jo papročių, jo kūrybos, jo valstybinių ir visuomeninių institucijų formas. Tautybė nulėmė ir žmogaus religiją.
Nusistačius, kad religija yra žmogiškojo buvimo turinys, o tautybė - jo forma, nesunku bus suprasti, kad santykiai tarp religijos ir tautybės yra gilūs ir organiški. Religija ir tautybė sudaro konkrečią žmogaus egzistenciją: pirmoji pripildo šitą egzistenciją turinio, o antroji suteikia jai pastovias formas. Be religijos žmogiškasis buvimas būtų be turinio, be prasmės ir be tikslo. Be tautybės jis neturėtų konkrečių formų, dėl to būtų nesuvokiamas, negyvenimiškas, nereikšmingas. Religija ir tautybė yra du pagrindiniai žmogaus gyvenimo pradai, kurie šitą gyvenimą įprasmina ir jį padaro vertingą. Žmogiškasis buvimas sujungia religiją ir tautybę neperskiriamais ryšiais ir kiekvieną pradą palenkia tarpusavio įtakai.
Religija darosi palenkta tautybei ta prasme, kad konkrečiai ji gali reikštis tik tautinėmis formomis. Tiesa, jau kiekvienas žmogus, kaip individas, santykiauja su Dievu savotiškai. Bet šis individualus santykiavimas yra per smulkus, kad jis galėtų sukurti išviršines, regimas ir pastovias formas. Tokias formas susikuria tik tautybė. Tauta duoda religijai konkretų reiškimosi būdą. Tai yra faktas, kurį religijų istorija visiškai patvirtina.
Net pats Jėzus Kristus, priimdamas žmogiškąją prigimtį, neapsireiškė kaip kažkoks bendras žmogus, bet kaip tam tikros rasės, tautos ir amžiaus tipas. Jo duotas Apreiškimas taip pat kalba savo laiko ir savo tautos kalba, simboliais ir palyginimais.
Tautinis elementas religijoje yra labai ryškus ir labai reikšmingas. Jis padaro religiją šios tikrovės religija. Dėl to kiekviena religija yra ir turi būti tautiška, vadinasi, atitinkanti konkrečiomis formomis tautos dvasią. Jos turinys gali būti tarptautinis ar anttautinis, bet konkrečios jos formos turi būti išaugusios iš tautinės individualybės. Kitaip ji būtų žmogui svetima, nesuvokiama ir neišgyvenama, nes kiekvieną daiktą žmogus gali priimti tik tada, kai jis pasireiškia jo dvasiai artimomis formomis.
Iš kitos pusės, tautinės formos religijoje taip pat patiria savotišką įtaką. Turinį ne tik forma apipavidalina, bet jis tam tikru būdu keičia ir pačią formą. Tiesa, forma iš esmės visados lieka ta pati.
Religija pripildo tautybę turinio ir sykiu jai padaro vienokią ar kitokią įtaką. Santykiuose su religija tautybė esti pakilninama, iškeliama iš grynai prigimtų sferų; ji esti paskatinama išskelti iš savęs kuo daugiausia kūrybinių jėgų, nes tautų gyvenime religija visados esti pasireiškusi kaip nepaprastas kultūrinis akstinas, nors kultūrą skatinti ir nėra pirmaeilis religijos uždavinys. Be abejo, susekti religijos įtaką tautybei esti lengviau tada, kai tauta keičia savo religiją. Kai religija yra su tauta suaugusi nuo neatmenamų laikų, religijos palikti tautybėje bruožai gali būti tik labai sunkiai susekami, nes čia niekados nėra aišku, kas yra sukurta dėl religijos įtakos, o kas yra kilę iš pačios tautinės individualybės prigimties. Bet tada, kai dėl kurių nors priežasčių tauta palieka savo senąją religija ir priima naują, šitos naujos religijos įtaka tautinei individualybei, kuri pasilieka ta pati, gali būti susekama daug lengviau.
Kaip santykiauja religija su tautybe apskritai, taip santykiauja krikščionybė su lietuvybe. Krikščionybė sudaro žmogiškojo gyvenimo turinį, o lietuvybė tam tikros žmonių grupės gyvenimui suteikia pastovias ir konkrečias formas. Tiems žmonėms, kuriuos mes vadiname lietuviais ir krikščionimis, krikščionybė reiškiasi lietuviškomis formomis: jų krikščionybė yra lietuviška, kaip prancūzų - prancūziška ar vokiečių - vokiška.
Krikščioniškojo turinio įtaka lietuviškajai formai
Pirmiausia mums tenka aptarti klausimą, kokią įtaką turėjo krikščionybė tautinei mūsų individualybei. Istorikai jau yra įrodinėję, kad krikščionybės įnašas į lietuviškąją kultūrą yra nepaprastai didelis ir gausus, jau tik tas vienas faktas, kad krikščionybė mums sukūrė mokyklas, iš kurių išaugo mūsų kultūros pionieriai, rodo, kokią gilią vagą ji yra išvariusi lietuviškosios kultūros srityje. Bet su šita kultūrine įtaka savaime siejasi ir kitas klausimas, būtent, kuria linkme dėl krikščionybės įtakos pasisuko lietuviškosios tautinės individualybės išsivystymas. Kiekviena tautinė individualybė yra dinaminis dalykas, kuris nuolat kinta ir vystosi. Religijos pakeitimas yra toks svarbus tautos gyvenime veiksnys, kad jis šitą nuolatinį tautinės individualybės tapimą savaime nukreipia vienokia ar kitokia linkme. Todėl ir lietuvių tautos pasikrikštijimas negalėjo likti be ryškesnių žymių jos individualybėje. Kokios yra šitos žymės?
Jeigu vadovaudamiesi moderniosios etnologijos tyrinėjimais pripažinsime, kad aukštosios kultūros tautos yra vienoks ar kitoks trijų pirmykštės kultūros tipų - totemistinio, matriarchatinio ir nomadinio - junginys, tai lietuvių tauta bus toks junginys iš dviejų tipų: iš matriarchatinio ir nomadinio. Totemistinio tipo joje nežymu. Matriarchatinė dvasios struktūra lietuvių tautinėje individualybėje istoriškai sudaro žemutinį - senesnį sluoksnį, o nomadinis - aukštesnį, naujesnį. Vis dėlto matriarchatinis sluoksnis, kad ir senesnis, lietuvių tautoje pasiliko toks stiprus, kad jo dvasios žymių ir jo įtakos mes užtinkame visose lietuviškosios kultūros srityse. Mes nekuriame tiktai simbolių arba mitų, kaip graikai, apie matriarchatinius tautos laikus. Mes realiai gyvename buvusios matriarchatinės gadynės poveikyje. Didelė motinos pagarba lietuviškose šeimose, motinos vaidmuo šeimoje, kaip jį aiškiai rodo mūsų liaudies dainos, moters aktyvus vaidmuo senovės lietuvių religijoje, geometrinių figūrų stilizacija ir augalų motyvai liaudies raštuose bei ornamentikoje, kaimai linijos pavidalo - štai tos žymės, kuriomis etnologija charakterizuoja matriarchatinį kultūros tipą ir kurios visos yra randamos lietuvių kultūroje net ligi pat mūsų dienų. Matriarchatinio prado buvimas lietuvių tautinėje individualybėje yra aiškus.
Bet taip pat yra aiškus ir nomadinis pradas. Etnologija šitą pradą charakterizuoja kaip plačių užsimojimų, didelių žygių dvasią. Ji nėra prisirišusi prie žemės, kaip matriarchatinė dvasia. Nomadinis žmogus yra klajoklis pirminėje kultūroje ir užkariautojas aukštojoje kultūroje. Jis kuria dideles valstybes, kurios imponuoja savo plačiomis erdvėmis, įstatymais, visuomeninėmis institucijomis. Nomadinis žmogus yra valstybininkas, įstatymų leidėjas, organizatorius. Kad lietuvių tauta tokį periodą yra pergyvenusi, tai daugiau negu tikra. Mūsų valstybė, kuri driekėsi nuo Baltijos iki Juodųjų jūrų, buvo nomadinės dvasios padaras. Tos pačios dvasios buvo sukurti pirmieji mūsų įstatymų kodeksai. Ta pati dvasia sukūrė hierarchinę visuomenės gyvenimo struktūrą: bajorus ir valstiečius, nes aristokratinis principas yra randamas tik nomadiniame kultūros tipe.
Šitų tad dviejų pradų susijungimas, jų sąveika kaip tik ir sukūrė mūsų tautos istoriją. Kokią reikšmę čia turėjo krikščionybė? Visų pirma reikia pasakyti, kad krikščionybė į lietuvių tautą atėjo tuo metu, kada nomadinis mūsų individualybės pradas buvo pačiame klestėjime.
Vytautas savo darbais plačių užsimojimų ir didžių žygių trokštančią lietuvio nomado dvasią buvo iškėlęs iki aukščiausio laipsnio. Nuo to laiko nomadinė dvasia pradeda silpnėti. Mes nedrįstame tvirtinti, kad to silpnėjimo priežastis buvo krikščionybė. Ne! Tautų istorijoje pradai nuolatos kaitaliojasi, ir kiekvienas išgyvena tam tikrą pakilimą ir smukimą. Bet krikščionybė kaip tik pataikė ateiti tada, kai nomadinis lietuvio pradas jau pradėjo leistis žemyn. Krikščioniškasis mūsų istorijos periodas sutampa su nomadinės dvasios pralaimėjimu, paskui kurį eina ir šitos dvasios sukurtų dalykų nykimas: mes netenkame tos didžios imperijos, netenkame savų įstatymų, mūsų hierarchinė visuomenės struktūra išsigimsta. Žodžiu, horizontalinė mūsų kultūros kryptis pradeda kisti.
Josios vietoje iškyla vertikalinė kryptis: mes iš platybių pradedam pamažu leistis gilyn, kurti pastovesnę, ryškesnę ir labiau apčiuopiamą kultūrą. Tai yra matriarchatinio prado atsigavimo periodas. Ir čia mes kaip tik galime surasti gilią įtaką, kuri šiam pradui atėjo iš krikščionybės. Prieškrikščioniškų laikų mūsų kultūros vaizdas yra labai tamsus, nes iš to periodo yra likę tik labai nedaug kiek ryškesnių liudytojų. Nebūdami totemistai, mes nesukūrėme techninės kultūros: mes neturėjome miestų, architektūros ir skulptūros paminklų. Nebūdami pirmiausia matriarchatininkai, mes per maža teturėjome dvasinės kultūros: nesukūrėme mitų, religinių misterijų, neišvystėme net žemės darbo. Prieškrikščioniškasis mūsų istorijos tarpsnis buvo valdomas nomadinio prado, kuris kūrė specialiai visuomeninę kultūrą. Tuo tarpu šitoji kultūra žlunga beveik visa su tais žmonėmis, kurie ją palaiko. Štai dėl ko apie prieškrikščionišką mūsų tautos amžių mes kultūriniu atžvilgiu žinome labai nedaug.
Kitaip pradėjo mūsų kultūra eiti po krikšto. Atsigaunąs matriarchatinis pradas rado krikščionybėje didelę pagalbininkę, ir visa, kas mūsų tautos yra sukurta po krikšto, yra krikščioniško ir matriarchatinio prado sąveikos padaras. Nesukūrę mitologijos nomadinio tarpsnio metu, nes nomadinė kultūra mitologijos neturi, mes vėliau ėmėme kurti pasakas, kuriose krikščioniškasis elementas jau labai ryškus šalia matriarchatinio elemento (raganos, žyniavimas...).
Neturėdami jokių religinių statulų iš stabmeldybės laikų, nes nomadas žmogus savo Dievo nevaizduoja, mes vėliau išdrožėme puikių rūpintojėlių, kenčiančių ir susimąsčiusių dievukų, kurie savo masiškumu, formų grubumu aiškiai išduoda juose glūdinčią matriarchatinę dvasią. Krikščioniškoji moterystės koncepcija rado labai palankią dirvą matriarchatinio prado linkime į monogamiją. Krikščioniškasis nekaltybės idealas gerai susiderino su matriarchatiniu skaistybės branginimu. Lietuvių tautoje krikščionybei nereikėjo kovoti su seksualiniu palaidumu, kuris žymi totemistiškai nusiteikusias tautas, kuriose moteris tėra tiek tevertinama, kiek ji yra gražių formų. Vadinasi, po krikšto mūsų tautos kultūra aiškiai pasuko vertikaline linkme. Tai atitiko ir matriarchatinj pradą, ir sykiu krikščionybę, nes krikščionybė iš esmės yra dvasinės, išvidinės kultūros religija.
<...> Ir šiandien, kada didžioji lietuviškoji imperija su savo įstatymais ir institucijomis tėra tolimos praeities aidas, apie ją mes galime tik pasakoti. Tuo tarpu dvasinės kultūros laimėjimai - menas, papročiai, religinės apeigos - yra šios dienos realybė. Mes ją galime kiekvienam parodyti. Ir kaip tik šitoji realybė mus išskiria iš visų tautų šeimos ir mums laimi originalios tautos kūrėjos vardą.
Krikščioniškojo turinio įtaka lietuviškajai formai ėjo ir tebeina dvasinės išvidinės kultūros kryptimi. Galimas daiktas, kad jeigu, pavyzdžiui, būtume priėmę mahometonizmą, mes turėtume šiandien sultoną ir valdytume visą Rytų Europą, nes mahometonizmas yra nomadų religija.
Šiandien mes esame krikščionys, turime mažą plotą žemės ir saujelę žmonių, bet užtat turime nepaprastai aukštą dvasinę kultūrą, originalius meno, literatūros, muzikos ir filosofijos pradmenis. Pakreipdama į žmogaus vidų, krikščionybė sulaikė lietuviškąją tautinę individualybę nuo didžių laimėjimų gyvenimo paviršiuje, bet užtat jai leido prieiti labai arti prie žmogaus ir gyvenimo esmės. Ir jeigu kada nors mums bus lemta tarti pasauliui savą lietuvišką žodį, tai mes jį kaip tik tarsime šitos išvidinės dvasinės kultūros srityje.
Lietuviškosios formos įtaka krikščioniškajam turiniui
Antras kyla iš eilės klausimas, kokios reikšmės lietuviškoji individualybė turėjo krikščionybei. Kitaip sakant, kaip krikščionybę atspindėjo lietuviška dvasia? Čia mums vėl reikia atsiminti, kad krikščioniškasis mūsų istorijos tarpsnis yra sykiu ir matriarchatinio prado atsigavimo periodas. Atsigaudama matriarchatinę dvasia krikščioniškąjį turinį savaime pritaikė prie savos struktūros. Ji pabrėžė ir išvystė kaip tik tas krikščionybės puses ir kaip tik tuos atžvilgius, kurie geriau atitiko jos pačios prigimtį.
Pneumatizmas, misteringumas ir kosmiškumas yra 3 matriarchatinio prado religinės žymės ir sykiu 3 lietuviškosios krikščionybės bruožai.
Posakis, kad Dievo karalystė yra ne iš šio pasaulio, reiškia išvidinį krikščionybės pobūdį. Krikščionybė yra atėjusi į šią tikrovę iš antgamtinės srities, kad visą regimą mūsų pasaulį sutapdytų su dieviškuoju pirmavaizdžiu. Dėl to krikščionybės veikimas nėra tiktai išvidinis. Kadangi jis turi reikalą su konkrečiu ir regimu gyvenimu, todėl jis negali būti tiktai neregimas dvasios formavimas, tuo labiau kad vienaip ar kitaip suformuota dvasia savaime stengiasi savo struktūrą išreikšti ir regimais objektyviais ženklais. Šiuo tad atžvilgiu krikščionybė įgyja ir regimų formų organizacijos, įstatymų, disciplinos pavidalais. Konkreti krikščionybė suima savyje ir sujungia dvi puses: išvidinę, arba pneumatinę, ir išviršinę, arba juridinę. Abi šios pusės yra neperskiriamos, nors ir skirtingos pačios savyje. Abi jos reikalingos, kaip reikalingi yra žmogui siela ir kūnas.
Pneumatinė krikščionybės pusė suteikia krikščionybei gyvumo, išvidinės jėgos, ji žadina joje šventųjų ir kankinių dvasią. Juridinė pusė saugoja krikščionybę nuo pasinėrimo gryname subjektyvume, nuo ištirpimo neaiškiose mistinėse fantazijose. Be pneumatinės pusės krikščionybė būtų sustingusi, negyva organizacija, formalybių rinkinys - net lavonas. Be juridinės pusės ji būtų daugiau subjektyvus žmogaus nusiteikimas, išvidinis religingumas, o ne pasaulį perkeičianti ir valdanti religija. Tinkamai suderintos šitos dvi pusės laiduoja krikščionybei josios stiprumą.
Sunku būtų surasti tokį istorinį tarpsnį ir tokią tautą, kurioje šios abi pusės būtų tobulai suderintos. Tobula pneumatinio ir juridinio prado sintezė yra daugiau idealas negu realybė.
Lietuvių tauta, priimdama krikštą, taip pat savaime turėjo pasirinkti, katrą pusę ji labiau pabrėš, katrą labiau išgyvens, katrą labiau išvystys. Be abejo, šitas pasirinkimas buvo nesąmoningas. Jis buvo daromas pagal lietuviškosios tautinės individualybės struktūrą. Nė viena tauta sąmoningai nesirenka arba pneumatizmo, arba juridiškumo. Tad pneumatizmas savaime pasireiškė ir lietuvių tautos krikščioniškoje istorijoje.
Matriarchatinė religija yra susijusi su tikėjimu prisikėlimu, sielos nemirtingumu, sielų keliavimu; joje esama išsivysčiusio protėvių kulto. Visos šitos ypatybės savo reminiscencijomis ir mūsų tautoje turėjo įtakos krikščioniškajam turiniui, stiprindamos pneumatinę jo pusę, apvilkdamos jį savotiška nuotaika ir matriarchatinės dvasios papročių bei formų įvedimu į konkretų krikščionybės reiškimąsi. Lietuviškoji tautinė individualybė dėl matriarchatinės dvasios įtakos skaistyklą nukėlė į pelkėtas vietas, kenčiančias ir atgailaujančias sielas apgyvendino vandenyje, augmenyse, ugnyje ir kituose šio pasaulio daiktuose. Ji sukūrė stiprų tikėjimą galimu sielų pasirodymu. Ji dar ilgai palaikė vėlių gerbimo ir jų minėjimo paslaptingus papročius.
Dievas lietuviui visados daugiau buvo išvidinio išgyvenimo pradas, negu iš viršaus duodąs įsakymus, baudžiąs ir atlyginąs. Visoje lietuvių literatūroje, visuose mūsų tautos papročiuose šitas religinis imanentizmas, šitas, Pšivaros žodžiais tariant, Dievas mumyse yra aiškiai jaučiamas. Platesnė mūsų liaudies ir šviesuomenės sukurtų vertybių analizė galėtų šitam teiginiui duoti daug konkrečių įrodymų.
Antras bruožas, kurį krikščioniškajam turiniui įspaudė lietuviškoji forma, yra misteringumas. Jeigu mes savo senojoje religijoje beveik nieko nežinome apie misterijas, tai dėl to, kad nomadinis pradas anuo metu buvo vyraująs ir kad mes neturėjome anais laikais rašto. Vis dėlto galima spėti, kad misterinių pradmenų senovės lietuvių religijoje būta nemaža. Tai rodo visų pirma vaidilučių buvimas, amžinosios ugnies deginimas, šventi miškai ir atskiri medžiai, po kuriais vykdavo iškilmės ir apeigos. Didelis senosios religijos susijimas su gamta taip pat rodo misterinio elemento buvimą. Todėl jeigu mes ir neturėjome tokių išvystytų misterijų kaip graikai, vis dėlto misterinio prado nebuvome pametę.
Pirmiausia šio prado žymės pasireiškė kulte. Vakarietiškas kultas yra labai santūrus, nepuošnus, tikslingas ir net racionalus. Iš esmės ir svarbiausiuose dalykuose palaikėme jo bruožus. Bet mes tuojau jį papuošėme pridėtinėmis ceremonijomis. Lietuviškoji individualybė negalėjo pakęsti šalto ir beveik nuogo rytietiškojo rito. Ji tad ir stengėsi jį papuošti. Čia jvyko tas pat, kas ir bažnyčių statyboje. Šalta ir nuoga gotika nerado mumyse pritarimo. Tas bažnyčias, kurios buvo pastatytos gotikos mėgėjų, lietuviškieji meisteriai pasiskubino restauruodami subarokinti.
Lietuviškajai dvasiai reikia šilumos santykiuose su Dievu. Dievas lietuviui nėra pirmiausia tremenda Majestas. Todėl jis nemėgsta susigūžti tamsiose ir didingose, bet šaltose ir niūriose gotikos katedrų navose. Jam reikia skliautų, jam reikia vainikų, žalumynų, gėlių. Niekas taip bažnyčių turbūt nepuošia vainikais ir gėlėmis kaip lietuviai.
Misterinio elemento žymu ir šventų vietų lankyme. Tiesa, šventų vietų visais laikais turėjo visos tautos. Bet šių šventų vietų išgyvenimas, jų įvykių pajautimas kiekvienoje tautoje yra kitoks. Mes krikščioniškojoje istorijos eroje tokių šventų vietų susikūrėme labai daug. Nuo Kretingos ligi Alvito, nuo Zapyškio ligi Pivašiūnų mes turime daugybę stebuklingų paveikslų, kurių pagerbti tiesiog plūsta minių minios. Liaudis yra įsitikinusi, kad tose vietose išsipildo jų prašymai, kad dieviškosios malonės stebuklingu būdu ten aplanko žmones. Bet lietuvis į anų stebuklingų vietų įvykius reaguoja labai savotiškai. Kitos tautos savo šventas vietas išreklamuoja, išgarsina, pasikviesdamos mokslininkus ištirti įvykusių stebuklų, juos aprašyti, išanalizuoti, įrodyti pasauliui, kad tai iš tikro nepaprasti, nenatūralūs reiškiniai, o lietuvis šituos įvykius sutinka visai ramiai. Jis juos priima dėkinga širdimi, bet be ypatingos nuostabos, be racionalios analizės. Daugiausia lietuvis paaukoja porą litų šv. Antano duonai, kaip padėką už išgydymą. Bet kad jis eitų pas gydytoją, rodytų savo išgijimą, leistų jį skelbti pasauliui - to nėra. Štai kodėl, turėdami tiek daug stebuklingų vietų, mes neturime stebuklų, nes jais nesistebime: mums jie atrodo kaip paprastas, natūralus Dievo žygis žmogui pagelbėti. Dievas stebukladaris mūsų nejaudina. Nors tikime stebuklais, - net per daug tikime! - bet jų beveik nepastebime. Gal dėl to ir nepastebime, kad per daug tikime, kad mums stebuklų esama kiekviename žingsnyje.
Gal dėl to mes neturime nė kanonizuotų šventųjų, nes kanonizacijai yra reikalingi stebuklai. Tuo tarpu mes jų neskelbiame, nereklamuojame, jų nenagrinėjame ir jais nesirūpiname. Mes turime daug šventų žmonių, į kuriuos liaudis meldžiasi. Ar jie kanonizuoti, ar ne, jai menkai terūpi. Šitas faktas taip pat rodo, kad mes menkai rūpinamės formaliais bažnytiniais aktais. Juk kanonizacija šventojo nepadaro: ji tik šventą žmogų tokiu oficialiai paskelbia. Menkai paisydami juridinių formalių nuostatų, mes nesirūpiname nė liaudies gerbiamais šventaisiais. Mes kuo mažiausiai turime noro savo išvidinį religingumą kelti aikštėn, jį formuluoti ir kristalizuoti. Mes susisiekiame su misteriniu krikščionybės turiniu, patiriame iš jo gaivinančią įtaką ir nesirūpiname išviršinėmis šios išraiškos apraiškomis: ar jos yra legalios, ar leidžiamos, o gal net draudžiamos juridinių nuostatų.
Trečias bruožas, lietuviškosios formos pabrėžtas krikščioniškajame turinyje, yra kosmiškumas. Savo mitologija, simboliais, susijimu su gamta matriarchatinio kultūros tipo religija savo kosmiškumu išsiskiria iš kitų religijų. Bet aiškiausiai šitas kosminis bruožas pasirodo moteriškame dievybės supratime.
Matriarchatinio kultūros tipo vyriausia dievybė yra moteriškos giminės, dažniausiai reiškiama Magna Mater pavidalu. Šitoji Magna Mater yra visų daiktų gimdytoja. Tai toji vaisinga versmė, iš kurios plaukia visa būtis. Be abejo, krikščioniškasis mokslas apie Dievą neleidžia Dievo laikyti nei vyru, nei moterimi. Vis dėlto linkimas į moteriškosios prigimties kosmiškumą lietuvių tautinės individualybės nebuvo pamestas ir krikščioniškajame istorijos tarpsnyje. Čia jis pasireiškė ir susiformavo ypatingu Marijos kultu.
Marijos garbinimas lietuvių tautoje jau nuo seno pastebėtas, net pavadinant mūsų kraštą Terra Marianna. Marija, kaip Mergelė ir Motina, mūsų tautoje turi ypatingą pagarbą ir meilę. Be abejo, Marijos kultas yra grynai krikščioniškas. Bet jis labai atitiko lietuvio individualybės linkimą į kosmiškumą ir net dėl to labai išplito ir taip giliai mūsų tautoje įsišaknijo.
Šventųjų garbinimas mūsų tautoje nėra ryškus. Tiesa, mes labai gerbiame šv. Antaną. Bet ši pagarba yra labiau propagandos padaras, negu savaimingas lietuviškos individualybės išreiškimas, kas aiškiai pastebima Marijos kulte.
Kitų šventųjų garbinimas yra daugiau lokalinio pobūdžio ir daugiau praktiniam reikalui. Tai rodo, kad lietuvis nemėgsta tarpininkų tarp Dievo ir savęs. Jis kreipiasi tiesiog į Dievą arba į Mariją, kuri iš tikrųjų yra visų malonių Tarpininkė.
Visa šventųjų minia lietuvio širdies per daug netraukia. Šitoje vietoje susekame savotišką mūsų socialinio jausmo stoką religinėje srityje.
Matriarchatinio prado įtaka padaro, kad lietuvis, neturėdamas sąmonėje hierarchinės struktūros žemiškoje visuomenėje, šios struktūros per daug nepaiso ir antgamtinėje bendruomenėje. Ir gamtinę, ir antgamtinę bendruomenę jis išgyvena savotišku demokratiniu būdu. Jis kreipiasi tik į aukščiausią Valdovą ir į viso kosmo žmonijos atstovę - Mariją. Laipsniškas ėjimas nuo aukštesnio prie žemesnio lietuviui yra sunkiai pakeliamas. Todėl šventųjų garbinimas yra menkas, o angelų garbinimo beveik visai nežymu.
Šitomis pastabomis mes norime ir baigti lietuviškos religinės istoriosofijos bandymą. Dar sykį pastebime, kad tai yra tik bandymas, tik keletas idėjų, be platesnio jų išvystymo ir be konkretesnio jų pagrindimo. Daugelis čia išreikštų minčių gali atrodyti abejotinos ir keistinos. Vis dėlto autoriui atrodo, kad tasai kelias, kuriuo eidamas jis prie jų yra priėjęs, būtent - lietuviškos individualybės analizė pagal pagrindinius pirmykščio žmogaus dvasios tipus, yra tikras ir lietuvių tautos kultūriniams uždaviniams ištirti jis gali būti vaisingas. Žinodami, iš kokių pradų yra sudėta mūsų tautinė individualybė ir kaip šitie pradai reiškiasi konkrečiame gyvenime, mes galėsime atspėti ne tik tai, kodėl mūsų religija ir kultūra yra tokia, kokia yra, bet ir tai, kokia ji turi būti ateityje. Tautinis mūsų gyvenimo idealas gali būti kildinamas tik iš tautinės mūsų individualybės analizės ir iš tų pagrindinių josios tendencijų, kurios valdo mūsų istoriją.
Baigiant bus naudinga trumpai formuluoti tam tikras tezes, kaip išvadas iš platesnių aiškinimų.
1. Religija taip santykiauja su tautybe, kaip to paties daikto turinys ir forma. Todėl religija konkrečiai reiškiasi tautinėmis lytimis, o tautinės lytys prisipildo religinio turinio. Dėl to taip pat religinis turinys keičia tautines lytis, o tautinės lytys turi įtakos religiniam turiniui.
2. Krikščioniškasis turinys, pripildęs lietuviškąją formą, sustiprino lietuviškoje tautinėje individualybėje matriarchatinį elementą ir taip pakreipė lietuviškąją kultūrą iš horizontalinės į vertikalinę linkmę.
3. Lietuviškoji forma, priimdama krikščioniškąjį turinį, pabrėžė pneumatinę jos pusę, išvystė jos misteringumą, o savo linkimą į kosmiškumą apreiškė ypatingu Marijos garbinimu.
Šios išvados rodo, kad galima ir reikia kalbėti apie lietuviškąją krikščionybę. Plačiau nagrinėjant čia aptartą problemą, tokių lietuviškų bruožų krikščionybėje mes rastume labai daug, pradedant lietuvišku Dievo išgyvenimu ir baigiant bažnytinės organizacijos sistema.
Norėdami būti sąmoningi lietuviai, turime žinoti ne tik tai, ką mes gavome iš krikščionybės, bet ir tai, ką jai davėme. Krikščionybė yra ne tik atskirų asmenų, bet ir tautų atpirkimo religija. Todėl mums ir svarbu žinoti, ką mes, kaip lietuvių tauta, galime ir turime padaryti visuotinio išganymo ir visuotinio perkeitimo kelyje.
