KRIKŠČIONYBĖS KELIAS LIETUVON
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Zenonas Ivinskis
Evangelijos šviesa šimtmečių eigoje plito Europoje iš pietų ir vakarų šiaurės rytų link. Dar didžiojo tautų kilnojimosi metu slinkdamos į Romos imperiją kai kurios germanų tautos, nors ir sektantišku pavidalu, susidūrė su krikščionybe ir ją priėmė.
496 m. krikštą priėmė Klodvigo frankai, lygiai už 100 metų - Britanijos anglosaksai. Už juos dar anksčiau pasikrikštijo airiai, kurie į krikščionybę atvertė škotus. Iš priėmusių Kristaus mokslą tautų (airių, škotų, anglosaksų) savo ruožtu atsirado apaštalai, kurie nešė krikščionybę toliau į šiaurę ir į rytus. Šitokiu būdu sėkmingai Evangeliją platino ir Bažnyčią organizavo Vokietijoje šv. Bonifacas (Vinfrydas; †754). IX a. naujasis mokslas išplito dar toliau į rytus tarp bulgarų, moravų, čekų, vis dar misionierių (Kirilas, Metodijus) taikingu būdu skelbiamas.
Dar už šimtmečio iš čekų krikščionybė pateko Lenkijon (966) ir per bulgarus bizantišku pavidalu ji buvo priimta senosios rusų Kijevo valstybės (988). Vadinasi, prieš 1000 metų buvo pakrikštyti rytiniai slavai. Kol Kristaus mokslas pasiekė jų kaimynus lietuvius, turėjo praeiti ištisi 5 amžiai.
Kadangi tame krikščionybės suvėlavime lietuvių tautai glūdi skaudūs jos istorinio likimo padariniai, reikia peržvelgti tą nesėkmingą krikšto mėginimų laikotarpį ir išsiaiškinti, kodėl Lietuva tapo paskutinioji pagonybės salelė Rytų Europoje. Juk visą vidurinių amžių laikotarpį, ištisus šimtmečius, kada Vakaruose Bažnyčios globojama augo krikščioniškoji kultūra, vystėsi mokslas, steigėsi mokyklos, kūrėsi šimtais vienuolynai -ano meto kultūrinio ir religinio gyvenimo celės, - Lietuvos plotus vis dar dengė ne tik istoriškos nežinios, bet ir pagonybės ūkai.
Vakarų kultūra pamažu sklido į rytus. Otono I (Didžiojo) įsteigtoji Magdeburgo arkivyskupija (968) su jai priklausančiomis trimis vyskupijomis turėjo pasiimti uždavinį krikščionybę nešti dar toliau į rytus. Tačiau iš šių vidurio Europos neofitų germanų neatsirado tokių, kurie airių ir škotų vienuolių pavyzdžiu skelbtų Evangeliją tokiomis priemonėmis, kokių reikalauja pats jos mokymas. Tiesa, atskirų christianizatorių ir misionierių buvo. Dar IX a. pamaldusis Hamburgo vyskupas šv. Ansgaras, kurio vyskupija turėjo būti centras visoms šiaurės misijoms, skleidė Kristaus mokslą Holšteine ir Švedijoje. Bet tam Šiaurės apaštalui neteko atlikti Vokietijos Bonifaco vaidmens. Kontempliatyvi jo krikščionybė neimponavo šiauriečiams. Tik viena bažnyčia Švedijoje ir dvi bažnyčios Danijoje buvo šv. Ansgaro (†865) darbo vaisiai. Bet iš artimos Švedijos priešingam Baltijos pakraščiui Evangelija nebuvo nešama. Baltų tautos, ypač prūsai, kuršiai, žiemgaliai pirmiausia Skandinavijos tautas pažino ne kaip krikštytojus, o kaip energingus ir drąsius normanus jūreivius, tikrus ano meto prekybininkus.
Tiesa, prūsų ir latvių tautose jau X-XII a. buvo tikėjimo skelbėjų. Kankiniais mirė Prūsuose Prahos arkivyskupas Adalbertas (†997) ir Kvorfurto vienuolis Brunonas (†1oo9). Sėkmingiau tas darbas sekėsi Meinhardui ir Bertoldui, pirmiesiems Livonijos vyskupams XII a. gale.
Ir didelės vieno asmens pastangos, ir kilnios idėjos, jeigu nėra tinkamų pagalbininkų, turi nuslopti. Taip ir didelis šv. Ansgaro užsimojimas ir taikiosios Prūsų misijos Adalberto ir Brunono asmenyje nebesulaukė tinkamų įpėdinių.
Praėjo lygiai 200 metų nieko negirdint apie misijas. Visas Vakarų Europos dėmesys ir energija susitelkė į kovą tarp Bažnyčios ir valstybės (Henriko IV laikai). Paskui prasidėjo Kryžiaus karai, Vakarų Europa nukrypo į Palestiną. Dabar lenkų istorikai bando nurodyti, kad iš Lenkijos buvo prasidėjusios christianizacijos pastangos Prūsuose. Bet jos turėjo būti tik labai ribotos, nepalikusios žymesnių pėdsakų. Tikrų misijų baltų tautose būta labai mažai.
XIII a. pradžioje (1230) atvyko į Prūsus Palestinoje įsikūręs Kryžiuočių ordinas, kai jau prieš 30 metų Livonijai christianizuoti buvo Rygoje įkurtas Kalavijuočių ordinas, greit (1237) įjungtas į Prūsų naująją instituciją. Prūsų ordinas, kurio tikslas buvo ginti apkrikštytuosius, greit perėjo iš ofensyvos defensyvon, nes geriausias apsigynimas yra pačiam puolant. Iš viso tie santykiai susipynė taip, kad Prūsuose ir Livonijoje prievarta įvedamą krikščionybę lydėjo neofitų pavergimas. Ir kryžiaus karuose Palestinoje gimusiam Vokiečių ordinui netrūko pasiaukojimo, gražių šūkių tikėjimui ginti, silpniesiems užtarti, bet šalia to prisiplakė žmonių egoistinių reikalų, nesveiko avantiūrizmo, ir tas Ordiną padarė prieštaringa, kontrastiška institucija, kilnių idėjų ir žiaurumo kupinos egoistinės politikos mišiniu.
Daugiau kaip 200 metų, per ištisas 8-ias generacijas, kova su šituo Ordinu Lietuvai buvo gyvybės ir mirties klausimas, būti ar nebūti valstybe. Per ilgą laiką kardu pripratęs veikti vienuolis kryžiuotis pasirodė nebetinkamas misijų darbui. Jis visai atprato nuo tikrosios Evangelijos dvasios ir per ištisus 200 metų savo nuolatiniuose karuose su pagonimis lietuviais (o karas visada gimdo neapykantą ir žiaurumą) neberado priemonių ir formų lietuviams pakrikštyti. Pagaliau ir pats prūsų krikštas išėjo toks žiaurus, kad jie visiškai išnyko baisiose kovose ir priespaudoje.
Bažnyčia laikėsi teisingo nusistatymo pagonių atžvilgiu. Ji per popiežius skelbė, kad kryžiuočiai turi tiktai ginti krikščionis nuo pagonių užpuldinėjimų, taigi užtikrinti jiems tikėjimo laisvę. Popiežius draudė iš neofitų atiminėti turtus, kad pasikrikštiję nebūtų sunkesnėje būklėje kaip prieš krikštą. Jau Honorijus III rašė:
Visi neofitai, tik naudodamiesi visiška laisve, turi priklausyti Bažnyčiai. - 1219 m. jis rašė prūsų vyskupui Kristijonui: JŪS turite stengtis pagonis ne savo vergovei paglemžti, bet atvesti prie Išganytojo.
Tai buvo kryžiuočiams teoriški samprotavimai iš tolimos Romos, o gyvenimo praktikoje jie, tų raginimų nepaisydami, ėjo visai kitu keliu.
Įsitraukus kryžiuočiams į nuolatinę aktyvią kovą, faktiškai ginkluotų misijų darbas rutuliojosi taip, kad riteriai ir kryžiaus žygio dalyviai, savo ekspedicijose sutikę pagonių būrius, be abejo, niekados neturėjo patogios progos jų paklausti, ar jie nori krikštytis. Čia ir glūdi didžioji Ordino darbo ir jo kryžiaus karų Lietuvon tragedija. Šitaip pagrindiniams christianizacijos bei misijų principams susikeitus žiaurioje praktikoje nuo XIII a. antros pusės kryžiuotis ir pagonis lietuvis suėjo į permanentišką ir niekad nesibaigiantį karą.
Tokiu būdu, norint spręsti Lietuvos krikšto nuostabiai ilgo suvėlavimo problemą, reikia pirmiausia susipažinti su Ordino struktūra ir jo nusistatymu pagonių atžvilgiu, ypač kai tas misijų vienuolynas savo išorine organizacija ir gerai sutvarkyta administracija, valstybė su visais jos atributais, ėmė sekuliarizėti, nes ir jis, kaip ir visos valstybės, buvo atremtas į tuos pačius žemiškuosius reikalus.
O Vakarų Europoje dar ilgai, iki pat Jogailos ir Vytauto laikų, buvo žiūrima į Kryžiuočių ordiną kaip į vienintelį krikščionybės nešėją ir jos reprezentantą kovose su pagonimis lietuviais. Ordinas pats sau buvo tvirtai pasisavinęs Lietuvos krikštytojo vardą ir, kaip matysime, bet kokias kitas pastangas kliudydavo ir stengdavosi likviduoti. O kiekvienas naujas Ordino magistras iki XIV a. vis gyveno viltimi, kad jam pasiseks paklupdyti pagonis lietuvius arba bent užimti vakarinę Lietuvos dalį - Žemaičius, taip reikalingą abiem Ordino Šakom (Prūsams ir Livonijai) susijungti.
Šitaip politiškai ir teritoriškai suprasta krikščionybė lietuvių kunigaikščių galėjo būti priimta taip pat tik politinių aplinkybių verčiama. Didelės koalicijos verčiamas rado kelią Rygon, į Livonijos ordiną, ir Lietuvos vienytojas Mindaugas. Nematydamas kitos išeities, Ordino magistro skatinamas, jis krikštijosi, t. y. ėjo tuo pačiu keliu, kurį jam buvo nurodęs pavojingas konkurentas į Lietuvos sostą brolvaikis Tautvila.
Mindaugas, pirmasis ir paskutinis Lietuvos karalius
Jis sugebėjo išsivaduoti iš Ordino aiškių pastangų paimti per krikštą Lietuvą ir jos vyskupiją savo įtakon. Naujoji vyskupija, į kurią pretenzijas kartu reiškė ir Ordinas, ir arkivyskupas, buvo tiesioginėje Apaštalų Sostogloboje.Inocentas IV tvirtai palaikė Mindaugą ir pats tvarkė Lietuvos vyskupijos reikalus, apsaugodamas ją nuo įvairių pretendentų. Bet šitai vyskupijai, nors ji formaliai buvo ir ant gero pagrindo įkurta, nebuvo lemta ilgai išsilaikyti. Pasikrikštijęs buvo tik pats karalius, jo šeima ir dvaras. Iš popiežiaus Inocento IV bulės žodžių, kad Mindaugas krikštą priėmė su dideliu pagonių būriu, galima išvesti, jog buvo pakrikštyti ir Mindaugo šalininkai. Tuo tarpu pagoniškoji reakcija, jungdamasi su prieš karalių kovojančiais vietiniais kunigaikščiais, vertė Mindaugą nutraukti savo santykius su Ordinu. Atsimesdamas nuo kryžiuočių, turbūt Mindaugas atsisakė ir nuo krikščionybės. Bet jei Mindaugas ir nebūtų apostatavęs, tai, kad jis ir visa jo šeima buvo išžudyta politinių priešų, reiškė krikščionybės žlugimą lietuvių tautoje daugiau negu 100-ui metų.
Išmintingai pradėtas darbas, įkūrimas tik Romai priklausančios vyskupijos, žlugo. Jis buvo pradėtas sąjungoje su Lietuvos priešais, kuriems rūpėjo pirma Lietuvą užkariauti, o tik paskui ją krikštyti. Tad šitoks politinių interesų lydimas krikštas lietuvių kunigaikščių (Mindaugo priešų) akims atrodė per daug pavojingas. Krikščionybėje, kuriai atstovavo Ordinas, lietuviai matė tik pavergiančią galybę, kurią jiems prievarta kryžiaus karais ir politinėmis priemonėmis buvo stengiamasi primesti, todėl čia ji ir susidūrė su tokiu griežtu pasipriešinimu ir nepriėmimu.
Didelė buvo Lietuvos nelaimė, kad Mindaugo pradėtoji krikščionybė neprigijo ir neišsilaikė. Priešingu atveju, žinoma, ir lietuvių tautos istorija būtų nuėjusi kitais keliais. Ordinas buvo anksti nustojęs savo racijos, kai Prūsuose, prūsų sukilimo metu, bebuvo likę vos kelios jo pilys. Senprūsių tauta nebūtų buvusi pasmerkta išnykimui. Lietuvių santykiai su kitais krikštytais kaimynais (Lenkija) būtų nuėję taip pat kitu keliu. O Lietuvos visu plotu pasukimas į Vakarų Europos pusę būtų joje anksti išugdęs savą kultūrą (raštą, mokyklas ir t.t.).
Vytenio ir Gedimino laikų krikšto bandymai
Trumpai suminint XIV a. mėginimus Lietuvą apkrikštyti, reikia paminėti, kad tuoj po Mindaugo mirties pop. Urbonas IV (1263) ir pop. Klemensas IV (1268) bandė Lietuvoje toliau palaikyti žlungančią krikščionybę. Bet pagoniškosios reakcijos laikais, kuriai atstovavo karingas ir veiklus Traidenis (1270-1282), jokių krikščionybės pėdsakų šaltiniai neduoda.
XIII a. gale Rygos arkivyskupas darė bandymų su krikščionybe įsiskverbti Lietuvon. Vytenio lietuviai buvo palankiai nusistatę krikščionybės atžvilgiu, kaip aiškėja iš 1298 m. Rygos miesto dokumento. (1257 m. pop. Aleksandras IV net buvo ekskomunikavęs Ordiną už tai, kad kryžiuočiai žudo pagonis, norinčius laisvai priimti krikščionybę.) Bet iš Vytenio palankumo ir tolerancijos dar nieko neišėjo. Vytenio laikais Livonijos kryžiuočiai bus neabejotinai visaip trukdę arkivyskupo kunigams vykti į sąjungininkų žemę christianizuoti, t. y. vykdyti tos pareigos, kurią jie tik sau savinosi ir ypač nenorėjo jos užleisti įkyriam savo konkurentui. Ordino narių tikslas buvo pirma Lietuvą užkariauti, o tik paskui krikštyti. To tikslo siekdami kryžiuočiai ir laikė Lietuvą savo misijos sritimi ir todėl niekam kitam, net Rygos arkivyskupui, nenorėjo jos užleisti.
Dar 1312 m. Vytenis, kai Rygon buvo atvykęs popiežiaus legatas Franciskus Moliano, kreipėsi į jį ir į Rygos arkivyskupą, - taip rašo Gediminas savo laiške popiežiui Jonui XXII, - prašydamas atsiųsti 2 pranciškonus, kuriems norėtų atiduoti pastatytą bažnyčią. Ta bažnyčia, kaip rodo tas pats laiškas, lietuvių ir kryžiuočių kovose vokiečių riterių buvo sudeginta, bet vėliau, jau Gedimino valdymo pradžioje, pranciškonai ir dominikonai turėjo Vilniuje savas bažnyčias, o Naugarduke buvo dar viena pranciškonų bažnyčia. Atskirame laiške (1323 05 26) Gediminas kreipėsi į saksų provincijos pranciškonus ir prašė 4-ių vienuolių aptarnauti dviem bažnyčiom (Vilniuje ir Naugarduke).
Šitaip Gediminas rašė savo garsiuosius laiškus, kuriais kvietė Lietuvon ne tik amatininkus, ūkininkus, pirklius, bet ir vyskupus, kunigus ir vienuolius, žadėdamas globoti bažnyčias, gerbti dvasininkus ir pats apsikrikštyti. Šitie laiškai, greičiausiai Gedimino ir Rygos miesto artimo bendradarbiavimo vaisius prieš abiejų nekenčiamą Livonijos ordiną, turėjo parodyti kunigaikščio gerą valią. Rygiečiams jie buvo naudingi prieš kryžiuočius. O pagaliau jei jų raginamas Gediminas būtų tapęs krikščionimi, rygiečiams prieš Ordiną būtų atkritęs svarbiausias priekaištas, kad jie dedasi sąjungon su pagonimis ir su jais palaiko pelningą prekybą. Tačiau pačioje Lietuvoje buvo per daug lotyniškam krikštui priešingų jėgų (žemaičiai, stačiatikiai) ir pats krikšto klausimas Lietuvos santykiuose su Ordinu jau buvo per daug susikomplikavęs, kad būtų galima greit laiškais jį išspręsti. Negreit Gediminas sulaukė atsakymo iš Avinjone reziduojančio pop. Jono XXII, kuris, vos tapęs popiežiumi, buvo kreipęsis laišku į Gediminą (1317), ragindamas jį priimti krikštą. Kai į Gedimino laišką atvyko pasiuntiniai, aplinkybės jau buvo pakitusios, ir pats Gediminas dėjosi nieko nežinąs apie pažadą krikštytis. Galimas dalykas, kad šitokiu būdu užmegzdami santykius su krikščionimis, o ypač su popiežiumi, Lietuvos kunigaikščiai norėjo palengvinti kryžiuočių spaudimą, kuris XIV a. darėsi vis intensyvesnis ir didesnis. Lietuvos kunigaikščiai nenorėjo priimti krikšto ne dėl ypatingo priešingumo krikščionybei ir ne dėl jų fanatiško užkietėjimo pagonybėje. Jie kratėsi tik Ordino siūlomos krikščionybės, nes, kaip kiekvienas savarankiškas valstybinis organizmas, bijojo netekti politinės nepriklausomybės, o iš kitur krikštas buvo sunkiai įmanomas. Ordinas buvo taip išplėtęs savo propagandą, jog ėmė skelbti, kad Gedimino pažadas krikštytis yra tik prasimanymai. Apie pačius Gedimino laiškus buvo paskleistos žinios, kad jie esą rygiečių sufalsifikuoti ir Vakaruose išplatinti. Pagaliau kryžiuočiai, neleisdami misionierių Lietuvon, buvo kaltinami vėliau, jog jie kurstę žemaičius ir rusus sukilti, jeigu Gediminas bandytų krikštytis. Į šitokią akciją kryžiuočiai buvo išvertę savo tikruosius tikslus.
Bet Lietuvoje krikščionybė pamažu plito iš apačios, kitaip tariant, lietuviai turėjo progų ją iš arti pažinti. Dideliais būriais patekdavo Lietuvon krikščioniškų žemių belaisvių. Padarydami tolimus ir dažnus žygius Lenkijon, lietuviai atsivesdavo daug krikščionių belaisvių. Pasiremdami vienu Gedimino laišku, lenkų istorikai akcentuoja, kad XIV a. lenkai jau turėję Lietuvoje savo bažnyčių ir dvasininkų. Reikia manyti, kad tokie kunigai, nelaisvėje pramokę svetimos kalbos, galėjo būti sėkmingais misionieriais, kai atėjo oficialaus krikšto valanda. Bet jie galėjo ir anksčiau parodyti savo iniciatyvą. Todėl iš krikščionių belaisvių ir iš kitur lietuviai galėjo pažinti Kristaus mokslą. Tačiau to neužteko - reikėjo oficialaus krikšto. Krikštydavosi kartais lietuviai perbėgėliai. Kryžiuočiuose 1383 m. krikštijosi ir pats Vytautas. Gedimino sūnaus Algirdo abi žmonos buvo stačiatikės, o pirmosios žmonos ir vaikai krikštyti bizantišku krikštu. Tokie kunigaikščių pasikrikštijimai tiek lotyniška, tiek bizantiška forma atitiko tik politikos reikalus, buvo momento pasisekimai ir Lietuvoje likdavo be platesnio atgarsio. Ir lietuvaitės kunigaikštytės ištekėdavo už rusų arba už lotyniškai krikštytų kunigaikščių. Stipri giminystė rišo lietuvius su mozūrų kunigaikščiais. Gaudemunda Traidenaitė (1279), dvi Gediminaitės -Elzbieta ir Eufemija - ištekėjo už mozūrų kunigaikščių ir krikštijosi lotyniškai. Ir Kęstutaitė Danutė ten pat nutekėjo. Trečioji Gedimino duktė Aldona ištekėjo už Lenkijos karaliaus Kazimiero. Bet tie giminystės ryšiai su Romos krikšto kunigaikščiais, lygiai kaip ir su stačiatikiais, didelės įtakos Lietuvos krikšto reikalams nepadarė.
Iš viso, kas čia pasakyta, aiškėja, jog XIV a. Lietuva nebuvo visai izoliuota nuo Vakarų Europos pasaulio ir krikščionybės. Įvairiais pavidalais lietuviai turėjo progų susidurti su tikėjimu, kurio vardu kryžiuočiai vis tęsė puolimus.
Gedimino ir Kęstučio laikai (1316-1382), tas 66-erių metų laikotarpis, dviejų generacijų amžius, yra Prūsų ordino didžiausios stiprybės ir geriausio jo žydėjimo laikai. Du energingiausi jo magistrai - Ditrichas fon Alten-burgas ir Vilrichas fon Kniprodė - padarė iš Ordino valstybę, besitęsiančią nuo Vyslos krantų iki Narvos (su pavojingu pagonių kyliu žemaičiuose!). Ordinas ano laiko Europoje buvo laikomas geriausiu administratoriumi, pavyzdingiausiu finansininku, kurio proporcingai joks Europos kraštas negalėjo pralenkti. Ši grynai militaristiškai organizuota valstybė, nors jos nariai ant savo apsiaustų nuolat nešiojo kryžių, išvirto į jėgą, kuri rūpinosi tik Ordino valstybei taip reikalingos teritorijos - Žemaičių krašto - užėmimu. Ir Ordinas vis tęsė savo puolimus, ir metai po metų vis ruošė naujus žygius. Iš kartos į kartą lietuviai paveldėdavo tą liūdną palikimą - kovą su kryžiuočiais. Dvi karo stovyklos vis tais pačiais žudynių, naikinimų ir Plėšimų metodais nuolat kovojo viena su antra. Pagonys gynė savo laisvę, gyvybę ir nepriklausomybę, o kryžiuočiai laikė savo pareiga pagonių plotus prijungti prie savo krikščioniškos valstybės. Tie abiejų nesutaikomų priešų reikalai taip susimezgė, jog kokie nors teoriški pasiūlymai nieko daugiau nereiškė, o Ordinas Romoje buvo laikomas oficialiu krikštytoju. Nuostabu yra, kad per tiek daug laiko Vokiečių ordino kunigai nesiėmė ir nebandė ieškoti naujų būdų krikštyti pagonis, ne vien tik kryžių siūlant ant kardo galo.
1335 m. Vokiečių ordino istorijoje buvo labai laimingi. Energingas magistras Ditrichas fon Altenburgas, nutiesęs Lietuvos link per Prūsų ir Užnemunės girias du vieškelius, ėmė statyti ant Nemuno kranto prie Mituvos žiočių Jurgenborgą, prie Seredžiaus - Marienburgą ir į vakarus, pora kilometrų nuo Veliuonos pilies, prie Gystaus upelio - Bajerburgą. Šitaip sėkmingai kryžiuočiai ėjo pirmyn panemuniais ir artėjo Kauno link. Iš Bajerburgo Ordinas svajojo greit užkariauti visą Lietuvą. Tai parodo imperatoriaus Liudviko Bavariečio dovanojimai, kuriais šis Lietuvą, Žemaičius ir rusų kraštus priskyrė didžiajam Ordino magistrui. Tiesa, tas aktas neturėjo praktiškos reikšmės, bet jis parodo kryžiuočių politinius planus. Bajerburgas buvo numatytas Ordino valdomos Lietuvos sostine. Buvo suplanuota ir Lietuvos bažnytinė organizacija. Bajerburgas turėjo tapti Lietuvos bažnytiniu centru, kai Ordinas lietuvius ginklu pakrikštys. Bajerburge turėjo reziduoti Lietuvos arkivyskupas metropolitas, o jo valdžiai turėjo būti subordinuoti visi neofitų krašto vyskupai.
Kęstučio ir Algirdo laikų projektai pakrikštyti Lietuvą
Nesunku buvo Lietuvos kunigaikščiams įžvelgti tikruosius Ordino politikos tikslus. Jiems visai buvo aišku, kad krikščionybė iš kryžiuočių nepriimtina. Kęstučio ir Algirdo laikais kartkartėmis buvo judinamas, keliamas Lietuvos krikšto klausimas, nors jam realizuoti ypatingų pastangų nedaroma. Ir patys Lietuvos valdovai pasitaikius progai nesikratydavo svarstyti tokių pasiūlymų ir sumanymų, einančių ne iš Ordino. Pirmasis projektas Kęstučiui krikštytis buvo pasiūlytas, kaip matyti iš Klemenso IV laiškų, Lenkijos karaliui Kazimierui Didžiajam, kuriam teko su Kunigaikštija ir Liubartu Gediminaičiu kovoti dėl Volynijos-Haličo žemių. Popiežius, sužinojęs per Lenkijos karalių, kad Lietuvos kunigaikštis sutinka krikštytis, prašė Kazimierą išsiųsti Lietuvon misionierių. O kreipdamasis į Gniezno arkivyskupą skatino siųsti Lietuvon įvairių vienuolynų ir regulų vienuolių ir kunigų, dievotų ir dorų vyrų, kurie kunigaikštį, jo brolius ir tautą išmokytų naujojo tikėjimo, vestų į gera ir vadovautų. Bet dabar jau bandoma nustatyti, kad ir Lenkijos karaliaus pasiūlymą krikštytis lydėjo taip pat politiniai interesai. Kęstučio į krikščionybę - kai jo krikštas buvo iškeltas politiniais motyvais - nepatraukė nė dideli pažadai.
Po dvejų metų (1351) Vengrijos karaliaus Liudviko žygio metu Lietuvon iškilo naujas projektas. Pradėjęs su Kęstučiu derybas, karalius gavo iš didžiojo kunigaikščio pažadą krikštytis. Kęstutis sutiko su savo valdiniais priimti krikštą, sudarė su Liudviku sutartį, pagal kurią jis pažadėjo Vengrijai talkininkauti, o Vengrija ir Lenkija - priversti Ordiną grąžinti iš Lietuvos atimtas žemes ir jas ginti nuo totorių. Nors abi pusės sutartį patvirtino priesaikomis (čia Kęstutis atliko savotiškas aukojimo apeigas), tačiau Kęstutis, sulaužęs sutartį, pabėgo. Pažadą krikštytis ir taiką Kęstutis bus davęs norėdamas atitolinti nuo savo žemių priešą.
Naujas Lietuvos krikšto projektas vėl iškilo po kelerių metų (1357) taip pat Lenkijos karaliaus iniciatyva. Kazimierui rūpėjo pasiteisinti prieš Ordino priekaištus, radusius atgarsį Avinjono kurijoje, kad jis palaikąs santykius su pagoniška Lietuva. 1357 m. pabaigoje Kazimieras rašė Avinjonan, kad Lietuvos kunigaikščiai sutinka krikštytis ir prašė Inocentą VI rašyti tuo reikalu imperatoriui Karoliui IV ir Vengrijos karaliui Liudvikui, įdomu, kad Kazimieras pageidavo, jog neofitų lietuvių bažnyčios ir visi vienuolynai būtų subordinuoti Gniezno arkivyskupui. Iš tiesų Karolis IV parašė Lietuvos kunigaikščiams laišką, ragindamas krikštytis ir žadėdamas pagalbą. Jo delegacijai, atvykusiai į Lietuvą, buvo pareikšta, kad Lietuva tegalėtų tada krikštytis, jei Ordinas Kunigaikštystei grąžintų atimtas žemes tarp Priegliaus ir Dauguvos; patys kryžiuočiai turėtų išsikelti į Rusijos dykumas ir ten krikščionis ginti nuo totorių. Tos sąlygos ano meto lietuvių, išvargintų nuolatinio karo santykiuose su Ordinu, buvo suprantamos. Jos ėjo iš noro kuo toliau atitolinti Ordiną nuo Lietuvos ribų. Tačiau Ordinui tos sąlygos buvo per sunkios ir negyvenimiškos. Juk iki to laiko Ordinas Prūsuose buvo prisistatęs daugybę pilių, išugdęs keletą žydinčių miestų, išvystęs plačią ir pelningą prekybą ir jokiu būdu nebūtų norėjęs keltis į kažkokius tolimus plotus ir vėl viską pradėti kurti iš naujo. Kryžiuočių vadovybė ir jos nariai buvo per daug suaugę su savo turtais Prūsuose ir per daug persiėmę kolektyviniu gavo institucijos egoizmu, kad dėl lietuvių pasiūlymų būtų galėję laisvai palikti jėga užimtus plotus.
Vėl praėjo keliolika metų kryžiuočių nuolatinių deginimų ir naikinimų Lietuvos gyventojų sodybų, žmonių žudymų ar ėmimų nelaisvėn. Ir antroji XIV a. pusė žino tik dar intensyvesnes kryžiuočių ekspedicijas iš Prūsų ir iš Livonijos su šimtais ir tūkstančiais išvežtų nelaisvėn žmonių, dideliais skaičiais išžudytų vyrų, kaimenėmis išvarytų galvijų ir t.t. Todėl visi gerais norais pagrįsti bandymai atsimušdavo į Ordino politiką.
O juk XIV a. Lietuvoje buvo krikščionių vienuolių ir bažnyčių. Tyliai savo darbą dirbo pranciškonai ir dominikonai, apie kurių veikimą nedaug kas tėra žinoma. Nuo XIV a. pradžios, vėliausiai Gedimino valdymo laikais, tie vienuoliai jau buvo Lietuvoje įsikūrę. Ypač pranciškonų vaidmuo yra iškeltinas. Iš kitos pusės, klaidinga yra kalbėti, esą jau Algirdo laikais Petras Goštautas buvo įkurdinęs net 14 pranciškonų Vilniuje, ir jie vieną dieną buvę išžudyti. Iš tikrųjų XIV a. žinome apie 2 pranciškonus Gedimino laikais. Laikas jau būtų tą 14-os pranciškonų legendą nebeskirti istorinių faktų sritin. Lygiai taip pat vėlesni Maskvos šaltiniai buvo paskelbę apie trijų stačiatikių mirtį Vilniuje. Lietuviams pagonims tolerancijos idėja nebuvo svetima. Turbūt tai glūdėjo lietuvių pagonybės esmėje, kad jie gamtos reiškinių kulte paskendusios savo religijos niekam neprimetė. Tai buvo savita jų religijos žymė. Jie laikėsi jos užkietėję ir svetimiems neprieinami, bet ir kitų nepersekiodami. Atrodo, kad Lietuvos valdovai laikėsi senosios religijos ne tiek iš prisirišimo prie savojo gamtos ir dvasių kulto, kiek dėl baimės netekti nepriklausomybės. Žinoma, reikėjo skaitytis ir su pagoniška reakcija, kuriai krikščionis ir visokio pikto nešėjas kryžiuotis buvo sinonimai.
Priverstinėje ir išsigimusiais metodais vykdomoje christianizacijoje glūdi ir liūdnas Prūsų tautos likimas. Joje reikia taip pat ieškoti atsakymo, kodėl buvo taip suvėluotas lietuvių tautos krikštas.
Tokia gyvenimo ironija ir paradoksas, kad toji institucija, kurios pareiga buvo skleisti tarp pagonių krikščionybę, pasidarė jos stabdžiu. Ir Lietuvos krikštijimo darbas atiteko ne tiems, kurie 2 šimtmečius Vakarų Europoje dėjosi pagonių christianizatoriais. Lenkų padedami, kai į jų sostą atsisėdo lietuvis kunigaikštis Algirdo sūnus Jogaila, pagaliau lietuviai ir oficialiai priėmė krikštą.
Lietuvių krikštas Vilniuje 1387 metais
Pagoniškos Lietuvos kunigaikščiui Algirdaičiui Jogailai teko didelė garbė tapti kaimyninės katalikiškos valstybės (Lenkijos) karaliumi. Krėvos akte (1385 08 15) glūdėjo ir vienos, ir kitos pusės realūs ir politiškai apgalvoti išskaičiavimai. Kiekviena pusė tikėjosi iš dviejų didelių valstybių sujungimo po vienu skeptru savo valstybei naudos. Nesvarbu buvo būsimam karaliui Jogailai, katrą valstybę prie katros jis prijungs, nes jam tada buvo aišku, kad jis vis tiek galės valdyti abi valstybes.
Krėvos aktas sudaro Rytų Europos istorijoje labai svarbų faktorių ne tik politiniu, bet ir kultūriniu bei religiniu atžvilgiu. Šiuo reikšmingu momentu, kada Kunigaikštija savo veidą nukreipė į Vakarus, atsirado pagaliau patogi proga ramiu būdu su tos kaimyninės sąjunginės valstybės pagalba pasikrikštyti. Nors pagonybė dar tvirtai buvo įaugusi liaudies masėse, bet ir Jogailai, ir Vytautui buvo aišku, kad politiniai gyvenimo faktai rodo, jog ji tapo tikras anachronizmas. Ir pačių kunigaikščių šeimos tuo atžvilgiu išgyveno krizę. Tiesa, Kęstutis ir Algirdas tebetikėjo senuosius dievus ir abu mirė pagonimis - su atitinkamais papročiais buvo sudeginti ant laužo, - tačiau jaunoji karta jau turėjo kitaip galvoti, nes naujasis tikėjimas veržėsi pro visus plyšius. Jai matant aplink save vien tik krikščioniškas tautas, turėdavo kilti abejonių, ar beišsilaikys pagonybė, ar ne pats laikas priimti tą visų išpažįstamą Evangeliją. Apie Jogailą žinom, kad jis, tapęs didžiuoju kunigaikščiu ir siųsdamas savo brolį Skirgailą pas Ordino magistrą, imperatorių ir galiausiai patį popiežių, turėjo tikslą apkrikštyti Lietuvą ir suartinti ją su Vakarais. Galimas dalykas, jog Jogaila į krikštą žiūrėjo kaip į politinę būtinybę, kaip j tinkamą priemonę Vakaruose laimėti draugų, popiežiaus ir imperatoriaus palankumą. Kad Jogaila ieškojo naujų kelių, išeities iš Lietuvą labai varginančių karų su kryžiuočiais, rodo jo 1382 m. sutartis, kuria didysis kunigaikštis pasižadėjo krikštytis, užleisdamas Ordinui Žemaičių kraštą iki Dubysos. Tačiau Žemaičių Jogaila neatidavė kryžiuočiams ir krikštui priimti rado kitokį, ne taip pavojingą būdą. Per politinę uniją su Lenkija buvo atrasta proga priimti Evangeliją.
Dar buvo kitas labai artimas kelias į rytus. Kunigaikštijoje rusų stačiatikių buvo daug daugiau negu pagonių lietuvių. Nuo Gedimino laikų kunigaikščių vaikai dažnai būdavo graikiškai krikštijami, stačiatikės atvedamos į valdovų dvarą ir t.t. Tiesa, pačios lietuvių tautos masės, ypač žemaičių, stačiatikybė visai nebuvo palietusi. Tačiau įvesti ją oficialiai iš aukšto nebūtų buvę berods sunku. Bet Rytų Bažnyčios apeigų krikštas, neišlaisvindamas būsimų lietuvių schizmatikų nuo kryžiuočių tolesnės propagandos ir politinių pretenzijų, būtų ateityje palengvinęs rusiškajam elementui įgyti visišką persvarą valstybėje. Tada Lietuva ne tik būtų nutraukusi ryšius su Vakarų kultūra, kurios svarbiausia grandis galėjo būti ir buvo krikštas, bet ir visiškai surusėjusi. Ypač galima tai teigti žvelgiant iš XIX a. antrosios pusės. Reikia atsiminti, kad Muravjovo gadynėje lietuvių liaudies mases nuo visom priemonėm vedamos ir brukamos rusifikacijos daugiausia gelbėjo Romos krikštas.
1387 02 14 Jogaila pradėjo konkrečiai vykdyti Krėvos akto pažadus. Šv. Stanislovo katedroje jis pasikrikštijo su savo broliais, daugybe lydėjusių bajorų ir kunigaikščių. Viešai prie lotynišku krikštu krikštytų prisijungė tada ir Vytautas, kuris 1383 m. buvo Vokiečių ordino pakrikštytas, berods kurį laiką irgi laikėsi stačiatikybės. Iškilmingas kunigaikščių ir palydovų krikštas buvo tarsi įžengiamasis Lietuvos krikšto aktas. Daug svarbesnis ir labai didelės reikšmės aktas įvyko lygiai po metų Vilniuje. 1386 m. buvo krikštyti kunigaikščiai ir didikai, o Vilniuje 1387 m. turėjo būti pakrikštyta ir paprastoji bajorija. Tas krikštas simbolizavo visos Lietuvos prisijungimą prie Romos tikėjimo, kurio liepsnelė jau vienur kitur ruseno nuo Mindaugo bandytos įvesti krikščionybės.
Viešas atsisakymas pagonybės ir pasukimas į Vakarų krikščionybę lietuvių tautos gyvenime ir kultūriniu atžvilgiu reiškė nepaprastą posūkį. Patys lenkai tam nepaprastam lietuvių tautos gyvenimo įvykiui nesuteikė didelės svarbos, kaip patvirtina ir Jogailos Vilniuje duotosios privilegijos. Naujasis Lenkijos karalius Vilniun atvyko su dvasininkų būreliu, kuriame nebuvo nei Gniezno arkivyskupo, nei Krokuvoje lietuvius kunigaikščius krikštijusio vyskupo Radlicos, nei veiklaus Poznanės vyskupo Dobrogosto. Nors iš jaunutės Jogailienės nuo seno buvo norima padaryti Lietuvos apaštalę, bet ir ji Lietuvos krikšte nedalyvavo.
Apie Lietuvos krikštą, kad ir kaip svarbų to meto faktą, maža teturime žinių. Ordino kronikos apie tai tyli, - krikštas vyko be jo pagalbos. Per 2 šimtmečius pretendavęs į Lietuvos krikštijimo monopolį, dabar turėjo piktai iš šalies žiūrėti, kaip lietuviai nusigręžė nuo vokiečių misijos. Todėl ir vokiečių metraščiai rašo trumpai: Lietuviams buvę nesunku krikštytis, nes jie buvo pripratę prie pirčių; arba ironiškai: Jogaila dėl karalystės ir gražios moters leido sau ant galvos užpilti truputį vandens. Šiaip jau platūs ir išsamūs kryžiuočių metraščiai nėra mums joks šaltinis krikšto reikalu. Todėl neskaitant trijų Jogailos duotų dokumentų, belieka pasitikėti vieninteliu plačiu šaltiniu - Krokuvos kanauninko Dlugošo kronika, kuri irgi yra ne be tendencijos. Patys lenkų istorikai yra kritiškai įvertinę Dlugošo kroniką ir rado daug klaidingų dalykų. Pavyzdžiui, Dlugošas (rašęs 80 metų vėliau nuo krikšto) yra paskelbęs, kad Lietuvon atvykęs Jogaila, Jadvygos ir arkivyskupo Bodzantos lydimas. Tuo tarpu dokumentai, lygiai kaip ir lenkų skundas Konstancoje, rodo, kad juodviejų nebuvo. Iš tų dokumentų galima nustatyti, kad, be vienintelio vyskupo Andriaus ir dvasininkų, dalyvavo Mozūrijos kunigaikščiai, pasauliečiai Lenkijos didikai, palydovai. Dalyvavo, žinoma, visi žymesnieji Lietuvos kunigaikščiai, keli Jogailos broliai (Skirgaila, Vladimiras, Kaributas), Vytautas, Kunigaikštijos didikai.
Dlugošas pasakoja, kad paties Jogailos įsakymu Vilniaus pilies papėdėje ir kitur aplink esančiose alkavietėse buvo sunaikinti aukų židiniai. Buvo liepta iškirsti šventais laikomus medžius ir giraites, išmušti namuose gerbiamus žalčius. Nesant užtenkamai kunigų, mokančių lietuviškai, esą pats Jogaila išvertęs lietuvių kalbon Tėve mūsų ir Tikiu Dievą Tėvą.
Pradžioje pavaldiniams daugiau reiškė ne tiek Naujojo Mokslo turinys, kiek didžiojo kunigaikščio autoritetas, įsakęs mesti senus tikėjimus ir prietarus. Savo valdovui paklusę bajorai turėjo priimti ir tokį pat tikėjimą, kokį valdovas naujai pradėjo išpažinti. Šitokia dvasia reikia suprasti Jogailos katekizminių tiesų aiškinimą. Po 25 metų juodu su Vytautu panašiai elgėsi Žemaičiuose (apie tai bus kalbama toliau).
Pasak Dlugošo, Vilniuje per pagrindinį gyventojų krikštijimą kelias dienas buvo mokoma tikėjimo tiesų. Vyrai ir moterys buvo suskirstomi į atskirus būrelius ir, užtenkamai - sųfficientur - pašlaksčius vandeniu, suteikiamas atskiram būreliui vardas, pvz., vyrų - Petras, Povilas, Jokūbas, Stanislovas ir t.t. Moterims buvo panašiai duodami vardai - Kotryna, Margarita, Darata ir t. t. Kai kas abejoja dėl Dlugošo aprašytojo krikštijimo būdo. Juk jis pats sako, kad kunigai keletą dienų mokė žmones tikėjimo tiesų, tai jeigu jie turėjo laiko mokyti, tai galėjo užtekti laiko ir aplieti vandeniu kiekvieną skyrium. Kiekvienas pakrikštytasis gaudavo baltą vilnonį rūbą, kaip simbolį atgautos nekaltybės.
Nepateikiant skaičių, rusų metraščiuose sakoma, kad pusė Vilniaus priėmė vokiečių tikėjimą. Matyt, kita gyventojų pusė buvo stačiatikiai ar svetimtaučiai, pirmiausia vokiečių pirkliai.
Vėlesnėmis žiniomis, 1387 m. buvo pakrikštyta apie 30 000, nes krikšto teikimas neapsiribojo vien Vilniumi. Jogaila važinėjo ir kitur, įsakydamas mesti pagonybę. Tada buvo įkurtos ir pirmosios parapijos: Ukmergėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krėvoje, Ainoje ir Obolcuose. jeigu tarp pirmųjų parapijų neminima bažnyčios Kaune ir Trakuose, tai ženklas, kad ten jau seniau jos buvo, juo labiau kad abiejuose miestuose buvo vokiečių pirklių.
Su Mindaugo mirtimi pradingus Lietuvos vyskupijai, Jogailos senelio įkurtoje Lietuvos sostinėje 1387 02 17 buvo duota pradžia naujai vyskupijai, subordinuotai Gniezno vyskupui. Abu pirmieji Vilniaus vyskupai (Andrius Vosila, Jokūbas Plichta) buvo pranciškonai, jau nuo anksčiau gyvenę Lietuvoje ir mokėję lietuviškai. Tik jų įpėdiniai iki pat 1918 m. (Jurgio Matulaičio paskyrimas) jau nebesirūpino teisėmis lietuvių kalbos, kuria ilgai kalbėjo didelė dalis vyskupijos tikinčiųjų.
Pasirodo, Mindaugas buvo geriau supratęs bažnytinę politiką ir pasiekė tai, kad jo laikų vyskupo Kristijono vyskupija buvo subordinuota tiesiogiai Apaštalų Sostui.
Trumpai čia minint lotyniško krikšto vaidmenį, reikia pasakyti, kad su Bažnyčia Lietuvon atėjo ir glaudžiai su ja susijusios Vakarų Europos kultūros formos. Juk ilgus šimtmečius viduriniais amžiais Bažnyčios ir kultūros sąvokos buvo beveik identiškos. Ilgą laiką vienuolynai buvo vieninteliai mokslo židiniai, kur buvo ne tik rašomos kronikos, rašomi ar kantriai nurašinėjami šventųjų gyvenimai ir kitos religinio pobūdžio knygos. Vienuolynuose gimė ano laiko poezija, literatūra, prie vienuolynų ir bažnyčių buvo organizuojamos mokyklos, raštingi žmonės paprastai būdavo vienuoliai dvasininkai. Vienuolynuose ir bažnyčiose, kurios buvo viso to laiko religinio gyvenimo ašis, kaupėsi meno turtai. Toji krikščionybė, vidurinių amžių civilizacijos tikroji skleidėja, turėjo su krikšto priėmimu tapti Lietuvoje ir naujas kultūros veiksnys. Tiesa, lietuviai ir anksčiau, dar pagoniškajame laikotarpyje, šiek tiek bendravo su Vakarais, daugiau negu paprastai manoma, bet lotyniškas krikštas turėjo tautą labiau susieti su Vakarais, neduodamas suklestėti bizantiškai stačiatikiško stiliaus rusiškajai kultūrai. Nors jos vaidmenį kalbant apie Lietuvos kryžkelę (1387) paprastai mėgstama per daug įkainoti, tačiau ji iš tikrųjų buvo pradėjusi leisti šaknis.
Tiesa, lietuviai ir anksčiau gyveno savitą kultūros gyvenimą. Bet pagoniškajame laikotarpyje, ištisoms kartoms kovojant egzistencinę kovą su kryžiuočiais, toji lietuvių kultūra buvo pasinešusi perdėm militaristine kryptimi, nes ją išoriškai reprezentavo sumaniai ir gerai įrengtos pilys, kūlgrindos, geras apsiginklavimas ir t.t. Kraštui virtus nuolatinio karo stovykla, nė tie energingi valdovai, kaip Gediminas, Algirdas, Kęstutis, nebegalėjo atsidėti ramiam kultūros darbui.
Su krikščionybe Lietuvon atėjo pirmosios mokyklos. Apie pirmą jų, suorganizuotą prie Vilniaus katedros, turime žinių jau iš XV amžiaus.
Nuo XV a. pradžios ėmė rodytis pirmieji lietuviai ir Europos universitetuose, pradžioje daugiausia Krokuvoje ir Prahoje. Kada Lietuvoje protestantai (xvi a.) ėmė skleisti savo mokslą ir įkūrė mokyklą Kėdainiuose, Vilniaus vyskupui Protasevičiui besirūpinant, Jėzuitai įkūrė Lietuvoje Liublino unijos metais pirmąją gimnaziją (kolegiją), o po 10-ies metų ir pirmąją aukštąją Lietuvos mokyklą - Vilniaus Akademiją, išgyvenusią 185 metus ir išugdžiusią Lietuvai nemaža intelektualinių jėgų. Po tam tikrų permainų tos jėzuitiškos Akademijos pagrindu buvo įkurtas Vilniaus universitetas.
Daug kur Lietuvoje Bažnyčia buvo kultūros skleidėja ir architektūrinio meno srityje. Religinis žmogaus nusiteikimas aukoti Dievo garbei žemiškąsias gėrybes skatino, pvz., statyti gražias bažnyčias. Net XVII a., kai Lietuvos kraštas buvo tiek išvargęs ir sunykęs po Maskvos ir Švedijos karų, buvo pastatytos gražiausios Lietuvos bažnyčios, pvz., Vilniuje - Šv. Petro ir Povilo, Šv. Kazimiero, Šv. Teresės, Aušros Vartų; Kaune - Karmelitų arba tikrojo baroko stiliaus Pažaislio bažnyčia. XVII a. buvo pastatytos mūrinės bažnyčios ir periferijoje: Kretingoje, Telšiuose ir kt.
