Partizanai: Istorija ir dabartis

DAR VIENAS PAVOJUS

                      Tik tiesa padarys jus laisvus(Jn 8, 42).

[Antanas Patackas]

    Alkoholizmas žudo tautą. Taip. Bet ne mažesnę grėsmę lietuvių tautos egzistencijai sudaro kitas pavojus - gyventojų prieaugio mažėjimas. Apie gyventojų prieaugio mažėjimą Lietuvoje rašo oficialioji spauda. Tas mažėjimas ypač padidėjo paskutiniais keleriais metais.

    Kad susidarytų aiškus vaizdas, pateiksime dabartinius statistikos duomenis, o palyginimui pridėsime prieškarinius.

1 lentelė.Lietuvos gyventojų gimstamumo, mirtingumo ir natūralaus prieaugio koeficientai (1000-čiui gyventojų)

(.Lietuvos statistikos metraštis. Kaunas, 1938, p. 17)

(Mokslas ir gyvenimas. 1978. Nr. 12, p. 13)

    Iš 1 lentelės matome, kad, palyginus su prieškario laikotarpio 1924 ir 1927 metais, gimstamumas Lietuvoje 1977 m. sumažėjo beveik perpus, t. y. gimstamumo koeficientas krito nuo 29,4 iki 15,5. Pradedant 1960 m., gimimų skaičius Lietuvoje nuolat mažėja, kartu mažėja natūralusis gyventojų prieaugis, kuris per pastaruosius 18 metų 1000-čiui gyventojų sumažėjo beveik trigubai: natūraliojo prieaugio koeficientas krito nuo 14,7 (1960 m.) iki 5,7 (1977 m.). Per pastaruosius keliolika metų Lietuvoje pasidarė taisyklė - šeimoje vienas arba du vaikai. Daugiau - jokiu būdu ne! Tie, kurie turi daugiau vaikų, tampa lyg pajuokos objektu: jie negudrūs, nemokantys gyventi...

    Dar viena nelaimė: Lietuvoje nuo 1964 m. pradėjo nuolat didėti mirtingumas. Nepriklausomoje Lietuvoje mirtingumas visą laiką mažėjo; 1938 m. jis buvo beveik toks pat (12,6), kaip 1950 m. (12,o). Po karo mirtingumas Lietuvoje mažėjo iki 1964 m., o nuo tada jis beveik nuolat didėja (mirtingumo koeficientas padidėjo nuo 7,5 iki 9,8). Mirtingumo koeficientą didina pastaraisiais metais padidėjęs savižudybių skaičius.

    Prieš karą Lietuvoje mirtingumas, ypač vaikų, buvo didelis. Bet dėl to buvo kalta ne „buržuazinė“ vyriausybė, o medicinos mokslas: medicinos pagalba dar nebuvo pakankama, o medicinos aptarnavimas privačiai apmokamas, todėl sunkiau prieinamas negu dabar. Pinigo per daug nebuvo, o kaimiečiui ir darbininkui jo net labai trūko. Bet ar trūko pinigo ir dėl to mirė, pavyzdžiui, prof. Dovydaičiui 3 vaikai iš 7 gimusių? Taip atsitiko ne vien jam, bet ir daugeliui kitų, kurie gyveno pasiturinčiai, bet negalėjo savo vaikų išgelbėti nuo mirties. Didelio vaikų mirtingumo priežastis buvo ano meto medicinos mokslas, kuris dabar yra labiau ištobulėjęs negu prieš karą.

    Gyventojų prieaugio problema sprendžia visų tautų gyvybės ir mirties klausimą. Šia - pačių pasirinkto giminės mažinimo - mirtimi žūna mūsų akivaizdoje civilizuotos tautos. Apie tautą, kurią šis užkratas yra apėmęs, galima sakyti Evangelijos žodžiais, kad kirvis jau pridėtas prie jos šaknų. Tautos, kurių atskiros šeimos turi po 4 ar daugiau vaikų, auga, o tos, kur turi po tris ar mažiau, išmiršta. Prof. R Dovydaitis, mūsų tautos veikėjas ir kankinys, prieš Antrąjį pasaulinį karą rašė:

    Iš visų pavojų, kurie gresia mūsų kraštui, šis pavojus yra didžiausias, nes jis mūsų tautą guldo į gyvą karstą, iš kurio nėra jokio prisikėlimo (J. Girnius. Pranas Dovydaitis. Čikaga, 1975, p. 496).

    Gyventojų mažėjimas pasiekė Lietuvoje tokį tempą, kad net partija ir vyriausybė susirūpino: esamas prieaugis nepatenkinąs materialinių bei ekonominių krašto poreikių, nes neužtikrinąs reikalingos kraštui darbo jėgos. Ir oficiali spauda rašo, jog reikalai blogi. Turėtume labiau skatinti gimimus ir visokeriopai remti šeimas, norinčias turėti daugiau vaikų (Mokslas ir gyvenimas. 1976. Nr. 4).

    Blogos ne tiek materialinės, kiek buitinės sąlygos auginti vaikus. Materialinės sąlygos dar būtų pakenčiamos. Kaip tik pasiturintys gyventojai vaikų augina mažiausiai. Kas kita yra buitinės sąlygos. Abu tėvai dirba, vaikų nėra kam palikti namie. Juos reikia atiduoti lopšelin ar darželin. Ten vietų skaičius ribotas, ne visus gali priimti. Be to, atiduotam į savaitinį darželį ar lopšelį vaikui didelė moralinė ir fizinė skriauda. Vaikas penkioms dienoms atiduodamas auginti auklėtojoms, o tos auklėtojos neturi motiniškų jausmų svetimiems vaikams. Darželiuose (lopšeliuose) darbas sunkus, atlyginimas mažas. Tad ten dirbti eina tos, kurios vedasi kartu ir savo vaikus, arba dažnai tos, kurios nepajėgia geresnio darbo kitur susirasti. Jei vaikas atiduodamas į dieninį darželį, dirbantiems tėvams didelis vargas kasdien jį nuvesti į darželį ir parsivesti. Mityba darželiuose nekokia, o dar reikia turėti omeny pagundą, prieš kurią atsiduria darželio vadovybė ir auklėtojos, gaudamos mažas algas ir... alga papildoma iš maisto produktų, skiriamų vaikams.

    Nesibaigia vargas su vaikais ir tada, kai jie sulaukia mokyklinio amžiaus. Kai abu tėvai dirba, nėra kas vaikus prižiūri namie, vieni likę neparuošia pamokų. Jie atiduodami auklėti gatvei, kur išmoksta įvairių „gudrybių“.

    Bet ne materialinės ir buitinės sąlygos yra pagrindinė vaikų vengimo priežastis. Daugelio šeimų ne tokios blogos ir buitinės sąlygos. Ne vienam vaikus auginti padeda seneliai ar giminės. Dar galima gauti vaikams prižiūrėti senyvą moterį. Be to, kartais ir tėvai dirba ne visą dieną; kiti dirba pamainomis ir jų darbo laikas nesutampa.

    Kodėl Tarybų Sąjungoje Azijos tautos (uzbekai, tadžikai ir kt.) pajėgia išauginti po 4-5 vaikus? Ir jų buitinės-materialinės sąlygos ne geresnės kaip mūsų. Azijos tautos yra toliau nuo Vakarų civilizacijos, todėl mažiau pasidavusios jos įtakai. Jos dar neseka madomis, kurios eina iš Vakarų.

    Lietuvis lengvai pasiduoda svetimoms įtakoms ir madoms. Mėgdžiojame Vakarus, mėgdžiojame ir rusus, imdami iš kitų visa, kas bloga. Juk mada turėti vieną ar du vaikus atėjo iš Vakarų, iš Prancūzijos ir protestantiškų Europos valstybių. Tą madą perėmė ir rusai. Vakarai tos mados jau pradeda atsikratyti, o pas mus ji kaip tik įsibėgėja.

    Mūsų lietuviškos šeimos idealu tapo dviejų vaikų šeima - broliukas ir sesutė. Blogai, jei atsiranda dvi sesutės. Tėvai (ypač tėvas) nepatenkinti, pageidautų broliuko. Bet kadangi tai jau bus trečias, o be to, rizika, kad ir trečiasis vaikas gali būti sesutė, tai verčiau jo atsisakoma ir pasiliekama prie dviejų. Dabar Lietuvoje su žiburiu reikia ieškoti šeimos, turinčios daugiau negu du vaikus. Jei taip bus ir toliau (turint galvoje, kad kitose šeimose nesusilaukiama nė dviejų vaikų arba nebūna nė vieno), Lietuvoje lietuvių skaičius ne tik nedidės, bet kol kas stovės vietoje, o po to pradės mažėti.

    Tad kokia yra tikroji priežastis, kad Lietuvoje pastaruoju laiku taip smarkiai ėmė mažėti gyventojų prieaugis? Apie 1960 m. subrendo nauja karta. Ji, gimusi antrajame nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje, jau nebeišaugo Nepriklausomybės saulėje: ji augo Antrojo pasaulinio karo atmosferoje, ją demoralizavo pokario įvykiai. Lietuvos kolektyvizacija daugelį kaimo gyventojų suvarė į miestus. Kaimietis, netekęs nuosavybės, atplėštas nuo žemės, liko be atsparos taško, tapo klajokliu. Naujoji karta, likusi kaime, susiformavo skirtingai nuo tėvų, buvusių žemės savininkų. Jiems neskauda galvos, kaip jų tėvams, dėl nuosavybės netekimo, - jų galvos pripūstos naujų vėjų. Jie nebrangina žemės, ir senieji kaimo papročiai bei tradicijos jiems liko svetimi. Apskritai kaime jaunimo mažai beliko. Visuotinis mokymas sudarė palankias sąlygas traukti į miestą. Kaimai tuštėjo, o miestai neproporcingai augo. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kaime gyveno per 70% Lietuvos gyventojų, o dabar jų teliko 44%. Ir štai su ta nauja karta prasidėjo gimstamumo mažėjimas, kuris pastaraisiais metais pasiekė katastrofišką tempą.

    Kadangi dauguma jaunimo iš kaimo patraukė į miestą, o kaime likusieji irgi pasekė miestu, nes kolektyvizavus kaimą nebeliko ryškaus skirtumo tarp kaimo ir miesto, tai dabartinė karta, sumiesčionėjusi, veikiama ateistinės propagandos, nebeteko krikščioniško požiūrio į gyvenimą. į gyvenimą žemėje ji žiūri kaip į laimės, patogumų ir malonumų šaltinį, todėl lengvai pasisavino vakarietišką gyvenimo būdą „neapsikrauti“ vaikais.

    Tiesa, žmogus (ypač moteris) turi natūralų potraukį turėti vaikų. Išimtys iš šio dėsnio retos. Bet tas potraukis dabar apsiriboja vienu dviem vaikais. Lietuvos kaimas gimstamumo mažėjimo atžvilgiu nuo 1964 m. net pralenkė miestą (Mokslas ir gyvenimas. 1976. Nr. 4). Prof. Dovydaitis šiuo klausimu rašė:

    Jei ir mūsų dar „nesukultūrejęs“ kaimas pasektų inteligentais, kurie vaikų neturejimo atžvilgiu pirmauja tarp kitų šalių inteligentijos, lietuvių tautai tai reikštų savižudybę. <...> Tuomet sudie, mūsų „didvyrių žeme"! Nebuvo tave per keletą amžių išnaikinę tavo įvairūs neprieteliai kaimynai, <... > bet šį kartą tu būsi pati save išnaikinusi, šiuo būdu nusižudydama (J. Girnius. Pranas Dovydaitis, p. 683).

    Kaimas dabar iš tikrųjų pasekė inteligentais.

    Mūsų tautos prieaugio mažėjimo lemiamas veiksnys yra ateistinės ir materialistinės pasaulėžiūros įsigalėjimas žmonių galvosenoje. Juk ne paslaptis, jog dauguma netikinčiųjų vengia vaikų. Kam tie vaikai reikalingi? Tėvų paguodai? Retai dabar tėvai iš vaikų sulaukia paguodos ir dėkingumo. Kam tie vaikai, kam juos gimdyti, jei jų likimas - neaiški ir abejotina laimė, o paskui mirtis ir išnykimas, nes anapus nieko nėra? Kas man atlygins už vargą, kad aš gimdysiu ir auginsiu vaikus?

    Gerbiame dorus ateistus, kurių buvo ir yra tarp lietuvių, kuriems nėra svetimi lietuvių tautos ir tėvynės reikalai. Bet tegu nepyksta ateistai už atvirumą:

    Lietuva ateistinė nebus - arba ji liks krikščioniška, arba jos visai nebus.

    Ateizmo plitimas ir įsigalėjimas Prancūzijoje prasidėjo nuo Prancūzijos revoliucijos (1789). Pirma ateizmas įsigalėjo šviesuomenės sluoksniuose, o vėliau persimetė į darbininkiją ir kaimą. Plintant ateizmui pradėjo mažėti šeimose vaikų skaičius. 1700 m. Prancūzija turėjo apie 20 milijonų gyventojų - po kinų ir indų ji buvo gausingiausia tauta (Rusija tuokart turėjo 14 milijonų, Austrija - 13, Didžioji Britanija - 9 mln. gyventojų). 1850 m. Rusija pralenkė Prancūziją, kuri 1913 m. atsidūrė Europoje penktoje vietoje. Dar XIX a. pradžioje Prancūzijoje viena šeima turėjo po 4-5 vaikus, 1860 m. - jau po tris vaikus, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą - tik po du vaikus. Taigi per vieną šimtmetį gimstamumas perpus sumažėjo. Nuo 1889 m. iki Pirmojo pasaulinio karo Prancūzijoje buvo daugiau mirties atvejų negu gimimų. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Katalikų Bažnyčia iš gynimosi pozicijų perėjo į puolimą ir Prancūzijoje prasidėjo religinis atgimimas. Į talką čia atėjo nauja katalikų rašytojų karta (Polis Buržė, Polis Modelis, Fransua Moriakas ir kt.). Pati Prancūzijos valdžia ėmėsi priemonių gyventojų prieaugiui skatinti, teikdama gausioms šeimoms įvairių lengvatų ir privilegijų. Dabar Prancūzijoje tautos mažėjimas sustabdytas.

    Kas dėjosi Prancūzijoje, lygiai tas pats atsitiko ir Rusijoje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rusijos gyventojų prieaugis buvo vienas didžiausių Europoje. Po 1917 m. revoliucijos, įsigalėjus ateizmui, gyventojų prieaugis Rusijoje pradėjo mažėti. Jei šiuo metu Tarybų Sąjungos gyventojų skaičius didėja, tai tas didėjimas vyksta dėl azijinės Tarybų Sąjungos dalies, kur gyventojų sudėtis nerusai. Didžiausias gyventojų prieaugis Tarybų Sąjungoje yra Uzbekijoje, Tadžikijoje ir kitose musulmoniškose Azijos respublikose. Nuo jų šiek tiek atsilieka krikščioniškos Užkaukazės respublikos -Armėnija ir Gruzija; čia gyventojų prieaugis irgi yra didesnis negu europinės dalies respublikose.

    Labai mažas gyventojų prieaugis Tarybų Sąjungoje tarp rusų. 1970 m. gyventojų surašymo duomenimis, šeimų gausingumo atžvilgiu rusai atsidūrė paskutinėje vietoje. Suskirsčius pagal vaikų skaičių atskirų tautybių šeimas nustatyta, kad mažiausios šeimos yra rusų(89% ne daugiau kaip po du vaikus), didžiausios - lenkų(,Mokslas ir gyvenimas. 1974. Nr. 10). Rusų Tarybų Sąjungoje jau yra mažuma: kitų tautybių, paėmus jas visas kartu, yra daugiau negu rusų.

    Vaikų vengimo „mada“ yra apėmusi daugelį Europos tautų: vokiečius, lenkus ir kt. Bet jų daug, ir jiems šis reiškinys nėra toks pavojingas kaip mums. Mes į jį turime žiūrėti vadovaudamiesi savo, lietuvišku požiūriu. Indijoje ir Kinijoje net pati valdžia imasi priemonių mažinti gimimų skaičiui. Bet reikia atsiminti, kad Kinijoje yra apie vienas milijardas gyventojų, O Indijoje - apie 700 milijonų (Indijoje kasmet priauga apie 15 mln. žmonių). Didelės tautos neišnyks dėl tokių eksperimentų, o mažoms tautoms yra realus pavojus dėl gimimų skaičiaus mažėjimo. Nors rusų gimimų skaičius mažas, bet jiems pavojus dėl to dar toli, nes jų daug (apie 100 milijonų). O mūsų maža, ir jei pas mus gimimų skaičius mažės tokiu tempu, kaip dabar, tai, turint galvoje ir kitas blogybes, kurios mūsų tautą naikina (alkoholis, venerinės ligos), nereikės laukti nė 100 metų - tautos žūtis bus neišvengiama.

    Neteikia mums paguodos ar sustiprinimo ir broliai latviai bei estai -tarsi likimo būtų skirta baltijiečiams išnykti. Rusų mažas prieaugis, bet jų užteks Pabaltijui užpildyti, jei baltijiečiai paliks ištuštėjusius plotus. Kad ir Latvijoje bei Estijoje yra blogai, rodo šie 1971 m. duomenys:

2 lentelė.1971 m.

1000-čiui gyventojų teko Lietuva Latvija Estija

Gimimų                              17,6       14,7     16,0

Mirties atvejų                   8,5        11,0      10,9

Natūraliojo prieaugio       9,1        3,7        5,1

(A. Stanaitis, R Adlys. Lietuvos TSR gyventojai. Vilnius, 1973).

    Netekome savo valstybingumo. Tai dar nėra baisiausia tautos nelaimė: yra tautų, kurios šimtus ir tūkstančius metų neturėjo savo valstybės ir išliko gyvos. Pagaliau ne svetimieji tautą išžudo, bet pati tauta nusižudo. Masinio tautų išnaikinimo atvejų istorija mažai žino - tautos dažniausiai pačios žūva, kai nustoja noro gyventi, kai netenka tautinės savimonės. Tauta ima išmirti tada, kai dauguma jos narių tampa abejingi dėl savo ateities ir išlikimo.

    Kokia dabar lietuvių tautinė savimonė? Tenka konstatuoti liūdną faktą, kad daugelio iš mūsų ji labai silpna arba mes jos visai nebeturime. Tiesa, mums netrūksta žodžių, kuriais reiškiame savo lietuviškumą, bet daugelio gyvenimas ir darbai su tomis tautiškumo deklaracijomis visai nesiderina. Užmirštama paprasčiausia tiesa, kad be darbo ir pasiaukojimo nepasiekiamas joks kilnus tikslas, kad niekas savaime nepasidaro. Užmirštama pareiga ir tenkinamasi malonumais. Dėdamasi dideliais patriotais opozicionieriais, o privačiame gyvenime paprasčiausiai plaukiama pasroviui. Lengva pašūkauti, kalbėti apie lietuviškumą, nieko nedarant ir tikintis, kad tai, ko reikalauja gyvenamasis momentas, už mane kiti padarys.

    Randama įvairių pasiteisinimų dėl vaikų vengimo: sveikatos stoka, mažas uždarbis, atseit daugiau kaip du vaikus nepajėgsime išmaitinti (išgertuvėms ir prabangos dalykams pinigų nestinga!) ir panašiai. Nors iš tikrųjų tai paprasčiausias nenoras „apsikrauti“ vaikais ir pasunkinti sau gyvenimą. Vaikus auginti nelengva, reikia pasiaukojimo. Tačiau žmogus, kuris nenori niekam aukotis, nėra vertas žmogaus vardo.

    Prisideda ir nežinojimas arba tiesiog nenoras žinoti esamos liūdnos padėties. Atsiranda tokių, net baigusių aukštąjį mokslą, kurie tikina, jog dviejų vaikų šeima užtikrina pakankamą tautos prieaugį. Tuo tarpu ir oficialioji spauda teigia, kad to neužtenka. Dviejų vaikų vienoje šeimoje neužtenka net tiesioginiam gyventojų atkūrimui. <... > Kiekvienoje šeimoje mažiausiai turi būti trys vaikai (Mokslas ir gyvenimas. 1974. Nr. 1, p. 51).

    Ne tik tarp ateistų, bet ir tarp tikinčiųjų plinta skepticizmas dėl tautos ateities ir jos išlikimo. Net iš dvasininkų teko išgirsti nuomonę: kam tų vaikų, jeigu ir taip pakanka kandidatų į pragarą... Kam dar naujus kandidatus gimdyti?..

    Tad ką daryti? Kaip kovoti su tautos prieaugio mažėjimu? Spauda apie tai rašo, bet prieš šį blogį jokių priemonių nesiimama. Valdžia nieko nedaro, kad paskatintų gausinti šeimas, palengvintų vaikų auginimą. Jei vyro uždarbio užtektų šeimai išmaitinti, tuomet motina galėtų atsidėti vaikų auginimui. Taip yra Vakarų valstybėse. O kol pas mus to nėra, motinoms, sulaukusioms kūdikio, reikėtų suteikti mažiausiai dvejus metus mokamų atostogų, be to, gausių šeimų tėvams atitinkamai padidinti algas.

    Nelaukime pagalbos iš kitur - patys gelbėkimės, kol dar nevėlu. Niekas negali atsisakyti pareigos ir tarti, kad vaikus tegu augina tie, kurie turi laiko, o aš dirbsiu mokslinį ar kitokį inteligentišką darbą. Vaikus auginti, turėti gausią šeimą yra pareiga visų - ir paprasto darbo žmogaus, ir inteligento, kuris materialiai geriau aprūpintas. Tautos ateitis turi rūpėti visai tautai.

    Visi, kas jaučia atsakomybę už savo tautos ateitį bei jos išlikimą, už tą mažą Žemės rutulio lopelį, kuriame mes gyvename, kas nori, kad Lietuvos vardas liktų ne vien istorinėse knygose kaip gražus atminimas, bet kad Lietuva ir po šimtmečių realiai egzistuotų, - visi, kas yra sukūrę šeimą, turi įsipareigoti auginti vaikus.

    Didelę reikšmę tautos likimui turi moterys. Moters nuostata dažnai nulemia vaikų skaičių šeimoje. Ant jos pečių daugiausia gula vaikų auginimo našta. Bet ar daug mes turime moterų, kurios rimtai žiūri į motinystę? Ar netinka ir mūsų laikams Romos poeto Ovidijaus (gyvenusio 43 m. pr. Kr. - 18 m. po Kr.) pasakyti žodžiai: Mūsų laikais yra maža tokių, kurios nori būti motinomis. Tuos žodžius jis pasakė tada, kai romėnų gyvenimo tikslu tapo prabanga, lėbavimas, malonumai, - reiškiniai, po kurių atėjo Romos imperijos žlugimas.

    Lietuvos klestėjimo laikais jos vadų, didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Algirdo, Kęstučio šeimos buvo gausios. Mūsų didieji kunigaikščiai nebuvo „ponai“ - prabanga ir lėbavimas jiems buvo svetimi. Jiems balnas buvo vietoj minkštos pagalvės ir nuolatos prie šono kabėjo kardas. Užtat jie sukūrė galingą valstybę.

    Vėliau, kai Lietuva buvo priešų pavergta, lietuvė moteris vykdė savo šventą pareigą - saugojo namų židinį. Priešas sunaikino valstybę, bet nepajėgė sugriauti šeimos. Sunkiomis sąlygomis lietuvė motina augino vaikus. Šeimos buvo gausios, iki dešimties ir daugiau vaikų. Daug jų be laiko gulė kapuosna, buvo išblaškyti po plačiuosius Rusijos plotus, daug išvyko ieškoti laimės į kitas šalis. Bet vis dėlto tauta augo, kultūrėjo, pagal išgales tėvai leido vaikus į mokslą, atsirado šviesuomenės, kuri gebėjo tautai vadovauti ir vesti ją išsivadavimo keliu. Tai lietuvė motina tautai kritišku metu išaugino naujus jos vadus, jos didvyrius, - ir jie kilo iš vargingo kaimo, iš gausių šeimų. Ar mūsų laikų lietuvė motina apsaugos namų židinį? Ar ji nenustos kursčiusi šventą ugnį, kad ši neužgestų?..

    Tautos išlikimo klausimas yra pirmiausia moralės reikalas, kuri neatskiriama nuo religijos ir kurios saugotoja bei palaikytoja mūsų šalyje yra Katalikų Bažnyčia, taip pat iš dalies ir kitos krikščioniškos religijos. Katalikų Bažnyčia turi dvi galingas priemones tautos moralei palaikyti - tai klausykla ir sakykla: kas eina prie klausyklos, atlieka išpažintį, tas turi įsipareigoti gyventi taip, kaip Dievas prisakė, nepiktnaudžiauti žmogui duota galia daugintis ir pripildyti žemę. Šiuo atžvilgiu Katalikų Bažnyčia nepripažįsta jokio kompromiso, jokių nuolaidų. Be to. Bažnyčia įpareigoja sutuoktinius pratęsti žmonių giminę. Ir klausykloje, ir sakykloje kunigas, mokydamas ir įpareigodamas laikytis Dekalogo, atlieka didelį vaidmenį stiprinant tautos moralinę sveikatą. O moralinė žmogaus sveikata yra jo fizinės sveikatos pagrindas.

    Tautų laimė priklauso nuo to, kaip jos laikosi Dekalogo. Auga ir klesti tautos, kurioms Dekalogo nuostatos yra šventas dalykas, ir nyksta tautos, kurios Dekalogo nuostatas pamina po kojų. Dekaloge įrašyti tautų gyvavimo ir laimės dėsniai.

• Ankstesnis
• Sekantis