LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO PIRMOSIOS DIENOS 1945-ųjų METŲ PAVASARIS
LITERATŪRINIS PUSLAPIS
Nuo pirmos dienos, rusų parėjimo negalėjau namuose laisvai gyventi, nes kiekvieną dieną laukiau arešto, bet dar šiaip taip delsiau iki 1945 m. balandžio 15 d. Balandžio pirmomis dieniomis parvažiavau iš ligoninės, dar labai silpnas, negalėjau greitai pavaikščioti, leidau kelias dienas namuose, laukiau sveikatos pasitaisymo. Kiek pastiprėjau, sulaukiau — atėjo Žemaitis, Alantas, Senelis ir Jurginas, klausinėjo, kaip mano sveikata? Sakau, kiek geresne. Jiems pasakiau, kad jau diena po dienos trauksiuos iš namų, sakiau jiems, kad nenoriu pūti kalėjime arba Rusijoje anglių kasykloje pabaigti amžių.
Atėjo apie 12 balandžio, apsidienavojo mažame miškely, nes tenai buvo slėptuvė padaryta nakčiai pernakvoti, naktys dar buvo šaltos. Balandžio 15 dieną ir aš išėjau į partizanų kelią. Senelis man sako: visą amžių atminsi tą datą balandžio 15 dieną. Apsigyvenome, ilgesnį laikotarpį ........ pasidarėme naują slėptuvę. Slėptuvė gerai pavyko, nes gerai maskavosi. Gavau prancūzišką karabiną, diržą ir šovinyną turėjau savo. Po kelių dienų išėjo link Žemaičio pusės, aš pasilikau vienas, nes dideliai kelionei neturėjau sveikatos po ligos. Po kelių dienų sugrįžo, parsivedė dar vieną naujoką /Žebenkštį/ — buvome jau 6 vyrai. Pradėjome ieškoti daugiau ryšių. Susirišome su Nonių ir Krivaičių, parėjo ir jie pas mus gyventi, susidarėme 8 vyrai. Senelis pasakojo, kad dabar galėtumėm išsilaužti per frontą vienu ruožu — užtenka jėgos.
Išėjome ieškoti ginklų po žmones. Gavome 2 NG kulkosvaidžius ir vokiškų šovinių nemažai. Išvalėme, pabandėme — veikia gerai. Vieną paėmė Žemaitis nešioti.
Sugrįžę į savo bazes sutarėme rinktis būrio vadą, nes ginkluotų vyrų būrys be vado negali būti. Nes iš mūsų 8 vyrų buvo trys puskarininkiai, 2 būtinos tarnybos ir 1 liktinis puskarininkis, buvo ištarnavęs 2 metų liktiniu. Sutarėme rinkti iš trijų, slaptu balsavimo būdu. Krivaitis padarė balsus, paliko išrinktas Jurginas, būtinos tarnybos puskarininkis. Nuo to pradėjome vadovautis išrinkto vado įsakymais. Tuo pačiu laiku sutarėme rinktis slaptavardžius. Pavardėmis ar vardais vadintis nepatogu. Jurginas sako: rinkitės slapyvardžius, užrašysiu rytoj sargybai pagal slapyvardžius. Senelis buvo iš mūsų tarpo didžiausias juokdarys, vaidindavo visokias roles: seno, jauno ir panelės. Pradėjome sakyti, kad gali būti Senelis, nuo to jis nebeišsisuko, sutiko būti Senelis, nes jam labai prigijo, kitaip jo ir nevadindavome, kaip tiktai Seneliu. Jis sako, aš jums padėsiu išsirinkti, pažiūrėsiu, kaip atrodote, pažiūrėjo į vieną, pažiūrėjo į kitą, priėjęs vienam sako: būk Žebenkštis, tau labai tiks, nes tavo akys baltos. Visiems juoko daug, bet Senelis sako: geras slapyvardis, taip ir užrašė Žebenkštim. Mes nebelaukėme, kol uždės, kokią sugalvojome užsirašėme iš medžių vardų, iš vandenų, iš visokių pasaulio kraštų, taip buvo baigtos rinktis slapyvardės. Senelis sako, tos slapyvardės prikibs, kad ir į laisvę išeisite, tų slapyvardžių nenusimesite, priėjęs prie Žebenkščio sako, kad ir į laisvę išeisime, aš tavęs kitaip nevadinsiu, kaip tiktai Žebenkštimi. O laisvę skaitėme neužilgo — 2 ar 3 mėnesiai ir būsime laisvi — vylėmės greita laisve. Mano slapyvardė visai neprigijo, nes manęs kitaip nevadino, kaip tiktai vardu.
Susidarėme nemažas būrys vyrų, su maistu buvo sunkumai, nes žmonių mažai težinojo, tiktai vieni namiškiai — maitinomės iš namų gautais produktais. Aš buvau paskirtas virėju, reikėjo virti ir maistą dalinti, visiems normomis.
Išvykome į žygį, susitikti su Pavandeniškiais, jų neradome, paskyrė ryšį atvykti link mūsų bazių. Po savaitės atvyko 6 vyrai pas mus. Susidarėme 18 vyrų, kiek pagyvenę išvykome į žygį, pakeliui sutikome dar 4 vyrus, susidarėme 22 partizanai. Per tokį būrį buvo jau gerų ginklų, kas tai per visus turėjome 4 kulkosvaidžius.
Darėme žygį link Kražių. Išsirikiavome 2 skyriais, perėjome vieno miestelio kampą, nes tenai buvo stribokų — pajuto, kad priėjome tiek daug, išbėgo į didesnį miestą. Žygiai buvo nemaži, tai mūsų avalynės kai kurių nusidėvėjo visai, reikėjo rūpintis avalynės. Nuėjome pas ūkininką, buvome visi nepažįstami, bet ūkininkas patikėjo, kad esame partizanai, davė užvalgyti, įdėjo dar ir neštis, paprašėme kokio nors gyvulio odos, sako, vyrai, turiu jaučio odą, jei reikia — neškitės visą. Paėmėme pusę jaučio odos naginėms pasidaryti, padėkoję parsivilkome už uodegos į mišką. Dieną Žemaitis paraukė nagines kuriems reikėjo, nes jam išeidavo labai geros, geresnės kaip batai. Apsirūpinome avalyne ir pradėjome žygį toliau. Žmonės pradėjo kalbėti apie siautimus rusų, pasakoja, kad siautimai vyksta po miškus ir kaimus. Bet mūsų laimė buvo nebloga — kur užeidavome dienavojimui — tai vakar siausta. Nutardavome, kad čia nebesiaus, galime ramiai dienavoti. Tai mūsų žygiai buvo vis laimingi. Pareiname link savo bazių, taip pat jau persiaustos vietovės — čia ir laimė nebloga. Kad būtume neišvykę į žygį, būtume susidūrę su burleškomis.
Po kelių dienų prisiuntė ryšį Žarėnai, per Krivaičio namiškius. Paskirta data susitikimui ir parolės atsiliepimui. Nuėjome 4 Jurginas, Krivaitis, Atlantas ir aš. Sutartoje vietoje jau belaukiu mūsų, pagal sutartas paroles susikalbėjome. Jų belaukią taip pat 4 vyrai. Pradėjome bučiuotis susitikę kaip broliai, bet nesame nei vienas pažįstamas, sujaudina visą kūną tokia energija, kad esame ir nepažįstami, vistiek jaučiamės kaip broliai. Tai visą broliškumą sudaro bendra kova prieš komunizmą, skaitomės kai broliai artimesni. Besisveikinant išgirdau, o Liudvikas pažįstamas tai partizanas ir tu. Traideniui buvo Jurginas pažįstamas iš vokiečių laikų, tarnavę kartu policijoje Žarėnuose.
Pradėjome kalbėtis, kas naujo, kokia padėtis pas jų, jie atsako: gyvena gerai. Tuojau Traidenis pasiūlo vykti su jais kartu padienavoti, susipažinti su jų likusiais vyrais. Mes sutikome, pradėjome žygį, po kelių valandų pasiekėme jų bazę, tenai mus pasitiko dar aštuoni vyrai su šauksmais: o, svečių, svečių — su džiaugsmu šaukė, kitas tuoj užsuko patefono muziką, priėmė su maršu, labai smagus pirmas toksai susitikimas.
Perdienavoję vykome atgal link savo bazių. Miške pabandėme ginklus. Parėję pasakojome, ką sutikome, kaip atrodė partizanai.
Po trijų dienų atvyko pas mus Traidenis su trijais vyrais apžiūrėti, kaip mes gyvename. Traidenis sako, labai rizikuojate, tokiame mažame miškely tiek daug vyrų. Patarė keltis į didesnį mišką.
Tada Žemaitis ir Senelis atsiskyrė su 6 vyrais ir išėjo link savo pusės apsigyventi. Mes dar likome 12 vyrų, mes išsikėlėme į didesnį mišką, kartu su Traideniu pastovyklauti. Traidenis man atrodė istoriškas partizanas, stambus vyras, nebejaunas, labai sragios kalbos. Nuo vieno žvilgsnio komunistas sustingdavo, bet ir patirties turėjo partizaniškame gyvenime. Pasakojo, kaip reikia elgtis su komunistais, kaip reikia laikytis kautynėse, nes jau buvo turėjęs ne vienas kautynes su burliokais ir laimingai išėjęs iš kautynių su visais savo vyrais. Visi jie atrodė karingi, bet gerai ir kariavo.
Kiek pastovyklavę sužinojome, kad veš sviestą, sutarėme palaukti ir paimti. Laukėme po keturis pamainomis. Matome, atvažiuoja padvada žmonių prisėdusi, matyti ir dėžės baltuoja su sviestu, sutarėme stabdyti. Sustabdome, įsakome visiems lipti iš vežimo iškeltomis rankomis, vienas pasiliko prie ........
vyras, Liekarsta, ištiesęs pusautomatį, pareikalavo kelti rankas. Tuo momentu jis, keldamas rankas, paleido iš pistoleto du šūvius ir norėjo bėgti, bet Liekarsta 2 automato šūviais pataikė niekšui ir krito toj pačioj vietoj, išmesdamas pistoletą iš rankų. Kišenes patikrinę, radome dokumentus— buvęs Telšių apskričio karo stalo viršininkas, nemažas šiška. Su sviestu nusivylėme. Vietoj sviesto radome tiktai dvi dėžes varškės,— varškė nevalgoma, labai; rūgšti. Traidenis sako: pasiruoškime keltis iš čia, nes bus siautimas, toksai šiška nušautas, krės tuos miškus. Vakaro sulaukę, turėjome savo arklį, susikrovėme viską į vežimą ir pradėjome žygį į kitus miškus. Buvome partizanų, rodos, 29 vyrai, po nakties žygio aprinkome stovyklai poziciją, sustojome. Didelė grupė — reikėjo daug ir maisto, tai užtikome maisto vienai dienai. Mane paskyrė vadas važiuoti į kaimą pasirūpinti su maistu, išvažiavome 5 vyrai. Nuvažiavome prie komunisto, nušovėme kiaulę ir avį gyvą parsivežėme. Parvažiuodami užėjome pas patikimą žmogų pasiteirauti naujienų. Sako, vyrai, saugokitės — labai daug rusų. Parvažiavę papasakojom vyrams, ką žmonės kalba. Daktaras sako, man atrodo, kad mums teks pasigrumti su burleškomis, kad visur yra rusų. Pagyvenome tris dienas persikėlę, o ketvirtą dieną užpuolė burleškos.
Sargyboje stovėdavo po du prie stovyklos ir pamišky buvo išsiųsti 2 slapukai. Tikėjome, kad nejuntant neužklups burliokai. Tuo tarpu išėjo vyrai į pamiškę pas ūkininką pasiteirauti naujienų ir nei vieniems nepapuolė susitikti burliokų, jautėmės labai saugiai. Pusryčius pavalgę šnekučiavom, nes buvo atėję luokiškių 6 vyrai. Išgirdome kartu garsą „pavojus“ ir šūvius. Prasidėjo papliūpa šūvių, nes burliokai buvo prislinkę labai arti, 100 puolė mūsų stovyklą, o tūkstantis siautė mišką.
Mūsų buvo dar pirmos kautynės, sąmyšis pasidarė stovykloje, nuo parako dūmų nebematėme vienas kito, burliokų šaukimas buvo žvėriškas. Matome, kad atsilaikyti neįmanoma, pradėjome trauktis. Mes pasitraukėme 15 vyrų grupė, laimingai pavyko persimesti į kitą mišką, nebesutikome daugiau burleškų. Ant ryto sužinojome, kad mūsiškiai žuvo 2 vyrai, pagal rūbus, kaip pasakojo žmonės, spėjome, kad žarėniškiai. Klausomės, ar nėra gyva paimta mūsų Kurapka, apie mūsiškius daugiau nieko nepasakoja. Sako, o burliokų parvežė 4 nušautus, iš jų vienas leitenantas, ir sužeisti.
Tiek patikome patenkinti, kad burliokai daugiau nukentėjo, daug nuostolių apturėjo gyvoji jėga. Sužeistų iš mūsų nebuvo nei vieno.
1945 metų Laisvės kovos sąjūdžio pirmos dienos. Pasiunčiu aprašymą dėl archyvo.
Beirutas
/gauta 1952.02.08, Nr. 29/
Red. pastaba. Bagdonas Kazys, Petro — Gluosąis, Rugelis, Beirutas (Žemaičių apygardos, Šatrijos rinktinės partizanas), g. 1921 m. Kulių Daubos kaime, Varnių valsč. Žuvo 1952 m. lapkričio 4 d. Šie prisiminimai rasti Šatrijos rinktinės štabo archyve 1992 m. vasarą Telšių rajone.