Šaulė Tremtyje
Šauliškuoju keliu
Minėdami Vasario 16-tos šventę, svetur gyvendami, lietuviai stovi prie kryžkelės, kur yra du keliai: vienas patogus lengvas eiti, tai nutautėjimo, o antras sunkus, tai lietuvybės. Mes šauliai esame pasirinkę ne lengvąjį nutautėjimo, bet sunkųjį lietuvybės ir aukos kelią. Todėl Vasario 16-toji atneša mums ne klausimą, kuriuo keliu eiti, bet negailestingą sąžinės sąskaitą, kaip tiesiai ir kaip tvirtai žengėme jau pasirinktuoju.
Tikrojo šauliškumo dvasia yra kovingumo dvasia, ir todėl pats pirmasis ir gyvybinis mūsų sąžinės sąskaitos klausimas yra šis: ar nepraradome atkaklaus ryžto, ar dar tebesame kovotojai, Tėvynės dvasios saugotojai ir Tautos kariai?
Pats likimas, pats gyvenimas šauliams uždėjo pareigą būti tautos aukuro sargais. Mes esame tautos aukuro sargais. Mes esame tautos dalelė. Tauta iš mūsų reikalauja tvirtų, darbščių, idėjinių tautiečių. Dėkime pastangas, kad tokiais būtume.
Kad Šaulių Sąjunga amžiais būtų gyva ir veikli, reikalinga į Sąjungą suburti jaunąją kartą ir įtraukti ją į šaulišką veiklą. O tą padaryti galima jeigu visi šauliai dės pastangas.
Tegul šie Lietuvos Nepriklausomybės 50-ji Metai būna atžymėti stipria šauliška veikla.
(Iš ČVDK šauliams aplinkraščio) Kuopos Valdyba
Dalis prisiminimų apie Sofiją Čiurlionienę
1929 metų pradžioje S. Čiurlionienė, V. Europos pavyzdžiu, ėmė organizuoti Lietuvos Mergaičių Bičiulių Draugiją (Amies de la jeune fille). Nuo tos draugijos įsisteigimo dienos, iki kol ją likvidavo bolševikai, ji pati jai pirmininkavo, o man teko būti valdybos nare ir atstovauti tą draugiją Lietuvos Moterų Taryboje. Be oficialių valdybos posėdžių, ar draugijos organizuojamų platesnių subuvimų, man dažnai tekdavo lankyti Čiurlionienę ar bent tartis su ja telefonu. Teko ją arčiau pažinti ne tik kaip gabią visuomenininkę, bet ir kaip nuoširdžią draugę. Be eilinių draugijos reikalų aptarimo (buvau jos sekretorė) su Čiurlioniene kalbėdavomės apie jos kūrybą (dažnai tai buvo apie “Dvyliką brolių juodvarniais skraidžiusių”), apie jos įvairius vertimus, apie darbą Lietuvos universitete, apie jos keliones, kurių metu ji dalyvaudavo Mergaičių Bičiulių draugijos ar kituose tarptautiniuose kongresuose. Kada 1930 m. važiavau į Tarptautinį Moterų Kongresą Vienoje ir sekančiais metais — į Augštąjį Mokslą Baigusių Moterų (University Women’s Clubs) suvažiavimą, JAV (Wellesley, New Yorke ir Bostone), Čiurlionienė, o ne kas kitas, padėjo man susirankioti visas tokių kongresų dalyvėms reikalingas informacijas apie Lietuvą, išmokė mane ten prisilaikomo etiketo, padovanojo man tautinius drabužius: —“Tik tu juos dėvėk kiekvienai progai pasitaikius ir tuo patrauk dėmesio mūsų Lietuvai!”
1930 metais S. Čiurlionienė pradėjo dalyvauti Lietuvos delegacijoje prie Tautų Sąjungos ir dažnai ilgesniam laikui išvažiuodavo Šveicarijon. Iš ten parsiveždavo naujų idėjų visuomeniniam darbui, ypač jaunimo organizacijoms, bei jų spaudai. Tais pačiais metais persiorganizavus Skautų sąjungai ji buvo paskirta jų seserijos vade. Čia susidarė dar platesnė dirva mudviejų bendravimui. Nors aš tuomet nebuvau dar skautė, tik globojau Fredos Sodininkystės mokyklos skautų ir skaučių būrelius, ji kartais mane pakviesdavo į skaučių vadovių pašnekesius—arbatėles. Ji mokėjo sudaryti nepaprastai jaukią šeimynišką nuotaiką, iškeldavo jaunimą liečiančias ar jį dominančias temas, ypatingai pabrėždama mergaitėms moteriškumo svarbą. Kalbino visas, kas tik sugeba, bendradarbiauti mergaitėms skirtuose periodikos leidiniuose. Kartu pati mezgė ir mokė mus mėgsti tinklines užuolaidas tautodailės motyvais. Dalyvaudama skaučių stovyklose mokė mergaites jaukiai įsitaisyti miško buveinėje, paruošti geresnį maistą, iškepti įmantresnį pyragą stovyklos sąlygose, suteikti savo aplinkai daugiau grožio bei moteriško nuotaikingumo.
Paskutinį kartą mačiau S. Čiurlionienę prieš apleisdama Lietuvą. Radau ją gulinčią po širdies priepuolio. Negalavo jau keletą metų, bet, be jos namiškių ir daktaro, mažai kas apie tai žinojo. Ji buvo tvirtai pasiryžusi likti Kaune: — “Kas gi gins Lietuvos bylą, jei visi išlakstys? Visų žmonių taip greit neišnaikins, o čia, ar svetur, via vien reikės kada mirti.” E. Gimbutienė
Redakcijos prierašas.Nesenai Detroite buvo statyta S. Čiurlionienės komedija “Pinigėliai”, o dabar Čikagos VDŠ kuopa vaidina jos dramą “Aušros sūnūs”. Tad pravartu kiek susipažinti ir su pačia autore, juo labiau, kad esama nusistatymo ko daugiau minėti mūsų įžymiųjų moterų darbus ir jų gyvenimą. Minėtoji autorė mums įdomi ir savo asmenybe ir nuveiktais darbais. (S. Čiurlionienė-Kymantaitė gimė Joniškėlyje 1885. III. 13, mirė Kaune 1958 metais. Dailininko M. Čiurlionio žmona. Iš profesijos pedagogė, rašytoja, visuomenės veikėja). Šį metą sueis dešimts metų nuo jos mirties.
šaulės pagerbia Nežinomojo Kario paminklą Čikagoje. Stovi vyr. šaulių vadė K. Kodatienė ir čVDš kuopos moterų vadovė S. Petrauskienė
ŽINIOS IŠ ŠAULIŲ GYVENIMO
ČIKAGA
š.m. kovo mėn. 3 d. 2 vai., Vyčių salėje, Vytauto Didžiojo, Gen. Daukanto ir Klaipėdos jūrų šaulių kuopos ruošė bendrą Vlado Pūtvio minėjimą.
Balandžio 27 d. 7 vai. Jaunimo Centro salėje įvyks Vytauto Didž. šaulių kuopos vakaras, kur bus suvaidinta
S. Čiurlionienės parašyta drama iš knygnešių gyvenimo “Aušros sūnūs”.
Į VDŠ kuopą įstojo trys nauji nariai: buvusios šaulės Marija Vizgaitienė ir Sofija Pėterienė ir naujai priimtas Pranas Rumšą. Kuopos valdybos nutarimu vakarėliuose loterijas pravesti pavesta š. Marijai Bulakienei, o žurnalui KARYS platinti sudaryta komisija iš S. Petrauskienės, P. Tomkevičiaus ir K. Keturakio. Kuopos vardu š. Marijai Vizgaitienei, jos vyrui mirus, reiškiama nuoširdi užuojauta.
DETROITAS
Jūrų šaulių “Švyturio” kuopa sausio mėn. 28 d. pašventino vėliavą; po to įvyko vėliavos įteikimas ir Klaipėdos krašto atvadavimo minėjimas.
Stasio Butkaus k. Detroito šauliai dalyvavo iškilmėse su Amerikos, Lietuvos ir kuopos vėliavomis.
VELYKŲ LALAUNINKAI DZŪKUOSE
Velykų pirmos dienos vakare susirenka būrys bernų ir naktį eina lalauti. Gali dalyvauti ir vedę, bet jie nelabai yra pageidaujami maišytis jaunimo tarpe, be to, dar ir patys lankomieji nelabai būna patenkinti, jei lalauja vedę vyrai, tad daugiausia lalauti eina nevedę bernai. Dažnai su šiuo būriu vaikšto smuikininkas ir armoškininkas. Būrio skaičius nenustatytas, dažniausiai esti nuo 8 iki 14 asmenų, iš vieno ir to paties kaimo. Pačioje pradžioje pasiskiria vieną iš savo tarpo kiaušiniams nešioti. Pradeda lalauti iš vakaro ir nuo svetimųjų kaimų, o pabaigoje, jau antrosios Velykų dienos rytą, sugrįžta ir baigia savo kaime: mat, savam kaime ne taip svarbu gerai pasirodyti su giesmėmis, be to, ir kiaušinių nereikia toli nešioti.
Vienas asmuo būna paskirtas prašytis prie langų, kad leistų pagiedoti, “palinksminti namelius”. Priėjęs prie lango tas prašytojas pirmiausia sako: “Garbė Jėzui Kristui” ir pabeldęs į langą šaukia: “Tėveli, tėveli, pavelyk palinksminti namelius!” Jei kartais namų gyventojai tokių linksmintojų nenori, tai visai neatsišaukia, arba atsako tiesiog, kad neturi kiaušinių. Didelė gėda būna tiems namams, kurie neduoda lalauninkams giedoti, ypač jei dar tuose namuose yra merginų. Kai namų šeimininkas leidžia lalauninkams giedoti, tai pirmiausia esti giedamos Velykinės giesmės: “Kristus Dievas mūsų” arba “Linksmą dieną apturėjom”. Po tokių šventų giesmių, išmoktų iš kantičkų, esti sakoma oracija, pav.:
“Anksti nedėlios rytelį Saulutė tekėjo. Panelė Švenčiausia po dangų vaikščiojo, savo sūnelį už rankos vedžiojo. Davedė in mėlynas marias. Pas tas marias trys grabai, pas tuos grabus žydi trys lelijos. Iš tų lelijų išlėkė paukštelis, — tai ne paukštelis, o Dievo Sūnelis. Aleliuja, aleliuja, amen.
Jei namų šeimininkė duoda mažai kiaušinių, pvz., vieną ar du, tai tuos kiaušinius čia pat sumuša į duris. Jeigu visai neduoda, tai padaro kokį pokštą, pvz.: nugriauna malkų rietuves, vartus išverčia, duris užriša arba į šulinį primeta akmenų ir taip palikę nueina. Be to, dar ir su šeimininke barasi, pvz., sako: “Kad, tu gaspadine nesulauktai nei vieno kiaušinio, kad tavo vištos akmenis, o ne kiaušinius dėtų.”. Arba dar kitaip: “Kad tavo visos vištos po pečiuj ištintų, kaip kupetos šieno, kad tu jų su arkliu neištrauktai, o traukdama — kad tu pečių sugriautai. Ir kad kai tu apleisi vištą, tai kad ne viščiukai, o vanagėliai išeitų”. Jei duoda kokius 6-8 kiaušinius, tai tada gražiai padėkoja.
Kur esti merginų, tai ten dar giedama vadinamoji “lalinka” (nuo žodžio “laluoti”). Už tokią dainą mergina turi duoti kiaušinių atskirai.
Toks lalavimas Velykose yra dar ir dabar Varėnos apylinkėse daromas. (Užrašyta 1937 m.).
Straipsnis paimtas iš Dr. J. Balio
Lietuvių Tautosakos Skaitymai
Ką aš patyriau atvykus į Ameriką
Šį kartą noriu su skaitytojoms pasidalinti žiniomis apie senesnės kartos lietuvius imigrantus. Senesnės kartos imigrantais vadinu tuos lietuvius, kurie atvyko į šią šalį prieš pirmutinį Pasaulinį karą.
Kiekvienam tėvynę mylinčiam imigracija yra žiauri ir karti. Tai ilgėsių pasaulis, sapnų ir vaizdų tęsinys. Tai mes visi esame patyrę. Tik ilgesnį laiką pagyvenus apsipranti geresnėse ar blogesnėse sąlygose. Ir taip tūnai, kaž ko nežinomo, lyg kokio stebuklo laukdamas. Kievieną dieną apmąstai paliktus namus, vaikščiotus takus, braidytas rasotas pievas, prie vieškelio padrykusį gluosnį, ir daugybes, daugybes kitų prisiminimų. Kiekvienas nepalankus apie tavo tėvynę žodis tau įgelia širdį, kiekvienas tavo tautos nepasisekimas pasidaro tavo rūpestis .. .
Labai mažas nuošimtis senesnės kartos lietuvių imigrantų Amerikoj vargais negalais prasimušė į profesijas. Jų mokslo keliai buvo tiesiog kruvini. Ir, galima sakyti, kad tik tie siekė mokslo, kurie jau jo buvo paragavę dar būdami Lietuvoje, rusų mokyklose. Vieniems tai pavyko, kiti pritrūko jėgų ir turėjo pasilikti mainų ir dirbtuvių įmonėse. Treti net sugriovė savo sveikatą ir atsidūrė valstijos sanatorijose. Kartą dr. Juozas Jonikaitis, kuris dirbo ir mokėsi, taip išsireiškė: “Taip kūnas ir protas pavargsta, kad kai nueini gultis, pagalvoji, kad taip užmigtum ir jau neatsibustum”. Jis iki savo mirties buvo ištikimas savo tėvynei Lietuvai. Jis davė pavyzdį ir jaunesnioms kartoms.
Lietuvėms moterims imigracijoj dar buvo sunkesnės ir retesnės progos siekti mokslo. Jos, daugumoje, atvykusios į šią šalį ištekėdavo ir pradėdavo auginti šeimas.
Štai ką Malvina Smailienė, a. a. vaistininko Juozo Smailio našlė, kartą pasakojo: “Mano tėvas buvo rusų mokytojas, bet kadangi jis mokytojavo Lietuvoje, ilgus metus Garliavos miestelyje, tai ir mus, vaikus, pramokė. Tais laikais lietuvių spauda dar buvo užginta, tai lietuviškai tik namuose pramokė. Atvykus į Ameriką ištekėjau už Juozo Smailio, kuris irgi, būdamas rusų kariuomenėj, pramoko felčerystės. Abudu troškome mokslo, tačiau abiems nebuvo galimybės. Tai nutarėme, kad Juozas eis mokytis, o aš — uždarbiauti. Viskas buvo gerai iki susilaukėme Vytautėlio, o vėliau ir Birutės . . . Negalėjau eiti į darbą. Tada po truputį pradėjau siūti namuose. Ir kai Juozas vyko į Valparaiso universitetą, kur buvo suteiktos lengvatos neturtingiems studentams studijuoti farmaciją, aš su vaikais irgi važiavau. Ir ten pasidariau siuvėja. Siuvau daugumoje to universiteto studentėms, ypač lietuvaitėms. Taip mano Juozelis ir išsimokė”. Žinoma, kiek sąlygos leido, dirbo ir jis. Juozas Smailis buvo nepaprastos sielos žmogus, Lietuvos Vytauto Didžiojo Universiteto mecenatas.
P. Smailienės pasakojimus patvirtina kita, be galo Lietuvos reikalams jautri asmenybė, tai Stefanija Čiurlionytė Douvan, dailininko Miko Čiurlionio pusseserė, kuri tuo pat laiku lankė Valparaiso universitetą. Baigdama mokytojos kursą, kiek pamokytojavus Čikagoje, persikėlė į Detroitą ir čia 26 metus išdirbo Detroito miesto policijoje. Išėjus į pensiją išsikėlė gyventi į Clevelandą, kur gyvena jos brolis.
Apie ponią Douvan ir jos mokslo kryžiaus kelius dar gal teks vėliau pasikalbėti.
Marija Sims - Čarneckytė
WISCONSINO ŠAULIŲ VEIKLA
DLK Kęstučio šaulių kuopos metinis susirinkimas įvyko kovo mėn. 17 d. Raeine, Wis. Jį atidarė kuopos pirm. š. P. Petrušaitis, pakviesdamas š. Er. Juškų pirmininkauti, ir š. V. Bagdoną sekretorium. Pradedant susirinkimo darbus, susikaupimo minute buvo pagerbti mirusieji šauliai.
Iš pranešimų paryškėjo, kad kuopa suruošė Jonines, dalyvavo Wis-consino Lietuvių Dienos talkoje, paminėjo Lietuvos kariuomenės atkūrimą, prisiminė buv. kuopos ir S-gos pirmininko a. a. š. Jono Giedriko mirties metines, dalyvavo S-gos suvažiavime, platino CV išleistus kalėdinius atvirukus, skyrė aukų Kultūros Kongresui ir Altui.
Numatyta tęsti Joninių tradiciją, aktyviai dalyvauti Wisconsino Lietuvių Dienos ruošime, talkinti LB ir susirasti vietą šaudyklai.
Į naują kuopos valdybą išrinkti šauliai: Z. Lukauskas, Ant. Novickas, P. Petrušaitis, Ida Tamulė-nienė ir VI. Vilemas. Kandidatais — Ig. Paukštelis ir F. Pliūrienė.
Po susirinkimo įvyko sesių šaulių paruoštos vaišės, kurias malda pradėjo kun. P. P. Cinikas, MIC. -
_ P. P.
A.A. ŠAULĖ RITA JUCAITYTĖ
šių metų vasario 2 d. automobilio katastrofoje buvo sunkiai sužeista ir paguldyta Kenmore Nursing ligoninėje, kur po keletos dienų atsiskyrė su šiuo pasauliu, Čikagos Vytauto Didžiojo kuopos šaulė a.a. Rita Jucaitytė. Palaidota vasario 17 d. Šv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje.
Mirtis ją pakirto vos tik sulaukusią 17 metų amžiaus, vos pradėjusią prasiskleisti gyvenimo džiaugsmui. Ji buvo gyva, judri ir visados linksmaus būdo. “Netekau savo paguodos, linksmos lakštutės namuose’’ — vis negalėdama nuo baisaus smūgio atsigauti rauda jos motinėlė.
Besimokydama Čikagos Marijos Augštesniosios mokyklos baigiamojoj klasėje, ji priklausė tos mokyklos lietuvaičių moksleivių “Rūtos” rateliui, dar priklausė jūrų skautėms. Dalyvavo taut. šokių grupėse, vaidino šaulių teatro pastatymuose.
Prie jos karsto, su ja atsisveikinti, susirinko daug jos ir jos tėvų pažįstamų ir draugų, sunešusių daug gėlių ir vainikų; pasakyta jautrių netikėto atsisveikinimo žodžių. VDš kuopą atstovavo š. Tomkus. O ji ilsėjosi viskam abejinga, ne šio pasaulio sapnais begyvendama. Anksti išėjusi ji paliko mūsų atmintyje amžinai jauna.
M. B.
