Atsiminimų žiupsnelis: POVILAS MALINAUSKAS

(1910-1957)

Povilas Malinauskas.

1940 metais Lietuvai netekus Nepriklausomybės, lietuvių tauta pradėjo visokiais būdais priešintis okupantams. Į tą kovą pirmiausiai įsijungė jaunimas — idealistai, kurie buvo jau gimę ar užaugę Nepriklausomoje Lietuvoje ir ją visa savo esybe brangino ir jos ateitimi rūpinosi. Vienas iš tokių daugelio idealistų, paaukojęs savo gyvenimą kovoje prieš sovietų ir nacių okupantus, buvo pasižymėjęs pogrindžio veikėjas Povilas Malinauskas. Jis prieš karą gyveno Kaune ir dirbo Eltoje: iš pradžių raštinėje prie informacinių biuletenių spausdinimo darbų, vėliau — ūkio vedėju. Mėgo visuomeninį darbą ir dalyvavo katalikiškų organizacijų veikloje — priklausė Katalikų jaunimo organizacijai „Pavasaris" ir Krikščionių darbininkų sąjungai, kuriai vadovavo prof. dr. Pr. Dovydaitis, Lietuvos Darbo Federaciją perorganizavęs į tą sąjungą. Su P. Malinausku, kun. K. Rankele ir adv. J. Katilium ir man ne kartą teko dalyvauti tos Krikščionių darbininkų organizacijos susirinkimuose Kaune.

Lietuvą okupavus rusams, P. Malinauskas tuojau įsijungė į pasipriešinimo jiems sąjūdį ir veikė Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) eilėse. 1940 m. spalio mėn. suimtas ir pirmąją karo dieną išėjęs į laisvę, jis aktyviai dalyvavo 1941 m. birželio 22-25 d. lietuvių sukilime, išlaisvinant Kauną iš rusų okupantų ir skelbiant Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą. Vokiečiams 1941 m. rugpjūčio 5 d. sustabdžius Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veikimą ir 1941 m. rugsėjo 22 d. uždarius LAF, P. Malinauskas įsitraukė į dešiniosios krypties Lietuvių Fronto (LF) pogrindinės organizacijos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos priešus.

P. Malinauskas buvo susipažinęs su spausdinimo technika ir jos panaudojimo galimybėmis ekstra aplinkybėms. Turėjo patikimų draugų „Žaibo" ir kitose spaustuvėse, palaikė su jais ryšius ir įėjo į tą pogrindine rezistentų grupę 0. Gražys, K. Grigalevičius, P. Malinauskas, A. Sakas, Br. Stasiukaitis, V. Telksnys ir kt.), kuri spausdino LF-to leidžiamus biuletenius, laikraščius: „Į laisvę", „Lietuvos Judą", „Pogrindžio kuntaplį" ir kitus, taip pat organizavo plačiu mastu jų platinimą. Daugiausia buvo išspausdinama laikraščio „Į laisvę". Jo išėjo trisdešimt keturi numeriai nuo 1.000 iki 8.000 ar net 10.000 egzempliorių kiekvieno. „Lietuvos Judo" buvo išleisti trys numeriai nuo 1000 iki 3000 egz. kiekvieno. Be to, tie laikraščiai buvo dauginami ir kituose miestuose bei vietovėse.

Su P. Malinausku turėjau tiesioginį ryšį ir iš jo pastoviai gaudavau keliasdešimt egzempliorių LF leidžiamos spaudos. Ja aprūpindavau Finansų valdybą, kurioje dirbau, Lietūkį (per Leopoldą Krumplį), nuveždavau ir į Linkuvą. Pasitaikius progai 1943 m. vasarą pluoštą laikraščio „J laisvę" nuvežiau į Berlyną dr. P. Karveliui.

Rusijos raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, vokiečių Gestapas pradėjo suiminėti VLIK'o ir LF vadovybės narius. Kai kurie pradėjo trauktis į Vakarus. Tik pulkininkas J. Jankauskas, LF karinių pajėgų „Kęstučio" vadas, P. Šilas ir P. Malinauskas paskutiniame LF posėdyje, įvykusiame 1944 m. birželio mėn. pareiškė, kad jie nesitrauksią iš Lietuvos.

Apie P. Malinauską, kaip pogrindžio veikėją, P. Šilas savo straipsnyje „Mano prisiminimai", išspausdintame 1992 m. „Apžvalgos" Nr. 32, rašė: „Vokiečių okupacijos metais jis buvo aktyvus „Lietuvių Fronto" veikėjas, turėjo gerus ryšius su visais to meto Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pogrindinės veiklos žmonėmis. Jis turėjo gyvą ryšį su Lietuvių Fronto „Kęstučio" karine formuote, buvo užmezgęs kontaktą su kai kuriais Lietuvos Laisvės armijos vadais".

P. Malinauskas, rusams antrą kartą okupavus Lietuvą, toliau mezgė senus ryšius su Lietuvoje likusiais pasipriešinimo okupantams veikėjais ir ieškojo naujų. Bendradarbiavo su VLIK'o atstovais P. Šilu ir A. Gineičiu ir multiplikavo jų parašytus atsišaukimus į tautiečius, raginančius nestoti į rusų kariuomenę ir pereiti į pasyvų pasipriešinimą. Rinko žinias apie partizaninį judėjimą, miškinių kovas su milicija — stribais ir reguliaria sovietų vidaus kariuomene ir informavo kitus pogrindžio veikėjus.

P. Malinauskas 1952 metais buvo NKVD suimtas ir Karinio tribunolo įprasta tvarka nuteistas dešimčiai metų spec. lagerio ir penkeriems metams tremties, išgabentas į Sibirą ir patalpintas į Karagandos srities Peščianlagą — spec. lagerį, kuriame susitiko su atliekančiu bausmę Valentinu Gustainiu (1896 — 1971), buvusiu 1939-1940 metais ELTOS direktorium, t.y. su savo tiesioginiu viršininku. Jis 1941 m. birželio 14 d. su šeima buvo suimtas, ištremtas į Sibirą, vėliau 1946 m. kovo 5 d. nuteistas dešimčiai metų spec. lagerio. V. Gustainis savo atsiminimų knygoje „Be kaltės" (328-329 psl.) aprašė šį nuoširdų ir netikėtą susitikimą su P. Malinausku ir labai šiltai įvertino drauge praleistas vargo dienas tame spec. lageryje.

Po Stalino mirties ir Berijos sušaudymo, šiek tiek atšilus klimatui, P. Malinauskas, kaip sunkiai sergantis vėžiu ir nepagydomas ligonis, iš spec. lagerio buvo paleistas ir, rodos, 1955 metais sugrįžo į Kauną. Čia gydytojai nieko padėti jau nebegalėjo ir P. Malinauskas po labai sunkios ligos 1957 metais ir mirė. Tais metais aš jau buvau grįžęs iš lagerio, bet jo laidotuvėse neteko dalyvauti. Vėliau P. Malinausko žmona man papasakojo, kad velionį, aprengusi jo turėta pavasarininko uniforma, pašarvojo savo bute Kaune. Atvykęs į butą nepažįstamas žmogus, nufotografavo velionį iš arti ir tuojau pranyko. Ji spėja, kad tas žmogus buvo specialiai atsiųstas iš KGB, su kurių atstovais jai tekdavę ne kartą susitikti. Matyt, Saugumui reikėjo į P. Malinausko neploną bylą įdėti mirusiojo nuotrauką, kad tuo būdu jo byla būtų galutinai užbaigta ir jo sekimas, kaip labai pavojingo TSRS valstybinio nusikaltėlio, būtų nutrauktas.

P. Malinauskas palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Prie kapo pastatytas kryžius su užrašu: Povilas Malinauskas 1910 — 1957.

Taip užbaigė savo gyvenimą, o Lietuvos žemė švelniai priglaudė prie savo krūtinės idealistą, sumanų kovotoją prieš okupantus, tikrą Tėvynės sūnų, paaukojusį savo gyvybę už Laisvę ir geresnę Tautos ir Valstybės ateitį!

Eduardas Pašakinskas

Vilnius, 1993 m.

AČIŪ!

Vytautas Maželisa.a. dr. Juozo Girniaus mirties ir jo atminties intencija, o taip pat ir kita proga, prisiuntė Į laisvę žurnalui paremti 250.00 dol. auką.