Partizanų Motinas prisiminus
Mielosios Partizanų Motinos, šiandien savo ilgesingomis akimis žvelgiančios tik iš nuotraukų. Koks Jūsų visų buvo skausmingai panašus gyvenimo kelias, kad kalbant apie vieną – kalbama apie visos Lietuvos partizanų Motinas, Jų auką ir pasišventimą. Kiekviena raukšlelė, kiekvienas randelis išlikęs Jūsų veide tai Jūsų vaikų gyvenimas, džiaugsmas, skausmas ir kova. Tai Jūsų pačių nuo vaikystės sunkaus gyvenimo pėdsakas, tai šventa lietuvės moters pareiga. Tai tikras moters – motinos grožis, matuotas ne „Žiuri komisijos“ balais, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančiais matais.
Tas vertybes Jūs diegėte savo vaikams per maldą, dainas, šventes, padavimus, papročius. Valią, stiprybę, meilę gimtiesiems namams ir Tėvynei skiepijot per darbą. Jūs buvote laimingos ir niekada nesiskundėte, nedejavote dėl nepritekliaus, kad niekas nepadeda auginti pulko vaikelių , nes tai buvo Jūsų gyvenimas, jūsų džiaugsmas, jūsų rūpestėlis ir Tėvynės ateitis. Ir kai 1940 metais raudonasis okupantas sudrumstė ramų lietuvio gyvenimą, Jūs tapote dar ryžtingesnės, tvirtesnės, nes reikėjo išsaugoti nuo svetimų vėjų ne tik namus, bet ir vaikus. O kai juos pašaukė Tėvynė- laiminot, išleisdamos į šventą kovą už Lietuvos laisvę. Už tai okupantų su vietiniais koloborantais buvote persekiojamos, kankinamos, tremiamos ir žudomos. Bet ir tremtyje kęsdamos šaltį ir badą Jūs sugebėjote deramai auginti ir auklėti savo vaikelius, kad priešas nesugebėtų ištrinti tėvynės ilgesio iš atminties.
Kas dabar supras, ką reiškė Jūsų bado ir šalčio, netekčių ir pažeminimo iš kankintai sielai pasiekianti žinia iš Lietuvos- žuvo sūnūs: Andrius, Kazimieras, Jonas, Antanas, Bronius, kankinamas Klemensas, suimtos dukros... (tai vienos iš tūkstančių partizanų Motinų, Magdalenos Popierienės, išauginusios 12 vaikų, gyvenimo tikrovė ). Ji su trim mažiausiais tremtiniai. Tremtyje, kęsdami badą ir šaltį, sugebėjo visi, motinos pasiaukojimu išgyventi. Sugrįžo. Negrįžo ir niekada negrįš sūneliai partizanai. Kur jų kauleliai ilsisi ? Čia tinka kitos partizanų
MOTINOS RAUDA: Einu per mišką, lauką, pievą, arimus. Prie medžio, akmenio, žolės prigludus klausiu, kur partizanų laisvės kovos vedė ir kur paguldė galvas sūnūs mylimiausi?
O gauski miške, gauski volungės balsu. Atskridęs, vėjau, virpink epušėlę bailią, sakyk prie kokio medžio pirmas iš visų jauniausias rašė priesaiką krauju ir meile? Džiovink, sauluže, pilkus akmenis laukų, džiovinki ašaras pralietas už Tėvynę, prie kokio akmenio vasarvydžio laiku kautynėse suklupo mano vidurinis.
Vyriausias rytą ėjo pieva per žoles gausia rasa laukais sidabro apipiltas. Į priešus leido šūvių papliupas kelias ir krito kryžminėj ugny, kad nepakiltų. Einu ir klausiu žemę, dangų ir laukus sakykit kur trijų sūnelių kaulai dūli, kur paslėpėt Tėvynę mylinčius vaikus ar šilta tėviškės žemelėj jiems, Dievuli?
Prašau, pabandykite ar galite suprasti, ką jautė Motina, sužinojusi, kad Jos vaikų išniekinti kūnai, guli prie stribelnyčios, prie šventoriaus, turgaus aikštėje, vėliau slapčia sumesti į šulinius, apkasus, durpines , užkasti šiukšlynuose...?
Partizanų Motinoms ištverti padėjo stipri valia, pasiaukojimas ir mintis, kad išniekintas kūnas tai neišniekinta dvasia. Jos jautė, kad tie gležni daigeliai, kuriuos Jos glaudė prie krūtinės, juos mokė, ugdė, skiepijo tėviškės tuo pačiu ir tėvynės meilę, virto nenugalimais ąžuolais, išsaugojusiais šventą protėvių aukos ugnį, savo krauju sušildžiusiais stalininės žiemos sukaustytą Lietuvos žemę. Kad ir jų aukos dėka 1988 metais vėl pabudo, prisikėlė tauta. O Ji jų Motina, išauginusi didvyrius, padarė ne mažesnį žygdarbį, nors Ji šito nesiekė, tai buvo Jos pareiga, ir kitaip Ji kaip ir visos partizanų Motinos, gyventi negalėjo.
Motinos dieną pasimelskime, sustokime prie kapo, prisiminkime, koks sunkus ir šventas buvo Jų gyvenimas, pasisemkime išminties tvirtybės ir kantrybės. Supraskime, kad mes išliksime tol, kol bus motinų atiduodančių savo vaikams tai, kas giliai įaugę lietuvio prigimtyje. Kol vaikai gerbs motinų auką ir supras, kad didžiausia ir neįkainojama vertybė- Motina, Tėvynė ir Laisvė.
Ilsėkitės ramybėje,Mielosios Partizanų Motinos!
