Sausio 13-oji - tęsinys partizaninio karo
Laisvės gynėjų diena tai tarytum tęsinys partizaninio karo. Ir tada ir dabar žmonės savo noru ėjo ginti Laisvės. Lietuvių tautos ryžtą, pasiaukojimą ir dešimtį metų vykusią aktyvią partizaninę kovą už Tėvynės laisvę pratęsė 1991m. Sausio 13 –ios įvykiuose dalyvavę studentai, gimnazistai, buvę partizanai, laisvės gynėjai, ir visi pilietinę pareigą jaučiantys lietuviai. Tų 14 –os užgesusių gyvybių bei visų sužeistųjų ginant Laisvę, Lietuva nepamirš niekados. Apie žmonių drąsą ir fizines žaizdas tomis dienomis buvo kalbėta daug. Laikas bėgo, apgijo dvasinės ir fizinės žaizdos, dabar visuomenė privalo suvokti šią datą kaip pavyzdį ir sunkią pamoką būti drąsiems, nebijoti priimti sprendimų dėl pagrindinės žmonijos vertybės - laisvės ir būti ištikimais savo principams, siekti vienybės.
O tada visi važiavo patriotiškai nusiteikę, pakilios nuotaikos , dainuodami. Niekas net neįtarė , ką reikės tą naktį išgyventi. Tankai važinėjo tarp žmonių, omonininkai šaudė, bet žmonių ryžtas nemažėjo. Lietuvos žmonės vėl pakilę į Laisvės kovą nesitraukė. Tamsiosios jėgos pergalės nepasiekė, kruvini įvykiai sutvirtino žmonių ryžtą, suteikė jėgų. Dar keletą savaičių Lietuvos ištikimiausi sūnūs saugojo gyvybiškai svarbius objektus.
Daug prirašyta apie tų dienų įvykius spaudoje, kalbėta per radiją, rodė televizija, sukurti filmai... Manau, tie prisiminimai įkvėps naujiems darbams, padės jaunajai kartai – suvokti laisvės kainą.
Man 1991-jų Sausio 13-toji išliko dvigubai įsimintina: Įvykiai Lietuvoje ir Motinos mirtis. Sausio 11d. laidojom brangiausią žmogų - Mamą. Išėję po gedulingų pietų į rūbinę laidotuvių dalyviai išgirdo per radiją šiurpą keliančius žodžius: „ ... Užimti Spaudos rūmai. Supamas radijo ir televizijos pastatas. Tankai juda link televizijos bokšto. Kasperavičius, Burokevičius, Švedas skelbia perversmą...“ Visi sunerimę skuba į namus. O man neteko tinkamai net su giminėmis pabendrauti, nes kėlė nerimą metų bėgyje surinkta skaudžiausio laikotarpio medžiaga, kuria žmonės noriai dalinosi ir patikėjo. Nerimas buvo didelis-negali ši medžiaga pakliūti priešui. Aš nešu už tai atsakomybę. Palikusi svečius nubėgau pas kaimyną Tauro apygardos vado J. Aleščiko sūnėną, kuris, supratęs reikalo esmę, padėjo sukrauti gausią pokario man žmonių patikėtą medžiagą į maišus ir paėmęs paslėpė tik jam vienam žinomoj vietoj .Grąžino viską po Maskvos pučo.
Dėl šių priežasčių man neteko dalyvauti Sausio 13-tą Vilniuje. Marijampolėje žmonės rinkosi Basanavičiaus aikštėje, prie pašto. Dauguma autobusais išvyko į Vilnių, vyresnieji ir paaugliai liko budėti Marijampolėje. Mano abu sūnūs budėjo Vilniuje. Po poros dienų ir penkiametis Kęstučio sūnus išėjo „ ginti“ Televizijos pastato Konarskio gatvėje. Pastatas buvo dar ilgai apsuptas karinės technikos. Sūnus su šeima gyveno kitoje gatvės pusėje. Dingo Jurgutis. Panika: vaiko nėra, eiti į kitą gatvės pusę sargyba neleidžia, taikosi nušauti. Praeina kelios įtampos valandos, kol pasirodo vaikas daužydamas akmeniu sovietinį tanką. Kareivis vaiką atiduoda tėvams. Įtampa atslūgsta. Močiutei džiugu – pamaina auga.
Praėjo 29 metai nuo tų siaubingų įvykių, kurie tauriausių Lietuvos vaikų gyvybėmis atnešė tautai, pergalę. Minėkime ne liūdesio, o Lietuvos ryžto ir pergalės metus, nes Lietuva su ryžtingais žmonėmis, kurių pagrindinis ginklas buvo tyla, malda ir daina, sugebėjo laimėti prieš daug didesnę jėgą. Gerbkime, didžiuokimės Jais. Būkime Jų verti.
Su Pergale!
Aldona Vilutienė
