Lakūnas Anbo
Jonas Bulota, Motiejaus gimė 1913m. liepos 19d. Mielaišupio k. Šilavoto vls., Marijampolės aps. pavyzdingų ūkininkų šeimoje, kurioje augo 4 broliai ir 2 seserys. Vyriausias brolis Viktoras tarnavo Marijampolės 9-ame pėstininkų pulke.1944metų pavasarį įstojo į gen. P. Pechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę. Nacių SS nuginkluotas ir internuotas, Viktoras dingo be žinios. Broliai dvyniai Juozas ir Petras g.1926m. įstojo į Žaliavelnio – Vinco Senavaičio suburtų partizanų gretas. 1945m. vasario 24d. dalyvavo Šilavoto stribų būstinės apgultyje, balandžio 10d. – Ingavangio kautynėse ir balandžio 13d. Budninkų kautynėse. Petras Bulota - Beržas žuvo 1947m. patekęs į pasalą prie Dūmiškių kaimo Prienų šile. Juozas Bulota – Kalvis žuvo 1946m. Brolis Pranas 1944m.rudenį sugautas besislapstant nuo kariuomenės ir su kitais dezertyrais pasiųstas į Karaliaučiaus frontą.“ Vaduojant“ Berlyną buvo sužeistas ir pateko į anglų zoną. Pasibaigus karui Pranas grįžo į nusiaubtą tėviškę. Tėvai jau slapstėsi. Susitikti su sūnumi paslapčia ėjo tėvas ir čekistų buvo sunkiai sužeistas. Vežant į ligoninę mirė. Raudonarmietis Pranas su sena motina buvo ištremti. Po dviejų metų tremtyje motina mirė. Pranas, po daugelio katorgiško gyvenimo metų grįžo į gimtinę. Anbo seserys Marytė ir Adelė, gerų žmonių globojamos ir pakeitę pavardes sulaukė Lietuvos atgimimo aušros.
Bulotų Marytė prisimena: Mūsų sodyba skyrėsi iš kitų kaimo sodybų ne tik šviesiais erdvios trobos langais, bet ir gyvenamo namo seklyčioje įkurtoje pradžios mokykloje, kurioje nuo ankstyvo rudens iki pavasario netildavo pradinukų klegesys. Jaunų balsų šurmulys netildavo sodyboje ir vasaros švenčių bei darbymečio metu. Ypač būdavo smagu sodyboje ir Mielaišupyje, kai virš Mielaišupio laukų padangėje sublizgėdavo brolio Jono pilotuojamas „Anbo“ siluetas.
- Man jauniausiai Jono lepūnėlei, debesyse išniręs ir žemyn pikiruojantis brolio „paukštis“ teikdavo nenusakomą džiaugsmą... Man išbėgus į lygią pievą - Jono „tūpimo taką“ , visuomet iš debesų pabirdavo įvairiaspalvių saldainių ir kitokių dovanų. Tai buvo nepamirštamos džiaugsmo šventės..
- Netrukus kiemą užplūsdavo kaimo jaunimas ir brolių jaunystės draugai. Retas reiškinys tuomet būdavo pamatyti kaimo pievoje nutūpusį motorinį „garnį“. Kiekvienam knietėjo apžiūrėti jį iš arčiau, pačiupinėti nelanksčius „ garnio“ sparnus, net propelerį pasukti..“. – pralinksmėjusi, pasakoja jauniausioji Bulotų dukra Marytė.
- Bulotų vaikai buvo auklėjami patriotiškumo, draugiškumo, atjautos dvasia. Jonas, kaip ir kiti Bulotų vaikai, mokėsi Mielaišupio pradžios mokykloje, vėliau - Prienų „Žiburio“ ir Marijampolės gimnazijose. 1934m. gegužės 19d. pašauktas į karinę tarnybą ir paskirtas į Karo aviaciją. 1936m. gegužės 1d. baigė Kauno Karo aviacijos puskarininkių mechanikos skyrių ir gavęs puskarininkio laipsnį tarnavo lakūnu karo lėktuvų 5-oje eskadrilėje.
1939m. spalio 31d. baigus puskarininkių lakūnų – oro šaulių kursus, jam buvo suteiktas 2-os eilės lakūno vardas. J. Bulota buvo paskirtas į 3 –iąją eskadrilę karo lakūnų būrininku, einant lakūno šaulio pareigas. Gyveno Kaune. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, 1940m. spalio 28d. kaip nepatikimas iš tarnybos atleistas.
Antrosios bolševikinės okupacijos pradžioje kaip šaulių vadas ,kad nebūtų suimtas – slapstėsi. Nuo 1944m. rudens, Prienų šile susikūrus girininko Vinco Senavaičio – Žaliavelnio, Šiaurio vadovaujamai partizanų grupei tapo partizanu, davė priesaiką slapyvardžiu Anbo. 1945m. gegužės 25d. Anbo buvo paskirtas būrio vado Jono Gelčio- Perkūno pavaduotoju. Dalyvavo keliose kautynėse, buvo sužeistas. 1945m. spalio mėn.. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Juozo Stravinsko – Žiedo įsakymu Nr.2 paskirtas šios rinktinės adjutantu. 1946 balandžio 20 dienos įsakymu Nr.7 iš adjutanto pareigų atleistas ir paskirtas kuopininku. 1947 08 14 įsakymu Nr 28 Anbo buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės 2 –os kuopos vadu.
1945m. spalio 31d. Klebiškio miške susirinko visų rinktinės grupių vadai ir aktyvieji partizanai. Rinktinės vadas Žiedas , adjutantas – Anbo, pasirašė pirmuosius įsakymus; Suformavo rinktinės štabą ir patvirtino pareigūnų asmeninę sudėtį. Įsakymu Nr.3 rinktinės teritorijoje veikiančias atskiras kovotojų grupes sujungė į 7 kuopas ir paskyrė jų vadus. O Visų šventųjų naktį iš susirinkimo vietos visi susitikime buvę partizanai nuvažiavo į Išlaužo bažnyčią. 24val. buvo aukojamos šv. Mišios. Po šv. Mišių , iš Plutiškių parvežtas kun. Antanas Mieldažys iš susijaudinimo drebančia ranka pašventino, Kaune išsiuvinėtą ir štabo ryšių skyriaus viršininkės Petrutės Pušinskaitės - Vilijos parvežtą, Geležinio Vilko rinktinės vėliavą. „Tai buvo be galo jaudinantis momentas: priklaupęs ir bučiuodamas vėliavą iškilmingai prisiekė rinktinės vadas ltn. Juozas Stravinskas – Žiedas. Po vado - Tėvynę ir vėliavą ginti prisiekė Jonas Bulota – Anbo ir visi sueigoje dalyvavę kuopų vadai ir eiliniai kovotojai. Tai buvo neapsakoma akimirka“. Prisiminė Žiedo žmona Kastulė.
Partizanė Petronėlė Pušinskaitė –Vilija: „Rinktinė jau turėjo savo ribas ir vadus, reikėjo vėliavos – pasakoja Vilija. Vado pavedimu Kaune susiradau moterį, kuri prižadėjo ją išsiuvinėti. Negaliu apsakyti, ką pajutau tą akimirką, kai, nuvykusi atsiimti, pamačiau vėliavą. Vienoje pusėje išsiuvinėtas Vytis, kitoje – pilkas staugiantis vilkas. Mano širdis verkė iš džiaugsmo. Prisiuvusi prie palto pamušalo, parsivežiau brangų nešulį – vėliavą į stovyklą. Lapkričio 2-osios naktį, susėdę į penkias ar šešias roges, nuvažiavome į Išlaužo bažnyčią . 24 valandą buvo aukojamos šv. Mišios Visi atlikome išpažintį ir priėmėme šventąją Komuniją.
-Ir dabar, rodos, matau priklaupusį ant vieno kelio mūsų kuopos vadą Kazį Pinkvartą – Dešinį, nulenkusį galvą, rankose laikantį į grindis atremtą ginklą Visų veiduose susikaupimas, Dievo palaima. Plutiškių klebonas kun. Antanas Mieldažys pašventino vėliavą. Visi prie šventos vėliavos prisiekėme neišduoti partizanų siekių ir būti ištikimi Tėvynei Lietuvai.
-Kur dabar ta mūsų vėliava? Tikriausiai čekistai suradę išniekino,,,“ - Su širdgėla atsiduso Vilija.
Deja, vėliava nesurasta, jos kopija, pagal ją mačiusių liudijimus atkurta Marijampolės vienuolės Marijos, puošia vieną Tauro apygardos partizanų muziejaus salę.
Geležinio Vilko rinktinės vėliava muziejuje
Anbo 1946 04 20 dienos vado įsakymu Nr.7 iš adjutanto pareigų atleistas ir paskirtas Šiaurio kuopos vado žinioje - kuopininku. Geležinio Vilko rinktinės vadas Algirdas Varkala – Daumantas įsakymu Nr. 16, 1947m. balandžio 3d. 2-os kuopos laisvės kovotojui Anbo už parodytą uolumą atliekant pavestus uždavinius , reiškia tarnybinę padėką ir pagyrimą.1947 08 14-tos dienos įsakymu Nr.28 Anbo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės 2-os kuopos vadu, o nuo rugpjūčio 20d. – naujai įkurtos Birutės rinktinės vadu.
1947m. rugpjūčio men .puskarininkių mokomuose kursuose buvo paskirtas mokomosios kuopos vadu. Jis tiesiogiai vadovavo vienai kursantų grupei puskarininkių apmokymuose Kazlų Rūdos miškuose.
Užpuolus priešams stovyklą vyko įnirtinga kova. Priešas patyręs nemažai nuostolių – pasitraukė. Kiek aprimus okupantų kariuomenės siautėjimui, Jonas Bulota – Anbo rugsėjo 28 dieną susitiko su Tauro Apygardos štabo žvalgybos skyriaus viršininku Juozu Lukša Skirmantu, „... rugsėjo 20d. susitikau su Anbo jam perduoti senas savo pareigas... nusegiau savo pareigų ženklus ir prisegiau juos prie Anbo antpečių...“ – rašė Skirmantas.
Išsiskyręs su Skirmantu, Birutės rinktinės vadas Anbo su štabo žvalgybos skyriaus viršininku Jonu Čižeika – Stepu atėjo į Belevičių kaime Daunoro sodyboje įrengtą štabo bunkerį.
Žuvo 1947m. rugsėjo 24 d. išduotas Birutės rinktinės štabo bunkeryje. Kartu žuvo apygardos kapelionas kun. Justinas Lelešius – Grafas ir 4 Birutės rinktinės štabo pareigūnai.
2012m.gegužės 2d. jam suteiktas kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro 2012m. gegužės16d, įsakymu suteiktas majoro laipsnis (po mirties).
Aldona Vilutienė
