LLKS tarybos prezidiumo narys, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas,
Rytu Lietuvos (Kalnų) srities štabo narys Juozas Šibaila-Merainis.
(Genocido aukų muziejus)
Šibaila Juozas-Diedukas, Merainis, Gabijus gimė 1905 m. Alytaus apskrities Vadenių kaime. Baigęs Alytaus mokytojų seminariją, mokytojavo Alytaus, Ukmergės apskrityse. Buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu. 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę. Partizanavo nuo 1944-ųjų, buvo Didžiosios Kovo apygardos B rinktinės štabo viršininkas, redagavo rinktinės leidinį „Tėvynė šaukia". Nuo 1948 m. vasario mėn. dirbo Rytų Lietuvos (Kalnų srities štabe, po metų deleguotas į kuriamą partizanų vyriausiąją vadovybę. Nuo 1949 m. vasario - LLKS tarybos prezidiumo narys, LLK Visuomeninės dalies viršininkas, leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio" redaktorius. Parengė LLKS politinę programą, LLKS leidinį „Sutemų keleivis", partizanų maldyną „Rūpintojėlis". Jam suteiktas pulkininko laipsnis, apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiai: Žuvo išduotas 1953 m. vasario 11d. Ramygalos apylinkės Aukštadvario kaime. 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu J. Šibailai-Merainiui suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties)
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Juozas Šibaila-Merainis, Diedukas
Nuoširdžiai sveikiname Algimanto apygardos partizaną Joną Kadžionį-Bėdą, šiandien, 2025 m. sausio 29-ąją švenčiantį savo 97-ąjį gimtadienį.
Paskutiniojo šių dienų sulaukusio Lietuvos partizano mintys:
„Žemėje yra keliai, kuriais važiuoja Lietuvos ir visų tautų žmonės. Ir yra dar kitas kelias – gyvenimo kelias. Gyvenimo kelio ženklai irgi labai tiksliai nurodo, bet ten jau yra įsakymai, ne rekomendacijos. Ir jeigu žmogus nori gyventi garbingai, jis negali gyventi kitaip, tik pagal dešimt Dievo įsakymų – ir nevok, ir nežudyk, ir gerbk tėvą ir motiną, ir mylėk savo artimą kaip pats save… Tai yra amžinieji dalykai. Ir kai tik atsitraukiama nuo amžinųjų dalykų, prasideda revoliucijos, prasideda žydynės, prasideda degradacija. Kol mes nesugrįšim prie šitos amžinojo gyvenimo versmės, prie dešimties Dievo įsakymų, kurių niekas nepakeitė iki šiol ir nepakeis, tol mes ir blaškysimės, tol mes neturėsime ramybės ir palaimos gyvenime.
Partizanai žuvo, partizananinis judėjimas buvo palaužtas, sunaikintas, bet tikrumoje jie laimėjo karą. Ir jų idealai, už kuriuos buvo kovojama, nežuvo. Jeigu Lietuva nebūtų priešinusis, kaip dabar priešinasi Ukraina, tai žmonės visvien būtų išmirę visi, o padėtis tikrai būtų kitokia.
Aš manyčiau, kad partizaninis judėjimas ir buvo toji didžioji auka, kuri Viešpačiui patiko ir atėjus tam tikram laikotarpiui buvo padarytas stebuklas. Iš žmonių buvo atimta baimė, žmonės pradėjo kalbėti tiesą, o tiesa padarė mus laisvus.
Ir dabar labai svarbu tiesą skelbti, tiesą ginti, dėl tiesos aukotis ir nesuabejoti tiesos pergale. O tiesa mus padarys laisvus. Kito kelio neturime…
Taigi, Dieve, padėk mūsų Lietuvos žmonėms, ypač Lietuvos jaunimui, eiti tiesos ir gėrio keliu. Juo eidami atliksime pareigą Dievui ir Tėvynei, susikursime asmeninę laimę gyvenime ir laimingai pasieksime amžinybės uostą.”
Nuotraukoje: Jonas Kadžionis Mordovijos lageryje, 1961 m.
Šaltinis: Dekalogas ir partizanų auka. Jono Kadžionio mintys. 2022-11-01.
Į Ž A N G A
Atskirą savo praėjusio gyvenimo apybraižą pradėjau rašyti 1976 m. gruodžio 26 d., o užbaigiau 1982 m. sausio 21 d., ją išleidau savilaidos būdu, atspausdinęs rašomąja mašinėle trijų egzempliorių tiražu. Tai sudarė 4-o rašymo formato 214 puslapių. Jie buvo įrišti į tris atskiras knygas ir pavadinti „Mano atsiminimai“.
Baigiamajame žodyje tada buvo išguldyta ir tokia mintis: „...Tai tegu jums, mano brangieji, ir liks ilgam prisiminimui ši mano rankų, minties ir sielos vargo kukli dovanėlė.“ Šią apybraižą skyriau tėvelių šviesiam atminimui.
Šiandien, po 30-ies metų, kai buvo rašomąja mašinėle atspausdinta ir savilaidos būdu išleista anoji „Mano atsiminimų“ knyga, per tą laiką susikaupė papildomai gana nemaža šūsnis įvairiausių užrašų dienoraščių forma, atskirų lapų su naujai užrašytais išgyvenimais, patirtais nuotykiais, kelionėmis...
Ypatingai daug visko teko patirti užrašinėjant pokario laisvės kovotojų prisiminimus ir juos publikuojant knygų serijoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, kas neleido sąžinei visa tai palikti užmarštyje, o kasdien vis kalė ir kalė į galvą – ruošti spaudai naujus atsiminimus, pasitelkiant ir šiokią tokią rašymo patirtį, įgytą per daugelį metų tik vien per savo juodą darbą.
Dabar jau aiškiai pastebėjau didžiulę rašymo kultūros prarają tarp anų „Mano atsiminimų“ ir šių. Jeigu anie atsiminimai buvo skirti tik patiems artimiausiems mano giminės palikuonims, tai šituos jau galėčiau pateikti ir truputį platesniam skaitytojų ratui. Nors, manau, jog jie bus įdomesni skaityti tik mane pažinojusiems, mano tėvynainiams, kraštiečiams, mano išleistų knygų skaitytojams, buvusiems mokslo draugams, bendradarbiams, o tiems, kurie manęs nepažinojo – beprasmis balastas.
Į šiuos atsiminimus klojau viską, ką maniau esant įdomesnio iš savo gyvenimo patirties, stengiausi nors trumpai paminėti artimiau pažinotus žmones, su kuriais teko kažkada bendrauti, dirbti, mokytis, kurie išliko atmintyje ir kuriuos šiandien dažnai prisimenu tik geru žodžiu.
Tegu atleidžia man Dievulis, kad šiuose prisiminimuose drįsau įsiterpti ir į kai kurių kitų žmonių gyvenimus, beveik nesusijusius su mano asmeniu, bet palikusius neišdildomus pėdsakus mano atmintyje, kadangi per daugelio jų likimus aš perėjau savo sudarytose ir išleistose knygose „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“, „Laisvės kovotojų prisiminimai“, „Miškiniai“, atskirose publikacijose periodinėje spaudoje...
Gimiau ir užaugau kaime, kaimas formavo mano būdą, kaime aš patyriau pirmuosius vaikystės įspūdžius. Aš dar ir šiandien jaučiuosi esąs kaimietis, nors mieste pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Todėl negalėjau atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, apie jo žmones, kaimo papročius... Čia rado sau vietą ir kai kurios ištraukos iš mano 1980–1986 m. sudarytos dokumentinės apybraižos „Buivydžių kaimo etnografija“. Šiuose atsiminimuose norėjau parodyti, kokioje aplinkoje aš atėjau į šį pasaulį, kokie žmonės buvo šalia manęs ir kur likimas mane nuvedė tolimesniais gimtojo Buivydžių kaimo takeliais. Todėl dalį anų pasakojimų perkėliau ir į šią knygą.
Gyvenime ne kartą teko pastovėti ant trapaus likimo slenksčio, patirti tris ypatingai lemtingus apsisprendimus. Pirmuoju – likau amžinai dėkingas pačiam likimui, kad jis mane pastatė ant tiesaus kelio, antruoju – teko pasikliauti gana protingu ir savalaikiu visai pašalinio žmogaus patarimu, kuriam amžinai, kol gyvas, liksiu dėkingas ir kartais pagalvoju: visgi šiame pasaulyje yra nuostabių žmonių... Trečiuoju – išgelbėjo tik atsitiktinumas, kad neįkritau į tamsią bedugnę... Neminėsiu ir neviešinsiu aš jų, kadangi tai sieja ne vien mano paties likimo gijas, tegu tai išlieka užmarštyje iki karsto lentos, bet po tokio kiekvieno prabudimo tada pasakydavau sau ir kitiems, kad Dievas yra...
Skaityti daugiau: Romas Kaunietis. Biografija
Pirmą kartą su kun. Alfonsu Svarinsku teko susitikti sovietmetyje, kai jis apaštalavo Igliaukos parapijos bažnyčioje. Berods 1965 metų vasarą su vyru dalyvavome vienose vestuvėse. Pavakary, palikę vestuvininkus aplankėme kleboną. Kadangi mano vyras su A. Svarinsku buvo sovietų kalinami Komi ASSR , Abezėje – kalbų netrūko. Čia monsinjoras prisiminė įvykį . Jis pasakė jei ne Leonas aš šiandien būčiau be kojų, arba ir visai manęs nebūtų buvę šiame pasaulyje. Kunigas kaip Dievo tarnas visada tenkinosi tuo kas jam būdavo duodama, nors tai ir kenkė sveikatai., kalinio rūbais, senais suplyšusiais veltiniais ėjo per zoną. Tuo metu iš barako išėjo kalinys Leonas Vilutis ir patraukė ta pačia kryptimi. Eidamas pastebėjo sniege baso žmogaus pėdas., ir tolėliau kėblinant zeką ( taip vadindavo kalinius). Paspartinęs, kiek sugebėjo tai padaryti išsekęs nelaimėlis, žingsnį, žmogelį pasivijo. Taip susipažino su jaunu seniu, klieriku Alfonsu Svarinsku ir iškarto įkalbėjo jį eiti į sandėlį, o ten griežtu tonu įsakė, atsikalbinėjančiai sandėlininkei, kad pakeistų veltinius. Pakeltas tonas su grasinimu, suveikė, Kunigėliu daugiau šalti kojų nereikėjo, jis gavo nors ir senus, bet sveikus veltinius. Daug metų , kai tik susitinku su Monsinjoru, jis kaip didžiausią įvykį prisimena tą momentą. O Abezė ( mes ten ją vadinom Abizu) tai baisi vieta.
Abezės koncentracijos stovyklos veikė nuo 1939- 1957metų Komijos šiaurėje ties Šiaurės poliaračiu, prie Usos upės. Čia lageriai buvo įkurti Kotlaso – Vorkutos geležinkelio atkarpai tiesti. Badas, šaltis ir alinantis darbas kasdien pasiglemždavo šimtus gyvybių. Sakoma, kad po kiekvienu pabėgiu palaidoti nemažiau kaip du kaliniai . Nutiesus geležinkelį, Abezėje buvo laikomi kaliniai, nebetinkami sunkiam fiziniam darbui, daugiausia praradę sveikatą Intos, Vorkutos ir kitose Pečioros baseino kasyklose. Abezė turėjo 7 punktus, kuriuose vienu metu buvo iki 30 tūkstančių įvairių tautybių kalinių. Čia kalėjo daug inteligentų iš Lietuvos. Čia kalėjo profesoriai: Levas Karsavinas, Antanas Žvironas, vyskūpai: Teofilius Matulionis, Pranciškus Ramanauskas, lietuviai kunigai, jų tarpe Alfonsas Svarinskas, Mykolas Dobrovolskis, Leonas Puzonas, Tadas Budraitis, Vincentas Vėlavičius , generolai: Jonas Juodišius, Vincas Žilys, visuomenės ir politikos veikėjai Julius Indrišius, Povilas Šilas.
Skaityti daugiau: Pažintis, kuri neužmirštama
1949 m. sausio 20 d. Marijampolės aps. Marijampolės vls. Liepynų ir Vyšnialaukio k. MGB Marijampolės aps. skyrius vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu aptikti ir sunaikinti du Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo bunkeriai. Per ginkluotą susidūrimą Liepynų k. žuvo rinktinės vadas Kazimieras Greblikas-Gegužis, Sakalas, rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas Vytas (Vytautas) Kronkaitis (Krunkaitis)-Herbas, rinktinės štabo ir Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Algimantas, Skydas.
Bunkeryje Vyšnialaukio k. žuvo rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Petras Terza-Stumbras.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Marijampolėje, vėliau užkasti žvyrduobėse tarp senųjų Marijampolės m. kapinių ir Šešupės upės (šiuo metu „Ramybės laukas“).
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Dainavos ir Tauro apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 141.
KAZIMIERAS GREBLIKAS- GEGUŽIS, SAKALAS
1913 07 26–1949 01 20
Kazimieras Greblikas gimė 1913 m. liepos 26 d. Marijampolės aps. Kvietkiškės vls. Narto k. Baltramiejaus Grebliko ir Onos Vaitkevičiūtės-Greblikienės šeimoje. Baigė Marijampolės mokytojų seminarijos pradžios mokyklą ir 1927 m. rugpjūčio mėn. įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos pirmą klasę. Baigė tris gimnazijos klases.
Partizanas nuo 1945 m. pavasario. 1946 m. gegužės 5 d. Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vitaliaus Gavėno-Vampyro įsakymu Nr. 1 paskirtas l. e. 6-osios kuopos, veikusios Marijampolės vls., vado pareigas. 1947 m. lapkričio 17 d. Vytauto rinktinės įsakymą Nr. 66 jau pasirašė kaip šios rinktinės vadas.
1949 m. vasario 24 d. l. e. Tauro apygardos vado pareigas Viktoro Vitkausko-Saidoko įsakymu Nr. 5 už apygardos vado įsakymų, instrukcijų bei direktyvų nevykdymą ir pan. nuo 1949 m. sausio 15 d. iš rinktinės vado pareigų buvo atleistas ir paskirtas eiliniu Vytauto rinktinės kovotoju.
1999 m. rugsėjo 8 d. K. Greblikui pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).
Tauro apygardos štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas J. Aleščikas-Rymantas ir Vytauto rinktinės vadas K. Greblikas-Sakalas. 1947– 1948 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Skaityti daugiau: 1949 m. sausio 20 d. žūtis
1948 m. sausio 6 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Pinciškių k., gyventojos partizanų rėmėjos M. Naujokienės sodyboje, MGB Marijampolės aps. skyriaus operatyvinė grupė aptiko Tauro apygardos štabo partizanus. Per susišaudymą žuvo Kęstučio rinktinės vadas Justinas Jasaitis - Naktis, Maironio kuopos vadas Jonas Ciplijauskas-Sakalas, jo pavaduotojas Juozas Bacevičius-Briedis ir Geležinio Vilko rinktinės štabo viršininkas Povilas Vanagas - Nemunas, Vylius.
Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinti Veiverių mstl. Vėliau užkasti netoli miestelio nuo Antrojo pasaulinio karo likusiuose apkasuose. Šiuo metu vieta sutvarkyta, įrengtas Skausmo kalnelis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 131.
JUSTINAS JASAITIS- NAKTIS
1917–1948 01 06
Justinas Jasaitis gimė 1917 m. Gyveno Kaune. LR kariuomenės jaunesnysis leitenantas. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 4-osios kuopos partizanas, dirbo šios rinktinės štabe. 1946 m. pabaigoje perkeltas į Žalgirio rinktinės štabą. 1947 m. rugsėjo 13 d. Geležinio Vilko rinktinės vado Kazimiero Algirdo Varkalos-Daumanto įsakymu Nr. 32 nuo 1947 m. gegužės 20 d. paskirtas Tauro apygardos adjutantu. Tų pačių metų rugpjūčio 2 d. apygardos vado įsakymu Nr. 21 buvo paskirtas prie apygardos įsteigtos Mokomosios kuopos vadu ir pirmosios laidos egzaminų komisijos nariu. 1947 m. rugpjūčio 19 d. Tauro apygrados vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 25 už pastangas, ruošiant Mokomosios kuopos 1-ąją laidą, jam pareikšta tarnybinė padėka. Tų pačių metų lapkričio 8 d. Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo įsakymu Nr. 36 jam pareikštas tarnybinis pagyrimas už dalyvavimą 1946 m. gruodžio 22 d. Prienų aps. Pakuonio vls. Sodybų k. vykusiose kautynėse ir jose pasižymėjus narsumu, gera orientacija, šaltakraujiškumu, taiklia ugnimi ir sudarant sąlygas bendražygiams pasitraukti iš kautynių lauko. 1948 m. sausio 6 d. apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 2 atleistas iš einamų pareigų ir paskirtas Kęstučio rinktinės vadu.
Tauro apygardos Pirmosios mokomosios kuopos vadas ir lektoriai kursų baigimo proga. 1947 m. rugpjūčio 20 d.
Stovi iš kairės: lektoriai – Žalgirio rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Kuras-Jaunutis ir šios rinktinės štabo viršininkas Pranas Runas-Algirdas, kuopos vadas ir apygardos adjutantas Justinas Jasaitis-Naktis, Vytauto rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Skydas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: 1948 m. sausio 6 d. žūtis
Neliūdėk motule, kad prie Kūčių stalo
Šiemet viena vieta pasiliks tuščia
Ir nelauš plotkelės iš tavo rankutės
Tas kurs pernai, laužė ir dar buvo čia.
Tuščioj mano vietoj dėki eglės šaką
Iš to pat eglyno, kuriam gyvenau
Ir uždeki šventą Kūčių stalo žvakę
Tu tai padarysi aš tikrai žinau...
Kalėdos - tai ypatingas metas, kai pakyli virš kasdienybės, kai šviesos sugrįžimą pasitinki su meile ir pagarba... Kalėdos – tai stebuklas, sidabrinis Vakarės žvaigždės skambėjimas ir tyli tyli naktis, savo tyloje slepianti paslaptį apie žmogų, jo didybę ir menkumą, apie visada gyvą viltį rytoj būti geresniam, teisingesniam, tobulesniam nei buvai vakar... Kalėdos tai Dievo gimimas mumyse, tai Kūdikėlio - Dievo sūnaus įjungimas į mūsų gyvenimą. Kalėdos - tai laikas, kai visi: šeima, giminė gali susėsti prie vieno stalo ir pasidalinti malda, šiluma, ateities viltimi. Kai įvyksta virsmas, pripildantis širdis gerumo, meilės, tvirtumo, ryžto ir Aukščiausiojo palaimos.
Skaičiuojame daugiau kaip septynis dešimtmečius nuo Partizaninės kovos pradžios. Rankose Tauro partizanų apygardos laikraščio “ Laisvės žvalgas” gruodžio mėnesio numeris. Su kokiu giliu jausmu, meile Tėvynei, meile kiekvienam kovotojui kalbama vedamajame, artinantis Šv. Kalėdoms ir kiek daug linkėjimų bei perspėjimų būti budriems…
Mintys nuklysta į pokarį…. Ir kokios gi Kalėdos buvo Tau, Lietuvos Partizane ?
Skaityti daugiau: Partizanų Kalėdos
LIETUVOS GINKLUOTŲJŲ PAJĖGŲ VADAS
LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS
1949 M. VASARIO 16-OSIOS DEKLARACIJOS SIGNATARAS
LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS PREZIDIUMO PIRMININKO PIRMASIS PAVADUOTOJAS
NUO 1953 M. – AUKŠČIAUSIAS LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO
IR DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOJANČIOS LIETUVOS PAREIGŪNAS
BRIGADOS GENEROLAS ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS
Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. su tėvais grįžo į Lietuvą.
1937 m. A. Ramanauskas, baigęs „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, įstojo į Klaipėdos pedagoginį institutą, bet Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą baigė Panevėžio valstybinį pedagoginį institutą. 1940 m. baigė Kauno karo mokyklą (XV aspirantų laida). 1940–1942 m. dirbo Guronių ir Aukštakalnio mokyklose (Lazdijų vls.) mokytoju. 1941 m. Birželio sukilimo metu nuo birželio 23 d. iki liepos 7 d. buvo valstybės turtą Druskininkuose saugojančio būrio vadas. 1942–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. apsisprendė ginklu kovoti už Lietuvos laisvę. Tų pačių metų birželio 2 d. priėmė partizano priesaiką ir prisaikdino 120 būrio kovotojų, pasirinko Vanago slapyvardį.
A. Ramanauskas-Vanagas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. Būdamas gabus organizatorius, suvienijo Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius partizanų būrius į 140 vyrų kuopą ir jai vadovavo. 1945 m. rudenį ji tapo Dzūkų grupės dalimi. Vėliau kuopa buvo performuota į batalioną, o A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas jo vadu. 1945 m. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Merkio rinktinės vadu. 1945 m. gruodį vadovavo Merkinės puolimui.
1945 m. spalio 7 d. Nedzingės bažnyčioje susituokė su Birute Mažeikaite, Dainavos apygardos partizane slapyvardžiu „Vanda“. 1948 m. jiems gimė duktė Auksutė.
1946 m. balandžio 23 d. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. per surengtus slaptus rinkimus Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas šios apygardos partizanų vadu. 1948 m. A. Ramanauskas-Vanagas išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
Skaityti daugiau: Adolfas Ramanauskas - Vanagas
https://mobilizacijosmokykla.lt/
Karo Ukrainoje ir kitų geopolitinių iššūkių kontekste visuomenėje atsirado poreikis žinoti daugiau ne tik apie išgyvenamumą, bet ir iš visuotinės gynybos perspektyvos suvokti, koks kiekvieno piliečio vaidmuo valstybės gynyboje.
Krašto apsaugos ministerija (KAM) drauge su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie KAM, siekdami stiprinti Lietuvos gyventojų žinias ir kurti išorės grėsmėms atsparią visuomenę, pristatė informacinę-edukacinę platformą „Mobilizacijos mokykla“.
„Mobilizacijos mokykla“ – tai kompleksiniai 1 val. trukmės mokymai, kuriuose informacija pateikta paprastai ir aiškiai. Čia galima įgyti žinių apie priimančiosios šalies paramą, mobilizaciją ir pilietinį pasipriešinimą. Šios trys temos pateikiamos todėl, kad piliečiams būtina turėti ne tik bazinių žinių apie tai, kaip išgyventi karo atveju, bet ir žinoti, kaip funkcionuoja valstybė ištikus dienai „X“ bei kokius veiksmus gali atlikti kiekvienas pilietis. Mokymai yra įgarsinti, vizualizuoti, užduotys pateikiamos lengva žaidybine-kūrybine forma. Baigus kursus ir pasitikrinus žinias, sugeneruojamas elektroninis sertifikatas.
Glemžaitė Diana gimė 1923 m. Zarasų apskrities Degučių kaime, girininko šeimoje. Mokėsi Pandėlyje, Rokiškyje ir Kupiškyje.
1944 m. įstojo į VDU studijuoti literatūros. 1947-ųjų pavasarį metė studijas ir įsitraukė į pogrindžio veiklą. Palaikė ryšius su Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanais. 1948 m. susituokė su šios rinktinės Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu. Rašė eilėraščius, kurie sklido tarp žmonių, buvo skelbiami partizanų spaudoje. Žuvo provokatoriui išdavus 1949 m. lapkričio 14 d. Plunksnočių miške tarp Žiobiškio ir Juodupės. 1994 m. išleistas jos poezijos rinkinys „Mes mokėsim numirt". 1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu D. Glemžaitė apdovanota Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (po mirties). 
MES MOKĖSIM NUMIRT
Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs’ gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmokom sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot — dar visi neišmokome, ne!
Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę.
Kur klausysies — aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.
O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.
Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys —
Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia.
1949 VIII
Skaityti daugiau: Lapkričio 14 d. žuvę partizanai
Partizanai Antanas Jogėla-Ąžuolas ir Aleksas Velanis-Tigras.
Antanas JOGĖLA - Ąžuolas. G. 1913 m. Vaidevučių k., Kavarsko vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 30 ha žemės. 1942-1943 m. buvo kaimo seniūnas; Lietuvos kariuomenės puskarininkis, šaulys. Butageidžio kuopos Ąžuolo būrio vadas. Žuvo 1948 m. lapkričio 13 d. Palaikai buvo užkasti Kavarske, prie šv. Jono šaltinio, 1993 m. perlaidoti Traupio kapinėse.
1946 m. susikūrė Kavarsko valsčiaus partizanų organizacija. Ją sudarė Butageidžio kuopa iš trijų būrių: Tigro, Liūto ir Lokio. Kuopa priklausė Šarūno rinktinei, kuri nuo 1947 m. įėjo į Algimanto apygardą. Kuopos vadais paeiliui buvo: Antanas Jogėla-Ąžuolas (1946-1948 m.), Aleksas Velanis-Tigras (1948-1949 m.), Jonas Kadžionis-Bėda (1949-1953 m.). Paskutinis kuopos partizanas Pranas Jurkėnas-Eimutis iš Dabužių apylinkės Kirkų kaimo žuvo 1954-aisiais Gabrėnų miške. Jo planšetėje priešai rado Butageidžio kuopos partizanų antspaudą. Partizanams prijautė ne tik kaime, bet ir miestelyje. Kavarsko vidurinėje mokykloje ilgą laiką tarp mokytojų nebuvo nė vieno komunisto ar komjaunuolio. Iš mokinių komjaunuolis buvo tik vienas Albertas Šaučiūnas, kavarskietis, kurį visi prisimena kaip labai kvailą, žiaurų ir blogą mokinį.
Visi, kurie priešinosi okupantams, buvo žiauriai persekiojami, ypač partizanų šeimos. Dauguma jų buvo ištremtos į Sibirą. Trėmimo byloje įrašydavo, kad tai - banditų šeima. Prie partizanų sodybų stribai ir kareiviai nuolat rengdavo pasalas. Namuose darydavo kratas, atimdavo maistą, gyvulius ir kitą turtą. Partizanų šeimos dar prieš jas ištremiant į Sibirą buvo daug kartų apiplėštos. Kartais stribai nužudydavo niekuo nekaltus partizanų artimuosius: štai Taujėnų stribas Subatis Žibučių kaime savo namuose nušovė partizano Jono Žižio-Armukšnos motiną ir seserį. Nuolat terorizuojama partizano B. Šišlausko žmona, pamačiusi, kaip jų sodybą eilinį kartą supa stribai ir kareiviai, krito vietoje - neišlaikė širdis...
Partizanai slapstėsi Repšėnų, Dabužių, Troškūnų miškuose. Kai vienur kildavo pavojus, persikeldavo kitur. Gyvendavo bunkeriuose. Paskutinį bunkerį išdavė Darela iš Papragių kaimo. Jo šeima buvo ištremta. Darela paprašė Antaną, kad priimtų į būrį. Neilgai tepabuvo. Už Ąžuolo galvą buvo pažadėta 10 000 rublių premija, ir Darela susigundė. Pats nuėjo, įskundė, atvedė stribus. Ne visi partizanai buvo grįžę į bunkerį. Tris: Antaną Jogėlą-Ąžuolą, Joną Dagelį iš Kirmėlių kaimo ir Danutę Dovydaitytę nuo Surdegio nušovė 1948 m. lapkričio 13 d. Jie pasipriešinti nespėjo, nes stribai užklupo netikėtai.
Nukautuosius partizanus jie nuvežė į Kavarską, sustatė prie mūro, fotografavo, tyčiojosi, spardė. Vėliau užkasė poversmiuose, netoli Šventosios, prie krūmų esančioje bulvių duobėje. Duobė nedidelė, o Jonas Dagelis buvo aukštas vyras. Kad tilptų, stribai nukirto kojas.
Skaityti daugiau: Antanas Jogėla-Ąžuolas
GRUMBINAS Povilas, Antano-Ąžuolas, gim. 1924 m. Pavarių k., Anykščių vls., motina buvo našlė, turėjo 1 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas, vėliau Užugirio būrio vadas. Žuvo 1949 m. rugsėjo 24 d. Ažuožerių k., Anykščių vls. Palaikai buvo užkasti Popo šilelyje, Janydžiuose, vėliau seserys slapta palaidojo Andrioniškio mstl. kapinėse.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Užugirio būrio vadas Povilas Grumbinas-Ąžuolas sveikinasi su seserimi ryšininke Domicėle Grumbinaite-Žibute (VŽM)
Skaityti daugiau: Rugsėjo 24 d. žuvę partizanai
JONAS BUDRYS
KONTRŽVALGYBA LIETUVOJE
Jonas Budrys.
Atsiminimai Kontržvalgyba Lietuvoje
PDF: 
PDF fotografinė kopija: 
HTML: 
FOTOGRAFUOTAS LEIDINYS
LIETUVOJE LEIDŽIAMAS PIRMĄ KARTĄ.
LEIDYBINĖ BENDROVĖ "ŽALTVYKSLĖ"
VILNIUS 1991
Pratarmės vietoje
Taip jau atsitinka, kad neramiais Tėvynės laikais atsiranda drąsių, linkusių jai tarnauti žmonių, kurie, nebodami pavojų, ryžtasi imtis rizikingo, visuomet teisingai įvertinamo ir suprantamo darbo. Labai dažnai tautos likimas sunkiu momentu yra sprendžiamas šių pasiryžėlių sugebėjimų aukotis net tuomet, kai nutyla patrankos.
Kontržvalgybos tarybų kūrimasis Lietuvoje - kaip ir turi būti - sutapo su Nepriklausomybės įtvirtinimu. Tai vyko prieš 70 metų, tačiau dabartinė Lietuvos padėtis atkartoja tuos, per tris žmonių kartas nutolusius laikus. Tuo šios knygos pasirodymas Lietuvos skaitytojui yra aktualus, intriguojantis savo tematika. Tačiau ne vien tuo - atsiminimų autoriaus kelias turbūt įdomus visiems, kurie dabar imasi sunkios, bet garbingos Tėvynės sargo profesijos, nes atgimstančios Lietuvos valstybės priešų veikla turi tą patį tikslą, kaip ir prieš 70 metų.
Skaityti daugiau: Jonas Budrys. Atsiminimai Kontržvalgyba Lietuvoje
Parašė P. VYTENIS
Laisvės kovų didvyrio mirties 25 metų sukakčiai
1. Juozas Lukša —laisvės kovotojas
Juozas Lukša sušvito Lietuvos laisvės kovų padangėje kaip meteoras, palikdamas mums partizano Vilnies eilėraščio žodžiais "Pavergtos tėvynės" raudą ir kartu pasiryžimą tolimesnei kovai:
Daugel vargo ir skausmo pakėlei,
Daug vergiją ir vėjų šaltų.
Kiek laukuose pilkų akmenėlių,
Tiek krūtinėje Tavo žaizdų.
Kas surinks Tavo kraują ir gėlą
ir tas ašaras, laisvės kančias . . .?
Nemažiau gal vandens Nemunėlis
Nuplukdeno į jūras plačias.
Kas paguos Tavo širdį, Tėvyne?
Kas Tau šalty ugnelę įpūs?
Svetimi atėjūnai išmynė
Darželius ir prabočių kapus.
Vėl braidai savo kraujo upeliais
Ten po Sibiro taigas, ledus.
Vėl krankliai Tavo tėvo dvarely
Susisuko gūžtas ir lizdus.
Tavo sodai apaugo vijokliais,
Į svirnelį užžėlė takai,
Tik nykiai kaukia vėjas vaiduoklis
Tremtiniam po sodybų langais.
Neraudok, Pavergtoji Tėvyne,
Dar gyvi sakalai milžinai.
Jie išvys šiuos kranklius iš gimtinės
Ir parneš šviesią Laisvę sparnais.
---------
Šio straipsnio autorius buvo pasidaręs artimas Juozo Lukšos bičiulis, kai abu dvejus metus gyveno tame pačiame mieste. Jam Juozas Lukša patikėjo ir savo parašytos knygos "Partizanai anapus geležinės uždangos" (1950) išleidimo rūpesčius.
-------------------
Per pirmąją Sovietų Sąjungos okupaciją nustojusi egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė, Lietuva pergyveno skaudžių smūgių. Prasidėjo žmonių areštai, įkalinimas ir žudymas, krašto ekonominis naikinimas, visų žmogaus laisvių atėmimas. Tai visą lietuvių tautą žadino į kovą už savo laisvę prieš raudonąjį įsibrovėlį. Visame krašte pridygo slaptų rezistencinių organizacijų, iš kurių stipriausias buvo Lietuvių Aktyvistų Frontas, kuris ir pravedė 1941 birželio 23 sukilimą.
Skaityti daugiau: JUOZAS LUKŠA
1951 m. rugpjūčio 29 d. Telšių r. Laukstėnų miške (dabar Telšių r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę operaciją. Prie Aleksandro Paulausko sodybos buvo aptikti 7 partizanai. Per kautynes žuvo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas Ignacas (Ignas) Čėsna-Vitolis, partizanų teismo pirmininkas ir rinktinės Administracinio ir ūkio skyriaus viršininkas Petras Lileikis-Žuvelė, Girėnas, rinktinės štabo viršininkas Alfonsas Venckus-Dėdė, Karuža, štabo narys Pranukas (slapyv., vokietis) ir štabo partizanas Antanas Žimkus.
Kautynių metu buvo suimti sužeisti šios rinktinės partizanai Petras Barkauskas-Erelis ir Steponas Geštautas-Uošvis, 1951 m. spalio 31 d. jie sušaudyti.
Žuvusiųjų palaikai buvo nuvežti į MGB Telšių r. skyrių. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 218.
Žemaičių apygardos štabo pareigūnai laisvą minutę. Iš kairės: apygardos vadas Vladas Montvydas-Etmonas, Šatrijos rinktinės vadas Ignacas Čėsna-Vitolis ir apygardos Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas Jonas Kentra-Tigras. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Rugpjūčio 29 d. žuvę partizanai
1949 m. rugpjūčio 27 d. Joniškio aps. Skaistgirio vls. Jurdaičių miške (dabar – Joniškio r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai aptiko Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo partizanus. Per kautynes žuvo rinktinės štabo viršininkas Konstantinas Adeikis-Lokys, partizanai Jonas Baltrušis ir Jonas Keturakis-Aitvaras. Iš apsupties išneštas sunkiai sužeistas rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis po kelių dienų nusišovė.
Žuvusiųjų partizanų K. Adeikio, J. Baltrušio ir J. Keturakio palaikai buvo atvežti į MGB Žagarės valsčiaus poskyrio kiemą. Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta, tačiau manoma, kad tai galėjo būti minėto pastato teritorija už tualetų.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas.
V., 2010, LGGRTC, p. 129, 277.
Prisikėlimo apygardos vadas Leonas Grigonis-Užpalis lanko Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanus. 1948 m. Antroje eilėje iš kairės: penktas – Leonas Grigonis-Užpalis, šeštas – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Prisikėlimo apyg. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo partizanų žūtis
Vladas Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 1 d. Telšių aps. Varnių vls. Gatautiškės k. Kazimiero ir Petronėlės Siutilaitės-Montvidų (taip dokumente) šeimoje 1 . Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje dar augo dvi seserys ir vienas brolis. Baigęs Paežerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis. Dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas. 1938 m. susituokė su Bronislava Ralyte ir tapo ūkio, esančio Varnių valsčiuje Daubų kaime, šeimininku. Suremontavo pastatus, pasistatė kalvę, ėmėsi brikelių gamybos ir apleistas ūkis suklestėjo.
Artėjant antrajai sovietų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir traukti į Vakarus. V. Montvydas pasirinko kitą kelią – ginti tėvynę nuo okupantų. 1944 m. pradžioje Varnių apylinkėse jis pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose, kur slapčia buvo vežami ginklai.
1944 m. liepos mėn. su bendražygiu Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais mokymui iškeliavo į Platelių miškus. V. Montvydo žemėje buvo įrengtos trys partizanų slėptuvės-bunkeriai. Vieną iš jų, kuriame jis slėpėsi su S. Beniuliu, 1944 m. rudenį susekė okupantai. Partizanai nesutriko ir atsišaudydami bei mėtydami granatas išsiveržė iš apsupties.
Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis sėkmingas V. Montvydo prasiveržimas.
Skaityti daugiau: Vladas Montvydas-Žemaitis, Aušra, Kęstutis, Etmonas (1911 09 01–1953 08 23)
Suvalkijoje pirmieji partizanų būriai pradėjo veikti 1944m. vasarą, vos praėjus frontui. Iš atskirų grupių ir grupelių greitai susidarė kovotojų junginiai, pajėgūs pasipriešinti okupanto kariuomenės daliniams.
Plečiantis ginkluotai kovai, prireikė derinti atskirų grupių veikimą, jungtis į Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu besitvarkančią karinę organizaciją.
Išlikę dokumentai atspindi Tauro apygardos kūrimąsi ir veiklą, o taip pat pastangas sudaryti visos Lietuvos partizanus vienijančią aukščiausią vadovybę.
1945m. liepos 19 dienos posėdyje Skardupių parapijos klebonijoje, kunigo Antano Yliaus iniciatyva, dalyvaujant partizanams kūrėjams, buvo įsteigtas partizanų štabas. Jo viršininku buvo išrinktas kpt. Leonas Taunys – Kovas. 1945m. vasarą buvo sudaryta laikina partizanų vadovybė, parengtas laikinas partizanų statutas, užmegsti ryšiai su partizanų daliniais.
Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas įvyko 1945m. rugpiūčio 15 dieną, aukščiau minėtoje Skardupių klebonijoje. Inicatorius Skardupių parapijos klebonas kun. Antanas Ylius. Susirinkimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė. Jos vadu paskirtas kpt. Leonas. Taunys – Kovas. Apygardos ribos: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalys, esančios kairiajame Nemuno krante. Partizanų daliniai buvo suskirstyti į 5-as rinktines. Buvo apibrėžtos rinktinių ribos, paskirti vadai, numatyti ryšių punktai. Apygarda buvo pavadinta Tauro partizanų apygarda.
Tauro apygardos partizanai leido laikraščius “Laisvės žvalgas” ir “Girios balsas”.
Skaityti daugiau: Tauro partizanų apygardos įkūrimas
O Dieve! Kiek jau praėjo dienų, kai žiūrėdamas į besileidžiančios saulės spindulius dėkoju Tau, kad leidai ją išgyventi ir su nerimu galvoju apie ateinančią dieną. Daug jų praslinko, vargingai ir skurdžiai praleistų, daug per jas grėsė pavojų trumpą šio pasaulio kelionę netikėtai baigti, bet juo tolyn, tuo sunkesnės darėsi dienos ir dažniau vaizduotėje praslenka mirties šmėkla. Kiek daug jau mes esam netekę laisvės idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis jiems pastojo kelią.
Jeigu ir man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai, turėdamas laiko, rašau testamentą. Gal tai ir juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas - ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia.
Bet... tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa - Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi.
Skaityti daugiau: PARTIZANO TESTAMENTAS
