Partizanai: Istorija ir dabartis

Kalniškės mūšis

1945 m. gegužės 16–17 d.

1945 m. gegužės 16–17 d. Alytaus aps. Simno vls. (dabar – Lazdijų r. sav.) Kalniškės miške vyko vienas didžiausių lietuvių rezistencijos istorijoje mūšių. Apie 100–120 partizanų, vadovaujami Jono Neifaltos-Lakūno ir Aleksandro Padimansko-Šarūno, kovėsi apsupti kelis kartus gausesnių NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko kareivių ir išsiveržė iš apsupties. NKVD pajėgų nuostoliai – keli šimtai nukautųjų ir sužeistųjų. Mūšyje narsiai kovėsi ir vieno iš vadų žmona Albina Neifaltienė-Pušelė, kuri taiklia rankinio kulkosvaidžio ugnimi padarė priešui daug nuostolių, tačiau ir pati buvo pakirsta priešo kulkos. Kautynėse žuvo daugiau kaip 40 (pasak operatyvinių dokumentų – 62) partizanų. Iš jų žinomi: Adomas Alesius, Albertas Anuškevičius, Petras Austrevičius-Kurtas, Jonas Ažukas, Jonas Botyrius-Basanavičius, Leonas Botyrius-Tarzanas, Vaclovas Brazaitis-Stirna, Antanas Bubnys-Bokštas, Buzulis, Alfonsas Čižikas-Ąžuolas, Petras Čižikas-Ąžuolas, Jeronimas Dambauskas-Ąžuolinis, Klemensas Vitalius Dambauskas-Tauras, Vitalis Gruzinskas-Beržas, Antanas Gurevičius-Sakalas, Vaclovas Kaduškevičius-Žaltys, Jonas Kaknevičius-Lapas, Antanas Karauskas, Bronius Kazakevičius, Julijonas Klimavičius-Kranklys, Jonas Kubilius-Berželis, Pijus Kunigonis-Berželis, Petras Kvederavičius-Zuikis, Vincas Leskevičius-Bajoras, Antanas Levickas, Albinas Maskelis, Jurgis Maskelis-Ąžuolas, Albina Neifaltienė-Pušelė, Aleksandras Padimanskas-Šarūnas, Juozas Pajaujis-Sietynas, Jonas Paskevičius-Ąžuolas, Vytautas Jonas Pavilonis-Vasaris, Stasys Pavolas-Kapsas, Antanas Pečkys, Bronius Ravaitis, Pranas Rėkštys, Kostas Šulgauskas-Svogūnas, Juozas Vaišnys-Samsonas, Vitas Vaišnys-Romanas, Juozas Valka-Gruodis, Juozas Venslauskas-Alksnis, Vytautas Vilčinskas-Žaibas, Ona Vilčinskienė-Drebulė, Antanas Voska-Šarka ir Eduardas Žukauskas-Uosis.

Žuvusiųjų palaikai buvo išvilkti ir sumesti pamiškėje prie kelio. Vėliau juos, prikabintus prie arklių, atvilko į Simną ir išniekino gatvėje. Palaikę keletą dienų užkasė Simno ežero pakrantėje. 1989 m. birželio 23 d. palaikai perkelti į Simno kapines.

Kalniškės mūšio dalyvis Juozas Busila prisiminė: „Būrių vadai gavo pranešimus, kuriuose buvo kviečiami aplinkinių apylinkių partizanai nueiti į Kalniškės mišką prie Šešiagrašio kalno. Į kalną skubėjo Perkūno rinktinė ir Sūsninkų būrys, vadovaujamas Navicko-Perkūno, tačiau žvalgai pranešė, kad Kalniškė apsupta NKVD dalinių. Vadas, įsitikinęs, kad padėti negalės, liepė vyrams grįžti atgal į Sūsninkų miškus, bet kiekvienu momentu būti pasirengusiems padėti kovos draugams.

Tuo tarpu reguliari rusų kariuomenė traukė ir traukė glaudžiu žiedu apsupdama Kalniškės mišką. Partizanai miške buvo labai plačiai pasklidę. Sužinoję, kad yra supami priešo, visi susirinko prie pagrindinio atramos punkto – kalno. Vadas Jonas Neifalta-Lakūnas partizanus suskirstė į keturis būrius. Mūšis vyko visą dieną. Pirmasis būrys užėmė tolimesnes pozicijas, kiti – arčiau kalno. Vykstant mūšiui partizanai susirinko kalno viršūnėje ir traukėsi Sūsninkų link.“

Kitas Kalniškės mūšio dalyvis Petras Sereda-Stumbras pasakojo: „Apie 100 partizanų būrį Kalniškės miške 1945 m. gegužės 16 d. apsupo NKVD kariuomenė. Simno stribų prašymu mišką apsupo iš vakaro. Keletas partizanų išėjo į kaimą. Grįžę apie 24 val. pas ūkininką miške radome pilna vyrų. Dar saulei netekėjus, Ralių kaime, prie miško, pasigirdo automatų šūviai. Vyrai sukilo ir išėjo į savo vietas. Iš kaimo atbėgo į kaklą sužeistas vyrukas. Jam aprišo žaizdą. Buvo nutarta trauktis į kaimą. Pakalnėje susibūrė apie septynis partizanų skyrius. Vėliau pasiskirstė aplink kalną. Kostą Kliučinską-Kovą ir Buzulį pasiuntė išžvalgyti miško pakraštį.

Netrukus pasigirdo šūviai. Grįžęs K. Kliučinskas-Kovas pranešė, kad žuvo Buzulis.

Po kelių minučių pasirodė rusai, ir prasidėjo kautynės. Kokį pusvalandį miške buvo girdėti ištisas ūžesys. Nutilus šaudymui, keli kareiviai bėgdami šaukė: „Davai pabolše“ („Daugiau“). Po kurio laiko atvarydavo naują būrį kareivių, ir vėl toliau vyko mūšis.

Taip truko visą dieną.

Mūšio eigą sunku apibūdinti. Teko veikti pagal aplinkybes. Po pietų dešiniajame miško krašte traukėmės apie 9 vyrai. Iš jų pažinojau Juozą Busilą ir Jurgį Maskelį.

Traukdamiesi atsidūrėme apie 20 m nuo kariuomenės patrulių. Paskui prie manęs ėjęs Juozas Busila suriko: „Petrai – rusai!“ Aš puoliau iš miško. Pasigirdo šaudymas, man net ausis apkurtino. Aš kūlvirsčia persiverčiau ir likau vienas.

Pasislėpiau krūmuose. Vėliau ėjau tolyn. Pakeliui radau žuvusį partizaną, kurio nepažinojau. Priėjau tą patį kalną. Netrukus ten prasidėjo šaudymas, vienas iš paskutinių.

Žvalgydamasis išslinkau į palaukę. Taip tęsėsi mano kovos įspūdžių kupina kelionė.

Vėliau susitikus Juozą Busilą paaiškėjo, kad per susidūrimą su kariniu daliniu jį sužeidė. Trečią dieną sužeistąjį aptiko moteris nuo Atesnykėlių ir pranešė jo tėvui. Tėvas sūnų parsivežė namo ir išgydė.

Kostas Kliučinskas, vienas iš paskutinių kovotojų, liko gyvas, nors jo milinė buvo sušaudyta. Buvo suimtas, nuteistas 10 metų. Šiuo metu gyvena Kaune.“

NKVD pulko vadas mjr. A. Jacenka savo raporte rašė: „Gauja, be kulkosvaidžių ir šautuvų, intensyviai gynėsi granatomis, kurias nuo stačių aukštų šlaitų numesdavo 60–70 metrų. Matydamas, kad dėl tokio priešininko gynimosi atakuojantys daliniai turės didelių nuostolių, įsakiau trims sunkiesiems kulkosvaidžiams, išdėstytiems įvairiose aukštumos pusėse, sunaikinti pagrindinius priešo ugnies taškus – rankinius ir sunkiuosius kulkosvaidžius, nes jie ypač trukdė daliniams judėti, ugnimi šukuoti medžių viršūnes, kuriose buvo įtaisytos „gegutės“. Tuo tikslu, siekdamas palaužti besipriešinančiųjų moralinę dvasią, įsakiau iš visų turimų ginklų atidengti į aukštumą ugnį salvėmis. Po tokios intensyvios ugnies, kuri truko vieną valandą, priešininko pasipriešinimas pastebimai susilpnėjo.“

NKVD Alytaus apskrities viršininkas plk. Vasilijus Lisovskis, NKVD komisarui Juozui Bartašiūnui pranešdamas apie kautynes, taip įvertino partizanus: „Jie buvo nesutaikomi liaudies priešai ir su ginklu rankose kovojo „už laisvą nepriklausomą Lietuvą“. Nors artėjo paskutinės gyvenimo minutės, nė vienas iš banditų nemetė kovos lauko, kovojo iki sunaikinimo.“

1990 m. Kalniškės miške, mūšio vietoje, marijampolietis Jurgis Nevulis pastatė paminklą žuvusiems partizanams. Paminklas buvo atidengtas 1990 m. gegužės 13 d. Renginio metu rusų kariuomenės Alytaus desantininkai visiškai arti vykdė karines pratybas ir netrukus, naktį iš gegužės 21 į 22 d., paminklas kalne buvo išsprogdintas.

Išliko sveika tik atminimo lenta. Gegužės 29 d. J. Nevulis, padedamas D. Krakausko, A. Akelio ir K. Savičiaus, atstatė paminklą.

Taip pat kalno papėdėje stovi kryžius su tvorele, kur užkastos per mūšį granatų ir kulkosvaidžių nuplėštos žuvusiųjų palaikų dalys.