Tremties Trimitas

Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.

PAS PŪTVIEČIUS

š.m. kovo 7 d. šv. Jono parapijos salėje, Toronte, įvyko Pūtvio š. kp. metinis susirinkimas. Be įprastų kuopos valdybos narių pranešimų, įvyko valdomųjų organų rinkimai. Pirmininku perrinktas kuopos garbės š. St. Jokūbaitis. Į valdybą išrinkti sekantieji šauliai-ės: P. Jonikas — vice-pirm., R. Daugėlienė — sekretorė ir moterų vadovė, J. Mockus — iždininkas, J. Astrauskas — parengimų vadovas, J. Baranauskaitė ir A. Girdvainis — jaunimo vadovai.

Į kontrolės komisiją išrinkti šauliai: J. Česėkas, dr. K. Liutkus ir J. Jankaitis, o į garbės teismą: savano-ris-kūrėjas Kazlauskas, V. Bačėnas ir J. Jankaitis.

Buvo pasveikinti veiklūs šauliai Z. ir P. Jonikai, švenčią 25 metų vedybinio gyvenimo sukaktį.

Už sėkmingą kuopos atstovavimą sportinio šaudymo rungtynėse nuoširdžiai paplota sportinio šaudymo sekcijai ir jos vadovui š. V. Keturakiui. Šaudytojams buvo įteikti pažymėjimai ir juos gavo šauliai: Eug. Sičiūnas, G. Daugėla, A. Girdvainis, A. Navickas ir R. Daugėlienė.

Kuopos valdyba už pareigingumą padėkos lapais apdovanojo iždininką š. J. Mockų ir sav.-kūrėją š. V. Štreitą.

Prisaikdinti du nauji nariai — š. J. Baranauskaitė ir š. V. Stoikus. Keletas asmenų padavė pareiškimus įstoti į kuopą; š. V. Pečiulis, persikėlęs gyventi į Torontą, perėjo į mūsų kuopą iš DLK Gedimino š. kp.

Susirinkusieji buvo pavaišinti sesių šaulių pagamintais pyragaičiais ir kava.

Susirinkimas buvo gausus. Jam pirmininkavo š. V. Bačėnas, sekretoriavo š. A. Borkertas.

š. St. Jokūbaitis buvo paruošęs įdomią parodėlę: “Kuopos veikla foto nuotraukose ir laikraščių iškarpose”.

š. P. G.

PABALTIEČIŲ KORPO PENKMETIS

Kovo mėn. 20 d. šv. Jono Kr. parapijos salėje, Toronte, įvyko Pabaltie-čių Veteranų Korpo (Baltic Veteran Corps) penkerių metų veiklos minėjimas, susidėjęs iš oficialiosios, meninės ir linksmosios, su vaišėmis, programų.

Pagrindiniu kalbėtoju buvo Pabaltiečių federacijos pirm. R. J. Simonavičius. Invokaciją skaitė estų pastorius A. Raidur.

Oficialioje dalyje LB Kanados CV pirm. dr. S. Čepas prisegė LŠST šaulių žvaigždės ordiną lietuvių draugui, estų Laisvės kovų veteranui mjr. B. Reeman, kuris buvo korpo steigimo inicijatorius.

Žodžiu sukaktuvininkus sveikino pabaltiečių bendruomenių pirmininkai. Daug sveikinimų gauta raštu, kurių tarpe ir Lietuvos gen. konsulo Kanadai dr. J. Žmuidzino.

Meninę dalį išpildė estų veteranai, padainuodami estiškų ir vokiškų dainų. Dainas palydėjo akordeonas ir pijaninas.

Po to sekė vaišės ir pasilinksminimas. Grojo gera estų kapela. Trijų tautybių veteranai ir jų šeimų nariai jaukiai ir broliškai pabendravo iki vėlyvos nakties. Subuvimas sustiprino ryšius ir sutvirtino pasiryžimą tolesnei korpo veiklai.

Minėjimo programai vadovavo estas J. Kahar.

Lietuvius Pabaltiečių Veteranų kor-pe atstovauja V. Pūtvio šaulių kuopa.

š. P. G.

KUOPŲ VEIKLA

Jauniausioji šaulių šeimos narė — kar. Antano Juozapavičiaus šaulių kuopa, Klevelande, sausio 10 d. sušaukė savo susirinkimą ir kartu prisiminė Klaipėdos sukilimo metines.

Kuopos pirmininkas dr. K. Pautienis, pradžioje, kalbėjo apie Klaipėdos krašto sukilimą. Ta proga, pagerbti sukilimo dalyviai: A. Jonaitis, V. Braziulis ir Eidimtas. Žuvę dėl Lietuvos ir Klaipėdos krašto laisvės buvo pagerbti tylos minute.

Paskaitą apie šaulių veiklą skaitė teisininkas K. Krygeris. Po paskaitos, kuopos pirmininkas painformavo apie šaulių veiklą kitose kolonijose.

Šaulės moterys savo sekcijos vadove išrinko dr. M. Žilinskienę.

“Baltic Veterans Corps”, Toronte, 5-mečio šventėje apdovanotam šaulių žvaigždės ordinu, lietuvių draugui, estų mjr. B. Reeman, VI. Pūtvio š. kuopos pirm. S. Jokūbaitis įteikia pažymėjimą. Prie kuopos vėliavos — š. P. Jonikas.    Nuotr. S. Dabkaus

“Baltic Veteran Corps”, Toronte, 5-mečio šventėje. Estų pastorius A. Raidur skaito invokaciją.

Nuotr. S. Dabkaus

Vasario mėn. 15 d. Jono Vanagaičio šaulių kuopa, Bostone, sušaukė visuotiną narių susirinkimą kuopos pirmininko š. inž. Juozo Stašaičio bute, kuriame buvo paminėtas Lietuvos Nepriklausomybės Paskelbimo Aktas ir aptarta kuopos veikla ateičiai. Dedamos pastangos padidinti kuopos narių kiekį, ypač iš jaunimo tarpo.

Ats. kpt. Algis Makaitis, Vietnamo karo veteranas, davė šaulišką priesaiką. Šis jaunuolis yra labai veiklus studentų tarpe ir pirmininkauja komitetui Bostone, kuris tvarko Simo Kudirkos gelbėjimo reikalus.

Kitas Vietnamo karo veteranas, karininkas ir helikopterių pilotas, Kęstutis Stašaitis, kuopos vardu buvo apdovanotas Geležinio Vilko statulėle.

Vasario 28 d. įvyko DLK Kęstučio šaulių kuopos metinis susirinkimas. Kuopos pirm. š. P. Petrušaitis peržvelgė kuopos veiklą. Suruoštos Joninės, paminėtos Lietuvos Ginkluotų Jėgų atkūrimo metinės ir kuopos 15 metų veiklos sukaktis, dalyvauta Wis-consino Lietuvių Dienos suruošime ir t.t. Numatyta ir šiais metais ruošti Jonines, LGP minėjimą ir dalyvauti

WLD-je. Paskirta aukų: Vlikui — 25 dol., Jono Kalnėno fondui — 25 dol., Lituanus — 25 dol. ir Altai —- 20 dol.

Susirinkimui, kuris buvo užbaigtas Lietuvos himnu, pirmininkavo š. Vyt. Janušonis, Wisconsino universiteto lektorius ir sekretoriavo š. Ed. Shillingas.

Po susirinkimo įvyko šeimyninis pobūvis, kurį suruošė sesės šaulės — St. Petrušaitienė, F. Pliūrienė, Ida Tamulėnienė ir Mary Wedeikes.

Detroito jūrų šaulių švyturio kp. buvusios moterų vadovės jauniausia dukra Giedrė, Holy Redeemer gimnazijos 9-to skyriaus mokinė, buvo išrinkta tos gimnazijos karalaite. Gimnazijoje yra arti 1000 mokinių, tad Giedrė turi būti mokytojų ir mokinių labai mylima ir jų tarpe labai populiari. Ji mylima ir populiari ir lietuvių tarpe. Gražiai deklamuoja, gerai mokosi lituanistinėje “Aušros” mokykloje, gera vaidintoja. Kas svarbiausia — baigusi 8 skyrius, norėtų lankyti 9-tąjį ir neatitolti nuo lietuviško gyvenimo. Didžiuojamės jaunute Giedre ir jos mama, sese Sofija, išauginusią mielą lietuvaitę.

ŠAULIŲ GRETOS DIDĖJA

Naujai įsisteigusi karininko Juozapavičiaus šaulių kuopa Clevelande, š.m. kovo 14 d., prisiminė šaulių sąjungos įsteigėją Vladą Pūtvį. šv. Jurgio parapijos salėje buvo suruoštas minėjimas. Vladą Pūtvį pagerbti susirinko nemažai žmonių. Salėje ant scenos buvo pastatytas ir gėlėmis padabintas Vlado Pūtvio paveikslas.

Minėjimą atidarė kuopos pirmininkas dr. K. Pautienis. Jis pristatė atvykusius šaulius iš Čikagos ir pakvietė į garbės prezidiumą. Iš Čikagos į minėjimą buvo nuvykę šie šauliai: Vladas Išganaitis, Stasė Cecevičienė, Algirdas Budreckas ir p. p. Laurynaičiai.

Dr. K. Pautienis prisiminė mirusius šaulius savanorius ir dabartinius lietuvių kankinius — Kudirką, Bražinskus ir Simokaičius. Jis papraššė atsistojimu pagerbti ir tylos minute juos prisiminti.

Po to buvo pakviestas LŠST garbės narys Vladas Išganaitis tarti žodį. Jis vaizdžiai išdėstė Vlado Pūtvio gyvenimą, pasiaukojimą, pasiryžimą ir didelius jo nuveiktus darbus steigiant Lietuvos Šaulių Sąjungą.

Algirdas Budreckas pasveikino karininko Juozapavičiaus šaulių kuopą

šiais žodžiais: “Turiu garbės ir didelio malonumo sveikinti naujai įsisteigusią ir pavadintą karininko Juozapavičiaus šaulių kuopą. Lietuvių organizacijos išeivijoje turi tendencijos ne tik savo veikla, bet ir nariais mažėti. Deja, to negalima pasakyti apie šaulius, Šaulių S-ga Tremtyje yra lietuvybės ir lietuvių tautos saugotoja. Tokia ji buvo Lietuvoje, tokia ji yra atkurta ir išeivijoje. Šaulių s-gos svarbiausias tikslas išeivijoje — rūpintis Lietuvos valstybės suverenumu ir atgaivinimu šios patriotinės organizacijos laisvoje Lietuvoje, lietuvybės išsilaikymu ir auklėjimu lietuviško jaunimo, kad jis išliktų susipratęs. Tenka konstatuoti, kad šaulių gretos auga. Didžiuojasi šaulių s-ga ir jos vadovybė, kad šaulių organizacija didėja. Džiaugiasi šauliai, kad jų gretos auga.

Todėl sveikinu, Šaulių Sąjungos T. Centro valdybos ir Vytauto Didžiojo šaulių kuopos vardu, karininko Juozapavičiaus šaulių kuopą. Linkiu jos vadovybei ir šauliams sėkmingos darbuotės ir geriausios kloties.

.. .Bendromis jėgomis sutartinai dirbdami, tikrai galėsime mūsų kenčiančiai tėvynei greičiau priartinti laisvės rytojų.”

Po sveikinimo, jis paskaitė iš šaulių s-gos sukaktuvinės poemos fragmentus apie Vladą Pūtvį. Šią poemą skaitant, auditorijoje ne vienam iš klausytojų nuriedėjo ašara per skruostus ...

Po iškilmingosios dalies sekė meninė dalis. Meninėje programoje Dalė Sakaitė paskambino Bacho ir Šopeno kūrinius. Ji pasirodė kaip gera ir gabi pianistė. Iš 800 dalyvavusių pirmenybėse buvo išrinkti 8 geriausi mokiniai, o jų tarpe ir Dalė Sakaitė.

Meninei daliai pasibaigus buvo surengtos vaišės, kurias paruošė sesės šaulės.

Tenka tik džiaugtis, kad šaulių gretos didėja. Dr. K. Pautieniaus pastangomis įkurta ir vadovaujama karininko Juozapavičiaus šaulių kuopa dar labiau sustiprins Lietuvos šaulių Sąjungą Tremtyje.

Algirdas Budreckas

ČIKAGOS ŠAULIAI SURENGĖ SPEKTAKLĮ

Vytauto Didžiojo šaulių kuopos meno trupė suvaidino Nemunėlio parašytą patriotinio pobūdžio vaidinimą — “Čia mano žemė”. Vaidinimas įvyko kovo 28 d., Jaunimo Centre. Veiksmas vyksta mūsų pavergtoje tėvynėje, žiūrovas pamatė pavaizduotus lietuvių tautos sunkius išgyvenimus, o taip pat mūsų brolių ir seserų golgotos kelią, siekiant kraštui laisvės,

Vaidinime labai įmantriai dėstomi įvairūs momentai, o taip pat vykusiai išryškinti ir pateikti psichologiniai išgyvenimai. Lietuvis, nors ir būdamas komunistas, visvien, širdies gilumoje, trokšta Lietuvai laisvės ...

Vaidino:    Beržinį, kolchozo darbininką —- Pranas Tamkus, o jo žmoną—    Antanina Markuzienė; jų sūnų — Klemensas Juškevičius; milicijos viršininko padėjėją — Juozas Petrauskas; milicijos viršininką — Vladas Navickas ir jo žmoną Natašą — Salomėja Petrauskienė; jų duktė — Nijolė Viščiūtė ir milicininkas — Albertas Kvečas.

Vaidintojai savo roles atliko puikiai. Šis nuopelnas priklauso režisoriui — aktoriui Alfai Brinkai. Grimą atliko Korsakas, apšvietimą — Žygas.

Vytauto Didžiojo šaulių kuopos meno trupei vadovauja Juozas Petrauskas, kuris ne tik vaidino, paruošė dekoracijas, bet, taip pat, yra ir šio vaidinimo autorius.

Tikrai džiugu, kad mūsų šaulių tarpe yra tokių pasišventėlių, kurie savo poilsio laiką skiria taip svarbiems lietuviškiems reikalams.

Lietuvių teatras yra labai svarbus reiškinys mūsų lietuvybei išlaikyti. Lietuvių teatre gyvas lietuviškas žodis prabyla į lietuviškas širdis. Vaidinime yra įvairių išsireiškimų, kurie žiūrovui palieka ilgai neužmirštami.

Lietuviškus vaidinimus puoselėjant ir juos lankant tikrai galėsime išlikti lietuvybėje tvirti.

Po vaidinimo buvo pagerbtas meno vadovas Juozas Petrauskas, o taip pat, prisiminti Juozės ir Juozai. Vaišių metu J. Petrauskui buvo įteiktas Vytauto Didžiojo šaulių kuopos adresas. Jį sveikino: V. Išganaitis, R. Skipitis, A. Valatkaitis, K. Milkovaitis, A. Budreckas, A. Brinka, K. Klinauskas, A. Markuzienė ir M. Maksvytis. Pagerbimo vaišėms vadovavo Vladas Išganaitis. Spektaklis ir pagerbimo vakarienė praėjo pakilioje ir patriotinėje nuotaikoje.

Algirdas Budreckas

GARBĖS ŠAULYS STASYS BARAUSKAS

Lietuvos Karaliaus Mindaugo šaulių kuopa Montrealyje, kovo mėn. 7 d. susirinkime, išrinko š. Stasį Barauską garbės šauliu.

Stasys gimė 1906 m. gegužės mėn. 21 d. Panevėžio apskrityje. Viduriniame moksle lavinosi privačiai. 1927

-    28 m. atliko karinę tarnybą. Į LŠ S-gą įstojo 1923 m. Priklausė 149-jam šaulių būriui Panevėžio rinktinėje, kuris vėliau buvo pavadintas 9-tu Paystrio šaulių būriu. 1928 m. buvo paskirtas to būrio vadu. 1930 m. baigė šaulių būrių vadų kursus prie Panevėžio rinktinės.

š. Stasys Barauskas

1935 m. jam buvo pavesta organizuoti šaulių raitelių būrį toje pačioje apylinkėje, kurį suorganizavus, buvo paskirtas jo vadu. Už gerai atliktas pareigas rinktinės vadas apdovanojo jį gražiu kardu.

Nuo 1935 iki 1940 m. ėjo įvairias būrio valdybos pareigas Trakų rinktinėje. 1940 m. buvo paskirtas atskiro šaulių skyriaus vadu Vilniaus rinktinėje.

Pergyvenęs karo audras ir tremtinių stovyklų vargus, atvyko į Kanadą ir įsikūrė Montrealyje. Čia, 1956 m., buvo vienas iš pradininkų įsteigti šaulių kuopą. Ją įsteigus, 10 metų buvo jos valdybos pirmininku. Tuo laiku buvo gautas Quebeko valstijos čarte-ris, suprojektuota ir įgyvendinta uniforma, įsigyta kuopos vėliava, įsteigtas šalpos fondas ir t.t.

1966 m. gegužės mėn. kuopos šauliai buvo jam suruošę 60 metų sukakties paminėjimą, kartu atžymint ir dešimties metų vadovavimą kuopai.

Apdovanotas -— Nepriklausomybės medaliu, šaulių žvaigždės medaliu ir ordinu.

Naujam garbės šauliui, dabar jau peržengiančiam 65 metų amžiaus slenkstį, linkime geriausios sveikatos ir našios sėkmės šauliškame darbe.    Jurgis Milas

A.A. ŠAULYS ROMUALDAS BENOTAS

š.m. kovo mėn. 4 d. šv. Juozapo ligoninėje, Toronte, po sunkios ligos, mirė Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vl. Pūtvio kuopos šaulys Romualdas Benotas.

Romualdas Benotas

Romualdas buvo gimęs 1897 m. kovo mėn. 7 d. Raikėnų km., Rokiškio aps., ūkininko šeimoje. Baigęs Pandėlio pradžios mokyklą, dirbo tėvų ūkyje. Pašauktas į kariuomenę, 1919-1920 m. tarnavo Zarasų komendantūroje ir baigė tarnybą jaun. puskarininkio laipsniu. Nuo 1920 m. iki 1939 m. dirbo įvairiose Rokiškio aps. policijos nuovadose. Prijungus Vilniaus kraštą prie Lietuvos, kaip pavyzdingas policininkas, buvo komandiruotas į Vilniaus miestą ir tarnavo iki 1940 m. Bolševikams Lietuvą okupavus, grįžo su šeima į gimtąjį ūkį. Per 1941 m. birželio trėmimus, enkavedistų užtiktas namuose, spėjo pabėgti, iššokdamas pro langą. Vienok, jo šeima buvo ištremta į Sibirą.

Antrą kartą artėjant frontui, pasitraukė į Vokietiją ir dirbo pas ūkininką Drezdeno apylinkėse. Rusams okupavus vietovę, laimingai perėjo frontą ir patekęs į amerikiečių zoną, įsijungė į Ansbacho lietuvių tremtinių stovyklą. Vėliau gyveno Rebdorfo stovykloje.

Stovyklose, kaip patyręs policijos pareigūnas, dirbo jų policijoje.

1938 m. Lietuvos Tautinėje olimpijadoje individualinėse šaudymo rungtynėse 9 kalibro pistoletais laimėjo aukso medalį. Daug kartų yra dalyvavęs policijos ekipoje įvairiose šaudymo rungtynėse pistoletais.

1928 m. įstojo į šaulių eiles, pradedant Kriaunų šaulių būriu, ir jose išbuvo iki LšS-gos likvidavimo.

Emigracijai iš Vokietijos prasidėjus, velionis 1948 m. atvyko į Kanadą. Pradžioje dirbo įvairius pasitaikančius darbus Windsoro apylinkėse, o vėliau atvyko į Torontą, kur gavo pastovų darbą ir aktyviai įsijungė į lietuviškąjį veikimą.

Visą laiką siuntiniais šelpė savo šeimą Sibire ir vėliau Lietuvoje. Prieš penkis metus jo žmona Teklė atvyko nuolatiniam apsigyvenimui į Kanadą. Ji ir globojo velionį sunkios ligos metu.

Romualdas, vienas iš pirmųjų, įstojo į atkurtą tremtyje šaulių vienetą Toronte ir buvo pavyzdingas šaulys. Kuopa pagerbė savo pirmūną, pastatydama uniformuotą garbės sargybą laidotuvių namuose ir bažnyčioje. Karstas buvo padengtas Lietuvos vėliava. Pamaldas laikė ir prasmingą pamokslą pasakė kuopos šaulys kun. klebonas Petras Ažubalis.

Palaidotas Šv. Jono Kr. lietuviškose kapinėse kovo mėn. 7 d., į kur velionies palaikus atlydėjo gausus būrys draugų. Atsisveikinimo kalbas pasakė VI. Pūtvio š. kp. pirm. š. St. Jokūbaitis ir LB Toronto apyl. pirm. S. Karpis.

Lietuvos himną giedant, šauliai karišku saliutu atsisveikino paskutinį kartą su savo idėjos broliu.

Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas 10 M. Nepriklausomybės ir šaulių žvaigždės medaliais.

š. P. Gulbinas

Apie a.a. R. Benotą, papildo J. Seibutis iš Kanados:

“Kaip sąžiningas Lietuvos pareigūnas jis okupantams buvo nepageidaujamas ir per garsųjį 1941 metų Birželį buvo įtrauktas į išvežamųjų sąrašą. Romui pavyko pabėgti, bet žmona Teklė su trim mažyliais atsidūrė Rusijos platybėse, kur turėjo iškentėti 20 metų. Pagaliau, po sibirinės odisėjos jai pavyko sugrįžti Lietuvon ir net atvažiuoti Kanadon pas savo vyrą. Benotas, atskirtas nuo savo mažyčių vaikų, troško pamatyti iš jų nors vieną suaugusį. Savaime aišku, ir vaikams būtų buvę įdomu pamatyti savo tėvą. Todėl maldavo Maskvą, kad nors vieną išleistų aplankyti sergantį tėvą. Tačiau, rusas nebūtų rusu, kad atjaustų šeimos skausmų ir meilę. Taip R. Benotas mirė, nepamatęs savo vaikų, vaikai — tėvo.


MENO PUOTA DETROITE

Lapkričio mėnesį viešėdamas Clevelande šaulių S-gos ir Stasio Butkaus kp. Detroite p-kas V. Tamošiūnas susitarė su “Čiurlionio” ansamblio vadovais ir pakvietė ansamblį koncertui Detroite. Koncertą ruošti sutarė abi kuopos. Paruošiamųjų darbų didžiuma: susirašinėjimas, propagandos reikalai ir suorganizavimas sveikinimų rinkėjų — krito ant pirmininko pečių. Bilietus platinti padėjo St. Butkaus kp. sesės: O. Ambrazevičienė, E. Jodinskienė, S. Kaunelienė, L. Mingėlienė, R. Plepienė, Br. Selenienė, Vl. Šiurkienė, V. Šulcienė, J. Švobienė ir kit., tačiau nei programai sveikintojų rinkime, nei bilietų platinime niekas negalėjo p-kui prilygti.

Pagaliau gegužės 16 d. 3 val. po pietų į didelę modernios gimnazijos salę ėmė rinktis lietuviai ir svetimtaučiai. Kai pakilo uždanga ir melsvos šviesos apšviesti pasirodė choristai su vadovu A. Mikulskiu, publika pasveikino juos katutėmis. Miela buvo žiūrėti į puošniais tautiniais drabužiais pasipuošusius čiurlioniečius. O kai ėmė plaukti daina po dainos, tur būt, ir svetimtaučiai pajuto, kad tos dainos atspindi lietuvių tautos svajingą, ramią, savo tėvų žemę karštai mylinčią sielą.

Kai antrojoje dalyje sučiulbo paukšteliai ir pragydo lakštutė, grakščios mergaitės, J. Kavaliūnaitės ir M. Leknicko paruoštos, ėmė šokti Blezdingėlę — pasirodė naujas ansamblio veidas. Sekė dainos su kanklių, lumzdelių ir kitų muzikos instrumentų palyda. Sekė gyvi šokiai: Subatėlė, Kalvelis, Malūnas. Šokiams grojo jaunieji kanklininkai, instrumentalistai ir dainavo visas choras. Ir publika plojo ir šaukė šokėjams, vadovui, šokių vadovams ir režisoriui Petrui Maželiui. Vėl dainos su solistais ir instrumentalistais. Vėl katučių audra. Pagaliau atėjo laikas baigti koncertą, nes ansambliečių dar laukė kelionė namo. Apdovanoti gėlėmis, trumpu, bet svariu p-ko padėkos žodžiu palydėti, ansambliečiai paliko sceną, tačiau, koncerto metu išgyventi įspūdžiai liko. Garbė Detroito šauliams, kad nepabūgę išlaidų suruošė detroitiečiams tą nepaprastą meno puotą.

Iki pasimatymo Kultūrinėje savaitėje, Dainavoje! Visi atsiveža gerą nuotaiką, o sesės dar ir po porą valgių receptų ir savo rankdarbius.

DAILIŲJŲ MENŲ IR PRITAIKOMOJO MENO KOLEKTYVINĘ PARODĄ PALYDĖJUS

V. MINGĖLA

Detroito Stasio Butkaus šaulių kuopa suruošė devyniolikos menininkų mėgėjų kolektyvinę parodą. Tai pirmas šio masto kultūrinis įvykis Detroito lietuvių gyvenime.

Šią parodą atidarė LŠST c. v. pirm. Vincas Tamošiūnas, pasveikindamas taip gausiai šion parodon įsijungusius menininkus ir dar gausiau atėjusius šios parodos apžiūrėti žiūrovus. Trumpą žodį tarė, šios parodos rengėjas — Stasio Butkaus kuopos Spaudos ir Kultūros sekcijos pirm. š. Jonas Švoba. Menininkų vardu trumpai pabylojo LŠST c. v. moterų šaulių vadovė ir šios parodos menininkė — dalyvė š. K. Kodatienė. Menininkų vardu kelis žodžius tarė A. Stakauskas, pareikšdamas, kad savo anglimi pieštą dr. J. Basanavičiaus portretą jis dovanoja “Aušros” Lituanistinei mokyklai.

Meną mėgstanti Detroito lietuvių visuomenė šios parodos eksponatais gėrėjosi nuo balandžio 17 iki 25 d., daugiausia šeštadieniais ir sekmadieniais. Tiek daug meno kūrinių, įvairiausių meninių darbų! Eksponatų gausumas užgožė Lietuvių Namų salę. Kiekvienas menininkas turėjo, kad ir nedidelį, savo darbams iškabinti arba išdėstyti, kampelį, tartum mažytį paviljoną. Parodos atidarymo iškilmėsna atėjo apie 300 meno mėgėjų. Jie visi buvo šaulių moterų sekcijos pavaišinti kavute ir pyragaičiais. Šiai sekcijai vadovauja š. Bronė Selenienė. Per visą savaitę eksponatais gėrėjosi virš 500 asmenų.

Daugiausiai ir plačiausiai čia buvo atstovaujama tapyba: aliejus, akrilika ir akvarelė. Mažas kiekis buvo grafikos ir anglies piešinių. Žavėjomės keramika, vazomis, mozaika išpuoštais staleliais, dubenimis, lėkštėmis, puodeliais, koplytstulpiais, tautodailės kūriniais, mažomis skulptūromis, sodybos dalykais, tautinėmis juostomis, tautiniams drabužiams skirtomis medžiagomis, kurios daugiausia buvo taikomos lietuviškoms lėlėms puošti.

Parodos dalyviai — menininkai:

1. Vanda Balynienė (tapyba); 2. Jurgis Baublys (įvairūs medžio darbai) ; 3. Jonė Beržanskytė (keramika ir mozaika); 4. Alė Butkūnienė (tapyba); 5. Irena Černiauskaitė — Christou (grafika, tapyba, keramika) ; 6. Albinas Grigaitis (tapyba); 7. Juozas Jasiūnas (sodybos menas — juostos, tautiniams drabužiams audeklai) ; 8. Antanina Jonynienė (keramika — mozaika); 9. Jonas Kavaliauskas (modernioji tapyba); 10. Kunigunda Kodatienė (tapyba); 11. Sofija Petravičienė (keramika); 12. Aldona Petrauskaitė (tapyba, grafika) ; 13. Aleksandras Stauskas (portretų, figūrinė anglis, pieštukas); 14. Pranas Zaranka (tapyba); 15. Ringailė Zotovienė (tapyba); 16. Danguolė Jurgutienė (tapyba); 17. Viktoras Perminas (medžio mozaikos paveikslai, lipdyba; 18. Eleonora Rastenienė (meniški mezginiai —- pagalvėlės), 19. Irena Vizgirdaitė (tapyba).

Menininkų tarpe buvo ir labai stiprių jų pasirinkto meno atstovų. Vieni jų buvo baigę (jaunesni) amerikines meno mokyklas (tai modernaus meno atstovai), bakalauro laipsnio, o kiti tik iš gimnazijos beišeiną. Buvo, iš vyresniųjų tarpo, lankiusių ar užbaigusių kokius nors meno kursus. Tačiau, dauguma šios parodos dalyvių jokių meno mokyklų nėra lankę, jie jau gimdami atsinešė meninį talentą.

Vis dėlto išskirtinai gerų, savo turiniu įdomių, menininkų nevalia nutylėti. Štai dail. Vanda Balynienė,

Keramikinės mozaikos menininkė Antanina Jonynienė prie savo kūrinių, išstatytų Stasio Butkaus šaulių kuopos suruoštoje parodoje.

K. Sragausko nuotr.

jau seniai reiškiasi Detroite savo sėkmingais peizažais, gamtovaizdžiais. Ir ši sykį jos aliejumi tapyti paveikslai buvo įdomūs, vyraujant tamsiom spalvom, su modernizmo atspalviu. Jos kūryba traukė žiūrovų dėmesį ir prie jų gana daug lankytojų stoviniavo ir gėrėjosi.

Jurgis Baublys — domus ir vertas dėmesio kūrėjas, visuomenės veikėjas, iš profesijos — agronomas, LŠST c. v. I-sis sekretorius, mūsuose žymus kultūrininkas ir dailininkas, kuris sugeba savo kūrybinį gyvybingumą įkvėpti ir skaptuojamam medžiui. Detroito Lietuvių Namus puošia Jurgio Baublio įvairių Lietuvos miestų herbai — spalvuota mozaika. Jo medžio darbus atstovavo koplytstulpiai, lietuviška sodyba su klėtele. Vytauto Didžiojo muzėjaus modelis, nors dar neužbaigtas. Ypač įdomus ir vertingas jo sukurtas Lietuvos reljefinis žemėlapis — modelis 1:532.000 mastelio. Jis šiam kruopščiam kūrybiniam darbui paaukojo visą eilę metų ir neseniai jį užbaigė. Šiame reljefiniame žemėlapyje tiksliai nužymėti kalnai ir slėniai, upės ir ežerai: upės vingiuojasi gyvatės vingiais ir dažytos juoda spalva, ežerai žydrūs, tuo tarpu visas reljefas dažytas tamsiai ruda

Algirdas ir Irena Budreckai padovanojo Čikagos šaulių rinktinei trofėjų, dėl kurios šaulių kuopos varžysis šaudyme. Algirdas Budreckas (deš.) įteikia pereinamąją taurę Čikagos šaulių rinktinės pirmininkui Pranui Tomkui. Kairėje stovi ir stebi šaulių s-gos garbės narys Vladas Išganaitis.

V. Noreikos nuotrauka

spalva. Dėl Lietuvos teritorijos sienų ir jam buvo kilę įvairių neaiškumų, nes visa tikroji Lietuvos teritorija jam nepasiekiama. J. Baublys pažymėjo tas vietoves, upes, ežerus, miestelius ir kaimus, ir tas sienas, kurios buvo 1920 m. Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartyje paminėtos.

J. Baublio, meno kampelyje buvo išstatytos, jo išdrožinėtos, atkurtos senovinės archeologinės iškasenos: lietuviški durtuvai, kardai; kirvukai, sagtys, spyrankės ir kitokios puošmenos. Nors tie jo drožiniai buvo visi iš medžio, bet žiūrovai negalėjo patikėti, nes jie buvo kaip tikri ir priminė auksą, sidabrą ar plieną.

Ringaiiė Zotovienė viešai pasireiškė pirmą kartą šioje parodoje, bet jau kaip augšto lygio menininkė. Ji

mėgsta meną, jį studijuoja, juo džiaugiasi. Jos grafika ir auto portretas su profesinės dailininkės žymėmis.

Irena Černiauskaitė — moderniojo meno atstovė. Yra baigusi bakalauro laipsniu universiteto meno skyrių. Jos kūriniai įdomūs, įvairūs, daugiausia prie jų stovinėjo jaunesnio amžiaus žiūrovai.

Albinas Grigaitis — kolkas nepretenduojąs į profesinių dailininkų elitą. Tačiau jis žiūrovams patiko. Jo peizažai, vaizdeliai, realistinio stiliaus, bet pagaunantys žiūrovo dėmesį. Iš penkių gamtovaizdžių, dviejų paveikslų nebeparsivežė namo.

Juozas Jasiūnas — baigęs Lietuvoje, Kaune, meno mokyklą. Buvo dailininkas, tapytojas. Šiuo metu jis audžia gražius, vinguringus, spalvingus, lietuviško tautinio rašto audinius. Audžia įvairias juostas, stalams dengti takelius, staltieses, taip pat lietuviškom lėlėm puošti, pagal tautinių drabužių stilių ir pobūdį medžiagas.

Jonas Kavaliauskas — jaunas vyras, berods jau baigęs Amerikoje aukštąjį mokslą bakalauro laipsniu. Jo puikūs ir vertingi moderniojo meno darbai kreipė daugiau jaunųjų lankytojų dėmesį.

Antanina Jonynienė — berods jokių meno mokslų nebaigusi, bet jos keramikos — mozaikos spalvingi darbai su lietuviškų raštų puošmenomis, tur būt, visus lankytojus, tiesiog, žavėjo. Mažai teteko iš jos išstatytų eksponatų namo parsivežti. Jos dar-

 

1970 m. lapkričio 1 d., Toronte, Kanadoje, jsisteigė LŠST Jūrų šaulių vienetas, kuris savo nariais jau perviršijo būriui nustatytą skaičių. Nuotrauka daryta po naujų narių priesaikos, gegužės 30 d., susirinkime. Iš k. į d., stovi: CV sporto vadovas V. Keturakis, iždininkas T. Galinis, narys E. Bičiūnas, sekretorius J. Šimkus ir pirmininkas V. Rušas.

 

bai, vazos ir lėkštės, išpuošti spalvuotomis mozaikomis ir lietuvišku raštu, o staleliai buvo dėmesio centre. Jos vardas ir kūrybiniai darbai jau kelinti metai kelia lietuviškos visuomenės susidomėjimą. Daugis vyksta į jos namus ir užsisako sau tai, apie ką ilgai svajoti tegalėjo.

Kunigunda Kodatienė — ji iš mėgėjų dailininkų eilių, vis dar jieškojimų kelyje. Ji dar skrajoja tarp realistinės ir abstraktinės kūrybos. Stilius nenusistcvėjęs. Ji yra suruošusi net 3 savo tapybos darbų parodas.

Sofijos Petravičienės — keramikos darbai nepasižymėjo rašto įdomumu, ar kokiomis akį viliojančiomis lietuviškomis puošmenomis. Ji buvo išstačiusi apie 40 keramikos darbų.

Pranas Zaranka — dukart visus lankytojus nustebino. Mes, detroitiečiai, daugelį metų pažįstame jį kaip gerą, mokslus baigusį tenorą, solistą; pažįstame kaip stropų Lituanistinės mokyklos vedėją — mokytoją; gabų vaikų vaidybos paruošėją, vaikų choro vedėją; gabų plunksnos valdytoją ir ilgametų Darbininko, N. Y., bendradarbį. Jo peizažai buvo dėmesio centre. Iš savo išstatytų tapybų (aliejus) jis 3 tuojau pardavė. O vėliau gal ir daugiau.

Detroito Spaudos ir Kultūros sekcijos suruoštoji paroda dar ilgai pasiliks detroitiečių atmintyje.

PASKIRTOS PREMIJOS LŠST Spaudos Informacijos komisijos premijas skirti sekcija, susidedanti iš šaulių: Stp. Jakubicko, K. Milkovaičio ir P. Petrušaičio, pagal balsų daugumą paskyrė premijas asmenims, kurie bendradarbiavo šauliškoje spaudoje ir puoselėjo šaulišką idėją, bei rašė apie šaulišką veiklą lietuviškoje spaudoje.

I    — 100 dol. premija paskirta buvusiai “šaulė Tremtyje” redaktorei, šaulei Kunigundai Kodatienei.

II    —- 75 dol. premija paskirta šauliui, žurnalistui Vladui Mingėlai ir III — 50 dol. premija paskirta šauliui, žurnalistui Algirdui Budreckui.

Premijos paskirtos už 1970 metus. Jos bus įteiktos per šaulių kultūrinę savaitę Dainavoje, kuri įvyks 1971 m. birželio mėn. 13-20 dienomis.

LIETUVOS RAITELIUS PRISIMENANT

J. LEVINSKAS

Kartais mes prisimename mūsų buvusios kariuomenes kai kuriuos karius, vienus kaip didvyrius, kitus kaip pasižymėjusius, o trečius — gal todėl, kad jie buvo mūsų Tautos sargyboje. Čia norėčiau priminti buvusio 3-jo dragūnų pulko, jaun. psk. Petrą Burkevičių, kuris šiuo metu gyvena Burton-On-Trent, Anglijoje.

Petras Burkevičius praleido savo jaunų dienų didelę dalį Lietuvos kariuomenėje. Jis tuo didžiuojasi ir laiko nepamirštamu dalyku. Gimęs 1914 m. kovo mėn. 12 d., Laborų km., Linkuvos valsč., Šiaulių apskr., mažoje šeimoje, jau iš mažens tėvų buvo auklėjamas lietuviško patrijotizmo, augo ir dirbo gražiame ir pavyzdingame tėvo ūkyje, iki atėjo laikas stoti į kariuomenę. Įstojo 1935 m. į tuometinį, naujai iš gusarų ir ulonų tveriamąjį, 3-jį Lietuvos dragūnų pulką, kuris tuomet buvo naujokais perpildytas.

P. Burkevičius stengėsi tarnybą atlikti gerai ir tvarkingai, ir savo pareigas visuomet atlikdavo sąžiningai. 1936 m. jis buvo pakeltas į jaun. puskarininkio laipsnį.

Kadangi jis buvo gyvas, apsukrus ir paklusnus ir, svarbiausia, iš prigimties sugebėjo ir mokėjo tinkamai apsieiti su arkliais, todėl eskadrono vado majoro Vaznonio rūpesčiu buvo paskirtas dragūnų pulko jaunųjų arklių apmokymo tvarkytoju bei jų prižiūrėtoju, viename dideliame dvare prie Tauragės. Jam tas pareigas einant, sykį teko didelė ir garbinga pareiga, bei privilegija atreportuoti kariuomenės vadui gen. Raštikiui, kuris kaip tik tuo metu buvo atvykęs vizituoti pulką ir naujai įsigytas pulko arklides. Vėliau, jau tremtyje dar gen. Raštikiui būnant Anglijoje, jaun. psk. P. Burkevičiui teko pasimatyti su juo. Tą įvykį gen. Raštikis puikiai prisiminė.

Tuometinis pulko vadas buvo plk. P Rėklaitis, o jo padėjėjas plk. Prūsaitis. Tame pačiame pulke dar tarnavo ir viršila S. Čereškevičius, kuris šiuo metu gyvena Anglijoje, Birminghamo mieste.

Jaun. psk. P. Burkevičius labai apgailestavo, kad 1937 m. mūsų gražiosios ir šauniosios dragūnų uniformos buvo panaikintos ir suvienodintos, kažkaip nubluko gražusis dragūnų pulkas.

1937 m. pilnai atitarnavęs, su pagyrimais bei pasižymėjimais, jaun. psk. P. Burkevičius buvo prašomas ir toliau kariuomenėje pasilikti liktiniu, nes tikrai buvo patikimas, darbštus ir sąžiningas. Tačiau, kad

Jaun. psk. Petras Burkevičius

ir sunku buvo palikti savo žirgelius ir visa, kas jam taip miela buvo, tėvelio prašomas, toliau kariuomenėje pasilikti nebegalėjo ir grįžo tvarkyti pavyzdingą tėvelio ūkį.

Raudonajam slibinui 1944 m. grįžtant, jaun. psk. P. Burkevičius turėjo apleisti savo numylėtą Lietuvos kraštą ir gražiąją tėvelio sodybą. Ir vėl teko imtis ginklo, nors ir ne tokiose pareigose ir be širmųjų žirgelių. Dabar jam teko kovoti ginklu prieš savo Tėvynės didįjį priešą — bolševizmą.

Traukiantis iš Lietuvos 1944 m., buvo sudarytas lietuviškos gynybos punktas, iš buvusių lietuvių karių ir partizanų, prie Pliukšių dvaro, kur jaun. psk. P. Burkevičius žymiai reiškėsi, gindamas savo krašto laisvę. Vėliau buvo sudarytas Lietuvių pulkas, kuris kovėsi didelėse kautynėse prie Sedos, 1944 m. spalio mėn. 7-8 d. d.

Neužtekus kadro lietuvių karininkų, jaun. psk. P. Burkevičiui teko eiti skyrininko, būrininko ir būrio vado pareigas ir tose kautynėse dalyvauti.

Vykstant kovoms Sedos miestelyje (pagal jo pasakojimą ir pulke tarnavusio ir kautynėse dalyvavusio A. Tirevičiaus, kuris taip pat dabar gyvena Anglijoje, Derby mieste) buvo girdimi mūsų raudonųjų lietuvių šauksmai per garsiakalbius: “broliai lietuviai, pasiduokite, kam šaudote į savuosius”.

Tačiau esant silpnom jėgom, nors vokiečiams ir kiek padedant, rusų stiprų puolimą neišlaikius, jaun. psk. P. Burkevičiui ir kitiems lietuviams teko trauktis Vokietijon, vis kovojant prieš rusišką slibiną, vedant kautynes po kautynių. Galiausiai vienoje kovoje jaun. psl. P. Burkevičius tapo sunkiai sužeistas, už ką vėliau buvo apdovanotas Sužeidimo medaliu, kuo jis labai didžiavosi, nes tai buvo jo pralieto kraujo už savo tėvų žemę medalis. Tas sužeidimas, galiausiai, išgelbėjo jaun. psk. P. Burkevičių ir iš bolševikų nagų, nes tik sužeistuosius bespėjo pergabenti į tolimą užfrontę, ir tai dėka vokiečių Raudonojo Kryžiaus.

Begulėdamas ligoninėje Hamburge, jaun. psk. P. Burkevičius sulaukė ir karo pabaigos, tačiau kaip tarnavęs vokiečių kariuomenėje, anglų buvo paimtas į nelaisvę, internuotas ir galiausiai, išvežtas į Belgiją. Tenai jau buvo apie 12,000 lietuvių, 19,000 latvių ir apie 9,000 estų ir vokiečių, kurie sudarė daugumą.

Bebūnant nelaisvėje, lietuvius, latvius, bei estus dažnai lankydavo rusų ambasados tarnautojai, kurie dėdavo visas pastangas, kalbindami ir ragindami visus grįžti į gimtuosius kraštus, meluodami, kad namuose laukia tėveliai, sesutės ir mylimos mergaitės bei kiti šeimos nariai. Sakė, kam čia dabar vargstate kaip žmogžudžiai už geležinių vielų, kaip tuo tarpu, namuose laukia didžiausia laisvė. P. Burkevičius ir kiti, atsakydami tiems agentams, rusų kalba sakydavo: “Grąžinkite mūsų kraštui laisvę, neškitės savo skarmalus į didžiąją tėvynę, tuomet mes ir neprašyti, su mielu noru, sugrįšime”. Nelaisvėje bebūnant, ir vėliau išsiaiškinus, kad jis yra lietuvis, jaun. psk. P. Burkevičius, galiausiai, buvo grąžintas i Vakarų Vokietiją, kur, kartu su daugiau apsišvietusiais lietuviais kariais, įstojo į anglų R. E. M. E. organizaciją, kur išbuvo iki emigracijos 1947 m.

Atvykus į Angliją 1947 m., iš pradžių, teko jam dirbti viename iš gražiausių Anglijos kurortų, Eastbourne vėliau vienoje elektros firmoje, ir galiausiai, jau daugelis metų, jis dirba vienoje iš didžiausių Anglijos Midlando alaus daryklų, “Bas” firmoje, kuri yra Burton-On-Trent.

Laikui bėgant, P. Burkevičius susirado sau gyvenimo draugę iš Romos, vedė ją, susilaukė sūnaus ir dukrelės, ir dabar gyvena ramų ir gražų gyvenimą. Kaip lietuvis patrijotas, priklauso D. B. L. S-gos Derby skyriui, reiškiasi veikloje, bei palaiko visus lietuviškus parengimus, bei visokią lietuvišką veiklą, išsirašo įvairius lietuviškus laikraščius, bei žurnalus.

Tai tik mažas pavyzdėlis vieno gero lietuvio patrijoto, kartu Lietuvos kariuomenės 3-jo dragūnų pulko kario išgyvenimų trupinėlis.

Vet. vrš. Jurgis Gorškovas

Kuriantis Lietuvos kariuomenei, į gusarų pulką, 1919 m., vienas iš pirmųjų Veterinarijos pareigūnų įstojo kūrėjas - savanoris veterinarijos viršila Jurgis Gorškovas. Gimęs 1862 m. vasario 12 d. Kalnėnuose, prie Kauno — ūkininkas. Iš kariuomenės buvo atleistas i pensiją. Mirė 1952 m. vasario 14 d. Kaune ir buvo palaidotas Kauno kapinėse.

Jo duktė Marija Botscharow, su savo vyru, abu tremtiniai, apsigyveno Newton, Mass. Amerikoje.

Be to, jų (Botscharowu) duktė Tatjana Kochs, taipogi gyvena Newton, Upper Falls, Mass., Amerikoje.

(žinias suteikė kavalerijos mjr. Bronius Bajerčius)