Gegužės 21-oji.Gorlago 2-asis skyrius. Gorlago viršininko generolo Semionovo nurodymu čionai perkelti peiliais apsiginklavę ypač pavojingi banditai. Zonoje atsirado aukų. Dėl tos priežasties 5 dienas lagerininkai neišėjo į darbą63.
Gegužės 23-ioji.1-asis lagerio skyrius. Išsiunčiant etapu grupę lagerininkų, vyresnysis leitenantas Širiajevas vieną kalinį nušovė, o kitą į galvą sunkiai sužeidė (abudu buvę tikintys, todėl prašė jų neišskirti). Ir jis buvo paskatintas: Širiajevas netrukus paskiriamas Gorlago 4-ojo skyriaus centrinio izoliatoriaus (SIZO) viršininku.
Gegužės 25-oji.4-asis skyrius. Iš Gorlago centrinio ŠIZO į 5-ąjį skyrių konvojui lydint 16 žmonių koloną, seržantas Cygankovas nušovė Emilį Sofroniką, kalinį Nr. F-630. Jo kūnas sunkvežimiu buvo nugabentas į 4-ojo skyriaus ligoninę. Apie tai tučtuojau sužinojo visos zonos. G. Klimovičiaus atsiminimuose minimas Piotras Klimčiukas, J. Griciako - Piotras Safroniukas, I. Kasilovo - Saproniukas. (Po dviejų mėnesių lagerio teismas V. Cygankovą visiškai išteisino, „jo veiksmuose neradęs nusikaltimo sudėties“, ir šis, gavęs pagyrimo raštą, demobilizavosi ir įsitaisė Krasnodare milicininku.)64
Skaityti daugiau: NORILSKO SUKILIMO KRONIKA
Netgi visiškai slaptose 1953 m. Norilsko kombinato darbo ataskaitose apie kalinių sukilimą buvo rašoma gana miglota, mįslinga kalba. Pavyzdžiui, „Metinėje ataskaitoje apie kapitalinius įdėjimus“, kuri saugoma Norilsko miesto valstybiniame archyve, pažymėta: „Nuo 1953-iųjų metų gegužės 26-osios iki rugpjūčio dėl daugelio aplinkybių, nepriklausančių nuo kombinato, statyba atsidūrė itin sunkioje padėtyje - tiek aprūpinant darbo jėga, tiek tiekiant statybines medžiagas. Nuo gegužės 26-osios iki liepos pabaigos Gorlago režimo sąlygomis į Norilsko miesto įvairių objektų statybas - nikelio gamyklos, nikelio kasyklos, gamyklos Nr. 25 ir į kitas -pagrindinė darbo jėga visai nebuvo išvedama arba ją išvesdavo itin retai ir ne visos buvusios sudėties. Ši aplinkybė paralyžiavo taip pat visų pagrindinių statybinių medžiagų gamyklų darbą... Dėl viso to Norilsko miesto ir svarbiausių pramonės objektų statybos ilgoką laikotarpį geriausiu -vasaros - metu visiškai sustojo arba veikė itin lėtai ir tik kai kuriuose ruožuose. Kapitalinių įdėjimų planas per antrąjį ketvirtį įvykdytas 95,2 proc., o per III ketvirtį - tik 73,4 procento...“81
Nuostolių, kurių patyrė kombinatas per kalinių streiką, dydžiai kartojami daugelyje ataskaitų. Dažniausiai minimi 6 milijonų rublių nuostoliai. Bet kartais jie susiejami vien su statyba, o kartais - su viso kombinato darbu. To kaltininkais laikomi tai visi lagerio skyriai, tai vieni katorgininkai, kaip tai užrašyta Krasnojarsko krašto teismo B. Šamajevo grupės bylos nuosprendyje. O Norilsko lagerių prokuroro pavaduotojo J. Pavlovskio, vedusio katorgininkų (komiteto nario Aleksandro Gulio ir kt.) bylas, teigimu, nuostoliai sudaro 2-2,5 milijono rublių. Iš visko sprendžiant, kombinatui iš tikrųjų laikinai trūko pigios darbo jėgos, žlugo planas, bet matyti ir akivaizdžios pastangos streikui suversti padarytus neapskaičiuotus nuostolius.
Skaityti daugiau: SUSIDOROJIMAS. REZULTATAI. IŠVADOS
Edvardas Burokas
IŠSILAISVINIMO KOVŲ PĖDSAKAIS
Užgrobę valdžią 1917 m., komunistai tuoj pat ėmė steigti koncentracijos lagerius, kuriuose nuo pirmųjų dienų prasidėjo įvairūs maištai, bendri bado streikai ir sukilimai, kūrėsi pogrindinės organizacijos. Todėl prie kiekvienos didesnės lagerių grupės buvo ir baudžiamieji mirties lageriai, kuriuose išaiškinti aktyvūs pasipriešinimo dalyviai buvo sunaikinami. Atsitiktinai likę gyvi, subrandinę pasipriešinimo idėjas, paskleisdavo jas lengvesnio režimo lageriuose. Kildavo streikai, sukilimai ir laisvės bei antikomunizmo mintys užvaldydavo vergų galvas. Sukilėlius sušaudydavo, bet po kiek laiko šių sukilimų legenda vienur kitur įžiebdavo naujus masinius pasipriešinimus priespaudai. Čekistai, komunistų nurodymu, žalojo kalinius fiziškai, bet palaužti žmogaus valios ir dvasios nesugebėjo. Po šaudymų ir kitų represijų kaliniams pavykdavo atsigauti, kol 1955 m. Vorkutoje buvo pasiektas esminis persilaužimas. Lagerininkų nebešaudė. Apie 50 aktyvesnių kalinių išvežė į Vladimiro kalėjimą ir apie 300 į Taišeto lagerius. Vienur perteisė sumažindami bausmes, o kitur be konvojaus išleido į darbus šachtose. Pagaliau išsigando „draugai“ Kremliuje ateityje bręstančių sukilimų GULAG’e ir 1956 m. įkūrė AT Prezidiumo komisiją, kuri 80 proc. visų kalinių ir 100 proc. tremtinių paleido į „laisvę“.
Komunizmo aukas ir sovietinio genocido laikotarpį, kuriame apie 70 mln. žmonių buvo sunaikinta, t.y. per metus po milijoną, prisimename su kiekvieno žmogaus likimu, su jo fiziniais ir dvasiniais jausmais bei skausmais, su jo šeimos artimųjų ir giminaičių slogiais išgyvenimais. Noriu priminti tų metų didvyriškus lagerių pasipriešinimo legendų atgarsius, kurie pasiekia mus iš likusiųjų gyvų žmonių prisiminimų ir iš tą genocidą vykdžiusiųjų skurdžių rašytų dokumentų. Nepretenduoju į išsamią įvykių chronologiją, negaliu pateikti tikslaus jame dalyvavusių žmonių skaičiaus, tačiau noriu pasidalyti mintimis apie didvyrius, kurie surakintomis rankomis, beginkliai nepabūgo atsistoti visu ūgiu prieš XX a. piktuosius viešpačius, prieš kuriuos drebėjo ir tebedreba laisvasis pasaulis.
Skaityti daugiau: PASIPRIEŠINIMAS VORKUTOS IR KITUOSE LAGERIUOSE
Edvardas Svilainis
1954 m. Intoje, jau po tunelio kasimo bandant pabėgti iš pirmosios šachtos, po tardymų ir t.t., nesugebėję sudaryti bylos, mane - t.y. Edvardą Svilainį-Dulkę ir Joną Valaitj-Viesulą iš kalėjimo atvežė į 2-ąjį lagerį. Drauge su mumis buvo gabenama grupė įtariamųjų: Balys Sadauskas-Naras, Juozas Kliučinskas, Juozas Eidukevičius-Dzūkas bei kiti. Vienas iš tunelį kasusiųjų - Algis Šidlauskas - buvo paliktas Intos l-ajame lageryje. Taigi, 1954 m. pabaigoje atsidūrėme Vorkutoje. Patekome į vagių lagerio „peresylką“. Vagys zonoje gyveno laisvai, o visi kiti - spygliuota viela aptvertuose barakuose. Praėjus porai savaičių, buvome išvežti į darbo lagerius. Aš, Balys Sadauskas, Juozas Kliučinskas, Juozas Eidukevičius ir dar keletas intiškių patekome į 40-osios šachtos lagerį. Greitai susipažinome su lagerio gyventojais ir įsitraukėme į šio lagerio kasdienybę. Aš buvau atsisakęs dirbti dar Intos šachtoje; savo atsisakymą pakartojau ir čia. Padedant vietiniams kaliniams, pavyko įsitaisyti dirbti šlako blokų (plytų) gamyklos teritorijoje pas lietuvį skulptorių ir geologą Praną Baneliūną, kuris ten turėjo savo dirbtuvę. Tapau jo padėjėju ir darbininku. Liejome iš gipso įvairias statulas, karnizus, vykdėme gipso darbų užsakymus. Užsakovų buvo ir gyvenančių laisvėje! Taigi, toks buvo mano darbas ir gyvenimas 40-osios šachtos („Milijonkės“) lageryje, kuriame kalėjo daugiau kaip 6 tūkstančiai įvairiausių tautybių ir pažiūrų žmonių. Daugiausia ukrainiečių, lietuvių, latvių, estų. Dar prieš atvežant mus iš Intos, čia jau ruoštasi 1955 m. visuotiniam Vorkutos lagerių streikui. Tiesa, jis tuomet vadintas sukilimu. Koordinacinis komitetas buvo 62-ajame baudžiamajame lageryje, kadangi jame buvo visos Vorkutos lagerių atstovų, ir palaikė ryšius su visais lageriais - taigi, ir su mūsų 40-ąja šachta. Įsijungęs į šios šachtos lagerio organizacinę grupę, aš pradėjau susirašinėti su 62-ojo baudžiamojo lagerio Organizacinio komiteto nariais: Jonu Valaičiu, Edvardu Buroku ir Ignu Uogintu. Pasirašinėjau Dulkės slapyvardžiu.
Skaityti daugiau: 1955 M. STREIKAS VORKUTOS 40-OJOJE ŠACHTOJE
Juozas Butrimas
SSRS MVD 1948 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu įkūrė Komijos ASSR ypatingąjį lagerį Nr.6 - MVD Rečlagą 25 tūkstančiams katorgininkų ir kalinių.
1949 m. pradžioje čekistai bendrojo režimo lageriuose kruopščiai atrinkinėjo kalinius siųsti į organizuojamus Rečlago padalinius. Į Vorkutą po teismo Vilniuje iš Lukiškių kalėjimo patekau 1945 m. su dideliu etapu. Dirbau kalnakasių kirtavietėje akmens anglių kasykloje Kapitalinė Nr. 1, įvairiuose darbuose VŽD (Vorkutos geležinkeliai) ir Platinos (elektrinė Nr. 1) lageriuose. Iš paskutiniojo mane ir išvežė į Rečlagą.
1949 m. kovo mėn. iš Vorkutos geležinkelio stoties važiavom neilgai. Vidurdienį mūsų vagoną atidarė ir mus išlaipino Severnyj stotyje. Etapą pėsčiomis nuvarė į Ajač Jagos režiminį lagerį. Režimas iš pradžių ten buvo griežtas: kaliniai, kaip ir kaliniai katorgininkai, privalėjo nešioti numerius ant nugaros, kelnių ir kepurės. Po metų, matyt, dėl spaudimo iš užsienio, režimas palengvėjo. Barakų nakčiai nerakino, metalines grotas nuo langų nuėmė. Barakų zonoje buvo 62. Gyvenamųjų keliais mažiau.
Skaityti daugiau: REČLAGAS. 1953 M. STREIKAS AJAČ JAGOJE
T. Romankova
„1953 m. rugpjūčio 1 d. aš buvau du kartus sunkiai sužeistas Rečlago 10-ajame lageryje (Vorkutoje).
Dėl to prašau jūsų pranešti man, kuo vadovavosi tų metų tarybinė administracija, įsakiusi šaudyti į beginklius kalinius“ (ištrauka iš Vakarų Vokietijos piliečio Haini Fritšės prašymo Rusijos federacijos generalinės prokuratūros vyriausiajai valdybai)
. .Per garsiakalbius nugriaudėjo tik vienas žodis „Ugnis!“ Tai buvo baisi uraganinė ugnis iš visų kulkosvaidžių ir automatų į žmones ir barakus. Vėliau aidėjo pavieniai šūviai.
„Buvo šaudoma prisitaikius“, - prisimena Mironas Zacharnia, buvęs ypatingojo režimo Rečlago 10-ojo lagerio kalinys. Jis kruvinos tragedijos, įvykusios 1953 m. rugpjūčio 1 d. Rečlago lageryje, aptarnavusiame anglių kasyklą Nr. 29, gyvas liudytojas.
Skaityti daugiau: 1953-IŲJŲ KRUVINASIS RUGPJŪTIS
Bronius Zlatkus
(1954 m. gegužės 16 - birželio 26 d.)
Kengiro sukilimas sovietinių lagerių istorijoje buvo pats kruviniausias ir žiauriausiai numalšintas. 1954 m. gegužės 16 d. keli tūkstančiai kareivių ir 6 tankai susidorojo su laisvės siekiančiais kaliniais. Tankų T-34 vikšrai be gailesčio maigė beginklius kalinius.
Manoma, kad į Kengirą atvežti 1953 m. Norilsko ir Vorkutos sukilimų dalyviai rado daug pasekėjų, paskleista laisvės dvasia plačiai prigijo. Perimta norilskiečių patirtis organizuojant kalinių savisaugos grupes, sargybos postus, popierinių aitvarų su atsišaukimais į vietinius gyventojus leidimas. Juose buvo pranešama apie padėtį lageryje, norėta, kad apie sukilimą kuo plačiau sužinotų laisvieji gyventojai.
Stalino mirtis, Berijos nušalinimas, atvykusiųjų pasakojimai apie įvykius Norilske ir Vorkutoje kalinių širdyse įžiebė vilties kibirkštėles ir stiprino pasiryžimą nesitaikyti su esama padėtimi.
Skaityti daugiau: KENGIRO SUKILIMAS
JONAS ŽILAITIS
1954 m. gegužės 15 - birželio 26 d., Džezkazgane, Kengiro lageryje, įvyko kalinių sukilimas, pareikalavęs beveik 1000 žmonių aukų.
Šis sukilimas buvo pats kruviniausias sovietinių lagerių istorijoje ir plačiai nuskambėjo visame laisvajame pasaulyje. Apie jį rašė ir A. Solženicynas savo knygoje „Gulago archipelagas“.
Šiame kalinių sukilime teko ir man dalyvauti. 1954 m. balandžio mėn. pabaigoje iš Tomsko kalėjimo, beveik metus ten iškalėjus, atvežė į Kazachstano Kengiro lagerį.
Tuo metu jame buvo per 10 000 politinių kalinių: rusų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių, japonų ir kitų tautybių. Net ir vienas JAV negras. Lietuvių irgi buvo keletas šimtų.
Nepakeldami baisių darbo ir buities sąlygų, žvėriško režimo, jame aktyviai dalyvavo ir 1953 m. Vorkutos bei Norilsko politinių kalinių sukilimų dalyviai, atgabenti iš ten pas mus, į Kengiro lagerį.
Sukilimui vadovavo pačių kalinių išrinktas komitetas, jo pirmininkas buvo buvęs pulkininkas Kuznecovas. Komitete dalyvavo ir lietuvis teisininkas Kundrotas.
Skaityti daugiau: PASAKOJA SUKILIMO DALYVIAI
Vytautas Kaziulionis
1947 m. pabaigoje stalinistinės represijos palietė ir mūsų šeimą, kurios nebedaug kas buvo likę. Vyriausias brolis Juozas, priklausęs šaulių sąjungai, vokiečių okupacijos metais dirbo kooperatyvo pardavėju. Sugrįžus sovietams, keletą kartų buvo suimtas ir žiauriai kankinamas. Paskutinį kartą paleistas pasakė: „Išeinu į mišką, gyvas okupantams niekada nepasiduosiu“. Įstojo į ką tik besikuriantį Jono Jakubavičiaus-Rugio partizanų būrį. Antras brolis, Leonas, ne kartą tardomas ir kankinamas, ištvėrė iki tol, kol mane su tėvais išvežė į Sibirą. Kur jam dėtis? Ir jis išėjo į Rugio būrį. Abu žuvo 1949 m. pradžioje, nesulaukę trokštamos laisvės. Trečias brolis, Petras, persirgęs meningitą ir netekęs klausos, mokėsi Kauno kurčnebylių mokykloje ir gerų žmonių dėka išvengė tremties. Trys seserys, seniai ištekėjusios, gyveno savo šeimose.
Trėmimo akcijos vykdavo vidurnakčiais dalyvaujant vietiniam partiniam aktyvui ir stribams, kurie stengėsi įsiteikti okupantams ir buvo itin žiaurūs. Išvežtųjų sodybose jie riedamiesi dalijosi sunkiai užgyventą žmonių turtą. Vėliau dauguma jų visai degradavo.
Skaityti daugiau: KAIP MES BUVOME ŠAUDOMI
Eugenijus Ignatavičius
1953 m. vasarą iškamuoti tardymų, teismų, kelionių gyvuliniuose vagonuose, buvome atgabenti į bausmės atlikimo vietą -V.I. Lenino hidroelektrinės, įvardintos komjaunimo statybomis, faktiškai - kalinių lagerius, ant Volgos krantų, Žigulių šlaitų papėdėje. Čia pamažu atkutę vėl pradėjome normaliai mąstyti, įsitikinome, jog įkalinti žmogaus minčių neįmanoma. Čekistų pulkininko Vaganovo vadovaujamame lageryje iš 2000 kalinių politinių buvo vos du šimtai; tarp jų lietuvių dviejose brigadose - apie aštuoniasdešimt. Bendraujant ėmė ryškėti šviesesni protai, daugiau apsiskaitę žmonės, intelektualai. Žymus literatūros kritikas Antanas Vengris, kunigas Kazlauskas, klierikai Leonas Smalinskas ir Jonas Juškaitis, įsigilinęs į politiką Antanas Stasiškis tapo mūsų autoritetai vertinant pradedančiųjų literatų bandymus. Ėmė formuotis bendraminčių aktyvo branduolys ir 1954 m. netikėtai pasirodė apie 30-ies ranka perrašytų puslapių almanacho formos žurnaliukas „Tėvynės aidas“ su dailininko mėgėjo Broniaus Jancevičiaus iliustracijomis, gražiai apiformintu viršeliu. Be kūrybos ir politinių straipsnelių, atsirado ir žinių iš SSRS ir pasaulio kronikos. Leidinys buvo gerai įslaptintas ir skaitydavo jį, žinoma, tik mokantys lietuviškai. Žinias iš užsienio, pasirodo, teikdavo už zonos išeinantis mūsų brigados narys Antanas Ramanauskas, kuriam darbų vykdytojas leisdavo pasiklausyti radijo. Pogrindžio leidinys sėkmingai buvo leidžiamas, išėjo net dvylika ar keturiolika numerių, tapo politinių kalinių dvasios ir vilčių atgaiva. Tarp lietuvių nebūta „stukačių“ ir į KGB nagus dėl jo niekas nepateko.
Skaityti daugiau: POGRINDIS SPYGLIUOTŲ VIELŲ UŽTVAROSE
Vincas Gurskis
Sovietų Sąjungai einant į „brandų“ socializmą, nuolat didėjo persekiojamųjų žmonių skaičius. Jis jau siekė milijonus. Iš karto visus sunaikinti buvo neparanku, o be to, tikėtasi iš jų gauti ir šiokios tokios naudos. Kai lageriais buvo nusėta visa šiaurė, pigios darbo jėgos poreikis lagerinių strategų žvilgsnius nukreipė į įvairių iškasenų turtingą Kazachstaną. 1948 m. čia buvo įkurtas Steplagas. Jo centras įsisteigė šalia kitų panašių „organizacijų“ Karagandos mieste, o atskiri jo punktai nusidriekė per Kazachstano stepes ir galiausiai pasiekė Balchašo ežero pakrantes. Čia kūrėsi stambi vario rūdos sodrinimo gamykla, gaunanti žaliavą iš netoliese esančio Kounrado rūdyno, kur metalo rūda buvo išgaunama atviru būdu. Tačiau ne mažiau reikšmingas buvo Rytiniame Kounrade esantis molibdeno rūdynas - svarbus raketinės technikos maitintojas. Iki tol šioje kasykloje dirbo japonų karo belaisviai, o po to į čia slinko ešelonai su Vakarų Ukrainos ir Lietuvos politiniais kaliniais.
Balchašo vergų lageris turėjo Steplago 8-ojo skyriaus pavadinimą. Du šio skyriaus punktai (vyrų ir moterų) buvo pačiame Balchaše, o trečiasis -Rytų Kounrade. Nedidelis tai buvo punktas, su vos keliais tūkstančiais gyventojų, bet su tendencijomis plėstis. Tam buvo papildomai statomas gyvenamasis barakas, plečiama valgykla.
Skaityti daugiau: LAISVĖS ŠŪKSNIAI PRIE BALCHAŠO
KŪRYBINIAI PUSLAPIAI
Eduardas Vodzinskas
Jūs augote laisvoj šalelėj
Ir ugdėte kilnius jausmus,
Bet viešpats skyrė jūsų daliai
Pajusti pragaro skausmus.
Į karo sūkurį patekę
Kitos neradot išeities,
Tėvynės ir namų netekę
Pakėlėt ginklą prie peties.
Skaityti daugiau: NORILSKO VYČIAMS
Aleksandras Mikutavičius
Be saulės, be šviesos, be oro
Aš vargstu šitam pragare.
Akmens anglis - tikrai akmuo,
Juoda anglis, visur anglis.
Taip drėgna, nepatogu susilenkus.
Smulki anglis man graužia plaučius.
Ir akys skauda nuo silpnos šviesos.
O kaplio jau pakelti negaliu
Tiek valandų be maisto čia išbuvęs.
Toks vienišas aš čia, užmirštas gal visų,
Lyg sliekas įsirausęs žemės gelmėn.
Skaityti daugiau: ANGLIAKASIO DŪMA
Bronius Zlatkus
Bet iš tamsybės kils šalis ir tautos,
Ir laisvė neužges Norilsko žiburiuos...
(iš Norilsko sukilėlių himno)
Džr, džr... sunkiai girgžda pakrauti vagonėliai. Jų daug. Daug plytų ir reikia Norilskui, Kalinių miestui. Kalinių rankom pastatytam. Pilni į plytinę, tušti pas mus, į karjerą:
„Katorga, ko delsiate? Visi Gorlago kaliniai sukilo!“ - skelbė užrašai ant grįžtančių tuščių vagonėlių šonų. Tai rašo penktojo lagerio kaliniai. Birželio pradžia, 1953 metai.
Remdamiesi dokumentais, paimtais iš specialaus Rusijos Federacijos valstybinio archyvo (buvęs CGAOR SSR), susijusiais su sukilimu ypatingajame Norilsko Gorlage, paseksime įvykių pradžią viename iš lagerių skyrių - trečiajame, buvusiame katorginiame. Jame kalėjo daugiau kaip 4000 kalinių.
Skaityti daugiau: MES NEDELSĖME
Bronius Zlatkus
1953 m. birželio 30 d. Gorlago
5-ajame skyriuje nukauta apie
50 kalinių, kita tiek sužeista.
Tikslių duomenų nėra.
Mes stovime vienas prie kito. Mūsų daug. Mes net ne žmonės. Mes numeruoti vargetos, dvidešimtojo amžiaus vergai, darbo inventorius, liaudies priešai. Ypatingojo režimo lagerio politiniai kaliniai. Tarp mūsų rasi visų tautų atstovų - nuo japono iki ispano... Profesorių, mokslininkų, dvasininkų, inžinierių, kariškių... Bet daugiausia vakarų ukrainiečių - „banderinin-kų“ ir mūsų - „nacionalistinių banditų“, kaip vadina čekistai.
Jie eina išskleista vora, automatų kiaurymės piktai žvelgia į mus. Zoną juosiančios spygliuotos vielos tvoroje padarytu koridorium jie pamažu artėja, o ten, už tvoros, riaumoja stovinčių traktorių ir buldozerių varikliai. Tolėliau miestas, Norilskas, gyvenamieji namai, pastatyti mūsų rankomis. Ir nuo jų stogų grėsmingai žiūri į mus kulkosvaidžiai.
Trisdešimt penkta sukilimo diena. 35 dienas lageris mūsų valdomas, mūsų tvarkomas, mūsų saugomas.
Jie artėja pamažu, mažais žingsniukais. Jie jauni, devyniolikmečiai. Jų antpečiai raudoni, jie - Stalino kariai. Jie pašaukti atlikti pareigą socialistinei tėvynei.
-----------------
* Televizijos bokštas, sausio 13 d. įvykiai.
Skaityti daugiau: PIRMIAU BUVO NORILSKAS, BOKŠTAS* BUVO PASKUI
Bronius Zlatkus
Viens, du, viens, du... porą šimtų metrų į vieną pusę ir tiek pat atgal, iki susitinkame su kitos grupės sargybiniais. Mes dviese. Mes saugome mūsų laisvąją zoną - kalinių respublikos sienas. Šalia spygliuotos vielos tvora, toliau keleto metrų pločio mirties juosta, tarpas tarp dviejų sargybos bokštų: čia šaudoma be įspėjimo. Už jos išorinė spygliuotos vielos tvora. Ten taip pat budi, vaikšto sargybiniai, jų rankose automatai. Jie raudonais antpečiais, Stalino-Berijos kariai. Sargybinių pareiga saugoti tarybinę liaudį nuo tokių, kaip mes, liaudies priešų, bandančių išklibinti socialistinės tėvynės pamatus. Jie gali mus žudyti, tyčiotis.
1953 m. gegužės 30 d. Norilskas. Šiaurė, 70 paralelė. Naktis. Nakties tik pavadinimas. Saulė priartėja prie ledinių kalnų viršūnių, tarsi sakydama: „Sveikučiai!“. Greitai ateis laikas, kai ištisiems trims mėnesiams kalnai paslėps saulę. Naktis - tai naktis, kad ir kokia ji būtų. Kaliniai miega barakuose, budi tik sargyba. Jau daugiau kaip savaitė, kai lagerį valdome mes, mūsų išrinktas komitetas. Mes - tai daugiau kaip 5000 politinių kalinių, ypatingojo režimo 5-asis Gorlago skyrius, katorginis. Tokių lagerių Norilske - šeši, tarp jų vienas moterų. Numeriai ant rūbų, grotos languose, užraktai duryse. Mums skirti patys sunkiausi fiziniai darbai: karjerai, pamatų pastatams ruošimas, tranšėjų kasimas ir t.t.10-12 val. darbas šaltyje, vėjuje.
Skaityti daugiau: PIRMOJI PERGALĖ*
Bronius Šapka
Gėles surinki iš darželio,
Surinki iš lankų žalių.
Tarp jų įpink laimingą dalią,
Įpink ir pirmąjį „myliu“.
Įpink mėnulio ramią šviesą,
Klevų ošimą prie namų.
Įpink lakštutės meilės giesmę
Ir svaigų kvapą jazminų.
Skaityti daugiau: SUPINK
Aleksas Navickas
Br. Zlatkui
Ar turėjo vertę kalinys,
kulkomis Norilske suvarpytas
Ir spygliuotų vielų patvory
Numestas ant sniego auštant rytui?
Čia užvėrė tūkstančiams vartus.
Tūkstančiais skaičiuojami jų metai.
Ir pajuodo mėlynas dangus,
Nė kraštelio saulės nesimatė.
Skaityti daugiau: KALINIO VERTĖ
atsisakėliai - otricalovka - kaliniai, atsisakę dirbti; fizinio darbo neigimas
banderininkai - ukrainiečių tautinės organizacijos (OUN - organizacija ukrainskich nacionalistov) nariai
beldikas - stukač’ - kalinys, slapta pranešinėjantis čekistams (prižiūrėtojams) apie kitus kalinius, agentas
blatnasis - blatnoi - kriminalinis kalinys, turintis privilegijų
BUR - barak usilennogo režima - sustiprinto režimo barakas
bušlatas - viršutinis kiek ilgesnis kalinio drabužis, vatinis paltas
Skaityti daugiau: ŽODYNĖLIS
Achas Viilemas 189, 192
Agbalovas G. 229
Aivozianas 97
Ajauskas Celestinas 167
Alaskerovas 86
Alchimovičius B. 151
Aleknavičius Julius 16, 47, 48, 51, 122, 243
Aleksiejūnas P. 168
Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
