B-36

Vakarų Europoje vykstančių manevrų proga

“AIKĖ” TIKRINA SAVO MYLIMŲJŲ DYGLELIUS

Yra sakoma, kad pirmosios JAV fronto linijos esančios ne kuriame nors pasaulio krašte, bet Nebraskos miestelyje Omahoje, kur yra įsikūrusi Strategie Air Command, kuriai pavojaus atveju reikėtų nugabenti atomines bombas į atitinkamus taikinius.

Šios SAC viršininkas yra 44 metų gen. ltn. Curtis E. LeMay — nekalbus, bet nepaprastai gabus aviacijos veteranas, kuris yra atlikęs daugiau strateginių bombardavimų, negu bet kuris kitas žmogus pasaulyje. Ir šiandien, jei prireikia kur keliauti, jis visada pats sėdasi prie savo lėktuvo vairo ir sakosi, pats vestų savo eskadriles į Rusiją, jei kada prireiktų ten skristi, kaip jau yra atsitikę II Pasaulinio karo metu, kada jo lėktuvas vedė bombonešių eskadriles į Japoniją, Italiją, Vokietiją. Nenuostabu todėl, kad jis yra didelis preventyvinio karo priešas; ir sakoma, kad jį peranksti pražildžiusi sunki milžiniškos atsakomybės našta.

Generolo LeMay štabas, kaip minėta, įsikūręs Omahoje. Iš čia jis komanduoja apie 80.000 vyrų, kurie išskirstyti įvairiuose JAV aerodromuose. Jo arsenalą sudaro keli tūkstančiai mašinų, kurių didžioji dalis yra B-29 tipo bombonešiai. Toliau SAC turi eilę B-50 tipo bombonešių (patobulinti B-29) ir sprausminių B-17 bei B-45. Tačiau didžioji korta yra B-36 — didžiausi, brangiausi ir galingiausi lėktuvai visam pasauly.

B-36 gali didesniu kaip 700 km/ val. greičiu nuskristi į Rusiją ir atgal ir numesti atomines bombas iš15.000 m aukščio, nepaisant jokių oro sąlygų. Jo motorų stiprumas siekia 42.000 PS, kas atitinka 9 garvežių arba 262 Cadillac automobilių jėgą. Kiekvienas šių oro laivų gali gabenti 42 tonas bombų, t. y. keturis kartus daugiau, negu B-29, kuri skrido į Hirošimą. Vienai tokiai mašinai pagaminti reikia daugiau kaip 4 mil. dolerių.

Šiuo metu, kaip sakoma, geras pusšimtis šių mašinų stovi paruoštų kiekvienu momentu pakilti, o šimtai gaminama ir pagaminta. Visi jie ginkluoti aštuoniomis 20 mm patrankėlėmis, kurios gali būti kontroliuojamos iš vienos paskirstymo lentos. Įgulos kabinos skridimo metu be pertraukos gauna dirbtinį orą, kad įgulai nereiktų visą laiką dėvėti deguonie kaukių.

Bombonešiams tektų misija pulti 73 taikinius Rusijoje, kurių sunaikinimas suparaližuotų Sovietų Sąjungą. Suprantama, Omahoje puikiai žinoma rizika, kurią neša toks uždavinys. Yra tikima, kad rusai, prieš puldami New Yorką, Washingtoną arba atominį miestą Oak Ridge, visomis priemonėmis bandytų sunaikinti SAC bazes. Todėl panaudotos įvairios priemonės šioms bazėms apsaugoti. Toliau B-36, turėtų prasiveržti pro neabejotinai stiprų raudonosios gynybos tinklą, kad galėtų pasiekti taikinius. Šis tinklas, kuris didžiąja dalimi greičiausiai susidėtų iš naikintuvų ir raketinių (iš tolo vairuojamų) sviedinių, čia aukštai vertinamas. Tačiau vis dėlto SAC specialistai yra įsitikinę, kad daugumas jų pilotų pasiektų taikinius ir sveiki grįžtų į bazes. “Mūsų nuostoliai kažin ar būtų didesni, negu II Pasauliniame kare”, pareiškė vienas šių ekspertų. “Daugeliu atvejų mūsų mašinos liktų iš viso nepastebėtos, iki jos išmestų savo krūvį, žinoma, pirmoje eilėje būtų taikoma į susisiekimo centrus bei karo ir šaudmenų pramonę, ir didžiąją šios programos dalį, kaip manome, galima būtų išpildyti per 30 dienų.”

Čia didelį vaidmenį suvaidintų SAC žvalgybos vienetai. Šie gi jau dirba nebe senojo stiliaus aviacinėmis kameromis, bet labai komplikuotais elektroniniais aparatais, kurių struktūra laikoma griežtoje paslaptyje. Šie aparatai gali, greitai skrendant, iš 12.000 m aukščio pagauti radarinius žemėlapius, kurie vėliau specialistų yra detalizuojami, šie vyrai, išnagrinėję tuos žemėlapius, gali pasakyti, koks dydžio yra taikinys, kaip prie jo geriausia priartėti, kaip giliai vanduo, arba kokio ilgio, pločio ir aukščio yra namai taikinio rajone. Dažnai jie net apytikriai gali pasakyti, kas kuriame pastate gaminama ir kiek asmenų ten dirba.

Tiesa, po II Pasaulinio karo per Rusijos teritoriją neskrido joks amerikinės aviacijos žvalgas, tačiau SAC turi labai platų archyvą apie kiekvieną įmanomą taikinį šiapus ir anapus Uralo. Didžioji šios medžiagos dalis susideda iš nepaprastai gerų vokiškų nuotraukų, kurios 1945 metais pateko į amerikiečių rankas.

Savaime suprantama, kad generolas LeMay ir jo kolegos didžiuojasi tuo vaidmeniu, kuris jiems teks busimajame konflikte, tačiau jie neįsivaizduoja, kad vieni patys galėtų karą laimėti. Jie žino savo jėgas, žino ir jų ribas. Į klausimą, ar totalinis atominis puolimas galėtų būti lemiamas, generolas John B. Montgomery, SAC operatyvinis skyriaus viršininkas, atsakė:    “Tai priklausonuo to, kaip suprantamas žodis “lemiamas”. Jei manoma, kad toks puolimas turėtų tuoj pat baigti karą — tai abejotina, tačiau jei galvojama apie tokį smūgį, po kurio priešas negalėtų atsigauti — tai yra labai galima.”