NERIMAS IR RŪPESTIS PARTIJOS PLENUMUI PRAĖJUS

Lietuvoje politinė padėtis vėl įtempta. Po didžiųjų ir iškilmingų Vasario 16 minėjimų, gaivinusių tautos sąmonę, vėl girdėti valdžios ir partijos pareigūnų grasinimai, esą ekstremistų ir sąjūdžio per toli žengta. Tautoje viltį vėl pakeičia nerimas, svajones apie nepriklausomybės atkūrimą — rūpestis dėl elementarių teisių išsaugojimo. Šis jausmų svyravimas reiškiasi ne pirmą kartą. Jis lydėjo tautos atgimimą visą vasarą ir rudenį, jis buvo labai jaučiamas spalio-lapkričio mėnesiais, kai per sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą prasiveržusią euforiją, sąjūdžio ir partijos bendradarbiavimą staiga pakeitė nusivylimas ir vieni kitų kaltinimai po Aukščiausios tarybos sesijos, kuri nepriėmė Lietuvos suverenumo deklaracijos. Valdžios pareigūnų mokymai sąjūdžiui ir kitoms neoficialioms grupėms nėra naujas reiškinys, tačiau šį kartą grasinimai lyg griežtesni, asmeniniai išpuoliai piktesni. Sąjūdžio vadovybės reakcija santūri — aiškinamos priežastys, sukėlusios įtemptą padėtį, tauta raginama laikytis rimties ir susitelkimo. Laisvės lygos atstovas Antanas Terleckas taip pat reagavo santūriai, aiškindamas, kad pirmasis sekretorius Brazauskas buvo Maskvos verčiamas pasakyti savo kalbą, ir kad vis dėlto jis nesakė to, ko nereikėjo. Kitaip žmonės reagavo į Aukščiausios tarybos prezidiumo sekretoriaus Gurecko kalbą. Sąjūdiečių žemdirbių suvažiavimas priėmė nutarimą, vieningai išreikšdamas nepasitenkinimą Gurecku, o sociologinė delegatų apklausa rodė, kad 62 nuošimčiai jų laikė plenumo darbą nepatenkinamu.

Partijos vadovai nepatenkinti dėl įvairių priežasčių, siūlomos įvairios priemonės padėčiai sunormalinti. Viena akivaizdžiausių — tai laisvosios spaudos ir viešumo suvaržymai. Brazauskas šiuo reikalu pasisakė santūriai, esą reikia nutraukti neoficialių leidinių varomą komunistų partijos juodinimo kampaniją. Neginčytina, kad juodinimo nereikia, bet kas, galime klausti, yra partijos juodinimas. Ar tai reiškia, kad nevalia rašyti apie partijos vadovų vaidmenį, įgyvendinant stalininį terorą, stagnacijos metais smaugiant lietuvių kultūrą? Ar tai reiškia, kad nebus galima skelbti dokumentų apie pokario trėmimus, apie sąlygas, dėl kurių Lietuva pergyveno siaubingus demografinius nuostolius? O kas spręs, kad kai kurių nuomonių skelbimas yra juodinimas ar ne? Istorikas, ar partijos pareigūnas, kuris aktyviai dalyvavo smerktinose akcijose?

Jei Brazauskas kalbėjo apie partijos juodinimo kampanijos nutraukimą, tai Gureckas faktiškai siūlė įvesti griežtą cenzūrą, pasukt Lietuvos laikrodį atgal, palaidoti viešumą. Gureckas ragino uždaryti visus sąjūdžio miestų-rajonų laikraščius, televizijos atgimimo bangą leisti tik įrašu, atimti iš sąjūdžio vadovų laisvą mikrofoną, perimti į savo rankas visą partinę spaudą. Kitaip tariant, cenzūruoti ne tik neoficialią, bet ir oficialią spaudą. Be to, priimtas nutarimas neleist neformalių judėjimų grupėms veikti masinės informacijos priemonių ir teisėtvarkos organų kolektyvuose.

Dideli Gurecko planai, bet vargu ar jie bus lengvai įgyvendinami. Profesionalai žurnalistai, turėję progos praplėsti savo darbo lauką, laisviau reikšti savo nuomonę, neskubės sugrįžti į senąją tvarką, kurioje jie turėjo būti valdžios pareigūnų garsiakalbiais, susaldintos tikrovės šaukliais. Juo labiau abejotina, kad stebuklingai paplitusi neoficialioji spauda (skaičiuojama, kad yra per šimtas tokių leidinių) staiga nutrauktų savo veikimą. Bet tarkime, kad tai įvyktų. Kokios būtų pasekmės tautai? Nelabai džiuginančios. Vėl būtų nutylimi opūs dienos klausimai, nebūtų galima visiškai atvirai svarstyti ne tik istorijos, bet ir ekologijos ir ekonomikos klausimus, kuriuos reikia veiksmingai ir nedelsiant spręsti. Jei tiesa gimsta priešingų idėjų sankirtyje, tai juo platesnis skelbiamų nuomonių diapozonas, tuo didesnė tikimybė, kad bus rasta tiesa. Yra ir kitų filosofų senai išdėstytų argumentų, nurodančių žodžio laisvės svarbą tiesos radime ir žmonių klestėjime.

Daugelis pastarųjų metų reiškinių kelia nuostabą, pasigėrėjimą, žavesį, bet retas reiškinys toks reikšmingas, kaip jaunimo įsijungimas į tautos atgimimo darbą, jo susidomėjimas politika, įsitikinimas, kad savo veiksmais galima pakeisti, pagerinti padėtį. Ankstesnių dienų apatija, karjerizmas, elgesio pasekmių apskaičiavimas nyksta, pradedama užimti tą seniai minimą aktyvią gyvenimo poziciją, ne tik rokas, bet ir politika jaudina jaunimą. Šitokio jaunimo pakilimo prieš metus nebuvo galima net įsivaizduoti, ir juo tik galima džiaugtis. Pasitaiko išsišokimų, neapgalvotų žingsnių, perdėm kategoriškų reikalavimų, jaunimui būdingo audringumo, polinkio viską suvesti į gėrio ir blogio kovą. Bet dėl to nereikia rūpintis.

Ką darytų šis jaunimas, tikra prasme Lietuvos ateitis, jei Gurecko siūlymai suvaržyti spaudą ir sąjūdį būtų įgyvendinami? Reakcijos būtų įvairios, bet sunku tikėti, kad jaunimas staiga sustotų dirbti jam svarbų ir reikšmingą darbą ir, nusilenkdamas partijos pareigūnų išminčiai, atsisakytų savo įsitikinimų ir klusniai grįžtų į praėjusių metų pasaulį, lyg nieko nebūtų įvykę, lyg tautos ir jo atgimimas niekad nebūtų įvykęs. Laisvė yra gundanti vertybė; ja pasigėrėję, pakvėpavę jos tyru svaiguliu, greit jos neužmiršta: įsismelkęs į giliausius sąmonės klodus, jos atminimas rusens, bet neišnyks. Nepriklausomybės metų rašytojai ir kultūros veikėjai nelengvai ir nenoriai persiauklėjo net stalinizmo metais, kai už šitokį nerangumą grėsė lageris. Kaip spaudos, žodžio ir kitų laisvių paragavę jaunuoliai reaguos, jei jos bus atimamos arba smarkiai ribojamos, vietos spauda toliau rašys apie pertvarką, plintantį demokratizacijos procesą, entuziastingą darbo žmonių pritarimą partijos politikai? Kaip dirbs šis jaunimas, kaip įsijungs į gamybos ir kultūros gyvenimą? Ar galės jis stoiškai vaizduoti, kad nieko svarbaus neįvyko, save apgaudinėti, kad kokia nors griežta istorijos logika lėmė įvykių raidą ir laisvės apribojimus. Manyčiau, kad ne; jis jaustųsi apviltas ir apgautas. Turbūt valdžiai nebūtų taip sunku sugrąžinti cenzūrą, uždrausti neformalius judėjimus arba smarkiai apriboti jų veikimo laisvę. Gyvenimas, bent jo paviršius, pasidarytų romesnis, ir tai gal patenkintų kai kuriuos partijos ir valdžios darbuotojus. Bet kaina būtų aukšta, nes kiltų tikras pavojus, kad tauta netektų šios kartos entuziazmo, jos energijos, pasiaukojimo idealams. Lietuvių tauta per maža šitokiai prabangai. Todėl reikia viltis; kad partijos vadovai atmes Gurecko ekstremistinius pasiūlymus.

K. G.

(Iš ,,Europos LF Bičiulio", 1989, Nr. 2)