MANO LŪKESČIAI

DALYTĖ TROTMANAITĖ

Iš kiekvieno didesnio susibūrimo, kuris turi iš anksto numatytą programą, galima daug ko tikėtis. Kongrese, į kurį suvažiuos ne vien iš Amerikos lietuviško jaunimo, su kuriuo tenka susitikti kursuose, vasaros stovyklose, bet ir iš kitų pasaulio kraštų, su jais teks susipažinti pirmą kartą, ir tai bus nepaprastai įdomu.

Nors kongreso detalės dar nepaskelbtos, bet jau žinoma, kad ten bus posėdžių, stovykla, kur laikas nebus leidžiamas veltui ir tuščiai arba vien poilsiui, bet bus diskutuojama eilė aktualių klausimų, kaip jaunimo įsijungimas į visuomeninę veiklą, jaunimo galima pagalba persekiojamiem veikėjam Lietuvoje ir Sibire, ieškojimas jiems pagalbos iš Amerikos politikų ir t.t.

Nebūdama atstovė ir dalyvaudama tik svečio teisėmis, negalėsiu balsuoti ir prisidėti prie nutarimų pravedimo, vistiek galėsiu pasinaudoti visų diskusijų, nutarimų ir rezoliucijų mintimis, nes, sekdama atvirus posėdžius, galėsiu daryti užrašus ir pridėti savo pastabas. Matysiu ir girdėsiu kitų dalyvių kalbas, ginčus, argumentus ir iš to galėsiu padaryti savo išvadas. Galėsiu palyginti vieno krašto jaunimo atstovus ir jų išsilavinimą su kito krašto jaunimu.

Paprastai JAV jaunimas susikalba lietuviškai, o jei sunkesnėms sąvokoms pritrūksta lietuviškų žodžių, mūsų bendra kalba tampa anglų. Panašus jaunimas bus iš Anglijos ir Kanados. Jiems vieni kitus suprasti nebus sunkumų. Bet man įdomu, kaip į bendrą kalbą įsijungs Pietų Amerikos kraštų jaunimas, kurio antroji kalba yra ispanų ar portugalų. Manau, kad tuo atveju turės pirmauti lietuvių kalba.

Lietuvių kalba ir visi lietuviški reikalai ir mus, ir svečius turės sujungti vienon lietuviškon šeimon, nežiūrint, iš kurio krašto būtų atvykę.

Kongrese pajusime, kad lietuviško jaunimo šeima bus padidėjusi daugeliu naujų narių. Neabejoju, kad užsimegs naujų pažinčių, kaip yra įvykę ankstyvesniuose kongresuose. Po kongreso jausimės, kad mūsų lietuviškas pasaulis yra žymiai didesnis negu viena Los Angeles kolonija.