Iš Sibiro poezijos
TUNDRŲ PUŠAITĖ
Prisiglaudus prie tundros veido,
Ir tu čia tremtinė liūdna.
Sakyk, sakyk, kas tau neleido
Su saule pasilikt šviesia?...
Ar tu myli šią žemę šaltą, —
Melsvas padanges pamiršai?
Kodėl viršūne savo balta
Dairais po tundrą taip liūdnai?
— Prisimenu padangę baltą,
Su ilgesiu tenai žvelgiu...
Bet aš myliu tą tundrą šaltą,
Aplaistytą žmonių krauju.
ŠIAURĖS GĖLELĖ
Nuošalioj pašlaitėj prie upelio
Pažydės truputį, pažydės, —
Ir linguoja vėjuje galvelė,
Ir lietutis merkia lig širdies.
Laužo vėtros, blaško uraganai,
Ir lašelis rieda stiebeliu.
Ir avių banda čia niekad nesigano,
Ir nėra jai seserų gėlių.
Tik viena ji į kalnelį žiūri,
Lyg sapne sustingusi svaja...
Kažkur liejas plačios saulės jūros,
Kažką vėjas pabučiuoja — tik ne ją...
Ją aplenkia dienos aukso važiuos
Lyg našlaitę be mielos mamos.
Ir pavasaris čia vieši maža,
Ir mažai pašlaitėj šilumos.
Bet pažvelk į jos veidelį gerą —
Tarsi šilumą jauti gimtų namų,
Tegu pūgos, tegu vėtros bara, —
Tau su ja nežemiškai ramu.
Kai rytais einu nelaisvės kelią,
Ji galvelę lenkia palydėt.
Vakare apie vargų vargelį
Alpdama ripuoja su žvaigždėm.
O jei kartais neišlaikius tektų
Atsigulti svetimuos laukuos —
Ji ir dieną, ir nykiausią naktį
Tau iš tolo galvele linguos.
