REZISTENTO ŽVILGSNIS
Dr. VYTAUTAS A. DAMBRAVA
Caracas, Venezuela, P.A.
(Tęsinys iš Nr. 91 (128)
Ar esame budrūs?
Prieš kiek laiko gavau iš Chicagos laišką, kuriame taip rašoma: “More and more (Lithuanian) infiltrators and agents are appearing every week. There are so many of them, you can literally ‘trip on them’. Andropov isn’t even sneaky about it”.
Ar esame pakankamai būdrūs? Ar sugebame išvengti lietuvių, Lietuvos priešų, kurie dėdamiesi krašto interesų gynėjais, tikrumoje yra apmokami išdavikai. Ar ne daug, per daug mūsų tauta kentėjo nuo panašių “draugų”? Girdėjau pasakojant, kad vienam Amerikos lietuviui nuvažiavus į Lietuvą, jam bolševikų saugumas pagrojo žodžius, kuriuos jis pasakė viename susirinkime.
Ar esame pakankamai budrūs ir gudrūs bolševizmo pinklėms išvengti? Bolševistinis voras ir čia, Jungtinėse Valstybėse, mezga savo tinklą, tykodamas aukų?
Ne vienas girdėjo apie sovietų propagandos įrankį — Pasaulio Taikos Tarybą (World Peace Council), turinčią organizacinius padalinius 135 šalyse. Jai vadovauja Indijos komunistas ir sovietų agentas Chandra. Sovietai savo agresyvinei “taikos politikai” išžarsto kasmet apie keturis milijardus dolerių. Ir JAV ji prigijo ir net pasiekė Kongresą, vykdydama savo užmačias: kovoti prieš amerikiečių ginklavimąsi ir NATO valstybių aprūpinimą branduoliniais ginklais.
Skaityti daugiau: IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ
Dr. Z. PRŪSAS
Kaip ir daugeliui mano kartos lietuvių, man teko užaugti lietuviškame kaime, tiksliau, vienkiemyje. Buvo mišrus ūkis. Tėvai augino pardavimui javų, bekonų, turėjo pustuzinį melžiamų karvių, o motina dar augino būrį vištų, ančių ir žąsų. Kai reikėdavo perėti ančiukus, mama nepasitikėdavo antimis. Sakydavo, jos prastos motinos. Nenori sėdėti ant kiaušinių, jos neprižiūri ančiukų ir negina jų nuo varnų. Vištos daug geresnės motinos, todėl joms ir patikėdavo ančiukų perėjimą ir auginimą.
Vištos pastangos išauginti ančiukus viščiukais man, vaikui, būdavo pats juokingiausias procesas visoje ūkio aplinkoje. Kiek ta vištelė nesistengdavo parodyti, kaip reikia kapstytis šiukšlyne, kad kokį grūdą ar slieką galėtų surasti, tiek ančiukai tuo visai nesidomėdavo. Blogiausia, kad jie kur buvę, kur nebuvę, vis puldavo į pro ūkį tekantį upelį. Višta iš proto kraustydavosi: prigers tie kvaileliai!
Kartais pagalvoju, kad lietuviai tėvai Amerikoje irgi gal kartais jaučiasi kaip ta nelaiminga ančiukus auginanti vištelė. Rodos, tiek pastangų įdedi, kad savo vaikus lietuviškai išmokytum. Vaikas kalba puikiausiai, netgi su suvalkietišku akcentu. Nebūtų gėda ir į Lietuvą nuvežti ir ten giminėms parodyti. O nei lietuviška veikla, nei Lietuvos problemomis ir jos ateitimi visai nesidomi. Į lietuviškus parengimus eina tik tėvų paragintas ar stumiamas. Dažnai tėvas ar motina gal pagalvoja: kur mes suklydom, ko nepadarėm, ką reikėjo kitaip padaryti?
Skaityti daugiau: LIETUVYBĖS IŠLAIKYMAS IR TV
Iš reporterio užrašų
Žavus tas Kennebunkportas, Maine. Ši kurortinė vieta lietuviams Amerikoje ilgai buvo mažai žinoma, net ir Rytinio pakraščio mūsų tautiečiai retai tenuvykdavo ten poilsiauti, pasikaitinti saulėje ar pasimaudyti šaltokame, Golfo srovės nebešildomame Atlante. Lietuvių dėmesys į šią nuošalią vietovę buvo atkreiptas tiktai po to, kai lietuviai pranciškonai 1947 m. įsigijo turtuolio rezidenciją ir ten perkėlė savo religinės ir kultūrinės veiklos centrą. Šią gražią rezidenciją naujieji savininkai papuošė šv. Antano koplyčia, gimnazijos rūmais (gimnazija veikė 1956 - 69 metais) — dabar jie paversti vasarvietės viešbučiu, sporto sale, berniukams bendrabučiu. Lietuviško stiliaus Liurdas ir Kryžiaus kelių paminklas (abu arch. J. Muloko projektai), Vatikano paviljono New Yorko parodoje skulptūra (dail. V. J. Jonyno), lietuviškas pakelės kryžius, erdvi ir moderni, naujai pastatytoji koplyčia (arch. J. Kulpos ir dail. V. J. Jonyno projektas) yra išskirtinos religinės temos atrakcijos, kurios sutraukia šimtus vasarotojų vasaros mėnesiais. Baseinas su Atlanto sūriu vandeniu, pušynai, laivelių pavilijonas ir čia pat ošiantis Atlantas puikiai prisideda prie atostogaujančių nuotaikos ir malonumų.
Šioje apylinkėje daug miestelių su meno galerijomis ir muziejaus, teatrais, parodomis, istoriniais paminklais ir, aišku, įvairiausiais restoranais. Žodžiu, Kennebunkportas ir jį supą miesteliai yra pasirengę vasarą mielai priimti poilsio ir pramogų ieškotojus.
7-tą kartą
Lietuvių pranciškonų vasarvietę mėgsta dabar ne tik lietuviai, bet ir amerikiečiai, ypatingai lietuvių kilmės žmonės, todėl vasarą čia gauti kambarį nėra taip jau lengva. Reikia užsisakyti labai anksti. Ir šių metų LFB studijų ir poilsio savaitė iš liepos mėnesio vidurio turėjo būti perkelta į rugpiūčio 18 - 25 dienas, nes ankstyvesnei datai negalima buvo gauti pakankamai kambarių. Vasarvietėje čia vyksta didelis judėjimas nuo birželio vidurio iki rugsėjo pradžios: stovyklos, Lietuvių dienos, paskirų grupių savaitės, koncertai, literatūros vakarai ir t.t.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAI KENNEBUNKPORTE
— Prof. dr. Vytauto Vardžio, Oklahomos universiteto politinių mokslų skyriaus dekano, studija apie žmogaus teises Baltijos šalyse — Die Frage der Menschenrechte in Estland, Letdand und Litauen — vokiečių kalba išleido Vakarų Vokietijoje veikiantis Baltiečių institutas. Tai 30 puslapių atspaudas iš instituto metraščio “Acta Baltica” 22-jo tomo.
— Rašytojas Vincas Kazokas (g. 1919 m. sausio 15) širdies smūgiu mirė 1984.10.30 Sydney, Australijoje. Buvo Australijos LB savaitraščio “Mūsų pastogė” redaktorius. Yra išleidęs savo poezijos rinkinį, išvertęs keletą knygų. Bendradarbiavo spaudoje, ypač “Ateityje”, “Aiduose”, “Į Laisvę” ir kt.
— Linas Kojelis, Baltųjų Rūmų tautybių reikalams pareigūnas Lietuvių respublikonų Illinois lygos, buvo išrinktas labiausiai pasižymėjusiu asmeniu — Man of the Year; spalio 24 d. įteikiant įgraviruotą metalinę plokštę Chicagos Taukiniuose namuose, Linas ir jo tėvas Juozas Kojelis yra mūsų žurnalo nuoširdūs bendradarbiai. Pagerbiamąjį Alto vardu sveikino dr. Jonas Valaitis ir LB vardu LB tarybos prezidiumo pirm. dr. K. Ambrozaitis.
— Chicagos LFB sambūrio valdybą sudaro: pirm. dr. Petras Kisielius ir nariai: Anatolijus Kairys, Ona Kavaliūnienė, Vytautas Kazlauskas, dr. Juozas Kizys ir Kazimieras Kriaučiūnas.
Skaityti daugiau: MŪSŲ HORIZONTUOSE
JUOZAS BOČYS
Okup. Lietuva
Neretai tenka išgirsti priekaištų dabartinės Lietuvos inteligentijos adresu dėl to, kad didelė dalis inteligentų nesirūpina savo tautos kultūra ir jos likimu, yra prisitaikėliai, savanaudžiai, perdėm lojalūs tarybiniam režimui.
Tokie priekaištai žymia dalimi yra teisingi, bet vis dėlto reikėtų pabandyti daugiau išsiaiškinti, ar visais atžvilgiais didžioji Lietuvos inteligentų dalis yra pasyvi prisitaikėlė prie režimo, o jeigu taip, tai kokios priežastys tai nulemia. Gal galėtume mūsų inteligentijos gyvenime įžvelgti ir kai kurių gaivesnių ir optimistiškesnių niuansų?
Inteligentų padėtis Tarybų Lietuvoje iš tikro yra sunki ir komplikuota. Inteligentija, ypač humanitarinė, yra labiausiai ideologizuojama, indoktrinuojama visuomenės dalis. Tiesa, tarybinis pilietis yra pradedamas ideologizuoti jau nuo vaikų darželio, tačiau studentija — busimoji inteligentija gauna itin didelę, be to, susistemintą, argumentuotą ideologijos porciją (tokių disciplinų, kaip: dialektinis ir istorinis materializmas, TSKP istorija, politinė ekonomija, mokslinis komunizmas, ateizmas — pavidalu).
Beje, šis ideologinis poveikis nėra labai įtaigus, jis yra gana paviršutiniškas dėl savo deklaratyvumo, dogmatiškumo ir atotrūkio nuo gyvenimo realybės, bet vis dėlto studentų, bent jau dalies, sąmonėje palieka pėdsaką. Pirma, dėl to, kad tarybinė studentija yra gerokai nutolusi, tiksliau, nušalinta nuo daugelio gyvenimo tikrovės sričių (su kuriomis susiduriama baigus aukštąjį mokslą), todėl nelabai sugeba ideologiją vertinti tikrovės požiūriu. Antra, studentija neturi galimybės plačiau susipažinti su marksizmui altematvvinėmis filosofinėmis ir socialinėmis koncepcijomis, todėl komunistinei ideologijai konceptualaus, teoretiškai argumentuoto mąstymo lygmenyje nelabai turi ką priešpastatyti. Tarybinė aukštoji mokykla nemoko studentų savarankiškai mąstyti socialiniais klausimais. Mokyklos uždavinys ideologijos požiūriu yra ugdyti standartiškų įsitikinimų “masinius piliečius”, patikliai priimančius oficialiąją propagandą.
Skaityti daugiau: KATALIKYBĖ IR INTELIGENTIJA ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE
DR. KAZYS ERINGIS
Kalbėti prabėgmais, tiek kiek leidžia glaustai pasakyti šio straipsnio apimtis, apie Lietuvos okupacinės “savivaldos” administraciją — reiškia kalbėti apie valdžią atskirose vietovėse (vlastj na mestach). Tai reiškia, kad Maskvos diktatūrinė absoliutizmo valdžia, sutinkamai su veikiančiomis direktyvomis ir slaptais uzusais, yra pilnai įgyvendinta mažiausioje administracinėje celėje (pvz. adm. rajone). Tai anaiptol ne decentralizuota valdžia, bet tik viską galinti daryti vietoje (įkalinti žmogui išnykstant be pėdsakų, deportuoti, provokuoti, žudyti ir pan.) centrinės valdžios vardu. Suprantama, tai galioja ne visam okupaciniam laikotarpiui vienodai. Ir dar: rusiškasis imperializmas pasižymi tuo, kad ir monarchizmo, ir sovietų dogma šventiviškiau yra “nušvitinta” užgrobtuose kraštuose. Tačiau beatodairiškumas stipriau yra išreikštas didžiosiose tautose (pvz. ukrainiečių, gal kazachų).
Konkretizuojant pabrėžtina, kad Sovietų Sąjungos komunistų partijos valdančioji klika remiasi rusų “deržimorda”. Tai rusų tautos nusikaltėlių padugnės, kurios įsisavinę kosmopolitinį marksizmą žudymo praktikos reikalams pajungė jį rusų imperializmo tikslams. Sovietų Sąjunga — tai tik marksizmo - leninizmo dogmos fikcija. “Sovietų Sąjunga” yra meluota kategorija. Po jos skraiste slepiasi Sovietų Rusija, carų imperializmo tęsėja šiuolaikiniame pasaulyje. Po ta skraiste yra slepiamos pavergtos tautos ir užkariautos valstybės.
Skaityti daugiau: LIETUVOS OKUPACINĖS “SAVIVALDOS” ADMINISTRACIJA, JOS ŽINYBŲ SU MASKVA IR TARPUSAVIO SĄVEIKA
VEDAMASIS
1984 metai jau istorijos puslapiuose. Lietuvių išeivijoje jie prabėgo šv. Kazimiero sukakties minėjimų, XXIII Los Angeles olimpiados, tautinių šokių šventės, naujo vyskupo paskyrimo, dešimtojo Amerikos Lietuvių kongreso, sukaktuvinio Vliko seimo, OSI bylų Ženkle.
Negalime didžiuotis, kad išeivijos misijai skirti uždaviniai būtų įvykdyti gerai. Bet taip pat neturėtumėm smarkiai raudonuoti ir kai kieno tendencingai metamus kaltinimus besąlyginai priimti, kad mūsų Krašto laisvės ir išeivijos tautos išlikimo darbuose nebuvo parodyta gražių pastangų.
Šv. Kazimiero sukaktis, kuriai ypatingai didelį dėmesį parodė popiežius Jonas Paulius II, plačiai nuskambėjo per pasaulį. Lietuviai, organizuojant visas iškilmes, parodė gražios iniciatyvos ir sugebėjimo didingas šventes surengti. Kartu su bažnytinėmis iškilmėmis Šventojo garbei, sklido ir Lietuvos vardas, išryškinęs realiąją okupuoto Krašto padėtį. Popiežiaus, kuris sakosi, kad jo pusė širdies priklauso Lietuvai, noras aplankyti Lietuvą ir Maskvos neigiamas atsakymas pademonstravo pasauliui Sovietų melą apie religijos, sąžinės ir kitokias žmogiškas laisves. Tos Žinios ilgai kursavo Europos, Amerikos spaudos puslapiuose, radijo ir televizijos pranešimuose ir komentaruose. Tai vertingas indėlis demaskuojant komunistinį melą, LKB kronikų ir kitų objektyvių šaltinių skleidžiamų teigimų teisingumą.
Skaityti daugiau: VEIKLOS PRAGIEDRULIAI IR ŠEŠĖLIAI
_files/I-Laisve-1985-93(130)-1.jpg)
T U R I N Y S
Skaitytojų žodis ......................................................... 2
Dr. Augustinas Idzelis: Krašto industrializacija ir rusifikacijos politika 5
Dr. Kazys Eringis: Lietuvos okupacinės “savivaldos” administracija ...... 11
K. G.: Lietuvos Laisvės Armija .......................................... 15
Juozas Keliuotis: Dangus nusidažo raudonai .............................. 20
Literatūros vakaras ..................................................... 23
Juozas Kojelis: Šv. Kazimieras ir Vasario Šešioliktoji .................. 27
Ką kalbėjo Los Angeles jaunimas XVII politinių studijų savaitgaly ....... 35
Ingrida Bublienė: Lietuviai JAV prezidento inauguracijoje ............... 43
V. R.: Fondai, mecenatai, aukotojai ..................................... 45
Juozas Kojelis: Ilsėkis svetimoj žemėj .................................. 49
Nauji leidiniai ......................................................... 52
Markus Frenklendas: Pabaltijo tautos — Europos partizanai ............... 56
V. A. D.: Visi ryžkimės Lietuvai ........................................ 59
Lietuvių radijo programos JAV ........................................... 62
Vienybietis: Priešnacinės veiklos iškarpa ............................... 64
K. K. G.: Katalikų Bažnyčios ir valstybės santykiai ok. Lietuvoje........ 68
Julius Vidzgiris: Stiprinanti dvasios pergalė ........................... 70
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1985 93(130)
Spauda — svarbus ginklas mūsų laisvės kovoje
Su dideliu dėmesiu perskaičiau dr. V. Dambravos straipsnį: “Rezistento žvilgsnis iš Pietų į Šiaurę”. Jame nagrinėdami, mano nuomone, punktai, svarbūs ne tik Lietuvių Bendruomenei, bet ir mums visiems “iš anapus geležinės uždangos”. Be abejo, L. B. veikla Venezueloje galima statyti pavyzdžiu kiekvienai kitai sovietų pavergtai etninei grupei. Iliustracijai noriu duoti keletą ryškių veiklos pavyzdžių.
Pirmoje eilėje yra ypatingai svarbus darbas, atliktas spaudoje. Gyvenu Venezueloje jau 39 metai ir turiu pripažinti, kad per paskutinius trejus metus Lietuva Venezuelos spaudoje figūravo daugiau, negu per visus kitus praėjusius 36 metus. Tai be kalbos yra didelis dr. Dambravos patriotinis darbas. Aš tvirtai tikiu, kad spauda yra vienas pačių svarbiausių ginklų mūsų kovos lauke. Tai praktiškai vienintelis efektyvus būdas supažindinti pasaulį su mūsų laisvės problema. Niekas mums nepadės, jeigu niekas apie mus nežinos. Lietuvai palanki pasaulio opinija yra ypatingai būtina, o palankumą Lietuvai sukelti galima tikrai per gerai organizuotą veiklą spaudoje Kad tai labai sunkus darbas — abejonių nekyla. Televizija labai brangiai kainuoja, bet ir čia buvo surasti būdai jai panaudoti. Šiose svarbiausiose srityse Venezuelos Lietuvių Bendruomenė pirmauja visoje Pietų Amerikoje, įskaitant ir kitas pavergtų tautų grupes.
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
Ateina nauja rusifikacijos banga. Siekiama pakeisti nacionalinę tautos sudėtį. Pramonės plėtimas — nutautinimo ir asimiliacijos talkininkas.
Dr. AUGUSTINAS IDZELIS
Kent State University, Ohio
Komunistų partijos nacionalinės politikos ideologinis ramstis yra socialinistinis internacionalizmas. Šis principas propaguoja sovietinių tautų suklestėjimą ir suartėjimą. Žiūrint iš paviršiaus, principas neatrodo grėsmingas tautinėms mažumoms. Praktikoje, tačiau, šio principo įgyvendinimas turi didėjantį pavojų visoms tautinėms mažumoms.
Kalbant apie tautų suartėjimą, reikia turėti omenyje faktą, kad šis procesas Sovietų Sąjungoje yra asimetrinis ir, norint ar nenorint, priveda prie dvikalbiškumo, gyventojų rusifikacijos ir asimiliacijos.
Trys faktoriai nulemia tautų suartėjimo proceso nenaudą tautinėms mažumoms. Pirma, rusų tauta skaičiumi yra pati didžiausia Sovietų Sąjungoje. Pagal 1979 metų gyventojų surašymo duomenis, rusų skaičius Sovietų Sąjungoje buvo 137 milijonai. Tai sudarė maždaug 52% visų Sovietų Sąjungos gyventojų. Be to, rusų yra visose sąjunginėse respublikose. Rusų skaičius Pabaltijyje 1979 metais buvo virš 1.5 milijono gyventojų, t.y. 50% daugiau negu 1959 m. Antra, rusai užima visas svarbiausias ir aukščiausias valdžios ir partijos vietas centriniuose organuose ir taip pat sąjunginėse respublikose. Būdinga, kad KP antro sekretoriaus postas sąjunginėse respublikose beveik automatiškai tenka rusui. Lietuvoje šį postą dabartiniu laiku užima Nikolai Dybenko, ir jis, o ne Griškevičius, valdo Lietuvą. Taip pat Lietuvos komjaunimo sąjungos antras sekretorius yra rusas — V. Zavjalov. Kiti rusai, kurie užima svarbias vietas LKP Centro Komiteto skyriuose yra Grigeory Mogilevtsev (Partijos komisijos) ir V. Berezoc (Politinio švietimo namai). Lietuvos TSR Ministrų Tarybo pirmininko pavaduotojas yra Yuri Rusenko. Trečia, rusų kalba užima dominuojančią ir privilegijuotą vietą visasąjunginėje plotmėje ir yra puoselėjama kaip pagrindinė priemonė suartinti visas tautas. Pažymėtina, kad prieš keletą metų rusų kalbos dėstymas buvo pradėtas ir vaikų darželiuose Lietuvoje. Tai išdava Taškento nutarimų.
Skaityti daugiau: KRAŠTO INDUSTRIALIZACIJA IR RUSIFIKACIJOS POLITIKA
DR. KAZYS ERINGIS
(Tęsinys iš Nr. 92 (129)
Atskirai reikia glaustai paliesti priespaudos, elgesio ir ūkinės veiklos standartų žinybas. Tai Valstybės saugumo komitetas (KGB), Gamtos apsaugos komitetas (GAK) ir Statybos reikalų komitetas (SRK arba Gasstroj). Tai slaptoji ir profesinė policija! Čia Viešosios tvarkos ministerijos kriminalinės ir viešosios policijos (ji vadinasi milicija) funkcijų neliesime.
Pažymėtina, kad KGB priespaudos aparato perdėtas jautrumas neturi saiko ir ribų. Ši žinyba stengiasi apimti visas gyvenimo sritis. Kad aiškiau būtų, pažymėsime, kaip pvz. KGB agentas atėjūnas mokina lietuvį statybininką blokinių namų projekto autorių. Sako, “Tu, žioply, kai būsi Švedijoje, žiūrėk, kad ten blokus geriau suneria”(!); lyg be agento “pagalbos” profesionalas būtų aklas ar iš medžio iškritęs! Panašaus pobūdžio įvairiausi pažeminimai paliečia ir pavergtos tautos santykius su išeivija. Jeigu išeiviai nekovotų su Maskvos priespauda, tai KGB ne tik atvarytų Amerikon svečius — vergus Lietuvos valstybingumo siekiams niekinti, bet ir masiškai užkinkytų išeiviją Amerikai griauti.
Arba pvz. pažvelkime į KGB Vyriausiąją valdybą literatūrai ir valstybės paslaptims saugoti (Glavlitas). Tai nuožmios cenzūros įstaiga, kuri cenzūruoja leidyklose jau išcenzūruotus darbus. Du egzemplioriai paruoštos spaudai knygos mašinraščio įrišami, užpliombuojami, autoriaus įstaigos direktorius užrašo “Spaudai”, pasirašo ir uždeda herbinį antspaudą tik po to, kai gauna Ekspertizės aktą su Ekspertizės komisijos pirmininko, eksperto, patentų vedėjo ir aukščiau stovinčio žinybos (ministerijos ar kt) Slaptojo skyriaus inspektoriaus parašais. Jeigu Glavlitas prisikabina, tai autorius privalo knygą be jokių išlygų pataisyti pagal duotus nurodymus. Glavlitas jautrias knygos vietas derina LKP CK. Atspausdintos knygos signalinis egzempliorius vėl eina per Glavlito cenzūrą. Dabar leidinys tikrinamas pagal Glavlito saugomą originalą. Tada autoriaus įstaigos direktorius užrašo “Platinti”, pasirašo ir uždėjęs antspaudą, siunčia knygą į spaustuvę. Atspausdintą knygą siunčiant asmeniškai į užsienį, ji dar patekdavo į Slaptą komisiją, kuri nuspręsdavo, ar autorius tinka ryšiams su užsieniu, ar knyga reprezentatyvi užsienyje, ar knyga nekenksminga sovietų santvarkai užsienyje (tai nelietė knygų siuntimo tvarkos per autorių įstaigas, kur šie klausimai viešai sprendžiami: direktorius pasakys “Ne”, ir bus ne(!) arba atvirkščiai). Dabar asmeniškai siunčiant knygą dar reikia gauti leidimą kultūros ministerijoje.
Štai dėl ko sovietams stinga duonos, nes jie įniršę dirba beprasmį darbą!
Skaityti daugiau: LIETUVOS OKUPACINĖS “SAVIVALDOS” ADMINISTRACIJA, JOS ŽINYBŲ SU MASKVA IR TARPUSAVIO SĄVEIKA
Tarybiniai istorikai ir propagandistai turi nemaža sunkumų, aiškindami pokario metų lietuvių pasipriešinimą komunistų santvarkos įvedimui. Pagal komunistų dogmą, bene visa Lietuva džiaugsmingai sutiko tariamą Tarybų valdžios atkūrimą 1940 metais, džiūgavo dėl Lietuvos prijungimo prie Tarybų Sąjungos. Tiesa, lyg ir buvo, palyginti, mažas skaičius išnaudotojų ir liaudies priešų, kurie nekentė pertvarkymų. Šis priešvalstybinis gaivalas pakėlė savo galvą nacių okupacijos metais, nors tautos dauguma neva kentėjo, laukdama komunistų sugrįžimo. Tarybiniai autoriai, girdami tarybinių partizanų veiklą, pažymi, kad buvo nemaža hitlerininkų rėmėjų. Dar daugiau tariamų nacių šalininkų pabėgo į Vokietiją 1944 m., bijodami tautos keršto. Jeigu visi šitie tarybinio katekizmo teiginiai būtų teisingi, tai Lietuvoje 1944 metais turėjo likti tik komunistų šalininkai, o šalyje viešpatauti taika. Tačiau taip nebuvo. Kilo nuožmus partizaninis karas, numalšintas tik po aštuonerių metų. Taigi, kaip galima suderinti komunistų teigimus apie įvykius iki 1944 m. su aršiu pasipriešinimu komunistams. Savaime aišku, tarybiniai autoriai, nenorėdami ar negalėdami pripažinti, jog tauta komunistus laikė nemažesniais, o net didesniais savo priešais už vokiečius, ieško įvairių atpirkimo ožių, piktų taikos drumstėjų, kurie neva suklaidino gyventojus. Dalis atpirkimo ožių jau seniai turėjo garbingą vietą komunistų demonologijoje — tai dvasininkai, išnaudotojai — buožės bei buržuaziniai nacionalistai.
Skaityti daugiau: LIETUVOS LAISVĖS ARMIJA
Ištrauka iš Juozo Keliuočio atsiminimų
Juozas Keliuotis (1902 - 1983), žurnalistas, redaktorius, literatas, vertėjas, universiteto dėstytojas buvo du kartu ištremtas į Sibirą. Jo atsiminimai, kurie slaptais keliais pasiekė išeivijos lietuvius, dar šiais metais bus išleisti Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti.
Šioje trumpoje ištraukoje Juozas Keliuotis, kuris ilgoje tremtyje keletą kartų buvo perkeldintas iš vieno lagerio į kitą, šitaip pradeda kelionę į Sivaja Maska lagerį.
Traukinys sustoja. Triukšmingai atsidaro vagono durys.
— Sivaja Maska! — sušunka sargybos viršininkas. — Visiems tuojau išlipti iš vagono, išskyrus atamaną!
Atamanas lieka vienas gulėti ant gultų, o mes visi vienas per kitą ritamės iš vagono ir rikiuojamės ant snieguoto perono. Nors jau gegužės mėnuo, bet čia visur dar pilna sniego ir šiuo metu čia siaučia pūga. Mano paltelis neturi nė vienos sagos: čekistai visas jas jau seniai išpjaustė, nes jos buvo metalinės. Jis atsiskleidžia, skvarbaus vėjo puolamas, ir visi mato, kad aš vienais apatiniais baltiniais. Bet niekas tuo nesistebi, niekas tuo nesirūpina — nei kaliniai, nei sargybiniai. Ne tokių dalykų jie yra matę — ir tokiais niekais čia nieko nenustebinsi.
Skaityti daugiau: DANGUS NUSIDAŽO RAUDONAI
_files/I-Laisve-1985-93(130)-3.jpg)
Programos viršelis E. Arbo
1984 m. gruodžio 1 d. Los Angeles Lietuvių Fronto bičiuliai surengė jau devynioliktą literatūros vakarą, kuriame dalyvavo rašytojas Česlovas Grincevičis iš Chicagos ir vietos rašytojai — beletriste Rūta Klevą Vidžiūnienė ir poetas Pranas Visvydas. Poetas Bernardas Brazdžionis kalbėjo apie Č. Grincevičiaus kūrybą, o aktorius Petras Maželis skaitė Grincevičiaus “Velykų dovanėlę”.
_files/I-Laisve-1985-93(130)-4.jpg)
Svečias rašytojas Česlovas Grincevičius iš naujai spaudai paruošto rinkinio “Vidurdienio vargonai” skaitė du pasakojimus: “Vidurdienio varpai” ir “Laiškas”. Nuotr. L. Kanto
Skaityti daugiau: LITERATŪROS VAKARAS
Užbaigėme šv. Kazimiero 500 metų mirties ir 67-jų nepriklausomos Lietuvos atstatymo sukakčių minėjimus. Bet tai nereiškia, kad dangiškojo Globėjo ir laisvės paskelbimo prisiminimai jau tiktai jausmų pasaulyje užsilikę užregistruoti įvykiai. Prie tų istorinių faktų ištikrųjų grįžtame dažnai ir įvairiomis progomis.
_files/I-Laisve-1985-93(130)-10.jpg)
Juozas Kojelis Venezueloje
Lietuvos laisvės problema mūsų sąžiningam išeivijos tremtiniui turėtų būti kaip ir jo kasdieninės duonos rūpestis, o tikintiesiems Lietuvos šventasis turėtų teikti dvasinės ramybės ir stiprinti nelaisvėje gyvenančių sūnų ir dukrų laisvės viltis. Ne tik ten, bet ir čia.
Mūsų bičiulis ir uolus bendradarbis Juozas Kojelis su šiuos istorinius įvykius įdomiai sugretino ir giliai į juos pažvelgė. Tomis mintimis jis dalinosi su Venezuelos lietuviais 1984 metais šių abiejų sukakčių proga San Casimiro miestelyje, Araguvos provincijoje, kur dalyvavo lietuvių suvažiavusių iš įvairių Venezuelos vietovių: Caracas, Maracay, Valencijos ir net iš tolimojo pasienio miesto Maracaibo, venezueliečių, latvių bei lenkų atstovai.
Po minėjimo ir vaišių, kur dalyvavo ir vysk. Delgado, paskaitininkui buvo įteikta padėkos lentą, kur įgraviruota “Viešai pripažįstant ir giliai vertinant jo ir jo šeimos prasmingą veiklą ir nenuilstamais darbais įrodytą nuolatinį sielojimąsi Lietuvos likimu, kovojant už tėvynės laisvės atstatymą”.
Skaityti daugiau: ŠV. KAZIMIERAS IR VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI
Sausio 26 - 27 d.d. įvykusiame CII politinių studijų savaitgalyje jaunimui rūpimus klausimus svarstė Rita Bureikaitė, Rima Navickaitė, Gailė Radvenytė ir Tadas Dabšys. Moderavo Linas Polikaitis. “Į Laisvę” spausdina simpoziumo dalyvių įvadinius pareiškimus. Vėliau vyko įdomios diskusijos.
_files/I-Laisve-1985-93(130)-12.jpg)
Jaunimo simpoziumas: kalba Rita Bureikaitė, toliau — Linas Polikaitis (moderatorius), Tadas Dabšys, Rima Navickaitė ir Gailė Radvenytė
TADAS DABŠYS
_files/I-Laisve-1985-93(130)-13.jpg)
Tadas G. Dabšys
Vakar dalyvavau politinių studijų programoje, klausiausi diskusijų ir pranešimų apie OSI, apie tai, kas daroma arba, tiksliau pasakius, kad nedaroma, kodėl reikia veikti, ką veikti, kaip veikti. Man, naujai ateinančiam į visuomeninės veiklos lauką, per galvą ritosi daugybė minčių. Kas bus, kai mano karta perims atsakomybę už visą lietuvišką veiklą, kai mums reikės vadovau-ti įvairioms organizacijoms? Ar mes seksime vyresniosios kartos pavyzdžiu, ar bandysime daryti pakeitimų?
Mūsų kartai skirta išlaikyti lietuvybę. Bet ar iš tikro mes žinome, kas yra ta “lietuvybė*’? Ar užtenka tik ją išlaikyti, ar gal ją ugdyti ir jai skirti kokią nors misiją. Ar šiuo metu mes, kaip lietuviai, esame patenkinti savo veiklos rezultatais ir apskritai ar turime sąmoningai apspręstus lietuviškos veiklos tikslus?
Skaityti daugiau: Mokame kalbėti. Ar mokame veikti?
RITA BUREIKAITĖ
_files/I-Laisve-1985-93(130)-14.jpg)
Rita Bureikaitė
Paskutiniame Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongrese išrinktoji sąjungos valdyba, pasiskirsčiusi pareigomis, ėmėsi kongreso nutarimų vykdymo. Nutarimų padaryta daug ir gerų, bet dirbdami susidūrėme ir su nemaža kliūčių. Svarbiausia PLJ sąjungos užduotis yra ryšių palaikymas su viso pasaulio lietuvių jaunimu. Patys viso pasaulio veiklos apimti net ir norėdami negalėtume, nes mūsų rankos per trumpos. Dirbame kaip koordinatoriai, kad visų kraštų lietuvių jaunimo veikla turėtų vieną kryptį ir susilietų į vieną srovę. Tačiau ne visur pasisekė veiklą išjudinti, nes ne visi ryžtasi įsipareigoti. Pavyzdžiui, iki šiol nepasisekė surasti asmenų, kurie nuoširdžiai norėtų padirbėti JAV Lietuvių Jaunimo sąjungos valdyboje. Pagrindinis sunkumas yra surasti pirmininką, kuris panorėtų veikti ir visai šio krašto sąjungos veiklai duoti toną. O juk Amerika, — tai pagrindinis PLJ sąjungos šeimos narys.
Tačiau mes manome, kad 1984-jų metų veikla nebuvo skurdi. Noriu paminėti kai kuriuos faktus:
Skaityti daugiau: PLJ Sąjungos tikslai ir darbai
RIMA NAVICKAITĖ
_files/I-Laisve-1985-93(130)-15.jpg)
Rima Navickaitė
Vyresnieji mums dažnai kalba apie lietuvių jaunimo pareigas, tą klausimą svarstome ir mes patys. Ar todėl, kad esame gimę lietuviais, mums reikia lankyti lituanistinę mokyklą ir visus savaitgalius pašvęsti lietuviškai veiklai? “Jūsų pareigos Lietuvai” yra tokios ir tokios, kala į galvą tėvai, “O kodėl man tos pareigos priklauso?” — abejoja jaunuolis-ė. Šis klausimas nėra paprastai ir lengvai atsakomas.
Man atrodo, kad ieškant atsakymo, išsiskiria jaunų žmonių galvojimas. Vieniems atrodo, kad lietuvybė yra didelė našta. Jiems sunku suprasti, kodėl šeštadienį reikia sėdėti šeštadieninėje mokykloje, kai smagiau žaisti krepšinį su draugais. Nesunku pastebėti, kaip šitaip galvojantieji pamažu pranyksta iš lituanistinės mokyklos ir tautinių šokių repeticijų bei organizacijų. Ir taip jie vis daugiau ir daugiau nutola nuo lietuviško gyvenimo, kol visai pranyks. Gal tik kartas nuo karto pasirodys šokiuose ar jaunimo kavinėje.
Skaityti daugiau: Jaunimas jaunimui
GAILĖ RADVENYTĖ
_files/I-Laisve-1985-93(130)-16.jpg)
Gailė Radvenytė
Vyresnieji vis sako, kad jaunimas yra tautos ateitis. Tai tiesa, bet kieno pareiga jaunimą tai ateičiai paruošti? Vyresnieji vieną dalyką turėtų gerai suprasti, kad paruošimas būtų vykdomas ne žodžiais, bet gerais pavyzdžiais. O tokių pavyzdžių kartais labai trūksta.
Esu pati girdėjusi, kaip šeštadieninės mokyklos mokinio tėvas paraginęs savo vaiką “kalbėk lietuviškai”, atsisukęs į savo bičiulį paklausė: “so, did you see the game last night?” Kitas, gal dar ryškesnis pavyzdys. Tėvas atveda vaikutį į lietuvišką darželį. Tos pastangos rodo, kad jam rūpi savo vaiką išmokyti lietuviškai. Bet kaip reikia suprasti tėvo elgesį, kai jis pats su vaiku kalba angliškai.
Skaityti daugiau: Norime konkrečios pagalbos
1985 m. sausio mėn. įvykusioje 50-je Amerikos prezidento Ronald Reagano inauguracijos šventėje dalyvavo eilė lietuvių. Šventė tęsėsi keturias dienas. Iškilmės oficialiai prasidėjo sausio 18. Penktadienio vakare parke prie Baltųjų Rūmų įvyko pirmasis oficialus šventės renginys. Programą atliko karių ir studentų orkestrai, dainavo solistai. Iškilmes stebėjo ir pats prezidentas su ponia.
_files/I-Laisve-1985-93(130)-18.jpg)
Priėmime pas Liną Kojelį: Jonas Urbonas, Linas Kojelis ir Vladas Butėnas
Pabaigai dangų nušvietė spalvotos raketos, suteikdamo oficialiam šventės atidarymui entuziazmo ir iškilmingumo. Sekančią dieną sekė įvairios parodos, puotos, priėmimai. Šeštadienio vakare vyko iškilmingas koncertas su garsiais Hollywoodo artistais ir kitais žymiais šio krašto scenos menininkais. Oras šiai šventei buvo labai nepalankus ir todėl numatytos lauke iškilmės neįvyko.
Skaityti daugiau: LIETUVIAI JAV PREZIDENTO INAUGURACIJOJ
Lietuvių išeivijos kultūriniam, politiniam bei švietimo ratui sukti reikalinga tokia jėgainė, kuriai nepritrūktų energijos šaltinių. Išeivija negali tokių šaltinių sukurti privalomų mokesčių prievole. Tai nepriklausomų valstybių valdžios privilegija ir teisė.
_files/I-Laisve-1985-93(130)-20.jpg)
Kun. dr. Juozas Prunskis Clevelande su Vaciu Rociūnu (kairėje) ir Juozu Žilioniu, jo jau 10 metų sėkmingai vedamame Spaudos kioske, Dievo Motinos parapijos svetainėje. (Nuotr. VI. Bacevičiaus)
Mūsų išeivija tiems uždaviniams vykdyti turi sudaryti kapitalą tiktai savanoriška auka. Kasmetinės rinkliavos ir jau susiformavę fondai palaiko mūsų veiklą gyvą. Idealistiniai nusiteikę tautiečiai sukūrė Lietuvių Fondą, Tautos Fondą, Į Laisvę, Vydūno, Mackaus ir kitus fondus. Atsiranda ir paskirų asmenų, ateinančių į talką naujais fondais. Vienas ryškiausių pavyzdžių — kun. dr. Juozas Prunskis. Tų fondų dėka mūsų išeivijos vairuotojai pajėgia ne tik finansuoti dabarties darbus, bet planuoti ir ateičiai.
Lietuvių Fondas
Pagrindinis kapitalas 1984 m. gale pasiekė 3,102,000 dol. Įstojo nauji 244 nariai. Dabartinis narių skaičius — 5,560.
Per praeitus metus investuotas kapitalas davė 275,000 dol. pajamų, o per 22 veiklos metus — 2,040.000 dol.
Skaityti daugiau: FONDAI, MECENATAI, AUKOTOJAI
Pirmasis lietuvių laikraštis “Gazieta Lietuviszka” JAV buvo išleistas 1879 metais New Yorke. “Draugas” kaip savaitraštis pradėtas leisti 1909 m. Wilkes-Barre, Pa. Pirmieji redaktoriai: kun. K. Urbonavičius ir kun. A. Kaupas. 1912 m. laikraštis perkeltas į Chicagą ir 1916 m. paverstas dienraščiu. Leido “Draugo” bendrovė. Nuo 1920 m. leidimas perduotas Tėvams Marijonams. Vienerius metus vyr. redaktoriumi buvo vysk. Pr. Būčys. Jam išvykus į Lietuvą, redaktoriai keitėsi. Nuo 1927 iki 1952 m. — vyr. redaktorius — Leonardas Šimutis, 1952 m. paskirtas kun. Vytautas Bagdanavičius, 1958 - 60 m. — kun. Pranas Garšva, 1960 - 63 — kun. dr. Viktoras Rimšelis — o nuo 1963 m. iki dabar vėl kun. Pranas Garšva.
Nuo 1949 m. “Draugas” turi kultūrinį priedą. Jį 1949 - 61 redagavo kun. dr. Juozas Prunskis, nuo 1961 - 81 poetas-laureatas Kazys Bradūnas, dabar Aušra Liulevičienė.
Dienraštis turi sveikatos, ateitininkų, skautų, vyčių, sporto, moterų, vaikų, studentų, socialinius skyrius. “Draugas” suorganizavo Lietuviškos knygos klubą, kuris kasmet išleidžia vertingų originalių veikalų ir vertimų.
Skaityti daugiau: DRAUGO DEIMANTINĖ SUKAKTIS
Treji metai nuo “Į Laisvę” bandradarbės
ALEKSANDROS VAISIŪNIENĖS mirties
1977 sausio 28 su žmona atvykome pasižvalgyti į Venezuelos sostinę Caracas. Čia turėjome vieną bičiulį, Amerikos diplomatinėje tarnyboje dirbantį dr. Vytautą Dambravą. Iš spaudos taip pat žinojau, kad Caracas gyvena žurnalistė Aleksandra Vaisiūnienė, kiek pastebėjau, daugiausiai rašanti “Tėviškės Žiburiuose”. Iš jos rašinių buvau susidaręs vaizdą apie Venezuelos lietuvių gyvenimą.
_files/I-Laisve-1985-93(130)-21.jpg)
Aleksandra Kairytė - Vaisiūnienė
Tuo laiku buvo mūsų kelionių po pasaulį pradžia, tad neturėjome reikiamos patirties, ypač tuose kraštuose, kuriuos negalėjome susikalbėti. Su nuotykiais ir tam tikra rizika po vidurnakčio atsiradome viename miesto centro viešbutyje, o kitą dieną pradėjome žvalgytis lietuvių, kad padėtų susiorientuoti. Vytautas Dambrava, kuris tuo metu Caracas mieste organizavo baltų reprezentacinę meno parodą ir simfoninį koncertą, eksponatų parinkti buvo išvykęs į Jungtines Valstybes ir dar negrįžęs, tad paskambinau p. p. Vaisiūnams. Norėjau tik pasikalbėti ir kai ką paklausti, bet jiedu abu, Aleksandra ir Julius, netrukus atvyko į viešbutį, mudu abu paėmė ir visą dieną globojo, aprodinėdami Caracas.
Skaityti daugiau: ILSĖKIS SVETIMOJ ŽEMĖJ
Juozas Daumantas. PARTIZANAI.
Trečias pataisytas ir papildytas leidimas. 1984 m. Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti 15-asis leidinys. Iliustracijos ir aplankas dail. Prano Lapės. Spausdino Morkūno spaustuvė, 3001 W. 59 St., Chicago, IL 60629. Kietais viršeliais, 572 psl. Kaina 15 dol.
Naujoji laida padidėjusi 62 psl. ir keliomis nuotraukomis, P. Vytenio strp. “Juozas Lukša — Tautos didvyris”. “Ir miręs galingas, galingesnis negu gyvas” ir Adolfo Damušio žodžiu “Užsklandos vietoje”.
“Partizanai” yra Lietuvos Laisvės Armijos faktinė istorija, parašyta vieno iš jos vadų Juozo Daumanto -Juozo Lukšos. Autorius, prasiveržęs pro Geležinę uždangą ir pasiekęs Vakarus 1947 m. gale, parašė knygą apie partizanų kovas sovietų okupuotoje Lietuvoje.
K. G. iš Vakarų Vokietijos šiame žurnalo numeryje “Lietuvos Laisvės Armija” analizuoja partizanų genezę.
Skaityti daugiau: NAUJI LEIDINIAI