ŠV. KAZIMIERAS IR VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI
Užbaigėme šv. Kazimiero 500 metų mirties ir 67-jų nepriklausomos Lietuvos atstatymo sukakčių minėjimus. Bet tai nereiškia, kad dangiškojo Globėjo ir laisvės paskelbimo prisiminimai jau tiktai jausmų pasaulyje užsilikę užregistruoti įvykiai. Prie tų istorinių faktų ištikrųjų grįžtame dažnai ir įvairiomis progomis.
Juozas Kojelis Venezueloje
Lietuvos laisvės problema mūsų sąžiningam išeivijos tremtiniui turėtų būti kaip ir jo kasdieninės duonos rūpestis, o tikintiesiems Lietuvos šventasis turėtų teikti dvasinės ramybės ir stiprinti nelaisvėje gyvenančių sūnų ir dukrų laisvės viltis. Ne tik ten, bet ir čia.
Mūsų bičiulis ir uolus bendradarbis Juozas Kojelis su šiuos istorinius įvykius įdomiai sugretino ir giliai į juos pažvelgė. Tomis mintimis jis dalinosi su Venezuelos lietuviais 1984 metais šių abiejų sukakčių proga San Casimiro miestelyje, Araguvos provincijoje, kur dalyvavo lietuvių suvažiavusių iš įvairių Venezuelos vietovių: Caracas, Maracay, Valencijos ir net iš tolimojo pasienio miesto Maracaibo, venezueliečių, latvių bei lenkų atstovai.
Po minėjimo ir vaišių, kur dalyvavo ir vysk. Delgado, paskaitininkui buvo įteikta padėkos lentą, kur įgraviruota “Viešai pripažįstant ir giliai vertinant jo ir jo šeimos prasmingą veiklą ir nenuilstamais darbais įrodytą nuolatinį sielojimąsi Lietuvos likimu, kovojant už tėvynės laisvės atstatymą”.
Man iš pradžios buvo tam tikras netikėtumas Vasario 16-ją jungti kartu su Šv. Kazimiero ypatinga švente — 500 metų jubiliejumi nuo jo mirties. Bet juo daugiau apie tai mąsčiau, juo labiau tų įvykių suvedimas į vieną atrodė prasmingesnis, nors tie du istorijos taškai atskirti daugiau negu 450 metų.
Lygiai prieš 500 metų, 1484.III.4, tik tada buvo ketvirtadienis, o ne sekmadienis kaip šiandien, senojo Lietuvos miesto, Gardino pilyje mirė karalaitis Kazimieras, Kazimiero Jogailaičio sūnus(Casimiris, Patre Casimiro), karaliaus Jogailos anūkas. Mirė karalaitis 25-rių metų, apie kurį to meto kronikininkai rašė, kad buvęs “gerai išsilavinęs, gabus, tauraus būdo, protingas ir doras” ir kad “apie jį visi gerai kalbėjo”.
35-riems metams praėjus nuo karalaičio mirties, pop. Leonas X pasiuntė į Vilnių legatą Z. Ferreri, kuris iš bendraamžių surinko žinias ir parašė pirmąją Šv. Kazimiero biografiją. Čia pabrėžiamas Kazimiero pamaldumas, gailestingumo darbai, teisingumas ir t.t. Tačiau, aš manau, kad būtų netikslu įsivaizduoti gyvą Kazimierą kaip “divus adolescens”, pamiršusį žemę ir savo žvilgsnį nukreipusį į dangų. Kazimieras, būdamas gyvas, buvo ne dangaus, bet žemės vaikas. Karaliaus dvaras ruošė jį būti ne šventuoju, bet žemės valdovu. Ir todėl aš linkęs jį labiau įsivaizduoti ne su ašutine besimeldžiantį prie Vilniaus katedros didžiųjų durų ar išmaldą dalijantį vargšams, bet, kaip Venecijos ambasadorius vaizdžiai aprašo priėmimą Trakų pilyje: “šalia tėvo, karaliaus, sėdėjo du karalaičiai apsivilkę tamsiai raudono satino drabužius, jauni ir gražūs, nelyginant du angelai”. Vienas iš jų buvo Kazimieras.
Mes galime įsivaizduoti Kazimierą, dar 12 metų vaiką, (žinoma, ne savo iniciatyva) su didžiule kariuomene žygiuojantį į Vengriją jėga užimti Vengrijos karaliaus sosto. Mes galime įsivaizduoti Kazimierą įvairiose kelionėse su tėvu, dalyvaujantį seimuose, svetimų tautų pasiuntinių priėmimuose, pasitarimuose su kitų kraštų valdovais, kunigaikščiais ir Bažnyčios dignitoriais. Mes turime įsivaizduoti Kazimierą dvejus metus sėdinti Vavelio pilies karaliaus kanceliarijoje ir tvarkantį Lenkijos reikalus, kai karalius tėvas tuos dvejus metus buvo Vilniuje. Ir tas žmoniškasis Šv. Kazimiero įvaizdis neužtemdo jo šventumo. Priešingai, karaliaus dvaro patogumuose ir žemiškos garbės vilionėse išugdytos jo dvasinės-moralinės vertybės daro jį dar didesniu šventuoju.
Daugiau negu Krokuvą Kazimieras mylėjo Vilnių ir Gardiną. Savo gyvenime jis šešis kartus iš Krokuvos keliavo į Vilnių ir čia ilgesnį laiką pasilikdavo (kelionės buvo ilgos ir vargingos). Iš šeštosios kelionės Kazimieras Lenkijon nebegrįžo. Jo kūnas paliko Lietuvoje, kuriai priklausė ir jo širdis.
Šventojo vainikas Kazimierui suteiktas už jo pamaldumą ir kilnų gyvenimą. Tačiau, ir mes čia artėjame į Vasario 16-sios temą, oficialiose kunigų brevijoriaus maldose štai ką Bažnyčia įrašė:
“Die 4 Martii, Sancti Casimiri, Confessoris . . . Corpus, Vilnam delatum, multis claret miraculis... Lituanis exiguo numero ad potentissimi hostis insperatam irruptionem trebidantibus in aere apparens, insignem tribuit victoriam” (“Kovo 4-ji, Šv. Kazimiero, Išpažinėjo diena. Kūnas, Vilniuje palaidotas, garsėja daugeliu stebuklų . . . Mažam lietuvių (kariuomenės) skaičiui, labai galingo priešo netikėto užpuolimo nusigandusiems (Kazimieras), pasirodęs ore, atnešė didelę pergalę”). (Čia kalbama apie didelę lietuvių pergalę prieš rusus 1518 prie Dauguvos).
Tokių nuorodų, kur šventasis Karalaitis pasirodo ne asmeniškų dorybių žibėjime, o kaip Lietuvos karalaitis, yra užregistruota bent aštuoni liudijimai.
Jau kanonizacijos iškilmės Vilniuje tapo didžiulė lietuvių tautinė demonstracija. Štai kaip ją, surinkusi duomenis, pavaizduoja lietuvių rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė:
“Tokių iškilmių Lietuva dar nebuvo regėjusi: skambant visiems varpams, graudžiant būgnams ir patrankoms, didžiulė procesija pajudėjo į Šv. Stepono bažnyčią, kur buvo padėtas popiežiaus raštas ir Šv. Kazimiero kanonizacijos vėliava. Procesija ėjo per Vilnių, sustodama prie šešerių vartų, išklotų brangiais kilimais, apipintų gėlių vainikais. Gegužės saulėj mirgėjo gyvieji paveikslai; su minia ėjo Vilniaus vyskupas, kunigai ir vienuoliai, Lietuvos didikai, senatoriai, kunigaikščiai; jų žmonos ir dukterys ėjo basos, apsigaubę šydais; vaikai, aprengti šv. Kazimiero riteriais, nešė lelijų žiedus, iškilmingai žengė visos amatų brolijos su savo insignijom, pats kancleris Leonas Sapiega nešė raudona aksomo “Šventojo vėliavą” (labarum), išsiuvinėtą perlais, auksu ir sidabru”.
Tai buvo Lietuvos šventė, tai buvo lietuvių tautos šventė, pagerbiant Šv. Kazimierą, ne kaip šventą atsiskyrėlį, bet kaip kovojančios dėl laisvės tautos narį ir globėją. Ypač gerai žino Maskva, kad Šv. Kazimieras yra tapęs lietuvių tautoje pasipriešinimo prieš rusus simbolis. “Vicit Muscos” (nugalėjo maskvėnus), daug kur randame ano meto užrašuose.
Todėl Maskva ne tiktai piktai niokoja lietuvių tautą, bet keršyja ir Šv. Kazimierui. Kiekviena rusų invazija į Lietuvą kartu buvo pasikėsinimas į Šv. Kazimiero relikvijas. Ir dabartinėje okupacijoje Šv. Kazimieras nepaliktas ramybėje. Jo karstas pašalintas iš jo garbei įkurtos koplyčios Vilniaus katedroje ir perkeltas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Katedra paversta koncertų sale ir paveikslų galerija. Bet dar žiauriau okupantas pasielgė su Šv. Kazimiero bažnyčia, kurios kertinis akmuo buvo pašventintas per kanonizacijos iškilmes. Ta bažnyčia paversta ateizmo muziejumi. Ta pati rašytoja Pūkelevičiūtė sako, kad “net jeigu nutarta bažnyčias uždaryti, atrodo, kad jas paversti sandėliais ir arklidėmis — būtų mažesnis pasityčiojimas”.
Bet šitokia kova, kokią veda Maskva, nėra jos stiprybės, o desperacijos pasireiškimas. Šitas piktas susibaudėlių būrys Kremliuje žino, kad jų sistema supuvusi ir kad skirta būti išmesta, Amerikos prezidento Reagano žodžiais, į istorijos šiukšlyną.
Neišmintinga daryti pranašystes, kada tai įvyks. Galbūt išmintingiau kelti klausimą, ar mes, lietuviai ir kiti laisvieji baltai, galime kuo nors tą procesą pagreitinti, kad Gedimino kalne vėl suplėvesuotų lietuviškoji trispalvė ir kad šventojo Karalaičio karstas nemažesnėmis iškilmėmis, kaip jo kanonizacijos dieną, grįžtų į jam paskirtą amžinojo poilsio vietą.
Taip, mes galime ir mes kai ką darome. Aš žinau, kad jūs, Venezuelos lietuviai, nemaža padarote. Kai Amerikos lietuvių spaudą informavo korespondentė Aleksandra Vaisiūnienė, mes daugiau žinojome. Bet ir dabar pasiekia žinios, kad Venezuelos spauda apie Baltijos valstybių problemas proporcingai rašo daugiau negu kito kurio laisvojo pasaulio laikraščiai. Kieno tai nuopelnas, jūs patys geriau žinote. Mes žinome, kad nusipelnę jūsų bendruomenei žmonės yra atkreipę valdžios dėmesį ir apdovanojami aukštaisiais šio krašto ordenais. Mes taip pat žinome, kad ne taip senai pas jus apsilankę iš Amerikos Tomas Venclova ir dr. Stasys Goštautas stipriai Lietuvos naudai pajudino šio krašto viešąją opiniją. Ačiū Lietuvių Bendruomenei už reikalingų sąlygų sudarymą.
Aš noriu pranešti jums malonią žinia, kad viltingi ir gaivūs pajudėjimai vyksta Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Nežinau, ar jūs žinote apie tuos pasireiškimus, bet jei mane paprašytumėte išvardyti bent tris 1983-jų metų reikšmingus pajudėjimus ir paaiškinti, kodėl jie reikšmingi, atsakyčiau taip:
Pirmas — Baltų Laisvės Dienos rezoliucijos pravedimas JAV Kongrese, prezidento Reagano Baltų Laisvės Dienos proklamacija ir 200 Amerikos baltų oficialus priėmimas Baltuosiuose Rūmuose.
Antras — prez. Reagano raštas visoms Jungtinėms Tautoms priklausančioms valstybėms, kurioms oficialiai pranešama, kad JAV nepripažįsta Baltijos valstybių aneksijos ir nurodomos priežastys, kodėl nepripažįsta.
Trečias — Europos Parlamento priimta rezoliucija, siūlanti Baltijos valstybių bylą perduoti Jungtinėms Tautoms.
Kodėl tie pajudėjimai reikšmingi? Jie reikšmingi todėl, kad neturi precedento užsienio lietuvių veiklos istorijoje, kad jie svarbūs išliekantys dokumentai, kuriais bus galima remtis ir ateityje. Šitie pasistūmėjimai Lietuvos ir aplamai Baltijos valstybių byloje jau turi istorinės reikšmės.
Nežinau, ar šiame susirinkime yra jaunimo, kuris dalyvavo V-jame PLJ kongrese. Tas jaunimas žino, ir bus jus painformavęs, kad po ilgesnio blaškymosi, pasaulio lietuvių jaunimas surado išbalansuotą kelią tarp vad. politinės ir kultūrinės veiklos su stipriais akcentais Lietuvos laisvinimo rūpesčiams.
Ką Amerikoje esančios centrinės organizacijos (“veiksnių” termino nemėgstu) yra užplanavę 1984-siems metams. Su savo projektais yra pasirodę tik Lietuvių Bendruomenė (PLB ir JAV
LB) ir Amerikos Baltų Laisvės Lyga. Štai tik keli projektai:
a. Baltijos valstybėms Jungtinėse Tautose išrūpinti oficialų stebėtojo statusą (ABLL projektas)
b. Rūpintis, kad JAV-bės Jungtinėse Tautose iškeltų ir gintų Baltijos valstybių bylą (JAV LB proj.)
c. Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje išrūpinti teisę Lietuvos diplomatinę tarnybą papildyti diplomatijoje nedirbusiais žmonėmis (PLB projektas).
d. Rūpintis, kad Australijoje būtų paskirtas Lietuvos garbės konsulas (PLB projektas).
f. Organizuoti visų PLB-nės kraštų santalką akcijai, kad Europos Parlamento rezoliucijai būtų duota eiga (PLB projektas).
Amerikos lietuvių jaunimas, čia iniciatyvos ėmėsi studentai ateitininkai, pradėjo parašų rinkimą už kun. Alfonso Svarinsko ir kun. Sigito Tamkevičiaus išlaisvinimą.
Yra tų darbų ir daugiau. Pav., lygiai už dviejų savaičių Los Angeles mieste Amerikos Baltų Laisvės lyga organizuoja Žmogaus teisių konferenciją, kurioje dalyvaus Amerikos užsienio reikalų viceministeris, Amerikos ambasadorės JT-se pavaduotojas, JAV Kongreso komisijos Helsinkio susitarimams sekti direktorius, Laisvosios Europos ir Laisvės radijo viršininko pavaduotojas Los Angeles burmistras ir kiti žymūs Sovietų Sąjungos Baltijos valstybių klausimų ekspertai.
Nepažįstu detališkai vietos sąlygų ir galimybių, tačiau tikiu, kad Venezuelos lietuviai visur talkins PLB ir BAFL valdybos projektams, k.t. Europos Parlamento rezoliucijos ofic. stebėtojo gavimo Jung. Tautose reikalais, dalyvaus parašų rinkime dėl įkalintų kunigų išlaisvinimo ir t.t. Ar nepatyrinėtinos galimybės įįsteigti Lietuvos garbės konsulatą Caracas mieste? Labai svarbu būtų, Amerikos pavyzdžiu, iš Venezuelos vyriausybės išgauti oficialų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo pareiškimą. Tokį pareiškimą turint, dėti pastangų, kad Venezuelos prezidentas, taip kaip prez. Reagan, apie tai formaliai painformuotų visus JT narius.
Jeigu bent 20 valstybių tokius oficialius okupacijos nepripažinimo pareiškimus Jungtinėse Tautose padarytų, mūsų tautos reikalai tarptautinėje plotmėje įgautų stiprų svorį, o Kremliui būtų įvaryta daug baimės. Jau ir dabar pagyvėjęs baltų aktyvumas pasaulyje ten kelia daug nerimo. Jie laukė, kad mūsų karta, kuri pasitraukė iš Lietuvos, išeitų iš rikiuotės, ir jie galvojo kad aktyvių kovotojų dėl Baltijos valstybių laisvės neliks. Dabar pamatė, kad žiauriai apsiriko. Taip kaip Lietuvoje į pirmąsias rezistencijos eiles atėjo jau jų sistemoje išaugęs jaunimas, taip ir laisvajame pasaulyje laisvinimo darbų vadovybė pereina ar vietomis jau perėjo į rankas tų, kurie jau negali būti apkaltinti II karo sufabrikuotais nusikaltimais ar noru atgauti prarastus Lietuvoje turtus. Štai turiu mask-vinių Izvestijų sausio 18 d. straipsnį. Iš jo matyti, kad jau dabar pavojaus signalai pasigirdo Kremliuje, ir pasigirdo dėl dviejų priežasčių:
Pirma, kad prez. Reagan į užsienio politikos kortų kaladę įdėjęs “Baltijos kortą”. Ir tai yra tiesa. Ir
Antra, kad atgijusi “buržuazinių nacionalistų” organizacijų veikla. Ir tai yra tiesa. Tik netiesa, kad Reaganas, kaip jie sako, “sutręšusias buržuazinių nacionalistų grupuotes” siekiąs atgaivinti. Priešingai tiesa yra, kad atgijęs politinis aktyvumas įtikino Reaganą pradėti lošti “Baltų korta”. Bet kas ypatingai įdomu, kad šitame straipsnyje Izvestijos mini keletą baltų aktyvistų pavardžių ir prie jų jau nebegali prikabinti tradicinių koliojimosi žodžių. Negali, nes jie jau yra jaunosios kartos. Todėl jie beveik visi vadinami amerikiečių Centrinės Žvalgybos agentais ir Reagano marijonetėmis.
Prieš eidamas į pabaigą, aš noriu žvilgterti, kas vyksta Lietuvoje. Atsivežiau pačią naujausią pogrindžio spaudą: LKB Kronikos 60 ir 61 numerius (61 nr-is išleistas jau šiais metais!) ir jaunimo pogrindžio leidinį “Lietuvos Ateitis” 7 nr-į. Ypatingai jaudinantis yra jaunimo leidinys.
Suėmus ir įkalinus kun. Alfonsą Svarinską ir kun. Sigitą Tamkevičių, sako Lietuvos jaunimas, “pasibaigė kovos laikotarpis ir prasidėjo aukos laikotarpis”. Jie laukia didesnių persekiojimų, bet jie tai fazei yra pasiruošę. Jie nesitraukia giliau į pogrindį, bet atviriau išeina į viešumą ir demonstratyviai reikalauja natūraliai žmogui priklausančių teisių.
Jie važinėjasi po parapijas, ir bažnyčiose po pamaldų atvirai renka parašus. Jie, čia rašo, surinkę 123,000 parašų. Amerikos spauda praneša, kad jau surinkta 130,000 parašų. Iš jų 22 pasirašė krauju. Jie pasakoja savo įspūdžius iš parašų rinkimo. Trys mergaitės parašė laišką tada dar gyvam Andropovui, pasisiūlydamos už kunigus iškalėti jiem abiem paskirtą bausmę.
Iš vyskupų dėl įkalintų kunigų pasirašė tik vysk. Julijonas Steponavičius, kuriam Vilniaus vyskupijoje neleidžiama eiti pareigų. Tas skaudina Lietuvos jaunimą: “Užtenka mums, — jie rašo, — netikrų, valdžiai patogių vyskupų, užtenka nieko neganančių ganytojų. Atvirai ir nuoširdžiai pareiškiame: nežinome iš mūsų tarpo tokio jauno žmogaus, kuris, kad ir ne viską suprasdamas, nebūtų širdimi su kun. Alf. Svarinsku. Tik tarp vyresniųjų, turinčių ilgesnį išlepimo stažą, atsiranda ramybės gynėjų . . . Kun. Alf. Svarinsko suėmimu valdiškasis ateizmas paskelbė atvirą kovą Lietuvos katalikams. Mes priimame šitą iššūkį. Kun. Alf. Svarinsko vardas — vėliava. Juo daugiau teiksis po ja, tuo stipresnė ir nenugalima bus Lietuvos Bažnyčia”.
Savo pasisakyme Lietuvos jaunimas kiek paliečia ir Pietų Amerikos socialinę nelygybę. (Tas turbūt mažiausiai taikytina Venezuelai). Tačiau tarp socialinio neteisingumo ir ateistinio komunizmo jie daro skirtumą: Vienas dalykas, sako jie, “kai Antikristas veikia netiesioginiais keliais — per socialinį išnaudojimą, skurdą, mažo eilinio žmogaus niekinimą, ką matome P. Amerikoje, ir visai kas kita, kai Antikristas sugriebia valstybės vairą”. Ir Lietuvos jaunimas sako, kad jie sutinka atiduoti kas Cezario-Cezariui, tik nesutinka, kas skirta Cezoriui, atiduoti šėtonui.
Šitame “Lietuvos Ateities” numeryje yra Lietuvos jaunimo laiškas “laisvajame pasaulyje gyvenančiam jaunimui”. Reiktų tikrai kietos širdies, kurios tas laiškas nejaudintų.
Praėjusį sekmadienį dalyvavau Los Angeles moksleivių ir studentų ateitininkų seminare, kurio tema buvo kovos dvasia”. Jaunimas kaip tik analizavo tą laišką ir visą tą “Lietuvos ateities” numerį. Labai lengva buvo suprasti, kad tiesioginis Lietuvos jaunimo kreipimasis į išeivijos jaunimą daug lengviau jį pasiekia, daug daugiau jį asmeniškai motyvuoja ir angažuoja akcijai, negu vyresniųjų įtikinėjimai.
Tame laiške Lietuvos jaunimas savo broliams ir sesėms užjūriuose turi daug ką pasakyti. Jis kviečia atvažiuoti į Lietuvą, bet įspėja: “neleiskite, kad priešas jus suteptų, saugokitės, kad nepanaudotų jūsų savo užmačiom. Budėv kit. Nesiduokit nuperkami, apgaunami ar užmigdomi”. Primena lietuvio santykyje su okupantu tris priesakus: netikėk, nebijok, neprašyk.
Laiško gale prašo pagalbos iš mūsų gyvenančių toli nuo Tėvynės. Pagalba gali būti trejopa:
a. “Visų pirma, jei gali grįžk”. Labai netikėtas siūlymas. Bet “jei negalėsite sugrįžti dabar, “gyvenkite grįžime . . . nuolatinėje kelionėje į Lietuvą”.
b. Mums padėti galite, veikdami, kad “budelis neliktų nežinomas ir bevardis”.
c. Būkite “vienybėje su mumis maldoje”. Kreipiasi net į tuos, kurie “nežinote Kristaus ar praėjote pro Jį neatpažinę”, nes geros valios žmonių malda yra didžiulė energija.
Linkėčiau, kad ir Venezuelos lietuvių jaunimas Lietuvos jaunimo mintis, idėjas ir prašymus svarstytų ir daryti] savo išvadas. Pas losangeliečius buvo didelis užsidegimas. Net balsų grįžti į Lietuvą.
Jei kas mane klaustų, ar tikiu stebuklais, atsakyčiau “Taip”. Jei klaustų, ar tikiu, kad Šv. Kazimieras pasirodė ant balto žirgo debesyse ir padėjo laimėti lietuviams kovą prieš rusus, atsakyčiau ‘Taip”. Jei klaustų, kodėl šiandien nepasirodo ir nepadeda kovojančiai tautai, atsakyčiau: stebuklas įvyksta tada, kai kraštutiniai įtemptos doro žmogaus ir visos tautos pastangos už kilnų tikslą neduoda rezultatų. Tada įsiterpia Dangus. Tiesa, lietuvių tauta Lietuvoje veda žūtbūtinę kovą. Bet mes, išeivija, esame tos pačios tautos dalis. Mes į tą kovą savo pilnu potencialu nesame įsitraukę. Kiekvienas individualiai patys sau atsakykime į klausimą, kiek, pav. praėjusiais metais laiko skyrėme Lietuvos pagelbai. Tik trupinius, palyginus su tuo, kokią auką deda tauta. Įjungę pilną moralinį, intelektualinį ir medžiaginį potencialą, gal galėtume ateities kartoms palikti įrašą:
“tokiais ir tokiais metais — lietuviai gyveną Lietuvoje ir išeiviai - tremtiniai bendromis jėgomis įveikė maskvėnus”.
Bet jei suvienytom jėgos ir kraštutiniai įtemptom pastangom nepajėgtume švento tikslo pasiekti, tada, tikėkime pasirodys ir Šv. Kazimieras.