Pokario metraštininkas Vytautas Juodsnukis (1926–2013)

Rita Pauliukaitienė

Vytauto Juodsnukio  knygą „Suvalkijos partizanų takais“ yra  įsidėmėję daugelis tyrinėjančių Lietuvos partizaninio karo istoriją. Ši knyga, kurios I dalis išleista 2000, o II – 2011 metais,  sulaukė didelio skaitytojų dėmesio tiek dėl istorinių faktų  gausumo, tiek dėl sodrios bei raiškios kalbos. Vaizdingas, Suvalkijos kaimo realijas atspindintis publicistinis pasakojimas, sukurtas remiantis Lietuvos laisvės kovos dalyvių tekstais, pokario įvykių liudininkų prisiminimais, papildytas įvairiais Lietuvos laisvės kovotojų bei sovietinių represinių struktūrų dokumentais, leidžia skaitytojui pajusti to laikmečio žmonių gyvenimo sudėtingumą, eilinio kaimo žmogaus savijautą tuo dramatišku istoriniu laikotarpiu.

  Rengiantis rašyti straipsnį „Pokario metraštininkas Vytautas Juodsnukis (1926–2013)“, biografijos faktų  buvo ieškota  spausdintinėje literatūroje, internete, V. Juodsnukio sukauptos istorinės medžiagos archyve, šeimos saugomuose dokumentuose. Tenka konstatuoti, jog išsamiausiai, nors ir labai koncentruotai, juos pateikė pats V. Juodsnukis knygos „Suvalkijos partizanų takais“, II dalies paskutiniame skyriuje „Skaudžių įvykių metraštininkas“ (p. 539–540).  Taip pat pagal šiuos duomenis Antanas Lukša ir laikraščio „Tremtinys“ redakcija 2013 m. mirus V. Juodsnukiui parengė nekrologą („Tremtinys“, 2013 m. liepos 5 d., nr. 25). Dokumentiniame filme „Paskutinis interviu su Vytautu Juodsnukiu“  užfiksuoti paskutiniai V. Juodsnukio pasakojimai, prisiminimai, skamba jo atliekamos partizanų dainos. Filmas sukurtas vykdant projektą „Lietuvos partizanų gyvosios istorijos sklaida. 1 ciklas“, jo premjera įvyko  2015 metais, kūrybinės grupės nariai: Aleksandras Vitkus, Vytautas Žymančius, Gintautas Tamulaitis, Antanas Zinkevičius, Gintaras Zinkevičius. Straipsnyje „Pokario  metraštininkas Vytautas Juodsnukis (1926–2013)“ daug informacijos pateikta ir iš knygos „Suvalkijos partizanų takais“, nes šis darbas taip pat  buvo neatsiejama autoriaus gyvenimo dalis. Dar tenka atkreipti skaitytojų dėmesį, jog į Vytauto Juodsnukio knygos „Suvalkijos partizanų takais“ citatas laužtiniuose skliaustuose yra įterpti straipsnio autorės Ritos Pauliukaitienės paaiškinimai, kad pateikiama informacija būtų išsamesnė. Be to, tenka patikslinti, jog autorius nėra nurodęs, kad 2000 m. išleista knygos dalis yra pirmoji, tik leisdamas knygą  2011 m. pažymėjo ją kaip  II dalį. Šiame straipsnyje 2000 m. išleista knygos dalis sąlyginai žymima kaip I, kad skaitytojams būtų aiškiau, iš kur cituojama.

Juodsnukis gimė 1926 m. balandžio 19 dieną Pagirėlių kaime Šilavoto valsčiuje mažažemio statybininko Jurgio Juodsnukio ir jo žmonos Magdalenos (Petruškevičiūtės) Juodsnukienės šeimoje. Kartu augo broliai Kazimieras (gim.1923 m.) ir Povilas (gim. 1933 m.), seserys Izabelė (gim. 1928 m.), Birutė (gim. 1945 m.). Savo vaikystę  miško laukymėje buvusioje tėvų sodyboje apibūdina lakoniškai: „Pirminis <...> pasaulio supratimas ir atkaklumas formavosi uždaroje, miško medžių  sienos įrėmintoje erdvėje, eglių ir drebulių tankmėse perinčių vanagų „peslių“ karalystėje... <...> darbinė veikla prasidėjo 1937–1939 metais stambesniems ūkininkams parduotomis vasaromis“ (II d., p. 539). Baigęs Šilavoto pradžios mokyklos šešis skyrius 1941 m.  įstojo mokytis į Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Nors pats Vytautas Juodsnukis nemini, kad mokslai jam sekęsi gerai, tačiau apie jo gabumus ir atkaklumą liudija gyvenimo faktai. Mokslas gimnazijoje buvęs mokamas ir jam tekę rašyti prašymus, „kad atleistų nuo mokesčio už mokslą“ (I d., p. 11),  nes tėvai buvo nelabai pasiturintys. Be abejo, prastai besimokančio mokinio  tėvai nebūtų leidę į gimnaziją, o pedagogai nebūtų linkę padėti. Vytauto Juodsnukio sesuo Birutė (Juodsnukytė) Kučinskienė prisimena:

„Nuo pat mažens brolis Vytautas buvo linkęs į mokslus. Šeima nusprendė leisti į gimnaziją. Tėvelis Prienuose išnuomojo jam kambarį. Dar mokslo metai nesibaigę, vyksta egzaminai, o Vytautas pardrožia su lagaminu rankoj. Tėvelis tuoj užklausia:

– Išmetė?

– Ne-a, mano pažymiai geri, tai nereikėjo laikyti egzaminų.

Tada mama:

– Einu kept blynų...“

Visą gyvenimą Vytautas Juodsnukis išsaugojo šviesų prisiminimą apie puikius gimnazijos mokytojus: Feliksą Martišių, Juozą Luckų, Juozą Eidukevičių, Bronių Kiaunę, E. Čerkeliūnaitę, Juozą Stravinską, vėliau tapusį Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadu. 

Sovietų Sąjungai antrą kartą įsiveržus į Lietuvą, 1944 m. prasidėjo prievartinis vyrų ėmimas į okupacinę kariuomenę. Aštuoniolikmetis  Vytautas Juodsnukis rudenį į gimnaziją negrįžo, o „pora metų pajaunėjęs“ pradėjo dirbti Šilavoto valsčiaus raštininku. 1945 m. jau kaip Lietuvos partizanų ryšininkas teikė žinias aplinkiniuose miškuose susitelkusiems laisvės kovotojams, kurių nemažai pažinojo. Šilavoto apylinkių miškuose drauge su kitais partizanais veikė du Vytauto dėdės –  Andrius Juodsnukis-Spirgis ir Petras Juodsnukis-Šeškas. Apie savo buvusius  Prienų „Žiburio“ gimnazijos bendraklasius  ir kitus gimnazistus V. Juodsnukis knygoje rašo: 

„Gimnazijoje prasidėjo nuolatinės kratos, mokinių suėmimai, tardymai. Daugelis buvusių auklėtinių pasekė Mokytojo [Juozo Stravinsko-Žiedo] pavyzdžiu. Į mišką išėjo Vytautas Kabašinskas-Litas, Bronius Jeznys-Šermukšnis, Jonas Žitkus-Žalgiris, Petras Šalčius, Jonas Beinaravičius-Vėjas, jo brolis Juozas-Gintaras ir daugelis kitų, buvusių mano klasės draugų, kurių paslaptis iki šiol tebesaugo tėviškės miškai. Pagaliau mokytoją Prienų šile susirado Vinco Senavaičio-Žaliavelnio partizanų būrio kovotojai. Buvę „Žiburio“ gimnazijos auklėtiniai Algirdas Varkala-Žaliukas, Kazimieras Juočys-Šatas, Kazys Urbonavičius-Žaibas, Kazys Banionis-Klajūnas“ (I d., p. 100–101).

Be to, Vytautas Juodsnukis knygoje mini ir kitus žiburiečius: Joną Matukevičių-Danielį, Petrą Krūvelį-Aidą, Povilą Šiugždinį-Bitiną, Joną Kisielių-Aršųjį (I d., p. 49).

1946 m. kovo 19 d. žuvus Geležinio Vilko rinktinės štabo nariui Antanui Stravinskui-Miškiniui, Vytautas Juodsnukis represinių struktūrų buvo įtartas, jog yra vado Juozo Stravinsko-Žiedo ryšininkas, suimtas kovo 21-ąją ir žiauriai tardytas Marijampolės NKVD būstinėje, tačiau  nepalūžo. Pritrūkus įkalčių, buvo paleistas į laisvę (I d., p. 200–203). Grįžęs ir vėl bendradarbiavo su Geležinio Vilko rinktinės partizanais kaip  žvalgas-ryšininkas Simukas. Juo pasitikėjo  rinktinės vadai J. Stravinskas-Žiedas, Kazimieras Varkala-Žaliukas, Juozas Baltrušaitis-Tigras,  kiti rinktinės pareigūnai bei eiliniai kovotojai. Partizanus rėmė  visa Juodsnukių šeima, jų sodyba turėjo slapyvardį „Afrika“, tėvas Jurgis Juodsnukis-Ūsas  ne kartą minimas agentų pranešimuose kaip bendradarbiaujantis su partizanais.

Savo prisiminimuose „Vietoje girininkijos – Vorkutlagas“ Vytautas Juodsnukis užfiksavęs ir dar vieną susitikimą su sovietiniais „draugais“:

„Nuo 1946 m. gegužės iki 1947 m. liepos gyvenau Marijampolėje, dirbau Taupomosios kasos Nr. 6766 inspektoriumi. 1947 m. liepos pabaigoje einantį iš Marijampolės geležinkelio stoties mane sulaikė čekistų ir MGB kareivių grupė. Atvedę į MGB būstinę bandė užverbuoti, kad sekčiau žemės ūkio darbuotojus, agronomus. Gavęs dvi dienas „apsigalvoti“, iš Marijampolės pasitraukiau ir grįžęs į tėviškę Švenčiaviškio girioje ir pagiriais ganiau karvutę...

1948 metų vasara. Jau metai, kai aš bedarbis... Ateitis be perspektyvos... Reikia kažko griebtis... Radęs „Valstiečių laikraštyje“ skelbimą, jog komplektuojama studentų grupė į Lietuvos žemės ūkio akademiją, nusprendžiau – būsiu girininkas.

Per Žolines, rugpjūčio 15-ąją,  į mūsų sodybą atėjo grupė Geležinio Vilko partizanų... Švenčiaviškio girioje praleidome visą dieną. Pavakare, prieš išsiskiriant, Geležinio Vilko rinktinės vadas Tigras [Juozas Baltrušaitis] ir dar iš gimnazijos laikų pažįstamas štabo narys Rytis – Pranas Kleiza pritarė sprendimui išvykti mokytis į Kauną.

Pradėjo pildytis sena mano svajonė – aš Žemės ūkio akademijos studentas. Spalio pradžioje prasidėjo kiek uždelsta mokslo metų pradžia. Mus, studentus naujokus, apgyvendino „Pieno centro“ [Laisvės al. 55]viršutiniame aukšte, tačiau po mėnesio mūsų grupei paskyrė bendrabutį Kęstučio g. 29a. Į paskaitas eidavome į buvusius Žemės ūkio ministerijos rūmus Kęstučio g. 15, ( Kęstučio g. dabar 27). Kasdien eidamas pro carienės Jekaterinos laikais statytą Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą – „Geltonukę“ net nepagalvojau, kad čia miškininko studijas pakeis  bolševikinės „kumščio ir nagano“ teisės praktinė „stažuotė“.

1949 m. vasario pradžioje, sekmadienį, išsiruošiau į Aleksotą. Žengiant iš Senamiesčio naujojo Aleksoto tilto dešiniąja puse, priešais mane iš už tilto pakėlimo bokšto „iššoko“ seniai matyti partizanai: Dėdė – Juozas Išganaitis, Birutės rinktinės Žiedo kuopos vadas,  ir būrio vadas Litas – Vytautas Kabašinskas.“

Vytauto Juodsnukio atsinaujinę ryšiai su partizanais jau nenutrūko, nors Juozas Išganaitis-Dėdė netrukus, per Užgavėnes, žuvo. Studentas V. Juodsnukis Kaune gyveno įprastą jaunuolio gyvenimą, 1949 m. vasario 12 d. tapo LŽŪA akademinio jaunimo sporto klubo nariu, šeimos archyve tebėra išsaugotas klubo nario pažymėjimas... dabar jau liudijantis apie šviesius vienerius metus, siekiant įgyvendinti svajonę – įgyti aukštojo mokslo išsilavinimą ir tapti diplomuotu miškininku.

O šeimos sekimui nuo 1948 m. užvesta sovietinių represinių struktūrų agentūrinė byla „Laukiantieji“ buvo pildoma toliau. Tokio valdžios „dėmesio“ Juodsnukių šeima sulaukė, kai okupantai iš vietinių, Šilavoto apylinkėse gyvenančių ir  užverbuotų  „pranešėjų“ vis gaudavo žinių, kad  Juosnukiai turi ryšių su Geležinio Vilko rinktinės vadu Juozu Baltrušaičiu-Tigru. Praėjus vos kelioms savaitėms po Tigro žūties, 1949 m. rugpjūčio 16 d. Vytautas Juodsnukis-Simukas buvo suimtas antrą kartą. Kartu namuose buvo suimtas ir tėvas Jurgis Juodsnukis-Ūsas, netrukus Būdvietyje suimtas brolis Kazimieras Juodsnukis  (II d., p. 351–366), be to, areštuota  ir sesuo Izabelė Juodsnukytė. [Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę,  jiems visiems ir Kazimiero žmonai Anastazijai Juodsnukienei buvo suteiktas teisinis Laisvės kovų dalyvio statusas]. Apie tai, kaip Prienų ir Kauno represinių struktūrų pareigūnų buvo žiauriai tardytas, Vytautas Juodsnukis knygoje detalių nepateikia, tik trumpai apibendrina: „Tris mėnesius trukusių KGB budelių – čekistų žiaurių tardymų košmaro neaprašinėsiu. Tai patyrė kas penktas doras lietuvis“ (II d., p. 366). Birutės (Juodsnukytės) Kučinskienės atmintyje išlikę prisiminimai:

Mamutė kalbasi su savo broliene, pasakodama verkia:

– Visi Lukiškėse, juos tardo, muša, spardo...

Skaudžiausia buvo, kad prieš mano tėvelį Jurgį, brolius Vytautą ir Kazimierą bei seserį Izabelę liudijo artimos giminaitės. Vieną dieną į tardymo kambarį ateina tėvelio brolio žmona su dukra ir liudija, kad visi – mano tėvelis, du jo sūnūs ir dukra –  turėjo ryšius su banditais.

– Prisipažink, Vytai, kad vežei iš Kauno raštelius ir nešdavai į mišką banditams,– teigia vyresnioji.

– O tu, Jurgi, juos šėrei nuolatos kopūstais ir skilandžiais, – dukra antrina.

Visi keturi suimtieji Juodsnukiai nuščiuvę, o įsismaginusi liudytoja sovietinių tardytojų akivaizdoje rėžia Izabelei:

– O tu, pussesere, draugavai su banditu...

– Prisipažinkit!!!

Tyla...

Visiems atseikėjo po 10 m. lagerio: tėveliui Intoje, Vytautui Vorkutoj, Kazimierui Altajuje, o sesutei Izabelei Krasnojarske. Verkia mamelė, būdavo, apsikabinu jos kaklą ir sakau:

– Neverkit, mamute, aš jums padėsiu: malkų atnešiu, žąsis ganysiu...

Tada buvau  penkerių metų amžiaus, o septynerių pradėjau lankyti mokyklą. Kasdien laukdavome laiškų iš Sibiro, Vorkutos, bet jie atkeliaudavo retai. Ir štai pagaliau:

– Laiškas iš Vytelio... – sako mamelė.

Aš tada jau mokėjau skaityti, man nebuvo sunku perskaityti brolio laiškus, nes jo braižas labai gražus ir aiškus. Tame laiške jis  rašė apie katastrofą anglių kasykloje. Sugriuvo viena iš šachtų, daug sužeistų, jis taip pat, bet nedaug (gal nenorėjo mamelės gąsdinti, ji verkė, aš irgi). Toliau rašė tai, kas buvo galima rašyti, nes visi laiškai buvo cenzūruojami. Tą šachtos katastrofos ženklą jis nešiojo visą gyvenimą – du anglių įkirtimus kaktoje ir nosies nugarėlėje. Žaizdos, gilios, neišvalytos, užsitraukė ir liko, kaip tų žiaurių laikų pėdsakas.

Prisimenu, kad vieną laišką iš lagerio gavome parašytą rusų kalba. Mamelė paprašė manęs tą laišką nunešti mokytojai, kad išverstų...nes negalėjo perskaityti. Kodėl tų brangių relikvijų neišsaugojome? Pavojinga buvo  laikyti.“

Šilavoto apylinkėse veikusiems  agentams paliudijus 1950 m. vasarį Vytautas Juodsnukis buvo nuteistas 10 metų kalėti. Kaip sovietiniais laikais buvo įprasta, Lietuvos žemės ūkio akademijos leidžiame laikraštyje tuo metu pasirodė ugningas straipsnis, smerkiantis buvusį studentą Vytautą Juodsnukį.

Iš Vorkutos lagerio 1955 m. liepos 19 d. paleistas į laisvę, Vytautas Juodsnukis sugrįžo į Lietuvą, į tėviškę. Nuo 1956 m. gyveno Kaune, dirbo  komunalinio ūkio, žemės darbų mechanizacijos, kelių priežiūros įmonėse (II d., p. 540). 1964 metais susituokė su Bronislava Tindžiulyte. Vytauto ir Bronislavos Juodsnukių šeima išaugino dvi dukras – Loretą ir Audronę. Būdamas keturiasdešimtmetis, V. Juodsnukis nusprendė  tęsti mokslus ir vėl paėmė vadovėlius į rankas.  „1966 – 1969 metais Kauno politechnikume [dabar Kauno kolegija] įgijęs techniko statybininko kvalifikaciją“, dirbo techniku iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Išėjęs į pensiją, pasinėrė į Lietuvos partizaninio karo istorijos tyrinėjimus (II d., p. 540).

Visų pirma Vytautas Juodsnukis, kaip ir tūkstančiai  Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių troško ne tik įvardinti okupacijos laikotarpio netektis, bet ir surasti žuvusiųjų palaikus, juos deramai palaidoti, pažymėti partizaninio karo įvykių vietas. Kaip rašo Anelė Razmislavičienė knygoje „Kokiom žolelėm jūs beišdygsit, vaikeliai mano“ (p. 112), 1991 metais Vytauto Juodsnukio  iniciatyva ir lėšomis Prienų rajone Klebiškio miške (Žiūriškių šiliuke) buvo pastatytas paminklas partizanų kapinaitėse. Prie  kapinaičių sutvarkymo taip pat prisidėjo Birutė Jonelienė, Antanas Martusevičius, Juozas Kižys,  Leonas Juozonis, Aleksandras Gumauskas, Kęstutis Anžiulis, Antanas Pauža, Klemensas Jonyka-Riešutas, Povilas Buzas-Žvejas, A. Slanina-Žvirblis, J. Sendzikas-Ožys, Albinas Skučas, Vincas ir Vytas Grybauskai, Albinas Šukys, Alfonsas ir Antanas Ruseckai.  Memoriale įamžinti: Petras Juodsnukis-Šeškas (1922–1945); Andrius Juodsnukis-Spirgis (1925–1945); Jurgis Pauža (1916–1945); Juozas Morkūnas-Rambynas (1919–1946); Pranas Kazlauskas (1923–1945), Stasys Stakutis-Kirminas (1910–1945). Minėtos knygos 12 puslapyje išvardinti 26 asmenys, Prienų rajone aktyviausiai prisidėję įamžinant Lietuvos laisvės kovotojus, sąraše paminėtas ir Vytautas Juodsnukis. Tyrinėjant V. Juodsnukio  archyve esančias užrašų knygeles dėmesį patraukė jo nubraižytas projektas paminklo, skirto Juozo Stravinsko-Žiedo ir su juo drauge žuvusių Geležinio Vilko rinktinės partizanų atminimui Pagraižio miške. Nors 1995 m. paminklas buvo pastatytas pagal kitą projektą, tačiau Vytauto Juodsnukio indėlis taip pat yra. 2000 metais priešais Šilavoto bažnyčią esančiame skvere  pastatytas memorialas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanams atminti. Anelės Razmislavičienės duomenimis: „Įamžinimo iniciatorius Antanas Lukša, pagalbininkai B. Vosylius, V. Juodsnukis“ (p. 98). Žinoma, pagelbėjo ir kiti žuvusiųjų partizanų artimieji. Panašiu laiku Prienų r. Veiverių Skausmo kalnelyje buvo pastatytas paminklinis akmuo Juozo Stravinsko-Žiedo, Kardo ir su juo žuvusių bendražygių atminimui, statant paminklą taip pat prisidėjo ir V. Juodsnukis (p. 122). Loretos (Juodsnukytės) Šlekonienės saugomame tėvelio archyve yra nemažai  nuotraukų, kuriose užfiksuotos įvairiose vietose vykusios partizanų palaikų perlaidojimo ceremonijos,  iškilmės prie  paminklų Lietuvos laisvės kovotojams. Apie tai prisimena ir drauge renginiuose dalyvavę asmenys (Antanas Juodis, Dinas Kurauskas), jie patvirtina, kad Vytautas Juodsnukis iš tiesų nemažai prisidėjo, jog Geležinio Vilko rinktinės partizanų atminimas būtų deramai įamžintas paminkluose ir saugomas įvairiose Prienų rajono  vietose.

Kitas svarbus darbas, kurį Vytautas Juodsnukis atliko drauge su bendraminčiais, buvo Lietuvos laisvės kovotojų žūties vietų tyrimai Tauro ir Dainavos apygardose, tų vietų koordinačių nustatymas, žūties vietų žymėjimas žemėlapiuose. Buvusio LKPTS pirmininko Antano Lukšos teigimu, aparatą koordinačių nustatymui GPS p-12 padovanojo  Antanas Vytautas Dundzila iš JAV. Tyrimai  buvo atliekami pagal iš anksto parengtą programą įvairių  vietovių miškuose, kaimuose, miesteliuose. Buvo daromos vietovių nuotraukos, pildomi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos standartizuoti duomenų registravimo lapai: „Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų kautynių istorinis lapas Nr.“ bei „Registruojamos vietovės koordinačių nustatymo su GP prietaisu duomenų lapas Nr.“, taip pat renkama kita informacija. Po to tyrėjo nubraižytame vietovės plane arba Nacionalinės žemės tarnybos žemėlapyje pažymima partizaninio karo įvykio vieta. Vytauto Juodsnukio archyve daugiausia yra jo paties užpildytų šių dokumentų, taip pat  yra užfiksuotų duomenų, patvirtintų ir Romo Rusteikos bei Kęstučio Lukšos parašais. Dalis žemėlapių ar jų fragmentų – iš viso 39 – yra publikuoti Vytauto Juodsnukio knygoje „Suvalkijos partizanų takais“ (II dalyje) ir ši iliustracinė medžiaga labai padidino knygos vertę. Loreta (Juodsnukytė) Šlekonienė pasakodama apie savo tėvelį pabrėžė, kad pasirodžius knygai buvo susilaukta daug  padėkų iš partizanų artimųjų, pagal žemėlapius galėjusių  sužinoti tikslesnes giminaičių žūties vietas.

Vis dėlto svarbiausias Vytauto Juodsnukio darbas, atliktas įamžinant Lietuvos laisvės kovotojų atminimą, yra knyga „Suvalkijos partizanų takais“. Skaitytojas nešamas dinamiškos įvykių tėkmės dažniausiai  net nepagalvoja, kad visos  istorijos, sudėtos į knygą, yra ilgo ir kruopštaus parengiamojo darbo rezultatas. Loretai (Juodsnukytei) Šlekonienei leidus neribotą laiką šio straipsnio autorei tyrinėti V. Juodsnukio gana nemažos apimties archyvą, atsirado galimybė paanalizuoti, kaip buvo kaupiama medžiaga didžiuliam darbui, o vėliau ta informacija remiantis kuriama knyga.  Vytauto Juodsnukio archyvas paties autoriaus yra suskirstytas  į kelias dalis. Tai spausdintinės publikacijos Antrojo pasaulinio karo bei pokario tematika, autoriaus ranka prirašytos užrašų knygelės, nuotraukos, Lietuvos partizaninio karo įvykių vietų aprašymai ir žemėlapiai, ranka užrašyti ar garso įrašų kasetėse užfiksuoti istorinių įvykių liudytojų pasakojimai, partizanų ir sovietinių represinių struktūrų dokumentų   kopijos.

Iš tiesų nemažą Vytauto  Juodsnukio archyvo dalį sudaro įvairios knygos, periodinio leidinio „Laisvės kovų archyvas“ egzemplioriai, iškarpos iš  laikraščių, kuriuose nuo Sąjūdžio įkūrimo (1988 m.) ir  Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo (1990 m.) laikų tiesiog   pasipylė lavina spausdintinės informacijos apie tremtį, išeiviją, rezistenciją, ginkluotą pasipriešinimą okupantams. 1988 m. įsikūrus klubui „Tremtinys“, netrukus ėmė eiti ir laikraštis tokiu pat pavadinimu. Vytautas Juodsnukis ne tik skaitė šį laikraštį, rinko iš jo dominusius faktus,  bet kartais į jį ir pats parašydavo. Taip tobulėjo įgūdis ne tik žodžiu, bet ir raštu sklandžiai išdėstyti mintis. Beje, šeimos archyve yra išsaugotas draugų laiškas, kuriame rašoma, jog V. Juodsnukio straipsnis, buvo publikuotas JAV lietuvių bendruomenės laikraštyje „Lietuvių Balsas“.  Įvairiuose šaltiniuose išspausdintus bei archyvuose rastus dokumentus, atspindinčius pokario laikmečio įvykius,  V.  Juodsnukis gana nemažai citavo, kurdamas knygą „Suvalkijos partizanų takais“. Tai suteikė kūriniui svarumo, buvo parodyta   pagarba pirminių šaltinių autoriams. Dokumentai – tai ne tik Lietuvos laisvės kovotojų padalinių štabų įsakymai, bet ir į vieną visumą tekste gražiai susipinančios Justino Lelešiaus-Grafo, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Felikso Žindžiaus-Tigro, Henrich  Rossemann-Povo ir kitų partizanų dienoraščių mintys, Kazimiero Pyplio-Mažyčio pasakojimas, publikuotas  JAV leistame žurnale „Vytis“, Juozo Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“ ištraukos, Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimų fragmentai iš knygos „Partizanų gretose“. Taip pat remtasi įvykių amžininkų,  išlikusių gyvų Lietuvos laisvės kovos dalyvių ar liudytojų, atsiminimais,  pavyzdžiui, partizanų Juozo Armonaičio-Triupo, Antano Baltrušaičio-Erelio, Sigito Kajoko-Kovo, Albino Ledo-Ūdros, Konstancijos Morkūnaitės-Ramutės, Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos, Juozo Petraškos-Patrimpo, Petrutės Pušinskaitės-Vilijos, Jono Sendziko-Ožio, Juozo Skaržinsko-Dramblio, ryšininkų bei rėmėjų, kurių sodybose lankydavosi Lietuvos laisvės kovotojai, pasakojimais. Žinoma, Vytautas Juodsnukis bendravo ir su Tauro apygardos muziejaus kūrėjais bei puoselėtojais Marijampolėje: Aldona Vilutiene, Antanu Kružiku, jau anksčiau šiame straipsnyje minėtu Romu Rusteika, Vitu Akelaičiu, Vytautu Raibikiu, Justinu Sajausku, Stanislovu Sajausku ir kitais. Be to, V. Juodsnukis knygoje pateikia ir sovietinių represinių struktūrų dokumentų, taip pat ištraukų iš sovietmečio spaudos. Visa minėta medžiaga gražiai susieta ir su paties Vytauto Juodsnukio, partizanų ryšininko Simuko, pokario metų prisiminimais – taigi įvykiai nušviečiami gana įvairiapusiškai.

Kitas didelis  Vytauto Juodsnukio knygos „Suvalkijos partizanų takais“ privalumas yra tas, jog autorių galima įvardinti kaip  Suvalkijos regiono pokario laikų metraštininką,  įvykių liudytoją, kuris neteisia, palūžusiųjų neniekina  ir skatina kitus neskubėti kategoriškai, neįsigilinus ką nors vertinti. Knygoje jis pateikia nemažai pavyzdžių, kaip sovietinių represinių struktūrų darbuotojai yra teikę vertingą informaciją partizanams ar net po kurio laiko atsidūrę Lietuvos laisvės kovotojų gretose (Kraipavičius, Pauža, Straigis (I d., p. 49), o suimti partizanai, padarydavę daugybę išdavysčių ar net tapdavę agentais-smogikais: Feliksas Kutkaitis-Žalgiris, pasivadinęs „visos Lietuvos partizanų vadu“ (I d., p. 239), vėliau tapęs agentu Lapė (I d., p. 409, 410); Algirdas Liutkus (Šermukšnis)-Žilvinas, vėliau agentas-smogikas Vacys (II d., p. 534–537).

Kita vertinga knygos savybė – plati, panoraminė erdvė, apimanti ne tik Suvalkiją (Tauro apygardą), bet ir Dainavos, Didžiosios Kovos, net Kęstučio apygardos kai kurias sritis. Taip pat Vytauto Juodsnukio knygoje aprašomi Lietuvos partizaninio karo įvykiai, kurie vyko Lenkijoje,  Švedijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse, apie tai autorius nemažai medžiagos radęs JAV gyvenusio Liūto Mockūno knygoje „Pavargęs herojus“ (I d., p. 495). Įvairių miestų kalėjimai, Sibiro platybių lageriai, Vorkutos šachtos taip pat minimos ne kartą, kadangi pagal sovietinius įstatymus Lietuvos laisvės kovotojai, suimti gyvi,  buvo įvardijami kaip sovietinės tėvynės išdavikai,  nors pagal  tarptautinę teisę į nelaisvę paimtus partizanus buvo privaloma traktuoti kaip karo belaisvius. Vis dėlto pagrindinė vieta, kur vyksta knygos veiksmas, yra Lietuvos miškai ir kaimai, kuriuos aprašant taiklūs apibūdinimai tiesiog liete liejasi. Autorius pradeda  dviejų dalių knygą vaizduodamas pokarį   Šilavoto apylinkėse, vėliau apima visą Suvalkiją ir pabaigia vėl sugrįždamas prie įvykių gimtajame krašte.

1944 metų vasaros pabaiga:

„Po vokiečių aviacijos antskrydžio ir Prienų bombardavimo sovietų karinė vadovybė Mikališkio-Stuomenų kaimo laukuose Šilavoto valsčiaus ribose pradėjo statyti karinį aerodromą. Prienų šilo pakraščiu, per Ingavangio, Mielaiškampio, Mielaišupio, Skuigės ir Žemaitkiemio kaimų laukus pradėjo kasti apkasus. <...>

Būriai įvairaus amžiaus žmonių, išskirstyti po kelis ir prižiūrimi kareivių-„oboznykų“, poros kvadratinių kilometrų plote nuo Jiesios iki Mikališkio pamiškės ruošė lėktuvams nusileidimo takus. Kastuvais ir grėbliais „stachanovietiškai“ išlyginti kai kur dar nespėti nuimti avižų ir miežių laukai, nenukastų bulvių plotai diena iš dienos virsdavo lygia dulkėta dykyne. Dalis ūkininkų padedant prievolininkams dar suspėjo sudoroti ir išvežti dalį jau prinokusio derliaus. Tačiau bulvės, kiek nurinkus didesnes, liko sunaikinimui. <...>

O netoliese, Jiestrakio aukštumėlėje, paliktos vokiečių toliašaudės patrankos, atridentos iš Jotauto dvarpievės krūmų, rodos, šaipėsi juodais vamzdžių nasrais, niūriai žvelgdamos į beprasmį prievarta suvarytų žmonių triūsą –  kuo greičiau nuniokoti nespėtą nuimti derlių“ (I d., p. 9).

Ir 1955 metų vidurvasaris:

„1955 metų liepos 20-ąją – paskutinę kovos ir savo gyvenimo dieną partizanai Pipiras ir Vakaras [Bronius Petkevičius-Pipiras ir Klemensas Uleckas-Vakaras] ilsėjosi Šiauliškių kaime, žuvusio partizano Gerulio-Šaulio gimtinėje. Nusiskuto, susitvarkė drabužius. Vakare suvalgę Onos Gerulytės paruoštą vakarienę partizanai išėjo. Pakeliui užsuko pas Gerulių kaimyną Joną Aksamitauską. Palaukę vidurnakčio, pasakę, jog eina į susitikimą, atsisveikino ir išėjo. Atsargiai žengdami Prienlaukio ežero pakrante, dešimties metų kovose užgrūdintas prityręs puskarininkis Pipiras ir jo palydovas Vakaras krūmuose jų tykančio mirtino pavojaus nepastebėjo. Apie 1 valandą 15 minučių partizanai artėjo prie malūno. Kiek atsilikęs Vakaras, stabtelėjęs ant tako, atidžiai stebėjo aplinką. Paruošęs kovai automatą Pipiras prisiartino prie malūno durų. Dabar sunku pasakyti, kodėl smogikas „Vacys“, žadėjęs KGB „kūmams“ partizanus paimti gyvus, pirmas šovė į Pipirą. Tuo momentu smogiko Jurgio Navicko-„Petrylos“ sužeistą partizaną Vakarą šūvių kulkos pasivijo bėgantį į paežerės krūmus“ (II d., 535–536).

Tiesa, įvykiais Prienlaukio kaime Suvalkijos partizanų ginkluotas pasipriešinimas nesibaigė ir Vytautas Juodsnukis tą puikiai žinojo, o radinys jo archyve tik patvirtina dukters Loretos Šlekonienės žodžius, jog tėvelis labai apgailestavo, jog negalėjęs į knygą visko sudėti. Taigi, V. Juodsnukio archyve yra nuotrauka (kopija), kurioje matome paskutinį ginklu pasipriešinusį Tauro apygardos (taip pat ir visos Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities Lietuvos laisvės kovotoją Justiną Balčių-Plutoną. Jis žuvo 1957 m. liepos 27 d. Šakių rajone, Elizavos kaime Jono Račiūno namuose.

Dar vienas puikus knygos „Suvalkijos partizanų takais“ bruožas – tai parodymas, kaip Sovietų Sąjunga palaipsniui vykdė okupacinės sistemos įvedimą Lietuvoje 1944 ir vėlesniais metais. Visų pirma okupuotos šalies vyrų prievartinė mobilizacija į sovietinę kariuomenę (I d., p. 14), o tai prieštaravo tarptautinės teisės normoms. Taip pat totalinio gyventojų sekimo organizavimas: „1944 m. spalio 24 dienos slaptu Antano Sniečkaus ir Vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno įsakymu Nr. 382 sulipdytų agentų-informatorių grupių veiklos smagratis ėmė suktis pašėlusiu greičiu“ (I d., p. 13). Žinoma, ir stribų grupių kūrimas: „1944 m. gruodžio mėn. 3 d. komunistų (bolševikų) partijos ir Liaudies komisarų tarybos nutarimu įsakyta: „... visuose Lietuvos valsčių centruose iš patikrintų ir sovietų valdžiai atsidavusių partinių-sovietinių aktyvistų sudaryti 30-40 naikintojų būrius“... Šie rusišku žodžiu „istrebitel“ (naikintojas) vadinami okupantų tarnai buvo pavaldūs valsčiuose įkurtų NKVD skyrių viršininkams“ (I d., p. 20). Be to, viena paskui kitą nuvilnijusios Lietuvos gyventojų trėmimų bangos:

„Bolševikinės Rusijos imperijos centro – Kremliaus valdovų statytinis, nuolankus grobikų tarnas, LSSR Ministrų Tarybos vadovas Mečislovas Gedvilas 1949 metų žiemą pasirašė nutarimą Nr. 176, kuriuo prašė „vyresniojo brolio“ suteikti „lietuvių tautai brolišką pagalbą“. Rusiškai rašytame nutarime kolaborantas prašė ištremti iš Lietuvos teritorijos šešis tūkstančius „buožių“ – ūkininkų šeimų. SSRS VKP (b) CK ir Ministrų Tarybos nutarimu 1949 metų vasario 28 dieną MGB ministro Abakumov įsakymu Nr. 0068 iš kitų SSRS rajonų į Lietuvą pasiųsti papildomi MGB karinių formuočių – naikintojų pulkai. Lietuvių tautai suteikti „brolišką pagalbą“ atvyko SSRS MGB Lenino ordino Raudonosios vėliavos Felikso Dzeržinskio 1-oji šaulių divizija. Šiauliuose buvo dislokuota MGB Vidaus kariuomenės 4-oji divizija, Maskvos ir Minsko MGB kadrinių čekistų grupės. Prieš metus vykdytos Baltijos tautų trėmimo akcijos „Vesna“ – „Pavasaris“ metu patirtį įgijusių 30 452 operatyvinių čekistų gvardija pradėjo kruviną gyventojų deportacijos operaciją „Priboj“ –  „Bangų mūša“. 1949 metų kovo 25 dienos 6 valandą ryto iki dantų ginkluotos MGB operatyvinių čekistų ir MGB kareivių grupės brutaliai pasibeldė į pasmerktųjų „liaudies priešų“ namų duris“ (II d., p. 316).

Įdomiai ir vaizdingai Vytautas Juodsnukis aprašo įvairius Lietuvos partizaninio karo įvykius. Pasirinktos pačios įvairiausios Tauro apygardos partizanų operacijos – ir sėkmingos, ir lėmusios laisvės kovotojų žūtis. 1945 m. įkuriama Tauro apygarda, pirmasis vadas Leonas Taunys-Kovas (I d., p. 120). 1946 m. susivienija Dzūkijos  ir Suvalkijos laisvės kovotojai į Pietų Lietuvos partizanų sritį, 1946 m. balandžio 23 d. pasirašoma Pietų Lietuvos partizanų vadų Deklaracija, dokumentą  pasirašė  Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Zigmas Drunga-Mykolas Jonas,  Konstantinas Bajerčius-Garibaldis, Sergijus Staniškis-Antanaitis  ir kiti vadai (I d., 210). 1947 m. vasario mėn. Tauro apygardos partizanai suplanuoja ir įvykdo vieną iš unikaliausių partizaninio karo operacijų visoje Lietuvoje – tai Kazimiero Pyplio-Mažyčio ir Anelės Senkutės-Pušelės „sužadėtuvės“ Marijampolėje, kai buvo nukauti 5 sovietiniai pareigūnai (I d., p. 338–344). Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo 1947 m. suorganizuoti du sėkmingiausi Lietuvos partizanų žygiai į Vakarus – gegužės mėnesį Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir Juozo Lukšos-Daumanto kelionė į Lenkiją bei gruodį J. Lukšos-Daumanto ir K. Pyplio-Mažyčio sėkmingas žygis net iki Švedijos ir Vokietijos bei Prancūzijos. Šių drąsių partizanų dėka laisvasis Vakarų pasaulis sužinojo tai, ką Sovietų Sąjunga pokariu bandė paslėpti už „geležinės“ uždangos. Ne veltui šiems trims kovotojams buvo skirti aukščiausi apdovanojimai – Lietuvos laisvės kovos karžygių vardai.

Knygoje „Suvalkijos partizanų takais“ vis dėlto daugiausia skaudžių istorijų – tiek partizanų, tiek jiems padėjusių gyventojų žūties, arešto, tremties aplinkybių aprašymų. Labai skaudžios pamokos partizanams buvo Lietuvos partizaninio karo pirmajame etape, kai jie susidūrė su be galo žiauriomis ir klastingomis sovietinės NKVD pinklėmis, apie kurių nežmoniškumą net negalėjo numanyti. Pavyzdžiui, partizanų skerdynės Kazlų Rūdos miške 1945 m. liepos 10 dieną. Į susitikimą su „vokiečių karininkais“ (tai buvo vokiškomis uniformomis persirengę enkavedistai) atėję  dešimt partizanų buvo nuginkluoti, surišti ir šaltakraujiškai visų akivaizdoje vienas po kito žudomi. Palikti gyvi du būrio vadai buvo žiauriai tardomi, norint išgauti represines struktūras dominančią informaciją, ir vėliau pasmerkti ilgus metus kalėti. Tik Juozo Sendziko-Ožio ir kitų partizanų bei ryšininkų dėka pavyko išsaugoti į susitikimą nėjusios būrio dalies  partizanų gyvybes, sėkmingai pasitraukiant iš apsupto miško ploto (I d., p.113–118). Vienam klastingiausių ir  žiauriausių sovietinių agentų Juozui Markuliui-Ereliui, apsimetusiam Rytų Lietuvos partizanų atstovu, pavyko prasiskverbti net į Geležinio Vilko rinktinės vado Juozo Stravinsko-Žiedo, Kardo ir Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono pasitarimus. Tai lėmė šių vadų žūtis 1946 m. birželio mėnesį (I d., p. 252, 258). Be abejo, Vytautas Juodsnukis skaudžiai išgyveno savo kaimynų partizanų Baltrušaičių tragišką lemtį. Klemensas Baltrušaitis-Kurtas, Skirgaila 1947 m. antrąją Šv. Kalėdų dieną sunkiai sužeistas dar keletą valandų buvo stribų kankinamas prie Šilavoto stribyno – „mūriuku“ vadinamo. Juozas Baltrušaitis-Tigras, Geležinio Vilko rinktinės vadas, ilgai buvo sekamas artimo giminaičio bei kitų sovietiniais metais atsiradusių „pranešėjų“ ir žuvo 1949 m. liepos 22 dieną (II d., p. 360). Kaip Lekėčių stribai vidury miestelio išniekino 1948 m. vasario 19 dieną nukautus Žalgirio rinktinės partizanus (ten buvo ir viena moteris), net nekyla ranka aprašyti (II d., p.102–103). Be to, daugybė bendraminčių, bendražygių išdavysčių. Tik reikia dar kartą pabrėžti, jog Vytautas Juodsnukis stengiasi įsigilinti į kiekvieną atvejį ir neprisiima teisėjo vaidmens.

Dabar net sunku įsivaizduoti, kaip žmonės išgyveno tokius baisius laikus. Ieškant atsakymo į šį klausimą V. Juodsnukio knygoje „Suvalkijos partizanų takais“, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į dainas, muziką, poeziją:

Ar ilgai dar tryps krūtinę

Priešai Tėviškės šventos?..

Ar ilgai tironai mindys

Krantus Šešupės... Ventos?.. (I d., p. 306)

 

Lietuvos partizaninio karo metais sukurti posmai ramino  skausmą, skatino nepasiduoti nevilčiai, stiprino pasiryžimą tęsti kovą už Tėvynės laisvę. Daina netgi buvo galima pranešti partizanams apie gresiantį pavojų – tokiu sutartiniu ženklu kartą įspėjo miško brolius ir pats Vytautas Juodsnukis-Simukas, garsiai užtraukęs: „Ar aušta rytas, ar diena.../ Teka saulelė skaisčiai raudona...“ Kitą kartą sutikti partizanai už dainą padėkojo... ir ne vien už dainą (II d., 158–159). Jonas Ulevičius-Leitenantas, Ainis buvo bene linksmiausias ir geriausias muzikantas, partizanavęs Šilavoto krašte (II d., 160–164).  Puikiai grojęs akordeonu, dainavęs ir tikriausiai kūręs dainas Leitenantukas, kaip jį švelniai vadino bendražygiai, išliko ne tik jų atmintyje. Vienas iš gyvų likusių jo bendražygių Vincas Grigonis-Leopardas (II d., p. 74) vėliau anūkui Ryčiui pasakodavęs apie partizanus  ir dabartinio trisdešimtmečio Ryčio atmintyje išlikęs vienintelis  senelio bendražygių slapyvardis – Leitenantukas.

Vytautas Juodsnukis taip pat mėgęs muziką, grojęs akordeonu, smuiku, kaip liudija jo sesuo Birutė, turėjęs labai gražų balsą. Jau grįžęs iš lagerio, virkdydavo  instrumentus, kai parvažiuodavo iš Kauno į tėviškę švęsti  Kalėdų. Labai tyliai skambėdavo ir partizanų dainos, su mamelės perspėjimu „tyliai“. Brolis Vytautas mokėjo ir operečių ištraukų, jas kartais užtraukdavo rusiškai, bet dažniausiai lietuviškai: „Esu aš čigonų baronas./ Ech, smagu buvo.../ Juodieji laikai pamažu dilo...“  Kaip pasakoja dukra Loreta,  muzika padėjusi tėveliui susirasti ir savo antrąją pusę, grįžus į Lietuvą. Jiedu su mama susipažino, kai buvo pakviesti groti vestuvėse. Vienas turėjęs linksminti svečius didžiajame kambaryje, o kitas – mažesniajame. Prabėgus kiek laiko jie  susituokė. Tėtis dainavo iki pačių paskutinių savo gyvenimo dienų, jo meilę muzikai paveldėjome ir mes – jo dukros.

Antras dalykas, kuris padėjo nepalūžti žmonėms pokariu, taip pat ir Vytautui Juodsnukiui, tai humoras. Komiškos situacijos, kurias meistriškai išryškina autorius, pagyvina pasakojimą, giliau atskleidžia žmogaus nors ir kaip slopintą prigimtį – juoktis tada, kai gera, ar kai nepakeliamai sunku. Skaitant apie Šilavote viešpatavusius sovietinius pareigūnus, galima pastebėti, kad bolševikinės „liaudies valdžios“ atstovų paveikslas nutapytas gana tirštomis spalvomis, su nemaža doze ironijos.

„1945 m. balandžio pradžioje iš Marijampolės apskrities į Šilavoto valsčių atvažiavo mašina kariškių revizuoti arklių frontui. Dalinio vadai – majoras ir du leitenantai –  prisistatė valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkui Vladui Baranauskui ir, pateikę dokumentus, pareikalavo per valsčiaus apylinkių pirmininkus (seniūnus) paskelbti valsčiaus teritorijoje gyvenantiems ūkininkams apie arklių mobilizaciją kariniams reikalams. Nustatytomis dienomis atskirų seniūnijų ūkininkai privalėjo savo turimus arklius suvesti į Šilavotą atrankai. <...> Karininkus su „dienščikais“ pirmininkas apgyvendino pas vietos ūkininką Antaną Alviką, o eilinius kareivius patalpino „mūriuke“ kartu su stribais. Tuo metu iš žiemą užverbuotų keturiasdešimties stribų liko apie dvidešimt, iš kurių tik keletą buvo galima vadinti tikrais vyrais. Kiti buvo pusiau invalidai arba girtuokliai, Nepriklausomybės laikais buvę neaiškaus užsiėmimo žmogėnai, nepritapę prie visuomenės. Pvz., Vincas Skinkys –  nusigyvenęs ūkininkas-vidutiniokas, už Jiesios turėjęs apgriuvusią sodybą, nušovęs savo tikrą svainį, buvo paskirtas stribų būrio vadu. Juozas Lapinskas – šlubas vyriokas, anksčiau bėgiojęs per kaimą su puodynėle, kaulydamas pas šeimininkes barščių pusryčiams, buvo nepastovaus būdo, niekur negalintis padirbėti ilgiau kaip pusantros dienos. Jis labai virtuoziškai piešė velnius su raudonais ragais ir gražuoles, panašias į tas, kurios buvo pavaizduotos ant papirosų „Gražuolė“ pakelio. Tai buvo mūsų kaimo vaikų labai laukiamas svečias. Jam už „gražuolės“ ar velniūkščio piešinėlį, mamai nematant, kartais pasukdavome nukniauktą kiaušinį“ (I. d., p. 41).

O štai dar vienas štrichas stribų portretui, jų „didvyriškumui“ 1947 m. gruodžio 26 dieną atskleisti:

„Enkavedistų šūvių sužeistas, partizanas suklupo dirvoje netoli vieškelio, nespėjęs peršokti kelio sankasos... Galbūt, čia ir nuaidėjo sau skirtas paskutinis sužeisto Kurto pistoleto šūvis... Sulig kiekvienu rogių krestelėjimu, pasigirsdavo sužeisto Kurto dejonės, o kraujo lašai žymėjo kelią nuo Šiūrupio iki Šilavoto. Dar gyvą partizaną emgebistai išvertė prie stribų būstinės. Sušokę stribai maitojo bejėgį kūną... Kažkuris „drąsesnis“ stribas durtuvu smaigstė žaizdą Kurto galvoje, stribas Lapinskas užšokęs trypė plačią partizano krūtinę... Šilavoto MGB viršininkas ltn. Kolesov, vildamasis iš sužeisto partizano išgauti čekistus dominančios informacijos, buvo suinteresuotas Kurtui suteikti mediko pagalbą. Šilavotiškių pasakojimu, neradęs gydytojo, atėjęs prie „mūrelio“ suirzęs Kolesov sustabdė sužeistą partizaną apspitusių stribų siautulį. „Takyje drūtas vyrai... zdorovyje mužiki... pogibajut!– kalbėjo nuožmus partizanų priešas Vasilij Kolesov‘as. – A tebia, Lapinskas, jesli etot zdorovyj bandit... galėti chot mažas palčik ševelnut, per šitas stogas kostioly perebrosil by... lengvai permesti!“–  jam įprastu rusiškai-lietuvišku žargonu iš šlubo stribo pasišaipė čekistas“ (I d., p. 489).

Taip stribus, kankinančius mirštantį Klemensą Baltrušaitį-Kurtą, tramdė ne kas kitas, o enkavedistas V. Kolesov, Šilavoto gyventojų pramintas Muravjovu-Koriku.

Bet grįžkime į Šilavotą, kur 1945 m. balandį vyko  arklių mobilizacija į frontą, ir valdžiai nerūpėjo, kaipgi ūkininkai įdirbs laukus. Vis dėlto jau minėtas Šilavoto valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Vladas Baranauskas, kurį vietiniai gyventojai buvo praminę Cigonu, ėmė ranka rankom „bendradarbiauti“ su sovietine liaudimi:

„...Jau rytojaus dieną keletas apsukresnių gaspadorių atėjo į Šilavotą žvalgybai: „Kaip čia su tais arkliais... Kaip čia ta arklių mobilizacija... Arkliai gi –  ne vyrai! Kokia čia gali būti mobilizacija?!..“ Jie jau anksčiau buvo turėję ūkiškų reikalų su pirmininku, žinojo, kad V. Baranauskas, tas aukštas čigoniškos išvaizdos vyras, yra „sušnekamas“ ir mėgsta stiklelį, žinoma, su gera užkanda – reikia bandyti susitarti. Pirmininkas, jau iš vakaro spėjęs prie taurelės susipažinti su karininkais-rekvizitoriais, buvo šiek tiek pagiringas ir „žvalgus“ priėmė geranoriškai nusiteikęs. Įvertinęs žvilgsniu ūkininkų atsineštus portfelius bei ryšuliukus, pakvietė „žvalgus“ į buvusios policijos daboklės patalpas. Viename šio pastato gale buvo įkurdinta valsčiaus patalpų valytojos Spūdienės šeima. Šeimininkė buvo „svetinga“ moteriškė ir mielai priėmė svečius – pirmininką ir ūkininkus. Kaip paslaptį pasakysiu – Spūdienė ir jos vyras Viktoras, valsčiaus sargas, varė naminę ir tokie svečiai jai buvo naudingi. O kas tuo metu neužsiėmė šiuo verslu? Beveik visi, neturėję žemės, kūrė „bravorus“, kurie veikė beveik neužgesdami serijine gamyba, nes tai buvo jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Taigi šeimininkė ant stalo pastatė „dvikolkę“ (butelį naminės), dar svogūno keletą griežinėlių papjaustė, atnešė druskos ir duonos riekelę kitą, jautė – „šiandien gera diena bus“... Ir diplomatiškai išėjo vištų lesinti... Žinojo: vyks rimtas pokalbis, vienas tų, kurie pirmininko kabinete nesvarstomi.

Be jokių įžangų prasidėjo neakivaizdinė prekyba dar neatvestais arkliais. „Ponas viršaitis“ – pirmininkas, ne veltui vietinių Cigonu pramintas, puikiai išmanė savo darbą. Atsidarė ūkininkų portfeliai, atsirišo ryšulėliai. Šeimininkės svogūnai su druska puikiausiai tiko prie atneštų skilandžių ir kvapniai parūkytų dešrų. Kaip mat buvo ištuštinta šeimininkės pastatytoji „dvikolkė“ – užsimezgė „rimta šneka“. Kai vyrai gerokai apšilo ir avansu pašlamino červoncais į „pono pirmininko“ talpų viršaitišką portfelį, buvo sulygta: gaspadoriai atveda liesesnius, kad ir pas vargingesnius kaimynus paskolintus arklius, žinoma, atitinkamai „pašmeravus“ į pirmininko talpųjį portfelį, o jau su „oficieriais“ – čia jau „pono pirmininko“ reikalas.

Sutartį aplaisčius eiline „dvikolke“, buvo pakviesti iš Alviko ir karininkai. Su nauju įkarščiu kaukšėjo ūkininkų atsineštos „dvikolkės“, papildomos šeimininkės produkcija. Kai „ponai oficieriai“ išgėrė po stiklinę (ką ten: „taurelė - vaikų žaidimas“) ir dar pakartojo už „pavėlavimą“, pokalbis tapo rimtesnis. Oficieriai, taip širdingai pavaišinti, patys pasiūlė: šie šaunuoliai ūkininkai savo arklius galės pristatyti į mobilizacijos punktą vėliau, priklausomai nuo to, kaip seksis mobilizacija visame valsčiuje. Taip šnekėjo ponai karininkai, uoliai tuštindami ūkininkų portfelius, ir vis stebėjosi skilandžių skanumu ir dešros, kokios jiems nebuvo tekę ragauti, puikumu.

 Pirmininkas, retkarčiais palikęs karininkų ir ūkininkų puotą, išeidavo į valsčiaus pastatą „tvarkyti einamųjų reikalų“. Jautėsi ganėtinai įkaušęs, o prie kariškių reikia laikytis padoriai, kad neprarastų autoriteto“ (I d., p. 52–53).

                   Ši ilgoka citata iš V. Juodsnukio knygos „Suvalkijos partizanų takais“ atspindi buvusio sovietmečio realijas visapusiškai: visagaliai okupantai ir jų tarnai priverčia žmones gyventi padlaižiaujant, meluojant, apgaudinėjant ir sąžinę paskandinant degtinėje. Dar galima pridurti, kad V. Juodsnukiui, kartais užtenka kelių detalių, kad skaitytoją nukeltų į buvusį laiką. Pavyzdžiui, 1946 m. gegužės 9 d. Prienuose – po karinio parado į kareivines nudžeržgus grindiniu paskutinėms tanketėms, degtinė „Moskovskaja“ liejosi upeliais. Kai tos pritrūko, buvo gerai ir lietuviška krūminė, kuri ypač sužadino stribų karingumą ir šie nusprendė vykti į kaimus, kad ūkininkai pasirašytų „dar vieną „laisvanorišką“ paskolą valstybės ūkiui atkurti“. Mat viena stribų aktyvistė, kaimuose apsimetusi, kad renkanti aukas „broliams žaliukams remti“ išsiaiškino patiklių kaimo žmonių nuotaikas ir drąsiai galėjo dabar pakišti žmogui pasirašyti raštą, kad tas „laisvanoriškai“ aukoja okupantams (aišku, prigrasinus,  jeigu nepasirašys,  keliaus į Sibirą). Ūkininkai  prieš kelias dienas stribų aktyvistę, apsimetusią patriote, vadino panele, dabar suprasdami, kas ji yra iš tikrųjų, skuba vadinti drauge, kaip sovietiniais laikais buvo reikalaujama (I d., 224 p.).

                   Kalbant apie Vytauto Juodsnukio knygą „Suvalkijos partizanų takais“ vis dėlto svarbiausia pabrėžti knygos išskirtinumą, nes ši knyga pirmoji, kurioje buvo galima rasti daugybę įvairios informacijos apie visą Tauro apygardą, joje vykusius įvykius 1944–1954 metais. Galima sakyti, kad V. Juodsnukio knygos  svarba panaši kaip  istoriko Henriko Rimkaus darbų „Lietuvos partizanų Dainavos apygardos kronika 1944–1954 m.“ (1998 m.) bei „Dainavos apygardos partizanų sąrašai“ (1999 m.). Abiejų autorių tikslai buvo tie patys – užfiksuoti ir paviešinti kuo daugiau Lietuvos partizaninio karo įvykių pasirinktoje apygardoje, nors informacijos pateikimo būdai, stilistika šių autorių skiriasi. Tenka pabrėžti, jog abiejų tyrėjų darbai, atlikti aukojant savo laisvalaikį, asmenines lėšas, yra verti didžiausios padėkos ir, be abejo, jais dar ilgai remsis kiti Lietuvos partizaninio karo tyrinėtojai. Iš tiesų palyginus V. Juodsnukio bei H Rimkaus darbus su vėlesniais kitų autorių darbais (A. Anušausko, D. Juodžio, M. Pociaus ir kitų istorikų) galime pastebėti, kad jau daug partizaninio karo faktų mokslinėje literatūroje yra tiksliau aprašyta, dokumentuota, bet tai tik rodo, jog tyrimus reikia tęsti, neapsiriboti anksčiau nuveiktais darbais. Pavyzdžiui, V. Juodsnukis savo knygoje pateikia nuomonę, kad „1949 metų vasario 16 dieną posėdyje buvo priimta ir paskelbta Merainio, Užpalio ir Vanago [Juozo Šibailos-Merainio, Leonardo Grigonio-Užpalio, Adolfo Ramanausko-Vanago] parengta  LLKS tarybos Deklaracija“ (II d.,  p. 256). Sovietinių represinių struktūrų pareigūnai šio dokumento autorystę  buvo linkę  priskirti Jonui Žemaičiui-Vytautui, nes jo byloje šių dienų istorikai rado tą dokumentą.  Istorikas dr. Darius  Juodis tyrinėdamas Jono Žemaičio-Vytauto bylą atkreipė dėmesį, jog J. Žemaitis per tardymą pasakęs, kad ne jis sukūręs 1949 m. partizanų Deklaraciją. Tada D. Juodis ėmė analizuoti visus 4 Lietuvos partizanų deklaracijų variantus ir priėjo prie išvados, jog didžiausia tikimybė, jog trečiasis ir ketvirtasis Deklaracijos variantai yra sukurti teisę gerai išmanančio žmogaus, o toks buvo Tauro apygardos štabo narys Alfonsas Vabalas-Gediminas, baigęs teisės studijas Sorbonos universitete (Tamelytė, 2019). Lietuvos partizaninio karo moksliniai tyrinėjimai vyksta toliau, ir tai yra gerai, kad ankstesnės kartos darbai tęsiami.

                   Paanalizavus knygą „Suvalkijos partizanų takais“ dar labiau  išryškėja Vytauto Juodsnukio gebėjimas dirbti  komandoje – tai ypač svarbu rašant tokio pobūdžio darbus. Daugybė žmonių patikėjo autoriui savo atsiminimus ir tikriausiai niekas iš jų nenusivylė pamatęs juos knygoje. Su jaunais žmonėmis, nepatyrusiais pokario  žiaurumų, V. Juodsnukis taip pat rasdavo bendrą kalbą. Pirmąją knygos dalį redagavo istorikas Kęstutis Kasparas ir Irma Džiugienė, o antrąją dalį spaudai padėjo ruošti buvęs tuometinis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininkas Antanas Lukša, laikraščio „Tremtinys“ redaktorė Jolita Navickienė, redakcijos darbuotojas Kazimieras Žemaitis ir kiti. Nors knygoje parašyta, kad viršelio dailininkė yra Gintarė Jarmalavičiūtė, tačiau Vytauto Juodsnukio archyve yra jo darytas knygos viršelio projektas, kurtas drauge su  dukra Audrone (Juodsnukyte) Benetiene. Žinoma, dailininkė sukūrė galutinį viršelio projektą, bet leidinio autoriaus ir jo dukros Audronės indėlis irgi yra. Knygą „Suvalkijos partizanų takais“  išleido Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga,  leidimą finansiškai parėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondas bei atskiri asmenys.

                   2003 ir 2006 metais Vytautas Juodsnukis apdovanotas 1-ojo laipsnio LPKTS žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ (II d., 540). Knyga „Suvalkijos partizanų takais“   cituojama ir istorikų, ir kitų Lietuvos partizaninio karo tyrinėtojų. 2025 m. knygos II dalis, parengta V. Juodsnukio anūko Dainiaus Šlekonio, buvo patalpinta  internete https://partizanai.org/index.php/v-juodsnukis-suvalkijos-partizanu-takais-ii-dalis, kad abi dalys būtų prieinamos kuo platesniam skaitytojų ratui. Svetainės partizanai.org administratoriai-savanoriai yra Rūtenis Pikšrys ir Kristupas Šidlauskas. Sudaryti ir internete 2025 m. pateikti abiejų knygos dalių asmenvardžių sąrašai, kuriuos dirbdama kaip savanorė parengė Rita Pauliukaitienė. Prienų krašto muziejaus padalinyje Šilavote 2026 m., minint 100-ąsias Vytauto Juodsnukio gimimo metines, numatyta surengti parodą (kuratorės Danguolė Lincevičienė, Viktorija Bielevičienė),  minėjimai taip pat  vyks Kaune, Marijampolėje. Šis straipsnis Punske leidžiamame istorijos metraštyje „Terra Jatwezenorum“ taip pat yra pagarbos ženklas  Vytautui Juodsnukiui-Simukui,    vienam iš Lietuvos partizaninio karo metraštininkų Suvalkijoje, Tauro apygardoje.

 

Literatūros sąrašas

Anušauskas Arvydas. 2019. „Užmirštas desantas“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Juodis Darius. 2020. „Prasiveržti pro geležinę uždangą“, Vilnius: LGGRTC.

 Juodsnukis Vytautas. [Be datos]. „Vietoje girininkijos – Vorkutlagas“, Kaunas, rankraštis.

 Juodsnukis Vytautas. 2000. „Suvalkijos partizanų takais“, [I dalis], Kaunas: LPKTS; https://partizanai.org/index.php/v-juodsnukis-suvalkijos-partizanu-takais [2026-01-31].  

 Juodsnukis Vytautas. 2011. „Suvalkijos partizanų takais“, II dalis, Kaunas: LPKTS; https://partizanai.org/index.php/v-juodsnukis-suvalkijos-partizanu-takais-ii-dalis [2026-01-31].  

 Juodsnukytė Kučinskienė Birutė. 2026. „Prisiminimai“, Kaunas, rankraštis.

Lietuvos archyvų departamentas, Lietuvos ypatingasis archyvas. 2003. „Lietuvos partizanų Dainavos apygarda 1945 – 1952“, redaktorių kolegija: dr. Juozapas Romualdas Bagušauskas (vyr. redaktorius), Nijolė Maslauskienė, Vidas Grigoraitis, prof. dr. Rimas Remeikis, Vilnius.  

Lietuvos archyvų departamentas, Lietuvos ypatingasis archyvas. 2000. „Lietuvos partizanų Tauro apygarda 1945 – 1952“, redaktorių kolegija: dr. Juozapas Romualdas Bagušauskas (vyr. redaktorius), Vidas Grigoraitis, prof. dr. Rimas Remeikis, sudarytoja Nijolė Maslauskienė, Vilnius.

Kasparas Kęstutis. 1999. „Lietuvos karas“, Kaunas: LPKTS.

Lukša Antanas. 2013. „Vytautas Juodsnukis (1926 – 2013)“, in:  „Tremtinys“, 2013 m. nr. 25, liepos 5 d.; https://www.lpkts.lt/wp-content/uploads/2025/12/Tremt_25-1047.pdf [2026-01-31].  

Mockūnas Liūtas. 1997. „Pavargęs herojus“, Vilnius: „Baltos lankos“.

„Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas“. 2008. Ats. redaktorė Dalia Kuodytė, parengė Edita Jankauskienė, Dalia Kuodytė, Rūta Trimonienė, Dalius Žygelis, Vilnius: LGGRTC.

Pocius Mindaugas. 2011. „Antisovietinis pasipriešinimas Kaune 1946 – 1947 m.“, in: Genocidas ir rezistencija, 2011, 2 (30).

Razmislavičienė Anelė. 2009. „Kokiom žolelėm jūs beišdygsit, vaikeliai mano...“, Prienai.

Rimkus Henrikas. 1998. ,,Lietuvos partizanų Dainavos apygardos kronika 1944-1954 m.“,  rankraštis.

Rimkus Henrikas. 1999. ,,Dainavos apygardos partizanų sąrašai“,  rankraštis.

Justinas Sajauskas. 2009. ,,Žinau tavo vardą“, [d. I],Vilnius.

Sajauskas Justinas. 2018. ,,Žinau tavo vardą“, d. II, Marijampolė.

Tamelytė Kristina. 2019. „Istorikas Darius Juodis: nesame pasiruošę plačiau žiūrėti į partizaninį karą“, in: https://www.bernardinai.lt/2019-02-15-istorikas-d-juodis-nesame-pasiruose-placiau-ir-ivairiau-ziureti-i-partizanini-judejima/ [žiūrėta 2026-01-31].

Vilutienė Aldona, Sajauskas Justinas. 1999. ,,Ištark mano vardą“, Vilnius: „Džiugas“.

Vitkus Aleksandras, Žymančius Vytautas, Tamulaitis Gintautas, Zinkevičius Antanas, Zinkevičius Gintaras. 2015. „Paskutinis interviu su Vytautu Juodsnukiu“, in:  https://www.youtube.com/watch?v=noRh6EUx6DM [2026-01-31].  

  

Nuotraukų aprašai

Vytautas Juodsnukis-Simukas ( iš dešinės) su bendradarbiu Šilavoto raštinėje. 1945 m. Nuotrauka iš V. Juodsnukio šeimos archyvo

Jurgis Juodsnukis-Ūsas Intos lageryje. 1955 m. Nuotrauka iš V. Juodsnukio šeimos archyvo

Magdelena (Petruškevičiūtė) Juodsnukienė. Nuotrauka iš V. Juodsnukio šeimos archyvo

Bronislava (Tindžiulytė) Juodsnukienė su dukrele Audrone. Nuotrauka iš V. Juodsnukio šeimos archyvo

Paverknių kautynėms atminti. Paminklo atidengimo iškilmės. Vytautas Juodsnukis stovi pirmas iš dešinės. Nuotrauka iš V. Juodsnukio šeimos archyvo

Vytautas Juodsnukis su anūke Emilija. Nuotrauka iš V. Juodsnukio šeimos archyvo

Loreta (Juodsnukytė) Šlekonienė Veiverių Skausmo kalnelyje prie paminklo, skirto Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanams atminti. 2025 m. Nuotrauka iš V. Juodsnukio šeimos archyvo