Partizanų Liongino ir Konstanto Baliukevičių atminimui
Rita Pauliukaitienė
Apie šeimą Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje
Nors Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis visų pirma patraukė skaitytojų dėmesį originaliomis istorinių įvykių įžvalgomis, Lietuvos likimo apmąstymu, išgyvenant vieną po kitos atėjusias okupacijas, vis dėlto jis sulaukė įvertinimo ir kaip savitas lietuvių literatūros kūrinys. Iš tiesų šis dienoraštis yra vienas iš tokių tekstų, kuris, pasak literatūrologės Jurgitos Žanos Raškevičiūtės, skatina „kalbėtis apie tai, kas vyko Europoje XX a. viduryje, ir suprasti, kokiais būdais kiekviena bendruomenė išgyveno susidūrimą su totaliniais režimais“. Dienoraščio žanro kūriniui būdinga tai, kad pagrindinis dėmesys sutelktas į pasakotoją, kuris atvirai, dažnai neslėpdamas ir emocijų, išsako savo požiūrį į pasaulį. Rašant dienoraštį dažnai fiksuojama ir apmąstoma ne tik ne asmens kasdienybė, tačiau ir vidinio pasaulio gelmės, santykiai su kitais žmonėmis, politiniai bei istoriniai įvykiai. Kaip partizanas Dzūkas mini, daugumai bendražygių jis atrodo esantis „šaltu anglu“, sugebančiu paslėpti nuo kitų savo mintis ir jausmus. Vis dėlto dienoraštyje Dzūkui pavyksta atsiverti, subtiliai atskleisti savo vertybes, parodyti, kokią skaudžią kainą kartais tenka sumokėti už savo pasirinkimus. Kaip sako istorikas Antanas Terleckas: „Kalba apie bendražmogiškąsias patirtis, apie žmogaus tragizmą“. Lietuvos likimo ir laisvės kovos apmąstymai dienoraštyje bene ryškiausi, tačiau be pasakotojo individualaus pasaulio kasdienybės aprašymo, jie nebūtų tokie paveikūs. Literatūros kritikas Antanas Sheshi rašo: „Šiandien plintanti tautos didvyrių (kartais ne visai tikrų) fetišizavimo mada pradeda gožti gyvus veidus, o oficiozinis tonas kelia norą praversti puslapius su panašioms temoms skirtais rašiniais. Šiuo požiūriu Dzūko dienoraštis išskirtinis. Jaunuolio vidinių ginčų ir nerimastingų minčių fone atsikleidžia ne simbolinis, beatifikacijai paruoštas kankinio portretas, bet autentiška kovotojo kasdienybė, abejonės ir nuolatinis siekis joms nepasiduoti“. Viena iš vertybių, kurią tenka aukoti įsijungus į kovą už Tėvynės laisvę, yra šeima. Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje šia tema parašyta gana nemažai eilučių, bet dar daugiau minčių paslėpta po daugtaškiais, anot literatūrologės Ritos Tūtlytės, „sakomos ir iki galo neišsakomos gyvenimo paslapties, vos pravertos, todėl ir traukiančios“.
Kokie svarbūs Lionginui Baliukevičiui yra artimieji, liudija ir pati pirmoji dienoraščio pastraipa (1948 m. birželio 23 d.). Jaunesniojo brolio Kosto laiškas partizanui Dzūkui toks netikėtas ir svarbus įvykis, kad jis savo džiaugsmą ir nerimą dėl atsinaujinusio bendravimo išreiškia visai spontaniškai... dar kartą iš naujo pradeda rašyti dienoraštį. Apie tai, jog vieną dienoraštį yra sunaikinęs prieš patekdamas sovietams į nelaisvę 1945 metais, jis paminės vėliau, besibaigiant įrašams. Taigi, dienoraštį iš naujo Dzūkas pradeda rašyti 1948 m., daugiau kaip vienerius metus praleidęs sovietų nelaisvėje ir beveik dvejus jau išbuvęs kovotojų už Lietuvos laisvę gretose. Daugtaškių gausa dienoraščio pradžioje liudija užplūdusių jausmų intensyvumą, o klaustukai retorinių sakinių pabaigoje pabrėžia nerimą dėl broliui gresiančio pavojaus, jeigu jis būtų atpažintas tose apylinkėse, kur partizanauja Dzūkas. Vienintelio Lietuvoje gyvenančio šeimos nario laiškas tarsi sumezga nutrūkusį ryšį tarp šeimos dabarties (kai tėvas žuvęs, o likusieji okupantų išvyti iš gimtųjų namų) ir praeities (kai visa šeima laimingai gyveno drauge savo namuose). Lionginas Baliukevičius prisiminimus apie šeimą pirmajame dienoraščio įraše užbaigia citata iš partizanų dainos: „Tu Urale, motinėle,/ Tėvas jau šaltuos kapuos“. Tai neatsitiktinai – patyrusių netektis partizanų šeimų daugybė, ir jas ne kartą Dzūkas minės savo dienoraštyje, giliai jausdamas kitų skausmą...
Liepos 12 dienos įrašo pradžia viena iš šviesiausių vietų Dzūko dienoraštyje. Čia jis aprašo susitikimą su broliu Kostu po ketverių nesimatymo metų. Apėmusį susitikimo jaudulį vėl išduoda daugtaškiai, kurių nebelieka broliams ėmus nuoširdžiai bendrauti, dalintis tuo, kas dabar svarbu jų gyvenime. Supratęs, kad jaunėlis labai paviršutiniškai įsivaizduoja partizanų gyvenimą, Dzūkas brolį supažindina su apygardos štabo medžiaga, parodęs visišką pasitikėjimą juo. Kai Kostas pasisiūlo į partizanų eiles, vyresnysis brolis atsako neigiamai, tikėdamas, kad taip galįs apsaugoti brolį ir mamą nuo dar didesnių sovietinės okupacijos negandų. Jaunėlį paprašo parašyti ką nors apie studentišką gyvenimą į partizanų spaudą ir susitaria susitikti po mėnesio. Dzūkas lyg taupydamas žodžius rašo apie brolį, kurio nuomonė apie Lietuvos laisvės kovotojus pasikeitė tiesiog per dvi dienas, praleistas partizanų stovykloje. Brolis Kostas nuo liepos mėnesio dienoraštyje minimas ir kaip asmuo K., tikriausiai norint jį apsaugoti. Kamuojant nemigai šviesią liepos aštuonioliktosios naktį, Dzūko mintys bėga nepaliaudamos, „svajoju apie viską – apie savo tėviškę, apie žuvusiuosius, brolį, Sibire vargstančią mamą ir partizano dalią“.
Dienoraštyje minima, jog broliai Lionginas ir Kostas rugpjūčio mėnesio pirmoje pusėje vėl susitiko. Jaunėlis miške išbuvo visą savaitę, parašė straipsnį į partizanų laikraštį. Tačiau rami idilė netikėtai nutrūko, nes slėptuvės vietą žinojęs nepatikimas žmogus, save įvardijantis „vargingu valstiečiu“, ėmė skųsti sovietinei valdžiai kaimynus ir partizanai turėjo kraustytis į kitą vietą. Dzūkas lakoniškai apibendrina: „Gaila su K. skirtis“. Rugpjūčio 20 d. įraše Lionginas Baliukevičius-Dzūkas pažymi, kad pas ryšininką susitiko su buvusiu Dzūkų rinktinės vienos iš kuopų vadu, (slapta tapusiu sovietiniu agentu), partizanams dabar prisistatančiu BDPS Prezidiumo ryšininku Arūnu. Po dviejų dienų Dzūkas rašo: „Pirmą BDPS siuntą paims Kostas“. Tos pačios dienos įrašo paskutinėje pastraipoje išreiškia rūpestį dėl tremtyje sunkiai besiverčiančių mamos ir dėdės: „Vakar sužinojau apie mamą ir dėdę. Jie abu seni ir negauna darbo. Sakė, kad jie ten dabar elgetauja“. Pabaigoje Dzūkas tiesiog konstatuoja faktą – abu su broliu neturi galimybių padėti mamai. (Tik laimė, partizanai gana greitai išsiaiškino, kad „naujai atkurtu“ BDPS Prezidiumu pasitikėti negalima.)
Šeima vėl minima lapkričio 12 d. įraše praėjus keletui mėnesių po susitikimo su broliu ir nerimaujant, kaip jam sekasi. Dar labiau Dzūkas sielojasi dėl mamos, kuri yra ištremta, ir partizanas sūnus kaltina dėl to save: „Su tėvu taip staiga išsiskyriau, o tave dabar į Uralus išstūmiau. Tėvas žuvo, bet bent tu, mano miela mama, liktum“. Toliau tęsdamas įrašą Lionginas Baliukevičius prisimena pirmą kartą ištuštėjusių namų vaizdą, kai kiti šeimos nariai slėpėsi nuo artėjančio fronto baisumų 1944 metų viduryje, o jis vienas pasiliko namuose. Koks didžiulis kontrastas palyginus tuščius namus su aukštu žvaigždėtu vasaros nakties dangumi, ir kokia begalinio liūdesio nuojauta kreipiantis į Viešpatį. Tėvo ir sūnaus ašaros paskutinį kartą atsisveikinant... Prisiminimai apie tėvą dar šmėkštelės dienoraštyje, tačiau nebylų jo buvimą jausime beveik kiekvieną kartą, kai Dzūkas kalbės apie bunkerių statybą, jų įrengimą. Toks dėmesys būsto detalėms, be abejo, atėjęs iš vaikystės, nuolat stebint mylimo ir mylinčio tėvo, žmonių gerbiamo staliaus, darbą.
Metams artėjant į pabaigą, Kūčių išvakarėse, gruodžio 23 d. įraše prisiminimų prisiminimuose išplaukia mintys apie artimuosius ir žuvusius ar suimtus bendražygius:
„Ryt Kūčios... Penktos Kūčios, kurias aš praleidžiu Dievas žino kaip.
1944 m. Kūčių visai nešvenčiau. Graco aerodrome ėjau sargybą. Buvo žvaigždėtas dangus, ir, į jį žiūrėdamas, mąsčiau apie toli likusią Lietuvą ir namiškius.
1945 m. per Kūčias kroviau anglis Donbase. 1946 m. dieną prieš Kūčias išdavė mūsų bunkerį. Mes su Žaibu keletą valandų prieš išsikraustėm į gretimą bunkerį. Dieną jau liepsnojo trobesiai. Išlipęs iš bunkerio ir matydamas dūmus, aš iš pradžių pagalvojau, kad dūmai rūksta iš šeimininkų dūminės pirkios. Pasirodo, kad ten rūko sudegęs kluonas. Tada žuvo Nykštaitis, Raktas, Lordas ir Vytenis. Lygiai dveji metai praėjo nuo to laiko. Mes su Žaibu tada ėjom visą naktį. Kaip tik pralaviravom pro rusus. Miegojom sename bunkerėlyje. Rytojaus dieną išsiprausėm ir Kūčias valgėm pas O. /dabar suimta ir sėdi kalėjime/.
1947 m. Kūčias praleidau Šiluose.
Ir štai 1948 m. Šį kartą nutarėme Kūčias valgyti mūsų bunkeryje“.
Vis dėlto, kaip minima gruodžio 25 d. įraše, Kūčios buvo valgomos pas ištikimą pagalbininką Baurą. Namų šilumos trauka nugalėjo...
1949 m. sausio 1 d. 1 val. 40 min. – įrašas visai nešventiškas, nors tai Naujieji metai ir dvidešimt ketvirtasis Liongino Baliukevičiaus-Dzūko gimtadienis. Bunkeryje jie dviese. Vieversys miega, o Dzūko dienoraštyje vėl rikiuojasi sakiniai, besibaigiantys daugtaškiais ir klaustukais.
Kaip ir reikėjo tikėtis, broliai Lionginas ir Kostas neilgai galėjo ramiai susitikinėti. Vasario 19 d. Dzūkas dienoraštyje pamini, kad išduotas jų vasarinis bunkeris ir teko siųsti žmogų, kad perspėtų brolį Kostą, nuo dabar jau ir slapyvardžiu Rainys vadinamą.
Kovo mėnesį išgyvenęs Kariūno, Žaibo ir daugybės kitų bendražygių žūtis, ne kartą kalbėjęsis su nuo sovietų besislapstančiais žmonėmis, Dzūkas vėl iš naujo kuriasi Kalesninkų miške, kaip jis rašo, „savo „namuose“. Išgyvenimų begalės, be to, dar vienas, kuris atskleidžiamas kovo 22 dienos įraše:
„Gavau laišką iš brolio Kosto – Rainio. Rašo, kad pasitraukė iš Kauno... Taip pasibaigė ir jo ramus gyvenimas. Ką reikės su juo daryti? Nejaugi reikės paimti jį partizanauti? Aš jo nenoriu matyti partizanų eilėse. Man atrodo, jog jis tokiam gyvenimui nėra sutvertas. Jis negalės pakelti tokių sunkumų. Man gaila jo. Kad bent vienas iš mudviejų liktų gyvas mamai ir dėdei padėti. Aš bent savo likimu nesirūpinu, bet jis turi gyventi“.
Dzūkas, kuris dienoraštyje aprašo keturių brolių Peliksukų žūtį (ketvirtasis iš jų Bevardis, buvęs artimas Dzūko bendražygis), jų motinos skausmą, vis dėlto sunkiai susitaiko su mintimi, kad jo jaunesnysis brolis Kostas taip pat nusprendė pasukti partizano keliu. Balandžio 14 d. įraše Dzūkas pamini, kad jis net nedrįsta prieštarauti broliui dėl jo apsisprendimo. Vis dėlto Balbieriškio miško vaizdavimas, išgirdus tvirtą Kosto nusistatymą, atskleidžia vyresniojo brolio nuotaiką: „Tegul velniai griebia tą Balbieršgirę! Dar nemačiau tokio bjauraus miško“. Iš tiesų Dzūkas nesistengia slėpti, koks didžiulis nerimas jį apėmė sužinojus apie brolio pasiryžimą. Jis dar kartą išsiunčia brolį į Kauną, paskiria jam ir užduotį – nupirkti radijo aparatą... Po trijų dienų, balandžio 17-ąją, rašo:
„Tai, vadinasi, rytoj Velykos. Och, jūs, Velykos, šviesios ir džiaugsmingos Velykos, kur dingot jūs! <...>
Taip, tai ne tos Velykos, kokių taip laukdavau namie būdamas. Kažkur labai toli liko tos džiaugsmingos Velykos namuose, kad viskas atrodo kaip sapnas, kaip vien gražus vaizduotės padarinys...
Nėra nei tėvo, nei mamos, nei dėdės. Tėvą žemė pas save pasiėmė. Gal mes netrukus pasimatysim, galbūt mes ten laimingesni būsime?
Kokios tavo, mamyte, Velykos nesvetinguose Uraluose? Tu verki, gailiai verki, mus prisiminus... Kokia sunki tavo, motin, dalia, koks negailestingas sūnus aš turėjau būti, kad tave į tokį vargą įstūmiau! Mama, tu mano mama, bet ką gi aš turėjau padaryti? Vienas Dievas težino, ar aš teisingai pasielgiau, tačiau dėl tavo likimo aš nuolat jaučiu sąžinės graužimą...“
Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio įraše (1949 m. balandžio 26 d.) cituojami ištisai kitų sukurti tekstai. Tai partizanų eilėraščiai, kuriuose net devynis kartus įvairiais variantais pasikartoja žodis „mama“. Iš kur toks stiprus motinos ilgesys? Galbūt priežastis vakarykščiame įraše paminėtoje nuotrupoje: „Taip pat reikia parūpinti Rainiui pistoletą“... Iš tiesų taip ir yra, balandžio 29 d. įrašytos eilutės: „Jau trečia diena kaip mano brolis Rainys (jį dar Tabaku vadina) partizanas. Antra diena kaip jis padeda kasti bunkerį. Sunkios, oi sunkios jam bus pirmos partizanavimo dienos. Iš pradžių, tiesa, linksma ir įdomu būna. Viskas nauja, neįprasta, viskas stebina. Bet praeina viena kita savaitė, ir kiekvienas naujokas pradeda galvoti. Aš irgi kadaise galvojau apie savo tolimesnį likimą, apie galimą mirtį. Bet paskui įsilieji į naują gyvenimą ir galvoji mažiau. Kas bus – tas bus“. Brolio tapimas partizanu Dzūką priverčia tarsi iš naujo išgyventi savo partizaniško kelio pradžią.
Pačias kontrastiškiausias mintis apie partizanų ir jų tėvų santykius, sukelia bendražygio Audrūno delsimas išeiti į mišką: „Jeigu jis išeis, tėvus ištrems <...>. Kitaip sakant, pasidarai tas, kuris tėvų mirtį priartina. Aš toks jau tapau ir dėl to man sunku, pasiutusiai sunku kartais būna. Iš kitos pusės, aš jaučiu, kad mano meilė brangiai, nuvargintai smūtkelių Lietuvai diena iš dienos taip didėja, jog aš galbūt net per mažai apie tėvus pagalvoju. Gal aš sunkiai nusidedu, bet Dievas, kuris vienas mato mano vidų, gal nesmerks manęs, nes tai, ko aš siekiu, apima ne vien mano šeimą, bet daug lietuviškų šeimų, motinų, tėvų, brolių. Tai gegužės 3 d. įrašo fragmentas, po kurio prasideda partizanų kasdienybės aprašymas. Antenos radijui įsigijimas, ryšininkės perspėjimas saugotis priešo pasalos, dovanų iš kaimo „šlėktos“ (turtingesnio žmogaus) gautas parūdijęs automatas, kurį „Rainys, pasėdėjęs porą dienų, padarys jį baltą“.
Gegužės 7 d. dienoraštyje atsiradusiose eilutėse vėl epizodas apie Rainį. Jis jau visai „įrašytas“ į partizanus, nes vyresnysis brolis Dzūkas netgi su švelnia šypsena, kalba apie tai, jog kasant bunkerį naujokui fizinis darbas sunkokai sekęsis. „Rainys <...> darbą paįvairina visokiom frazėm, moksliškais išsireiškimais, kurių per keletą savo studijavimo metų nemažai prisirinko“. Dar linksmesnį šurmulį sukėlė tai, kad brolis sakytinį slapyvardį Tylius pasirinko iš žodyno. Vienas po kito pasipylė daugiau ar mažiau juoką sukeliantys bendražygių pasiūlyti slapyvardžiai.
1949 metų gegužės 16 d. įraše Dzūko dienoraštyje paskutinį kartą užsimenama apie Rainį. Čia jau emocijoms vietos nepalikta, tiesiog dalykiškai konstatuojama:
„Šis mūsų sąskrydis, palyginus su 1947 m. įvykusiu sąskrydžiu, bus labai negausus. Tada posėdžiavo virš trisdešimt dalinių vadų, gi dabar – žymiai mažiau. Dzūkų rinktinę atstovaus Litas, Tigras ir Balandis, Kazimieraičio rinktinę – Šarūnas, Kregždė ir, jei atvyks, Girinis, Šarūno rinktinę – Diemedis ir Sakalas. Iš mūsų tarpo bus Vanagas, Vieversys, Rainys ir aš. Taigi, iš viso vos 12 žmonių. Rimvydas neatvyko...“
Tiesa, liko nepaminėtas dar vienas partizano Dzūko tekstas, susijęs su dienoraščiu. Tai 1949 m. balandžio 24 d. parašytas tarsi savotiškas Dzūko testamentas, kuriame asmuo, radęs dienoraštį, įpareigojamas jo neskaityti, o savininko žūties atveju perduoti „mielam broliui K o s t u i“. Mašinraščiu parašytame dienoraščio originale, saugomame Lietuvos ypatingajame archyve, šis tekstas išspausdintas prieš dienoraštį. Dėl prastos popieriaus kokybės galime pamatyti persišviečiantį, kitoje lapo pusėje išspausdintą tekstą – dienoraščio pradžią. Belieka atkreipti dėmesį, jog šis Dzūko savitas testamentas yra parašytas tuo laiku, kai brolis Kostas pradėjo partizano kelią.
Straipsnyje minimi Liongino Baliukevičiaus-Dzūko artimieji ir bendražygiai: tėvai Konstantas Baliukevičius ir Joana Baliukevičienė (Petraškevičiūtė), dėdė Alfonsas Petraškevičius, brolis Konstantas (Kostas) Baliukevičius-Rainys, Tylius; bendražygiai Vaclovas Voveris-Žaibas, Adomas Kamandulis-Nykštaitis, Ričardas Golšteinas-Lordas, Petras Plytnikas-Vytenis, Petras Šerpenskas-Bauras, Julius Karpis-Vieversys, Benediktas Labėnas-Kariūnas, Antanas Ivanauskas-Šturmas, Vincas Ivanauskas-Gegutis, Jonas Ivanauskas-Rugys, Pranas Ivanauskas-Bevardis, Mykolas Babrauskas-Audrūnas, Sergijus Staniškis-Litas, Stasys Raklevičius-Tigras, Mislinčius, Vincas Ambrazevičius-Balandis, Feliksas Daugirdas-Šarūnas, Petras Savickas-Kregždė, Bernardas Navickas-Girinis, Juozas Gegužis-Diemedis, Jurgis Jurelionis-Sakalas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas.
Literatūra
Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. 1948 –1949. In: https://epartizanai.archyvai.lt/dokumentai/3/p20/doc3925?sqid=f14d0f718e3a3581e0660342a34db93400371c8d [žiūrėta 2025-07-25].
„Partizano Dzūko dienoraštis“. Parengė Algis Kašėta. In: „Laisvės kovų archyvas“, Nr. 6. Kaunas: LPKTS, 1993.
„Partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis“. Parengė Algis Kašėta. Vilnius: LGGRTC, 2019.
Pauliukaitienė Rita. 2025. „Tyrinėjant Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį“. In: „Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio pėdsakais“. Sudarytoja Rita Pauliukaitienė. Punskas: „Aušra“, 2025.
Raškevičiūtė Jurgita Žana. 2016. „Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis – partizano sąmonės formavimosi dokumentas. In: „Prace Baltystyczne“, Nr. 6. Pod redakcją Marty Grzybowskiej, Moniki Michaliszyn, Joanny Tabor. ISSN 2081-6839.
Rimkus Henrikas. 1999. „Dainavos apygardos partizanų sąrašas“. Rankraštis.
Sheshi Antanas. 2018. „Į mano vidų įsismelkė lengvas nerimas“. In: https://literaturairmenas.lt/literatura/antanas-sheshi-i-mano-vidu-isismelke-lengvas-nerimas [žiūrėta 2025-01-07].
Terleckas Antanas. 2020. In: Ėmužis Marius, Terleckas Antanas. „Ko tyli istorikai? – E22 –
Partizano L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis“, VU Naujosios istorijos fakulteto tinklalaidė, https://www.youtube.com/watch?v=6E38DBVOGK8 [žiūrėta 2025-01-01].
Tūtlytė Rita. 2024. In: „Rita Tūtlytė: „Kūrinyje ieškau metafizinių dalykų“. Parengė Gediminas Mikelaitis ir Marius Šidlauskas. „Šiaurės Atėnai“, 2024-12-20, Nr. 24 (1448).
Nuotraukų aprašai
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. 1948 m. Nuotraukos fragmentas. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Konstantas Baliukevičius. Iš Joanos Baliukevičienės sesers Elenos Drobnienės šeimos archyvo Kitoje pusėje yra du užrašai.
Neišaiškinto asmens: „Žuvo 1951 m.“.
Konstanto Baliukevičiaus įrašas: „Brangiai Motinai tremtyje/ prisiminimui/ Jūsų be galo pasiilgęs/ sūnus Kostas/ Lietuva – Kaunas, 1948.XI.6.“
Apie autorę:
Rita Pauliukaitienė (g. 1956 m. Jaučakių k. prie Vilkijos, Kauno r.) –filologė. 1963 – 1971 m. mokėsi Kauno XIV vidurinėje mokykloje, 1975 m. baigė Marijampolės pedagoginę mokyklą, o 1981 m. VU Kauno vakarinį fakultetą, kur įgijo filologės, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos kvalifikaciją. Išleidusi kelias savos kūrybos knygas, taip pat sudariusi ir savo lėšomis Punsko „Aušros“ leidykloje išleidusi 6 knygas apie Lietuvos partizaninį karą: „Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“; „Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys ir jo artimieji“; „Bajorai Bartoševičiai Lietuvos laisvės gynėjai, Birštono krašto kūrėjai“; „Kazimieras Pyplys-Mažytis. Lietuvos partizanų pasiuntinys į Vakarus“; „Aštuoni Lietuvos laisvės kovos karžygiai“; „Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio pėdsakais“. Visas šias knygas jau galima skaityti ir internete. Inicijavo ir padėjo organizuoti Kazimiero Pyplio-Mažyčio (Pakuonyje, Prienų r.) ir Liongino Baliukevičiaus-Dzūko (Alytuje) 100-ųjų gimimo metinių minėjimus bei 75-ąsias LLKS Gynybos pajėgų štabo pareigūnų – Konstanto Baliukevičiaus-Tyliaus, Urbono Dailidės-Tauro, Motiejaus Jaroševičiaus-Lakštingalos, Marijonos Taločkaitės-Genovaitės žūties metinių paminėjimą Stakliškėse ir Jaunionių k. (Prienų r.). Taip pat inicijavo, kad Birštone esančiame paminkle Lietuvos laisvės kovotojams būtų įamžintas ir Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės atminimas, o tipinis LGGRTC atminimo ženklas būtų pastatytas Birštono savivaldybės Naudžiūnų kaime, kur žuvo paskutinis Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Ungurys ir Dzūkų rinktinės Ūkio dalies viršininkas Jurgis Palionis-Dobilas.
