Povilas Gaidelis.
Juozas Baltrušaitis gimė 1926 n. liepos 21 d. Marijampolės aps. Klebiškio vls. Mikalinės kaime Vinco ir Marcelės Baltrušaičių daugiavaikėje šeimoje. Jis turėjo brolius: Motiejų, Antaną, Povilą, Klemensą ir Vincą be seseris: Moniką, Konstanciją ir Antaniną.
Juozas mokėsi Šilavoto pradžios mokykloje. Vėliau – Prienų ir Kauno gimnazijoje.
Antrosios sovietinės okupacijos metu, 1945 m. vasario mėnesį kartu su broliais Motiejumi, Klemensu ir Antanu, o taip seserimi Konstancija, jie tapo Geležinio Vilko pulko laisvės kovotojais.
Klemensas Baltrušaitis – Skirgaila, Kurtas (1924 – 1947 12 26) baigė Kauno pramonės technikumą. Nuo 1945 m. pavasario jis buvo Geležinio Vilko partizanų pulko kovotojas. 1946 m. pradžioje Klemensą paskyrė Algirdo grupės vadu. Nuo gegužės mėn jis ėjo Geležinio Vilko rinktinės ryšių skyriaus viršininko pareigas, o metų gale – dar ir ūkio skyriaus viršininko pareigas. Su žvalgybos sksyriaus viršininku S.Lukša – Tautvydu jis surado ir įvykdė partizanų Karo lauko teismo paskirtą mirties bausmę buvusiam Tauro apygardos vado pavaduotojui išdavikui Feliksui Kutkaičiui – Žalgiriui.
J.Baltrušaitis-Tigras
Kitas brolis Antanas – Erelis pateko į enkavedistų nelaisvę ir buvo išsiųstas į Sibiro mirties lagerius. Toks pat likimas teko ir Juozo seseriai Konstancijai.
Kitas brolis Povilas buvo ilgametis Kaniūkų mokyklos (Šakių r) muzikos mkytojas. Jis slapstė savo motiną, kuri pabėgo iš Sibiro tremties ir jų šeimoje išgyveno iki pat savo mirties 1954 m. Motiejus Baltušaitis (g. 1916 m. Braziūkuose) partizanavo drauge su broliais nuo 1944 m. Tačiau 1945 m. okupantams paskelbus „amnestiją“, jis patikėjo jų pažadais ir legalizavosi.
Deja, netrukus buvo suimtas, nuteistas ir ištremtas į Norilską šiaurės Sibire. Į Tėvynę jis grįžo 1959 metais.
Pats J.Baltrušaitis – Tigras, pagrindinis šios apybraižos herojus, pasakojo, kad pirmomis partizanavimo dienomis jie jautėsi drąsiai ir pakankamai saugiai.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Baltrušaitis-Tigras
Paskutinieji Geležinio Vilko rinktinės partizanai, žuvę 1955 07 21. Iš kairės: Bronius Petkevičius-Pipiras ir Klemensas Uleckas-Vakaras.
Apie partizanų žuvimą
Pagaliau jau minėtas Ėglis iš Klebiškiu pranešė, kad Pipiras ir Vakaras lankosi pas jo kaimyną Juozą Krūvelį (g. 1916 m.). Pasinaudodami šia žinia, 1955 m. pradžioje Vacius ir Petryla pas Krūvelį palieka Pipirui ir Vakarui laišką. Partizanai neatsiliepė. Krūvelis pasitiki savo kaimynu Ėgliu, ir šis netrunka išsiaiškinti, kad partizanai įtaria Šermukšnį ir išvyko į Panemunės rajoną ieškoti prieš jį įkalčių. Jų neradę, per Krūvelį perdavė Žilvinui - Vaciui laišką, kuriame rašė sutinką susitikti. Atsakomajame laiške saugumiečiai pranešė siūlomą susitikimo laiką - liepos 20 - 21 naktį ir vietą - prie malūno, netoli Krūvelio namų.
Susitikimo vietą apsupo kariuomenė.
Sutartu laiku 1955 07 21 1 val. 15 min. partizanai atėjo į susitikimą. Po penkių minučių abu buvo negyvi.
Skaityti daugiau: Bronius Petkevičius - Pipiras, Klemensas Uleckas -Vakaras
Šatrijos rinktinės partizanai.
Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Zigmantas Vainoras, antras - Mykolas Kleiba-Dagys,
trečias - Juozas Vaičekauskas-Kovarnis, ketvirtas - Jonas Laucevičius-Girėnas,
penktas neatpažintas, šeštas - Jonas Griguola-Ąžuolas.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Griguola Jonas-Ąžuolas gimė Telšių apskrities Tverų valsčiaus Užpelių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1948 m. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Nuo 1949 m. - būrio vadas. Žuvo 1950 m. liepos 18 d.
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
KYBARTAS Vytautas, Boleslovo - Budrys, g. 1922 Kaspariškės k., Liolių apyl. Žuvo 1956 07 17 netoli nuo Kelmės prie Gutmano sodybos. Apdovanotas Laisvės kovotojo kryžiumi.
KISNIERIUS Andrius - Sakalas, Rolando būrio partizanas. Veikė Tauragės apylinkėse. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės v. Kartu žuvo būrio vadas S. Stonys ir J. Liorančas.
LIORANČAS Juozas, Jurgio - Aidas, g. 1927 Ridikiškėje, Tauragės v., ūkininkų šeimoje. Partizanas nuo 1947. Kovojo Rolando, Eimučio, Aluntos, Lelijos būriuose. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės v. Kartu žuvo būrio vadas S. Stonys ir A. Kisnierius.
STONYS Stasys - Alunta, kilęs iš Burbiškiu Gaurės apyl., Tauragės r. Lelijos partizanu būrio vadas. Žuvo 1949 07 17 Zaltriškiuose, Gaurės apyl
PAULAUSKAS Juozas - Bėgūnas, g. Jonikuose, Švėkšnos v. Dariaus rajono Pušies rinktinės Rambyno būrio partizanas. Žuvo 1952 07 18 Kerynės miške. Kartu žuvo B. Venskus.
VENSKUS Bonaventūras, g. 1928. Žuvo 1952 07 18 Kerynės miške Kartu žuvo Juozas Paulauskas.
https://partizanai.org/failai/html/pietu-zemaitijoje.htm
Skaityti daugiau: Liepos 17-18 d. žuvę partizanai
1951 m. rugsėjo 5 d. Ripaičių kaime (Utenos raj.) ANTANAS EGLINSKAS-Margiris buvo užmigdytas ir perduotas saugumui. Pasistengė saugumo agentas J. Bulka, su kuriuo pats partizanas ieškojo ryšio kaip su partizanų būrių ryšininku.
A. Eglinskas-Margiris, g. 1927 m. gruodžio 27 d. Žemaitijoje, Kalnalio bažnytkaimyje. Nuo 1930 iki 1935 m. su tėvais gyveno Argentinoje. 1935 m. sugrįžę tėvai nusipirko ūkį Užluobės kaime, prie Skuodo. Būsimasis partizanas mokėsi Skuodo gimnazijoje, 1944 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, bet ji buvo uždaryta, tad grįžo tęsti mokslų gimnazijoje. 1947 m., iškart po abiturientų išleistuvių, norėjo išeiti į mišką, bet nepasisekė užmegzti ryšio su partizanais, būrys, į kurio ryšininką kreipėsi, jau buvo išduotas.
1949 m. baigęs Klaipėdos mokytojų institutą, atvyko į Saldutiškio vidurinę mokyklą, visoms klasėms dėstė istoriją, buvo 7 klasės auklėtojas, labai aktyviai dalyvaudavo sportiniuose žaidimuose, organizavo savo klasės mokinius spektaklio „Pelenė“ repeticijoms.
Po metų išėjo į mišką. Į partizanų vadovybę jau buvo įsitaisę saugumo statytiniai. 1951 m. kovo 2 d. Indubakių kaime per mūšį su NKVD daliniu partizanas buvo sužeistas. Jį kliudė net 7 kulkos. Geri žmonės padėjo. Arklius kinkė, partizaną vežė. Gydomas buvo pas Pušaloto Kraujelius, pervežtas į Mineiškiemį pas Blažius, paslėptas Kliukų pirtelėje. Čia kasdien sužeistąjį lankydavo Onutė Jackevičiūtė ir Julė Luniūtė.
Apgijus žaizdoms, balandžio 17 d. buvo nuvežtas į Labanoro girią ir perduotas kovos draugams. Kaitri vasaros saulė gerai gydė žaizdas, bet dešinės rankos plaštakos partizanas nebevaldė. Mokėsi rašyti ir šaudyti kaire.
Okupantams suimto partizano nepavyko užverbuoti. Po teismo nuosprendžio 1952 liepos 17 d. A. Eglinskas-Margiris buvo sušaudytas.
Pragyventa tik 25 metai! Kovota prieš tautos pavergėjus, dalyvauta kruvinuose mūšiuose, patirtas natūraliai gyjančių žaizdų skausmas, išdavystės, bemiegės naktys tardant ir kankinant...
Skaityti daugiau: Mokytojas - partizanas Antanas Eglinskas
Memorialas šioje vietoje buvusiose žvyrduobėse užkastiems 1944–1956 m. Biržų apylinkėse žuvusiems Dariaus ir Girėno bei Biržų rinktinių (vėliau Algimanto apygardos ir Vyčio apygardos Pilėnų tėvūnijos) partizanams, taip pat Biržų apskrities ir valsčiaus NKVD–MVD–MGB skyriuje bei poskyriuose nužudytiems suimtiems partizanų ryšininkams ir rėmėjams, civiliams gyventojams atminti. Biržų r. Biržų m. Švyturio g. Atidengtas 1992 m. rugpjūčio 9 d. Fotogr. V. Striužas, 2004
- Prieš 65 metus, 1956 m. liepos 15 d., Rokiškio (dabar – Biržų) r. Runikių k. žuvo paskutiniai Algimanto apygardos partizanai Mykolas Suveizdis-Budrys ir Edvardas Žilinskas-Vanagas.
Žuvusiųjų palaikai, kaip teigiama, užkasti Biržų m. milicijos kieme.
http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2011/20110708_pries55.pdf
SAUKAS Albertas - Merkys. Kovojo Kraujelio būryje. Žuvo 1950 07 15. Kūnas buvo išniekintas Radviliškyje.
ŠUKYS Antanas, g. 1925 Aušrinėje, Šiluvos v. Žuvo 1950 07 15 Tyruliuose.
ŠUKYS Jonas (Antano brolis), g. 1928 Aušrinėje, Šiluvos v., ūkininkų šeimoje. Žuvo 1950 07 15 kartu su broliu.
https://partizanai.org/failai/html/pietu-zemaitijoje.htm
Juodis Algirdas - Merkys, Vermachtas iš Klebiškiu k. Prienų raj. 1924 - 1947 07 15. Žuvo Ašmintos k. prie Pakuonio.
Kasperavičius Vytautas - Mokytojas. ? - 1945 07 15. Žalgirio rinkt.
Overa Motiejus, Jono s. - Žaibas iš Daukšių k. Gudelių vlsč. 1919 - 1945 07 15. Žuvo Žuvinte. Daukšių būrio partizanas.
Pūkas Juozas, Juozo s. - Griausmas iš Daukšių k. 1921 - 1945 07 15. Žuvo Buktos pelkėse. K. Degučio būrio partizanas
https://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm
Skaityti daugiau: Liepos 15-16 d. žuvę partizanai
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai ir ryšininkės. Stovi iš kairės: Janina Valonytė, Antanas Blauzdys-Konkurentas, neatpažintas, Kazė Stravinskaitė, neatpažintas, neatpažintas, Danutė Dovydėnaitė-Laumė, Alfonsas Pajuodis-Radvila, Juozas Šilaika-Šviedrys. Kiti - neatpažinti (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
PAJUODIS Alfonsas, Kazimiero-Radvila, gim. 1917 m. Pajuodžiu k., Subačiaus vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Kęstučio būrio partizanas. Žuvo 1951 m. liepos 14 d.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Krušnys Jurgis iš Zajilių k. 1918 - 1945 07 13. Žuvo Žuvinto mūšyje
Lapaitis Pranas iš Raninės k. 1912 - 1945 07 13. Žalgirio rinkt.
Lebedžinskas Vincas. ? - 1945 07 13. Žalgirio rinkt.
https://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm
Remeikis Juozas - Lokys iš Bambininkų k. 1920- 1945.07.13. Žuvo su J. Krušniu prie Žuvinto ežero.
Šiupienius Vincas. Iš Šilavoto vlsč. Pužiškių k. Žuvo 1946.07.13.
https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm
Skaityti daugiau: Liepos 13-14 d. žuvę partizanai
Pranas Končius-Adomas. Apie 1952 m.
1965 m. liepos 15 d. Kretingos r. Didžiųjų Žalimų k. (dabar – Kretingos r. sav.) gyventojo Prano Drungilo sodyboje KGB Kretingos r. skyriaus operatyviniai darbuotojai aptiko besislapstantį Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizaną Praną Končių-Adomą. Nesutikęs pasiduoti, partizanas per susišaudymą žuvo.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 238–239.
Pranas Končius gimė 1914 m. Gyveno Kretingos aps. Salantų vls. Bargalio k. Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos kariuomenės jaun. puskarininkis, Salantų policijos nuovados policininkas, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis.
Nuo 1944 m. Lietuvos laisvės armijos (LLA) Kardo rinktinės partizanas. 1947–1951 m. Žemaičių apygardos Kardo rinktinės štabo narys.
1952 m. spalio 30 d. Kretingos r. Smeltės k. kartu su Kardo rinktinės vadu Kazimieru Kontrimu-Monte, Tėvu pateko į MGB vidaus apsaugos būrio kareivių surengtą pasalą, tačiau iš apsupties prasiveržė.
Skaityti daugiau: Pranas Končius - Adomas
„Literatūra ir menas“ nuotr. / Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai. Pirmas iš dešinės – Pranciškus Prūsaitis-Lapė. Fotografuota ne vėliau kaip 1950 m.
Šaltinis: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/povilas-girdenis-partizanu-dokumentai-ir-laiko-kapsules-582-1075896
Pranas Prūsaitis-Lapė gimė 1928 m. Radviliškio raj. Grinkiškio miestelyje. Nors šeima buvo neturtinga, bet svetimo gero ir lengvos duonos nenorėjo. Mėgo tiesą ir sąžiningą darbą. Pranas tarnavo pas svetimus, kai atėjo laikas eiti į kariuomenę. Bet jis nepanoro paklusti okupantams ir 1948 m. pavasarį ėmė slapstytis. Mirus tėvui, stribai apsupo velionio namą, tikėdamiesi, kad į tėvo laidotuves ateis visi vaikai: mat ir Prano brolis, ir seserys slapstėsi. Pranas atsisveikinti su tėvu atėjo anksti rytą, kai stribus girdė ir maitino kaimynai. Pranas keliais apėjo tėvo karstą ir verkdamas prisiekė atkeršyti priešui, kad neleidžia atsisveikinti ir palaidoti tėvo.
Iš pradžių įstojo į J. Paliūno vadovaujamą „Prisikėlimo" būrį, po mėnesio buvo perkeltas į „Jaunučio" būrį, kuriame išbuvo iki 1952 m. Jam buvo suteiktas jaunesnio grandinio laipsnis. Paskutiniuoju metu buvo „Prisikėlimo" apygardos aprūpinimo viršininku ir teismo nariu. Kai „Jaunučio" būrys buvo likviduotas, P.Prūsaitis slapstėsi vienas. 1962 m. rugsėjo 25 d. buvo suimtas. Suėmimo metu pas jį buvo rastas karabinas ir revolveris „Nagan". LSSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminė kolegija Prūsaitį pripažino kaltu „išdavus Tėvynę" ir nuteisė mirties bausme sušaudant. 1963 m. liepos 13 d. paskutinis partizanas P.Prūsaitis buvo sušaudytas. Šis žmogus atliko neįkainojamą žygį ateičiai - išsaugojo 3 bidonus su apygardos štabo dokumentais, nuolat keisdamas jų slaptavietę, metai iš metų užkasdamas vis kitoje vietoje.
Lietuvos partizano paskutinis žodis
Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Ar aš galėjau?
Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Ar galėjau neiti?
Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Ar galėjau negirdėti?
Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio Laisvė. Bet visu balsu šaukiau: Laisvė Lietuvai!
Daužė mano tėvui galvą. Klausinėjo, kur sūnus. Ar aš galėjau negirdėti jo vaitojimo? Ar aš galėjau?
Sukinėjo mano motinai rankas, kur vyriausiasis sūnus, klausinėjo. Motin, motinėle, išgirdau tavo raudą. Ar aš galėjau neišgirsti?
Nurovė mano sesei kasas ir išniekino. Sese, sesut, išgirdau tavo aimaną!
Paguldė mano brolio lavoną turgaus aikštėje: apnuogino, išniekino, subjaurojo. Ar aš galėjau šito nežinoti?
Užkasė mano bendražygių kūnus grioviuose, raistuose, šuliniuose. Paslėpė, kad niekas niekados jų nerastų, kad kankinių šmėklos nepersekiotų žudikų.
Suvarė visą mano gimtąjį kaimą į gyvulinius vagonus - dusino, badu marino, vežė į Sibiro žemę, tarė: nebus Lietuvos! Ar galėjau šito nežinoti? Ar galėjau nekeršyti?
Viešpatie, Tu esi pasakąs: dovanok priešui! Aš paniekinau Tavo švenčiausią priesaką. Atleisk man, Visagali!.. Mano geriausias draugas neišlaikė kankinimų ir išdavė mane. Dabar mane kankins. Nebijau kančių! Tyčiosis iš manąs, niekins mane. Nebijau paniekos! Karo tribunolas nuteis mane sušaudyti. Nebijau šūvių! Tik, Dieve mano, vieno bijau: kad mano tauta neprarastų atminties. Kad niekas niekados neminės mano vardo, kad nueisiu į užmarštį, į juodą nežinią... Todėl vis meldžiausi: Dieve, neatimk iš mūsų tautos atminties! Todėl ir tikėjau šventu stebuklu ir šaukiau Karo tribunolui: Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus!
Uždegs žvakes.
Sukalbės amžinąjį atilsį.
Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą partizanui ir partizano motinai. O dabar, - sakau okupantų Karo tribunolui:
SUŠAUDYKIT MANE!
Šaltinis: https://partizanai.org/amzinai-gyvi
Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio vadas Petras Kukta-Girininkas (VŽM)
KUKTA Petras, Simono-Girininkas, gim. 1919 m. Trakinių k., Kurklių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 40 ha žemės. Lietuvos kariuomenės karininkas. Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio vadas, spausdino partizanų laikraštį „Tėvynė šaukia“. Žuvo 1949 m. liepos 12 d. Kurklių šile (Adomavos miške). Palaikai buvo užkasti Šilinės miške, 1989 m. perlaidoti Kurklių mstl. kapinėse.
Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Liepos 11-12 d. žuvę Partizanai
Didžiosios Kovos apygardos štabo agitacijos skyriaus viršininkas Jonas Juras-Žilvinis ir Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės štabo viršininkas, LLKS tarybos prezidiumo narys Juozas Šibaila-Merainis 1947 m. (GAM)
JURAS Jonas, Adomo-Žilvinis, gim. 1923 m. Bu-rios k., Kurklių vls., ūkininkų šeimoje. Kauno medicinos instituto studentas. Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio partizanas, nuo 1948 m. apygardos štabo agitacijos skyriaus viršininkas, leido laikraštį „Tėvynė šaukia“. Žuvo 1949 m. liepos 12 d. Kurklių šile (Adomavos miške). Palaikai buvo užkasti Šilinės miške, 1989 m. perlaidoti Kurklių mstl. kapinėse.
Skaityti daugiau: Jonas Juras-Žilvinis
Būrio vadas Vaclovas Pauliukonis-Girėnas.
(Genocido aukų muziejus)
Pauliukonis Vaclovas-Girėnas gimė 1927 m. Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Vareikių kaime. Partizanas nuo 1948 m. Priklausė Vyčio apygardos J. Baravyko-Vyganto būriui. 1949 m. žuvus Vygantui, V. Pauliukonis tapo būrio vadu. Žuvo 1952 m. liepos 11d. Ukmergės rajono Kindzeliškių miške
Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai. Stovi iš kairės: Antanas Juzakėnas-Liūtas, Juozas Kirkus-Plienas, Romas Launikas-Šturmas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Sudeikių kaimo partizanai (iš kairės): Antanas Juzakėnas-Liūtas, Juozas Kirkus-Plienas (sėdi) ir Romas Launikas-Šturmas.
Romas LAUNIKAS - Šturmas. G. 1922 m. Sudeikių k, Kavarsko vls. Liūto būrio partizanas. Žuvo 1947 m. liepos 6 d. Repšėnų miške. Palaikai buvo užkasti žuvimo vietoje, vėliau perlaidoti Kavarsko kapinėse.
https://partizanai.org/kaip-nepamirsti
Skaityti daugiau: Liepos 5-10 d. žuvę Partizanai
(1923–1947)
Petras Medelis gimė 1923 metais Vilkaviškio rajone, Vidgirių kaime, ūkininkų Jono Medelio ir Marijos Lazauskaitės-Medelienės šeimoje. Turėjo dvi seseris ir brolį. Buvo vyriausias sūnus keturių vaikų būrelyje. Per nelaimingą atsitikimą tėvas susižeidė akį ir negalėjo dirbti sunkių ūkio darbų. Visa šeima persikėlė gyventi į Marijampolę. Čia Petras pradėjo mokytis. Baigęs Petro Armino šešiametę mokyklą, mokslą tęsė Rygiškių Jono gimnazijoje. Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir bolševikų okupacija pakeitė visos Lietuvos ir Petro gyvenimo tėkmę. Baigęs keturias gimnazijos klases, susiranda darbą ir pradeda savarankišką gyvenimą. Gimęs ir augęs nepriklausomybės metais, išauklėtas to meto dvasia, Petras jau turėjo tvirtus moralinius pagrindus bei aiškią gyvenimo sampratą ir suvokė, kad atėjo sunkių išbandymų metas, reikalaujantis iš kiekvieno žmogaus nuoseklaus apsisprendimo, kaip toliau gyventi, kuriuo keliu pasukti.
Jaunystės laikų geriausias jo draugas, žinomas dailininkas keramikas Jonas Kvedaravičius, iki mirties gyvenęs Berlyne, atsiminimų knygoje „Pasmerktas mirti vermachto tanke“ rašo: „Prieš sudarant Hitlerio–Stalino paktą, vyko derybos tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų. Tarp bolševikinės Sovietų Sąjungos ir fašistinės Vokietijos prieš tai vyko ideologinė kova, todėl mes visi buvome labai nustebinti, kad du ideologiniai priešai pasirašė nepuolimo ir prekybos paktą…
Lietuvos žmonės labai greitai suprato šios sutarties esmę. Visiems, blaiviai galvojantiems ir realiai vertinantiems politinę padėtį, buvo aišku, kad tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas neišvengiamas, jis tik atidėtas. Sutartis buvo naudinga abiem diktatūroms“.
Todėl neatsitiktinai abu jaunuoliai, Jonui repatrijuojant į Vokietiją, lyg nujausdami artėjančių įvykių tragizmą, labai jautriai išgyveno atsiskyrimo momentą. „Atsisveikinau su savo geriausiu jaunystės draugu Petru. Nuėjome prie mūsų mylimos Šešupės, rūkėme „Filtros“ cigaretes, springome kaip nerūkaliai nuo dūmų ir apsikabinę verkėme. Jautėme, kad mūsų saulėta vaikystė pasibaigė“, – rašė J. Kvedaravičius. Tolimesni gyvenimo įvykiai parodė, kad vaikino nuojauta buvo išties pranašiška.
Skaityti daugiau: Petras Medelis-Delfinas
1909 metų balandžio 21d., Ariogalos vls. Panigėvio k. gimė vienas iš Tauro partizanų apygardos ir Lietuvos išlaisvinimo komiteto įkūrėjų Antanas Ylius. Šeima anksti liko be maitintojo – tėvas Matas Ylius – Ylevičius nuskendo Nemune. Našlaičiais liko 6 vaikai., Antanukui tada buvo dveji metai. Vargo ragauti teko pakankamai. Nuo aštuonerių vasarom ganė pas ūkininkus, o žiemom lankė mokyklą. Keturis skyrius baigė Žąsinų mokykloje, kur mokytojavo marijampolietis Vincas Bendaravičius. Matydamas Antanuko gabumus ir žinodamas sunkią jo šeimos materialinę padėtį, mokytojas patarė kreiptis į Marijampolės marijonų vienuolyną. Padedamas vienuolių A. Ylius baigė Marijampolės marijonų gimnaziją ir 1928m. rudenį pasiųstas į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos – filosofijos fakulteto teologijos skyrių..1934m. Kaune įšventintas į kunigus. 1935m. baigė universitetą ir buvo paskirtas į Marijampolę vikaru ir pradžios mokyklos mokytoju – kapelionu.
1940m. bolševikams okupavus Lietuvą marijonų vienuolynas buvo uždarytas, kun. A. Ylius paskirtas į Skardupius . Čia jis įkūrė parapiją ir užsiėmė bažnyčios statyba.
Nors bolševikai visaip trukdė, bet bažnyčią pastatė. Tai buvo laimėjimas - vienintelė Lietuvoje bažnyčia pastatyta bolševikmečiu. Vokiečių okupacijos metais kun. A. Ylius su parapiečių pagalba baigė įrengti bažnyčią, pastatė dviejų aukštų kleboniją – Marijonų naujokyną, parapijos namus su salę ir ūkinį pastatą. Išgelbėjo 4 žydus nuo mirties, kurie vėliau išvyko į Izraelį.
Skaityti daugiau: Dvasininko ir kovotojo kelias
Povilas Gaidelis
Vienas jauniausių Lietuvos laisvės kovotojų, Lokio rinktinės įkūrėįjas leitenantas M. Kazanas gimė 1925 m. rugpjūčio 22 d. Jaskoniškėse, Dusetų vls (į šiaurę nuo Dusetų). Jo tėvas Afanasijus Kazanas, vietinis rusas – Lietuvos kariuomenės kapitonas (1898-1953 08 01) iš Rusteikių k., motina – Sofija Kazakevičiūtė-Kazanienė suvalkietė iš Kalvarijos – politinė kalinė, tremtinė. 1940 m. šeima persikėlė į Zarasus. Sūnus Igorį ir Mykolą bei dukrą Liudmilą jie išauklėjo meilės ir patriotizmo savo Tėvynei Lietuvai dvasia.
Vyresnysis sūnus Igoris (1923-1943) drauge su tėvu aktyviai kovojo zarasiečių birželio sukilėlių būryje. Vėliau dirbo policijos vachmistru. 1943 m. liepos 8 d. susišaudyme su M. Melninkaitės sovietiniais diversantais Dūkšto apylinkėse buvo sunkiai sužeistas ir kitą dieną mirė. Motiną Sofiją 1944 m. spalio 8 d. okupantai suėmė. 1945 m. sausio 15 d. karinis tribunolas ją nuteisė sušaudyti. Vėliau ši bausmė buvo pakeista 10-čia metų kalėjimo. Ji buvo kalinama Gorkio srities Suchobezdnaja lageryje. Į Lietuvą Sofija grįžo 1994 metais. Mirė Vilniuje 1994 m. Tėvas Afanasijus Kazanas, Lietuvos kariuomenės kapitonas, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis. Nuo 1943 m. jis kovojo fronte vokiečių pusėje. 1945 m. prie Karaliaučiaus pateko į rusų nelaisvę, buvo nuteistas 10 m. lagerių ir 5 m. tremties. Jį ištrėmė į Uchtą, o vėliau perkėlė į Vorkutą. 1953 m. liepos mėn. jį išrinko sukilėlių Vorkutos kalinių komiteto nariu. Afanasijus žuvo 1953 m. rugpjūčio mėn. 1 d. malšinant sukilimą.
Ltn. M. Kazanas-Mutka, Siaubas
1944 m. M. Kazanas įstojo į gen. P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę ir išvyko į karo mokyklą Marijampolėje. Kuomet vokiečių karo vadovybė Vietinę rinktinę išformavo, M. Kazanas grįžo į tėviškę. Jis buvo Tėvynės apsaugos rinktinės savanoris, kartu su tėvu Afanasijumi Kazanu jis prisidėjo prie Lietuvos laisvės armijos (LLA) kūrimo, dalyvavo Sedos-Mažeikių kautynėse prieš Raudonają armiją, tačiau prastai ginkluoti jie negalėjo deramai pasipriešinti rusų tankams.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Mykolas Kazanas-Mutka, Siaubas
1916-1947
Tai buvo pirmojo pakaunės partizanų būrio vadas. Gimė 1916 m. Neveronyse, Pažaislio valsčiuje. Tėvai nebuvo labai turtingi, nes teturėjo 7 ha žemės. Augo du broliai ir trys seserys, šeimoje Jonas buvo jauniausias. Tad jam buvo skirta mokytis. Lankė gimnaziją Petrašiūnuose, dirbo Kauno geležinkelio stotyje buhalteriu. Nors šis darbas garantavo atleidimą nuo šaukimo į sovietinę armiją, Jonas Žvirblis juo nepasinaudojo. Mat, jis buvo 1941 metų birželio 23-osios vienu iš sukilimo organizatorių Palemono apylinkėse. Tad iš pradžių slapstėsi Palemone, Šliumbos sodybos daržinėje išsikasęs bunkerį. Draugų pagalba pavyko įsidarbinti Livintų miško ruošimo punkte, kur per kelis mėnesius pavyko suburti į būrį vyrus ir grįžti prie Palemono. Jau 1944 metų gale jis vadovavo partizanų būriui, kuriame telkėsi Pažaislio, Rumšiškių valsčių vyrai. Sakoma, kad greitai vyrų būryje buvo per 30. Buvo labai reiklus, kartais per daug griežtas kovų iškankintiems draugams.
Skaityti daugiau: JONAS MICKEVIČIUS - ŽVIRBLIS
1952 m. liepos 4 d. žuvę Vytautas Baranauskas-Dantė ir Antanas Kvedaras-Vytenis, Tautvydas
Birželio 5 d. agento “Nieman” pranešime apie pokalbį su Zose Kondrotaite pasakojama, kad Tautvydas labai liūdnai įsivaizdavo savo ateitį, kad "... gal teks paleisti sau kulką į kaktą ir baigti tokį gyvenimą...” Lygiai po mėnesio - 1952 m. liepos 4 d. per kautynes Pilsupių kaime žuvo Vytautas Baranauskas-Dantė, Vytautas Ulickas ir Alfonsas Urbonas atsišaudydami laimingai pasitraukė, o sužeistas Antanas Kvedaras-Tautvydas traukėsi į Šmotiškių-Pajieslio pusę. Atsiplėšęs nuo persekiotojų ir nubėgęs apie 2 kilometrus, matyt, išsekus jėgoms, suklupo netoli tėviškės laukų, Pašušvio-Pajieslio kaimo ribose... Liudininkų pasakojimu, lyg kažką šaukė runkelių lauke dirbusioms moterims, degino dokumentus. Niekas nedrįso jam suteikti pagalbos, nes netoliese girdėjosi šaudymas. (Vijosi Ulicką ir Urboną.) Babičaitės pasakojimu po kurio laiko pasigirdo šūvis ar keli šūviai ir Antanas Kvedaras-Tautvydas, Birutės tėvūnijos būrio vadas, nutilo amžiams...
Skaityti daugiau: Liepos 2-4 d. žuvę Partizanai
Povilas Gaidelis.
A. Smetona gimė 1913 m. rugsėjo 15 d. Panevėžio aps., Raguvos vls., Justinavos kaime. Baltraus Smetonos ir Marijonos Dirsytės-Smetonienės šeimoje. Jo tėvas Baltrus Smetona buvo Prezidento Antano Smetonos pusbrolis. Labai gabus, apsiskaitęs ūkininkas, mėgo skaityti laikraščius ir knygas. Baltrui dažnai tekdavo kaimo žmonėms rašyti prašymus valdžiai, todėl kaimynai jį vadino advokatu. Deja, 1930 m. jis mirė nuo plaučių uždegimo sulaukęs vos 59 metų... 16-metis Alfonsas liko pusiau našlaitis. Jis dirbo su motina ūkyje, tačiau ši veikla vaikino netraukė. Gabus, inteligentiškas, veiklus jaunuolis dalyvavo kaimo kultūriniame gyvenime, organizavo šventes ir minėjimus. Jo mokslai prasidėjo Šilų pradžios mokykloje. Vėliau mokėsi Ramygalos progimnazijoje ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Alfonsas buvo ne tik aktyvus, bet ir patriotiškas jaunuolis. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) veikloje, vadovavo Vadoklių šaulių būriui.
A. Smetona-Žygaudas
1941 metais traukiantis sovietų okupantams iš Lietuvos, jis suorganizavo Lietuvos išlaisvinimo organizaciją (LIO), į kurią susibūrė buvę savanoriai, šauliai ir kiti patriotai. Organizacijos nariai sušaudė 5 aršiausius komjaunuolius, kurie kesinosi nužudyti Šilų parapijos kunigą. Vokiečių okupacijos metais A. Smetona tarnavo policijoje. Jis manė, kad taip bus lengviau kovoti su komunistais. Pradžioje tarnavo Ramygaloje, o vėliau Smurgonyse Baltarusijoje. Į namus jis sugrįždavo tik padėti motinai nuveikti svarbiausius ūkio darbus.
Kuomet sovietų Raudonoji armija antrą kartą užplūdo ir okupavo Lietuvą, A. Smetona nedvejodamas pasirinko partizano sunkų kelią. Kartu su kaimynu S.Žala jis išėjo į mišką. Kai vokiečių kariuomenė jau paliko jų kraštą, vyrai išsiskirstė kas sau ir praleido frontą. Vėliau pradėjo burtis į grupeles. Vienai grupelei vadovavo pats A. Smetona. Ginklų tada pakako, nes jais aprūpino besitraukianti vokiečių kariuomenė. Šiems buvo naudinga, kad rusų užnugaryje veiktų Lietuvos partizanai. Tie ginklai nebuvo nauji ir labai geri - daugiausia trofejiniai, iš rusų atimti. Pajuostėje buvo jų sandėlis. Apylinkių vyrai iš ten ginklus vežė mašinomis ir vežimais.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Alfonsas Smetona-Žygaudas
Petras Girdzijauskas
□ Onutė Preilauskaitė, g.1929, nužudyta 1945 07 4-5
Onutė gimė 1929 m. kovo 4 dieną ūkininkų Stasio Preilausko ir Petronėlės Barčaitės-Preilauskienės šeimoje. Tėvai valdė 10 ha ūkį Tauragės aps., Eržvilko vls., Pagirių kaime. Šeimoje augo jaunesnioji sesuo Elenutė, g.1930 m., brolis Jonas, g. 1933 m., ir jauniausioji Agnietė, g.1935 m.
Šeimos ištekliai leido vyriausiajai dukrai suteikti išsilavinimą ir Onutė 1945 m. liepos mėnesį laikė baigiamuosius Eržvilko gimnazijos 4 klasės egzaminus.
Pagirių ir aplinkiniai kaimai antrąją bolševikinę okupaciją sutiko su nerimu, nes gerai prisiminė žudynes Rainių miškelyje, birželio tremtį ir kitas baisenybes. Tačiau visi buvo patriotiškai nusiteikę ir ruošėsi atremti okupantų išpuolius. Tiems įvykiams ruošėsi tėvai, savo pavyzdžiu uždegdami vaikus.
Partizanų vadovybės paprašyti, Stasys ir Petronėlė Preilauskai įruošė savo gyvenamajame name slėptuvę 4 partizanams. Kadangi partizanų vadovybė tuo metu oficialiai dirbo Eržvilko gimnazijos mokytojais ir palaikyti ryšio su kovinių būrių vadais gimnazijoje negalėjo, viena iš susitikimų ir pasitarimų vietų tapo Preilauskų namai.
Stasys Preilauskas, žinodamas koks gresia pavojus, jei kuris iš šeimos narių prasitars apie slėptuvę arba besilankančius partizanus, suklupdęs visą šeimą prieš kryžių Dievo vardu prisaikdino laikyti paslaptį, neprasitarti ne tik priešams, bet ir draugams apie pogrindžio veiklą. Giliai tikinčiai Onutei priesaika buvo šventas dalykas.
Skaityti daugiau: KANKINĖ-DIDVYRĖ ONUTĖ PREILAUSKAITĖ
Iš kairės pirmoje eilėje: 1. Slapyvardis - Piršlys (pavardė nežinoma) 2. Jonas Šiugždinis - Anupras 3. Antanas Gudynas - Speigas 4. Kęstutis Valenta - Kęstutis
Stovi: 1. Motiejus Šiugždinis - Senelis 2. Justinas Šiugždinis - Žvirblis 3. Heinrich Rossmann - Povas 4. Antanas Pužas - Gintaras
