Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanai — broliai Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas ir Bronius Puodžiūnas-Garsas 1950 05 28 (VŽM)
Bronius PUODŽIŪNAS
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Garsas, Žalgiris
Gimimo vietovė: Smalinos k. (Anykščių r.) Tėvas Petras Puodžiūnas – ūkininkas, šeima turėjo 20 ha žemės. Brolis Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas (1925–1951) – laisvės gynėjas, partizanas.
Pokario metais B. Puodžiūnas išėjo partizanauti. Nuo 1949 m. sausio mėnesio jis buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio vadas.
1949 m. pabaigoje suformavus Vytauto apygardos Deimanto rajoną, B. Puodžiūnas-Garsas vadovavo šio rajono Perkūno būriui, kuriame buvo 4 partizanai, tarp jų – ir buvęs būrio vadas Jonas Marcinkevičius-Jokeris. Perkūno būrys veikė Niūronių, Pavarių, Ramaškonių, Stakių ir Bikūnų kaimų apylinkėse.
Iki 1951 m. rudens Perkūno būryje B. Puodžiūnas-Garsas liko vienintelis ir paskutinis partizanas, slapstėsi nuo persekiojimo.
Žuvo 1952 m. rugsėjo 14 d. – nuskendo plaukdamasis per Šventosios upę prie Plikiškių kaimo (Anykščių r.). Buvo palaidotas miške netoli žūties vietos.
Nuotraukoje iš kairės Valentinas Aleksa - Aras, Algirdas Akambakas - Perkūnas, Špicas,A. Povilaitis - Riešutas, Jonas Ivanauskas - Žemaitis ir Vytautas Šulskis - Laisvūnas.
Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės, Vasario 16- osios tėvūnijos grandies vadas Aras su grupės kovotojais Laužgirio miške, prie Aukštosios plynės durpyno įsirengė iš velėnos ir medžių šakų vasarišką slėptuvę. Kurį laiką vyrai čia po žygių ilsėjosi ramiai. Tik suimto ir kankinimų nepakėlusio partizano Kelmo išdavystė 1950m. rugsėjo 12 dieną atvedė Šakių vlsč. MGM garnizono ir ir 4 šaulių divizijos 353 šaulių pulko 3 bataliono pajėgas.
Nelaimei tą naktį Arą aplankę Žalgirio rinktinės štabo Maitinimo ir aprūpinimo grupės vadas Perkūnas su kovotoju Laisvūnu pasiliko dienoti.
Sargybiniui pranešus, kad slėptuvę supa baudėjai, vyrai stojo į mūšį. Įnirtingos kautynės truko ne ilgai,- jėgos buvo labai nelygios. Žuvo 5 partizanai, Jonas Ivanauskas - Žemaitis sužeistas paimtas į nelaisvę.
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Aleksandras Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose (dabar Lenkijos ter.) tarpukario Lietuvos spaustuvininko Otono Milaševičiaus šeimoje. Be Aleksandro jų šeimoje dar buvo trys broliai ir sesuo. 1924 m. Aleksandras baigė Veisėjų gimnazijos keturias klases ir spalio 5 d. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Po to baigė karo mokyklą ir pradėjo tarnauti jaunesniuoju karininku husarų pulke. 1936 metų pradžioje jam buvo suteiktas kavalerijos jaunesniojo leitenanto, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį-leitenanto laipsnis. Netrukus jis buvo paskirtas 1-ojo kavalerijos eskadrono vyresniuoju karininku. 1937 m. lapkričio 19 d. A.Milaševičius buvo perkeltas į 2-ąjį ulonų pulką. Tų pačių metų lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1937 m. gruodžio 10 d. A.Milaševičių paskyrė pradžioje 3-čiojo eskadrono, o nuo 1939 m. vasario 24 dienos-mokomojo eskadrono vadu. Tokiu būdu šis žmogus buvo karys iš pašaukimo.
Pirmą kartą sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio 3 d. okupantai jį paskyrė raudonosios armijos 29-ojo kavalerijos šaulių pulko cheminės tarnybos viršininku. Tačiau 1941 metais pulką išformavo, o A.Milaševičių iš kariuomenės atleido. Dramatiškai susiklostė jo brolio Otono (Otto) likimas. Raudonosios armijos 29-am korpusui, kuriame tarnavo Otonas, buvo įsakyta pridengti Vilnių nuo vokiečių ir su mūšiais trauktis į Rusiją.
Čėpla Jonas gimęs 1919m. Elveriškių k. Lazdijų rajone prie gražaus Rudaminos piliakalnio vienas iš 5 –ų brolių kovojusių už Lietuvos laisvę partizanų gretose.
Dvyniai Jonas ir Antanas taip pat nutarė nevergauti okupantui, pasirinko sunkią partizano dalią. Partizanavo Trakiškės, Susninkų, Girelės, Kalniškės miškuose.
Jonas viename mūšyje prie Kalniškės miško buvo sužeistas, gydėsi Virbalų kaime Rudaminos vlsč. Pas Stanulį, bunkeryje. 1945.09.06. į bunkerį, kur gulėjo sužeistas Jonas, įsiveržė stribai su rusais. Jonas dar nepajėgė atsišaudyti. Jį paėmė gyvą. Stanulis išėjo į stribus.
Ilgą laiką Jono likimą dengė paslaptis. Tardomasis dingo be pėdsakų. Žmonės kalbėjo įvairiai. Roglytė- Paplauskienė Magdalena, kurią kartu vežė į Vilnių, o paskui į lagerius, Jono seseriai Onutei pasakojo , kad Jonuką mačiusi Pečioroje, kai vežė etapu kalinius. Deja, jokios žinelės. Sesuo net per Raudonąjį Kryžių ieškojo – veltui. Tik Atgimimo vėjams papūtus, kaip buvo masiškai ieškoma žuvusiųjų Laisvės kovotojų palaikų ir atrasta Tuskulėnų kapavietė Vilniuje, tarp daugiau kaip 700 šimtų nukankintų ir sušaudytų ilsisi ir Jonuko palaikai.
Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus vedėjos A. Vilutienė 2000 metais kreipėsi į LGGRTC , kad būtų greta kitų, kankintų ir sušaudytų Vilniaus KGB rūsiuose, pavardžių iškalta pastato sienoje ir Jono Čėplos pavardė. Prašymas patenkintas.
Stepas Gerdžiūnas, Stepo, gimė 1907 m. gruodžio 21 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Kleboniškių vnk. Baigė du Mokytojų seminarijos kursus, Švietimo ministerijos buhalterijos ir kooperacijos kursus. 1924 m. balandžio 20 d. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS).
1929 m. lapkričio 23 d. baigė Kariūnų-aspirantų kursus (IV laida) ir įgijo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. Nuo 1930 m. vasario 1 d. ėjo LŠS XIV šaulių rinktinės vado padėjėjo pareigas. Gyveno Marijampolėje. 1933 m. lapkričio 19 d. įsteigus Atsargos karininkų sąjungos Marijampolės skyrių, S. Gerdžiūnas tapo jo valdybos nariu ir buvo išrinktas sekretoriumi-iždininku.
1934 m. naktį iš birželio 6 į 7 d. S. Gerdžiūnas dalyvavo ginkluotame sukilime siekiant nuversti esamą valdžią (atvykęs iš Marijampolės į šarvuočių rinktinę ir iš anksto su kitais susitaręs prasidėjus sukilimui su tanku nuvyko prie vyriausiojo štabo). Už dalyvavimą sukilime buvo suimtas. 1934 m. birželio 20 d. kartu su kaltinamuoju VRM Saugumo policijos valdininku Vytautu Druskiu-Kostu Karo lauko teismo nuteistas mirties bausme. Bausmė po penkių dienų, t. y. birželio 25 d., LR Prezidento pakeista 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimu. S. Gerdžiūnas kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.
1935 m. vasario 16 d. LR Prezidentas Antanas Smetona Aktu Nr. 120 bausmę S. Gerdžiūnui sumažino iki 5 metų. Nuteistasis buvo perkeltas į Ukmergės kalėjimą. 1937 m. kovo 20 d. LR Prezidento A. Smetonos Malonės aktu Nr. 342 likusi bausmės dalis S. Gerdžiūnui buvo dovanota.
Juozas Lukša sušvito Lietuvos laisvės kovų padangėje kaip meteoras, palikdamas mums partizano Vilnies eilėraščio žodžiais "Pavergtos tėvynės" raudą ir kartu pasiryžimą tolimesnei kovai:
Daugel vargo ir skausmo pakėlei,
Daug vergiją ir vėjų šaltų.
Kiek laukuose pilkų akmenėlių,
Tiek krūtinėje Tavo žaizdų.
Kas surinks Tavo kraują ir gėlą
ir tas ašaras, laisvės kančias . . .?
Nemažiau gal vandens Nemunėlis
Nuplukdeno į jūras plačias.
Kas paguos Tavo širdį, Tėvyne?
Kas Tau šalty ugnelę įpūs?
Svetimi atėjūnai išmynė
Darželius ir prabočių kapus.
Vėl braidai savo kraujo upeliais
Ten po Sibiro taigas, ledus.
Vėl krankliai Tavo tėvo dvarely
Susisuko gūžtas ir lizdus.
Tavo sodai apaugo vijokliais,
Į svirnelį užžėlė takai,
Tik nykiai kaukia vėjas vaiduoklis
Tremtiniam po sodybų langais.
Neraudok, Pavergtoji Tėvyne,
Dar gyvi sakalai milžinai.
Jie išvys šiuos kranklius iš gimtinės
Ir parneš šviesią Laisvę sparnais.
---------
Šio straipsnio autorius buvo pasidaręs artimas Juozo Lukšos bičiulis, kai abu dvejus metus gyveno tame pačiame mieste. Jam Juozas Lukša patikėjo ir savo parašytos knygos "Partizanai anapus geležinės uždangos" (1950) išleidimo rūpesčius.
-------------------
Per pirmąją Sovietų Sąjungos okupaciją nustojusi egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė, Lietuva pergyveno skaudžių smūgių. Prasidėjo žmonių areštai, įkalinimas ir žudymas, krašto ekonominis naikinimas, visų žmogaus laisvių atėmimas. Tai visą lietuvių tautą žadino į kovą už savo laisvę prieš raudonąjį įsibrovėlį. Visame krašte pridygo slaptų rezistencinių organizacijų, iš kurių stipriausias buvo Lietuvių Aktyvistų Frontas, kuris ir pravedė 1941 birželio 23 sukilimą.
Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Juodbūdžio k. ūkininkų Onos ir Simono Lukšų šeimoje. 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. 1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausė Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, išsilaisvino. Vokiečių okupacijos metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete Architektūros fakultete. Dalyvavo antinacinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui.
Nuo 1944 m. kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo rezistenciniame judėjime.
Vilniuje pradėjo lankyti Meno akademiją.
Nuo 1945 m. Geležinio Vilko rinktinės partizanas, vadinęsis slapyvardžiu Vytis.
1946 m. birželio 1 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 18 buvo paskirtas „Laisvės Žvalgo“ vyriausiuoju redaktoriumi. Po 1946 m. birželio 5 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Žaliuko įsakymu Nr. 12 pasirašė kaip šios rinktinės vado pavaduotojas. Iki tų pačių metų rugsėjo 10 d. ėjo rinktinės Propagandos skyriaus viršininko pareigas. Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) adjutantas, vadinęsis slapyvardžiu Kazimieras.
Eleonora Lazauskaitė gimė 1926m. Cykakalnio k.,Marijampolės vls. Baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Tai santūri, rami, pagrindinį dėmesį skirianti mokslui bei knygoms. Mokėsi labai gerai.Nuo vaikystės domėjosi medicina ir, 1945m. baigusi gimnaziją, pasirinko studijas Kauno Medicinos institute.. Tačiau įgyvendinti nuo vaikystės puoselėtą svajonę- tapti diplomuota gydytoja Leonorai nebuvo lemta. Broliui pradėjus slapstytis, saugumas pradėjo persekioti ir Leonorą. Teko palikti studijas ir grįžti į tėviškę.
Lazauskų sodyboje buvo įrengta slėptuvė, kurioje slėpėsi ne tik brolis, bet ir kiti partizanai, Eleonora tapo jų ryšininke. Namai buvo nuolat sekami, daromos dažnos kratos ir susišaudymas su okupantu, po kurio Lazauskų šeimą ištiko tūkstančių lietuvių likimas; liko be pastogės, teko slapstytis. Eleonora tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizane – Ramune, tauro apygardos štabo darbuotoja – mašininke.. Žuvo išduota kartu su apygardos štabo viršininku Mykolu Žilioniu – Plunksna,Avikilų k. pas Leonavičių štabo bunkeryje.
Mykolas Žilionis – Plunksna g. 1918m. Šilavoto k. Liudvinavo vls. Išsilavinimas aukštasis. Buvęs šaulių būrio vadas . Dėl šios priežasties Lietuvą okupavus bolševikams teko slapstytis. Vytauto rinktinės partizanu tapo 1946m. pradžioje. Rinktinės adjutantas, Ūkio skyriaus viršininkas, o nuo balandžio 28d. paskirtas rinktinės štabo viršininku Brolių teismo pirmininkas. Nuo 1947 08 20 apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas.
1947m. rugsėjo 3 –sios vėlai naktį grįžęs iš žygio pavalgęs nuėjo į slėptuvę pailsėti. O kagėbistai, išdaviko pėdomis sekė ir apsupo štabo bunkerį įrengtą Avikilų k. pas ūkininkus Leonavičius Slėptuvėje buvo ir štabo mašininkė Eleonora Lazauskaitė - Ramunė. Abu nelygioje kovoje žuvo.
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas Vaclovas Rudnickas-Birštonas. Apie 1951 m.
(Šiaulių „Aušros" muziejus)
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas Juozas Rimeika-Tautietis. Apie 1951 m.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)
Rudnickas Vaclovas-Birštonas gimė 1932 m. Šiaulių apskrities Žagarės valsčiaus Juodeikių kaime (?). Nuo 1950 m. - Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio partizanas. Žuvo 1952 m. rugsėjo 2 d. Žagarės rajono Mantoriškių miške kartu su dar trimis bendražygiais - J. Rimeika-Tautiečiu, E. Trinka-Briedžiu ir A. Virbicku-Bijūnu
Rimeika Juozas-Tautietis gimė 1914 m. Šiaulių apskrities Skaistgirio valsčiaus Alsių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Genio rinktinės Klevo būriui. 1946 m. vasario mėn. kautynėse prie Milvydžių kaimo buvo sužeistas. Gyveno nelegaliai. Nuo 1950 m. birželio — Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio štabo organizacinio skyriaus viršininkas. Žuvo 1952 m. rugsėjo 2 d. Žagarės rajono Mantoriškių miške kartu su dar trimis bendražygiais — E. Trinka-Briedžiu, V. Rudnicku-Birštonu ir A. Verbicku-Bijūnu.
Leonavičius Algirdas – Vytis gimė 1926m. Šilosėduose, Šėtos vls., Kėdainių aps.
Vytauto Didžiojo universiteto studentas. Bestudijuodamas įsijungė į pogrindinę veiklą.
Kad išvengtų arešto pabaigoje 1945m. pasitraukė į mišką. Tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanu Vyčiu. 1946m. paskirtas būrio vadu, o 1947m. – kuopos vadu. Balandžio mėn. greta einamų pareigų dar paskirtas Vytauto rinktinės apginklavimo ir susisiekimo poskyrio viršininku. Tai labai gabus, sumanus, pasižymėjąs kautynėse greita orientacija ir narsumu. Jam žuvus, kuopa jo garbei pavadinta Vyčio vardu.
Žuvo 1948 09 01 Vaisbūnišių k. Keturvalakių vls. Vilkaviškio aps. Kartu žuvo Juozas Karasevičius – Erškėtis. g.1928m. Trampinių k.Liubavo vls.
Nuotraukoje iš kairės: Juozas Bubnys – Valius, Karasevičius Juozas – Erškėtis, Helmutas Greseris- Garnys ir Algirdas Leonavičius - Vytis
Apie partizanę Ireną Petkutę – poetę Neringą ir Vilnelę
Prof. Ona VOVERIENĖ
Partizanė Irena
Petkutė- Neringa, Vilnelė
Jai buvo tik dvidešimt vieneri. Vos pražydusi. Pabudusi, kaip Lietuva pavasarį, apie kurios pabudimą mergaitė rašė savo gyvenimo paskutiniąją vasarą.
Ne, niekad, Žeme, nemačiau
Tavęs tokios nubudusios,
Su upėm išsiliejusiom…
Su dirvomis pajuodusiom…
Ir kaip tada tas žemės nubudimas disonavo su jos tėviškės krauju „gelsvom kasom sumirkusiom“, su jos kančia ir daugybe vargo „kloniuose ir kalnuos“, su „skausmo upėmis“.
Pavasaris ir jaunystė – tai tapačios sąvokos, labai dažnai literatūroje viena kitą pakeičiančios kaip metaforos. Tai - Viltis, Tikėjimas ir begalinis jauno žmogaus noras įprasminti savo gyvenimą, padaryti jį ryškų ir nepakartojamą, „kančioj atrasti laimę“, aukojantis už didelį ir šventą tikslą.
Pokario vaikams, mačiusiems, kaip „raudonas kraujas iš Rytų nudažė mėlyną padangę, kaip po okupanto durtuvais suklupę lietuviai „meldėsi kuždesiu, tyliu“, kaip motinų krūtinėse vėrėsi „žaizdos gilios“, kai į jų širdis smigo skausmo „smailios strėlės“ dėl prarastų sūnų, mylimųjų, tėvų; kai net obelys ir javai drebėjo, kai „akyse rūstūs ežerai“ buvo „vilnim audringa išsiplaikstę“, ir tryško „perlų kaskadomis“ dėl Lietuvos nelaimės ir kančios. Ir tada kiekvienas kaimo vaikas, kaip ir jaunutė poetė, jautė pareigą savo kenčiančiai Tėvynei, troško ją apginti, dėl jos aukotis.
O žydraake Lietuva,
Tu prisikelsi tartum saulė.
Žydėsi žiede obelies,
Tavęs jokia ranka nelies.
Tu man nemirštanti, gyva,
Šviesesnė ir už šviesią saulę.
(Vilnelė. Lietuvai // Kovos keliu žengiant.
V., 1991. P. 22-23.)
Jausdama jau visiškai šalia esančios mirties kvėpavimą jaunutė partizanė ryžtasi įgyvendinti šventą visos Lietuvos partizanų priesaką: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ ir rašo eilėraštį – testamentą „Tėviškei brangiai“:
Su saule kilk žydėjiman,
Su saule krauki žiedą naują.
Mes Tau gyvent atėjome,
Ir mūsų kraujas – Tavo kraujas! (Neringa. Lietuva pavasarį. 1953. // Ten pat, p. 37.)
1951 m. rugpjūčio 29 d. Telšių r. Laukstėnų miške (dabar Telšių r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę operaciją. Prie Aleksandro Paulausko sodybos buvo aptikti 7 partizanai. Per kautynes žuvo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas Ignacas (Ignas) Čėsna-Vitolis, partizanų teismo pirmininkas ir rinktinės Administracinio ir ūkio skyriaus viršininkas Petras Lileikis-Žuvelė, Girėnas, rinktinės štabo viršininkas Alfonsas Venckus-Dėdė, Karuža, štabo narys Pranukas (slapyv., vokietis) ir štabo partizanas Antanas Žimkus.
Kautynių metu buvo suimti sužeisti šios rinktinės partizanai Petras Barkauskas-Erelis ir Steponas Geštautas-Uošvis, 1951 m. spalio 31 d. jie sušaudyti.
Žuvusiųjų palaikai buvo nuvežti į MGB Telšių r. skyrių. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 218.
Žemaičių apygardos štabo pareigūnai laisvą minutę. Iš kairės: apygardos vadas Vladas Montvydas-Etmonas, Šatrijos rinktinės vadas Ignacas Čėsna-Vitolis ir apygardos Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas Jonas Kentra-Tigras. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1949 m. rugpjūčio 27 d. Joniškio aps. Skaistgirio vls. Jurdaičių miške (dabar – Joniškio r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai aptiko Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo partizanus. Per kautynes žuvo rinktinės štabo viršininkas Konstantinas Adeikis-Lokys, partizanai Jonas Baltrušis ir Jonas Keturakis-Aitvaras. Iš apsupties išneštas sunkiai sužeistas rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis po kelių dienų nusišovė.
Žuvusiųjų partizanų K. Adeikio, J. Baltrušio ir J. Keturakio palaikai buvo atvežti į MGB Žagarės valsčiaus poskyrio kiemą. Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta, tačiau manoma, kad tai galėjo būti minėto pastato teritorija už tualetų.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas.
V., 2010, LGGRTC, p. 129, 277.
Prisikėlimo apygardos vadas Leonas Grigonis-Užpalis lanko Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanus. 1948 m. Antroje eilėje iš kairės: penktas – Leonas Grigonis-Užpalis, šeštas – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Izidorius Pucevičius gimė 1901 m. gruodžio 22 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Naujasodžio k. pasiturinčio ūkininko Juozo Pucevičiaus šeimoje, kurioje augo du sūnūs ir dvi dukros. 1922 m. baigė Šeduvos progimnaziją ir tų pačių metų lapkričio 15 d. buvo paskirtas Panevėžio aps. Troškūnų vls. Pelyšėlių pradžios mokyklos mokytoju. 1923–1924 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1924 m. rudenį įstojo į Karo mokyklą, kurią baigė 1927 m. rugsėjo 7 d. (IX laida), jam suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis. I. Pucevičius tarnavo karo aviacijoje mokomosios eskadrilės mokiniu žvalgu, atliko per 200 mokomųjų skrydžių. 1929 m. balandžio 11 d. perkeltas į šarvuočių rinktinę ir paskirtas gegužės 2 d. Radviliškyje dislokuoto šarvuoto traukinio „Gediminas“ kulkosvaidžių vagono vadu, taip pat ėjo viso traukinio vado pareigas. 1931 m. sausio 1 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tų pačių metų rugpjūčio 1 d. I. Pucevičius išlaikė garvežio mašinisto padėjėjo egzaminus. 1931 m. vedė studentę Stasę Gylytę. Šeima susilaukė dukterų Gražinos ir Aldonos. 1933 m. vasario 1 d. baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Kulkosvaidininkų skyrių (I aida).
„Laisvė ne išmalda, kurią gali kas nors duoti. Laisvė – tai garbė, teisė būti savarankišku. Ją reikia iškovoti.“ Taip rašė kapitonas Izidorius Pucevičius 1941 m. birželio 25 d.
Žaliosios partizanų rinktinės įkūrėjas I.Pucevičius gimė 1901 m. gruodžio 22 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Naujasodžio kaime pasiturinčio ūkininko Juozo Pucevičiaus šeimoje, kurioje augo keturi vaikai – du sūnūs ir dvi dukterys. 1922 m. I.Pucevičius baigė Šeduvos progimnaziją. Tais pačiais metais lapkričio 15 dieną jis pradėjo mokytojauti Panevėžio aps. Troškūnų vls. Pelyšėlių pradžios mokykloje. Vėliau nutarė pratęsti mokslus, todėl 1923 – 1924 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tačiau pedagogika jaunuolį, matyt, nelabai traukė, todėl 1924 metų rudenį jis įstojo į karo mokyklą Kaune, kurią baigė 1927 m. rugsėjo 7 d. (IX laida).
Kapitonas I. Pucevičius
Jam buvo suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis. Jauną karininką paskyrė į Karo aviacijos mokomąją eskadrilę mokiniu žvalgu. Tarnybos metu I.Pucevičius atliko daugiau nei 200 skrydžių. 1928 metais, Lietuvos 10 – mečio proga I.Pucevičius buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, o 1933 m. – Šaulių žvaidės ordinu. 1929 m. balandžio 11 d. karinė vadovybė I.Pucevičių perkėlė į šarvuočių rinktinę ir gegužės 2 d. paskyrė šarvuoto traukinio „Gediminas,“ kuris dislokavosi Radviliškyje, kulkosvaidžių vagono vadu.
Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)
Vladas Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime, Šilalės rajone. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje dar augo dvi seserys ir vienas brolis. Baigęs Poežerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. V. Montvydas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas. 1938 m. susituokė su Bronislava Ralyte ir tapo ūkio, esančio Varnių valsčiuje, šeimininku. Netrukus suremontavo pastatus, pasistatė kalvę, ėmėsi bričkučių gamybos ir apleistas ūkis suklestėjo.
Artėjant antrajai rusų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir traukti į Vakarus. V. Montvydas pasirinko kitą kelią – tėvynę nuo okupantų ginti gimtajame krašte. 1944 m. pradžioje jis Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose. Į jo namus slapčia buvo vežami ginklai. 1944 m. liepos mėn. su bendražygiu Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais mokymui iškeliavo į Platelių miškus.
Vladas Montvydas gimė 1911 m. Šilalės r. Gatautiškės kaime. Kaimas prigludęs prie Lūksto ežero, o netoliese dunkso, apipintas legendom, Medvėgalio kalnas. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Nepriklausomybės metais, kaip daugelis, gavo iš dvaro 8 ha pelkėtos žemės, ūkininkavo.
Sunkus buvo šio šimtmečio pradžioje bežemio žemdirbio gyvenimas -tebeslėgė Rusijos priespauda, skurdas, vargas, ligos, daug gyvybių nusinešdavo į kapus. Tarp trijų Kazimiero Montvydo žmonų, išėjusių Amžinybėn gyvenimui neįpusėjus, buvo ir Vlado mama - Petronėlė Siutelaitė-Montvydienė, palikusi tėvo ir pamotės globai keturis mažamečius vaikus: dvi dukras ir du sūnus.
1950 m. rugpjūčio 18–19 d. Joniškio r. Daunoravos miške buvo surengtas Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo pareigūnų pasitarimas. Gavę apie tai agento pranešimą, MGB vidaus kariuomenės 137-ojo ir 25-ojo šaulių pulkų kareiviai miške vykdė karinę čekistų operaciją. Rugpjūčio 18 d. vakare miškas buvo apsuptas kareivių. Rugpjūčio 19 d. naktį buvo nukauti mėginę iš apsupties išsiveržti Prisikėlimo apygardos vado pavaduotojas ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas Kazys Mikėnas-Balandis, Gegužis, šios rinktinės štabo viršininkas Bonifacas Leveika-Komaras, Partizano Tautvydo tėvūnijos vadas Jonas Kilčiauskas-Merkuras, Dėdė, šios tėvūnijos štabo viršininkas Karolis Galiauskas-Mėnulis ir Bendrojo skyriaus viršininkas Anicetas Lukšys-Polka, Nevėžis.
Žuvusių partizanų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 126,
Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės būrių sąskrydis. 1949 m. Pirmoje eilėje iš dešinės pirmas – Jonas Lukšys-Nemunas. Antroje eilėje iš dešinės pirmas – Anicetas Lukšys-Polka.
Moteris centre – Janina Lukšytė.
Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai. 1949 m. liepa. Penktas iš kairės (priklaupęs) – Anicetas Lukšys-Polka, šeštas – Jonas Lukšys-Nemunas. Stovi: septintas iš kairės – apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, aštuntas – apygardos vado adjutantas Viktoras Šniuolis-Vitvytis, devintas – rinktinės štabo viršininkas Kazys Mikėnas-Balandis, dešimtas – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis, dvylikta – Janina Lukšytė. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Aleksandras Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose (dabar Lenkijos ter.) tarpukario Lietuvos spaustuvininko Otono Milaševičiaus šeimoje. Be Aleksandro jų šeimoje dar buvo trys broliai ir sesuo. 1924 m. Aleksandras baigė Veisėjų gimnazijos keturias klases ir spalio 5 d. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Po to baigė karo mokyklą ir pradėjo tarnauti jaunesniuoju karininku husarų pulke. 1936 metų pradžioje jam buvo suteiktas kavalerijos jaunesniojo leitenanto, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį-leitenanto laipsnis. Netrukus jis buvo paskirtas 1-ojo kavalerijos eskadrono vyresniuoju karininku. 1937 m. lapkričio 19 d. A.Milaševičius buvo perkeltas į 2-ąjį ulonų pulką. Tų pačių metų lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1937 m. gruodžio 10 d. A.Milaševičių paskyrė pradžioje 3-čiojo eskadrono, o nuo 1939 m. vasario 24 dienos-mokomojo eskadrono vadu. Tokiu būdu šis žmogus buvo karys iš pašaukimo.
Laisvės kovų didvyrio mirties 25 metų sukakčiai 
IZIDORIUS PUCEVIČIUS-
Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)
