Grįžti į pradinį meniu
LEIDĖJŲ ŽODIS
Šiame leidinyje pateikiama antroji Nijolės Sadūnaitės prisiminimų dalis. Šie prisiminimai skelbiami iš pačios Nijolės rankraščio, padarant tik vieną kitą pakeitimą bei pridedant poskyrių pavadinimus. Prisiminimų gale taip pat spausdinamas Nijolės pareiškimas Lietuvos TSR Prokurorui A. A. Novikui dėl jos neteisingo suėmimo bei grubaus tardymo.
Kaip ir pirmųjų, taip ir šių prisiminimų pavadinimas sutrumpintas. Pirmuosius prisiminimus Nijolė pavadino „Kaip patekau į KGB objektyvą”, kuriuos Ateities leidykla, dr. Kazio Pemkaus dėka, išleido pakeistu pavadinimu KGB akiratyje. Šie antrieji prisiminimai „Penki metai Gerasis Dievas slepia mane nuo KGB objektyvo”, išleidžiami sutrumpintu pavadinimu Gerojo Dievo globoje.
N. Sadūnaitės antrųjų prisiminimų pasirodymo aplinkybės yra nepaprastos. Rankraštis pasiekęs Vakarus, kai Lietuvą dar gaubė nakties tamsuma, dabar išvysta dienos šviesą, Lietuvos horizonte sušvitus aušros spinduliams. Lietuvoje vykstantis atgimimas dar labiau išryškina Nijolės prisiminimų reikšmę. Ji tarsi pranašė pirmoji gyvai paliudijo kard. Sladkevičiaus žodžius: „žmonės ir visuomenė turi patys imti elgtis kaip laisvi.” Ji taip ir elgėsi, pateikdama savo prisiminimus viešumai, kai kiti dar nedrįso būti laisvais. Tegul jos prisiminimai ir kitus paskatina išsakyti tiesą, nes tik tiesos kelias ves ir į pilnutinę laisvę.
Gyvoji mūsų tautos legenda...
Mūsų dienų Nijolė Sadūnaitė yra reta išimtis, nes jos vardas pasaulyje yra plačiai žinomas. Jos niekas nereklamavo. Pasaulis pats ją surado ir pažino. Nijolę išgarsino ne jos vėliau parašytieji atsiminimai, o jos laikysena teisme, lageryje ir tremtyje. Teismo metu ji atsisakiusi nuo advokatų paslaugos, savo teisėjams taip kalbėjo:
„Noriu jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti jums į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir kreipiuosi į jus...”
Nijolės paskutinysis žodis teisme visame pasaulyje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą jos asmenybe. Toji jos kalba netrukus buvo spausdinama net Japonijos mokyklų vadovėliuose.
— Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime, — kalbėjo teisiamoji. — Aš esu teisiama už LKB Kroniką,2 kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę. Meilė žmonėms — visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises — gražiausioji meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis — ne tik kovoti už Žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos — Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti!” Kaip nesidžiaugti, kad visagalis Dievas garantavo jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa — klaidą ir melą! O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti...
Skaitai Nijolės Sadūnaitės atsiminimus kaip įdomią nuotykių apysaką ir pajunti jos įsitikinimą, jog ji yra tiktai Dievo valios vykdytoja. Tuo mus įtikina Nijolės nuoširdus tikėjimas, kuriuo tiesiog spinduliuoja kiekvienas jos atsiminimų puslapis. Beveik kiekviename jų minimas Dievo vardas, kuriuo ji lyg skydu prisidengia, eidama į kovą už tiesą ir teisingumą. Dievas nuolatos yra šalia jos, joje pačioje ir ji — Jame. Ji jaučia ne tik Dievo nuolatinį artumą, bet taip pat Jo valią ir globą kiekviename savo žingsnyje ir kiekvieną akimirką.
Kas arčiau pažįsta vienuolę Nijolę, visi patvirtins, jog dar nebuvo sutikę kito tokio žmogaus kaip sesuo Nijolė, kuri tiesiog spinduliuote spinduliuoja Dievo meile, visišku pasitikėjimu Juo, gyvenimo džiaugsmu, gėriu ir tyru sielos grožiu. Teko išgirsti ir tokį prisipažinimą: „Atrodo, taip sunku ir toks bjaurus tas gyvenimas, toji įgrisusi pilka kasdienybė. Nors imk ir pasikark! Tačiau vos tik į kambarį įžengė Nijolė ir pasirodė, jog atriedėjo pati saulė...”
Tą jos dvasios grožį ir paslaptingą jėgą patyrė ne vienas Mordovijos lagerio nr. 3 penktosios zonos kalinys, kada Nijolė, moterų zonos pakraštyje įsilipusi į medį, iš tolo juos guosdavo ir drąsindavo gyvu ir įtaigiu žodžiu. Nijolė jau seniai buvo iš to lagerio išvežta į tremtį, o kaliniai, anksčiau retkarčiais matydavę ją medyje, su pasigėrėjimu ir džiaugsmu pasakodavo apie ją lagerio naujokams. Vien jos prisiminimas juos paguosdavo.
1988 metų vasario mėn. 6 dieną Nijolė Sadūnaitė vienoje Vilniaus miesto gatvėje, dienos metu buvo užpulta ir primušta. Ją išgelbėjo nuo užpuolikų pro šalį važiavę rusai.
Po šio įvykio praėjus kelioms dienoms, Nijolė apie savo užpuolikus taip kalbėjo:
— Jeigu mane užmuš, kaip kad jie žadėjo ar kokią nors avariją padarys, žinokite, jog tai KGB darbas.
Vasario 12 dieną prie Nijolės Sadūnaitės namų ją mėgino sulaikyti saugumo agentai taip, kad net jos palto sagos ištrūkinėjo.
Vasario 14 dieną Nijolei Sadūnaitei ir dar keliems disidentams buvo uždėti namų areštai. Jiems tą dieną buvo uždrausta vykti į Lietuvos laisvės intencija aukojamas Mišias Vilniuje. Nijolės namų kieme tą dieną budėjo apie 20 milicininkų ir saugumo agentų. Buvo išjungtas jos telefonas.
Vasario 16 dieną Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas ir Vytautas Bogušis ištisą dieną buvo tardomi Valstybės saugumo komitete. Po šio tardymo Nijolė sunkiai susirgo.
Tomis neramiomis dienomis Nijolė Sadūnaitė savo pašto dėželėje rado rusų kalba parašytą grasinimą. Jis bjaurus, tačiau, kad parodytų moralę tų, kurie prieš ją kovoja, verta ir jį čia pacituoti: „Tu smirdanti glinda, be reikalo ruoši sukilimą. Pas tave prakeiktoji nieko neišeis taip, tad užkišk savo purviną gerklę ir tylėk. Mes sau (atseit rusai — LIC) statėm čia gyvenimą, o ne dėl amerikonų. O tokių kaip tu pasmirdusių žiurkių, kurios cypia po kampais, sutrinsim į miltus. Gali šitą laišką pasiųsti Reaganui. Bus taip kaip visa liaudis nori, o ne taip kaip saujelė tokių nedanešiotų kaip tu. Tai užkimšk savo gerklę ir tylėk, nedamušta kontra”.
Iš tų vaikystės dienų išliko mano atmintyje šviesus kaip šventojo J. E. vysk. V. Borisevičiaus paveikslas. Jis iš visų išsiskirdavo spinduliuojančiu gerumu ir paprastumu. Jo sesuo man pasakojo, kad J. E. vysk Borisevičius nuo ankstyvos jaunystės meldė Dievo, kaip didžiausios malonės — kankinystės dovanos. Jo malda buvo išklausyta. 1946 m. buvo areštuotas ir ilgus mėnesius žiauriausiai kankintas Vilniaus KGB rūsiuose. Kai sesuo Marytė nuveždavo perduoti jam maisto ir rūbų, jai atiduodavo J. E. vysk. Vincento B. sudraskytus ir krauju permirkusius baltinius, o keliskart baltiniai buvo išmirkę srutuose, rudi ir skalbiant-virinant labai dvokė. J. E. vysk. Vincentą B. ne kartą laikė srutų pilname karceryje, o kai prarasdavo sąmonę, ištraukdavo iš jo... Tuos visus baltinius pati savo akimis mačiau. Nauji lininiai baltiniai buvo išmarginti didelėmis kraujo dėmėmis ir sudraskyti į kaspinus.
Taip žiauriai J. E. vysk. Vincentą B. kankino norėdami jį priversti nusilenkti melui. To padaryti nepavyko, Jis liko ištikimas Dievui ir Tiesai. 1946 rugpjūčio 26 d. už tai buvo Vilniaus Aukščiausiame Teisme kagėbistų apmuštas ir pasmerktas mirčiai. Sesuo Marytė, jį pravedant pro ją, prisilietė, raumenų nebebuvo — vien oda ir kaulai, bet iškankintame ir išsekusiame veide spindėjo giedra ir ramybė. Seseriai jis nusišypsojo, o teisme pareiškė: „Prieš Dievą ir žmones aš esu teisus”.
Buvęs kartu su J. E. vysk. Vincentu B. mirtininkų kameroje studentas, stebuklu likęs gyvas, man pasakojo, kad J. E. vysk. Vincentas B. visus stiprino dvasia, paaiškindavo tikėjimo tiesas, sakydavo konferencijas, bet daugiausia laiko susikaupęs klūpėdamas melsdavosi. Gavęs maisto siuntinėlį, tuoj pat visiems išdalindavo, sau visai nepasilikdamas. Kai jį išvesdavo tardymui, matyt vis tikėjosi sulaužyti jo ištikimybę Tiesai, išeidavo lyg į mirtį ir visus palaimindavo. Ne kartą į kamerą įnešdavo be sąmones. Jo galvą sukaustydavo ir spausdavo geležiniais lankais, kol jis prarasdavo sąmonę... Bet galingos J. E. vysk. Vincento B. dvasios pavergti melui nepavyko.
Vieną kartą jo palaiminimas buvo paskutinis, nes išvedę iš kameros daugiau nebeatvedė... J. E. vysk. Vincentas B. ir kun. Pranciškus Gustaitis buvo sušaudyti Vilniaus Gedimino kalno papėdėje, už Vilnelės esančiame kareivių garnizono kieme. Ankstų rytą juodu atvežė dengta mašina, abu iškėlė, nes patys nebepastovėjo, surėmė kaip pėdus nugaromis vieną su kitu ir pistoleto šūviais į smilkinius nužudė. Kai sukniubo, kojos spyriu parvertė veidais žemyn. Rankos už nugaros buvo surištos virve. Virvę peiliu perpjovė, rankas išlaisvino. Dar keli kojų spyriai ir kankinių kūnai buvo įmesti į čia pat iškastą duobę. Duobę kareiviai tuoj pat užkasė, kapą sulygino su kiemo žeme, kad neliktų nė žymės kur palaidoti...
Mūsų J. E. vysk. kankinio Mečislovo Reinio žodžiais: „Palaiminti nenusilenkę prieš melą, Jie gyvena amžinai! Jie stiprina mūsų gretas”!
— Visi Lietuvos šventieji kankiniai, melskite už mus!
Kaiminystėje už tvoros buvo stribų būstinė. Jų žiaurumui trūksta žodžių aprašyti. Čia jie kankino partizanus, o jų baisiai sužalotus lavonus išmesdavo į kiemą, šalia šulinio, iš kurio sėmėme vandenį. Vėliau tie lavonai savaitėmis gulėdavo Anykščių miesto aikštėje... Laidoti neleisdavo. Žudydavo žmones be gailesčio. Dažnai užtekdavo kaimiečiams nueiti pas savo kaimynus, kad juos stribai palaikytų partizanais ir nušautų... Žodis „stribas” virto keiksmažodžiu, taip žmonės jais ir jų darbais baisėjosi.
Partizanus visi geros valios lietuviai mylėjo, užjautė ir kiek galėdavo padėjo. Ateidavo partizanai ir į Elmininkų bandymų stotį. Visada kultūringi, malonūs, linksmi, išeidami palikdavo direktoriui pakvitavimą, kiek jie paėmė valdiškų javų ir t.t., kad turėtų ką pateikti stribams... Įsiutę stribai savaitėmis saugodavo Elmininkų bandymų stotį, o kai stribai, netekę kantrybės, pasitraukdavo, partizanai vėl ateidavo, ir vėl palikdavo sąrašą, ką iš valdiškų aruodų paėmė... Tuo metu bandymų stotyje nebuvo nė vieno sovietams parsidavėlio, nė vieno partiečio, todėl sovietiniai pareigūnai Elmininkų bandymų stotį vadino „banditų” stotimi... Daug vargo ir takto turėjo parodyti direktorius Antanas Šlamas, kad nuramintų įsiutusius stribus ir kitus sovietinius pareigūnus, atvykusius su įvairiausiais priekabiais. Dažniausiai juos nuraminti pavykdavo bevaišinant ir nugirdant. Daug žmonių išgelbėjo direktorius Antanas Šlamas! Teatlygina jam Dievas amžinu džiaugsmu!
KGB dažnai samdo žudikus, kad sužalotų ar nužudytųjų persekiojamuosius. Bet Dievo planai, ne žmonių mintys!
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
 |
|
PDF |
 |
|
PDF - fotografinė kopija |
 |
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrenginiams) |
 |
|
BOX internetinė talpykla |
 |
