Jūratė

BIČIŪNAITĖ-

MASIULIENĖ

Jaunystė

prie Laptevų jūros

VILNIUS „MINTIS“ 1990

MBBK 9(TL)2
         Bi89

Redaktorė

VIDA TUNAITYTĖ

4702390204—045   R—90
    M851 (08)—90

© Jūratė Masiulienė, 1990

ISBN 5—417—02869—X

1956 metų birželio 2 dieną grįžau Tėvynėn. Ieškodama darbo, klajojau po gimtąjį Kauną.

Vieną gražią vasaros dieną, eidama Laisvės alėja, sutikau savo buvusį piešimo mokytoją — skulptorių Robertą Antinį. Priėjusi prisistačiau, kad esu jo mokinė Jūratė Bičiūnaitė. Jis, pagyvenęs, ligotas žmogus, griebė mano ranką ir pabučiavo sakydamas: „Žemai lenkiu galvą prieš kankinius, atkentėjusius už visą mūsų tautą!“ Mokytojas bučiuoja man ranką?! Jo žodžiai taip sujaudino mane, kad nesusilaikiau ir pravirkau. Apraudojau savo skurdžią, veltui praėjusią jaunystę, suluošintą gyvenimą, artimiausių žmonių netektį. Tačiau tai buvo ir džiugaus jaudulio ašaros: dar yra žmonių, kurie supranta, kas įvyko, kas ištiko mūsų Tėvynę!

Nutariau aprašyti viską, kas buvo, ką išgyvenau per penkiolika tremties metų, ką patyrė mano tėvai, broliai, vaikai, kokie išmėginimai teko visai mūsų šeimai, kuri niekada ne tik nedarė niekam bloga, bet ir nelinkėjo. Tačiau ligos ir artimiausių šeimos narių mirtys vis neleido atsigauti.

Pagaliau susikaupiau: papasakosiu viską, ką prisimenu, viską, kaip buvo, kaip į tai žiūrėjau ano meto akimis, kaip tai vertinu dabartiniu savo protu.

* * *

Vieną šiltą 1940 metų birželio naktį niekaip negalėjau užmigti: nuo Parodos kalno, spjaudydamiesi ugnimi, važiavo tankai, lyg įerzinti žvėrys griaudami šaligatvius. Gyvenome prie pat Saugumo, t. y. Vytauto pr. Nr. 69, kur tėvai nuomojo butą antrame žydo Viniko namo aukšte. Mano kambariuko langas buvo į gatvę. Rytą kažkas pasakė, kad geležinkelio stotis pilna rusų kareivių. Nuėjau su draugėmis pažiūrėti. Grindys buvo nugultos žmonių samanų spalvos drabužiais, kaip mums tada atrodė— pasiūtais iš antklodžių.

Gatvėmis nenutrūkstamai žygiavo kareiviai, dainuodami ir švilpčiodami į taktą. Kai kas iš balkonų ir per langus mėtė gėles. „Nejaugi bus karas?“ — pagalvojau. Niekada nebuvau mačiusi tiek kareivių ir tankų.

Tėvelis paaiškino, kad Tarybų Sąjunga Lietuvoje steigia savo karines bazes, ir liepė man su jaunesniuoju broliu Rimantu tuojau pat važiuoti į Užpalių miestelį — mamytės tėviškę — pas senelius. Sėdome mudu į autobusą. Važiavome labai lėtai, nes priešais traukė rusų kariuomenė. Viskas be galo įdomu — tarp kareivių buvo ir siauraakių, kurių nė tautybės nežinojome, ir geltonodžių, kurių irgi nebuvome matę. Autobusas nuolat sustodavo, praleisdamas kareivius ir amuniciją. Kareiviai mums šaukė „Net Kaunasa“. Iš stovinčio autobuso išlipo žydaitė, auksiniais papuošalais apsikarsčiusi. Kareiviai ėmė ją plūsti: „Buržuika, bl...!“,1 tačiau priėjo vyresnis ir juos nutildė. Pagaliau pasiekėme Užpalius. Autobusas sustojo ties senelių namais: Basanavičiaus gatvė Nr. 30. Išlipome. Senelių kiemas knibždėjo rusų kareivių. Vargšai kareivėliai, nežinia kiek pražygiavę pėstute, vieni gulėjo ant pievelės, kiti valė dūdas. Matyt, buvo liepta miestelin įžengti su muzika. Keletas kažko klausinėjo senelį. Priėjom su Rimučiu ir pasisveikinom.

—    Kak po vašemu voda? 2

—    Unduo,— atsakė senelis.

—    Ne „unduo“, seneli, o „vanduo“,— pataisėme.

Išėjo ir močiutė. Pasisveikinom. Ji irgi įdėmiai stebėjo, kas čia dabar dedasi, deja, rusiškai nemokėjo, nors per I pasaulinį karą nuo vokiečių pabėgę gyveno Smolensko gubernijoje.

Pasigirdo komanda rikiuotis. Užgrojo dūdų orkestras. Kareiviai darniai nužygiavo. Tuo metu prie senelio priėjo kariškis, iš aprangos sprendžiant — vyresnis, ir tylutėliai paprašė:

—    Papaša, možet chleba kusok udružiš? 3

—    Matut, mikliai duok duonos kepalu ir lašinių paltį! — riktelėjo senelis.

Močiutė tuoj atnešė. Senelis padavė kariškiui ir pasakė:

—    Kušai na zdorovje! 4

Kariškis persižegnojo.

—    Ty čto, synok, krestišsia? U vas že v boga neve-riat!5

—    U nas boga netu, i chleba netu6,— atsakė kariškis, užšoko ant arklio ir, paspaudęs pentinus, nušuoliavo paskui pėstininkus. Stovėjome apstulbinti.

1  Buržujė, paleistuvė.
2  Kaip jūsiškai vanduo.
3 Tėvuk, gal duonos gabaliuku sušelptum.
4   Valgyk į sveikatą.
5  Ko tu, sūneli, žegnojies? Jūs gi Dievu netikit.
6  Pas mus Dievo nėra ir duonos nėra.

Nelabai malonios buvo atostogos, niekas nieko nesuprato, niekas nežinojo, kas čia vyksta. Atsisveikinant močiutė padovanojo man savo austą staltiesę sakydama:

—    Pameni, vaikeli, kai buvau rudenį Kauni, kaksai raudanas dungus buva, sakiau tadu, bus karas, prieš anū karū irgi šitei raudanas dungus buva. Imk šitū staltiesy ant pometies, tikriausia vėl karas bus. Mažu nigdy daugiau nebepasmatysma. Bus tau mano atminimas.

Aš apsiverkiau.

Močiutėlės žodžiai išsipildė — daugiau su ja nebepasimačiau.

Grįžome namo. Rytą pažadino maloni melodija, sklindanti iš radijo. Ką čia groja?

—    Taigi čia internacionalas, naujas mūsų himnas, argi tu dar nežinai? — nustebo Rimantas.— Juk Lietuvoje valdžia pasikeitė, nuo liepos 21 dienos Lietuva prijungta prie Tarybų Sąjungos!

„Tai štai ko žygiavo tie kareivėliai! — pagalvojau.— Na, ačiū Dievui, nors karo nebuvo“. Tėvelis paaiškino, kad mūsų, t. y. Tarybų Lietuvos, vadas dabar —Justas Paleckis, Vilniaus ir Sigitos, su kuriais mes žaisdavom, tėvelis. Jis anksčiau pas mus dažnai užeidavo. Mes, vaikai, jį vadindavome Puškinu, nes nešiodavo baltus getrus ir buvo su bakenbardais. Taip pat sužinojau, kad Vilnius vėl mūsų, vėl sostinė — išsvajotas, išsapnuotas, dainose apdainuotas, maldomis išmelstas Vilnius, dėl kurio mes nuolat mušdavomės su iš Varšuvos atvažiuojančiais tikrais pusbroliais.

Mus viskas domino. Prie Saugumo durų buvo pastatytas sargybinis, kareivėlis. Prie parduotuvių, vaistinių stovėjo senukai sargai su šautuvais. Kažin ar jie būtų sugebėję iššauti? Ir nuo ko visa tai reikėjo saugoti? Lietuvoje, kiek prisimenu, be kišenvagių ir čigonų, buvo trys banditai: Rickus ir Balsys su Kazlausku. Rickų pati Gelgaudiškyje pas tetą mačiau. Niekas nieko neplėšė — ir mieste, ir miške, ir kaime galėjai vaikščioti nieko nebijodamas, nebent pasiutusio šuns, gyvatės ar vakare vaiduoklio.

Kartą tėvelis parėjęs namo pasakojo, kad buvusioje žydų gimnazijoje, jo dėstomoje klasėje, mokosi žydelis Levušas, fabrikėlio savininko sūnus. Matyt, norėdamas išgelbėti savo tėvus, jis įstojo į komjaunimą ir per piešimo pamokas vis kažką rašinėja, o paprašytas parodyti piešimo darbą, demonstratyviai atneša tuščią popieriaus lapą. Gavęs už tai pelnytus vienetus, Levušas tėveliui pasakė:

—    Na, ponas Bičiūnai, už tuos kuolus mes dar atsiskaitysim!

Vieną dieną, kai kiti buvo darbe, o mes su Rimantu ruošėme pamokas, sučirškė durų skambutis. įėjo jaunas žydelis. Paklaustas, ko norįs, pasakė, kad atėjo sudaryti sąrašus naujiems — tarybiniams — pasams. Mes viską padiktavome. Reikėjo ir Rimanto duomenų, bet jis pasakė jau turįs tarybinį pasą ir išėjo iš kambario. Žydelis sutriko, kiek pasėdėjo, paskui atsistojo ir išėjo.

Kartą tėvelis pasakė:

—    Vaikai, jei turite ką draudžiama, sunaikinkite, nes dabar atėjo toks metas, kai visko gali laukti. Jei pas mus darytų kratą ir pas jus rastų ką nors neleistino, atsakyti turėčiau aš.

Pats irgi peržiūrėjo savo knygas ir korespondenciją.

O kas gi draudžiama galėjo būti pas mane?! Tad nieko ir nežiūrėjau.

Parduotuvėse kai kuriuos produktus pradėjo normuoti. Cukraus vienam žmogui galėjai pirkti tik 0,5 kg. Kai kur jau ir eilutės pasirodė: „koleika“ — juokėsi žmonės,— ir šaipydavosi: iš mūsų traukiniai važiuoja puškėdami „škūra, manufaktūra“, o į Lietuvą — lengvai čiauškėdami „Spički, semečki“.

Atvyko karininkų žmonos. Neįprasta mums atrodė jų apranga: dauguma buvo su pilkomis beretėmis, pilkais paltais, pilkomis kojinėmis ir batais, šmėstelėjo mintis, kad jos panašios į dramblius. Viena kita, nusipirkusi gražius, nėriniais išpuoštus naktinius marškinius, jais puikuodavosi teatre. Karininkų vaikai greitai išmoko kalbėti lietuviškai.

Mama per dailininką Tamošaitį užsakė man tautinius rūbus, kurių jau seniai norėjau. Mamos draugė — dar iš Voronežo laikų — dainininkė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė padovanojo 2 eilutes gintaro karolių ir iš savo kolekcijos XVII amžiaus prijuostę, tikriau pasakius, pusę prijuostės — kitą pusę pasiliko sau. Mama dirbo Operos ir baleto teatre dailininke — kostiumų dekoratore. Įsikūręs Operetės teatras, kur labai svarbu kostiumai, kvietė mamą pas juos, tačiau Operos ir baleto teatras nenorėjo išleisti. Tada mama pradėjo ten dirbti pagal sutartį — operetės kostiumus piešdavo namie, o mes su Rimantu jai padėdavom. Pradėjome užsidirbti pinigų. Ėmėme gerai gyventi. Dirbome visi. Tėvelis išmokėjo skolas, kurių pasidarė steigdamas teatrus.

Artėjo baigiamieji egzaminai. Svajojau apie Meno mokyklą.

Tuo metu pas mus gyveno Zaunienės sesers duktė Augutė. Kartą, grįžusi iš tetos, kuri tuo metu gyveno Linksmadvaryje, Augutė pasakė, jog teta liepė pranešti, kad miesto pakraštyje stovi daugybė sunkvežimių — ar tik nesiruošiama vežti žmonių, kaip jau buvo Lenkijoje. Tėveliai, kaip vėliau mama pasakojo, tarėsi, ką daryti. Gal formaliai išsiskirti? Tada bent šeimos neliestų. Nuėjusi darban, mama paklausė dailininką Stepą Žuką, ar nevertėtų pasislėpti. „Nebijok, Natalka, tarybinė valdžia meno žmonių neliečia, jei ir bus vežimas, tai veš tiktai buožes, fabrikantus ir prostitutes“,— atsakė Žukas.

13 birželio Antaninės. Vaidevutis grįžo šiek tiek įkaušęs — šventė draugo vardines. Kai mama pasakė norinti su juo pasikalbėti, jis atsakė: „Rytoj, šiandien galva blogai veikia“.

Per miegus išgirdau skambutį. 4 valanda ryto. Per daug nenustebau. Jau ne vieną kartą vyko oro pavojaus pratybos ir prie Saugumo budintis kareivėlis, pamatęs degančią šviesą, apačioje paskambindavo ir, man pravėrus langą, pasakydavo: „Devuška, vozdušnaja trevoga, poga-site svet!“7 Padėkojusi užgesindavau paliktą šviesą. Gatvėse tada kabojo mėlynos šviesą maskuojančios lempos, Taigi ir dabar priėjau prie lango. Lauke kareivėlio nebuvo, o prie musų durų stovėjo sunkvežimis. Skambutis sučirškė dar kartą. Priėjau prie durų.

—    Kas čia? — paklausiau.

—    Otkroite!8

Atidariau. Įėjo du civiliai ir kareivis su šautuvu. „Kratą darys,— pamaniau,— na, bet pas mus nieko draudžiama nėra“.

—    Zažgite svet!9

Aš nesupratau žodžio „zažgite“, maniau, kad oro pavojus.

—    Netu svet,10 — atsakiau.

—    Svečki tože netu? 11

—    Netu,— atsakiau.

Tada jie patys uždegė prieangyje šviesą.

—    Gde choziain? 12

7 Mergaite, oro pavojus, gesinkite šviesą.
8
Atidarykite.
9 Uždekite šviesą.
10 Nėra šviesos.
11 Žvakės irgi nėra.
12 Kur šeimininkas.

Aš atidariau duris į svetainę, kur ant tachtų ramiausiai miegojo tėveliai.

—    Tėtyte, jūsų klausia...

Tėvelis atsisėdo. Įėjusieji stovėjo su kepurėmis.

—    Apsirenkite,— pasakė vienas iš jų lietuviškai su lenkišku akcentu.

—    Įėjus į namus, pirmiausia reikia nusiimti kepures,— pasakė tėvelis.

—    Nematom prieš ką! — atrėžė tie.

Tada tėvelis parodė į mažytį Stalino portretuką, kuris įdomumo dėlei kabojo tarp paveikslų. Atėjusieji skubiai nusitraukė kepures. Mamytė paprašė juos išeiti — tada apsirengsianti.

—    Nieko, ponička, dar ne tokiomis sąlygomis apsirenginėsi ir nusirenginėsi,— šaipėsi atvykėliai.

—    Na, jei jums negėda, ką padarysi...— ir apsirengė.

Apsirengiau ir aš, už mano nugaros stovėjo rusas. Vienas iš jų pradėjo skaityti: Bičiūnas Vytautas...

—    Aš,— atsakė tėvelis.

—    Bičiūnienė Natalija turbūt tu, ponička? — pašaipiai paklausė.

—    Jūsų turbūt niekas nemokė mandagumo! — tarė mama.

—    Nutilk! — suriko lietuvis.— Kur Bičiūnas Vaidevutis?

—    Savo kambaryje,— atsakė tėvelis.

Kareivis išėjo ir tuojau grįžo. Kažką pašnabždėjo lietuviui, tas atsisuko į mane:

—    Nuvesk, parodyk, kur brolis.

„Bijo“,— pagalvojau, nes iš svečių kambario reikėjo eiti į prieangį, iš jo į kitą prieangį, vedantį virtuvėn, vonion, tualetan, ir dar į vieną prieangį, iš kurio ėjo durys į mamos darbo kambarį ir berniukų kambarį. Nuvedžiau kareivį pas brolius.

—    Vaidevuti, kelkis!

—    Duok miegoti.

—    Kareivis tavęs laukia!

Vaidevutis pašoko, svaigalai išgaravo. Atsikėlė ir Rimantas. Visi nuėjome į svetainę.

—    Kas atsitiko? — klausė Rimantas.

—    Nežinau, gal karas, gal mus evakuoja. Nežinau, nieko nesuprantu,— aiškinau.

—    Jūratė Bičiūnaitė? — vėl suskambėjo akmeninis balsas.

—    Aš.

—    Visi renkitės.

—    O aš? — paklausė Rimantas.

Lietuvis ieškojo Rimanto sąraše, bet nerado. Priėjo pats Rimantas, žvilgtelėjo sąrašan ir šūktelėjo:

—    Taigi čia to žydelio sąrašas! Štai kokiems pasams jis surašinėjo!

—    Nejaugi tai Levušo darbas? — pats savęs paklausė tėvelis.

Pradėjo daryti kratą. Rado tėvelio auksinį skautų ženkliuką, skautų svastiką, kurią jis buvo gavęs už oro skautų įkūrimą.

—    Aha! Hitlerio ženklas! — suriko lietuvis.

—    Eidami su tokia misija, galėjote ir pasimokyti atskirti skautų svastiką nuo fašistinės,— pasakė tėvelis.

Rusas kažką garsiai skaitė, aš nieko nesupratau, mamytė tik paklausė, kiek galima pasiimti daiktų.

—    Penkiasdešimt kilogramų šeimai.

Aš sumišusi paklausiau:

—    Mamužėle, kas atsitiko?

—    Renkis kuo daugiau ant savęs! Kiek gali. Supranti, vaikuti, mus išveža iš namų ir tikriausiai teks dirbti fiziškai.    

—    O Augutė? — paklausiau.

—    Kokia dar Augutė? — sukluso lietuvis.

—    Ji ne mūsų, ji svetima, laikinai pas mus gyvena,— aiškino mama.

—    O aš? — paklausė Rimantas.

—    Tavęs sąrašuose nėra.

—    Aš nuo šeimos nesiskirsiu — važiuosiu ten, kur visi.

Nuskubėjau į mamos dirbtuvę, kur stovėjo drabužių spinta. Tualete sėdėjo tėvelis. Durelės atidaros, o prie jų kareivis su šautuvu. . .

Ėmiau rengtis. Apsivilkau 4 markizetines sukneles, uniformą, ant viršaus baltą vasarinį paltuką, apsiaviau baltus čiuožimo batus, užsitraukiau mėlynus getrus, užsidėjau skrybėlaitę.

—    Vilkis kailinukus! — įsakė mama.

—    Neįlendu...— pravirkau.

—    Užsigaubk!

Taip apsirengusi vidurvasarį turėjau atrodyti juokingai arba, kaip tai įsivaizduoju dabar,—graudžiai.

Norėjau pasiimti albumą su nuotraukomis, bet kareivis atėmė. Porą mažų nuotraukėlių įsikišau kišenaitėn, skirton špargalkoms slėpti. Į nediduką lagaminėlį įsidėjau dvi poras batų, dvejas basutes, tautinį kostiumą su Zau-nienės dovanota puse prijuostės, dienoraštį, raudoną krikšto mamos — tėvelio sesers Ninos Brazinskienės — iš Paryžiaus man atvežtą rankinuką, nuostabų mamos pieštą skėtį nuo saulės, auksinę grandinėlę su kryželiu, dovanotu mano geriausios draugės Valiūtės Ladovaitės, taip pat Valiūtės dovanotą segę.

Broliai apsivilko kostiumais, pasiėmė kuprines, apjuostas vilnonėmis antklodėmis, pasikabino dujokaukes.

Kai mus išvedė iš namų, buvo jau 9 valandos.

—    Kaip tamstos pavardė? — paklausė tėvelis lenkuojančiojo.

—    Malinauskas, o ką?

—    Vaikai, prisiminkite, viskas per juos. Rusai mūsų nepažįsta, tai jie parduoda žmones.

Priešais mūsų duris stovėjo šeimininkai Vinikai. Saugumiečiai susidėjo sunkvežimin mūsų dviračius, siuvimo mašiną, radijo aparatą, rašomąją mašinėlę. Pasirodo, tai buvo jų „uždarbis“.

Augutė verkdama išlydėjo mus. Parduotuvės savininkas įdėjo mums kumpį, dvi dėžutes pašteto ir emaliuotą trijų litrų bidoniuką sūdyto sviesto. Visi mojavo rankomis ir verkė. O man buvo linksma, nieko aš, kvailelė, dar nesupratau. Maniau, kad prasidėjo karas ir mus evakuoja. Ant Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampo, kaip buvom susitarę, manęs laukė mano draugas Algirdas Klemka. Aš jam pamojavau ir nusišypsojau. Jis nesišypsojo, tik išgąstingai žiūrėjo į mūsų „karnavalą“: tėvelis buvo apsivilkęs juodai perdažyta skautų uniforma, kelnes diržu susijuosęs, o sagas mama jam kišenėn supylė. Rankose jis laikė etiudininką su dažais. Pravažiavom pro tetos Dziunės — daktarės Zakovičaitės namus. Stovėjo jos su teta Maryte apsiašarojusios ir mojavo mums.

—    Tetą Kamą Vaitkevičienę išvežė...— pasakė mama.

Aš dairiausi po dangų — ar neskrenda lėktuvai?

—    Mamužėle, ko tu verki? Džiaukis, mus veža, o kitų ne, mus evakuos, o kiti gali čia žūti.

—    Kvailute, mus ne evakuoja, mus veža Rusijon, ir, galimas daiktas, savo Tėvynės daugiau nebepamatysime.

Aš pravirkau:

—    Taigi tau vakar ponas Žukas sakė, kad meno žmonių Tarybų valdžia neliečia, kad, jei veš, tai tik buožes, fabrikantus ir prostitutes. Nesijaudink, tikriausiai įvyko nesusipratimas, mus netrukus grąžins, juk mes padorūs ir jokio turto neturim. Tai kodėl mus veža, o šeimininkas Vinikas, kuris turi kelis namus, nieko nedirba, lupa milžinišką nuomą, žmona irgi nieko nedirba, liko?

—    Nebijokit, vaikai, rusas ne vokietis, rusai geri žmonės, per aną karą nepražuvome, duos Dievas, nepražūsime ir dabar,— ramino mama.

Tėvelis tylėjo, matyt, nė pats nežinojo, kaip mums tai paaiškinti. O man darėsi vis graudžiau.

Staiga pakvipo derva — sunkvežimis pasuko gatvele už geležinio tilto. Ten buvo prekinė stotis. Joje stovėjo begalės prekinių ešelonų. Sunkvežimis sustojo ties atdaru vagonu, kuriame buvo matyti nemaža vyrų.

—    Galite atsisveikinti, vyrai važiuos atskiruose vagonuose, nepatogu su moterimis kartu,— paliepė kažkas.

Aš ėmiau atsisveikinėti su broliais. Tėvelis su etiudininku rankose peržengė vagono durų slenkstį, mes norėjome jam šį tą paduoti ir atsisveikinti, bet vagono durys su trenksmu užsidarė, mūsų sunkvežimis pajudėjo. Broliai liko, o su tėveliu net atsisveikinti nebeleido. Mus privežė prie kito ešelono. Suvarė į gyvulinį vagoną. Čia, ant lentinių dviejų aukštų gultų, sėdėjo patalynes pasikloję žmonės. Mama ėmė prašyti, kad leistų jai nors patalynę pasiimti, nes mes nieko neturėjome. Saugumiečiai galiausiai leido mamai penkioms minutėms grįžti namo. Matyt, sunkvežimis važiavo kitos šeimos. Paprašiau mamos paimti nuotraukas.

Sargas Kutkauskas, kuriam buvo palikti mūsų buto raktai (jis nuolat vogdavo malkas iš mūsų sandėlio), atrakino duris. Jis pasakė, kad buvo atbėgusi jauniausia mamos sesuo Onytė, kuri ilgą laiką gyveno pas mus,— ji taip raudojusi, taip raudojusi... Butas atrodė baisiai, viskas išvartyta, išmėtyta. Mama čiupo paklodes, rišo į jas patalynę. Atidariusi spintą, metė ką sugriebusi, iš bufeto paėmusi šaukštų, šaukštelių, sidabrinį Sutkaus dovanotą samtį, senas nuotraukas, kurių niekas net į albumą nedėjo. Kareivis skaičiavo minutes. Mama mėtė per langą ryšulius.

—    Pasirašykit, kad paėmėt žiūronus! — su kažkokiu lapu lindo Kutkauskas.

Mama pasirašė neskaičiusi, kad tik jis atstotų. Penkios minutės. Duris vėl užrakino sargas vagis.

Prasivėrė vagono durys ir įsirito 3 ryšuliai. Mes atsidusom— grįžo mama, ir dar su kokiu lobiu! Jau ir galvą bus ant ko padėti ir kuo apsikloti.

Žmonės verkė, tiksliau — inkštė, nes niekas nežinojo, kas jų laukia. Prie ešelono dirbo vyrai, matyt, tepė ratus. Jie pašnibždom mus guodė:

—    Nenusiminkit, tuoj bus karas, tikrai bus, gal dar nespės nė išvežti...

„Nejaugi tai, kas mus ištiko, baisiau už karą?“ — nusigandau aš.

Kareivis atidarė duris ir ėmė skaičiuoti žmones. „Ot-kuda takoi malenkij rebionok?“ 13 — paklausė rodydamas į Inos Sodaitytės lėlę. Bet niekas nenusijuokė, jis pats, kai sužinojo, kad tai lėlė, tik pratarė nustebęs „Smotri!“ 14 Žurnalistas Juozas Gudjurgis, tikrinant neišgirdęs savo pavardės, paklausė:

13 Iš kur toks mažas vaikutis.
14 Tik pamanyk.

—    Kodėl manęs nėra?

Kareivis, kelis kartus peržiūrėjęs sąrašą, liepė jam lipti iš vagono.

—    Lipkite, bėkite! — ragino žmonės.

—    Kaip čia dabar be daiktų, kaip stoviu?!

Ir pasiliko. Nenujautė jis, kad tada, pagailėjęs daiktų, pats sau pasirašė mirties nuosprendį.

Vagonai trūktelėjo. Lyg milžiniškos tremtinio grandinės žvangėjo ir žlegėjo sujungimai. Matyt, formavo ešeloną. Pagaliau pradėjome važiuoti. Žmonės ėmė verkti. Raudojo visas ešelonas. Visi veržėsi prie tų keturių mažyčių, geležim apkaustytų langelių, ir daugelis paskutinį kartą žvelgė į mielus Tėvynės kampelius. Pakelėse, laukuose stovėjo žmonės, lietuviai, ir ašarotomis akimis mojavo rankomis. Kunigai laimino pravažiuojantį ešeloną.

Pasiekėme Vilnių. Vėl pajudėjome. Pradėjo temti. Ešelonas lėtai ir sunkiai pūškavo į rytus, tarytum nenorėdamas atplėšti žmonių nuo namų, Tėvynės, artimųjų...

Jau Baltarusija. Ruošėmės gulti. Tačiau... nėra išvietės. Kažkas paaukojo kibirą, kažkas paklodę, ir prie durų atitverėme uždengtą kampelį.

Už mūsų buvo saugumiečių vagonas. Pas mus prie lango gulėjo jauna moteris Kleizienė su maža dukryte Ilona. Ji buvo rusė, jos tėvas — vienas iš geriausių Kauno siuvėjų Dubošinas, ir kai saugumiečiai klausdavo pavardės, ji atsakydavo: Dubošina-Kleiza. Ji gerai kalbėjo rusiškai, tai mes kreipdavomės, kad ji paprašytų saugumiečių išleisti išvietėn.

—    Pūstite v ubornuju!15 — šaukdavo ji pro langelį, sustojus ešelonui.

—    Nešauk, negražu, dar šikniais pavadins,— pajuokavo kartą buvęs policininkas Auglys.

Kai traukinys sustodavo, konvojus atidarydavo duris ir sukomanduodavo:

—    Piat čelovek pod vagon, bystro! 16

Tiems grįžus, varydavo kitus. Sutupiam po vagonu, pasistatom apykakles, kad vienas kito nematytume, ir atliekam savo reikalus. Vieną kartą grįžta Rimantas iš po vagono ir sako:

—    Žinote, ką po vagonu susitikau? Nagi žydelį, tą patį žydelį, kuris sąrašus sudarinėjol Aš jam pasakiau: „Tai ką, rupūže, ir tu po vienu vagonu su manim šiki? Nepasisekė, bjaurybe, išgelbėti skūros? Pasirodo, tu mus į vieną sąrašą, o kiti tave — į kitą!“ Nieko jis neatsakė, tik spruko nebaigęs atlikti reikalų.

Kaip vėliau sužinojome, jo pavardė tikrai buvo Levušas.

Kažkokioje stotelėje saugumietis atidarė duris ir išgirdome komandą:

—    Prigotovte posudu dlia pišči iz trioch bliud! 17

Atsirado kibiras, Sodaitienė davė didelį arbatinį. Prie puodo pririšę virvutę, padarėm rankeną. Vėl atsivėrė durys.

—    Odin čelovek za kipiatkom, dva — za obedom!18

Trise išėjom atnešti pietų. Gavome arbatinį virinto

vandens, pusę puodo sorų košės, ant kurios buvo užpilta apkartusio aliejaus, ir kepeninės dešros, kurią dabar žmonės „šunų džiaugsmu“ vadina.

Daug kas pietų nevalgė, nes turėjo iš namų lašinių, dešrų, kumpių. Mums mama liepė kumpį ir paštetą palikti juodai dienai — ką žinai, kas mūsų laukia... Išalkusiems košė lindo neblogai, nemažai jos mums ir teko. Tačiau kepeninės visi atsisakė.

Pro šalį į vakarus važiavo ešelonai su amunicija. Kleizienė, kadangi jos gultas buvo prie pat langelio, „šunų džiaugsmą“ mėtė ant pravažiuojančio ešelono. Saugumiečiai net persisvėrę žiūrėjo, kuo mes čia bombarduojame. Pamatę, kad tai dešros, vieni kvatojo, o kiti pagrasino:

—    Budete ješčio sobirat, čto rasbrosajete! 19

15 Leiskite išvietėn.
16 Penki žmonės po vagonu, greitai.
17 Pasiruoškite indus maistui iš trijų patiekalų.
18 Vienas žmogus virtam vandeniui paimti, du — pietums.
19 Dar rinksite, ką išmėtote.

 

Mes taip dar negalvojome. „Šunų džiaugsmas“ lydėjo mus visą kelią, košę keitė — gaudavom tai perlinę, tai miežinę.

Privažiavome Sverdlovską. Aš visada eidavau atnešti pietų. Stovint prie valgyklos, staiga iš lūpų į lūpas nuskriejo žodžiai: „Karas, karas“. Linksmi grįžome į vagonus — gal mus grąžins namo? Gal mūsų ešelonas ir palydovai fronte reikalingesni? Staiga per vagonus praūžė žinia: „Vyrus veža!“ Mūsų ešelonas stovėjo, pro jį pamažu slinko vagonai su vyrais. Iš tolo perduodavo važiuojančiųjų pavardes, šeimos skverbėsi prie mažų, geležim apkaustytų langelių, kad pamatytų savo vyrą, tėvą, sūnų, brolį... Staiga atsirito balsas: Vytautas Bičiūnas... Mus leido prie langelio. Abu ešelonai gaudė kaip milžiniški bičių aviliai, nieko negalima buvo susigaudyti, moterys verkdamos šaukė, vaikai vėl klykė.

—    Saugokit Jūratę! — išgirdome tėvelio balsą ir pamatėme dalį jo veido langelyje, prie kurio spaudėsi dar keli vyrų veidai.

—    Kaip tu? Ar sveikas? Kur jus veža? — šaukė mamytė, bet vagonas nutolo...

Tai buvo paskutinis kartas, daugiau mes jo niekada — nei gyvo, nei mirusio — nebematėme.

Išvažiavę iš Sverdlovsko, išgirdome bombarduojant, manėme, kad jau ir čia atūžė karas, tačiau, pasirodo, sprogdino kalnus. Žmonės vėl aprimo. Veikti nebuvo ką, todėl moterys, kurios rankinukuose turėjo plaukų segtukų, pasisodinusios mane ant kibiro, kiekvieną dieną darydavo vis naują šukuoseną. Veidrodėlių niekas neturėjo, todėl pasigrožėti savimi galėjau tik eidama atnešti pietų— kokiame nors apdulkėjusiame lango stikle.

Rusai mus dažnai lydėdavo šauksmais „Fašisty, fa-šisty!“, o ešelonui sustojus rinko į puodus mūsų išverstas košes ir „šunų džiaugsmą“. Mus ėmė siaubas: dar tik pora dienų kai prasidėjo karas, dar čia ramu, o laisvi vietiniai žmonės elgetauja...

Traukiniui stovint jau leisdavo ir už krūmų nubėgti. Ir retkarčiais, atidarę duris, saugumiečiai sukomanduodavo: „Progulka!“ Iš visų vagonų pasipildavo žmonės. Einu kartą pro vagonus, žiūriu — chemijos mokytojas Andriukaitis, nors apžėlęs, bet tas pats žvilgsnis ir taip pat suaugę juodi antakiai. Gimnazijoje buvau jį įsimylėjusi. Per baigiamuosius egzaminus jis pasikvietė į namus mane ir Saliutę Jurjonaitę, kad tyliai ištaisytume trigonometrijos uždavinius tiems, kam grėsė dvejetai. Žiūrėdama nuotraukas, porą aš įsikišau uniformos kišenaitėn, skirton špargalkoms. Perrašėme klaidingai išspręstus uždavinius mokinišku braižu.

—    Matot, mergaitės, toks neramus laikas, jūsų klasė paskutinė, toliau — jau reformuotos. Kas blogai išsprendė, iš to matematiko nebus ir tos trigonometrijos gal jam niekada neprireiks. Tai kam dėl to palikti antriems metams?! Tegu žengia savo pasirinktu keliu,— pasakė mokytojas Andriukaitis.

Grįžusi peržiūrėjau nuotraukėles ir paėmusi žirkles visur nukirpau žmoną. Kai atėjo mūsų paimti, nuotraukėlės gulėjo albume, klijuoti nedrįsau, nes tada negalėčiau to albumo rodyti. Taigi jos vėl pakliuvo į tą pačią špargalkų kišenaitę, kartu su kitomis. Ir štai dabar, pamačiusi jį vagone, surikau:

—    Labas, pone mokytojau!

—    O! Labas, Jūrate, kaip čia mes kartu atsidūrėme? Jus juk anksčiau paėmė, o mane tiesiai iš egzaminų į vagoną, kur jau sėdėjo žmona su vaikais.

—    Tai gal jūs savo nuotraukų nepasiėmėt?

—    Argi galvoj nuotraukos!

—    O aš turiu porą mažyčių jūsų nuotraukėlių!

—    Iš kurgi?

—    Pavogiau, kai pas jus buvau...

—    Oho! Gal nors vieną gali man duoti?

—    Galiu visas atiduoti, sau vieną pasiliksiu, tik žmoną visur nukirpau.

—    Šelmė! — pasakė jis ir nusikvatojo.

Atnešiau jam visas, išskyrus vieną mažytę, kurią priklijavau ant apvalaus gražaus akmenuko, rasto po vagonu.

Laikas slinko pamažu. Jau ir važiuojant vagonų duris palikdavo atdaras. Sėdėdavau nukorusi kojas lauko pusėn. Pro šalį slinko vaizdai. Pravažiavome Uralo kalnus, matėme Volgą, kuri savo didingumu padarė mums milžinišką įspūdį, paskui pelkynai, taiga, didžiulė Novosibirsko stotis, vėl pirmyn...

Ir štai pagaliau išgirdome komandą „Vygružaisia! Prijechali!“20 Tai buvo Barnaulas. Susirinkome daiktus ir sulipome į sunkvežimius, kurie nuvežė mus į tuščią, apleistą, pilną voratinklių ir šikšnosparnių cerkvę. Pasidėjome ten ryšulius ir išėjome laukan pramankštinti sustingusių kojų. Atvažiavo vežimėlis su duona, galėjo pirkti kas kiek norėjo. Ne visi pirko, nors duona buvo puri, minkšta, iškepta didelėse apvaliose formose. Tada dar nežinojome jos vertės. Vakare su Giedre Kalnėnaite ėjome į parką. Netikėtai išgirdome nuostabius smuiko garsus. Grojo Algis Stašenis.

20 Lipkite! Atvažiavom.

Barnaulo cerkvėje mes gyvenome bemaž savaitę. Vaikščiojom tarsi paukščiai paleisti iš narvelio. Pasaulis vėl pasirodė platus, gražus. Būriavosi jaunimas. Prasidėjo pažintys. Tačiau vėl gavom komandą ruoštis, vėl krovėm mantą į sunkvežimius. Nuvežė mus į prieplauką. Garlaivio dar nebuvo, nakvoti teko lauke, ant žemės. Patvoryje pastebėjome lyg ryšulius, lyg kupstus. Bet, žiūrim, kad jie juda! Tai buvo žydai. Visi be galo liesi, susirietę, nutysusiomis nosimis, smailais smakrais, visiškai nuskurę. Taip, tai buvo išlikę gyvi Lenkijos žydai, dabar juos vežė kažkokion anglų kolonijon. Apėmė siaubas: jei jie per metus ar pusantrų pavirto šmėklomis — o juk dar karo nebuvo — tai kas gi mūsų laukia!

Rytą atplaukė garlaivis. Plaukėme Obe. Netrukus vėl išlaipino. Miestas vadinosi Kamenis prie Obės. Dar vieną šaltą naktį praleidę prieplaukoje po atviru dangumi, pagaliau gavome pastogę. Tai buvo vienintelis Kamenyje medžiais apaugęs pastatas — buvusi popo „klebonija“, dabar primenanti baraką. Pasiklojome ant grindų. Atėjo pora vietinių moteriškių, mūsiškiai puolė klausinėti, ką čia veikia vietiniai žmonės. Sužinojome, kad buvusioje cerkvėje įsikūrusi spirito varykla. Mama tuojau paklausė, ar kuri nežino, kas galėtų išskalbti patalynę. Vagone-parduotuvėje, kuris važiavo kartu su mumis iš pat Lietuvos, dar gavome nusipirkti porą gabalų muilo, bet skalbti nebuvo kur, neturėjome jokio indo. O pinigų? Pasirausę po visas kišenes, surinkome apie 100 rublių. Tuoj pasisiūlė viena. Tai skalbėjai mama padavė 2 paklodes, 2 užvalkalus, 4 užvalkalėlius, 3 ar 4 rankšluoščius, 2 naktinius marškinius, 2 vyriškus marškinius. Moteriškė viską skalbia iki šios dienos. Mama nepaklausė net kur ji gyvena, ta prižadėjo po poros dienų atnešti, be to, sakė brangiai neimsianti... Dar ir muilo gavo. Tikro muilo, o Kamenyje moterys jau senokai baltinius paupyje su dumblo paplotėliais skalbė.

— Kas pakeitė rusus?! Kas jiems atsitiko? — labiau nei dėl skalbinių aimanavo mama. Gal dėl to, kad čia Sibiras, kur carai trėmė vagis ir žmogžudžius, ta vagilka gal tų padugnių palikuonė? ..

Vėl atvažiavo dviratis vežimas su duona. Dabar pardavėja pranešė, kad vienam žmogui priklauso po 450 gramų duonos. „Kas gali per dieną suvalgyti 450 gramų duonos?“ — galvojome mes. Iki šiol 6 žmonių šeimai dienai pirkdavome kilogramą. Nesupratom, kad teks maitintis tik duona — nei sviesto, nei cukraus, nei kruopų, nei mėsos — nieko daugiau.

Barake buvo moteriškė su mažais vaikais ir broliu bepročiu iš prigimties. Namie jį prižiūrėdavo senutė motina. Vežė Sibiran seserį, išvežė ir brolį, kuris nekalbėjo, tik mykė, dėvėjo lyg chalatą, lyg suknelę, nes darydavo viską po savim. Kaip maldavo vargšė motina, kad paimtų ir ją! Paliko. Uždarytas sandėliuke, nes maži vaikai barake jo bijojo, porą savaičių jis maurojo naktimis, kaukė iš šalčio, kol galų gale nutilo visam laikui... Ten apgyvendino ir senelį Smetoną — buvusio prezidento brolį su žmona, ir tris buvusio Lietuvos kariuomenės vado Raštikio dukrytes: vyriausią Laimutę, jaunesnę Meilutę, kurios buvo nesveika kojytė, ir mažiausią Aldutę, kuri vežimėlyje vežiojama pratarė: „ma-ma, ma..ir mirė. Laidotuvėse dalyvavo visi lietuviai tremtiniai.

Aš žinojau, kad turime šiek tiek pinigų, buvau taip pasiilgusi saldumynų, kad paklausiau mamos, ar negalėčiau nusipirkti nors porą saldainiukų. Mama leido, jei tik nebus labai brangūs. Abi su Giedre išsiruošėm parduotuvėn. Paklaususios mamos, kaip paprašyti saldainių, išėjom į miestą. Nė viena nemokėjome rusiškai, todėl eidamos vis kartojome: „Pažalsta, daite mne konfet“21. Pasukome saulėgrąžų lukštais nuklota gatve, ėjome čežindamos kojomis, tai buvo neįprasta ir įdomu. Prisiminiau mamos pasakojimus apie rusus — per aną karą ji buvo Rusijoje. Pasakodavo, kaip jaunimas flirtuoja, lukštena saulėgrąžas, o lukštus spjaudo vienas kitam veidan ir juokiasi. Keisti mums atrodė ir namai, aptverti aukštomis stuobrių tvoromis su milžiniškais vartais, o prie kiekvienų vartų stovėjo žemėn įkasti suoleliai. Kiemuose riogsojo krūvos tamsių plytų, vėliau sužinojau, kad tai džiovintas mėšlas kurui, vadinamas kiziaku. Gatvės negrįstos, o šaligatviai — ant rąstukų permestos lentos, kur ne kur prikaltos vinimis, todėl, ant vieno galo atsistojęs, kitu galu netikėtai galėjai gauti kakton. Pagaliau pamatėme parduotuvę. Skubėjome prašyti:

—    Pažaista, daite mne konfeti

—    Netu 22,— atsakė pardavėja.

—    A gde? 23 — paklausiau.

—    Na bazare vybrasyvajet inogda 24,— paaiškino pardavėja.

21 Prašau, duokite man saldainių.
22 Nėra.
23 O kur.
24 Turguje kai kada išmeta.

Einame namo ir kartojame: „nabazarevybrasyvajet-inogda, nabazarevybrasyvajetinogda“. .. Grįžusi tuoj klausiu mamos, ką tai reiškia.

—    Turguje išmeta kai kada. Bet kodėl išmeta? Gal sugedusius? — nesuprato ir mama.

Tačiau tuojau prisistatė vietinė nuolatinė viešnia, kuri paaiškino, kad turgaus kioske retkarčiais duoda prekybon saldainių. Kitą dieną mama išsiruošė turgun ir mane pasiėmė — galgi išmes tų saldainių. Tik kur tas turgus? Pamatėme dar gana sparčiai einančią seną moterį. Paklausta ji pasakė einanti kaip tik turgaus pusėn.

Einam, jos kalbasi, tik aš nieko nesuprantu. Mama klausia:

—    Babuška, skolko vam let? 25

—    Sorok piat, dočenka 26.

—    A mne sorok četyre27..,— nustebusi pratarė mama.

—    A-a-a, dočenka, perežila by ty takuju žizn kak ja, i ty takaja byla by28,— atsakė moteriškė ir, parodžiusi, kur turgus, pasuko kiton gatvėn.

Priėjome turgų. Buvo šiokiadienis, kioskai, pasirodo, uždaryti, tik prie stalų stovėjo pora bobelių ir prekiavo bulvėmis. Gorčiais. Mama paklausė, kiek kainuoja gorčius bulvių.

—    Piat rublei29.

Mama susiėmė už galvos. Namo ėjome jau žinomu keliu. Iš mokyklos pasipylė vaikai. Pamatę mus, bėgo paskui ir šaukė: „Cirk prijechal, cirk prijechal!“ 30 Kur tas cirkas? Be vaikų ir mūsų, gatvėje nieko nebuvo. Viskas paaiškėjo vėliau. Mat čia visos moterys dėvėjo pilkus kanapėtus sijonus, vyžas ir baltas perkelines palaidinukes. Pačios madingiausios jas pasisiuvinėdavo rugiagėlėmis. O vyrukas, turėjęs sportbačius ir dviratį, buvo visų merginų dėmesio centre. Užtat vaikai, pamatę mus apsirengusias margomis suknelėmis, apsiavusias basutėmis, pamanė, kad atvykome su cirku.

Pakeliui į namus užsukome į parduotuvę. Lentynose puikavosi krabų dėžutės, 3 litrų skardinės žirnių su kiauliena, šampano buteliai, buvo čia ir tos kvietinės duonos.

—    Daite kilogram chleba 31,— paprašė mama.

—    Kartočku32,— ištiesė ranką pardavėja.

—    Cto? 33

—    Kartočku davaite!34 — pakartojo pardavėja.

—    Kakuju? Fotokartočku? 35 — vėl paklausė mama.

—    Ty čto? S neba svalilas? Začem mne tvoja fotokartočka, ja i tak tebia vižu, chlebnuju kartočku davai. Po ruski razgovaryvajet, a poriadka ne znajet36.

Mama paaiškino, kad mes čia dar tik kelios dienos.

—    Budeš rabotat, polučiš vot takuju kartočku,— parodė į greta stovinčią moterį, laikančią rankoje kortelę.— Vot i kupiš chleba, skolko tebe budėt položeno37.

Grįžome visai priblokštos.

Vieną dieną vežėčiomis atvažiavo smulkutė moteriškaitė ir paklausė, kas moka siūti.

—    Aš ir mano duktė,— pasakė mama.

Moteriškė liepė visiems išsirikiuoti. „Ty, ty, ty i ty, pojedete ko mne na rabotu“ 38,— baksnojo ji. Man tai priminė vergų prekybą iš „Dėdės Tomo lūšnelės“. Nurodė, kur rytoj ateiti, ir išvažiavo.

Kitos dienos rytą išsirengėm į darbą. Su mumis ėjo ir Birutė Našliūnienė. Advokatas Našliūnas pabėgo į užsienį, ją kaip žmoną išvežė, nors ji buvo su juo išsiskyrusi, tik nepakeitusi pavardės. Ji buvo farmacininkė, beje, provizoriaus Matulaičio duktė. Mano tėvai su Našliūnais buvo seni pažįstami, tai dabar mama sakydavo, jog jos seserys, kad tik leistų būti kartu. Birutė buvo linksma moteris, nuolat keldavo mums nuotaiką.

Prisistatėme tai pačiai moteriškei, kaip paaiškėjo, direktorei, kurią vėliau vadindavome Utėle. Mums su mama davė siūti tuos pilkus sijonus, kuriuos ne tik Kamenis, bet, matyt, visa Rusija nešiojo. Užbaigusios sijoną, stropiai įsiuvome kabliuką ir kilputę. Prie mudviejų priėjo vietinė rusė ir pasakė, kad taip dirbdamos nieko neuždirbsime, kad kabliukus reikią tik siūlu prikabinti — kas nusipirks, prisisius kaip reikia. Keista mums pasirodė jos pastaba. Broliai ir dar vienas žydas sandėlyje krovė skudurus. Mama tuoj pasiūlė iš skudurų atliekų siūti krepšelius, nes žmonės produktus nešdavosi net nesuvyniotus, musių aptūptus. „Bent į krepšelį įsimes nusipirkę,— aiškino mama direktorei.— Dar galima ir čiužinius siūti“,— siūlė ji. „Umnica“ 39,— pasakė direktorė. Dienos slinko, siuvome sijonus, krepšelius ir čiužinius.

25 Močiute, kiek jums metų.
26 Keturiasdešimt penkeri, dukrele.
27 O man keturiasdešimt ketveri.
28 A-a-a, dukrele, būtum tu gyvenusi taip kaip aš, ir tu tokia pat būtum.
29 Penki rubliai.
30 Cirkas atvažiavo, cirkas atvažiavo.
31 Duokite kilogramą duonos.
32 Kortelę.
33 Ką.
34 Kortelę duokite.
35 Kokią? Nuotrauką.
36 Ar iš dangaus nukritai? Kam man tavo nuotrauka? Aš ir taip tave matau, duonos kortelę duok. Rusiškai moka, o tvarkos nežino.
37 Dirbsi, gausi štai tokią kortelę.— Tai ir nusipirksi duonos, kiek tau priklausys.
38 Tu, tu, tu ir tu, važiuosite pas mane į darbą.
39 Gudruolė.

Per pietų pertrauką eidavom valgyklon, kur gaudavom nusipirkti agurkinės sriubos ir kukulių. Iš pradžių mums duodavo šaukštus, šakutes ir net peilius. Vėliau, matyt, suprato, kas mes tokie, ir ėmėm valgyti kaip visi: skystimą užsivertę išsrėbdavom, o tirščius susikasdavom burnon kas kuo — kas raktu, kas pieštuku ar vinim. Vėliau kukuliai dingo. Parduotuvėje taip pat dingo krabai, žirniai su kiauliena ir šampanas. Liko duona. 700 gramų kasdien — pagal siuvyklos išduotas korteles. Vieną sekmadienį nuėjome į turgų. Gyvenimas ten virte virė. Ko tik širdis geidžia galėjai rasti tame turguje, net rūbų: pradedant vyžomis, baigiant kailiniais.

—    Po kiek sviestas? — paklausė mama.

—    Į daiktus, į drabužius.

Stovėjome, nesuprasdamos, ką tai reiškia.

—    Į daiktus keičiu, supratai? — atsakė prekiaujančioji.

—    A-a-a, o jei už pinigus?

—    Trys šimtai.

—    Bet man reikia vieno kilogramo! Kiek kilogramas kainuoja?

— Sakiau, trys šimtai rublių! O gal tu manai, kad aš tonomis pardavinėju?!

Už dvi dirbtas savaites buvom gavusios po 50 rublių. Dėl įdomumo mama dar paklausė, kiek kainuoja kubometras malkų. 600 rublių. Slankiojom kaip pritrenktos. Eidamos namo sutikome vaikučius, kuriuos vedė, matyt, darželio auklėtojos. Visų akytės buvo traiškanotos, raudonos, visi vaikučiai sirgo trachoma.

Darbe sekėsi neblogai. Moterys vis klausinėjo, koks ten pas mus buvo gyvenimas. Mama pasakojo, jos nepaliovė stebėtis, nes apie buržuazines šalis buvo girdėjusios tik bloga. Iš to, kaip mes atrodėme, jos matė, kad sakom tiesą. Direktorė perspėjo mamą, kad neplepėtų. Bet mama nesuprato,— ji atsakinėjo į moterų klausimus nieko nemeluodama.

Dieną barake likdavo seniai ir vaikai. Visi kiti dirbo.

     Į mūsų būstą tuo metu įsmukdavo visokie valkatos, nuolat kas nors dingdavo. Kadangi Saugume mums buvo pasakyta kreiptis, jei ko reikės arba jei kas skriaus, mama nuėjo ir pasiskundė, kad vietinės gyventojos mus apvaginėja, dar ji pasiteiravo, kada gi mes gausime nuolatinę pastogę. Po poros dienų direktorė pasakė, kad mūsų šeima gali kraustytis į kolūkio užvažiuojamuosius namus. Atvažiavo lietuvis, buvęs policininkas, su jaučiais. Jis padėjo susikrauti daiktus, sušėrė jaučiams ir uždainavo: „Naši tanki bystri, idut korošo, kad nazad nemnoško, eta ničevo!“

Privažiavome nemažą namą, kuriame buvo 5 kambariai ir virtuvė. Viename kambaryje gyveno sargo šeimyna. Mums davė 2 kambarius. Viename įsikūrė broliai, kitame — mes su Birute Našliūniene. Išėjau laukan, atsisėdau ant slenksčio. Netikėtai pribėgo mano amžiaus mergaitė su didele puokšte milžiniškų pilnavidurių įvairių spalvų aguonų: „Čia tau!“ Apsiverkiau iš džiaugsmo. Čia, Sibire, kur į mus dauguma žiūri kaip į nusikaltėlius, atsirado tokia užjaučianti mergaitė. Padėkojau jai. Kalbėti dar beveik nemokėjau. „Kuo tu vardu?“ — paklausė ji. „Jūratė. O tu?“ „Valia”. Nusivedžiau ją pas mamą. Mama su ja pakalbėjo, padovanojo trikampį baltos medžiagos gabalėlį — skarutę, pakvietė dažniau užeiti. Jos tėvas ir brolis jau kariavo.

Po darbo, atsisėdusi ant slenksčio, žiūrėdavau vakarų pusėn ir rydama ašaras niūniuodavau „Lietuva brangi, mano Tėvyne. Ant kito slenksčio, netoliese, sėdėdavo Valia ir, taip pat pasisukusi į vakarus, skambiu rusišku balsu dainavo „Liubimyj gorod, možeš spat spokoino“ 40. Ateidavo ji pas mus, išsitiesdavom ant gultų su kvapniais čiužiniais. Mat direktorė mamai „už racionalizaciją leido pasisiūti didžiulius maišus, kuriuos prikimšome šieno, ir jau turėjome puikius gultus. Mama pasakodavo, pasakodavo rusiškai, ko nesuprasdavau, paklausdavau, ką pasakydavau neteisingai, ji pataisydavo. Taip mokiausi rusų kalbos.

40 Mylimas mieste, gali miegoti ramiai.

 

Kai sužinojome, kad ant Obės kranto yra pirtis, kas savaitę eidavome maudytis. Su leidžiamu šaltu vandeniu lėkdavo gyvos žuvytės, o su karštu — gatava žuvienė: pasisūdyk ir srėbk, matyt, labai galingų siurblių būta.

Tame bute būtų buvę visai neblogai, tačiau kankino daugybė blakių. Tuoj išmarginom visas sienas, o kad nebūtų taip matyti, mudu su Rimantu ėmėm piešti. Paprasčiausių akvarelinių dažų ir šerinių teptukų gavom kanceliarinių prekių parduotuvėje. Rimantas ant savo kambario sienos nupiešė Lietuvos kunigaikščius, o virš langų ir po jais — Lietuvos pilis. Aš išdekoravau moterų kambarį— nupiešiau Birutę, aplink langus ir gale lovos— gėlių girliandas. Tai buvo 1941 metų rudenį. O 1956-ųjų pavasarį, kai grįžę iš šiaurės gyvenome Bijske, mano vyrui darbo draugai pasakė, kad Kamenyje yra įdomus namas. Kai nuplaukė į Kamenį, jam parodė buvusius kolūkiečių užvažiuojamuosius namus — dabar mūsų kambariuose gyveno sargienė su sūnum Miša, sienas jie baltindavo, o mano ir Rimanto piešinius saugodavo...

Sargas ėmė prašyti, kad nupieščiau jų rachitiko sūnelio Genos portretą. Berniuką nupiešiau gana vykusiai, keliomis pozomis. Tas vargšelis paprastai dėvėdavo tik trumpą, bambos nepridengiančią berankovę. Kojytės kaip lankas. Kiti maži Kamenio vaikučiai jei ir nešiodavo kelnytes, tai jų užpakalis ir priekis būdavo taip prakirptas, kad drabužėlio nepridirbtų. Prisimenu, atvežė kartą kolūkiečiai arbūzų, matyt, parduoti. Didelių, prinokusių. Sukrovė sandėliukan ir užrakino. O virš durų vienos lentos nebuvo. Sargienės pirmo vyro sūnus Miša sako Rimantui: „Diadia, podsadi!“ Mes nesupratom, ką tai reiškia, tada jis parodė, kad Rimantas jį ant pečių užsikeltų. Rimantas išpildė prašymą. Miša traukė arbūzus ir perdavinėjo man. Paskui susėdome virtuvėje prie stalo, Gena ant stalo, Miša pjausto arbūzus, visi kertame net ausys kruta. Gena vis gniaužo pirštukus ir prašo „dai“, suvalgo — ir vėl ,,dai“. Vienas stalo kraštas buvo pasviręs, ir iš Genos kranelio suvirškintos arbūzų sultys siaura srovele tekėjo ant grindų. Tuoj ir mes, prisivalgę arbūzų, pradėjome lakstyti laukan. Nesupratom, kad tai buvo pirmoji mūsų vagystė.

Sargą pašaukė kariauti. „Saugok Geną, jei kas jam atsitiks, negrįšiu“,— pagrasino jis žmonai ir, pasiėmęs mano pieštus sūnaus portretukus, išvažiavo. Liko šeimininkė su dviem mažais vaikais ir karve Maša. Vieną kartą Gena užsivertė ant savęs kunkuliuojantį virdulį ir kiek pasikamavęs mirė. Netrukus vargšė moteris gavo pranešimą, kad žuvo vyras.

Vieną sekmadienį turguje sutikome dvi Kamenyje nematytas moteris, kurios sakėsi atplaukusios iš Barnaulo. Jos buvo lietuvės, tad ėmėme klausinėti, ką dar iš lietuvių Barnaule pažįsta. Sužinojome, kad ten atvežta Verutė Viiėniškienė, mamos brolio Antano Namiko duktė su mažu sūneliu Jurginu, kaip mes jį vadinome, nors iš tikrųjų jo vardas buvo Jurgis. Antras sūnelis—Gintaras ten mirė. Verutės vyras gydytojas Jurgis Vilėniškis buvo atskirtas nuo šeimos ir nuvežtas į lagerį. Kamenyje gyveno jo brolis Jonas. Tik jis galėjo prašyti, kad Verutei butų leista persikelti į Kamenį, nes mes negalėjome įrodyti, jog esame giminės. Jono prašymą Saugumas patenkino, Verutė su Jurginu apsigyveno Jono Vilėniškio šeimoje. Jokių dokumentų neturėjome, tik pasus atstojančius popieriukus, kuriuose buvo pažymėta, kad jie išduoti tremtiniui tokiam ir tokiam vietoj paso, kad tas tremtinys neturi teisės išvykti iš nurodytos vietos ir kartą per mėnesį privalo atvykti į Saugumą registruotis. Saugume kiekvienam buvo užvestos kortelės su nuotraukomis. Nuėjome kartą registruotis, atėjo ir pagyvenusi aukštaitė pavarde Leikutė. Komendantas klausia:

—    Kak tvoja familija? 41

—    Mana pamilija, ponuli, Leikutė.

Tas varto korteles, pagaliau ištraukia vieną ir sako:

—    Lei-ku-vie-nė?

—    Ne, ponuli, taigi sakiau — Leikutė, šitei būk tu man durnam, nagi Leikuvienė tai mana bralia žmana.

—    Brata žena? 42

—    Taigi taigi, supratai visgi!

—    No eto tvoja fotokartočka? 43

—    Ne, gi šita kartočka mana bralia žmanas, a mana versk toliau.

—    Dalše? Možet eto tvoja? 44

—    Vot čia jau mana kartočka.

41 Kaip tavo pavardė.
42 Brolio žmona.
43 Bet šita nuotrauka tavo.
44 Toliau? Gal šita tavo.

 

Vienas nemokėjo lietuviškai, kitas — rusiškai, bet susišnekėjo. Komendantūroje susitikdavom su kitais lietuviais. Kartą pasigedome Kocinienės ir Valionienės. Žmonės kalbėjo esą jos pabėgusios Lietuvon. Bet kaip bėgti nemokant rusiškai?! Tačiau kažkas prisiminė, kad Kocinienė yra rusė, ištekėjusi už žydo, juvelyrinės parduotuvės savininko.

Atvažiavusi Verutė pasakojo, kaip Barnaule laidojo viengungį lietuvį inžinierių, pavardėj ji neprisiminė. Atvažiavo, sako, komendantas — valdžios atstovas, atsivežė medinį lovį. Įdėjo lavoną, ant viršaus uždėjo lentą, tik niekaip užkalti negali, visaip niurko įnirusįjį, bet tas vis išlenda. Nutarė drožles iškratyti. Bevartant lavonas prasižiojo ir sublizgėjo auksiniai dantys. Pamatęs komendantas suriko: „Auksą po žemėm? Niekada. Čia valstybės turtas!“ Atsinešė reples, išlupinėjo auksinius dantis, susižėrė kišenėn. Uždėjęs lentą, apžergė ją, kad nenukristų, ir nuvežė užkasti. Nepamiršo grįžti viengungio daiktų. Rinkdamas juos vis kartojo: „Įstatymo vardu imu, įstatymo vardu išvežu!“ Niekas nedrįso prieštarauti valdžios atstovui.

Mes iš čigonų išsinuomojome mažą kambarėlio ir virtuvytės namelį Tobolsko gatvėje. Atvažiavo kartą direktorė ir liepė mūsų šeimai sėsti vežiman. Atsisėdom, nukorėm kojas ir važiuojam, nežinodami nei kur, nei ko. Privažiavom plytinę. Nuėjo Utėlė kontoron, grįžusi sako:

—    Eime, dabar čia dirbsite!

—    Bet mes nenorim!

—    Norit nenorit niekas jūsų neklausia, toks mano nuosprendis, čia pataisos darbų darbovietė. Nelaikėte liežuvio už dantų, padirbėsite už dyką, tada žinosite. Dar plepėsite — kalėjiman patupdysim! — Sušėrė botagu arkliui ir nuvažiavo.

Plytinės administracija mums paaiškino, kad turėsime dirbti, ką brigadininke nurodys. Algų niekas mums nemokės, gausime duonos normą, dubenėlį „pochliobkos“ ir kiek nori druskos. Brigadininke nuvedė mus prie krosnių, kur buvo degamos plytos. Jas reikėjo iš krosnių ištraukti, išvežti su karučiu ir sukrauti į rietuves. Vieni jas traukė, kiti vežė, treti krovė. Man teko karštas plytas rankomis traukti iš krosnies. Pirštinių viena pora mėnesiui. Kad ir brezentinės, jos jau pirmą dieną suplyšo. Rankoje atsivėrė žaizdos, kurių nebuvo nei kam, nei kuo gydyti. Ten pat dirbo du lenkai: Kovalskis — buvęs kariškis ir Slonskis — buvęs rašytojas. Jie jau žinojo, kad tuoj bus paleisti namo. Kovalskis, kurį mes vadinome rabinu,— mat buvo apžėlęs barzda ir dėvėdavo kažkokį keistą iki žemės apsiaustą — beveik nieko nedirbdavo. Į darbą ateidavo laiku, atsisėsdavo atsirėmęs į plytų krūvą ir snausdavo prieš saulutę. Mama padarė jam pastabą, nes jis priklausė mūsų brigadai. O jis flegmatiškai atsakė: „Jei aš nors pirštą pajudinsiu Tarybų Sąjungos naudai, laikysiu, kad padariau nusikaltimą. Plytų krūvas priimdavo brigadininkė. Įskaitytą krūvą ji pažymėdavo stačiai padėdama vieną plytą. Kovalskis ant poros krūvų paguldydavo brigadininkės pastatytas plytas ir, pašaukęs ją, priduodavo kaip savo sukrautas. Jiedu pasiūlė mamai ir Našliūnienei fiktyviai su jais susituokti, kad galėtų išvežti iš šio pragaro. Bet mama nesutiko, nes bijojo, kad musų, vaikų, tokiu atveju greičiausiai neišleistų.

Kaimuose liko vien moterys, vaikai ir seniai. Talkinti kolūkiečiams veždavo miestų gyventojus. Išvažiavo Vaidevutis. Teko vykti ir mudviem su Rimantu, tiesa, į kitą kolūkį. Pasiėmėm miegamąjį maišą, pasiūtą iš brolių antklodžių, ir išvažiavome. Kolūkyje iš karto sukrėtė toks vaizdas: valgykloje, pasistatęs tuščią dubenėlį, sėdėjo senučiukas ir laukė eilės prie langelio, kur pilstė sriubą. Prie senuko pribėgo vaikėzas ir kapt dubenėlį jam iš panosės. Vargšelis net aiktelėjo ir ėmė prašyti, kad tas atiduotų jam indą.

— Kam tau, seni, balanda?! Tu vis tiek greit nudvėsi, o man dar viskas prieš akis! — šaukė vaikėzas.

Mus apėmė siaubas — tokia nepagarba senam žmogui! Vaikėzas prasispraudė prie langelio, jam jau įpylė sriubos, padavė gabalėlį duonos. Rimantas neištvėrė, priėjo prie vaikėzo. „Atiduok senukui,— griežtai pasakė jis. Vaikėzas dar šaipėsi, tačiau kai Rimantas vėl pakartojo tą patį, matyt, išsigando augaloto devyniolikmečio, grąžino senukui sriubą ir duoną. „Prakeiktas fašistas!“ — prakošė jis ir išmovė iš valgyklos. Senukas padėkojo Rimantui, nusiėmė kepurę, persižegnojo ir ėmė valgyti.

Man davė arklį su vežėčiomis, Rimantui šakes ir liepė paskui kitus važiuoti kviečių iš lauko vežti. Pakrovė Rimantas vežimą, aš suraginau arklį „no-o-o-o!“ Tas atsisuko, pažiūrėjo į vežimą ir nė negalvoja traukti. „Gal vargšeliui per sunku?“ — pagalvojau pamačiusi, kad ant jo nugaros nėra kailio, o pro užsidėjusią storą plutą varva pūliai. Arkliai, kaip ir žmonės, kariavo. Liko tik akli, šlubi ar ligoti. Tačiau buvau pastebėjusi, kad rusai visada susikeikia ragindami arklius. Pamėginau ir aš: „No-o-o! Ridiska i kapusta!“ Arklys trūktelėjo, vežimas pajudėjo. Kviečių varpos buvo geltonos, stambios. Maži vaikučiai ėjo lauku po du vilkdami krepšį ir rinko likusias ant žemės varpas. Brangus, oi brangus, tada buvo kiekvienas grūdas. Ir mes jau supratome duonos vertę. Prisiminėme, kaip tėvelis sakydavo: „Duona yra viskas, su duonos kąsniu galima visą pasaulį valdyti“. Mus tada tik juokas imdavo. Jis mokėjo vertinti duoną — studijuodamas Petrapilyje, eidavo 14 kilometrų pas kažkokį kunigą sriubos valgyti, nes buvo revoliucija, buvo badas.

Pagaliau leido važiuoti namo. Uždarbį — po 5 kilogramus grūdų — gausime Kamenyje. Atsisėdome ant grūdų, važiuojame ir kalbamės su Rimantu: kaip būtų gerai parsivežus grūdų bent kišenėse! Kad taip būtume žinoję, maišiuką būtume pasiėmę: prisipiltume, išmestume pakeliui, vėliau ateitume pasiimti, ne taip jau daug tų kilometrų. Susimaltume, košės išsivirtume. Gal į kelnių klešnes prisipilti? Nors po truputį, nes abiejų kelnių apačios buvo gumutėmis sutrauktos. Bet verčiau neimti — jei patikrintų, tada kalėjimas. O gal ir mamužėlė būtų nepatenkinta vogtais grūdais? Gal tuo mes nuskriaustume kitus, dar didesnius vargšus nei mes, jų dabar tiek daug. Prieš akis iškilo išsekę, apsiskarmaliavę vaikai su didžiuliais krepšiais. .. Arklys kulniavo pamažu, senas, matyt. Jam irgi buvo labai sunku. Vežėjas sustabdė arklį — tegul pailsi.

—    O jūs, vaikeliai, eikit prisiskinti saulėgrąžų, pasivaišinkit,— pasakė jis mums.

Kiek akys užmato geltonavo dar žydinčių saulėgrąžų laukas. Prisilaužėme galvų, pilnų stambių, riebių grūdelių. Vėl pajudėjome. Lukštenant saulėgrąžas, kelias neprailgo. Horizonte pasirodė Kamenio gaisrininkų bokštas. Tarpais išlipdavome, kad arkliui būtų lengviau. Vežėjas buvo senas, tylus žmogus. Jis žinojo, kad mes rusiškai beveik nemokam, gal todėl ir nekalbino. Miestas visai priartėjo. Grūdų priėmimo punktas buvo už miesto, tai mes pasakėme, kad jau lipame. Žmogelis atsisuko:

—    Grūdų nepaėmėte?

—    Ne, gausime namie,— atsakė Rimantas.

—    Garbingi žmonės! — atsisveikindamas pasakė kolūkietis ir nusitraukė kepurę.

Grįžę papasakojome mamužėlei.

—    Kad ir labai sunku mums gyventi, bet pasielgėte teisingai. Kuo blogesni kiti, kurie neturi galimybės pasisemti grūdų? Gal tos kelios jūsų nepaimtos saujos išgelbės mirštantį nuo bado.

Mums buvo gera, kad nepasidavėm pagundai. Visi gyveno labai varganai. Štai kaimynė Galaidina pasakojo, kad šią žiemą už 40 kilometrų nuo Kamenio, kolūkyje, kur gyveno jos sesuo, buvo badas. Kolūkis plano neįvykdė, visą derlių privalėjo atiduoti valstybei. Sau nieko negalėjo pasilikti. „Išgirdau žmones šnekant, kad tame kolūkyje, kur mano sesuo su šeima gyvena, badas. Nors pati su 3 vaikais be vyro jau treji metai vargstu, bet pridžiovinau džiūvėsių, susirišau į skarelę ir išėjau sesulei padėti. Einu, sako, per kaimą, širdis dreba — visur tylu, nei šuo kur loja, nei žmonių balsų girdėti. Pradariau duris — sėdi prie stalo svainis ištinęs, sakytum, atsipenėjęs, o ant rusiškos krosnies trys vaikučiai kaip šešėliai — pirščiukus burnytėn susikišę kraują čiulpia. Susverdėjau, nesitikėjau pamatyti tokį šiurpų vaizdą. „Kokia tu graži, kokia riebi!“ — šniokšdamas prie manęs artėjo svainis. Stumtelėjau, jis nugriuvo, vaikai mykė, tiesdami į mane pragraužtus, kruvinus pirštukus. „Kur mano sesuo?“ — šaukiu. „Numirė, mes ją jau suvalgėm“. Sviedžiau džiūvėsius ant stalo ir išbėgau. Vėliau sužinojau, kad visi jie išmirė: svainis džiūvėsių prisivalgęs, o vaikeliai — iš bado. Negalėjau tų vaikučių paimti, nes mano pačios namie trys alkanos burnos laukė... Galaidina turėjo 3 mažus vaikus—Vanią, Kolią ir Mašą, kurią mes vadinom Maryte. Ateidavo tie vaikeliai pas mus ir nustebę apžiūrinėdavo mus ir mūsų daiktus. Kai aš išskleidžiau skėtį, vaikai išsigandę atšoko, o kai paaiškinau, kam jis reikalingas, tai visą laiką prašydavo: „Teta, duokite skėtį pa-sinešioti!“ Išskleisdavo ir pasikeisdami vaikščiodavo aplink namą. Kartą aš išsiėmiau savo raudoną rankinuką pasigrožėti. Pamačiusi jį Maša išplėtė akis, čiupo jį ir pabučiavo. „Dievulėliau, kaip gražu, dievulėliau, kaip gyva nemačiau tokio grožio!“ — čiauškėjo mergaitė. „Kai važiuosiu Lietuvon, padovanosiu tau tą rankinuką“,— pasakiau aš. Maša netikėdama žvilgčiojo tai į mamą, tai į mane. Mano mama stovėjo šypsodamasi prie krosnies ir sidabriniu samčiu maišė kopūstienę.

Plytinėje dirbti nebegalėjau, nes per alkūnes pritraukė rankas. Paguldė ligoninėn, ten jas sugipsavo ir tempė bintais. Rankos išsitiesė. Su manim gulėjo tokia linksmuolė senutė. Kartą viena rusė, atėjusi lankyti dukters, pavaišino tą senutę iš Alma Atos atsiųstais obuoliais. Ta prakandusi sako: „Viešpatie, koks skanus pomidoras! Niekada tokio nevalgiau!“ Iš tiesų Altajaus krašte nebuvo jokios obels. Obės pakrantės buvo apaugusios serbentų ir šaltalankių krūmais. Mus stebino tai, kad vietiniai plaukia per upę uogauti, užuot parsivežę serbentų daigų ir apsisodinę visus patvorius. Stebino ir tai, kad jie braido purvynus, neišsigrindžia gatvės, bent jau kiekvienas prie savo namo, kai aplinkui daugybė akmenų.

Kai grįžau iš ligoninės, mama prašė direktoriaus, kad man duotų lengvesnį darbą. Tas tik nusikeikė: „Buožės prakeikti!“ Netrukus jis gavo šaukimą į frontą. Eina galvą panarinęs, o Kovalskis jam sako: „Pan direktor, nesikrimsk, tavęs šitame fronte neužmuš!“ Tas net išsišiepė. „Na, o japonų fronte tave tikrai užmuš!” — pridūrė jam pavymui. Į darbą eidavom gana toli, iš vieno miesto krašto į kitą. Einame per aikštę, o Birutė, bulvių prisivalgius, tik drykst, drykst — orą gadina.

—    Birute, ką tu darai! — piktinasi mama.

—    „Perekati pole“ leidžiu! — kvatojasi ta.

Druskos nusipirkti galėjai tik atstovėjęs milžinišką eilę. Stovime kartą su mama eilėje, man pradėjo vidurius pūsti. Žinodama, kad čia lietuviškai niekas nesupranta, sakau mamai:

—    Eisiu laukan orą pagadint.

Staiga atsisuko priekyje stovintis vyriškis kaimiškais kailiniais:

—    Labas, ponios, tai tamstos lietuvės būstą?

Paraudusi išlėkiau laukan, bet pamačiusi, kad jis nekreipia jokio dėmesio, grįžau.

—    Iš kur tamsta? — paklausė mama nematytą lietuvį.

—    Iš kaukaza.

—    Kada jūs atvažiavote iš Kaukazo? — nustebo mama.

—    Dabar, šindei.

—    Kuo gi?

—    Nag su valteli.

Pasirodo, jis atplaukė iš kolūkio, t. y. kolchozo, kuris lietuvio kaimiečio lūpose virto kaukazu.

Registruojantis Opulskis pasipasakojo, kad jis dirba akmenų skaldykloje, ten esą neblogi uždarbiai ir malkų žada duoti nusipirkti, ir dar kaip specavalynę veltui duoda vyžas. Mama kitą dieną pasakė direktoriui, kad mes einame dirbti kitur. Ir išėjome. „Teisman atiduosiu! — šaukė direktorius, bet mes nekreipėme į tai dėmesio. Nežinojom tada mes įstatymų jam suteiktos galios. Bet jis nespėjo savo galia pasinaudoti — išėjo į karą, ir netrukus žmona gavo „pochoronką“.

Dirbome kalkakmenių karjeruose. Su kirtikliais atskeldavom akmenų luitus ir kraudavom juos į krūvas. Vėliau juos veždavo ir sumesdavo tiesiai ant ledo, o pavasarį plukdydavo su lytimis. Per pietų pertrauką vyrai susėsdavo parūkyti ir pradėdavo patį maloniausią pokalbį. Antai vienas sako:

—    Būdavo, parvažiuoji namo, mama priverda cepelinų, paspirgina lašinių su svogūnais, įdeda grietinės... Įsiriti tokį cepeliną kaip paršą bliūdan, užsipili tuo padažu, šakute pragnybi, iš vidaus sultys tik čirkšt!.. Garuoja, nosį kutena. Skanumėlis! Bet argi tada vertinom?!

—    O mano mama blynų — tokių storų prikepdavo. Prikrauna krūvą... Pasmeigi šakute, irgi į panašų padažą kyšt! Liežuvį gali praryti! Sako, per aną karą vokietis tokių blynų apsiėdęs numirė...

Niekas nė nešypteli.

—    Jei taip alkanam tokių blynų, žarnos apsiverstų,— prideda kažkas.

Paskendę prisiminimuose, ryjame seiles, mintys slysta nuo cepelinų prie blynų, prie karštos duonos su sviestu, šilto pieno, balto sūrio su medumi... Žarnas traukia, dar negreit namo, kur laukia pagal korteles pirktas normuotas gabalėlis kvietinės duonos. Jei tą dieną nenusipirksi, kitą — negausi. Todėl mudu su Rimantu iš vakaro užsiimdavom eilę. Pasiklausi, kas paskutinis, ir guliesi greta griovyje, nes jei pamatytų milicija — išvaikytų. Rimantas, truputį pamiegojęs, keisdavo mane, paskui ateidavo Vaidevutis. Rytą būdavom vieni iš pirmųjų.

Prasidėjo žiema. Karjerus užpustė sniegas — tik atkasi ir vėl užpusto. Namie šalta. Kubometras malkų kainavo 600 rublių. Kur juos gausi? Eidavom gatvėmis ir vis dairydavomės — ar nepamatysim pagaliuko, skiedros ar vėjo genamo popierėlio. Uždarbis baigėsi, pūgos nerimo.

Mama susipažino su klubo darbuotojais. Direktorius sutiko priimti ją dekoratore, o Rimantą — dailininku apipavidalintojų. Klubas jau vadinosi teatru, nes iš Tūlos, Kalugos ir Leningrado į mūsų miestą evakuavosi daug pagyvenusių aktorių. Jie pradėjo statyti pjeses. Mama su Rimantu piešė dekoracijas, siuvo kostiumus. Medžiaga daugiausia iš cerkvės — tai brokatas ir siuvinėti popų rūbai. Mama pasirūpino, kad dekoratorium priimtų ir Mažosios Lietuvos dailininką Adomą Braką. Tačiau jam ten nelabai sekėsi. Jis buvo grafikas ir per visą savo darbo laiką tenupiešė vieną portretą „Dekabristams“. Beje, ir tas buvo panaudotas tik užkulisiuose perkūnijai vaizduoti... Brakas buvo doras žmogus, Lietuvos patriotas, bet su keistenybėmis. Jis niekam neleido jo vadinti ponu. Sakė, kad žodis „ponas“ iš lenkiško „pan“, tad jau geriau esą jį vadinti latviškai — kungu. Taip ir vadinome. Brako žmona ir vienas sūnus repatrijavo Vokietijon. Jį patį su sūnum Tautvydu išvežė į Altajaus kraštą. Taigi ir jis atsidūrė Kamenio mieste. Brakas sakydavo:

—    Hitleris Belzebubas, todėl aš ir nevažiavau Vokietijon. O Stalinas tikras durnius: išvežė kultūringus žmones ir neteko daugybės protingų draugų, kurie būtų oi kaip pravertę!

Kartą mamą nesulaukė Brako darbe vieną dieną, kitą. O Galaidinos vaikai, grįžę iš mokyklos, pasakojo, kad jų mokytoja šnipą pagavo. Trečią dieną kungas Brakas pagaliau pasirodė.

— Tai durniai, tai velniai! — nesitvėrė jis apmaudu.— Einu aš užvakar iš ryto į darbą, saulutė kyla virš priešgaisrinės bokšto, ant šakelės zylytė čik čirik... Nuostabu! Išsiėmiau pieštuką, manau, tuoj eskizą pasidarysiu. Vos pradėjau piešti, prisistatė kažkokia kvailė ir klausia, ką piešiu. „Nu, vot... nu, korošo... nu... krasivo,“ — aiškinu. Ta sako man: „Poidiom!“, aš ir einu, nes ji griežtai įsakė, o jei įsakinėja, matyt, viršininkė. Ir žinote kur ji mane nuvedė? Į Saugumą! Saugumiečiai liepė pasėdėti, kol viršininkas turės laiko. Ta boba vis kažką mala maskoliškai. Išsėdėjau ant suolo visą dieną, įsinorėjau valgyti. „Kušat nado“,— sakau, o jie man: „Podoždioš“. Naktį pašaukė mane pas viršininką — ir kas jie per žmonės, kad reikalus nakčia tvarko — tas ir sako: „Dai portfel!“ Padaviau, pavartė mano eskizus ir klausia: „Počemu risuješ?“ „Korošo, krasivo, hm... hm... saulė, ptička, vot.vėl aiškinu aš. Vis tiek nuvedė rūsin. Išlaikė dar dieną. Atnešė vandens. Pernakvojau dar naktį. Rytą vėl nuvedė pas viršininką. Tas atidavė man portfelį ir nusijuokęs pasakė: „Na ulice risovat ne nada“, ir paleido.

Nutariau išeiti iš skaldyklos ir aš. Bet viršininkas nesutiko išleisti. Mama vėl kreipėsi į Saugumą, prašė, kad mane išleistų mokytis — mat aš nepilnametė ir noriu mokytis meno studijoje. Prašymą patenkino. Pradėjau lankyti meno studiją — ji ten vadinosi „Izostudija“. Ją lankė ir Rimantas. Ten dėstė labai geri, kvalifikuoti dailininkai, evakuavęsi iš Leningrado. Jie sakydavo, kad mudu su Rimučiu teikiame vilčių. Be to, prancūzė, mažutė moteriškaitė, kurią mes vadinome Pirštinaite, mokė mane skambinti pianinu. Muzika — sena mano svajonė. Laiko užteko, o už tuos 30 rublių, kuriuos jai reikėdavo mokėti, vis vien nieko nenupirksi.

Verutę Vilėniškienę klubo direktorius priėmė rekvizitore. Dar prašė, kad mama ir sargą surastų iš mūsiškių. Jis negalėjo atsidžiaugti — žmonės dirba nuoširdžiai, klusnūs, neatsikalbinėja ir negirtuokliauja.

Žiauri Sibiro žiema vis smarkiau rodė savo galią. Šiltos aprangos neturėjome. Rimantas, tiesa, turėjo iš Kauno atsivežęs pas mus gyvenusio pusbrolio Daumanto puskailinius. O aš visą laiką vilkėjau pilkais karakulčios kailinukais, kurių priekis tampant akmenis nusitrynė ir liko plika oda. Su jais atrodžiau kaip beždžionė, nuplikusiu pilvu. Ant galvos užsigobdavau užvalkalą su tautišku raštu. Apsiaudavau čekiškais zomšiniais batukais, ant viršaus užsimaudavau virvelines vyžas, kaip darbo avalynę gautas akmenų skaldykloje. Iš mano vyžų niekas nesijuokė, nes aš nebuvau vienintelė. Tik ta skara buvo neįprasta — matyt, dėl jos, kai eidavau į studiją, vaikai bėgo paskui, mėtė į mane sušalusius arklio gurvolius šaukdami: „Lalartina, židovka, židovka!“ Man buvo be galo skaudu.

Mama teatre, stalių dirbtuvėje, prisirinkdavo pagaliukų ir skiedrų, kurių užtekdavo tik vandeniui susišildyti. Kambario sienos ir lubos buvo storai apšerkšnijusios, karojo varvekliai. Puiki dekoracija „Sniego karalienės“ rūmams! Pradėjome sukti galvas, kur gauti kuro. Vietiniai pavasarį prisigaudydavo Obėje rąstų, kiti prisi-ruošdavo žiemai kiziako. Eidami registruotis Sauguman, akimis ieškodavom kokio nors kuro. Prie aukštų sibirietiškų vartų stovėdavo suoleliai, ant kurių gražiu oru rusės mėgdavo sėdėti — saulėgrąžas lukštenti, paplepėti arba viena kitai galvą pautėlinėti. Beje, utėlinėjimo jos mielai imdavosi, atsisakydavo tik tų, kurių galvos buvo švarios: „Neinteresno“,— atsakydavo tokiai. Mes taip pat sėsdavomės ant to žemėn įkalto suolelio, įsikibę už apačios išjudindavom ir keldamiesi traukdavom jo kojas. Ištraukę palikdavom stovėti. Grįždami namo tik kapt už suolelio ir nešamės. Štai ir kuras kelioms dienoms! Mama kažką iškeitė į puodynę lajaus — juo gardindavom bulvienę. Iš aguročių prisivirėm košės, kuri atrodė be galo skani, kad ir be cukraus. Kad neprarūgtų, išpilstėme sandėliuke ant lentutės tokiais blynais ir sušaldėme. Cukraus nuo Lietuvos laikų nebuvome matę. Kartą atėjo Galaidina ir pasakė, kad prie jos namo guli kolūkio rąstai, tačiau jau koks trejetas metų kaip jų niekas nejudina. Kadaise juos saugojęs jos vyras, kolūkis jam mokėdavęs už tai po kibirą bulvių kas mėnesį, tačiau vyras jau seniai miręs.

— Gal paimam po rąstą? Jūsų vyrai ir man padėtų— mano vaikai maži, jie tokio rąsto nė nepajudins...

Tai buvo vienas iš baisiausių vakarų mūsų gyvenime. Mudvi su Birute vaikštinėjom po gatvę ir saugojom, kad kas neužkluptų — pamačiusios ką nors įtartina turėjome sukosėti. Rimantas su Vaidevučiu įnešė vieną rąstą į Galaidinos trobą. Vaikai tuoj čiupo pjūklą ir ėmė jį pjaustyti. Lauke smarkiai snigo, sniegas turėjo užkloti mūsų nusikaltimo pėdsakus. Broliai, paėmę antrą rąstą, tempė mūsų virtuvėn. Tačiau jis, o varge, netilpo, galas liko lauke. Reikėjo pjauti rąstą pusiau. Staiga pasirodė raitelis. Mes apmirėm. Dabar galas — už pavogtą degtukų dėžutę baudžiama kalėjimu, o kiek gausime už rąstą? Bet raitelis, kuris pasirodė besąs milicininkas, tik paklausė mums visai negirdėtos pavardės, o gavęs atsakymą, kad nežinome, spūstelėjo kulnais arklio šonus ir nujojo. Mama pravirko. Jam, matyt, nerūpėjo jokie rąstai, o gal jis pamanė, kad jie mūsų. Rąstą supjaustėme, kalades sukrovėme rūsyje. Įsidrąsinome — jei milicininkas nieko nesakė, tai moterėlės tikriausiai nė nežino, kad tie rąstai valdiški. Rimantas su Vaidevučiu pirmiausia juos perpjaudavo, paskui dalimis sunešdavo vidun. Kambaryje darėsi vis šilčiau, nuo lubų pradėjo varvėti ir dideli lašai neretai pataikydavo pakaušin ar už apykaklės.

Pagaliau mama susitarė su direktorium, kad Vaidevutį priimtų teatro sargu — vis šilumoje, o už atlyginimą vis tiek nieko nenusipirksi. Nuėjo jis pas akmenų skaldyklos viršininką, padėjo ant stalo pareiškimą ir tą pačią dieną jau dirbo teatre. Pasakojo, kad viršininkas šaukė: „Sudit budu!“ Bet ne jis pirmas mus teismu gąsdino. Galaidina patvirtino, kad už savavališką išėjimą iš darbo iš tikrųjų gali teisti, bet dažniausiai už tai atskaito 20 procentų iš atlyginimo. Dėl to mes visai nesijaudinom.

Artėjo Kalėdos. Ir štai pasiuntinė iš teismo atnešė kvietimą. Tą dieną mes rengėmės pirtin. Vaidevutis nuėjo tiesiai į teismą, o mama nusprendė eiti po pirties,— paklausysianti, kaip jam priteis procentus mokėti. Grįžo mama raudodama:

— Vaidevutį nuteisė kalėti. Sutikau jau gatvėje, kareivių varomą. Paklausiau, kur jį veda, konvojus pasakė, kad kalėjiman, kur turės išbūti 4 mėnesius. Vaidevutis sakė beveik nieko nesupratęs, daugiausia kalbėjęs akmenų skaldyklos direktorius. Nubėgau teisman, ten paaiškino, kad jis turės 4 mėnesius kalėti Barnaulo mieste, nes Kamenyje kalėjimo nėra. „Nieko, pasėdės, bus pamoka kitiems, nes labai jau pasileidote, atrodo, įstatymai jums negalioja,— pridūrė teisėjas.

Tai buvo 1941 m. gruodžio 15-oji. Vėliau sužinojom, kad prieš pat Naujuosius Metus visus kalinius pėsčius varys 200 kilometrų į Barnaulą. Aktorė Generalova davė senus mirusio vyro veltinius, vilnones kojines ir pirštines. Mama turguje kažką iškeitė į kailinukus. Kailinukai, matyt, buvo traktorininko, nes blizgėjo lyg nulakuoti. Pirmą kartą gavome po 200 gramų cukraus, sudėjome jį Vaidevučiui. Išvarė konvojus brolį Barnaulan, ir dingo jis kaip į vandenį. Kur tik mama nesikreipė, kur nerašė — iš visur gaudavo atsakymą: „Tokio nebuvo ir nėra“.

Naujuosius Metus nutarėm sutikti teatre, stalių dirbtuvėje. Bufete gavome nusipirkti morso, t. y. rožiniais dažais nudažyto ir sacharinu užsaldinto vandens, mėtiniu glajumi apteptų meduolių. Stalių dirbtuvėje dirbo 2 seniukai: vienas Petrovičius, kitas Kalistratovičius. Jų pavardes tikriausiai tik kasininkė žinojo. Kalistratovičius gyveno su dukterimi, kuri dirbo valgykloje ir nupirko jam butelį degtinės. Kalistratovičius kalbėdavo švogždamas, nes, kaip pats sakė, jo gerklė buvo sidabrinė. Mat jaunystėje iš pavydo papjovęs savo žmoną, paskui persipjovęs sau gerklę, bet gydytojai įstatė jam metalinį vamzdelį ir išgelbėjo. Už žmogžudystę buvo ištremtas su maža dukrele Sibiran visam laikui. Kalistratovičius dar atnešė raugintų kopūstų. Stalių dirbtuvėje buvo šilta, mama staliuką užtiesė paklode. Kalistratovičius degtinę pastatė prie radiatoriaus, kad truputį atšiltų. Susėdome aplink stalą, ant kurio stovėjo dubenėlis su kopūstais ir meduoliai, o ąsotyje morsas. Užplūdo prisiminimai iš Lietuvos. Ar taip sutikdavom Naujuosius?! Kalistratovičius patrynė delną delnan ir jau norėjo paimti butelį, kai tą pat sekundę butelis cinktelėjo ir degtinė susigėrė į drožles... Išmušė dvylika. Džiaugėmės, kad baigėsi baisūs, atnešę mums nelaimes ir skurdą 1941-ieji. O kokie bus naujieji? Visi buvom kupini vilčių, tik labai trūko tėtytės ir Vaidevučio.

Studijoje mokėsi toks Vašia Konešovas. Jis puikiai piešė ir globodavo mane — priėjęs vis rodydavo, kokias klaidas darau. Vakarais ilgai neidavom namo. Salėje vykdavo spektakliai, aš visus buvau po keletą kartų mačiusi, todėl sėdėdavau fojė, o Vašia įsitaisydavo greta, paimdavo mano ranką ir sakydavo: „Na, ką tau pasakyti, juk tu vis tiek nieko nesupranti...“ Tylėdavom akimis

Šypsodamiesi vienas kitam. Bet vos tik salėje pasigirsdavo plojimai, Vašia paleisdavo mano ranką ir sprukdavo tolyn murmėdamas: „Neįsižeisk, taip reikia...“

Prisimenu vieną šventinį vaikų rytmetį. Tuo pat metu pirmame aukšte vyko kažkoks užfrontėje likusių atsakingų darbuotojų suvažiavimas. Bufete jiems pardavinėjo saldainius ir meduolius. Pusalkaniai vaikeliai paraudusiomis nuo šalčio nosytėmis scenoje dainavo „Spasibo rodnomu Stalinu za sčiastlivoje detstvo“, tačiau bufeto durys jiems buvo uždarytos — jie galėjo tik varvinti seilę prispaudę prie stiklo nosytes ir rankytes. Saldainius šlamščiantys atsakingi darbuotojai, matyt, tikrai buvo „atsakingi“, nes sugebėjo išsisukti nuo fronto. Į karą jau buvo imami beveik vaikai. Ne kartą, ten pat, klube, susirinkdavo šešiolikmečiai berniukai, pašaukti kariauti. Pašaukti mirti. Laukdami komisijos, sėdėdavo jie su mamom ant plačių klubo laiptų ir snausdavo galvas padėję joms ant kelių. Tėvai jau kariavo, atėjo jų eilė. Motinos niūniuodamos lingavo. Jų žvilgsniai buvo pilni skausmo. Jos jau nebeverkė, ašaros jau buvo išraudotos.

Atėjo Kovo aštuntoji. Mane kamavo angina, bet grįžusi mama pasakė, kad buvo susirinkimas, o dabar vyks pasilinksminimo vakaras. Paklausė, ką aš veiksiu — eisiu kluban ar būsiu namie? Aš — namie?! Niekada! Apsirengiau šiltai ir visi išsiruošėm kluban. Čia jau buvo susirinkę aktoriai. Jaunesnysis Brakas — Tautvydas grojo akordeonu, visi šoko. Užgrojo „pliasovają“. Senis direktorius apsmukusiomis kelnėmis, pupsėdamas kaip ežiukas, suko ratą, paskui sustojo prie senutės storulės valytojos ir patrepseno kviesdamas ją šokti. Ta tik ūktelėjo, ištraukė iš rankovės nosinaitę ir pasileido ratu, o jos neprilaikomos krūtys siūbavo ir lepsėjo. Man patiko, kad direktorius nesididžiuodamas šoko su valytoja. Brakas užgrojo suktinį. Mes su Rimantu pradėjom šokti. Mus pasekė aktoriai, patiko jiems mūsų suktinis.

Grįžau namo pakilios nuotaikos. Mama su Birute rūkė. Kartą viena likusi namie pabandžiau ir aš. Galva apsvaigo. Ūžė skraidantys lėktuvai. Užsimerkiau. Atrodė, tarsi gulėčiau pievoje prie aerodromo, mintys klydo Lietuvon. Taip kasdien, visiems išėjus, užtraukdavau dūmą ir atsigulus svajodavau. Buvo gera, nors gerklę kuteno kosulys. Pradėjau rūkyti.

Aktorius Volžinas pasiūlė mamai kraustytis į jo buto virtuvę aktorių bendrabutyje. Volžinas kažkokiame spektaklyje vietoje „Kolchoz — smert kapitalizmu susimaišęs pasakė „smert komunizmu, už tai ir buvo ištremtas iš Kalugos į Sibirą. Kalugoje mirė jo žmona, vaikai bijojo susirašinėti su politiniu tremtiniu, o jis, nenorėdamas jiems pakenkti, neieškojo jų ir nieko apie juos nežinojo. Gyveno vienas su savo geriausiu draugu Ralfu — dideliu vilkiniu šuniu. Virtuvė buvo tokia didelė, kad mes ten pasistatėme dvejus gultus. Ant platesniųjų miegojome mudvi su mama, ant šiauresniųjų — Rimantas. Aš pradėjau dirbti aukle pas režisierių Gončiarovą, jo žmona buvo latvių kilmės aktorė Valerija Kampe. Jie turėjo šešerių metų mergytę Leročką. Kadangi jie gyveno tame pačiame bendrabutyje, tai mane pakviesdavo, kai jiems reikėdavo išeiti. Jie buvo neblogai įsikūrę. Ant stalo visada stovėdavo vaza su sausainiais ir saldainiais. Man net silpna darydavosi žiūrint į tuos saldainius, tačiau šeimininkai niekada jų nepasiūlė.

Laikas bėgo. Pavasaris buvo nuostabus. Išsimainę į šiokius tokius daiktus, pasisodinome bulvių. Dar ir žirnių pasisėjome. Kai ledai išplaukė ir vanduo pradėjo nešti rąstus iš aukštupio, Rimantas pasiskolino valtelę ir prigaudė rąstų malkoms. Į sieną atremta jau stovėjo didelė krūva malkų, pilkų, blizgančių. Aš kiekvieną vakarą atnešdavau po šimtą naščių vandens — ir bulvėms, ir žirniams. Na, o jie — lyg atsidėkodami — puikiai augo. Džiugu buvo žiūrėti. Tik kai susėsdavom prie stalo, mama persižegnodavo ir giliai giliai atsidusdavo — trūko Vaidevučio. Tačiau mes jau baigėme įprasti prie minties, kad jo nebėra tarp gyvųjų. Kartą ateina pas mus kungas Brakas ir sako:

—    Aš žinau, kur Vaidevutis.

Pašokome kaip įgelti.

—    Pas daktarę Aleknienę.

—    Tai kodėl neina namo? Dieve, kas jam? — klausinėjom.

—    Jis nepaeina, reikės parvežti...

Tuoj pat visi nulėkėm pas Aleknienę. Kėdėje ant ratukų, su kuriais išvežė paraližuotą Aleknienės uošvį, sėdėjo mano brolis. Taip, tai buvo Vaidevutis! Nors sutikus gatvėje tikrai nepažinčiau. Atrodė jis labai nusipenėjęs, žandai išsipūtę, net blizga. Pamatęs mus pradėjo verkti. Jis kažką mykė, o per skruostus sruveno ašaros...

—    Kas tau, Vaidevuti? — apkabinusi jo kojas, raudojo mama.

Verkėme visi.

— Jis paraližuotas ir sutinęs,— paaiškino Aleknienė.— Negali kalbėti — gerklė taip pat paraližuota.

Tuoj kažkas surado dviratį vežimą, kuriuo vietiniai vežiodavo viską, ko nepajėgdavo panešti. Parsivežėme Vaidevutį namo. Oras buvo šiltas, saulėtas, o jis su veltiniais. Kai norėjome nuauti, paaiškėjo, jog kojos taip ištinusios, kad veltinių jokiu būdu nenutrauksi. Pasirodo, ir ligoninėje brolis su veltiniais gulėjo, nes juos supjausčius nebūtų buvę kuo apauti išleidžiant namo. Rimantas perpjovė veltinius. Tvokstelėjo pūvančios mėsos smarvė. Po žaizdas ropinėjo stambios, geltonos utėlės. Aleknienė įspėjo, kad jis ištinęs nuo bado, tad maitinti reikią po truputį, atsargiai. Kumpis ir paštetas sulaukė Vaidevučio. Mes vėl, antrą kartą, gavome po 200 gramų cukraus, kuris vėl atiteko Vaidevučiui.

Pasirodo, jis buvo lageryje, žymimame ATK Nr. 1. Kirto medžius. Beje, mama iš ten buvo gavusi atsakymą, kad tokio šiame lageryje nebuvo ir nėra. Ten gyveno tremtiniai lietuviai. Kai jis taip nusilpo, kad eidamas pargriuvo ir nepajėgė atsikelti, prižiūrėtojai jį sumušė ir nuvilko pas moteriškę, gyvenusią miške, nedidelėje trobelėje. Surašė aktą, kad jis girtas, kad jį nugirdė ten gyvenantys lietuviai, ir liepė tai rusei kaip liudytojai pasirašyti. Tačiau moteriškės būta sąžiningos — ant to akto pasirašyti ji atsisakė. Tada prižiūrėtojai iš lagerio atvežė gydytoją žydą, kuriam liepė patvirtinti jo girtumą. Gydytojas, apžiūrėjęs Vaidę, akto irgi nepasirašė pareiškęs, kad kaliniui nuo nusilpimo paraližuota gerklė ir kūnas ir kad jį reikią guldyti ligoninėn. Taip ir paguldė Vaidevutį lovon su visais veltiniais. Apžėlęs barzda ir ūsais, išpurtęs Vaidevutis buvo labiau panašus į senuką, negu į dvidešimtmetį jaunikaitį. Valytoja ir slaugė Dusia Samsonova priėjusi klausdavo: „Gal ką padėti, seneliuk?” Kai prieš išeidamas iš lagerio jis nusiskuto, Dusia pravirko: „Vaikeli, mano toks pat sūnus fronte, o aš tave seneliuku vadinu!..“ Vaidevutis apėjo visus kabinetus ir surinko parašus, kad kalėdamas daugiau nenusikalto. Tačiau iš kalėjimo ligoninės pats išeiti jau nepajėgė. Valytoja teta Dusia davė kelionei rublį ir litrą perlinės košės, komendantas — duonos normą, o kaliniai — porą žalių bulvių, kurias jis iškart sugraužė. Teta Dusia dviračiu vežimėliu nugabeno jį į prieplauką. Įsitvėręs turėklų, trapu pasikėlė garlaivin ir susmuko be sąmonės. Kai atsigavo, buvo jau tamsu, garlaivis pukšėjo link Kamenio. Praeinančiųjų brolis prašė padėti atsikelti, tačiau vyriškis, nesupratęs jo murmėjimo, pasiūlė rublį, jei pasakysiąs, kur gavo nusipirkti degtinės. Rytą pajuto silpnumą, skrandis buvo tuštutėlis. Prisiminęs, kad turi rublį, laiptukais nušliaužė triuman į valgyklą. Sukaupęs jėgas, atsisėdo ant kėdės, padavėja atnešė vienintelį patiekalą— kopūstienę. „Ėmiau palengva srėbti,— pasakojo Vaidevutis.— Pripuolė padavėja ir pradėjo rėkti, girdi, žmonės laukia, o jis taip ilgai su lėkšte sriubos terliojasi. Kai mėginau paskubėti, sriuba ėmė bėgti per nosį. Pamačiusi tai padavėja nustūmė mane nuo kėdės...“

Laivas priplaukė Kamenį. Nežinia iš kur gavęs jėgų, Vaidevutis atsikėlė, pasiekė krantą ir priėjęs gaisrinės bokštą parkrito. Jis buvo nutaręs eiti pas gydytoją Aleknienę, nes žinojo, kad ji dirba poliklinikoje, tad niekur kitur neišsikels, o mama jau seniai žadėjo kraustytis aktorių bendrabutin. Anksti rytą pažadino budintysis, manydamas, kad jis girias. Brolis, įsikibęs į bokštą, šiaip taip atsistojo ir pasiekė Aleknienės namus.

Iš valgyklos pirkdavom agurkinę sriubą, skystimą nusrėbdavom patys, o tirščius atiduodavom Vaidevučiui. Iš pažįstamos pardavėjos nupirkau hamaką, pakabinome jį medžių paunksnėje ir paguldėme ligonį. Aš dėjau ant kojų kompresus, žaizdos palengva ėmė trauktis. Po truputį pjaustėme kumpį — plonomis plonomis riekutėmis — ir maitinome išbadėjusį Vaidevutį. Kumpis jį taip viliojo, kad niurnėdamas prašė vis dar ir dar. Aš aiškinau, kad jam daug valgyti negalima, kad vis tiek ir kumpis, ir paštetas, ir cukrus, ir sūdytas sviestas skirtas tik jam. Bet jis vis prašė, tiesiog reikalavo. Kartą įsiutęs aiškiai nusikeikė. Aš neištvėrusi pasakiau:

— Kalbėti negali, o keikiesi taip aiškiai!

Jis pravirko. Kartą parėjusi iš lauko pamačiau tokį vaizdą: brolis sėdi ant žemės prie spintelės, greta jo guli kumpis ir peilis. Matyt, taip norėjo to kumpio, kad įstengė atsikelti, prieiti iki spintelės, pasiimti peilį, bet atsipjauti jau nebepajėgė.

Gegužės 14 buvo Vaidevučio gimimo diena. Nupirkau 3 litrus morso ir įpylusi į butelį padaviau jam. Išgėręs vieną butelį, pradėjo reikalauti dar. Aš įspėjau, kad jam negalima, tačiau brolis tokiu maldaujančiu žvilgsniu prašė, kad neiškentusi nusileidau. Vakare jam pakilo temperatūra. Atėjo Aleknienė ir pasakė, kad tikriausiai bus viskas, nes aš jį pergirdžiusi. Pasislėpiau sandėliuke ir meldžiau Dievą išklausyti manęs, neatimti brolio dabar, kai jis jau čia, su mumis. Rytą temperatūra nukrito ir jam atleido gerklę, jis galėjo laisvai ryti ir net aiškiai kalbėti, tai buvo lyg koks stebuklas. Verkėme iš džiaugsmo.

Netikėtai mano kairė koja labai ištino, ėmė skaudėti, visai negalėjau paeiti, pakilo temperatūra. Mama slaugė mane, keisdavo kompresus. O čia dar Rimantas ėmė skųstis gerklės ir ausies skausmais, prasidėjo ausies uždegimas, o gerklėje kilo votis. Vargšelis gūrinėjo apsirišęs galvą, linguodamas ir dejuodamas. Vaistų nebuvo. Mama jam dėjo sėlenų kompresus. Vargšė mūsų mamužėlė, belakstydama nuo vieno prie kito, taip nusivarė, kad, kai jau man pasidarė geriau, ji paprašė:

—    Jūružėle, nurenk mane...

Atsargiai nuvilkau suknelę ir aiktelėjau — tik dabar pastebėjau, kokia ji liesa. Atsigulusi tuojau užmigo. Miegojo neramiai, blaškėsi, matyt, labai pakilo temperatūra. Kitą dieną nuvežėme ją ligoninėn. Iš likusių namie trijų aš buvau stipriausia. Ligoniams reikėjo geresnio maisto. Pasiėmėme Vaidevučio kelnes ir išėjome su Rimantu į turgų. Ten priėjo jaunas vyrukas ir paklausė, kiek prašome. Išgirdęs, kad du šimtus, jis pasiteiravo — gal sutiktume paimti pienu. Mielai sutikome. Sužinojęs mūsų adresą, jis pasakė, kad kiekvieną rytą jo sesutė atneš po puodynę pieno, pasiėmė kelnes ir nuėjo. Nespėjome nė paklausti, kur jis gyvena. Pasidarė baisu. O jei neatneš? Kur ieškoti? Grįžome niūrūs, nėjome nė mamos lankyti. Kitą rytą ėmė smarkiai loti Ralfas. Pribėgau prie durų ir pamačiau moterį su mergaite. Moteris laikė kokių dviejų litrų puodynėlę.

—    Ar jūs būsite tie lietuviai, iš kurių mano sūnus vakar kelnes pirko?

—    Taip! — apsidžiaugiau aš.

—    Tai va, atvedžiau dukrelę, kad žinotų, kur pieną nešti.

Pamačiusi Vaidevutį, paklausė, kas jam. Kai pasakiau, kad tai mano paraližuotas brolis, moteris ėmė guosti:

—    Nieko, jaunas, pasveiks. O mano sūnelis jau grįžo iš fronto. Atkariavo. Sušaudytas kaip rėtis, sulopytas kaip ubago sermėga, pamatytumėt, koks baisus jo kūnas, kai nusirengia. Bet gyvas, paleido, ačiū Dievui, visam laikui. Gal Dievas pasigailėjo, geras jis labai... O tėvas dar kariauja. Dar vis žinelę gauname, po svetimus kraštus bastosi, nė pavadinimų neištariame. O jums, vaikai, pieno duosiu, kiek suderėjote, ir dar atnešiu 50 rublių. Gaila man jūsų. Gal už tą pieno gurkšnelį, kurį duosiu jums viršaus, mano Vasenkai fronte Dievulis duonos plutelę numes. O jūs, vaikai, nebūkite tokie patiklūs. Priviso dabar visokių parazitų, vagių ir apgavikų. Saugokitės.

Kiekvieną rytą palikdavome ant suolelio tuščią puodynėlę ir rasdavome pilną. Dabar, išgraibę iš agurkinės tirščius Vaidevučiui, dar pienu užbalindavom, ir patys duoną baltintu virintu vandeniu užsigerdavom.

Nebereikėjo man eiti pas Leročką, nes tėvai išvažiavo gastrolių, pasiėmė ir mergaitę. Grįžo iš ligoninės mama. Pasveiko Rimutis. Susėdę prie stalo persižegnodavom ir pagalvodavom apie tėvelį. Ar gyvas? Ar gauna valgyti? Ar sveikas? Gal jam dabar labai labai sunku, nes girdėjome, kad visi vyrai lageryje. O kas dedasi lageriuose, žinojome iš Vaidevučio.

Vaikštinėjom po žaliuojantį daržą ir džiaugėmės. Na, dabar jau bado nebaisu. Bulvienojai vešlūs, žirniai jau megzti pradėjo, mama maišelį avižų nupirko — kai būsime laisvesni, nunešim malūnan, kad kruopų padarytų. Ir malkų priskaldyta, krūva net blizga saulės atokaitoje. Kad dar kokią vištą nusipirkus! Rojus būtų, kaip Lietuvoje!

Staiga gavome kvietimą atvykti į komendantūrą. Sunerimome. Nuėjo mama. Grįžusi pasakė, kad mus kažkur veš.

— Tikriausiai koks įsakymas gautas,— spėliojo mama, nes kai klausdavom, už ką mus išvežė, Saugume atsakydavo: „Pagal specialų įsakymą“, o kai norėdavom sužinoti, kiek čia teks būti, atsakydavo: „Iki specialaus įsakymo.

Įsakyta mūsų šeimai per dvi dienas susiruošti ir birželio 22 būti prieplaukoje. Birutė Našliūnienė liko Kamenyje. Kaip važiuoti su tokiu ligoniu? O gal nuveš kur geriau? įvairiausios mintys knibždėjo galvoje. O malkos? Kur jas dabar dėti? Na, jas gal pavyks parduoti... O bulvės, žirniai? Ką ten valgysim? Kas valgys mūsų sodintas bulves? Vagys, tinginiai, kurie net gatves akmenimis išsikloti tingi, braido purve iki kelių vos palyja... O gal veš namo ir nebereikės nei tų bulvių, nei tų žirnių. .. Baimė rungėsi su viltim. Baisiausia buvo ta nežinia. Vis tiek kelionei reikia maisto, nors džiūvėsių Vaidevučiui. O kaip pienas? Kaip surasti tą moterį? Gal sužinojusi, kad mus išveža, ji nesirodys, nes štai jau antra diena niekas pieno neatneša. Pradėjo lankytis „kup-čiai“ — mat mama kaimynėms pasakė, kad parduoda 2 sukneles (vieną mano šilkinę, kitą savo vilnonę), 2 poras mano batukų. Juodus mano batukus iš karto iškeitėm į 5 kepalus duonos ir supjaustę krosnyje sudžiovinome. Paskutinius mano batelius paėmė kaimynė, likau visai basa. O ji, pakišusi, kaip sakė, pradžiai, 700 gramų duonos, išėjo iš namų ir taip iki mūsų išvažiavimo nepasirodė. Nuostabųjį mano skėtį mama iškeitė į kilogramą kviečių, Valiūtės dovanotą segę —į puskepalį duonos. Už vilnonę suknelę prašė 400, už šilkinę — 300 rublių. Atėjo dvi rusės, pasimatavo ir nupirko šilkinę suknelę. Po poros minučių sugrįžo kita, paprašė leisti pasimatuoti vilnonę. Apsivilko ir movė per duris sakydama, kad mes ir taip brangiai nulupome. Stovėjome apstulbusios. Daugiau, atrodo, nebebuvo ką parduoti, nes rusės nepirko nei šviesių suknelių, nei šviesių medžiagų — kuo jas skalbsi? Kiti drabužiai buvo apnešioti, dar liko mamos žuvies odos batukai labai aukštu kulniuku, juoda vakarinė suknelė, tetos Onytės siuvinėtas nuostabus chalatas, geltoni šilkiniai mamos naktiniai marškiniai ir kreminis gipiūras, kurį čiupinėdamos rusės sakydavo: „Galima būtų panaudoti kaip tinklelį nuo uodų, tik skylės per didelės..

Iš hamako Rimantas padarė neštuvus. Susikrovėme mantą į vežimą, užkėlėme Vaidevutį su neštuvais, atsisveikinome su Volžinu, palikom jam bulves ir žirnius, ir išvažiavome. Prieplaukoje viską išsikrovę turėjome laukti garlaivio. Aš buvau nusipirkusi naminės tabokos, sukimšau ją į seną kojinę ir paslėpiau, kad mama nerastų.

Rytą, žiūrim, eina moteris su dukterimi ir sūnum, kur kelnes pirko, ir akimis kažko ieško. Pamatė ir apsidžiaugė:

—    Ačiū Dievui, radome. Nepykit, kad paskutines dienas neatnešėm pieno: sužinojom, kad jus išveža, tai nutarėm, jog kelionei bus geriau sviestas, varškė... Štai ir pririnkau,— padavė daugiau kaip kilogramą sūdyto sviesto ir gabalą varškės, suspaustos kaip mūsų, lietuviškas, sūris.

Padėkojom.

—    Gal negana? Gal duoti pinigų? Tiesa, aš neturiu, bet galėčiau pasiskolinti,— lyg prasikaltusi kalbėjo moteris.

Mus sujaudino jos sąžiningumas: vieni naudojosi proga ir vogė, kiti rūpinosi, kaip mums padėti. Mama pinigų atsisakė, dar kartą padėkojo už sviestą ir varškę ir atsisveikinom.

—    Ji man priminė jaunystę, tikrus rusus — tokius, kokius aš pažinojau anksčiau,— pasakė mama.

Mes vežėmės maždaug kibiro talpos dėžę druskos — sunkiai supirktos, ilgose eilėse išstovėtos. Ką gali žinoti, kada prireiks. Mama sakė, kad per aną karą ypač brangi buvo druska ir degtukai. Pernakvojome po atviru dangumi dar vieną naktį. Slankiojom po prieplauką. Žiūrime, ateina Galaidina su Maša. Kol Galaidina kalbėjosi su mama, Maša man vis tvirtino: „Lietuvon jus veža, pamatysit, kad Lietuvon! Aš įrodinėjau, kad ne, ir staiga toptelėjo mintis: rankinuko jai reikia, mano nuostabaus raudonojo rankinuko, kurį pažadėjau jai atiduoti, kai važiuosiu į Lietuvą. Pasakiau mamai, pasitarėm ir nusprendėm padovanoti mergytei tą rankinuką. Pasiraususi ryšuliuose, ištraukiau dovaną ir padaviau Mašai. Jos akytės sublizgo, puolė prie savo mamos žvilgsniu klausdama: imti ar neimti?

—    Ką gi, imk, jei dovanoja. Padėkok,— pasakė Galaidina.

Maša stipriai stipriai priglaudė rankinuką prie krūtinės, pakėlė į dangų melsvas akytes, iš kurių pabiro krištolinės ašarytės, ir pabučiavo rankinuką.

—    Ne rankinuką, o tetą Jūratę bučiuok,— paliepė Galaidina.

Ta čiupo mamužėlės ranką, ėmė ją bučiuoti, paskui puolė prie manęs, pabučiavo skruostan, vėl puolė bučiuoti rankinuką. Mums buvo gera ir graudu. Mergytės džiaugsmas buvo didžiausias atpildas. Galaidina paklausė, kada mus išveš. Mama pasakė, kad, matyt, ne šiandien.

—    Na, eime, laikyk savo turtą. Neduosiu nešioti, kol neužaugsi.

—    Gerai, mamyte,— atsakė mergaitė ir pasišokinėdama dingo su savo mama tarp žmonių.

Kitą rytą atsibudome anksti, kamavo nežinia, be to, ir miegoti ant ryšulių nebuvo labai patogu. Staiga vėl pamatėme Galaidiną su visais vaikais. Vaikai stūmė dviratį vežimėlį.

—    Čia jums už gerą širdį,— pasakė ji.— Įdėjau pusmaišį bulvių, truputį džiūvėsių, gabalėlį sviesto, gabalą muilo. .. Tai viskas, ką turime... Bet mes kaip nors, o jums kelionėje, ypač su ligoniu, oi kaip pravers...

Nenorėjome imti, bet Galaidina buvo neperkalbama.

—    Jei ne jūsų vaikinai, iš šalčio būtume galą gavę. Duok Dieve jums laimingai pasiekti namus. .. Tik aš netikiu, kad jus veža namo. Namo lieptų patiems važiuoti. ..

Netrukus sunkiai pūškuodamas atplaukė garlaivis. Vakare jau buvome Barnaule. Barnaulo teatre kažkas sužinojo, kad mus atvežė, ir atėjęs administratorius siūlė mamai pasilikti, sakėsi su komendantūra susitarsiąs. Gydytojas Levinas apžiūrėjo Vaidevutį:

—    Žinote, organizmas jaunas, būna, kad, pasikeitus klimatui, tokie ligoniai pasveiksta. Jei galite, nusipirkite degtinės ir masažuokite.

Mama, teatro administratoriaus padedama, gavo dėžę degtinės. Vaidevutį apžiūrėjo dar viena gydytoja — vietinė rusė. Ji pasakė:

—    Galiu jus pradžiuginti: jis dar serga ir tuberkulioze. Ilgai netemps — pats nesikankins ir jūsų nekankins...

Mama niekaip negalėjo apsispręsti:

—    Na, kaip, vaikai, ar liekam Barnaule, ar važiuojam? — klausinėjo ji.

Mes kaip vienas prašėme: važiuojam, važiuojam! Nutarėm važiuoti. Tačiau su tokiu ligoniu niekas mūsų nenorėjo priimti į vagoną. Pagaliau Daugys Teodoras ir žydai broliai Ulijamperiai pakėlė triukšmą: su tokiu ligoniu reikią pirmiausia leisti į vagoną. Ir patys įkėlė neštuvus į pirmą pasitaikiusį vagoną. Jame buvo ir Verutė su visa gausia Vilėniškių šeima.

Vėl prasidėjo kelionė. Važiavome į rytus, tai rodė, kad ne namo. Nors kai kas raminosi — esą mus veš per Ameriką, nes vakaruose vyksta karas.

Sutikome ir daugiau pažįstamų: buvusį Keramikos mokyklos mokytoją ir direktorių Juozą Žilvitį su šeima, buvusį žurnalistą Juozą Gudjurgį, kadaise Vokietijoje Lietuvos pasiuntiniu dirbusį Vladą Masiulį su žmona ir dviem sūnumis. Vienas iš sūnų — Jurgis labai gražiai grojo akordeonu. Traukiniui sustojus, jaunimas pievelėse šokdavo, o aš sodindavau brolį ant puodo, paskui bėgdavau to puodo šveisti prie balos ar upelio, kad tik mažiau priekaištų girdėtume vagone. Man tada buvo 18 metų. Ir aš norėdavau šokti.. . Mūsų vagone-važiavo daug sulenkėjusių lietuvių: Vladas Kaziela, kuris man simpatizavo, Stratavičių ir Pachlevskių šeimos. Buvo čia ir Kazlų šeima su mažais vaikais. Jie jau buvo užsiveisę utėlių, kurios laisvai ropinėjo gultais ir atakavo kitus vagono keleivius. Kadangi nei išsiskalbti, nei nusiprausti nebuvo kur, jos pradėjo mus graužti. Laimė, kažkokiame miestelyje nuvedė pirtin, kur vyrus aptarnavo moterys, o moteris — vyrai. Ten išsiprausėm, o drabužiai nukeliavo į utėlių naikinimo kameras. Traukiniui sustojus, žmonės klausinėdavo druskos, tačiau mes parduoti nenorėjom, nes bijojom patys be druskos likti.

Vieną dieną Žilvitis atnešė mamai raštelį, rašytą tėvelio ranka. Tai buvo mažytė popieriaus skiautelė su žodžiais „Esu Sverdlovskaja oblast Garinskij rajon selo Gari počt.-ja 239/10 471/ kv.“ Žilvičiui jį padavė kažkoks vyras, klausinėjęs, ar nėra žinančių, kur Vytauto Bičiūno šeima. Dar tas vyras pasakė, kad tėvelio lageris be teisės susirašinėti. Tačiau jis buvo gyvas!

Pravažiavome Krasnojarską, Kanską, Taišetą. Pagaliau sustojome Zajarsko miestelyje, ant Angaros kranto. Iškrovėme daiktus ir neštuvus su Vaidevučiu patvorin. Pradėjo lyti. Rimantas, padėdamas rašytojui Sužiedėliui nešti daiktus, išlindusia iš dėžės vinim kiaurai persidūrė delną. O Vaidevutį reikėjo slėpti nuo lietaus. Vėl pagelbėjo Daugys ir Ulijamperiai — nunešė brolį prie būdelės, mes suieškojom lentų, atrėmėm jas į tą būdelę — ir štai pastogė nuo lietaus. Patys sėdėjome ant ryšulių, kuriuose buvo visas mūsų turtas. Atėjo naktis. Mamytę apklojome antklodėmis, o mudu su Rimantu, susigūžę, šlapiais drabužiais užgulėme mantą, kad kiaurai nepermirktų. Naktį atsibudau nuo skausmo: kvėpuojant dūrė po abiem mentikauliais. Palei tvorą ėjo kelias, ant to kelio buvo išrikiuoti vyrai, visi siauromis akimis, atsikišusiais skruostikauliais, pro juos nešinas žibintu ėjo karininkas. Žibinto šviesa iš apačios apšvietė išrikiuotų jakutų, kaip vėliau sužinojau, veidus. Visi jie man atrodė baisūs. „Viešpatie, kas tai? — sudejavau aš.— Gal man jau velniai rodosi?“ Alsuoti darėsi vis sunkiau. Jakutai, gavę komandą, nužygiavo. Vėl liko tik juodas dangus su šviesiu ruoželiu horizonte — tuoj švis. Įkvėpdama suvaitojau iš skausmo. Mama pridėjo ranką man prie kaktos:

— O Dieve, tu visa degi! — sušuko ji persigandusi.— Argi negana vieno gulinčio neštuvuose?! — dejavo vargšė mano mamą.

Išaušus leidosi ieškoti daktaro. Nuo Angaros pakrantės į aukštą kalną, ant kurio ir stovėjo miestelis Zajarskas, ėjo ilgi mediniai laiptai. Ant to kalno buvo medpunktas. Mamytė su Rimantu nutempė mane tenai. Paguldė į švarią minkštą lovą. Dieve, kaip gera po metų vėl atsigulti į baltai paklotą tikrą lovą! Ji stovėjo prie lango, pro kurį švietė skaisti saulė. Netrukus atėjo gydytoja, apžiūrėjo mane, timptelėjusi nutraukė plonytę auksinę grandinėlę, nuo kurios nukrito kryželis.

—    Pasiimk savo talismaną,— pasakė ji man ir atsisuko į mamą:

—    Jai abipusis plaučių uždegimas.

Mama maldaujamu žvilgsniu prašė pagalbos. Tačiau gydytoja pasakė, kad vaistų jokių nėra, viskas atiduodama frontui, ji galinti tik suleisti kamparo. Gavau aš tą injekciją ir ramiai užmigau. Atsibudau nuo triukšmo: durimis trinksėjo sena žydė, už rankos laikanti mažą garbanotą mergaitę. Atsisėdau. Marškiniai šlapi nuo prakaito, bet punkte buvo šilta, alsuoti vėl lengva. Žydė lakstė nuo lovos prie lovos klausinėdama, kada bus laisva vieta, ir šaukė: „Mano Zininkę ant sulankstomos lovelės! Čia ir taip smarvė!“ Pribėgusi prie mano lango, plačiai jį atidarė. Pūstelėjo vėjas, ir aš pajutau, tarsi kokia šalta ranka ėmė glostyti nugarą. Atsiguliau ir apsiklojau antklode. Salti drėgni marškiniai nemaloniai prigludo prie kūno.

Išmainiusi puslitrį degtinės į viščiuką, mama išvirė sultinio, pamaitino Vaidevutį ir truputį atnešė man. Valgyti nenorėjau — net išsvajotojo viščiuko. Kūnas degte degė. „Reikia ją guldyti ligoninėn“,— girdėjau šnekant. „Nukirps plaukus, tokie gražūs“,— pasakė kažkas. Man pasidarė baisu, ne, ne dėl sveikatos, o dėl plaukų. Kaip aš būsiu plika?! Naktis praėjo kaip slogutis. Rytą atėjo gydytoja. „Guldom į ligoninę!“ — girdžiu, o pati nė rankos pakelti negaliu, tik daužausi iš vieno lovos krašto į kitą — taip atrodo vėsiau, lengviau. Mamos balsas maldauja: „Daktare, padėkit!“ „Aš ne Dievas. Turėtume raudonojo streptocido, gal ir išgytų, jis tiesiog stebuklus daro“,— atsako kitas moteriškas balsas. Gydytojai išėjus, aš paprašiau mamos:

—    Mamužėle, nukirpk mano lokonus ir padėk, pasveikusi juos prie skarelės prisitaisysiu, peruką pasidarysiu, vis ne taip baisu kaip plikai vaikščioti...— nebegalėjau daugiau kentėti, nes garbanos tiesiog degino kaklą.

Mama atsinešė žirkles, skarelę, savo batelius — vyšninius, žuvies odos batelius tokiu aukštu kulniuku, kad gydytoja gal ir galėtų paeiti, tik ne Kamenio kolūkietės, ir naujas, geras, plonytes kaip voratinklis kojines. „Tai gydytojai,— paaiškino ji,— gal gaus to raudonojo streptocido. .Atsargiai nukirpo mano garbanas ir surišo skarutėn. Su bateliais ir kojinėm nuėjo pas gydytoją. Netrukus grįžo nešina oranžinėmis tabletėmis. „Kareiviams, tik kareiviams ir atsakingiems darbuotojams,— sakė gydytoja.— Visi vaistai į frontą,— paėmusi batukus ir kojines vis kartojo ji. Jau praradusią sąmonę mane Daugys ir Ulijamperiai nunešė į ligoninę.

— Guldykit ją į aną lovą, ten šiandien viena lietuvė numirė, gal šita išgyvens,— pasakė mamai slaugė.

Paguldė mane lovon prie lango. Kiek laiko gulėjau be sąmonės, nežinau. Tik štai vieną dieną pravėriau akis ir pajutau, kad man vėsu, gera. Skersai palatą stovėjo dar viena lova. Joje sėdėjo kažkokia žmogysta — nesupratau vyras tai ar moteris. Įbedusi į mane akis, ji pradėjo šaukti: „Saša! Saša! Saša!“ Aš užsiklojau galvą ir ėmiau rėkti. Pro duris kyštelėjo galvą moteriškė, matyt, slaugė:

—    A-a-a, gyva? Ko plyšauji?

—    Kas ten? — parodžiau į būtybę anoje lovoje.

—    Kas, kas! Merga, žinoma! Negi manei, kad tave su bernu paguldys!

—    Bet ji plika!

—    O tu į save pasižiūrėk!

Perbraukiau ranka per galvą. Viešpatie! Kada gi mane nukirpo? Plaukai buvo iškarpyti gabalais, kaip avikirpėmis. Slaugė išėjo. Po kiek laiko pravėrė duris:

—    Ar valgysi?

—    Nenoriu.

Tačiau ji vis tiek atnešė dvi minkštas bandeles ir puodelį arbatos. Žarnas traukė, buvo silpna. Paėmiau bandelę, nenorom suleidau dantis, ji dvokė kažkokiais medikamentais. Negalėjau praryti. Staiga už lango pamačiau mamą. Vidun jos neleido. Atkabinau kabliuką, langas prasivėrė, aš dangsčiausi antklode, bijojau dar kartą atkristi. Mama pravirko. Persisvėrusi iš lauko pusės per langą, ji bučiavo mano ranką, aš jos. Verkėme abi.

—    Kodėl nevalgai?

—    Negaliu.

—    Reikia, mieloji, reikia pasitaisyti. Taip ilgai be sąmonės, be maisto. Aš tau atnešiu viščiuko, iškeisiu į degtinę.

—    O kuo trinsi Vaidę?

—    Matai, dar nespėjau pasakyti, mus aplankė laimė. Vaidevučiui vėl buvo pakilusi labai aukšta temperatūra ir po to jis netikėtai pradėjo vaikščioti.

Įėjo slaugė ir liepė uždaryti langą. Paprašiau, kad mama pasiskolinusi atneštų veidroduką ir mano dienoraštį, atidaviau bandeles, kad suvalgytų patys. Netrukus ji atnešė, ko prašiau. Pasižiūrėjusi į veidrodėlį, pravirkau. „Nieko, ataugs,— ramino mama. Kiek kartų ji, vargšė, lakstė tais stačiais laiptais ten ir atgal?!

Apetito vis neturėjau, viskas, kaip man atrodė, dvokė vaistais. Kartą paklausiau slaugės, kur galėčiau nusiprausti. Ji paaiškino, kad kitoje prieangio pusėje yra tualetas. Atsisėdau, galva svaigo. Įsikibus lovos krašto, atsistojau. Durys buvo čia pat, o prieangis toks siauras, kad, išskėtus rankas, lengvai galėjau laikytis abiejų sienų. Pravėriau tualeto duris. Tamsiai žaliai dažytos, muilu aptaškytos sienos, kabo praustuvas, ant taburetės padėtas dubuo, šalia juodo muilo gabaliukas, o ant didelės surūdijusios vinies — nuo užskalbimo pilkas rankšluostis. Greta — iš lentų sukaltas, mediniu dangčiu uždengtas „tualetas, iš tolo dvokiantis chlorkalkėmis. Man užgniaužė kvapą. Viena ranka laikydamasi sienos, kita iš apačios kilstelėjau metalinį strypelį, iš praustuvo čiurkštelėjo vanduo... Užsipyliau ant veido, tik staiga suspengė ausyse, viskas ėmė suktis ir aš pargriuvau. Išgirdusi atbėgo slaugė, pakėlė mane ir nuvedė palaton. Paguldžiusi į lovą, atsinešė dubenį su pašildytu vandeniu, apiprausė, net kojas šlapiu rankšluoščiu nuvalė.

Vieną dieną mama pasakė, kad jau seniai visus su sunkvežimiais veža toliau ir kad žmonių beliko tik porai dienų. Dėl mano ligos mūsų šeimos vežimą vis atidėliojo, tačiau dabar, jeigu aš negalėsiu, mane paliks, o šeimą veš tolyn.

—    Nepalikite! — maldavau.

—    Ar galėsi paeiti?

—    Kaip nors, kad ir šliaužte, tik nepalikite!

Po dviejų dienų atėjo mama su Rimučiu, atnešė drabužius ir iškeliavome „namo — į patvorį. Rimanto ranka buvo užgijusi. Ėjau įsikibusi į mamą ir Rimutį, aukštai keldama kojas, nes po jomis siūbavo žemė, kvepianti žole ir medum, kaip pieva Užpaliuose. Buvo saulėta ir šilta. Ėmėme leistis aukštais stačiais laiptais, nuo kurių buvo puikiai matyli plati Angara, prieplauka, atitverta aukšta lentų tvora, prišiukšlintas patvorys, kur rausėsi kelios ruselės, matyt, ieškojo, ar nepaliko, ar nepametė ko tie lietuviai, prakeikti fašistai — kitokį epitetą pakeliui retai teišgirsdavome. Iš apačios, kažkaip keistai statydamas kojas, porą laiptukų palypėjo Vaidevutis. Mes susitikome: jis pats lipo aukštyn, o mane dviese vedė žemyn. Sustojome vienas prieš kitą, apsikabinome ir pravirkome...

Netrukus atvažiavo sunkvežimis. Rimantas sukrovė daiktus, paguldė mudu su Vaidevučiu, ir pajudėjom. Važiavome per kalnus, apaugusius miškais, per tikrą vilkų ir meškų viešpatiją. Zalcmanaitė, išlipusi savo reikalo, taip bijojo, kad sakėsi net mačiusi ant šakų beždžiones. Tik aš ir Vaidevutis, gulėdami ant sunkvežimio dugno, nieko nematėme. Mus lydėjęs kareivis, rodydamas į neštuvus, paklausė:

—    Ką čia vežate?

—    Neštuvus. Sūnus buvo paraližuotas, nevaikščiojo, o štai Zajarske atsistojo,— aiškino mama.

Kareivis tik čiupt neštuvus ir išmetė.

—    Ką jūs darote! — vos spėjo riktelėti mama.

—    O pas mus toks prietaras: pradėjo žmogus vaikščioti, išmesk ramentus. Išmečiau neštuvus, nebeatguls jūsų sūnus — nėra kur! — pasakė kareivėlis ir nusikvatojo.

—    Duok Dieve, duok Dieve,— pritarė mama.

Pagaliau atvykome į prieplauką ant Lenos kranto.

     Miestelis vadinosi Osetrovas. Pernakvojome barake, nes vėl lijo lietus. Kitą dieną nusinešėm mantą prie upės, kur laivas „Lenin“ laukė paskutinės partijos, su kuria mes atvažiavome.

Mūsų šeimą, kadangi buvome su dviem ligoniais, įkurdino kajutėje. Nauja kelionė mums pasirodė gana įdomi. Garlaivis plaukė milžiniška upe Lena. Jurgis Masiulis su savo „Hohneriu“ traukė šlagerius, vietos buvo daug, prasidėjo šokiai. Kai ateidavo koks vyrukas mane kviesti šokti, paklausdavau: „Kojų nenumindžiosi?“ Mat važiavau basa. Ta proga Čarneckienė, buvusio Lietuvos pasiuntinio Italijoje žmona, papasakojo istoriją iš dviejų dalių. Buvęs Lietuvos švietimo ministras Tonkūnas atvyko Romon į povestuvinę kelionę. Su jauna žmona apsistojo Lietuvos pasiuntinybėje. Tuo metu Čarneckiai kaip tik gavo bilietus La Skalon karalienės ložėje. Čarneckienė ir pasiūlė jauniesiems svečiams paklausyti operos La Skalos teatre karalienės ložėje.

—    Einu 1941 metų vasarą Barnaule su pusmaišiu bulvių ant pečių,— pasakojo toliau Čarneckienė,— žiūriu,, sprendžiant iš visko, ateina lietuviai. Staiga moteris stabteli ir klausia: „Ar kartais tamsta nebūsite ponia Čarneckienė?“ „Ja, ja“,— atsakiau su amerikonišku akcentu. „Kodėl jūs basa?“ „Ogi iškeičiau batus į bulves,— linksmai paaiškinau tai poniai. „Aš Tonkūnienė. Ar atsimenat,, kaip Italijoje, mūsų povestuvinėje kelionėje, jūs suteikėte mums didžiulį džiaugsmą — užleidote karalienės ložę La Skaloje? „Ja, ja, atsimenu. „Pasimatuokite mano batus! Pasimatavau. Batai tiko. „Tai ir nešiokite į sveikatą! — pasakė Tonkūnienė. „O jūs? Aš negaliu imti tokios dovanos. „Jūs tada mums padovanojote karalienės ložę! — neleido man spyriotis Tonkūnienė ir atsisveikinusi nuėjo basa.

—    Man ne tik tą kartą pasisekė,— gyvai pasakojo Čarneckienė.— Einu aš vėl basa, Tonkūnienės batus iškeitusi į pusmaišį bulvių, susitinku poną Masiulį. „Kur tamsta basa? „Iškeičiau batus į bulves. „Einam, aš jus galiu apauti, nes darau basutes mediniais padais, viršų siuvu iš medžiagos, kokia sušelpia mūsų lietuvės moterys. „Oi, kaip gerai! — pasimatavusi pasakiau. Taip įsigijau apsiavimą, šį kartą ilgam, nes už tuos medpadžius niekas man nė vienos bulvės nedavė.

Krantuose kaip grybai pradėjo dygti uolų kauburėliai. Tai buvo pradžia uolėtų krantų, kurie toliau stovėjo išdidūs, lyg pilių kuorai, lyg suakmenėję žmonės, kažkodėl vadinami „Lenskije ščioki. Visa mūsų šeimyna, sėdėdama ant denio, stebėjo slenkančias fantastiškas uolų figūras.

Rimantas atskirais eskiziukais stengėsi pieštuku atkurti Žalgirio mūšį. Mažuose popieriaus gabalėliuose piešė raitelius, vėliau iš tų eskizų nupiešė visą Žalgirio mūšį. Žmonės ateidavo pažiūrėti, visiems patiko.

Kartą Danutė Baniulytė atbėgo mano kojine su taboka nešina. Jos motina aptiko kojinę ir pradėjo klausinėti:

—    Dana, agi kieno šita taboka?

—    Jūratės.

—    Agi, nešk jai ir atiduok.

Mano mama, pamačiusi tą kojinę, irgi klausinėjo, kieno ji,

—    Danos,— atsakydavau.

—    Nešk tuojau pat ir atiduok jai!

Taip keliavo kojinė su taboka tai pas mane, tai pas Daną. Tame garlaivyje plaukė ir teta Kama Vaitkevičienė su sūnumis Kostu ir dar visai mažu Petriuku. Su mumis keliavo ir Rokiškio mokesčių inspektoriaus Stasio Gasiūno šeima. Saugumiečiai mūsų jau nelydėjo, matyt, laivo kapitonas buvo už mus atsakingas. O mes taip įpratome būti vežami, kad niekas bėgti ir nesirengė. Maitinomės sorų ir perlinėmis košėmis, kurių papildomai nusipirkdavom iš žydų po 50 kapeikų porciją. Gaudavom ir duonos normą — po 450 gramų žmogui. Nebadavom. Mama dar Kamenyje nupirko mažą buteliuką kanapių aliejaus, tad retkarčiais užsigardžiavimui užpildavo jo ant duonos po arbatinį šaukštelį. Na ir skanumėlis! Man ir dabar atrodo, kad nieko gardesnio gyvenime nebuvau valgiusi. Prieš atsikąsdami ilgai uostydavom kanapių aliejum kvepiančią duoną.

Garlaivis sustojo ir išmetė trapą. Pasirodo, baigėsi kuras, reikėjo pakrauti malkų. Pakrantėje stovėjo garlaivių kurui paruoštos krūvos malkų. Kas kraus, gaus papildomą porciją duonos ir košės. Ilgai prašyti nereikėjo. Atsirado norinčių ne tiek dirbti, kiek valgyti. Vieni krovė malkas, kiti pakrante vaikštinėjo. Uždirbome po pakelį papirosų „Parašiut“ ir 2,5 kilogramo apipelėjusios duonos.

Pagaliau priplaukėme Jakutską — Jakutijos sostinę. Miestas nuo prieplaukos, kaip sakė upeiviai, už kokių 7 kilometrų. Leido pasivaikščioti pakrante. Laivas čia stovėjo 2 paras. Jurgis Masiulis, Balys Kapušinskas ir dar pora vyrukų nuėjo miestan. Grįžę pasakojo buvę restorane „Severnij“, kur be jokios normos skaniai prisivalgę ir dar taurelę išmetę. O aš tuo metu atsistojau eilėn prie kiosko, kur pardavinėjo raudoną sūdytą lašišą. Kai atėjo mano eilė ir žuvis jau buvo atsverta, pamačiau, kad iš kailinukų kišenės dingo piniginė su pinigais. 50 rublių, paskutiniai 50 rublių! Piniginę buvau gavusi iš klasės draugės Genės Linkevičiūtės gimnazijos baigimo proga. Atsitraukiau nuo prekystalio, ašaros smaugė gerklę. Pasakiau mamai, kokia nelaimė mane ištiko.

—    Duok Dieve, kad visos nelaimės tik tokios būtų! Pragyvensime ir be žuvies,— guodė ji.

Sutikome Ulijamperienę, tų dviejų brolių žydų, kurie visą kelią mums padėjo, motiną. Pamačiusi mane, ji nustebo:

—    Dieve mano, tai gyva jūsų dukrytė?! O mums sakė, kad mirė. O kur sūnus?

—    Išėjo meškerioti,— atsakė mama.

—    Aš klausiu apie tą, kuris paraližuotas.

—    Taip, tai jis ir išėjo, jis jau vaikšto!

—    Matote, ponia Bičiūniene, o žmonės sako, kad Dievo nėra! Juk tik Dievas tokius stebuklus gali padaryti!

Sutikome ir Augustiną Gricių su žmona Oškinaite ir dukterimi Laima. Jis sakėsi parašęs Paleckiui, dabar laukiąs atsakymo.

Po poros dienų prie mūsų garlaivio prikabino baržą ir patraukėme toliau. Kai jau gerokai nutolome nuo kranto, pamatėme Gricių bėgantį pakrante ir mosuojantį kažkokiais popieriais. Garlaivis taip šniokštė ir bildėjo, kad mes neišgirdom, ką jis šaukė.

Vėl tęsėsi ilga, nuobodi kelionė. Pakrantėse augo raudonųjų serbentų krūmai, ant kurių karojo stambių raudonų uogų kekės. Rusai mums parodė, kur augo laukiniai svogūnai, vietinių vadinami čeremša. Prisiskynėme tos čeremšos lapų, pjaustėme ir dėjomės ant duonos. O kad dar turėtume aliejaus! Kartą pastebėjau, kad virtuvėje ant palangės stovi butelis su aliejum. Pasakiau tai Vladui Kazielai. Butelis stovėjo senokai, niekas jo nejudino. Gal užmiršo? Virtuvėje dirbo dvi netekėjusios seserys Varnaitės. Ant košės aliejaus šiek tiek užpildavo, bet kiek jo privalėdavo pilti, niekas nežinojo, o mes ne kartą matėme Varnaites iš virtuvės kažką nešantis.

—    Vladai, kniaukiam aliejų,— pasiūliau Kazielai.

Jis sutiko. Aš saugojau, o jis tuo metu, kai nieko nebuvo, įėjo virtuvėn, paėmė nuo palangės aliejų, užsikišo už švarko ir dingo baržos triume. Laukiu, kada gi mano simpatija atneš mano dalį aliejaus. Bet Vladas nepasirodė. Po kelių dienų sutikau jį denyje ir paklausiau, kur mano dalis.

—    Kokia tavo dalis? Aš pavogiau, vadinasi, aliejus mano!

Laivas plaukė, krovėm malkas, rinkom uogas, nešiojom kojinę su tabaku tai pas mane, tai pas Daną. Kartą sėdėjom su Dana ant baržos denio ir traukėm „bankrutkes“, susisukusios iš kojinės tabokos. Rimantas pasakė, kad mane šaukia mama. Nuėjau kajutėn.

—    Turėk tu man tiek akiplėšiškumo atsisėsti prieš langą ir rūkyti! — pasakė mama.

O aš ir nepastebėjau, kad rūkau mūsų kajutės palangėje. Rūkiau jau kaip senas pypkorius, galva nebesisuko ir dūmas nesukeldavo svajonių apie Lietuvą.

Jurgis grojo akordeonu, jaunimas šoko. Lietuvos lenkai Jakutske per atstovybę gavo Lenkijos Raudonojo Kryžiaus siuntinių. Siuntiniuose buvo tokių gerų miltų, kad jų nereikėdavo net virti: užplikai karštu vandeniu — ir puikiausi kukulaičiai. Tokiais kukulaičiais Janušas Kaulakis pavaišino ir mane. Janušas buvo pažįstamas su mano pussesere Ligija Bezumavičiūte, tėvelio brolio dukterimi. Mano tėvelis laikė save lietuviu ir buvo Vytautas Bičiūnas, o jo brolis — lenku ir vadinosi Henriku Bezumavičiumi.

Mirė vyriškis lietuvis, pavardės jo nežinau. Suvynioję paklodėn, palaidojom Lenos pakrantėje. Vyrai iš berželių sukalė kryžių. Pravažiavome anglių kasyklas, ta vietovė vadinosi Sangarai, ten stovėjo pora dviaukščių medinių barakų ir anglių krūvos — tokios didelės lyg juodi perdegę ugnikalniai. Nuo Sangarų upė platėjo ir mus pradėjo supti. Vos vėjui papūtus pakildavo bangos, net mūsų gultai traškėjo. Kartą, kai krovėme malkas, išlipau aš su arbatiniu pauogauti. Jau buvo poliarinė diena, lauke visai nesutemdavo — ir naktį lengvai įžiūrėdavai dideles kekes serbentų. Renku uogas, girdžiu čia pat šakos traška. Aš šūktelėjau: „Kas čia mano uogas renka! Tik staiga lyg koks milžinas pūstelėjo, sumurmleno ir nutraškėjo tolyn. Meška! Matyt, irgi atėjo pauogauti.

Privažiavome vietovę, kuri vadinosi Bulunas. Garlaivis sustojo. Nuleido trapą. Komendantas, kuris mus lydėjo tik nuo Jakutsko, perskaitė pavardes, kam lipti krantam Į tą sąrašą pateko ir žydas, nuolat kartodavęs, kad mus veža Amerikon. Pamačiusi jį ateinantį trapu su daiktais, juokais paklausiau:

—    Ar jau Amerika?

—    Nespėjom, panele. Kitais metais tikrai nuveš — prisiminsit mano žodį.

Kiek paplaukę, vėl palikome dalį lietuvių. Paskui sustojome Bykovo kyšulyje. Su kitais čia išlipo ir Levušas. Krito šlapdriba, pailgoje kaip kapas saloje stovėjo keli kryžiai. Atsiklaupiau ant gultų ir pradėjau melstis: „Dieve, nors į pasaulio kraštą, tik ne čia! Neleisk mūsų iškeldinti čia!“ Prašiau Dievą, nesuprasdama, kad čia jau ir yra tas pasaulio kraštas. Kurgi dar toliau? Bet buvau išklausyta. Išlaipino dalį lietuvių, o mus nuvežė į uostą Tiksi. Paėmusi arbatinį norėjau pasisemti jūros vandens, bet pūstelėjo vėjas ir dangtis kaip kopūsto lapas nusklendė Laptevų jūros dugnan.

Priplaukė krovininis laivas „Tiksinec“ ir mums liepė krautis į jį. Sulipo ne tik lietuviai tremtiniai, bet ir verbuoti rusai. Mirė dar vienas lietuvis — Šagamoga. Susuko jūreiviai jį paklodėn, surišo virvėmis, įleidę į vandenį, prikabino prie valtelės ir nuplaukė link kranto. Grįžo labai greit. Tikriausiai akmenį parišę nuleido dugnan. Pakilo audra, turėjome laukti, kol nurims. Rugpjūčio 22-ąją laivas pajudėjo. Nors jūra atrodė rami, bet laivas siūbavo— buvo justi jūros alsavimas. Plaukėme dvi paras. Pagaliau sustojome. Mūsų jau laukė baržos ir keli kateriai. Susikrovėme mantą į baržas, ir kateriai nutempė jas į upės žiotis. Upės Janos. Tos pačios Janos, apie kurią istorijos mokytojas Strielčiūnas sakydavo:

— Ty toli šiaurėje, vaikai, labai tolimoje šiaurėje, teka tokia upė Jana — panelė Janė. U-ti-ti, kaip ty šalta! Jos pakrantėj laksta toki žvėreliukai šermuonėliai...

Va ir pamačiau tą „panelę Janę“! Janos delta šakojasi į 3 šakas. Laivai plaukiojo pagrindine — Kougastacho — šaka. Paplaukus kokia dešimt kilometrų, mūsų barža sustojo. Perskaitė 200 žmonių pavardes. Tarp jų buvome ir mes. Baržose dar liko apie 400 žmonių. Kateriai nutempė jas tolyn. Taboką imti bijojau, tad mano kojinė nukeliavo su Dana Baniulyte. Kai barža ėmė tolti, prisiminiau, kad pas Daną liko ir nuostabusis japoniškas mamos portsigaras. Iš visų jėgų sušukau: „Portsigarą atiduok! Danutė išgirdo, metė portsigarą, tas pliumptelėjo netoliese ir nugrimzdo dugnan visiems laikams. Ėmėme dairytis. Aplink visai plika tundra, kur ne kur mėtėsi pliki rąstai, vandens atplukdyti. Pamatėme dvi dideles kareiviškas palapines, kuriose įsikūrė iš Leningrado atvežti suomiai ir vokiečiai. Tuoj pat užpuolė uodai. Jie lindo prie akių, nosin, burnon — kur tik pajutę apnuogintą vietą. Aš buvau basa, nuo šalčio gėlė kojas. Ką darysim? Kur gyvensim? Ką valgysim? Ir mums atvežė palapines — didžiules, kareiviškas. Vyrai puolė jas statyti. Moterys tundroje rinko rąstukus ir klojo ant žemės vietoje grindų. Pastatė po 2 geležines krosneles. Dviejose didelėse palapinėse turėjome sutilpti po 80 žmonių, o mažesnėje — 40. Pasirodo, čia ir teks gyventi. 80 žmonių stačiom — nieko baisaus, bet kaip visiems atsigulti? Kažkas paskaičiavo — dviem žmonėms tenka 50 centimetrų pločio vietelė. Taigi mes keturiese gavome metro pločio ir dviejų metrų ilgio vietą. Kadangi dar buvo poliarinė diena, tai nutarėm, kad du dirbsim, o kiti du miegosim. Tačiau Vaide dirbti dar negalėjo, jis vos paeidavo. Jei užmigus prisiliesdavau prie Norkienės tėvo, kurio galva buvo išopėjusi, senis iš visų jėgų duodavo man niuksą.

Pirmiausia turėjome iškrauti baržą, kurioje buvo lentų, miltų ir maišai su druska, ta brangia akmenine druska, kurią mes vežėme kaip kokią brangenybę šitokį kelią. Atplaukė dar pora baržų su tinklais, rąstais ir vėl druska. Iškrovę pirmą partiją druskos ir išpylę ją į krūvą, pasivogėm maišų. Per tundrą, kur, atplėšus dešimt centimetrų velėnos, blizgėjo amžinas ledas, su batukais nepavaikščiosi, o ką jau kalbėti apie basą koją. Išsiskalbę tuos maišus upėje, pasidarėme autkojus. Apsivynioję jais kojas, ėjome tundron rinkti malkų. Rinkome ir krovėme į kūgio pavidalo krūvas, kad jos pradžiūtų. Kai pašviesdavo saulė ir nutildavo vėjas, būdavo ne taip šalta. Kildavo pagunda nusivilkti skrandas, kad saulutės spinduliai pašildytų kūną, nes atrodė, kad mūsų ir kaulai šąla. Tačiau tai buvo neįmanoma, nes tuoj pat spiečiais apnikdavo uodai. Vos tik pūstelėdavo vėjas, uodai išnykdavo. Vėjai beveik visada pūsdavo nuo Ledinuotojo vandenyno. Tada Jana pradėdavo šiauštis, lyg kas imtų ją šukuoti prieš plauką. Vėliau pasišiaušusios bangelės virsdavo didelėmis bangomis — atklysdavo Laptevų jūros alsavimas. Vanduo Janoje tapdavo sūrus ir pakilęs išsiliedavo iš krantų. Saulę staiga uždengdavo juodi debesys ir šlapias sniegas dideliais kąsniais dribdavo žemėn, po akimirkos prasidėdavo liūtis. Po kelių ar keliolikos minučių audra praūždavo ir vėl viskas nurimdavo kaip nebuvę. Tik mes drebėdavom permirkę. Išsidžiovinti drabužių nebuvo kur. Palapinėje stovėjo 2 geležinės krosnelės, bet ant jų ką nors išsivirti ar džiovinti galėjo tik tie, kurie turėjo mažų vaikų. Todėl nusirengę kabindavom išgręžtus drabužius ant karties virš savo gulto, o autkojus, gerai išgręžę, vėl vyniojome ant kojų, paskui atsigulę pasidėdavom kojas su drėgnais autais kitam ant krūtinės. Aš nieko fiziškai baisesnio gyvenime nepatyriau, kaip rytą ant įšilusio kūno vilktis šlapius rūbus ir eiti laukan, kur beveik kas pusvalandį kaitaliojasi oras... Šalti, šlapi rūbai lipo prie kūno, o kojos, apvyniotos autkojais, vėl smigo į liulančias samanas, po kuriom buvo ledinis vanduo ir amžinas įšalas. Iš karto sustirdavom, vėliau vanduo autuose tapdavo ne toks šaltas, sparčiai žygiuodami per tundrą apšildavom ir. .. apsiprasdavom. Gavome po 10 kilogramų miltų — daugiau nieko, tad ant laužo išsivirdavom srėbalo, čia vadinamo pochliobka.

Rytą, kai išlįsdavom iš palapinės savo reikalo, tekdavo eiti toli tundron — nebuvo jokių išviečių, nei krūmų. Aplink palapinę ramiai gargsėdamos vaikštinėjo laukinės žąsys, nekreipdamos į mus jokio dėmesio. Vėliau paaugliai ėmė jas lazdom užmušinėti ir virti žąsieną. Paukščiai suprato pavojų ir nuo palapinių pasitraukė.

Mums buvo pristatytas viršininkas: zavedujuščij promučastkom — zavpromas, kaip visi sutrumpintai vadino. Mes pastebėjome, kad čia visus pavadinimus trumpina. Rusai juokdavosi ir klausdavo, ar mes žinome, ką reiškia „Zamkom po morde“ (spyna per snukį). O tai reiškė: zamestitel komisara po morskim delam... Zavpromo pavardė buvo Galkovskis, vardas Ivanas. Šviesiaplaukis, nedidelio ūgio vyrukas, šiek tiek panašus į amerikiečių kino artistą Nelsoną Edį. Mama jo paklausė, kada mes turėsime galimybę gyventi po stogu. „Kai bus pastatytos jurtos“,—paaiškino Galkovskis. „O kas jas statys? — nenurimo mama. „Patys. Ar manai, kad alachas? Pati pasistatysi, kai užpakalis prie ledo prišals! „Gerai, leiskite statytis ir parodykite, kaip tai daryti,— paprašė mama. „Kai iškrausite druską, lentas, rąstus, tinklus, miltus, žodžiu, vi'ską, kas čia atvežta jūsų apgyvendinimui ir darbui, tada galėsite ir jurtas statytis. O kaip tai daryti, parodys prora'bas (darbų vykdytojas) Breslavskis“.

Užėjo šalčiai. Naktį velėna sustirdavo ir tundra pavirsdavo traškančiu kilimu. Dieną, saulutei smarkiau pašildžius, velėna atšildavo. Nešdami lentas, mudu su Rimučiu pamatėm baržoje didžiulę dėžę, pridėtą emaliuotų dubenėlių. Jie buvo seni, bet dar geri. „Kniaukiam? — paklausė Rimantas.— Namie gi nėra iš ko valgyti”. Akimoju pačiupau du dubenėlius ir pasikišau po kailinukais ant krūtinės. Rimantas irgi paėmė du ir pasikišo po pažastimis. Likusius išgraibstė kiti lietuviai. Grįžome namo būgštaudami, ką pasakys mama.

— Šaunuoliai! — pagyrė ji.— Dabar bent turėsime iš ko valgyti.

Mes žiūrėjome į mamą nustebę. Aš paklausiau:

—    Mamužėle, o ar tu atsimeni, kaip su šlapia virve mane lupai Kaune, kai aš iš tavęs pavogiau porą litų?

—    Vaikeli, tai buvo vagystė, ir jei būtum likus nenubausta, galėjai nuklysti blogu keliu. O čia? Ne, čia ne vagystė! Jūs parnešėt būtinus daiktus, kurių nereikėtų imti, jei juos galėtume nusipirkti. Manau, Dievulis jūsų už tai nebaus.

Mudu su Rimantu ėmėm juoktis. Apskritai Rimantas buvo geriausias mano draugas ir mylimiausias brolis. Mes su juo visada rasdavom bendrą kalbą, visada vienas kitą suprasdavom, atjausdavom, vienas kitam visada padėdavom. Rimantą mylėjo visi, kas tik pažinojo. Jis buvo be galo darbštus, be darbo negalėdavo nusėdėti, ir stalą, ir suolą mokėjo sukalti, galėjo išsiskalbti, užsilopyti, net pasisiūti.

Tundroje kur ne kur kaip gintarėliai švietė uogos morožkos. Jos nebuvo nei saldžios, nei rūgščios, nei kvapnios. Vietiniai rusai sakydavo, kad šiaurės uogos ir gėlės— be kvapo, o moterys —be meilės. Keli rusai turėjo atsivežę tinklus žuvims gaudyti. Prigaudė ir ėmė pardavinėti. Iš čionykščių žuvų mums buvo žinoma tik vėgėlė— ir tai čia ji buvo daug didesnė. Tad pirmiausia visi prisipirko vėgėlių ir kitų tokių į silkę panašių žuvų. Jau buvome turtingi — gavome po 50 rublių avanso. Tačiau vėgėlė pasirodė labai kieta — ir virėm, ir kepėm, bet sukramtyti vis tiek negalėjom. „Jos ir šunys neėda“,— pasakė vėliau rusai. Na, o ta į silkę panaši žuvis buvo seliava, čia visų vadinama kandiovka. Ta kandiovka buvo net saldi. Į keptuvę nereikėdavo dėti jokių riebalų, ji pati būdavo tokia riebi, kad prie keptuvės nesvildavo.

Kartą kroviau iš baržos druską. Maišą įmesdavom į neštuvus, o paskui juos tempdavom dviese. Darbo dienos pabaigoje taip pavargdavom, kad prieš eidami namo turėdavom pailsėti. Taigi sėdėjome po darbo ant baržos ir ilsėjomės. Priplaukė kateris. Kažkoks vyrukas man šūktelėjo:

—    Ei, gražuole, gal nori žuvų?

—    Noriu,— atsakiau.

—    Eikš!

Kartoti nereikėjo. Mikliai peršokau nuo baržos į katerį. Vyrukas, matyt, ten dirbąs, padavė milžinišką žuvį.

—    Ačiū, čia vėgėlė? — paklausiau.

—    Ne, nelma.

—    A-a-a...,— liūdnai nuaksėjau.

Vyrukas smagiai nusijuokė. „Ko gi jis juokiasi?— galvojau tempdama žuvį, kurios uodega ir beveik trečdalis liemens vilkosi žeme.— Gal ji nevalgoma? Už ką jis man būtų gerą ir dar tokią didelę žuvį davęs?“ Sutikau zavpromą.

—    Kur gavai tokią neimą? — paklausė jis.

—    Vyrukas iš katerio davė,— atsakiau.

—    Žiūrėk tu man! — pasakė ir pakraipęs galvą nuėjo.

Namie mama jau buvo iškepusi dvi kandiovkas. Pasidalijom po pusę — kaip už ausies, nes toks skanumėlis, net saldu! Nutarėm paragauti nelmos — nuvalėm, sudėjom gabalus į keptuvę: vos pradėjo čirškėti, ėmė sunktis riebalai ir bėgti per keptuvės šonus. Puolėm semti riebalus dubenėlin. O iškepusios nelmos mėsa priminė vištieną. Dovanotos žuvies užteko porai dienų.

Baržas iškrovėme. Prasidėjo statybos. 12 valandų turėdavom statyti valdiškus pastatus, o po to, jei užtekdavo jėgų, lipdėme barakus sau. Atvažiavo darbų vykdytojas Vasilijus Antonovičius Breslavskis. Tai buvo puikus žmogus. Niekada iš jo nesame girdėję grubaus žodžio, jis gerbė lietuvius tremtinius. Mama atidavė jam paskutinį butelį degtinės ir prašė leisti statytis nedidelę jurtelę atskirai. Gavusi leidimą, į kompaniją priėmė žurnalistą Juozą Gudjurgį. Bet darbo jėgos neužteko ir mama pasiūlė prisidėti Jasevičių šeimai. Tai buvo dar stiprus senis Jasevičius, sūnus Aliukas, jaunas vyrukas, duktė Marytė — kaip sakoma, tvirta kaimo merga, ir dar gana sveika Jasevičienė. Taip ir sutarėm: vienoje pusėje Jasevičiai, kitoje — mes ir Gudjurgis. Tačiau Jasevičiai į savo pusę priėmė dar vieną šeimą. Tai buvo nelabai sąžininga 5 asmenų šeima. Jurtos statyba vyko gana sparčiai. Mes, moterys, iš tundros tempėme rąstus. Vyrai padarė kapo formos rėmą, kurį aplink apstatė mūsų surinktais rąstukais. Iš tašytų rąstukų sudėjo grindis, taip pat padarė rėmus langams ir durims. Paskui plėšėme nuo ledo jau sustingusias samanų „plytas“, — jos man buvo panašios į kugelį, ir klojome aplink jurtą, priglausdamos prie kartelių, kurios buvo pasvirusios, kad velėnos nenukristų. Velėnos laikėsi gerai, tik, kadangi buvo sušalusios, neprigludo viena prie kitos ir per tarpus švilpė vėjas. Į langus vietoje stiklų įdėjome ant rėmų įtemptus maišus. Todėl rusai mūsų vietovę pavadino Sitcovaja derevnia (kartūno kaimas) arba tiesiog Sicovka (kartūninė). Vyrai sukalė gultus: mūsų pusėje iš vieno krašto stovėjo dveji dviejų aukštų mūsų šeimos gultai, o ties viduriu — Gudjurgio. Prie lango, prikalę porą lentučių, padarėme stalą. Viduryje stovėjo ketaus krosnelė su per stogą iškištu skardiniu vamzdžiu. Virš Gudjurgio gultų Rimantas padarė lentyną. Mama prie sienos prikalė geltoną vilnonę medžiagą — vis tiek niekas jos nepirko. Visi iš palapinių skubėjo persikraustyti į nuolatinę gyvenamąją patalpą. Kaip buvo gera, kokie buvome laimingi — turėjome savo pastogę, savo krosnelę, prie kurios galėjom ir sušilti, ir išsidžiovinti! Be to, turėjome gultus, kiekvienam atskirus gultus! Galėjai išsitiesti, pasiversti, susiriesti!

Ir dirbti buvo linksmiau, kai išeidavom iš šilumos. Aš su savo bendraamže Jadze Kalkovaite neštuvais nešiau ir pyliau dumblą ant būsimos parduotuvės stogo, kad lietus nepermerktų. Jadzė mokė mane lenkiškų dainelių. Siūbuodamos tuščiais neštuvais dainuodavom, pilvai buvo tušti, tačiau jaunystė darė savo. Rimantas su Vaide sargavo, nes jau buvome iškrovę nemaža turto: lentučių statinėms, tinklų, virvių, inventoriaus ir t. t. Rimantas parnešdavo po porą lentučių prakuroms. Kartą namie jas pamatė Vaide. Čiupo, pasikišo po pažastimi ir nunešė atgal šaukdamas: „Pasodinti mane norite! Su Rimantu jiedu keisdavosi drabužiais. Į darbą vienas iš brolių eidavo užklotu apsisiautęs, kojas maišais apsivyniojęs, o ten apsivilkdavo Daumanto kailinukais, apsiaudavo vieninteliais veltiniais. Tas, kuris jau atbudėjo, siausdavosi tuo užtiesalu, vyniodavosi kojas maišais ir traukdavo namo. Aš dar vis turėjau savo kailinukus nutrintu pilvu, bet apavas buvo tik maišai. O maišais apvyniotomis kojomis ilgai neišbūsi, kai šąla apie 50 laipsnių.

Mama nulaužė batų kulniukus, apsivyniodavo ant jų maišus ir eidavo į tundrą malkų rinkti —tai buvo jos valdiškas darbas. Malkas kraudavo į kūgio pavidalo krūvas, vėliau, kai pasnigdavo, įsikinkydavo po tris — kaip Perovo „Troikoje — ir tempdavo malkas prie kontoros. Niekas mums neaiškindavo, kiek už kokį darbą mes gausim pinigų. Iškabindavo raštelį prie mažyčio namelio— kontorėlės, kad moka atlyginimus, ir eidavom pasiimti kam kiek duodavo. Už tuos pinigus mama kartą gavo nusipirkti gerų žuvų. Susūdė jas emaliuotame puode ir užkėlė ant lentynos. Deja, po kiek laiko žuvys ėmė dvokti ir teko jas išmesti...

Sicovka atrodė gana gražiai, visos jurtos buvo išsirikiavusios ant Janos kranto, langai — upės pusėn, durys — į tundrą. Pirmoje jurtoje nuo jūros gyveno Leningrado suomiai, antroje — Leningrado vokiečiai, trečioje buvo klubas ir lavoninė: viename jurtos gale dėdavo mirusiuosius, kitame sekmadieniais jaunimas šokdavo. Ketvirtoji buvo Zakarevičių jurta. Vaidevutis buvo įsimylėjęs jų dukterį Genutę ir ten sėdėdavo visą laisvą laiką. Penktoje gyvenome mes, o šeštoji buvo Juozo Žilvičio, be to, joje gyveno ir visų lietuvių jurtų komendantas Lietuvos vokietis Inzelis. Kai Galkovskiui pastatė atskirą dviejų kambarių jurtą, Inzelio šeima persikraustė pas jį. Inzelis teikė Galkovskiui žinias apie kiekvieną lietuvių šeimą.

Kol dar nebuvo patalpų parduotuvei, kiekvieną mėnesį pro paskubom sukalto kiosko langelį kiekvienam dirbančiam pardavinėdavo po 10,8 kg miltų. Sustodavo liūdnai atrodanti eilė su terbelėmis. Prie to kiosko stovėjo palapinė, kurioje gyveno sargas Nikolajus. Pavardės jo nežinojome, visi jį vadindavom randuotuoju Nikalojum, nes jo veidas buvo išvagotas gilių randų. Kas jį taip išmargino, vienas Dievas težinojo, bet jis berte berdavo istorijas apie aukso ieškotojus, žudynes ir apiplėšimus, kad mums net plaukai piestu stodavosi ir atrodydavo, jog pats Nikalojus buvo jų dalyvis. Kartą mama, užsimaukšlinusi vyrišką kepurę, su vatinėmis kelnėmis, užėjo pas Nikalojų pasišildyti. Jis ir klausia:

—    Vaikine, ar tu vedęs?

—    Taip,— atsakė mama.

—    Toks jaunas ir jau vedęs? O vaikų ar turi?

—    Turiu.

—    Kiek?

—    Tris.

—    Dideli?

—    Vyriausiajam dvidešimt metų. Ir ne vaikinas aš, o moteris!

Tas net aiktelėjo:

—    Dievulėliau, na ir boba!

O mane, irgi taip apsirengusią, kažkas paklausė:

—    Seneliuk, ar tu paskutinis?

Jurtų durų niekas nė nakčiai neužsikabindavo. Kartą pabudę žiūrim — spingsi spingsulė, o ant kaladės sėdi randuotasis Nikalojus ir rūko.    .

—    Pasišildyti atėjau. Ar galima?

Mama ėmė su juo šnekėtu jis pavaišino ją taboka. (Kai atvažiavom, tiems, kas rūko, davė tabako arba papirosų „Parašiut“ normą.) Aš tada jau rūkiau nesislapstydama. Kartą sėdėjau ir svajojau: o kad dabar gaučiau nors mažytį gabalėlį cukraus! Ir sakau mamai:

—    Atspėk, ko aš baisiausiai noriu!

—    Turbūt rūkyti?

—    Aha,— sumelavau, nenorėdama gildyti mamai širdies dėl cukraus.

—    Ką su tavim padarysi! Rūkyk. Jei pati nerūkyčiau, tai aš tau parodyčiau rūkymą, o dabar...

Tačiau nei tabako, nei papirosų daugiau nebeatveždavo. Gaudavom normą plytinės arbatos. Mes be arbatžolių galėjom išsiversti, o jakutai labai ją mėgo ir keisdavo su mumis į žuvis. Nikalojus ateidavo beveik kiekvieną naktį, mat pas mus, ant lentynos, jis pasidėdavo savo tabaką. Pavaišino mus ir pasakė, kad imtume, kada panorėsime. Atėjęs parūkyti, baisiausiai nustebo, radęs tabaką neliestą.

—    Kodėl nerūkote?

—    Negalim, per daug brangi dabar taboka,— atsakė mama.

—    Todėl pas jus ir laikau. Viso svieto juk neapdalysi.

Nikalojus buvo geras žmogus, ne kartą išgelbėjęs mus nuo tikro bado.

Kartą Gudjurgis grįžo iš eilės prie miltų tuščiais maišiukais.

—    Sušalau, baisiai sušalau,— guldamas į lovą vos beištarė jis.

—    Gal turite nors truputį spirito? — paklausė mama.

—    Ne, neturiu.

Jis užmigo. Atėjo Žilvitis. Sėdėjau ant gultų ir žiūrėjau į sunkiai alsuojantį Gudjurgį. Staiga jis įkvėpė, palaikė orą krūtinėje, pamažu iškvėpė... Ant kaktos blizgėjo stambūs prakaito lašai. Jis krestelėjo galvą ir nustojo kvėpavęs. Aš surikau. Žilvitis tapšnojo jam per skruostus, purtė. Gudjurgis buvo miręs. Jis buvo jau ištinęs nuo bado, tai, matyt, tik to peršalimo ir tetrūko. Kai komisija dalijo jo daiktus, rado ir porą šimtų gramų spirito... Komisija surašė aktą, sprendė, kam ką atiduoti ir, atskiedusi vandeniu, išgėrė tą spiritą. Į dalybų komisiją įėjo ir nesąžiningasis kaimynas, po to surašymo dingo trys mano vasarinės suknelės. Negalėjome suprasti, kur jos dingo, bet nesisielojome, nes nelabai tikėjomės, kad jos dar bus reikalingos. Buvęs tolimojo plaukiojimo kapitonas Eduardas Sliesoraitis su kirtikliu iškapojo lede duobę, paguldė j paklodę susuptą Gudjurgį ir užpylė ledais. Tai buvo pirmoji mirtis, aplankiusi lietuvius prie Janos upės. Tai buvo pirmas žmogus, kurio mirtį aš mačiau. Kai saulė paskutinį kartą tą rudenį pasirodė virš horizonto, Gudjurgis pakvietė mus: „Einam, pažiūrėsim į saulę, gal kas nors ją šiandien mato paskutinį kartą. Dabar ji pasirodys tik vasario mėnesį". Išėjome tada visi iš jurtos, saulutė, raudona juostele brūkštelėjusi per horizontą, pasislėpė Gudjurgiui tikrai paskutinį kartą. Gal nujautė jis tai?

Dienos slinko labai iš lėto. Ne kartą pagalvodavom: ar dar kada nors valgysim duoną? Malkų prisinešdavom iš tundros, tad jurtose buvo šilta. Dienos vis trumpėjo ir trumpėjo. Kartą mama, skaldydama malkas, prispaudė koja pagalį, atitrūkęs kitas jo galas trenkė jai į nosį, pliūptelėjo kraujas, pasirodo, sulaužė nosies kremzlę. Nuo to laiko mama nebejautė jokio kvapo.

Prasidėjo tikra žiema. Pūgos visiškai užpustydavo jurtas ir tik metaliniai kaminukai rūkdavo iš po sniego. Laimė, Žilvičio jurtos, kur gyveno Jadzė, durys buvo iš galo, jos vienos ir likdavo neužpustytos, vėjas kuo švariausiai nušluodavo nuo jų sniegą. Jei ne ši jurta, po pirmos pūgos visi būtume palaidoti po sniegu. Jadzės brolis Vladas išėjęs pirmiausia iškasdavo urvą į mūsų jurtelę, mes atkasdavom Zakarevičius, ir taip vienas kitą gelbėdami išsivaduodavom iš sniego uždangos. Kasti pradėdavo tik pūgai nurimus, todėl po sniegu tekdavo ištupėti 6—7 dienas. Gale jurtos sustatytos kartys — mūsų malkos. Sėdim po pusnim ir girdim, kaip virš galvų sniegas girgžda, kažkas mūsų malkas traukia... Kas gi kitas, jei ne Kalkovas Vladas — visos kitos jurtos užpustytos. Pyktis ima, nieko negalim padaryti, tik laukti, kol tas pats Vladas mūsų duris atkas.

Prasidėjo šiaurės pašvaistės. Kaip nematęs kalnų savo akimis, negali pajusti jų galybės ir didybės, taip jokiais žodžiais neperteiksi nepakartojamo šiaurės pašvaistės grožio. Jei kuris iš mūsų šeimos pamatydavo pašvaistę, puldavo atgal jurton šaukdamas: „Pašvaistė, nuostabi pašvaistė!" Visi išbėgdavom ir galvas užvertę aikčiodavom, žiūrėdami į tą gamtos stebuklą. O Karveliai ir Jasevičiai negalėjo atsistebėti: „Tie Bičiūnai vėl kvailioja! Užvertę galvas, išsižioję laukia, kol pašvaistė burnon įlėks, lyg nuo to sotūs pasidarytų!"

Kadangi miltų normos užtekdavo tik skystam srėbalui, žmonės ėmė sirgti skorbutu, silpti ir tinti, o nuo ištinimo iki mirties — vos žingsnelis. Kas susirgęs atguldavo, tas jau nebeatsikeldavo. Žmonės slankiojo kaip šmėklos, bet visi kaip įmanydami stengėsi judėti. Vaikučių kojytės buvo žaizdotos, jie nebegalėdavo atsikelti. Žilvičio jurtoje gyveno mokytojai Girčiai su keturiais mažais vaikais, o tą žiemą gimė dar vienas berniukas. Kūdikis netrukus mirė. Girčys įdėjo kūnelį į dėžutę nuo sviesto, pasikišo po pažastim, pasiėmęs kirtiklį nuėjo į kapinėms skirtą vietą, prakapojo ledą ir pats vienas sūnelį palaidojo. Ir vėl prisiminiau, kaip kartą vienas iš Girčiukų, pamatęs kaimynę kepant blynus, supiepsėjo: „Mamyte, apklok man galvytę!“ „Kodėl, vaikuti?“ — paklausė Girčienė. „Aš negaliu matyti, kaip Gražvyda blynelius valgys!“ „Ir mane, ir mane!“ — prašo kiti Girčiukai. Girčienė kloja alkanų vaikelių galvas antklode ir šnibžda: „Ateis laikas, vaikučiai mano brangūs, ateis, kai ir mes blynelių prisikepsim! O dabar pakentėkite truputį, kiti vaikeliai irgi kenčia...“ Ar tikėjo ji savo žodžiais? Daugelis motinų jau paūgėjusius vaikučius vis dar maitino krūtimi, tikėdamosi taip išgelbėti juos nuo bado mirties. Šalčiai didėjo, ledas upėje sparčiai storėjo, vietoje skudurinių langų įsistatėme ledinius. Iškirsdavom eketę, įleisdavom keturis lango dydžio pagalius ir palikdavom nakčiai. Rytą ledas būdavo apie 20 cm storio. Apkapodavom ledą aplinkui pagalius ir ištraukę turėdavom „stiklą“, [statyto ledo pakraščius dar apkrėsdavom šlapiu sniegu, kuris akimirksniu sustingdavo. Šitaip „už-klijuodavom“ ir kitas jurtos spragas. Sustingęs sniegas nepraleisdavo nei šalčio, nei vėjo. Tačiau viduj kūrenosi krosnelės, nuo šilumos „langai“ tirpo, nuo garų susidaręs vanduo varvėjo per sienų rąstelius žemyn ir, dažniausiai nepasiekęs grindų, užšaldavo. Ne kartą ir ne vienam prie sienos prišaldavo plaukai. Po gultais ledo kauburiuose įšaldavo užkritęs drabužis ar koks daiktas.

Visus kamavo baimė, kas bus, kai baigsis miltai. Kol ledai Laptevų jūroje neištirps, mums niekas nieko neatveš. Mes į tą valdiškų miltų srėbalą dar įsidėdavom sumaltų, nevalytų avižų, kurias mama buvo pirkusi Kamenyje, planuodama pasidaryti kruopų. Čia, Kougastache, kaimynas Jasevičius turėjo iš dviejų didelių kaladžių pasidaręs girnas. Tai buvo iš tiesų turtas. Nemažai lietuvių, pirmus tremties metus praleidusių tarybiniuose ūkiuose, dar turėjo šiek tiek grūdų, todėl susimalę galėjo srėbti tirštesnę buzą. O kai mama prieplaukos arklininko žmonai pasiuvo suknelę ir už tai gavo terbelę vikių, buvo tikra šventė: įmeti saujytę vikių ir viralas pakvimpa žirniais.

Jurtose darėsi vis šalčiau, nes vis toliau reikėdavo ieškoti malkų. Į sieną įšalo, tas geltonos vilnonės medžiagos gabalas, o visa, kas buvo patiesta ant gultų, arba puvo, arba suragėjo. Nuo grindų sklido baisus šaltis. Prieš Kalėdas nutariau išplauti grindis. Turėjome didelį emaliuotą dubenį, kurį Altajaus krašte mama su išvažiuojančiais lenkais iškeitė į sugedusį tėvelio auksinį laikrodį. Padėjau šlapią skudurą ant grindų — tas ir prilipo. Mama ėmė bartis:

—    Iki šiol bent vaikščiojom neslidinėdami! Argi nori, kad sprandus nusisuktume?! Dabar teks krapštyti ledą.

Atsisėdę ant gultų, pasidėję tą dubenį su šiltu vandeniu ant kelių, šį tą prasiskalbdavom. Ir rankoms šilta, ir keliams, na, ir drabužis vis šiek tiek švaresnis. Bet, reikia pasakyti, kad badaujantis žmogus nieko nenori dirbti. Ne tik dirbti — nei judėti, nei kalbėti. Atsimenu, šnekėdavo visi tingiai, tęsdami, lyg dainuodami. Rankos nekildavo jokiam darbui, o kai kada apimdavo tokia slogi nuotaika, kad pradėdavai verkti ir negalėdavai sustoti. Kai mama paklausdavo: „Kas gi tau, vaikuti?, imdavau net cypti ir inkšti. Kartą mama iš nevilties net pasakė:

—    Vaikeliai mano mieliausieji, jeigu būčiau žinojusi, kad jūsų laukia toks siaubingas gyvenimas, mažus būčiau pasmaugusi!..

„Gal ir būtų buvę geriau,— pervėrė mintis. Kas mėnesį gaudavome vieną žvakę. Didžiosios jurtos gaudavo po dvi. Jos buvo naudojamos tik utėlinėjimui. Sėdi, pavyzdžiui, tolimojo plaukiojimo kapitonas Eduardas Sliesoraitis priešais žvakę, prie jo prilipusios žmona su dukterimi, ir galabija didžiuoju nagu utėles bei glindas... Mokytojas Girčys nekantraudamas stypčioja aplink:

—    Na, greičiau, Sliesoraiti! Juk žinai kokia mano šeimyna! Kitą dieną užbaigsi.

Taip žvakė keliaudavo iš šeimos į šeimą. Iš lentučių prisiskaldę balanų, susirangydavom mes, jaunimas, ant gultų pas Jadzę, pasidėdavom Kalkovų rudą su gervėmis japoniško porceliano padėklą, braukydavom nuo balanų angliukus ir plepėdavom. Kartu būdavo ir šešiolikmetis Jurgis Gasiūnas. Visi paskęsdavome svajonėse, kiekvienas galvojo apie savo gyvenimą Lietuvoje.

Dieną tie, kurie dar galėjo paeiti, dirbo. Vaidevutis sargavo, Rimantas vežė malkas. Nemažai žmonių dirbo statyboje. Vienam mirus, į jo vietą stodavo kitas. Pagaliau buvo pastatyta pirtis. Kaip mes jos laukėm — bent nuo utėlių apsiginsimi Dabar Rimantas vežiodavo į pirtį vandenį. Apsivilkdavo Daumanto puskailinukais, užsimaukšlindavo mano kepurę, nosį užsirišdavo irgi iš manęs skolintu raudonu angoros vilnos šalikėliu, kuris kvėpuojant aprasodavo ir prišaldavo prie nosies. Niekas mums nepaaiškino, kad taip baisiai šalant nosies rišti negalima. Todėl jis, vargšelis, nuolat vaikščiojo su žaizda ant galo nosies. Įsikinkęs į roges, Rimutis tempdavo apledėjusią statinę su vandeniu į statų krantą. Ledas upėje jau siekė 2 metrus, tad ir eketę iškirsti nebuvo paprasta.

Kadangi mama mokėjo siūti, tai nutarė eiti užsidirbti duonos į prieplauką. Kiekvieną dieną ji traukdavo prieplaukon. Tik pūgai įsisiautėjus likdavo ten nakvoti. Užtat kai grįždavo, mūsų akys krypdavo į portfelį, kuriame ji visada kažką parnešdavo: ar duonos plutelių, ar papločių gabaliukų, kuriuos numesdavo rusų vaikai. Papločiai būdavo kepami iš miltų, vandens ir druskos, tiesiog ant viryklės geležies, be jokio riebalo. Bet koks skanumėlis! Papasakodavo mama ir visokių istorijų. Vienoje jurtoje, kur ji siuvo, gyveno daug vyrų. Sėdi vyrai prie stalo, pliekia kortomis, paskendę tabako dūmuose... Staiga atsidaro durys ir įeina jauna suomiuke. Pasisveikina. Vienas vyrukas atsisuka ir sako:

—    A-a-a, Katia! Na, drąsiau, nusirenk šimtasiūlę ir sėsk.

Ta nusirengė ir atsisėdo ant suolo.

—    Kas ji? — paklausė vienas.

—    Kaip tai kas? Kaip ir žmona bus — išvirs valgyti, išskalbs, na, ir patale kojas pašildys, nugarą pakasys! — vulgariai nusijuokė vyriokas.

Mama nustėro:

—    Mergaite, ar tu iš proto išsikraustei?

—    A! Vis vien iš bado reikės stipti, o čia gal dar išgyvensiu. O paskui pažiūrėsim. Juk neužmuš, argi ne? — šnibždėjo ji mamai.

Vyrai buvo taip užsiėmę lošimu ir blevyzgomis, kad niekas ir negirdėjo, ką juodvi kalbėjosi. Vakare busimasis vyras numetė porą šimtasiūlių ant žemės:

—    Na, Katka, atrodo, tokiu tu vardu, klok! Eisim miegoti!

Taip įvyko Katios vestuvės. O iš ryto jaunikis patenkintas gyrėsi:

—    Na ir Katka, na ir žmona! įsivaizduokite, vaikinai, ji, pasirodo, dar nekalta buvo! Na ir stebuklai!

Visi stebėjosi ir kvatojosi.

Siuvimai baigėsi, baigėsi ir sotesnės mūsų dienelės. Į prieplauką dabar mama eidavo tik nešdama ką nors mainyti. Kartą Klimauskienė, kuri buvo ligota ir visą laiką sėdėjo ant gultų, o jos dukrytė Dainelė buvo dar maža, paprašė mamą parduoti ir jos vyro batus. Mama rodė tuos batus vienoje jurtoje, paskui kitoje ir nepastebėjo, kad vieno bato kažkas negrąžino. Teko užmokėti Klimauskienei. Kam prireikė vieno bato? Gal grįžusiam be kojos iš fronto? O gal šiaip kas iš mūsų pasityčiojo... Mes dar turėjom sidabrinį samtį, šaukštą, 6 šaukštelius ir 6 šakutes su peiliais. Ir dar tą nuostabų tetos Onytės siuvinėtą chalatą, ir juodo muaro balinę suknelę su milžiniška puokšte dirbtinių žirnelių ant krūtinės. Rusės, žiūrėdamos į tą chalatą, aikčiodavo: „Koks gražus! Kiek pagalvėlių būtų galima pasiūti!“ Tačiau tokie rūbai niekam nebuvo reikalingi, medvilninę suknelę gal ir būtum iškeitęs į miltų saują... Tą balinę suknelę aš retkarčiais apsivilkdavau ir, niūniuodama valsą, apsisukdavau kelis ratus, apsvaigusi krisdavau ant gultų, prisimindavau Kauną, gimnaziją, tėvelį, pusseseres, Užpalius... Tiesa, mama dar turėjo prancūziškų kvepalų flakoną, kuris, nors aklinai uždarytas, skleidė malonų kvapą.

Dienos slinko lėtai. Jurtose vyresni vaikai nuolat sukiodavosi apie krosnį, godžiai stebėdami, kas ant jos dedasi. Prisimenu, buvusi advokatė Melienė, kažką iškeitusi į gabalėlį elnienos, užkaitė ją puodelyje. Bebaigiant virti mėsa iš puodelio dingo. Melienė maldaujamu žvilgsniu žiūrėjo į krosnį apspitusius vaikus: „Kas išgriebė mano mėsą? Na, prisipažinkite... Jei tu, Napaly, aš negalėsiu nė sriubos valgyti...“ Tas Napalys, jau pusbernis, miegodamas susišlapindavo, todėl jį guldydavo ant žemutinių gultų, kad šlapimas nevarvėtų ant kitų. Jis taip dvokė, kad pro šalį einant kvapą užgniauždavo. Tačiau vaikai stovėjo akis išpūtę ir tylėjo.

Pradėjo veikti pirtis. Pirmučiausias rūpestis — kaip išnaikinti utėles. Kažkas pasakė, kad reikia galvą ištrinti žibalu, o paskui išplauti. Taip ir padarėm. Aš savo trumputį ežiuką išploviau nesunkiai. O mama žibaluotus plaukus išmuilino ir jie sustiro į ragą, puolė plauti šiltu vandeniu, tačiau jis, kaip tyčia, baigėsi. Mama lakstė po pirtį raguota ir meldė pirtininką pašildyti nors puskibirį vandens. Kol jis šildė, mes smagiai prisijuokėm, iš mamos plaukų darydamos pilies bokštus, bangas ir kitokias kompozicijas.

— Gaila, kad dirbdama teatre Lietuvoje nežinojau, kaip be vargo galima padaryti perukus. Būtume panaudoję tą „racionalizaciją,— pasakė mama.

Tolimojo plaukiojimo kapitono Eduardo Sliesoraičio žmona niekaip negalėjo atsisakyti „komforto“. Su savo šeimyna ji kalbėdavo vokiškai, o kadangi neturėjo kuo apsirengti, tai sėdėdavo ant gultų elnio kailiu prisidengusi ir grakščiai traukdavo „cigaretę“ iš su samanomis sumaišytos machorkos, susuktos į laikraštį. Kažkas davė jai savo seną suknelę, tačiau ir ta, matyt, nukeliavo ten, kur ir kiti skudurai — mat jų dukrelė, kukli ir graži mergaitė Sigita, eidama savo reikalo, prašydavo: „Mama, Lepchen!“ Motina atplėšdavo kokio nors rūbo skiautelę ir paduodavo „Lepchen“ — uodegytei — pasišluostyti. Sliesoraitienė mėgdavo pasakoti apie keliones po užsienį, ten matytus filmus, įvairius nuotykius.

Nuėjusi pas Jadzę, visada aplankydavau Jurgio tėvą Gasiūną, kuris jau gulėję patale ir nesikeldavo. Stengdavausi pakelti jam ūpą, išgalvodavau visokių istorijų. Antai kuo įtikinamiausiai pasakiau, jog pati prieplaukoje per radiją girdėjau, kad karas jau tuoj baigsis, kad anglai jau reikalauja mus, nekaltus žmones, grąžinti namo, o jei ne namo, tai — kaip lenkus — į Anglijos kolonijas... Matyt, tai teikė jam vilčių, gal net tikėjosi išvysti Lietuvą, jo akys imdavo blizgėti, veide pasirodydavo šypsenėlė. Jis manęs labai laukdavo, artimieji pasakojo, kad net prieš mirdamas klausė: „Ar panelės Jūratės nėra?“ Panašiai keldavau nuotaiką ir Jadzės tėvui Kalkovui, kuris taip pat jau nesikėlė. Slankiodavom iš jurtos į jurtą, kad ne taip jaustume alkį, kad nematytume, kaip miršta išbadėjusieji.

Retkarčiais gaudavom šeimai po dėžutę amerikietiškų konservų ir sausos labai sūrios dešros, kurios atsipjauti buvo neįmanoma, galėjai tik drožte drožti. Iš tuščių konservų dėžučių Rimantas darė žmonėms samčius ir puodelius.

Kartą atėjo Žilvitis, liepė visiems apsitvarkyti, nes iš rajono atvažiavusi komisija patikrinti, kaip gyvename. Sūnų kinkiniu atvyko šiltai apsirengęs jakutas ir su zavpromu Galkovskiu perėjo jurtas. Paklausinėjo, ko mums trūksta. Ką į tai atsakyti?! Jis pranešė, kad mūsų sąjungininkai amerikiečiai vėl atveža mums produktų ir dar aprangos, todėl, be miltų, trupučio dešros ir retkarčiais gaunamos konservų dėžutės, dabar gausime pieno miltelių, kiaušinių miltelių, kruopų. Jam išvažiavus, pamatėme, kad iš prieplaukos arkliukas kažką traukia. Pasiėmę maišiukus, nulėkėm parduotuvėn, kur kiekvienas gavom po 200 gramų dydžio dėžutę konservų. Juos palikome Kalėdoms.

Valgyti, ibe to skysto srėbalo, beveik nieko neturėjom. Ant viryklės nuolat stovėdavo arbatinis, į kurį vis įmesdavom ledų — taigi jis visą dieną kunkuliuodavo, nes uždengti viryklę nebuvo kuo. Kai kas nors numirdavo, susirinkusieji linguodavo galvomis sakydami: „Baigė savo vargelį. Dabar jau turbūt mano šeimoje kažkam eilė...“ Svarbiausias rūpestis būdavo sukalti šiokį tokį karstą. Mirusįjį išnešdavo ir padėdavo kitame klubo gale.

Kartą mama pasiėmė peilius, šakutes, šaukštus ir išėjo prieplaukon, tikėdamasi už juos gauti ką nors valgoma. Šėlo baisi pūga, kelio nebuvo matyti. Pro šalį pralėkė arklys ir suklupo įšokęs neužšalusion eketėn. Mama vis tiek ėjo. Prie eketės vandenį sėmė tabelininkė Ania Ližina, Galkovskio draugužė. Pamačiusi mamą, ji paklausė:

—    Kurgi jūs išsiruošėte?

—    Keisti šakutes ir šaukštus į žuvis.

—    Pražūsite tokiu oru! Eime, duosiu jums žuvų.

Mama nusekė paskui ir už 2 sidabrinius šaukštus gavo dešimt kandiovkų. Žuvis mama dozavo, bet po poros dienų jau tik kaulelius lipinom prie viryklės sienelių ir paskrudinę graužėme. Kai pūga aprimo, mama vėl išėjo prieplaukon. Užėjusi į vieną jurtą, pasiūlė šaukštus keisti į bet kokį maistą. Tačiau rusai ir patys ne per daugiausia turėjo, todėl atsisakė — jiems esą tokių brangių daiktų nereikia. Nuėjo mama į kitą jurtą. Ten prie stalo barščius srėbė stora, kaip mama sakė, į rupūžę panaši boba. Kai mama pasiūlė keisti šaukštus į maistą, ta nusijuokė pragertu balsu ir tarė:

—    Kai badu stips!, dykai atiduosi!

Mama atsakė:

—    Jums neatiduosiu, geriau į eketę įmesiu, bet neatiduosiu!

Ir išėjo. Taip ir liko 4 sidabriniai šaukštai ir 6 šaukšteliai. Ne kartą randuotasis Nikolajus, pamatęs, kad mes jau visai nieko neturime, ištursindavo ir netrukus grįždavo po pažastim duonos kepaliuku nešinas:

—    Arbatos turit? Na, tai gerkime, aš čia truputį duonos gavau, kviečiu kompanijon!

Taip ne kartą šis geras žmogus malšino mums alkį.

Kartais ateidavo vyrai iš prieplaukos. Praveria jurtos duris ir stovi. Mama klausia:

—    Ko reikia?

—    Nuotakos...

—    Yra nuotaka, bet ne tau, mielas jauniki.

—    Bet aš turiu ... maišų miltų, ... maišų cukraus, ... dėžių sviesto. Gyventų kaip karalaitė!

—    Tai seniai reikėjo vesti!

—    Turėjau aš žmoną, bet kortomis pralošiau...

—    Matai, o nori mano dukterį imti! Eik, drauguži, į visas keturias puses! Gal kitoje vietoje nuotaką susirasi.

—    Jūsiškės nepralošiu... Garbės žodis, nepralošiu! Jūsų merginos ne tokios, jų negalima pralošinėti,— dar mėgina įtikinėti jaunikis.

Vienas išeina, po kiek laiko pasirodo kitas ir vėl stovi tarpduryje.

1942-ieji artėjo prie pabaigos. Visa gyvenvietė ruošėsi Kalėdoms. Taupėme miltus, kad nors per šventę galėtume pavalgyti. Vieną pavakarę pakėlė kaimynė paklodę, kuria buvo atitvertas mūsų kampas, kambariu vadinamas, ir klausia:

—    Ar daug dar miltų turite?

Mama jau pasiruošė kilstelėti geroką pusmaišiuką, tačiau miltų tebuvo tiek, kad tilptų į sūrmaišį. O taupėme jau porą mėnesių!

—    Tai ir aš tiek pat teturiu,— atsakė išsiviepusi kaimynė.

Rimantas nutarė iš įvairių lentučių sukalti sienelę, nes kaimynė gvelbdavo viską iš eilės. Toj šeimoj ir vienas nuo kito vogdavo. Kai kada naktį pasigirsdavo kriaukšėjimas, o paskui vyro balsas: „Karve, vėl nuo vaikų cukrų pavogei!“ „O kas gi juos prižiūrės, jei aš numirsiu“,— pakartodavo Kalkovienės žodžius kaimynė. Mat Kalkovienė, vyresniems vaikams išėjus darban, gautą produktų normą išpilstydavo į konservų dėžutes ir išslapstydavo jurtoje už gultų, o paskui išsitraukdavo ir valgydavo abi su jauniausiąja dukterimi. Kai žmonės ją gėdindavo, jog vaikus skriaudžianti, ji visada atsakydavo: „O kas juos prižiūrės, kai aš numirsiu?"

Skyrėsi nuo mūsų šeimos ir kiti jurtos kaimynų įpročiai. Antai naktį mes atsargiai, kad niekas negirdėtų, atlikdavom savo reikalą į konservų dėžutę ir tyliai supildavom kibiran. O visi kaimynai barbindavo nė kiek nesivaržydami. Marytė Jasevičiūtė dar ir pasišaipydavo:

—    Bičiūnai tai poniškai myža, mierka pirma pamatuoja, paskui kibiran suleidžia! Mes — prasčiokai, barbinant, kaip už daržinės užėję.

Vakarais į jurtas pašniukštinėti ateidavo Inzelis. Žmonės skundėsi, kad badauja. Pasižiūrėdavo jis į gulinčius skorbuto sutrauktus, bado nualintus lietuvius, nukabindavo savo atvėpusią lūpą ir pro dantis prakošdavo:

—    Ant jūsų kaktų mirtis užrašyta, jūs visi išmirsite! Kodėl man vienos žuvies dienai užtenka? O jums neužtenka!

Kartą Mikis Vaišvila griebė kirvį ir puolė Inzelį. Mama jį sulaikė:

—    Miki, nereikia, neteršk rankų ir sąžinės į šitą parsidavėlį. Jam pats likimas atlygins!

Jaunas, išbadėjęs, karšto būdo vyrukas vis dėlto paklausė mamos.

Retkarčiais atvažiuodavo darbų vykdytojas Breslavskis ir visada užeidavo į mūsų jurtelę. Jam, matyt, buvo įdomu pasikalbėti su mama — protinga ir energinga moterimi. Atėjęs jis visada paklausdavo:

—    Na, Natalja Matvejevna, kaip gyvenate?

—    Gerai,— atsakydavo mama.

—    Kaip tai gerai? Jūs gi neturite ko valgyti?

—    Na ir kas? Šiandien neturime, o ryt gal atsibusime — ir yra. O, va, jei žmogus grįžta iš fronto, tarkim, be kojos, tada jau blogai: gulasi jis — kojos nėra, atsibunda— taip pat nėra ir nebus niekada.

Vakarais ateidavo Genovaitė Valionienė, su kuria mes Kamenyje buvome, ta pati, kuri bandė Lietuvon bėgti. Artėjo šventės, žmonės taupė žvakes. Buvusi mokytoja Cibilienė vaikus mokė dainuoti ir šokti. Plastiškiausia buvo Dainelė Klimauskaitė. Aš apie vaikų rytmetį sukūriau dainelę, pritaikiusi „Karčemos ružavos“ melodiją.

Buvo jurtoj vieną kartą, oi! Repeticija sutarta, oi!
Kur visi vaikai turėjo, oi! Pasirodyt, ką mokėjo, oi,oi, oi, oi!

Algis Napaliui pilvan dūrė, pilvan dūrė, pilvan dūrė.
Napalys Algį kad pastūmė, tai pastūmė, bum!

Kai aš buvau mažučiukė, oi! Deklamavo taip Girčiūtė, oi!
Kai truputį paūgėjau, oi! Po Rasiją važinėjau, oi, oi, oi, oi!

Algis Napaliui pilvan dūrė...
Buvo Margis plačiadantis, oi! Nešė kaulą įsikandęs, oi!

Savo naruos taip pragydo, oi!
Cingos susuktas Arvydas, oi, oi, oi, oi!

Algis Napaliui...

O Gasiūnaitė Danutė, oi!
Greit išmoko tą eilutę, oi!
Ant šienelio Jėzus guli, oi!
Bėgsiu, bėgsiu, aš pas Liūlią, oi, oi, oi, oi!

Algis Napaliui pilvan dūrė...

Jurtoj vietos pasidarius, oi!
Šventei vaikus susivarius, oi!
Čibilienė turavojo, oi!
Vaikai šoko ir giedojo, oi, oi, oi, oi!

Algis Napaliui pilvan dūrė...

Nors labai mes išbadėję, oi!
Ruošėmės kaip tik galėjom, oi!
Ir Naujus Metus sutinkam, oi!
Nauji šiaurės šeimininkai, oi, oi, oi, oi!

Algis Napaliui pilvan dūrė. ..

Kitą dainelę sukūriau suaugusiems. Pati ją ir dainavau:

Dėdė Šamas kraipo ūsą,
Rūpi jam likimas mūsų,
Žino, kur mes vasarojam,
Tik nežino, kur žiemojam.

Očia, očia, očia čia,
Nei čia buvo, nei čia ką.

Jurtoj dūminėj mes sėdim
Ir jau žalią žuvį ėdam.
Greit jakutais mes pavirsim —
Niekad nieko nebevirsim.

Očia, očia, očia čia,
Nei čia buvo, nei čia ką.

Danguje šiaurės pašvaistė,
Žemėj vėjas sniegą švaisto,
Valdžia šunim važinėja,
O mes vos vos vaikštinėjam.

Očia, očia, očia čia,
Nei čia buvo, nei čia ką.

Bet palaukit, kitais metais
Važinėsim ir mes ratais,
Ubagynę čia paliksim,
Savo tėviškėn parvyksim.

Očia, očia, očia čia,
Nei čia buvo, nei čia ką...

Kalėdas nutarėm švęsti su Valioniene. Ji gavo porą žuvų, iš konservų ir šventėms sutaupytų miltų nutarėme pasidaryti koldūnų. Taip, beveik tikrų koldūnų! Visi susėdom prie balto, paklode apdengto staliuko, mama net šakutes padėjo. Valgėme pamažu, pasigardžiuodami, ilgai kramtydami, kad kuo ilgiau jaustume skonį. Prisiminėm namus, papuoštą eglutę, Kūčių stalą su kūčiukais, džiovintų baravykų pyragėliais, saldžiu spanguolių kisielium. Kai iš svajonių grįžom realybėn, pamatėm, kad visi valgom su pirštais, nors šakutės guli ant stalo. Pavalgę, kad būtų šilčiau kojoms, susirangėme ant gultų, ir Valionienė, ilgai žadėjusi, pagaliau ėmė pasakoti, kaip juodvi su Kociniene iš Kamenio bėgo Lietuvon. Jų tėvų vardai buvo vienodi (abi Karlovnos), tai nutarė sakyti, jog jos seserys. Buvusi mokytoja Valionienė — šviesiaplaukė, su pusmetinėm garbanom, šiek tiek kanapėta — kelias dienas nesiprausė, nesišukavo, apsirengė vietinių rusių drabužiais, užsirišo skarelę ir tapo gana panaši į vietines kolūkietes. Ji turėjo vaizduoti apykurtę kvaišelę iš kaimo gilumos. Kocinienę, elegantišką žydo juvelyro žmoną, buvusią kabareto šokėją, beje, puikiai kalbančią rusiškai, paversti prasta kolūkiete buvo sudėtingiau, tačiau vis dėlto pavyko. Ji turėjo daug juvelyrinių vertybių. Dalį brangenybių pardavė, kai ką iškeitė į drabužius, o likusias susivyniojo ryšulėlin. Sužinojusios toli nuo upės esančio kolūkio pavadinimą, pirmininko ir partinės organizacijos sekretorės pavardes, be pasų, nes kolūkiečiams jų niekas ir neduodavo, vieną gražią vasaros dieną, „pasiskolinusios valtelę, leidosi pasroviui link Novosibirsko. Irtis nereikėjo, ryšulėlį su brangenybėmis suvyniojo į drabužius, padėjo gale valties ir apdengė šakomis. Planas buvo toks: Valionienė — baigianti apkursti puskvaišė, o jos sesuo, Kocinienė, veža ją į Novosibirską pas ausų gydytoją, nes kvaišelei pradėjo ausis taip skaudėti, kad ta net pasišokinėdama kaukia. Srovė nešė valtelę, jos praplaukė kelis nedidelius kaimus, miestą Berdską ir artinosi prie Novosibirsko. Plaukiant po tiltu, budintis kareivis jas pastebėjo ir ėmė šaukti: „Krantan plaukite! Krantan! Sausiu!“ Išgirdus tokį įsakymą, joms lyg skruzdės perbėgo per kūną. Beplaukdamos jau truputį išmoko irkluoti ir vairuoti. „Rankų specialiai neplaudavom,— pasakojo Valionienė.— Kad baisiau atrodytų, prie kranto sustojusios dar dumblu įsitrindavom. Nagus apkramtėm. Nuo irklų atsirado pūslės, kurios tuoj prakiuro. Nuo viso to darėmės vis panašesnės į kolūkietes“. Gavusios tokį griežtą įsakymą, moterys priplaukė prie kranto. Tikriausiai varys kur nors. Imti brangenybes ar ne? Nutarė neimti, gal pavyks kaip nors išsisukti. Kad tik Kocinienės burnos neapžiūrėtų, nes dauguma jos galinių dantų — su auksinėmis karūnėlėmis. Jei pražiodytų — apgaulė paaiškėtų: iš kur driskės gaus aukso ir kam joms tai?! Jei aptiktų brangenybes, irgi paaiškėtų, kas jos tokios... Kareivis jau spėjo pranešti — ant kranto laukė du saugumiečiai su šautuvais. „Išlipom iš valtelės,— pasakojo Valionienė,— ir drebėdamos iš baimės nusekėme paskui. Aš dairiausi į šalis mykdama kaip laukinė ir pirštu rodydama tai į mūrinius namus, tai į pravažiavusią mašiną. Vaikai, kelios bobikės sekė paskui ir šaukė: „Šnipes pagavo, šnipes pagavo!“ Apsimečiau kvaila, kurčia kolūkiete. Kocinienė vis timpteldavo mane už skverno šaukdama: „Zenka, durne, neatsilik, nesidairyk, matai, viršininkija veda, greičiau!“ Priėjome Saugumą. Truputį palaukus įvedė pas viršininką. Aš sėdau ant sofos taip, lyg nežinodama, kad yra baldų su spyruoklėmis, skėstelėjau rankomis, išpūčiau akis ir išsižiojau. Išsižiojau drąsiai, smarkiai, nes neturėjau auksinių dantų. įsitveriau sofos ir ėmiau šokinėti. „Sėdėk ramiai, kvaiša!“ — saukė man ausin Kocinienė. „A-a-a-a?“ — išsišiepusi nutęsiau. Viršininkas klausinėjo, kas mes tokios. Iš kur ir kur keliaujame? Kocinienė pasakojo išgalvotą pasaką: pavardės mūsų — Pliuchinos, abi netekėjusios. Viršininkas mane klausinėjo, aš vaizdavau negirdinčią. Kocinienė vėl kumštelėjo pašonėn: „Tavęs, durne, klausia!, vėl šaukė man ausin. „A-a-a-a? ..“—vėl mykiau aš. Kareivis iškratė kišenes. Kocinienė turėjo 100 rublių ir kapeikų, surištų skepetaitėn, daugiau nieko. Iki vakaro palaikę, išleido. Ėjome žvalgydamosios lyg iš žingeidumo, o iš tikrųjų — žiūrėjome, ar kas mūsų neseka. Išėjusios gatvėn, pasukom prie valtelės. Gal niekas mūsų brangenybių nepavogė, gal niekam neatėjo galvon, kad po šakomis skarmaluose kažkas paslėpta? Taip ir buvo. Pasiėmusios turtą, nuskubėjom geležinkelio stotin. Kocinienė pasišaukė valytoją, parodė jai laikroduką ir paprašė nupirkti už jį 2 bilietus į Sverdlovską, paaiškinusi, kad jai reikia mane, durnę, vežti pas gydytoją. Valytoja apsisuko greitai — bilietai tuoj buvo kišenėje, nors jų laukė minios žmonių su ryšuliais ir vaikais. Vakare įsigrūdome į vagoną ir neblogai įsitaisėm. Turėjom dar šiek tiek džiūvėsių, vežėmės seną cinkuotą puoduką virintam vandeniui. Traukinys pajudėjo. Rusai, matydami, kokią durnę sesuo veža pas gydytoją, užjautė mus ir stengėsi kuo galėdami padėti. Kocinienė visiems sakėsi bijanti, kad mūsų neišlaipintų — tada aš, vargšė, visai apkursianti. Pravažiavom Omską, Petropavlovską, Kurganą. Artėjo Sadrinskas. Kiekviename mieste įlipdavo saugumiečiai ir tikrindavo dokumentus. Tačiau kaimynai, žinodami, kad mes kolūkietės ir jokių dokumentų neturime, padėdavo mums pasislėpti — tai išvietėje, tai po suolu palįsdavom, o Kurgane net ant vagono stogo užsiropštėm. Bet Sad-rinske saugumiečiai užrakino abejas duris ir ėmė tikrinti taip kruopščiai, kad ir pasuoles išlandžiojo, iš ten mudvi ir ištraukė. Nors aiškinomės, kad esame kolūkietės, be pasų, važiuojame gydytis, ašarojome, maldavome, bet saugumiečiai buvo neperkalbami. Liepė pasiimti daiktus ir išsivarė. Supratom, kad viskas. Ryšulėlį pasiėmėme — gal pavyks išsipirkti brangenybėmis. Viršininkas, iškratęs mus ir pamatęs, kokias brangenybes turime, pareikalavo prisipažinti, kas mes tokios, kur važiuojame, iš kur brangenybės. Ir dar jis pastebėjo Kocinienės auksinius dantis. Pirštais suspaudęs žandus, pražiodė. Teko prisipažinti, kad mes tremtinės.

—    Na, šnipe, arba tave pakarsime, arba dėstyk visą tiesą!

—    Mes — seserys,— pasakojo Kocinienė.— Norėjome važiuoti pas tetą į Kijevą. . .

—    Taigi Kijeve vokiečiai!

—    Nejaugi? — nustebo Kocinienė.— O mes ir nežinojome! Laikraščių nėra, radijo neturim, mes nieko nežinome, kas dedasi.

Jo paties kabinete juoda kaip keptuvė tarškėjo „govorilka“. Užklausė Kijevą (arba tik sakė, kad užklausė), ar tikrai ten tokia gyvena. Po savaitės gavo teigiamą atsakymą ir pareiškė mums:

—    Jūs nekvailos moterys, žinote, kad tremtiniai mūsų nemėgsta. Mums reikia žinoti, apie ką jie šneka, ką galvoja. Tokių žinių neturim, nes nėra patikimų žmonių, mokančių jūsų kalbą. Jei padėsite mums, grįšite atgal, nepadėsite — sušaudysim kaip dezertyrus. Brangenybes konfiskuojame.

Gavęs mūsų sutikimą jiems talkininkauti — kitos išeities nebuvo — etapais per kalėjimus grąžino mus Kamenin. Nutvėrusios laikraštį ir radusios kokią nors žinutę, bėgdavom Sauguman ir sakydavom, kad lietuviai šneka esą įvyko tas ar tas. Mums piktai atsakydavo, kad tai laikraštyje parašyta. Mes stebėdavomės: „Nejaugi?“ Vėliau ėmėm aiškintis esą prie mūsų lietuviai nekalba, nes mato, kad mes Sauguman lakstom, ir klausinėja, ko mes pas jus bėgiojam... Tada liepė su saugumiečiais gatvėje susitikinėti ir perdavinėti, ką sužinojome. Bet mes pareiškėme, kad lietuviai prie mūsų vis tiek nieko nekalba, mums prikaišioja, kad esam pasileidusios ir valkiojamės su rusais. Kai išvežė šiaurėn, apsidžiaugėm, kad daugiau nebepersekios mūsų tas slogutis...“

Artėjo Naujųjų — 1943 metų išvakarės. Apsivilkau tautinius rūbus ir buvau vienintelė taip gražiai pasipuošusi. Gamta mums padovanojo naujametinę dovaną: po dangų lakstė nuostabi šiaurės pašvaistė, nušviesdama visą tundrą ilgomis spalvotomis vėduoklėmis. Sutikti Naujųjų ėjom į Žilvičio jurtą, kur beveik visą laiką sėdėjo Zakarevičių Genę įsimylėjęs Vaidevutis. Inzeliui išsikrausčius, viduriniai gultai jau buvo išardyti, vietos pakako. Cibilienės vadovaujami vaikučiai dainavo ir deklamavo. Aš, tautiniais rūbais apsirengusi, dainavau savo sukurtas daineles. Ralčenienė išvertė jas svečiui rusui iš prieplaukos. Tas paprašė mane įspėti, kad už tokias dainas gali pasodinti. Pati sau burna akompanuodama, šokau „Mirštančios gulbės šokį“. Visų nuotaika buvo puiki. Jurgis Gasiūnas nenuleido nuo manęs akių. Iš vaiko jis jau virto jaunuoliu. Jurgis buvo komjaunuolis idealistas, dar mokykloje šventai tikėjęs savo mokytojo žodžiais. Žmonės juokėsi iš jo. Tik mano mama užtardavo:

—    Negalima juoktis iš žmogaus idealų! Juokitės iš tų, kurie išverčia kailį, o idealistus reikia gerbti.

Šventė baigėsi. Po poros dienų ateina Jadzė ir sako:

—    Žinai, Jūrate, tave Jurgis įsimylėjo!

—    Koks?

—    Gasiūnas.

—    Aš juk dvejais metais už jį vyresnė, jis dar visai berniukas — 16 metų!

—    Jis nedrįso pats tau šitai pasakyti, paprašė, kad aš perduočiau.

Man pasidarė įdomu. Prisiminiau jį Naujųjų Metų išvakarėse — švarų, išaugtu kostiumėliu. Gal aš tada, su tautiniais rūbais, ir neblogai atrodžiau, bet kasdien?!! Kai mes drybsome ant gultų nuo balanos aprūkusia panose? Su pradegintu sijonu, kailiniais nutrintu pilvu, pilkai violetine kepure ir skudurais apvyniotomis kojomis? Argi galima įsimylėti taip atrodančią mergaitę? Ir ar tas dabar galvoje, kai kiekvieną dieną į badaujančias akis žvelgia mirtis? Tačiau giliai širdyje buvo malonu. Jurgis įsidrąsinęs pradėjo pas mus lankytis, priskaldydavo malkų, atnešdavo vandens. Tai labai nepatiko jo motinai. Kai nueidavau Žilvičio jurton, ji šaukdavo: „Ir vėl ta karvė atsivilko vaikų iš kelio vesti!“ Aš nepykau, mane tik juokas imdavo. „Ar myli mane?“ — klausdavo Jurgis, bet aš negalėjau pasakyti jam „taip!“ Mano širdis tylėjo, tačiau buvo gera.

Kontoroje tabelininke dirbo Genė Lukošaitytė. Kartą ji pasakė, jog kasininkė Anka Ližina išvardijusi Galkovskiui, kas iš jaunimo nedirba, o miltams korteles vis tiek gauna, ir kad Galkovskis įsakęs tokiems kortelių neduoti. Vadinasi, net tų 10,8 kg miltų negalėsiu nusipirkti! Tai badas. Tikras badas. Nenorėjom tikėti. Aš juk nedirbau tik dėl to, kad neturėjau jokio apavo. Nuėjome su Aliuku Gasiūnu kontorėlėn, kuri buvo pilnutėlė žmonių. Anka, pamačiusi mus su Aliuku, šūktelėjo: „Ei jūs! Nestovėkit, kortelių negausit!“ Vadinasi, Genutė sakė tiesą. Už mano nugaros kabojo Ankos paltas, o aš kišenėje turėjau žirkles. Įpykusi ėmiau ir iškirpau sagas, saugojau tik, kad medžiagos neįkirpčiau. Aliukas iš piktumo susirinko nuo palangės visas žvakes. Kitą dieną nuėjau skųstis Galkovskiui. Jis paklausė, kodėl nedirbu. Atsakiau, kad neturiu kuo apsiauti. Jis liepė vakare ateiti pas jį — duosiąs tarbazus — tokį apavą iš elnio kojų kailio. Vakare, apsivilkusi Daumanto kailinukus, apsiavusi veltinius, ant galvos užsivyniojusi tautišką užvalkalą, išskubėjau pas Galkovskį. Nuėjusi pasibeldžiau į duris, amtelėjo šuo. „Tylėk, drauguži, tai savi,— išgirdau už durų.— Taip! Prašom! įėjus užėmė kvapą: gultai užkloti baltų kiškių kailių antklode, grindys išklotos elnių kailiais, sienos apmuštos rožine amerikietiška flanele, ant lango melsvos užuolaidėlės, ant stalo tikra žibalinė lempa su tikru stiklu! Prie stalo taburetė, ant sienos sukabinti drabužiai. Atsisėdusi viską apžiūrinėjau kaip kvaila kaimo mergiotė. Jaučiausi tarsi pasakų šalyje. Galkovskis kalbėjosi su šunim jį glostydamas. Paskui atsisuko į mane: „Tai, sakai, neturi kuo apsiauti? Gerai, duosiu tau kailinius tarbazus. „O zuikines kojines? — paklausiau aš.— Be jų sušalsiu! „Kojines išrašysiu, nusipirksi parduotuvėje, kai bus. Paskui jis vėl kreipėsi į šunį: „Na, ką, drauguži, eisime miegoti!“ Aš, kvaiša, vis laukiu, kol duos tuos tarbazus, tačiau, išgirdus jį taip su šunim kalbant, atsistojau. Jis priėjo ir ėmė atseginėti man kailinius.

—    Nusirenk, pas mane šilta, pažaisime! — griebė mane glėbin ir mėgino bučiuoti.

—    Aš rėksiu! — muisčiausi ir stūmiau jį nuo savęs.

—    Rėk, kiek tiktai lenda: už sienos—Inzelis, jis savas žmogus, nieko tu nepeši!

Išsprūdusi šokau prie durų.

Bėgau namo. Širdis plakė iš baimės — juk tai didžiausias mūsų viršininkas, kas dabar bus? Namie viską papasakojau. Rytą nutariau eiti kontoron — gal išrašys kojines ir tarbazus, tada eisiu dirbti, kiek pajėgsiu. Nuėjau.

—    Ko tau? — paklausė atsisukęs Galkovskis.

—    Išrašykite tarbazus ir zuikines kojines.

—    Nėra!—piktai atšovė.

Taip vaikščiojau savaitę. Jis siuto mane pamatęs, nervinausi ir aš. Galiausiai Rimantas pasakė: „Nebelakstyk, nesižemink prieš tą šunsnukį! Pasiūsiu batus iš brezento ir gumos. Pasiprašyk, gal Kozinas priims tave prie tinklų —juk gimnazijoje per rankdarbius mokė, kaip nerti tinklelius. Išpjovė brolis iš storos gumos padus, prisiuvo prie jų kaip puskojines brezentą — štai ir batai. Apsiaviau, brezentą virve susirišau, apsivyniojau maišais ir nuėjau pas Koziną prašyti darbo. Kozmas buvo aukštas, lieknas vidutinio amžiaus astrachanietis, atvykęs čia kaip žvejybos įrankių meistras. Į darbą jis mane priėmė.

Gyvenvietėje visi pažinojo judrų smulkutį žemaitį Tikužį, kuris į savo žmoną kreipdavosi „tamsta“. Kadangi jis nusimanė statyboje, Breslavskis paskyrė jį brigadininku. Per didelius šalčius Tikužis užsisiausdavo ant pečių storą, didelę žemaitišką skarą, susisegdavo ją priekyje ir, vėjui pučiant, atrodė panašus į vaiduoklį arba milžinišką šikšnosparnį. Pamatęs kur nors netvarką, Tikužis porą kartų kosteldavo ir sakydavo: „Aš nei už vienus, nei už kitus, aš teisybę pasakysiu — būtų šeimininkas, tai ir tvarka būtų, niekas neitų vėjais“. Kažkas paskundė, ir jam buvo sudaryta byla už tą „nei už vienus, nei už kitus“, ir gavo jis dvejus metus kalėjimo.

Vieną dieną sužinojau, kad smarkiai serga Girčys. Nuėjau — guli, vargšas, be sąmonės, sutinęs taip, kad atrodo lyg nusipenėjęs ūkininkas. Moterys jau vaškinę žvakę degina, laukia gydytojo. Atsimerkė Girčys, pamatė viską, šyptelėjo ir pratarė:

—    Grabnyčią deginat, marinat? Nieko nebus! Manęs dar ir su pagaliu neužmušite...— ir vėl neteko sąmonės.

Atėjo gydytojas, jaunas jakutas Karačinas.

—    Ištinęs nuo bado, o dabar prisidėjo plaučių uždegimas,— pasakė gydytojas.

—    Nejaugi nebegalima išgelbėti?..— verkė Girčienė.

—    Reikėtų raudonojo streptocido, deja, čia jo negausite.

Niekam nieko nesakiusi grįžau savo jurton.

—    Mamužėlę miela, Girčys miršta! Karačinas sakė, kad raudonasis streptocidas jį išgelbėtų. Nuo manęs juk dar liko kelios tabletės, duok Girčiui!

—    O jei mums reikės?

— Duos Dievas, nereikės!

—    Nešk,— pasakė mama ir padavė likusias 6 ar 7 tabletes.

Sugirdė vaistus Girčienė, ir atsigavo jos Petrelis. Mes su mama irgi buvom laimingos, kad išgelbėjom žmogų. Atėjo vasaris. Dabar tuoj vėl pasirodys saulutė. Baigėsi baisioji poliarinė naktis. Kasdien saulutė pasirodydavo vis daugiau ir daugiau. O vieną dieną prie horizonto pamatėme net tris saules: vidurinė švietė stipriau, šoninės — kiek silpniau. Ne be reikalo šiaurėje, Ledinuotajame vandenyne, viena sala pavadinta Čiurlionio vardu. Matyt, žmogus, davęs jai vardą, matė tuos miražus ir, žinoma, Čiurlionio paveikslus. Pasirodžius saulei, suaktyvėja visa gamta, iš savo žiemojimo vietų pajuda ir fevraliai. Taip būdavo vadinami nuolatinės gyvenamosios vietos neturintys vyrai. Apsistodavo jie ten, kur labiau patikdavo. Padirbėję, pažvejoję, maišą ant pečių — ir traukia toliau. O kai užslenka poliarinė naktis, jie įsitaiso kuo šilčiau ir sočiau ir laukia saulės pasirodymo, t. y. vasario mėnesio (nuo to ir jų pavadinimas). Tada vėl į kelionę...

Rimantas pasiėmė iš statybų lentučių ir sukalė sienelę, mažą prieangį ir dvejas dureles — vienas į mūsų kambarėlį, kitas — pas Jasevičius su tais nesąžiningais kaimynais. Tačiau ir tai negelbėjo: kartą mama kažką užmiršusi netikėtai grįžo ir rado ilgapirštę kaimynę besemiančią miltus iš mūsų maišo. Pagauta vagilka nesutriko:

— Ak, kad tave kur smala, apsirikau — ne į savo maišą įlindau, galva apsisuko!

Svetimam kambary iš svetimo maišo kabina miltus ir sako apsirikusi! Mama nebežinojo, ką jai ir sakyti. Prisiminė patarlę: „Nuo namų vagies nepaslėpsi..

Darbas prie tinklų baigėsi. Kozinas kartą atnešė man citriną, tikrą geltoną citriną, ir pasakė: „Čia tau apdovanojimas už gerą darbą — ne nuo valdžios ir ne nuo įmonės, o asmeniškai nuo manęs“. Aš padėkojau. Namie pasidalijome ją mažomis riekutėmis ir sukramtėme su odele. Pradėjau dirbti naktimis. Kapodavau sušalusį dumblą upės pakrantėje, dėdavau jį į cilindro formos kibirus, kuriuos, pastačiusi ant krosnies, šildydavau. Krosnį teko visą laiką kūrenti. Atšilusį dumblą kopėčiomis nešdavau ir pildavau ant stogo, kad prasidėjus lietums nepermirktų pastogė. Purvas pliupsėdavo kaip vulkano lava, iš kibiro sklisdavo smarvė, keista, nepažįstama — tai toks atšildyto amžinojo įšalo kvapas! Nejaugi šis kraštas taip smirdėjo, kai čia vaikščiojo mamutai?!

Pasveikęs Girčys sargavo prie parduotuvės. Jis turėjo šautuvą, tačiau norint lengvai buvo galima jį nuginkluoti ir viską iš tos parduotuvės išnešti. Bet plėšikauti nebuvo kam — tremtiniai buvo tylūs, likimo kryžiaus prislėgti žmonės, kantriai nešantys jiems užkrautą naštą. Ateidavo jis pas mane pasišildyti. Stovi, būdavo, prie krosnies atsirėmęs į sieną ir snaudžia, šautuvą žemėn įbedęs.

Rimantas iš skardinių konservų dėžučių visiems padarė po puodelį. Gerti arbatą iš jo “buvo patogu, bet labai karšta. Kartą tupėjau atsišliejusi į sieną su verdančio vandens puodeliu ir laukiau, kol jis atšals. Grįžo iš budėjimo Vaide.

—    Ir vėl Rimantas lentutes vagia! — ėmė šaukti jis.

—    Taigi iš būtino reikalo ima, tau pačiam nuo to geriau, — pasakiau aš.

—    Aš tau parodysiu „geriau“! Pasodinti norite?! — ir tvojo, tačiau pataikė per ranką su puodeliu, ir verdantis vanduo šliūkštelėjo man veidan.

Išbėgau į lauką ir dėjau sniegą ant nuplikytos vietos. Iššoko pūslės, o su kietu sniegu nubraukiau odą. Mama puolė barti Vaidę, tas nieko nesakęs išlėkė. Nuo paralyžiaus jis atsigavo, bet buvo labai nervingas ir piktas. Nepykom ant jo, nes žinojom, kad jis vis dar ligonis. Veidas ėmė pūliuoti. Karačinas davė kažkokių vaistų nuo nušalimo ir kartu nuo nudegimo. Tačiau jie nepadėjo, jau ir kaklas sutino. Tai pamatęs, Vaide ėmė verkti ir melstis: „Dievulėliau, padėk, išgelbėk Jūratę!“ Kartą į mūsų kambarį atėjo Jasevičienė ir atsinešė gabalėlį vaškinės žvakės. Gavome šaukštelį saulėgrąžų aliejaus ir šaukštelį bulvių krakmolo, kaip liepė Jasevičienė. Ištirpdę vašką, sulydėm jį su aliejumi, ataušinom ir subėrėm krakmolą. Ant drobės užteptą tepalą dejom prie nudeginto skruosto. Po savaitės atsirado rausva odelė. Žaizda užgijo, tik ant veido liko didelės raudonos dėmės.

Rimantas pamūrijo kambaryje krosnį, tikrą plytų krosnį! Atsigulę priglausdavom padus prie krosnies. Statyba ėjo į pabaigą. Stengiausi kuo daugiau prišildyti purvo, nes kuo greičiau baigsis statyba, tuo greičiau ims kepti išsvajotąją duoną. Mamai prasidėjo širdies priepuoliai. Aš bėgdavau pas gydytoją Karačiną lašiukų. Vėl neturėjom ką valgyti. Tada mama nuėjo tundron, kur rudenį buvo išmetusi sugedusias žuvis, iškapojo jas iš išmatų, parsinešusi gerai išplovė, išvirė gabaliuką ir abu su Rimantu suvalgė. Palaukę porą valandų įsitikino, kad žuvis nenuodinga. Mama išmirkiusi iškepė visą kiek buvo, ir valgėm jau visi. Vaidevutis pasakė:

—    Kai grįšiu namo, įsirengsiu žeminę, nusipirksiu porą maišų miltų, cukraus, dėžę sviesto. Kepsiu ant krosnies geležų lepioškas, tepsiu jas sviestu, virintan vandenin prisidėsiu daug cukraus ir užsigerdamas juo šveisiu sviestuotas lepioškas!

Jaunystei viskas atrodė ne taip beviltiška, kaip pagyvenusiems žmonėms, kurie ir patys turėjo laikytis, ir savo vaikus remti. Jaunimas šoko kad ir tuščiais pilvais. Šoko klube, kurio viename gale gulėjo lavonai, laukdami, kol kam nors atsiras jėgų iškapoti kapui duobę ir palaidoti, o kitame grojo armonika. Šoko visi, kas tik paėjo, žaidė įvairius žaidimus, kas ką prisimindamas. Jurgis į „robaksus neidavo, nes nemokėjo šokti. Mes susitikdavom pas mane. Grįždavo namo plevėsuodamas atlapų kailinių skvernais ir dainuodamas: „Jūra, Jūročka, Jūročka golubuška, ja tebia ne v silach pozabit. Jūra, Jūročka, Jūročka golubuška, serdce Juri Jūročku liūbit!“ Nors klausa jo buvo nekokia, bet balsas skambėdavo toli tundroje. O man buvo gera, kad kažkas su manim bendraudamas laimingas.

Pagaliau pastatė kepyklą, pradėjo kepti duoną. Mes keturiese gaudavom kepaliuką šlapios forminės duonos. Dalijomės po lygiai, tik aš imdavau truputį mažesnį gabalėlį, nes vyrams ir mamai reikėjo daugiau. Kartą mane visa šeimyna užpuolė, kad aš, anksčiau iš darbo sugrįžus, vagiu duoną. Aiškinausi, kad tai netiesa, kad sau netgi mažesnį gabalėlį imu, bet niekas manęs neklausė. Mama gėdino mane, aš supykau ir drožiau jai plaštaka per nugarą. Vaide ėmė mane mušti. O Rimantas, mylimiausias brolelis, trenkė man antausį. Mano geriausias draugas, nuo kurio nesu nuslėpusi nė krislelio, netiki manim ir dar vožė antausį! Apėmė toks baisus apmaudas, kad aš prakošiau:

—    Rimantai, ir tu manim netiki? Tad būk prakeiktas!

Buvau girdėjusi, kad savi žmonės mušasi dėl duonos kąsnio, bet negalėjau įsivaizduoti to mūsų šeimoje. O dabar? Aš pati pakėliau ranką prieš mamą, prieš švenčiausią žmogų šioje ašarų pakalnėje! Kai viskas aprimo, pradarė duris Jasevičienė ir sako:

—    Ko jūs mušatės? Reikėjo pirma manęs pasiklausti. Aš visą laiką namie ir žinau, kad kaimynė jūsų duoną apraiko.

Manęs niekas neatsiprašė. Vis dar pykau ant Rimanto, nors jis, mačiau, graužėsi dėl neteisingo antausio. Vaikščiojom vienas kitam nepratardami nė žodžio.

Lietuvė Dziegoraitienė ištekėjo už ruso, kuris dirbo baržos škiperiu. Dziegoraitienė pasiūlė man baržą išplauti, už tai žadėjo kasdien 3 kartus duoti valgyti. Su-sigundėm trise: aš, Jadzė ir Zakarevičienė. Nuplaukėm į prieplauką, einam pakrante, pilvą traukia, svajojam, kaip po darbo Dziegoraitienė mus primaitins. Priėjome prie baržų. Sėdi rusė ant rąstelio, kūrena laužą ir kepa blynus— didelius, per visą keptuvę, kaip pas močiutę Užpaliuose. O tų blynų tokia krūva! Zakarevičienė paskui Dziegoraitienę nuėjo, o mudvi su Jadze stovim ir negalim akių atplėšti nuo tos milžiniškos blynų krūvos. Šiaip taip įveikusios norą paprašyti nors vieno blyno, apsisukome ir nuėjome. Iš prieplaukos valgyklos sklido barščių kvapas. Kaip aš, būdama Lietuvoje, galėjau nemėgti barščių — tokių kvapnių, tirštų, dar su džiovintais baravykais?! O kai mama prašydavo Užpaliuose pridžiovinti baravykų, sakydavau: „Jei neversi barščių su jais srėbti, pridžiovinsiu“.

Dziegoraitienė nuvedė mus į darbo vietą. Baržoje buvo 6 kajutės. Jų sienos ir lubos išmuštos baltai dažytomis lentutėmis, dabar jau net pilkomis nuo dūmų. Su šepečiais ir muilu turėjome jas nušveisti. Darbas buvo sunkus, reikėjo jėgų. Atėjo pietų metas, Dziegoraitienė atnešė mums po dubenėlį vandenyje virtos manų košės. Vakarienei vėl gavome manų košės. Taip visas tris dienas. Barža tapo švari. Dabar suprantu, kad už tą darbą kažkas nemažai pinigo susišlavė.

Ledas jau pradėjo tirpti, prasidėjo brigadų formavimas. Tai buvo valstybinė žvejyba, čia vadinama goslovu. Aš patekau į Bartnikaičio brigadą. Vaidevutis kalbino Rimantą stoti kolūkin. Mes su mama buvom prieš, nes girdėjom, kad iš jo išstoti beveik neįmanoma. Bet Vaide vis dėlto jį įkalbėjo.

Janos aukštupyje pajudėjo ledai, pas mus pakilo vanduo ir išsiliejo iš krantų. Bijojom, kad apsems jurtas. Tačiau palengva vanduo nuslūgo.

Gegužės 6-oji — mano gimimo diena. Mama padovanojo mėsos konservų dėžutę, kurią susėdę visi suvalgėme. Rimantas pasakė: „Mano gimtadienį švęsim su nelmom ir lepioškom! Gausiu talonus produktams ir pinigų už sugautas žuvis.

Pagaliau ledai išplaukė. Rimantas su Vaide ir visa brigada leidosi Janos upe aukštyn. Aš su jais neatsisveikinau. Vis dar nepraėjo kartėlis nuo vaido dėl duonos. Rimantas rytą prieš kelionę pasakė sapnavęs, kad Karačinas jam visus dantis su replėmis išrovęs. „Labai negeras sapnas,— pasakė mama. Atsisveikino ji su Rimantu tokiais žodžiais:

— Sudie, Rimuti! Saugokis! Gal mes daugiau nebepasimatysim. ..

Vyrams išvykus, mudvi su mama ėmėme tvarkyti „butą. Išardėme gultus ir vienus perkėlėme į Gudjurgio vietą — dabar liko vietelė prieiti prie staliuko ir atsisėsti. Po gultais buvo luitas ledo. Pasiėmusi kirvį kapojau, kad greičiau ištirptų. Gavom Rimanto laišką — atnešė žvejai. Jis rašė, kad gyvena gerai, valgo sočiai, brigadininkas Kostia Sergejevas labai geras. „Kad dar gautume cukraus, gyventume kaip Lietuvoj! Tik skundėsi, kad skauda ausį.

Aš irgi išėjau žvejoti. Pirmą kartą užmetėme 300 metrų ilgio tinklą ir pradėjome traukti. Kai tinklas priartėjo, pakvipo žuvis, tas kvapas man priminė Lietuvą ir joje augančius agurkus. Virš žuvimis čežančio tinklo klykavo baltos ir juodos žuvėdros. Tinklas buvo su sėdžia, t. y. tokiu lyg maišu viename kampe žuvims susimesti, čia vadinamu motnia. Tačiau žuvų buvo tiek daug, kad netilpo ton motnion. Jos smarkiai daužėsi mums į kojas. Sugavome 5 tonas. Supylėme į barkasus ir žvejybą baigėme. Drabužiai sušlapo, apavo tinkamo irgi neturėjome— jakutai iš brezento pasiuvo ir ištepė derva tokius lyg ir aulinius batus, vadinamus ičigais. Priduoti žuvis gudrusis mūsų brigadininkas Bartnikaitis pasiuntė mane ir Zosę Kalkovaitę. Punkte jau laukė barkasų eilė. Pūtė šaltas šiaurės vėjas, drabužiai sustiro ir pasidarė lyg lediniai skafandrai. Atrodė, kad stingsta kaulai, gėlė kojas. Pagaliau žuvis pridavėme. „Jei pagaus nešantis žuvį namo, teis kaip už vagystę,— perspėjo Galkovskis. Į tinklą pakliūdavo ir mažų — kaip kilkė — žuvyčių tugunokų. Mes išgudrėjome: į kišenes iš anksto prisipilam druskos, pagaunam tugunoką, nukandam galvytę, ištraukiam žarneles, į kišenę murkt pasūdom ir burnon. Skanu! Žuvis gaudėme frontui. Iš kartono aš padariau trafaretus „Ryba frontu ir ant susūdytų žuvų statinių rudais aliejiniais dažais su skudurėliu tapšnodavau tuos trafaretus.

Ne visada iš karto pagaudavai tiek žuvų, kad būtų pilni barkasai. Kartais tekdavo tinklą mesti 4—5 kartus. Stengėmės dirbti, nes atgijo viltis, kad badas baigėsi tikriausiai visam laikui. Įsigudrinom apsijuosti virve, prie jos už žiaunų pririšdavom žuvį, įleisdavom ją į kelnes ir taip parsinešdavom namo. Žuvis — šlapia, slidi, šalta — braukė pilvą, kojas... Pervargusi ilgai negalėdavau užmigti, dažnai galvodavau, kaip sekasi broliams, ar nebeskauda Rimučiui ausies. Mama paruošdavo valgyli, pradėjau atsigauti. Buvo poliarinė diena, saulė keliavo ratu, jai nerūpėjo, kas čia, Žemėje, dedasi. O mums maišėsi dienos su naktimis. Laikrodžių neturėjome. Retkarčiais vėjas atnešdavo gongo garsus, kviečiančius į darbą darbininkus ir tarnautojus. Darbininkai irgi dirbo ištisą parą, todėl gongas skambėdavo kelis kartus ir mus visai išmušdavo iš vėžių. Štai mama kartą vidurnaktį išėjo nešti iš tundros malkų — tokį darbą tuo metu jai teko dirbti.

1943 metų birželio 13-osios rytą, kai aš po žvejybos dar saldžiai miegojau, jurton galvą kyštelėjo Zosė Kalkovaitė. Ji pamojo man pirštu. Užsimetusi kailinukus, išbėgau laukan.

—    Ko tau reikia? — paklausiau Zosės.

—  Brolis nuskendo...

—    Vladas?

—    Ne, ne mano brolis nuskendo, tavo...

—    Oi! Kuris? — purčiau Zosę.

—    Rimantas...

—    Dieve, kodėl ne Vaide! — išsprūdo nejučiom.— Viešpatie, iš kur tu žinai?! — lyg drugio purtoma paklausiau aš.

—    Vaide pas Genę, Zakarevičių jurtoje... Jis bijo eiti namo.

Nulėkiau į Zakarevičių jurtą. Ant gultų, rankomis užsidengęs veidą, sėdėjo Vaidevutis.

—    Vaide, sakyk, ar teisybė? Sakyk, gal dar galima išgelbėti? Vaide! — maldavau aš.

Pasirodo, jie ten turėjo tik vieną barkasą, iš kurio ir tinklą užmesdavo, ir sugautas žuvis juo gabendavo prieplaukon. Vaidevutis, kadangi dar silpnos sveikatos, tinklo netraukė — jis pasroviui ėjo su kuolu, prie kurio buvo pritaisytas kitas tinklo galas. Rimantas su kitais žvejais dirbo viską — irklavo, mėtė tinklą, traukė jį į krantą. Išmetę iš barkaso tinklą, jį šiek tiek užtraukdavo ant kranto, kad srovė nenuneštų. Rimantas vis dar skundėsi ausimi. Rytą jis pasakė broliui: „Ausis užkritusi, kalbėk garsiau. Betraukiant tinklą krantan, barkasą ėmė nešti srovė. Brigadininkas Kostia Sergejevas suriko: „Laivą neša, ot bus dabar nemalonumų! Kur žuvis pilsim?“ Ri-mantas nusimetė kailinukus, su marškiniais, ičigais ir vilnonėm kelnėm puolė į ledinį vandenį.

—    Beproti, ką darai?! — suriko Vaide.

Ar jis negirdėjo, ar šiaip nepaklausė, jau nesužinosim. Paplaukęs kokią porą šimtų metrų, riktelėjo ir pasinėrė. Kito laivo nebuvo, tad ir gelbėti nebuvo su kuo. Barkasas, truputį paplaukęs, sustojo ant seklumos. Atrodė, jis tyčia išviliojo Rimantą mirčiai... Vaide, perplaukęs siaurą upelį, skubėjo į mūsų žvejybos vietą. Žvejojo antroji brigada. Vytas Skrebulis perkėlė jį į mūsų krantą. Sutikęs Galkovskį Vaide maldavo: „Duokit katerį, brolis nuskendo, užmesime tinklą, gal dar ištrauksim!“ „Vienu mažiau!“ — mostelėjęs ranka pasakė Galkovskis ir nuėjo. „Viešpatie, Viešpatie! — blaškiausi aš.— Kaip čia dabar!“ Ašarų nebuvo. Kaip pasakyti mamai?! Jos tokia silpna širdis... Nubėgau ligoninėn, Karačinas davė vaistų nuo širdies. Ligoninėje gulėjo Jadzės tėvas Kalkovas. Sužinojęs, kas įvyko, jis pravirko: „Toks puikus jaunuolis! Verčiau aš būčiau numiręs...“ Grįžau į savo jurtą. Ėmė smaugti gerklę, bijojau pravirkti prie mamos. Janoje pakilo audra, aš žiūrėjau pro mažytį maiše įsiūtą stikliuką.

—    Kas atsitiko? Ko taip žiūri pro langą? — klausinėjo atsibudus mama.

—    Rimantas išplaukė iš ten su laiveliu, Janoje audra, o jo vis nėra...

—    Na tai kas? Atplauks,— pasakė mama.

—    Bet jis jau seniai išplaukė, plaukti tik 12 kilometrų, per tiek laiko jau būtų atplaukęs, jo čia laukia su žiniomis apie žvejybą...

—    Jūružėle, tu nuo manęs kažką slepi! Pasakyk! — jau maldaujamai prašė mama.— Nekankink manęs, pasakyk!

Prapliupau verkti.

—    Mamužėle, aš bijau, juk aš jį prakeikiau!

Atsivėrė durys ir įėjo Žilvitis.

—    Juozai, tu man pasakyk, kas atsitiko? Tik, prašau, nekankink manęs, nieko neslėpk! — raudojo mama.

—    Šįryt nuskendo Rimantas,— šaltai pasakė Žilvitis.

—    Dieve, Dieve, kodėl tu toks negailestingas?! Atėmei mano gerąjį Rimutį!

—    Dievui, Natalija, kaip ir žmonėms, blogi nereikalingi,— paguodė Žilvitis.

—    Kur jis?

—    Jo nerado. Dabar audra, ieškoti neįmanoma. Jį gali nunešti jūron, kur niekas jau nesuras...

Daviau mamai raminamų vaistų, ji išbėgo prie upės, vėjo taršoma gūrino pakrante ir šaukė „Rimuti, Rimuti...“

Žmonės ėjo ir reiškė užuojautą. Visi, net moterėlės suomės, su kuriomis jis dirbo, sakė: „Toks žmogus, toks žmogus! Jis vabalėlio nenuskriaudė, jis mums sunkiai kelti neleisdavo — pats griebdavo, nors atlyginimą vienodą gaudavom. Sakydavo — man lengviau, aš jaunas, sveikas. Tokių žmonių dabar nėra...“ Iš tikrųjų jis kiekvieną užjausdavo, su kiekvienu galėjo paskutiniu kąsniu pasidalyti. Aš dabar supratau, kad tas antausis buvo pelnytas— jį gavau už tai, kad pakėliau ranką prieš mamą. O kad galėčiau atsiimti tuos prakeikimo žodžius!

Atėjo vidurvasaris. Žuvų nebegaudėme. Kolūkiečiams išmokėjo uždirbtus pinigus ir išdavė talonus produktams išsipirkti. Dalį pinigų išdavė obligacijomis. Gavom ir Rimanto uždirbtą dalį. Miltus, kuriuos jis uždirbo, mama išdalijo vargšams. Žmonės norėjo ją sulaikyti:

—    Bičiūniene, ką darai? Juk nežinai, kas ryt tavęs pačios laukia!

Mama atsakydavo:

—    Jis irgi taip pasielgtų.

Atvažiavo Breslavskis ir užėjęs pas mus linksmai paklausė:

—    Na, Natalja Matvejevna, kaip gyvenate?

—    Blogai.

—    Kodėl blogai? Juk turite ir miltų, ir cukraus, ir sviesto!

—    Taip. Bet mes gulame, o Rimučio nėra, keliamės — jo irgi nėra... Ir nebus niekada.

Kartą kišenėje užčiuopiau apgraužtą, apdžiūvusį paplotį ir švystelėjau žemėn. Pasilenkė liesa kaip šešėlis senučiukė, pakėlė jį, pabučiavo ir įsikišo užantin. Kaip greit aš pamiršau badą ir alkį, jau mėtau maistą! Ir daviau sau žodį: kol gyva neišmesiu nė kąsnio duonos. To pažado laikausi.

Pasibaigus žvejybai, Bartnikaitis sugalvojo pasistatyti sau atskirą jurtą. Darbo jėgą pasirinko nemokamą, t. y. savo brigados jaunimą. Tad grįžę po tinklų taisymo, eidavom statyti Bartnikaičiui jurtos. Mama pasipiktino ir pasakė, jog į asmenines statybas manęs neleisianti. Bartnikaitis supyko ir pareiškė, kad ji savo mažvaikį galinti pasiimti, bet ir žvejoti jis manęs savo brigadon ne-priimsiąs. Perėjau dirbti į žuvų apdorojimo cechą. Gaudavau maisto kortelę ir atlyginimą.

Sliesoraitienė vis dar sėdėdavo ant gultų, užsimetusi elnio kailį. Dabar savo dukterį Sigitą ji siuntinėdavo su rašteliais: „Miela ponia, paskolinkite kruopų“ ar panašiai. Ne kartą ir mes gavome raštelius: „Miela ponia Bičiūniene, paskolinkite bliūdelį tešlos“. Aišku, tos skolos niekas niekada negrąžino... Sliesoraitis dirbo duobkasiu.

Aš draugavau su Jadze Kalkovaite, nors mamai tai nepatiko ir ji prašydavo, kad su šia mergaite nedraugaučiau. Ypač po to, kai kartą, mamos pakviestas, mūsų jurtoje sėdėjo nusilpęs iš bado Jadzės tėvas, o ji, užbėgusi pas mus ir pamačiusi tėvą, supyko ir ėmė šaukti:

—    Valkiojies ir skundies?! Marš tuojau namo!

Mama supyko:

—    Panele Jadze, jūsų tėvelis mano svečias, aš jį pasikviečiau, o jūsų čia niekas nekvietė, todėl jis liks čia, o tamstą prašau apleisti mano jurtą!

Pas Jadzės seserį Zosę ateidavo fevralis Kolka Voroninas. Jis buvo žvejys, atnešdavo šį bei tą valgyti ir vaišindavo Zosę. Voroninui buvo maždaug 45 metai, Zoskai — 17. Atbėgo kartą Jadzė ir šaukia:

—    Zoska, durnė, už Kolkos ištekėjo!

Nutarėm tuojau pat eiti ir grąžinti ją namo. Voroninas buvo gražus vyras — aukštas, tamsiaodis, baltais lyg perlai, sveikais dantimis — bet toks amžiaus skirtumas! Nulėkėm pas Voroniną, ten radom šeimininkaujančią Zosę.

—    Grįžk, jis senas, greit ant pečiaus gulės, o tu dar norėsi linksmintis! Grįžk, jei dar su juo nemiegojai...

Zosė tik nusijuokė:

—    Jūs pas mane ėst ateisite! Gal manote, kad aš ėst nenoriu? O gal sakysite, kad jis negražus? Gražus ir myli mane!

Išėjome namo nieko nepešusios.

Mudvi su Jadze barkasu plaukdavom ieškoti malkų. Aš pindavau iš tundros žolių vainikus ir leisdavau vandenin Rimučiui. Žiūrėdavau ir dainuodavau „Tykiai tykiai Nemunėlis teka, ne taip tykiai, kaip sesulė verkia“. Kartą sumaniau pažiūrėti, ar tikrai čia toks baisiai šaltas vanduo. Oras buvo šiltas, nusirengiau ir, laikydamasi už barkaso, murktelėjau. Iš tiesų, vanduo buvo toks šaltas, kad tiesiog apsvilino. Dieve, kaip baisu žūti tokiame šaltame vandenyje!

Mano plaukai ataugo. Kaip žvejys, gavau 41 numerio aulinius batus. Laimė, Blauzdžiūnas iš jų padarė man dailius, tinkamo dydžio aulinukus. Dar svajojau prisirinkti tiek juodų siūlų, kad galėčiau nusimegzti kojines — tada jau, atrodė, nieko netrūktų.

Tačiau tuo metu manyje vyko kažkokios permainos. Pamačiau, kad taip kvailai plepėti kaip anksčiau man jau nebetinka, o protingiau kalbėti nemokėjau. Trūko išsilavinimo. Tai ėmė mane slėgti. Kartą gyvenvietėje atsirado stambus buriatas. Kadangi mama buvo Rytų meno gerbėja, tai ir visus siauraakius ji mėgo. Štai ir susipažino mama su Fransu. Jis prisistatė esąs mokytojas. Matyt, slėpdamasis nuo fronto užsiverbavo šiaurėn. Čia, Kougastache, laikinai apsigyveno pas mus, kadangi vieni gultai buvo tušti. Grįžęs iš darbo, jis pasakodavo apie Buriatiją, jų papročius. Mums buvo labai įdomu. Pripratom prie Franso, nelaikėin jo svetimu. Jurgis užsukdavo beveik kiekvieną dieną. Geras jis buvo, bet aš, kadangi vyresnė, vadovavausi protu, o jis, matyt, jausmais. Jurgio mama nuolat mane aprėkdavo, jis pyko ir nutarė pasistatyti sau atskirą jurtą, kitoje pusėje Janos. Taip ir padarė.

Žuvų šiek tiek dar pagaudavo, tad sūdymo cechas veikė. Cechas — tai tik pavadinimas, nes dirbdavom lauke: ar saulė švietė, ar lietus lijo, ar šlapdriba krito, ar uodai graužė, ar rankos stingo... Nedirbsi—negausi valgyti. Lauke stovėjo rezervuaras žuvims sūdyti. Tai buvo iš rąstų sudėtas rėmas, į kurį įklodavo didžiulį brezentą. Žuvis tiesiog neštuvais versdavome į tą rėmą ir apiberdavome druska: vieniems neštuvams — kibiras druskos. Taip sūdydavom seliavas. Stambias žuvis išskrosdavom, išėmę žarnas, ties nugara įpjaudavom „kišenes“ ir pirmiausia į jas prikišdavom druskos, paskui įtrindavom druska visą žuvį ir mesdavom į rezervuarą. Paimi seliavą už galvos ir uodegos, patempi, jei neišgirsti nugarkaulio trekštelėjimo, žuvis įsisūrėjusi, gatava. Gatavas žuvis eilėmis kraudavom į statines: sukrauni eilę seliavų nugarėlėm į viršų, kitą eilę — jau skersai, ir taip iki pat viršaus. Vyrai statines darė ten pat, vietoje. Pilnas statines jie uždengdavo dangčiu ir priverždavo lankus. Tada aš rudais dažais uždėdavau trafaretą „Ryba frontu“, pažymėdavau sūdymo datą. Statinę atridendavom arčiau liepto — vadinasi, galima vežti.

Labai šalta būdavo sūdytas žuvis krauti statinėn plikomis rankomis. Lauke kūrendavosi krosnelė, ant kurios specialiai stovėdavo kibiras su karštu vandeniu — įkiši rankas į tą vandenį, iš pradžių jas ima skaudėti, paskui skausmas praeina, sušyla rankų gyslose kraujas ir jauti, kaip jis keliauja tolyn po visą kūną. Palengva kūnas atšyla, ir vėl eini krauti ledinių žuvų. Ir vis suki galvą, kaip čia žuvų namo parsinešti. Įsidedam, būdavo, prijuostėn žuvį ir einam pakrante — lyg savo reikalo. Atsitupiant žuvį paslepiam, o po darbo kur nors ją įsikišam ir parsinešam. Tačiau buvo toks lietuvis Maceika, nelabai dar ir senas, bet darbo nesiėmė, tik vaikščiodavo pakrante ir rinkdavo pagaliukus, o su jais — ir mūsų suslėptas žuvis. Ir pasiskųsti niekam negalėjom: ir mes, ir jis vogėm. Galkovskis vėliau irgi pasakojo visokių istorijų. Einu, sako, per gyvenvietę — žiūriu, grįžta iš sūdymo bobos, prijuostes užsirišusios, skiedrų prisikrovusios, o prijuostės šlapios, matyti žuvies kontūrai. Prisiartinusios šypsosi: „Labas, drauge direktoriau! Sakau: „Eime, moterėlės, į kontorą! Eina visos, gudresnės žuvį pakeliui išmetė. Atvedžiau ir sakau: „Skaitykite, kas čia parašyta! Ogi, kad drožles iš statybos imti draudžiama. Tuoj pat pilkite jas man prie pečiuko! Pila bobelės drožles ir skiedras, o kartu ir žuvys šliopsi. „Aha! Žuvis vagiate!— šaukiu. Pasiėmiau popieriaus, surašiau aktą su vardais ir pavardėm, liepiau pasirašyti. Verkia moterėlės, prašo pasigailėti, bet aš neperkalbamas: „Kai pasėdėsite, praeis noras vogti! Pasirašiusios išslinko namo. O aš atsiplėšiau skiautę to akto, prisibėriau machorkos ir užsirūkiau. ..

Jurgis kalė ledaunę, kurioje būtų galima laikyti nespėtas susūdyti žuvis. Profesionalių žuvų sūdymo meistrų nebuvo. Sūdėme taip, kaip rusai praktikai mokė. Dalį žuvų laikydavom naujojoje ledaunėje. Ten pabuvusios žuvys įgydavo kažkokį nemalonų kvapą, tačiau niekam tai nerūpėjo.

Turėjom Jakutske pirktą tikrą bambukinę meškerę — sudedamą, su aštriu kabliuku. Grįžusi iš žvejybos tinklais, pasiimdavau meškerę, ant kabliuko prilipindavau duonos ar tešlos gabalėlį ir eidavau prie Janos gaudyti tugunokų. Žmonės juokėsi:

— Jūratei 5 tonų planui neužtenka, su meškere baigia planą vykdyti!

O man tai buvo ir pramoga, ir poilsis, ir nauda. Stovėdavau su meškere ir prisimindavau Užpalius, Šventąją ir visą šeimyną, su meškerėmis išsirikiavusią pakrantėje. O, kad greta būtų Rimutis ir tėtytė!

Dienos vis trumpėjo. Rugsėjo 27-ąją gausiai pasnigo ir tas sniegas jau nebeištirpo. Po savaitės Jana užšalo. Pradėjome žvejoti po ledu. Iš Astrachanės atvažiavo Kuspangalijevas — jis buvo ir žvejys, ir žuvų sūdymo meistras, ir tinklų taisymo specialistas. Rusiškai jis kalbėjo labai prastai, apvaliame kaip mėnulis veide po užputusiais vokais lakstė mažytės rudos akytės, o nuolat išsišiepusioje burnoje geltonavo nukramtyti dantys.

Sunki buvo ta poledinė žvejyba. Storame lede pirmiausia reikėdavo iškalti eketes, paskui pagal tam tikras taisykles įkišti į jas kartis su pririštais specialiais tinklais. Per naktį ledas užšaldavo, tad rytą vėl reikėdavo kirsti eketę ir rankomis traukti tinklus su žuvimis. Pagaudavom įvairių žuvų. Iš sterlių imdavom juoduosius ikrus, o iš neimu — raudonuosius. Kai žvejyba sekdavosi, prisirinkdavom nemažą dubenėlį raudonųjų ikrų. Įberdavom į juos druskos ir šakute plakdavom, kol išsiplakdavo visos gyslelės — jos kaip siūlai vyniodavosi ant šakutės, tarp ikrų susidarydavo baltas pienelis. Kai visos gyslelės būdavo išvalytos, supildavom ikrus skudurėlin. Kol nuvarvėdavo į pieną panašus skystis, ikrai įsisūrėdavo. Tai bent skanumėlis! šaukštais kraudavomės ant duonos šviežius raudonuosius ikrus, valgydavom ir galvodavom: „Tokio delikateso turbūt nė pats Stalinas negauna — kol jam tuos ikrus pristato, jie jau ima dvokti surūdijusia žuvim!“ Tačiau poledinė žvejyba baigėsi...

Vėl pradėjau dirbti prie tinklų. Kartą atėjo Jadzė ir pasakė, kad ligoninėje mirė jos tėvas. Vladas nuėjo pranešti Zosei ir pakviesti, kad ateitų padėti palaidoti. Šioks toks karstas jau buvo. Nuėjom per pietų pertrauką mudvi su Jadze į ligoninę, ant rogučių nusivežėm karstą, Įkėlėm išsekusį kūną karstan, uždengėm dangtį ir užkalėm keliomis didelėmis vinimis. Per sušalusią tundrą klupdamos tempėme rogutėse buvusį Birštono poilsio namų savininką baroną fon Kalkhofą. Viską turėjom suspėti per pietų pertrauką. Duobė jau buvo iškirsta — Sliesoraitį sutikome grįžtantį. Atkreipiau dėmesį į Gasiūno kapą, nes ant kryžiaus cheminiu pieštuku buvo išpieštas šaulių kryžius. Įlipusi duobėn, priėmiau karsto galą. Jadzė karstą stumtelėjo — ir kitas jo galas brinktelėjo ant ledo. Pasistojusi ant karsto, įsikibau į Jadzės ranką ir išlipau iš duobės. Pradėjome berti ant karsto ledus. Pasigirdo gongas, skelbiantis, kad pietų pertrauka baigėsi. Viską metusios pasileidom per tundrą. Iš tolo pamatėm ateinančius Zosę ir Vladą.

—    Pabaikite užkasti! — šūktelėjom jiems.

Už Kalkovo gultų rado sudžiūvusios duonos. Žmonės sakė, kad Kalkovienė numesdavo jam kokį gabalėlį, bet, jei pramesdavo pro šalį, jis nebepajėgdavo pasiimti.

Tinklus remontuodavo tik sausus. Aš naktimis kūrendavau krosnelę, kad ceche išskleisti tinklai greičiau džiutų ir darbininkės galėtų dirbti. Ta krosnelė, kaip ir visos kitos, buvo padaryta iš pusės geležinės statinės su įstatytu metaliniu vamzdžiu, t. y. kaminu, ir išpjautomis durelėmis. Pridėdavau ją pilną malkų, atsiguldavau ant varstoto, kur dieną dirbdavo staliai, pasidėdavau po galva plytą, ant jos — storą vatinę pirštinę ir miegodavau. Atsibusdavau nuo šalčio, vadinasi, malkos išdegė. Vėl pridėdavau pilną krosnį malkų, pataisydavau kabančius tinklus ir vėl guldavausi ant varstoto.

Fransas Mindajevas, kuris gyveno pas mus, dirbo dailidės darbus. Grįžęs namo vis papasakodavo ką nors nauja. Kartą jis paklausė, ar mes ragavome stroganinos (drožlienos). Mes nežinojom, kas tai.

—    Delikatesas, pamatysite, koks tai delikatesas! Pirštelius laižysite! — iš anksto džiūgavo jis.

Paėmęs didelį muksūną, pirmiausia padaužė jį pagaliu, paskui nulupo odą su visais žvynais. Mes išsižioję žiūrėjome, kaip mikliai darbavosi apžėlusios didžiulės Franso rankos. Įrėmęs stalan muksūno galvą, laikydamas už sušalusios uodegos, dideliu peiliu Fransas rėžė iš jos tikrų tikriausias drožles, kurios raitydamosi krito ant stalo. Sudėjęs drožles į dubenėlį, užpylė actu ir apibarstė druska bei pipirais. Kai patiekalas buvo paruoštas, Fransas linktelėjo stambiu savo kūnu ir plačiu dešinės rankos mostu pakvietė sakydamas:

—    Maloniai prašome, brangūs mano lietuviai, prie stalo!

Atsargiai, dviem pirštais paėmėm po gabalėlį stroganinos. Nuostabu! Riebi šaldyta žuvis šiek tiek priminė lietuviškus lašinius. Ji tirpte tirpo burnoje. Tačiau žuvų vis mažėjo. Vėl prasidėjo alkanos dienos.

Artėjo Naujieji 1944-ieji. Juos sutikti vėl susirinkome pirmoje jurtoje. Aš sukūriau dainelę:

Pačioje šiaurėj, kur Jana teka,
tarpe jakutų lietuviai šneka.

Jau antri metai mes čia gyvenam,
visai pražilom, visai susenom.

Kurgi pradingo ponių grakštumas,
jaunų mergaičių tyras skaistumas?

Buvo liūdna. Per vienus metus tiek netekčių. Praradome ir viltis greitai grįžti namo. Visiems buvo aišku: atvežė čia gaudyti frontui žuvų. Žemdirbiai kariavo, javų laukuose sproginėjo bombos. Kol vyko karas, nieko geresnio negalėjome tikėtis. Savi, tarybiniai, fronte krito nuo kulkų, šalo, maknojo šlapi, be pastogės, alkani, jiems kas sekundę į akis žvelgė mirtis. Mes, svetimi, turėjom šiokią tokią pastogę, kad ir nesotų, bet kol kas garantuotą duonos kąsnį. Be to, ir rusai jau liovėsi iš mūsų tyčiojęsi, nes įsitikino mūsų darbštumu, sąžiningumu. Mes štai šilumoje švenčiame Naujuosius Metus, o ką šią valandą veikia kareiviai? Žygiuoja pagal komandą, žudo, miršta... Nebebuvo tokios pakilios nuotaikos, kaip sutinkant 1943-iuosius. Visi prisiminė žuvusius arba mirusius artimuosius. Truputį pasėdėjusi, grįžau savo jurton ir nuėjau miegoti.

Galkovskis išvažiavo į Krestus, kur buvo visa žuvų įmonės vadovybė, ir iš ten jau nebegrįžo. Jo vieton paskyrė kuprotą Ivanovą. Artėjo Lenino mirties 19-osios metinės. Komjaunimo sekretorė Zina Koreneva sukvietė mitingą, į kurį atėjo ir buvęs Viliujaus raupsuotųjų kolonijos popas Sergejus Lesinas. Smarkiai išgėręs, naujasis zavpromas tuojau pasiūlė prezidiuman išrinkti save, Ziną Korenevą ir popą Lesiną. Trumpai paaiškinęs, kad prieš 19 metų netekome vado — komunizmo kūrėjo, todėl pas mus dabar tik socializmas, ir velnias žino, kada mes tą komunizmą pamatysim, pats nusijuokė ir pasakė:

—    Paskaita baigta. Dabar šokiai!

Zina jį kumštelėjo:

—    Draugas Ivanovai, kokie gali būti šokiai?! Šiandien Lenino mirties minėjimo diena!

—    Na ir kas? Kas tikintys, eikite su popu melstis, o netikintieji — šokite!

Netrukus pas mus atvyko naujas zavpromas Bočkariovas. Ivanovo mes daugiau nebematėme, ir niekas nežinojo, kur jis dingo.

Dienos ilgėjo. Vasarą audra sudaužė baržą su žuvimis. Į statines pateko gėlo vandens ir žuvys ėmė gesti. Reikėjo jas perdirbti — perplauti sūrymu ir, pabarsčius druska, vėl sudėti atgal į statines, kad jos dar valgomos per Laptevų jūrą patektų Lenon, o iš ten į frontą. Todėl būrelis žmonių išėjome į Voronino barą, kur stovėjo iškrautos statinės su gendančiomis žuvimis. Nors žuvys buvo šiek tiek atšilusios, bet vis dėlto jos buvo tokios šaltos, tokios šaltos, kad negalėjai kentėti. Žuvys tikrai jau turėjo kvapelį, bet mes buvome girdėję apie pašvinkusį Baikalo omulį — „s duškom“ — kaip delikatesą, be to, jau buvome suvalgę prasmirdusią seliavą, nuo kurios nė vienas nenumirėm, tad nutarėm, kad ir šitas galima valgyti. Paragavome. Labai skanu. Duonos turėjome, prie jos prisipriediję pašvinkusių žuvų, gyvenome visai gerai, tik baisiai norėdavom gerti. Vis bėgdavome prie eketės ir atsigulę ant pilvo sriuobėme šaltą Janos vandenį. Rytais vaikščiodavom užtinusiomis akimis. Vėliau įsigudrinom. Paėmę didesnę žuvį, perkišdavom per žiaunas virvę ir įleisdavom eketėn. Tekantis vanduo greit ją išmirkydavo. Tačiau išmirkusią žuvį ėmė vogti kitos žuvys. Mirkymą perkėlėm į kibirus — iš kibirų vogdavo šunys. „Na ir kraštas! — pagalvojau.— Visi vagia: mes — iš valdžios, iš mūsų — šunys, net ir žuvys vagia!“ Tačiau jau ir lietuviai prie panašių dalykų priprato, nebevadino vagystėmis, o kniaukimais.

Ledas ėmė tirpti, vanduo pakilo ir išsiliejo, lytys atitrūko nuo krantų. Duona baigėsi. Prasidėjo poliarinė diena. Visas Janos vidurys dar buvo ištisas ledas, tik kraštuose esančiu vandeniu iš aukštupio plaukė ledo lytys, kurios, kliudydamos akytą ledą, zulino jį ir jo ruožas vis siaurėjo. Duonos reikėjo eiti į Sicovką. Kougastache gyveno estė pavarde Taner, ji turėjo du jau suaugusius sūnus. Vienas iš jų dirbo su mumis. Ir štai jis nutarė 4 valandą ryto eiti ledu parsinešti duonos. Jei jam pasiseks, keliausime ir mes, susidariusi drąsuolių grupelė. Jurgis Gasiūnas perkėlė estą valtimi iki ledo. Prie valties galo buvo pririšta virvė, prie jos — lenta, kurią užmetus ant ledo krašto buvo galima eiti. Nors ledas buvo 2 metrų storio, bet jau toks iškorijęs, kad trupėjo pajudintas. Taneris nuėjo ir dingo iš mūsų akiračio. Jei negrįžo, vadinasi, galima eiti ir kitiems. Mikis Vaišvila, jo sesuo Regina Vaišvilaitė, Jurgis Gasiūnas, aš, mūsų jurtos kaimynas ir 2 suomės išsiruošėm žygin. Senukas suomis valtim nuplukdė mus upės vidurin. Šiaip taip užsikabarojome ant ledo ir pasileidome link Sicovkos. Iki namų tik 6 kilometrai, o ten kas nors su valtimi mus paims. Ledas vietomis jau buvo melsvas. Mikis žengė neatsargų žingsnį ir susmego, vos spėjęs išskėsti rankas, ant kurių ir pakibo. Suomės turėjo pasiėmusios rankšluosčių — skubiai juos surišę, numetėme vieną galą Mikiui, o į kitą sukibę jį ištraukėme. Toje vietoje, kur jis buvo susmegęs, paviršiun lyg milžiniška chrizantema čežėdamos iškilo ledinės žvakės. Tai buvo pamoka — melsvą ledą prašliauždavom pilvu arba apeidavom. Pakėliau galvą. Sicovka čia pat, už kokio puskilometrio, bet... ten jau nebėra ledo. Skersai visą Janą tyvuliavo švarutėlis vanduo. Visi nustėroine ir kuo greičiausiai patraukėme atgal. Tik suomės, tikėdamosi, kad kas nors jas pamatys ir atplauks nuimti nuo ledo, yrėsi tolyn. Saulė smarkiai tirpdė ledą, mes beveik visą kelią šliaužėme arba ritomės. Akytas ledas siūbavo. Suomės, supratusios, kad gali žūti, irgi patraukė atgal. Matėme tolumoj jas nardančias — kai viena iškyla, pasineria kita. Taip, susirišusios rankšluosčiais, jos viena kitą traukė. Jurgis atsisukęs šūktelėjo: „Ką jūs ten darot?” „Maudomės!” Tačiau buvo nejuokai. Prisikapstę atgal iki Voronino baro, ėmėme šaukti, kad kas nors išgirstų ir atplaukęs mus nuo ledo nuimtų. Nuo kranto pusės pūtė stiprus vėjas nešdamas mūsų pagalbos šaukiančius balsus tolyn. Be to, jau naktis, žmonės įmigę. Ledas siaurėjo ir siaurėjo. Ar ilgai jis mus išlaikys? Mikis pravirko. Laimė, iš jurtos savo reikalo išėjo Šapauskienė. Ėmėme šaukti iš visų jėgų. Šapauskienė mus pamatė, tarsi atsisveikindama pamojavo mums ranka ir grįžo jurton. Nejaugi ji nieko nedarys? Tačiau netrukus išlindo senukas suomis, pasiėmė į jurtą atremtus irklus ir atplaukė prie mūsų. Per liulančiu ledu ištiestą lentą sulipome valtin. Artėjo šaukdamos pagalbos suomės, teko jų laukti. Iš viršaus plaukiančios lytys daužė mūsų valties šonus, kiekvienu momentu galėjo ją apversti ar sulaužyti. Staiga pamatėme į mus plaukiančią milžinišką ledo lytį. Persigandę griebėmės kas irklo, kas karties ir ištiesę savo „ginklus” pasiruošėme ją sutikti. Subedėme į tą lytį kas ką turėjome ir spaudėme ją žemyn. Lytis paniro, palindo po valtim ir, laimei, užsikabinus už ledinio kyšulio, pamažu, čežėdama palindo po ledu. Mūsų valtis pakilo ir šlioptelėjo vandenin. Šiaip taip išlaviravome, neapsivertėme.

     Šliauždamos jau beveik vandeniu, įsirangę valtin ir suomės. Vyrai atsispyrė nuo ledo ir stipriai irkluodami įsirėžė į statų krantą. Valties galas nuo smūgio pasinėrė, aš — kadangi sėdėjau gale — taip ir panirau iki pažastų į ledinį vandenį. Išsikepurnėjusi krantan, drebėjau nuo šalčio ir išgąsčio. Jurtoje persirengiau ir virš krosnelės pasidžioviau peršlapusią šimtasiūlę, kurią jau buvau nusipirkusi pagal gautą taloną kaip specdrabužį. Likome gyvi. Siek tiek apsitvarkę žvilgtelėjome pro langą. Jana visai švari! Buvo praėję maždaug 15—20 minučių po mūsų grįžimo krantan. Kitą dieną, kai išdžiūvo drabužiai, kairiuoju krantu patraukėme į Sicovką. Mus pamatė Vytas Skrebulis, atplaukė su valtele ir parplukdė namo.

Pasiėmę duonos, grįžome į darbą. Zosė paprašė paskolinti 500 rublių paltui. Jadzė sakė: „Neduok, negrąžins Zoska skolos“, tačiau nenorėjau tuo tikėti ir paskolinau. Jurgis davė paskaityti H. Malo knygą „Be šeimos“. Kaip seniai laikiau rankose knygą! Apsipylusi ašaromis rijau vargšo pamestinuko istoriją. Istorija baigėsi laimingai. Gal mūsų gyvenimo romanas irgi baigsis gerai? Tačiau tuoj prisiminiau Rimantą, tėvelį, daugelį kitų, kurie jau niekada nebegrįš Lietuvon.

Laisvalaikiu ant maišų pieštuku išvedžiodavau vaikiškų piešinėlių kontūrus, lietuvės, ištraukusios iš kokio nors spalvoto skudurėlio siūlus, siuvinėdavo ir kabindavo tuos darbelius ant aprūkusių sienų. Už darbą, iš vyrų nučiupusios, atnešdavo man rūkalų. Kalkovų šeimoje tvarkos vis tiek nebuvo, Kalkovienė ir dabar slėpdavo nuo didžiųjų vaikų maistą. Tiesa, Jadzė niekada man nesiskundė, nors žinojo, kad mes turime miltų ir mielai duodame jų vargstantiems. Tik mažoji Halincė, kai paklausdavau, ar turi ką valgyti, atsakydavo: „Neturim, panele Jūrate!“ Tada pripildavau metalinę skardinę miltų, kuriuos mergaitė parnešdavo namo. Niekas niekada už tai nepasakė ačiū, o su Jadze apie tai nekalbėdavom.

Mano svajonė prisirinkti juodų siūlų tiek, kad galėčiau nusimegzti kojines, taip ir liko svajone. Į šokius eidavau basnirčia įsistojusi į aulinukus. Niekam nė į galvą neateidavo, kad per tokį šaltį galima vaikščioti be kojinių, tad rusės stebėdavosi: „Kokios puikios Jūratės kojinės — kūno spalvos!“

Kartą nuėjau pas Jadzę, žiūriu — ji Vladui duoda savo auksinį krikšto kryželį, kad tas prieplaukoje parduotų.

—    Jadze, ar iš galvos išsikraustei?! Tokį daiktą parduoti! Kad kokia nors girtuoklė ar pasileidėlė jį nešiotų?!

_ O ką man daryti? Nei pinigų, nei duonos,— pasakė susijaudinusi Jadzė.

—    Kiek tu už jį nori?

—    Šimtą rublių...

Nulėkiau namo, paėmiau iš savo pinigų 100 rublių, nunešiau juos Jadzei, paėmiau kryželį su grandinėle ir užsidėjau ant kaklo.

—    Atiduosiu, kai važiuosim Lietuvon,— pasakiau.

Darbai vis keisdavosi. Dabar skaldėme akmeninę druską, kuri buvo malama Jasevičiaus girnų pavyzdžiu padarytame malūne. Ceche buvo sūru, taip sūru, kad ir parėję namo, ir nusiprausę dar ilgai atsikosėdavom druska. Inzelis ten buvo paskirtas brigadininku, nes naujajam zavpromui Bočkariovui komendanto skundiko nereikėjo. Uždirbdavo brigadininkas neblogai. Tačiau jis pradėjo liesėti, liesėti, kol visai išdžiūvo ir mirė. Niekas Inzelio neapgailėjo, o mama Mikiui Vaišvilai pasakė:

—    Matai, kaip greit likimas jam atlygino! O tu vos kirviu į jį rankų nesusitepei!

Iš darbo prie druskos išėjau, nes bijojau nusibaigti kaip Inzelis — jau pradėjau jausti krūtinėje keistą skausmą. Nuėjau dirbti krovėja į baržą. Ten mane paskyrė brigadininke. Kai kas nors klausdavo, kur brigadininkas, išgirsdavo atsakymą: „Mergina su kryželiu ant kaklo“. Kartą prie manęs priėjo vyriškis ir pasakė: „Mergaite, nusiimk nuo kaklo kryželį, o nuo rankos žiedą, nes vietiniai kavalieriai tau gali nuimti galvą ir nukirsti pirštą".

Pradėjome vežioti iš prieplaukos lentas. Jos buvo tokios ilgos, kad ant vienų rogučių netilpdavo. Todėl keturiese, pasiėmę dvejas rogutes, pasidarę skersinius iš draudžiamų imti lentučių, skirtų iškalti laivų kajučių vidui, ant dvejų rogių išilgai prisikraudavome tų ilgųjų lentų ir, surišę virvėmis, traukdavome po du sukibę į vienas rogutes. Tačiau mūsų ketveriukėje buvo Vytas Skrebulis — stiprus vyrukas, ir pirmutines rogutes tempdavo vienas, antrąsias traukėme mudvi su mama. Tas Skrebulis buvo savotiškas. Kurį laiką jis dirbo tame sandėlyje, kur sargavo Vaidevutis. Kai broliui dingo kirvis, jis paklausė:

—    Vytai, ar tu nepaėmei kirvio?

—    Dzievaži, nėmiau, vot anū kartu lentutes pavogiau, o kirvio, dzievaži, nevogiau!

Kitą kartą paklaustas, ar nepaėmė pjūklo, atsakydavo:

—    Dzievaži, nėmiau! Vot anū kartu kirvį tai paėmiau, o pjūklo dabar, dzievaži, nėmiau!

Ir štai kartą, pasivogę gražių obliuotų lentučių, sukaišiojome jas tarp didžiųjų lentų. Susirišę roges, patraukėme namo. Tempti buvo sunku, tarbazais apautos kojos draskė išmindytą sniegą. Pavargę sustodavom ir, susėdę ant lentų, ilsėdavomės. Skubėti nebuvo ko. Staiga pamatėme iš prieplaukos sparčiu žingsniu ateinantį vyriškį. Mes buvom paskutiniai, nes atsilikome nuo tų, kur abejas rogutes traukė po du. Vyriškį pažinom — tai sandėlio vedėjas. Jaunas, gražus vyras. Mama tik pasakė:

—    Tu kalbėk, tu jauna!

Sandėlininkas artinosi. Kur pabėgsi! Aplink trijų kilometrų pločio užšalusi upė. Rogių nemesi. Priėjęs jis piktai suriko:

—    Vėl lentutes laužote? Sakiau, kad nevalia!

—    Atleiskite, nežinojom...— sumurmėjau padlaižiaudama.

Įsiutęs sandėlininkas spyrė į mūsų krovinį. Priekinės rogutės, neišlaikiusios smūgio, apvirto ir perlūžo. Lentos prasiskleidė, atidengdamos suslėptas dailias lenteles.

—    Negana to, kad skersiniams laužote, dar ir vagiate? Atiduosiu teisman! — šaukė įpykęs.

Surinko lentutes, pasikišo po pažastim ir nuėjo prieplaukos pusėn bumbėdamas: „Štai grįšiu ir pasakysiu zavpromui“. Drebėdami iš baimės svarstėme, kas dabar bus. Sliesoraitį už rąstuko, gulėjusio prie kontoros, pavogimą nuteisė metams kalėti... Perdėjome lentas ant likusių sveikų mūsų rogučių. Lentos vilkosi sniegu. Tylėdami partempėme roges iki namų. Mama puolė slėpti po gultais sukištas vogtas lenteles. Tuo tarpu girtas arklininkas užkabino ir sulaužė vieninteles likusias mūsų rogutes. Mama vėl ištraukė lenteles, sukrovė jas ant gultų ir pašaukė Aliuką Jasevičių, kad šis parinktų, kokios geriau tinka naujoms rogutėms. Ant stalo blausiai švietė žibalinė spingsulė. Jau buvo atvežę žibalo, kuriuo mama pagal sąrašą prekiavo, ir mūsų kambaryje nuolat stovėjo dvokianti geležinė statinė. Aliukas apžiūrinėjo lentutes. Mama užkabino duris, kad kas neįeitų. Staiga trinktelėjo lauko durys.

—    Atidarykite! — beldėsi zavpromas.

—    Viešpatie, jau pranešė! — šmėstelėjo mintis.

—    Lukterėkit,— atsakė mama.

—    Atidarykite tuojau pat! — įsakinėjo viršininkas.

—    Pasakykite, ko jums reikia?

—    Reikia apieškoti jūsų kambarį!

Prapuolėm! Mama užpūtė spingsulę, užmetė ant lentučių Daumanto kailinius ir atkabino kabliuką.

—    Kodėl tamsu?

—    Nėra žibalo.

—    Žibalu prekiauji, o žibalo neturi! — Ir įžiebęs degtuką uždegė spingsulę, kurios knatas dar teberūko.

—    Ko meluoji?

—    Matote, duktė persirenginėja, o čia svetimas vyrukas. ..— melavo mama.

Kambaryje su Aliuku buvome dviese, nes Vaide nuolat sėdėjo pas Zakarevičius, Genę apsikabinęs. Viršininkas pakėlė kailinius, užmetė juos atgal ant lentučių, pačiupinėjo gultus, pasilenkęs su spingsule, pažiūrėjo po jais.

—    Kur Curkanis?

—    Nėra čia jokio Curkanio,— atsakė mama.

—    O kur jis galėtų būti? Nežinote?

Gavęs neigiamą atsakymą, nuėjo pas Jasevičius. Marytė pasakė mačiusi Curkanį Zakarevičių jurtoje. Viršininkas išėjo. Nerūpėjo jam lentutės, o Curkanio jis ieškojo dėl to, kad šis, pasirodo, padirbinėjo talonus produktams ir juos pardavinėjo. Surado jį Zakarevičių jurtoje ir išsivedė. Daugiau niekas Curkanio nebematė. Lentutes išnešėme laukan ir sudėjome ant jurtos. Jei kas paklaustų, kieno jos, sakytume, kad nieko nežinom.

—    Einam greičiau gulti, kol dar nieko baisaus neatsitiko: juk šiandien 13 diena, ir dar penktadienis! — tarė mama.

Nors buvo dar gana anksti, atsigulėm. Kitą dieną gavom naujas rogutes. Vėl patraukėm į prieplauką. Pamačiusi sandėlininką, užsidengiau nosį šalikėliu, tačiau jis, matyt, vakarykštį susitikimą jau buvo pamiršęs.

Atšilo. Kartą kitoje upės pusėje, eidama tundra, pamačiau grybus, tikrus nuo saulės supleišėjusius lepšiukus plonais koteliais ir kokių 5 cm diametro galvutėmis. Tai buvo stebuklas: pačioje šiaurėje, kur po 10 cm velėna slūgso amžinas ledas, ant kupstų prie miniatiūrinių 20 centimetrų aukščio berželių augo lepšės! Prisirinkau pilną sterblę ir parsigabenau namo. Pavalgėm įsimenančius delikatesinius pietus. Vėl nukeliavau į tą vietą, prisirinkau visą kibirą grybų, mama juos susūdė. Daugiau neradau nė vieno grybo —kaip atsirado, taip ir pradingo tartum miražas.

Vėl dirbau prie žuvų sūdymo. Pasiuntė į Ilin Sarą — tiesiai kokia 14 kilometrų. Vasarą per tundrą eiti labai sunku — nuo kupsto ant kupsto, tie kupstai minkšti, šlapi, kojos smenga... Be to, dar visokie ežerėliai, grioviai, kuriuos reikėdavo apeiti. Taigi kelias būdavo kone dvigubai ilgesnis. Su manim dirbo ir Jadzė. Kartą grįžusios Sicovkon produktų, nutarėm neiti pėsčiom, o su jakutų valtele plaukti Jana iki Laptevų jūros, paskui jūra ir Ilin Saro atšaka pasiekti žvejybos ir sūdymo cechą.

Ši mūsų užgaida vos nesibaigė tragiškai. Kai pasiekėme krantą, visi stebėjosi, kaip mudvi išlikom gyvos. Visi aikčiojo, tik vienas senis Sapauskas, atsisėdęs užuovėjoje prieš saulę, tylėdamas iš autų ir plaukuotų blauzdų rankiojo ir ant žemės mėtė stambias utėles. Tai buvo šiaurė, ir visos bakterijos žūdavo. Iš tikrųjų niekas nesusirgo jokia infekcine liga, o, rodos, galėjome visi išmirti nuo kokios nors užkrečiamos ligos... Bakterijos žūdavo, o mes išgyvenome! Koks visgi ištvermingas žmogus!

Kai grįžau namo, mama papasakojo, kad buvo atidavusi ekspedicijos dalyviui Petiai, kurio net pavardės nežinojome, remontuoti abu savo auksinius laikrodėlius. Petia — didelis, dramblotas vyras — pamatęs mamos laikrodukus, pasisakė esąs laikrodininkas, o ekspedicijon užsiverbavęs dėl to, kad užsidirbtų daugiau pinigų. Mama patikėjo juo ir atidavė savo turtą. Sutikusi partijos viršininką Čiurkiną, paklausė, kada grįš iš ekspedicijos Petia. Tačiau Čiurkinas paaiškino, kad Petia į Kougastachą nebegrįš — važiuos tiesiai Leningradan. Išsigandusi mama papasakojo jam apie laikrodukus. Čiurkinas nusijuokė: „Reikėjo į jo pirštus pasižiūrėti! Ar su tokiais grėbliais laikrodėlius taisyti! Bet ką gi, tundroje jis jų neparduos, aš dabar važiuoju ten, galėsite vykti su manim“. Mama su Čiurkinu išvažiavo tundron, apie 100 kilometrų nuo Kougastacho. Petia laikrodukus grąžino. Mama upės pakrante pėsčiomis grįžo namo.

į Kougastachą atvyko darbuotojai iš karinio komisariato. Tai buvo du kariškiai — vienas jakutas, kitas aukštas gražus rusas. Mes su Jadze ėmėme rengti koncertą. Ralčenienė mokė mus rusiškai dainuoti čigoniškas daineles.

Sausio 16-oji— Jurgio gimimo diena. Jis pakvietė mane į svečius, aš pasižadėjau, tačiau viską sumaišė tie atvykę kariškiai. Iš suomių ir vokiečių pasiskolinome ilgus sijonus ir dideles gėlėtas skaras. Iš popieriaus pasidarėm ir siūlais prisikabinom milžiniškus auskarus. Ir iš tikrųjų tapome panašios į jaunas dailias čigonėles. Tačiau aš peršalau ir visai užkimau, todėl jau dieną pasakiau Jurgiui, kad pas jį neateisiu. Tikroji priežastis buvo ne ta: man norėjosi bent jau pasižiūrėti į kultūringus, iš civilizuoto krašto atvykusius vyriškius. Ir save parodyti... Susitarėm, kad Jadzė dainuos viena, o aš jai dainuojant šoksiu. Kadangi vaikystėje buvau lankiusi Bronės Kurmytės baleto studiją, be to, turėjau šiokių tokių artistinių gabumų, programėlė pavyko. Svarbiausia, kad ji labai patiko žiūrovams. Po programos vyko šokiai. Mus, nepersirengusias, šokdino kariškiai: mane — gražusis rusas, o Jadzę — jakutas. Paskui rusas pakvietė mudvi pasisvečiuoti pas gydytoją Karačiną. Aš mielai sutikau, tik pasakiau, kad reikia pareiti namo persirengti. Jadzė eiti atsisakė, nes buvo nepatenkinta, kad jai asistavo jakutas, o ne gražuolis jo draugas. Viena eiti nenorėjau. Tačiau radom atėjusią Zosę, kuri mielai sutiko palaikyti man kompaniją. Kariškis palydėjo namo. Mama ištempė paklodę. Už jos persirengiau — apsivilkau balta su mėlynais taškučiais suknele, ant viršaus užsimečiau baltą neužsegamą apsiaustą. Atrodžiau beveik kaip Lietuvoje. Viršutinė dalis gal ir neblogai atrodė, bet apatinė! Apatinė — auliniai batai, plikos blauzdos — tikrai nesiderino prie vasarinės suknelės... Tačiau ji bus po stalu! Mama neprieštaravo, nes žinojo, kaip labai aš noriu nors šiek tiek prasiblaškyti, be to, ėjome pas rimtą, šeimą turintį jakutą gydytoją, o manimi ji irgi pasitikėjo. Man baigiant rengtis, subildėjo durys ir tarpduryje atlapotais kailiniais pasirodė Jurgis.

—    Jūrate, kur susiruošei?

—    Ne tavo reikalas!

—    Ar žinai su kuo eini?

—    Žinau,— ramiai atsakiau.

—    Niekur aš tavęs neleisiu!

—    Ar tu man vyras?

—    Vis tiek neleisiu tau valkiotis su visokiais avantiūristais!

Kariškis stovėjo ir tylėjo, tačiau, matyt, suprato, kas vyksta. Aš griežtai paprašiau Jurgį praleisti mus.

—    Pas mane į gimtadienį ateiti negalėjai! Ligonę vaizdavai! — suriko Jurgis ir apsisukęs išlėkė.

Zosę radom jau susiruošusią, ji neišbrokavo jakuto. Iki ligoninės — maždaug kilometras. Keliai šalo, bet tai juk ne pirmas kartas. Pas Karačiną buvo labai jauku ir šilta. Žmona, jauna jakutė, paruošė stalą, padėjo atskiesto spirito. Rusiškai jau kalbėjome neblogiau už Karačinus, vakaras praėjo linksmai. Atsikėliau eiti, kariškis kalbino pasilikti, aš griežtai pasakiau, kad man laikas namo. Zoska liko su jakutu.

Apsivilkau šimtasiūlę, padėkojau Karačinams už vaišes ir šiltą prieglobstį. Kariškis pasisiūlė palydėti, aš neprieštaravau, nes jis buvo mandagus, malonus, tikras džentelmenas. Ėjome spėriai, nes man smarkiai šalo ke-iai ir blauzdos. Artėjome prie parduotuvės, už kurios au ir mūsų jurtos. Staiga „džentelmenas“ sustojo, skubiai nusivilkęs numetė žemėn kailinius, griebė mane glėbin ir parvertė ant kailinių. Persigandau, nes supratau, kad per storas velėnų sienas ir ledinius langus mano šauksmo neišgirs nei mama, nei draugai. Staiga tvykstelėjo mintis: Girčys sargauja prie parduotuvės! Ir aš surikau kiek jėgos leido:

—    Ponas Girčy, gelbėkit! Gelbėkit!

—    Kas ten? Šausiu! — išgirdau smarkų Girčio balsą.

Kariškis pašoko, paėmęs už rankos, pakėlė mane.

—    Durnė! — metė pašaipiai.

„Niekšas! — pagalvojau ir nubėgau namo.

Žvejoti pas mus iš Krėstų gyvenvietės atėjo Jurgis Masiulis su savo draugu leningradiečiu Alka Lavrinovičium. Jie mums atnešė žinių apie lietuvius, tada, tremties pradžioje, nugabentus baržomis aukštyn. Sužinojom, kad Verutė su Jurginu gyvena Romansyre. Susigundėm ir mes kraustytis į Romansyrą. Bet reikėjo laukti komendanto, kuris dukart per mėnesį atvažiuodavo ir pasirašydavo mūsų „arklio bilietuose“. Komendantas davė sutikimą. Aš, bijodama, kad su Jadze daugiau nebesusitiksiu, grąžinau jai tą krikšto kryželį. Mes jau galėjom važiuoti, tik Vaidevučio nenorėjo išleisti iš kolūkio. Mama parašė laišką Saugumo viršininkui Biriukovui ir išsiuntė per komendantą. Likome laukti atsakymo.

Fransas vis dar gyveno pas mus. Pastaruoju metu jam visą laiką skaudėdavo dešinį šoną. Jis įtarė, kad tai apendicitas, ir išvyko į Tiksį. Po kokio mėnesio grįžo

išoperuotas. Ant jo galvos puikavosi melsvai balta šiaurinės lapės kojyčių kepurė.

—    Kokia nuostabi kepurė! — sušukau. Tokios dar nesu mačiusi!

Fransas nusiėmė ją ir ištiesė man:

—    Keičiamės?

Aš tada turėjau už 50 rublių nusipirkusi baltą ilgomis ausinėmis zuikinę kepurę.

—    Kodėl? — paklausiau aš.

—    Maniškė pro šonus vėją praleidžia ir ausys šąla, o su tavąja daug šilčiau...

Aš nesupratau, kad jis tiesiog nori padaryti man malonumą, nes ta nuostabi lapės kepurė buvo penkiskart brangesnė už manąją.

Mamai Fransas atvežė dovanų tikrą amerikietišką paklodę ir porą gabalų kvepiančio muilo — tokio nuo Lietuvos nebuvome matę.

Kartą nuėjusi pas Jadzę radau prieplaukon išsiruošusį Vladą. Jis dar ginčijosi su Jadze, kiek prašyti už tą krikšto kryželį.

—    Jadze, juk aš jį tau dovanojau tik su sąlyga, kad neparduosi!

—    O ką daryti? Valgyti visai neturim, o tai vienintelis daiktas, kurį galim parduoti,— atsakė Jadzė.

Parbėgusi atnešiau jai 50 rublių ir paėmiau kryželį:

—    Dabar jį gausi tikrai tik tada, kai važiuosim Lietuvon!

Iš Jakutsko atvyko kažkoks teatro darbuotojas. Jis vaikščiojo po jurtas ir klausinėjo, ar kas neturi parduoti ko nors gražaus. Žmonės pasakė, kad mama turinti nuostabų chalatą. Taip, tą tetos Onytės siuvinėtą japoniško stiliaus chalatą. Kartą, kai buvo labai sunku, kai apėmė neviltis, kai į akis žiūrėjo bado mirtis, mama man pasakė:

—    Aš tikrai nebeišgyvensiu. Dovanoju tau šį chalatą, jis tau primins ir mane, ir tetą Onytę...

Netikėjome tada, kad išliksime gyvos. O štai dabar atėjo chalato pirkėjas. Tarėmės, ką daryti.

—    Kur aš jį nešiosiu? Čia, jurtoje? Ar lauksiu, kol jis prišals prie sienos ar po narais ir supus nuo drėgmės? Gal geriau parduoti...

Nutarėm parduoti ir chalatą, ir vakarinę suknelę, ir prancūziškus kvepalus, nes tai buvo pirmas ir — ką gali žinoti — ar ne paskutinis pirkėjas. Kai mama padavė

suknelę su didžiule puokšte spalvotų dirbtinių žirnelių, aš pravirkau. Man kažkodėl atrodė, kad tas vyras su suknele išsineša ir mano svajones...

Portfelį, kuriame buvo likęs patvariųjų prancūziškų kvepalų aromatas, aš dažnai atsidarydavau ir mėgavausi kvepiančiu oru kaip gražiais prisiminimais. 1962 metais Kaune, kai kraustėmės iš privataus buto į valdišką, suplyšusį odinį prancūziškais kvepalais dvelkiantį portfelį išmetėm. Tai buvo vienas iš paskutiniųjų mano jaunystės liudytojų.

Leidimą išvykti į Romansyrą gavom tik mudvi su mama. Vaidevučio iš kolūkio neišleido. Tas Romansyras buvo maždaug už 100 kilometrų. Nusprendėm, kad nieko baisaus, jei Vaide kol kas liks čia. Palikom jam ką tik galėjom palikti. Aš parašiau Zosei raštelį, kad pinigus — 50 rublių, — kuriuos ji man skolinga, atiduotų Vaidei. Kad skolinga 500 rublių, rašyti bijojau, nes greta stovėjo mama ir jau barė mane, kam tiek daug — 50 rublių— skolinau. Apie tuos 500 tyliai pašnibždėjau broliui.

Kaip vėliau Vaide papasakojo, Zosė jį apgavo — vietoj 500 rublių pakišo talonų miltams išsipirkti penkiasdešimties rublių sumai.

Atsisveikinę su Vaide ir Jurgiu Gasiūnu, išvažiavome iš Kougastacho — mūsų pastatyto, ašaromis aplaistyto, šalčiu dvelkiančio, Sicovka vadinamo. Kateris stuksendamas palengva kilo Jana aukštyn. Apiplaukę vingį, ant kranto pamatėme Vaidevučio pastatytą didelį medinį kryžių — kryžių Rimantui jo žuvimo vietoje. Stovėjom su mama apsikabinusios... Kateris plaukė tolyn, apgriuvusiuose ir liūčių paplautuose krantuose žibėjo plikas ledas. Miniatiūriniai berželiai dingo, kur ne kur stypsojo neūžaugos maumedžiai. Krantai darėsi statesni, galiausiai pasirodė plika sala, kurioje stovėjo kelios jurtos. Tai ir buvo Romansyras (Romano žemė). Čia gyveno mūsų pažįstami: Birutės Svilpaitės šeima, Baniulienė su Dana, Kaulakis Janušas su seserim Galina, lenkai Stratavičiai, Pachlevskiai, Vladas Kaziela, Varnaitės — Polė ir Bronė su motina, Sliesoraičiai — irgi pervažiavę iš Kougastacho — ir dar Vilėniškiai, tik Verutė buvo išvažiavusi su Jurginu dirbti į Kamelioką, kur direktoriavo Suslovas, brolis to Suslovo, kuris Maskvoje, Centro Komitete, dirbo. Danos mama, konfiskavusi iš jos mano kojinę su taboka, mainydavo žiupsnelius rūkalo į miltus ir taip gynėsi nuo bado.

Kai pirmą kartą susitikau su seniai matytomis mergaitėmis, vos neapėmė pavydas. Visos atrodė kaip uniformuotos — samanų spalvos sijonais ir baltais megztukais. Megztiniai buvo iš tinklų: tinklus ardydavo, gautą storą siūlą išsukdavo į plonesnius ir megzdavo kaip kuri mokėjo. Prie kranto stovėjo barža, iš kurios lietuviai iškrovinėjo druską. Danutė Baniulytė grakščiai žengė trapu, priėjusi prie druskos krūvos, pakišo maišą, vos darbininkas šiūptelėjo porą kastuvų druskos, ta jau šaukia: „Oi, mnogo, mnogo, spasibočko!“ — ir užsimetusi kapšiuką druskos, kraipydama klubus, lengvai lipo žemyn. Po žvejybos, kad panelės nesušlaptų kojyčių, Janušas Kaulakis ir Vladas Kaziela ant nugaros išnešdavo jas krantam

Prisistatėme Romansyro zavpromui, gražiam, jaunam vyrui Aziomovui, kuris jau buvo vedęs Vincę Ptakaus-kienę, dabar vadinamą Vale Aziomova. Tas Aziomovas liepė mums apsigyventi statinių dirbtuvėse. Tai buvo didelė jurta, kurios kamputyje mudvi su mama susikalėme gultus. Šeštadienių ir sekmadienių vakarais čia vykdavo šokiai. Dieną mudvi su mama eidavom taigon, kur augo kokių 2 metrų aukščio rankos storumo maumedžiai. Turėdavom parinkti sausus, kurui tinkamus medžius, nukirsti juos ir rogutėmis partempti kontorom Tai buvo nelengvas darbas. Vėliau maumedžius vilkdavau viena, nes mamai liepė juos kapoti. Taip buvusi Operos ir baleto teatro dailininkė ponia Natalija Bičiūnienė atšipusiu kirviu skaldė malkas — kad nebūtų šalta kontoroje sėdėti ponui Aziomovui, kuris ir pasirašyti gerai nemokėjo.

Vieną vakarą, kai dirbtuvėse susirinkęs jaunimas smagiai šoko, neiškenčiau ir aš. Pakilau nuo gultų, treptelėjau porą kartų ir ėmiau išskėtusi rankas eiti ratu. Paskui pritūpdama pasileidau per visą dirbtuvę. Visi plojo, nenorėjau pasiduoti, šokau tol, kol apsipylusi prakaitu be jėgų kritau ant gultų. Kad greičiau atsigaučiau, pusplikė, be kepurės išlėkiau lankan, kur spigino tikras šiaurės šaltis. Naktį pabudau nuo baisaus skausmo ausyje. Rytą nuėjau poliklinikon. Vienintelis gydytojas Koškinas, beje, vedęs Mikio mamą Vaišvilienę, nustatė diagnozę — vidinės ausies uždegimas — ir paguldė ligoninėn. Vaišvilienė dėjo man kompresus, kaip sviesto pritepusi ichtiolio. Ligoninė — tai trijų kambarių namelis. Vienas kambarėlis buvo gydytojo priimamasis ir procedūrinis, kitame įrengta virtuvytė, o trečias — didžiausias — buvo skirtas ligoniams. Vienoje lovoje, atitvertas paklode, gulėjo jaunas vyrukas Algis Bložė su skaudama ir nuolat šlapiuojančia koja. Kitapus paklodės gulėjau aš ir gimdyvė.

Kaimynė Valė pagimdė mergytę. Pasirodo, jos vyras buvo tas Afonia, kuris, atvažiavęs Kougastachan, piršosi Danutei Lukošaitytei ir sakėsi esąs nevedęs. Po kiek laiko ausį nustojo skaudėti, tik pūliai net kaulą pastūmėjo. O gydytojas Koškinas stebėjosi: „Stebuklas! Mano eksperimentas pavyko: ichtiolis išvarinėjo pūlius, o tave juk operuoti reikėjo. Stebuklas!“

Grįžau jau ne į dirbtuvę. Mama buvo įsiprašiusi pas Sliesoraičius. Jurtelė buvo nedidelė, joje gyveno Sliesoraičiai, rusė su sugyventiniu, gal kokių dešimties metų dukterimi Ala ir metukų rachitiku berniuku, kurio ir vardo niekas nežinojo — ir motina, ir tėvas, ir sesuo jį vadino Blakiuku. Beje, be jo, blakių buvo tiek, kad jos ropodavo net per stalą. Prie durų, kur dar buvo šiek tiek vietos, mama sukalė gultus. Ant jų mudvi miegojome „valetu. Mano galva buvo prie durų, o durys neužsidarydavo, todėl rytą plaukai būdavo apšarmoję. Kad vėl nesusirgčiau, apsirišdavau galvą skuduru. Mamos galva buvo prie Sliesoraičių kojų. Sliesoraitis prakaitu prasmirdusias kojas per miegus uždėdavo mamai ant galvos.

Mama jau gavo kitą darbą — ardė tinklus, kad būtų siūlų tinklams taisyti. Ala prašėsi į pagalbininkes. Mama sutiko, tačiau netrukus pastebėjo, kad mergaitė iš pradžių susuka siūlus į kamuolį, o paskui mikliai savo mažais piršteliais juos išvynioja ir susigrūda rankovėn. Mama tinklą gaudavo pagal svorį, pagal svorį turėdavo ir siūlus atiduoti, todėl pasakė apie tai Alos motinai. Ta mergaitę išlupo, siūlus grąžino.

Jaunas vyrukas Algis Indriūnas iš rajono centro Kazačjės atvežė kiną. Pats rodė, pats pinigus rinko. Kinas mums buvo kaip koks stebuklas, šitiek metų nebuvome kine! Filmą rodė apie kažkokį kolūkį, buvo šiek tiek ir meilės. Jam pasibaigus, liūdnai atsidusom. Prisiminėm anksčiau matytus nuostabius filmus, švelnius, lyriškus, be jokios propagandos, be grubumo. Prisiminėm, kad ir patys gyvenom tarp visai kitokių žmonių... ir buvome kitoki...

Aziomovą — baisiausiai nekentusį tremtinių — iš Romansyro iškėlė. Atvažiavo naujas zavpromas Lesnikovas. Prasidėjo poledinė žūklė. Mes persikraustėm gyventi į kitą jurtą, į atskirą mažytį kambarėlį. Toje jurtoje gyveno Birutė Svilpaitė su mama ir broliu Vytu, o dar viename mažame kambarėlyje — senbernis vokietis Dytrichas. Mūsų kambarėlyje blakių buvo tiek daug, kad miegoti būdavo neįmanoma. Užgesini šviesą — ir pradeda atakuoti. Išeitis tik viena: aš miegu, o mama degina šviesą— tinklus ardo, aš atsikeliu, einu malkų vežti — mama miega, nes dieną miega ir blakės. „Jei paverstum visas mūsų blakes jonvabaliais, būtų baltosios naktys,— sakydavom.

Pas mane pradėjo svečiuotis Janušas Kaulakis, kuris dar plaukiant barža kukulaičiais pavaišino. Jis pasakojo, kad lankydavosi Sinkonių dvare, kurio pusė priklausė mano tėveliui — taip buvo užrašiusi senelė savo testamente. Bet mes ten niekada nebuvome, nes tėvelis su dėde Henriku nelabai draugavo, kaip sakiau, anas laikė save lenku. Dėdė, buvęs lakūnas, pablogėjus sveikatai, gyveno Sinkonių dvare ir kai kada atsiųsdavo mums Kaunan produktų.

Po kurio laiko sužinojau, kad Janušas draugavo su Pole Varnaite, ir ši labai krimtosi, kad Janušas pas mane lankosi. Toje pačioje jurtoje gyveno sena panelė lenkė Okulič, rašanti dienoraštį. Jame ji fiksuodavo viską — net kas kada kokią sriubą virė. Visa gyvenvietė žinojo apie tą dienoraštį. Susidomėjo juo ir komendantas. Išvertęs daiktus, surado dienoraštį. Ten buvo ir toks įrašas: „Šiandien buvo atėję Stratavičius ir Pachlevskis. Stratavičius papasakojo anekdotą. Sėdi vaikas ant kelio ir dėlioja arkliašūdžius — rikiuoja eilėmis, skirsto pagal didumą, didesnius perdeda priekin. Eina pro šalį karininkas ir klausia:

—    Ką čia tu, vaike, veiki?

—    Žaidžiu.

—    O koks čia žaidimas?

—    Armija. Žiūrėk, čia kareiviai išrikiuoti žygiuoja, va, šitas šūdelis — būgnininkas, šitas — karininkas, o tas didžiulis — generolas!

—    O kuris gi Stalinas? — paklausė karininkas.

—    O, dėdule, tokio didelio šūdo dar neradau!"

Okulič suėmė, daugiau mes jos nebematėm ir nieko apie jos likimą negirdėjom. Stratavičius už tai, kad pasakojo tą anekdotą, gavo 15 metų, o Pachlevskis — už tai, kad klausė,— 10 metų. Pachlevskis po poros metų mirė, o ir Stratavičius nesulaukė įkalinimo pabaigos.

Aš buvau paskirta į buriato Miškos Luniajevo brigadą žvejoti ežeruose po ledu. Vieną pirmadienio rytą, įsidėjusios kuprinėn duonos, druskos, baltinių, indų, mes, Mišos vedamos moterys, iškeliavome prie ežerų. Palapinę su krosnele bei žvejybos įrankius Miša jau buvo nuvežęs šunimis. Mūsų brigadoje buvo abi seserys Varnaitės, Liuda Kairiūkštytė, zavpromo duktė Volė Lesnikova ir suomė Anka Lukina. Išėjom tamsoj — buvo poliarinė naktis. Ežerai, kaip Miša sakė,— maždaug už 10 kilometrų. Maknojom net sukaitę, nors spigino apie 50 laipsnių. Priekyje sparčiai ėjo Miša. Siek tiek atsilikusios žąsele klampojome mes. Sniege, nors ir visiškoje tamsoje, gerai matėsi išmintas takelis ir maumedžių siluetai. Ėjome tylėdamos. Staiga skersai mūsų takelio praslinko tamsus šešėlis ir akimirkai žybtelėjo du žiburėliai. Visos surikom kaip susitarusios:

—    Miša-a-a-a!

—    Ko rėkiate? — pasigirdo netoliese ramus Mišos balsas.

—    Vilkas! Vilkas! — šaukėm viena per kitą.

—    Nerėkite, durnės, ką jis vienas jums padarys? Mane praleido, o jūsų daug, reikėtų ilgai laukti, tai nutarė pats pirmiau pereiti.

Mišos linksmumo nuramintos, gurgždėjome toliau. Priėjom kažkokią olą.

—    Merginos, čia statūs krantai, mes neužlipsim, bet, žiūrėkit, štai čia: panašu į olą? Bet tai ne ola, tai spraga žemėje, pro kurią ištekėjo ežeras! Virš jos — sniegas, reikės šliaužti apie 10 metrų. Šliaužkite atsargiai, nesujudinkite virš galvų sniego, kad neužgriūtų, nes kol rankomis atkastume, po sniegu ir uždusti galima.

Šliaužėme po vieną apgraibomis. Prašliaužusi kiekviena šūkteldavo: „Viskas tvarkoj, Miša!“ Tada lindo kita. Visos sėkmingai įveikėm tą paslaptingą tunelį. Perėję daubą, kur kadaise būta ežero, paėjėję miškeliu, išėjome aikštelėn, kur pakalnytėje juodavo krūva mūsų mantos. Tuoj griebėmės darbo. Vienos statė palapinę, kitos kirto medžius malkoms, dar kitos jas skaldė. Mišką iš rąstukų sukalė ištisinius gultus, ant kurių paklojo atvežtas lentas ir elnių kailius. Degė didelė liktarna. Palapinėje darėsi vis jaukiau. O kai Miša pastatė krosnelę ir joje suspragsėjo ugnis, atsidususios suvirtome ant gultų. Tuoj išvirė arbata. Užvalgę duonos, užsigėrę karšto vandens, nuėjome miegoti. Mišką atsigulęs riktelėjo: „Na, kuri man kojas pašildys?“ „Aš!“ — atsiliepė Anka ir palindo pas jį po antklode. Pavargę miegojome kietai. Rytą pažadino Mišos balsas:

—    Kodėl palikot duoną ant grindų?! Ją reikėjo pakabinti. Žiūrėkit, ką padarė šermuonėliai!

Pasirodo, kol mes miegojome, karališkieji žvėreliai šermuonėliai ramiai vaišinosi mūsų duona. Visi gabalai buvo apgraužti, o sniege prie palapinės mirgėjo nesuskaitoma daugybė jų pėdučių. Miša pasakė, kad visos eisime su juo prie ežerų užmesti tinklų ir žvejoti, o viena kuri nors grįš anksčiau ir išvirs valgyti. Ežeriukai buvo nedideli, beveik apvalūs, 200—300 metrų skersmens. Tuoj iškirtom eketes ir ištempėm tinklus nuo vienos iki kitos. Dirbome apsirengę šimtasiūlėmis, vatinėmis kelnėmis, su vatinėmis pirštinėmis. Ant mano galvos pūpsojo Franso dovanota lapės kojyčių kepurė, kuria labai didžiavausi. Kad į rankoves nepūstų vėjas, buvom pasisiuvę šiltus flanelinius antrankovius, nosį užsirišdavom šaliku. Lengviausia buvo gaudyti stambias maždaug 25 cm ilgio žuvis baranatkas. Jos ramiai plūduriuodavo tinkle, tarsi tik ir laukdamos, kol bus išmestos ant ledo. Ištrauktos jos porą kartų šoktelėdavo, pliaukštelėdavo uodega ir sustingdavo į ledą. Tačiau, be šitų nuolankių žuvų, ežeriukuose buvo daug lydekų. Jos labai spurdėdavo, suveldavo tinklus, siūlai užsikabindavo už aštrių jų žiaunų ir dantų. Anas žuvis iš tinklo išimdavom su pirštinėmis, o lydekas tekdavo narplioti plikomis šlapiomis rankomis. Pirštus nuo šalčio nežmoniškai skaudėdavo, nieko nebegalėdavom sugrabalioti, todėl, prieš traukiant tinklą, atsisegdavom tam tikras vatinių kelnių sagas, kad paskui sustingusius pirštus galėtume greitai priglausti prie šiltų šlaunų. Sušalus rankas, taip imdavo skaudėti nuo skorbuto nusilpusius dantis, kad, atrodydavo, ir gyvenimas nebemielas... Tinklus reikėjo saugoti, nesuplėšyti, nes tektų šaltyje plikomis rankomis juos taisyti.

Produktus naudojome bendrai. Virdavom iš galvų žuvienę, kepdavom žuvį. Kartą pagaminau ryžiais farširuotą lydeką. Visiems labai patiko. Miša gana dažnai sakydavo:

—    Na, Jurka, tu šiandien žvejoti neisi — pagamink marširuotą lydeką.

Taip kulinariniai sugebėjimai nors retkarčiais išgelbėdavo nuo to baisaus rankų šalimo. Desertui keptuvėje su trupučiu aliejaus paskrudindavau avižinių dribsnių ir pabarstydavau cukrumi.

Vieną rytą prasidėjo pūga. Į žvejybą nėjome. Vėjas taip įsismagino, taip daužė palapinės brezentą, kad net gultai braškėjo, tiesiog užmigti negalėjom. Jau keturios dienos sėdėjom palapinėje. Pūga nesiliovė. Baigėm duoną, žuvis, kruopas, liko tik druskos ir cukraus. Ką daryti? Kiek ji dar šėls? Kada sulauksim Kostios Tretjakovo, kuris kartą per savaitę atveždavo mums duonos, kruopų ir paimdavo žuvis? Porą dienų išbuvę visiškai be maisto, nusprendėm kapstytis į Romansyrą, kol dar nenusilpom. Miša ėjo pirmas. Mes vilkomės iš paskos, grumdamosi su pūga, kuri lipino akis, ant blakstienų kaip karoliukai pakibdavo ledukai. Visi tylėjo, tik retkarčiais kas nors atsisukdavo žvilgtelėti, ar neatsiliko kuri. Aš ėjau paskutinė. Jėgos seko.

—    Oi, Miša, ar dar toli? — sudejavo kažkuri.

—    Tuoj, merginos, tuoj, pakentėkite dar truputį! — ramino vienintelis patikimas mūsų gelbėtojas Mišką buriatas, mėtytas ir vėtytas, kaip pats sakydavo.

Dabar jis grūmėsi už mūsų gyvybę. Retkarčiais padrąsindamas, neleido mums nei sustoti, nei atsisėsti: kad ir po žingsnį, bet pirmyn. Buvo jau rytas, kai pasirodė pirmieji Romansyro žiburiai.

—    Ar nueisi viena iki salos? — paklausė manęs Miša.

—    Žinoma! — atsakiau.

Be kelio, pagal nuojautą perėjau upę ir, įžengusi į šiltą, žibaline lempa apšviestą jurtą, susmukau ant gultų. Mama aikčiodama mane nurengė. Ant rankų ir ant veido iššoko vandeningos pūslės. Pamaitinta ir pagirdyta užmigau. Pūga šėlo dar 3 dienas. Namie buvo šilta, gera ir ramu. Į darbą eiti nereikėjo. Koškinas išdavė ligonlapį. Bet į šokius vis dėlto šeštadienį nuėjau. Artėjo Kalėdos. Pasveikau ir laukiau Mišos, su kuriuo vėl reikės traukti į ežerus. Bet štai gruodžio 23-iąją atėjo Volė Lesnikova.

—    Ar važiuotum į žuvų sūdymo meistrų kursus? Į Krėstus? — paklausė Volė.

—    Žinoma. Tik kas mane ten leis!

—    Tėvas gavo raštą, kuriame direktorius prašo atsiųsti 5 merginas į kursus. Aš paprašiau, kad tave pasiųstų — aš irgi važiuosiu, dviem bus linksmiau.

—    Vole, drauguže mano mieliausia, kokia aš laiminga! Bet ar tikrai mane leis? O komendantas? — klausinėjau.

—    Jau viskas suderintai

Griebiau Volę glėbin ir ėmiau sukti.

—    Tai rytoj rytą su patalyne, rūbais ir maistu pradžiai būk prie kontoros. Iki pasimatymo! — pasakė Volė ir išėjo.

Ryt Kūčios, kurių taip laukiau. Bet Kūčių gyvenime dar bus, o kursai tikriausiai pirmi ir paskutiniai. Namie buvo kepaliukas duonos, 50 rublių ir dar kortelė duonai 8 dienoms. Pasiėmusi „kuprinę, pradėjau krautis mantą: antklodę, pagalvėlę, paklodę (pagal talonus jau buvome gavę nusipirkti po 2 paklodes). įsidėjau ir naktinius marškinius, kuriuos mama pasiuvo iš senos paklodės, o aš juos pasisiuvinėjau baltais ir raudonais siūlais — vienus ardžiau iš tinklo, kitus — iš plakato. Mama liepė pasiimti kepaliuką duonos ir 50 rublių.

—    O kaip tu iki Naujųjų Metų gyvensi?

—    Gal Dievas duos kas nors paklodę nupirks ar į produktus norės mainyti.

Rytą abi verkdamos atsisveikinom. į kontorą nuėjau per anksti. Ten jau sėdėjo buvusi mokytoja Jadvyga Borchertienė, tyli, rami moteriškė. Netrukus pradėjo rinktis busimosios žuvų sūdymo meistrės ir priėmėjos — kas kuo bus, priklausys nuo mokymosi. Atėjo Liuda Kairiūkštytė, Volė Lesnikova ir Anka Lukina. Lesnikovas palinkėjo visoms geros kloties.

Pėsčios keliavome į Krestus, kaip žąsys — viena paskui kitą. Buvo visai tamsu. Maišai, kurie, pririšus virves už kampų, atstojo kuprines, ir per šimtasiūlę spaudė pečius. Žingsniavome neskubėdamos upe, nes kito kelio nebuvo. Visos tylėjo, matyt, kiekviena mintyse kūrė ateities planus.

Togutache sustojome pas lietuvius, išgėrėme arbatos, suvalgėme po riekutę duonos ir pailsėjusios žygiavome toliau. Pavargusios kitoje vietovėje pernakvojome, o atsikėlusios vėl yrėmės pirmyn. Po Ust Jansko kojos pačios pradėjo sparčiau žengti — artėjo mūsų „laimės žiburys“ Kresty (kryžiai). Tas pavadinimas mus šiek tiek baugino. Kaip vėliau sužinojom, jis dar iš tų laikų, kai kazokai, atvykę į šiaurę, ėmėsi jakutų krikšto — kartu jie duodavo jakutams slaviškas pavardes ir vardus. Pavyzdžiui, jei jakutas būdavo storomis lūpomis — parinkdavo pavardę Muchapliov, sergančiam trachoma — Slepcov, kreivom kojom— Barabanskij ir t. t. Vardo „Ivan jakutai ir dabar neištardavo. Paklaustas, kuo vardu, vargšas Ivanas atsakydavo „Uiban“. O Krestais gyvenvietė vadinosi todėl, kad ten buvo kazokų kapinės su kryžiais.

Ir štai pakrantėje pasirodė pora jurtų, atokiau nuo upės stovėjo kvadratinis rąstų namas plokščiu, dumblu apdrėbtu stogu. Dar toliau buvo dauba, vasarą ten tekėdavo upelis. Toje vietoje krantas buvo visai nuožulnus, per ten mes ir įėjom į kaimelį. Priėjom aikštę, kurioje stovėjo medinė parduotuvė, iš kairės pusės pamatėme didelį medinį namą — tai žuvų įmonės kontora. Iš dešinės pusės prie upės kranto mediniame namelyje buvo įsikūrusi poliklinika. Kiek tolėliau kaip koks paveiksliukas stovėjo dviaukštis darbų vykdytojo Vasilijaus Breslavskio namas. Lietuvoje tokį pavadintum nameliu su salkomis, tačiau dar neseniai apgyvendintoje Janos upės pakrantėje, kur dar ne taip seniai praplaukė pirmas garlaivis, toks namas atrodė tikras stebuklas. Šioje gyvenvietėje buvo ir mokykla, ir valgykla, ir kepykla. Baigėsi Krestai mažute jurtele, kurią pasistatė broliai Ulijamperiai, už jos ėjo takas į rajono centrą Kazačję. Tai štai koks tas žuvų sūdymo įmonės centras! Čia susibūrė visi prie Janos upės atvežti žydai. Nei Kougastache, nei Romansyre, nei kitose aplinkinėse vietovėse nebuvo nė vienos žydų šeimos. Jie, matyt, žinojo, kad čia centras, suvažiavo ir užėmė vietas kontoroje, nes visi mokėjo rusiškai.

Kai atėjom į Krestus, kontora dirbo. Tame name buvo daug kabinetų. Tuo metu čia direktoriavo totorius Habidulinas, aukštas, stambus juodbruvas vyras, viena jo ausis buvo tarsi iškąsta — žmonės juokaudami vadino jį arkliavagiu, mat totoriai sugautiems arkliavagiams iškerpa gabaliuką ausies. Jis buvo vedęs nedidukę, apvalutę rusikę Dusią, su kuria kartu eidavo maudytis pirtin — iš to irgi visa gyvenvietė šaipėsi. Habidulinas mus sutiko šaltai, pasišaukė valytoją ir liepė nuvesti mus į statinių dirbtuvę. Ten jau buvo įrengti dvigubi gultai, ant jų sumesti čiužiniai. Užsiėmiau vietą antrame_ aukšte — tikėjausi, kad čia bus šilčiau, nes iš nuolat kūrenamos geležinės krosnies einanti šiluma kilo viršun. Niekur ne-benorėjom eiti, pasiklojom patalus ir atsigulėm. Likusią duoną pasidėjau greta — dar buvo daugiau kaip pusė kepaliuko. Atsidusau prisiminusi mamą — kaip ji ten be duonos ir be pinigų, o šiandien Kalėdos... Visas pasaulis, kuris nekariauja,— švenčia. Ėmiau svajoti. Ant išpuoštų eglučių dega žvakutės, bengališka ugnis spjaudo žvaigždutes. .. Padedi po eglute batukus ir lauki, kada angelas padės tau dovaną. Kokią? Prisiminiau ir tėvelį. Kur jis? Ar gyvas? Jei gyvas, ką jis dabar veikia? Tačiau miegas nuginė visas mintis.

Rytą mus pažadino valytoja. Ji liepė išgerti arbatos ir, išgirdus gongą, eiti kontoron. Kažkas jau buvo užkūręs krosnį ir užkaitęs didelį varinį arbatinį. Karštas vanduo, atrodė, tekėjo kraujagyslėmis atšildydamas sustingusį nuo nuovargio ir šalčio kūną. Pasigirdo gongas. Kontoros koridoriuje vėl sutikome Habiduliną. Pasiskundėm, kad nakvoti buvo šalta, kad baigiam duoną ir pinigus. Jis liepė eiti į kursus, o po pamokų pažadėjo išrašyti po 50 rublių avanso. Nuramino, kad parduotuvėje mums išduos po 500 gramų duonos, o po Naujųjų Metų tikriausiai gausime ir korteles produktams. Taip pat pažadėjo surasti patalpą, kad nereikėtų šalti. Ir vėl aukšta, liesa vokietė iš Leningrado Katia Strez, tiotia Katia, kaip čia ją visi vadino, nuvedė mus į vieną iš namų, kur buvo šilta, degė daug žibalinių lempų su stiklais, išrėžtais iš litrinių stiklainių. Čia stovėjo dvi eilės suolų, matyt, paimtų iš mokyklos, prie stalo jau sėdėjo dėstytojas. Suoluose buvo įsitaisę vietiniai mokiniai. Iš jų pažinau Benkutę (Bernardą Prapuolenytę), Mariją Fink — vokietaitę, apvalutę, gerą mergaitę, visų Manele vadinamą, Povilą Masioką, vienintelį vyruką, ir savo draugę Jadzę. Jadzė jau anksčiau persikėlė tiesiai į Krėstus, dirbo darbininke. Gavome rašymo priemones. Prasidėjo pamokos. Aš labai norėjau mokytis, sekiau kiekvieną dėstytojo žodį ir kiek galėdama užsira-šinėjau, nes rusiškas raides jau buvau išmokusi Lietuvoje. Po kursų nuėjome kontoron. Habidulinas žodį te-sėjo — gavome avanso po 50 rublių ir parduotuvėje nusipirkome po 500 gramų duonos. Duona buvo balta, puri, tik be kvapo — iš pasenusių amerikietiškų miltų. Buvau turtinga: turėjau duonos ir beveik 100 rublių. Parėjusi namo, norėjau pabaigti iš Romansyro atsineštos juodos duonos likučius, bet jos nebuvo. Pamaniau, kad pavogė darbininkai. Kitą dieną baltos duonos likutį pasidėjau po pagalve. Grįžusi po kursų duonos vėl neradau. Einant gulti po pagalve kažkas subildėjo ir siena per neobliuotas lentas nulėkė didžiulė žiurkė... Kitą dieną likusią duoną perjuosiau virvute ir pakabinau tarp gultų. Grįžusi radau duoną nepaliestą.

Man buvo keista, kad Jadzė nesiūlo ateiti pas ją nakvoti. Ji gyveno su šeima ir valgyti turėjo, nes brolis Vladas dirbo kajūru — pakinkytų šunų varovu, ir ko jau ko, o seliavos turėjo lig valiai, nes prastesnių žuvų šunys neėda. Aš prisiminiau Kougastachą, Halincę nuolat nešančią iš mūsų miltus, auksinį kryželį, kurį jau triskart buvau iš jos nupirkusi ir laikiau, kol važiuosime iš čia. Ėjo kalbos, kad ji flirtuoja su vyriausiuoju buhalteriu, gal dėl to jai ne galvoje buvo mano bėdos.

Moterys sužinojo, kad esu menininkų duktė, ir prašė padaryti kokių nors naujametinių dovanėlių vaikams. Jurgis Masiulis pridarė lėktuvėlių, o aš iš vatos ir skudurėlių siuvau ir prie kartono tvirtinau angeliukus su plunksniniais sparneliais. Kadangi vaikučiai nebuvo šventę Kalėdų, nutarėm Naujuosius švęsti kaip Kalėdas. Aš sutikau būti Kalėdų seneliu. Kiek galėdama tinkamiau apsirengusi, atėjau moterų jurton. Vaikai apspito mane ir klausinėjo, iš kur aš, kaip čia atsiradau. „Ant debesėlio atsisėdęs, šiaurės pašvaistę įsikinkęs, atskridau iš Lietuvos su kalėdinėmis dovanėlėmis,— aiškinau aš. Vienas berniukas tuoj paklausė, ar aš nemačiau Lietuvoj tetos Marytės. „Mačiau, dabar ji miega, nes Lietuvoje jau vakaras,— atsakiau. Kitas vaikutis išdidžiai pareiškė, kad jis Lietuvoje pieną iš butelio gėrė! Mergytės stovėjo tylėdamos, tik Burbienės dukrytės Kilnutė ir Sigutė, kai paklausiau jų pavardės, nedrąsiai atsakė, kad jos Bulbytės. Vaikai jas erzindavo: taip, jos Bulbytės, vienos vardas Sagutė, kitos — Kilputė... Taip aš sutikau Naujuosius 1945-uosius. Kai nepastebėta išsprūdau iš jurtos, vaikai spėliojo, kur dingo Kalėdų senelis. Vienas pyplys tarė:

— Tulbūt ant debesėlio atsisėdęs Lietuvon iškūlė!

Po Naujųjų Metų mes persikraustėm į namą. Tikriau pasakius, į ketvirtąją namo dalį, kur netoli durų stovėjo krosnis, už jos — rusės šeimininkės su 3—4 metukų mergyte lova, dešinėje, per visą ilgą kambarį, buvo sukalti gultai, ant kurių laisvai tilpo 7 kursantės. Pamokų ruošti nereikėdavo, tad stalas nebuvo reikalingas. Mokslas sekėsi gerai, netgi labai gerai, nes baisiai norėjau pereiti į ne tokį sunkų ir nuolatinį darbą. Mano pastangų rezultatai buvo geri: iš viso kurso penketais mokiausi tik aš ir Povilas Masiokas. Povilo sesuo Bartnikaitienė Kougastache mirė, jis žinojo, kad niekas jam nepadės, kad pats turi skintis kelią. Laikas slinko lėtai, po kursų nebuvo ką veikti, drybsodama ant gultų nesusivaidydavau ir per vieną dieną suvalgydavau poros dienų normą, todėl paskui kelias dienas tekdavo badauti. Kartą irgi surijau kelias duonos normas, per porą vakarų apėjau visus ten gyvenančius lietuvius, bet niekas nevaišino. Jau ketvirta diena, be vandens, burnoje nieko nebuvau turėjusi. Atsiguliau, apsiklojau galvą ir... nuskridau į Lietuvą. Prisiminiau mūsų apvalų, balta staltiese apdengtą, visokiomis gėrybėmis nukrautą stalą. Duoną raikydavom plonai, bet visai dėl kitų priežasčių... Mama ir sviesto man tepdavo labai plonai, dešros griežinėlis būdavo kone permatomas— kad tik nesustorėčiau! O! Jei ji būtų nujautusi, kas mūsų laukia!

Netikėtai prasivėrė durys ir kajūras Dovbišas įtempė maišą, pilną žuvų.

—    Čia jums, merginos! Mišką buriatas siunčia, valgykite į sveikatą! — ir užtrenkė paskui save duris, mums nespėjus nė ačiū pasakyti.

Pripuolė prie maišo Anka Lukina:

—    Čia jis man atsiuntė!

Bet Volė atkirto:

—    Visoms!

—    Jis mano meilužis, tai ir žuvis mano!

Tačiau Volė nedvejodama liepė žuvis padalyti visoms. Pabijojo Anka zavpromo dukters. Savo dalį greitai išdarinėjau, supjausčiau, sudėjau į dubenėlį ir, pastačiusi virti, išbėgau į kursus. Buvau labai alkana, todėl nekantriai laukiau pamokų pabaigos. Užsirūkiau. Ir kiti ėmė prašyti patraukti dūmą. Padaviau Povilui Masiokui. Ankai neliko. Grįžusi pasidėjau kvepiančią žuvį ant gultų ir ėmiau laukti, kol šiek tiek atvės. Pribėgo Anka ir kad pradės rėkti: „Rūkyti tai Povilui palieki, o žuvį mano rysi!“ „Pasiimk tą savo žuvį!“—pasakiau aš. Anka pravėrė duris ir švystelėjo žuvį į pusnį. Kritau ant gultų, užsidengiau galvą ir prapliupau verkti. Priėjo Jadvyga Borchertienė ir sušnibždėjo: „Jūruže, nerodyk ašarų tai šiukšlei! Štai suvalgyk džiūvėsį!“ Aprimau.

Kursai baigėsi. Aš ir Povilas juos baigėme penketais. Gyventi mane priėmė rusų Skorobogatovų šeima. Vėl veždavau malkas, nes žiemą mes kaip specialistai nebuvome reikalingi. Vieną dieną žiūriu pro atitirpusį langą — ogi mama tempia rogutes su manta. Išleido ją komendantas, susikrovė visą turtą ant rogučių ir atėjo į Krėstus. Jau pavasarėjo, lauke beveik nesutemdavo. Skorobogatovai užleido mums vieną kambarį. Laimingos ėmėme plauti sienų rąstus. Tik staiga įlėkė Jadzės se-sutė Halincė:

—    Panele Jūrate, karas baigėsi! Tetos Zojos vyras grįžo iš darbo ir pranešė!

Stovėjome kaip stabo ištiktos, paskui apsikabinome... Verkėm balsu ir negalėjom sustoti — gal ir mūsų gyvenimas būtų kitaip susiklostęs, jei ne tas karas, gal nebūtume čia, pasaulio krašte, gal Rimutis būtų su mumis. .. Grįžęs iš darbo Skorobogatovas pravėrė duris:

—    Ko įsižliumbėte? Džiaugtis reikia. Karas baigėsi. Neišlaikė visgi fašistas! Kepurėmis mes juos užmėtėme! Na, dabar reikia laukti permainų.

Jau visa gyvenvietė žinojo, kad karas baigėsi. Vieni verkė, kiti džiaugėsi, per „govorilkas“ garsiai grojo muzika, skambėjo dainos.

Laikas ėjo, o permainų — jokių. Gyvenom kaip gyvenę, dirbom kaip dirbę, tik trafaretai „Žuvys frontui“ mėtėsi purvyne.

Ištekėjo Skorobogatovų duktė, jiems reikėjo kambario. Mes persikraustėme į jurtą, kur viename kambaryje gyveno lietuvė Ceponienė su nauju vyru rusu. Geras tai buvo tarpsnis. Aš jau dirbau kontoroje, braižiau buhalterijai korteles ant iš knygų išplėštų lapų. Sėdėjau šilumoje. Nebeskaudėjo dantų. Mama jakutams pradėjo piešti kilimus. Juodus dažus gaminosi iš katerio kamino suodžių, suriko ir žalių dažų gavo iš sandėlio, violetinius pasidarė iš cheminio pieštuko, rausvus — iš uogų, na, o jakutai „dažams pasigaminti“ duodavo medvilnės aliejaus. Už kilimus atsilygindavo miltų, cukraus, kruopų ir sviesto talonais. Užsakovai duodavo ir amerikietiškų maišų, ant kurių mama piešdavo. Susėdam, būdavo, abi, ji piešia, aš mezgu arba siuvinėju ir dainuojam dviem balsais. Kartais taip įsijuokdavom iš menko nieko, kad negalėdavom sustoti. O Čeponienės Ignatas, per lentinę sienelę viską girdėdamas, stebėdavosi:

—    Pirmąsyk gyvenime matau, kad žmonės taip sutartų, vien dainos ir juokas, jokio grubaus žodžio, o džiaugtis, atrodytų, nėra ko...

Nutarėm parašyti laiškus Lietuvon. Rašėm į kaimus giminėms, nes po karo miestuose nežinojome kur ko ieškoti. Gavom iš giminių atsakymus, sužinojom, kad mirė senelis, kad dingo be žinios teta Onytė, kad mirė tetos Verutės (mamos sesers) vyras, o vieną jų sūnų sušaudė dėl to, kad nėjo kariuomenėn, kitas grįžo iš kariuomenės gyvas. Iš tėvelio giminės į mūsų laiškus niekas neatsakė. Nebeverkėme dėl mirusiųjų, nes per tokį ilgą karą mintyse seniai visus buvome palaidoję. Tad džiaugėmės, kad bent kas nors liko gyvas. Pradėjom susirašinėti. Dažniausiai ir daugiausia rašydavo tetos Kastutės Zakavičienės duktė, mano mylima pusseserė Kamutė. Laiškai atnešdavo vis naujų žinių, buvo labai laukiami. O kiek buvo džiaugsmo, kai gavome pirmą banderolę! Į keletą laikraščių radom įvyniota pora medum kvepiančio tabako lapų, pora Kamutės siuvinėtų nosinyčių. Uostėm tabaką, bučiavome nosinytes, nes jas lietė mums brangių žmonių rankos. Banderolės ateidavo vis dažniau. Kai tik iš Ust Jansko atvažiuodavo jakutas su šunimis, paštininkė, graži vokietuke Roza, bėgdavo per kontorą ir, pradariusi kabinetų duris, šaukdavo: „Paštas atvažiavo, paštas! Visi lėkdavom prie mažo kambarėlio, iš kur girdėdavosi Rozos balsas: „Tu nestovėk, tau nieko nėra“ arba „O-o-o! Tau net penki ar šeši laiškai“, „Tau banderolė“. Paštą atgabendavo lėktuvais, todėl susikaupdavo daug laiškų. Mama gavo ne vieno laiško, kurį Operos ir baleto teatro administracija rašė Saugumui, nuorašus. Laiškuose buvo sakoma, kad Bičiūnienė reikalinga teatrui kaip specialistė, prašoma leisti jai grįžti Lietuvon. Tačiau Saugumas visada atsakydavo, kad tokių laiškų nėra gauta.

Pas mus dažnai užeidavo Jurgis Masiulis ir jo tėvas. Ulijamperiams persikrausčius į medinį namą, mes užėmėme jų jurtelę, kurioje buvo kambariukas ir atitverta virtuvytė su tikra pamūryta krosnim. Durų niekas nedėdavo, nes jų ir pasidaryti nemokėjome, nebuvo nė iš ko. Man atrodė, kad Jurgis ateina parūkyti, nes mama visada turėjo tabokos, kurią gaudavo iš jakutų kaip kyšį, kad greičiau nupieštų kilimą. Jakutai mūsų gyvenvietėse pasirodydavo tik tada, kai norėdavo ką parduoti ar iškeisti.

Atėjo pavasaris. Sukvietė mus, visas priėmėjas ir sūdymo meistres, ir išskirstė po žvejybos punktus. Mane paskyrė į Ilinšarą žuvų priėmėja, Jadzę išsiuntė į Kougastachą taip pat priėmėja, o Manelę ten pat meistre.

Direktoriaus pareigas einąs Breslavskis pasakė, kad į Kougastachą reikės keliauti pėsčiomis, kol ledas dar tvirtas, nes kai jis išplauks, ne laikas bus barus ruošti. Kelias buvo tolimas — apie 150 km. Maždaug pusiaukelėje, sakė, rasim palapinę, kur pas sargą galėsim išgerti karšto vandens ir pailsėti. Nutarėm keliauti trise. Ėjome, kaip ir visi, upe. Gavom maisto korteles, pinigų, ne-šėmės ant nugarų prisirišusios maišus — kuprines. Žengėm gana sparčiai. Buvome jaunos ir sveikos. Aš visą laiką plepėjau, vis ką nors pasakojau, vos man nutilus, draugės prašydavo: „Na, toliau!“ Buvo poliarinė diena. Sniego kelias sumuštas lyg asfaltas. Kojos automatiškai kilnojosi, pradžioje jautėme nuovargį, vėliau pradėjo imti neįveikiamas snaudulys. Keletą kartų, nusiėmusios maišus, atsilaužėme sušalusios duonos. Pagaliau priėjome ant upės kranto stovinčią palapinę. Viduje kūrenosi medžioklinė ketinė krosnelė, o ant jos didelis varinis arbatinis, kuriame, leisdamas garų kunkulus, virė vanduo. Ant žemės buvo priklota elnių kailių. Senis jakutas kūreno ugnį. Sukritome ant kailių, ant krosnies geležų paskrudinom duoną, užkandusios ir atsigėrusios karšto vandens, užsnūdome. Po poros valandų jakutas ėmė mus žadinti: „Ei, ei, žygiuoti reikia, na, na, kitas atėjo!"

Iš tiesų, atėjo pora fevralių, kurių mes nepažinojom. Vėl susiruošėm į kelią. Pailsėjus eiti buvo dar sunkiau, baisiausiai skaudėjo kojas. Keliavom nebe upe, nes tundroje, sniege, buvo ryškiai įsirėžusios nartos vėžės, matyt, sargui jakutui maisto kas atvežė. Ant sniego rasdavom išbraižytus čia praėjusiųjų vardus. Aš irgi pirštu sniege išrašydavau: „Čia praėjo trys gražuolės: Jū, Ja, M“. Kai tolumoj pamatėm Kougastacho jurtų viršūnes, atrodė, jėgų visai nebeliko, tad nutarėm pailsėti. Atmetusios rankas ir kojas, atsigulėm ant nugarų — per šimtasiūles ir vatines kelnes šaltis greit nepralįsdavo. Parūkėme. Pasigirdo šunų lojimas. Artėjo narta. Susilyginę su mumis, šunys lodami metėsi mūsų pusėn. Išsigandusios pašokom, nes žinojom, kad šiaipjau ramūs, geri šuneliai įkinkyti darosi labai pikti ir klauso tik savo šeimininko, sėdinčio nartoje ir duodančio jiems komandą. Pasirodo, tai buvo Breslavskis. Išlipęs iš nartos, jis paklausė:

—    Tai jūs tos trys gražuolės? Teisybė, teisybė. Na, ar labai pavargote?

—    Ta-a-a-ip...— atsakėme vienu balsu.

—    Norite, anekdotą papasakosiu?

Ir papasakojo kažkokią nesąmonę, iš kurios pats smagiai juokėsi. Mes tik šyptelėjom. Pasileidom pirmyn sparčiu žingsniu, greitai artėjo Kougastachas. Aš apsistojau pas Girčius, jie mane labai kvietė, niekaip negalėjo pamiršti to raudonojo streptocido, laikė mane Petro išgelbėtoja. Poilsiui mums davė 3 dienas. Pirmiausia iš-simiegojom. Kai nuėjom kontoron, Breslavskis pasakė, kad Ilinšare aš dirbsiu ne priėmėja, o meistre. Atsisakinėjau motyvuodama, kad neatsivežiau čia normatyvų. Tačiau jis buvo neperkalbamas: mokslus, girdi, baigei penketais, iš praktikos žinai, kaip žuvis sūdyti, o normatyvus atvešianti technologė Ania Ciuvašova, kai reikėsią žuvis priduoti ir druską nurašyti. Ką gi, sutikau. Viliojo atlyginimas — priėmėjai gaudavo 600, o meistrė — 840 rublių, ir, žinoma, garbė — su meistre visi skaitėsi, ji buvo baro šeimininkė. Vėl pėsčia leidausi į Ilinšarą, ten jau laukė darbininkai. Paruošėme talpas žuvims sūdyti, tačiau į jas tiesiami brezentai buvo kiauri, ir aš perspėjau Breslavskį, kad sūrymas ištekės — o tada žuvis bus sausa ir dėl to gali trūkti svorio. Jis liepė nekreipti į tai dėmesio. Priėmiau iš sargo krūvą druskos pagal likutį, nes nei persverti, nei išmatuoti jos nebuvo įmanoma. Prasidėjo žvejyba. Sūdyti sekėsi. Mūsų jurtoje įsikūrė parduotuvė, kur nusipirkdavom produktų normą. Prekiavo buvęs baltagvardietis senukas Tatarnikovas. Iš maišų pasidariau užuolaidą ir atsitveriau sau kambarėlį. Už užuolaidos stovėjo Tatarnikovo lova, o už jos įsitaisė iš Kazačjės atvykęs upolnomočenyj45 (mes šifruodavom „upal namočenyj“46) Beliajevas, kurio pareiga buvo sekti, kaip mes dirbam. Įgaliotinis buvo jaunas, gražus vyras, mes jį gerbėm už tai, kad netrukdė dirbti — apsiavęs ilgaauliais amerikietiškais guminiais batais, jis ramiausiai braidžiojo po tundrą ir šaudė žąsis. Jei nušaudavo, atėjęs prašydavo ištroškinti, bet dažniausiai prašydavo, kad iškepčiau jam gerą žuvį. Kartą, kai darbininkės į darbą išsinešė visus peilius, paprašiau, kad jis paskolintų savo peiliuką žuviai skusti. Paskolino, bet prigrasino, kad nenulaužčiau. Atsargiai nuskutusi žuvį, norėjau nupjauti galvą, truputį spustelėjau peiliuką ir tas lūžo. Kai pasakiau tai Beliajevui, jis susigriebė už galvos:

—    Geriau jau man galvą negu tą peiliuką! Čia gi trofėjinis, vokiškas — fronte iš užmušto vokiečio paėmiau.

„Mirusiųjų apvaginėtojas!“ — pamaniau.

Vakare, kai visi suguldavom, aš pasakodavau ką nors apie Lietuvą, o Tatarnikovas apie revoliuciją:

—    Daužė, laužė, durniai, viską! Nesuprato, kad viskas jiems liks. Pats viską Petrograde mačiau.

45    Įgaliotinis.
46    Pargriuvo sušlapintas.

—    Tatarnikovai, raminkis, yra dar aisbergų, papulsi — niekas nenuims, nebent tik balta meška atjosi,— perspėdavo Beliajevas.

Atvyko iš Jakutsko naujas direktorius žydas Eltermanas. Pirmiausia nutarė su kateriu apžiūrėti visus gaudymo ir sūdymo barus. Atplaukė su Ania Ciuvašova į Ilinšarą. Priėjo prie sūdymo kubilo, žiūri į plūduriuojančias dideles žuvis ir sako: „Kokios riebios žuvys! Net virš sūrymo riebalai plaukioja! Man net karšta pasidarė, žinojau, kad riebalai paviršiuj atsiranda tik tada, kai žuvis ima gesti. Nepastebėjau! Technologė pasišaukė mane ir sako:

—    Kaip gerai, kad tas žydas nė velnio nesupranta! Greit gelbėkit žuvis!

Priduodant žuvis paaiškėjo, kad trūksta 5 tonų, o druskos, kadangi neturėjau normatyvų, Aniai patarus, nurašiau 4 tonomis daugiau.

Atėjusi į Kougastachą, sutikau ašarojančią Manelę.

—    Ko verki?

—    Man trūksta 80 kilogramų žuvų... Kas dabar bus?

—    Teks užmokėti,— atsakiau.

—    O kaip tau?

—    Man trūksta 5 tonų!

Ta net išsižiojo:

—    Ir juokiesi?!

—    5 tonų aš negalėjau suvalgyti, o tu 80 kilogramų suvalgei, taigi teks mokėti,— juokavau.

Žinojau, jog visiems aišku, kad tuščioje plikoje tundroje tiek žuvų neparduosi ir nesuvalgysi. Be to, buvau perspėjusi Breslavskį. Baigusios darbą, visos trys su kateriu grįžome namo.

Rudens žvejybai mane išsiuntė į Charachojų, visai prie Kazačjės. Ten žvejojo tik Kazačjės darbininkai mėgėjai, žuvų pagaudavo mažai, todėl visą sūdymo brigadą grąžino namo. Netrukus upė užšalo, dirbti perėjome į kontorą — vėl braižėme korteles. Laisvalaikiu užsukdavau pas Jasėnus. Tai buvo puiki šeima. Jasėnas — aukštas, gražus vyras, laikinai dirbo planavimo skyriaus viršininku, jo žmona Vitalija — darželio vedėja, turėjo jie du mielus vaikučius. Kalbėdavomės su Jasėnais apie Lietuvą. Vaikai klausydavosi suaugusiųjų pasakojimų, bet niekaip nepajėgė suprasti, kur toji Lietuva Tėvynė. Matyt, jie manė, kad Lietuva tokio tolumo kaip Romansyras ar Kazačjė, nes jei ne vienas, tai kitas vis prašydavo: „Aš jau čia nebenoriu, einam j Lietuvą! Neturėjo jie supratimo ir kas yra saldainiai ar medus, žinojo tik gabalinį cukrų, ir kai pirmuosiuose siuntiniuose kažkas gavo saldainių, vaikai jų nevalgė, išspjovė, girdi, smirdi.

Naktys buvo ilgos, tamsios. Siaurės pašvaistės kylant upe tolyn nuo Ledinuotojo vandenyno tarytum blanko. Augmenija darėsi turtingesnė, dangus — blyškesnis. Jaunimui visai nebuvo kur dėtis. Vasarą, laivui atplaukus, visi mesdavo darbus ir bėgdavo prie kranto žmonių pasižiūrėti. Prisižiūrėję į laisvus žmones, liūdni slinkdavom atgal. Žiemą Jurgis Masiulis, per petį persimetęs savo „Hohnerį, eidavo pas rusus į išgertuves. Ten pats pavalgydavo, išgerdavo, dar ir namo kokį kąsnelį parsinešdavo, šis tas tekdavo ir Jasėnų bei Pankauskų vaikams, kuriuos jis labai mylėjo. Jurgis retai kada būdavo visiškai blaivus, visą laiką vis „linksmas. Iš to nykumo, sumetę savo cukraus normas, virėm „braškę ir mes. „Braškė— tai jau visiems gerai žinomas marmalas iš mielių, cukraus ir miltų. Kad būtų stipriau, dėdavom apynių arba jonažolių, kurių pristatydavo rusai. Virėm ir gėrėm. Kiekvieną sekmadienį. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet gėrė visas jaunimas. Išgėrę traukdavom mokyklos salėn, kur aplink krosnį iš geležinių statinių jau stovėdavo merginos. Aš dažniausiai šokdavau „Mirštančią gulbę arba Bramso „Vengrų šokį — šokdavau per visą salę, tik garbanos plaikstydavosi... Kam jau kam, o plaukams susisukti visada rasdavau laiko. Mamos draugė Rožytė Slapšienė padovanojo man žnyples plaukams sukti. Rytą mama žadindavo mane visada anksčiau, kartais net laikrodį tyčia pavarydavo pirmyn, kad tik viską suspėčiau.

— Jūružėle, jau be penkių devynios! — švelniai paliesdavo mama.

Aš tik strykt iš lovos, puolu rengtis, o ji ramiai atsuka laikrodį ir parodo ant krosnelės kaistančias žnyples. Negalėjau aš, „elegantiška panelė, eiti netvarkingais plaukais. Tas noras būti elegantiška, matyt, iš prigimties. Turiu pridurti, kad tuo metu aš buvau jau pasipuošusi. Kailinukus, kurių pilvas buvo visiškai nutrintas, mama sutrumpino ir gražiai užlopė. Nupirkom mėlyną šimtasiūlę, iš kailio likučių mama pasiuvo jai kapišoną, kailiuku papuošė užsegimą — štai ir antras drabužis. Iš frontininko mama nupirko milinę, nudažė juodai ir pasiuvo paltą be pamušalo. Pakorė seną juodą katę, nulupo kailį, išdirbo su druska ir raugintomis avižinėmis kruopomis...

     „Kotikas išėjo neblogas — taigi uždėjo iš jo ant to palto apykaklę. O kai nustipo juodas kaimynų šuo, mama, išdirbusi jo kailį, pasiuvo naują apykaklę, kišenes ir movą rankoms. Iš savo vilnonio mėlyno maudymosi kostiumėlio pasidariau kepuraitę su ragiukais, šalikėlį ir pirštines. Blauzdžiūnas iš senų baltų veltinių, pridėjęs odos, pasiuvo dailias burkas. Iš amerikietiškų maišų pasisiuvau dvi palaidinukes ir jas išsisiuvinėjau: ant vienos du šokančius elniukus, o tarp jų monogramą J. B., ant kitos — jakutuką ir jakuto, važiuojančio su narta, siluetą. Siūlus ardžiau iš skudurėlių, Įrėminti tie siuvinėjimai ir dabar puošia mano kambarį.

Į rogutes įsikinkęs, iš Kougastacho atėjo Vaide, atėjo apiplyšęs, alkanas ir be nieko, net dokumento neturėjo, net to mūsų vadinamojo „arklio bilieto. Pabėgo iš kolūkio ir nuo Saugumo viršininko Biriukovo, kuris tuo metu buvo Kougastache. Išsikvietęs Vaidę kontoron, Biriukovas pareiškė — esą jis, kaip kultūringas ir išsilavinęs vaikinas, tikriausiai suprantąs, jog tarp lietuvių yra ir nesusipratėlių, yra ir kenkėjų, kurie nori padaryti Tarybų valdžiai žalos, todėl jis turįs padėti tokius nepatikimus elementus išaiškinti. Jau kartą pabuvęs kalėjime, brolis nebenorėjo ten grįžti, bet savus žmones išdavinėti, būti tokiu niekšu — niekada! Patylėjęs jis puptelėjo ir atsiprašė sakydamas, jog jam pilvą susuko — turįs išeiti. Taip ir išmovė, palikęs savo dokumentą. Zakarevičienė — Genutės mama — mėgino išprašyti iš Biriukovo Vaidevučio pažymėjimą, bet nepavyko. O čia dar Banys atmušė nuo jo Genutę... Viskas susidėjo vienon krūvon, štai ir atkeliavo Vaide pas mus. Aš jau buvau gavusi talonus medžiagai. Svajojau pasisiūti kostiumėlį, tačiau medžiagą teko atiduoti nudriskusiam broliui. Žilvitienė tuoj pasiuvo jam galifė kelnes ir dvejus marškinius. Liko rūpestis dėl pažymėjimo. Bet ir čia viskas netrukus išsisprendė: komendantas jakutas užsigeidė kilimo, mama jam greitai nupiešė, o kai jis paklausė, kiek mokėti, mama pasakė, kad sūnus pametęs pažymėjimą ir nebežinąs, ką daryti. Tas tik šyptelėjo: „Tai ne bėda, gausit. Ir kitą mėnesį atvažiavęs į Krėstus atvežė Vaidei naują pažymėjimą. Mama dar paklausė, ar labai barėsi Biriukovas. „O aš jam nieko nesakiau — pakišau su kitais popieriais ir pasirašė,— atsakė komendantas. Vėl buvo galima ramiai gyventi. Mama išėjo į Kazačję dirbti dramos būrelio vadove. Likome į Urtelėje vienudu su Vaide. Lankėsi pas mus jaunimas, gėrė, šėliojo, žaisdavom įvairiausius žaidimus. Prie mūsų prilipęs buvo ir pagyvenęs, kaip mums tada atrodė, agronomas Grumbinas, kurio žmona — mano senelių kaimynė mokytoja Pašilytė — gimdė ligoninėje, kai mus ir jį išvežė. Artėjo 1946-ieji metai. Jų sutikimui parašiau vodevilį, tačiau partorgas Naumkinas neleido statyti, kadangi nebuvo cenzūros leidimo. Perskaitęs tą trumputį lengvo turinio scenarijų, jis pasakė:

— Gerai, labai gerai! Ir juokinga! Bet be cenzūros negalima.

Naujiesiems metams nutarėm surengti karnavalą su kaukėmis. Skelbti nereikėjo, beveik visas praprusęs jaunimas ką nors dirbo kontoroje. Žiemą lauko darbų buvo maža, todėl visi kas kaip išmanydami darėsi kaukes. Aš nusprendžiau būti raiteliu. Pasisiuvau rusiškus marškinius, plačias kelnes ir juostą, paskui abi su Jadze ėmėme siūti arklį iš 2 dalių: viena turėjo būti pritvirtinta prie kelnių priekio, kita — prie užpakalio. Mūsų jurtelėje dažnai apsilankydavo šermuonėliai. Sėdi, būdavo, atitvertame kambarėlyje ir išgirsti virtuvėje kažką čiaukštelint. Tyliai pasižiūri—ogi ant stalo atsistojęs ant užpakalinių kojyčių šermuonėlis. Po krosnimi per vieną plytą (tikriausiai, ventiliacijai) buvo palikta skylė, kurioje jiems patikdavo tupėti. Tai aš prie tos skylės maišą pridėjau, o Vaide su pagaliu baidė — ir pagavome du šermuonėlius. Deja, nemokėjome gerai išdirbti ir kailiukus sugadinome. Gavau talonus 3 metrams flanelės, visos mergaitės siuvosi ką nors, o aš išardžiau tą pūkuotą melsvą medžiagą, pridėjau baltą siūlą ir kabliuku nusimezgiau palaidinukę — vis ne tokia kaip kitų!

Vieną dieną sužinojom, kad parduotuvėje vyksta produktų perkainojimas. Rytą paaiškėjo, kad duonos kepalas kainuoja 50 rublių. Viskas pabrango trigubai. Mažiausiai pabrango spiritas. Niekas dėl to pabrangimo labai nesijaudino: viskas buvo pagal korteles ir daugiau kaip normą vis tiek nenusipirksi, o atlyginimo net ir taip baisiai pabrangintiems produktams užteko, mudvi su mama po truputį dar ir atidėdavom.

Kontoroje, baigę braižyti korteles, rašydavome laiškus Lietuvon. Daugelis lietuvių prašydavo, kad lapelio kampe nupieščiau jakutuką. Mielai piešdavau, o paskui tas laiškas su „firminiu ženklu keliaudavo į Lietuvą. Dažnai ateidavo Jurgis, atsisėdęs plepėdavo, nes užsibaigus navigacijai katerių staršinos dirbo remonto dirbtuvėse — remontavo katerius. Man teko garbė ant katerio uždėti savo darbo trafaretą „JANA“. Dar ir dabar turiu nuotrauką: aš sėdžiu ant to bolonderio. Planavimo skyriuje normuotoju dirbo Vladas Masiulis — Jurgio tėvas. Tai buvo kultūringas, ramaus būdo, geras ir labai gražus vyras, dirbęs Vokietijoje Tilžės konsulu; jo žmona — baltgudė Elena Ciudauskaitė, gimusi Varšuvoje, taip pat kultūringa moteris. Masiuliai laikė labai gražų, didelį sibirietišką katiną vardu Ulachanas (jakutiškai „ulachan tojon“ reiškia „didelis viršininkas). Ulachanas sėdėdavo Masiulienei ant peties ir murkdavo, nukarinęs savo ilgaplaukes vilnas. Tačiau Ulachanas buvo senas ir nuo jo sklido nemalonus kvapas. Masiuliai jau gyveno name, pastatytame iš rąstų. Jurgis su tėvais kalbėdavo vis lyg juokais, man tai buvo labai neįprasta ir nemaloniai nuteikdavo, nes atrodė, kad jis negerbia savo tėvų. Masiulienė buvo ligota ir nebepajėgdavo kaip reikiant prižiūrėti namų, todėl pas juos vis dar buvo utėlių. Mano mama, kai pas mus susirinkdavo mergaičių, sakydavo: „Apie Jurgį apsisukite, jis tikras kino artistas!“ Tačiau tas „artistas“ buvo ne mano skonio. Tada jis draugavo su Birute Kimeryte, net buvo jai pasipiršęs, bet, kai toji iškėlė jam sąlygas — negerti degtinės ir nesižvalgyti į kitas, Jurgis nusispjovė ir daugiau ten nebesilankė.

Prieš pat Naujuosius Metus atėjo profsąjungos pirmininkas pilvotasis Gildė ir ėmė prašyti, kad surengčiau naujametinį vakarą. Aš pasakiau, kad partorgas neleidžia statyti savos kūrybos veikaliuko. Jis tik rankomis sumosavo: „Leidžia, leidžia! Sakė, tegu stato, ką tik nori— kad tik linksma būtų!“ Nutariau savo vodevilį vaidinti su broliu, o jis norėjo, kad suflere būtų Birutė Kimerytė. Birutė sutiko. Rybzavodo profsąjunga karnavalo nugalėtojams pažadėjo tris premijas— 100, 75 ir 50 rublių. Komisijoje buvo Naumkinas ir žuvų sūdymo meistrė Tamara Matiunina. Kai salėje visi jau susirinko ir reikėjo pradėti vodevilį, pasigedau savo partnerio Vaidės. Kažkas pasakė, kad jis pas Birutę „braškę“ geria. Nusiunčiau mokinuką jų pašaukti. Pati jau buvau nusigrimavusi ir apsirengusi. Netrukus jie atėjo ir vaidinimas prasidėjo. Kai baigėme, salė griausmingai plojo, vodevilis labai patiko.

Į sceną užlipo Manelės dėdė su armonika. Paprašiau jį pagroti tik vieną šokį, o po to — maršą. Pati, nulėkus mokyklos sandėliukan, skubiai apsirengiau raitelio kostiumą. Kai pasigirdo maršas, aš plačiai atidariau duris ir su kauke įjojau į salę. Sužvengusi pasileidau pasišokinėdama ratu. Publika ėmė ploti, švilpti, girti, mėgino užsėsti ant mano žirgo, aš įkyriausiems čaižiau botagu kojas... Kai visos kaukės buvo apžiūrėtos, Naumkinas atsistojo ir pasakė:

— Pirmas—100 rublių — prizas įteikiamas raiteliui. Raiteli, nusiimk kaukę!

Kai nusiėmiau kaukę, visi aiktelėjo, mat aš iš tikrųjų buvau labiau panaši į Tarasą Bulbą negu į jauną mergaičiukę. Šiaip ar taip, bet užsidirbau pinigų 2 kepaliukams duonos! Atėjo 12 valanda. Klube sutikome Naujuosius. Tai buvo linksmi Naujieji Metai, ramūs, be karo, su viltimis.

Mama grįžo iš Kazačjės ir daugiau nebeėjo. Dėl vitamino C trūkumo niekaip negalėjom įveikti skorbuto. Jis jau nebekankino taip baisiai kaip Kougastache, bet žmonės vis dar vaikščiodavo apsnūdę. Kartą parėjau namo, žiūriu — prie staliuko iš vienos pusės sėdi mama ir atsirėmusi rankos snaudžia, iš kitos pusės—Vladas Masiulis, irgi snūduriuodamas knapsi.

— Maloniai laiką leidžiate? — pasakiau, ir jie nubudę smagiai pasijuokė.

Gavau laišką iš Algio Klemkos sesers, kad Algis mirė 1943 metais, atsiuntė ir nuotrauką. Ilgai verkiau savo jaunystės draugo.

Vaide įsigijo du šunis: vieną juodą, jau suaugusį, vardu Ogoniokas, kitą — dar mažą, kurį pavadinome Faustu. Planavom, kai mažasis paūgės, kinkyti į roges ir malkų žiemai prisivežti. Turėjom nedidelį nuosavą tinklą ir kai kada pasigaudavom žuvų ir sau, ir šunims. Mūsų jurtelė buvo paskutinė, tad nelabai bijojome žuvų gaudymo kontrolieriaus, nes jis tingėdavo toliau paėjėti, tikrindavo tik žvejus profesionalus. Į Krestus atvažiavo naujas prekybos punkto viršininkas su žmona Tonia. Tonia buvo graži, labai lietuviškos išvaizdos: akys didelės, mėlynos, plaukai šviesūs, supinti į ilgas storas kasas, švelnių veido bruožų. Tačiau vos ji išsižiodavo, iš dailios burnelės kaip gyvatės lįsdavo tokie žodeliai, kad gėda net rašyti. Dirbo ji buhalterijoje, jos etatas vadinosi „buhalter materialnovo otdela“, tačiau visi ją vadino „buhalterom ot-dela matov“. Nutariau Tonią perauklėti. Eidavau pas ją į namus ir pasakodavau gražius lyriškus filmus, perskaitytas knygas. Ji atidžiai klausėsi. Aš sakydavau, kad tokiai gražiai ir švelniai moteriai netinka taip keiktis. Ji teisinosi, kad ją kalėjime draugės sugadinusios. Kviesdavosi ji mane vos ne kiekvieną vakarą, paruošdavo ką nors skanesnio užkąsti. Man pradėjo asistuoti lenkas iš Leningrado Slavka Horbačevskis. Man jis patiko. Anksčiau, kaip Jurgis pasakojo, jis buvo rybzavodo tiekimo skyriaus viršininkas. Tačiau kartą, kai reikėjo gauti kažkokių deficitinių detalių, jis nuvežė į Verchojanską žuvų ir įkliuvo. Jis aiškinosi, kad tas žuvis jam direktorius davė, bet direktorius išsigynė, ir Slavką pasodino 2 metams už žuvų vogimą. Grįžo dabar Slavka prastai apsirengęs, tai merginos, kurių anksčiau jis negalėjo atsiginti, dabar nebenorėjo draugauti. Man Slavka patiko dėl to, kad buvo labai malonus, mandagus, bučiuodavo ranką. Tuo savo lipšnumu ir pavergė mane. Jam pasipiršus, vos vos neištekėjau — bet mama su Verute pakėlė baisų vėją, sakė, jei aš dar su juo susitikinėsiu, tai paprašys Vaidės, viešai numaus kelnaites ir įkrės į uodegą... Išsigandau tų grasinimų ir nutraukiau su juo ryšius. Kartą sėdėjau pas Jurgį ant lovos patamsyje, nes jo tėvas virtuvėje su lempa kažką dirbo, ir atėjo girtas Slavka. Mane Jurgis stumtelėjo lovon ir užklojo antklode, o pats pradėjo Slavką apie merginas klausinėti. Slavka pasakojo vyriškai, nė nenujausdamas, kad aš viską girdžiu... Tėvas virtuvėje kikeno, kol jam pagailo Slavkos, tada įnešė lempą. Aš atsisėdau. Pamatęs mane, Slavka puolė ant kelių ir atsiprašinėjo keiksnodamas Jurgį. Supratau, kad ne be reikalo mama man kailį norėjo perti.

Susirgo Masiulienė ir ją išvežė į Kazačjės ligoninę. Atsisveikindama ji pasakė:

— Vienintelė mano svajonė — mirti švarioje lovoje, kad utėlės netrukdytų...

Jos svajonė išsipildė. Namo ji negrįžo...

Nors dirbau šilumoje, bet kai kada užeidavo toks dantų skausmas, kad nebežinodavau nė kur dėtis. Sykį, kai dantis labai įsiskaudėjo, prisiminiau, kaip Manelė gyrėsi, jog jai dantų niekada neskauda, o jei pradeda skaudėti, tai jos babunė tuoj juos užkalbanti. Netikėjau aš tais burtais, tačiau nebegalėdama kentėti nuėjau pas Manelę. Babunė pasisodino mane, padėjo pirštą ant skaudamo danties, kažką pašnibždėjo ir triskart pūstelėjo man burnon. Iš jos burnos ėjo tokia smarvė, kad net bloga pasidarė. Taip pakartojo 3 kartus, liepė eiti namo ir šiltai apsirišus pamiegoti. „Lengva tau sakyti „pamiegok! pamaniau,— aš jau dvi naktis negaliu užmigti!“ Tačiau jau einant namo skausmas atlėgo. Užsukau pas Masiulius, papasakojau, iš kur einu, Jurgis su tėvu ėmė juoktis, girdi, išsilavinusi mergina, o tiki užkalbinėjimais! Parėjau namo, apsirišau šiltai galvą ir... užmigau. Rytą — skausmo kaip nebūta!

Artėjo Jurginės. Iš seno juodos vilnos gabaliuko pasiuvau kapšiuką tabakui, išsiuvinėjau, viduryje išplėšiau bangas su skrendančia žuvėdra ir padovanojau Jurgiui.

Mūsų direktorius Eltermanas buvo geras, ramus ir gerbiantis lietuvius žydas. Tačiau žmonės taip gėrė, ypač tie, kurie dirbo su kateriu, kad jis jau nebepajėgė su jais susitvarkyti. Kartą Eltermanas išsikvietė Jurgio pavaduotoją Čerepanovą ir sako:

—    Draugas Čerepanovai, girdėjau, jus kamuoja širdgėla?

—    Ne, direktoriau, jokios širdgėlos neturiu.

—    Vadinasi, aš apsirikau — jūs turite didelį džiaugsmą?

—    Tai kad ir džiaugsmo didelio nėra...

—    Tai kokių velnių jūs taip geriate?! Matyt, pinigų neturite kur dėti! Pašaukite vyriausiąjį buhalterį!

Čerepanovas atsivedė vyriausiąjį buhalterį.

—    Čerepanovui nemokėkit nė kapeikos premijos,— pasakė direktorius.— Tuoj parašysiu įsakymą.

Ir savo pažadą išpildė. Taip Eltermanas privertė darbininkus pagalvoti prieš keliant stikliuką.

Kartą atėjo Jurgis Gasiūnas ir pasisakė ketinąs vesti Manelę, klausė mano nuomonės. Aš pritariau. Šeima susikūrė.

Artėjo laikas vėl keliauti prie jūros — į Kougastachą. Aš gavau paskyrimą į barą, kur nuskendo Rimantas. Baisiai nenorėjau ten, bet niekas mano norų nepaisė. Sį sykį mes, trys gražuolės, nutarėm jau ne pėsčios eiti, o važiuoti. Jadzė iš savo brolio Vlado pasiskolino valdišką šunį Sariką, Manelė pasiėmė savo šunį Pušoką, o aš — Ogonioką ir mažutį Faustą, nors pastarasis dar jokios komandos nesuprato. Pasikinkiusios šunis, susikrovusios savo mantą į nartą, patraukėme Kougastachan. Keliauti buvo ir lengviau, ir linksmiau. Vėl ėjome upe. Saulė smarkiai kaitino, ir vietomis jau čiurleno upeliai. Vienoje vietoje priėjome pakrantę, kur sniegas buvo nutirpęs ir šuneliai roges turėjo tempti per žvyrą. Netrukus pasiekėme upelį, kur jau sruveno melsvas švarus vanduo. Davėme šunims komandą „pirmyn“, tačiau tik Šarikas žinojo, kad tai upelis, likusieji bijojo vandens ir mūsų komandos neklausė. Jadzė priėjusi spyrė Šarikui, tas smarkiai trūktelėjo, juo pasekė kiti šuneliai ir, perbridę upelį, jie pasileido į kalną. Mes irgi perbridome upelį, tačiau šunų jau nebuvo matyti, tik saulėje spindinčiame sniege liko aiškiai įsirėžusios mūsų rogių pavažų žymės. Jos vedė skersai upę, paskui į statų krantą. Pamažu slinkome tomis vėžėmis. Priėjome jakutų kapus. Tai toks supiltas kalniukas, o ant jo kaip stogai sukrauti rąstai: kuo didesnis tas stogas, tuo didesnis viršininkas ten guli. Ant kartelių kabojo tušti lopšiai — mirusius vaikelius ir jų kaulelius jau seniai paukščiai ir žvėrys buvo ištampę. Vėžės ėjo tarp dviejų stambių kapų ir nusileidusios pakalnėn dingo horizonte. Atsisėdome ant kapo rąstų pailsėti. Manelė pravirko: „Ten mano naujieji batai ir maisto kortelės...“ Jadzė pasakė: „Sūnų vis tiek nepagausim. Aš niekur iš čia neisiu...“ Ji liko sėdėti ant pilkapio, o mudvi su Manele patraukėme tolyn šaukdamos „Pušok, Pušok! Ogoniok! Faustai! Šarik!“ Staiga pastebėjau kažkokį kilsčiojantį juodą tašką. Tai mūsų balsus išgirdęs šokinėjo Faustas. Bijojom, kad, mums priartėjus, šunys nepradėtų bėgti toliau, nutraukę savo poilsį. Artėjome prie jų lemendamos kuo maloniausius žodžius, kad tik jie nepaliktų mūsų be daiktų. Laimei, šunys niekur nesiruošė bėgti. Tik Šarikas, pamatęs kurapką, metėsi šonan, nutraukė virvę, kuria buvo įkinkytas, ir nulėkė paskui savo grobį. Šoktelėjo iš paskos ir kiti, bet apvertė nartą, kurios šoniniai stulpeliai, jungiantys pavažas ir viršutinį rėmą, specialiai paliekami išlindę kokia 10 centimetrų, ir, apvertus nartą, jie pasidaro kaip stabdžiai. Netikėtai patys pasidarę stabdžius, šunys sugulė ir ilsėjosi. Atvertėm nartą ir pasukom atgal savo pramintu keliu. Šarikas vis lakstė, mes jį viliojom, bet jis buvo gudrus ir ne taip lengva buvo jį pagauti. Gudresnės buvome ir mes — pasiėmėm virvę ir vieną jos galą pririšom prie nartos, o kitu apsijuosdavom kuri nors iš mūsų. Pagaliau Šarikas sustojo, atsisuko ir žiūrėjo į mus, tarytum galvodamas — ar duotis kinkomam, ar ne? Jo pakinktai trikampiu vilkosi žeme, nieko negalvodamas, Šarikas žengė užpakaline koja ir įstatė ją į virvių kilpą. Dezertyras buvo sugautas. Privažiavome pilkapį, kur, atsirėmusi į rąstus, sėdėjo Jadzė. Keliavome toliau. Viena iš paskos vis eidavo prisirišusi, tai buvo net geriau, nes, tempdami nartą, šuneliai tempė ir vieną žuvų sūdymo meistrę. Atvykusios į Kougastachą, prisistatėme Bočkariovui ir nuėjome ilsėtis. Aš — pas Girdus. Turėjom, kaip visada, 3 dienas poilsio.

Pailsėjusios išvykome į savo barus. Man nepaprastai skaudėjo dantį, taip skaudėjo, kad gyventi buvo nemiela, todėl susiraukusi davinėjau pastabas. Darbininkai niurnėjo: „Atsiuntė tikrą raganą, gero žodžio neišgirsi! Kentėti daugiau nebegalėjau. Perbridau lediniu vandeniu atšaką drabužius ant galvos prisirišusi ir nuėjau prieplaukon pas gydytoją, tiksliau pasakius,— pas felčerį, kuris atliko visų specialybių gydytojų funkcijas, neturėdamas nei medikamentų, nei instrumentų. Paprašiau, kad išrautų dantį, nes išeisiu iš proto.

—    Bet aš nieko neturiu — nei kuo užmarinti, nei kuo traukti! — pasakė jis.

—    Kad ir su laužtuvu, aš pakentėsiu! — maldavau.

Felčeris paėmė plokščiareples, įdėjo puodan ir ėmė virinti. Pavirinęs kokį pusvalandį, atšaldė, dar patrynė spiritu, užpylė spirito ir ant danties... Įgrūdo reples burnon, sugriebęs dantį ėmė judinti į visas puses ir pagaliau ištraukė. Pajutau, kad šlampa kelnaitės. Bet skaudamo danties nebebuvo. Lengviau atsidusau. Liepė parėjus dar šiltai apsirišus pagulėti. Vėl perbridau atšaką, dabar jau jutau deginantį vandens šaltumą. Grįžusi įlindau palapinėn ir apsimūturiavusi antklode užmigau. Atsibudau — net akyse šviesu. Išėjau iš palapinės — ir tik dabar pamačiau kitoje upės pusėje Vaidevučio pastatytą kryžių. Štai beveik ir susitikome su Rimučiu. Vėl atsivėrė netekties žaizdos. Bet žuvų buvo daug, neturėjau laiko nė galvoti, maišėsi dienos su naktimis, nuvargusi krisdavau patalan, rodos, vos užsnūstu, o žvejai jau šaukia: „Rybu prinimai!“ Kadangi baras buvo nedidelis, dirbau ir priėmėja, ir sūdymo meistre. Darbininkai buvo linksmi, geri žmonės — Kougastacho suomiai, vokiečiai ir rusai iš prieplaukos. Jie manęs jau nebevadino ragana. Žuvys baigėsi. Grįžom į Krėstus. Kol sutvarkiau visus dokumentus, atėjo ir rudens žvejyba. Mane išsiuntė į Arijaną — gal kokie 4 kilometrai nuo Kazačjės. Pusiasalyje, kur nebuvo nei krūmelio, nei medelio, nei žolytės — vien dumblas, ėmėme ruoštis priimti ir sūdyti žuvis. Darbininkai pastatė sūdymo talpas, sukalė rodyklę, surideno statines su druska, o iš tuščių statinių ir lentų padarė tokį kaip pontoninį lieptą, kad žvejams būtų patogu priplaukti su žuvimis.

—    Na, Jūrate, tavo baras kaip saldainiukas,— atvažiavęs patikrinti pasakė Breslavskis.

Paprašiau, kad paliktų mums valtį.

—    Ar uogauti kiton pusėn plauksite? Nepaliksiu!

Likome mes keturios: aš, priėmėja ir meistrė, ir 3 žuvų dorotojos — Lietuvos lenkė Vanda Vasiliauskienė, kaip mes vadinom Vasilevska, ir dvi verbuotos jaunos rusikės iš vaikų namų. Gyvenom palapinėje, kurioje buvo sukalti gultai, o kitoje palapinėje buvo žuvų sūdymo „cechas“.

Vanda iš išvaizdos buvo labai panaši į aktorę Ranevskają. Kaune ji turėjo rūkalų kioską prie Operos ir baleto teatro. Tai buvo tiesiog didelė drabužių spinta, kurioje stovėjo maža kėdutė, miniatiūrinis staliukas, o ant lentynėlių buvo išdėstyti papirosų ir cigarečių pakeliai. Kai ji pamatė mano mamą, labai apsidžiaugė ir sudėjusi kaip maldai rankas pasakė:

—    Ponia Bičiūniene, ir jus, vargšę, išvežė! Mane tai už prekybą rūkalais, bet jus už ką?

Mama ramiai pasakė jos nepažįstanti.

—    Kaip jūs manęs nepažįstate?! Aš gi prie teatro rūkalais prekiavau, jūs pas mane pirkdavote „Aromą“ ir „Regatą“!

Vasilevskai gal ir buvo svarbu, kas pas ją perka papirosus, bet mamai visai nerūpėjo, kas juos parduoda... Vasilevska buvo gera, bet kvaila moteris, ji neužsičiaupdama pasakodavo, kaip gerai Lietuvoje gyvenusi, kaip košę virdavusi viename svieste, be vandens, kaip valgydavusi tik ananasus ir bananus, gerdavusi tik punšus... Labai niežtėjo liežuvį pridėti, kad ir orą ji ne gadindavusi, o taisydavusi...

Našlaitės rusikės irgi buvo geros mergaitės, tik baisiai keikdavosi ir dainuodavo tokias nešvankias čiastuškas, kad net klausyti buvo gėda. Turėjau nusipirkusi gitarą, merginos mokėjo skambinti. Aš tuoj sukūriau dainelę apie mūsų gyvenimą palapinėje.

Žvejai atplaukdavo iš Kazačjės, daugiausia jakutai. Jie mokė mus jakutiškų dainelių. Išmokom jakutiškai suskaičiuoti iki dešimties, bet labiausiai prigijo nusistebėjimo žodelis „oksie“, vietoj lietuviško „oho“, visi sakydavom „oksie“. Atvažiuodavo ir pats Biriukovas.

Žvejyba baigėsi, mergaitės išvažiavo, likom tik mudvi su Vanda, į statines sukrautos žuvys, druska bei inventorius. Visai nebuvo ką veikti, vanduo nuslūgo, smėlio plotai padidėjo, tik už kokio puskilometrio lyg ežeras telkšojo įdubimas. Netrukus vanduo jame užšalo. Sala buvo tarsi visai negyvenama, niekas pro šalį nei praeidavo, nei pravažiuodavo. Laukėm katerio su barža, kuris turėjo išvežti mus su visu kroviniu į Krestus. Vis žvalgydavomės Kazačjės pusėn.

Pabudusios vieną rytą pamatėm, kad vanduo per naktį taip pakilo, jog ežero su aplink esančia žeme nebėra. Vanduo vis kilo. Mūsų pusiasalis jau virto sala, ir į krantą išeiti nebegalėjome. Pamatėme valtele plaukiančius jakutus, šaukiau, kad praneštų vadovybei, jog mus semia. Tačiau nė vienas iš jų nepakėlė galvos. Matyt, pamanė, kad mes „niučia“, t. y. rusai, o rusams jie nebuvo linkę padėti. Supratom, kad Janos aukštupyje prasidėjo rudens lietūs — kas žino, kiek jie užtruks — vanduo jau pradėjo nešti medžius, kelmus, šakas. Kaip dabar reikėtų valtelės! Palapinę ėmė semti. Išbridusios laukan, ant sūdymo talpų uždėjom lentas, o ant jų užritom statines su žuvimis ir druska. Srovė išvertė mūsų rodyklę, iš po liepto išnešė statines, pats lieptas vos laikėsi ant vienos virvės. Vanduo vis kilo. Grįžusios palapinėn užkėlėm ant gultų suolus, atsinešėm iš kitos palapinės krosnelę ir uždėjom ją ant mūsiškės. Skaldėm suolus ir kūrenom. Vanduo jau sėmė gultus. Ugnis dar kūrenosi, bet pirmąją krosnelę jau baigė apsemti. Ir štai atklydusi banga užpylė paskutinę liepsnelę. Palapinėje pasidarė visai tamsu ir šalta. Jau šlapo mūsų vatinės kelnės. Vanduo nuo kūno šiek tiek apšildavo, sėdėjom nejudėdamos, kad kuo mažiau patektų naujo, šalto vandens. Ėmė temti. Staiga išgirdom katerio stuksenimą, žmonių balsus.

—    Ar yra kas gyvas? — pažinom Čerepanovo balsą.

—    Yra! Yra! — šaukėm kiek pajėgdamos.

Kateris priplaukė kiek galėdamas arčiau. Išmetė trapą, ant baržos denio pasirodė mamos draugė Rožytė Slapšienė. Beveik sustingusias pervedė mudvi Čerepanovas į baržą. Kubrike buvo karšta. Mus paguldė ir ėmė girdyti karštu vandeniu su spiritu. Pamažu nustojo krėtęs drebulys, mudvi užmigom. Miegojom kietai ir ilgai.

Pasiekę Krestus, prie pat kranto priplaukti negalėjome, nes pakrantę jau buvo užtraukęs ledukas. Teko laukti ryto. Paprašiau Rožytės, kad mano nuotykio nepasakotų mamai. Rytą mus pažadino technologė Ania Čiuvašova ir kartu atėjusi kadrų skyriaus darbuotoja Zina Koreneva. Kai reikėjo nusileisti nuo gultų, man baisiai suskaudo koją. Pasirodo, buvo labai sutinęs kairės kojos kelis, paeiti negalėjau. Medicinos darbuotojai su neštuvais parnešė mane namo. Išgulėjau visą mėnesį. Pasveikusi kontoroje braižiau korteles ir padėdavau sąskaitininkams.

Su technologe Čiuvašova nuėjau pas Eltermaną ir papasakojau, iš kur mano bare toks didelis druskos trūkumas. Jis liepė Čiuvašovai parašyti paaiškinimą. Tačiau Ania to padaryti nespėjo — važiuodama šunų kinkiniu peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir Romansyre ant Verutės rankų mirė. Papuošėm kuo galėdamos savo technologę. Mama iš gulbių plunksnų padarė gėles, mes pasiuvom iš paklodės suknelę. Gaila, labai gaila buvo Anės. Taip ir palaidojom ją Krestuose. Na, o mano druskos trūkumas vis dar buvo nenurašytas.

Artėjo Spalio revoliucijos šventės. Naumkinas pasikvietė mane su mama ir paprašė nupiešti Stalino portretą. Didelį — žmogaus didumo, bet tik iki pusės. Mama aiškino, kad mes portretų nepiešiame. Tačiau Naumkinas jau reikalavo. Ką darysi — pasiėmėm laikraštį su Stalino portretu ir pradėjom kopijuoti. Portretas išėjo geras. Padėjom jį planavimo skyriuje, kol atvažiuos Saugumo viršininkas Biriukovas priimti mūsų darbo. Kai Biriukovas atvažiavo, ištraukėme iš už spintos portretą, bet — o siaube!— jis buvo praplėštas ties pačiais medaliais ir ordinais, krūtinėje didžiulė skylė... Matyt, valytoja taip neatsargiai pasidarbavo.

— Posažu, zasužu! — šaukė įsiutęs Biriukovas.— Eto izdevatelstvo!

Tačiau Naumkinas, pasišaukęs jį koridoriun, kažką aiškino, o mudvi prapliupom verkti. Atėjęs Naumkinas pasakė, kad per naktį turim nupiešti kitą, jei nenorim keliauti į lagerį. Visą naktį dirbom, įgūdžių jau turėjom, todėl rytą portretas buvo baigtas. Senąjį pačios sukarpėm ir sudeginom.

Gavom laišką iš Lietuvos — iš dėdės Antano. Jis rašė, kad grįžęs Utenos apskrities gydytojas, kuris lageryje buvęs su mano tėveliu Vytautu Bičiūnu, ir pranešęs, kad tėvelis mirė 1945 metais. Jis pasakojo, kad tėvelis išdegindavo lentutėje kiekvieno lageryje mirusio lietuvio pavardę, vardą, tėvo vardą, gimimo vietą, datą ir kokias pareigas jis ėjo Lietuvoje. Tą lentutę padėdavo mirusiajam po galva, kad artimieji galėtų nors kaulelius surasti, kai pasikeis laikai ir bus galima parsivežti Lietuvon palaikus. Deja, kai mirė tėvelis, nebuvo kam net lentutės išdeginti. Gavę šią žinią, jau nebeverkėm, nes mintyse jau seniai buvom jį palaidoję... Koks žmogus buvo mano tėvelis, su kuo jis bendravo ir ko siekė? Kaip savo prisiminimuose rašė režisierius Antanas Sutkus, jis buvo ypatingos prigimties žmogus. Nepaprastai sąžiningas, pamaldus, talentingas ir darbštus. Aš jį prisimenu dažniausiai dirbantį — piešiantį paveikslus gamtoje. Be to, jis rašydavo, rašydavo mašinėle, kaip sakoma, vienu pirštu, nes jo braižas buvo sunkiai išskaitomas, mašininkės nesiimdavo spausdinti. Jis buvo ir radijo pašto vedėjas — pas mus pro laukujų durų angą tiesiai ant grindų krisdavo korespondencija. Laiškai ėjo iš visos Lietuvos įvairiausiais klausimais, būdavo tokių klausimų, kad jis, atsimenu, skaitydavo ir kvatodavo... Jis rašė mažosios scenos artistui Dolskiui lietuviškus žodžius dainoms. Ateidavo knygos su lapeliais: „Prašau paminėti ir pa-recenzuoti. Jis buvo gero būdo, bet kartu ir griežtas — jo ir mamos žodžiai mums buvo šventi. Labai mylėjo savo motiną. „Mama — tai šventė“,— sakydavo jis, didžiausia šventė namuose būdavo Motinos diena. Kiekvieną Kūčių vakarą grįždamas iš bažnyčios atsivesdavo kokį nors elgetą — senelį ar vaiką, kurį mama išprausdavo, perrengdavo, pamaitindavo, dažnai ir apnakvindavo. Taip ir mums buvo ugdoma savybė užjausti vargšą. Buvo labai tvarkingas. Tėvelis buvo šeimos galva tikrąja to žodžio prasme: niekada pirmi nesėsdavom prie stalo, niekada niekas nedrįso dėtis maisto pirmas ar pasirinkti geresnį kąsnį — taip buvom mokomi gerbti vyresnį, gerbti tėvą ir motiną. Ir kaip dėstytojas jis skyrėsi iš kitų. Dėstė mums piešimą Robertas Antinis — klasė ūždavo, dėstė Vytautas Kairiūkštis— įpykęs daužydavo delnu stalą, o klasė vis tiek ūždavo. Kai į klasę ateidavo tėvelis, būdavo tylu: paskiria darbą, pats atsisėdęs ką nors pasakoja, visi klausosi išsižioję... Jis išvertė iš rusų kalbos Kornejaus Čiukovs-kio pasaką vaikams „Baltprausys, o apie prastus tų laikų vertėjus tėvelis rašė: „Petras išvertė vežimą, o aš išverčiau eiles. Jis rašė scenarijus „Vilkolakio teatrui, bendradarbiavo su režisierium Sutkum. Kai 1956 metais mes grįžom namo ir užėjom pas Antaną Sutkų, jis pasakė: „Atleisk, Natalija, ir teatleidžia, amžiną atilsį, Vytautas, taip jau susiklostė, kad Vytautas padėjo galvą toli nuo Tėvynės, o jo laurai atiteko man... Nieko jau nepakeisi. Bet visi žinome, kad Vytautas daugiausia padarė „Vilkolakiui. Tėvelis ne tik rašė scenarijus, bet ir pats vaidindavo, piešdavo dekoracijas. Jis turėjo nepaprastą humoro jausmą (šiek tiek paveldėjau ir aš), o „Vilkolakis” juk buvo satyros ir humoro teatras, traukdavęs per dantį anų laikų negeroves ir visokių ponų ydas. Sutkus dažniausiai likdavo nuošaly, o tėvas dėl to teatro pykosi net su prezidentu Antanu Smetona. Pats per revoliuciją vos nemiręs badu, jis atjautė vargšus. Tėvelis buvo labai patiklus ir dėl to ne kartą buvo įlindęs į skolas. Savo lėšomis sukūrė „Žvaigždikio“ teatrą, kuris dėl finansinių sunkumų neišsilaikė. Buvo išrinktas Krikščionių demokratų frakcijos pirmojo — steigiamojo seimo nariu. Tas, kam pakilo ranka įtraukti tremiamųjų sąrašan mano tėvą, ko gera, nesuprato, kad, pasmerkdamas mirčiai kūrybinių jėgų kupiną talentingą žmogų, labai nusikalsta visai Lietuvai.

Laikas bėgo, vakarais aš vis dar eidavau auklėti Tonią. Kažkas jos sieloje, matyt, ėmė busti. Klausydama mano pasakojimų, kartais ji taip įsiverkdavo, kad negalėdavo liautis. Tada paimdavo butelį degtinės, trenkdavo jį ant stalo sakydama:

— Išgerkim, bl. .., kai kurie žmonės gyvena kaip pasakoje, o tu, bl..., skursti čia, vienintelis džiaugsmas pasigerti.

Palaikydavau jai kompaniją. O kai Jurgis pamatydavo mus išgėrusias, tuoj klausdavo — ar dar liko? Grįždavom visi trys užbaigti. Jurgis pradėjo vedžiotis mane į visokias išgertuves. Grįžusi atsiguldavau prie mamos, žinojau, kad ji savo sulaužyta nosim nieko neužuodžia, tačiau Vaidevutis ne kartą barė mane. Jei mama pasakydavo ką nors bloga apie Jurgį, aš supykdavau; prasidėjo ginčai su mama. Supratau, kad esu Jurgiui neabejinga.

Artėjo 1947-ieji. Naumkinas vėl prašė parengti kokią nors programą. Naujųjų Metų karnavalui su Vaide inscenizavome porą Maršako eilėraščių pritariant muzikai. Groti buvo kam. Vienas žydas nuostabiai grojo smuiku. Benkutė Prapuolenytė gerai skambino pianinu, o Jurgis, kaip sakiau, buvo akordeonistas. Vėl paskelbėme Naujametinį karnavalą. Šį kartą ruošiausi kostiumą jau tikėdamasi premijos — vis priedas prie algos. Vaizdavau raganą su trobele ant vištos kojelių. Sumanymas pavyko— vėl iškovojau pirmą premiją.

Artėjo pavasaris. Man buvo pranešta, kad turėsiu važiuoti su ekspedicija tirti, ar yra žuvų Silache. Buvo numatyta, kad ten dirbsiu ir žuvų priėmėja, ir meistre, ir dar pardavėja. Ledams išplaukus, į nedidelę plokščiu dugnu baržą susikrovėm rakandus, produktų mėnesiui ir pajudėjom. Iš pradžių kelionė sekėsi gerai, tačiau kuo toliau plaukėme, tuo darėsi sekliau, kai kur net tekdavo stumti baržą. Sustoję prie kranto, įsmeigdavome vandenyje pagaliuką ir aiškiai matėm, kaip senka vanduo. Kūrendavom laužą, nes tarp aukštų krantų nebuvo vėjo ir uodai visai nedavė gyventi. Galiausiai vyrai nutarė, kad reikia grįžti, kol dar ne vėlu, nes kai vanduo dar labiau nuseks, įstrigsime čia ilgam. Savo atsakomybe išdalijau be kortelių cukrų ir tabaką. Pinigus surinkau. Palengva atsiyrėme į Krestus. Kadangi žvejyba buvo jau įpusėjusi, manęs niekur nebesiuntė. Mamą vos bepažinau — veidas ištinęs, nusiminusi.

—    Ar dantį skauda? — paklausiau.

Mama papasakojo, kad ją išsikvietė į Kazačję Biriu-kovas ir liepė šnipinėti lietuvius. Kai mama griežtai atsisakė, Biriukovas daužė jos galvą į stalą ir rėkė:

—    Tu pati čia pastipsi, tavo vaikai čia galą gaus! Aš apie tave parašysiu, tavo vyrą sušaudys!

—    Mano vyras jau pražudytas,— pasakė mama.

Pagaliau ją paleido namo.

Atplaukė garlaivis, ir mes, sūdymo meistrės, nubėgome sutikti naująją technologę. Ant baržos su keliais mediniais lagaminais stovėjo aukšta, liesa, kažko išsigandusi mergaitė. Mes pribėgome ir paklausėme:

—    Ar jūs būsit naujoji technologė Choroševa?

—    Taip, tai aš.

—    Tai eime! — ir paėmėm jos lagaminus.

—    O kur tie tremtiniai? — paklausė ji užsikirsdama.

—    Mes! — atsakėme choru.

Mergina sustojo.

—    Jūs?! Dieve mano, o aš taip bijojau! Visi mane gąsdino, sakė, tie tremtiniai — tai banditai ir fašistai, tu tarp jų pražūsi...

Eltermanas paleido visus žydus — susitarė su Saugumo viršininku, ir tie išvažiavo. Žydaitė Asia bijojo, kad nebus kam ją pakeisti, bet Jasėnas pasiūlė tą darbą man. Tas darbas — tvarkyti žuvų gaudymo statistinius duomenis. Tų reikalų aš visai neišmaniau, tačiau Asia žadėjo pamokyti. Sutikau. Iš pradžių buvo sunku, paskui pradėjau susivokti kas ir kaip.

Taip pakliuvau į „inteligentų“ sluoksnį. Sėdėjau sau kontoroje nebegalvodama, kas bus rytoj. Ir štai kartą buvau pakviesta į valdžios susirinkimą. Pirmą sykį išgirdau, kaip vietiniai valdininkai barasi, ką jie svarsto. Vienas iš viršininkų prikišo Eltermanui, kad tas važinėja prie jūros ne naujų žvejybos punktų ieškoti, o gainioja katerį medžiodamas žąsis ar gulbes. Tame susirinkime buvo ir iš Kazačjės atvykęs Ust Jansko rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Sosinas — įteikinėjo medalius. Kai išgirdau savo pavardę, mane lyg perkūnas trenkė. Pašokau ir nuėjau prie stalo. Senukas, malonus mažutis jakutas Sosinas, ištiesė man ranką ir pasakė, kad aš apdovanojama medaliu „Už šaunų darbą 1941 — 1945 metų Didžiajame Tėvynės kare“. Man suspaudė gerklę, susijaudinau, kad net ašaros nuriedėjo skruostais. Tai buvo 1947 metų liepos mėnesį.

Tuo metu mama pradėjo dirbti vaikų darželio vedėja, aš jai pagelbėdavau sudaryti valgiaraščius ir apskaičiuoti maisto išlaidas kiekvienai dienai. Darželis buvo įsikūręs viename standartinio medinio namo kambaryje. Žaislų nebuvo, knygučių irgi — net elementorius buvo mano pieštas, paveiksliukų vaikai taip pat nebuvo matę jokių, išskyrus Lenino ir Stalino portretus. Mama — ji buvo ir auklėtoja — mokė vaikučius atskirti, kuris iš jų Leninas, kuris Stalinas. Kartą atvažiavo komisija iš rajono švietimo skyriaus. Iš vieno komisijos nario kišenės buvo išlindęs žurnalo „Krokodil“ kraštas, vaikai, nematę knygučių, tiesė rankutes, norėdami pažiūrėti, kas ten. Tikrintojas ištraukė žurnalą, ant kurio viršelio buvo karikatūra: liūtas puola ėriuką. Vaikučiai smalsiai žiūrėjo į tą paveiksliuką. Tikrintojas bakstelėjo pirštu į liūtą ir paklausė:

— Na, vaikučiai, kas čia nupiešta?

Visi kaip vienas ėmė šaukti: „Stalin! Stalin! Mama vos nenumirė iš išgąsčio. Susitvardžiusi paaiškino, kad vaikai, išskyrus tuos du portretus, jokių paveiksliukų nėra matę. Tikrintojai buvo padorūs jakutai ir mamos už tai nenubaudė.

Algirdas Masiulis vedė Vidą Indriūnaitę, gyvenusią Kazačjėje su dviem broliais, Janušas Kaulakis susituokė su Gene Lukošaityte, Vladas Kaziela vedė sulenkėjusią ir jau senstelėjusią Jankauskaitę, Danutė Kubiliūtė ištekėjo už Vitalio Lukošaičio... Na, o aš... pradėjau bijoti senmergystės. Ir vėl artėjo Naujieji — jau 1948-ieji. Bėgo metai, panašūs kaip rožančiaus karoliukai, beprasmiški, nuobodūs. Vakarais atsiguldavau ir apnikdavo skaudžios mintys. Ar tam mes išvydom pasaulį? Kad rašinėtume kvailus popiergalius, braižytume korteles?! Ar tam mokėmės?! O tėvelis! Dirbo, stengėsi, darė viską, kad Lietuva kiltų iš griuvėsių, rinko smuikelius ir kitą liaudies meną, važinėjo po Lietuvą su fotografu Žibu, su jaunu dailininku Andrijausku—kad tik nežūtų tai, kas vertinga, kad liktų vaikams, ateičiai... O dabar štai jo kauleliai ilsisi Uralo kalnuose... Kam leista taip tyčiotis iš žmonių? Ir imdavau drauge su kitais gerti tą nelaimingą „braškę. Tada niekas tau nerūpi, nieko nebijai. Girta kartą net į šuns būdą pataikiau. Na ir kas? Bent prisijuokė jaunimas! Vienintelis stabdys buvo tai, kad aš lietuvė ir negaliu išniekinti to vardo.

Gruodžio 15-ąją išgirdome sodrų Levitano balsą: „Dėmesio, dėmesio! Dirba visos Tarybų Sąjungos radijo stotys. Perduodame informacijos biuro pranešimą: nuo gruodžio penkioliktosios panaikinama kortelių sistema, pradedama pinigų reforma ir prekių nukainojimas vidutiniškai 10 procentų! Čia tai bent dovana Naujiesiems Metams! Visi džiaugėsi, kad kainas sumažins 10 procentų, pamiršę, kad 1946-aisiais jos buvo padidintos triskart. Karnavalo jau neberengėm. Aptingom. Šventėm vaikščiodami iš jurtos į jurtą — gal duos kas išgerti.

Jurgis pradėjo lankytis pas Anką Ližiną, kurios vyras Dmitrijus Krepkich buvo kalėjime, o vaikas internate.

Jadzė vis rečiau pas mane užeidavo, ji man pasisakė, kad įsimylėjo Jurgį. Užsukau kartą pas Masiulius, žiūriu, sėdi Jadzė ir tėvas, o už sienos, pas Anką, Jurgio balsas girdėti.

—    Jadze, ko tu čia sėdi? — klausiu.

—    Jurgio laukiu, jis išėjo tualetan...

—    Argi negirdi — jis pas Anką!

Tėvas tyli, nieko nesako.

Pasitaikius progai, aš papriekaištavau Jurgiui, kam Jadzę už nosies vedžioja.

—    Aš jos nevedžioju, aš specialiai išėjau pas Anką! Gal ji kvaila, jei nemato, kad man nereikalinga.

Papasakojau visa tai Jadzei.

—    Kam tu taip žeminiesi! Jis gi nevertas tavo meilės, toks mergišius! — auklėjau draugę.

Jadzė sutiko. Po kurio laiko pasiprašė Eltermano, kad leistų jai grįžti dirbti ir nuolat gyventi atgal į Kougasta-chą. Išvažiavo Jadzė ir ištekėjo ten už prekybos punkto vedėjo Petkos — rudaplaukio, menkučio, kuris nuolat traškindavo savo pirštų sąnarius. Gal iš piktumo dėl Jurgio...

O kontoroje pasklido žinia, kad iš Verchojansko kalėjimo grįžta Ankos vyras Dmitrijus. Ta skubiai parlėkė namo, nes po kasdieninių girtuokliavimų namai buvo apversti aukštyn kojomis. Tačiau Dmitrijus, kurį iš Kazačjės kateriu atvežė Jurgis, matyt, jau žinojo, kas čia dėjosi: tiesiai iš katerio, neužsukęs namo, nuėjo pas Eltermaną ir liepė tuojau pat paruošti žmonai atsiskaitymo lapą. Kai Anė grįžo kontoron, atsiskaitymas buvo paruoštas. Dmitrijus liepė tuojau pat pasiimti pinigus, susikrauti daiktus, pasiimti iš internato vaiką — ir į katerį. Užbėgusi kontoron atsisveikinti, Anka man šnibžtelėjo: „Rašysiu Jurgiui tavo adresu. Perduok jam!“ Iki jūrinio laivo juos vėl vežė Jurgis. Grįžtant jį surietė radikulitas, namo parnešė neštuvais.

Guli Jurgis, pajudėti negali. Tėvas grįžta iš darbo, pavalgo ir skuba kontoron papkių perrišinėti. Pabeldžia Jurgis sienon, nueinu.

—    Jūrate, ar negali man bliūdo pakišti?

Suprantu, kaip jam sunku prašyti manęs tokios paslaugos. O ką padarysi, už sienos persikraustė Gasiūnienė su dukra, negi jų prašysi? Atsargiai pakišu dubenį, paskui viską sutvarkau — visai kaip gailestingoji seselė. Tik utėlės neduoda gyventi, prisirenku jų, nueinu į darbą, kenčiu — krapštytis gėda, tik grįžus surengiu joms medžioklę. Bet negi dėl to paliksi draugą nelaimėje?! Jurgis taip įprato — vos spėju grįžusi namo pavalgyti, jis jau ir beldžia sienon. Pasiimu darbelį, dažniausiai mezgimą, ir einu pas savo ligonį. Sėdim, šnekučiuojamės. Jurgis po truputį taisėsi, žmonėms patarus, pasiėmusi lygintuvą, per skepetaitę lygindavau jam strėnas. Jau galėdavo atsisėsti ir groti akordeonu, mokydavo mane. Ateinu, pagroju, paskui mezgu, išverdu valgyti, žuvį nuvalau, nes Jurgio tėvas skundėsi labai nemėgstąs doroti žuvų. Kartą Vaide pravėrė Masiulių duris ir riktelėjo:

—    Gana utėles rankioti, marš namo!

Tačiau buvau 24 metų ir nelabai kreipiau dėmesį į brolio pamokymus. Nebeklausiau net mamos, ėmiau atsikalbinėti, ko anksčiau niekada nebūdavo. Jurgis jau pradėjo prisilaikydamas vaikščioti. Ateidavo kontoron. Artėjo Spalio revoliucijos šventės. Čerepanovas nutarė oficialiai paskelbti, kad Ženka Artiuchovskaja, kuri dirbo paštininke vietoj išvažiavusios Rozos, yra jo žmona, ir surengti vestuves. Mes su Jurgiu savo cukrų jau buvome pavertę „braške“ pas vokietį Reichą ir ten baliavojome. Paskui užėjom pas Cerepanovą. Užsuko ten ir pats Eltermanas.

—    Isai Moisejevičiau, čia vestuvės! — šaukė Čerepanovas.— Atspėkit kieno?

Eltermanas atsistojo ir pasakė:

—    Mergina, su kuria aš susidaušiu, bus jaunoji, o vyrukas— jaunikis,— ir priėjęs prie manęs stuktelėjo puodukan, paskui susidaužė su Jurgiu.

Visi ėmė juoktis. Niekas nesitikėjo tokių vedybų. Grįžome tęsti išgertuvių pas Reichą. Ten ir sugriuvome miegoti kas kur. Rytą atsikėliau jau gerokai prašvitus, lauke siautė pūga. Jurgis tampė akordeoną, aš stovėjau prie krosnies ir žiūrėjau pro langą. Staiga pamačiau mamą, klampojančią tikriausiai iš Jadzės. Suspaudė širdį — kaip aš nusiritau: namie nenakvojau, mama turi ieškoti dukters palaidūnės! Iki šiol visada parsivilkdavau namo... Ką dabar pagalvos mama! Ėmiau verkti net pasikūkčiodama. Jurgis sviedė akordeoną ant lovos, trūktelėjo mane už rankos sodindamas greta.

—    Ko žliumbi?

—    Matai, mama ieško...

—    Kiek tau metų, kad mamos bijai?

—    Nebijau, bet gėda, kad taip smukau...

—    Zenykimės — ir visoms kalboms bus galas!

Patraukiau pečiais. Argi šitaip siūloma tekėti! Ne, ne taip aš tą sceną įsivaizdavau, ne taip svajojau! „Ženykimės“ — tas žodis nuskambėjo taip, tarsi jis būtų pasakęs „užvalgykim“. Bet mintys vijo viena kitą: „Merginos dėl Jurgio kraustosi iš proto... Nušluostyti joms nosį?.. Antraip, ko gera, liksiu senmergė... Aš ištekėsiu, o Anka jam laiškus rašys...“ Prisiminiau visas merginas, kurias, jam pageidaujant, atvesdavau supažindinti ir palikdavau. „O gal surimtės, kai bus vedęs?“

—    Einam namo, pasakysime tėvams! — paragino Jurgis.

Pirmiausia nuėjom pas jo tėvą, tačiau neradom namie. Užsukom į moterų jurtą ir pasakėm, kad ruoštųsi į vestuves. Moterys juokėsi, manė, kad mes, kaip visada, kvailiojam.

Mamą radom pas Aną Stepanovną. Sėdėjo juodvi pasidėjusios ant stalo rankas, protarpiais traiškydamos pro šalį bėgančias blakes. Sustojom tarpdury. Mama nužvelgė mus piktu žvilgsniu.

—    Mamužėle, mes ženijamės,— pasakiau.

—    Ačiū Dievui, gal pasibaigs tie valkiojimaisi. Einam namo!

Kai parėjau, mama paklausė:

—    Jurgi, ar tu sugebėsi gyventi kaip žmogus? Tu juk prasigėręs!

—    Visai negerti neprisižadu, tačiau stengsiuos mažinti,— atsakė Jurgis ir pridūrė: — O aš norėčiau, kad Jūratė liautųsi pasakojus anekdotus — kur tik nueisi, išgirsi anekdotą, pasirodo, Jūratės liežuvėlis.

—    O pinigų ar turi vestuvėms? — vėl paklausė mama.

Žinojau, kad, be skolų, jis nieko neturi.

Kitą dieną mama pakvietė Jurgį su tėvu pas mus.

—    Geresnės marčios aš nė norėti negalėčiau,— pasakė tėvas.

Vestuves nutarėm kelti lapkričio 20 dieną. Pinigų Masiuliai neturėjo. Aš taupomojoje knygelėje turėjau 2000 rublių, juos ir nutarėm leisti vestuvėms. Mama atidavė man kreminį gipiūrą, kurio čia niekas nepirko. Jurgis nešiojo galifė kelnes ir staliniško fasono marškinius, kuriuos nusprendėm persiūti į sportišką striukę. Žilvitienė žadėjo viską padaryti. Jurgio marškinius reikėjo išardyti ir išskalbti. Lyginu išskalbtus gabalus ir su peiliuku skutinėju glindas — gėda siuvėjai duoti. Mama priėjo prie manęs, apkabino ir ėmė pasikūkčiodama verkti:

—    Tai štai kaip išleidžiu dukrelę už vyro! Užuot rūpinusis savo tualetais, sėdi ir skutinėja glindas iš jaunikio skarmalų...

Kai jau pranešėm busimiesiems svečiams, mano draugės pasakė išvirsiančios statinę „braškės“, Jurgio draugai žadėjo išvirti antrą statinę. Liko pasirūpinti užkanda ir spirito atsarga, jei pritrūktų gėrimo. Kai Žilvitienė pradėjo siūti man suknelę, lietuvės moterys patikėjo, kad mes nejuokavome. Eltermanas išvažiavo į komandiruotę, prieš tai davęs du įsakymus: pirmas — vestuvių proga įvesti mums į namus elektrą — iki šiol elektra buvo tik kontoroje; antras — duoti mums nartą su šunimis nuvažiuoti į Kazačję įregistruoti santuoką.

Susirinkę svečiai mus išlydėjo. Kostia Tretjakovas atvežė ir jakutiškus per galvą maunamus elnio kailinius, vadinamus kuklianka. Tačiau jų vilktis nenorėjau, tad važiavau susisiautus į vatinę antklodę. Suknelės nesivilkau, buvau su vatinėmis kelnėmis ir mėlyna šimtasiūle.

Prie stalo sėdėjo jakutė. Kai pasakėm, ko atvažiavome, ji susiraukė:

—    Negaliu, aš budžiu.

Mes ėmėme labai prašyti, tačiau ji nesileido į jokias kalbas. Nuėjome pas Biriukovą ir išdėstėme reikalą. Biriukovas prisiminė mane. Nuėjo pas tą jakutę ir liepė tuojau pat užregistruoti.

—    Rašalas užšalęs!

—    Imk mano! — spyrėsi Biriukovas.

Ta nenoromis nuėjo paimti rašalo. Tuo metu pasirodė uniformuotas pareigūnas ir pradėjo šaukti, kad mes kiršinam milicijos darbuotojus tarpusavyje.

—    Važiuojam, jei jau užsispyrė, vis tiek neregistruos,— pasakė Jurgis.

Grįžom namo. Pasakėme tik tėvams. Aš persirengiau Jurgio bute. Subėgusios rusės žiūrėjo ir grožėjosi, nes nebuvo mačiusios tokios puošnios jaunosios. Mama prie viso suknelės priekio prisegiojo gulbių plunksnų gėles, tokias pat gėles įsisegiau į garbanas. Tomis sąlygomis atrodžiau nuostabiai, bet aš save kaip nuotaką visada įsivaizdavau tik su balta suknele. Vestuvių pokylis buvo linksmas, triukšmingas, net su muštynėmis. Mat kol vaišinomės mūsų bute, radijo stoties viršininkas totorius Nigmatulinas nuėjo į Jurgio butą, pamatė statinę „braškės“, pasisėmė 2 kibirus ir parsinešęs namo gėrė... Teko duoti spirito atsargas, nes „braškės“ nedaug beliko. Už tai vyrukai ir puolė mušti Nigmatuliną. Vestuvėse akordeonu grojo Benkutė.

Po vestuvių, kai jau baigėsi visi atsipagiriojimai, kai jau viskas buvo sutvarkyta, atsipūtėm ir atsisėdom su Jurgiu ant lovos. Padėjau rankas jam ant krūtinės ir prisiglaudžiau.

—    Aš ne katinas, manęs niekas neglamonėjo ir aš nemoku glamonėti,— pasakė mano išrinktasis, nuimdamas mano rankas nuo savo krūtinės.

Akis išpūtusi žiūrėjau į jį. Kam tada rašo knygose apie meilę, apie švelnumą, glamones, jei jų nėra! Ne taip aš įsivaizdavau vedybinį gyvenimą. Ne taip. Pasidarė graudu, taip pagailo savęs, kad apsisukusi išbėgau laukan. Šaltis spigino. Verkiau. Išėjo Jurgis.

— Na, ko dabar žliumbi? Gyvensime kaip visi!

Nejaugi visi? Juk aš prisimenu, kaip tėvelis mamytę apkabindavo, pabučiuodavo, paglostydavo... Ką gi, juk niekas nevertė už Jurgio tekėti. Nusprendžiau, kad mano ištikimybės ir rūpinimosi užteks mūsų šeimos židiniui išlaikyti. Algis Masiulis papasakojo, kad, eidamas iš Kazačjės į mūsų vestuves, pamatė vienam kieme Slavką malkas skaldantį. Pasisveikino, paklausė, kur buvo dingęs. Pasirodo, dirbo prie anglių, susitaupė pinigų.

—    Kam tau pinigai?

—    Vesti rengiuosi.

—    O ką?

—    Jūratę!

—    O aš einu į vestuves. Einam abu!

—    Kieno vestuvės?

—    Jurgio.

—    Kas ji?

—    Jūratė!

Slavka kaip buvo užsimojęs kirsti pagalį, taip ir čiaukšt per pirštą — pusė nukrito prie kaladės.

Po kokios savaitės ateina į Krestus Slavka — ir tiesiai pas mus. Vieną naktį pernakvojo, sėdi, plepa. Kitą naktį pernakvojo, nieko nedirba. Klausiu Jurgio, kiek jis čia bus. Jurgis irgi nežino. Kartą jau supykusi sakau:

—    Slavka, kiek tu dar čia gyvensi? Mes iš skolų niekaip neišsikapanojam, o dar tave maitink...

—    Kiek norėsiu, tiek gyvensiu! Aš Jurką girdžiau, tegu dabar jis mane maitina. Ir pirštą per tave nusikirtau, štai ir maitinkite dabar mane.

Darbo turėjau labai daug — vis dar daug laiko atimdavo kova su utėlėmis — skalbiau, lyginau, skutinėjau glindas. Reikėdavo nuvažiuoti miškan malkų parsivežti, kurapkas nupešti. Kartą paprašiau kajūro Dovbišo, kad paskolintų valdiškus šunis nuvažiuoti malkų, nes arti jau sunku buvo rasti sausą medžio kamieną. Nuvažiavau giliau miškan, apverčiau nartą, kad šunys jos nepatrauktų, pasiėmiau kirvį ir brendu per pusnis. Suradusi pilką kamieną nukertu ir metu krūvon, o paskui tas krūvas tempiu prie nartos. Karšta. Nusiėmiau savo puikiąją lapės kojyčių kepurę ir numečiau ant nartos. Ir vėl klampoju tolyn kapodama medelius. Jau pradėjo temti. Staiga išgirdau, kad mano šunys loja ir draskosi. Persigandau. Nejau vilkai būtų užpuolę?! Klampoju atgal, žiūriu, šunys, supuolę vienon krūvon, grumiasi. Priėjau arčiau ir nustėrau: jie su įniršiu draskė mano kepurę! Taip netekau savo gražiosios šiaurinės lapės kojyčių kepurės, gerojo Franso dovanos. Namo grįžau šaliku ausis apsirišusi.

Slavka vis dar gyveno pas mus, ir aš jau priversdavau jį šį tą dirbti. O aš vis tvarkiau savo namus. Moterys vestuvių proga iš medvilnės pasiuvo man užuolaidėles ant durų, apklotą ant lovos ir dar užvalkalą mažai pagalvėlei. Eltermano žmona padovanojo plastmasinę dėžutę raudonu dangteliu, tuo metu tai man buvo labai gražus daiktas, laikydavau ją ant staliuko, padėtą ant megztos servetėlės. Daug dirbdama ir rūpindamasi, gerokai suliesėjau. „Jurgiui tai turėtų patikti“,— pamaniau. Prieš vestuves, kai jau buvau apsirengusi, jis apžiūrėjo mane, pakraipė galvą ir tarė:

—    Viskas būtų gerai, jei būtum lieknesnė!

Mane tai užgavo, mintyse išreiškiau savo pageidavimus: kad vaikščiotų tiesesnis, kad nepliktų, kad negertų, nerūkytų, surimtėtų, nesiskolintų pinigų ir t. t., ir t. t.

Baigėsi metai, o mes gyvenome be registracijos. Aš susirūpinau, kad reikia tvarkytis. Jurgio į Kazačję neišleido, o man kaip tik reikėjo važiuoti su dokumentais. Kazačjėje gyveno Algirdas (Vida su sūneliu Arūnu jau buvo išvažiavusi pas tėvą į Altajaus kraštą). Jurgis parašė, kad jis įgalioja brolį pasirašyti už jį civilinės metrikacijos biure.

Nuėjom „zagsan“, kur pagal Jurgio įgaliojimą surašė mudu su Jurgiu, o knygoje pasirašė Algirdas. Įgaliojimą nesupratinga jakutukė grąžino man — ir šiandien tebeturiu. Taip 1948 metų gruodžio mėn. 28 dieną oficialiai tapau Masiuliene ir ne savo vyro žmona.

Slavka vis gyveno pas mus, niekaip nepajėgėm jo išprašyti.

Jurgis man buvo geras, nė karto negavau į kailį, kaip ten vyrai buvo įpratę. Ir boba manęs jis niekada nepavadino. Jei koks rusas namo skubančiam Jurgiui mesdavo: „Gal bobos bijai?“, jis visada atsakydavo: „Gal tavo boba, o mano — žmona!"

Niekada gyvenime jis nepasakė apie mane ką nors bloga. Gerti nemetė ir mažinti nemažino, nors eidavom visur kartu. Iki vestuvių jis sakydavo:

—    Turėčiau žmoną, sakyčiau, kad ji neleidžia, ir neičiau gerti.

Dabar turėjo žmoną, tačiau gerti mečiau aš. Jis prisilakdavo taip, kad parvedusi namo ir nurengti, ir lovon įtempti turėdavau. O jis stebėdavosi:

—    Kas tu per žmogus! Visai charakterio neturi — ką bepasakysi, tau vis gerai ir gerai.

Kaip įmanydama stengiausi, kad gerai sutartume, kad nekiltų barnių ir rietenų. Tik, va, tėvas pradėjo vaikščioti ir skųstis, kad aš jį skriaudžiu, kad Jurgiui valgyti įdedu daugiau, o jam mažiau. O kad aš Jurgiui nuo savęs nuėmusi padauginu, jis to nematė. Vakarais eidavo už sienos pas Gasiūnienę ir ten sėdėdavo. Paskui ėmė priekaištauti Jurgiui, kad anksčiau šis pareidavęs ir vis ką nors pasakodavęs, o dabar „tik su Jūrate ir su Jūrate kalbi, lyg manęs nė nebūtų. Tikrai, mes ir nepastebėjome, kad grįžęs namo Jurgis kreipdavosi į mane, o ne į tėvą. Man tai atrodė natūralu. Pardavėja paprašė numegzti skarą iš šiaurinės lapės pūkų. Numezgiau, už darbą ji man davė cukraus ir miltų. Žiūriu, tėvas, pasiėmęs stiklainį, pila cukrų, miltus ir pasislėpęs neša Gasiūnienei. Jis jai ir malkų nupirkdavo.

Kartą Slavka ėjo pas Algį į Kazačję. Paprašėm nunešti jam Ulachaną, nes senas katinas taip dvokė, kad visame mūsų jaukiame butelyje tvyrojo aštrus kvapas. Slavka įsikišo užantin sibirietišką katiną ir išėjo. Grįžo jau be Ulachano. Po poros dienų man prireikė į Kazačję. Einu upe, žiūriu — priešais jakutas ateina. Nors dar toli, bet iš karto pažinsi — mažas, kojos kreivos, siūbuoja į šonus. Nusigandau, reikia kaip nors pasisakyti, kad esu nerusė. Susigretinom. Matau, už tarbazo peilis užkištas. Jakutas pats prašnekino:

—    Doroba! —pasilabino jis.

—    Doroba,— atsakiau.

—    Niučia? 47 — klausia jakutas.

—    Soch. Litovka 48.

—    Chana litovka? 49

—    Litva, Estonija, Latvija, Finliandija...—stengiausi išaiškinti.

—    Oksie! Pin!50

—    Hana barda? 51

—    Kazačjė.

47 Rusė.
48 Ne. Lietuvė.
49 Kas tai „lietuvė“.
50 Oho! Suomija.
51 Kur eini.

Jakutas atsisveikino ir nukrypavo link Krestų.

Gegužės mėnesį vėl išgirdome Levitano balsą. Vėl pranešė, kad prekės nukainojamos vidutiniškai 10 procentų. Ir vėl „žit stalo veseleje, žit stalo lučše“ 52. Jurgis vaikščiojo su akordeonu po „guliankas“, tempdamasis ir mane.

52 Gyventi pasidarė linksmiau, gyventi pasidarė geriau.

Artėjo rinkimai. Iš Jakutsko atvažiavo mūsų kandidatas į deputatus juristas Kalininas, jaunas gražus vyras. Kontoroje jis surengė priėmimą. Man šovė mintis kreiptis į jį dėl druskos trūkumo. Parašiusi pareiškimą ir viską jame išdėsčiusi, nuėjau į kontorą. Kalininas pakvietė sėstis, pasiūlė papirosų „Belomorkanal“ — pakelis gulėjo ant stalo ir buvo pasiūloma kiekvienam užėjusiam. Dar ir žodžiu viską jam papasakojau, palikau pareiškimą. Atrodo, kad patikėjo, jog sakau tiesą. Klube buvo rengiamas susitikimo vakaras. Naumkinas liepė man pasiruošti kalbą. Visaip atsisakinėjau, tačiau niekas nekreipė dėmesio:

—    Tu scenoje puikiai jautiesi, tai ir pakalbėsi nuo jaunimo.

Pasirašiau tekstą, nuėjusi perskaičiau Naumkinui, tas pagyrė. Vaikščiojau po kambarį ir kartojau savo kalbą. Viskas ėjo kaip iš pypkės. Tačiau kai užlipau tribūnon, gerklę lyg kas užsklendė, balsas dingo, visa, ką buvau išmokus, nuplaukė toli, toli... Ir aš vargais negalais išstenėjau:

—    Aš jaunimo vardu kviečiu visus balsuoti už komunistų ir nepartinių bloko kandidatus!

Kalininas išvažiavo. Į rinkiminę komisiją išrinko ir mane — balsų skaičiuoti. Dar turėjau budėti čirpindama patefonu plokštelę: vienoje jos pusėje buvo daina „Ech Nastasia, ech Nastasia“, o kitoje — „Dunia tonkopriacha“. Ten veikė ir bufetas, Jurgio tėvas leido man prekiauti spiritu. Kai atidaviau jam surinktus pinigus, jis mane pagyrė, kad moku prekiauti, nors Jurgis ne vieną spirito stiklinę už dyką įsipylė.

Netrukus iš Jakutsko atėjo raštas: „Buvusiai žuvų sūdymo meistrei Jūratei Bičiūnaitei druskos trūkumą nu-rašyti“. Dabar galėjau važiuoti kur norėjau, kad tik komendantas išleistų.

Artėjo Gegužės 1-osios šventės. Jurgį kvietė į „gulian-kas“ varžydamiesi, kas pirmesnis, nes muzikantas visur reikalingas. Na, o Jurgis galėjo pasirinkti, kur jam maloniau lėbauti. Nuėjome švęsti pas mechaniką Kaškariovą. Grįžau namo pasiimti nosinės ir radau drybsantį jau gerokai įgėrusį Slavką. Jis atsikėlė ir griebė mane glėbin. Atstūmiau, tačiau jis nenusiramino.

—    Vis tiek tu būsi mano! — šniokštė akis užsipylęs Slavka.

Aš ištrūkau ir bėgdama lauk surikau:

—    Na, palauk, aš tuoj pasakysiu Jurgiui!

Grįžusi pas Kaškariovą, pasakiau Jurgiui, kas atsitiko. Jurgis trenkė akordeoną ant lovos ir dideliais žingsniais pasileido namo. Aš skubėjau paskui. Pamačiau, kaip kūlversčiais išlėkė Slavka ir drybsojo ant žemės, nukritęs nuo laiptelių. Paskui atsikėlė, dar kiek pasmarkavo net peilį iš už aulo išsitraukęs, ir nuėjo ieškoti naujo prieglobsčio. Kaip pasakojo žmonės, išvažiavo jis į Kougastachą, kur su vienu kaliniu, būdamas visai girtas, užmušė kitą kalinį, sakė, kad nuteisė juos mirties bausme.

Žuvų vis mažėjo. Eltermanas gavo iš Jakutsko įsakymą rybzavodą palengva ruošti likvidacijai. Kadrų skyrius tvarkė tremtinių dokumentus, išrašinėjo darbo knygeles, padėjau ir aš. Išrašiau darbo knygelę savo mamai, viską kuo sąžiningiausiai. Kadangi mama ne visus darbą patvirtinančius dokumentus turėjo, grafon, kur reikia įrašyti: „Patvirtinta dokumentais“, aš įrašiau: „Kaip pats sako“, ir net tie popieriukai, kurie galėjo patvirtinti mamos darbo stažą, liko rybzavodo kontoroje. Nesupratau tada, kad darbas, nepatvirtintas dokumentais, neįskaitomas į stažą.

Eltermanas gavo įsakymą du katerius išsiųsti Jakutskan su visa komanda. Viename kateryje viršininko padėjėju dirbo Vaidevutis, o kitame — viršininku buvo Jurgis. Nejaugi mums nusišypsos tokia laimė, kad galėsime išvykti į Jakutską, kur ir susisiekimas visai kitas, ir šiaip vis dėlto arčiau Lietuvos! Eltermanas buvo geras žmogus, jis viską sutvarkė taip, kad abi mano šeimos buvo siunčiamos į Jakutską. Tik štai Jurgio tėvas... Kol Jurgis plaukiojo kateriu, tėvas vis lankėsi pas Gasiūnienę. Vieną vakarą jis pakvietė mane pas ją. Stalas buvo apdengtas balta staltiese, stovėjo butelis ir užkandis. Pakvietė sėstis. Tėvas pradėjo kalbą:

—    Jūrate, pati matai, kad, tau atėjus į mūsų namus, aš jau likau nuošalyje ir pasijutau niekam nebereikalingas. .. Todėl susiradau sau draugę, kuri man bus palydovė likusiame mano gyvenimo kelyje. Nuo šios dienos pereinu gyventi pas Stasę.

Taip aš atšvenčiau Jurgio tėvo ir pamotės vestuves.

1949 metų rugsėjo mėnesį buvo parašytas įsakymas pertvarkyti katerių komandas. Ruoštis daug nereikėjo. Susikrovėm savo mantą ir leidomės žemupin. Atsisveikindamas su draugais Jurgis gėrė tol, kol nebeliko kam stovėti prie vairo. Persigandusi įsitveriau vairo aš. Pirmą ir paskutinį kartą. Kadangi Jurgis man buvo aiškinęs, kaip vadovautis upėje ir ant kranto esančiais ženklais, vairavau bolinderį, ir karavanas plaukė kuo geriausiai... Galiausiai Vaide pamatė mane prie vairo ir išplėšė jį iš mano rankų:

—    Beprote, ant seklumos užšoksi ir Jakutskan nebenuplauksime!

Laimingai atplaukėme į Kougastachą. Sustojom prie kranto. Visa komanda prisigėrusi miegojo. Turėjom laukti jūrinio laivo. Išlipusi nuėjau pas Jadzę. Jaučiausi šiek tiek nepatogiai: Jadzę nuo Jurgio atkalbėjau, o pati ištekėjau... Nunešiau ir atidaviau kryželį. Paprašiau, kad jo niekada neparduotų. Vardan savo būsimo kūdikio Jadzė pasižadėjo neparduoti.

—    Gyvenu gerai, pinigų turiu kaip šieno, pavalgyti, apsirengti lig valiai, Petka gerai uždirba, myli mane, to prochvosto Jurgio visai tau nepavydžiu,— pasakė Jadzė.

Ji buvo nėščia. Su jais gyveno ir jos brolis Vladas. Jadzė pasiūlė man prisidžiovinti džiūvėsių kelionei— ką gali žinoti, ar visada galėsi maisto nusipirkti. Taip ir padariau. Atvažiavo Eltermanas. Jurgis nupirko porą butelių konjako jam pavaišinti. Atsisveikinom su Eltermanu, padėkojom jam už gerą širdį — juk Vaidevutį su mama jis galėjo palikti Krestuose.

Atplaukė jūrinis laivas. Mūsų katerius nutempė jūron. Suspaudė širdį — septyneri patys gražiausi ir patys baisiausi mano gyvenimo metai, versdamiesi tarsi milžiniška banga per uolas, kelmus, šniokšdami ir vaitodami, praūžė negrįžtamai... Žiūrėjau į bangas ir, atrodė, giliai giliai dugne matau Rimutį, siūruojančiais kaip Šventosios upės žolės plaukais. Staiga mūsų katerius ėmė vartyti kaip skiedras.

—    Žmones greičiau į denį! Greičiau! — šaukė laivo kapitonas.

Kateryje viskas judėjo — nuo staliuko nulėkė puodelis, lagaminai čiužinėjo iš vieno kajutės krašto į kitą, mes su mama laikėmės sienų... Kyštelėjo galvą pro dureles Jurgis:

—    Greičiau! Kateriai atsistojo išilgai bangos, gali apvirst! Jus tuoj kels į viršų. Reikės lipti virvinėmis kopėčiomis — nebijokit, tik nežiūrėkit apačion!

Išėjau į denį, Jurgis stipriai laikė už rankos. Visas kūnas virpėjo. Prie durelių jau buvo nuleistos virvinės kopėčios. Stipriai, kaip skęstanti, įsikibau į virves. Ir pradėjau kopti aukštyn. Padariusi vieną žingsnį, paleisdavau viena ranka kopėčias ir įsikibdavau aukščiau... Pamažu kėliausi viršun.

—    Na, na, šaunuolė! Nežiūrėk apačion! Ach, tu ten mieliausiąjį palikai! Nebijok, nepabėgs mieliausias — jis už katerius atsakingas! — drąsino kažkas iš viršaus.

Kai jau denis buvo čia pat, dvi stiprios rankos paėmė mane už parankių ir akies mirksniu švystelėjo palubėn. Atsidusau. Netrukus laimingai užkopė ir mamužėlė. Apsikabinome. Ant laivo denio buvo visai ramu, jokio bangavimo. Katerius pakėlė strėlėmis. Laivas pajudėjo į Tiksį.

Tiksyje formavo paskutinį karavaną, nes netrukus galėjo užšalti upė. Garlaivis, turėsiantis traukti karavaną, vadinosi „Brusilovas. Prie jo prikabino 10 baržų, paskui laivą su kajutėmis, o jau tada mūsų kateriukus. Ėjau pasisemti gėlo vandens iš krante esančios cisternos. Lipant trapu smarkus vėjas išplėšė iš mano rankų aliumininį arbatinį. Kaip tyčia — čia, plaukiant į Janos upę, nuskendo šito arbatinio dangtis, o dabar ir pats arbatinis! Greta stovinčioje baržoje vyrai krovė kopūstų galvas. Taip užsinorėjau kopūsto! Šviežio, trapaus, patroškinto!

—    Ei, vyrukai, gal parduotumėt bent vieną galvą?

—    Gaudyk! — suriko vienas ir metė man didžiulę, sunkią galvą.

Sugavau ją ir nunešiau mamai. Netrukus iš virtuvės pradėjo sklisti troškinti} kopūstų kvapas, ir man... pasidarė bloga. „Atpratau! — pamaniau, nepagalvodama apie tikrąją priežastį.

Audra baigėsi, ir mūsų karavanas pajudėjo. Jurgis gėrė, gėrė kiekvieną dieną, gėrė visas karavanas, keleiviai ir jūreiviai, vyrai ir moterys. Įplaukus į Lenos upę, pradėjo supti. Vėl kilo vėjas. „Brusilovas“ traukė karavaną sunkiai pukšėdamas. Karavanas buvo toks ilgas, kad, nors garlaivis plaukė upės viduriu, mūsų kajutės ir du kateriukai vis dar vilkosi prie pat kranto, braukdami dugnu akmenuotas pakrantes. Kadangi mūsų laivo dugnas buvo metalinis, kajutėse kilo toks triukšmas, lyg būtume milžiniškos skardinės dėžės, ridinėjamos per akmenis, viduje. Nepakeldami tokio triukšmo, lėkėme ant denio. Abiejų katerių vairai nulūžo. Vėjas vis stiprėjo. Užsidegė barža. „Brusilovas, palikęs karavaną, nuskubėjo gesinti baržos. Deganti barža priminė mūsų svetainėje kabantį Aivazovskio paveikslą, kuriame buvo pavaizduotas gaisras laive: naktis, virš laivo tamsoje rausvais atspalviais sukasi liepsnos tarsi milžiniško jurgino žiedlapiai... Kol „Brusilovas užgesino gaisrą, karavanas, blaškomas vėjo ir bangų, susisuko, piršto storumo trosai, jungę vieną laivą su kitu, įsitempė kaip stygos. Keleivinio laivo priekyje stovėjo daug žioplių, stebėjusių gaisrą. Greta plaukiančios baržos kapitonas suriko: „Tuojau nutrūks trosas! Visi, kas norit likti gyvi, pasitraukit! Žmonės pakluso. Vos spėjo apleisti denį, trosas trūko, išmaldamas viso priekio, kur buvo raudonasis kampelis — išgertuvių vieta — stiklus. Mūsų kateriai lindo po išsikišusiu keleivinio laivo galu. Vyrai su kabliais stūmė juos kiek pajėgdami tolyn, tačiau banga lyg skiedrą švystelėjo Jurgio katerį po pakilusio laivo galu, o nusileisdamas jis sutrupino katerio viršų. Buvo aplaužytas ir kito katerio priekis, visi instrumentai dingo Lenos bangose. Jurgis su Vaide ir Kraftu surašė aktą. Jurgis pragėrė visus pinigus, liepė man pasiskolinti iš mamos. Mama atidavė jam, kiek turėjo. Pragėrė ir tuos, tada išsiuntė telegramą Jakutskan, prašydamas avanso. Vienos gyvenvietės pašte radome atsiųstus pinigus visai komandai. Ir vėl buvo už ką gerti. Man jau darėsi baisu. Jurgis, kai nusibosdavo gerti, grojo akordeonu, vyrai eidavo iš kajutės į kajutę, vieni vaišindavo, kiti vaišindavosi. Kartą į mūsų kajutę atėjo maždaug 10 metų berniukas Slavka. Jis atrodė kaip nenormalus, vartydamas akis priėjo prie Jurgio ir paprašė:

—    Dėde, duok atsipagirioti!

Jurgis nusijuokė:

—    Dar per jaunas pagiriotis! Pienu gali, o ne alkoholiu!

—    Nesišaipyk! Tėvas jau atsipagiriojo, o man nedavė. Aš be degtinės negaliu, pats matai. Na, duok dėl Dievo!

Jurgis įpylė jam taurelę, tas tik makt! Ir jau pagyvėjęs pasakojo:

—    Vakar rytą nuėjom bufetan. Tėvas paėmė čerką, pataisė sveikatą, o man neduoda. Aš jam sakau: „Duosi, bl..., atsipagiriot, ar ne? Jei ne, gerklę perpjausiu! O jis man aiškina, girdi, pinigų neturįs. O kas man darbo: tu tėvas, tai ir turi nupirkti nors vyno sveikatai pataisyti. Pasigailėjo, nupirko stiklinę vyno, tuoj linksmiau pasidarė!

Girtas vaikas čiauškėjo, o mus ėmė siaubas.

Kai prasiblaiviusių tėvų paklausėme, kaip atsitiko, kad dešimties metų sūnelis jau alkoholikas, motina atsakė:

—    Geriam, būdavo, o jis guli lopšyje ir bliauna, linksmintis trukdo. Tai aš įpilu į buteliuką atskiesto spirito, jis išgeria ir miega. Vos pradėjo šnekėti, pradėjo degtinės prašyti...

—    O ar jūs pagalvojot, kas bus, kai jis užaugs? — paklausė mama.

—    O kas bus?! Gyvens kaip ir mes. Taip dar ilgiau pratemps: nieko negalvoji, nervų negadini,— aiškino Slavkos mama.

Galiausiai, po 52 dienų praleistų kelionėje, spalio 26-ąją atplaukėm į Jakutską. Rytą prisistatėm žuvininkystės trestui. Reikėjo pereiti gydytojų komisiją. Paaiškėjo, kad aš laukiu kūdikio, ir iš darbo mane atleido. Gyvenome kateriuose. Jurgis su Vaidevučiu turėjo priduoti katerius ir eiti dirbti į Jakutsko rybzavodą.

Pradėjau vaikščioti po Jakutską ieškodama darbo.

Einu kartą gatve, žiūriu ateina Kulikovas, Janoje buvęs Jurgio viršininkas. Sustojo ir žiūri.

—    Jūratė?

—    Taip.

—    Kada atvažiavai?

—    Neseniai.

—    Ar jau dirbi?

—    Dar ne.

—    Kaip gerai! Ateik pas mus sąskaitininke.

—    Bet aš nemoku šito darbo.

—    Tu gabi mergina, susidorosi.

—    O aš ne mergina, aš ištekėjau!

—    Už ko?

—    Už Jurgio Masiulio.

—    Na ir išsirinkai!

—    Ne toks jis blogas, kaip jums atrodo.

—    Tai laukiu valdyboje, aptarnaujančioje mažąsias upes — aš ten dirbu viršininku.— Ir atsisveikinęs nuėjo.

Aš norėjau dirbti buhalterijoje. Kitą dieną nuėjau į tą valdybą. Kulikovas priėmė mane iš karto. O kai iš poliklinikos atnešiau raštelį, kad laukiuosi, jis tik nusijuokė:

—    Na ką gi, pagimdysi dar vieną jūreivį!

Mamai labai pakilo spaudimas, paguldė ją ligoninėn. Butą gavom Severnaja gatvėje, netoli mano darbo. Už sienos gyveno sulenkėję lietuviai — senis Zenčikas, buvęs Mauručių geležinkelio stoties viršininkas, grįžęs iš lagerio, jo duktė, ištekėjusi už Domeikos, ir jų mergytė. Kai įsišnekėjom, paaiškėjo, kad Domeika pažinojo Slavką Horbačevskį. Pasakiau, kad jį sušaudė, bet Domeika užprotestavo: „Gyvas! Kai jį pastatė prie sienos, tas kitas prisipažino vienas nudaigojęs tą kalinį — Slavka buvo toks girtas, kad nieko neprisiminė. Tik žilas dabar Slavka..

Jurgį vėl surietė radikulitas. Artėjo Naujieji— 1950-ieji. Susirgome gripu, be to, ėmėm viduriuoti. Kaip gydytoja sakė, „želudočnij grip“. Gydytoja išrašė vaistų, užpildė korteles ir liepė, temperatūrai nukritus, ateiti į polikliniką. Naujuosius metus sutikom lovoje. Kai jau nukrito temperatūra, abu su Jurgiu nuėjom poliklinikon. Jurgis įėjo pas gydytoją, bet netrukus seselė pakvietė mane. Jurgis sėdi, o gydytoja klausia manęs:

—    Pavardė, vardas, tėvo vardas?

—    Masiulienė Jūratė Vytautasovna,— atsakiau.

Gydytoja Aleksandrova nusijuokė:

—    Ir velnias sprandą nusisuktų, kol susigaudytų, kaip čia yra su tomis jūsų pavardėmis ir vardais. Žinot, ką čia įrašė į namus iškviesta gydytoja? Ji įrašė, kad Masiulienei J. V. skrandžio gripas, o Masiuliui Jurgiui Vladislavovičiui, tai yra taip pat J. V., skrandžio gripas ir keturių mėnesių nėštumas!

Jurgį paguldė į ligoninę, mamą taip pat. Vakarais iš darbo namo mus išvežiodavo su darbinėmis rogėmis. Po Jakutską vaikščioti buvo baisu net ir dieną. Dideliems šalčiams užėjus, čia būdavo toks rūkas, kad per žingsnį nieko neįžiūrėsi. Mieste knibždėte knibždėjo vagių ir galvažudžių. Danutė Baniulytė, kuri irgi jau gyveno Jakutske ir dirbo ligoninėje sesele, kartą mieste per rūką pamatė du pasilenkusius vyrus, besikrapštančius prie trečio, gulinčio ant žemės. Priėjusi paklausė:

—    Atleiskit, kas atsitiko? Jam bloga?

—    Bloga,— grubiai atsakė vienas.

—    Gal iškviesti greitąją?

—    Kviesk!

Danutė nubėgo vaistinėn ir, paskambinusi greitajai, grįžo atgal. Ant sniego gulėjo jau nebegyvas visai nuogas žmogus. Banditų ir pėdos ataušusios...

Dekretinių atostogų išėjau gegužės 1 dieną. Tik dabar visiems paaiškėjo, kodėl aš vis dar su vatinėmis kelnėmis, nors orai jau atšilo. Birželio 11-ąją gimė mergytė. Ji svėrė tik 2 kilogramus 200 gramų. Verutė man pasakė, kad mergytė serga sloga. Aš nesupratau, kad kūdikiui tai pavojinga. Pavadinau dukrelę Ramunėle — Lietuvos pievų gėlele. Po savaitės išmaudžiau. Susirgo mano Ramunėlė plaučių uždegimu. Atsigulėm į ligoninę. Tuo metu paaiškėjo, kad mus varo dirbti į anglių kasyklas. Vaide išvažiavo, o Jurgis pareiškė niekur nevažiuosiąs, kol šeima negrįš iš ligoninės. Susirgau mastitu. Išoperavo. Atsibudusi pamačiau, kad Ramunėlė šlapia ir sušalusi. Net karšto vandens pūslėn įpilti nebuvo, pasikėlusi marškinius, šildžiau ją savo kūnu... Ramunėlė rugpjūčio 4 dieną mirė ant mano rankų. Jasėnienė neleido man nešti karstelio, nešė pati. Jurgis ėjo apkabinęs mane, nekreipdamas dėmesio, kad žmonės žiūri. Kai neturėdavom pinigų, būdavo geriausios mano vedybinio gyvenimo dienos — Jurgis negerdavo.

Nuėjau pas Kulikovą ir pasakiau, kad mus varo į Kangalasų anglių kasyklas.

—    Ar važiuosi į Oliokminską sąskaitininke? Nes ten dirba tokia senė, kuri prie ataskaitos kino bilietus prisega.

—    Važiuosiu.

—    Tavo Jurkai išrašysiu komandiruotę, bet tegu iš karto ten ieškosi darbo, man tokie darbuotojai nereikalingi. Duosiu tau laišką, nuneši Saugumo viršininkui, aš su juo kariavau.

Daug Kulikovas turėjo fronto draugų. Per Naujuosius Metus skrido jis iš Maskvos, lėktuvas nusileido Irkutske, o ten aerodromo viršininkas — fronto draugas. Tas ėmė prašyti pasisvečiuoti bent parą. Bilietus gauti buvo labai sunku, bet draugas pasakė:

—    Štai mergina dvi savaitės laukia bilieto į Jakutską, atiduok jai bilietą, o tave rytoj įsodinsiu!

Atlėkė kontoron raudodama Kulikovo žmona:

—    Saša žuvo! Lėktuvas sudužo, o ten Saša skrido, telegramą gavau!

Kitą dieną kontoron įžengė laimingas Kulikovas. Mergaitė, kuriai jis atidavė vietą lėktuve, žuvo... Matyt, jam nelemta buvo mirti.

Nuėjau į Saugumą su Kulikovo laišku. Netrukus gavau leidimą visai šeimai vykti Oliokminskan. Tik mano mažytė Ramunėlė liko čia...

Oliokminske tuoj perėmiau darbą. Jurgis įsitaisė klube muzikos vadovu. Gyvenom kol kas kontorėlėje. Kartą einam su Jurgiu gatve, žiūrim,— priešais dvi moterys, kalbasi rusiškai, bet viena iš jų — tikrai lietuvė. Priėjom, atsiprašėm lietuviškai ir paklausėm, ar nežino, kur galėtume išsinuomoti kambarį. Tai buvo ūkinių prekių parduotuvės pardavėja Vanda Tumasonienė. Moterys nuvedė mus pas našlę su 5 vaikais. Išsinuomojom mažytį kambarėlį, kuriame dvi lovos netilpo — mama nakčiai klodavosi ant grindų. Prie mūsų šeimininkės Skorobogatovos namo dar stovėjo mažas namelis, taip pat jos nuosavybė. Ten gyveno vyras ir žmona girtuokliai. Kai paklausėme, kiek jai tie žmonės moka nuomos, moteriškė atsakė, kad nieko, nes tame namelyje niekas nenorįs gyventi — mat prieš porą metų ten mirė jos uošvis, sirgęs raupsais. Visi aplinkiniai tai žinojo ir bijodavo net pro šalį eiti, kad neužsikrėstų. Prie Viliujaus upės buvo raupsuotųjų kolonija, bet uošvis ten nesutikęs važiuoti, sakė, norįs mirti savo name. Skorobogatova ant medinės ližės paduodavo jam duonos, šutintų bulvių, įpildavo iškištan ąsotin vandens. Tą ližę sanitarai sudegino kartu su mirusiuoju. Bijojau ir aš artintis prie to namelio ir prie jo gyventojų.

Jurgiui direktorius leido persikraustyti į prie klubo (buvusios cerkvės) — vienintelio mūrinio namo visame Oliokminske — prilipintą kaip kregždės lizdas namelį. Ten jau gyveno Algis Pupalaigis su žmona Liuba, kurią susirado gulėdamas Jakutsko psichiatrinėje ligoninėje. Vaikų jie neturėjo. Algis grojo smuiku, akordeonu, piešė ir buvo neblogas aktorius. Liuba dirbo ligoninėje kasininke. Mūsų kambarys nuo virtuvės buvo atskirtas tik dekoracijomis, be durų.

Atėjo ruduo. Upė užšalo ir sukaustė nespėjusį iki Jakutsko nusigauti karavaną. Prigužėjo pilna kontorėlė karavano darbuotojų. Ką daryti? Viršininkas tada buvo nedidukas, pagyvenęs, kadaise kapitonu dirbęs rusas Vasilijus Gomziakovas. Pas vietinius nusamdęs porą namų, įkurdino viename vyrus, kitame moteris. Komandos pradėjo dirbti remonto darbus. Būtinai reikėjo arklio, nes visame Oliokminske nebuvo nė vienos mašinos, viską perveždavo arkliais. Arkliai čia buvo normalūs, ne tokie kaip prie Janos — maži, ilgom vilnom. Pirkti arklį neturėjom teisės. Pasiūliau Gomziakovui „aferą” — vienas kolūkis dar buvo neatsiskaitęs su mūsų kontora už šieno pergabenimą, tad galėjom susitarti su pirmininku, kad jis už tą kainą duos mums arklį, kurį nurašys kaip vilkų sudraskytą. Taip ir padarėm — panaikinom abi sąskaitas ir turėjom arklį. Tik nežinojau, kaip jį užpajamuoti, nes reikėjo pirkti šieną ir samdyti arklininką—vežėją. O kaip mokėti už šieną ir arklininkui, jei arklio nėra! Tada sumaniau parašyti laišką trestan — esą rudenį mūsų viršininkui prapuolė karvė, manydamas, kad miškuose paklydo, viršininkas eidavo jos ieškoti ir netyčia sutiko klajojantį arklį; parsivedė namo, parašėme skelbimą laikraštin, tačiau niekas neatsišaukė... Iš tikrųjų, tokį skelbimą buvome davę, nes žinojome, kad niekas neatsilieps. Iš Jakutsko gavau vyriausiojo buhalterio įsakymą: arklį užpajamuoti kaip „iš pelno. Taip oficialiai įsigijom arklį, o aš sėkmingai pradėjau tarybinę apgaudinėjimo mokyklą.

Mūsų kontora nebuvo pritaikyta tokiam dideliam būriui aptarnauti. Užplūdo tiesiog masė žmonių: be laivo komandos, kiekvienoje baržoje buvo škiperis ir matrosas. Škiperiai buvo vyrai, o matrosais dažniausiai pasiimdavo moterį, kuri ir išvirdavo, ir išskalbdavo, ir, reikalui esant, virvę krantan išmesdavo, na, ir škiperiui „kojas pašildydavo“. Viena iš įžymybių buvo matrose Roza Šakirova, tikrai šlykšti merga. Pradėjo komandos dalyviai nešti man ligonlapius. Aš juos visus apmokėjau, nes nežinojau, ką reiškia diagnozė „Ostraja gonorėja ir „Liuist“. Staiga iš Jakutsko atvažiavo senukas vyriausiasis buhalteris ir, vos įėjęs, puolė rėkti:

— Kodėl sifilitikams nedarbingumo lapelius apmoki?!!

Paaiškinau, kad aš nesuprantu, ką reiškia toji diagnozė, be to, ir nežinojau, kad nedarbingumo lapeliai sergantiems venerinėmis ligomis neapmokami.

Rozą atleido už amoralų elgesį. Iš darbo eidavau namo nekišdama rankų nei į kišenes, nei į pirštines, o parėjusi puldavau mazgotis rankas. Nuo to laiko ir dabar, grįžusi iš miesto, pirmiausia gerai nusiplaunu rankas, nes man atrodo, kad jos aplipusios baisių bakterijų.

Jurgis vis dar dirbo klube, gyvenome ten pat. Gavome Kulikovo laišką, kad, mirus buhalteriui, nėra kam parengti metinį balansą, todėl jis kviečiąs iš visų prieplaukų buhalteres į talką. Pas mus laikinai dirbo jauna rusiukė Kalerija, jai ir palikau savo darbą, pamokiusi, kaip ką daryti. Prieš Naujuosius Metus išskridau Jakutskan. Naujuosius sutikau su Jasėnais, pas kuriuos buvau apsistojusi.

Atšventusi su visu kolektyvu Kovo 8-ąją, su pirkiniais grįžau namo. Už komandiruotpinigius nusipirkau medžiagą sau sijonui ir Jurgiui kostiumui. Pirmam kostiumui Sibire. Medžiaga buvo nukainota, kaip tada vadinosi,— trofėjinė. Geras, „carskas“ siuvėjas pasiuvo jam kostiumą, tik labai jau liemenuotą, kaip caro karininko.

Jurgis, sutikęs mane aerodrome, pasakė, kad mūsų kaimynus — Algį ir Liubą — vėl išgabeno psichiatrinėn ligoninėn. Gyvenome dabar vieni. Persikraustėm į Pupalaigių kambarį. Aš pradėjau vakarais karščiuoti. Ligoninėje nustatė maliariją. Sirgau ilgai, ėmė šlubuoti širdis, ir pavasarį nutariau mesti darbą. Vasarą išeidavom su Jurgiu už miesto, kaitindavomės ant uolų Lenos pakrantėje ir maudydavomės. Maudydavomės su baltiniais, bet važiuojantys pro šalį ūkininkai vis tiek mus apkeikdavo— esą begėdžiai, maudosi kartu vyras ir moteris! Aš dirbau sąskaitininke vaikų darželyje, paskui perėjau į klubą kasininke. Vasarą kaimynės ėmė kalbinti važiuoti uogauti. Upės Oliokmos pakrantėse buvo daugybė serbentų. Pasikinkę arklį, pasiėmę nedidelę baržą, patraukėm Oliokma prieš srovę. Arklys traukė mūsų laivą eidamas krantu. Sustojom kolūkyje prie karvidžių. Čia buvo baisi netvarka — purvynas kieme, netvarkingos rusės melžėjos, ant tvorų pilki, su pridžiūvusio mėšlo gabalais skudurai, vadinami šluostukais. Prie karvių spenių, kurios valkiojosi visur, niekieno neganomos, buvo pridžiūvęs ne tik mėšlas, bet ir gabalai šieno. Nepirkome čia pieno— kaip tokį gersi?! Plaukėme toliau, vėl pamatėme karvių bandas — vadinasi, netoliese yra ferma. Kai pamatėme pakrante vaikščiojančias jakutes, nenorėjome nė sustoti — jei jau rusės buvo tokios nešvarios, tai ką kalbėti apie jakutes. Tačiau kaip nustebome, pamatę iki žvilgesio nušveistus ir apvožtus bidonus, baltutėlius šluostukus ir marlės gabalus košimui, jaunos jakutukės buvo apsivilkusios sniego baltumo chalatais. Paprašėme parduoti pieno. Įpylė visiems po puodelį, bet pinigų neėmė. Štai tau ir „laukinės“ jakutės!

Plaukiant pamatėm ant kranto stovinčią negyvenamą trobą be langų. Nutarėm čia apsistoti nakvynei. Aplink trobą buvo tvora iš ilgų karčių, dar geri varteliai. Priėjom prie išdaužytų langų, žvilgtelėjom vidun ir nustėrome: ant grindų, susisukusios į spyruokles, galvomis lingavo stambios juodos gyvatės. Vyrai čiupo lazdas ir ėmė jas daužyti. Gyvatės, atsispirdamos uodegomis, šoko per langus lauk. Kurios spėjo iššokti, dingo krūmuose, o kitas vyrai sukabino ant tvoros karčių. Nakvynės čia su tomis lieknomis kaimynėmis nepageidavo nė vienas iš mūsų. Pernakvojom baržoje. Anksti rytą keliavome toliau, kol pasiekėme uogynus.

Parsivežėm po 4 pilnus kibirus stambių raudonųjų serbentų. Jurgis pasitiko ir padėjo parnešti. Artėjo ruduo. Kartą nuėję miškan pamatėm daugybę raudonviršių. Taigi prisivirėm uogienės, prisiruošėm grybų, mama grūzdų prisūdė visą statinę ir nusipirko paršą. Vaide grįžo iš Kangalasų ir samdė su mama kambarį. Jis draugavo su Izolda Reklaityte, lakūno Reklaičio dukterėčia, puikia mergaite. Labai norėjau, kad jiedu apsivestų, tačiau kai kartą apie tai užsiminiau, Vaidevutis pasakė:

— Man nereikia gražuolės žmonos, aš vesiu tokią, į kurią niekas nesikėsintų. Gana jau Zakarevičių Genę Banys nujojo iš panosės!

Ištekėjo Izolda už ruso.

Kiekvieną vakarą abu su Jurgiu sėdėdavom klube,— aš vienam gale pardavinėjau bilietus, Jurgis kitam gale ant scenos grojo. Artėjo Naujieji 1952-ieji. Klube rengėme karnavalą. Aš vadovavau šokių rateliui, išmokiau vietines mergaites šokti suktinį, kepurinę ir kitus lietuviškus šokius. Mama iš maišų pasiuvo mums sijonus, kuriuos dažais sulangavo, iš baltos medžiagos pasisiuvom palaidinukes, kurias raudonu pieštuku išmarginau tautiškais raštais, pasidarėm ir karūnėles, apmezgėm jas, iš šermukšnių uogų susivėrėm lyg ir gintarinius karolius... Šokome ir „Mėlynąjį valsą“, kuris taip vadinosi tik dėl to, kad marlines sukneles nudažėme mėlynu rašalu. Visi dirbome iš širdies, be jokio užmokesčio, nelaukdami jokio atpildo. Karnavalo kostiumams premijuoti direktorius išskyrė 175 rublius. Mano kostiumas — politinė kaukė „Dva poliusa“ — vėl laimėjo I vielą, gavau 100 rublių.

Atėjo metas gimdyti. Gimė vėl dukrelė. Kai atnešė maitinti, net nustebau — mergytė buvo visai tokia pat kaip Ramunėlė. Jurgis buvo išvažiavęs su agitbrigada, ir iš ligoninės mus parsivedė mama. Pirmą naktį ji pas mane ir nakvojo. Atsibudau nuo baisios perkūnijos, mama mane pasiguldė prie savęs ant žemės, uždengė langą. Rytą mane ėmė krėsti šaltis, pakilo temperatūra, visa drebėjau, negalėjau net maitinti. Gydytoja pasakė, kad tai maliarijos priepuolis. Kai pasveikau, Jurgį iškvietė Sauguman ir liepė ruoštis į miškų darbus.

— Jau pamatė, kad pradedame žmoniškai gyventi, todėl ir neduoda ramybės,— pasakė Jurgis. Nepavyks! Dabar jau leidžia pas gimines važiuoti.

Jo tėvas su Gasiūniene gyveno Sangaruose, kur buvo anglių kasyklos. Ir išsirūpino Jurgis leidimą mums išvykti pas tėvą. Dviejų savaičių dukrelės laukė sunki ir ilga kelionė. Pirmiausia reikėjo ją pakrikštyti. Surengėm atsisveikinimą ir kartu krikštynas. Kunigu pabūti pasisiūlė Bložienė, ne vieną lietuvių kūdikį ji jau buvo pakrikštijusi. Ramunėlę Jakutsko ligoninėje prieš pat mirtį pati pakrikštijau, Jasėnienės pamokyta. Norėjau dukrelę pavadinti Danguole, tačiau Jurgis nesutiko, tada parinkau jai mylimos tėvelio sesers, mano tetos Danutės vardą. Krikšto mama buvo Tumasonienė, krikšto tėvas — Vaide. Bložienė atsinešė ant siūlo parištą aliumininį medalikėlį (tokį pat ir Jasėnienė Ramunėlei krikštyti davė) ir užkabino ant suvystytos dukrelės kakliuko. Tumasonienė padovanojo didelę celiulioidinę lėlę, Vaide atnešė senoviškus gintarinius karolius, kuriuos, aišku, nupirko mamužėlė.

Pirmą valandą nakties atpūškėjo garlaivis ir mes, atsisveikinę su mama ir Vaide, išplaukėme. Mane nuvedė į motinos ir vaiko kambarį, kuris jau buvo pilnas mamyčių ir vaikelių, tačiau su tokiu mažu niekas nevažiavo. Visos lovos buvo užimtos, tad mudviem su Danute teko įsitaisyti ant grindų. Taip mano dviejų savaičių Danutė praplaukė laivu Lenos upe apie 3 tūkstančius kilometrų.

Pagaliau pasiekėme Sangarus. Niekas mūsų nepasitiko, nes tiksliai nežinojo, kada garlaivis atplauks. Žmonės tuoj parodė baraką, kuriame gyveno tėvas su Gasiūniene. Gasiūnienė mus sutiko nelabai džiugiai, supratau, kad mūsų čia niekas nelaukia. Tėvas išlaikė du Gasiūnienės vaikus — Danutę ir Aliuką. Kitą dieną Jurgis išėjo ieškotis darbo. O man Gasiūnienė liepė nukasti bulves. Aš tik paklausiau, ar man nieko neatsitiks — juk dar tiek nedaug laiko praėję po gimdymo. Gasiūnienė tik nusijuokė, girdi, kaime moterys šieną grėbdamos pagimdydavo ir toliau grėbdavo, o čia tik su kastuvu žemę kapstyti! Kasiau, o strėnas vis labiau skaudėjo, tačiau per porą dienų darbą pabaigiau ir bulves surūšiavau. Stambesnes palikome vėlesniam laikui, o mažytes turėjom valgyti dabar.

Jurgį priėmė į anglių kasyklą dispečeriu. Aš su mažu vaiku sėdėjau namie. Danutė buvo tokia rami, kad tėvas priėjęs žiūrėdavo į ją ir klausdavo: „Ar tas jūsų vaikas gyvas?“ Paprastai ji gulėdavo mediniame lagamine, tik kai reikėdavo išnešti į lauką, perkeldavau ją į fanerinę dėžę nuo sviesto ir padėdavau ant palangės.

Gyventi visiems kartu nesisekė. Galiausiai Jurgiui davė kambarį barake ant kranto, kur ir persikraustėm. Virtuvė buvo bendra trims kambariams, kurių kiekviename gyveno po šeimą. Tačiau tai buvo tikras rojus — iš elektrinės didžiuliais vamzdžiais, apvyniotais veltiniu, tekėjo karštas vanduo, kuris šildė radiatorius! Be to, su kibirais parsinešdavom karšto vandens. Atrodė, geriau nė būti negali. Grindis, nedažytas, kaip ir rusės, plaudama gremždavau peiliu, taip pat stalą ir suolus. Mirus Ramunėlei, labai bijojau netekti Danutės, tad nutarėm su Jurgiu, kad aš sėdėsiu namie ir siuvinėsiu. Tada siuvinėtos suknelės buvo labai madingos, ir aš užsidirbdavau daugiau negu kur nors kontoroje. Jurgis perėjo dirbti ekspedicijon sandėlininku. Viršininkai dažnai ateidavo pas mus skaniai pavalgyti, kaip jie sakydavo. Šioje gyvenvietėje sutikome tetą Kamą Vaitkevičienę, ji dirbo ligoninėje sesute. Čia gyveno ir Jurgis Gasiūnas su šeima, ir Jadzė su dukryte Zoja. Jos vyras, pasirodo, žuvo, čia ji susidėjo su senu gruzinu, buvusiu režisierium. Kryželį buvo vėl pardavusi... Gyveno ten ir Daugių šeima. Teodoras dirbo valgykloje vyriausiuoju buhalteriu ir kvietė mane dirbti kalkuliatore. Tačiau aš labai bijojau atiduoti Danutę darželin, nes dirbdama Oliokminske sąskaitininke mačiau, kokia ten mažylių priežiūra.

Kadangi Jurgio draugai dažnai ateidavo į svečius ir reikėdavo duoti išgerti, virdavau „braškę“— kai vienas trilitris stiklainis artėdavo prie pabaigos, paruošdavau kitą. Kam nors atėjus nereikėdavo bėgti parduotuvėn, be to, pigiau kainuodavo.

1953-iuosius sutikom namie — susirinko Jurgio viršininkai ir draugai. 24 valandą sutikę Siaurės Naujuosius, po 6 valandų dar kartą sutikome lietuviškus.

Artėjo vasara. Jurgis pasidarė baidarę ir, nusinešę paupin, visi trys plaukiodavom. Liepos 31 dieną Danutei suėjo metukai. Augo ji sveika, graži mergytė, visų mylima. Pradėjau dirbti valgykloje pas Daugį, tačiau, kai mes su juo kalbėdavom lietuviškai, sąskaitininkė Valia tiesiog šėldavo — pasirodo, ji buvo įsimylėjusi Teodorą ir, nesuprasdama apie ką mes šnekam, netverdavo savo kailyje. Perėjau dirbti į prekybos kontorą buhaltere. Danutę iš pradžių nešdavau pas Alijošienę, kuri turėjo tokio pat amžiaus mergytę Gailutę, paskui — pas Piliponienę. Piliponienė buvo labai sąžininga senutė. Iš rusės, kuri gyveno su dukterim, aš pirkdavau ožkos pieną. Kartą jai pasakiau, kad joms tikriausiai gera dviese gyventi, o ji man su skausmu atsakė: „Kas čia gero?! Prieš dvejus metus užgriuvo penktoji šachta ir palaidojo keturis sūnus ir vyrą.. Piliponienė iš likusio pieno tai varškytę padarydavo, tai blynelį iškepdavo. Atvažiavo Vaide su mama ir apsigyveno kitame barake. Buvo ten dvi lietuvaitės Dailidytės, mes pradėjom jam piršti Birutę, tačiau brolis pradėjo draugauti su Maryte.

Dariau revizijas, kai kam padėdavau parengti ataskaitas. Parduotuvėje jau gavau nusipirkti gražų importinį megztuką ir berankovę Jurgiui. Nusipirkau net kilimėlį, tiesa, jis buvo nebrangus, bet gražus — su rožėmis ir žibuoklėmis juodame fone. Žodžiu, praturtėjau, įsigijau paltą ir net pasidariau pusmetinį sušukavimą. Tik žmonės čia vis keitėsi — vieni atvažiuodavo, kiti išvažiuodavo, dar kitus pasodindavo, kasdien girdėdavom pasakojant vieną už kitą baisesnes istorijas. Ramiausi buvo lietuviai, gruzinai ir armėnai.

Atvyko naujas Elektros stoties viršininkas Viktoras Nerušas su gražuole žmona Elena Venjaminovna, kaip Danutė ją vadindavo — Vitaminovna. Vitaminovna dirbo su manim kontoroje, mudvi susidraugavome, o Viktoras priėmė dirbti daug lietuvių, nors už tai ne kartą gavo pylos iš Saugumo: „Tegu tremtiniai anglis kasa, o ne po cechus bimbinėja!“

Jurgio tėvas vis sunkiau sirgo, jam padarė operaciją. Tada dar buvo didelė naujiena penicilinas, jo galėjai gauti tik pas spekuliantus. Kadangi pusseserė Verutė dirbo Jakutsko ligoninėje, tai gavo šių vaistų ir atsiuntė kateriu. Tėvas pasitaisė ir vėl ėmė dirbti anglių kasyklų kontoroje ekonomistu. Susirgo ir mama. Jakutske jai amputavo krūtį. Viskas baigėsi laimingai, mama pasveiko, ir gyvenimas vėl ėjo sena vaga. Vaidevutis vaikščiojo pas Marytę Dailidytę ir jau buvo panašu, kad sulauksime vestuvių.

Artėjo dar vieni Naujieji Metai— 1954-ieji. Paruošiau vaišes, o pati išėjau baigti revizijos. Jurgis priiminėjo svečius, aš vos spėjau grįžti su kurantų dūžiais. Taip praėjo 1953-ieji metai, atnešę daug vilčių, nes mirė Stalinas. Prisimenu, tada vienos lietuvės laikinas vyras gruzinas pakvietė pas save švęsti Kovo 8-osios, bet mes atsisakėme, nes bijojome — ką žinai... Tada gruzinas pasakė:

—    Ateikit, nedainuosim. Išgersim už jo amžinatilsį — Stalinas buvo vyrukas oho! Jis visus rusus nuvarė iki ubagystės. Ar žinai kodėl? Ogi todėl, kad jie užgrobė Gruziją... Bet nieko neišėjo — jie stimpa iš bado, o mes, gruzinai, gyvenam ir gyvensim!

Taigi metai pasibaigė, o lemtingų permainų nebuvo.

Artėjo vasara. Vaide pasisakė vedąs Marytę. Aš suruošiau vestuves, net cepelinų išviriau. Rusai, kurie buvo tose vestuvėse, valgydami cepelinus, stebėjosi:

—    Kokie skanūs agurkėliai! Pas mus tokių nedaro.

Netrukus brolis su Maryte išvažiavo į Jakutską. Ten jis pradėjo dirbti Pionierių rūmuose aviamodelizmo būrelio vadovu.

Atėjo dar viena žiema. Jurgio tėvas vėl pasijuto blogai. Mamai irgi atsirado naujas gūželis. Gavę komendanto leidimą, abu išskrido Jakutskan. Liūdnai atsisveikinau su mama, abejojau, ar dar ją pamatysiu. Tėvas ramino, apskritai jis man buvo labai geras, niekada nepasakė nė vieno blogo žodžio.

Nelinksmas buvo 1955-ųjų sutikimas. Mama parašė, kad jos reikalai neblogi, gyvena pas Vaidę, tačiau Jurgio tėvui nustatė labai išplitusį vėžį. Jurgis gavo telegramą, kad ligonis silpnėja. Jurgio brolis Algis jau gyveno Bijske. Viršininkas išrašė Jurgiui komandiruotę: jis turėjo atgabenti traktorius ir kartu galės aplankyti tėvą. Tėvas mirė tą vakarą, kai Jurgis, atsisveikinęs su juo, išvažiavo namo. Palaidojo jį Gasiūnienės vaikai, niekam nepranešę, greta Ramunėlės.

Kartą Jurgio viršininkas pasiūlė man pereiti dirbti buhaltere į ekspediciją. Atlyginimas ten trečdaliu didesnis ir dar mokėdavo priedą už tai, kad gyveni ir dirbi lauko sąlygomis. Tik reikėjo palaukti, kol atvyks ekspedicijos vyriausiasis buhalteris. Tuo metu gavome pranešimą, kad bus išduodami pasai, reikia tik nusifotografuoti. Ir štai pasai jau kišenėse! Dar komendantas pranešė, kad galime laisvai važinėti po Jakutiją. Kokia laimė! Bet, geriau pagalvojus, o kur važinėsi po Jakutiją? Nebent Jakutskan. Bet kur ten gyvensi? Reikia pabrėžti, kad darbą gauti nebūtų buvę sunku: užtekdavo pasakyti, kad esi lietuvis — ir durys visur atsiverdavo. Lietuviai garsėjo darbštumu, sąžiningumu, pareigingumu.

Kartą, nuėjusi valgyklon, pamačiau vyriškį, labai panašų į Krestuose buvusį revizorių Sašą lliušenką, kuris nuolat mane kalbindavo, šokiuose šokdindavo, o Jurgis man jo raštelius perdavinėdavo. Saša atvažiuodavo iš Jakutsko, kur gyveno su žmona ir dviem sūnumis. Dabar tas vyriškis persmeigė mane žvilgsniu. Supratau, kad tai tikrai Iliušenka. Netrukus paaiškėjo, kad jis ir yra vyriausiasis buhalteris. Kai Jurgis tai sužinojo, nelabai norėjo, kad aš eičiau dirbti Iliušenkos pavaldine. Aš ir nesiveržiau. Dar po poros dienų Jurgis pasiūlė apskritai iš čia išvažiuoti. „Važiuojam į Altajaus kraštą, pas Algį“,— pasakė jis. Sutikau. Vakare nuėjau paštan ir radijo bangomis pasikalbėjau su mama. Išgirdusi mano balsą, ji pravirko. Po kelių dienų gavome jos laišką, adresuotą Danutei. „Mylima Danutėle, jei važiuosi iš Jakutijos, nepalik manęs vienos, pasiimk ir mane, labai prašau“,— rašė mama. Supratau, kad pas marčią jai ne pyragai. Gavom ir Vaidevučio laišką: „Dėl Dievo meilės, pasiimk mamą, ji griauna mūsų šeimyninį gyvenimą“. Kartą Jurgis man buvo pasakęs: „Rinkis su kuo gyventi: su manim, ar su mama!“ Aš ramiai atsakiau, kad mama yra mama ir aš negaliu rinktis, tegu renkasi jis. Tuo pokalbis baigėsi, ir Jurgis daugiau prie jo negrįžo.

Pradėjom ruoštis kelionei. Atpūškavo garlaivis, susikrovėm savo mantą į baržą ir išplaukėm. Po poros dienų pasiekėm Jakutską. Su ašaromis sutiko mus mama. Ji prašė nepalikti jos. Nuraminau. Kitą dieną nuėjom į Saugumą, parašėm pareiškimus, kad norim išvažiuoti į Altajaus kraštą, Bijsko miestą, pas Jurgio brolį, ir kad norim pasiimti mano mamą. Liepė ateiti po savaitės. Apsigyvenom klube. Mama rengėsi kelionei. Ji nusivedė Danutę į pirtį. Einant namo, mama paklausė:

—    Danučiuk, ar valgysi ledų?

—    Aš, močiute, nei sniego, nei lietaus, nei ledų nevalgau,— atsakė vaikas, kuris ne tik ledų, bet ir saldainių skonio nežinojo.

Po savaitės nuėję Sauguman gavome leidimą vykti į Altajaus kraštą. Mes džiūgavome. Nuo Altajaus jau ne taip toli mūsų Lietuva, gal galėsime nors trumpam nuvažiuoti, aplankyti savo artimuosius, likusius gyvus!

Verutė jau buvo ištekėjusi už Algirdo Čarneckio. Jie mus išlydėjo. Susikrovėme mantą į garlaivį. Kadangi bilietus pirkom pačius pigiausius, tai mūsų vietos buvo triume ant gultų. Garlaivyje buvo ir daugiau tautiečių — kapstėsi lietuviai, kaip kas išmanydami, vis toliau nuo prakeikto Ledinuotojo vandenyno, kad tik arčiau prie gimtųjų namų.

Stalinui mirus, buvo paskelbta amnestija: paleido iš kalėjimų sukčius ir vagis, bet nepaleido sąžiningų žmonių, vadinamųjų politinių, iš kurių mažai kas apie tą politiką tenutuokė. Daug amnestuotųjų plaukė su mumis. Mes jų bijojom, net lietuviškai nekalbėjom, nes nežinojom, kaip į tai reaguos aplinkiniai keleiviai. Danutė irgi kalbėjo rusiškai, nes jai taip buvom įsakę. Tik retkarčiais tylutėliai paklausdavo:

— Močiute, ar dar negalima lietuviškai?

Ant rankos buvau užsisegusi sugedusį auksinį mamos laikrodėlį, labai bijojau, kad vagys jo nenuplėštų, todėl ranką užsibintavau. Pinigus įsiuvau į rankšluostį, o juo — lyg gorsetu — apsijuosiau pilvą. Greta manęs gulėjo amnestuotasis skaudamom kojom. Jo bendrai paduodavo jam valgyti. Žmogus sakėsi norįs nuo tos gaujos atsiskirti, norįs gyventi ramiai ir sąžiningai, tačiau dabar jis priklausąs nuo visos gaujos, kuri jį maitina, o grįžęs pas namiškius stengsis kur nors išvažiuoti, tik bijąs, kad tai bus labai sunku padaryti, nes lagerio draugai nelabai nori išleisti iš savo akiračio, traukia į naujus nusikaltimus.

Kokią valandą stovėjom Oliokminske, Danutės gimtinėje. Jurgis pasimatė su kai kuriais buvusiais draugais — jie apgailestavo, kad mes išvykstam.

Pinigų turėjom nedaug, todėl Jurgis negėrė. Kaimynai, kai baigdavo degtinę ir pinigus, gerdavo arbatžolių užpilą, paskui slankiodavo apduję, pajuodusiais dantimis. Tačiau vos laivas sustodavo kokiame nors miestelyje, vienas iš mūsų kaimynų, kelnes ir marškinius susirišęs diržu, suvyniojęs laikraštin, šokdavo vandenin, išlipdavo į krantą, apsirengdavo ir dingdavo miestelyje. Kai laivas rengdavosi plaukti toliau, atsirasdavo. Susėdę visi dalydavosi pinigus, valgė ir gėrė grobį.

Pagaliau pasiekėme Ust Kutą. Geležinkelio stotis vadinosi Lena. Čia ir laukėme traukinio. „Lena — Taišetas“ buvo ką tik nutiestas geležinkelio ruožas, dar nepriimtas eksploatuoti. Traukinys pajudėjo, važiavome iš pradžių per kalnus, paskui per taigą, šlapią baisią taigą. Jau temo, kai prasidėjo lageriai — buvo matyti tik sargybinių būdelės, vienos apšviestos, o kitų dunksojo tamsūs siluetai, prožektoriai buvo nukreipti į aukštas, spygliuotų vielų tvoras. Palydovas užrakino vagonų duris. Išgirdom šaudymą, šunų lojimą, bijojau net pajudėti, tačiau sėdėti prie lango irgi buvo baugu, tai atsiguliau ant sėdynės. Traukinys važiavo pamažu, matyt, ne visai baigtas buvo kelias. Kaip žmonės pasakojo, jis važiuodavo tik tada, kai atplaukdavo iš Jakutsko garlaivis, o atgal leisdavosi, kai prisirinkdavo keleivių, užsiverbavusių šiaurėn. Matyt, kaliniams tai buvo vienintelis būdas pabėgti. Man atrodė, kad traukinys važiuoja ne bėgiais, o kaulais. Ką gali žinoti, gal ir tėvelio kaulais stuksendami rieda traukiniai. ..

Atvažiavome į Taišetą. Čia turėjom nusipirkti bilietus, o paskui nukakti į kitą stotį. Tačiau čia ką tik buvo praėjusios liūtys, mieste telkšojo toks baisus purvynas, kad mašinos nevažinėjo. Bilietų laukė daugybė žmonių, pilnas patvorys, laukė savaites. Vaikščiodavo su arbatiniais virinto vandens, kas kur ką nusipirkdami pavalgydavo. Laimė, lauke buvo labai šilta. Staiga pamačiau, kad viena moteris nešasi bilietus. Paklausiau, kur ji juos gavo — juk kasa uždaryta. Moteris paaiškino, kad su mažais vaikais vaikų kambaryje gali gauti bilietus kad ir šiai dienai. Nulėkiau į vaikų kambarį. Iš tiesų, ten sėdėjo moteris su bilietais. Pateikiau pasus, Danutės gimimo liudijimą ir gavau tai pačiai dienai bilietus į Bijską. Jurgis atsivarė sunkvežimį, susikrovėm savo mantą ir šiaip taip nusikalatojom į kitą stotį. Kol viską sunešėm į peroną, išsimaknojom purve iki ausų. Atvažiavo traukinys ir mes sulipom į savo kupė. Tai buvo tikras kupė, tokiame ir aš nebuvau važiavusi — kiek teko Lietuvoje važinėti, tai tik sėdimuosiuose vagonuose. Virš minkštų suolų buvo pritvirtinti ilgi veidrodžiai, o mes tokie purvini, kad net nepatogu čia sėdėti. Puolėme tvarkytis.

Traukinys pajudėjo. Išsimiegojom puikiai, nors patalynę paėmėm tik vieną — Danutei. Rytas buvo labai gražus. Pro langus slinko pievos, o pievose — gėlės. Mama, pamačiusi žydinčias ramunes, pasakė:

—    Danučiuk, žiūrėk, kokios nuostabios gėlytės!

—    Ant šitų gėlyčių, močiute, šikt negalima,— atsakė Danutė.

—    Dieve, ką jūs padarėte su tuo nekaltu kūdikiu! — suaimanavo mama.

Ir štai Novosibirskas. Nauja, graži, kelių aukštų stotis. Čia paskutinįsyk persėdom — į traukinį, einantį Bijskan.

Ir pagaliau tikslas pasiektas. Jurgio brolio Algio žmona Vida mus sutiko. Džiaugėmės vėl pasimatę. Dabar abi buvome Masiulienės — brolienės. Jos tėvas jau buvo pasistatęs namą, kuriam dar reikėjo įrengti antrą aukštą. Ten mes ir įsikūrėm. Bijsko laikraštyje perskaitėm pranešimą, kad Viliujaus ekspedicija, ta, kur dirbo Jurgis ir kur aš rengiausi pereiti, atrado deimantų. Vadinasi, visi darbininkai ir tarnautojai gavo didžiules premijas, Jurgis dėl to labai krimtosi. Pradėjau ieškotis darbo. Jurgis vėl įsitaisė viršila kateryje. Plaukiojo Obės ir Bijos upėmis, tada jis ir pamatė Kamenyje, kolūkiečių užeigoje, mūsų su Rimantu piešinius. O aš vienoje skelbimų lentoje perskaičiau, kad statybos ir montavimo trestui reikia buhalterio. Pasiėmusi charakteristikas ir dokumentus, nuėjau pas viršininką. Jis pavartė mano darbo knygelę ir pasidomėjo, kodėl taip važinėju iš vienos vietos į kitą. Atsakiau, kad buvau priversta. Charakteristikų net nežiūrėjo, pasakė, jog geriausia charakteristika — tai, kad esu lietuvė. Ir dar paklausė:

—    O daugiau nebevažinėsit?

—    Jeigu išleis į Lietuvą, nepasiliksiu nė minutės!

—    Jeigu išleis, nelaikysiu nė minutės!

Kitą dieną pradėjau dirbti. Tekdavo sėdėti ir laukti, kol atveš kokias nors detales. Ant mano stalo gulėjo sąrašas detalių, kurias reikėjo atrinkti trestui. Aš atrinkdavau reikiamas detales, išrašydavau sąskaitas ir paskambindavau tresto tiekėjui, kad atvažiuotų pasiimti. Ir vėl sėdėdavau be darbo. Paprašiau vyriausiojo buhalterio, kad duotų ką nors dirbti. Ėmiausi padėti merginai, išrašinėjančiai sąskaitas traktorių detalėms.

Ir štai vieną kartą atėjo viršininkas, susodino visus ir perskaitė atvirą laišką, kuriame buvo demaskuojami juodieji Stalino darbai. Viršininkas liepė valytojai nukabinti Stalino portretą. Valytoja bijojo ir nejudėjo iš vietos. Tada jis pats atsistojo ant kėdės, nukabino ir išnešė sandėliukan.

Prie geležinkelio stoties stovėjo Stalino figūra. Atvažiavo su sunkvežimiu vairuotojas, užrišo virvę jai už kaklo, įjungė variklį ir nuvilko paminklą į šiukšlyną. Žmonės ėjo, garsiai keikdami buvusią saulę, mūsų mokytoją.

Mes vis dar gyvenome ne visai įrengtoje pašiūrėje. Prieš Kalėdas patalpą išbaltinau. Jau stovėjo krosnis. Jurgis su Vidos tėvu sudėjo grindis. Duris senukas pavogė iš statybos, Jurgis jas atnešė ir įstatė. Algirdas buvo labai sąžiningas, niekas negalėjo jo priversti vogti. Jis mūrijo sienas, statė krosnis, viską darė pats, negailėdamas jėgų, bet sąžiningai. Atvažiavo Vidos brolis Vytukas. Aš jį buvau mačiusi kokių 12 metų, o dabar prieš mane stovėjo labai gražus jaunas vyras. Jis mokėsi Barnaule institute. Po kurio laiko jis atsivežė mergaitę Romutę ir pasakė, kad tai jo žmona. Danutė pirmoji ją pavadino ponia Romute. Pavasarį Danutė susirgo skarlatina. Mama su ja atsigulė infekcinėn ligoninėn. Žaliu tepalu seselė pirmiausia tepdavo mamą, paskui mama — Danutę, o Danutė — lėlytę.

Bijske buvo du cukraus fabrikai, tačiau cukraus, jei ir gaudavom nusipirkti, tai tik milicijos kiemo kioske. Beje, jis buvo gabalinis, išfasuotas Panevėžyje. Įdomu, ar tai buvo lietuviškas cukrus, ar — esant neapsakomai to laiko tvarkai — Bijsko cukrus buvo siunčiamas fasuoti Lietuvon? Buvo ten ir sviesto gamykla, tačiau sviesto parduotuvėje nė karto nematėm. Mėsos per metus parduotuvėje irgi nematėm. Buvo majonezo, nes žmonės nežinojo, ką su juo daryti. Kai manęs paklausdavo, kur jį dėti, aš sakydavau, kad labai skanu su kiaušiniais. Tačiau rusės nesuprasdavo, kaip galima valgyti vienus kiaušinius— tai per daug brangu, kiaušiniai skirti tešlon dėti. Duoną tepdavom tik margarinu, kartais nusipirkdavom brinzos. Sriubas skanindavom trupučiu aliejaus su spirgintais svogūnais. Kartą, atstovėjusi milžinišką eilę, mama nupirko kiaulės uodegų. Tai buvo nepaprastas skanumynas! Kepdavom bulvinius blynus, mama iškepdavo ir bandelių, iš surūgusio pieno pasidarydavom varškės...

Pasirodo, Vytukas jau buvo nuvažiavęs Lietuvon atostogų. Apie tokias atostogas svajojom ir mes, tik reikėjo susitaupyti pinigų. Tai buvo nelengva, Vidos tėvas po Naujųjų Metų pradėjo imti iš mūsų nuomą po 150 rublių. Vida ėmė jį barti, sakydama, kad mes pastatėm jam antrą aukštą, bet jis nenusileido. Sąžiningai mokėjome nuomą. Namukas, palyginti su Bijsko namais, buvo labai gražus, Vidos tėvas, architektas, pats parengė projektą, ir žmonės ateidavo jo pažiūrėti.

Ir štai vieną dieną, per pietų pertrauką, atėjo valytoja iš Saugumo.

—    Ar čia dirba Masiulienė?

—    Čia. Tai aš,— atsakiau drebančia širdim, nieko gero nesitikėdama.

—    Po darbo užeikite į NKVD.

Nulėkiau tiesiai iš darbo.

—    Ar turit apdovanojimų? — paklausė saugumietis.

—    Medalį „Už šaunų darbą 1941 —1945 metų Didžiajame Tėvynės kare“.

—    Už šitą apdovanojimą jums panaikinama tremtis. Bet grįžti ten, iš kur jus atvežė, negalima.

—    Tada man ir jūsų laisvės nereikia, jei negalima važiuoti namo,— tariau įsidrąsinusi.

—    Jei sugebėsit prisiregistruoti, galėsit gyventi,— jau švelniau pasakė saugumietis.

—    O kaip šeima? — paklausiau.

—    Tegul parašo pareiškimus panaikinti tremtį.

Kartoti nereikėjo. Grįžo Jurgis iš reiso ir tuojau nunešė pareiškimus Sauguman. Abu su mama gavo atsakymą, kad gali keliauti kur nori, tik ne Lietuvon. Vis tiek nutarėm tuojau pat traukti namo — į savo Tėvynę. Nuvažiavau į trestą pas viršininką ir paprašiau, kad pasirašytų ant pareiškimo atleisti iš darbo. Jis pasakė:

—    Nenoriu atleisti, bet juk daviau žodį nelaikyti nė minutės...

Pardavėm turguje patalynę, dar kai ką iš daiktų. Kas nors iš giminių vis duos pagalvę. Vidą irgi paleido, kadangi ji buvo mokytoja. Negalėjo juk tremtiniai mokyti patriotų vaikus! Vida netrukus turėjo gimdyti, todėl labai skubėjo išvažiuoti: geriau pagimdyti Lietuvoje, negu vežti kūdikį. Vida grįžo Lietuvon 1956 m. balandžio 30 dieną, apsistojo pas mano tetą, mamos seserį Kastutę Zakavičienę, o gegužės 1-ąją pagimdė dukterį. Mes buvom prašę, kad nuvažiavusi tuoj parašytų, kas dedasi Lietuvoj. Netrukus gavom laišką: „Mieli mano, Lietuva — tai rojus! Turgūs lūžta, parduotuvės pilnos. Nesuprantu, ko žmonės verkšlena...“

Spurdančiomis nuo jaudulio širdimis pradėjom kelionę namo. Prisikasėm iki Maskvos. Mudu su Jurgiu nusprendėm pabūti Maskvoje — gal daugiau nebeteks jos pamatyti, tos dainose apdainuotos sostinės. Mamą su Danute įsodinom į traukinį, savo bilietus komposteravome kitai dienai. Pavaikščiojom Gorkio parke, nuvažiavom į Raudonąją aikštę, pamatėm Kremlių, Lenino mauzoliejų. Nakvojom stotyje. Kitos dienos vakare sėdom į traukinį ir kietai užmigom. Tačiau atsibudom labai anksti. Beveik neatsitraukdami žiūrėjom pro langą. „Ar čia jau Lietuva?“— klausinėjau Jurgio. Širdis taip daužėsi, taip daužėsi, atrodė, iššoks ir viena lėks namo, tiesiai per pievas. .. Dieve, kad tik nenumirčiau, kad tik dar išvysčiau savo brangiausią Tėvynę, savo artimuosius! Ir jei būčiau pamačiusi sieną su užrašu LIETUVA — širdis tikrai būtų plyšusi. Pagaliau privažiavom stotį VILNIUS... Viešpatie, štai jau ir namai!

Iššokau iš traukinio. Moteris pardavinėjo ledus. Priėjau ir džiūgaudama, kad pagaliau galiu kreiptis savo kalba, meiliai ir švelniai paklausiau:

—    Po kiek ledai?

—    Kak?

Mane tarsi perliejo karštu vandeniu. „Okupantai!“ — nežinau, ar pamaniau, ar pasakiau aš.

—    Kakat ješčio ne chočiu! — pasakiau garsiai ir apsisukusi grįžau vagonan.

—    Jurgi, čia rusai! Supranti, net ledus pardavinėjanti moteris nekalba lietuviškai! Kodėl jie nevažiuoja namo?!!

Artėjome prie Kauno. Pro langą matėme Nemuną. Supratome, kad tai Nemunėlis mūsų gimtasis, tačiau po tų milžiniškų Sibiro upių jis atrodė toks siaurutis, kad net pradėjome abejoti, ar tai iš tiesų Nemunas. Ir štai tunelis! Kokia laimė, Dieve, kokia laimė!

Stotyje mus sutiko Kamutė. Su ja nuvažiavome pas tetą. Apsigyvenome Zanavykų gatvėje, name prie pat turgaus. Teta turėjo du mažus kambariukus. Kai pasiėmę bagažą atvažiavom pas tetą, mus atsekė milicininkas.

—    Atidarykite lagaminus! — įsakė jis.

Pasirausė, pasirausė ir išėjo. Teta paaiškino, jog jis, matyt, mus palaikė spekuliantais, atvežusiais ką nors pardavinėti.

Negalėjom ieškoti darbo, kol nebuvom prisiregistravę. Kur prisiregistruoti? Kur gauti ploto? Teta mokytojavo „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, ir mokytoja Vokietaitytė, Kalniečių gatvėje turėjusi tėvo paliktą namą, leido mums prisiregistruoti. Tačiau mūsų neregistravo. Tetos kaimynas, girtuoklėlis Lukauskas, kartą pasakė turįs draugą milicininką, labai mėgstantį išgerti, ir jei mes jį savaitę pagirdytume kaip reikiant, tai jis mus priregistruotų. Pardavėme Jurgio tėvo rašomąją mašinėlę, kurią grąžino profesorius Malėjinas, ir ėmėm girdyti milicininką Jurgį. Kiekvieną dieną privaišindavom tiek, kad vakare tekdavo už pažastų tempti namo. Kai praėjo savaitė, milicininkas savo pažadą tesėjo — paėmė namų knygą, pasus ir tą pačią dieną grįžo su antspaudais.

Dabar galėjom ieškoti darbo. Vaikščiojom po įmones, rodėme puikias charakteristikas, tačiau viskas veltui. Vos tik pamatydavo, kokiam krašte mūsų buvusios darbovietės, tuoj gaudavom neigiamą atsakymą. Sužinojau, kad mano buvusi klasės draugė Liuda Kėvalaitytė yra darbo užmokesčio skyriaus viršininkė „Raudonojo Spalio“ fabrike. Apsidžiaugiau. Sužinojau dabartinę jos pavardę ir nuskubėjau pas ją. Kas jau kas, o Liuda, su kuria nuo pradžios mokyklos vienoje klasėje mokiausi, tikrai mane atjaus ir padės. Nuėjau į fabriką ir paprašiau, kad ją iškviestų. Atėjo Liuda, ta pati Liuda, su kuria J. Jablonskio mokykloje viename suole sėdėjome. Ir ji mane pažino.

—    Liuda, padėk, jau antras mėnuo ieškome darbo, nesvarbu kokio, nebeturim iš ko gyventi!

—    Žinai, Jūrate, negaliu. Jei tu nebūtum grįžusi iš Sibiro, įdarbinčiau, dabar negaliu...

Apsisukau ir nuėjau.

—    Grįžtam Rusijon! — nebeištvėrė Jurgis.— Ten gausim ir darbą, ir pastogę!

Tačiau teta pakalbėjo su giminaite gydytoja Jadvyga Žakovičaite, ta — su savo pažįstama „Kauno audinių“ buhaltere Marija Sinkevičiūte, ir rugpjūčio 1-ąją pradėjau dirbti sąskaitininke audimo ceche. Priėmė mane laikinai einantis kadrų skyriaus viršininko pareigas Antanas Songaila ir laikinai einanti audimo cecho viršininkės pareigas Janina Keleraitė. Ir Jurgiui padėjo įsidarbinti Sanitarijos ir epidemiologijos stotyje ūkvedžiu. Mama išvažiavo į Vilnių vėl kaip Operos ir baleto teatro dailininkė. Mamos pusbrolis Ričardas Valiulis surado mums kambarėlį Vilijampolėje. Gavome iš giminių lovą, stalą, dvi sulūžusias kėdes ir pradėjome gyventi.

* * *

Septynerius metus dirbau „Kauno audinių“ buhalterijoje. Ir pagaliau išsipildė mano svajonė — patekau į dailės dirbtuves, vakarais piešiau raštus šilko audiniams, įrodžiau, kad tai daryti sugebu ne prasčiau už diplomuotas specialistes, ir buvau pervesta dirbti dailininke. 1979 metais išėjau pensijon. Dabar tapau — esu liaudies meistrė.

Gyvenime esu padariusi klaidų, dėl kurių ir šiandien graužiuosi, tačiau pakeisti jau nieko nebegaliu.

1959 metais, jau Kaune, gimė sūnus Dalius. Tremtis mums, laimingai grįžusiems, primena save ir kūno negaliomis— kamuoja reumatai, sąnarių ligos, smarkiai šlubuoja širdys. 1971 metais, 49-erių tesulaukęs, mirė Jurgis. Likau našlė su 3 išlaikytiniais. Mama, 4 metus išgulėjusi paraližuota, mirė 1976-aisiais. Tik „Kauno audinių“ tuometinės administracijos dėka galėjau deramai ją slaugyti — mat puikūs žmonės vyriausiasis inžinierius A. Vaidakavičius ir gamybos skyriaus viršininkė E. Marcin-konienė leisdavo man dirbti namie. Danutė, dėl širdies reumato vaikystę praleidusi lovoje, vis dėlto tapo diplomuota dailininke, taigi eina mūsų giminės pėdomis. Ji su savo šeima gyvena Vilniuje. Vaidevutis 1957 metais su šeima grįžo į Lietuvą. 1974-aisiais buvo nuvykęs Jakutijon; ant Janos upės kranto, kur žuvo Rimantas, pastatė naują kryžių ir prikalė atsivežtą nikeliuotą lentelę su užrašu. Važiuodamas antrą kartą — 1980-aisiais — pasiėmė filmavimo kamerą. Nufilmavo vietas, kur praėjo mūsų jaunystė, tačiau saugumiečiai juostą apšvietė ir dar kamantinėjo kam ir kokius signalus jis siunčiąs nuo Rimanto kryžiaus — mat saulės apšviesta nikeliuota lentelė atspindėdavo šviesos blyksnius. Vis dėlto jam pavyko parsivežti nuotraukų negatyvų. Išėjęs pensijon, jis surinko visas tėvelio išleistas knygas, kaupė medžiagą apie jo veiklą. Susirašinėjo su Rygos archyvu ir iš ten, jam pačiam apmokėjus, gaudavo laikraščiuose „Segodnia“ ir „Echo“ publikuotų straipsnių kopijas. 1986 metais Vaidevutis mirė. Beje, iš pažįstamų sužinojome, kad ant Vaidevučio bylos Saugume yra užrašas „Osobo opas-nyj“.

Su likimo broliais — vadinamaisiais sibiriokais — susitinkame kaip savi. Deja, stovėdami prie kurio nors sibirioko karsto, jau pastebime, kad mūsų — tų išvežtų 1941 metų birželio 14-ąją — smarkiai mažėja. Mirusieji savo prisiminimus nusineša negrįžtamai...