Šia monografija tęsiami tyrimai apie J. Stalino pokario laikotarpio (1944-1953 m.) sovietinių okupacinių represinių struktūrų veiklą prieš Lietuvos laisvės kovotojus partizanus ir apskritai prieš Lietuvos žmones. Pirmasis tais tyrimais paremtas darbas - „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944-1953 m." Pagrindinis šių darbų tikslas - parodyti, kas ir kaip pokario metais kovojo su mūsų partizanais ir įtvirtino okupacinį režimą. Stribai buvo daugiausia iš vietos gyventojų (tokių buvo iki 85 proc. - lietuvių, sentikių rusų, kitų tautybių žmonių) sudaryta pagalbinė sukarinta grupuotė, veikusi tiek komunistų partijos, tiek čekistų vadovaujama. Lietuvos žmonės paniekinamu stribo vardu (įvairiose vietovėse dar buvo vadinami skrebais, istrebokais ir pan.) tų sukarintų būrių narius vadino todėl, kad iki 1945 m. rugsėjo 18 d. jie priklausė visą apskritį apimantiems naikintojų (rusiškai - istrebitel) batalionams, o vėliau buvo pavadinti „liaudies gynėjais".

Visi istorikai, rašantys apie pokarį, neaplenkė ir stribų, nes jie tada atliko nemenką vaidmenį. Vieni iš istorikų - N. Gaškaitė-Žemaitienė - daugiau gvildeno stribų veiklos moralinius aspektus, kiti - dr. A. Anušauskas, dr. E. Grunskis, K. Kasparas ir kiti - stribų veiklą ir jos padarinius. Yra pasirodę nemažai straipsnių apie stribus, kai kurie, pvz., S. Natkevičiaus „Liaudies gynėjai ar liaudies naikintojai?"¹, ganėtinai informatyvūs. Tačiau iki šiol apibendrinančio darbo apie stribus nebuvo, nors tai padaryti mėgina keli istorikai.

Sovietmečio istorikai - P. Olekas, A. Rakūnas, S. Laurinaitis -rašydami apie pokarį, vadinamąją klasių kovą bei mūsų kaimo sukolūkinimą, stribams skyrė nemažai dėmesio, juos laikė pagrindine jėga, sutriuškinusia „nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotas gaujas" (išsamią stribų istoriografiją yra parašęs dr. E. Grunskis²). Tų darbų vertė nėra didelė, nes jų autoriai rašydami turėjo išankstines marksizmo suformuluotas tezes, kurių viena pagrindinių buvo tokia: pati lietuvių liaudis, tik padedama kitų, ypač „didžiosios rusų tautos", sutriuškino klasinį priešą ir sukūrė socialistinę santvarką. To meto istorikus varžė ir tai, kad net tokiems iš jų kaip J. Jarmalavičius nebuvo laisvai prieinami KGB archyvai.

Rašant šią knygą daugiausia remtasi buvusių represinių struktūrų - KGB ir MVD dokumentais. Kadangi stribai ir įvairaus tipo ginkluotos grupės (stribų paramos, savigynos, aktyvistų ir kt.) buvo gal net daugiau komunistų partijos, o ne čekistų globojamos, tai vos ne pusė duomenų surinkta buvusiame partijos CK archyve.

Tuose archyvuose duomenų apie stribus, iš dalies ir kitas sovietų apginkluotas vietos gyventojų grupes, yra nemažai. Tačiau bėdų esama. Pirma, per 16 tūkst. stribų asmens bylų išvežta į Rusiją (dalis asmens bylų tų stribų, kurie perėjo dirbti į miliciją, yra buvusiame VRMA). Todėl pavienių stribų veiklą vertinti sunkoka. Antra, 1952 m. rugsėjo 11 d. LSSR 2N valdybos viršininkas pplk. Timofejus Župikovas nurodė sunaikinti dalį stribų bylų³; tai ir buvo padaryta. Buvo nurodyta dalį bylų atiduoti į MGB A skyrių, o sunaikinti 1944-1950 m. (iki rajonų sudarymo) tokias stribų bylas: apskaitos ir ataskaitų, komplektavimo, operatyvinio panaudojimo, politinio ir karinio parengimo. Ypač vertingos būtų ataskaitų ir stribų operatyvinio panaudojimo bylos, iš jų būtų galima detaliai atkurti stribų veiklą. Matyt, dalis ir tų bylų, tokių kaip vadinamojo stribų čekistinio aptarnavimo, t. y. stribų sekimo ir šnipinėjimo, kurios neturėjo būti sunaikintos, vėliau buvo išvežtos į Rusiją arba vis dėlto sunaikintos, nes jų LYA nėra. Trečia bėda - dokumentai pagal metus nevienodai pasiskirstę. Labai mažai yra 1947-1949 m. dokumentų. Pažymėtina, kad tų metų dokumentų pasigenda ir dabartiniai rusų tyrinėtojai⁴, todėl galima padaryti išvadą, kad taip yra visuose buvusių sovietinių represinių organų archyvuose. Apie priežastis galima tik spėlioti. Gal tais metais buvo sutrikęs MGB archyvų tvarkymas, o gal - tai labiausiai tikėtina - tais metais čekistai dirbo naudodami tokius veiklos metodus (pvz., agentų smogikų būrius), kuriuos vėliau nutarta slėpti, ir todėl tų metų bylos buvo sunaikintos. Gal buvo ir dar kitų priežasčių.

Nors ir trūksta šaltinių, stribų veiklą vis dėlto galima pakankamai nuodugniai atskleisti. Tai ir mėginta padaryti šioje knygoje. Ją sudaro dvi dalys. Pirmoje gvildenamas stribų būrių formavimas bei jo ypatumai, antroje - stribų veikla ir jos padariniai. Dėl medžiagos apimties šis skirstymas gal yra būtinas, tačiau dėl to suiro stribų veiklos vientisumo vaizdavimas. Tik viename skyriuje - „Stribų būrių sudarymas" - mėginta nuosekliai pamečiui aprašyti stribų būrių raidą.

Tiek komunistų partijos, tiek čekistų dokumentai yra tendencingi, duomenys juose dažnai iškraipyti. Dar labiau iškreiptos dokumentuose dėstomos teorijos ir išvados. Kaip atsvara okupacinių struktūrų dokumentų teorinėms išvadoms knygos autorius retsykiais remiasi žymių partizanų vadų, tokių kaip Juozas Lukša-Skirmantas, Daumantas ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas memuarais, kitais skelbtais partizanų dokumentais, ypač - didelės apimties knygomis „Aukštaitijos partizanų prisiminimai". Šių prisiminimų sudarytojas R. Kaunietis sugebėjo žmones prakalbinti taip, kad jie kalbėdavo beveik be neretai prisiminimuose vyraujančio patoso arba perdėto virkavimo, todėl skaitant jų prisiminimus galima susidaryti gana realų pokario įvykių vaizdą.

Vienas nemažas skyrius su poskyriais yra skirtas ginkluotų aktyvistų ir kitoms ginkluotoms grupėms. Tos grupės tiek sudėtimi (daugiausia kolaboruojantys vietos gyventojai), tiek tikslais (su ginklu įtvirtinti okupacinį režimą) yra artimos stribams, nors daug kuo ir skyrėsi. Dauguma duomenų apie ginkluotus aktyvistus ir kitas ginkluotas grupes yra partijos apskričių ir rajonų komitetų dokumentuose, todėl jų veiklą galima plačiau ir nuosekliau aprašyti. Šioje knygoje pateikta pakankamai medžiagos, kad apie tas grupes būtų galima susidaryti bendrą vaizdą.

Mėginta patyrinėti dar vieną daugiausia iš kolaborantų sudarytą represinį organą - sovietinę miliciją, kuri J. Stalino laikais ne tiek tramdė kriminalinius gaivalus, kiek kovojo su okupantų politiniais priešais. Pokario kovose su partizanais žuvo ne mažiau kaip 500 milicininkų. Duomenų apie milicijos veiklą pavyko rasti nedaug. Yra žinoma, kad milicininkai petys į petį su stribais kovėsi prieš partizanus, tačiau nepavyko rasti nė vieno dokumento, įgaliojančio juos tai daryti. Iki 1947 m. tiek stribai, tiek milicija priklausė vienai ministerijai - NKVD, vėliau - MVD ir turėjo paklusti savo viršininkų nurodymams, kurie dažnai būdavo žodiniai. Neaišku, kuo remiantis buvo bendradarbiaujama vėliau, kai vadovauti kovai su pasipriešinimu okupantams ėmėsi MGB. Galbūt to meto milicininkų veikla dar sulauks savo tyrinėtojo ateityje.

¹ Lietuvos aidas, 1997, sausio 7. Nr. 3. ² Laisvės kovų archyvas (toliau - LKA), 1996, Nr. 19, p. 84-93.³ Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau - LYA), f. 1, ap. 16, b. 29, I. 33.
⁴ Малая война, Minsk, 1998, с. 424.

Apie kai kuriuos pokario kovų aspektus, stribus ir keli sakiniai apie stribizmą

1944 m. iš naujo okupavę Lietuvą, primetę jai dvigubą priespaudą - tautinę ir socialinę, sovietai susidūrė su įnirtingu mūsų tautos pasipriešinimu. Lietuvių tauta, nesikišdama į Vokietijos-Sovietų Sąjungos konfliktą, išsaugojo iniciatyviausius, drąsiausius ir ryžtingiausius vyrus, kurie sugebėjo sudaryti okupantams besipriešinančią partizanų armiją, vadovaujamą sumanių vadų. To pasipriešinimo kovotojų pagrindą sudarė vidutiniai valstiečiai ir iš jų kilusi inteligentija, daugiausia karininkai, puskarininkiai ir mokytojai. Tik daug dirbę ir prie įvairių nepriteklių bei nepatogumų (šalčio, alkio, skausmo, nemigos, nuovargio, nešvaros ir pan.) pripratę žmonės galėjo ištverti nežmoniškai sunkiomis partizanavimo sąlygomis. Partizanais galėjo būti anaiptol ne visi; tam reikėjo ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų. Partizaniniame kare nėra fronto linijos, saugaus užnugario, iš kairės ir dešinės - kovos draugų. Partizanui dažnai tekdavo veikti vienam, iš visų pusių apsuptam priešų. Priešas kartais smogdavo netikėtus smūgius, neturinčius aiškios, iš anksto numatomos krypties. Pavojai partizanų tykodavo visur. Toli gražu ne visi sugebėdavo tai ištverti.

Dauguma mūsų miestiečių, kurių gyvenimas priklausė nuo okupantų malonės ir jų mokamų atlyginimų (visuose okupuotuose kraštuose visa privati didesnė nuosavybė, ypač gamybos bei verslo įmonės, tuoj buvo nacionalizuotos), prisitaikė ir su okupantais atvirai nekovojo (atvirai kolaboruojančiųjų iš pradžių irgi buvo labai nedaug). Tik miestų jaunimas - gimnazistai ir studentai, kurių nemaža dalis taip pat buvo kilusi iš kaimo, noriai ir aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime, taip pat ir ginkluotame. Tai, kad patriotiškai nusiteikę, ekonomiškai nuo okupantų mažiau priklausantys valstiečiai sudarė besipriešinančiųjų pagrindą, čekistai suprato iš karto. 1948 m. lapkričio 23 d. LKP(b) CK XVII plenume vienas pagrindinių antipartizaninės kovos organizatorių LSSR MGB ministras Dmitrijus Jefimovas sakė: „Politinė padėtis Lietuvoje daugiausia priklauso nuo kaimo. Lietuvos kaimo ypatybes lemia stiprios buožių, nacionalistų, reakcinės dvasininkijos ir buožinės inteligentijos pozicijos..."⁵ Aišku, kaip tikras komunistas ir čekistas, ministras gal kiek ir melavo sakydamas, kad vadinamieji buožės lėmė kaimo nusistatymą. Pačių okupantų teigimu, buožės, dvarininkai ir dvasininkai (visi šių sluoksnių žmonės buvo laikomi klasiniais priešais, kuriuos reikia sunaikinti) sudarė tik apie 6 proc. suimtųjų⁶, kiti buvo vidutiniai ir vargingieji valstiečiai, amatininkai, darbininkai, moksleiviai ir t. t.

Pokario karas buvo ilgas, negailestingas, bekompromisinis, iš abiejų pusių sudėta daug aukų. Lietuvoje sovietinė sistema daugiausia buvo įtvirtinama represinėmis priemonėmis; tai dar J. Stalino laikais pripažino ir komunistų partija. Štai kas rašoma 1951 m. CK ataskaitinio pranešimo medžiagoje, parengtoje skaityti partijos VII suvažiavime: „Viena iš pagrindinių priežasčių, trukdančių visiškai likviduoti banditizmą, yra ta, kad administracinės priemonės silpnai derinamos su partiniu politiniu darbu, todėl daugelyje rajonų banditinis pogrindis dar neizoliuotas, plačiosios gyventojų masės dar nepakeltos į kovą su banditizmu. Dėl to, stiprėjant klasių kovai, kurią sukėlė puolimas prieš buožes, ginkluotos gaujos pasipildo naujais dalyviais"⁷. Taigi net to meto komunistų teigimu, administracinės, tiksliau - represinės, priemonės visame okupantų veiksmų arsenale buvo vyraujančios.

Bet kuris partizaninis sąjūdis, jeigu jo aktyviai nepalaiko vietos gyventojai, yra pasmerktas žlugti. Jis negalėtų išsilaikyti nė pusmečio. Vietos gyventojai, dažniausiai kaimiečiai, yra partizanų ausys ir akys, pastebinčios visus okupantų judesius, jie partizanus aprūpina maistu, gydo sužeistuosius, slepia, leisdami šalia ar net pačioje sodyboje įrengti bunkerį-slėptuvę. Jie - partizanų rezervas, papildantis nuolat retėjančias jų gretas. Ką jau kalbėti apie moteris, be kurių meilės ir rūpesčio partizanų gyvenimas būtų buvęs dar sunkesnis ir tragiškesnis.

Vien tai, kad partizaninis karas truko beveik 10 metų, liudija mūsų žmonių paramą partizanams. Apie tai ne kartą rašė ir patys čekistai. Antai 137-ojo šaulių pulko štabo viršininkas mjr. K. Vlasovas 1947 m. rugsėjo 20 d. laiške J. Stalinui apie partizanus rašė: „[...] bazavimosi vietose turi stiprią rėmėjų bazę ir patyrusius ryšininkus. Dalis vietos gyventojų aktyviai remia banditus, teikia jiems slėptuves, aprūpina maistu, informuoja apie mūsų kariuomenės pasirodymą ir veiksmus"⁸. Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininko plk. Ivano Rudykos liudijimu, apie partizanų rengiamas akcijas žinodavo daug gyventojų, tačiau nebuvo atvejo, kad apie tai būtų pranešta okupacinei valdžiai⁹. Tokių liudijimų buvo ir daugiau.

Kokią reikšmę turi gyventojų palaikymas, galima spręsti iš Lietuvoje veikusių vadinamųjų raudonųjų partizanų veiklos. Stipriai remiami iš užfrontės, prireikus galintys ten pasitraukti pailsėti ir pasigydyti, 1943-1944 m., kai buvo aišku, kur link krypsta karo sėkmė, Lietuvoje jie aktyviai veikė tik Švenčionių, Vilniaus ir Trakų apskrityse bei kai kurių kitų apskričių valsčiuose, kur buvo juos palaikančių sentikių kaimų. Minėtose trijose apskrityse, besiribojančiose su beveik raudonųjų partizanų valdoma Gudija ir turėjusių panašią kaip Gudijos gyventojų sudėtį, raudonieji partizanai užiminėdavo miestelius, puldavo vokiečių ir mūsų policijos įgulas. Likusioje Lietuvos dalyje jų veikla buvo menka. Jie ten, apsupti jei ne priešiškai, tai nors neutraliai nusiteikusių gyventojų, dažniausiai tūnojo nieko nenuveikdami, jei tik nebuvo vokiečių ar mūsų policininkų iššaudyti ar išgaudyti.

Lietuvos žmonių parama mūsų partizanams buvo tuo labiau reikalinga bei veiksminga, kad jie veikė neturėdami jokio užnugario, iš kurio galėtų gauti ginklų, ypač šovinių, pailsėti ir apgydyti žaizdas. Veikta labai uždaroje erdvėje, nes ir siena su Lenkija, ir pajūris maždaug nuo 1947 m. buvo beveik aklinai užblokuoti. Siautėjant rusų kariuomenei, dalis mūsų partizanų pasitraukdavo į Latvijos, dar mažesnė dalis - į Gudijos miškus, bet ten irgi buvo ta pati sovietų valdžia ir tie patys čekistai. Lietuvoje partizanai neturėjo nė tų gamtinių sąlygų, kokias turėjo vakarų ukrainiečiai - didelių miškų, pelkių, kalnų. Į didžiausius mūsų miškus, išraižytus kelių, keliukų ir proskynų, nesunkiai įsibraudavo čekistinės kariuomenės transportas.

Vienas iš svarbių liudijimų, kad mūsų žmonės palaikė partizanus, yra šimtai apie juos sukurtų dainų. Dažniausiai būdavo apdainuojamas vyrų didvyriškumas, jų žuvimo tragizmas, artimųjų, ypač motinų ir mergelių, sielvartas. O apie stribus, ko gero, nėra nė vienos tokios dainos. Apie juos buvo dainuojamos kitokios dainos, tokios kaip „Stribiteliai pasiutę", „Sudrumstė tylą šūviai", „Vienąkart į kaimą stribukai atjojo" ir panašios¹⁰. Jose pavaizduoti stribai - partizanų kūnų darkytojai, kelnių kišenėse partizanų ieškantys vagys, gimtųjų sodybų degintojai ir pan. Stribai, ypač išgėrę, taip pat dainuodavo, bet dažniausiai rusiškas karo dainas, geriausiu atveju - jų vertimus.

Dabartiniai partizaninės ir antipartizaninės kovos tyrinėtojai rusai gana nuodugniai analizuoja ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių, ypač Vakarų Ukrainos, pasipriešinimą rusų okupacijai. Knygoje „Malaja voina", sudarytoje iš įvairių tyrinėtojų straipsnių arba jų darbų atpasakojimų, greta menko lygio tyrimų pateikiama ir keletas vertų dėmesio. V. Bogdanovas ir kiti autoriai¹¹, rašydami apie mūsų partizaninį pasipriešinimą (partizanus vadina jau ne banditais, o sukilėliais), pažymi tokias jo ypatybes: 1) jėgos nebuvo sutelktos vienoje vietoje, o buvo daug smulkių pasipriešinimo židinių; 2) buvo priešinamasi etniniu-religiniu pagrindu, todėl partizanai turėjo aukštą kovos motyvaciją ir tai jiems suteikė papildomo atsparumo; 3) nebuvo siekiama kovinės pergalės, o laukta Vakarų įsikišimo, todėl tai buvo ilgai užsitęsęs partizaninis karas. Pasak straipsnio autorių, ypač smarkiai buvo priešinamasi Lietuvos sovietizacijai, todėl atkakliausiai buvo puolamos organizacijos ir asmenys, veikę kaip integravimosi į SSRS svertai. Lietuvos partizanų ilgai nebuvo galima įveikti atvira ginkluota jėga, todėl masiškai buvo pradėta naudoti specialias priemones, tarp jų agentų smogikų būrius, kurie ne tik skaldė partizanų būrius, bet ir sukėlė nepasitikėjimą tarp partizanų ir gyventojų. Pasipriešinimas galutinai palaužtas sukolūkinus kaimą ir perėmus jo maisto išteklius. Partizanai kovojo savęs negailėdami, o patekę į apsuptį nusižudydavo. Straipsnio autoriai teigia, kad ir rusų kariai, partizanų apsupti, pradėjo taip pat elgtis. Jie mini atvejį, kai 1945 m. (tiksli data ir vieta nenurodoma; tikėtina, kad tai buvo Labanoro girioje) dvi NKVD kariuomenės divizijos puolė 800 partizanų. Mūšyje žuvo 150 partizanų, o puolančiųjų iš rikiuotės išvedė (nukovė ir sužeidė) apie 800. Straipsnio pabaigoje pabrėžiama, kad sovietai Lietuvoje galutinės pergalės taip ir nepasiekė, pasipriešinimas perėjo į kitas formas ir po daugiau kaip 40 metų vėl sprogo ir sugriovė Sovietų Sąjungą. Rusų tyrinėtojų teigimu, pokario partizaninės kovos visuose antrą kartą okupuotuose kraštuose pareikalavo iš Sovietų Sąjungos didelių finansinių išlaidų, buvo patirta didelių žmonių nuostolių.

Ne su viskuo, ką V. Bogdanovas ir kiti tyrinėtojai teigia, galima sutikti. Jie perdėtai idealizuotai vaizduoja mūsų žmonių nusiteikimą ir veiksmus. Mes patys kur kas kritiškiau žiūrime į kai kurias savo, tarkime, tautinės vienybės problemas.

Visų laikų ir visų šalių užkariautojai stengėsi okupuotuose kraštuose iš vietos gyventojų sudaryti juos remiančių žmonių sluoksnį. Buvo stengiamasi kuo daugiau žmonių padaryti atvirais kolaborantais ar bent priversti susitaikyti su likimu, tyliai paklusti okupantams. Prisitaikymas buvo pasyvus okupantų palaikymas, kolaboravimas - aktyvus. Beje, sovietiškai rusiško teroro ypatybė buvo ta, kad dažnai į savo teroro mėsmalę jie įgrūsdavo ne tik besipriešinančius, bet ir susitaikyti linkusius, ramius žmones ir šitaip didino savo priešų skaičių. Vienas labiausiai nevykusių buvo komunistų nutarimas 1944-1945 m. vykstant karui į kariuomenę imti Lietuvos vyrus; tai daugelį jų pastūmėjo išeiti į mišką. Panašių, tik gal mažiau tragiškų padarinių turėjusių sprendimų komunistai buvo priėmę daug.

Kolaborantai būdavo prisijaukinami teikiant jiems įvairias lengvatas, juos apdovanojant. Ne išimtis ir stribai, tapę bjauriausia kolaborantų atmaina. Nors jų atlyginimai ir nebuvo dideli (apie metus karui vykstant ir jam pasibaigus jie ir tų negavo), tačiau jie gaudavo įvairių materialinių paskatinimų. Kas tik norėjo, gavo žemės, gyvulių, pastatų, padargų ir kitokio turto, atimto iš nubuožintų ir tremiamų Lietuvos kaimo gyventojų. Lengvatinėmis sąlygomis stribai gaudavo nusipirkti pokario metais deficitinių pramonės ir maisto prekių, vėliau jiems pradėta duoti dar ir nemokamą maisto davinio priedą. Kadangi jiems niekada nebūdavo gana, jie prisidurdavo pasivogdami kratų metu iš gyventojų. Kartais stribai atvirai plėšikaudavo, ypač 1944-1946 m. Tikros aukso kasyklos jiems būdavo trėmimai, kurių metu vogė išsijuosę. Vien Prienų apskrityje po 1948 m. trėmimų, be to, kas buvo leista oficialiai pasiimti, trūko 236 galvijų, arba 10,4 proc. visų iš apskrities ištremtųjų paliktų galvijų skaičiaus. Pasibaigus šiam trėmimui stribai ir aktyvistai arklius pardavinėjo po 100-150 rb, nors tuo metu arklys kainavo 3-6 tūkst. rublių¹². Visoje Lietuvoje po kiekvieno trėmimo būdavo išvagiama tūkstančiai gyvulių.

Taigi nauda buvo viena iš paskatų stoti į stribus. Kaip rašo A. Potapovas straipsnyje „Mūšis miško prietemoje"¹³, „valdžiai padeda nepatenkintieji ir nuskriaustieji, taip pat iš keršto, buvusio pavydo, paprasčiausiai iš noro prikiaulinti - valstietis užgaulus, kerštingas ir smulkmeniškas. Nors kiek parengtas operatyvininkas tokius žmones lengvai nustato. Jų yra visur ir visada". Kaip vėliau matysime, dauguma stribų buvo kaimų, miestelių ir bažnytkaimių neturtėliai - bežemiai ir mažažemiai, patyrę ir tikrų, ir tariamų socialinių skriaudų. Nemažos dalies jų vargą nulėmė jų pačių ar jų tėvų tingumas, betvarkis gyvenimas, girtuokliavimas, todėl komunistų teiginiai, kad dėl vargano gyvenimo kalti ne jie patys, o socialinė santvarka, daugumai tų žmonių nepilnavertiškumo žaizdas kaip medumi tepė. 1944-1945 m. dar karui vykstant daug vyrų į stribus stojo norėdami išvengti ėmimo į rusų kariuomenę ir kad nebūtų išsiųsti į frontą (tai irgi buvo kolaboruoti linkusiems asmenims numestas kaulas). Vėliau dalis jų iš stribų šiaip taip išsikapstė, tačiau kai kurie, ypač aplaistyti žuvusių artimųjų krauju, tarp stribų įstrigo. Traukė į stribus turintys nepilnavertiškumo kompleksą (tiek asmeninį, tiek tautinį). Glaustis prie stipriųjų (anksčiau dalis lietuvių glaudėsi prie vokiečių) jiems atrodė priimtina ir net reikalinga. Dalis mūsų žmonių į bet kurią valdžią žiūrėjo su baime, bet kartu ir su pagarba, ir tuo okupantai mokėjo pasinaudoti.

Stribai buvo blogiausia kolaborantų atmaina, su ginklu rankose kovojusi prieš savo šalies nepriklausomybę. Kaip matysime, jų karinis indėlis į okupantų pergalę prieš mūsų partizanus nebuvo didelis. Tik 1945 m. jie nukovė daugiau kaip trečdalį visų tais metais įvairių tipų rusų kariuomenės nušautų mūsų žmonių, bet, reikia manyti, dauguma iš tų 3,6 tūkst. nušautų vyrų buvo ne partizanai, o neginkluoti vyrai, slapstęsi nuo ėmimo į kariuomenę. Kitais partizaninio karo metais stribai yra nukovę apie ketvirtadalį visų žuvusių partizanų. Tai jie galėjo padaryti tik todėl, kad jų užnugaryje stovėjo čekistinė kariuomenė. 1945 m. partizanai stribus buvo užspeitę valsčių centruose ir juos nuo visiško sunaikinimo išgelbėjo tai, kad visuose apskričių centruose ir daugumoje valsčių centrų 1946 m. kovo mėn. buvo įkurta 200 vidaus kariuomenės įgulų. Ne karinės stribų pergalės sudarė tikrąją jų vertę. Lietuvą okupavę rusai nemokėjo lietuvių kalbos, nepažino žmonių ir vietovių. Stribai buvo jų vertėjai ir vedliai. Kitas stribų „nuopelnas" - jie sudarė rezervą, iš kurio buvo iškeliami sovietiniai partiniai darbuotojai ar papildomos milicijos gretos. Tokių perkeltų į aukštesnę tarnybą (stribai buvo sovietinių pareigūnų hierarchijos apačioje) buvo apie 5 tūkst. Be abejo, paaukštindavo tuos, kurie buvo itin atsidavę okupantams ir bent kiek raštingesni. Dar vienas stribų veiklos baras, kaip rašoma viename iš 1950 m. jų politinio ir kovinio parengimo plane, buvo toks: „Kiekvienas kovotojas turi rinkti žinias apie banditus ir jų rėmėjus ne tik pats, bet ir per gimines bei pažįstamus"¹⁴. Bene didžiausia stribų padaryta žala mūsų kraštui buvo moralinio pobūdžio. Jie smuko taip žemai, kad bet kuris kitas nusikaltimas Lietuvai ir jos žmonėms neatrodė esąs toks kraupus.

Beje, po 1945 m., kai gelbėdami savo gyvybę stribai iš tikrųjų turėjo kovoti, jie buvo patraukti į kovų nuošalę. Tai padaryta dėl Įvairių priežasčių, iš kurių bene svarbiausios šios: 1) partinė, iš dalies ir čekistinė vadovybė pradėjo juos tausoti, nes pamatė, kad Lietuvoje turi nedaug šalininkų ir stribų žuvimas šalininkų gretas dar labiau praretintų; 2) čekistams jų karinė jėga nebuvo reikalinga, nes užteko rusų karių, kurie buvo ir kovingesni, ir judresni, ir drausmingesni.

Įvairių tipų rusų vidaus kariuomenė partizaninio karo metu sprendė karinius strateginius uždavinius (sienos apsaugos, partizanų nustūmimo nuo sienos ir didžiųjų centrų, ypač Vilniaus, apskričių (vėliau ir valsčių) centrų apsaugos, partizanų didžiųjų junginių, jų štabų sutriuškinimo ir pan.), o stribai - tik taktinius (iš dalies saugojo valsčių centrus, lydėdavo į kaimus vietinius aktyvistus ir pan.). Stribai lemti partizaninio karo baigties negalėjo pirmiausia todėl, kad dauguma jų buvo nekovingi, gana bailūs, prastai apmokyti karybos. Antra, puldami partizanus pagal vadinamuosius agentūrinius duomenis, t. y. tiksliai ar bent apytiksliai žinodami, kur partizanus galima surasti, čekistai visuomet pasitelkdavo vidaus kariuomenę. Tokioms operacijoms stribai būdavo kviečiami tik tada, kai šalia nebūdavo kariuomenės, ji vykdydavo kitas užduotis.

Stribai partizanams nebuvo itin pavojingi ir dėl kitų priežasčių. Visų šalių ir laikų partizanai stengdavosi, kad mūšio metu priešas neturėtų techninio ginkluotės pranašumo, todėl mėgindavo priešą įvilioti į kalnus, dykumas, pelkes ar kitas vietas, kur techninis reguliariosios armijos pranašumas sumenktų. Lietuvos gamta nebuvo patogi kovoti, po nedidelius jos miškelius okupantų technika beveik visur galėjo laisvai judėti. Todėl rusų kariai prieš mūsų partizanus turėjo ne tik kiekybinį, bet ir techninį pranašumą, per trumpą laiką savo jėgas sugebėdavo padidinti dešimteriopai, sutraukdami kaimyninių įgulų karius. Tuo tarpu stribai buvo ginkluoti tais pačiais kaip ir partizanai ginklais, kovų pradžioje netgi prastesniais (maždaug kas šeštas mūsų partizanas nešiojosi kulkosvaidį). Jau vien tai juos darė labiau pažeidžiamus. Partizanai savo ginkluotus priešininkus pagal jų kovinę galią buvo suskirstę taip: sovietinė armija, pasieniečiai, vidaus kariuomenė, milicija, stribai, ginkluoti aktyvistai. Pirmųjų trijų partizanai vengdavo, į kovą su jais stodavo tik tuo atveju, kai trauktis nebūdavo kur.

Partizanai žinojo, kad vien savo jėgomis okupantų iš Lietuvos neišvys, visos Rusijos nenugalės, todėl kovodami laukė tarptautinių pokyčių, ir ne jų kaltė, kad istorijos girnos mala taip lėtai. Tuo tarpu su vietiniais išdavikais, kurių veikla padėjo Lietuvą įjungti į SSRS, buvo kovojama be pasigailėjimo, atkakliai ir nuolat.

Partizaniniame kare apskritai beveik nėra uždraustų veiklos būdų. Norėdami išlikti, kovodami su itin klastingu priešininku, mūsų partizanai be pasigailėjimo baudė, dažnai ir mirtimi (mirties bausme nubausta apie 10 tūkst. žmonių) įvairaus tipo išdavikus. Užgriuvus nenusakomų ir nenuspėjamų provokacijų lavinai, partizanai priimdavo ir abejotinų sprendimų, pavyzdžiui, iškilus klausimui, ar už išdaviką gali atsakyti kiti jo šeimos nariai. Tačiau jei partizanai kartais ir klydo, tai tos jų klaidos buvo primestos nuožmaus okupantų elgesio. Kita vertus, partizanus nuosaikiau elgtis vertė jau vien tai, jog reikėjo išlaikyti žmonių paramą. Įvykdę mirties nuosprendį, partizanai paskelbdavo, už ką nubaudė. Čekistai mėgino griauti mūsų žmonių pasitikėjimą partizanais, įvairiais būdais bandydami juos įtraukti į teroristinę veiklą (teroras yra tada, kai nukenčia nekaltieji; šių laikų nacionalistiniai, marksistiniai ir religiniai teroristai mašinose, lėktuvuose sprogdina bombas, nuo kurių dažniausiai žūva atsitiktiniai žmonės; mūsų partizanai mirtimi baudė tik išdavikus, neretai juos iš anksto dar perspėję, kad mestų savo išdavikišką darbą). Kai to nepavyko padaryti, čekistai paleido agentų smogikų gaujas, kurios veikė neva partizanų vardu, juos kuo daugiau kompromituodamos. Beje, agentų smogikų būriuose nemažai buvo ir stribų, kai kurie iš jų, kaip kad pplk. Stasys Šimkus, netgi padarė karjerą.

Okupantai stribams pavesdavo daug bjaurių darbų, kuriais jie turėdavo tarsi išpirkti savo menką kovingumą. Vienas iš niekingiausių - partizanų lavonų niekinimas miestelių aikštėse. Surusėjusio NKVD komisaro Josifo Bartašiūno įsakymu pradėjus vežti nukautų partizanų lavonus į NKVD būstines neva jų atpažinimui (buvo ir toks tikslas), netrukus tai virto viduramžių lygio tyčiojimusi; siekiant žmonėms įvaryti siaubą, lavonai būdavo visaip išdarkomi. Kare nustoja galiojusios beveik visos taikaus gyvenimo etikos normos. Tokiu atveju daug lemia paskiro kovotojo moralinės savybės. Daugumos stribų moralė buvo prasta, todėl jie į partizaninį karą įnešė ir kriminalinių elementų. Beje, rusų kalba stribas buvo vadinamas „bojec" - kovotoju. Bet šis žodis turi ir kitą prasmę - „skerdikas".

Daugumą stribų galima teisti už šalies išdavimą arba už karo nusikaltimus, o visus juos be išimties - už nusikaltimus žmoniškumui. Šiems nusikaltimams nėra senaties termino. Mat visi iki vieno stribai aktyviai dalyvavo tremiant taikius mūsų krašto žmones.

Kažin ar mus gali paguosti tai, jog tokių kaip mūsų stribai buvo ir kituose okupuotuose kraštuose ir net santykinai, pagal gyventojų skaičių, daugiau negu Lietuvoje. Antai Latvijoje 1950 m. jų buvo 11 tūkst., Vakarų Ukrainoje 1945 m. - 40 tūkst. Visos tautos turi savų išdavikų ir niekšų, tik vienos daugiau, kitos -mažiau. Kaip matome, mūsų tauta nebuvo blogiausia. Be to, visą laiką Lietuvoje trūko 20-40 proc. stribų, nes nebuvo norinčiųjų tą darbą dirbti. Pažymėtina, kad ne vienas net sovietams nuėjęs tarnauti žmogus į stribus žiūrėjo su panieka. Antai 1952 m. kovo mėn. Anykščių rajono „Pergalės" kolūkio pirmininkas Paciūnas, jį saugančių stribų rastas girtas kaime ir raginamas važiuoti namo, juos apšaukė Lietuvos išdavikais¹⁵. Vienas kitas šiokią tokią karjerą padaręs buvęs stribas (daugiausia tokių buvo tarp milicininkų, keli buvo tapę net pulkininkais) paprastai stengdavosi nutylėti savo karjeros pradžią.

Stribų būriai, kaip 1951 m. vasario 26 d. rašė vienas žymiausių jų vadų 2N valdybos viršininkas Ilja Počkajus, „[...] sukurti ir egzistuoja kovai su banditizmu ir nacionalistiniu pogrindžių. Liaudies gynėjų būrių naudojimas tik kolūkių, rajonų centrų apsaugai ir sovietinio partinio aktyvo priedangai pažeidžia VKP(b) CK, LKP(b) CK direktyvinius nurodymus ir SSRS MGB ministro Abakumovo įsakymus"¹⁶. Išvedus dalį NKVD kariuomenės iš Lietuvos, stribų būriai 1945 m., kaip jau minėta, iš tikrųjų daugelyje valsčių buvo likę vieni prieš partizanus. Tais metais jų nukauta per tūkstantį. Vėliau partiniams organams, iš dalies ir čekistams nuolaidžiaujant jie buvo patraukti į šalį ir kovose aktyviai nedalyvavo, tik saugojo savo būstines ir aktyvistus, kurie ir patys buvo ginkluoti. Tuo tarpu tiek komunistų, tiek čekistų vadai dar tebevykstant partizaniniam karui suprato, jog propagandos tikslais būtų naudinga, kad stribai taptų jei ne realiai, tai nors popieriuje pagrindine su partizanais kovojančia jėga. LKP(b) CK biuro- 1946 m. birželio 6 d. nutarime „Dėl politinio darbo gerinimo liaudies gynėjų būriuose" rašoma, kad partijos apskričių komitetai ir MVD viršininkai „[...] neįvertina liaudies gynėjų būrių vaidmens ir reikšmės, kaip vienos iš aktyviausių formų, kuria darbo masės dalyvauja kovoje su buožėmis ir nacionalistinėmis gaujomis. Tai ypač neleistina tokiomis aplinkybėmis, kai lietuvių nacionalistinis pogrindis ir buožės respublikoje aktyvina priešišką teroristinę veiklą"¹⁷. MGB ministras D. Jefimovas 1948 m. lapkričio 23 d. LKP(b) CK XVII plenume kalbėjo: „Politiniais sumetimais pagrindine ginkluota jėga kovoje su banditizmu turi būti ne armijos kareiviai, o būriai iš vietos žmonių, t. y. liaudies gynėjų būriai ir ginkluotos aktyvo grupės. Reikia pasakyti, kad nei liaudies gynėjų būriai, nei ginkluotos grupės iki šiol nėra smogiamoji jėga kovoje su banditizmu. Dauguma liaudies gynėjų panaudojami aktyvo priedangai ir gyvenviečių bei objektų apsaugai, nors liaudies gynėjų yra per 7 tūkst."¹⁸ Stribai dėl minėtų priežasčių pagrindine okupantų jėga netapo iki partizaninio karo pabaigos, nors raginimų tai padaryti buvo dešimtys. Kuino ristūnu paversti neįmanoma. Pagrindiniais kovotojais su „buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu" stribus mėginta padaryti vėliau, naudojant grynai propagandines priemones.

Stribų krikštatėviu buvo fanatiškas, negailestingas komunistas LKP(b) CK sekretorius Antanas Sniečkus. Jais jis daugiausia rūpinosi. Be jo, ir kiti žinomi komunistų partijos veikėjai vienaip ar kitaip yra prisidėję prie stribų būrių formavimo ir išlaikymo. Antai liberaliuoju komunistu vadinamas Justas Paleckis 1945 m. rugpjūčio 24 d. CK VII plenume kalbėjo: „Naikintojų batalionų vaidmenį ir reikšmę reikia visaip kelti". Jis siūlė naikintojų batalionus pavadinti dirbančiųjų gynimo būriais, liaudies kovotojų būriais arba liaudies gvardijos būriais¹⁹. Po šių J. Paleckio pasiūlymų pasirinktas liaudies gynėjų būrių pavadinimas. Šios kalbos ir pasiūlymai rodo, kad fanatiški komunistų vadai nesuvokė realios padėties ir įsivaizdavo, jog stribai galėjo tapti tarsi mūsų žmonių gvardija, jos pasididžiavimu. Realybė buvo visai kitokia.

Pasibaigus partizaniniam karui, visas partinis ir valstybinis sovietų propagandos aparatas pradėjo kiek galėdamas juodinti partizanus ir skelbti, kad juos sutriuškinusi pagrindinė ginkluota jėga yra stribai. Komunistams reikėjo žmones įtikinti, jog patys lietuviai šalyje įtvirtino okupacinį režimą, kuris tada buvo vadinamas socialistine santvarka. Buvo elgiamasi pagal sukčių išmintį: „Devynis kartus pakartota netiesa dešimtą kartą tampa tiesa". Įdomu, jog patys čekistai gerai suvokė stribų vaidmenį tame kare po karo. Kai 1959 m. KGB vadovybė rajonų KGB įgaliotinių prašė atsiųsti stribų veiklos aprašymus, kuriuos vertėtų paskelbti enciklopedijoje, Naumiesčio (Kudirkos Naumiesčio) rajono KGB įgaliotinis vyr. ltn. Dūda atrašė: „Buvę liaudies gynėjai daugiausia buvo sargyboje, o banditų paėmimo operacijose nedalyvavo". Kėdainių rajono KGB įgaliotinis kpt. Lesickas pranešė, kad rajone „ypatingai pasižymėjusių kovoje su banditizmu liaudies gynėjų nebuvo"²⁰. Iš tuo metu buvusių per 70 rajonų tik 13 atsiuntė po 1-3 kovose labiau pasižymėjusių stribų veiklos aprašymus, iš kurių 10 buvo atrinkta ir pateikta enciklopedijos redakcijai. O juk po kovų buvo praėję tiek nedaug metų ir žmonių atmintyje visos peripetijos dar buvo gyvos...

Bet komunistai atkakliai nuolat kartojo akivaizdų melą. Stribų iškėlimo ir pagerbimo apogėjus pasiektas 1984 m. birželio 22 d., kai Vilniuje, VRM kultūros ir sporto rūmuose vyko stribų sąskrydžio baigiamasis posėdis, kuriame dalyvavo per 600 buvusių stribų. Prieš tai vyko rajoniniai stribų sąskrydžiai, mokslinė konferencija apie stribų vaidmenį, prie buvusių stribų būstinių buvo kalamos memorialinės lentos. Sąskrydžio prezidiume pagal hierarchiją susėdo komunistų vadovai: Petras Griškevičius, Rimgaudas Songaila, Nikolajus Dybenka, Algirdas Mykolas Brazauskas, Lionginas Šepetys. LKP(b) CK kreipimasis į stribus gali būti klasikiniu istorinės tiesos iškraipymo pavyzdžiu. Be visa ko, jame rašoma: „Neįkainojamą įnašą į pasiaukojančią kovą su klasiniu priešu įnešė tuo metu partijos sprendimu sukurtų liaudies gynėjų būrių kovotojai, kurių branduolį sudarė buvę partizanai, Raudonosios armijos kariai ir vadai. Pagal širdies liepimą į jų eiles įstojo darbininkai, samdiniai, mažažemiai valstiečiai, geriausi inteligentijos atstovai" (ypač žeidžia pastarasis teiginys, nes, kaip vėliau matysime, visi stribai buvo menko išsilavinimo). Dar daugiau melagysčių pažėrė pranešimą skaitęs KGB pirmininkas Juozas Petkevičius. Jis kalbėjo: „Per susirinkimus ir mitingus dirbantieji smerkė buržuazinius nacionalistus, kaip lietuvių nacionalinių interesų išdavikus. Buvo priimamos rezoliucijos, kviečiančios padaryti galą banditizmui ir buožių sabotažui; buvo reikalaujama apginkluoti liaudį jos iškovojimų apgynimui, liaudies turto apsaugai ir savigynai"²¹. Beje, jo kalboje buvo minimi tik stribams vadovavę čekistai operatyvininkai, jis nė karto nepaminėjo čekistinės vidaus kariuomenės.

Gaudami tokią iškraipytą informaciją, ilgainiui net daugelis kaimiečių partizanus, tuos miško brolius miškinius, pradėjo vadinti banditais. Stribų ir dabar niekas geru žodžiu nemini, tačiau partizanų, didžiųjų mūsų pasišventėlių, įvaizdį komunistai sugebėjo suteršti.

Trumpam grįžkime prie stribų vaidmens kovoje su mūsų partizanais. Kaip minėta, komunistai, gerai žinodami, kas, kaip ir kiek pokario metais kovojo, politiniais sumetimais į priekį stūmė stribus, tarsi jie būtų tą karą laimėję. Tačiau vieną kartą, būtent 1953 m., likimas iš didžiųjų kolaborantų pasityčiojo, privertęs pasakyti tiesą. Lavrentijus Berija, tuo metu buvęs SSRS MT pirmininko pavaduotoju, po J. Stalino mirties kovodamas dėl valdžios, žaisdamas nacionaline korta, parengė pažymą apie padėtį Lietuvoje, o 1953 m. gegužės 26 d. jo iniciatyva buvo priimtas SSKP CK nutarimas „Lietuvos SSR klausimais". Šių dokumentų leitmotyvu tapo teiginys, kad dėl LSSR valdžios aplaidumo socialistinei santvarkai Lietuvoje iškilo pavojus. Priekaištauta, kad respublikoje dar nesunaikintas nacionalistinis pogrindis, kurį labai remia gyventojai. Reaguodami į SSKP CK dokumentus, tų metų birželio 11-13 d. Vilniuje sušauktame LKP(b) CK plenume partiniai veikėjai buvo priversti pasakyti tai, ką iki tol ir vėliau nutylėdavo. Savo kalboje A. Sniečkus pripažino, kad lietuviai beveik nedalyvavo sunaikinant vadinamąjį nacionalistinį pogrindį. Pasak jo, tai padarė beveik išimtinai rusai. A. Sniečkus pateikė tokius skaičius. Tuo metu centriniame valstybės saugumo aparate tarp 496 operatyvinių darbuotojų buvo tik 86 lietuviai, iš 17 skyrių viršininkų - tik vienas lietuvis, iš 86 viršininkų pavaduotojų - tik 6 lietuviai, iš 87 rajonų saugumo skyrių viršininkų - tik 9 lietuviai, iš 87 milicijos skyrių viršininkų - 12 lietuvių. Buvusioje saugumo ministerijos vadoyybėje - nė vieno lietuvio. Panašiai kalbėjo ir kiti plenumo dalyviai. Tačiau L. Berijai žlugus, LKP(b) vadai vėl grįžo į senas pozicijas ir toliau melavo įvertindami pokario kovas²².

Apie stribus rašyti reikia ne vien todėl, kad jie yra mūsų istorijos dalis, nors ir gėdinga, bet ir todėl, kad stribų dvasia, stribizmas gyvas iki šiol.

Stribai buvo viena iš tų mūsų žmonių grupių, kurie, net su ginklu rankoje padėję okupantams, daug prisidėjo prie mūsų visuomenės skaidymosi ir supriešinimo. Apie kiekvieną stribą, jo šeimą, net gimines ir kaimynus susidarydavo krikščioniškoms vertybėms priešiškų žmonių sambūris, kuris ilgainiui, remiamas okupacinės valdžios, vis plėtėsi. Jei su blogiu nekovojama, jis plinta. Stribizmui yra būdingi pavydas, godumas, pagieža, šmeižimas, įtūžis. Šių ydų turi ir kitos gyventojų grupės, tačiau labiausiai jos suvešėjo stribų aplinkoje. Stribizmo bacilos mūsų visuomenėje gajos, tad nėra ko stebėtis, kad išsikerojo tiek daug ydų, kurios mus smaugia ir trukdo daugumai mūsų piliečių ir kartu mūsų valstybei tvirtai atsistoti ant kojų.

⁵ Lietuvos visuomenės organizacijų archyvas (toliau - LVOA), f. 1771, ap. 11, b. 20, I. 79.⁶ Lietuvos partizaną kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, Kaunas, 1996, p. 204-20⁷ LVOA, f. 1771, ap. 108, b. 4, I. 2.⁸ Lietuvos partizanų kovos..., p. 291. ⁹ Ibid., p. 166.¹⁰ Partizanų dainos, Vilnius, 1998. ¹¹ Малая война, с. 408.¹² LVOA, f. 1771, ap. 190, b. 6, 1. 94. ¹³ Малая война, с. 430.¹⁴ LYA, f. 1, ap. 16, b. 12, 1. 14.¹⁵ LYA, h. 19, I. 21. ¹⁶ Ibid., b. 12, 1. 165.¹⁷ LVOA, f. 1771, ap. 9, h. 92, I. 29-33. ¹⁸ Ibid.. ap. 11, b. 20, I. 84.¹⁹ Ibid., ap. 8, b. 16, I. 193.²⁰ LYA, f. 1, ap. 15, h. 1739/4, 1. 82, 108.²¹ LYA, f. 1, ap. 46, b. 1339, 1. 11, 50.²² B. Puzinavičius, „Politinė raida Lietuvoje naujomis sovietinio režimo sąlygomis (1953-1965 m.)“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo instituto darbai, Vilnius, 1996, Nr. 1, p. 117-122.

Naikintojų batalionai Sovietų Sąjungoje buvo įkurti prasidėjus Sovietų Sąjungos-Vokietijos karui NKVD 1941 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 00804, kurį pasirašė L. Berija. Įsakymas vadinosi „Dėl priemonių pafrontėje kovojant su priešo desantininkais ir diversantais"¹. Jame išvardijama, kurių respublikų ir sričių rajonuose, apskrityse bei miestuose turi būti įkurti 100-200 žmonių naikintojų batalionai. Tuos batalionus turėjo sudaryti komunistams ištikimi žmonės, mokantys valdyti ginklą. Tarnauti juose reikėjo dažniausiai ne darbo metu, neatsitraukiant nuo tiesioginio darbo. Vadovauti tiems batalionams turėjo NKVD ar milicijos operatyvininkai. Įsakyme nurodyta įkurti ir šių batalionų paramos grupes, kurių nariai turėjo dirbti informatoriais, pranešinėti apie įtartinų žmonių pasirodymą.

Nors Lietuva irgi minima tarp tų respublikų, kuriose turėjo būti įkurti naikintojų batalionai, tačiau vargu ar kas 1941 m. buvo padaryta, nes frontas per daug greitai per Lietuvą ritosi. Daugelis rusams simpatizuojančių asmenų kartu su Raudonąja armija (RA) stichiškai, neorganizuotai traukėsi iš mūsų krašto. Be to, tuo metu sovietus Lietuvoje rėmė nedaug žmonių, todėl kūrėsi ne naikintojų batalionai, bet sukilėlių prieš okupantus būriai. Kitose okupuotose Baltijos šalyse - Latvijoje ir Estijoje - naikintojų batalionus spėta sudaryti. (Apie besitraukiančius iš Latvijos naikintojų batalionus, kurie žudė Estijos gyventojus, 1998 m. vienoje konferencijoje kalbėjo estų istorikai.)

Rusijos naikintojų batalionai karo metu turėjo tokių rūpesčių: ryšiai su NKVD, ginkluotė, atlyginimai (naikintojai buvo savanoriai, jiems operacijų metu darbovietėse turėjo būti paliktas vidutinis atlyginimas; matyt, darbovietės nenorėdavo nedirbantiems mokėti), batalionų komplektavimas ir kt.² Tuose rajonuose, į kuriuos grįžo sovietų valdžia, nurodyta į batalionus priimti iš evakuacijos grįžusius asmenis, buvusius raudonuosius partizanus ir tik iš dalies gyventojus, likusius vokiečių okupuotoje teritorijoje, ir tik tuo atveju, jeigu jie būtų aiškiai prosovietiškai nusiteikę. Įkurtas SSRS NKVD naikintojų batalionų štabas 1941-1944 m. birželio mėn. priėmė 42 įvairaus tipo norminančius dokumentus, apimančius įvairias šių batalionų kūrimo ir veiklos sritis³.

SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1941 m. liepos 20 d. įsaku vėl sujungus NKVD ir NKGB į vieną NKVD, jo liaudies komisaru paskyrus L. Beriją, to pat mėnesio 31 d. buvo paskelbta nauja NKVD centrinio aparato struktūra. Joje NKVD naikintojų batalionų štabas (štabo viršininkas G. Petrovas; nuo 1943 m. jį pakeitė Piotras Trofimovas) buvo numatytas tarp 8 administracinių-operatyvinių valdybų (be šių valdybų, tuo metu buvo vadovybės skyriai: NKVD sekretoriatas, kontrolės ir inspekcijos grupė, OSO sekretoriatas, 14 operatyvinių čekistinių valdybų ir skyrių, 6 kariuomenės valdybos, 9 lagerių valdybos ir dar kelios paskiros valdybos bei skyriai). Štabe dirbo 15 žmonių, jį sudarė vadovybė, sekretoriatas, 1-asis poskyris (naikintojų batalionai) ir 2-asis poskyris (partizanų būriai), jis įėjo į SSRS NKVD 4-osios valdybos (teroras ir diversijos vokiečių užimtose teritorijose) sudėtį⁴. 1944 m. gruodžio 1 d. naikintojų batalionų štabas buvo įjungtas į SSRS NKVD GUBB, sudarytą pertvarkius iki tol veikusį SSRS NKVD Kovos su banditizmu skyrių. Vyriausiojoje valdyboje 1945 m. balandžio 1 d. buvo 180 etatų (centriniame NKVD aparate Maskvoje tuo metu buvo 9517 etatų); pagal etatų skaičių valdyba tarp 17 operatyvinių skyrių užėmė septintą vietą⁵.

GUBB darbuotojų skaičius didėjo Rusijai išlaisvinant savo žemes ir okupuojant naujus kraštus. Jos viršininku buvo paskirtas valstybės saugumo trečiojo rango komisaras A. Leontjevas, iki tol buvęs OBB viršininku (saugumietiški laipsniai buvo panaikinti ir įvesti bendri armijos laipsniai 1945 m. liepos 6 d.; trečiojo rango komisaro laipsnis atitiko generolo leitenanto laipsnį; 1946 m. liepos 1 d. SSRS MVD organuose dirbo 5 generolai pulkininkai - visi centriniame aparate, 33 generolai leitenantai - 19 iš jų centriniame aparate, 109 generolai majorai - iš jų 54 centriniame aparate, ir 515 pulkininkų). GUBB 1946 m. šefavo MVD ministro pavaduotojas Vasilijus Riasnojus, o nuo 1947 m. - ministro pavaduotojas gen. plk. Ivanas Serovas⁶.

Rusams iš naujo net ne visą Lietuvą okupavus, LKP(b) CK 1944 m. liepos 24 d. priėmė nutarimą, pasirašytą A. Sniečkaus, kuriame nurodoma Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose įkurti profesionalius naikintojų batalionus po 150 žmonių kiekviename, o kiekvienoje apskrityje įkurti po naikintojų batalioną, neatitraukiant jų nuo tiesioginio darbo. Nutarime pabrėžiama, kad naikintojų batalionus organizuoja ir komplektuoja NKVD ir partijos komitetai, į juos „pritraukiamas" partinis ir komjaunimo aktyvas, NKVD ir Raudonosios armijos kariai, grįžę po sužeidimų, bet galintys tarnauti naikintojų batalionuose⁷. Beje, tie trys numatyti profesionalių stribų batalionai tuo metu nebuvo įkurti. Po kurio laiko, neatlaikius partizanų spaudimo, tokie profesionalių kovotojų batalionai buvo įkurti kiekvienoje apskrityje.

1944 m. liepos 27 d. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras plk. J. Bartašiūnas išleido įsakymą Nr. 4, kuriame pakartojo daugelį CK postulatų (esminiais stribų klausimais visuomet dokumentą pirmiausia patvirtindavo CK biuras ir tik vėliau jį išplėtodavo čekistų vadovybė; taip buvo todėl, kad CK buvo aukščiausia okupuotos Lietuvos valdžia ir stribai buvo daugiau partijos nei čekistų globojami) ir paskyrė batalionų vadovybę. Apskrityse batalionų vadais paskirti NKVD apskričių skyrių viršininkai, visos Lietuvos stribų štabo viršininku paskirtas pplk. Ignatijus Glazunovas-Eismontas. Nurodyta, kaip tie batalionai bus materialiai aprūpinami⁸.

1944 m. gruodžio 3 d. buvo priimtas bendras LSSR LKT ir LKP(b) CK nutarimas, kuriuo įteisintas stribų būrių kūrimas provincijoje:

Kad būtų suteikta parama vietos partinėms, sovietinėms organizacijoms ir NKVD organams kovoje su banditizmu bei kitais antisovietiniais elementais, Lietuvos Liaudies Komisarų Taryba ir Lietuvos KP(b) CK nutaria:

1. Sukurti kiekviename Lietuvos SSR valsčiuje naikintojų būrius iš patikimo, ištikimo sovietų valdžiai partinio sovietinio aktyvo po 30-40 žmonių, neatitraukiant jų nuo darbo.

2. Naikintojų būrių narius apginkluoti trofėjiniais ir iš banditų bei gyventojų atimtais šautuvais ir karabinais. Be to, kiekvienas būrys turi būti apginkluotas lengvuoju kulkosvaidžiu ir reikiamu kiekiu granatų.

3. Būrių vadais skirti autoritetingus ir narsius, gerai išmanančius karinius dalykus asmenis iš milicijos apylinkių įgaliotinių, raudonųjų partizanų ir t. t. Naikintojų būriai valsčiuose yra apskričių naikintojų batalionų kariniai padaliniai, pavaldūs NKVD organų vadovybei ir veikia pagal jos nurodymus.

4. Kad būtų pagerintas naikintojų būrių judrumas ir operatyvumas, visi jų nariai nakties metu turi būti kareivinėse valsčiaus centre. Dieną, kai jokios operacijos valsčiuje nevyksta, kovotojai išsiskirsto į namus, o ginklus palieka naikintojų būrio būstinėje, kuri turi būti gerai saugoma.

Išvykoms į operacijas naikintojų būriuose organizuoti naktinį budėjimą, būtiną kiekį arklių transporto.

Kitais naikintojų būrių kūrimo ir naudojimo klausimais vadovautis Lietuvos KP(b) CK 1944 m. liepos 24 d. nutarimu.

Lietuvos SSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas Gedvilas Lietuvos KP(b) CK sekretorius Sniečkus⁹

Šiuo dokumentu baigta formuoti stribų būrių struktūra, vėliau ji buvo tik tobulinama.

Stribų „kariuomenės" branduolį sudarė valsčių centruose išdėstyti būriai, kuriuose būdavo po 10-40 stribų. Stribų skaičius būryje daugiausia priklausė nuo vietinių čekistų aktyvumo organizuojant tuos būrius ir nuo to, kiek kurioje apylinkėje buvo žmonių, linkusių su ginklu tarnauti okupantams. Apie 20-40 stribų būrys buvo laikomas ir apskrities centre. Visi valsčiuose ir apskrities centre buvę būriai būdavo sujungti (iki 1945 m. spalio 18 d.) į apskričių naikintojų batalionus, o po spalio 18 d., naikintojų batalionų kovotojus perpavadinus „liaudies gynėjais", vienoje apskrityje sujungti stribų būriai buvo pavadinti didžiuoju apskrities būriu^9a. Valsčių būriai (taip pat ir apskrities centre esantis būrys) dar buvo skirstomi į skyrius. Paprastai būryje būdavo du skyriai, vadovaujami skyrininkų; kiekviename skyriuje - po 10-20 kovotojų.

Dar 1945 m. mėginta stribų skyrius (po 5-7 kovotojus) įkurti ir kai kuriuose apylinkių centruose. Ypač aktyvus stribų skyrių įkūrimo apylinkėse šalininkas buvo SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje gen. ltn. Ivanas Tkačenka. Kad stribų skyriai turi būti kuriami ir prie kaimų tarybų, 1945 m. sausio 25 d. didžiulėje, 45 puslapių ataskaitoje apie LSSR NKVD veiklą Michailui Suslovui rašė ir J. Bartašiūnas¹⁰.

Tačiau tais metais partizanų užspeisti stribų būriai vos išsilaikydavo valsčių centruose (iš tikrųjų juos nuo sutriuškinimo išgelbėjo vien tai, kad, kaip minėta, daugelyje valsčių centrų buvo įkurdintos pastovios vidaus kariuomenės įgulos), todėl tokių užmačių įgyvendinti nepavyko. Planas įkurti stribų skyrius kaimų vietovėse prisimintas 1949 m., kai buvo pradėta kaimiečius masiškai varyti į kolūkius. Tada 4-6 stribų skyriai buvo įkurti ne tiek prie apylinkių, kiek prie kolūkių centrų, jų valdybų.

Vis dėlto ir tuo metu būta mėginimų pastūmėti stribus į kaimų vietoves. LKP(b) CK biuro 1946 m. birželio 21 d. nutarime „Dėl kovos Alytaus apskrityje suaktyvinimo" rašoma: „Kiekvienoje apylinkėje įkurti 8-10 žmonių liaudies gynėjų skyrių; bendrą liaudies gynėjų skaičių apskrityje padidinti iki 500-600 žmonių"¹¹. Po 1945 m. mūšių, kai Alytaus apskrityje žuvo per 100 stribų, šioje apskrityje nebuvo pajėgiama surinkti daugiau kaip 200 stribų. Taigi ir ši CK užmačia žlugo, nes nebuvo norinčiųjų tapti stribais ir rizikuoti savo galva.

Gana atkakliai stribus iš valsčių ir apskričių centrų perstumti į kaimus siūlė VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkas M. Suslovas. 1945 m. rugpjūčio 24 d. LKP(b) CK VII plenume, kuriame buvo svarstomas VKP(b) CK nutarimas „Dėl Lietuvos KP(b) CK trūkumų ir klaidų vadovaujant partiniam politiniam darbui", M. Suslovas teigė, kad reikia ir apylinkėse, kur yra „banditų", taip pat MTS ir tarybiniuose ūkiuose kurti naikintojų grupes, iš pradžių nors po 5-7 žmones. Jis siūlė dalį stribų iš valsčių perkelti į apylinkes¹². Bet, kaip minėta, šios užmačios tuo metu nebuvo įgyvendintos.

Kai 1950 m. vasarą buvo panaikintos apskritys ir surusinant administravimą įkurti rajonai, valsčių stribų būriai buvo laikomi apylinkių būriais, esančiais prie vadinamųjų operatyvinių punktų (buvusių MGB valsčių poskyrių), o didieji būriai - rajonų būriais. Tačiau stribų būriai liko tuose pačiuose buvusių valsčių centruose, kurie tada tapo apylinkių centrais, o į kitus apylinkių centrus nesiplėtė. Tuo metu tam nebuvo didelės būtinybės. Dauguma partizanų jau buvo žuvę, o vidaus kariuomenė per keliasdešimt minučių mašinomis galėjo pasiekti bet kurią vietą.

Naikintojų batalionai SSRS buvo sudaryti daugiausia kovai su išorės priešais - vokiečiais, jų diversantais, šnipais ir pan. Tuo tarpu Lietuvoje sudaryti naikintojų būriai jau iš pat pradžių, dar frontui per Lietuvą ritantis, turėjo kovoti ne tiek su išorės, kiek su vidaus, kaip jį suprato okupantai, priešu. 1945 m. balandžio 7 d. J. Bartašiūno pasirašytoje pažymoje apie stribų veiklą teigiama: „Pagrindinės operatyvinės tarnybinės naikintojų batalionų veiklos rūšys yra šios: kova su banditizmu, paieška vengiančių tarnauti Raudonojoje armijoje, apskričių bei valsčių centrų saugojimas ir t. t."¹³ Tokia stribų veiklos seka - kova, paieška, saugojimas - gal ir buvo būdinga 1945 m. Vėliau, daugelyje valsčių centrų įkūrus pastovias vidaus kariuomenės įgulas, stribai su partizanais tiesiogiai kovojo kur kas mažiau ir pagrindine jų veiklos forma tapo pastatų bei aktyvistų saugojimas šiems vykstant į kaimus. Galima manyti, jog tokį jų veiklos pasikeitimą noriai toleravo partija, bijojusi, kad partizanai nesunaikintų visų bent kiek vertesnių stribų. Čekistų vadovybė, ypač Maskvos, nuolat primindavo, kad stribų būriai yra sudaryti ne pastatams saugoti, o „kovai su banditizmu". 1945 m. kovo 10 d. GUBB viršininkas A. Leontjevas LSSR OBB viršininkui plk. Aleksandrui Gusevui rašė, jog NKVD apskričių skyrių ir valsčių poskyrių viršininkai yra linkę daugiau pasikliauti kariuomene, o naikintojų batalionus naudoja neryžtingai. Jis pažymėjo, kad naikintojai prastai taktiškai parengti, nemoka naudoti ginklų, kad tarp jų pasitaiko išdavysčių ir bailumo atvejų¹⁴. Be abejonės, čekistams daug parankesni buvo vidaus kariuomenės kariai, nes jie turėjo savo transportą ir ryšio priemones, buvo geriau apmokyti karybos ir pan.

Kalbant apie stribų būrių formavimą reikia paminėti, kad 1944 m. rugpjūčio mėn. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas plk. Piotras Kapralovas išsiuntinėjo raštus NKVD apskričių skyrių viršininkams, kuriuose detalizavo įvairius nurodymus dėl batalionų formavimo (nurodė, kad batalionai skirstomi į būrius, o šie - į skyrius), dėl sudėties (kiekvieną bataliono narį turi tvirtinti KP(b) komitetai), dėl ginkluotės (ginklai - iš vietinių išteklių, trofėjiniai, surinkti iš gyventojų ir pan.); nurodyta, kad ginklai turi būti saugomi centralizuotai¹⁵.

NKVD apskričių skyrių viršininkai, matyt, turėjo didesnių rūpesčių negu formuoti stribynus, nes 1944 m. spalio 17 d. J. Bartašiūnas, jau gavęs valstybės saugumo komisaro laipsnį (atitiko generolo majoro laipsnį), parašė jiems grasinantį raštą, kuriame konstatavo, kad apie batalionų organizavimą pranešė tik Švenčionių, Utenos, Ukmergės ir Rokiškio apskričių viršininkai, o apie stribų paramos grupių sudarymą - tik Švenčionių skyrius¹⁶. Tuo tarpu 1945 m. sausio 6 d. rašte J. Bartašiūnui I. Eismontas pranešė, kad jau įkurti neatitraukiant nuo darbo stribų batalionai 17 apskričių, juose yra 3053 žmonės. Matyt, tuo metu stribynų kūrimas buvo gerokai forsuojamas, nes praėjus vos 10 dienų pranešama, kad 209 valsčiuose įkurta 19 batalionų, juose yra 5991 žmogus¹⁷.

Be abejo, staigiam stribų gausėjimui daugiausia įtakos turėjo LSSR karinio komisaro 1944 m. gruodžio mėn. nurodymas, kad stribai į rusų kariuomenę nebus imami. Buvo nurodyta 2/3 šaukiamojo amžiaus stribų naktį budėti kareivinėse, o dieną budėti 6-8 žmonių grupei. Po to, kai gavus J. Bartašiūno nurodymą keliose apskrityse visi stribai buvo suvaryti į kareivines, LKP(b) CK rekomendavo atsisakyti tokios praktikos ir nurodė, kad dalis stribų turi dirbti savo ūkiuose, o 2/3 stribų kareivinėse turi būti laikomi tik naktį. J. Bartašiūnas OBB viršininkui A. Leontjevui rašė, kad įkurti batalionai „yra kovingi daliniai ir gerai vadovaujami gali sėkmingai kovoti su banditizmu ir kitais antisovietiniais elementais"¹⁸. Beje, komisaras tik išsakė norą, kad taip būtų; realybė buvo visai kitokia.

Iš daugelio raštų, kuriuos tuo metu naikintojų batalionų viršininkai maskviečiai atsiuntė į Lietuvą, įdomesni yra keli. Viename jų pateikiama naikintojų batalionų sulaikytinų ar sunaikintinų žmonių klasifikacija¹⁹. Jame išvardijama 17 kategorijų, pradedant vokiečių parašiutininkais, diversantais, šnipais, dezertyrais iš rusų armijos ir baigiant spekuliantais ir maišelninkais. Įdomu, kad žodžio „sunaikintas" tekste liepiama nerašyti. Pplk. I. Eismontui adresuotame rašte²⁰ Maskvos čekistai klausia, iš kur bus imta lėšų trijų profesionalių stribų batalionų kovotojams išlaikyti, nes šiaip jau naikintojų batalionai karo metu buvo kuriami jų kovotojų neatitraukiant nuo tiesioginio darbo. Taigi tokio pavidalo stribų būrius, kokius pažino Lietuvos žmonės - profesionalius karinius dalinius, sudarė ne Maskva, bet mūsų kolaborantų valdžia savo pastangomis.

1944 m. liepos 27 d. LSSR naikintojų batalionų štabo viršininkas I. Eismontas paskyrė pirmuosius 20 NKVD apskričių skyrių viršininkų naikintojų batalionų vadais, jų pareigas sudvejindamas.

Pamažu stribų valdymas buvo griežtinamas, smarkėjant kovoms jiems pradėta taikyti kareivinių režimą, t. y. stribai buvo paverčiami profesionaliais kovotojais. 1945 m. vasario 14 d. visiems NKVD apskričių skyrių viršininkams su J. Bartašiūno parašu išsiuntinėta tokia telegrama: „Siekiant naikintojų batalionus parengti karinei padėčiai, įsakau: 1) būrių kovotojūs valsčiuose laikyti kareivinėse, dieną 1/3 išleisti apsirūpinti maistu; 2) visą laiką organizuoti būrius NKVD apskričių skyrių, valsčių poskyrių, partijos apskričių komitetų, apskričių vykdomųjų komitetų, valsčių vykdomųjų komitetų patalpoms saugoti. Patruliuoti apskričių ir valsčių centruose; 3) neleisti į operacijas nedidelių kovotojų grupių. Siųskite ne mažesnes kaip 10-15 žmonių grupes"²¹. Beje, minėta karinė padėtis Lietuvoje buvo įvesta ir galiojo iki 1946 m. vidurio. Ji sudarė geras sąlygas rusų kariams naudoti itin drastiškus kovos metodus.

LKP(b) CK biuro 1945 m. kovo 23 d. nutarime „Dėl Lietuvos SSR naikintojų batalionų kovingumo padidinimo" viename iš paragrafų, kaip minėta, J. Bartašiūnui siūloma uždrausti visus stribus uždaryti į kareivines; nurodyta kareivinėse palikti tik 15-20 proc. stribų, kitus į operacijas sukviesti pagal iš anksto parengtą planą. Apskričių skyrių viršininkams įsakyta patikrinti stribų politinį patikimumą, neleisti, kad stribams vadovautų atsitiktiniai žmonės, operacijas su jais vykdyti tik gerai pasirengus ir tik NKVD darbuotojams vadovaujant²².

Partijos spaudžiamas J. Bartašiūnas, kaip minėta, 1945 m. kovo 26 d. išleido įsakymą Nr. 0021 „Dėl trūkumų apskrityse dirbant su naikintojų batalionų kovotojais", kuriame nurodė, kad iš viso būrio stribų kareivinėse turi būti laikoma tik 2/3 ir tik naktį, ir kad jie turi būti šaukiamojo amžiaus vyrai. J. Bartašiūno nurodymu ginklus, laikomus specialioje patalpoje, dieną turėjo saugoti 6 budėtojai. Įsakyta parengti planą, kad kilus pavojui būtų galima greitai sušaukti visus stribus. Nurodyta į užduotis siųsti ne mažesnius kaip 10-15 stribų būrius, vadovaujamus NKVD darbuotojų; stribų apsistojimo vietose organizuoti tų vietų apsaugą, ypač naktį; balandžio mėnesį patikrinti visus stribus; priešiškus ar abejotinus asmenis išmesti; 10 valandų per mėnesį stribus mokyti karybos, o dukart per savaitę juos politiškai šviesti²³. A. Leontjevui į Maskvą J. Bartašiūnas rašė, jog tie 2/3 šaukiamojo amžiaus stribų naktį laikomi kareivinėse, o dieną budi 6-8 žmonių grupė. Pasak jo, kai kurie partijos apskričių komitetai visus kovotojus suvarė į kareivines, bet dėl žemės ūkio darbų LKP(b) CK rekomendavo taip nedaryti²⁴.

Būriai, panašūs į LSSR stribų būrius, matyt, buvo sudaryti visose sovietų iš naujo okupuotose šalyse - trijose Baltijos respublikose, Vakarų Ukrainoje, Vakarų Gudijoje ir Moldovos Besarabijoje. Apie kituose kraštuose buvusius naikintojų batalionus nedaug ką pavyko sužinoti. Šiek tiek duomenų yra apie Latvijoje ir Vakarų Ukrainoje veikusius batalionus. Latvijoje 1945 m. antroje pusėje buvo 10 945 stribai, iš jų beveik 99 proc. šaukiamojo amžiaus. 1946 m. viduryje Latvijoje buvo 20 naikintojų batalionų (po batalioną apskrityje), juose - 15 202 kovotojai, iš kurių 1387 buvo atlyginimus gaunantys profesionalūs operatyvinių grupių nariai. Tose vietovėse, kur buvo daugiau partizanų, jiems taip pat buvo pritaikytas kareivinių režimas. 1950 m. Latvijoje buvo 11 270 naikintojų. Be jų, kiekviename rajone buvo po 50-200 juos remiančių neginkluotų naikintojų. Tuo metu iš 1644 atlyginimą gaunančių naikintojų 57 proc. buvo rusai, 37 proc. - latviai, 7 proc. - ukrainiečiai ir po truputį kitų²⁵. Iš tuometinio Ukrainos partijos pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo 1945 m. gruodžio 12 d. laiško J. Stalinui ir jo kalbos, pasakytos 1945 m. gegužės 18 d. Vakarų Ukrainos sričių partijos sekretorių ir NKVD bei NKGB sričių viršininkų pasitarime²⁶, galima suprasti, jog 1945 m. pabaigoje Vakarų Ukrainoje buvo 1830 savisaugos grupių ir naikintojų batalionų, kuriuose buvo 40 310 vietos gyventojų. Naikintojų batalionų kovotojų skaičius po N. Chruščiovo kalbos gegužės mėn. tikriausiai buvo sumažintas, palikti tik patikimiausi, nes toje kalboje jis teigė, kad Ukrainos partizanai iš naikintojų gauna ginklų ir žinių.

Grįžkime į Lietuvą. Nepaisant visokių kliuvinių, naikintojų batalionai čia toliau buvo sparčiai kuriami. Dar nesibaigus karui, stribų būriai buvo įkurti 262 valsčių centruose. Ką tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, t. y. gegužės mėn., stribų skaičius pasiekė apogėjų - 22 batalionuose buvo 10 747 stribai²⁷. Po šio apogėjaus stribų skaičius nuolat mažėjo. Nors buvo mažinami stribams skirti etatai (1945-1946 m. buvo 11 tūkst. stribų etatų, 1947-1951 m. - 8 tūkst., 1952-1953 m. - 6 tūkst.), jų nuolat trūko 15-40 proc. Kad ir kaip stengėsi partija ir čekistai, visi stribų etatai niekada nebuvo užimti. Trūko savo šalies išdavikų, norinčių su ginklu kovoti prieš Lietuvos nepriklausomybės šalininkus. Be abejo, stribų gretas retino jų žūtys, bet daugiausia tai, kad bent kiek raštingesni, stropesni bei pareigingesni ar savo aktyvumą demonstruojantys stribai būdavo perkeliami į aukštesnį statusą turinčias žinybas - miliciją ar NKVD (MVD, MGB) (per visą stribų gyvavimo laiką į tas žinybas perkelta 3587 stribai) ar į žemesnius sovietinius ir partinius organus bei įstaigas (ten perkelta 1365 stribai)²⁸. Taigi jei tarsime, kad 1944-1954 m. Lietuvoje buvo apie 20 tūkst. stribų, išeitų, kad apie 25 proc. jų buvo perkelti į aukštesnes pareigas. Nepajėgta užpildyti laisvus stribų etatus priimant atvykėlius iš Rusijos (jie sudarė apie 13-14 proc. stribų). Teisindamiesi Maskvai, kodėl nesurenka reikiamo stribų skaičiaus, patys čekistai dažniausiai rašydavo: „Pagrindinė nenorėjimo stoti į naikintojų batalionus priežastis - baimė grasinimų ir banditinio elemento susidorojimo su jų šeimomis" (iš OBB viršininko Boriso Burylino rašto)²⁹. Be abejo, baimė tų kovų metu buvo labai svarbus veiksnys. Okupantų primesta kova, tos kovos būdai buvo žiaurūs ir dažnai žmonių akyse gyvybė kabodavo ant plauko. Tačiau tai nereiškė, jog visoms stribų šeimoms grėsė mirties bausmė. Daug lėmė ir tai, koks tas stribas buvo, ar uoliai jis okupantams tarnavo. Uolesni stribai pamažu savo šeimas perkėlė į apskričių ar valsčių centrus (tokių šeimų buvo šimtai, gal net per tūkstantį). Lemdavo ir vietinė kovos specifika. Pavyzdžiui, Lazdijų apskrityje veikusi Šarūno rinktinė mirties nuosprendžius stribų šeimoms ir apskritai visiems išdavikams vykdė kur kas dažniau nei kitų rinktinių partizanai. Įvairiais klausimais daug atviresni būdavo čekistai kariškiai, o ne operatyvininkai. Antai 261-ojo šaulių pulko vadas Aleksandras Zakurdajevas viename iš savo raštų apie padėtį Vilniaus operatyviniame sektoriuje rašė: „Komplektuojame kasdien, bet kadangi patikimų žmonių tarp vietos gyventojų yra labai mažai, be to, dalis gyventojų išvyksta į Lenkiją, naujų kovotojų rinkimas neduoda rezultatų"³⁰. (Trakų ir Vilniaus apskričių lenkų tautybės stribų repatrijavimas į Lenkiją - ten išvykti užsirašė iki 50 proc. stribų - rodė, jog nemažai lenkų į stribus įsirašė norėdami išvengti tarnavimo RA ir atsiradus pirmai galimybei iš stribų bėgo.) Teisindamiesi, kodėl nesugeba suburti reikiamo kiekio stribų, čekistų vadai pateikdavo dar kelis argumentus: stribai prastai materialiai aprūpinami, o kalbinami į juos stoti grįžę frontininkai lietuviai atsikalbinėję, jog jiems pirmiausia reikia atstatyti sugriautą savo ūkį³¹.

Stribų būriai buvo kuriami labai atkakliai; tuo ypač rūpinosi partiniai organai. Dėl efektyvaus partizanų veikimo ir žmonių priešiškumo okupacinė valdžia ilgai negalėjo saugiai įsitvirtinti Lietuvoje, ypač kaimų vietovėse. Įvairaus tipo rusų kariuomenės Lietuvoje buvo pakankamai, bet okupantai nepažino krašto, nemokėjo kalbos. Mūsų šalį valdyti jiems turėjo padėti iš vietinių žmonių sudaryti ginkluoti būriai. Svarbų vaidmenį visoje stribų kūrimo istorijoje vaidino noras supriešinti atskirus mūsų tautos sluoksnius, priversti vienas žmonių grupes kovoti su kitomis.

Ypač klastingai elgėsi pagrindinis kolaborantas - A. Sniečkus. Jo sumetimus ar bent jų dalį galima suprasti iš jo 1948 m. sausio 27 d. VKP(b) CK sekretoriui Andrejui Ždanovui išsiųsto rašto, kuriame prašoma leisti nors vieną MGB 4-osios šaulių divizijos pulką suformuoti iš lietuvių (tuo metu diviziją sudarė 8 pulkai). Pasak jo, turint tokį pulką nebūtų galimybės didinti nacionalinį priešiškumą įrodinėjant, kad su „banditais" kariauja tik rusai³². Maskva tokio pulko sudaryti neleido (ji apskritai labai priešiškai žiūrėjo į tautinius dalinius ir šiek tiek juos toleravo tik Antrojo pasaulinio karo metais), tad A. Sniečkui neliko nieko kito, tik toliau rūpintis stribais. Dar anksčiau, 1947 m. gruodžio 12 d., LKP(b) CK buvo priėmęs tokį nutarimą: „Didžiausias trūkumas yra tas, kad tarp MGB karinių dalinių nėra lietuviškų padalinių. Todėl operacijų metu su gyventojais neužsimezga būtinas kontaktas. Nacionalistiniai elementai tai išnaudoja ir tarp gyventojų skleidžia priešišką agitaciją, kuria siekiama didinti nacionalinį priešiškumą". Toliau nutarime rašoma: „Prašyti VKP(b) CK nurodyti SSRS valstybės saugumo ministerijai suformuoti karines dalis iš vietos gyventojų"³³.

Nuosekliai siekdamas stribus paversti profesionaliais kariais, matydamas, kad su tokiais pusiau kariais, pusiau artojais neką tenuveiks, J. Bartašiūnas dar 1945 m. balandžio 14 d. siuntė raštą SSRS vidaus reikalų liaudies komisarui - valstybės saugumo generaliniam komisarui L. Berijai, prašydamas stribus padaryti profesionaliais kovotojais³⁴.

1945 m. pirmoje pusėje po minėtų bandymų visus stribus suvaryti į kareivines, po to sekusių tokios pozicijos atoslūgių, galiausiai buvo prieita prie lanksčios sistemos: esant didelei partizanų puolimų galimybei arba rengiant prieš juos operacijas, dauguma stribų sueina į kareivines, šiaip jau gyvena laisviau. 1946 m. gegužės 1 d. iš buvusių 7868 stribų į kareivines 10 dienų buvo perkelti 887 stribai, 20 dienų - 169, o visam mėnesiui - 5434 stribai³⁵ (įdomu, kad toks griežtas režimas stribams buvo pritaikytas tuo metu, kai 1946 m. kovo mėn. Lietuvoje buvo įkurta 200 pastovių vidaus kariuomenės įgulų; matyt, buvo planuotas bendras kariuomenės ir stribų puolimas prieš partizanus). Beje, griežtam kareivinių režimui priešinosi patys stribai, kurių nemaža dalis turėjo šeimas ir šiokius tokius ūkius. Svarbiausia priežastis, trukdžiusi stribus suvaryti į kareivines 1945 m. pirmoje pusėje ir metų viduryje, buvo ta, kad tokiu atveju nebūtų buvę kuo jų maitinti. Šiai problemai išspręsti marionetinė LSSR valdžia ėmėsi įvairių priemonių. (Apie tai plačiau žr. skyriuje „Materialinis aprūpinimas".)

Visą tą energingą veiklą užbaigė tų pačių institucijų 1945 m. rugsėjo 18 d. priimtas nutarimas Nr. 232s, kuriame nurodoma naikintojų batalionus vadinti „liaudies gynėjų būriais", o naikintojus - „liaudies gynėjais"³⁶. (Beje, tik A. Sniečkus ir J. Paleckis bei jų partijos draugai Lietuvoje buvo tokie jautrūs „stribo" vardui. Visur kitur - Ukrainoje, Gudijoje, Latvijoje, Estijoje, Moldovoje, kur tokie daliniai buvo suformuoti, jie ir toliau buvo vadinami naikintojų batalionais.) Nutarime rašoma: „Atsižvelgiant į tai, kad naikintojų batalionai atlieka didelį darbą kovoje su banditizmu ir gindami dirbančiuosius nuo lietuviškai vokiškų nacionalistų gaujų ir kad „naikintojų batalionų" pavadinimas neatitinka šio meto padėties, Lietuvos SSR Liaudies Komisarų Taryba ir Lietuvos KP(b) Centro Komitetas nutaria: apskričių naikintojų batalionus toliau vadinti liaudies gynėjų būriais, o atskirus minėtų būrių kovotojus - liaudies gynėjais".

Be abejonės, poveikį stribų būrių formavimui pradiniame jų raidos etape turėjo A. Sniečkaus 1945 m. rugpjūčio 31 d. raštas Nr. 535s partijos apskričių komitetų sekretoriams su grifu „Asmeniškai"³⁷ (tokį raštą galėjo atplėšti ir skaityti tik žmogus, kuriam jis buvo skirtas) bei prierašu: „Šis laiškas, su juo susipažinus, turi būti grąžintas į Lietuvos KP(b) CK" (taip buvo dažnai elgiamasi, nes visi komunistų vadai sirgo įtarumo liga; perdėtas atsargumas jiems buvo virtęs elgesio norma). Rašto preambulėje rašoma: „Turint tikslą greičiau įvykdyti VKP(b) CK ir Lietuvos KP(b) CK nutarimus artimiausiu laiku užtikrinti buožių nacionalistinių gaujų likvidavimą respublikoje, Lietuvos KP(b) siūlo Jums kartu su NKVD ir NKGB apskrities skyrių viršininkais tuoj pat sudaryti konkretų banditų grupių likvidavimo apskrityje planą".

Raštą sudaro trys skyriai. Pirmasis vadinasi „Operatyvinis čekistinis darbas", jame nurodoma pulti partizanus, naudoti įvairius kovos metodus, kiekvieną partizanų būrį atskirai naikinti, remiantis LKT ir LKP(b) CK 1944 m. gruodžio 22 d. nutarimu, iš partizanų šeimų atimti visą žemę ir turtą.

„1. Apskrities centre sudaryti judrų, gerai ginkluotą būrį iš apskrities aktyvo [išbraukta - „iki 100 žmonių". - J. S.].

4. Stiprinti ir gausinti naikintojų burius valsčiuose, ypač apimtuose banditizmo, remiantis kartu siunčiamu LKP(b) CK biuro ir Lietuvos SSR LKT nutarimu.

5. Banditizmo apimtose apylinkėse sukurti ginkluotas grupes, neįeinančias į naikintojų būrius, iš komjaunuolių, apylinkių darbuotojų ir kitų aktyvistų, ypač nukentėjusių nuo banditų rankų, ir aktyviai panaudoti šias grupes atskleidžiant ir sutriuškinant banditų grupes.

7. Esant reikalui mobilizuoti bet kurios rūšies transportą operacijoms vykdyti.

8. Pagerinti politinį darbą tarp kovotojų-naikintojų ir jų kovinį parengimą.

9. Pagerinti materialines naikintojų būrių, gyvenančių kareivinių režimu, kovotojų sąlygas".

Tuo metu apskrityse buvo kuriami vadinamieji „trejetai" ir „penketai", į kuriuos įėjo aukščiausi partiniai sovietiniai ir čekistiniai apskričių pareigūnai. Jie turėjo koordinuoti kovos ir operatyvinius veiksmus prieš mūsų partizanus. Visa tai, taip pat ir šis dokumentas įrodo, kad partiniai organai ne mažiau kaip čekistai atsakingi už viską, ką okupantai padarė mūsų šalyje.

Iki pat gyvavimo pabaigos stribų būriai, ši iš esmės provincijos politinių vadovų gvardija (čia reikia pridurti: kokie politiniai vadovai, tokia ir gvardija; visame pasaulyje gvardiją sudaro rinktiniai kariuomenės daliniai), buvo glaudžiai susiję su partijos komitetais. Faktiškai partija, jos CK inicijuodavo daugelį nutarimų stribų klausimais. Net tada, kai palaužus ginkluotą mūsų tautos pasipriešinimą jie tapo nereikalingi, jų būrių panaikinimą ar sumažinimą emvėdistai turėjo derinti su partijos sričių ir rajonų komitetais. Net ne itin reikšmingas stribų pareigas - būrių politinius vadovus iš pradžių tvirtino LKP(b) CK biuras, o būrių vadų pavaduotojus - apskrities biuras³⁸. Partijos įvairių lygių organai turėdavo tvirtinti net atskirus stribus. Vėliau to atsisakyta, labiau pasitikėta čekistų spec. patikrinimais.

Vienas iš gana sudėtingų stribų veiklos aspektų buvo santykiai su rusų vidaus kariuomene. Tiek kariuomenės, tiek stribų operatyvinę kovinę veiklą reguliavo čekistai operatyvininkai ir, atrodo, tiek vienų, tiek kitų jėgas galėjo neblogai išnaudoti, jų veiksmus derindami. Bet kariuomenės, ypač po 1945 m., ir taip pakako, kad atvirame mūšyje sutriuškintų bet kuriuos nedideliais būreliais po 1945 m. mūšių išsiskirsčiusius mūsų partizanus. Tuo laikotarpiu beveik visada jėgos būdavo labai nelygios, dažniausiai prieš vieną partizaną stodavo ne mažiau kaip 10 rusų karių, o neretai ir po 20-30 ar net 100. Todėl čekistams labiausiai rūpėjo surasti partizanus, atskleisti jų judėjimo ir ryšio kanalus. Tai sužinojus, užtekdavo rusų kariuomenės jiems sutriuškinti. Tad stribai tarsi likdavo nuošalyje, nereikalingi. Kiek kitokia padėtis buvo 1945 m. Tuo metu partizanų buvo keliasdešimt tūkstančių, jie realiai grasino beveik visiems valsčių centrams, todėl tais metais stribams teko dažnai dalyvauti kautynėse.

Tačiau visa tai nereiškia, kad stribai ir kariuomenė turėjo tik tą menką ryšį, kai reikėdavo vykdyti didelio masto operacijas. Čekistinė - tiek operatyvinė, tiek karinė - vadovybė stengėsi, kad kariuomenė „temptų" stribus, juos mokytų (dauguma stribų neturėjo jokio supratimo apie karybą ir kovinėse operacijose daugiausia vadovavosi tik savisaugos instinktais). I. Tkačenkos ir NKVD Pabaltijo apygardos vidaus kariuomenės viršininko gen. mjr. Golovkos 1945 m. lapkričio 3 d. įsakymu dėl kariuomenės perdislokavimo buvo paskirti nauji operatyvinių sektorių viršininkų pavaduotojai kariuomenės reikalams. Viena iš keturių jiems skiriamų užduočių buvo tokia: „Organizuoja liaudies gynėjų būrių mokymą ir kovinę veiklą, įtraukia juos į kovą su banditizmu"³⁹. Tokių įsakymų ir nurodymų kariuomenės vadams buvo ir daugiau. Tačiau bene didžiausią poveikį stribų kariniam mokymui ir drausminimui turėjo 1945 m. lapkričio 3 d. I. Tkačenkos, Golovkos ir J. Bartašiūno pasirašytas įsakymas Lietuvos teritorijoje dislokuotai NKVD kariuomenei. Jame rašoma, kad L. Berija leido stribų mokymui panaudoti 275 seržantus ir 15 karininkų⁴⁰. Seržantai buvo paskirti stribų būrių vadais, karininkai, matyt, vadovavo jiems iš NKVD apskričių skyrių. Pagal pirminį planą buvo numatyta seržantus stribų būrių vadais laikyti iki 1945 m. pabaigos, vėliau tas laikotarpis, matyt, buvo pratęstas beveik iki 1946 m. vidurio.

1946 m. birželio 18 d. rašte MVD apskričių skyrių viršininkams J. Bartašiūnas rašė, jog seržantams išvykus iš stribų būrių krito stribų kovingumas ir drausmė. Be kai kurių kitų priemonių (visa atsakomybė už stribų būrių veiklą skiriama valsčių poskyrių viršininkams, nurodoma skirti būrių vadų pavaduotojus) nurodoma, jog iš valsčiuje esančios įgulos į stribų būrį turi būti paskirtas instruktorius seržantas, kuris mokytų karybos. Kur įgulų nėra, stribus turėtų mokyti vienas iš valsčiaus poskyrio darbuotojų⁴¹.

Nuolat buvo tobulinami stribų veiklą reglamentuojantys dokumentai, nes represinės struktūros buvo gerokai subiurokratintos (apie tai, kokių dokumentų būdavo stribų asmens bylose, rašoma poskyryje „Stribų dokumentai"), įvedamos naujos stribų veiklos ataskaitų formos. NKVD apskričių skyriai nuo 1946 m. sausio kiekvieną metų ketvirtį turėjo pristatyti dvi ataskaitas: vieną - apie stribų būklę ir veiklą ir antrą - apie stribų būrių išdėstymą, jų kiekybinę sudėtį ir apginklavimą. Kas mėnesį turėjo būti pristatoma ataskaita apie būrių veiklą ir jos rezultatus. Be to, ne vėliau kaip 10 d. po įvykio reikėjo atsiųsti charakteringiausių stribų vykdytų operacijų aprašymus ir tuoj pat pranešimus apie ypatingus atvejus. Nurodoma, jog kiekviename valsčiaus poskyryje turi būti pildomas kovos veiksmų dienoraštis⁴². Šie dienoraščiai vėliau buvo sunaikinti, todėl nėra galimybės plačiau, o svarbiausia - giliau pažvelgti į stribų kovinę veiklą. Minėtas ataskaitos formas ir joms suvestines nurodė įvesti SSRS NKVD GUBB ir jos buvo ilgai naudojamos.

Partija nuolat koregavo stribų veiklą, mėgino ją „stiprinti" ir gerinti. 1947 m. lapkričio 14 d. priimamas eilinis LKP(b) CK nutarimas „Dėl priemonių stiprinant liaudies gynėjų būrius"⁴³. Jame rašoma: 1) partijos apskričių ir valsčių komitetų sekretoriai ir MGB organai patikrina visus stribus ir jų būrius visiškai sukomplektuoja. Komplektuoja tik iš vietos gyventojų; 2) tarp stribų vykdomas masinis politinis darbas; 3) stiprinamos stribų pirminės komjaunimo organizacijos; 4) stribynuose įkuriami raudonieji kampeliai; 5) MGB įpareigojama, kad stribai išeitų 96 val. mokymo programą. Naudoti stribus daugiausia kovai su partizanais; 6) nuo 1947 m. spalio 1 d. papildomam stribų maitinimui skirta 8 tūkst. sauso davinio „pagal ypatingo sąrašo normas". Vienam stribui duoti po 700 g duonos dienai; 7) iš vietinio biudžeto suremontuoti stribams patalpas; 8) pasiūlyti partijos apskričių komitetų sekretoriams ir vykdomųjų komitetų pirmininkams rūpintis žuvusių stribų šeimomis. Joms skirti pagal miestų kainas 500 porų moteriškų, 1000 vyriškų porų batų, 5000 medvilnės audinio, už 15 tūkst. rb trikotažo ir vilnonių audinių; 9) sukurti ginkluotas grupes visur, imtinai iki kaimų. Jų narių sąrašus tvirtinti partijos apskričių komitetuose.

Beje, šis CK nutarimas buvo vienas iš nedaugelio, kuriame stribų reikalai sprendžiami gana dalykiškai. Daugumoje tokio tipo nutarimų vyraudavo nurodymai „pagerinti", „padidinti", „aprūpinti", „sustiprinti" ir panašūs.

LKP(b) CK irgi kaip užkeikimus priima vieną po kito nutarimus, kuriuose represinės struktūros raginamos greičiau sunaikinti mūsų tautos pasipriešinimą okupantams. 1946 m. spalio 5 d. priimamas nutarimas, kaip „greičiausiu laiku sunaikinti buržuazinį nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotas gaujas"⁴⁴. 1947 m. balandžio 14 d. priimamas nutarimas „Dėl priemonių, sustiprinančių kovą su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis"⁴⁵.

1947 m. gruodžio 12 d. priimamas jau minėtas CK biuro nutarimas, kuriame rašoma, jog didelis trūkumas yra tai, kad tarp MGB dalinių nėra lietuviškų padalinių⁴⁶. 1948 m. birželio 18 d. priimamas nutarimas „Dėl politinio darbo tarp gyventojų pagerinimo ir buržuazinių nacionalistinių gaujų likvidavimo"⁴⁷. Visuose šiuose nutarimuose vienoks ar kitoks vaidmuo skiriamas ir stribams. Apskritai CK nutarimuose apie MGB ir kitų tipų kariuomenes kalbama labai prabėgomis, tarsi ne jos buvo lemiamoji jėga, Lietuvoje įtvirtinusi okupacinį režimą.

1948 m. pabaigoje kai kuriose apskrityse, silpstant pasipriešinimui, pradėta tikrinti stribų etatus. Apskričių skyrių viršininkams nurodyta: „Patikrinkite būrių etatus; tuose valsčiuose, kur yra daugiau banditų, palikite iki 30 žmonių būrius, o kur mažiau - 10-15 žmonių skyrius"⁴⁸. Truputį vėliau, ypač pradėjus žmones varyti į kolūkius, stribai buvo pradėti kilnoti iš vienos apskrities (nuo 1950 m. vasaros - rajono) į kitą, norint sustiprinti tuos būrius, kurių veiklos zonose buvo dar stiprūs ir veiklūs partizanų būriai. Kartu vyko lyg ir priešingas procesas. MGB ministras D. Jefimovas 1948 m. rugpjūčio 14 d. raštu leido visiems apskričių skyrių viršininkams į „liaudies gynėjų" būrius priimti naujus žmones, neatsižvelgiant į apskritims patvirtintus stribų skaičius⁴⁹. Be abejo, taip jis darė norėdamas užpildyti kuo daugiau stribų etatų, o kartu atsižvelgdamas į tai, kad partizanų pasipriešinimas atskiruose šalies regionuose buvo nevienodas (tuo metu stipriausi tapo Žemaitijos partizanai).

1949 m. birželio 6 d. priimamas Lietuvai lemtingas LKP(b) CK biuro nutarimas „Dėl kovos su buržuazinio nacionalistinio pogrindžio liekanomis ryšium su kolūkių kūrimu respublikoje". Šiame nutarime nurodoma įkurti ginkluotas grupes iš vadinamųjų aktyvistų, kolūkiečių ir kitų žmonių kolūkiuose, MTS, apylinkėse, įmonėse ir kt. Tos grupės turėtų ne tik saugoti kolūkių turtą, bet ir kovoti su partizanais. Tuo tarpu stribai turėtų tik kovoti⁵⁰. Iš tikrųjų viskas vyko nevisiškai taip, kaip planavo CK. Dažnai tų ginkluotų grupių branduolį sudarė stribai, iš valsčių perstumti į apylinkes, nes kaimuose gyvenančių aktyvistų buvo nedaug. Stribų perstūmimas į kaimus žymėjo naują kovos etapą. Kadangi stribus daugelyje vietovių labai stipriai rėmė vidaus kariuomenė, partizanai jau nepajėgė jų išstumti iš kaimų ir okupacinė valdžia pamažu ir ten įsitvirtino.

Kaip minėta, stribų perkėlimo į kaimus planų buvo ir anksčiau, tai padaryti stengėsi ir LKP(b) CK sekretorius Aleksandras Trofimovas, ir tuo metu dar tik laikinai ministro pareigas einantis P. Kapralovas. Jie 1948 m. vasario 29 d. pasirašė „Instrukciją apie ginkluotų grupių organizavimo tvarką ir jų panaudojimą kovoje su banditizmu Lietuvos SSR"⁵¹. Šioje instrukcijoje buvo rašoma apie tai, kas bus įgyvendinta 1949 m.

1950 m. pradėjus stribus imti į rusų kariuomenę, stribų būrius komplektuoti tapo dar sunkiau. Šią problemą mėginta spręsti pasitelkus ir komjaunimą. LKJS CK nurodė rajonų komitetams į stribų būrius papildomai siųsti tos organizacijos narius⁵².

1950 m. birželio 20 d. vietoj 41 apskrities įkūrus 88 rajonus ir tų metų liepos 5 d. - keturias sritis, pakito ir stribų valdymo struktūra, nors stribų veiklai tai neturėjo didelės įtakos. Valsčių „liaudies gynėjų būriai" tapo apylinkių būriais; jų skaičius nepadidėjo, jie liko tuose pat buvusiuose valsčių centruose (su apskritimis buvo panaikinti ir valsčiai).

Ir toliau visi stribų veiklos ir gyvavimo klausimai buvo gerinami su partijos komitetais. MGB Vilniaus srities valdybos viršininkas plk. Michailas Zacharovas 1950 m. vasarą rašė MGB rajonų skyrių viršininkams, kad jiems praneštas rajone laikytinų stribų apytikris skaičius ir kad jie patys turėtų apsispręsti, kiek norėtų turėti būrių, juose stribų ir atskirų skyrių. Rašte nurodoma: „Etatus suderinkite su partijos rajono komiteto sekretoriumi"⁵³.

Nuo 195-1 m. ryškiai diferencijuojamas stribų skaičius atskiruose rajonuose. Stribų etatai didinami tuose rajonuose, kur dar buvo likę partizanų - Daugų, Dotnuvos, Dusetų, Joniškėlio, Jurbarko, Kalvarijos, Kavarsko, Kazlų Rūdos, Pandėlio, Prienų, Raseinių, Smėlių, Skuodo, Šilalės, Tytuvėnų, Žiežmarių ir kai kuriuose kituose, o kituose - mažinamas. Stribų skaičius minėtuose rajonuose buvo didinamas priimant tų rajonų gyventojus ir perkeliant stribus iš tų rajonų, kur partizanų liko mažai arba visai neliko.

2N valdybos viršininko I. Počkajaus 1951 m. rugsėjo 24 d. raštas MGB sričių valdybų viršininkams rodo, kad čekistų vadovybė buvo bejėgė prieš masiškus stribų drausmės pažeidimus ir kitokius nusižengimus. Jame rašoma, kad per 1951 m. septynių mėnesius iš stribų buvo atleista 1449 žmonės, t. y. ketvirtadalis stribų, todėl ateina nauji, neturintys patirties, o stribų štabai užverčiami atleidimo ir priėmimo bei kitais dokumentais. Anot I. Počkajaus, taip yra todėl, kad blogai tikrinamas priimamų asmenų patikimumas ir sveikata, bet daugiausia atleidžiama dėl drausmės pažeidimų. Pasak viršininko, atleidžiama už menkiausią nusižengimą - per minėtą laikotarpį už tai atleisti 342 žmonės. Rašte I. Počkajus nurodo: „Drausmės pažeidėjams taikyti visas auklėjimo ir drausminančio poveikio priemones, iš būrių atleisti tik tuo atveju, jei padarytas nusižengimas susijęs su kriminaliniu nusikaltimu ir MGB organų autoriteto griovimu"⁵⁴.

Vienas iš paskutiniųjų LKP(b) CK biuro nutarimų stribų klausimu buvo priimtas 1952 m. sausio 9 d., jis vadinosi „Dėl liaudies gynėjų būrių būklės". Jame konstatuojama, kad 50 proc. stribų dalyvauja kovose su partizanais, o kiti saugo įvairios paskirties būstines - savo, MGB, LKP(b) bei kolūkius ir kt., kad trūksta beveik 2 tūkst. stribų, kad stribams niekas nevadovauja, nes daugelis operatyvininkų, kurie paskirti vadovauti stribams, neatleidžiami iš kitų pareigų, kad 115 būrių neturi politinių vadovų, kad 2,5 tūkst. stribų komjaunuolių per 1951 m. vienuolika mėnesių įvykdė 748 amoralius poelgius. CK biuro priimtame 15 paragrafų nutarime tik keli punktai buvo konkretūs, kituose - įprastos sovietinės formuluotės: „padėti", „pakelti", „gerinti" ir t. t. Konkrečiuose punktuose rašoma: 1) MGB rajonų skyriai stribams vadovauti turi skirti operatyvininkus, atleistus iš kitų pareigų; 2) būriai turi būti visiškai sukomplektuoti; 3) būtina likviduoti stribų neraštingumą⁵⁵. Beje, ir šie nutarimo punktai nebuvo įvykdyti, išskyrus pirmąjį.

Partizaninis karas ėjo į pabaigą, mūsų kraštas nepajėgė tęsti tuo metu neperspektyvios ginkluotos kovos. Komunistai turėjo spręsti nereikalingais tapusių stribų likimą. Tuometinis LSSR KGB prie MT pirmininkas Kazimieras Liaudis į Maskvą, SSRS KGB prie MT pirmininko pavaduotojui K. Lunevui 1954 m. balandžio 9 d. pranešė, kad 30 rajonų stribų būriai yra visiškai išformuoti, o kituose palikta apie tūkstantį stribų. Tų metų birželio 19 d. K. Lunevas plk. K. Liaudžiui atsiuntė tokio turinio raštą: „Pagal iš Jūsų gautą informaciją ir vietoje susipažinus nustatyta, kad liaudies gynėjų būrių kovotojus Lietuvos SSR valstybės saugumo organai daugiausia naudoja įvairiose saugojimo priemonėse. Tuo pat metu šių būrių išlaikymui išleidžiamos didelės valstybės lėšų sumos. Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvoje liaudies gynėjų būriai šiuo metu neturi lemiamos įtakos likviduojant ginkluotų gaujų likučius, Valstybės saugumo komitetas prie SSRS MT mano, jog būtina, suderinus su partijos organais, artimiausiu metu iki minimumo sumažinti liaudies gynėjų būrių etatus ir 1954 m. pabaigoje būrius visai išformuoti"⁵⁶. Šis Maskvos čekistas tiksliai apibūdino stribų, kaip kovotojų, vertę. Tuo tarpu Maskva jau 1954 m. liepos 19 d. davė nurodymą stribų būrius galutinai išformuoti, tačiau dar tų metų lapkričio 30 d. tarnavo 320 stribų, kuriuos buvo žadama atleisti iki 1955 m. sausio 12 d.⁵⁷

Dauguma atleistų stribų buvo įdarbinti skiriant jiems „patogias" pareigas - brigadininkais, sargais, gaisrininkais, kolūkių pirmininkų pavaduotojais ir pan. Rajonai privalėjo į centrą pranešti, kur ir kiek atleistų stribų yra įdarbinta. Prieš atleidžiami stribai turėjo pasirašyti pasižadėjimą, jog niekam neišduos jiems žinomų „valstybės paslapčių". Dauguma jų, matyt, todėl, kad ir patys buvo tų „paslapčių" kūrėjai, niekada neatgailavo dėl savo padarytų darbų ir iki galo liko ištikimi okupantams.

¹ LYA, f. 1, ap. 3, b. 97, I. 1-2.² Ibid., I. 7, 23, 24, 29, 45. ³ Ibid., I. 2. ⁴ Любянка ВЧ K-KГБ, Москва, 1997, с. 29,276.⁵ Ibid., с. 132, 131, 43.⁶ Любянка ВЧК-КГБ, с. 41, 51. ⁷ LYA, f. 1, ар. 3, b. 99, I. 7.⁸ Ibid., I. 28.⁹ LVOA, f. 1771, ap. 190, b. 5, 1. 149.^9a Rusiškai - otriad; rusiškas vzvod ir otriad lietuviškai verčiama „būrys“; norint atskirti apskričių ir valsčių būrius, apskrities būrys, apimantis visus apskrityje esančius būrius, vadinamas didžiuoju būriu, o valsčių - būriu.¹⁰ LYA, f. 1, ap. 3, b. 22, I. 45.¹¹ Ibid., b. 247, I. 269.¹² LVOA, f. 1771, ap. 8, b. 16, 1. 87.¹³ LYA, f. 1, ap. 3, b. 49, I. 65. ¹⁴ Ibid., b. 97, I. 134.
¹⁵ Ibid., b. 99. I. 5.
¹⁶ Ibid., I. 22.
¹⁷ Ibid., b. 47, 1. 1, 3.
¹⁸ Ibid., I. 29-38.
¹⁹ Ibid., b. 97, 1. 55.
²⁰ Ibid., I. 101.
²¹ LYA, f. 1, ap. 3, b. 99, I. 44.
²² Ibid., I. 72.
²³ Vidaus reikalų ministerijos archyvas (toliau - VRMA), f. 141, ap. 1, b. 23, I. 7.
²⁴ LYA, f. 1, ap. 3, b. 16/1, I. 29-38.
²⁵ H. Strods, Latvijos nacionaiu partizanu karš 1944-1956, Riga, 1996, p. 347, 357, 363.
²⁶ Ukrainos centrinis valstybinis archyvas,f. 1, ap. 23, b. 1848, I. 397-406; b. 2420,1. 1-19.
²⁷ LYA, f. 1, ap. 3, b. 53, I. 4.
²⁸ Ibid., b. 448, I. 93.
²⁹ Ibid., b. 112, 1. 6.
³⁰ Ibid., ap. 18, b. 98, I. 39.
³¹ LVOA, f. 1771, ap. 9, b. 594, I. 20.
³² Ibid., ap. 52, b. 11, I. 2.
³³ LVOA, f. 1771, ap. 190, b. 5, 1. 181-183.
³⁴ LYA, f. 1, ap. 3, b. 112, 1. 48.
³⁵ Ibid., 1. 63.
³⁶ Ibid., f. 3, ap. 1, b. 247, I. 113.
³⁷ LVOA, f. 1771, ap. 8, b. 177, I. 79.
³⁸ LYA, f. 1, ap. 3, b. 99, I. 151.
³⁹ Ibid., ap. 18, b. 64, I. 121.
⁴⁰ Ibid., 1. 122.
⁴¹ LYA, f. 1, ap. 3, b. 99, I. 151.
⁴² Ibid., I. 51-52.
⁴³ LVOA. f. 1771, ap. 190, b. 5, I. 170.
⁴⁴ Ibid., ap. 195, b. 2, 1. 83. -
⁴⁵ Ibid., 1. 226.
⁴⁶ Ibid., ap. 190, b. 5, 1. 181.
⁴⁷ Ibid., f. 1186, ap. 1186-15, b. 3, 1. 5.
⁴⁸ LYA, f. 1, ap. 3, b. 269, 1. 52.
⁴⁹ Ibid., 1. 58.
⁵⁰ LVOA. f. 1771, ap. 195, b. 6, 1. 119.
⁵¹ Ibid., ap. 52, b. 20, 1. 65.
⁵² LYA, f. 1, ap. 16, b. 12, 1. 132.
⁵³ Ibid., 1. 7.
⁵⁴ LYA, f. 1, ap. 16, b. 12, I. 238.
⁵⁵ LVOA, f. 1771, ap. 190, b. 8, 1. 143-150.
⁵⁶ LYA, f. 1, ap. 3, b. 463, i. I.
⁵⁷ Lietuvos partizanų kovos..., p. 363.

Kadangi stribų būriai sudarė vietines ginkluotas formuotes, į kurias įstojama savanoriškai ir kurios nepriklausė nei NKVD (MVD), nei MGB, nebuvo finansuojamos iš jų biudžeto, tai dėl jų teisinio statuso buvo nemažai keblumų. Dauguma su jais susijusių problemų išsispręsdavo tik todėl, kad Sovietų Sąjungoje apskritai nebuvo jokių teisinių pagrindų ir daug kas buvo sprendžiama vadų nurodymu.

Nuo pat jų veikimo pradžios kilo klausimas, pagal kurį kodeksą - civilinį ar karinį - turi būti teisiami nusikaltę stribai. Matyt, tas klausimas ypač aktualus pasidarė pasibaigus karui, nes jo metu jokių teisinių kolizijų nekildavo - viską sprendė šautuvo teisė.

1945 m. liepos 28 d. LSSR OBB 3-iasis poskyris išsiuntinėjo raštą, kuriame perteikė SSRS Aukščiausiojo Teismo plenumo 1941 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą. Jame buvo skelbiama: „1) Piliečiai, esantys naikintojų batalionuose, už nusikaltimus, padarytus pažeidžiant naikintojų batalionuose nustatytą tarnavimo tvarką, turi atsakyti pagal atitinkamus karinių nusikaltimų nuostatų straipsnius; 2) šios kategorijos bylas sprendžia karo tribunolai“¹. Šitokio turinio raštą LSSR OBB gavo iš SSRS GUBB 6-ojo skyriaus viršininko plk. P. Trofimovo², kurio, matyt, buvo užklausta, kaip turi būti baudžiami stribai. Taigi stribai, lyg ir nebūdami kariškiais - neduodavo karinės priesaikos, neturėjo karinių laipsnių ir t. t. - teisiniu atžvilgiu tapo pavaldūs karo tribunolams.

Šį nelogiškumą mėgino aiškintis LSSR MVD kariuomenės prokuroras S. Grimovičius. Jis 1947 m. birželio 13 d. parašė raštą A. Sniečkui, M. Gedvilui ir D. Jefimovui, kuriame teigė, kad iki 1946 m. liepos mėn., kai Lietuvoje buvo atšaukta karo padėtis, stribai buvo teisiami kaip kariškiai. Taip elgiamasi ir atšaukus karo padėtį. Prokuroro manymu, tai yra teisiškai nepagrįsta, o LSSR vadovybė nepriėmė jokio nutarimo dėl teisinės „liaudies gynėjų" padėties. „Jei atsisakysime šios radikalios priemonės [teisti stribus kaip kariškius. - J. S.], tai iš liaudies gynėjų būrių bus masiškai dezertyruojama, pasitraukiama; tai rodo pridedamas MGB Varėnos apskrities skyriaus viršininko pranešimas [pranešime rašoma, jog Rudnios stribai J. Akulovičius, J. Kitavičius, S. Ultinas, A. Stonys ir O. Matiažka kategoriškai atsisako toliau tarnauti teigdami, jog jau ištarnavo dvejus ir daugiau metų; dar rašoma, kad jei šie stribai bus atleisti, tai ir likę būrio nariai gali pasitraukti. - J. S.], kad atsisakoma veikti ginklu, pabėgama iš mūšio lauko, bijoma, nesilaikoma tarnybos statuto ir t. t., o visa tai turės didelį poveikį būrių kovingumui. Būriai gali tapti nekovingais". Prokuroras siūlo busimuosius stribus lyg ir pašaukti į sovietinę armiją, suburti į karinius padalinius „su iš to išplaukiančiais padariniais" (tarnybos laikas, apranga, maistas, priesaika, lengvatos ir t. t.). Jei tai nebus padaryta, mano prokuroras, stribų nebus galima teisti kaip kariškių. „Būtina pažymėti, kad neaprūpinus būrių maistu ir apranga dažnai pasitaiko tokių atvejų, kai liaudies gynėjai užsiima rinkliavomis, vagystėmis, plėšimais ir kitais neleistinais veiksmais vietos gyventojų atžvilgiu"³. S. Grimovi-čiaus manymu, CK ir MT turi priimti atitinkamą nutarimą. Tačiau jokio nutarimo nebuvo priimta, nors A. Sniečkus ir stengėsi šį tą daryti. 1947 m. birželio 26 d. pranešime VKP(b) CK sekretoriui A. Ždanovui jis konstatavo, kad „teroristinė buožių ir nacionalistų gaujų veikla respublikos teritorijoje nesilpsta", ir prašė „suteikti valstybinį aprūpinimą 8000 liaudies gynėjų, prilyginant juos sovietinės armijos kariams. Priešingu atveju liaudies gynėjų būrius reikia paleisti, kadangi dėl sunkių materialinių sąlygų (liaudies gynėjas gauna maisto kortelę, bet dažniausiai su ja turi išlaikyti ir šeimą) daugelis liaudies gynėjų iš valstiečių renka duokles, neretai tiesiog plėšia, tuo padarydami didelį politinį nuostolį. Tik per tris mėnesius - kovą, balandį, gegužę - už drausmės laužymą atleisti 248 žmonės, 74 žmonės atiduoti teismui už sovietinės teisės pažeidimus"⁴.

Maskvos viršininkai, šiaip jau išpildantys daugelį savo marionečių iš Lietuvos prašymų, šį kartą to nepadarė ir stribai liko „vietine ginkluota formuote, padedančia triuškinti nacionalistinį pogrindį". Kaip minėta, Maskva neišpildė ir kito A. Sniečkaus prašymo - MGB 4-ojoje šaulių divizijoje įkurti nors vieną lietuvių pulką.

Beje, anksčiau minėti penki Rudnios stribai pasitraukė iš būrio ir išėjo dirbti žemę; jų už tai neteisė, nes tai jau nebuvo karo meto dezertyravimas⁵. Šis ir panašūs bandymai atsikratyti stribų statuso, matyt, privertė stribus tvarkančias institucijas susitaikyti su tuo, kad iš stribų išeinama savo noru, pateikus kad ir tokius motyvus: „dėl gyvenamosios vietos pakeitimo", „dėl šeimyninių aplinkybių" ir pan. Beje, rudniečių argumentavimas, jog jie „jau dvejus ir daugiau metų atitarnavo", t. y. atliko darbą, tolygų tarnavimui sovietinėje armijoje, rodo, jog dalis karo metu įstojusių stribų savo veiklą laikė tarnavimo sovietinėje armijoje pakaitalu.

Taigi ir po S. Grimovičiaus kreipimosi į marionetinę valdžią dėl teisinio stribų statuso liko daug neaiškumų. Stribai ir toliau už padarytus nusikaltimus būdavo teisiami karo tribunolų, nors nebuvo davę karinės priesaikos. O minėtam prokurorui ne tiek rūpėjo teisinė stribų padėtis, kiek jis bijojo ir vadovybę gąsdino tuo, jog jei stribų neteis karo tribunolas, jie gali pakrikti. Matyt, vadovybė - tiek partijos, tiek čekistų - žodžiu ar kitaip susitarė, kad stribai ir toliau bus teisiami karo tribunolo, bet kartu jiems bus leista ir savo noru iš stribų pasitraukti.

Štai ką 1948 m. birželio 24 d. atsakė LSSR MGB ministro pavaduotojas P. Kapralovas į klausimą, ar negali turėti karinių laipsnių RA ir MGB atsargos karininkai, dirbantys stribų būrių vadų pavaduotojais: „Asmenys, esantys liaudies gynėjų būriuose, nėra MGB organų darbuotojai. Turėti karinių laipsnių jie negali, nes liaudies gynėjų būriai nėra kariniai padaliniai, o vietinės formuotės, kovojančios su banditizmu"⁶.

Tai buvo pabrėžiama ne kartą. 1951 m. birželio 2 d. MGB ministro padėjėjas pplk. Nikolajus Kučiuginas išsiuntinėjo raštą, kuriame nurodė, kad stribai nesikreiptų į MGB ligonines, nes jie nėra MGB darbuotojai. Susirgę jie turi kreiptis į Sveikatos apsaugos ministerijos ligonines ir ambulatorijas⁷.

1951 m. sausio 31 d. MGB ministras P. Kapralovas, turėdamas galvoje tą faktą, kad kreipdamiesi į įvairias įstaigas stribai prisistato MGB darbuotojais, nurodė, jog priimant į stribus jiems būtų išaiškinta, kad „liaudies gynėjų būriai yra laikinos respublikos dirbančiųjų ginkluotos formuotės, kurios, vadovaujamos partinių organų ir LSSR MGB, dalyvauja kovoje su banditizmu". Jie - ne MGB darbuotojai, jų tarnavimas savanoriškas, jų teisinė padėtis, lengvatos ir privilegijos - tokios pat kaip ir kitų LSSR piliečių⁸.

Taigi stribai, kuriems retsykiais vis dėlto tekdavo rizikuoti savo galva, komunistams tebuvo patogūs pastumdėliai, nedaug oficialiai galėję pretenduoti į tai, kas buvo skirta valdantiesiems sluoksniams - į uždaras parduotuves ir uždaras ligonines, uždaras sanatorijas ir t. t. Tiesa, aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais suteikiant stribams teisinį „Didžiojo Tėvynės karo dalyvio" statusą su visomis iš to išplaukiančiomis privilegijomis ta skriauda tarsi ir buvo atitaisyta. Bet tų laikų sulaukė anaiptol ne visi stribai, o netrukus buvo atkurta nepriklausomybė, nubraukusi visas stribų privilegijas.

Vadovavimas. Vadovavimas stribams, kaip ir visų represinių gerokai subiurokratėjusių struktūrų, buvo daugiapakopis. Vilniuje, centriniame čekistų aparate - NKVD (nuo 1946 m. Balandžio 1 d. - MVD), nuo 1947 m. kovo mėn. - MGB, nuo 1953 m. balandžio vėl MVD, nuo 1954 m. vasario - KGB - buvo atitinkami stribams vadovaujantys štabai ir skyrių bei valdybų poskyriai. Iki 1944 m. gruodžio 1 d. stribams vadovavo LSSR naikintojų batalionų štabas. Vėliau jis buvo prijungtas prie LSSR OBB, kurio 3-iasis poskyris vadovavo naikintojų batalionams. Nuo 1946 m. balandžio 1 d. OBB pertvarkius į UBB, stribams vadovavo jo 1-ojo skyriaus 5-asis poskyris. Tiek naikintojų batalionų štabui, tiek OBB 3-iajam poskyriui, tiek UBB 1-ojo skyriaus 5-ajam poskyriui iki 1947 m. balandžio mėn. vadovavo pplk. I. Glazunovas-Eismontas, dažniausiai pasirašinėjęs tik antra savo pavardės dalimi. 1947 m. vasario 18 d. visus vadovavimo kovai su partizanais, jos organizavimo ir vykdymo reikalus perdavus MGB, šioje žinyboje buvo sudaryta 2N valdyba, kurios 3-iojo skyriaus poskyris vadovavo stribams. 1950 m. liepos mėn. Lietuvoje sudarius sritis, jų MGB valdybose stribams vadovauti buvo įkurti 2N skyrių ketvirtieji poskyriai. Aukščiausio lygmens vadovavimas stribams pradėjo strigti, kai po J. Stalino mirties 1953 m. balandžio 15 d. dvi ministerijos - MVD ir MGB - buvo sujungtos į vieną MVD ministeriją, o 1954 m. vasario 10 d. buvo įkurtas KGB. Panaikinus MGB, matyt, visa buvusi 2N valdyba perėjo į MVD ir ten sudarė 1-ąją valdybą, kuriai vadovavo buvęs 2N valdybos viršininkas pplk. T. Župikovas. Stribams tuo metu, matyt, vadovavo tos valdybos 4-ojo skyriaus poskyris, kurio viršininku buvo pplk. I. Ščebetunas. Nuo tų metų rugpjūčio mėn. stribais pradeda rūpintis MVD 4-oji valdyba, kurios 3-iajame skyriuje netrukus buvo įkurtas poskyris stribams vadovauti. Įkūrus KGB, stribų likučiams vadovavo 4-osios valdybos 2-asis skyrius. Jo viršininku buvo pplk. K. Martusevičius.

Daug sudėtingiau stribams vadovauti buvo apskrityse (rajonuose) ir valsčiuose (apylinkėse). Svarbiausia tų sutrikimų priežastis, matyt, buvo ta, jog stribai tiesiogiai nepriklausė nei MVD, nei MGB, o patys operatyvininkai daug noriau naudojosi čekistinės kariuomenės paslaugomis. Vadovavimas provincijoje šiek tiek sunormalėjo tik 1948 m., kai apskrityse buvo įkurti štabai stribams vadovauti.

Patyrinėkime nuodugniau, kaip buvo vadovaujama stribams ir kaip tas vadovavimas kito.

LKP(b) CK biuro 1944 m. liepos 24 d. nutarime, kuriuo remiantis pradėta sudarinėti naikintojų batalionus Lietuvoje, rašoma, kad batalionus organizuoti ir komplektuoti pavedama NKVD ir partijos organams. Tiesiogiai batalionams vadovauti nurodoma dviem būdais: bataliono vadas, kaip ir politinis vadovas, gali būti atleistas iš kitų pareigų arba dirbti sudvejindamas pareigas. Pirmuoju atveju bataliono vadu ir jo pavaduotoju politiniams reikalams nurodoma skirti NKVD kariuomenės kadrinius karininkus, antruoju atveju bataliono vadu skiriamas NKVD apskrities skyriaus viršininkas arba jo pavaduotojas, o jo pavaduotoju politiniams reikalams - atsakingas partijos apskrities komiteto darbuotojas⁹. Tačiau liepos 27 d. įsakyme J. Bartašiūnas nurodė, jog naikintojų batalionai turi būti įkurti visoje „išlaisvintoje Lietuvos teritorijoje", kiekvienoje jos apskrityje, o jų vadais skiriami neatitraukiant nuo tiesioginio darbo NKVD apskričių skyrių viršininkai. Matyt, tuo pačiu metu paskirtam LSSR naikintojų batalionų štabo viršininkui pplk. I. Eismontui nurodoma trims batalionams, kurie turi būti sudaryti iš profesionalių karių, parinkti vadus¹⁰. Toliau plėtodamas CK nurodymus, J. Bartašiūno pavaduotojas P. Kapralovas 1944 m. rugpjūčio mėn. NKVD apskričių skyrių viršininkams įsakė tuoj pat pradėti kurti naikintojų batalionus, juos išskirstyti į būrius ir skyrius. Pastarojo padalinio vadus nurodė skirti iš vietos gyventojų apskrities skyriaus viršininko įsakymu¹¹.

LKT ir LKP(b) CK 1944 m. gruodžio 3 d. nutarime dėl 30-40 žmonių būrių sudarymo kiekviename valsčiuje nurodoma, kad būrių vadais reikia skirti autoritetingus ir drąsius žmones, gerai išmanančius karybą. Nutarime rašoma, jog valsčių naikintojų būriai „yra apskričių naikintojų batalionų kariniai padaliniai, pavaldūs NKVD organų vadovybei ir veikia pagal jos nurodymus"¹². Tačiau taip nebuvo. Valsčių stribų būrių vadais, sudvejinus pareigas, tapo valsčių poskyrių viršininkai. Kodėl taip padaryta - nevisiškai aišku. Gal trūko karybos išmanančių žmonių, o gal tiesiog bijota vadovavimą neaiškaus patikimumo stribų būriams pavesti taip pat neaiškaus patikimumo žmogui iš vietos gyventojų.

1944 m. liepos 27 d. I. Eismonto įsakymu stribų batalionų vadais buvo paskirti šie NKVD apskričių skyrių viršininkai, neatitraukiant jų nuo pagrindinių pareigų, jų pareigas sudvejinant:

Įdomu, kad šie NKVD apskričių skyrių viršininkai buvo paskirti tada, kai dalies Lietuvos rusai dar nebuvo okupavę (frontas laikėsi prie Dubysos). Apskritai sovietiniai represiniai organai veikė labai operatyviai: vos rusų kariuomenė įžengdavo į kurią nors vietovę, tuoj pat pasirodydavo ir įvairių žinybų („Smerš", NKVD, NKGB ir kt.) operatyvininkai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš šių apskričių skyrių viršininkais paskirtų karininkų (trijų laipsniai nenurodyti) tik 6 ar 7 buvo lietuviai. Beje, 1945 m. rugsėjo 10 d. tarp vyr. operatyvinių įgaliotinių, dirbančių su stribais, iš 21 čekisto taip pat buvo tik 6 lietuviai: Joniškio apskrityje - A. Zaloga (?), Vilniuje - P. Maginskas, Kretin-goje - V. Končius, Telšiuose - P. Bogatyrius, Kėdainiuose - J. Krasauskas, Šilutėje - V. Zambieris¹⁴. Beje, pirmasis galėjo būti rusas ar ukrainietis, o paskutinis iš jų - latvis. Taigi net tokioms pareigoms, kur, sovietų akimis žiūrint, labiausiai būtų tikę lietuviai, pažįstantys vietovės specifiką, jie nebuvo paskirti. Trūko lietuviškų kadrų, o gal apskritai nelabai buvo pasitikima visais lietuviais.

J. Bartašiūnas 1945 m. sausio mėn. (tiksli data nenurodyta) rašte NKVD apskričių skyrių viršininkams nurodė, kad remiantis SSRS NKVD 1944 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 001525 LSSR naikintojų batalionų štabas išformuojamas, o visi štabo etatai perduodami OBB, kuriame suformuotas naikintojų batalionų poskyris organizuos batalionus ir jiems vadovaus. Apskrityse bendrieji vadovavimo naikintojų batalionams reikalai ir toliau paliekami NKVD apskričių skyrių viršininkams. Tiesiogiai su batalionais dirba vyr. operatyviniai įgaliotiniai, kurių etatai įsteigti apskričių skyrių BB poskyriuose¹⁵. Lietuvoje iki 1946 m. vidurio stribų reikalams vadovavo NKVD OBB 1-ojo skyriaus 3-iasis poskyris.

OBB viršininkas pplk. A. Gusevas 1945 m. sausio 9 d. patvirtino tokius 3-iojo poskyrio etatus: pplk. I. Glazunovas-Eismontas, buvęs naikintojų batalionų štabo viršininkas, skiriamas OBB viršininko pavaduotoju ir poskyrio viršininku; vyr. ltn. I. Grigoričevas, buvęs štabo viršininko pavaduotojas, skiriamas poskyrio viršininko pavaduotoju; vyr. ltn. A. Zaloga, buvęs štabo instruktorius, skiriamas vyr. operatyviniu įgaliotiniu; ltn. Piotras Sinycinas, buvęs štabo instruktorius, skiriamas vyr. operatyviniu įgaliotiniu. Du vyr. operatyvinio įgaliotinio ir vienas operatyvinio įgaliotinio etatai palikti laisvi¹⁶.

Vadovybės 1945 m. kovo 14 d. rašte NKVD apskričių skyrių viršininkams nurodoma, ką turi dirbti darbui su stribais paskirti vyr. operatyviniai įgaliotiniai. Jie turi: 1) organizuoti, komplektuoti kovotojų būrius, tvarkyti jų apskaitą, skaičiuoti kovotojų ir jų paramos grupių ginkluotę; 2) kontroliuoti, kad naikintojų būriai būtų tikslingai panaudojami operatyvinėje ir kovinėje veikloje, ir tvarkyti jų kovinės veiklos apskaitą; 3) konkrečiai NKVD valsčių organams padėti rengti priemones, numatant ginti valsčių centrus, ryšio linijas ir geležinkelius; 4) dalyvauti kuriant naikintojų būrių čekistinės kariuomenės operacijos planus, 5) žinoti, kiek kariuomenės, kovojančios su „banditais", ir ginkluotės yra apskrityje; 6) nagrinėti čekistines karines operacijas ir teikti pasiūlymus, kaip šalinti jų trūkumus. Aprašyti naikintojų būrių operatyvinius kovinius veiksmus; 7) rengti naikintojų būrių panaudojimo apžvalgas, instrukcijas, nurodymus; 8) organizuoti naikintojų būrių mokymą; 9) tvarkyti žuvusiųjų apskaitą; 10) rengti ataskaitas¹⁷.

Gavęs tokį darbų krūvį, apimantį ne tik stribų, bet ir daugelį kovos su partizanais aspektų, bet kuris operatyvininkas turėjo suabejoti, ar jam tas pareigas norisi eiti. Nors operatyvininkai buvo kariškiai, turintys paklusti vyresniojo įsakymui, tačiau savo darbo pobūdį jie galėjo šiek tiek reguliuoti. Darbas su stribais tarp operatyvininkų nebuvo populiarus. Su jais dirbant karjeros padaryti nebuvo galima. Jų darbas dar labiau pasunkėjo nuo 1945 m. gegužės mėn., kai šešiose apskrityse, o netrukus ir visoje Lietuvoje stribai buvo suvaryti į kareivines, t. y. paversti profesionaliais kovotojais. Kadangi jie iki 1945 m. rugsėjo mėn. atlyginimo negavo, tai vien dėl jų materialinio aprūpinimo rūpesčių buvo per akis.

1945 m. kovo 9 d. P. Kapralovas NKVD apskričių skyrių viršininkams išsiuntinėjo raštą, kuriame nurodė, kad jie turi žinoti:

1) kur ir kokio dydžio naikintojų būriai yra suorganizuoti, koks jų kovingumas; 2) kiek jie turi ginklų ir šovinių; 3) kaip būriai ir batalionas yra pasirengę vykdyti operatyvines užduotis¹⁸. Tokio lygio pamokymai tiek tebuvo verti, kad juose primenama, jog egzistuoja stribai ir jie turi būti rengiami kovai.

Gana įdomus stribams turėjo būti laikotarpis, kai nuo 1945 m. lapkričio vidurio iki metų pabaigos (vėliau tas laikotarpis pratęstas iki 1946 m. birželio mėn.) jiems vadovauti ir juos mokyti į kiekvieną būrį buvo paskirti NKVD vidaus kariuomenės 275 seržantai ir 15 karininkų. Gavę valdžią daugiausia ne itin tvarkingiems ir drausmingiems, karo mokymų neragavusiems stribams, seržantai uoliai ėmėsi darbo. Nepaprastą jų uolumą, pereinantį į sadizmą, skatino nemažai priežasčių, tarp jų kad ir tokios: pirma, sovietinėje kariuomenėje tvyrojo didelis priešiškumas tarp jos įvairių tipų karių (tarkime, jūrininkai nesutarė su visais kitais kariais - artileristais, pėstininkais, tankistais ir kt.); antra, jie turėjo vadovauti žmonėms tos tautybės, kurią, pasak rusų, daugiausia sudarė „nepribaigti fašistai". Jau vien dėl to seržantai galėjo negailestingai elgtis su stribais.

Matyt, kitose sovietų okupuotose šalyse stribams buvo dar chaotiškiau vadovaujama, nes 1946 m. gegužės 29 d. laikinai einantis SSRS MVD GUBB viršininko pareigas plk. P. Trofimovas išsiuntinėjo respublikų OBB ar UBB viršininkams direktyvą, kurios pirmame paragrafe rašoma: „Atkurti specialius aparatus (skyrius, poskyrius), kurie buvo įkurti panaudojant BB valdybų ir skyrių etatus SSRS NKVD 1944 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 001525, kad vadovautų naikintojų batalionams, ir jų darbą skubiai nukreipti pagal paskirtį"¹⁹.

Tuo tarpu J. Bartašiūnas 1946 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 0033, kai OBB buvo pertvarkytas į UBB, paskyrė pplk. I. Glazunovą-Eismontą UBB 1-ojo skyriaus viršininko pavaduotoju (jis ir 1-ojo skyriaus 5-ojo poskyrio viršininkas) ir atleido jį iš OBB 3-iojo poskyrio viršininko pareigų²⁰.

Prieš tai, kovo 30 d. buvo patvirtinti 162 UBB etatai (miestų ir apskričių MVD skyriuose taip pat buvo BB poskyriai). Visa valdyba buvo suskirstyta į vadovybę ir sekretoriatą (juose - 15 žmonių), dar buvo 1-asis skyrius su 5 poskyriais ir 44 etatais (šis skyrius tiesiogiai vadovavo kovai su ginkluotu pogrindžiu; trys jo poskyriai vadovavo kovai su pogrindžiu atitinkamose apskrityse ir miestuose, vienas - kovai su pogrindžiu Vilniaus mieste, 5-asis vadovavo stribams), 2-asis - Tardymo skyrius su 30 etatų ir dviem poskyriais (vienas tardė pogrindžio, kitas - „gaujų" dalyvius), 3-iasis - Operatyvinio radijo ryšio skyrius su dviem poskyriais. Be to, buvo atskiras 9 žmonių radijo centras, periferinio ryšio grupė (34 etatai), etatų apskaitos ir informacijos poskyris (10 etatų), repatriantų aptarnavimo poskyris (5 etatai) ir žvalgybos poskyris (3 etatai). Stribų „aptarnavimo" 1-ojo skyriaus 5-ajame poskyryje buvo 7 etatai: viršininkas, jo pavaduotojas, 3 vyr. operatyviniai įgaliotiniai ir 2 operatyviniai įgaliotiniai²¹. LSSR MVD BB valdyba buvo įkurta 1946 m. kovo 15 d., SSRS NKVD įsakymu sujungiant LSSR MVD Tardymo skyrių ir OBB. UBB viršininku buvo paskirtas gen. mjr. P. Kapralovas, ir toliau likęs ministro pavaduotoju²².

Beveik tokia pat UBB struktūra išliko iki 1947 m. vasario 18 d., kai ši valdyba iš MVD buvo perduota MGB. Be minėto valdybos viršininko, tuo metu buvo du jo pavaduotojai - plk. Jakovas Sinycinas ir pplk. B. Burylinas. 1-ajam skyriui vadovavo pplk. Stepanas Figurinas. Šio skyriaus 5-asis poskyris, vadovavęs „liaudies gynėjų" būriams, turėjo tą patį viršininką, jo pavaduotoju buvo vyr. ltn. I. Grigoričevas, vyr. operatyviniais įgaliotiniais - kpt. F. Chodkinas, vyr. ltn. P. Sinycinas ir mjr. I. Ščebetunas, operatyviniais įgaliotiniais - ltn. A. Sokolovas, j. ltn. N. Urasovas ir. vyr. ltn. A. Nikolajevas. Valdyboje labai išsiplėtė Operatyvinio ryšio skyrius. Jame 1947 m. pradžioje dirbo 61 žmogus, iš jų 30 šifruotojų. Tuo metu valdyboje buvo 168 etatai. Iš visų joje dirbusių žmonių tik du buvo lietuviai²³.

Tuo pat metu ir apskrityse MGB pavaldumui buvo perduodami BB poskyriai. Juose dirbo po 20-35 žmones (Alytaus apskrityje - 22, Biržų - 33, Kretingos - 33 ir t. t.). Visose apskrityse buvo operatyviniai įgaliotiniai darbui su „liaudies gynėjų batalionu"²⁴.

1946 m. rugsėjo 27 d. SSRS GUBB viršininkas gen. ltn. A. Leontjevas patvirtino naikintojų batalionų etatus. Bataliono vadovybę turėjo sudaryti keturi žmonės:

1. Bataliono vadas - juo būna MVD apskrities skyriaus viršininkas, sudvejinus jo pareigas. ,

2. Štabo viršininkas - vyr. operatyvinis įgaliotinis darbui su naikintojais, sudvejinus jo pareigas.

3. Du instruktoriai, kuriems numatomas 600 rb atlyginimas, parenkami iš naikintojų, turinčių karinį pasirengimą.

Lietuvoje čekistai būrio vado pavaduotojo etatą jau buvo įsteigę nuo 1946 m. gegužės²⁶, nes, matyt, įsitikino, kad iš valsčių poskyrių viršininkų, einančių deklaratyvias būrio vado pareigas, naudos nedaug.

Prieš šį Maskvos įsakymą 1946 m. liepos 16 d. J. Bartašiūnas pasirašė įsakymą Nr. 0085, kuriame nurodoma: „Nuo 1946 m. liepos 1 d. kiekviename liaudies gynėjų būryje įsteigti po vieną būrio vado pavaduotojo, politinio vadovo etatą ir du skyrių vadų etatus [...]. Nustatyti pareiginius atlyginimus: būrio vado pavaduotojo - 450 rb, politinio vadovo - 450 rb ir skyrių vadų - 425 rb kas mėnesį. Ryšium su atlyginimų padidinimu įsteigiant etatus nustatyti, kad bendras liaudies gynėjų būrių kovotojų skaičius respublikoje turi būti 10 425 žmonės. Būrių vadų pavaduotojų ir skyrių vadų pareigoms skubiai parinkti patikimus, raštingus ir išmanančius karinius reikalus žmones"²⁷. Be abejo, čekistų požiūriu tai buvo reikalingas žingsnis, panaikinęs iki tol buvusią lygiavą, nors stribų būriuose jau seniai buvo išsisluoksniavusios, tik formaliai neįteisintos pareigos.

Sunkiai suprantama, kodėl P. Kapralovas 1947 m. balandžio 1 d. pažymoje LKP(b) CK rašė, jog apskrities „liaudies būriams" vadovauja apskrities MGB viršininkas, o tiesiogiai - tik vienas karininkas, vyr. operatyvinis įgaliotinis. Stabas apskrityje nenumatytas. Būrio vado pareigos nenumatytos, todėl kiekviename būryje iš geresnių kovotojų parenkamas būrio vado pavaduotojas ir po du skyrių vadus, kurie gauna tokį pat atlyginimą kaip ir kiti kovotojai, todėl yra nepatenkinti²⁸. Neaišku, ar J. Bartašiūno 1946 m. liepos mėn. ir vėlesnis Maskvos rugsėjo mėn. įsakymas taip ilgai nebuvo vykdomi, ar P. Kapralovas vadovavosi senais duomenimis. Šiaip ar taip, minėtos pareigos stribų būriuose buvo įsteigtos. Beje, P. Kapralovas toje pažymoje CK toliau rašė, kad dėl respublikoje susiklosčiusios padėties stribai turėtų būti kareivinėse, tačiau neturima patalynės, tad paprastai kareivinėse būna tik budintieji, o kiti ilsisi namuose ir sukviečiami tik esant reikalui.

1946 m. birželio 18 d. J. Bartašiūnas rašė MVD apskričių skyrių viršininkams, kad iš būrių išvykus vidaus kariuomenės seržantams sumažėjo stribų kovingumas ir sušlubavo drausmė. Jis siūlė atsakomybę už stribus skirti valsčių poskyrių viršininkams ir jų pavaduotojams kariuomenės reikalams (šias pareigas ėjo valsčiuose dislokuotų vidaus kariuomenės įgulų viršininkai). Kad būtų kasdien dirbama, J. Bartašiūnas davė tokius nurodymus: 1) MVD apskrities skyriaus viršininko įsakymu skirti būrių vadų pavaduotojais patikimus kovotojus; 2) iki 1946 m. liepos 1 d. surengti jiems seminarą-instruktažą; 3) ten, kur yra įgulos, mokymams į kiekvieną būrį skirti po seržantą, o kur įgulų nėra, instruktoriais skirti vieną iš valsčiaus poskyrio darbuotojų. Būrių vadų pavaduotojai turėjo būti tvirtinami partijos apskrities komitete, paskui jų pavardes, pasirašius partijos sekretoriui ir valsčiaus poskyrio viršininkui, reikėjo atsiųsti į LSSR MVD UBB²⁹. Matyt, šis raštas, neturintis juridinės galios, neturėjo ir jokio poveikio, todėl J. Bartašiūnas pasirašė anksčiau minėtą įsakymą.

Didžiuliame plane, pavadintame „Lietuvos SSR teritorijoje dislokuotos kariuomenės operatyvinių priemonių užtikrinimas likviduojant nacionalistinio pogrindžio štabus ir gaujas, veikiančias Lietuvos teritorijoje", kurį 1946 m. rugsėjo 26 d. pasirašė J. Bartašiūnas ir 4-osios šaulių divizijos vadas Pavelas Vetrovas, patvirtino SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas gen. plk. Arkadijus Apolonovas, yra tokia skiltis: „Dalių vadams [turima galvoje kariuomenės dalių. - J. S.] visus naikintojų būrius, esančius valsčių centruose, paimti savo valdžion, įvesti juose drausmę ir karišką tvarką, organizuoti būtiną karinį ir politinį parengimą"³⁰. Dar prieš tai, 1946 m. gegužės 6 d. J. Bartašiūno patvirtinto „LSSR teritorijoje dislokuotos kariuomenės operatyvinės kovinės veiklos pagerinimo priemonių plano" 6 paragrafe buvo rašoma: „Dalių vadai ir įgulų viršininkai visiškai atsako ne tik už savo padalinio karinį lavinimą, drausmę, vidaus tvarką ir organizuotumą, bet ir už naikintojų būrių kovotojus ir jų panaudojimą kovoje su banditizmu"³¹. Tą patį jis kartojo ir gegužės 25 d. įsakyme Nr. 0058: „MVD apskričių skyrių ir valsčių poskyrių viršininkų pavaduotojams kariuomenės reikalams skirti atsakomybę už liaudies gynėjų būrių kovinį ir politinį parengimą, vidaus tvarką ir jų panaudojimą kovoje su banditizmu ir vadovauti jiems"³².

Čekistų vadų užmačios buvo didelės, tačiau realiai nepavyko padaryti taip, kad kariškiai vadovautų stribų koviniam parengimui, išskyrus minėtą atvejį, kai seržantai keliems mėnesiams buvo paskirti būrių vadais. Per daug skyrėsi tos struktūros. Kariuomenės vadai stribų kratėsi. Kaip ne kartą minėta, jų kovingumu ir ištikimybe nelabai pasitikėjo ir operatyvininkai. Tad visos stribų mokymo, sutvarkymo užmačios dažniausiai likdavo popieriuje, nors bandymų su stribais dirbti būta.

1948 m. dėl įvairių priežasčių (šiek tiek pagerėjo sovietų valstybės ekonominė padėtis, okupantai Lietuvoje vis labiau įsitvirtino, partizanai ilgamečių kovų buvo nusilpninti ir t. t.) čekistai sumanė stribų valdymą pertvarkyti. Tuo metu vadovavimą kovai su ginkluotu pogrindžiu nuo 1947 m. pradžios buvo perėmusi MGB, ji vadovavo ir stribų veiklai. Laikinai einantis ministro pareigas P. Kapralovas 1948 m. sausio 12 d. MGB apskričių skyrių viršininkams rašė, kad patikrinus operatyvinę tarnybinę „liaudies gynėjų" veiklą nustatyta, jog kai kuriose apskrityse jie daugiausia naudojami pastatams saugoti ir aktyvo priedangai. Apskričių skyriai ir valsčių poskyriai jiems nevadovauja, vadovauti pavesta silpnai parengtiems būrių vadų pavaduotojams. Priimami į būrius naujokai kaip reikiant nepatikrinami, kovotojus atleidžia valsčiaus poskyris, todėl didelė jų kaita ir t. t. Darbui pagerinti P. Kapralovas siūlė: 1) prie kiekvieno MGB apskrities skyriaus „liaudies gynėjams" vadovauti sudaryti štabą, kuriame būtų du štabo viršininko pavaduotojai (operatyvinei tarnybinei veiklai bei kariniam ir politiniam darbui), karinio-ūkinio tiekimo inspektorius, kadrų inspektorius ir dar buhalteris-iždininkas. Pirmiems dviem mokėti kaip būrio vado pavaduotojui, kitiems - kaip eiliniams kovotojams; 2) „liaudies gynėjams" ir toliau turi vadovauti pats apskrities skyriaus viršininkas, o štabo viršininku turi būti 2N poskyrio vyr. operatyvininkas darbui su „liaudies gynėjais"³³.

1948 m. vasario mėn. ataskaitoje A. Sniečkui P. Kapralovas rašė, jog prie MGB apskričių skyrių yra suorganizuoti štabai, kurie vadovauja „liaudies gynėjams" ir ginkluotoms grupėms³⁴. Taigi neaišku, kokiais sumetimais vadovaudamasi LSSR MGB daugiau kaip metus uždelsė stribų štabo sudarymą, nors dar 1946 m. rugsėjo mėn. SSRS MVD nurodė, kad toks štabas turi būti sudarytas. Tiesa, Lietuvoje sudaryti štabai turėjo kur kas geresnių etatų.

1948 m. sausio mėn. MGB 2N valdybos poskyris, vadovaujantis stribų būriams, išsiuntinėjo apskritims MGB apskričių skyrių didžiojo būrio štabo etatus. Juose išvardyti anksčiau P. Kapralovo minėti etatai, iš jų du - skyriaus viršininko (jis ir didžiojo būrio vadas) bei vyr. operatyvinio įgaliotinio (jis ir didžiojo būrio štabo viršininkas) - yra sudvejintos pareigos. Taigi nuo 1948 m. vadovavimas stribams ir apskrities lygmeniu bent teoriškai buvo neblogai sutvarkytas.

1950 m. liepos mėn. surusinant Lietuvos administracinį suskirstymą ir šalį padalijus į 4 sritis, MGB sričių valdybose stribams vadovavo 2N skyrių 4-ieji poskyriai. 2N valdyboje (jos vadovas -plk. I. Počkajus) Vilniuje stribams vadovavo 3-iasis skyrius, jo viršininku buvo pplk. Sergejus Židko (nuo 1950 m. spalio mėn. -pulkininkas). Tokie pat 2N poskyriai stribams vadovavo ir rajonuose. Matyt, padvigubinus administracinius vienetus, vietoj 41 apskrities 1950 m. birželį sudarius 88 rajonus, stribų administravimas sutriko. MGB Vilniaus srities valdybos viršininkas plk. M. Za-charovas 1950 m. rugpjūčio 28 d. rašte MGB rajonų skyrių viršininkams nurodė: 1) Anykščių, Daugų, Druskininkų, Ignalinos, Molėtų, Ukmergės, Utenos ir Varėnos rajonuose (iš viso Vilniaus srityje buvo 24 rajonai) su stribais turi dirbti iš kitų pareigų atleistas 2N poskyrio operatyvininkas, o kituose rajonuose stribams turi vadovauti operatyvininkas, kurio pareigos bus sudvejintos; 2) į pagalbą operatyvininkui prie kiekvieno rajono skyriaus sudaryti štabą, kuriame būtų štabo viršininko pavaduotojas ir kadrų inspektorius; 3) štabas organizuoja, apginkluoja, komplektuoja stribus ir ginkluotas grupes, moko, organizuoja operatyvinę tarnybinę veiklą, ČVG ir operacijas, tiria, jei jos sužlunga, ir t. t.; 4) visa atsakomybė už stribų veiklą skiriama rajonų skyrių viršininkams; 5) stribams taikomas sovietinės armijos drausmės statutas. Rajono skyriaus viršininkui suteikiama kuopos vado, o valdybos viršininkui - pulko vado teisė bausti stribus³⁵. Tuo metu visuose Lietuvos rajonuose, ypač Vilniaus srities, buvo smarkiai pakitęs stribų skaičius. Sričiai buvo skirta 2 tūkst. stribų etatų, tačiau jie buvo paskirstyti labai netolygiai, atsižvelgiant į tai, kiek partizanų dar buvo likę viename ar kitame rajone. Antai Ukmergės ir Utenos rajonuose buvo po 120 stribų, Anykščių ir Molėtų - 110, Nemenčinės - 25, Vilniaus - 43, Šalčininkų - 45 stribai. Beje, iš visų 25 operatyvininkų, Vilniaus srities rajonuose dirbusių su stribais, tik vienas - Smėlių rajone - buvo lietuvis³⁶.

Ar su stribais dirbantis operatyvininkas gali turėti kitas pareigas ar ne, nurodė ministras P. Kapralovas. 1950 m. rugpjūčio 4 d. rašte jis aiškino, kad tuose rajonuose, kur stribų yra per 100, jiems vadovauti turi būti paskirtas 2N operatyvininkas, atleistas iš kitų pareigų³⁷.

Nors kai kuriuose rajonuose stribų labai sumažėjo, po kurio laiko darbas su jais taip pakriko, kad 1952 m. sausio 26 d. LSSR MGB išleido direktyvinį nurodymą paskirti stribams vadovauti iš kitų darbų atleistą MGB rajono skyriaus operatyvininką. Direktyvoje rašoma: „Patikrinus nustatyta, kad daugelyje respublikos rajonų darbui su būriais paskirti MGB rajonų skyrių operatyviniai darbuotojai dirba kituose darbų baruose, būriams nevadovauja, kovotojų netikrina ir jų auklėjimu nesirūpina". Toliau nurodyta per dešimt dienų stribams vadovauti visuose rajonuose skirti patyrusius operatyvinius darbuotojus; jie turi būti atleisti iš kitų pareigų ir griežtai kontroliuojami. Be to, direktyvoje nurodyta nuo tų metų kovo 1 d. į visus didžiuosius būrius, kuriuose yra 70 ir daugiau stribų, skirti antrą štabo viršininko pavaduotoją, o visuose būriuose - antrą skyriaus vadą. Į visus būrius skiriamas sanitarijos instruktorius, kuriam turi būti mokamas skyriaus vado atlyginimas³⁸.

Be abejo, P. Kapralovą taip daryti vertė LKP(b) CK biuro 1952 m. sausio 9 d. nutarimas „Dėl vadovavimo liaudies gynėjų būriams pagerinimo"³⁹. Tų pačių metų rugpjūčio 30 d. MGB išleido naują direktyvą Nr. 61, kurioje dar kartą nurodyta didiesiems stribų būriams skirti po operatyvininką, atleistą iš kitų darbų⁴⁰. Nurodymų kartojimas rodo, kad biurokratinėje MGB sistemoje net direktyviniai nurodymai kartais strigdavo, jei žemesnės grandys jų nenorėdavo vykdyti. Apskritai CK eilinį kartą privertė čekistų vadovybę pasirūpinti stribais, užtikrinti, kad jiems pagal galimybę būtų vadovaujama tinkamai. Partija, matydama, kad iš stribų gali susikurti ištikimų žmonių sluoksnelį, stengėsi tą galimybę kuo geriau realizuoti.

Po minėtos sausio 26 d. direktyvos Vilniaus srityje dirbti su stribais buvo paskirti 24 operatyvininkai, iš jų 1 buvo j. leitenantas, 4 leitenantai, 9 vyr. leitenantai, 11 kapitonų. 6 baigę 4 klases, 13-7 klases, 5 turėjo vidurinį išsilavinimą. Visi buvo VKP(b) nariai. Lietuvių tarp jų - tik 2.

Kauno srityje buvo paskirti 23 operatyvininkai, iš jų 1 j. leitenantas, 9 leitenantai, 10 vyr. leitenantų, 3 kapitonai. Visi buvo VKP(b) nariai. 5 baigę 4 klases, 14-7 klases, 4 turėjo vidurinį išsilavinimą. 13 nebaigę jokios specialios čekistų mokyklos. Tarp jų buvo 2 lietuviai.

Šiaulių srityje buvo paskirti 24 operatyvininkai, 'iš jų 2 j. leitenantai, 8 leitenantai, 9 vyr. leitenantai, 3 kapitonai, 1 majoras, vieno laipsnis neaiškus. Tarp jų VKP(b) narių buvo 21, kiti - VLKJS nariai. 8 baigę 4 klases, 12-7 klases, 4 - vidurinę mokyklą. Tarp jų buvo 5 lietuviai. Visi baigę kokias nors NKVD-MVD-MGB mokyklas ar kursus⁴¹.

Klaipėdos srityje stribams vadovauti buvo paskirta 16 operatyvininkų, iš jų 3 j. leitenantai, 9 leitenantai, 3 vyr. leitenantai, 1 kapitonas. 5 baigę 4 klases, 10-7 klases, 1 turėjo vidurinį išsilavinimą. Tarp jų buvo 4 lietuviai⁴².

Iš viso šalyje dirbti su stribais buvo paskirti 83 operatyvininkai (be abejo, dauguma jų su stribais dirbo ir iki tol), iš jų 13 lietuvių (15,7 proc.). Lietuviai operatyvininkai dirbo 13 rajonų: Dusetų - J. Stokas, Širvintų - B. Janušauskas, Vilkaviškio - A. Račiūnas, Kėdainių - S. Jankauskas, Kybartų - A. Pakalka, Panemunės - J. Bilbokas, Vabalninko - S. Abromavičius, Kupiškio - G. Misiūnas, Kuršėnų - V. Petinas, Pakruojo - J. Bankauskas, Šiaulių— A. Zacharevičius, Pagėgių - A. Padolskis, Telšių - V. Papkūnas⁴³. Praėjus keliems mėnesiams, kai spalio 16 d. įsakymu į 86 rajonus darbui su stribais buvo paskirti operatyvininkai (kartu jie tapo stribų štabų viršininkais), lietuvių šiek tiek padaugėjo - jų buvo 17, t. y. jie sudarė beveik 20 proc. štabų viršininkų. Tarp šių 86 čekistų vidurinį išsilavinimą turėjo apie 20 proc., 4-7 klases buvo baigę 64 proc., apie 16 proc. baigę tik 4 klases, t. y. pradinę mokyklą. 9 buvo j. leitenantai, 36 leitenantai, 30 vyr. leitenantų, 9 kapitonai ir 1 majoras⁴⁴.

Tokį, atrodo, nelogišką elgesį, kai stribų vadais (didžiųjų būrių vadais rajonų skyrių viršininkai buvo tik nominaliai, iš tikrųjų viską tvarkė štabo viršininkas, o būriuose - būrio vado pavaduotojas) buvo skiriami svetimtaučiai, kaip minėta, lėmė kelios priežastys: trūko lietuvių čekistų, o esančiais nebuvo visiškai pasitikima. Stribai buvo rusų kariuomenės priedėlis ir juos stengtasi tvarkyti pagal rusų kariuomenėje galiojančius statutus.

Įkūrus rajonus, valsčiai buvo panaikinti, tad nuo 1950 m. liepos mėn. valsčių „liaudies gynėjų būriai" buvo pavadinti „apylinkių liaudies gynėjų būriais", o MGB valsčių poskyriai - operatyviniais punktais⁴⁵.

1950 m. MGB 2N valdybos 3-iajame skyriuje, kuris tvarkė stribų reikalus, buvo 14 etatų. MGB sričių valdybose 2N skyrių 4-uosiuose poskyriuose, kurie tvarkė stribų reikalus, dirbo po 4 operatyvininkus. Rajonuose, kaip minėta, 2N poskyriuose stribams vadovauti buvo paskirta po vieną operatyvininką, kuris būdavo ir štabo viršininku. 1952 m. liepos mėn. buvo 82 didieji būriai ir 8 atskiri būriai, juose iš viso 5911 stribų. Be čekistų operatyvininkų, jiems vadovavo 615 puskarininkių (to meto dokumentuose jie įvardijami kaip „jaunesnieji karininkai", nors stribai laipsnių neturėjo, tik pareigas) bei 189 politiniai vadovai⁴⁶. Tie puskarininkiai - tai būrių vadų pavaduotojai.

Paskutiniais stribų gyvavimo metais (kol jie priklausė MGB) jų valdymas ir aptarnavimas jau buvo gerai struktūrizuotas. LSSR MGB ministras Piotras Kondakovas 1953 m. vasario 10 d. patvirtino tokius Veisiejų rajono stribų etatus: du būriai, juose 40 kovotojų, tarp jų - po vieną štabo viršininko pavaduotoją, kadrų inspektorių, karinio-ūkinio aprūpinimo inspektorių, sanitarijos instruktorių, vairuotoją, po du būrių vadus ir politinius vadovus bei būrių sanitarus, po keturis skyrių vadus. Eilinių kovotojų - 25⁴⁷. Šiam didžiajam būriui nebuvo skirtas tik buhalterio-iždininko etatas, kuris, matyt, buvo skiriamas daugiau kovotojų turintiems didiesiems būriams. 1953 m. kai kuriuose didžiuosiuose būriuose dar buvo ir karinio techniko (taisančio ginklus) bei sandėlininko etatai. Kitus 4 štabo narius sudarė iš stribų etatų skiriami štabo viršininko pavaduotojas, kadrų ir karinio-ūkinio aprūpinimo inspektoriai bei sanitarijos instruktorius.

Po J. Stalino mirties abi ministerijas - MVD ir MGB - sujungus į vieną, kovai su ginkluoto pasipriešinimo likučiais, kaip minėta, vadovavo MVD 1-oji valdyba, kurią, matyt, sudarė buvusios 2N valdybos aparatas. Tos valdybos viršininkas (prieš tai vadovavęs 2N valdybai) pplk. T. Župikovas 1953 m. balandžio 25 d. parengė pažymą apie stribus ir jiems vadovavusį MGB 2N valdybos 3-iąjį skyrių. Pažymoje rašoma, kad 2N valdybos 3-iasis skyrius buvo įkurtas 1949 m. (valdyba - 1947 m. vasario mėn.) ir susidėjo iš dviejų poskyrių. Jame dirbo 15 žmonių, įskaitant mašininkę. Šis skyrius organizavo būrių komplektavimą, karinį ir politinį parengimą, čekistinį būrių aptarnavimą, vadovavo jų tarnybinei operatyvinei veiklai, kontroliavo materialinį būrių aprūpinimą, MGB valsčių poskyrių tarnybinę operatyvinę veiklą, realizuodavo ministerijos nurodymus karinėje veikloje, tirdavo sužlugusias operacijas, aprūpindavo stribus topografine medžiaga. Toliau pažymima, kad kariuomenėje vienam karininkui tekdavo 10-15 kareivių, o „liaudies gynėjų būriuose" vienam operatyvininkui tenka net 50-60 stribų (iš tikrųjų, ko gero, daugiau - 100-150). MGB sričių valdybų stribais besirūpinančiuose poskyriuose dirbdavo 4 žmonės ir kiekvienam iš jų tekdavo rūpintis 5-7 būriais⁴⁸.

Tuo, matyt, jis teisino čekistus, kad jie nesugebėjo įvesti tvarkos stribų būriuose ir pakelti jų kovingumo.

Vėliau vadovavimą stribams iš MVD 1-osios valdybos 4-ojo skyriaus 5-ojo poskyrio, kurio viršininku buvo pplk. I. Ščebetunas (jis 2N valdyboje vadovavo 3-iojo skyriaus 1-ajam poskyriui) perėmė MVD 4-oji valdyba, kurios viršininku buvo mjr. Petras Raslanas. Jis ministrui pplk. Jonui Vildžiūnui 1953 m. rugpjūčio 14 d. rašė, kad reorganizuojant MVD, 2N valdyboje stribams vadovaujantys skyrius ir poskyriai sričių valdybose buvo išformuoti, MVD 4-ojoje valdyboje ir rajonuose nenumatyta etatų stribų vadovavimui, o 1954 m. numatyta palikti 2 tūkst. stribų. Viršininkas prašė prie 4-osios valdybos įkurti 7-8 operatyvininkų poskyrį, o rajonuose skirti operatyvininką jiems vadovauti⁴⁹. Toks poskyris greitai buvo įkurtas, nes tų metų spalio 1 d. jau veikė 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus poskyris, kuriame dirbo 5 operatyvininkai, o rajonuose stribams vadovauti buvo paskirta po vieną operatyvininką, dažnai jų pareigas sudvejinant. Šie operatyvininkai, kaip ir anksčiau, buvo stribų štabų viršininkais. Be jų, vėlgi kaip ir anksčiau, štabe buvo 4 stribai - štabo viršininko pavaduotojas, kadrų ir karinio-ūkinio aprūpinimo inspektoriai bei sanitarijos instruktorius. 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus viršininku buvo vyr. ltn. Staškevičius⁵⁰. Beje, vidaus reikalų ministras K. Liaudis 1954 m. sausio 6 d. davė nurodymą tuose rajonuose, kur yra 40 ir daugiau stribų, jiems vadovauti skirti operatyvininką, atleistą iš kitų darbų⁵¹. Netrukus stribai, rusams sutriuškinus mūsų tautos ginkluotą pasipriešinimą, tapo nereikalingi, ir jų būriai buvo paleisti. Čekistai jau neturėjo kam vadovauti.

Stribų ėmimas į kariuomenę. Kaip minėta, vienas didžiausių stimulų stoti į stribus dar vykstant karui buvo noras išvengti ėmimo į Raudonąją armiją ir būti pasiųstam į frontą. Per karą į rusų kariuomenę buvo paimta 72 947 lietuviai; rusams okupavus Lietuvą, į rusų kariuomenę iki 1945 m. liepos 1 d. turėjo būti mobilizuoti 168 737 vyrai, gimę 1909-1926 m.; buvo surinkti 108 378 vyrai, palikti dirbti ūkyje 42 808, neatėjo šaukiami 6807, nepašaukta pasibaigus mobilizacijai 10 672; iš tų 108 378 surinktų ir išsiųstų į kariuomenę 4248 - buvę nelaisvėje rusai; 72 947 - mobilizuoti lietuviai; 5171 - surinkti iš ligoninių ir surinkimo punktų; 20 230 - pasiųsti į lenkų kariuomenę; 5782 - pasiųsti į gamyklas kaip netinkami tarnauti kariuomenėje⁵². Lietuviai buvo mokomi atsarginiuose daliniuose ir beveik visi išsiųsti į frontą, daugiausia į vadinamąjį Kuršo katilą. 1945 m. liepos mėn. divizijas, kuriose tarnavo lietuviai - 5-ąją (Kalugos sr.), 18-ąją (Smolensko sr.) ir 33-iąją (Gorkio sr.), aplankęs žymus komunistų partijos veikėjas Feliksas Bieliauskas konstatavo, jog tarp lietuvių daug nesveikų, paimtų dėl skaičiaus; net 75 proc. lietuvių karių atsiųstose charakteristikose parašyta, kad jie pagauti miškuose, tad su jais ir buvo atitinkamai elgiamasi⁵³.

Tai suprasdama tiek partijos, tiek čekistų vadovybė ėmėsi žygių, kad stribais tapę vyrai nebūtų imami į kariuomenę. Neaišku, kaip buvo tvarkomasi iki tol, bet 1944 m. gruodžio 7 d. J. Bartašiūnas NKVD apskričių skyrių viršininkams išsiuntinėjo tokį nurodymą: „Centro nurodymu Lietuvos SSR kariniam komisarui pasiūlyta iki specialaus nutarimo nešaukti į armiją karo prievolininkų, esančių LSSR NKVD naikintojų batalionuose"⁵⁴. Netrukus, 1944 m. gruodžio mėn. apskritys iš LSSR karinio komisaro gavo pranešimus, kad stribai į kariuomenę nebus imami⁵⁵.

Ir pasibaigus karui, kai situacija buvo neaiški - ims iš Lietuvos į RA ar ne, stengtasi stribų gretas papildyti iš tų žmonių, kurie nenorėjo eiti į svetimą kariuomenę ir būti pasiųsti už šimtų ar net tūkstančių kilometrų į visiškai svetimą aplinką (mūsų kaimiečiams tai buvo itin baisu). 1945 m. spalio 12 d. P. Kapralovas NKVD apskričių skyrių viršininkams išsiuntinėjo telegramą, kurioje, be kita ko, rašė: „Skubiai imkitės priemonių, kad būtų baigta komplektuoti naikintojų būrius; galima [tai daryti] įtraukiant 1927 metų gimimo šaukiamojo amžiaus žmones, kurie nuo šaukimo bus atleidžiami"⁵⁶.

Gana iškalbingą raštą J. Bartašiūnas 1945 m. vasario 21 d. išsiuntė NKVD Vilkaviškio apskrities skyriaus viršininkui kpt. Piotrui Krylovičiui, o jo kopijas - visiems apskričių skyrių viršininkams. Jame rašoma, kad Vilkaviškio apskrities skyrius į stribus priima tuos, kurie, apskrities karinio komisariato duomenimis, yra arba dezertyrai, arba vengiantys tarnybos Raudonojoje armijoje. Nurodyta tokių asmenų į stribus nepriimti, visų esančiųjų naikintojų batalione sąrašą pateikti apskrities kariniam komisarui, kad šis atidėtų jiems tarnavimą Raudonojoje armijoje. Asmenis, kurie pagal karinių komisariatų įskaitą yra laikomi dezertyrais ar vengiančiais tarnauti armijoje, iš batalionų atleisti ir perduoti komisariatams⁵⁷. Neaišku, ar Vilkaviškio apskrities skyriaus viršininkas į stribus įrašinėjo sovietams įtartinus asmenis per apsirikimą, ar žmonės prie jo rado „priėjimą", kuris dažniausiai eidavo per rusų kariškių gerkles. Šiaip ar taip, tapus stribu, buvo galima išvengti tarnybos Raudonojoje armijoje.

Matyt, ir karui pasibaigus kurį laiką Lietuvos vyrams grėsė ėmimas į rusų kariuomenę, todėl, nenorėdami eiti tarnauti į tą visiškai svetimą kariuomenę, dalis vyrų išeidavo į partizanus. Galbūt tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl mūsų vyrų iki 1950 m. į kariuomenę beveik neėmė (vietoj 20-30 tūkst. tada per metus pašaukdavo 2-3 tūkst., t. y. maždaug tik kas dešimtą). Neimti lietuvių į kariuomenę tikriausiai buvo apsispręsta 1946 m. pabaigoje, nes J. Bartašiūnas 1946 m. rugsėjo 13 d. rašte VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkui V. Ščerbakovui ir A. Sniečkui prašė stribų neimti į kariuomenę, nes laukiama, kad bus imami 1926-1928 m. gimę vyrai. Pasak jo, šaukiamojo amžiaus stribų buvo 65 proc., tad paėmus tais metais gimusius vyrus liktų tik 2503 „liaudies gynėjai". „Kas tada kariaus su banditais"?⁵⁸ - klausė J. Bartašiūnas.

Tačiau, kaip minėta, ir iki 1950 m. kas 8-10 Lietuvos jaunuolis į kariuomenę tarnauti būdavo pašaukiamas. Matyt, kartais būdavo paimami ir stribai, nes 1948 m. gruodžio 6 d. su LSSR MGB ministro D. Jefimovo parašu MGB apskričių skyriams buvo išsiuntinėtas toks raštas: „Kovotojų ir liaudies gynėjų būrių vadų į apskrities karinius komisariatus dėl šaukimo į sovietinę armiją nenukreipti. Perspėkite apskričių karinius komisariatus, kad nurodymus jiems duos Respublikos karinis komisariatas"⁵⁹.

Atėjo 1950-ieji. Įvairios okupantų struktūros - partinės, civilinės, karinės - Lietuvoje jau buvo taip įsitvirtinusios, kad buvo nutarta į sovietinę kariuomenę imti visu tempu, kaip kad buvo daroma visoje Sovietų Sąjungoje. Tais metais į kariuomenę iš Lietuvos buvo pašaukta 24 280 vyrų, gimusių 1928-1929 m. Jie buvo nusiųsti tarnauti į Uralo, Kijevo, Leningrado ir kt. karines apygardas. Maža dalis palikta 44-ojoje lietuviškoje šaulių divizijoje⁶⁰. LKP(b) CK sekretorius A. Trofimovas tuo metu rašė, jog daugelyje rajonų yra neatvykusių į komisariatus šaukiamųjų. Iš viso tais metais neatvyko 325 šaukiamieji. Iki liepos 10 d. iš tų, kurie neatvyko, 10 buvo suimta, 3 nuteisti karo tribunolų. Už vengimą tarnauti grėsė 7-10 metų lagerio⁶¹. Tačiau ir šių drastiškų bausmių komunistams neužteko. Pabaltijo karo tarybos nariai (vadas armijos gen. Ivanas Bagramianas, A. Sniečkus, LSSR MGB ministras P. Kapralovas ir kt.) kreipėsi į SSRS MGB ministrą Viktorą Abakumovą ir sovietinės armijos vyriausiąjį karo prokurorą Vavilovą, prašydami leisti represuoti į kariuomenę neišėjusių ir iš jos dezertyravusių asmenų šeimas, jas ištremiant⁶². Kolektyvinės atsakomybės principu tuo metu komunistai labai dažnai rėmėsi ir tai buvo viena iš bjauriausių jų teroro formų.

Duomenų, kaip per 1950 m. pavasarinį šaukimą buvo elgiamasi su 1928-1929 m. gimusiais stribais, nepavyko aptikti. Užtat žinoma, kad tų metų rudenį imant į armiją 1930 m. gimusius vyrus, stribus ar bent dalį jų buvo mėginama gelbėti. Atsakydamas į partijos ir čekistinių organų vadovybės prašymą, LSSR karinis komisaras gen. mjr. Jonas Macijauskas 1950 m. rugsėjo 28 d. A. Sniečkui ir P. Kapralovui nusiuntė raštą, kuriame visiems Lietuvos SSR kariniams komisarams davė tokius nurodymus: 1) 1930 m. gimusių lietuvių tautybės stribų" į karinę tarnybą sovietinėje armijoje nešaukti; 2) kadangi yra didelių sunkumų šaukiant į armiją kitų Pabaltijo tautybių gyventojus - rusų tautybės stribus į tikrąją karinę tarnybą pašaukti⁶³. Apie tai 2N valdybos viršininkas I. Počkajus tuoj pat informavo MGB sričių valdybų viršininkus⁶⁴.

LSSR MGB ministro pavaduotojo Andrejaus Leonovo 1951 m. kovo 19 d. A. Sniečkui adresuotas raštas rodo, kad 1928-1929 m. gimusių stribų ėmimas į kariuomenę taip pat buvo atidėtas. A. Leonovas rašė, jog tais metais gimusių yra 1619 stribų. Kadangi tuo metu trūko 1485 stribų, ministro pavaduotojas vėl prašė, kad karinis komisariatas atidėtų stribų šaukimą į kariuomenę⁶⁵. Panašiai A. Sniečkui 1951 m. rugsėjo mėn. rašė P. Kapralovas; jis konstatavo, kad 1930-1931 m. gimusių stribų yra 1218. Tuo metu trūko jau 1847 stribų, tad P. Kapralovas prašė atidėti jų ėmimą, nes priešingu atveju stribų būriai liks visiškai nekovingi. Ant šio rašto yra rezoliucija, jog su respublikos kariniu komisaru susitarta, kad stribų ėmimas į kariuomenę bus atidėtas⁶⁶. Kitame dokumente rašoma, kad 1931-1932 m. gimusiems stribams, kurie į sovietinę armiją turėjo būti pašaukti 1951 m. rudenį, ėmimas atidedamas iki 1952 m. spalio mėn.⁶⁷

Tačiau, matyt, stribų tarnavimo atidėjimo reikalai vis labiau komplikavosi ir marionetinė Lietuvos valdžia pati viena tos problemos jau nepajėgė išspręsti. Kreiptasi į SSRS valstybės saugumo ministrą S. Ignatjevą, kad jis užtartų ir duotų nurodymą 1952 m. į kariuomenę neimti 1932 m. gimusių stribų (jų buvo 594), nes juos paėmus jau trūktų 31,7 proc. stribų. Ministras atsakė, kad padėti negali⁶⁸. Gal ministras, tiksliau - jo padėjėjai, nenorėjo papildomų rūpesčių, bet tikriausiai taip pasielgta todėl, kad stribų gausumo klausimas 1952 m. jau nebuvo aktualus. 1952 m. sausio mėn. buvo 6225 stribai, trūko 1775. Jei į kariuomenę tarnauti būtų pašaukti 1931-1932 m. gimę stribai (jų buvo 1156), tai turėjo trūkti beveik 60 proc. stribų. Iš tikrųjų 1952 m. gruodžio mėn. į kariuomenę paėmus minėtus stribus, jų liko tik 4,6 tūkst. Kai kurie stribai, į kariuomenę paimti 1950 m., spėjo atitarnauti ir vėl grįžo į stribų būrius.

Stribų dokumentai. Chaotišku stribų būrių sudarymo laikotarpiu (maždaug iki 1946 m. vidurio) jų dokumentai buvo tvarkomi prastai. Iš pradžių buvo sudaromi tik stribų sąrašai. Pamažu, ypač nuo 1948 m., įkūrus stribų štabus, stribų tarnybą lydėjo vis didesniu dokumentų kiekiu pasipildančios jų asmens bylos. Dokumentai buvo dvejopi: įprasti, kurie rašomi visose įstaigose (pareiškimai, autobiografijos ir pan.), ir gana specifiniai, kurie būdavo pildomi dirbant tik specialios paskirties organizacijose (specialių patikrinimų duomenys, beveik 100 klausimų anketos ir kt.). Čekistų vadovybė, apskritai būdama biurokratinė institucija, dokumentus laikė vienu iš būdų geriau stribus valdyti, juos pažinti, todėl skyrė jiems vis daugiau dėmesio.

SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas gen. plk. A. Apolonovas 1946 m. spalio 14 d. direktyvoje rašė: „Pradėti kiekvieno kovotojo asmens bylas ir laikyti jas MVD apskričių skyriuose". Jo nurodymu per mėnesį visi stribai turėjo būti patikrinti ir nekeliantys pasitikėjimo atleisti. Direktyvoje nurodyta, jog stribus „agentūriškai aptarnauti" turi ne „Smeršas", kaip buvo iki tol, o apskričių skyrių ir valsčių poskyrių viršininkai⁶⁹. Tai buvo bene pirmas nurodymas sudaryti stribų asmens bylas, nors ir nedetalizuota, kokie dokumentai jose turi būti. Aišku tik tai, kad jose turėjo būti specialaus patikrinimo duomenys. Iki tol vadovybė išleisdavo tik bendrus nurodymus, kad stribų patikimumą reikia tikrinti, kad jų sąrašus turi tvirtinti partijos apskrities komitetas ir pan., o ką toliau su tais dokumentais daryti - nenurodydavo.

1948 m. liepos mėn. rašte MGB apskričių skyrių viršininkams ministras D. Jefimovas, iš pradžių paminėjęs partizanams dirbusius stribus, toliau nurodė, kokie dokumentai turi būti pateikti stojant į stribus. Tarp jų: pažyma apie socialinę kilmę, dviejų patikimų stribų ar partijos narių rekomendacijos, spec, patikrinimo duomenys (tai buvo daroma tikrinant dokumentus, apklausiant agentus, kaimynus ir t. t.), giminių ir artimų žmonių sąrašas⁷⁰.

1948 m. spalio mėn. buvo išspausdinti vienodi, visoje Lietuvoje vartojami stribų pažymėjimai, kuriuose nurodyta, kokį ginklą stribas nešioja⁷¹.

1950 m. rugpjūčio mėn. įsakyta stribams užpildyti anketą (įskaitos lapą), kurioje reikalaujama tokių duomenų: pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai, gimimo vieta, tautybė, partiškumas, išsilavinimas, politinis išsilavinimas, karinis išsilavinimas, tarnavimas sovietinėje armijoje ir tarnavimo data, karinis laipsnis, šeimyninė padėtis, kas iš giminių gyvena užsienyje, darbo vieta iki įstojimo į būrį, paso serija, išdavimo data, kada ir kieno apdovanotas, pastabos⁷². Tai buvo gana įprasta anketa; didžiulė 100 klausimų anketa sudaryta truputį vėliau.

Stribų asmens bylose dokumentų pamažu daugėjo. 1950 m. Šakių rajono stribų asmens bylose įvairūs dokumentai sudarė nuo 13 iki 28 lapų⁷³.

LSSR MGB buvo priėmusi dvi direktyvas - 1948 m. birželio 28 d. Nr. 42 ir 1949 m. sausio 28 d. Nr. 31s-59⁷⁴, kuriose nurodoma, kaip turi būti tvarkomi stribų dokumentai ir jų asmens bylos. LSSR MGB 1950 m. rugpjūčio 4 d. išleido direktyvą dėl stribų patikrinimo. MGB sričių valdyboms rajonų skyriai turėjo pateikti „Išvadas" apie stojančius į stribus asmenis ir valdyba jas turėjo tvirtinti. Bet, kaip rašoma Vilniaus srities valdybos rašte, tai ne visuomet būdavo daroma, o „Išvados" būdavo pateikiamos nesusipažinus su stribų asmens bylomis. „Išvadas" stribus atleidžiant, paaukštinant ir t. t. turėjo pasirašyti su stribais dirbantis operatyvininkas (jis kartu buvo stribų štabo viršininkas) ir tik gavęs rajono skyriaus ir 2N 3-iojo poskyrio viršininkų sutikimą⁷⁵. Tačiau per popierių kalnus čekistai, matyt, stūmėsi sunkiai. Net 1952 m. kovo 26 d. direktyvoje Nr. 21 viename iš punktų reikalaujama per du mėnesius baigti stribų ir jų artimųjų patikrinimą ir galutinai sutvarkyti jų bylas⁷⁶.

Stribo asmens byloje būtinai turėjo būti pareiškimas priimti į darbą, autobiografija, kadrų įskaitos lapas, giminių sąrašas, išrašai iš tarnybos Raudonojoje armijoje lapo, MGB rajono skyriaus pažyma apie kompromituojančius duomenis arba jų nebuvimą, tarnybinė charakteristika, spec, patikrinimo medžiaga. Specialiai būdavo tikrinami ir artimiausi giminės. Paklausimai būdavo siunčiami į ankstesnę gyvenamąją vietą. Daug dėmesio buvo skiriama socialinei kilmei, kurią reikėjo patvirtinti. Tačiau kartais, jei stribas dar būdavo ir agentu, šnipinėdavo kitus stribus ir savo aplinkos žmones, jo spec, patikrinimo medžiaga būdavo agento byloje, o į stribo bylą buvo segama tik pažyma⁷⁷.

Beje, kai kuriems stribams, dirbusiems dar ir agentais, buvo neblogai atlyginta. Kai devintajame dešimtmetyje dar likusiems gyviems stribams masiškai buvo dalijami „Didžiojo Tėvynės karo dalyvio" pažymėjimai, suteikiantys nemažai lengvatų, teigiamose „Išvadose" apie vieną iš jų - Joną Senkauską - rašoma štai kas. Tas stribas gimė 1921 m. Kėdainių apskrityje, Pašėtės kaime. Buvo įtariamas karo metu išdavęs raudonuosius partizanus, bet 1945 m. rugsėjo mėn. įstojo į Šėtos stribus ir stribu tarnavo iki 1952 m.

1945 m. lapkričio 15 d. „Smeršas" jį užverbavo Kėdainių NKVD informatoriumi Kulikovo slapyvardžiu, „kad atskleistų antisovietinį elementą būryje". Pateikė „nemažai vertingų duomenų apie veikiančius banditus ir jų ryšininkus". Nušovė du partizanus. Dėl visų šių „nuopelnų" nutarta jam įteikti minėtą pažymėjimą⁷⁸.

Susidaryti vaizdą apie stribų asmens bylose sukauptus dokumentus bene geriausiai galima pavarčius keturias LYA saugomas bylas. Tos bylos į Lietuvą iš Omsko (ten išvežta per 16 tūkst. stribų asmens bylų) čekistų prašymu buvo atsiųstos 1991 m. antroje pusėje, prieš pat Maskvos rugpjūčio pučą. Visas bylas čekistų archyvistai performavo, todėl dokumentai jose sudėti ne visai chronologine tvarka. Visi čekistų dokumentai pažymėti grifu „Visiškai slaptai". Įdomiausios Juliaus Vasario ir Stasio Aušros bylos, tad apie jose esančius dokumentus kalbėsime plačiau. Visi jie rašyti rusiškai, jei kuris stribo pareiškimas parašytas lietuviškai, jis išverstas į rusų kalbą.

J. Vasario bylą Nr. Kl-53-5 sudaro 84 lapai. J. Vasaris, Roko, gimė 1930 m. Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Makniūnų kaime. Stribu tarnavo 1947 m. gruodžio 10 d.-1951 m. rugsėjo 5 d. Ir 1951 m. lapkričio 1 d.-1953 m. gegužės 15 d. Komjaunuolis, baigęs keturias klases, kilęs iš vidutinių valstiečių. Byloje yra šie dokumentai:

1) Alovės valsčiaus poskyrio viršininko vyr. ltn. Demenkovo 1947 m. gruodžio 4 d. raportas MGB Alytaus apskrities skyriaus viršininkui pplk. Ivanui Lobkovui apie tai, kad dėl partizanų persekiojimų persikėlęs iš kaimo į Alovę, J. Vasaris prašo būti priimtas į stribus. To pat prašo ir jo brolis, atitarnavęs Raudonojoje armijoje. Jie prašo priimti į stribus nuo 1947 m. gruodžio 1 d.;

4) paskyrimai ir atleidimai iš tarnybos (priimtas 1947 m. gruodžio 10 d., atleistas 1950 m. liepos 14 d. už bailumą susikovus su partizanais. Įrašyta, kad šis įsakymas Nr. 90 atšauktas. Vėl priimtas į stribus nuo 1950 m. liepos 13 d., atleistas 1951 m. rugsėjo 4 d.;

5) paskatinimai - vienas: 1952 m. balandžio 30 d. „Padėka už sąžiningą darbą", kurią pareiškė MGB Vilniaus srities valdybos viršininkas Michailas Jakovlevas;

6) nuobaudos - dvi: 1950 m. birželio 29 d. įsakymu 15 parų suimtas už bailumą mūšyje, 1952 m. vasario 21 d. - 3 paroms už girtavimą darbo metu;

7) lapas, pavadintas „Kovinė veikla". Jame - aprašymas, kaip 1950 m. birželio 15 d. 23 val. 40 min. 5 stribai, saugoję Alovės valsčiaus Domantonių kolūkį, buvo apšaudyti partizanų. Turėjęs rankinį kulkosvaidį J. Vasaris neatsišaudė, numetė milinę ir pabėgo;

9) giminių sąrašas. Tėvas Rokas - stribas, brolis Vadas [taip dokumente. - J. S.] - stribas; dar buvo vienas brolis ir sesuo;

11) 1949 m. liepos 4 d. atostogų už 1949 m. pažyma; suteikta 12 d. atostogų;

12) MGB Alytaus apskrities skyriaus viršininko pavaduotojo mjr. Viktoro Boldiusovo pasirašyta „Atostogų pažyma", kurioje nurodyta, jog minėtas asmuo nuo tada atostogauja;

13) 1950 m. vasario 23 d. rašytinis pasižadėjimas, kad gavo PPŠ automatą ir laikys jį švariai, o susidūręs su „banditais", panaudos ginklą prieš juos ir jokiu būdu neatiduos jiems ginklo ir šovinių. „Aš perspėtas, kad jei ginklą perduosiu banditams jiems nepasipriešinęs, būsiu suimtas ir perduotas karo tribunolo teismui, po kuo ir pasirašau" (parašas kirilica);

14) toks pat 1950 m. liepos 16 d. pasižadėjimas, gavus karabiną ir 60 šovinių;

16) raportas Alytaus liaudies gynėjų štabo viršininkui vyr. ltn. Kramskojui, kuriame prašoma atostogų už 1950 m.; gauta 12 d.;

17) 1951 m. sausio 15 d. rašytinis pasižadėjimas, kad gavo rankinį kulkosvaidį ir už jį atsako;

20) pasiaiškinimas dėl to, kad 1951 m. liepos 19 d. pasigėrė ir todėl neatėjo į darbą. Prašė dovanoti;

21) 1951 m. liepos 8 d. raportas su prašymu duoti 2 d. atostogų dėl motinos mirties;

22) 1951 m. rugpjūčio 22 d. raportas MGB Alytaus rajono skyriaus viršininkui mjr. Josifui Krugovcevui su prašymu atleisti iš darbo 4-ajame būryje; motyvuojama tuo, kad jo šeima ir tėvai gyvena Daugų rajone, kur ir jis nori gyventi;

23) tarnybinė charakteristika: „Tarnaudamas pasirodė blogai. Nedrausmingas, girtauja, už bailumą baustas 15 parų arešto";

24) „Išvada", pasirašyta MGB Daugų rajono 2N poskyrio vyr. įgaliotinio kapitono (pavardė neįskaitoma); joje rašoma, kad tinka būti Daugų stribu, nes Alovėje buvo geras stribas [tarsi nebuvo alytiškių čekistų charakteristikos. - J. S.];

28) sveikatos apsaugos skyriaus pažyma, kurioje rašoma, kad J. Vasaris yra sveikas;

31) tėvo ir brolio Vaclovo - abu stribai - tarnybinės charakteristikos: „Abu aktyviai kovoja su banditais";

33) raštas, lyg tai „Pareiškimas" MGB Daugų rajono skyriaus viršininkui pplk. Venjaminui Novikovui su paaiškinimu, kodėl nebuvo budėjimo vietoje [rašyta labai neraštingai, sunku suprasti, ką nori pasakyti. - J. S.];

35) raportas su prašymu išleisti 2 d. atostogų, kad galėtų nuvežti brolį į ligoninę;

38) J. Vasario pasiaiškinimas, kaip iš jo kambario buvo paimti 3 šautuvai (jo, tėvo ir kito stribo), kurie ten buvo padėti prieš einant žuvų sprogdinti;

39) gydytojo pažyma, kad J. Vasariui negalima ilgai vaikščioti ir fiziškai pervargti;

40) tarnybinė charakteristika, kurią 1953 m. balandžio 29 d. pasirašė liaudies gynėjų štabo viršininkas vyr. ltn. Pankechovecas. Joje pakartojama tai, kas anksčiau minėta, tik dar priduriama, jog 1952 m. kovo mėn. už girtuokliavimą darbo metu buvo suimtas 3 paroms ir jog MGB srities valdybos viršininkas pareiškė jam padėką už tai, kad padėjo surasti partizanų bunkerį. Išvada - tinka tarnauti;

41) „Išvada" apie J. Vasario atleidimą iš darbo dėl etatų mažinimo. Joje išdėstyta visa jo veikla, pridėtas tik nuslėptas faktas, kad jo sesuo M. Volungevičienė buvo partizano žmona ir už tai 1948 m. ištremta. (Toliau - pertvarkytos bylos tęsinys);

42) 1947 m. gruodžio 5 d. prašymas MGB Alytaus apskrities A skyriui patikrinti, ar nėra kompromituojančių duomenų apie J. Vasarį. Atsakymas standartinis: „Duomenų nėra";

43) toks pat prašymas MVD Alytaus apskrities viršininkui. Atsakymas toks pat: „Duomenų nėra";

44) 1949 m. liepos 21 d. prašymas A skyriui patikrinti gimines - tėvą, motiną, seserį, brolį, motinos brolį;

47) MGB Alytaus rajono skyriaus viršininko mjr. J. Krugovcevo 1952 m. balandžio 7 d. raštas Daugų rajono skyriaus viršininkui pplk. V. Novikovui, kuriame rašoma, jog persiunčiama J. Vasario asmens byla;

49) MGB Daugų rajono skyriaus 2N poskyrio 1951 m. spalio 30 d. pažyma, jog apie J. Vasarį ir jo gimines kompromituojančių duomenų nėra;

50) 1952 m. balandžio 16 d. užpildyti kadrų įskaitos lapai -nurodyta, kad vedęs;

51) prašymas MGB Kauno srities A skyriaus viršininkui patikrinti žmoną B. Dūdaitę;

53) MVD Vilniaus srities valdybos 1953 m. gruodžio 7 d. įsakymo išrašas dėl atleidimo mažinant etatus.

J. Vasario byloje dar yra 15 dokumentų dėl „Didžiojo Tėvynės karo dalyvio" vardo suteikimo. Pareiškime išvardyti mūšiai, kuriuose jis dalyvavo. Rašė, jog tėvas ir du broliai - Vacius ir Bronius - buvo stribai. 1948 m. Židonių kaime, lydėdami paruošų ir finansų agentus, 4 stribai pateko į pasalą ir 2 žuvo; žuvo ir vienas paruošų agentas. J. Vasaris tame mūšyje buvo sužeistas į koją. Kai Alovės įgula atskubėjo, partizanai pasitraukė be nuostolių. 1949 m. su įgula dalyvavo šukuojant Dusmenų mišką. Šukavimo metu buvo nušauti du partizanai, vienas suimtas. 1948 m. su kariuomene ir stribais prie Ulyškų kaimo apsupo raistus, buvo nukauti 7 partizanai. 1949 m. dalyvavo mūšyje Domantonių kaime. Paskui su dviem stribais saugojo kolūkį. Šukavo Punios šilą, mini dar du mūšius. Du buvę stribai liudijo, kad dalyvavo mūšiuose. 1982 m. KGB pripažino ir įsakymu patvirtino, kad J. Vasaris kovose dalyvavo 3 mėnesius ir 17 dienų, ir išdavė jam „Didžiojo Tėvynės karo dalyvio" pažymėjimą. Matyt, pabėgęs iš Lietuvos, 1991 m. vasarą jau gyveno Gardine.

Kito stribo - S. Aušros, Onos, gimusio 1931 m. Tauragės apskrities Stokaičių kaime - asmens byloje Nr. 1-53-1 yra 27 dokumentai ir keli papildomi:

10) raštas MGB Klaipėdos srities valdybos viršininkui pplk. Nikolajui Vukolovui, jog siunčiama asmens byla su išvadomis ir spec, patikrinimo duomenimis tam, kad S. Aušra būtų patvirtintas Pagėgių rajono stribu. Raštą pasirašė Pagėgių rajono skyriaus viršininkas mjr. Grigorijus Jefremovas;

11) „Išvada", kurioje pakartojami biografijos faktai ir pateikiama išvada: „Priimti Stasį Aušrą, Onos, Pagėgių būrio liaudies gynėju". Pasirašė liaudies gynėjų būrio štabo viršininkas j. ltn. Padolskis. Sutiko MGB Pagėgių rajono skyriaus viršininkas mjr. G. Jefremovas ir MGB valdybos 2N skyriaus 3-iojo poskyrio viršininko pareigas einantis mjr. Borisas Melnikovas;

12) MGB Klaipėdos srities 2N skyriaus viršininko pplk. Dmitrijaus Voronos raštas rajono skyriaus viršininkui mjr. G. Jefremo-vui, kad išsiuntė valdybos viršininko įsakymą;

13) 1952 m. gruodžio 6 d įsakymo Nr. 125/s išrašas, jog S. Aušra nuo gruodžio 10 d. priimamas liaudies gynėju. Pasirašė srities valdybos viršininkas;

14) 1952 m. gruodžio 16 d. S. Aušros pasirašytas pasižadėjimas (standartinis, išspausdintas) saugoti stribų ir MGB paslaptis, jei nesaugos - bus baudžiamas pagal SSRS AT Prezidiumo 1947 m. birželio 9 d. įsaką;

15) rašytinis pasižadėjimas (neužpildytas), kad gavo tokį tai ginklą ir tiek šovinių, niekam jų neperduos, laikys švarius. Pametęs ar perdavęs ginklą bus baudžiamas pagal sovietinius įstatymus. Dar rašoma: „Susidūrus su banditais, tuoj pat panaudoti ginklą ir jokiu būdu nepalikti jo mūšio vietoje";

16) trumpa tarnybinė charakteristika, rašyta 1953 m. vasario 12 d. „[...] kovos su banditizmu operacijose veikia ryžtingai ir drąsiai". Pasirašė būrio vadas Lapenkovas;

17) 1953 m. vasario 12 d. pasirašytas raštas, jog sumažinus Pagėgių rajono stribų etatus sutinka 1 metus dirbti Šilalės rajone;

18) MGB Klaipėdos srities valdybos viršininko įsakymo išrašas - S. Aušrai išmokėti persikėlimo pinigus;

19) tarnybinė charakteristika, pasirašyta Kvėdarnos liaudies gynėjų būrio vado Antonevičiaus;

20) LSSR MVD kadrų skyriaus „Atostogų pažymėjimas", kuriame rašoma, kad Šilalės liaudies gynėjui S. Aušrai už 1953 m. duodama eilinių 14 d. atostogų;

21) 1954 m. gegužės 30 d. tarnybinė charakteristika, kurios pabaigoje rašoma: „Tolesniam darbui liaudies gynėjų būryje tinka";

22) MGB Pagėgių rajono skyriaus operatyvinio įgaliotinio j. ltn. Padolskio raštas to paties rajono vyr. operatyviniam įgaliotiniui kpt. Ivanovui su prašymu patikrinti S. Aušros gimines - motiną Oną Aušraitę, g. 1896 m., ir tetą Mariją Vencienę, g. 1902 m. Antspaudas: „Duomenų nėra";

23) MGB Pagėgių rajono skyriaus viršininko mjr. G. Jefremovo 1952 m. spalio 3 d. raštas MGB Klaipėdos srities valdybos A skyriaus viršininkui pplk. Piotrui Poguliajevui ir MGB Tauragės rajono skyriaus viršininkui vyr. ltn. Michailui Savostinui su prašymu patikrinti, kas žinoma apie S. Aušros gyvenimą Tauragės rajone, taip pat apie jo gimines, ir apklausti liudytojus;

24) G. Jefremovo 1952 m. spalio 9 d. raštas Poltavos srities Lubnos miesto karinės dalies Nr. 61610 MGB kontržvalgybos viršininkui su prašymu pranešti apie S. Aušros tarnavimą sovietinėje armijoje;

26) liudytojo A. Dimbos, kolūkio sandėlininko, 3 puslapių apklausos apie S. Aušrą ir jo gimines protokolas. Apklausė MGB Tauragės rajono skyriaus operatyvinis įgaliotinis ltn. Smirnovas, vertėjaujant MGB rajono skyriaus vertėjui Šalčiui. Pagal apklausą, O. Aušraitė iki 1945 m. visą laiką dirbo samdine, turėjo kelis vaikus, bet kiti išmirė. 1945 m. persikėlė į Pagėgių rajoną;

27) liudytojo P. Lukošiaus, kolūkiečio, 3 puslapių apklausos apie O. Aušraitę protokolas;

28) įrašas ranka, kad S. Aušra atleistas iš būrio sumažinus etatus nuo 1954 m. gruodžio 20 d.;

29) S. Aušros 1991 m. gegužės 7 d. prašymas KGB Šilutės rajono skyriaus viršininkui, kad jam išduotų pažymą, jog jis Pagėgių rajono Natkiškių būryje tarnavo stribu nuo 1952 m. gruodžio 10 d. iki 1953 m. kovo 1 d., o Šilalės rajono Kvėdarnos būryje - 1953 m. kovo 1 d.-1954 m. gruodžio 20 d. Prašymo rašymo metu gyveno Šilutės rajono Kantariškių kaime.

Vinco Stoncelio, Jono, g. 1928 m. Tauragės apskrities Laukuvos valsčiaus Guvainių kaime, stribo byloje Nr. Fl-53-3 įdomesni šie dokumentai. Jis 1945 m. rugpjūčio 20 d. įstojo į stribus Laukuvoje, tačiau dviejų stribų laidavimo raštai parašyti tik 1948 m. rugsėjo 23 d., o du liudytojai apie ankstesnį V. Stoncelio gyvenimą apklausti tik 1949 m. balandžio 6 d. Tarnybinėje charakteristikoje, 1950 m. kovo 4 d. pasirašytoje MGB Laukuvos valsčiaus poskyrio viršininko ltn. Kolesnikovo, teigiama, jog daug kartų dalyvavo mūšiuose, 1949 m. buvo sužeistas. Tarnavo iki 1950 m. Gegužės 5 d., paskui iki 1953 m. rugsėjo 31 d. tarnavo sovietinėje armijoje. Grįžęs 1953 m. spalio 19 d. prašėsi priimamas Rietavo stribų būrio vadu. Priimtas gruodžio 1 d. Charakteristikoje parašyta, jog 1948 m. spalio 17 d. buvo sužeistas, metė ginklą ir pabėgo. Du mėnesius gydėsi. Girtas iššaudė 60 automato šovinių. Dažnai pasigeria ir neateina į tarnybą. Už tai 1949 m. 5 paroms buvo suimtas.

Kokias išvadas galima padaryti perskaičius kelias stribų asmens bylas? Matyt, ne tik šios, bet ir kitos stribų bylos geriau tvarkyti pradėtos tik nuo 1948-1949 m., kai buvo priimtos atitinkamos MGB direktyvos tuo klausimu ir kai buvo sudaryti stribų būrių štabai. Anksčiau, kol vyko įnirtingos kovos su partizanais ir buvo daug netekčių, čekistams ne tai rūpėjo. Atskirose apskrityse ir rajonuose dokumentai tvarkyti vis kitaip, tačiau visur daug dėmesio kreipiama į stribų patikimumo patikrinimą.

Apskritai čekistų biurokratinis aparatas ilgainiui gerokai išsiplėtė. Štai stribas Juozas Jonaitis, g. 1932 m. Skuodo valsčiaus Aleksandrijos kaime, 1954 m. balandžio 1 d. pildė „MGB specialiosios paskirties darbuotojo" anketą, susidedančią iš 52 paragrafų, o kadangi daugelis paragrafų buvo iš kelių dalių, tai reikėjo atsakyti maždaug į 100 klausimų apie save, savo darbą, kilmę, gimines ir t. t. (J. Jonaitis stribu tarnavo 1950-1954 m.; nuo 1952 m. buvo Skuodo rajono stribų būrio politiniu vadovu, vėliau - milicijos viršila)⁷⁹.

¹ LYA, f. 1, ap. 3, b. 99, I. 95.
² Ibid., b. 97, I. 162.
³ LVOA, f. 1771, ap. 10, b. 295, 1. 1-3.
⁴ Ibid., b. 242, I. 3-5.
⁵ Ibid., b. 273, I. 24-28.
⁶ LYA, f. 1, ap. 3, b. 269, 1. 49.
⁷ Ibid., ap. 16, b. 12, I. 153.
⁸ Ibid., ap. 3, b. 354, 1. 20.
⁹ Lietuvos partizanų kovos..., p. 329.
¹⁰ LYA, f. !, ap. 3, b. 99, 1 . 1 .
¹¹ Ibid., 1. 5.
¹² Lietuvos partizanų kovos..., p. 332.
¹³ LYA, f. 1, ap. 3, b. 99, 1. 2.
¹⁴ LYA, f. 1, ap.3, b. 247, 1. 215.
¹⁵ Ibid., 1. 199.
¹⁶ Ibid., 1. 208.
¹⁷ Ibid., b. 99, I. 64.
¹⁸ Ibid., I. 51.
¹⁹ LYA, f. 1, ap. 3, b. 97, I. 148.
²⁰ VRMA. f. 141, ap. 1. b. 51, I. 56.
²¹ Ibid., b. 50, 1. 58-61.
²² LVOA, f. 1771, ap. 9, b. 264, 1. 131.
²³ VRMA, f. 141, ap. 1, b. 83, I. 31-37.
²⁴ Ibid., 1. 38-39.
²⁵ LYA, f. 1, ap. 3, b. 112, 1. 182.
²⁶ Ibid., 1. 110.
²⁷ VRMA, f. 141, ap. 1, b. 51, 1. 171.
²⁸ LVOA, f. 1771, ap. 10, b. 237, 1. 18.
²⁹ VRMA, f. 141, ap. 1, b. 71, 1. 154.
³⁰ Ibid., I. 217.
³¹ VRMA, f. 141, ap. 1, b. 51, i. 101.
³² Ibid., 1. 116.
³³ LYA, f. 1, ap. 3, b. 269, l. 10-15.
³⁴ LVOA, f. 1771, ap. 52, b. 20, I. 107.
³⁵ LYA, f. 1, ap. 16, b. 3, I. 38-40.
³⁶ Ibid., 1. 42.
³⁷ Ibid., b. 354, 1. 3.
³⁸ Ibid., b. 404, 1. 47, 99.
³⁹ Ibid., ap. 16, b. 937, I. 146.
⁴⁰ Ibid., 1. 146.
⁴¹ Ibid., ap. 3, b. 404, I. 104-106, 108, 111-114.
⁴² Ibid., b. 405, I. 91-94.
⁴³ LYA, f. 1, ap. 3, b. 413, 1. 245.
⁴⁴ Ibid., b. 405, I. 95.
⁴⁵ LVOA, f. 1499, ap. 1, b. 1, I. 1.
⁴⁶ LYA, f. 1, ap. 3, b. 404, ]. 146.
⁴⁷ Ibid., ap. 15, b. 1739/7.
⁴⁸ Ibid., ap. 3, b. 432, 1. 190.
⁴⁹ LYA, f. 1, ap. 3, b. 429, I. 293-295.
⁵⁰ Ibid., I. 297.
⁵¹ Ibid., b. 476, I. 11.
⁵² LVOA, f. 1771, ap. 8, b. 181, I. 105.
⁵³ Ibid., 1. 31, 33.
⁵⁴ LYA, f. 1, ap. 3, b. 247, I. 31.
⁵⁵ Ibid., b. 47, 1. 30.
⁵⁶ Ibid., ap. 18, b. 39, 1. 195.
⁵⁷ LYA, f. 1, ap. 3, b. 99, I. 62.
⁵⁸ Ibid., b. 112, I. 163.
⁵⁹ Ibid., b. 269, I. 77.
⁶⁰ LVOA, f. 1771, ap. 92, b. 28, 1. 2, 55, 81.
⁶¹ Ibid., i. 60, 114.
⁶² Ibid.. I. 130.
⁶³ LVOA, f. 1771, ap. 92, b. 28, 1. 124.
⁶⁴ LYA, f. 1, ap. 16, b. 12, I. 1.
⁶⁵ LVOA, f. 1771, ap. 108, b. 4, 1. 9.
⁶⁶ Ibid., 1. 131.
⁶⁷ LYA, f. 1, ap. 16, b. 12, 1. 262.
⁶⁸ Ibid., ap. 3, b. 404, I. 20.
⁶⁹ Ibid., b. 99, I. 193.
⁷⁰ Ibid., b. 269, 1. 67.
⁷¹ Ibid., b. 255, 1. 69.
⁷² LYA. f. 1, ap. 16, b. 12, 1. 18.
⁷³ Ibid., ap. 15, b. 1739/37.
⁷⁴ Ibid., ap. 16, b. 12, I. 38-40.
⁷⁵ Ibid., I. 37.
⁷⁶ Ibid., 1. 116.
⁷⁷ Ibid., 1. 57.
⁷⁸ Ibid.
⁷⁹ VRMA, f. 4, ap. 4, b. 51471

Šiame skyriuje mėginama išsiaiškinti, kiek kuriais metais buvo stribų, kaip ir kodėl kito jų skaičius. Kiek tų nelaimėlių buvo, mes turime žinoti, taip iš dalies už juos prisiimdami visai tautai tenkančią gėdą.

1953 m. balandžio mėn. pažymoje, pasirašytoje MVD 1-osios valdybos viršininko pplk. T. Župikovo, pateikti tokie duomenys apie stribų skaičių atskirais metais:

* Papulkininkio apsirikta - SSRS MT 1946 m. gruodžio 4 d. 1947 metams skyrė 8 tūkst.stribų etatų.

** 1952 m. kovo 26 d. LSSR MGB direktyva stribų etatų skaičius sumažintas iki 6,5 tūkst.

Pažiūrėkime, ar T. Župikovo pateiktas realiai buvusių stribų skaičius yra tikslus. Jis pateikė maksimalų tais metais realiai buvusių stribų skaičių, tačiau žinome, kad tais pat metais dėl įvairių priežasčių stribų skaičius galėjo skirtis daugiau kaip tūkstančiu. Kaip matysime vėliau, 1946 m. gegužės mėn. buvo 7868 stribai (t. y. 736 mažiau, negu nurodyta lentelėje), o tų metų kovo mėn. jų buvo tik 6339 (t. y. net 2269 mažiau negu lentelėje), 1948 m. sausio mėn. - 6224 (t. y. 828 mažiau negu lentelėje) ir t. t. Gal tik 1952-1953 m. pateikti skaičiai maždaug atitiko tikrovę.

Pasibaigus karui, nuolat trūko 20-40 proc. stribų (1945 m. gegužę - 29 proc., 1947 m. birželį - 43 proc., 1948 m. sausį - 22 proc. ir t. t.). Komunistų partijos apskričių komitetai stribų trūkumą aiškindavo dažniausiai taip: 1) į stribus nestojama bijant partizanų keršto savo šeimoms; 2) stribai prastai materialiai aprūpinami. Kalbinami iš kariuomenės grįžusieji tarnauti stribų būriuose pateikdavo dar vieną argumentą: jiems tarnaujant kariuomenėje, sugriuvo jų nuosavi ūkiai, todėl dabar jie turi juos atstatyti². Pastaroji priežastis, be abejo, buvo grynas atsikalbinėjimas, norint užmaskuoti tikrąsias atsisakymo tarnauti stribų būriuose priežastis.

Atskirose apskrityse užimtų stribų etatų skaičius labai skyrėsi. Antai 1946 m. pabaigoje Alytaus apskrityje buvo užimta tik 32 proc. stribų etatų, Lazdijų aps. - 46 proc., Biržų aps. - 80 proc., Tauragės aps. - 72 proc. ir t. t. Labiausiai šį skirtumą lėmė jau minėtas partizanų poveikis (jie gražumu įkalbinėdavo nestoti į stribus, grasindavo, blogiausiu atveju - sušaudydavo). Visi dori lietuviai, nepaisant jų socialinės kilmės, buvo nusistatę neiti tarnauti okupantų represinėse struktūrose. Stribų skaičiaus skirtumus lėmė ir daug kitų veiksnių: vietinių partijos ir čekistinių organų veiklumas, organizuotumas, gebėjimas visaip remti stribus, vietinių autoritetų (kunigų, mokytojų, kaimo šviesuolių ir kt.) įtaka bei pozicijų tvirtumas ir pan. Į stribus dažnai stojo partizanų baustų, ypač mirties bausme, šeimų nariai. Beje, jie buvo atkakliausi ir pavojingiausi priešai.

Stribų skaičius atskirose apskrityse nuo čekistų nedaug priklausė: jie tik atleisdavo stribus iš darbo dėl nepasitikėjimo ar netikimo toms pareigoms (dėl sveikatos, amžiaus, girtavimo ir t. t.), perkeldavo į kitus darbus, juos teisdavo ir t. t. Pagaliau nemažai stribų žūdavo ir būdavo sužeidžiami. Todėl, nepaisant daugkartinių CK ir vietinių partijos organų nurodymų iki tam tikro laiko užpildyti visus stribų etatus, to niekada nebuvo padaryta. Tik 1948 m. stribų skaičius priartėjo prie skirtų etatų: 1948- 1949 m. trūko tik apie 15-20 proc. stribų.

Kaip žinome, SSRS LKT nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. suteikė teisę Lietuvoje laikyti 11 tūkst. stribų ir mokėti jiems atlyginimus.

1945 m., ką tik pasibaigus karui, pagal J. Bartašiūno pasirašytą pažymą apskrityse buvo tiek stribų:

Apie tą laikotarpį, kai tebevyko karas ir dar nebuvo gauti stribų etatai, t. y. kai buvo veikiama daugiausia savo nuožiūra, yra tokių duomenų. 1944 m. lapkričio 4 d. J. Bartašiūnas A. Sniečkui rašė, jog neatitraukti nuo gamybos 13 apskričių yra 1898 stribai, visi jie patvirtinti partijos apskričių komitetuose, 65 proc. ginkluoti iš gyventojų atimtais ginklais. Pasak jo, atskirose apskrityse tada buvo tiek stribų:

1944 m. ataskaitoje M. Suslovui J. Bartašiūnas rašė, kad neatitraukus nuo gamybos 1945 m. sausio 1 d. turima 19 naikintojų batalionų, juose yra 5991 žmogus. Batalionų pagrindą sudaro valsčių centruose suorganizuoti būriai. Tokių būrių yra 209, kiekviename būryje vidutiniškai po 29 žmones. Dar nesuorganizuoti būriai 59 valsčiuose, jie kuriami. Pasak J. Bartašiūno, pagrindinės priežastys, kodėl lėtai kuriami batalionai, yra dvi: pirma, nebuvo kovotojais besirūpinančio NKVD darbuotojo ir, antra, NKVD apskričių skyrių viršininkai neįvertino batalionų kaip realios jėgos⁵. Tuo tarpu I. Eismontas J. Bartašiūnui 1945 m. sausio 6 d. rašė, jog tuo metu 17 apskričių įkurti naikintojų batalionai, juose yra 3053 žmonės. Taigi J. Bartašiūnas gyrėsi tuo, ko dar nebuvo. Iš tikrųjų, matyt, tuo metu, t. y. sausio 1 d., buvo 15 batalionų, juose - 2445 žmonės⁶. Painią to meto statistiką rodo dar vienas dokumentas, pasirašytas OBB viršininko plk. A. Gusevo. Pagal jį, 1945 m. sausio 1 d. buvo 5826 stribai (taigi skaičius panašus į tą, kuris buvo pateiktas M. Suslovui). Jų neva buvo tiek:

Eil. Nr.	Apskritis	Būrių sk. valsčiuose	Stribų skaičius
1.	Alytaus	12	510
2.	Biržų	11	360
3.	Kauno	5	248
4.	Kėdainių	12	241
5.	Kretingos	8	253
6.	Marijampolės	13	310
7.	Mažeikių	-	-
8.	Panevėžio	16	758
9.	Raseinių	12	370
10.	Rokiškio	10	293
11.	Seinų	-	20
12.	Šakių	-	-
13.	Šiaulių	16	336
14.	Švenčionių	5	160
15.	Tauragės	-	-
16.	Telšių	9	410
17.	Trakų	5	130
18.	Ukmergės	7	181
19.	Utenos	12	305
20.	Vilkaviškio	11	327
21.	Vilniaus	9	361
22.	Zarasų	9	253
Iš viso:		182	5826⁷

Taigi net pagal šiuos, matyt, pagerintus duomenis tuo metu stribų būriai dar nebuvo sudaryti ne tik visuose valsčiuose, bet ir apskrityse. Vykstant karui, okupacinėms struktūroms dar tik kuriantis, matyt, ne taip paprasta buvo stribų būrius suorganizuoti.

Čekistų vadovybės 1945 m. balandžio 7 d. pažymoje rašoma, kad to mėnesio pradžioje stribų būriai buvo sukurti visuose valsčiuose, kad stribų yra 10 340 ir kad jie sujungti į 22 batalionus⁸ (tuo metu Lietuvoje buvo 25 apskritys, bet iš pradžių trijose Klaipėdos krašto apskrityse buvo nutarta stribų batalionų nekurti; manyta, kad su pasipriešinimu ten, beveik nelikus vietos gyventojų, galės kovoti ginkluoti aktyvistai, NKVD ir milicija).

J. Bartašiūnas, labai mėgęs manipuliuoti skaičiais, viršininkams į Maskvą rašė, jog 1945 m. balandžio 1 d. buvo 22 naikintojų batalionai, juose - 11 013 žmonių. Ko gero, tai buvo didžiausias stribų skaičius (tik neaišku, ar jis buvo realus, ar popieriuje). Pasibaigus karui ir išnykus pavojui būti išsiųstam į frontą, stribų skaičius mažėjo. J. Bartašiūnas 1945 m. antro ketvirčio ataskaitoje į Maskvą rašė, jog dėl įvairių priežasčių tą ketvirtį stribų batalionai sumažėjo 2094 žmonėmis, naujų priimta 426 žmonės, tad liepos 1 d. Buvo 22 stribų stribų batalionai, juose - 9252 žmonės. Štai kas sudarė tuos 2094 žmones, išėjusius iš batalionų: 1437 išmesti dėl nepatikimumo, iš jų 713 nusiųsta į karinius komisariatus, 665 grąžinti į savo ūkius, 59 suimti. Be to, pakeitę gyvenamąją vietą išvyko 199 stribai, pas partizanus su ginklais išėjo 73, be ginklų į savo ūkius dezertyravo 97, žuvo ar nusivesta į mišką operacijų metu 289 stribai⁹.

Patys komunistų partijos veikėjai gerai suprato, kodėl pasibaigus karui taip staigiai pradėjo mažėti stribų skaičius. LKP(b) CK instruktorius Leonas Kučinskas 1945 m. liepos 10 d. A. Sniečkui rašė: „Anksčiau į naikintojų batalionus daugelis ėjo, kad liktų vietoje, nebūtų mobilizuoti, o dabar šitai atpuolė. Ypač sumažėjo kovotojų Lazdijų apskrityje. Pasitaiko pavienių atvejų, kai dezertyruojama iš naikintojų batalionų"¹⁰. Iš Alytaus apskrities Alovės valsčiaus 82 stribų 15 atsisakė toliau tarnauti motyvuodami tuo, kad šaukimas į Raudonąją armiją panaikintas ir jie save laiko laisvais¹¹.

Nepavydėtina, net tragiška padėtis buvo tų mūsų tautiečių, kurie į stribus įstojo norėdami karui vykstant išvengti ėmimo į Raudonąją armiją. Vieno tokio stribo tragiškus išgyvenimus jam patekus į partizanų rankas aprašė A. Ramanauskas-Vanagas, vieną atsiminimų knygos skyrelį pavadinęs „Istrebitelio atsivertimas"¹². Jo aprašytam stribui pasisekė, nes, nors jis jau buvo išsikasęs sau kapo duobę, partizanai jį paleido įsitikinę, kad jis iš tikrųjų rengėsi iš stribų pasitraukti ir jau buvo vieną iš suimtų partizanų paleidęs.

Kita priežastis, vertusi bėgti iš stribų, buvo didžiuliai jų nuostoliai, patirti 1945 m., kai stribai tų metų vasarį-birželį ir spalį-gruodį, sumažėjus Lietuvoje NKVD kariuomenės, turėjo aktyviai kovoti su partizanais. Ypač dideli stribų nuostoliai buvo Pietų Lietuvoje ir kai kuriose Vidurio Lietuvos apskrityse, kur partizanai dar tebevykstant karui buvo neblogai susiorganizavę. Lazdijų ir Alytaus aps. 1945 m. žuvo beveik pusė ten buvusių stribų. Tad nenuostabu, kad 1946 m. lapkritį Alytaus aps. vietoj 500 stribų buvo tik 170, arba 34 proc. numatyto skaičiaus, o Lazdijų aps. vietoj 250 - 115, arba 46 proc. LKP(b) CK Karinio skyriaus instruktorius Kalinas 1945 m. spalio mėn. rašė, kad Lazdijų aps. „[...] daug kovotojų paliko ginklus ir atsisakė dalyvauti naikintojų batalionuose"¹³.

1945 m. stribams pakrikdyti partizanai rengdavo specialias akcijas. Kaip rašo J. Lukša, Tauro apygardos vadas buvo išleidęs specialų įsakymą prieš stribus. Jame nurodyta atakuoti stribų būstines kuo efektyvesniais ginklais - bazukomis, prieštankinėmis ir fosforinėmis granatomis, siekiant įvaryti stribams baimės ir juos demoralizuoti. Tuo metu Tauro apygardoje buvo atakuoti Gižų, Kačerginės ir Žaliosios stribynai. Visi ten buvę stribai buvo nukauti. Po tų operacijų likusiuose stribynuose prasidėjo pakrikimas.

Apie stribų sumaištį 1945 m. J. Lukša rašė štai ką: „Partizanai dėjo visas pastangas juos pakrikdyti, kad nelietų kraujo lietuviai prieš lietuvius. Si akcija buvo pradėta asmeninių kontaktų ir atsišaukimų forma, kartais nevengiant nė jėgos. Neretai šių stribų eilėse buvo partizanų draugai ar jų giminės. Partizaninės akcijos dėka stribai pradėjo krikti: vieni pasitraukė iš viešojo gyvenimo, kiti net pas partizanus prisiglaudė. Stribais pasiliko tik tie, kurie jau nepriklausomos Lietuvos laikais pasireiškė kaip nepageidautinas kriminalinis elementas - visuomenės šiukšlės"¹⁴. Deja, tų šiukšlių buvo nemažai ir jie ne tiek partizanus, kiek valstiečius pokario metais savo savivale, plėšimais gerokai nuvargino.

Patys čekistai stribų trūkumą 1945 m. antroje pusėje aiškino taip. Pasak NKVD Marijampolės apskrities skyriaus viršininko Charitono Bandurovskio (tuo metu apskrityje vietoj 450 buvo 199 stribai; Balbieriškyje - 7, Veiveriuose - 16 ir t. t.), į stribus niekas neina dėl blogų materialinių sąlygų: negauna batų, aprangos, pinigų¹⁵. Be abejo, turint omenyje, kad į stribus stojo daugiausia neturtėliai, tai buvo nemenkas veiksnys.

Partizanams kai kuriose apskrityse padidinus spaudimą, kai kilo didelė grėsmė daugumai valsčių centrų, J. Bartašiūnas 1945 m. balandžio 30 d. kreipėsi į A. Sniečkų ir gavo leidimą 6 apskrityse stribus perkelti į kareivines (kaip žinome, vėliau visi stribai iš dalies ar visiškai buvo į jas suvaryti). Štai kiek tų apskričių valsčiuose buvo stribų:

Iš Maskvos išprašius, kad iš sąjunginio biudžeto 11 tūkst. stribų skirtų atlyginimus, prilygstančius kaimo milicininkų atlyginimams, prasidėjo stribų etatų skirstymas. LKP (b) CK Karinio skyriaus vedėjas P. Jakovlevas A. Sniečkui 1945 m. rugpjūčio pradžioje nusiuntė pasiūlymus kai kuriose apskrityse keisti stribų etatų skaičių. Kaip jis siūlė paskirstyti stribų etatus, žr. lentelę 85 p.

Panevėžio aps. - 855 žmonės

Eil. Nr.	Valsčius	Skaičius
1.	Krekenavos	139
2.	Kupiškio	42
3.	Naujamiesčio	49
4.	Panevėžio	40
5.	Pušaloto	30
6.	Raguvos	25
7.	Ramygalos	46
8.	Rozalimo	36
9.	Smilgių	33
10.	Subačiaus	41
11.	Šeduvos	36
12.	Šimonių	26
13.	Troškūnų	40
14.	Vadoklių	26
15.	Viešintų	38
16.	Panevėžio miestas	180
17.	*?	28

* Septynioliktojo valsčiaus nepavyko nustatyti; rusai labai iškraipydavo lietuviškus vietovardžius ir yra užrašę „Utianskaja“; tuo metu toje apskrityje, be išvardytų, buvo dar Miežiškių valsčius; gali būti, kad stribų būrys buvo įkurtas Upytėje.

Į P. Jakovlevo pasiūlymus ne itin atsižvelgta. Bendru LKP(b) CK ir LKT nutarimu, kurį pasirašė A. Sniečkus ir M. Gedvilas, stribų etatai paskirstyti taip, kaip parodyta minėtos. lentelės penktame skaičių stulpelyje. Tokį stribų etatų paskirstymą, tik atėmęs 50 etatų iš Vilniaus ir Šakių apskričių ir numatęs sudaryti 100 stribų batalioną Šilutės apskrityje, stribų batalionų štabas išsiuntinėjo į apskritis.

Minėtų dviejų aukščiausių žinybų nutarime dėl stribų etatų paskirstymo yra tokia pastaba: „Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskrityse naikintojų batalionų nesudarinėti", tačiau Šilutės apskrityje jis buvo tuoj pat sudarytas, o netrukus - ir Pagėgiuose. Šis pirmas stribų etatų paskirstymas rodė, kurios apskritys, CK ir čekistų vadų manymu, buvo labiausiai „banditizmo pažeistos". Kintant kovų situacijai, stribų etatai buvo nuolat peržiūrimi.

LKP(b) CK ir LKT paskirsčius stribų etatus, J. Bartašiūnas 1945 m. rugsėjo 14 d. apskričių skyrių viršininkams nurodė baigtistribų būrius komplektuoti iki spalio 1 d. ir jų sąrašus pateikti į OBB. Kartu nurodė, jog iš stribų išmesti galima tik turint LSSR NKVD sankciją, todėl reikia pristatyti visus kompromituojančius stribą duomenis ir, gavus leidimą, atleidimą įforminti NKVD apskrities skyriaus įsakymu¹⁸. Vargu ar šie nurodymai tada, 1945 m. pabaigoje, buvo vykdomi. Stribų išmetimą sunkinančios sąlygos, be abejo, buvo kuriamos tam, kad bent kiek sulaikytų stribų kaitą, kuri, kaip matysime, buvo labai didelė.

Stribų skaičiaus mažėjimą pasibaigus karui ar jam baigiantis rodo lentelėje (žr. 87 p.) pateikiami duomenys. Kaip žinome, dar tebevykstant karui, 1945 m. balandžio 1 d. buvo 11 011 stribų, per 1945 m. antrą ketvirtį dėl įvairių priežasčių iš jų pasitraukė 2187 žmonės, o įstojo tik 426 ir liepos 1 d. buvo 9251 stribas. Stribų skaičius įvairiose apskrityse kito nevienodai. Kaip matome, per tris antro ketvirčio mėnesius tik Raseinių apskrityje stribų padaugėjo daugiau kaip šimtu. Visose kitose apskrityse jų sumažėjo, o Lazdijų apskrityje sumažėjo katastrofiškai – net 79 proc. Beje, šioje apskrityje ir vėliau stribų nepadaugėjo, jų liko apie 150 žmonių.

Stribų skaičius vis mažėjo, ir 1945 m. pabaigoje, lapkričio 9 d., jų buvo tik 7956¹⁹.

Čekistų vadovybė 1946 m. vasario 12 d. NKVD apskričių skyrių viršininkams rašė, kad didžiausias darbo su stribais trūkumas yra tas, jog nesukomplektuoti stribų būriai: Lazdijų apskrityje trūksta 55 proc. stribų, Marijampolės - 46 proc., Alytaus -37 proc. ir t. t., o kai kuriuose valsčiuose, kaip kad Gaurės (Tauragės aps.), Marcinkonių (Alytaus aps.), Igliškėlių (Marijampolės aps.), Sangrūdos (Lazdijų aps.), būryje vietoj 30-35 vyrų yra tik po 7-12 stribų²⁰.

Gana įdomų stribų padėties Vilniaus operatyviniame sektoriuje vertinimą pateikė 261-ojo šaulių pulko vadas plk. A. Zakurdajevas ir jo štabo viršininkas mjr. Sanikovas²¹. Pranešime vadovybei jie rašė, jog operatyvininkai visiškai nusišalino nuo vado-

vavimo stribams ir todėl juos gali sutvarkyti tik būrių vadais paskirti vidaus kariuomenės seržantai. Pasak jų, kiekviename valsčiaus būryje trūksta po 5-10 stribų; nors komplektuojama kasdien, „[...] bet todėl, kad trūksta patikimų asmenų iš vietos gyventojų", taip pat todėl, kad daug išvyksta į Lenkiją, nepavyksta visiškai sukomplektuoti. Alytaus (tai apskričiai buvo skirta 700 stribų etatų) apskrities valsčiuose stribų trūko dar ir todėl, kad iš valsčių būrių, norint sukomplektuoti judrųjį būrį, į Alytų buvo sutraukta 100 stribų.

1946 m. pradžioje realus stribų skaičius sudarė apie 8 tūkst., nors į metų pabaigą jis krito žemiau 7 tūkst. ribos. Štai kokie

1946 m. rugpjūčio 1 d. buvo 7156 stribai. Štai kaip stribų skaičiaus kaita aiškinama LKP(b) CK pateiktoje UBB viršininko pavaduotojo plk. J. Sinycino pasirašytoje pažymoje:

Aišku, tuo, kas šioje lentelėje surašyta, negalima aklai tikėti. Ji perteikia tik bendras tendencijas. J. Sinycino pasirašytoje pažymoje teigiama, jog 1945 m. sausio 1 d.-1946 m. gegužės 1 d. iš stribų pasitraukė net 6836 žmonės²⁵, t.y. palyginus su anksčiau pateikta lentele, jų per 3 mėn. trumpesnį laiką pasitraukė 579 žmonėmis daugiau.

Šiaip ar taip, stribai iš tikrųjų tapo tuo, kuo tapti jiems 1945 m. liepos 24 d. numatė LKP(b) CK biuras ir LKT, būtent: kadangi dauguma jų „labiausiai mums atsidavę žmonės", tai „[...] sistemingai su jais dirbant, taip pat sudarys pagrindinį rezervą, iš kurio bus iškeliami į vadovaujantį darbą sovietinėse organizacijose kaime"²⁶. Kita vertus, tai, jog net tūkstantis stribų, arba 23 proc. visų pasitraukusių ar atleistų, buvo atleisti ar net teisti už ryšius su partizanais arba įtariant, kad gali tų ryšių turėti, rodo to meto stribų dvilypę prigimtį.

Nuo 1946 m. pradžios buvo įkurtos naujos apskritys - Kaišiadorių, Kupiškio, Prienų, Varėnos ir ten įkurti nauji batalionai.

1946 m. birželio 1 d. buvo 24 stribų batalionai, arba didieji būriai (jie buvo visose apskrityse, išskyrus Klaipėdos). Birželio mėn. buvo suformuotas batalionas Klaipėdos apskrityje, ir tų metų liepos mėn. buvo 29 batalionai, juose - 7550 stribų, nors vėliau pasirašytoje pažymoje rašoma, kad tuo metu buvo 30 batalionų, juose -7201 stribas²⁷, t. y. 349 mažiau. Dar kitoje pažymoje rašoma, kad liepos 1 d. buvo 7374 stribai. Rugpjūčio 1 d. buvo 306 valsčių stribų būriai, juose - 7156 stribai, o rugsėjo 1 d. vietoj turėjusių būti 10 420 (padidinus kai kurių pareigybių atlyginimus, stribų etatų skaičius sumažėjo 580) buvo 6985. Pirmą kartą stribų tapo mažiau kaip 7 tūkst. 1947 m. sausio 1 d. buvo 306 valsčių būriai, juose - 6873 stribai²⁸.

Pagal 13 apskričių pateiktus duomenis galima nustatyti, į kokias pareigas buvo iškeliami stribai. Tose apskrityse buvo paaukštinti 353 stribai, iš jų 36 nusiųsti į NKVD mokyklas, 2 paskirti valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkais, 8 - tų komitetų pirmininkų pavaduotojais, 199 nusiųsti dirbti į miliciją, 52 - į sovietinį darbą, 48 paskirti apylinkių pirmininkais, 8 pasiųsti dirbti komjaunimo darbą. Daugiausia stribų - 93 - išsiųsta Marijampolės aps. (70 - į miliciją, 23 - į vadovaujantį sovietinį darbą), 78 stribus, po kelis visoms išvardytoms pareigoms ir mokytis, išsiuntė Šakių aps. Mažiausiai stribų tuo metu paaukštino Kėdainių aps. - vieną ir Švenčionių aps. - keturis²⁹. Komunistų partijai stribai buvo parankūs tuo, kad dažnai dirbant ekstremaliomis sąlygomis buvo galima patikrinti jų protą, gudrumą, valią ir ypač atsidavimą okupantams. Pastaroji sąlyga ir buvo lemiama stribą paaukštinant. Kaip žinome, išskyrus miliciją, kitur tik vienetai buvusių stribų sugebėjo padaryti karjerą. Šeštajame dešimtmetyje atėjusi naujų išsimokslinusių lietuvių karjeristų karta nušlavė juos iš kolūkių pirmininkų, net apylinkių pirmininkų ir panašių postų. Bet pokario metais okupantams reikėjo remtis kad ir beraščiais, tačiau ištikimais žmonėmis.

Stribų skaičiaus kaitą 1946 m. sausio 1 d.-rugsėjo 1 d. rodo čekistų duomenys. Sausio 1 d. stribų buvo 8216. Per 8 mėn. priimta 1567 stribai.

a) į sovietinį partinį darbą - 210 (16 proc.; procentai skaičiuojami atskirose grupėse);

c) kitos priežastys (dėl ligos, šeimos reikalų, išvyko į Lenkiją) - 657 (56 proc.).

Iš viso - 2798. 1946 m. rugsėjo 1 d. buvo 6985 stribai³⁰. Kadangi tuo metu buvo 10 420 stribų etatų, tad jų buvo tik 67 proc. reikiamo kiekio.

Taigi iš šių duomenų gerai matyti keturios pagrindinės stribų kaitos priežastys. Štai kaip tie duomenys atrodo paversti procentais ir palyginti. 1945 m. iš stribų būrių pasitraukė 4152 stribai, iš jų 28,6 proc. buvo perkelti į aukštesnį darbą, 42,2 proc. pašalinti, 6,6 proc. atiduoti teismui, 22,6 proc. sudarė netektys. Per 1946 m. pirmus aštuonis mėnesius iš 2798 pasitraukusių stribų 47 proc. buvo perkelti į aukštesnį darbą, 41,7 proc. pašalinti, 3,7 proc. atiduoti teismui, 7,6 proc. sudarė kovų praradimai. Palyginus šių dvejų metų duomenis, ryškėja dvi tendencijos: vis daugiau stribų perkeliama į aukštesnį darbą ir vis mažiau stribų žūsta. Pirmoji tendencija vėlesniais metais sumenko, nes daugelis postų buvo jau užimta, be to, ir tam tinkami stribai jau buvo išrinkti, o antroji tendencija išliko visą partizaninio karo laikotarpį. Tai vyko dėl dviejų priežasčių: pirma, po 1945 m. intensyvių kovų, įsitikinus, kad stribai nepajėgia atlaikyti partizanų spaudimo, jie atliko tik pagalbinį vaidmenį, o iš esmės su partizanais kovojo vidaus kariuomenė ir, antra, apskritai sumažėjo kovų intensyvumas.

Pažiūrėkime, kiek tuo metu stribų buvo ir kaip jie buvo pasiskirstę kai kurių apskričių valsčiuose. Marijampolės apskrityje

1946 m. lapkričio 15 d. buvo 200 stribų, nors etatų skirta 350. Atskiruose valsčiuose buvo tiek stribų:

Šioje apskrityje 1945 m. rugsėjo 1 d.-1946 m. birželio 27 d. stribų skaičius keitėsi taip: 1) priimta 120 naujų žmonių; 2) perkelta į vadovaujantį darbą - 7;

3) perkelta į MVD ir miliciją -23; 4) išsiųsta į MVD ir milicijos mokyklas - 32; 5) išsiųsta į partinę mokyklą - 4; 6) pašalinta dėl nepasitikėjimo - 17; 7) atiduota teismui už „socialistinio teisėtumo" pažeidimus - 18; 8) išėjo į kitus darbus, grįžo į savo ūkius - 34; 9) žuvo kovoje - 30³¹. Per tą beveik 10 mėnesių laikotarpį Marijampolės apskrityje sribų sumažėjo 165 žmonėmis, pasipildė 120.

Panevėžio apskrityje 1946 m. birželio 20 d. buvo 13 būrių, juose - 375 stribai, trūko 218. Atskiruose valsčiuose buvo tiek stribų:

Biržų apskrityje 1946 m. liepos viduryje buvo 11 stribų būrių, juose - 401 stribas (etatų - 500). Šioje apskrityje nuo stribų veiklos pradžios iki minėto laiko buvo „paaukštinta" 112 stribų, iš jų

Eil. Nr.	Valsčius	Etatų	Yra
1.	Krekenavos	50	47
2.	Naujamiesčio	40	30
3.	Panevėžio	40	24
4.	Pumpėnų	42	36
5.	Pušaloto	40	39
6.	Raguvos	51	30
7.	Ramygalos	50	20
8.	Rozalimo	50	25
9.	Smilgių	40	27
10.	Šeduvos	50	29
11.	Troškūnų	40	32
12.	Vadoklių	40	9
13.	Panevėžio miestas	60	27

4 paskirti valsčių partinių organizacijų sekretoriais, 3 -valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkais, 13 - apylinkių tarybų pirmininkais, 4 - žemės komisijų pirmininkais, 7 -valsčių komjaunimo organizacijų sekretoriais, 2 perkelti į apskrities komjaunimo komitetą, 34 išsiųsti į MVD mokyklą, 36 perkelti tarnauti į MVD, 6 išsiųsti į karo mokyklą, 5 paskirti tarybinių ūkių direktoriais³².

Kadangi 1946 m. antroje pusėje beveik visose apskrityse trūko nuo 15 iki 50 proc. stribų, o už jų būrių komplektavimą buvo atsakingi ne vien MVD, bet dar daugiau partijos komitetai, LKP(b) CK reikalaudavo pasiaiškinti. Atsakant paprastai būdavo pateikiami du jau minėti argumentai: stribai bijo partizanų keršto, ypač savo šeimoms, be to, jie blogai materialiai aprūpinami.

Partizanai, net paėmę stribus į nelaisvę, nebūtinai juos visuomet sušaudydavo. Ypač įnirtingai buvo kovojama tik su aktyviais stribais. Nukentėdavo ir tokių stribų šeimos. 1944 m. spalio 1 d.- 1946 m. balandžio mėn. partizanai sušaudė 148 stribų šeimas. 754 stribų šeimos iš kaimo vietovių per tą patį laikotarpį persikėlė į apskričių ar valsčių centrus³⁴. Partizanai per kaimo vietovėse gyvenančias stribų šeimas ir gimines spausdavo stribus, neretai grasindami (kartais ir įvykdydami grasinimus), kad bendradarbiautų su jais, aprūpintų šoviniais, duomenimis apie čekistų, stribų ir kariuomenės veiklą, padėtų atskleisti rusų šnipus.

Partijos komitetai, jų biurai, nors ir jausdami savo jėgą, paremtą sovietine kariuomene, nepajėgė įveikti partizanų, todėl neretai griebdavosi deklaratyvių, niekuo nepagrįstų sprendimų. Antai partijos Alytaus apskrities komitetas 1946 m. balandžio 25 d. nutarė, jog „banditizmą" reikia likviduoti per du tris mėnesius, o per 10-30 d.

Eil. Nr.	Valsčius	Etatų	Yra
1.	Alytaus	500	187
2.	Biržų	500	409
3.	Joniškio	300	185
4.	Kaišiadorių	250	126
5.	Kauno	500	453
6.	Kėdainių	500	328
7.	Klaipėdos	200	52
8	Kretingos	350	265
9.	Kupiškio	300	170
10.	Lazdijų	250	120
11.	Marijampolės	400	183
12.	Mažeikių	350	317
13.	Pagėgių	100	100
14.	Panevėžio	600	485
15.	Prienų	300	165
16.	Raseinių	500	375
17.	Rokiškio	350	296
18.	Šakių	450	428
19.	Šiaulių	500	392
20.	Šilutės	100	62
21.	Švenčionių	400	225
22.	Tauragės	350	237
23.	Telšių	300	240
24.	Trakų	300	202
25.	Ukmergės	650	410
26.	Utenos	450	232
27.	Varėnos	200	88
28.	Vilkaviškio	400	245
29.	Vilniaus	300	195
30.	Zarasų	350	254
Iš viso:		11 000	7426³³

- visiškai sukomplektuoti stribų būrius. Į Alytaus apskritį, kaip vieną organizuočiausių pasipriešinimo centrų Lietuvoje, CK ir čekistai visą laiką kreipė ypatingą dėmesį. LKP(b) CK biuras 1946 m. birželio 21 d. priėmė nutarimą dėl kovos Alytaus apskrityje suaktyvinimo, kuriame nurodė: „[...] kiekvienoje apylinkėje įkurti 8-10 žmonių liaudies gynėjų skyrių, bendrą liaudies gynėjų skaičių apskrityje padidinti iki 500-600 žmonių"³⁵. Tai buvo visiškai su realybe prasilenkiantis nutarimas, nes po 1945 m. įnirtingų mūšių Alytaus apskrityje čekistai vos surinko 200 stribų.

Beje, nutarimus, kad reikia per 10-30 dienų sukomplektuoti stribų būrius, ko gero, buvo po 5-10 kartų priėmę visų partijos apskričių komitetai, tačiau jų pastangos nuėjo perniek. Lietuvoje tuo metu dar nebuvo daug kolaborantų ir išdavikų. Toną tiems svaičiojimams, kad taip greitai būtų sukomplektuoti visi būriai, duodavo partijos CK. 1946 m. birželio 6 d. nutarime „Dėl politinio darbo pagerinimo liaudies gynėjų būriuose" nurodoma per mėnesį sukomplektuoti visus būrius valsčiuose. Tačiau CK Organizacinio skyriaus vedėjo pavaduotojas Pranas Olekas, 1947 m. kovo mėn. tikrinęs, kaip tas nutarimas vykdomas, konstatavo, jog tuo metu trūko 1123 stribų. Visiškai sukomplektuoti buvo tik Biržų, Kauno, Pagėgių, Šilutės, Trakų ir Vilniaus apskričių būriai. Lazdijų apskrityje trūko 50, Marijampolės - 26, Alytaus - 48, Kretingos - 35, Vilkaviškio - 27 proc. stribų³⁶.

Atėjo 1947 m. Kaip žinome, 1946 m. pabaigoje SSRS MT pirmininko pavaduotojas L. Berija pasirašė nutarimą, kuriame vietoj 11 tūkst. stribų etatų Lietuvai skiriama 8 tūkst. Taip pasielgta taupumo sumetimais, tačiau, ko gero, svarbiausia priežastis buvo ta, kad 11 tūkst. etatų taip ir nesugebėta niekada užpildyti, nes nesurinkta tiek norinčiųjų tapti stribais.

Stribų etatus tvirtino LSŠR MVD ministro pareigas einantis P. Kapralovas. Jis paskirstė stribų etatus, taip pat paskyrė būrių vadų pavaduotojus (vadais buvo valsčių poskyrių viršininkai) ir skyrių vadus. Kiek apskrities valsčiuose buvo būrių, tiek buvo ir būrių vadų pavaduotojų, o į kiekvieną būrį su retomis išimtimis buvo skiriama po du skyrininkus. Buvo paskirta 312 būrių vadų pavaduotojų ir 630 skyrininkų. Stribų skaičių 1947 m. sausio 1 d. rodo lentelė 96 p.

1947 m. stribų skaičius nuolat mažėjo, metų pabaigoje jų buvo mažiau kaip 6 tūkst. 1947 m. balandį buvo 30 didžiųjų būrių (apskrities apimties) ir 314 mažųjų būrių valsčiuose, juose - 6306 žmonės. Gegužės 1 d. buvo 6266 stribai. LSSR MGB ministras

D. Jefimovas 1947 m. birželio 19 d. pranešime apie stribų darbą rašė, jog kovo 1 d. buvo 6338 stribai. Kovo 1 d.-birželio 1 d. buvo priimta 916 stribų, pasitraukė 1045 žmonės. Iš jų į sovietinį partinį darbą išėjo 50, į MVD, MGB ir miliciją - 43, į kitus darbus - 36. Išmesti kaip politiškai nepatikimi 207, už drausmės pažeidimus -248, dėl kitų priežasčių - 329. Perduota teismui už vagystę - 1, už paramą partizanams - 5, „už socialistinio teisėtumo pažeidimus" -54, už kitus nusikaltimus - 17. Žuvo 41, po sužeidimo negrįžo tarnybon 14³⁸. Palyginus su 1946 m., labai sumažėjo į aukštesnį darbą perkeltų stribų skaičius (tik 12 proc. bendro išėjusiųjų skaičiaus) ir labai išaugo išmestųjų skaičius (75 proc.). Tai rodo, kad okupacinė valdžia jau baigė sudaryti įvairių lygių valdymo aparatą, o tarp stribų pradėjo geriau dirbti kontržvalgybininkai ir buvo sugriežtinta drausmė.

1947 m. spalio 6 d. pažymoje LKP(b) CK apie stribų padėtį MGB 2N valdyba rašė, jog tuo metu buvo 5917 stribų, trūko 2083. Daugiausia trūko Alytaus apskrityje (turėjo būti 300, buvo 170), Vilkaviškio (300 ir 142), Varėnos (150 ir 84), Joniškio (200 ir 138), Kėdainių (350 ir 244), Lazdijų (250 ir 114), Marijampolės (300 ir 181) ir Ukmergės (465 ir 315) apskrityse³⁹. Beveik visiškai stribų būriai subyrėjo kai kuriuose valsčiuose. Utenos apskrityje, Daugailiuose tuo metu vietoj 20 stribų buvo 12, Skudutiškyje vietoj 25 - 13, Vyžuonose vietoj 25 - 15, Kuktiškėse vietoj 15-4 stribai. Vilkaviškio apskrityje, Keturvalakiuose buvo 8, Pilviškiuose - 9, Pajevonyse - 8, Gižuose - 6, Vištytyje - 4 stribai.

Sudarant naujas apskritis, stribų etatai kiekvienai apskričiai būdavo iš naujo apsvarstomi. Etatų skaičių tuo metu jau pradėta koreguoti ir atsižvelgiant į kovos situacijas.

Be 322 būrių valsčių centruose, buvo dar 5 būriai prie MGB apskričių skyrių - Kauno, Kuršėnų, Mažeikių, Tauragės ir Ukmergės apskrityse ir vienas būrys Kėdainių apskrityje, saugojęs kolūkį⁴⁰.

Stribų skaičius nežymiai padidėjo tik 1948 m., kai komunistų partija ir čekistai, rengdamiesi kaimo sukolūkinimui, aktyviai verbavo stribus.

Eil. Nr.	Apskritis	Valsčių skaičius	Buvo 01 15 d.	Etatai
1.	Alytaus	8	214	230
2.	Anykščių	6	130	150
3.	Biržų	8	201	225
4.	Joniškio	8	167	200
5.	Jurbarko	5	108	170
6.	Kauno	12	225	325
7.	Kaišiadorių	6	145	150
8.	Kelmės	8	167	200
9	Kėdainių	10	223	250
10.	Klaipėdos	6	124	150
11.	Kretingos	8	132	200
12.	Kupiškio	8	157	190
13.	Kuršėnų	5	95	150
14.	Lazdijų	7	119	190
15.	Marijampolės	11	195	275
16.	Mažeikių	10	285	285
17.	Pagėgių	5	81	100
18.	Panevėžio	12	159	275
19.	Pasvalio	7	178	200
20.	Plungės	5	114	150
21.	Prienų	7	133	200
22.	Radviliškio	6	139	150
23.	Raseinių	8	154	210
24.	Rokiškio	10	205	250
25.	Šakių	13	340	350
26.	Šiaulių	8	154	200
27.	Šilutės	7	147	150
28.	Švenčionių	13	229	260
29.	Tauragės	11	169	275
30.	Telšių	8	155	190
31.	Trakų	10	137	200
32.	Ukmergės	15	279	400
33.	Utenos	12	191	300
34.	Varėnos	7	78	170
35.	Vilniaus	11	121	60
36.	Vilkaviškio	11	151	300
37.	Zarasų	10	241	250
Iš viso:		322	6244	7980

Matyt, nors ir nežymiai, stribų skaičius didėjo visus 1948 m., nes ministras D. Jefimovas ataskaitoje A. Sniečkui apie stribų darbą tų metų spalio-lapkričio mėn. rašė, jog per du mėnesius priimta 607, išėjo 498 ir gruodžio 1 d. buvo 7134 stribai⁴². Taigi, lyginant su metų pradžia, stribų padaugėjo 890 žmonių. Kai kurios apskritys, pvz., Šiaulių, per 1948 m. pirmąjį pusmetį atleido 73 stribus, priėmė 119 žmonių ir užpildė visus turimus 200 etatų. Matyt, tai buvo pasiekta energingai verbuojant, ypač tarp komjaunuolių, ir naudojant dvi priemones: pirma, atidžiai tikrinant į stribus priimamus žmones (tikrinta, ar jie patikimi, ar neturi giminių tarp partizanų, ar nėra visai prasigėrę, ar pakankamai sveiki, ar neturi kriminalinės praeities ir t. t.), antra, ne taip lengvai atleidžiant, t. y. ne už kiekvieną nusižengimą būdavo išmetama. Be abejo, nemažą vaidmenį atliko ir tais metais įkurti stribų štabai, kuriuose buvo 4 etatiniai darbuotojai.

Nepaisant akivaizdžios pažangos, nors stribų skaičius ir stabilizavosi, SSRS 2-osios vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotojas gen. ltn. J. Jedunovas LSSR MGB ministro pavaduotojui P. Kapralovui 1948 m. spalio 4 d. atsiuntė raštą Nr. 57077 (!), kuriame rašė, jog per 8 tų metų mėnesius iš stribų dėl politinių ir kitų kompromituojančių priežasčių atleista 1784 stribai, o teismui perduota 91. „Į liaudies gynėjų būrius prasiskverbė tiek daug nusikalstamo elemento ir pasitikėjimo nekeliančių asmenų pirmiausia todėl, kad vietiniai MGB organai vis dar nepakankamai rimtai žiūri į kandidatų, priimamų į būrius, išankstinį ištyrimą ir patikrinimą". J. Jedunovas nurodė atsikratyti nepatikimais asmenimis, pagerinti stribų auklėjimą ir drausmę, kad ateinančią žiemą jie „galėtų būti efektyviai panaudoti smogiant lemiamą smūgį nac[ionalistiniam] pogrindžiui ir jo ginkluotoms gaujoms"⁴³.

1949 m. sausio 8 d. rašte MGB apskričių skyrių viršininkams jis priminė, kad, pirma, priimti į stribus galima tik kruopščiai patikrinus, antra, vengti priimti iš SSRS rytinių sričių atvykusius asmenis, nes iš ten daugiausia plūsta kriminaliniai nusikaltėliai, trečia, kadangi stropius stribus stengiasi sukompromituoti partizanai, stribą kompromituojančius duomenis kruopščiai tikrinti ir, ketvirta, visus vadus, iki skyrių vadų imtinai, galima atleisti pateikus duomenis tik turint LSSR MGB 2N valdybos sutikimą⁴⁴.

Pažymėtina, kad ir tuo metu stribų skaičius daug priklausė nuo partizanų. 1948 m. pradžioje Varėnos apskrityje buvo 79 stribai, trūko 71. Partijos apskrities komiteto sekretorius Jonas Jurgaitis CK aiškinosi taip: „Tai galima paaiškinti tuo, kad, kaip ir anksčiau, apskrityje yra banditų formuočių, kurios savo veiksmais stipriai veikia tuos žmones, kurie norėtų būti liaudies gynėjais, ir jų gimines". Anot jo, 8 Rudnios stribai metė tarnybą, nes gavo iš partizanų perspėjimus, kad bus blogai jiems ir jų šeimoms⁴⁵.

1949-ieji Lietuvoje buvo labai audringi, nes pradėta valstiečius masiškai varyti į kolūkius (metų pradžioje į kolūkius buvo „įsirašę" vos 4 proc., metų pabaigoje - per 60 proc.; 1951 m. pabaigoje jau visi valstiečiai buvo suvaryti į kolūkius). Sudarius kolūkius, okupacinė valdžia savo įtaką ėmė stiprinti kaimuose, t. y. tose vietovėse, kurias iki tol beveik ištisai valdė partizanai. Buvo apginkluoti vadinamieji kaimo aktyvistai, įsteigti stribų postai kolūkiams saugoti, kai kur sudarytos stribų grupės prie apylinkių.

Ypač suaktyvinta pagrindinė smogiamoji okupantų jėga - čekistinė kariuomenė. Priešinimasis kolūkių kūrimui buvo paskutinis didelis mūsų partizanų mūšis. 1949 m. jų žuvo 1192, kovoti dar liko per tūkstantį vyrų⁴⁶. 1949 m. pavasarį buvo apie 1,8 tūkst. partizanų, tais metais žuvo 66 proc. metų pradžioje kovojusių partizanų. Nors 1949 m. partizanų gretas papildė dar apie 500 vyrų, jų veikimo laukas labai susiaurėjo.

1950 m. stribų laukė naujas sukrėtimas, smarkiai praretinęs jų gretas. Lietuvoje vėl pradėta visus atitinkamo amžiaus vyrus imti į kariuomenę.

MGB vadovybė puolė gelbėti stribus nuo kariuomenės todėl, kad visiškai nesumenktų jų gretos. Čekistų užmačias atskleidžia 2N valdybos viršininko plk. I. Počkajaus 1950 m. spalį MGB sričių valdybų viršininkams išsiuntinėtas raštas (rajonai Lietuvoje buvo sudaryti 1950 m. birželio 22 d., 4 sritys - liepos 5 d.). I. Počkajus rašė, kad su respublikos kariniu komisaru susitarta, jog 1930 m. gimę lietuviai stribai į kariuomenę nebus imami, o rusai - bus imami⁴⁷. Šis sprendimas aiškiai rodė ne tiek komunistų užmačias stribus panaudoti tiesioginei kovai su partizanais (tam rusai tiko geriau negu lietuviai), kiek norą supriešinti, sukiršinti mūsų tautiečius, juos kuo labiau įtraukiant į nešvarius darbus. 1951 m. rudenį 1931-1932 m. gimusių stribų tarnavimas sovietinėje armijoje buvo atidėtas iki 1952 m. spalio, tačiau po šios datos visi šaukiamojo amžiaus stribai į kariuomenę buvo imami. LSSR MGB vadovybė dar mėgino padėtį gelbėti kreipdamasi į SSRS MGB ministrą S. Ignatjevą su prašymu, kad 1952 m. neimtų nors 1932 m. gimimo stribų, kurių tuo metu buvo 594, nes juos paėmus trūktų 31,7 proc. stribų. Ministras atsakė, kad negali padėti⁴⁸.

Duomenų apie stribų skaičių 1949-1950 m., kaip ir apie jų veiklą tuo metu, nedaug tepavyko rasti ir tai daugiausia iš Vilniaus srities. Šioje srityje 1950 m. turėta 2 tūkst. stribų etatų, buvo 75 mažieji būriai ir 164 skyriai. Iš 2 tūkst. etatų 23 buvo štabo viršininko pavaduotojai, 23 kadrų inspektoriai, 23 karinio-ūkinio aprūpinimo inspektoriai (srityje buvo 24 rajonai, išvardytų etatų neturėjo Nemenčinės r.), 16 sąskaitininkų-iždininkų, 75 būrių vadų pavaduotojai, 89 skyrių vadai, 75 politiniai vadovai ir 1675 eiliniai kovotojai⁴⁹. Daugiausia stribų etatų turėjo šie rajonai: Utenos - 116, Ukmergės - 104, Ignalinos - 100, Anykščių - 94, Dusetų - 89, Daugų ir Druskininkų - po 84. Mažiausiai stribų etatų buvo skirta šiems rajonams: Nemenčinės - 17, Naujosios Vilnios - 26, Pabradės - 35, Vilniaus - 33, Šalčininkų - 41, Trakų - 46 (beje, tai rodo, kad tuose daugiataučiuose rajonuose pasipriešinimas jau buvo užgesęs; tiesą sakant, pasipriešinimas tuose rajonuose sunyko jau 1946 m.). Politiniai vadovai ir būrių vadų pavaduotojai buvo skiriami visiems būriams; didieji, rajono apimties būriai turėjo štabus, kuriuose etatiniais darbuotojais dirbo štabo viršininko pavaduotojas, kadrų ir karinio-ūkinio aprūpinimo inspektoriai, daugumoje (16 iš 23 rajonų) dar ir sąskaitininkai-iždininkai.

1950 m. gegužės mėn. Vilniaus srityje trūko 30 proc., Kauno - 31 proc., Šiaulių - 30 proc., Klaipėdos - 9 proc. stribų. Visoje Lietuvoje vidutiniškai trūko 26 proc. stribų. Tuo metu Lietuvoje buvo tiek stribų:

Sritys	Vilniaus	Kauno	Šiaulių	Klaipėdos	Būrys prie 2N	Iš viso
Skirta etatų	2000	2210	2158	1580	52	8000
Iš jų: a) puskarininkių (jais buvo laikomi būrių vadų pavaduotojai ir skyrių vadai)	168	193	188	136	9	694
b) politinių vadovų	75	94	92	66	-	327
c) kitų	1757	1923	1878	1378	43	6979
Užimta etatų	1383	1522	1513	1441	52	5911
Trūko	617	688	645	139	-	2089
Iš jų: a) puskarininkių			_			70
b) politinių vadovų	-	-	-	-	-	138⁵⁰

Net ir 1951 m. okupantai nesugebėjo surinkti pastovesnio, tvirtesnio stribų kontingento, jų kaita buvo didelė. Kaip 1951 m. rugsėjo 24 d. MGB sričių valdybų viršininkų pavaduotojams rašė 2N valdybos viršininkas plk. I. Počkajus, trūko daug stribų. Pasak jo, per 1951 m. 7 mėnesius iš stribų buvo atleista 1449 žmonės, t. y. kas ketvirtas stribas. I. Počkajus teigė, kad tai mažina kovos efektyvumą, nes į stribus ateina nauji, neapmokyti žmonės. Be to, atleidimai ir priėmimai operatyvininkams ir stribų štabams užkrauna begalę popierinio darbo. Pasak jo, tokia kaita yra todėl, kad į stribus priimami nepakankamai patikrinti žmonės. Ypač daug politiškai nepatikimų, bet tai išaiškėja tik 2-3 mėn. žmogui patarnavus. Pastaruoju metu dėl kompromituojančių duomenų buvo atleista per 200 žmonių. Kita priežastis - priimant į stribus nepakankamai tikrinama sveikata.

1951 m. dėl prastos sveikatos buvo atleisti 375 žmonės. Už nedidelius drausmės pažeidimus atleisti 342 žmonės. I. Počkajus nurodė: 1) užimti visus etatus; 2) kontroliuoti priėmimą, vykdyti LSSR MGB 1948 m. liepos 28 d. ir 1950 m. rugpjūčio 4 d. direktyvas šiuo klausimu; nepriimti į stribus jaunesnių kaip 19 metų ir senesnių kaip 45 metų žmonių; 3) pagerinti auklėjamąjį darbą, neatleisti stribų už menkus drausmės pažeidimus, atleisti iš būrių tik už didelius nusižengimus ir MGB autoriteto griovimą⁵¹. Iš esmės šia direktyva buvo pripažinta, kad čekistai pralaimėjo mėgindami stribus sudrausminti, padaryti panašius į kariuomenę. Dauguma stojusiųjų į stribus turėjo per daug ydų, kad iš jų būtų galima suformuoti drausmingą kariuomenę. Juo labiau kad ir čekistai nebuvo idealūs mokytojai, patys girtuokliai ir apskritai nusikaltėliai.

Štai kaip 1952 m. kovo 15 d. MGB Šiaulių srities valdybos viršininko pavaduotojas plk. Nikolajus Pochomičevas aiškino, kodėl tuo metu. srityje trūko 674 stribų: „Nors tarp vietos gyventojų buvo atliekamas aiškinamasis darbas norint juos paskatinti tarnauti liaudies gynėjų būriuose, tačiau norinčių tarnauti surinkta labai mažai"⁵².

Sritys	Vilniaus	Kauno	Klaipėdos	Šiaulių	Iš viso
Buvo stribų 1951 m. sausio 1 d.	1619	1842	1312	1680	6453
1951 m. priimta	544	381	625	335	1885
1951 m. pasitraukė iš stribų Iš jų:	539	594	497	535	2165
a) į sovietinį partinį darbą	90	32	33	11	166
b) į MGB organus Atleista: a) dėl kompromituojančių	14	19	30	54	117
duomenų b) dėl socialistinio teisėtumo	21	63	64	85	233
pažeidimų	3	13	-	1	17
c) dėl drausmės pažeidimų	152	110	89	132	483
d) dėl ligos	42	24	29	16	111
e) dėl šeimyninių aplinkybių	135	150	119	141	545
f) paimta į sovietinę armiją Atiduota teismui: a) už ryšį su nacionalistiniu	126	139	97	71	433
pogrindžiu b) už socialistinio teisėtumo	1	6	—	—	7
pažeidimus	1	5	1	10	17
c) už kitus nusikaltimus Mirę:	3	6	10	3	22
a) nukauti operacijų metu b) neatsargiai elgdamiesi su	5	12	6	1	24
ginklu	2	7	5	3	17
Buvo 1952 01 01	1624	1629	1440	1480	6173
Turėjo būti	2000	2210	1580	2158	7948
1952 01 01 trūko	376	581	140	678	1775

I. Počkajus 1951 m. vasario mėn. MGB sričių valdybų viršininkams nurodė (kelintą kartą!), jog stribų būriai sukurti tam, kad kovotų su partizanais, o ne saugotų kolūkius ir gyvenvietes bei dengtų aktyvą. Jis liepė stribų skaičių sumažinti tuose rajonuose, kur jie nepanaudojami kovose, o padidinti ten, „kur yra operatyvinė būtinybė ir liaudies gynėjų būriai panaudojami aktyvioje kovoje su banditizmu"⁵³.

1952 m. pavasarį pradėta stribus sparčiai kilnoti iš vieno rajono į kitą (pirmieji pergrupavimai pradėti dar 1948 m., tačiau dažniausiai vienos apskrities teritorijoje) perkeliant ten, kur partizanai dar buvo gana stiprūs. Stribų skaičius buvo padidintas Daugų, Dotnuvos, Dusetų, Joniškėlio, Jurbarko, Kalvarijos, Kavarsko, Kazlų Rūdos, Pandėlio, Priekulės, Raseinių, Skuodo, Smėlių, Šilutės, Tytuvėnų, Žiežmarių ir kt. rajonuose, paimant juos iš kitų rajonų. Kai kurie stribų būriai buvo naikinami ir kuriami nauji. Kauno srityje 1952 m. gegužės mėn. buvo panaikinta 10 būrių, sukurti

6 nauji, 6 būriai sustiprinti. 1952 m. liepos mėn. buvo 5911 stribų, jie sudarė 82 didžiuosius ir 8 atskirus mažus būrius⁵⁴.

Beje, į kitus rajonus stribai buvo perkeliami ne vien dėl partizanų gausumo juose, bet ir kitais sumetimais. Tauro ir Dainavos partizanams galingi tiek vidaus kariuomenės, tiek pasienio pulkų ir būrių smūgiai buvo suduoti ne vien todėl, kad jie buvo gerai susiorganizavę ir labiau pastebimi, bet ir todėl, kad tos apygardos ribojosi su Lenkija, vienintele užsienio valstybe. Nuo 1947 m. vidurio Lietuvos-Lenkijos siena buvo taip sutvirtinta, kad ją įveikti jau beveik nebuvo įmanoma. Tačiau ji ir toliau buvo tvirtinama, taip pat ir stribų jėgomis. 1950 m. lapkričio 1 d. MGB Kauno srities valdybos įsakymas buvo toks: „Siekiant sustiprinti srities pasienio rajonų liaudies gynėjų būrius, perkelti į Veisiejų rajoną tokius kovotojus ir vadus" (toliau išvardijami būriai, iš kurių perkeliama, ir stribų pavardės). Iš Jonavos rajono įsakyta perkelti 8 stribus, iš Vilkijos - 5, iš Naumiesčio - 7, iš Žiežmarių - 4, iš Vilijampolės - 6, iš būrio prie srities valdybos - l⁵⁵. Iš viso į Veisiejų rajoną tuo metu buvo perkelta 31 stribas, iš jų 12 rusų.

MGB ministras P. Kapralovas sričių valdybų viršininkams siuntinėjo raštus, kuriuose nurodinėjo, kiek kuriame rajone turi būti palikta stribų. 1952 m. kovo mėn. jis nurodė Vilniaus srities vadovybei Vilniaus ir Naujosios Vilnios rajonuose, kuriuose „jau seniai nėra banditų", palikti po vieną skyriaus vadą ir 5 stribus, o Šalčininkų rajone - būrio vado pavaduotoją, du skyrių vadus ir 17 stribų. Atleisti stribai turėjo būti perkelti į tuos rajonus, kur jie dar reikalingi. Tų metų balandžio 1 d. MGB Vilniaus srities stribų valdymo 4-ojo poskyrio vadovybė sudarė sąrašą tų rajonų, kuriuose stribų skaičius sumažinamas, ir nurodė, kur juos reikėtų perkelti:

Taigi Vilniaus srityje aiškiai matomos tuo metu dar išlikusios kelios partizanų laikymosi vietos - Dzūkija (Varėnos, Daugų, Druskininkų r.), Smėlių (greta Ukmergės) ir Kavarsko rajonai. Į Dzūkiją permetama 73, į Smėlių r. - 25, į Kavarsko r. - 25 stribai. Iš viso į kitus rajonus nurodyta perkelti 123 stribus. Iš pradžių stribai buvo kilnojami tos pačios srities teritorijoje. 1953 m. Sausio 23 d. raštu MGB ministras P. Kondakovas prašė Vilniaus srities MGB valdybos leisti verbuoti stribus iš šios srities į Šiaulių sritį⁵⁷.

1953 m. pradžioje į Prienų rajoną buvo perkelta 12 stribų, į Raseinių - 11, į Jurbarko - 3, į Jiezno - 3, į kitus rajonus - dar 8 stribai.

1952 m. pavasarį, matyt, jau dėl kelių priežasčių (ne vien todėl, kad reikiamo 8 tūkst. stribų skaičiaus nesurenkama, bet ir todėl, kad nusilpo partizanų pasipriešinimas) LSSR MGB kovo 26 d. direktyva Nr. 21 sumažino stribų etatų skaičių nuo 8000 iki 6542, nors SSRS MT tiems metams buvo patvirtinusi 8 tūkst. etatų. Tuo metu buvo 5812 stribų. 1952 m. rugsėjo 1 d. trūko 43 štabo viršininkų pavaduotojų, 23 kadrų inspektorių, 28 karinio-ūkinio aprūpinimo inspektorių, 49 būrių vadų, 92 politinių vadovų, 204 skyrių vadų, 41 sanitarijos instruktoriaus, 614 kovotojų. Iš viso trūko 1094 stribų; turėjo būti 6487, buvo 5393⁵⁸.

Šiaulių srities rajonuose 1952 m. pradžioje buvo tokia padėtis (tų metų gruodžio mėn. srityje buvo 1237 stribai):

Eil. Nr.	Rajonas	Etatų	Buvo	Buvo partizanų
1.	Akmenės	90	57	5
2.	Biržų	90	64	10
3.	Dotnuvos	80	65	daug
4.	Joniškėlio	70	51	5
5.	Joniškio	80	39	nėra
6.	Kelmės	80	55	10
7.	Kupiškio	110	60	20
8.	Kuršėnų	80	56	3
9.	Linkuvos	90	46	nėra
10.	Obelių	80	52	10
11.	Pakruojo	90	66	15
12.	Pandėlio	85	65	7
13.	Panevėžio	130	77	7
14.	Pasvalio	100	84	7
15.	Radviliškio	70	41	?
16.	Ramygalos	100	107	23
17.	Rokiškio	100	57	2
18.	Šeduvos	100	59	14
19.	Šiaulių	100	75	6
20.	Tytuvėnų	70	58	16
21.	Troškūnų	76	63	13
22.	Užvenčio	100	66	5
23.	Vabalninko	100	72	6
24.	Žagarės	80	41	7
	^{Būrys prie srities}valdybos	24	24
Iš viso:		2175	1500	191⁵⁹

Taigi atmetus Dotnuvos ir Radviliškio rajonus, kuriuose neaišku, kiek dar buvo partizanų, su 191 partizanu kovojo 1394 stribai, t- y. prieš vieną partizaną ėjo maždaug 7,5 stribo. O juk Lietuvoje dar buvo pagrindinė okupantų jėga - penki vidaus kariuomenės pulkai, milicija, MGB operatyvininkai ir ginkluoti aktyvistai. Tad tuo metu prieš vieną partizaną Šiaulių srityje kovojo apie 20 ginkluotų žmonių iš okupantų struktūrų. Iš lentelės matyti, kad stribų skaičius kai kuriuose rajonuose neatitiko partizanų skaičiaus. Vietos valdžia kiek galėdama stengėsi išlaikyti prie savęs daugiau stribų, nes juos buvo patogu stumdyti skiriant įvairias užduotis. Į valdžios aiškinimus, jog rajone nėra partizanų ir todėl nereikia stribų, būdavo atsakoma, kad liko jiems prijaučiančių asmenų (atseit ir jie gali kėsintis į sovietinius pareigūnus) ir kad į rajoną užklysta partizanai iš tolesnių vietų.

1952 m. gruodžio mėn. Vilniaus srityje buvo 902 stribai, iš jų šiuose rajonuose:

Sritys	Vilniaus	Kauno	Klaipėdos	Šiaulių	Ūkio dalys prie MGB	Iš viso
Pagal senus etatus būrių	75/14^*	94	66	92	2	329/14
Pagal naujus etatus būrių	59/10	70	62	78	2	271/10
Senų stribų etatų	2000	2210	1580	2158	52	8000
Naujų stribų etatų	1405	1774	1564	1879	55	6677
Realiai buvo stribų	1320	1512	1445	1500	35	5812
Trūko	85	262	119	379	20	865
Sumažinta stribų	595	436	16	279	-	1334

* Antras skaičius už brūkšnelio rodo, kiek buvo savarankiškų skyrių, veikusių ten, kurjau nebuvo pilno būrio.

1953 metams LSSR MT prašyta išrūpinti 6 tūkst. etatų, iš jų 132 štabų viršininkų pavaduotojų, 275 būrių vadų, 78 kadrų inspektorių, 78 sanitarijos instruktorių, 270 politinių vadovų, 542 skyrių vadų, 77 karinio-ūkinio aprūpinimo inspektorių, 10 buhalterių ir 4538 kovotojų⁶¹. Tų metų sausio 1 d. buvo 4572 stribai, iš jų 875 - jaunesnieji vadai, 151 - politiniai vadovai ir 3546 - kovotojai. Trūko 496 žmonių, iš jų 133 jaunesniųjų vadų, 77 politinių vadovų ir 286 kovotojų. Vilniaus srityje trūko 36, Kauno - 173, Klaipėdos - 63, Šiaulių - 224 stribų⁶².

Sritys	Vilniaus	Kauno	Šiaulių	Klaipėdos	MGB valdybos	Iš viso
Buvo stribų 1952 m. sausio 1 d.	1624	1629	1480	1440	52	6225
1952 m. pasipildė	179	418	387	505	-	1489
a) perkelta iš kitų būrių	60	129	22	74	-	285
Iš viso išvyko 1952 m.	905	816	617	779	28	3145
a) į sovietinį partinį darbą	32	12	14	23	-	81
b) į MGB organus	22	27	34	23	-	106
c) perkelta į kitus būrius	55	126	30	74	-	286
d) į sovietinę armiją Atleista: a) dėl kompromituojančios	187	349	240	254		1030
medžiagos	78	45	61	87	-	,271
b) už įstatymo pažeidimus	30	16	18	7	-	71
c) už drausmės pažeidimus	201	89	66	149	-	505
d) dėl ligos	35	23	9	45	-	112
e) dėl kitų priežasčių Žuvo: '	257	114	131	107 *	28	637
a) operacijų metu	1	5	3	5	-	14
b) žuvo kitomis aplinkybėmis	2	8	4	1	-	15
c) mirė	5	2	7	4	-	18
Buvo būriuose 1953 01 01 d.	898	1231	1250	1166	24	4569
Buvo etatų 1953 01 01 d.	1270	1774	1879	1564	24	6511
Iš viso trūko 1953 01 01 d.	372	543	629	398	-	1942
a) štabų viršininkų pavaduotojų	8	12	7	6	-	33
b) kadrų inspektorių c) karinio-ūkinio aprūpinimo	5	4	5	4		18
inspektorių	3	3	7	3	-	16
d) būrių vadų	17	12	12	18	-	59
e) politinių vadovų	24	37	40	18	-	119
f) skyrių vadų	42	45	65	34	-	186
g) eilinių kovotojų	273	430	493	315	-	1511⁶³

Sutriuškinus paskutinius partizanų štabus, pradėta dar sparčiau mažinti stribų skaičių. 1953 m. vasario mėn., suderinus su CK, stribų skaičius sumažintas iki 5093 žmonių. Tų metų rugpjūčio mėn. buvo 66 didieji būriai, 15 atskirų būrių ir 6 savarankiški skyriai, juose - 3805 stribai. Kaip rašoma MVD ministro pplk. J. Vildžiūno pažymoje, 1953 m. rudenį numatoma turėti 27 didžiuosius būrius, 34 savarankiškus būrius ir 9 savarankiškus skyrius, juose - 2 tūkst. stribų. Tokį stribų skaičių prašoma tvirtinti 1954 metams⁶⁴. Taigi jau 1953 m. lapkritį buvo palikta tik 2 tūkst. stribų. 1954 m. sausio 1 d. buvo 1850 stribų. Tų metų kovo mėn., suderinus su LKP(b) CK, nutarta po gegužės 15 d. palikti 9 didžiuosius būrius, 21 atskirą būrį ir 28 savarankiškus skyrius, iš viso 1 tūkst. stribų⁶⁵. Remiantis LKP(b) CK ir MVD 1953 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 827/3/ss, 1953 m. spalio-lapkričio mėn. buvo atleista 1194 stribai. Iš jų iki 1954 m. sausio 15 d. 1096 buvo įdarbinti⁶⁶.

Štai kokią stribų skaičiaus kaitos panoramą 1952 m. pateikė MGB 2N valdybos 3-iojo skyriaus viršininko pavaduotojas pplk. Nikiforas Pendiurinas (žr. lentelę 110 p.).

Palyginkime 1946 m. ir 1952 m. aštuonių mėnesių duomenų grupes procentais (didelių grupių procentai nustatyti tarp jų; grupių viduje - tarp tos grupės duomenų; iš viso buvo 4 grupės):

		1946 m.%	1952 m.%
Išvyko		47	48
	a) į sovietinį partinį darbą	16	5
	b) į įvairius MVD-MGB darbus ir mokslus	84	7
	c) perkelta į kitus būrius	-	19
	d) paimta į sovietinę armiją	-	69
Pašalinta		42	51
	a) politiškai nepatikimų	22	17
	b) už drausmės pažeidimus	22	31
	c) dėl įstatymų pažeidimų	-	4
	d) dėl kitų priežasčių	56	47
Netekta
ar žuvo		7,6	0,9
Atiduota
teismui		3,7	-
	a) už išdavystę	15	-
	b) už partizanų rėmimą	34	-
	c) už soc. teisėtumo pažeidimus	38	-
	d) už kitus nusikaltimus	13	-

Kaip matome, nors pagrindinės pasitraukimo priežastys - išvykimas ir pašalinimas - procentiškai per šešerius metus beveik nepakito, tačiau tų grupių viduje, ypač grupėje „Išvyko", iš esmės pakito. 1952 m. visiškai išnyko grupė „Atiduota teismui". Netekčių priežastys sumažėjo beveik 10 kartų.

N. Pendiurinas 1953 m. vasario 19 d. pasirašė pažymą, kurioje išvardijo, kiek kuriais metais stribų buvo perkelta paaukštinant į sovietinį partinį darbą ir į MVD-MGB bei milicijos organus:

Iš lentelės matyti, kad aprūpinus tiek vienus, tiek kitus „organus" su okupantais sutinkančiais bendradarbiauti žmonėmis, vis mažiau stribų buvo paaukštinama. Be abejo, šį procesą lėmė ir tai, kad šio to vertesni stribai jau buvo išrankioti 1945-1946 m.: tada buvo paaukštinta beveik 56 proc. visų per aštuonerius metus tarnyboje paaukštintų stribų. Galima sakyti, kad pirmaisiais pokario metais stribų būriai buvo viena iš pagrindinių kolaborantų pareigūnų kalvių.

Maskva, be abejo, turėdama galvoje ekonominius aspektus, nuolat spaudė LSSR vadovybę, kad būtų mažinamas stribų skaičius. SSRS MVD ministro pavaduotojas K. Lunevas 1954 m. sausio 30 d. nusiuntė LSSR MVD ministrui K. Liaudžiui raštą, kuriame konstatavo, kad iš jam pateiktų duomenų matyti, jog 35 Lietuvos rajonuose partizanų jau nėra, 22 rajonuose yra po 1 partizaną, o 30 rajonų - po 2-4, ir nurodė pastaruosiuose rajonuose stribų skaičių sumažinti, o kur partizanų nėra - visus stribus atleisti⁶⁸. Tų pat metų balandžio 9 d., jau būdamas KGB pirmininku, K. Liaudis K. Lunevui, tapusiam SSRS KGB pirmininko pavaduotoju, atsakė, kad 30 rajonų stribų būriai išformuoti, kituose jų palikta iš viso 1 tūkst.

1954 m. sausio 1 d. dar buvo 1850 stribų. Tų metų birželio 15 d. pagal etatus turėjo būti 1 tūkst. stribų, iš tikrųjų buvo 973 stribai. Lapkričio 15 d. dar buvo neatleisti 467 stribai, lapkričio 30 d. stribams priklausė 320 žmonių⁶⁹. Maskvai buvo garantuota, kad stribai galutinai bus išformuoti 1955 m. sausio 1 d. Matyt, tai ir buvo padaryta.

Įdomiai į stribų būrių išformavimą reagavo rajonų valdžia. Pradėjus mažinti stribų skaičių, dauguma rajonų MVD viršininkų puolė prašyti kuo daugiau jų palikti. Pripratę visuomet po ranka turėti pastumdėlius, kurie dar ir vieną kitą darbą nudirbdavo (pvz., saugojo MVD pastatus), rajonų skyrių viršininkai nenorėjo su jais skirtis. MVD Kavarsko rajono skyriaus viršininkas vyr. ltn. Kindurys rašė į Vilnių, kad jam reikia palikti 8 stribus, nes, nors rajone „banditų" nėra, gretimame Ukmergės rajone veikia Švyturio būrys ir jis gali užklysti. Simno rajono skyriaus viršininkas kpt. Jonas Stepankevičius rašė, kad rajone nėra partizanų, bet yra sovietų valdžiai priešiškai nusiteikusių žmonių, todėl vykstant į kaimą reikia, kad lydėtų ginkluoti sargybiniai. Prašė palikti 5 stribus. Ignalinos rajono skyriaus viršininkas ltn. Puodžiūnas prašė taip pat palikti 5 stribus, nes MVD pastatas yra atskirai nuo milicijos ir jį saugo stribai. Be to, 30 km nuo Ignalinos kaime gyvena LSSR AT deputatė kolūkio pirmininkė Navickienė, kuri nesutinka be apsaugos kaime gyventi (beje, atsakymas į šį argumentą buvo toks: stribus atleisti, Navickienę saugos agentai). Partijos Troškūnų rajono komiteto sekretorius Ručinskas ir MVD rajono skyriaus viršininkas vyr. ltn. Čapas prašymą palikti ne 10, o 20 stribų motyvavo taip: „[...] į kolūkius, kur anksčiau slėpėsi banditai ir turėjo savo paramos bei ryšininkų bazę, šiuo metu išsiųsti atsakingi sovietiniai partiniai darbuotojai, kad pakeltų ekonomiką ir pagerintų drausmę, ir juos reikia saugoti". Prienų rajono skyriaus viršininkas kpt. Jocius ir partijos komiteto sekretorius Supronas 1954 m. gegužės 1 d. prašė rajone palikti 30 stribų, nes jame dar buvo likę 4 partizanai ir 7 nelegalai⁷⁰.

Taigi kiek per visą partizaninio karo laikotarpį buvo stribais tarnavusių žmonių? Čekistų dokumentuose rašoma, jog į Rusiją buvo išvežta per 16 tūkst. stribų asmens bylų. Tačiau yra žinoma, kad stribų asmens dokumentai, tarp jų ir asmens bylos, buvo pradėtos tvarkyti tik nuo 1946 m. vasaros. Be to, neaišku, kur nukeliavo per 3,5 tūkst. stribų, nuėjusių dirbti į MGB ir MVD organus, bylos. Todėl galima teigti, kad iš viso stribais tarnavo per 20 tūkst. žmonių, tarp jų apie 15-16 tūkst. mūsų tautiečių.

LGGRTC archyvinių vardynų skyriaus grupė neseniai baigė sudaryti stribų vardyną. Iš viso suregistruoti 25 102 stribai. Duomenys apie stribus buvo imami iš LYA esančios stribų kartotekos, renkami iš įvairių bylų. Gali būti, kad tame vardyne yra pasikartojančių stribų pavardžių, nes rusai raštininkai tame pačiame lape tą pačią lietuvišką pavardę tris kartus užrašydavo skirtingai (šiek tiek taisyklingiau lietuviškos pavardės ir vietovardžiai čekistų dokumentuose pradėtos užrašinėti tik maždaug nuo 1950 m.). Kita vertus, skaičiavimai patvirtina, kad iš tikrųjų galėjo būti apie 25 tūkst. stribų. Antai 1948 m. pagal vardyną tarnavo beveik 6,8 tūkst. eilinių stribų. Dar turėjo būti apie 1 tūkst. jų viršininkų - štabų pareigūnų, būrių vadų pavaduotojų, skyrininkų bei politinių vadovų. Tad iš viso galėjo būti apie 8 tūkst. stribų. Žinome, kad 1948 m. sausio 1 d. tarnavo per 6,2 tūkst. stribų. Kadangi per metus keisdavosi maždaug trečdalis stribų, tai tais metais pasitraukusių iš stribų galėjo būti apie 2,3 tūkst. Sudėję tuos skaičius gautume, kad

1948 m. galėjo būti apie 8,5 tūkst. stribais tarnavusių žmonių, t. y. netgi 500 daugiau, negu surinkta vardyne. Analogiškus skaičius gautume skaičiuodami ir kitų metų duomenis. Todėl tikėtina, kad stribais yra tarnavę iš viso apie 25 tūkst. žmonių.

¹ LYA, f. 1, ap. 3, b. 429, I. 85.
² LVOA, f. 1771, ap. 9, b. 594, I. 65.
³ LYA, f. 1, ap. 3, b. 53, I. 4.
⁴ LVOA, f. 1771, ap. 7, b. 107. I. 46-47.
⁵ LYA, f. 1, ap. 3, b. 22, 1. 87-88.
⁶ Ibid., b. 47, I. 1, 12.
⁷ LVOA, f. 1771, ap. 9, b. 264, I. 1-3.
⁸ LYA, f. 1, ap. 3, b. 49, I. 65.
⁹ Ibid., b. 47, 1. 30, 55.
¹⁰ LVOA, f. 1771, ap. 8, b. 177, 1. 66.
¹¹ Ibid., b. 180. 1. 3.
¹² A. Ramanauskas-Vanagas, Daugel krito sūnų..., Vilnius, 1999, p. 30-31.
¹³ LVOA, f. 1771, ap. 8, b. 177, 1. 171.
¹⁴ J. Daumantas, Partizanai, Vilnius, 1990, p. 216-217, 77.
¹⁵ LVOA, f. 1771, ap. 190, b. 3, 1. 104.
¹⁶ LYA, f. 1, ap. 3, b. 49, 1. 72-74.
¹⁷ LVOA, f. 1771, ap. 8, b. 177, I. 93-95.
¹⁸ LYA, f. 1, ap. 3, b. 247, I. 163.
¹⁹ LVOA, f. 1771, ap. 8, b. 180, I. 20-21.
²⁰ LYA, f. 1, ap. 3, b. 99, I. 137.
²¹ Ibid., ap. 18, b. 98, I. 9-10.
²² Ibid., ap. 3, b. 47, I. 65.
²³ LYA, f. I, ap. 3, b. 103, I. 86, 102.
²⁴ LVOA, f. 1771, ap. 10, b. 273, 1. 37.
²⁵ LYA, f. 1, ap. 3, b. 112, 1. 69.
²⁶ LYA. f. 1, ap. 3, b. 247, I. 120.
²⁷ Ibid., b. 112, I. 106, 127.
²⁸ Ibid., 1. 142, 178, 226.
²⁹ Ibid., 1. 25.
³⁰ Ibid., I. 183.
³¹ LVOA, f. 1771, ap. 9, b. 594, I. 20.
³² Ibid., I. 7, 42.
³³ Laisvės kovų archyvas, 1996, Nr. 17, p. 121
³⁴ LYA, f. 1, ap. 3, b. 112, 1. 106.
³⁵ LVOA, f. 1771, ap. 195, b. 1, 1. 43.
³⁶ Ibid., ap. 10, b. 256, 1. 3.
³⁷ LVOA, f. 1771, ap. 195, b. 273, I. 1, 43.
³⁸ Ibid., I. 18, 4, 24-28.
³⁹ Ibid., 1. 40-42.
⁴⁰ LYA, f. 1, ap. 3, b. 269, 1. 91-92.
⁴¹ LVOA, f. 1771, ap. 1, b. 283, 1. 171, 190,
⁴² Ibid., ap. 11, b. 258, 1. 348-361.
⁴³ LYA, f. 1, ap. 3, b. 243, I. 69.
⁴⁴ Ibid., I. 18-20.
⁴⁵ LVOA, f. 1771, ap. 52, b. 31, I. 39.
⁴⁶ N. Gaškaitė, D. Kuodytė, A. Kašėta, B. Ulevičius, Lietuvos partizanai 1944-1953 m., Kaunas, 1996, p. 349.
⁴⁷ LYA, f. 1, ap. 16, b. 12, 1. 1.
⁴⁸ Ibid., ap. 3, b. 404, 1. 20.
⁴⁹ LYA, f. 1, ap. 16, b. 12, I. 43.
⁵⁰ Ibid., ap. 3, b. 404, 1. 132.
⁵¹ Ibid., ap. 16, b. 12, 1. 238-239.
⁵² Ibid., b. 937, I. 93.
⁵³ LYA, f. 1, ap. 16, b. 12, 1. 165.
⁵⁴ Ibid., ap. 3, b. 404, 1. 165, 146.
⁵⁵ Ibid., ap. 15, b. 1739/7, I. 1-3.
⁵⁶ LYA, f. 1, ap. 16, b. 24, 1. 65.
⁵⁷ Ibid., b. 29, 1. 6.
⁵⁸ Ibid., ap. 3, b. 404, I. 202, 255.
⁵⁹ Ibid., ap. 16, b. 937, I. 64-66.
⁶⁰ LYA, f. 1, ap. 3, b. 432, 1. 3, 8, 12.
⁶¹ Ibid., b. 402, 1. 160.
⁶² Ibid., b. 429, 1. 28, 40.
⁶³ LYA, f. 1, ap. 3, b. 432, 1. 1
⁶⁴ Ibid., b. 434, 1. 1.
⁶⁵ Ibid., b. 477, I. 2-6.
⁶⁶ Ibid., b. 461, 1. 14, 76.
⁶⁷ LYA, f. 1, ap. 3, b. 429, I. 88.
⁶⁸ Ibid., b. 461, I. 184-185.
⁶⁹ Ibid., b. 480, I. 254.
⁷⁰ Ibid., b. 461, 1. 115, 116, 121, 122, 132.

Šiame skyriuje tarsi atliekama socialinė stribų apžvalga penkiais aspektais - tautybės, amžiaus, partiškumo, socialinės kilmės ir išsilavinimo. Ne visais čia pateiktais duomenimis galima vienodai pasikliauti. Galimi iškraipymai padaryti ne čekistų, o pačių stribų. Bene daugiausia iškraipyti gali būti socialinės kilmės ir išsilavinimo duomenys; pirmieji - todėl, kad žmonės, gerai suprasdami, kokią savo kilmę reikia okupantams pristatyti, norint turėti jų palankumą, stengėsi ją „pagerinti". Nustatant kilmę buvo reikalaujama pažymų iš apylinkių tarybų. Ne vienoje iš jų apylinkės pirmininką gerai pavaišinus, iš vidutinioko buvo galima tapti varguoliu, o iš buožės - vidutinioku. Tiesa, čekistai ne itin pasitikėdavo tomis apylinkių „spravkėmis" ir visuomet, dažniausiai pasitelkę agentus, pasitikslindavo, ar tikri yra stribo pateikiami duomenys. Išsilavinimas dažniausiai buvo nustatomas apklausiant pačius stribus, todėl pagerinti savo įvaizdį nebuvo sunku. Tautybės duomenys galėjo būti šiek tiek iškreipti tik Rytų Lietuvoje, nes kai kurie ten gyvenantys žmonės nevisiškai suvokė savo tautybę („tuteišiai"). Gimimo metus per tą sumaištį, kai dalis archyvų, net ir bažnyčių, karo metu buvo pražuvę, galima buvo pakreipti sau pageidaujama linkme (vyrai jauninosi ar sendinosi norėdami išsisukti nuo tarnavimo kariuomenėje). Beveik neįmanoma buvo iškraipyti tik partiškumo duomenų, nes partiniai (pokario metais - ir komjaunimo) duomenys iki pat Sovietų Sąjungos suirimo buvo labai kruopščiai fiksuojami. Taigi patyrinėkime socialinę stribų būrių sudėtį.

Tautybė. Partizaninio karo metu vyravo tarsi du požiūriai į stribų tautybę. Vieną požiūrį - kad tarp stribų turi būti kuo daugiau lietuvių - palaikė LKP(b) ir čekistų vadovybė; kitą požiūrį, kad į stribus reikia įtraukti kuo daugiau patikimų rusų, palaikė žemutiniai čekistų kadrai, dirbę apskrityse ir valsčiuose. Pastarąjį požiūrį geriausiu atveju galima pavadinti indiferentišku.

Tai, kad priimant į stribus buvo atsižvelgiama į tautybę, tarsi ir laužė vadinamojo sovietinio internacionalizmo principus ir net sukūrė tam tikrą intrigą. Bet principas, kad į stribus pirmiausia turi būti priimami lietuviai, o tik šių nesant - kitų tautybių žmonės, buvo gerai LKP(b) apgalvotas. Ypač daug prie tokio požiūrio suformavimo yra prisidėjęs A. Sniečkus. Priežasčių tam buvo daug; bene svarbiausia iš jų tokia. Tarp nusikaltėlių vyrauja įsitikinimas, kad niekas taip žmonių nesuartina, kaip kartu padarytas nusikaltimas. Todėl į nusikaltimą - kovą prieš savo šalies nepriklausomybę ir jos atstovus partizanus - buvo stengiamasi įtraukti kuo daugiau mūsų tautiečių. Tačiau, kaip minėta, vyko ir priešingas procesas. Beveik visi čekistai buvo rusai, stribams vadovavo taip pat beveik vieni rusai. Dar daug kas toje sukarintoje stribų grupuotėje, pradedant rikiuotės kalba, buvo grynai rusiška, todėl ir buvo į stribų būrius traukiami rusai, nes jie kėlė daugiau pasitikėjimo. Tarp partizanų ir stribų lietuvių mezgėsi įvairūs santykiai, o tarp partizanų ir stribų rusų jokių santykių beveik nebuvo, tarp jų žiojėjo praraja.

Po audringų 1945 m. kovų pamažu tarp stribų nusistovėjo maždaug toks tautybių santykis: 65 proc. lietuvių, apie 25 proc. rusų (maždaug po lygiai vietinių, daugiausia sentikių, ir atvykėlių iš Rusijos) bei 7-10 proc. kitų tautybių žmonių. Maždaug toks tautybių santykis buvo visos Lietuvos mastu; lietuviai sudarė apie 80 proc., tačiau kai kuriose apskrityse, vėliau srityse ir rajonuose, tautybių procentai labai skyrėsi. Nuo to atitinkamai priklausė ir stribų tautinė sudėtis (tačiau jei apskrityje gyveno nors keli procentai sentikių, jų tarp stribų būdavo nuo 10 iki 30 proc.). Daug lėmė ir operatyvininkų požiūris į stribus lietuvius.

Kaip minėta, komunistų vadų požiūrį, kad tarp stribų turi būti kuo daugiau lietuvių, palaikė ir čekistų vadai. Ministras D. Jefimovas ilgokame rašte MGB apskričių skyrių viršininkams apie tai, kad stribus reikia geriau tikrinti, ar jie neturi ryšių su partizanais, rašė: „Įtraukimas į aktyvią kovą su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis vietos gyventojų lietuvių yra ypač svarbi Lietuvos SSR MGB užduotis"¹. Ministro pavaduotojas P. Kapralovas 1949 m. sausio 18 d. rašte apskričių skyrių viršininkams stribų komplektavimo klausimais pakartojo ministro mintį: „Kartais MGB AS viršininkai neatsižvelgia į tai, kaip svarbu, kad aktyvioje kovoje su banditizmu dalyvautų vietos gyventojai lietuviai, ir į būrius priima atsitiktinius žmones iš Sovietų Sąjungos rytinių rajonų, ieškančius gero uždarbio. Šiaulių apskrityje iš 195 kovotojų 80 atvykę- iš SSRS rytinių rajonų, Radviliškio aps. atvykusių - 33, Zarasų - 34, Tauragės - 42. Atvykėliai dažniausiai priimami jų nepatikrinus ir netrukus kaip susikompromitavę atleidžiami". Jis nurodė: „Uždrausti priimti į liaudies gynėjų būrius piliečius, atvykusius iš SSRS rytinių rajonų, išskyrus asmenis, pareiškusius norą tarnauti būriuose po demobilizacijos iš SSRS MGB kariuomenės"². Beje, minėtame D. Jefimovo rašte aiškinama, kodėl nepageidautini iš kitur atvykę rusai: mat jie nemoka lietuvių kalbos, nepažįsta krašto. Tikroji smogiamoji karinė jėga kovoje su Lietuvos partizanais buvo MGB vidaus kariuomenė, o stribai jai daugiausia buvo reikalingi kaip vedliai ir vertėjai. Kaip minėta, buvo ir daugiau priežasčių, kodėl stengtasi kuo daugiau lietuvių priimti į stribus. Čekistai gi, ypač jų žemutiniai sluoksniai, buvo linkę mūsų kraštą suvaldyti vien didžiuliu teroru ir į visokius gudravimus, ypač tautybių atžvilgiu, nekreipė daug dėmesio.

Komunistai, norėdami šiek tiek sulietuvinti represinį aparatą, kad jis būtų veiksmingesnis ir bent kiek žmonėms priimtinesnis, turėjo problemų ne tik dėl stribų (jų tautybės reikalai sprendėsi lengviausiai), bet ir dėl milicijos, MVD aparato ir ypač MGB. Šiame aparate lietuvių buvo mažai, pirma, todėl, kad mūsų tautiečiai, net partiniai, nesiveržė į tą baisų represinį organą, antra, rusai nepasitikėjo apskritai lietuviais, ne vien su jais kariaujančiais. MGB 1947 m. sausio 1 d. dirbo 232 lietuviai, po metų, 1948 m. sausio 1 d., jų padaugėjo tik 4 ir tarp 2317 MGB darbuotojų buvo 236 lietuviai, t. y. jie sudarė tik 10 proc. Rusų buvo 1648 (71 proc.), kitų tautybių - 359 („kitų tautybių" atstovai, deja, taip pat buvo rusakalbiai). 1948 m. pabaigoje iš 299 MGB valsčių viršininkų buvo tik 18 lietuvių (6 proc.), tarp aukšto lygio 64 emgėbistų, kurie priklausė CK nomenklatūrai, tik 4 buvo lietuviai (6 proc.). Net tarp vadovaujančiųjų milicijos (ministerijos, apskričių, valsčių skyrių ir poskyrių) 1079 darbuotojų lietuvių buvo tik 225 (21 proc.), rusų - 712, kitų tautybių - 142. Apskritai lietuviai tarp MVD darbuotojų (milicininkų, gaisrininkų, kalėjimų sargų ir kt.) sudarė 45 proc.³ Taigi stribai, kurių apie 65 proc. sudarė lietuviai, buvo lietuviškiausias represinis okupantų organas.

Nors dauguma stribų buvo lietuviai, beveik visą stribų vadovybę (operatyviniai įgaliotiniai, vėliau štabai, būrių vadų pavaduotojai) sudarė rusai. Antai vienos lietuviškiausių Lietuvoje - Joniškio apskrities valsčiuose 1949 m. buvo 9 stribų būriai, juose atitinkamai 17, 27, 20, 28, 18, 22, 20, 20 ir 22 stribai. Septyniems būriams vadovavo būrio vado pavaduotojas, dviem - skyrių vadai. Iš 9 vadų 8 buvo rusai. Vadinamajame komendantiniame būryje apskrities centre iš 22 stribų 13 buvo rusai⁴. Panaši padėtis susiklostė ir kitose apskrityse, vėliau - rajonuose. Nors daugumą stribų sudarė lietuviai, jie, net būdami lojalūs okupantams, didesnės įtakos nei stribų valdymui, nei jų veiklai neturėjo. Viską sprendė rusai.

Įdomu tai, kad stribų būriuose aktyviai veikė daug Lietuvos sentikių. Mūsų krašte gyveno apie 30 tūkst. sentikių (prieškario duomenys), t. y. jie sudarė apie 1-1,5 proc. Lietuvos gyventojų. Sakykime, pokario metais stribų būriuose yra tarnavę apie 20 tūkst. žmonių; žinodami, kad sentikiai sudarė apie 13 proc. visų Lietuvos stribų, gausime, jog stribais tarnavo apie 2400-2600 Lietuvos sentikių, arba beveik kas antras ginklą galėjęs nešioti sentikis. (30 tūkst. padaliję per pusę pagal lytį, gautume, kad buvo apie 15 tūkst. vyrų sentikių; iš jų daugiau kaip pusę atmetę kaip per jaunus ar per senus, gautume, kad apie 7 tūkst. vyrų galėjo kovoti.) Beje, tie sentikių vyrai, kurie stribais netarnavo, net labai jauni ir seni, dažniausiai buvo apginkluoti ir sudarė įvairias stribų paramos bei savigynos grupes. Galima teigti, kad beveik visi sentikių kaimai su retomis išimtimis kovojo prieš partizanus.

Šitoks priešiškumas Lietuvos nepriklausomybės siekiams atsirado ne staiga. Sentikiai Lietuvoje atsidūrė keliomis bangomis. Patys pirmieji atsikėlė dar Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės laikais, kai XVIII a. pradžioje Rusijoje po Petro I vykdytų religinių reformų suskilo stačiatikių bažnyčia ir atskalūnais virtusius sentikius Rusijos valdžia nežmoniškai žiauriai persekiojo, dažnai baudė ir mirtimi. Lietuvos valstybėje, pasižymėjusioje tolerancija, sentikiai ieškojo išsigelbėjimo. Tačiau daugiausia jų į Lietuvą buvo atgabenta pačios Rusijos valdžios pastangomis po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų, kai ištisi mūsų kaimai buvo ištremti į Rusiją. Į ištremtųjų vietą dažniausiai ir buvo atkeliami rusai sentikiai. Be abejo, į atėjūnus kolonizatorius mūsų žmonės žiūrėjo įtariai ir net priešiškai.

Tas priešiškumas niekada neišnyko ir ypač padidėjo rusams Lietuvą okupavus 1940 m. birželį. Antrojo pasaulinio karo metu nemažai sentikių buvo išėję į raudonuosius partizanus arba juos rėmė. Už tai lietuvių vietos policija jų neglostė ir priešiškumas dar labiau padidėjo. Grįžus rusams, daug sentikių nuėjo tarnauti arba į stribus, arba į miliciją. Pažymėtina, kad net sentikių bažnyčios Dvasinis teismas 1948 m. gegužės 5 d. pasirašė nutarimą, kuriuo buvo pripažinta sovietų valdžios dieviškoji kilmė ir tikintieji kviečiami jai paklusti. Sentikių bažnyčios vadovybė deklaravo lojalumą sovietų valdžiai⁵.

1945 m., ypač vykstant karui, tautybės, be abejo, nebuvo paisoma, stengtasi į stribų būrius priimti kuo daugiau žmonių. Todėl kai kur susidarė tokia padėtis, kurią, aplankęs Kruonio valsčių, ataskaitoje LKP(b) CK aprašė F. Bieliauskas, tuometinis partijos Kauno komiteto sekretorius propagandai: „[...] sovietų valdžią visur vadina rusų valdžia, Kruonio valsčiaus draugai rusai proteguoja tik rusus, todėl netgi naikintojų būryje iš 60 (pagal sąrašus) žmonių tik 8 lietuviai, visur tik rusų kalba ir t. t."⁶

1947 m. LKP(b) CK paprašė partijos apskričių komitetus pranešti įvairius duomenis apie stribus, apie stribų tautybę ir jų kilmės vietą (pastarieji duomenys buvo reikalingi todėl, kad A. Sniečkaus aplinkoje buvo pradėta minėta kampanija už stribų sulietuvinimą, t. y. buvo stengiamasi sukurti regimybę, tarsi pati lietuvių tauta įtvirtino okupacinį režimą, oficialiai vadinamą socialistine santvarka). Atsakymai iš apskričių buvo gauti 1947 m. birželio viduryje, išskyrus Joniškio, Kaišiadorių, Klaipėdos, Vilniaus ir Zarasų apskritis. Tautinė stribų sudėtis atsispindi lentelėje (žr. 120 p.), sudarytoje remiantis tais duomenimis.

Taigi tuo metu per 69 proc. stribų sudarė lietuviai, per 26 proc. - rusai, o likusius 5 proc. - „kiti", nors tie „kiti" daugiausia buvo lenkai arba gudai (tie procentai gal ir būtų daugiau pakrypę į rusų pusę, jei duomenis būtų pristačiusios visos apskritys, nes daugumą stribų Klaipėdos, Vilniaus ir Zarasų apskrityse sudarė rusai). Tarp rusų apie 55 proc. sudarė atvykę iš Rusijos, apie 45 proc. -vietiniai rusai, daugiausia sentikiai.

Eil. Nr.	Apskritis	Stribų skaičius	Lie- tuvių	Rusų	Kitų	Vieti nių	Atvykusių iš kitų apskričių	Atvykusių iš kitų SSRS rajonų
1.	Alytaus	175	144	29	2	158	-	17
2.	Biržų	309	245	60	4	246	15	48
3.	Kauno	239	164	55	20	180	22	37
4.	Kėdainių	249	191	55	3	195	11	43
5.	Kretingos	163	144	14	5	129	15	19
6.	Kupiškio	156	81	75	-	119	3	34
7.	Lazdijų	122	93	18	11	104	-	18
8.	Marijampolės	184	155	17	12	178	3	3
9.	Mažeikių	270	194	61	15	213	4	53
10.	Pagėgių	91	51	36	4	1	50	40
11.	Panevėžio	316	178	138	-	164	30	122
12.	Prienų	148	118	29	1	118	-	30
13.	Raseinių	310	298	12	-	300	-	10
14.	Rokiškio	193	99	94	-	151	-	42
15.	Šakių	346	320	26	-	320	10	16
16.	Šiaulių	290	178	106	6	224	13	53
17.	Šilutės	140	108	27	5	50	70	20
18.	Švenčionių	219	67	115	37	209	-	10
19.	Tauragės	161	123	36	2	123	7	31
20.	Telšių	222	173	46	3	187	2	33
21.	Trakų	188	65	50	73	139	7	42
22.	Ukmergės	346	225	109	12	286	42	18
23.	Utenos	246	104	140	2	183	10	53
24.	Varėnos	93	43	32	18	53	4	36
25.	Vilkaviškio	142	126	12	4	125	-	17
Iš viso:		5318	3687	1392	239	4155	318	845⁷

Net per 78 proc. tuometinių stribų sudarė vietiniai žmonės, kilę iš tos apskrities, dažnai net iš to paties valsčiaus. Šitokį didelį vietinių stribų procentą galima paaiškinti tuo, kad stribai sunkiai galėjo pragyventi iš atlyginimo, jie vertėsi gyvendami savo namuose, kur jų tėvai, žmonos augino daržoves, laikė gyvulius ir pan. (beje, gaunančiųjų atlyginimus gyvenimas Lietuvoje pagerėjo tik po J. Stalino mirties; iki tol daugelis tarnautojų turėjo prisidurti kokiu nors pašaliniu darbu, dažniausiai savo ūkelyje).

Tai, kad daugumą stribų sudarė vietiniai žmonės, partizaniniame kare turėjo dvejopą, viena kitą užgožiančią reikšmę. Vietinius stribus per jų šeimas, gimines ir pažįstamus geriau galėjo paveikti partizanai, o kita vertus, būdami vietiniai ir daug apie žmones ir vietoves žinodami, stribai daugiau galėjo padėti ir okupantams.

Kadangi stribais daugiausia tarnavo vietos gyventojai, tai tose apskrityse, kur buvo daugiau sentikių, rusų procentas buvo labai didelis (Švenčionių aps. - 69,4 proc., Utenos - 57,7 proc. ir t. t.), o ten, kur jų nebuvo, rusų tarp stribų buvo nedaug ir beveik visi jie buvo atvykę iš Rusijos (Šakių aps. - 7,5 proc., Vilkaviškio - 11,2 proc., Kretingos - 11,6 proc. ir t. t.).

LKP(b) CK instruktoriams, tiriantiems politinę padėtį vietose, buvo nurodoma domėtis, kiek tarp stribų yra lietuvių. 1947 m. rugpjūčio 22 d. ataskaitoje A. Sniečkui CK organizatorius Goriunovas rašė, kad Ukmergės apskrityje yra 349 stribai, arba panaudota 75 proc. jiems skirtų etatų. Lietuvių tarp stribų - 65 proc., o Giedraičių valsčiuje iš 25 stribų - nė vieno lietuvio⁸. Kitame pranešime apie Ukmergės apskritį 1948 m. lapkričio mėn. rašoma, jog tuo metu buvo 313 stribų, iš jų 190 lietuvių (61 proc.), 113 rusų, iš jų 61 -vietiniai rusai, 4 - lenkai, 7 - kitų tautybių. Tarp Ukmergės valsčiaus stribų buvo 11 lietuvių ir 31 rusas, Balninkuose - atitinkamai 8 ir 10, Giedraičiuose - 4 ir 13, Panoteriuose - 9 ir 8 ir t. t. 1948 m. rugpjūčio 1 d. Varėnos apskrityje buvo 90 stribų, iš jų 35 lietuviai, 30 rusų, 10 lenkų, 15 - kitų tautybių⁹. Dar daugiau rusų stribų buvo Rytų Lietuvos apskrityse, kur gyveno įvairių tautybių žmonės. Palyginti lietuviškoje Švenčionių apskrityje 1947 m. pabaigoje buvo 228 stribai, iš jų lietuvių - 69 (30 proc.), rusų - 118 (52 proc.), lenkų - 28, gudų - 8, ukrainiečių - 5. Vietinių stribų - 218, atvykusių -tik 10¹⁰. Šiaulių apskrityje 1948 m. vasarą iš 200 stribų (buvo užimti visi etatai) lietuvių buvo 109 (54 proc.), rusų - 85 (43 proc.) kitų -6¹¹. Kauno apskrityje tuo pat metu iš 257 stribų 158 buvo lietuviai (61 proc.), 84 - rusai, 15 - kitų tautybių. Vietinių buvo 202, atvykusių iš Sąjungos - 41. Kėdainių apskrityje 1947 m. pabaigoje buvo 231 stribas, iš jų lietuvių - 190 (82 proc.), rusų - 41. Kretingos apskrityje tuo pat metu iš 137 stribų net 124 (91 proc.) buvo lietuviai, 7 - rusai, 5 - kitų tautybių¹². Varėnos apskrityje 1949 m. vasarą buvo 147 stribai (sudarė 8 būrius), iš jų 67 - lietuviai (46 proc.), 49 -rusai (33 proc.), 20 - kitų tautybių. Iš rusų ir kitų tautybių stribų 52 buvo atvykę iš „SSRS rytinių rajonų"¹³.

Įvairių duomenų apie stribus čekistų dokumentuose padaugėjo partizaniniam karui einant į pabaigą. Vilniaus srities rajonuose

Eil. Nr.	Rajonas	Buvo stribų	Lietuvių	%	Rusų	%	Lenkų	%	Kitų
1.	Anykščių	94	44	46,8	49	52	-	-	1
2.	Daugų	84	73	87	5	6	-	4	6
3.	Druskininkų	84	32	43,8	26	31	12	14,3	14
4.	Dūkšto	73	8	11	58	79	7	9,6	-
5.	Dusetų	89	62	69,7	26	29	1	1,1	-
6.	Eišiškių	34	5	14,7	13	38	16	47,1	-
7.	Ignalinos	100	26	26	59	59	2	2	13
8.	Kavarsko	65	33	50,8	31	47,7	-	-	1
9.	Molėtų	82	47	57,3	33	40,2	2	2,4	-
10.	Nemenčinės	17	-	-	4	23,5	13	76,5	-
11.	N. Vilnios	26	-	-	10	38,5	15	57,7	1
12.	Pabradės	35	8	22,9	17	48,6	8	22,9	2
13.	Smėlių	78	50	64,1	21	26,9	-	-	1
14.	Šalčininkų	41	3	7,3	5	12,2	32	78	1
15.	Širvintų	69	34	49,3	30	43,5	4	5,8	1
16.	Švenčionių	80	21	26,2	44	55	10	12,5	5
17.	Švenčionėlių	53	21	39,6	22	41,5	5	9,4	5
18.	Trakų	46	7	15,2	24	52,2	12	26	3
19.	Ukmergės	104	54	51,9	50	48	-	-	-
20.	Utenos	116	41	35,3	68	58,6	4	3,4	3
21.	Varėnos	59	26	44	20	33,9	4	6,8	9
22.	Vievio	53	21	39,6	13	24,5	18	34	1
23.	Vilniaus	33	2	6	12	36,4	17	51,5	2
24.	Zarasų	79	10	12,7	61	77,2	6	7,6	2
	^{Ūkio dalis prie} srities valdybos	5	-	-	5	100	-	-	-
Iš viso:		1599	628	39	706	44,5	188	11,7	71¹⁴

Vilniaus srityje dėl daugiatautiškumo (beveik pusė šios srities rajonų buvo daugiataučiai) ir stribų tautinė sudėtis buvo atitinkama. Vis dėlto rusų stribų procentas buvo labai didelis (rusai Vilniaus srities rajonuose galėjo sudaryti 5-8 proc. gyventojų). Tai rodė jau minėtą šioje srityje gyvenusių rusų sentikių politinį ir tautinį nusiteikimą. Noriau šioje srityje kūrėsi ir atvykėliai iš Rusijos.

Tačiau net tuose Lietuvos rajonuose, kur sentikių nebuvo, rusai tarp stribų sudarė palyginti nemažą jų dalį. Antai 1950 m. pradžioje visiškai lietuviškame Prienų rajone tarp 140 stribų 38, arba 27 proc., buvo rusai¹⁵. Tokiame pat tautiškai vienalyčiame Kretingos rajone 1950 m. vasarą tarp 85 stribų buvo 21 rusas.

1951 m. rugpjūčio mėn. keturiose srityse stribais tarnavo tokių tautybių žmonės:

Sritys	Vilniaus	%	Kauno	%	Klaipėdos	%	Šiaulių	%	Iš viso	%
Lietuvių	580	36,5	1223	73,5	1007	77,1	1072	69,5	3882	63,6
Rusų, tarp jų:	717	45	368	22,1	286	21,9	437	28,3	1808	29,6
a) atvykusių
iš Rusijos	320	-	267	-	196	-	288	-	1071	-
Lenkų	214	13,5	14	0,8	-	-	5	0,3	233	3,8
Kitų tautybių	79	5	58	3,5	13	1	28	1,8	178	2,9
Iš viso:	1590	-	1663	-	1306	-	1542		6101¹⁶	-

Iš Rusijos atvykę rusai Vilniaus srityje sudarė 20 proc. stribų, Kauno - 16 proc., Klaipėdos - 15 proc., Šiaulių - 18,5 proc., o visoje Lietuvoje - 17,6 proc., t. y. tarp 100 stribų daugiau kaip 17 buvo atvykėliai iš Rusijos. Kaip minėta, dar viena stribų būrių ypatybė buvo ta, kad rajonų (anksčiau - apskričių) štabų nariai buvo vien rusai. Daugelis būrių vadų (iki rajonų sudarymo - būrių vadų pavaduotojai) ir net skyrių vadų taip pat buvo rusai. Taigi faktiškai lietuviai stribai buvo tik pastumdėliai, vadinamoji patrankų mėsa. Toks didelis rusų skaičius (kartu su vietiniais rusais, taip pat su vadinamaisiais „kitų tautybių" stribais, kurie taip pat buvo rusakalbiai, bei vietiniais lenkais, kurių dauguma buvo labiau gudai negu lenkai, rusakalbių stribų procentas 1951 m. siekė 36 proc.) irgi iš dalies rodė, kurios tautos interesus gynė okupantų ir vietinių kolaborantų suformuoti stribai.

Tarp visų stribų atvykę iš Rusijos rusai sudarė 16 proc., o vietiniai rusai - 12,9 proc. Išsamiausių duomenų apie stribų tautybes yra 1952 m. dokumentuose. Lentelėse nurodoma, kiek ir kokių tautybių stribų tarnavo sričių rajonuose gruodžio mėn.

Lietuvių skaičius didėjo per visus metus. Antai 1952 m. Sausio 1 d. P. Kapralovui direktyva nurodžius, kad stribams vadovauti būtų paskirti operatyvininkai, 88 rajonuose buvo paskirta tik 11 lietuvių, jie sudarė 12,6 proc. visų stribams vadovavusių operatyvininkų. Tų metų rudenį lietuvių operatyvininkų skaičius padaugėjo ir jie sudarė jau 18,4 proc. visų stribams vadovavusių operatyvininkų.

Vilniaus srityje:

Eil. Nr.	Rajonas	Iš viso	Lietuvių	Rusų	Lenkų	Kitų
1.	Anykščių	85	30	55	-	-
2.	Daugų	43	37	5	1	-
3.	Druskininkų	50	19	12	9	10
4.	Dūkšto	19	1	14	1	3
5.	Dusetų	68	24	43	1	-
6.	Eišiškių	20	2	6	8	4
7.	Ignalinos	39	10	25	2	2
8.	Kavarsko	64	37	23	3	1
9.	Molėtų	52	18	29	4	1
10.	N.Vilnios	10	-	5	4	1
11.	Nemenčinės	8	-	-	8	-
12.	Smėlių	61	34	23	1	3
13.	Šalčininkų	12	1	3	8	-
14.	Širvintų	57	27	21	7	2
15.	Švenčionių	34	2	22	4	6
16.	Švenčionėlių	23	8	11	4	-
17.	Trakų	12	4	3	3	2
18.	Ukmergės	58	32	24	1	1
19.	Utenos	65	26	36	-	3
20.	Varėnos	26	7	7	5	7
21.	Vievio	34	11	10	11	2
22.	Vilniaus	7	-	3	3	1
23.	Zarasų	34	4	27	1	2
	Ūkio dalis prie srities valdybos	7	-	7	-	-
Iš viso:		888	334	414	89	51

Tų metų liepos mėn., stribais tarnavo 5911 žmonių, iš jų lietuvių - 3881 (65,7 proc.), rusų - 1665 (28,2 proc.), lenkų - 200 (3,4 proc.), kitų tautybių - 162 (2,7 proc.)¹⁸.

1953 m. gegužės 15 d. tarp 4276 stribų buvo 2791 lietuvis (65,3 proc.), 594 vietiniai rusai (13,8 proc.), 624 iš Rusijos atvykę rusai (14,6 proc.), 127 lenkai (3 proc.), 140 - kitų tautybių (3,3 proc.)¹⁹.

Šiaulių srityje:

Eil. Nr.	Rajonas	Iš viso	Lietuvių	Rusų	Lenkų	Kitų
1.	Akmenės	45	29	15	-	1
2.	Biržų	54	46	7	-	1
3.	Dotnuvos	67	58	9	-	-
4.	Joniškėlio	35	28	6	-	1
5.	Joniškio	40	36	4	-	-
6.	Kelmės	39	29	9	-	1
7.	Kupiškio	49	22	23	-	4
8.	Kuršėnų	51	38	13	-	-
9.	Linkuvos	40	38	2	-	-
10.	Obelių	48	11	35	1	1
11.	Pakruojo	43	30	13	-	-
12.	Pandėlio	52	36	16	-	-
13.	Panevėžio	61	33	21	1	6
14.	Pasvalio	72	68	4	-	-
15.	Radviliškio	40	34	6	-	-
16.	Ramygalos	82	67	15	-	-
17.	Rokiškio	55	15	40	-	-
18.	Šeduvos	54	35	15	1	3
19.	Šiaulių	62	40	20	-	2
20.	Tytuvėnų	45	36	8	-	1
21.	Troškūnų	55	23	25	-	7
22.	Užvenčio	52	25	26	-	1
23.	Vabalninko	59	49	10	-	-
24.	Žagarės	37	28	7	-	2
	^{Ūkio dalis prie}srities valdybos	13	-	13	-	-
Iš viso:		1250	854	362	3	31²⁰

1953 m. balandžio 1 d. stribų tautinė sudėtis srityse buvo tokia:

Sritys	Vilniaus	%	Kauno	%	Klaipėdos	%	Šiaulių	%	Iš viso	%
Lietuvių	287	35,4	770	72	843	79,5	895	67,6	2795	65,4
Rusų	381	47	232	21,7	211	28,5	384	29	1208	28,5
Lenkų	83	10,2	34	3,2	4	0,4	6	0,5	127	3,1
Kitų tautybių	60	7,4	33	3,1	3	0,3	39	2,9	135	3,1
Iš viso:	811	-	1069	-	1061	-	1324	-	4265²¹	-

Gerokai sumažinus stribų skaičių (palikta 2 tūkst. etatų), 1953 m. pabaigoje 65,5 proc. stribų buvo lietuviai, 27,9 proc. - rusai (iš jų 19 proc. - vietiniai rusai), 2,6 proc. - lenkai, 4 proc. - kitų tautybių²². Tuo metu atskiruose rajonuose stribų tautinė sudėtis atrodė taip: Kėdainių rajone iš 50 stribų - tik 5 rusai, o stribų štabe iš 4 žmonių - 3 rusai: štabo viršininko pavaduotojas, karinio-ūkinio aprūpinimo inspektorius bei vairuotojas; sanitarijos instruktoriumi štabe dirbo M. Pečeliūnas. Raseinių rajone buvo palikta 30 stribų, iš jų 5 - rusai²³. Akmenės rajone iš 25 stribų 10 buvo rusai, Anykščių r. iš 30 stribų - 20 rusų, Ramygalos r. iš 36 - 13 rusų, Smėlių r. iš 30 - 14 rusų²⁴. Taigi nors mažinant etatus tarsi buvo galimybė „sulietuvinti" stribus, tačiau to nebuvo padaryta, ir toliau per 30 proc. stribų sudarė rusai. Rusams čekistams jie buvo patikimesni (neteko rasti duomenų, kad su partizanais kokį nors ryšį būtų palaikę rusai) ir, ko gero, kovingesni.

1957 m. LSSR KGB centras prašė rajonų atsiųsti juose tarnavusių stribų sąrašus. Kai kurie rajonai atsakė, jog jie visus duomenis apie stribus, taip pat jų asmens bylas, jau yra perdavę į centrą. Kiti šiokius tokius duomenis surašė, bet, matyt, nelabai išsamius. Kybartų ir Vilkaviškio rajonų bendrame sąraše yra 519 stribų, iš jų 122 - rusai, t. y. 23,5 proc. Tarp jų 20 buvo vietinių - po kelis iš Keturvalakių, Pilviškių ir Gražiškių, iš kitų vietovių - po vieną²⁵. Tuo pat metu sudarytuose Kupiškio apskrities (rajono) stribų sąrašuose buvo 329 stribai, iš jų 154 - rusai (46,8 proc.). Tarp rusų 87 buvo atvykę iš Rusijos, 67 - vietiniai, net iš 26 Pandėlio, Obelių, Anykščių, Troškūnų, Kupiškio, Utenos ir dar kelių gretimų rajonų sentikių kaimų. Tarp Kupiškio apskrities stribų daugiausia sentikių buvo iš Anykščių rajono Liepagirių kaimo - net 12, iš to pat rajono Medinų kaimo - 5, iš Kupiškio r. Bagdonių kaimo - 8, iš Panevėžio r. Narbutų kaimo - 5, iš kitų sentikių kaimų - po 1-2²⁶.

Tuo pat metu sudarytame, be abejo, neišsamiame Dūkšto rajono 85 stribų sąraše yra 73 rusai (86 proc.), iš jų 43 - vietiniai sentikiai. 18 stribų buvo iš Gudijos; iš kaimyninių rajonų stribais tarnavo net 22-iejų Dūkšto rajono sentikių kaimų vyrai. Daugiausia buvo iš Salako - 7, iš Dūkšto miestelio - 4, po du iš Rimšės, Volintiškės (?), Vėderinių kaimų, iš kitų 16 kaimų - po vieną. Be to, šiame rajone stribais tarnavo po vieną vyrą iš keturių Utenos rajono bei trijų Zarasų rajono sentikių kaimų²⁷. Pažymėtina, kad iš to paties sentikių kaimo stribais tarnauti vyrai eidavo ne į artimiausią apskritį (rajoną), o plačiai pasklisdavo po gretimas apskritis. Galbūt tai galima paaiškinti tuo, kad daugelis sentikių yra buvę įvairūs meistrai (staliai, krosnių mūrytojai, dailidės ir kt.), todėl buvo įpratę keliauti iš vietos į vietą ir visur gerai jautėsi.

Su stribų tautybe susijusi ir jų kilmės vieta. Kaip jau minėta, dauguma bet kurio stribų būrio narių buvo kilę iš tos vietovės, kurioje ėjo tarnybą. 1950 m. iš Kretingos rajone buvusių 88 stribų 19 buvo rusai, likusieji 69 - lietuviai. Iš jų 48, arba beveik 70 proc., buvo kilę iš Kretingos r., 13 stribų, arba beveik 19 proc., - iš gretimų rajonų, ir tik 8 buvo atvykę iš tolimesnių Lietuvos vietovių²⁸. Dar didesnis procentas vietinių stribų tais metais buvo Jiezno rajone. Ten tarp 109 stribų 4 buvo rusai, 89 (85 proc.) - vietiniai lietuviai ar lenkai (beveik 90 proc. jų - iš Jiezno, Aukštadvario, Stakliškių, Butrimonių miestelių), 12 - iš gretimų rajonų ir tik 4 atvykę iš toliau²⁹.

Stribų amžius. Vykstant Antrajam pasauliniam karui, daugumą stribų sudarė šaukiamojo amžiaus vyrai, nes stribų į kariuomenę neėmė. Karui pasibaigus situacija kito, stribais tarnaudavo ir vyresni vyrai, tačiau daugumą sudarė jauni, nevedę vyrai.

Įnirtingų kovų metais čekistams nerūpėjo statistiniai duomenys, todėl ir apie stribų amžių pirmus duomenis pavyko aptikti tik 1947 m. dokumentuose. Toliau lentelėje pateikti duomenys rodo, kiek buvo stribų Lietuvoje 1947 m. birželio mėn., koks jų amžius ir kiek jų tarnavo Raudonojoje armijoje.

Nors ne visų apskričių duomenis pavyko rasti (gal kai kurios jų ir neatsiuntė), iš šios lentelės tam tikras apibendrinančias išvadas galima padaryti. Kaip matome, stribais tarnavo įvairaus amžiaus vyrai (buvo šiek tiek ir moterų). 38 proc. jų buvo iki 20 m. amžiaus,

Eil. Nr.	Apskritis	Iš viso stribų	Iki 20 m. amžiaus	21-25 m. amžiaus	25-30 m. amžiaus	Per 30 m.	Tarnavę RA
1.	Alytaus	175	58	35	21	61	14
2.	Biržų	309	106	50	30	123	30
3.	Kauno	239	119	30	19	71	29
4.	Kėdainių	249	109	57	27	56	20
5.	Kretingos	163	43	47	23	50	21
6.	Kupiškio	156	65	21	13	57	34
7.	Lazdijų	122	47	27	20	28	12
8.	Marijampolės	184	58	19	36	71	33
9.	Mažeikių	270	101	46	31	92	30
10.	Pagėgių	91	45	11	28	7	21
11.	Panevėžio	316	100	96	70	50	54
12.	Prienų	148	31	55	47	15	22
13.	Raseinių	310	77	101	122	10	35
14.	Rokiškio	193	60	55	55	23	?
15.	Sakių	346	214	92	26	14	31
16.	Šiaulių	290	128	52	38	72	17
17.	Šilutės	142	50	38	24	30	21
18.	Švenčionių	219	108	28	21	62	18
19.	Tauragės	161	77	21	7	56	19
20.	Telšių	222	59	57	42	64	42
21.	Trakų	188	68	25	18	77	33
22.	Ukmergės	346	121	39	35	151	213
23.	Utenos	246	97	30	21	98	32
24.	Varėnos	93	22	24	18	29	24
25.	Vilkaviškio	142	63	22	12	45	27
Iš viso:		5320	2026	1078	804	1412	832³⁰

20 proc. - 21-25 m. amžiaus, 15 proc. - 25-30 m. amžiaus ir per 27 proc. - daugiau nei 30 m. amžiaus. Tinkamiausi kovoti 20-30 m. vyrai sudarė tik 35 proc. Beveik visose tose apskrityse, kuriose stengtasi nepalikti laisvų stribų etatų, per jauni ir per seni stribai sudarė didesnį procentą negu visoje šalyje. Biržų apskrityje tokių buvo 74 proc., Kauno - per 79 proc., Mažeikių - per 71 proc. ir t.t.

Atskirai reikia pakalbėti apie stribus, tarnavusius RA (nuo 1946 m. - TA). Rusai į savo kariuomenę karui vykstant buvo paėmę per 70 tūkst. lietuvių. Po karo jie laipsniškai buvo demobilizuoti. Komunistų partija ir čekistai stengėsi juos įvilioti į stribus, nes buvę kariai kur kas labiau tiko kovoti su partizanais negu parako neuostę miestelių ir kaimų neturtėliai. RA(TA) tarnavę vyrai Lietuvoje sudarė beveik 16 proc. stribų. Manytume, tai yra labai mažai, nes, galimas daiktas, daugumą šių kariuomenėje tarnavusių stribų sudarė rusai. Kaip žinome, iš Rusijos atvykusių rusų buvo apie 13-14 proc. visų stribų. Galima manyti, kad dauguma tų rusų buvo tarnavę kariuomenėje. Todėl iš lietuvių karių, dalyvavusių Antrojo pasaulinio karo frontuose rusų pusėje, reik manyti, į stribus buvo įstoję vienetai. Ir tai suprantama, nes toje svetimoje kariuomenėje klestėjusi savivalė ir skurdas mūsų žmonių nenuteikė palankiai žiūrėti į okupacinę kariuomenę ir visokius kitokius karinius darinius. Šiaip ar taip, tai, kad stribai prastai išmanė karybą, mūsų partizanams labai padėjo. „Stribas - ne karys", - taip juos vertino partizanai.

Kaip matome, RA tarnavusių stribų procentas įvairiose apskrityse labai skyrėsi. Manytume, kad Ukmergės pateikti duomenys, pagal kuriuos net per 61 proc. stribų buvo tarnavę RA, yra klaidingi. Kitose apskrityse, kuriose buvo daugiau RA tarnavusių stribų, tas dydis nesiekė 20 proc. (Panevėžio aps. - 17 proc., Vilkaviškio - 19 proc., Telšių - 19 proc. ir t. t.).

Pažiūrėkime, kaip amžiaus grupėmis stribai buvo susiskirstę vėliau atskirose apskrityse. 1950 m. rugpjūčio mėn. Jiezno stribai (111 vyrų) buvo tokio amžiaus: iki 20 m. - 34 (per 30 proc.), 20-24 m. - 15 (per 13 proc.), 25-30 m. - 10 (9 proc.), daugiau kaip 30 m. - 27 (per 34 proc.) ir daugiau kaip 40 m. - 25 (per 22 proc.). Vyriausias iš Jiezno stribų buvo gimęs 1891 m., t. y. 1950 m. jam buvo 59 metai, keli turėjo po 56 metus³¹. Be abejo, šie buvo vargo kareiviai, priimti tik dėl skaičiaus.

1950 m. pradžioje iš 140 Prienų rajono stribų 27 (19,3 proc.) buvo iki 20 m., 26 (18,6 proc.) - 20-24 m., 24 (17,1 proc.) - 25-30 m., 30 (21,4 proc.) - per 30 m. ir 33 (23,6 proc.) - per 40 m.³² Taigi Prienų rajono stribai amžiaus grupėmis buvo išsidėstę tolygiai, atrodo, tarsi tie 140 žmonių būtų cdirbę ne kariniuose būriuose, o kokioje nors civilinėje įstaigoje. 4 Prienų stribai buvo gimę dar praėjusiame amžiuje, o vienam jų buvo 68 metai. Tai rodo, jog trūkstant norinčiųjų tapti stribais būdavo priimamas vos ne kiekvienas pareiškęs norą žmogus.

1953 m. pabaigoje tarp 50 Kėdainių stribų vyresni nei 43 m. amžiaus buvo 5 stribai (seniausias iš jų gimęs 1893 m., taigi turėjo 60 metų, jauniausias gimęs 1936 m.). 3 stribai buvo nuo 33 iki 43 m., 23 stribai - nuo 23 iki 33 m., kiti 19 - nuo 17 iki 23 m.³³ Bet tuo metu stribai jau buvo imami tarnauti į sovietinę armiją, todėl stribais tapdavo ir vyresnio amžiaus vyrai.

Susipažinus nors ir su fragmentiškais duomenimis (kitų nepavyko aptikti), galima daryti išvadą, kad stribais buvo įvairiausio amžiaus vyrai. Taip buvo todėl, kad jų parinkimą lėmė daug veiksnių (patikimumas, sveikata ir t. t.), tačiau pagrindinis veiksnys, jau ne kartą minėtas, buvo toks: save gerbiantys žmonės, nesvarbu kokiam socialiniam sluoksniui jie priklausė, stribais tapti nesiveržė.

Stribų tarnybos trukmė. Kaip žinome, kiekvienais metais dėl įvairių priežasčių trečdalis stribų keitėsi. Tai patvirtina ir kai kurių rajonų 1950 m. sudaryti stribų sąrašai (senesnių su išsamesniais duomenimis nepavyko aptikti). Kretingos rajone iš 85 stribų 19 (22 proc.) buvo pradėję tarnauti tais pačiais 1950 m., 26 (30 proc.) - 1949 m., 24 (28 proc.) - 1948 m., 6 (7 proc.) - 1947 m., 2 (2,3 proc.) - 1946 m., 7 (8 proc.) - 1945 m. ir 1 (1,3 proc.) - 1944 m.³⁴ Taigi per pastaruosius trejus metus į stribus buvo įstoję 80 proc. žmonių, ir tik apie 20 proc. buvo tarnavę daugiau kaip 3 metus.

Tais pat metais sudarytuose Jiezno stribų sąrašuose (34 stribų įstojimo data nenurodyta) 24 stribai, arba 31 proc., buvo pradėję tarnauti tais pačiais metais, 14, arba 18 proc. - 1949 m., 17, arba 22 proc. - 1948 m., 12, arba 16 proc. - 1947 m., po 4, arba po 5 proc. - 1946 ir 1945 m. ir 2 - 1944 m. Taigi trejus ir mažiau metų stribais tarnavo 71 proc. stribų, likę 29 proc. - ilgiau kaip 3 metus.

10 proc. Jiezno stribų turėjo didesnį tarnavimo stažą negu Kretingos stribai.

1950 m. sudarytuose Naumiesčio (dabar - Kudirkos Naumiestis) rajono stribų sąrašuose pateikti tokie duomenys: vienas Barzdų būrio stribas tarnavo nuo 1947 m., 5 - nuo 1948 m., 12 - nuo 1949 m., 5 - nuo 1950 m. Griškabūdžio būryje 2 tarnavo nuo 1945 m., 1 - nuo 1946 m., 8 - nuo 1948 m., 7 - nuo 1949 m., 1 -nuo 1950 m. Žaliosios būrio 2 stribai tarnavo nuo 1945 m., 2 – nuo 1947 m., 8 - nuo 1948 m., 1 - nuo 1949 m. Žvirgždaičių būryje 2 tarnavo nuo 1945 m., 2 - nuo 1947 m., 4 - nuo 1948 m., 8 – nuo 1949 m., 5 - nuo 1950 m. Naumiesčio būryje 2 tarnavo nuo 1945 m., 3 - nuo 1946 m., 3 - nuo 1947 m., 2 - nuo 1948 m., 7 - nuo 1949 m., 7 - nuo 1950 m. Sintautų būryje 2 tarnavo nuo 1945 m., 1 – nuo 1946 m., 1 - nuo 1947 m., 4 - nuo 1948 m., 3 - nuo 1949 m., 13 -nuo 1950 m.³⁵ Penkerius metus stribais buvo tarnavę 10, arba 8,1 proc., stribų, 4 metus - 5, arba 4 proc., 3 metus - 9, arba 7,2 proc., 2 metus - 31, arba 25 proc., 1 metus - 38, arba 30,6 proc., mažiau kaip metus - 31, arba 25 proc. Beje, net 40 šio rajono stribų buvo tarnavę Raudonojoje armijoje.

1953 m. pabaigoje, kai stribų etatų buvo sumažinta iki 2 tūkst. ir kai, atrodo, turėjo būti atrinkti ir palikti tarnauti tik geriausi stribai, jų tarnavimo stažas kai kuriuose rajonuose buvo toks: Akmenės rajone tuo metu buvo palikta tarnauti 25 stribai, iš jų 1 tarnavo nuo 1944 m., 2 - nuo 1945 m., 1 - nuo 1947 m., 7 – nuo 1948 m., 1 - nuo 1949 m., 2 - nuo 1950 m., 3 - nuo 1951 m., 7 -nuo 1952 m., 1 - nuo 1953 m. Du stribai buvo gimę 1896 m., t. y. tuo metu turėjo po 57 metus. Anykščių rajone tarnavo 30 stribų; tarp jų buvo daug sentikių, tad ir jų stažas didesnis. 3 stribai tarnavo nuo 1944 m., 3 - nuo 1945 m., 3 - nuo 1946 m., 2 – nuo 1947 m., 4 - nuo 1948 m., 4 - nuo 1949 m., 5 - nuo 1950 m., 6 -nuo 1951 m.³⁶ Tuo pat metu iš 30 Raseinių rajono stribų 2 tarnavo nuo 1944 m., 2 - nuo 1945 m., 4 - nuo 1947 m., 7 - nuo 1948 m., 3 - nuo 1949 m., 4 - nuo 1950 m., 3 - nuo 1951 m., 4 - nuo 1952 m., 1 - nuo 1953 m.³⁷

1959 m. sudarytuose buvusio Ariogalos rajono stribų sąrašuose pateikiami tokie duomenys: 81 stribas (44,7 proc.) tarnavo metus ir mažiau, 42 stribai (23,2 proc.) - 2 metus, 22 (12,1 proc.) - 3 metus, 12 stribų (6,6 proc.) - 4 metus, 9 stribai (5 proc.) - 5 metus, 6 stribai (3,3 proc.) - 6 metus, 1 stribas (1,2 proc.) - 7 metus, 4 stribai (2,2 proc.) - 8 metus, 2 stribai (1,1 proc.) - 9 metus, 2 stribai (1,1 proc.) - 10 metų³⁸.

1955 m. sudarytuose buvusių Dūkšto stribų sąrašuose nurodyta, jog 30 stribų (36,6 proc.) tarnavo metus ir mažiau, 20 (24,4 proc.) - 2 metus, 12 (14,6 proc.) - 3 metus, 5 (6 proc.) - 4 metus, 8 (9,8 proc.) - 5 metus, 3 (3,7 proc.) - 6 metus, 1 ir 1 (po 1,2 proc.) - po 7 ir 8 metus, 2 (2,4 proc.) - 9 metus³⁹.

1957 m. sudarytame Kupiškio apskrities (rajono) 298 stribų sąraše nurodoma, jog 132 (44,3 proc.) yra tarnavę metus ir mažiau, 64 (21,5 proc.) - 2 metus, 38 (12,7 proc.) - 3 metus, 26 (8,7 proc.) - 4 metus, 18 (6 proc.) - 5 metus, 6 (2 proc.) - 6 metus, 5 (1,7 proc.) - 7 metus, 6 (2 proc.) - 8 metus, 2 - 9 ir 1 - 10 metų⁴⁰.

1954 m. sudarytame Veisiejų rajono stribų sąraše (sąrašas neišsamus, ties kai kurių stribų pavardėmis nenurodyta jų priėmimo ir atleidimo datos) iš 86 stribų 18 tarnavo vienerius ar mažiau metų, 19-2 metus, 16-3 metus, 9-4 metus, 8-5 metus, 5 -6 metus, 6-7 metus, 3-8 metus; po vieną tarnavo 9 ir 10 metų⁴¹. Beje, jei tikėtume anksčiau minėtais duomenimis, šio rajono stribai yra vieni iš ilgiausiai tarnavusių stribų. Kupiškio rajone tik 12,7 proc. stribų tarnavo 5 ir daugiau metų, Ariogalos r. tiek pat metų tarnavo 13,3 proc., Alytaus r. - 12,1 proc., Dūkšto r. – jau 18,3 proc., o Veisiejų r. - net 28 proc.

Tuo pat metu sudarytuose Alytaus apskrities (rajono) sąrašuose iš 225 stribų (atmetus 127 žuvusius) 91 (40 proc.) tarnavo 1 ir mažiau metų, 51 (23 proc.) - 2 metus, 33 (15 proc.) - 3 metus, 23 (10 proc.) - 4 metus, 15 (7 proc.) - 5 metus, 6 (2,6 proc.) - 6 metus, 4 (1,7 proc.) - 7 metus, po vieną - 9 ir 10 metų⁴².

Sudėję anksčiau išvardytų penkių apskričių (rajonų) duomenis gauname, kad 40,3 proc. stribų tarnavo 1 ir mažiau metų, 22,4 proc. - 2 metus, 13,8 proc. - 3 metus, 8,6 proc. - 4 metus, 6,6 proc. - 5 metus, 3 proc. - 6 metus, 1,9 proc. - 7 metus, 1,6 proc. - 8 metus, 0,8 proc. - 9 metus, 0,9 proc. - 10 metų. Galima sakyti, kad vidutiniškai stribai tarnavo truputį daugiau kaip 2 metus.

Partiškumas. Visą Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpį priklausymas komunistų partijai buvo karjeros garantija, o pokario metais tai suteikdavo žmogui dar ir didžiulę valdžią. Partinis galėjo lemti daugelio žmonių likimus. Tuo metu ne tik partijos nariai, bet ir komjaunuoliai buvo visiškai savo likimus susieję su okupantais, jų apginkluoti ir sudarė tarsi savotišką kariuomenę. Partiniai stribai buvo lyg ir dvigubai ginkluoti.

Priklausymas komunistų partijai ar komjaunimui garantavo karjerą ir stribams. Stovėdami ant žemiausios prievartinio okupantų sukurto aparato pakopos, ambicingesni stribai, be abejo, stengėsi kopti aukščiau, nes tai garantavo sotesnį ir ramesnį gyvenimą. Dauguma tų 4872 stribų, kurie 1945-1952 m. padarė karjerą, pereidami į miliciją, vadinamuosius organus ar partinį sovietinį darbą, be abejo, buvo partiniai ir komjaunuoliai. Todėl, daliai stribų nuolat kylant karjeros laiptais, partinių ir komjaunuolių tarp stribų ne taip jau žymiai daugėjo.

Stribų partiškumas pirmą kartą paminėtas 1945 m. sausio 1 d. rašte; jame pažymima, jog tuo metu iš 2442 stribų buvo 64 partiniai ir kandidatai į partiją bei 106 komjaunuoliai⁴³, taigi politiškai itin angažuoti buvo tik 7 proc. stribų. 1945 m. balandžio 1 d. Iš 11 013 stribų buvo 233 partiniai ir 683 komjaunuoliai⁴⁴, taigi itin angažuotieji sudarė irgi tik 8 proc.

Tačiau pamažu stribai buvo vis labiau klampinami į dvigubą išdavystę: ne tik tarnavo stribų būriuose, bet ir įstodavo į komunistų partiją, kuri buvo itin glaudžiai susijusi su okupantais - lietuviškas buvo tik jos pavadinimas: LKP(b). 1945 m. liepos 1 d. iš 9252 stribų buvo 168 partiniai ir net 929 komjaunuoliai⁴⁵, taigi kas dešimtas stribas buvo tapęs atsidavusiu okupantų šalininku.

1946 m. sausio 1 d. iš 8216 stribų buvo 149 partiniai ir net 1274 komjaunuoliai, t. y. itin angažuotieji sudarė net 17 proc. Atskirose apskrityse partiškumo procentas įvairavo (matyt, partinių ir komjaunuolių gausa tarp stribų daugiausia priklausė nuo tos vietovės partinių organų aktyvumo). Antai 1947 m. pabaigoje iš 228 Švenčionių apskrities stribų buvo 7 partiniai ir 72 komjaunuoliai, taigi net 35 proc. stribų buvo stipriai politiškai angažuoti. Šiaulių apskrityje 1948 m. liepos 15 d. iš 200 stribų 15 buvo partiniai ir 80-komjaunuoliai⁴⁶, taigi jų partiškumas sudarė net 47 proc. Ukmergės apskrityje 1948 m. pabaigoje iš 313 stribų 7 buvo partiniai, 95 - komjaunuoliai⁴⁷, taigi politiškai angažuotų buvo 33 proc. Tuo tarpu 1947 m. pabaigoje iš 136 Kretingos apskrities stribų tik 6 buvo partiniai ir 32 - komjaunuoliai⁴⁸, tad politiškai itin angažuotieji sudarė 28 proc. Tarp 147 Varėnos apskrities stribų 1949 m. birželio 1 d. buvo 13 partinių bei kandidatų į partiją ir 75 komjaunuoliai⁴⁹, tad jų partiškumas sudarė beveik 60 proc. Tokį didelį procentą galima paaiškinti tuo, kad iš tų 147 stribų net 52 buvo atvykę iš Rusijos.

Apie stribų partiškumą daugiausia duomenų sukaupta 1947 m., kai LKP(b) CK, rengdamasis kaimo sukolūkinimui ir telkdamas jėgas, apie stribus rinko įvairius duomenis. Stribų sudėtis partiškumo atžvilgiu atskirose apskrityse tų metų birželio mėn. nurodoma lentelėje.

Tikėtina, jog ir likusiose 5 apskrityse, kurių duomenų nepavyko rasti (tuo metu buvo 30 apskričių; šioje lentelėje trūksta Joniškio, Kaišiadorių, Klaipėdos, Vilniaus ir Zarasų apskričių duomenų), partiškumo procentai buvo panašūs; vadinasi, per 26 proc. stribų tuo metu buvo stipriai politiškai angažuoti. Jų politinis angažuotumas beveik visose apskrityse buvo panašus, nors skirtumų būta. Antai Raseinių apskrityje politinio angažuotumo procentas buvo 36, o Biržų - tik apie 21 proc.

Vienos srities mastu (sritys Lietuvoje sudarytos 1950 m. liepos 5 d., rajonai - birželio 22 d.) stribų politinis angažuotumas matyti kitoje lentelėje (žr. 138 p.). Joje nurodoma, kiek partinių ir komjaunuolių buvo tarp stribų Vilniaus srities rajonuose 1950 m. gruodžio 15 d.

Eil. Nr.	Apskritis	Iš viso stribų	Partinių	Komjaunuolių
1.	Alytaus	175	4	43
2.	Biržų	309	2	62
3.	Kauno	239	7	60
4.	Kėdainių	249	3	64
5.	Kretingos	163	4	20
6.	Kupiškio	156	5	49
7.	Lazdijų	122	-	54
8.	Marijampolės	184	7	47
9.	Mažeikių	270	5	70
10.	Pagėgių	91	21	1
11.	Panevėžio	316	14	53
12.	Prienų	148	-	27
13.	Raseinių	310	5	107
14.	Rokiškio	193	5	33
15.	Sakių	346	3	82
16.	Šiaulių	290	8	79
17.	Šilutės	142	2	38
18.	Švenčionių	219	2	60
19.	Tauragės	161	1	42
20.	Telšių	222	6	70
21.	Trakų	188	3	48
22.	Ukmergės	346	3	65
23.	Utenos	246	6	69
24.	Varėnos	93	4	14
25.	Vilkaviškio	142	1	17
Iš viso:		5320	121'	1274⁵⁰

Taigi Vilniaus srities atskirų rajonų stribų partiškumas buvo labai įvairus (daug įvairesnis negu 1947 m. apskrityse): nuo

15 proc. Šalčininkuose iki 70 proc. Eišiškėse. Kodėl taip - galima tik spėlioti. Kadangi įstodami į stribus žmonės tarsi atsisakydavo patriotinių įsitikinimų bei krikščioniškosios moralės (jeigu išvis juos yra turėję) ir, tikėdami okupantų galia, glausdavosi prie jų, laukdami kokių nors malonių, tai, atrodo, ir stoti į komunistų partiją ar komjaunimą jie jau turėjo be jokių dvasinių skrupulų.

Tačiau, kaip matome, tik kas antras stribas buvo partinis ar komjaunuolis. Matyt, į tas organizacijas jie nebuvo priimami dėl savo prastumo, mažaraštiškumo. Netolygų stribų partiškumo pasiskirstymą galbūt lėmė tai, kiek vietiniai partiniai ir komjaunimo veikėjai skirdavo stribams dėmesio ir kiek tarp jų buvo rusų, ypač atvykusių iš Rusijos, kurie beveik visi buvo arba partiniai, arba komjaunuoliai.

1951 m. pabaigoje iš 6052 stribų buvo 774 partiniai ir 2546 komjaunuoliai⁵², t. y. jų politinis angažuotumas sudarė 55 proc. 1952 m. liepos mėn. iš 5911 stribų buvo 844 partiniai ir 2454 komjaunuoliai⁵³, t. y. to meto stribų politinis angažuotumas sudarė 56 proc.

1952 m. Vilniaus srityje iš 898 stribų buvo 105 partiniai, 67 kandidatai į partiją ir 358 komjaunuoliai⁵⁴, tad itin kryptingų pažiūrų buvo 532 stribai, arba 59 proc. stribų. Tuo pačiu metu Kauno srityje iš 1237 stribų buvo 138 partiniai, 87 kandidatai į partiją ir 407 komjaunuoliai, t. y. itin kryptingų politinių pažiūrų buvo 51 proc. stribų. Iš 1217 Klaipėdos srities stribų 111 buvo partiniai, 54 - kandidatai ir 520 - komjaunuoliai, t. y. politiškai angažuotieji sudarė 56 proc. Šiaulių srityje iš 1267 stribų buvo 177 partiniai, 113 kandidatų ir 404 komjaunuoliai⁵⁵, t. y. 55 proc. tos srities stribų buvo politiškai itin angažuoti. Taigi daugiau kaip pusė stribų visose srityse buvo stipriai politiškai angažuoti.

1953 m. lapkričio mėn., kai stribų skaičius buvo sumažintas iki 2 tūkst., 23 proc. jų buvo partijos nariai ir kandidatai, 31 proc. -komjaunuoliai⁵⁷.

Socialinė kilmė. Jai komunistai skyrė itin daug dėmesio. Nustatant, kam žmogus yra tinkamas, socialinė kilmė kartais turėdavo lemiamą reikšmę. Tačiau tai nebuvo nuoširdus požiūris į žmogų, savo rankomis uždirbantį duoną. Komunistų vadams buvo svarbu, kad žmogus būtų kuo klusnesnis jų valios vykdytojas. Labiausiai tam tiko suvargę, nedidelio išsilavinimo, per naujosios valdžios malonę iškilę žmonės. Tokių Lietuvoje daugiausia buvo tarp vadinamosios varguomenės ar samdinių. Prieškariu ir vokiečių okupacijos metais buvo nemažai socialinės nelygybės ir iš jos išaugusių skriaudų. Socialinė nelygybė, patirta savo kailiu, pajausta širdimi ir permąstyta protu, nemažai žmonių stūmė prie kairiųjų grupuočių, taip pat ir prie komunistų. Tačiau doresni ir protingesni mūsų tautiečiai, nors ir būdami kairiųjų pažiūrų, okupavus Lietuvą jau 1940-1941 m. įsitikino, kad okupantų kalbos apie socialinę lygybę dažniausiai buvo tik rusiškų imperinių siekių priedanga, o tos lygybės nebuvo. Partijos vadai ir karo metais gyveno visko pertekę. Vadinamoji socialinė lygybė buvo įgyvendinama tokiomis brutaliomis, atstumiančiomis priemonėmis - nubuožinimais, trėmimais, nepakeliamais mokesčiais ir pan., kad nors kiek krikščioniškosios etikos prisilaikantys žmonės stengėsi būti kuo toliau nuo tų neva socialinės lygybės skelbėjų.

Toliau pateikiami duomenys apie stribų socialinę kilmę remiantis čekistų dokumentais. Jie gali būti ne visai tikslūs, nes tuo metu buvo greitai perprasta, kaip naudingiau elgtis, todėl dažnai būdavo meluojama. Ne išimtis ir stribai, kurie taip pat stengėsi save paversti beturčiais.

LKP(b) CK 1944 m. liepos 24 d. nutarime dėl naikintojų batalionų sudarymo Lietuvoje apie stribų socialinę kilmę neužsimenama. Tai suprantama: vykstant karui komunistams reikėjo kuo platesnės visuomenės paramos. Apie socialinę kilmę neužsimenama nė LKT ir LKP(b) 1944 m. gruodžio 3 d. nutarime dėl stribų būrių sudarymo kiekviename valsčiuje. Stribams tik keliamas reikalavimas, kad jie būtų ištikimi sovietų valdžiai.

Pirmą kartą stribų socialinė kilmė paminėta (iš autoriaus peržvelgtų dokumentų) NKGB Kauno operatyvinio sektoriaus viršininko pavaduotojo politiniams reikalams mjr. Lifšico 1945 m. liepos mėn. pranešime apie stribų materialinę padėtį (pasak jo, daug stribų ir jų šeimų, bijodami partizanų, negali dirbti savo žemės, neturi pinigų ir todėl negali išsipirkti net maisto davinio, yra basi, apiplyšę ir t. t.). Taigi majoras tame pranešime teigė, kad stribai pagal socialinę padėtį apie 60 proc. „yra gavę žemės samdiniai ir varguomenė"⁵⁸.

LKT ir LKP(b) CK biuro 1945 m. liepos 24 d. nutarime „Dėl naikintojų batalionų sustiprinimo ir jų kovotojų materialinės padėties pagerinimo" teigiama, kad dauguma stribų yra kilę iš neturtingų valstiečių, naujakurių ir samdinių, todėl „[...] yra labiausiai mums atsidavę žmonės"⁵⁹.

I. Eismonto 1945 m. lapkričio 9 d. pažymoje rašoma, jog 90 proc. stribų yra vargingieji valstiečiai⁶⁰. Be abejo, tai buvo teigiama apskritai, niekas tuo metu nebuvo tiksliai nustatęs stribų socialinės kilmės. I. Eismontas neapsiriko teigdamas, jog didžioji dalis stribų kilę iš valstiečių, be abejonės, dauguma iš neturtingųjų, suvargusiųjų. Tačiau taip buvo ne visose apskrityse. Antai 1948 m. rugpjūčio 1 d. iš Varėnos apskrityje buvusių 90 stribų 35 buvo kilę iš varguomenės (matyt, kaimo), 6 - iš vidutinių valstiečių, 2 - iš samdinių ir net 47 - iš darbininkų⁶¹. 1949 m. birželio 1 d. pateikiami jau kitokie duomenys apie šios apskrities stribų kilmę. Rašoma, jog tarp 147 stribų 26 buvo kilę iš darbininkų, 9 - iš samdinių, 72 -iš varguomenės, 21 - iš vidutinių valstiečių, 8 - iš kolūkiečių, 11 -iš tarnautojų⁶². Tokių nesutapimų pasitaiko dažnai. Jie atsirasdavo dėl čekistinės statistikos netobulumo, rašymo „nuo lubų", dėl nuolat kintančio stribų kontingento ir tikriausiai dar dėl įvairių nežinomų priežasčių. Nesutampa duomenys ir apie Šiaulių apskrities stribus. 1948 m. kovo mėn. šioje apskrityje tarp 184 stribų 40 buvo kilę iš samdinių, 50 - iš varguomenės, 23 - iš vidutinių valstiečių, 31 - iš kolūkiečių, 40 - iš darbininkų. Po keturių mėnesių, t. y. liepos 15 d., jau rašoma, kad iš 200 tos apskrities stribų iš samdinių buvo kilę 38, iš varguomenės - 79, iš vidutinių (valstiečių - 6, iš darbininkų - 58, iš kolūkiečių - 19⁶³. Taigi pirmuoju atveju iš darbininkų buvo kilę 22 proc. stribų, antruoju - 29 proc. 1948 m. liepos mėn. iš 257 Kauno apskrities stribų 69 buvo kilę iš darbininkų, 99 - iš varguomenės, 32 - iš vidutinių valstiečių, 57 - iš samdinių. Kretingos apskrityje 1947 m. pabaigoje tarp 136 stribų iš darbininkų buvo kilę 21, iš varguomenės - 81, iš vidutinių valstiečių - 19, iš kitų sluoksnių - 15⁶⁴.

Išsamiausių duomenų apie stribų socialinę kilmę yra 1947 m. dokumentuose. Tų metų birželio mėn. LKP(b) CK buvo pateikti tokie duomenys (trūksta 5 apskričių duomenų):

Eil. Nr.	Apskritis	Iš viso stribų	Kilusių iš varguomenės	Iš vidutinių valstiečių	Iš darbininkų	Iš kitų
1.	Alytaus	175	125	32	13	5
2.	Biržų	309	169	124	16	-
3.	Kauno	239	144	39	56	-
4.	Kėdainių	249	128	79	35	7
5.	Kretingos	163	82	40	21	20
6.	Kupiškio	156	97	23	19	17
7.	Lazdijų	122	104	4	14
8.	Marijampolės	184	87	12	85	-
9.	Mažeikių	270	170	82	-	18
10.	Pagėgių	91	41	23	27	-
11.	Panevėžio	316	124	87	105	-
12.	Prienų	148	70	52	26	-
13.	Raseinių	310	210	80	18	2
14.	Rokiškio	193	154	14	16	9
15.	Šakių	346	113	180	35	18
16.	Šiaulių	290	192	30	57	11
17.	Šilutės	142	88	18	24	12
18.	Švenčionių	219	160	29	30	-
19.	Tauragės	161	89	45	27	-
20.	Telšių	222	122	66	30	4
21.	Trakų	188	88	45	55	-
22.	Ukmergės	346	89	144	10	103
23.	Utenos	246	155	24	6	61
24.	Varėnos	93	34	14	42	3
25.	Vilkaviškio	142	69	45	28	-
Iš viso:		5320	2904	1331	795	290⁶⁵

Kaip matome, atskirose apskrityse nukrypimai nuo vidurkių gana žymūs. Antai Panevėžio apskrityje iš vidutinių valstiečių ir „kiti" (iš amatininkų, tarnautojų ir kt. sluoksnių) kilę stribai sudarė per 27 proc. (vidurkis - 20 proc.), Šakių aps. - per 57 proc., Ukmergės aps. - daugiau kaip 70 proc. ir t. t. Tokių nukrypimų nuo įprasto vidurkio tikriausiai atsirado todėl, jog tų apskričių čekistai norėjo, kad neliktų laisvų stribų etatų, ir priiminėjo norinčiuosius ne per daug paisydami jų socialinės kilmės.

1951 m. balandžio mėn. buvo 6319 stribų, iš jų 1118 kilę iš darbininkų (17,7 proc.), 1191 - iš samdinių (18,8 proc.), 2326 - iš varguomenės (36,8 proc.), 692 - iš vidutinių valstiečių (11 proc.), 641 - iš kolūkiečių (10 proc.), 351 - iš tarnautojų (5,6 proc.)⁶⁶.

1952 m. pabaigoje buvo tokia padėtis. Tarp 898 Vilniaus srities stribų 130 (14,5 proc.) buvo kilę iš darbininkų, 148 (16,5 proc.) -iš samdinių, 348 (38,7 proc.) - iš varguomenės, 101 (11,2 proc.) -iš vidutinių valstiečių, 106 (11,8 proc.) - iš kolūkiečių, 65 (7,2 proc.) - iš tarnautojų. Tuo pat metu Kauno srityje tarp 1231 stribo 229 (18,6 proc.) buvo kilę iš darbininkų, 332 (27 proc.) - iš samdinių, 436 (35,4 proc.) - iš varguomenės, 113 (9,2 proc.) - iš vidutinių valstiečių, 77 (6,2 proc.) - iš kolūkiečių, 44 (3,6 proc.) - iš tarnautojų. Klaipėdos srityje tarp 1166 stribų 203 (17,4 proc.) buvo kilę iš darbininkų, 179 (15,3 proc.) - iš samdinių, 406 (34,8 proc.) - iš varguomenės, 108 (9,3 proc.) - iš vidutinių valstiečių, 219 (18,8 proc.) - iš kolūkiečių, 51 (4,4 proc.) - iš tarnautojų. Šiaulių srityje tarp 1220 stribų 214 (17,5 proc.) buvo kilę iš darbininkų, 369 (30,2 proc.) - iš samdinių, 364 (29,8 proc.) - iš varguomenės, 48 (3,9 proc.) - iš vidutinių valstiečių, 153 (12,5 proc.) - iš kolūkiečių, 75 (5,9 proc.) - iš tarnautojų⁶⁷.

Visoje Lietuvoje 1952 m. pabaigoje tarp tuo metu buvusių 4515 stribų 776 (17,2 proc.) buvo kilę iš darbininkų, 1028 (22,7 proc.) -iš samdinių, 1554 (34,4 proc.) - iš varguomenės, 370 (8,2 proc.) -iš vidutinių valstiečių, 555 (12,3 proc.) - iš kolūkiečių, 232 (5,2 proc.) - iš tarnautojų. Kaip matome, kai kurių sričių atskirų grupių duomenys buvo nutolę nuo vidutinių visos šalies duomenų. Ar tai galima paaiškinti vien čekistinės statistikos netobulumu - sunku pasakyti.

Tokį pat procentų išsidėstymą rodo ir 1953 m. balandžio 1 d. duomenys. Tuo metu atskirose srityse stribų socialinė kilmė buvo tokia:

Beje, ne vien socialinė kilmė buvo lemiama priimant žmones į stribus. Kai kuriuose būriuose buvo ir iš gana turtingų sluoksnių kilusių stribų, į stribynus nuėjusių dėl charakterio bruožų ar dėl neapykantos apskritai žmonėms. Antai vieni bjauriausių Subačiaus (Kupiškio r.) stribų buvo Juozas ir Justinas Ramonai. Pirmasis Pavašuokių kaime prieš karą turėjo 20 ha žemės, vaizdavo didelį poną, už tai kaimo bendruomenė jo labai nemėgo. Antrasis Žviliūnuose taip pat turėjo 20 ha žemės. Dėl nemeilės žmonėms tapę stribais jie buvo itin kerštingi. 1944 m. gruodžio 14 d. Juozas Ramonas nužudė 9 jaunuolius (vienas iš jų - A. Švilpa - buvo šešiolikmetis) ir senelį P. Valkavičių. Dar vienas Subačiaus budelis buvo Drąsutis - buvęs Subačiaus viršaitis, anot žmonių, tikras sadistas. Apie nužudomus jis sakydavęs: „Vedam, nušaunam, surašysim aktą, kad bėgo, ir bus baigta"⁶⁹.

Išsilavinimas. Į stribų išsilavinimą ilgai nebuvo kreipiama jokio dėmesio. Pakako vien to, kad žmogus moka šaudyti ir ne visada būna girtas. Visoje sovietų represinėje sistemoje retas turėjo gerą išsilavinimą. Dirbant toje teroristinėje mėsmalėje reikėjo turėti ne tiek proto, kiek gudrumo, ne doros - o klastos, ne užuojautos - o žiaurumo. Ko gero, nė vienas tikrai išsilavinęs žmogus MGB sistemoje nebūtų galėjęs išsilaikyti. Gal todėl tarp čekistų buvo tiek daug mažaraščių. 1948 m. sausio 1 d. iš Lietuvoje dirbusių 2317 MGB darbuotojų karininkų tik 70 turėjo aukštąjį išsilavinimą (3 proc.), 1766 - vidurinį, 474 - pradinį⁷⁰. Turint galvoje tai, kad daugeliui čekistų vidurinį išsilavinimą atstojo įvairūs NKVD-MGB bei komjaunimo ir partijos vienerių metų kursai, galima teigti, kad ne mažiau kaip pusė pokario Lietuvos žmones kankinusių čekistų buvo tik pradinio išsilavinimo. Jų karjeros pagrindą sudarė ne išsilavinimas, o žiaurumas, beatodairiškas įsakymų vykdymas, klastingumas. Net 1946-1951 m. SSRS MGB ministru buvęs V. Abakumovas teturėjo pradinį bendrą išsilavinimą. Iš Lietuvoje veikusių žymesnių čekistų pradinį išsilavinimą turėjo plk. J. Sinycinas (buvęs UBB, 2N valdybos viršininko pavaduotoju, Kauno MGB skyriaus viršininku, 1953-1959 m. - MVD ministro, KGB pirmininko pavaduotoju), gen. mjr. P. Kondakovas (1952- 1953 m. buvęs LSSR saugumo ir vidaus reikalų ministru) bei kiti.

Palyginus su čekistais, kur kas menkesnį išsilavinimą turėjo stribai. Jų išsilavinimu daugiau susirūpinta apie 1950 m. Tada buvo pasitelkta net Švietimo ministerija, jie buvo mokomi kursuose ir vakarinėse mokyklose. Stribų švietimas dažniausiai buvo politinis lavinimas, mėginant į tų neraštingų žmonių galvas įkalti pagrindines marksizmo tiesas, ypač tariamą mokymą apie klasių kovą ir Lenino-Stalino idėjų nemirtingumą bei visagalybę.

Pirmi duomenys apie stribų išsilavinimą, kuriuos pavyko rasti archyvų bylose, užfiksuoti 1947 m. liepos 1 d. pažymoje apie Kauno apskrities stribus. Joje rašoma, kad tarp 257 stribų 140 buvo baigę pradinę mokyklą, 7 baigę keturias gimnazijos klases, o vidurinį išsilavinimą turėjo tik du⁷¹. Vadinasi, likusieji 108 stribai buvo nieko nebaigę arba baigę mažiau kaip keturias pradinės mokyklos klases, t. y. buvo mažaraščiai arba beraščiai.

Jiezno rajono (Jiezno, Aukštadvario, Butrimonių, Stakliškių būriuose buvo 111 stribų) stribai 1950 m. rugpjūčio mėn. buvo tokio raštingumo: 5 neraštingi, 16 mažaraščių, 23 raštingi, 13 baigę dvi pradinės mokyklos klases, 14 - tris, 25 - keturias, 3 - penkias, 1 - šešias, 2 - septynias ir po vieną baigę aštuonias ir devynias klases⁷². Taigi iš 111 stribų tik 33 (30 proc.) buvo baigę pradinę mokyklą ar daugiau, 44 (39,6 proc.) - neraštingi arba mažaraščiai (be abejo, „raštingų" grupei priskirti ir tie stribai, kurie buvo nieko nebaigę, tačiau mokėjo pasirašyti ir skaityti).

Tuo pačiu metu kur kas raštingesni buvo Kretingos stribai. Tarp jų 9 buvo mažaraščiai, 7 baigę dvi klases, 16 - tris, 32 - keturias, 5 - penkias, 9 - šešias, 6 - septynias klases, viena stribe rusė buvo baigusi net vidurinę mokyklą⁷³. Taigi tik 38 proc. Kretingos stribų nebuvo baigę pradinės mokyklos, o tarp jų mažaraščių buvo tik 10 proc. Vadinasi, tarp Kretingos stribų buvo 4 kartus mažiau mažaraščių negu tarp Jiezno stribų, o pradinę mokyklą buvo baigę dvigubai daugiau. Tai rodo, jog dėl įvairių aplinkybių (bene svarbiausia - žmonių požiūris į stribus) bei gyventojų bendro išsilavinimo lygio stribų išsilavinimas atskiruose rajonuose galėjo labai skirtis.

1952 m. pradžioje stribų sudėtis pagal išsilavinimą atskirose srityse buvo tokia:

1952 m. gruodžio mėn. iš 4545 stribų 31,5 proc. buvo beraščiai ir mažaraščiai, 50,5 proc. - sugebėję ar nesugebėję baigti pradinės mokyklos ir tik 18 proc. - šiek tiek raštingesni.

Įdomu, kad ir Latvijos naikintojų batalionų kovotojai buvo panašaus išsilavinimo. 1950 m. kovo mėn. iš 1737 atlyginimą gaunančių Latvijos naikintojų (tuo metu Latvijoje jų buvo per 11 tūkst., daugelis jų „naikino" laisvu nuo darbo metu) vidurinį mokslą buvo baigę 7 (0,4 proc.), nepilną vidurinį - 22 (1,2 proc.), 7 klases - 379 (21,8 proc.), 4 klases - 963 (55,5 proc.), mažaraščių - 366 (21,1 proc.)⁷⁶.

Sunku pasakyti, kiek prastas stribų išsilavinimas atsiliko nuo bendro to meto Lietuvos gyventojų išsilavinimo. Sovietinėse enciklopedijose pateikiami tokie duomenys: 1941 m. vasario mėn. 13,8 proc. 14-50 metų amžiaus Lietuvos gyventojų buvo beraščiai ar mažaraščiai, 1944-1945 mokslo metais mokyklų nelankė apie 10 proc., o 1945-1946 mokslo metais - 5,4 proc. vaikų. Taigi jei laikysime tuos 1-2 klases baigusius 26 proc. stribų mažaraščiais (iš tikrųjų jie tokie ir buvo), prie jų pridėsime 5,5 proc. neraštingų, gausime, kad 1952 m. gruodžio mėn. tarp stribų buvo 31,5 proc. beraščių ir mažaraščių, t. y. 2,3 karto daugiau negu Lietuvoje 1941 m. Prielaidą, kad įvairaus amžiaus stribų prastas išsilavinimas buvo prieškario laikų ir vokiečių okupacijos palikimas, paneigtų kiti duomenys. Iš 1952 m. pabaigoje sudarytų 1932-1933 m. gimusių stribų, kuriems vieneriems metams buvo atidėtas šaukimas į armiją, sąrašų matyti, kad tie devyniolikmečiai-dvidešimtmečiai, kurie Lietuvą rusams antrą kartą okupuojant turėjo po 11-13 metų ir kurie pokario metais galėjo mokytis, nebuvo raštingesni apskritai už visus stribus. Tarp Vilniaus srities tų metų gimimo 161 stribo 1 buvo neraštingas, 18 baigę vieną klasę, 35 -dvi, 40 - tris, 7 - penkias-šešias, 6 - daugiau kaip šešias klases. Kauno srityje tarp tų pačių gimimo metų 153 stribų 1 taip pat buvo beraštis, 5 baigę vieną klasę, 17 - dvi, 32 - tris, 80 -keturias, 10 - penkias-šešias, 8 - septynias ir daugiau klasių. Klaipėdos srityje tarp tų pat gimimo metų 227 stribų 1 buvo neraštingas, 13 baigę vieną klasę, 45 - dvi, 50 - tris, 95 - keturias, 16 - penkias-šešias, 7 - septynias ir daugiau klasių (tarp jų vienas buvo baigęs devynias klases). Šiaulių srityje tarp 173 stribų, gimusių 1932-1933 m., 1 buvo neraštingas, 5 baigę vieną klasę, 25 -dvi, 33 - tris, 85 - keturias, 16 - penkias-šešias, 8 - septynias klases. Daugiau kaip septynias klases nebuvo baigęs nė vienas⁷⁷.

Visoje Lietuvoje tarp 713 stribų, gimusių 1932-1933 m., 4 buvo beraščiai, 41 (5,7 proc.) baigę vieną klasę, 122 (17,1 proc.) - dvi, 155 (21,7 proc.) - tris, 314 (44 proc.) - keturias klases, t. y. pradinę mokyklą, 49 (6,9 proc.) - penkias-šešias klases ir tik 28 - septynias ir daugiau klasių. Taigi per 45 proc. stribų nebuvo baigę nė pradinės mokyklos.

1953 m. pabaigoje, kai stribų etatai jau buvo sumažinti iki 2 tūkst. ir, atrodo, buvo galima pasirinkti raštingesnius, kelių rajonų stribų raštingumas buvo toks:

Rajonas	Baigę 1 kl.	2 kl.	3 kl.	4 kl.	5 kl.	6 kl.	7 kl.	Iš viso
Raseinių	4	7	3	10	3	2	1	30⁷⁸
Akmenės	1	6	8	7	1	1	1	25
Anykščių	3	10	7	7	1	-	2	30
Ramygalos	9	3	3	7	2		2	36 (10, matyt, buvo nieko nebaigę)
Smėlių	1	2	5	9	2	3	3	30 (5 stribai buvo nieko nebaigę)⁷⁹.

Taigi iš 151 stribo 15 buvo beraščių (9,9 proc.), 18 baigę vieną klasę (12 proc.), 28 - dvi (18,5 proc.), 26 - tris (17,2 proc.), 40 -keturias (26,5 proc.), 24 - daugiau nei keturias klases (15,9 proc.). Nė pusė šių rajonų stribų nebuvo baigę pradinės mokyklos.

Be abejonės, tokio išsilavinimo žmonėmis buvo lengva manipuliuoti, jie negalėjo būti kūrėjais, užtat galėjo vykdyti visokius, net bjauriausius nurodymus ir būti neblogais griovėjais. Beje, tai rodo ir jų „partiškumo" koeficientas - daugiau nei 50 proc. stribų tuo metu buvo partijos ar komjaunimo nariai. Politinis angažuotumas buvo atvirkščiai proporcingas stribų išsilavinimui. Tokia padėtis tuo metu buvo ne tik tarp stribų, bet ir visose kitose kolaborantų užimamose struktūrose - tarp milicininkų, valsčių ir net apskričių pareigūnų iki partijos sekretorių ir vykdomųjų komitetų pirmininkų imtinai. Mažaraštingumas kolaborantų aplinkoje buvo tarsi kokybės ženklas.

Moterys stribės. Kariavimas nebuvo tinkamas užsiėmimas moterims. Karas suformuodavo tam tikrą gerokai šiurkščią žmonių bendravimo atmosferą, kurioje moterys turėdavo jaustis nejaukiai. Vis dėlto per visus karus dėl įvairių priežasčių kariaudavo ir moterys, dažniausiai pagalbiniuose daliniuose (medicinos, tiekimo ir pan.). Stribų būriuose pagalbinių dalinių, ypač jų veiklos pradžioje, nebuvo ir moterys, dažniausiai merginos, vaikščiojo kartu su vyrais kaip kovotojos. Žmonės niekino stribus, dar prastesnį vardą turėjo stribės; į jas buvo žiūrima kaip į seniausios pasaulyje profesijos atmainą.

Apie moterų stribių ir apskritai to meto komjaunuolių dorą šį tą pasako kad ir toks atsitikimas. Matyt, neapsikentęs, jog tarp milicininkų, stribų ir panašių struktūrų darbuotojų plinta Veneros ligos, Veisiejų valsčiaus milicijos viršininkas I. Bičkovas 1948 m. spalio mėn. įsakė jėga atvesdinti 13 komjaunuolių aktyvisčių ir jas mediciniškai patikrinti. Partijos Lazdijų apskrities komitetas jam už tai įrašė griežtą papeikimą⁸⁰.

Nors jau pirmuosiuose partijos ir čekistų dokumentuose apie naikintojų batalionų kūrimą nurodoma, jog į stribus turi būti priimami tiek vyrai, tiek moterys, iš pradžių moterų tarp stribų buvo nedaug, bet pamažu daugėjo. Turėdamos stribų etatus, daug moterų dirbo stribų valgyklose. Pirmas dokumentas, kuriame pavyko aptikti duomenų apie moteris stribes, yra 1945 m. liepos 1 d. pažyma. Joje rašoma, kad tuo metu 289 būriuose buvo 9252 stribai, tarp jų 57 moterys⁸¹, t. y. jos sudarė 0,6 proc. stribų, arba tarp tūkstančio vyrų buvo 6 moterys. Išsamesnių duomenų pateikiama 1946 m. sausio 1 d. pažymoje. Tuo metu buvo 8216 stribų, iš jų 211 moterų, t. y. moterys sudarė jau 2,5 proc. visų stribų. Tokį moterų pagausėjimą stribų būriuose lėmė kelios priežastys. Gavus šiokį tokį valdišką aprūpinimą, padidėjo ir stribų autoritetas. Stribu tarnaujantis žmogus jau galėjo materialiai paremti savo šeimą. Stribų būriuose padarius šiokią tokią tvarką, juose galėjo atsirasti darbo ir moterims, ne vien su šautuvu švaistantis. Kadangi nuolat trūko 20-30 proc. stribų, moterys galėjo būti priimamos ir laisviems etatams užimti. Be abejo, daug lėmė ir čekistų, nuo kurių priklausė priėmimas į stribus, požiūris į tai, tinka ar ne moterys tokiai tarnybai. Toliau pateikti duomenys rodo, kad, pvz., Biržų apskrityje moterys sudarė 5,6 proc. stribų, Kauno - 6 proc., o Joniškio, Kretingos, Ukmergės ir Šilutės apskrityse jų nebuvo nė vienos. 1946 m. sausio 1 d. atskirose apskrityse tarp stribų buvo tiek moterų: Alytaus apskrityje tarp 410 stribų - 17 moterų, Biržų aps. atitinkamai 443 ir 25, Joniškio - 212 ir 0, Kauno - 568 ir 35, Kėdainių - 332 ir 1, Kretingos - 253 ir 0, Lazdijų - 135 ir 8, Marijampolės - 268 ir 5, Mažeikių - 345 ir 0, Panevėžio - 628 ir 23, Raseinių - 425 ir 5, Rokiškio - 358 ir 13, Tauragės - 282 ir 8, Telšių - 241 ir 8, Trakų - 356 ir 7, Šakių - 413 ir 8, Šiaulių - 480 ir 19, Šilutės - 61 ir 0, Švenčionių - 331 ir 11, Vilkaviškio - 344 ir 6, Vilniaus - 343 ir 2, Ukmergės - 472 ir 0, Utenos - 275 ir 4, Zarasų - 322 ir 6⁸².

1946 m. lapkričio 1 d. tarp 6977 stribų buvo 384 moterys⁸³, t. y. stribės sudarė 5,5 proc. visų stribų, arba tarp tūkstančio stribų buvo 55 moterys.

1957 m. sudarytuose Kybartų ir Vilkaviškio rajonų stribų sąrašuose iš 519 stribų 29 (5,6 proc.) buvo moterys, iš jų 15 rusių⁸⁴. Tuo pat metu sudarytuose Kupiškio apskrities (rajono) stribų sąrašuose tarp 329 stribų buvo 16 (4,9 proc.) moterų, iš jų 12 rusių⁸⁵.

¹ LYA, f. 1, ap. 3, b. 269, I. 64.
² Ibid., b. 306, I. 19.
³ LVOA, f. 1771, ap. 52, b. 3, I. 13, 23, 26, 44, 71, 82.
⁴ LYA, f. 1, ap. 15, b. 1739/42, I. 1-4.
⁵ Šiaurės Atėnai, 1995, lapkričio 11, Nr. 44.
⁶ LVOA, f. 1771, ap. 8, b. 177, 1. 47.
⁷ LVOA, f. 1771, ap. 10, b. 344, I. 10-56.
⁸ Ibid., b. 255, I. 17-18.
⁹ Ibid., ap. II, b. 258, I. 6-9, 23S.
¹⁰ Ibid., up. 52, b. 32, 1. 196.
¹¹ Ibid., I. 262.
¹² LVOA, f. 1771, ap. 52, b. 31, I. 226, 242,
¹³ LYA, f. 1, ap. 3, b. 41/39, 1. 53. 273.
¹⁴ Ibid., ap. 16, b. 12. 1. 130.
¹⁵ Ibid., ap. 15, b. 1739/24.
¹⁶ Ibid., ap. 3, b. 385, 1. 143.
¹⁷ LVOA. f. 1771, ap. 3, b. 404, 1. 35-44.
¹⁸ LVOA, f. 1771, ap. 3, b. 404, 1. 146.
¹⁹ Ibid., b. 448, I. 91.
²⁰ Ibid., b. 432, 1. 8-10, 12-15, 16-18.
²¹ Ibid., b. 429, 1. 87.
²² LVOA. f. 1771, ap. 3, b. 429, 1. 302.
²³ Ibid., b. 434. I. 104, 231-233.
²⁴ Ibid., b. 435, 1. 5-6, 10-12, 188-190, 218.
²⁵ Ibid., ap. 15, b. 1739/4, 1. 135-189.
²⁶ Ibid., 1. 235-266.
²⁷ Ibid., 1. 101-105.
²⁸ Ibid., b. 1739/9, 1. 108-116.
²⁹ Ibid., b. 1739/8, 1. 1-12.
³⁰ LVOA, f. 1771, ap. 10, b. 344, 1. 4-56.
³¹ LYA, f. 1, ap. 15, b. 1739/8.
³² Ibid., b. 1739/24.
³³ LYA, f. 1, ap. 3, b. 434, I. 104.
³⁴ Ibid., ap. 15, b. 1739/9, 1. 108-115.
³⁵ Ibid., b. 3915, I. 13-18.
³⁶ Ibid., ap. 3, b. 435, 1. 5-6, 10-12.
³⁷ Ibid., b. 434, I. 231-233.
³⁸ LYA, f. 1, ap. 15, b. 3915.
³⁹ Ibid.    42 Ibid., I. 7-49.
⁴⁰ Ibid., b. 3916, 1. 235-265
⁴¹ Ibid., b. 1739, 1. 88-93.
⁴² Ibid., I. 7-49.
⁴³ LYA, f. 1, ap. 3, b. 47, I. 12.
⁴⁴ Ibid., I. 39.
⁴⁵ Ibid., I. 63.
⁴⁶ LVOA, f. 1771, ap. 52, b. 32, 1. 196, 262.
⁴⁷ Ibid., ap. 11, b. 229, 1. 8.
⁴⁸ Ibid., ap. 52, b. 31, I. 273.
⁴⁹ LYA, f. 1, ap. 3, b. 41/39, 1. 53.
⁵⁰ LVOA, f. 1771, ap. 10, b. 344, I. 21-56.
⁵¹ LYA, f. 1, ap, 16, b. 12, I. 130.
⁵² Ibid., ap. 10, b. 129, 1. 327.
⁵³ Ibid., ap. 3, b. 404, 1. 146.
⁵⁴ Ibid., b. 432, 1. 3-7.
⁵⁵ Ibid., 1. 15, 10, 18.
⁵⁶ Ibid., 1. 189.
⁵⁷ Ibid., b. 429, 1. 302.
⁵⁸ LYA, f. 1, ap. 3, b. 247, 1. 110.
⁵⁹ Ibid., 1. 120.
⁶⁰ LVOA, f. 1771, ap. 8, b. 180. I. 21.
⁶¹ Ibid., ap. 11, b. 258. I. 238.
⁶² LYA, f. 1, ap. 3, b. 41/39, I. 53.
⁶³ LVOA, f. 1771, ap. 52, b. 32, I. 231, 262.
⁶⁴ Ibid., b. 31, I. 226, 273.
⁶⁵ LVOA, f. 1771, ap. 10, b. 340, 1. 21-56.
⁶⁶ LYA, f. 1, ap. 3, b. 347, 1. 38.
⁶⁷ Ibid., b. 432, 1. 6, 15, 10, 18.
⁶⁸ LYA, f. 1, ap. 3, b. 432, I. 189.
⁶⁹ Aukštaitijos partizanų prisiminimai, sud. R. Kaunietis, Vilnius, 1996, 1 d., p. 13, 17-18
⁷⁰ LVOA, f. 1771, ap. 52, b. 3, 1. 23.
⁷¹ Ibid., b. 31, I. 226.
⁷² LYA, f. 1, ap. 15, b. 1739/8.
⁷³ LYA, f. 1, ap. 15, b. 1739/9, 1. 108-115.
⁷⁴ Ibid., ap. 3, b. 413, I. 84-86.
⁷⁵ Ibid., b. 432, 1. 3-18.
⁷⁶ H. Strods, Latviešu partizanu..., p. 363.
⁷⁷ LYA, f. 1, ap. 3, b. 405. I. 10-17, 19-24, 26-34, 38-44.
⁷⁸ LYA, f. 1, ap. 3, b. 434, I. 231-233.
⁷⁹ Ibid., b. 435, I. 5-6, 10-12, 188-190, 218.
⁸⁰ LVOA, f. 1771, ap. 195, b. 9, I. 45.
⁸¹ LYA, f. 1, ap. 3, b. 47, I. 63.
⁸² LYA, f. 1, ap. 3, b. 112, 1. 13.
⁸³ Ibid., 1. 211.
⁸⁴ Ibid., ap. 15, b. 1739/4, I. 135-189.
⁸⁵ Ibid.. 1. 235-266.

Kare ginklas yra darbo įrankis ir nuo jo kokybės dažnai priklauso jį naudojančiojo gyvybė, o susigrūmus didelėms priešiškoms grupėms ginklo kokybė dažnai nulemdavo mūšio sėkmę. Partizaninis karas turi savo specifiką; prieš nedidelėmis grupelėmis veikiančius partizanus neefektyvu ir todėl netikslinga naudoti didelę griaunamąją galią turinčius ginklus (tankus, patrankas, aviaciją), tačiau kare su Lietuvos partizanais, ypač 1944-1946 m., kai jie laikėsi dideliais būriais, buvo naudojamos ir patrankos, ypač dažnai minosvaidžiai, ir aviacija bei šarvuoti traukiniai, o beveik per visą partizaninį karą - šarvuočiai. Visi šie ginklai buvo čekistinės reguliariosios kariuomenės - šaulių pulkų, pasienio pulkų ir būrių - rankose. Stribai, kaip pagalbinė karinė grupuotė, sudaryta ne tiek dėl karinio tikslingumo, kiek politiniais sumetimais, visą laiką buvo ginkluoti tik lengvaisiais ginklais. Sudėtingiausias ginklas, kurį naudojo stribai, buvo lengvasis kulkosvaidis. Tiesa, keli stribų būriai turėjo ir po sunkųjį kulkosvaidį. Be abejo, tokį stribų apginklavimą lėmė ir jų menkas techninis pasirengimas bei prasta drausmė.

Antrojo pasaulinio karo metu stribai daugiausia buvo ginkluoti trofėjiniais ginklais, rusų paimtais mūšio lauke iš vokiečių arba partizanų. Karui pasibaigus stribai gavo daug rusiškų ginklų, tačiau dar ilgai - net iki 1950 m. - turėjo ir trofėjinių ginklų. Kodėl - sunku suprasti. Tarkime, vokiečių ginklai buvo geresni už rusų, tačiau ilgainiui jie susidėvėjo, ypač gedo šoviniai ir jų išvis trūko. Gal ilgalaikį stribų apginklavimą trofėjiniais ginklais lėmė ekonominiai sumetimai, o gal ir požiūris į stribus - kad ir ką jiems duosi, vis tiek viskas surūdys.

Pirmajame LKP(b) CK biuro 1944 m. liepos 24 d. nutarime dėl naikintojų batalionų sudarymo kiekvienoje apskrityje apie stribų apginklavimą nieko nerašoma. Matyt, turėta galvoje, kad tai NKVD reikalas. Liaudies komisaras J. Bartašiūnas, liepos 27 d. įsakyme pakartojęs daugelį CK biuro teiginių, pridūrė, kad smulkius nurodymus NKVD miestų ir apskričių skyriams, kurie formuoja stribų batalionus, turi duoti LSSR naikintojų štabo viršininkas I. Eismontas¹.

Tuo tarpu J. Bartašiūno pavaduotojas plk. P. Kapralovas 1944 m. rugpjūčio mėn. NKVD apskričių skyrių viršininkams jau smulkiai nurodo, kaip apginkluoti stribus. Jo rašte 3 iš 14 paragrafų skirti ginklų reikalams, jų saugojimui ir naudojimui. 5-ame paragrafe rašoma: „Sukomplektavus batalioną, patikrinti karius, ar jie moka elgtis su ginklais. Visiems asmenims, išmanantiems apie ginklus ir mokantiems jais naudotis, išduoti šautuvus ar automatus atsižvelgiant į tai, kokių sistemų ginklų yra vietoje. Asmenims, neišmokusiems elgesio su ginklais taisyklių, ginklų neišduoti, kol nebus nuodugniai supažindinti". 6-ame paragrafe rašoma: „Batalioną ginklais aprūpinti iš vietinių išteklių (trofėjiniais, atiduotais vietos gyventojų ir t. t.). Liaudies komisariatas ginklų neduos". 7-ame paragrafe: „Ginklus ir šovinius paskirti kiekvienam žmogui ir griežtai reikalauti, kad su jais būtų rūpestingai elgiamasi ir kad jie būtų gerai laikomi"².

Panašiai teigiama LKT ir LKP(b) CK biuro 1944 m. gruodžio 3 d. nutarime, kuriame nurodyta 30-40 stribų būrius steigti kiekviename valsčiuje. 2-ame šio nutarimo paragrafe rašoma: „Naikintojų būrių karius apginkluoti trofėjiniais ir iš banditų bei gyventojų atimtais šautuvais ir karabinais. Be to, kiekvieno būrio ginkluotėje turi būti lengvasis kulkosvaidis ir reikiamas kiekis granatų"³.

Štai kas rašoma vienoje iš A. ir J. Širmelių baudžiamosios bylos pažymų, kurią 1948 m. pasirašė MVD Biržų apskrities skyriaus viršininkas Vaclovas Gontarskis: „Pranešu, kad nustatyti, ar į MVD apskrities skyriaus sandėlį pateko kratos metu iš suimtojo Jono Širmelio paimti ginklai ir šoviniai, negalime. 1944 m. ir 1945 m. pradžioje paimtų ginklų apskaita nebuvo tvarkoma, jais buvo papildoma liaudies gynėjų ginkluotė, o netinkami ginklai buvo atiduodami į Lietuvos SSR MVD trofėjinį sandėlį". Reikia manyti, kad tuo metu taip buvo daroma visoje Lietuvoje. Frontui per Lietuvą persiritus, ginklai daug kur mėtėsi, o per karo meto suirutę niekas jų neskaičiavo ir jokios jų apskaitos netvarkė.

Kaip rodo dokumentai, kuriuos 1941-1944 m. liepos mėn. buvo išleidęs SSRS naikintojų batalionų štabas, visą tą laiką visoje SSRS teritorijoje batalionų kovotojai būdavo aprūpinami surinktais ginklais, daugiausia trofėjiniais⁴.

J. Bartašiūnas 1944 m. lapkričio 4 d. pranešime A. Sniečkui apie naikintojų batalionų sudarymą, be kita ko, rašė, jog iš 1898 tuo metu buvusių stribų 65 proc. apginkluoti iš gyventojų atimtais ginklais⁵. 1944 m. gruodžio pabaigoje SSRS NKVD karinio tiekimo viršininkas gen. mjr. J. Gornostajevas LSSR stribams paskyrė 5 tūkst. šautuvų ir 3 tūkst. PPŠ tipo pistoletų-kulkosvaidžių. 22 apskritims (išskyrus tris Klaipėdos apskritis) buvo paskirta po 100-250 šautuvų ir po 50-150 automatų PPŠ. Šautuvui skirta po 100, automatui - po 300 šovinių⁶. Lietuvoje tuo metu buvo apie 6 tūkst. stribų, ir tiek ginklų buvo paskirta turint galvoje jų skaičiaus didėjimo perspektyvą. Be to, dalį ginklų, ypač automatų, tikriausiai pasiliko operatyvininkai. Gal dalis jų buvo paskirta milicininkams. Neaišku, kokio tipo buvo šautuvai, bet tikėtina, kad tai buvo rusų gamybos 1891/30 m. tipo šautuvas. Beje, kaip matyti iš vėlesnių dokumentų, pagal tą paskyrą šautuvų gauta 3950, o automatų - 2500.

1945 m. sausio 15 d. 205 valsčiuose buvo 19 stribų batalionų, juose 5991 žmogus. Jiems paskirta 2500 automatų, o iš trofėjinių ginklų - 42 kulkosvaidžiai, 47 automatai, 1289 šautuvai ir 227 granatos. Nurodyta iš 4-osios šaulių divizijos gauti 4050 šautuvų⁷.

Matyt, viena iš priežasčių, vertusių karo metu stribams skirti ginklus, buvo trofėjinių ginklų trūkumas. Po mūšių ar vokiečiams atsitraukus likusius ginklus mūsų žmonės ne atidavinėjo okupantams, o slėpė. NKVD Kėdainių apskrities skyriaus viršininko pavaduotojas 1944 m. gruodžio 12 d. rašė J. Bartašiūnui, jog apskrityje atsirado daug ginkluotų priešiškų būrių, o su jais kovoti neįmanoma, nes stribai neginkluoti. Jis prašė skirti 200 šautuvų, 25 automatus, 25 kulkosvaidžius ir 150 granatų⁸. Jam pritarė NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininkas; gruodžio 25 d. jis kreipėsi į SSRS liaudies komisaro pavaduotoją Sergejų Kruglovą (tuo metu šis, matyt, buvo Vilniuje) su prašymu jo apskrities stribams ir aktyvui skirti 250 šautuvų, 15 kulkosvaidžių, 75 automatus ir 300 granatų. Marijampolės apskrities operatyvinės grupės viršininkas ir skyriaus viršininkas tuo pat metu S. Kruglovo prašė skirti jiems 13 kulkosvaidžių, 40 automatų, 310 šautuvų ir 1500 granatų⁹. Panašius prašymus S. Kruglovui atsiuntė ir kitų NKVD apskričių skyrių viršininkai.

Stribų ne tik gausėjo, bet jie buvo ir sparčiai ginkluojami. Tačiau jų apginklavimo kokybė (ypač kulkosvaidžių skaičius) ir kiekybė daugiausia, matyt, priklausė nuo vietinių čekistų požiūrio į juos ir tų čekistų apsukrumo. Pažymėtina, kad Seinų miestas, o ne apskritis (tokia apskritis buvo ir nepriklausomybės metais, tačiau jos centru buvo Lazdijai; pirmaisiais okupacijos mėnesiais ir marionetinė valdžia administravo Seinų apskritį, tačiau jos centru vėl buvo Lazdijai) minimas tarp turinčių nedidelę stribų įgulą.

Kiek ir kokių ginklų turėjo apskričių stribai 1945 m. sausio 1 d., matyti lentelėje:

Eil. Nr.	Apskritis	Valsčių būrių	Stribų skaičius	Kulkos vaidžių	Automatų	Šautuvų	Granatų
1.	Alytaus	12	510	17	104	332	69
2.	Biržų	11	360	-	158	270	12
3.	Kauno	5	248	-	200	250	-
4.	Kėdainių	12	241	-	150	200	-
5.	Kretingos	8	253	4	50	74	-
6.	Marijampolės	13	310	-	100	236	-
7.	Mažeikių	7	-	-	50	-	-
8.	Panevėžio	16	758	11	168	485	56
9.	Raseinių	12	370	-	150	320	-
10.	Rokiškio	10	293	1	160	300	15
11.	Seinų (miestas)	-	20	-	75	-	-
12.	Šakių	7	-	-	50	-	100
13.	Šiaulių	16	336	1	126	254	-
14.	Švenčionių	5	160	-	150	280	-
15.	Tauragės	7	-	-	50	-	-
16.	Telšių	9	410	-	50	-	-
17.	Trakų	5	130	-	100	275	-
18.	Ukmergės	7	181	-	150	331	-
19.	Utenos	12	305	3	100	268	-
20.	Vilniaus	9	361	-	200	300	-
21.	Vilkaviškio	11	327	-	50	100	-
22.	Zarasų	9	253	9	156	338	75
Iš viso:		213	5826	46	2547	4713	227¹⁰

1945 m. stribų būriai turėjo 59 kulkosvaidžius, iš jų Biržų aps. - 14, Zarasų - 17, Vilniaus - 10, Rokiškio ir Raseinių - po 5, Trakų - 7, Utenos - 1. Kitose apskrityse stribai neturėjo nė vieno kulkosvaidžio¹¹. Ar iš tiesų taip buvo - galima suabejoti, nes ataskaitoje LKP(b) CK rašoma, kad sausio 1 d. kulkosvaidžius turėjo visai kitų apskričių stribai. Šiaip ar taip, kulkosvaidžių stribai gaudavo vis daugiau, ir 1945 m. balandžio 1 d. jie jų jau turėjo 203¹².

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, stribai buvo dar sparčiau apginkluojami. 1945 m. spalio 4 d. jie turėjo 10 075 ginklus, o kadangi buvo numatyta 11 tūkst. stribų etatų, tai jų dar trūko 1183 vnt. Mat kai kuriose apskrityse ginklų buvo per daug, o kitose trūko. 1945 m. lapkričio 1 d. stribai turėjo jau 389 kulkosvaidžius, 1772 automatus ir 7596 šautuvus. Iš jų NKVD ūkio skyrius buvo išdavęs 2500 automatų ir 3950 šautuvų. Daugiausia kulkosvaidžių turėjo Alytaus aps. stribai - 43, Rokiškio ir Raseinių -po 29, Ukmergės - 34, mažiausiai - Vilkaviškio ir Kretingos – po 5, Lazdijų ir Joniškio - nė vieno¹⁴.

1945 m. gruodžio 15 d. stribai kartu su aktyvistais buvo apginkluoti tokiais ginklais: šautuvų - 13 713, automatų - 3694, lengvųjų kulkosvaidžių - 435, sunkiųjų kulkosvaidžių - 1, pistoletų - 342. Be minėtų 1944 m. pabaigoje gautų ginklų, 1945 spalio 10 d. dar buvo gauta 2525 šautuvai ir 500 automatų, o tų metų gruodžio 12 d. - 3320 šautuvų ir 500 automatų. Be to, tuo metu dar turėta 3918 trofėjinių ir iš partizanų paimtų šautuvų bei 194 automatai. Kulkosvaidžių turėta maždaug per pusę rusiškų ir trofėjinių. Pastariesiems pradėjo trūkti šovinių. Kulkosvaidžių turėjo: Alytaus apskrities stribai - 47, Biržų - 26, Vilniaus - 11, Vilkaviškio - 7, Zarasų - 30, Kauno - 31, Kėdainių - 14, Panevėžio - 36, Rokiškio - 21, Raseinių - 35, Lazdijų - 0, Marijampolės - 212, Telšių - 8, Trakų - 15, Ukmergės - 34, Utenos - 13, Švenčionių - 21, Šiaulių - 6, Kretingos - 10, Mažeikių - 13, Tauragės - 13, Šakių - 14, Jonavos - 9, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių - nė vieno. Panevėžio stribai dar turėjo sunkųjį kulkosvaidį¹⁵. Jei šie labai efektyvūs ginklai būtų buvę paskirstyti po lygiai, kiekvieno valsčiaus stribų būrys būtų turėjęs maždaug po 1,5 kulkosvaidžio (1945 m. viduryje Lietuvoje buvo 268 valsčiai). Iš tikrųjų buvo taip, kad, tarkime, Alytaus apskrityje kiekvieno valsčiaus būrys turėjo po 3-5 kulkosvaidžius, o kitų apskričių valsčiuose neturėta nė vieno kulkosvaidžio, nors po vieną kiekviename būryje turėti LKP(b) CK biuras įpareigojo dar 1944 m. pabaigoje. Kadangi apskrityje turimų kulkosvaidžių kiekis nevisiškai atitiko toje apskrityje vykstančių kovų intensyvumą, tai, kaip minėta, galima manyti, kad jų kiekis priklausė nuo tos apskrities čekistų apsukrumo.

Beje, 1945 m. gruodžio 12 d. ginklų paskirstymo suvestinėje galima pastebėti, kad ginklai ir šoviniai jau skirstomi ne visiems maždaug po lygiai, bet atsižvelgiant į pasipriešinimo mastą toje apskrityje. Du šimtai ir daugiau šautuvų buvo skirta šioms apskritims: Alytaus (300 vnt.), Marijampolės (230 vnt.), Kauno (220 vnt.), Kretingos (200 vnt.), Panevėžio (200 vnt.), Ukmergės (200 vnt.) ir Vilkaviškio (225 vnt.). Be ginklų, tuo metu 26 apskritims (jau buvo įkurta Joniškio aps.) buvo paskirta 166 tūkst. šautuvo ir 50 tūkst. automato šovinių¹⁶.

BB skyrius stengėsi stribus apginkluoti kuo įvairesnės paskirties ginklais. To skyriaus 3-iojo poskyrio (vadovavusio stribams) viršininko pavaduotojas vyr. ltn. I. Grigoričevas 1946 m. Vasario 4 d. rašė NKVD ūkio skyriui, kad stribų apginklavimui reikia 6000 granatų ir pusės mln. šovinių¹⁷. Granatos buvo efektyvus tiek puolimo, tiek gynimosi ginklas, tačiau stribams jų visą laiką trūko. Jiems trūko ir šovinių. Priežastis ne visai aiški. Gal buvo taupomos lėšos, gal bijota, kad daug šovinių turintys stribai dalį jų parduos ar perduos partizanams. Gal buvo ir kitų priežasčių.

1946 m. sausio 1 d. stribai kartu su aktyvistais turėjo tiek ginklų: 10 202 šautuvus, 2467 automatus, 5 sunkiuosius kulkosvaidžius (4 - Zarasų, 1 - Panevėžio stribai), 527 lengvuosius kulkosvaidžius ir 410 pistoletų¹⁸.

1945 m. pabaigoje, rašydamas pranešimą savo viršininkams -divizijos vadui P. Vetrovui ir Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininkui plk. I. Rudykai - apie stribų padėtį Vilniaus sektoriuje, 261-ojo šaulių pulko vadas plk. A. Zakurdajevas pateikė duomenis ir apie jų apginklavimą. Lentelėse nurodoma, kaip buvo apginkluoti Trakų ir Alytaus apskričių stribai.

Trakų apskritis:

Eil. Nr.	Valsčius	Stribų sk.	Šau- tuvų	Auto- matų	Kulkos- vaidžių
1.	Aukštadvario	33	34	4	1
2.	Eišiškių	21	20	5	2
3.	Kaišiadorių	21	30	3	1
4.	Onuškio	43	32	5	3
5.	Rūdiškių	19	17	2	2
6.	Semeliškių	52	45	5	2
7.	Trakų	19	13	5	1
8.	Valkininkų	17	16	5	-
9.	Vievio	33	30	3	1
10.	Žaslių	34	45	6	4
11.	Žiežmarių	38	30	8	1
	Būrys, saugantis Grigiškių popieriaus kombinatą	15	16	5	-
Iš viso:		345	332	65	22

Pulkininkas rašė, kad 266 Vilniaus apskrities stribai ginklų turi pakankamai, tačiau labai įvairių markių ir jie keičiami į rusiškus¹⁹. Kadangi kulkosvaidį paprastai aptarnaudavo dviese, tai Trakų apskrities stribai turėjo daugiau negu reikia per 70 ginklų, Alytaus apskrities - net 100 daugiau. Turint galvoje, kad nemaža dalis ginklų buvo prastos kokybės, matyt, jų nebuvo per daug, o gal net trūko.

Alytaus apskritis:

Eil. Nr.	Valsčius	Stribų sk.	Šau- tuvų	Auto- matų	Kulko- svaidžių
1.	Alytaus	22	10	12	6
2.	Alovės	20	15	6	2
3.	Birštono	35	23	6	6
4.	Butrimonių	53	41	8	4
5.	Daugų	19	17	7	2
6.	Druskininkų	16	14	1	1
7.	Jiezno	53	50	8	4
8.	Marcinkonių	10	8	2	1
9.	Merkinės	32	24	6	3
10.	Miroslavo	17	15	7	3
11.	Rudnios	30	27	3	3
12.	Seirijų	30	25	8	3
13.	Simno	22	15	9	4
14.	Stakliškių	30	21	6	3
15.	Varėnos	20	16	7	1
Iš viso:		409	321	96	46

Kad stribams trūksta ginklų, LKP(b) CK Karinio skyriaus vedėjo pavaduotojas V. Rožanovas 1946 m. liepos 26 d. rašė J. Bar-tašiūnui. Gargždų valsčiuje tuo metu buvo 24 stribai. Jie turėjo 3 kulkosvaidžius, iš kurių 2 buvo sugedę, 7 automatus be šovinių ir 17 šautuvų. Tie ginklai daugiausia buvo trofėjiniai, stribai neturėjo nė vienos granatos. V. Rožanovas teigė, jog panaši padėtis ir kituose Klaipėdos apskrities valsčiuose²⁰.

Prasti stribų ginklai buvo kurį laiką ir vėliau. Antai partijos Kretingos apskrities komitetas LKP(b) CK rašė, kad 1947 m. jų stribai (tuo metu jų buvo per 160) daugiausia ginkluoti trofėjiniais ginklais, kurie paimti iš partizanų. Turėta tiek ginklų: 1) 14 kulkosvaidžių, iš kurių 3 sugedę, o kitus reikia remontuoti ir keisti jų vamzdžius; 2) 193 vnt. 1891/30 m. markės šautuvų, iš kurių 30 proc. reikia keisti, kitus - remontuoti; 3) 42 vnt. PPŠ automatų, iš kurių 15 sugedę, kiti - remontuotini; 4) 45 užsienietiški šautuvai, kuriuos visus reikia pakeisti, nes jiems trūksta šovinių; 5) turimos tik 46 granatos bei 10 komplektų grūstuvų. Buvo rašoma, kad stribų ginkluotę reikėtų papildyti 5 kulkosvaidžiais, 20 automatų, 400 granatų, 15 tūkst. 7,62 mm šautuvo šovinių ir 12 tūkst. 7,62 mm automato šovinių²¹.

Apie stribų ginklų nepatikimumą VKP(b) CK sekretoriui A. Ždanovui savo laiškuose rašė ir A. Sniečkus. 1947 m. birželio 26 d. laiške, išdėstęs LKP(b) CK pageidavimus, prašymą leisti daugiau žmonių ištremti iš okupantams labiausiai besipriešinančių apskričių, stribų statusą sulyginti su sovietinės armijos karių statusu ir kt., ketvirtame paragrafe A. Sniečkus rašė: „Turint omenyje tai, kad liaudies gynėjai ir aktyvas daugiausia apginkluoti trofėjiniais, dažnai netinkamais ginklais, pasiūlyti SSRS valstybės saugumo ministerijai pakeisti trofėjinius ginklus geros kokybės savais ginklais"²².

Tuo pat metu Vilkaviškio apskrities stribai (jų buvo apie 140) buvo ginkluoti 21 kulkosvaidžiu, 36 automatais, 118 šautuvų, 9 pistoletais ir 97 granatomis. Jie turėjo 11 540 šovinių²³.

Visoje Lietuvoje 1946 m. rugpjūčio 1 d. stribai buvo suburti į 306 būrius, juose buvo 7156 stribai, kurie kartu su paramos grupių nariais turėjo 578 kulkosvaidžius, 2539 automatus, 9981 šautuvą, 949 pistoletus ir revolverius, 1667 granatas. 1946 m. lapkričio 1 d. 6977 stribai turėjo 598 kulkosvaidžius, 1705 automatus, 5673 šautuvus, 494 pistoletus ir 2106 granatas²⁴.

Pažiūrėkime detaliau, kokių markių ir kokių metų ginklais buvo apginkluoti stribai, kai juos 1947 m. sausio 1 d. iš MVD perėmė MGB. Šiaulių apskrityje buvo perimta 336 stribai, 16 būrių, 23 kulkosvaidžiai, 155 šautuvai, 43 šautuvai SVT, 9 pistoletai, 96 automatai, 147 granatos. Kokiais ir kokių metų gamybos ginklais buvo apginkluoti atskirų valsčių stribai, rodo toliau pateikiami duomenys (gamybos metai rašomi sutrumpintai; užrašymas „42-trys" reiškia, kad buvo trys 1942 m. gamybos ginklai, ir t. t.):

1. Vaiguvos valsčiaus stribai: SVT šautuvų - 7, šautuvų - 11, automatų - 3, vokiškas kulkosvaidis - 1.

2. Kuršėnų stribai: SVT - 2 (41, 44), PPŠ - 4 (42, 43-trys), kulkosvaidžių - 2 (24, 43), karabinų - 5 (41, 42, 43, 44-trys), šautuvų - 4 (41, neaišku, kurių metų - trys).

3. Užvenčio stribai: SVT - 2 (41-du), PPŠ - du (40, 43), karabinų - 2 (41, 44), šautuvų - 14 (23, 29, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 43-trys).

4. Šiaulėnų stribai: PPŠ - 3 (42, 43, 44), PPS - 1 (43), PPD -1 (40), kulkosvaidžių - 2 (37, 43), šautuvų - 8 (31-du, 34, 36, 41, 42-du, 44).

5. Meškuičių stribai: SVT - 2 (41-du), PPŠ - 4 (42-du, 43, 44), karabinų - 2 (43, 44), kulkosvaidžių - 1 (28), šautuvų - 3 (35, 42, 43).

6. Pakruojo stribai: SVT - 3 (37, 41-du), PPŠ - 7 (42-du, 43-du, 44-trys), kulkosvaidžių - 2 (39, 40), šautuvų - 20 (33, 34-du, 36, 38-keturi, 39-du, 40, 41-trys, 42-trys, 44-du).

7. Lygumų stribai: SVT - 4 (40, 41-du, 42), PPŠ - 8 (41, 42, 43, 44-penki), AVT - 5 (43-du), PPS - 1 (41), PPD - 3 (41, 43-du), karabinų - 2 (44-du), naganų - 2 (1906, 1910).

8. Gruzdžių stribai: PPS - 3 (43-du, 44), kulkosvaidžių - 2 (40-du), šautuvų - 11 (20, 39, 40, 41-trys, 42, 43-trys, 44), karabinų - 1 (44).

9. Kruopių stribai: PPŠ - 7 (neaišku-trys, 42, 43-du, 44), SVT - 1 (44), kulkosvaidžių - 1 (32), šautuvų - 3 (42, 43, 44), karabinų - 2 (42, 43).

10. Papilės stribai: PPS - 1 (43), PPŠ - 3 (neaiškus, 43, 44), šautuvų - 9 (neaiškūs-du, 29, 36, 40, 41, 43, 44-du), SVT - 2 (40, 41), karabinų - 2 (44-du).

11. Padubysio stribai: PPŠ - 3 (neaiškus, 42, 44), karabinų - 2 (43, 44), SVT - 1 (39), šautuvų - 1 (neaiškus).

12. Radviliškio stribai: PPŠ - 6 (41, 42, 43-trys, 44), PPS - 1 (43), SVT - 4 (41-trys, 42), karabinų - 5 (neaiškus, 43, 44-trys), šautuvų - 3 (38-du, 44).

13. Stačiūnų stribai: šautuvų - 7 (38-du, 40, 41, 42, 43, 44), SVT - 1 (41), karabinų - 1 (44), revolverių - 2 (41-du), PPD - 1 (neaiškus).

14. Tryškių stribai: PPŠ - 8 (neaiškus, 43, 44-šeši), PPS - 3 (44-trys), šautuvų - 11 (32, 33-trys, 36-du, 42-keturi, 43), SVT - 3 (neaiškus, 41-du), karabinų - 1 (44), kulkosvaidžių - 1 (neaiškus).

15. Šiaulių stribai: PPŠ - 9 (41, 43-keturi, 44-keturi), karabinų - 6 (43-trys, 44-du, 45), SVT - 4 (42, 43-du, 44), šautuvų - 2 (42, 44), kulkosvaidžių - 1 (39).

16. Šaukėnų stribai: PPŠ - 11 (42, 43-trys, 44-septyni), SVT - 2 (44-du), šautuvų - 9 (32, 34-du, 35, 39, 40, 42-du, 43-du, 44-du), karabinų - 3 (40, 43, 44)²⁵.

Taigi stribai ne itin buvo lepinami naujais ginklais. Naujausias ginklas, kurį turėjo Šiaulių apskrities stribai - 1945 m. karabinas. Naujesnių markių ginklai - automatai PPŠ, PPS, PPD bei šautuvai SVT, pradėti gaminti Antrajam pasauliniam karui prasidėjus, o seniausias šautuvas - 1923 m. gamybos, kulkosvaidis - 1928 m., vienas naganas - net 1906 m. gamybos. Aišku, svarbu ne tik kada ginklas gamintas, bet ir kiek jis naudotas bei kaip prižiūrėtas. Dauguma tikrintojų pabrėždavo, kad stribai savo ginklus prižiūri prastai, kai kurie būdavo net surūdiję.

Taigi didžiausia problema buvo ne tiek ginklų trūkumas, kiek jų kokybė. 1946 m. vasario 12 d. P. Kapralovas rašė, kad patikrinus Marijampolės apskrities Balbieriškio stribų ginklus nustatyta, jog pusė jų yra netinkami, o Sasnavos valsčiuje tokių ginklų net 80 proc. Jo nurodymu visuose stribų būriuose turėjo būti patikrinti ginklai, netinkami pakeisti. P. Kapralovas liepė atrinkti netinkamus trofėjinius šovinius ir juos atiduoti į sandėlį, o stribus aprūpinti ginklų tepalu²⁶.

2N valdybos viršininko pavaduotojas plk. J. Sinycinas 1947 m. sausio 9 d. rašė, kad stribams apginkluoti trūksta 140 kulkosvaidžių, 1140 automatų, 300 šautuvų, 710 pistoletų ir 500 raketinių²⁷.

Kiekvienoje šalyje, kurioje ginklu buvo kovojama prieš sovietų okupaciją, naikintojų batalionų kovotojai, matyt, buvo apginkluoti įvairiai; jų apginklavimas daug priklausė nuo vietinės partinės ir čekistinės vadovybės išmonės bei turimų išteklių. Paskutinę 1947 m. dieną - gruodžio 30-ąją - SSRS MGB įsakymu Nr. 00745 visiems okupuotų šalių naikintojų batalionų kovotojams buvo nustatytas vienodas apginklavimas. Batalionų vadai, jų pavaduotojai, štabų viršininkai, būrių vadai turėjo būti apginkluoti pistoletu TT, automatu, žiūronais ir kompasu. Būrių vadų pavaduotojai, skyrių vadai turėjo būti ginkluoti automatu ir kompasu, o eiliniai kovotojai - šautuvu arba karabinu. 30-10 kovotojų būrys turėjo būti ginkluotas dviem kulkosvaidžiais, 15-20 žmonių būrys - vienu kulkosvaidžiu²⁸. Lietuvoje nebuvo batalionų vadų, jų pavaduotojų ir būrių vadų pareigų, tačiau kitas pareigas einantys stribai, reik manyti, buvo apginkluoti taip, kaip nurodyta įsakyme.

Apskritai stribų išlaikymas, nors ir kuklus, ne tiek jau mažai sovietams kainavo. 1949 m. sąmatoje visų Lietuvos stribų išlaikymui buvo skirta per 83 mln. rublių, iš jų naujiems ginklams įsigyti – per 3 mln. rublių. 1948 m. balandžio mėn. ginklai Sovietų Sąjungoje (aišku, parduodant tik atitinkamoms valdžios žinyboms) kainavo tiek: Kulkosvaidis DP - 1500 rb Šautuvas SV-40 - 430 rb Šautuvas AVT - 900 rb Rusiškas karabinas - 160 rb Automatas PPS - 358 rb Automatas PPD - 600 rb Šautuvas 1891 m. - 160 rb Naganas - 230 rb Pistoletas TT - 226 rb Raketinė - 81 rb²⁹.

Taigi 1950 m. viduryje apie 5900 stribų turėjo 9746 įvairius ginklus, iš kurių jau tik 360, arba 3,7 proc., buvo užsienietiški. Okupantai ir toliau gerino stribų ginkluotę. 1951 m. stribai gavo 150 naujų kulkosvaidžių ir 2900 automatinių šautuvų³¹. Tų metų gruodžio mėn. Kauno srities stribams pasenę ginklai buvo pakeisti į 700 vnt. AVT šautuvų³². Kitose trijose srityse taip pat buvo keičiami ginklai. Kad daug stribų ginklų reikėjo keisti, rodo tokie duomenys. 1951 m. birželio mėn. stribai turėjo 458 5-os kategorijos (netinkamų naudoti) ir 609 3-ios kategorijos (sąlygiškai tinkamų) ginklų. Bet tokių - 5 ir 3 kategorijų - ginklų, matyt, buvo dar daugiau, nes 1951 m. rugsėjo mėn. MGB sričių valdybos pranešė, kad stribai turi 3 ir 5 kategorijų 107 kulkosvaidžius, 809 automatus, 2952 šautuvus ir 358 pistoletus. Į Maskvą LSSR MGB ministras P. Kapralovas rašė, kad stribai turi netinkamų naudoti 2 tūkst. šautuvų, 850 automatų ir 150 kulkosvaidžių³³.

Su prastais ginklais stribams pasitaikydavo įvairių nutikimų, kurie gelbėdavo partizanams gyvybes. Kai kurie iš jų užfiksuoti čekistų dokumentuose (apie tai plačiau žr. poskyryje „Čekistų dokumentai apie stribų kovas"). Vienas nutikimas buvo toks. 1951 m. rugsėjo 18 d. 12 Prienų rajono stribų ieškojo partizanų Šaltiniškių ir Antaniškių kaimuose. Krūmuose jie pamatė du partizanus. 5 priekyje einantys stribai mėgino šaudyti, bet nė vienas neiššovė. Stribų Vasiliausko, Isajevo, Nedzinsko, J. Blažuko ir Andriulevičiaus tai ginklai nešovė, tai šoviniai nedegė³⁴.

Lentelėse nurodoma, kiek ir kokių ginklų turėjo atskirų rajonų stribai 1952 m. gruodžio mėn.

Vilniaus sritis:

Eil. Nr.	Rajonas	Stribų skaičius	Kulko- svaidžių	Auto- matų	Šau- tuvų	Granatų
1.	Anykščių	85	5	29	48	103
2.	Daugų	43	-	20	24	-
3.	Druskininkų	50	3	16	31	18
4.	Dūkšto	19	2	12	6	18
5.	Dusetų	68	6	21	31	91
6.	Eišiškių	20	1	12	4	11
7.	Ignalinos	39	2	13	22	44
8.	Kavarsko	64	6	10	45	62
9.	Molėtų	52	3	20	26	79
10.	Nemenčinės	8	1	4	3	-
11.	N. Vilnios	10	-	2	-	-
12.	Pabradės	10	1	9	-	15
13.	Smėlių	61	5	25	40	36
14.	Šalčininkų	12	-	10	2	_
15.	Širvintų	57	5	16	28	24
16.	Švenčionių	34	2	12	21	15
17.	Švenčionėlių	23	1	8	10	1
18.	Trakų	12	1	3	6	-
19.	Ukmergės	58	6	24	30	-
20.	Utenos	65	5	20	38	65
21.	Varėnos	26	2	7	15	10
22.	Vievio	34	3	12	19	26
23.	Vilniaus	7	-	3	2	-
24.	Zarasų	34	5	13	16	80
Iš viso:		891	65	321	469	698

1952 m. pabaigoje stribai jau buvo aprūpinti neblogais, daugiausia automatiniais ginklais. Tačiau šovinių pratyboms jiems ir toliau trūko. LSSR MGB vadovai nuolat rašydavo į Maskvą, teigdami,

Kauno sritis:

Eil. Nr.	Rajonas	Stribų skaičius	Kulko- svaidžių	Auto- matų	Šau- tuvų	Granatų
1.	Alytaus	35	4	12	18	38
2.	Ariogalos	79	5	26	42	63
3.	Jiezno	89	9	36	55	77
4.	Jonavos	26	2	10	12	34
5.	Jurbarko	60	4	24	30	102
6.	Kaišiadorių	33	2	10	25	30
7.	Kalvarijos	40	2	6	27	32
8.	Kazlų Rūdos	52	6	26	21	40
9.	Kėdainių	79	6	31	50	62
10.	Kybartų	35	2	7	21	42
11.	Lazdijų	46	3	14	29	53
12.	Marijampolės	57	5	21	24	28
13.	Naumiesčio	39	3	10	25	24
14.	Panemunės	48	2	19	23	50
15.	Prienų	52	6	17	30	1-10
16.	Raseinių	60	4	30	22	41
17.	Simno	43	3	16	24	40
18.	Šakių	88	6	45	42	61
19.	Veisiejų	55	7	12	58	29
20.	Vilijampolės	57	3	16	27	46
21.	Vilkaviškio	38	2	9	23	22
22.	Vilkijos	70	3	17	48	93
23.	Žiežmarių	41	2	9	30	81
Iš viso:		1222	91	423	706	1198

Kauno srities stribų būriai dar buvo ginkluoti 130 raketinių (nuo 2 iki 9 viename rajone).

kad stribai gauna tik menką dalį to šovinių kiekio, kurį gauna vidaus kariuomenės kariai. Bet padėtis, matyt, ir toliau negerėjo. Antai 1954 m. sausio 30 d. Rokiškio rajono skyriaus atstovai klausė, ką daryti, jeigu jų stribai pratybose dvejus metus nešaudė, nes tam neturi šovinių. Jiems buvo atsakyta, jog reikia prašyti ūkio skyrių, be to, pratyboms pakankamai duodama mažo kalibro šovinių³⁵.

Šiaulių sritis:

Eil. Nr.	Rajonas	Stribų skaičius	Kulko- svaidžių	Auto- matų	Šau- tuvų	Granatų
1.	Akmenės	45	3	16	24	33
2.	Biržų	54	2	33	18	64
3.	Dotnuvos	67	5	22	37	61
4.	Joniškėlio	40	3	11	18	46
5.	Joniškio	35	4	20	12	42
6.	Kelmės	39	2	7	26	35
7.	Kupiškio	49	7	17	38	47
8.	Kuršėnų	51	5	10	38	45
9.	Linkuvos	40	1	28	11	75
10.	Obelių	48	4	20	23	81
11.	Pakruojo	43	5	11	34	96
12.	Pandėlio	52	3	23	29	44
13.	Panevėžio	61	6	33	29	61
14.	Pasvalio	72	4	23	45	38
15.	Radviliškio	40	2	15	20	30
16.	Ramygalos	82	10	28	43	152
17.	Rokiškio	55	2	41	15	21
18.	Šeduvos	54	4	14	32	58
19.	Šiaulių	62	4	24	50	56
20.	Tytuvėnų	45	3	8	31	37
21.	Troškūnų	55	3	14	38	-
22.	Užvenčio	52	4	9	41	88
23.	Vabalninko Žagarės	59	3	15	29	48
24.	Vabalninko Žagarės	37	2	18	15	56
Iš viso:		1237	91	460	696	1314

Šiaulių srities stribų būriai dar turėjo 132 raketines (po 2-8 rajone).

Matyt, baimė, kad dalis šovinių gali tekti partizanams, buvo tokia stipri, jog būdavo prasilenkiama su elementariais pratybų reikalavimais.

Čekistų vadams kildavo problemų, kaip reglamentuoti ginklų turėjimą ir nešiojimą, nes prisigėrę stribai pradėdavo be tikslo šaudyti, ginklus nešdavosi į šokius, kur kilus incidentui jų griebdavosi, ir t. t. Nors ir buvo reglamentuota, kokias pareigas ei-

Klaipėdos sritis:

Eil. Nr.	Rajonas	Stribų skaičius	Kulko- svaidžių	Auto- matų	Šau- tuvų	Granatų
1.	Klaipėdos	47	2	25	23	24
2.	Kretingos	82	6	30	53	78
3.	Mažeikių	45	2	27	17	30
4.	Pagėgių	83	5	36	48	117
5.	Plungės	69	5	28	64	70
6.	Priekulės	80	5	28	70	56
7.	Rietavo	73	5	26	45	53
8.	Salantų	58	4	11	48	50
9.	Sedos	62	4	17	43	67
10.	Skaudvilės	75	5	31	39	50
11.	Skuodo	65	4	18	41	48
12.	Šilalės	101	8	25	77	106
13.	Šilutės	80	6	27	44	-
14.	Tauragės	88	6	24	39	30
15.	Telšių	64	4	29	31	85
16.	Varnių	87	4	17	71	131
Iš viso:		1159	75	399	753	995

Klaipėdos srities stribai dar turėjo 110 raketinių (po 3-10 kiekviename rajone)³⁶.

nantys stribai gali turėti ginklų ir kokių, pamažu tai buvo primiršta ir stribai be vadinamųjų ilgųjų ginklų - šautuvų ir automatų - apsiginklavo dar įvairių tipų pistoletais, kuriuos būdavo patogu nešiotis ne tarnybos metu. Tad įvairios priežastys privertė MGB Vilniaus srities valdybos viršininką pplk. M. Jakovlevą 1952 m. liepos 5 d. pasirašyti direktyvą, kurioje, be visa ko, nurodoma eiliniams stribams nešiotis tik ilguosius ginklus, o pistoletus TT arba naganus - tik stribų štabo viršininko pavaduotojams, būrių vadams ir pirmiesiems kulkosvaidininkams. Tačiau ir jiems tie ginklai turėjo būti išduodami tik vykdant pareigas. Išimtys galėjo būti daromos rajono skyriaus viršininko sprendimu tik ten, kur dar yra likę partizanų, ir jei tai tikslinga operatyviniais sumetimais. Direktyvoje nurodoma, kad visi ginklai turi būti saugomi specialiose patalpose ir išduodami tik einant vykdyti užduočių (beje, anksčiau, atkaklių kovų metais, stribams ginklus leisdavo pasiimti į namus saugumo sumetimais, nes nebūdavo aišku, ar neteks bet kuriuo momentu nuo partizanų gintis). Ginklai turėjo būti išduodami tik operatyviniam darbuotojui nurodžius, o stribai turėdavo pasirašyti tiek ginklus pasiimdami, tiek juos atiduodami³⁷.

Peržvelgus stribų apginklavimą per visą jų veiklos dešimtmetį galima teigti, kad geresniais ir naujesniais ginklais stribai buvo apginkluojami tik maždaug nuo 1950 m. Iki tol mūsų partizanai buvo geriau už stribus apsiginklavę, nors nuolat trūko šovinių. Kovų pradžioje maždaug kas 6 partizanas buvo ginkluotas kulkosvaidžiu, o tik kas 15-25 stribas turėjo tokį ginklą. Kovoms baigiantis, stribus geriau apmokius karybos, išnykus baimei, kad ginklai pateks į partizanų rankas, ir tolydžio didėjant stribų ištikimybei okupantams, stribus pradėta geriau ginkluoti.

¹ LYA, f. 1, ap. 3, b. 99, 1. 1.
² LYA, f. 1, ap. 3, b. 99, 1. 5.
³ Lietuvos partizanų kovos..., p. 332.
⁴ LYA, f. 1, ap. 3, b. 97, 1. 2-4.
⁵ LVOA, f. 1771, ap. 7, b. 107, 1. 47.
⁶ LYA, f. 1, ap. 3, b. 247, 1. 48.
⁷ Ibid., b. 47, 1. 3.
⁸ Ibid., b. 247, I. 50
⁹ Ibid., I. 51-52.
¹⁰ LVOA, f. 1771, ap. 9, b. 264, 1. 1-3.
¹¹ Ibid., I. 66.
¹² LYA, f. 1, ap. 3, b. 47, I. 39.
¹³ Ibid., b. 247, I. 65.
¹⁴ Ibid., b. 247, 1. 179.
¹⁵ LYA, f. 1, ap. 3, b. 247, I. 195.
¹⁶ Ibid., 1. 200.
¹⁷ Ibid., 1. 235.
¹⁸ Ibid., 1. 237.
¹⁹ Ibid., ap. 18, b. 98, I. 9-10.
²⁰ LVOA, f. 1771, ap. 9, b. 265, I. 33.
²¹ Ibid., ap. 10, b. 344, 1. 19.
²² Ibid., b. 242, I. 5.
²³ Ibid., 1. 59.
²⁴ LYA, f. 1, ap. 3, b. 112, I. 142, 211.
²⁵ LYA, f. 15, b. 506/3, Nr. 4076, 1. 29-47.
²⁶ Ibid., ap. 3, b. 99, I. 137-138.
²⁷ Ibid., b. 66/3, i. 16.
²⁸ LYA, f. 15, ap. 3, b. 66/3, 1. 31.
²⁹ Ibid., I. 91-92, 45.
³⁰ Ibid., b. 375, I. 2.
³¹ Ibid., b. 402, I. 15.
³² Ibid., ap. 16, b. 380, I. 40.
³³ Ibid., ap. 3, b. 306, 1. 49, 97, 118.
³⁴ Ibid., b. 403, I. 57.
³⁶ LYA, f. 15, ap. 3, b. 432, I. 3-7, 10, 15, 18.
³⁷ LYA. f. 1. ap. 16, b. 24, 1. 111.
³⁵ LYA, f, 15, ap. 3, b. 465. I. 87.

Stribų materialinis aprūpinimas per jų gyvavimo dešimtmetį (1944-1954) buvo įvairus. Jis kito, gerėjo atsikuriant Sovietų Sąjungos ūkiui, kuris Antrojo pasaulinio karo metais buvo labai sugriautas. Tačiau stribai iki savo gyvavimo pabaigos nebuvo itin gerai aprūpinami, nes vadinamasis socialistinis ūkis nebuvo našus ir nepajėgė net ištikimiausiems rėmėjams pažerti gėrybių. Tiesa, privilegijuoti partiniai čekistiniai sluoksniai net ir karo metu gyveno gerai, bet stribai buvo pačioje sovietinės represinės hierarchijos apačioje ir jiems tekdavo tik trupinėliai nuo valdančiųjų stalo. Iš dalies tai lėmė ir ta aplinkybė, kad stribai buvo dvigubai priklausomi - jiems vadovavo ir partiniai organai (rūpinosi bendra materialine padėtimi, atlyginimais, priedais, stribų švietimu ir auklėjimu), ir čekistai (vadovavo operatyvinei kovinei stribų veiklai, šiek tiek rūpinosi jų buitimi). Todėl stribus ir vieni, ir kiti retkarčiais primiršdavo. Nebūdami pakankamai materialiai aprūpinti, stribai, kuriuos daugiausia sudarė deklasuoti elementai, apskritai prastai gyvenę kaimų ir miestelių atstumtieji, nuolat šį tą prisidurdavo, ypač maisto, pasigrobdami iš mūsų žmonių. Iš pradžių jie net buvo priversti taip elgtis, nes tarnybą neva ėjo laisvu nuo darbo laiku ir iki 1945 m. rugsėjo mėn. negavo jokio atlyginimo. Smarkėjant kovoms, nuo 1945 m. balandžio mėn. pradėjus suvarinėti į kareivines, negalintys dirbti savo ūkiuose (dalis jų išvis neturėjo net menkų ūkelių, duoną užsidirbdavo dirbdami samdiniais) stribai neteko ir tų menkų pragyvenimo šaltinių, tad jiems beliko naudotis stipriojo, nešiojančio ginklą teise ir pasisavinti kitų turtą. Stribus vogti skatino ir komunistų požiūris į privatų turtą, turto perskirstymo teorijos. Grobdami drabužius, maistą ir pan., stribai net buvo sukūrę tam tikrą teoriją, kuria teisino savo veiksmus. Atseit jei mes šių pirštinių, kailinių, dešrų ir kt. nepaimsim, visa tai bus atiduota „banditams". Stribams, matyt, palengvindavo sąžinės graužatį ir tai, kad, jų manymu, valstiečių apvaginėjimas buvo tarsi nedidelė kompensacija už riziką būti nukautam.

Iki pat stribų būrių gyvavimo pabaigos, eidami į vadinamąsias operatyvines užduotis, stribai su savimi, kaip ir čekistai operatyvininkai, nesiimdavo maisto, o juos maitinti priversdavo valstiečius (savo maistu operacijų metu maitindavosi tik vidaus kariuomenės kariai). Beje, dažnai iš baimės valstiečiai ir neverčiami puldavo stribus vaišinti, neretai ant stalo pastatydavo ne vieną puslitrį degtinės. Kol žmonės nebuvo suvaryti į kolūkius, kad ir buožintas, tremiamas, pyliavomis ir mokesčiais apkrautas mūsų kaimas turėjo maisto.

Stribų aprūpinimas (ar apsirūpinimas) maistu buvo vienas didesnių okupacinės ir marionetinės valdžios rūpesčių. Ne mažiau svarbu buvo ir stribus aprengti, apauti. Artėjant žiemai ši problema tapdavo ypač aktuali.

Išlaikyti 10 tūkst. žmonių armiją Lietuvos marionetinei vyriausybei buvo per didelis krūvis. Tuo tarpu Maskva, kamuojama karo ir pokario nepriteklių, neskubėjo gelbėti savo marionečių. Matyt, tik įsitikinus, kad okupantai ir kolaborantai gali būti užspeisti apskričių centruose, o visoje kitoje teritorijos dalyje viešpatautų partizanai, Maskva 1945 m. rugpjūčio 22 d. skyrė išlaikymą 11 tūkst. stribų - paskyrė jiems tokius atlyginimus, kokius gaudavo kaimų milicininkai. Nuo to laiko iki pat stribų būrių gyvavimo pabaigos 1954 m. jie buvo išlaikomi iš vadinamojo sąjunginio biudžeto.

Taip ilgai, daugiau kaip metus lėšų stribų išlaikymui buvo ieškoma ir todėl, kad, pirma, iki 1945 m. gegužės 9 d. vyko Antrasis pasaulinis karas, surydavęs pagrindinius Sovietų Sąjungos išteklius, antra, iš pradžių nevisiškai aiškus buvo pasipriešinimo okupantams mastas, trečia, panašūs būriai kitur (Rusijoje, Ukrainoje ir kt.) iki tol negavo atlyginimų, buvo laikomi vietinėmis ginkluotomis formuotėmis, kurių nariai su ginklu veikia tik laisvu nuo darbo metu. Todėl 1944 m. liepos 24 d. priėmus LKP(b) CK nutarimą dėl stribų batalionų sudarymo apskrityse ir dėl trijų profesionalių batalionų (po 150 žmonių kiekviename) įkūrimo, SSRS naikintojų batalionų štabo viršininko pavaduotojas plk. A. Leontjevas LSSR NKVD naikintojų batalionų štabo viršininkui pplk. I. Eismontui jau rugpjūčio 8 d. atsiuntė raštą, kuriame klausė, iš kokių lėšų tie kovotojai bus maitinami ir rengiami. Jis nurodė šį klausimą derinti su SSRS NKVD liaudies komisaru L. Berija ir jo pavaduotoju I. Serovu¹.

Taigi atlyginimai stribams nebuvo paskirti daugiau kaip metus. Stribų materialinio aprūpinimo reikalai visiškai komplikavosi, kai J. Bartašiūno įsakymu 1945 m. balandžio mėn. šešių apskričių (Biržų, Kauno, Panevėžio, Švenčionių, Ukmergės ir Utenos) stribai (jų buvo 3020) 82 valsčiuose buvo suvaryti į kareivines (dėl itin suaktyvėjusios partizanų veiklos). Šiam sprendimui pritarė A. Sniečkus². Stribų maitinimui buvo numatyta gauti produktų iš LSSR prekybos liaudies komisariato. 1945 m. gegužės mėn. stribams buvo paskirti maisto fondai: 18 tonų mėsos, 4,5 t taukų, 1,25 t cukraus, 15 t kruopų, 75 t grūdų. Mėsa buvo pakeista konservais, bet jų vietoj 18 t gauta tik 6,3 t³. Tai tebuvo lašas jūroje; reikėjo ieškoti geresnio aprūpinimo.

Negalima sakyti, kad ištisus metus stribais niekas nesirūpino. Šis tas buvo daroma, bet daugiausia tuo laikotarpiu stribai išlaikė patys save, šiek tiek maisto gaudami iš namų, o dar daugiau patys nusavindami iš valstiečių. Beje, stribai vogė ne tik maistą ar drabužius. Neretai, pamatę artėjančius stribus, žmonės puldavo slėpti viską, ką tik turėjo vertingesnio. Stribai naršė ne tik po kluonus ir palėpes, kur galėjo būti partizanų, bet dar uoliau po stalčius, dėžutes. Ten rasti ir pavogti daiktai - žiedai, laikrodžiai ir pan. - dažniausiai būdavo prageriami, kartais atsidurdavo ir ant stribų žmonų rankų. Sovietų valdžia stribų plėšikavimą ir vagiliavimą iki tam tikros ribos toleravo, nors tai labai kenkė naujosios valdžios įvaizdžiui. Pokario metais ta valdžia buvo vadinama ubagų ir vagių valdžia. Vis dėlto ji stengėsi bent kiek palengvinti stribų padėtį.

Kaip žinome, 1944 m. liepos 24 d. LKP(b) CK nutarime dėl naikintojų batalionų sudarymo Lietuvos teritorijoje apie stribų aprūpinimą rašoma, kad jie esant reikalui, naikintojų bataliono vadui pareikalavus, „[...] tučtuojau atleidžiami iš darbo ir gauna atlyginimą už dalyvavimą operacijoje kaip už darbą įmonėje (įstaigoje) pagal vidutinį paros uždarbį"⁴. Antrame pagal svarbą nutarime, kurį, be A. Sniečkaus, 1944 m. gruodžio 3 d. pasirašė ir LKT pirmininkas M. Gedvilas (jame nurodoma 30-40 žmonių stribų būrius sudaryti kiekviename valsčiuje), apie stribų aprūpinimą nieko nekalbama⁵. Buvo manoma, kad stribai maitinsis savo maistu, tarnybą eis neatsitraukdami nuo savo darbų, o kovos ir rizikuos savo galva iš idėjinių įsitikinimų.

Tokia padėtis buvo iki tol, kol kovos logika, kurią diktavo lietuvių tautos pasipriešinimas, privertė stribus paversti profesionaliais kovotojais. Kaip minėta, nuo 1945 m. balandžio mėn. iš pradžių tik dalis stribų, o vėliau dauguma buvo suvaryti į kareivines. Telegramoje, išsiuntinėtoje NKVD apskričių skyriams su nurodymu stribus perkelti į kareivines, taip pat buvo rašoma, jog kareivinėse stribai bus aprūpinami maistu iš Prekybos ministerijos fondų. Nurodyta padėti įdirbti kareivinėse esančių stribų žemę⁶.

Tačiau suvarius stribus į kareivines, nebuvo lengva 10 tūkst. vyrų išmaitinti. Tiek partijos, tiek čekistų valdžia ieškojo lėšų stribų išlaikymui. Antai LKT pirmininkas M. Gedvilas 1945 m. kovo 14 d. raštu kreipėsi į SSRS liaudies prekybos komisarą Liubimovą, prašydamas leisti stribams, einantiems į operacijas, kas mėnesį išduoti 2000 maisto davinių⁷. Tie maisto daviniai stribams, matyt, buvo dalijami jau nuo vasario mėnesio, nes vasario 2 d. J. Bartašiūnas ir prekybos liaudies komisaras Vladas Augustinaitis nurodė prekybininkams ir NKVD viršininkams operacijų metu skirti stribams specialius maisto davinius, po 2000 kas mėnesį. Tokių maisto davinių pamažu daugėjo, tų metų gegužės mėn. jų išdalyta jau 5 tūkst. Daugiausia - 580 - gavo Šiaulių apskritis. 1945 m. Prekybos ministerija 15 apskričių (toms apskritims, kuriose buvo aktyviausiai kovojama) penkiems mėnesiams skyrė anksčiau minėtą maisto limitą. 1945 m. gegužės 2 d. priimtame LSSR LKT nutarime Nr. 232c nurodoma 5 tūkst. stribų nuo gegužės 1 d. skirti maisto „pagal ypatingo režimo normas, pridedant antram patiekalui karštą valgį ir duodant 700 g duonos žmogui per dieną". Nurodyta daržovių vienam stribui per dieną duoti 5 kg*, papirosų per mėnesį vienam stribui - 200 vnt. arba 100 g tabako⁸.

Valdžia rūpinosi ne tik maistu, bet ir apranga. LKP(b) CK biuro 1945 m. kovo 23 d. nutarime dėl stribų materialinio aprūpinimo numatyta stribams parduoti 1500 porų batų ir 250 kg muilo. 1945 m. gegužės 12 d. potvarkiu LKT pirmininko pavaduotojas Marijonas Gregorauskas stribams paskyrė 5000 m medvilnės, 250 porų batų, 500 porų vaikiškų batų, už 1000 rb siūlų, o žuvusių stribų žmonoms ar motinoms - po porą batų⁹. Tie vargani daiktai pokario metais turėjo nemažą vertę. OBB 3-iojo poskyrio viršininko pavaduotojas I. Grigoričevas juos apskritims paskirstė atsižvelgdamas į kovų intensyvumą atskirose apskrityse¹⁰.

Minėtame LKP(b) CK biuro nutarime partijos apskričių komitetams ir vykdomiesiems komitetams siūloma „nuolat šeimas [stribų. - J. S.] remti tiek pinigais, tiek materialiai"¹¹. Tai daryti, matyt, nurodoma iš savų apskričių fondų. Kai kuriose apskrityse stribai iš tiesų buvo labai gausiai remiami.

Visos šios priemonės buvo tik dalinės, stribų padėtį jos nedaug tepagerino, todėl nuolat mėginta paveikti aukščiausią čekistų valdžią Maskvoje. I. Tkačenka ir J. Bartašiūnas rašė SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojui Bogdanui Kobulovui, kad LSSR valdžia 50 proc. stribų davė maisto davinių, tačiau dėl lėšų trūkumo ne visus davinius stribai išperka. Pasak jų, dauguma stribų suvargo, apiplyšo, suvaryti į kareivines neturi iš ko gyventi, tad meta tarnybą ir išeina; liko 9710 žmonių, bet kasdien jų mažėja. „Prašome Jus išspręsti nemokamo maisto ir aprangos fondų klausimą [aprūpinant] naikintojų batalionų kovotojus". Čekistų vadai rašė, kad stribai neturi jokių lengvatų pristatant pyliavas. 1945 m. liepos 20 d. jie kreipėsi į M. Suslovą ir A. Sniečkų prašydami: a) stribus nemokamai maitinti; b) nemokamai aprengti ir apauti; c) remti žuvusių stribų šeimas; d) duoti lengvatų stribų ūkiams iš jų renkant pyliavas ir mokesčius¹².

Stribų aprūpinimo klausimus per Maskvą mėgino spręsti ir LSSR OBB viršininkas pplk. B. Burylinas; 1945 m. liepos 16 d. jis kreipėsi į savo viršininką gen. ltn. A. Leontjevą, prašydamas pinigų sumokėti už 5000 maisto davinių. Savo rašte B. Burylinas pateikė tokius argumentus: dauguma stribų kilę iš samdinių ar varguomenės, tad jeigu ir turi bent kokius ūkius, juose negali tiek pinigų (vieno mėnesio maisto davinys kainavo 120 rb) uždirbti. Jis prašė kas mėnesį skirti 60 tūkst. rublių (turėtų būti 600 tūkst.; iš tos klaidos savo atsakyme A. Leontjevas šaipėsi). Netrukus A. Leontjevas atsakė, kad 600 tūkst. rb kas mėnesį NKVD skirti negali, nes specialių fondų naikintojams nėra. Prašyti vadovybės esą negalima, kadangi naikintojai nėra etatiniai NKVD darbuotojai, o vietinės formuotės, išlaikomos neatitraukiant jų nuo tiesioginio darbo. Toliau A. Leontjevas aiškino, kad latviai savo stribų išlaikymui lėšų gavo kreipęsi į Maskvą per savo CK, o ukrainiečiai dešimtis tūkstančių stribų išlaiko iš vietinių išteklių. Jis patarė tą patį daryti ir Lietuvoje. Dar jis rašė, kad jei kas vietines formuotes ir perkeldavo į kareivines vietinių partinių organizacijų nutarimu, tai žiūrėdavo, kiek tam turi pinigų. „O Jūs darote atvirkščiai: iš pradžių nutarėte batalionus perkelti į kareivines, o paskui ieškote galimybių juos materialiai aprūpinti". A. Leontjevas nurodė stribus kareivinėse laikyti tik tuo atveju, kai jie surenkami didelei operacijai, jei partizanai masiškai ir nuolat puola ir jei yra tikimybė, kad partizanai gali pulti svarbius centrus. Kitais atvejais jis siūlė stribus į vieną vietą surinkti tik nakčiai. Jo nuomone, 25-30 stribų galima išlaikyti ir iš vietinių išteklių¹³.

Anksčiau minėtą I. Tkačenkos ir J. Bartašiūno prašymą SSRS NKVD atmetė ir patarė nelaikyti stribų kareivinėse ten, kur partizanų nedaug. Vadovybė nurodė, kad kiekvienas valsčius 25-30 žmonių gali išlaikyti iš savo išteklių. Valsčių būriai turi remtis ginkluotomis paramos grupėmis, o iš apskrities centrų juos turi palaikyti naikintojų bataliono branduolys ir NKVD kariuomenė¹⁴.

LSSR valdžią kuo skubiau rūpintis stribų materialine padėtimi, jų atlyginimais, ko gero, paskatino ir Kauno operatyvinio sektoriaus politinio skyriaus viršininko mjr. Lifšico 1945 m. liepos mėn. pranešimas, tiksliau - ta jo dalis, kur jis rašė apie stribų padėtį. Majoras teigė, jog stribai nori mesti tarnybą. Jis nurodė priežastis, kurios formuoja tokį jų nusistatymą: 1) stribai negali dirbti savo ūkiuose, nes ten jiems nesaugu; 2) kai kurių stribų šeimos po partizanų grasinimų taip pat visai ar iš dalies pasitraukė iš savo ūkių; 3) dauguma stribų visiškai apiplyšo - vienam valsčiui gauta tik po 5 poras batų; 4) dauguma stribų nepajėgia išpirkti net menko maisto davinio, nors jis skiriamas tik 50 proc. stribų. Majoras minėjo, kad kai kuriuose valsčiuose (Raudonės, Tytuvėnų ir kt.) iš tarnybos pasitraukė po 3-5 stribus. Pasak Lifšico, stribus neigiamai paveikė ir tai, kad LSSR MT nesuteikė stribų ūkiams, net žuvusiųjų, jokių pyliavų lengvatų. Ant šio rašto yra I. Tkačenkos 1945 m. liepos 17 d. rezoliucija J. Bartašiūnui, kad parengtų B. Kobulovui, M. Suslovui ir A. Sniečkui adresuotus raštus su prašymu pagreitinti stribų materialinio klausimo sprendimą¹⁵. Matyt, M. Suslovo, o gal ir B. Kobulovo pastangos nulėmė, kad buvo nutarta stribams mokėti pastovius atlyginimus, kokius tuo metu gaudavo kaimo vietovių milicininkai.

Taigi Maskva neliko kurčia savo marionečių prašymams ir SSRS LKT 1945 m. rugpjūčio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 2107-544ss „Dėl Lietuvos SSR naikintojų batalionų materialinio aprūpinimo". Netrukus, 1945 m. rugsėjo 1 d. LKT ir LKP(b) CK priėmė analogišką nutarimą Nr. 186s, kuriame rašoma, kad 11 tūkst. stribų pagal materialinį aprūpinimą yra prilyginami LSSR eiliniams kaimų milicininkams. Nutarime nurodoma, kad Prekybos liaudies komisariatas 11 tūkst. stribų 5 mėnesiams turi skirti tokius pat maisto fondus, kokius gauna pramonės, transporto ir ryšių darbininkai. J. Bartašiūnui nurodyta kuo greičiau gauti 11 tūkst. aprangos komplektų¹⁶. Nuo to laiko stribai pradėjo gauti pastovų atlyginimą, kuris tuo metu buvo 300 rb, bet vėliau nuolat didėjo. SSRS MT kasmet tvirtindavo apmokamų stribų etatų skaičių: iki 1947 m. jų buvo skiriama 11 tūkst., 1947-1951 m. - 8 tūkst., 1952-1953 m. - 6 tūkst.

J. Bartašiūnas 1945 m. rugsėjo 6 d. NKVD apskričių skyrių viršininkams išsiuntinėjo raštą Nr. 3/7/1659, kuriame informavo apie SSRS LKT ir LSSR LKT nutarimus stribų materialinio aprūpinimo klausimais ir pažymėjo, kad apskritims būtina turėti tik nurodytą stribų skaičių. Toliau J. Bartašiūnas davė tokius nurodymus: 1) baigti komplektuoti stribų būrius, visus stribus patikrinti; 2) tęsti agentūrinį darbą tarp stribų remiantis 1945 m. birželio 12 d. direktyva Nr. 3/1208s; 3) tose apskrityse, kur stribų yra daugiau negu nurodyta, dalį nedrausmingų ir amoralių atleisti; 4) visus stribus į darbą priimti (ir atleisti) apskrities skyriaus viršininko įsakymu; 5) turėti stribų sąrašus; 6) stribus aprūpinti tokiomis maisto normomis mėnesiui: mėsa ar žuvis - 1800 g, riebalų - 400 g, kruopų - 1200 g, cukraus - 400 g, duonos - 500 g per dieną; 7) atlyginimus mokėti mėnesio pabaigoje po 300 rb kiekvienam stribui, plius 30 rb už sauso maisto davinį; 8) kaip bus išduodama apranga - nurodys vėliau; 9) aprūpinant žuvusiųjų šeimas pensijomis, vadovautis LKT ir LKP(b) CK biuro 1945 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 147s; 10) visiems stribams išaiškinti nutarimus ir jų užduotis¹⁷.

Priėmus šiuos nutarimus, matyt, kilo neaiškumų, nes NKVD finansų valdyba 1945 m. rugsėjo 22 d. atsiuntė išaiškinimą, kuriame rašoma, jog stribai gauna milicininkų atlyginimą, „o maistą gauna už užmokestį"¹⁸. Tuo metu atlyginimai nedaug ką reiškė.

Pokario ubagystės, kurią dar labiau padidino sovietinė netvarka, sąlygomis net ir duona buvo parduodama normuotai, pagal korteles, todėl labai svarbu buvo gauti vadinamuosius maisto fondus. Taigi ir stribai buvo ne itin gausiai ir sočiai maitinami. Mėsos ar žuvies dienai buvo skirta po 60 g, riebalų - po 13 g, cukraus - po 13 g. Tačiau reikia turėti omenyje, kad nemaža dalis stribų turėjo šiokius tokius ūkelius, be to, jie prisidurdavo apnaršę valstiečių sandėlius ir podėlius.

Sunkiai buvo sprendžiami ir stribų aprangos klausimai. I. Eismontas 1945 m. rugpjūčio 10 d. gavo įgaliojimą iš SSRS gynybos liaudies komisariato sandėlių gauti tokią aprangą: 1) iš Petešino - 11 tūkst. porų batų; 2) iš Jaroslavlio - 11 tūkst. plačkelnių; 3) iš Kijevo - 11 tūkst. vatinių šimtasiūlių; 4) iš Borisovo - 11 tūkst. ausinių kepurių¹⁹. Tačiau tai nebuvo nauja apranga. Kaip matyti iš B. Burylino 1945 m. spalio 24 d. pažymos, visi tie gauti drabužiai ir batai jau buvo kariuomenėje dėvėti, tik sutaisyti. Jis dar pažymėjo, kad reikiamo kiekio palaidinių Raudonosios armijos sandėliuose nėra²⁰. Taigi net milijoninei RA buvo sunku tiek daug stribų net ir nešiota apranga apvilkti.

Tai buvo fundamentalūs sprendimai stribų ekonominės padėties klausimu: iš sąjunginio biudžeto išlaikyti apie dvi divizijas ginkluotų kolaborantų, kurie suvaidino kad ir ne lemiamą, tačiau žymų vaidmenį įtvirtinant Lietuvoje okupacinį režimą.

Stribus buvo stengiamasi pamaloninti ir smulkesnėmis dovanomis. Bene paradoksaliausias stribų apdovanojimas - dovanų iš Amerikos išdalijimas (Antrojo pasaulinio karo metu įvairios JAV organizacijos ir pavieniai asmenys į SSRS siuntė dideles maisto ir kitų prekių siuntas kaip šaliai, atlaikiusiai didžiausius vokiečių smūgius; nemažą dalį tų dovanų išsidalijo čekistai, nors jie fronte ir nekariavo; likučiai teko stribams). Iš pranešimo M. Suslovui matyti, kad 370 Alytaus stribų šeimų buvo išdalyta 1400 amerikietiškų daiktų²¹. Matyt, dovanų iš Amerikos gavo ir kitų apskričių stribai. Antai Biržų apskrityje 9 žuvusių stribų šeimos gavo 79 daiktus iš Amerikos pagalbos²².

1. LKP(b) CK biuro nariai ir kandidatai į biuro narius (išskyrus tris kariškius) tribūnoje per 1948 m. lapkričio 7 d. (spalio perversmo minėjimas) paradą.
Iš kairės: V. Niunka, A. Čistiakovas, A. Sniečkus, nežinomas, A. Trofimovas, K. Preikšas, nežinomas, J. Macijauskas, J. Paleckis, B. Baranauskas

3. Gen. mjr. Piotras Kapralovas - NKVD liaudies komisaras, LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojas 1947-1949 m., ministras 1949-1952 m.

2. Gen. mjr. josifas Bartašiūnas - NKVD liaudies komisaras 1944-1946 m., LSSR vidaus reikalų ministras 1946-1953 m.

4. LKP(b) CK biuro 1944 m. liepos 24 d. nutarimą dėl naikintojų batalionų sudarymo savo parašais patvirtino: pirmas - nežinomas, toliau j. Grigalavičius, V. Niunka, j. Paleckis, M. Kučinskas, A. Guzevičius, K. Preikšas

5. LSSR LKT pirmininko M. Gedvilo ir LKP(b) CK sekretoriaus A. Sniečkaus parašais patvirtintas 1944 m. gruodžio 3 d. CK biuro nutarimas dėl stribų būrių sudarymo kiekviename valsčiuje

6. Plk. Uja Počkajus - LSSR MVD OBB viršininkas 1946-1947 m., MGB 2N valdybos viršininko pavaduotojas 1947-1948 m., 2N valdybos viršininkas 1948-1951 m., LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojas 1951-1953 m.

7. LKP(b) CK sekretoriaus A. Sniečkaus prašymas VKP(b) CK patvirtinti I. Počkajų LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotoju

8. Gen. mjr. Dmitrijus Jefimovas -NKGB liaudies komisaras 1945-1946 m., LSSR valstybės saugumo ministras 1946-1949 m.

9. Sergejus Židko - LSSR MGB Vilkaviškio aps. skyriaus viršininkas 1946-1948 m., 2N valdybos stribų būrių vadovybės poskyrio viršininkas 1948-1949 m., 2N valdybos 3-iojo skyriaus viršininkas 1949-1953 m.

10. Pplk. Ignatijus Glazunovas-Eismontas - nuo 1944 m. iki 1947 m. rugsėjo mėn. vadovavo LSSR stribams (iki 1944 m. gruodžio mėn. - naikintojų batalionų štabo viršininkas, iki 1946 m. Balandžio - LSSR NKVD OBB 3-iojo poskyrio viršininkas, iki 1947 m. balandžio mėn. -UBB 1-ojo skyriaus 5-ojo poskyrio viršininkas, iki 1947 m. rugsėjo mėn. -MGB 2N valdybos 3-iojo skyriaus poskyrio viršininkas)

11. Juozas Ramonas - Subačiaus (Kupiškio aps.) stribų vadas, buvęs tikru sadistu

12. Kupiškio m. aktyvistai 1945 m. Iš kairės: miesto komjaunimo sekretorė (pavardė nežinoma), žuvusi 1945 m. gegužės 5 d., antras - Kupiškio vlsč. komsorgas V. Baltrūnas

13. Šimonių vlsč. (Kupiškio aps.) pirmojo skyriaus stribai 1948 m. Sėdi iš dešinės: skyriaus vadas V. Rabickas (?), V. Vasiliauskas, E. Abramovas, būrio vado pavaduotojas (?) Fiodorovas. Stovi iš dešinės: A. Kaulakis, A. Vasiliauskas, P. Malinauskas, nežinomas

14. Grupė komjaunimo aktyvistų šienapjūtės metu M. Melnikaitės kolūkyje Šimonių vlsč. (Kupiškio aps.) 1948 m.

15. Kupiškio miesto ir valsčiaus stribų ansamblis. Pirmoje eilėje iš dešinės: būrio vado pavaduotojas G. Kolesnikovas, T. Kadžiulis, V. Kudjanovas, I. Širokovas, Trošinas, V. Poloskovas (būrio vadas), Četakauskas. Antroje eilėje: S. Vitonis, N. Potapovas, R. Dambrauskas, P. Petuchovas, L. Šuškevičius. Trečioje eilėje: P. Antipovas, Volkovas, Laptevas, Abramovas, M. Belovas, Malofejevas

16. Šimonių (Kupiškio aps.) stribo S. Balsio karstas prie stribo namo 1950 m. Sausio 14 d. Garbės sargyboje iš dešinės - J. Balickas, iš kairės - J. Dorondovas

17. MVD kariuomenės prokuroro mjr. Skorikovo 1949 m. gruodžio 6 d. nutarimas suimti stribų skyriaus vadą V. Vaičių (tarnavo nuo 1945 m. sausio mėn.) už bendradarbiavimą su partizanais

18. Obelių (Rokiškio aps.) stribai (iš kairės) Dulinąs, Kolpakovas, V. Kirilovas

19. Obelių (Rokiškio aps.) stribai su operatyvininkais

20. Obelių (Rokiškio aps.) stribai (iš kairės I. Zaicevas) tipiška žiemine kovos apranga

21. Obelių sovietiniai partiniai aktyvistai. Pirmoje eilėje antras iš kairės - partorgas K. Kaušpėdas, trečias - valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas A. Mikalkėnas

22. Debeikių stribo K. Burbos (tarnavo 1950-1953 m., vėliau dirbo milicijoje) pasižadėjimas gautą automatą saugoti, susitikus su „banditais" jį panaudoti ir jokiu būdu nepalikti mūšio vietoje

23. Smilgių (Panevėžio aps.) stribai ir aktyvistai garbės rikiuotėje, laukdami okupantų vyriausybinių apdovanojimų

24. Ukmergės valsčiaus stribai 1947 m. Pirmos eilės viduryje - Imbrazevičius, žuvęs 1948 m.

25. Siesikų vlsč. (Ukmergės aps.) stribai 1949 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Mackevičius, S. Sijonas, B. Tarnauskas, S. Tiška. Antroje eilėje: V. Šapatovas, būrio vado pavaduotojas Kulia su sūnumi, Titovas, V. Novogrodskas, I. Mecelys. Trečioje eilėje: V. Nugarovas, A. Novogrodskas, V. Ježevas, A. Krugliakovas

26. Ukmergės vlsč. stribai. Iš kairės: I. Orlovas, nežinomas asmuo, J. Januškevičius, J. Morozovas, K. Lesnovas ant tilto per Šešupę

27. Pašarvoti Ukmergės stribai, žuvę 1945 m. gegužės mėn.

28. Stribo N. Treščenkovo, žuvusio 1947 m. balandžio 10 d. Želvos vlsč. (Ukmergės aps.) Paželvių kaime, laidotuvės

29. Žeimių vlsč. (Kėdainių aps.) stribai 1947 m., pasirengę operacijai. Antras iš dešinės - grupės vadas operatyvininkas vyr. ltn. V. Cečiauskas

30. Žeimelio vlsč. (Joniškio aps.) stribai 1948 m. gegužės 1-osios mitinge

1945 m. rugpjūčio 20 d. J. ntinėjo raštą NKVD apskričių skyrių viršininkams, kuriame nurodė, pažymint sovietų valdžios LSSR penktąsias metines, rikiuotėje esantiems stribams ir žuvusių stribų šeimoms išduoti po 100 rb. Buvo išdalyta beveik milijonas rublių. Juos gavo tiek stribų:

Eil. Nr.	Apskritis	Stribų skaičius	Žuvę ir dingę stribai	Skirta rb
1.	Alytaus	525	50	57 500
2.	Biržų	471	60	53 100
3.	Kauno	530	31	56 100
4.	Kėdainių	387	7	39 400
5.	Kretingos	343	4	34 700
6.	Lazdijų	102	36	13 800
7.	Marijampolės	352	46	39 800
8.	Mažeikių	480	2	48 200
9.	Panevėžio	643	48	69 100
10.	Raseinių	810	4	81 400
11.	Rokiškio	284	36	32 000
12.	Šakių	399	13	41 200
13.	Šiaulių	771	47	81 800
14.	Švenčionių	352	22	37 400
15.	Tauragės	475	6	48 100
16.	Telšių	298	13	31 100
17.	Trakų	358	33	39 100
18.	Ukmergės	436	58	49 400
19.	Utenos	305	20	32 500
20.	Vilkaviškio	337	23	26 000
21.	Vilniaus	457	17	47 400
22.	Zarasų	294	17	31 100
Iš viso:		9409	593	990 200²³

Kartais LSSR marionetinė vyriausybė net persistengdavo norėdama pamaloninti stribus. Antai LKT pirmininkas M. Gedvilas 1945 m. rugpjūčio 3 d. pasirašė nutarimą Nr. 417s, kuriuo norinčios gauti pensijas žuvusių stribų šeimos prilygintos Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių karių ir raudonųjų partizanų šeimoms. Šį savo nutarimą rugpjūčio 17 d. M. Gedvilas atšaukė²⁴. Centralizuotoje Sovietų Sąjungoje vadinamųjų respublikų vadovai tokių sprendimų neturėjo teisės priimti. Bet tai nereiškia, kad žuvusių stribų ir kitų sovietinių pareigūnų šeimos negaudavo pensijų - jas gaudavo, tačiau mažesnes. Antai Švenčionių apskrityje 1945 m. spalį personalines pensijas gavo 43 stribų šeimos. Be to, apskrities valdžia stribams skyrė nusipirkti 4000 m diagonalo ir medvilnės²⁵. Lazdijų apskrityje 1945 m. rugpjūčio 11 d. buvo svarstoma, kokio dydžio personalines pensijas skirti žuvusiųjų šeimoms. Viena stribo ir viena milicininko šeimos gavo po 400 rb, trijų stribų ir vieno milicininko - po 300 rb, trijų stribų ir dviejų milicininkų -po 200 rb, penkių stribų ir penkių milicininkų - po 100 rb ir vieno stribo - 70 rb mėnesines pensijas²⁶. 1946 m. spalio 10 d. partijos Alytaus apskrities sekretorius Petras Purlys A. Sniečkui rašė, kad 50 žuvusių stribų šeimų gauna pensijas nuo 100 iki 400 rb, 33 šeimos gavo vienkartines pašalpas nuo 500 iki 1000 rb. Be to, 49 šeimos gavo žemės, gyvulių, inventoriaus. 67 žuvusių stribų šeimoms skirta iš amerikiečių dovanų fondo 302 vnt. įvairios aprangos²⁷.

Aukščiausias marionetinės valdžios organas - LKP(b) CK biuras - stribų reikalus, taip pat ir materialinius, svarstė ne kartą, ypač iki rugpjūčio mėn., kai iš sąjunginio biudžeto buvo gautas limitas mokėti atlyginimus 11 tūkst. stribų. Reikšmingiausias buvo 1945 m. liepos 24 d. LKT ir CK biuro nutarimas Nr. 147s²⁸. Nors daugelis to nutarimo paragrafų, rugpjūčio mėn. priėmus nutarimą mokėti stribams atlyginimus, neteko savo vertės, šis ilgokas, šešių puslapių dokumentas gerai atskleidžia vyriausiųjų kolaborantų požiūrį į tą savo puoselėtą vietinę ginkluotą jėgą.

Nutarimas vadinasi „Dėl naikintojų batalionų sustiprinimo ir jų kovotojų materialinės padėties pagerinimo". „Sustiprinimui" buvo skirti tik 3 trumpi paragrafai, likę 5 labai platūs - stribų materialinės padėties pagerinimui. Vietos valdžiai siūloma: a) žuvusių stribų ir aktyvistų šeimoms padėti nuimti derlių ir pasėti, pasitelkus MTS, MANP ir kt. organizacijas; b) esančių kareivinėse stribų ūkius prilyginti karių ūkiams ir atiduodant pyliavas teikti jiems lengvatas pristatant grūdus, mėsą, bulves ir kt.; c) labiausiai vargstančius stribus ir žuvusių stribų šeimas paremti iš visuomeninių paramos fondų. LSSR prekybos liaudies komisariatas rugpjūčio mėn. stribams miesto kainomis turėjo skirti 1000 porų batų, 1500 m vilnonių ir per 5000 m medvilninių audinių. Žuvusiems stribams ir aktyvistams palaidoti iš vietinio biudžeto įgaliojama skirti nuo 500 iki 1000 rb, o jų šeimoms iš specialių fondų skirti įvairių pramonės prekių, taip pat skirti jiems pastatus, duoti inventoriaus, gyvulių ir apskritai turto, „konfiskuoto iš liaudies priešų". Nurodoma apskričių ir miestų vykdomiesiems ir partijos komitetams skirti vietinės ir respublikinės reikšmės personalines pensijas žuvusių stribų ir aktyvistų šeimoms.

LSSR LKT pirmininkas M. Gedvilas 1945 m. gruodžio 4 d. rašė SSRS LKT pirmininko pavaduotojui Viačeslavui Molotovui, kad SSRS LKT nutarimas Nr. 2107-544ss „Dėl Lietuvos SSR naikintojų batalionų materialinio aprūpinimo" baigia galioti 1946 m. Sausio 1 d. „Turėdama omenyje, kad kovinėse operacijose dalyvaujantys naikintojų batalionų kariai negali dirbti savo ūkiuose, Lietuvos SSR LKT prašo SSRS LKT palikti ir 1946 m. galiojančią Lietuvos SSR naikintojų batalionų 11 000 kovotojų aprūpinimo maistu ir pinigais tvarką". I. Eismonto pažymoje rašoma, jog „[...] 45 12 20 d. gen. ltn. Tkačenka pranešė, kad materialinė liaudies gynėjų būrių kovotojų aprūpinimo tvarka 1946 m. lieka ta pati". SSRS LKT 1945 m. gruodžio 14 d. nutarimu pratęsė SSRS LKT 1945 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 2107-544ss, kurį pasirašė LKT pirmininko pavaduotojas V. Molotovas ir reikalų valdytojas J. Čiaadajevas, galiojimą²⁹.

Kadangi karo suvargintoje ir netvarkos kamuojamoje šalyje visos prekės, kaip minėta, buvo limituojamos kortelių sistema, reikėjo imtis priemonių, kad už skiriamus pinigus būtų ką pirkti. Todėl 1. Eismontas 1946 m. sausio 4 d. prašė 11 tūkst. maisto kortelių limito (Sovietų Sąjungoje kortelių sistema buvo panaikinta 1947 m. pabaigoje). Tačiau ir kortelės neišsprendė problemos, nes P. Kapralovas dar ir 1946 m. gruodžio 12 d. NKVD apskričių skyrių viršininkams rašė, jog daug kur stribais nesirūpinama, o Tauragės ir Lazdijų apskrityse pagal korteles stribai negauna jokių produktų³⁰.

261-ojo šaulių pulko vadas plk. A. Zakurdajevas pranešime apie stribų padėtį Vilniaus operatyviniame sektoriuje (Alytaus, Trakų ir Vilniaus aps.), be visa ko, taip pat mini, kad 1945 m. pabaigoje- 1946 m. pradžioje stribams trūko maisto, jie net duonos negauna pagal korteles³¹. LKP(b) CK 1946 m. viduryje taip pat konstatavo, kad stribams skirtas maistas vėluoja, dažnai trūksta net duonos. Iš pramonės prekių iki rugpjūčio vidurio negauta nieko. Šešiuose Kretingos apskrities valsčiuose 63 stribų šeimos gavo po 3-5 ha žemės, 21 karvę, bet kitur tokios paramos nesuteikta³². Šioje apskrityje stribais buvo ypač rūpinamasi. Iš ataskaitos CK matyti, kad 1946 m. liepos mėn. šioje apskrityje buvo 213 stribų; be įvairių medžiagų drabužiams, jie gavo: 62 šeimos - žemės, 105 šeimos - sėklos, stribams išdalyta 55 karvės, 16 arklių, 5 avys, 4 kiaulės, 7 namai, 2 arklidės, 6 kluonai, 5 klėtys, 2 plūgai, vežimas ir 6 kuliamosios³³. Ir kitose apskrityse stribai gaudavo nemažai gėrybių, tad CK išvada, kad jais kitur nesirūpinama, matyt, buvo per griežta. Antai Lazdijų apskrityje 1946 m. birželio mėn. buvo 140 stribų (trūko 100 stribų), jiems buvo duota 253 ha žemės, 38 karvės, 47 arkliai, 37 pastatai, 48 vnt. įvairaus inventoriaus ir paskirta 1047 centneriais užsėtų pasėlių. Biržų apskrityje tuo pat metu 70 proc. stribų buvo gavę žemės ir turėjo savo ūkius, 45-50 proc. gavo karvių, arklių ir kt. gyvulių³⁴. Stribams žemės, atimtos iš vadinamųjų buožių ir partizanų šeimų, stengtasi duoti (pvz., Utenos apskrityje) šalia valsčių centrų, kad stribams būtų saugiau³⁵. Beje, stribai materialinių vertybių pasivogdavo ne tik iš gyventojų, bet ir iš savo valdžios. Partijos Prienų apskrities komiteto sekretorius Stasys Naimavičius 1946 m. liepos mėn. CK rašė, kad dalis ištremtų žmonių gyvulių laikinai buvo patikėta stribams, o tie juos pardavė ir pinigus pragėrė³⁶.

Be abejo, patys čekistai suprato, kad tiems, kurie pragyvena tik iš atlyginimo, pagal korteles gaunamo maisto neužteko (nors tuo metu tiek gaudavo ir pramonės darbininkai, kiti - dar mažiau). Kaip aiškino I. Eismontas pranešime LKP(b) CK Kariniam skyriui, stribo davinys pagal kortelę ir 1946 m. spalio mėn. buvo toks pat kaip 1945 m. rugsėjo mėn., tik pridėta dienai 100 g duonos. Jo nuomone, jei prie tokio davinio nepridėsi daržovių - jo nepakanka vyrui pramisti³⁷.

1946 m. viduryje pradedamas naujas vajus siekiant dar labiau pagerinti stribų materialines sąlygas. LKP(b) CK pranešama, kad Kartenoje (Kretingos aps.) stribus pradėta maitinti viešojo maitinimo įstaigoje - arbatinėje, kurioje pietūs jiems kainuoja 1,5-2 rb. Priėmus dar vieną MT ir CK nutarimą dėl stribų materialinės padėties pagerinimo, 1946 m. rugpjūčio 15 d. jau 145 valsčiuose veikė valgyklos stribams³⁸.

Valgyklų stribams vajų įsuko LSSR MT ir LKP(b) CK biuro 1946 m. birželio 4 d. nutarimas Nr. 97s „Dėl priemonių toliau gerinant liaudies gynėjų ir jų šeimų materialines sąlygas". Nutarimo projektą parašė CK Karinio skyriaus vedėjas P. Jakovlevas, posėdyje dalyvavo CK biuro ir kandidatai į biuro narius, CK skyrių vedėjai ir jų pavaduotojai, o jį pasirašė A. Sniečkus ir M. Gedvilas. Nutarime buvo 11 paragrafų, iš jų svarbiausi šie. Konstatuojamoje dalyje rašoma, jog stribų materialinė padėtis yra visiškai nepatenkinama, LKT ir CK biuro 1945 m. liepos 24 d. nutarimas, kuriuo numatoma suteikti stribų šeimoms lengvatas atiduodant valstybei pyliavas, nevykdomas. Taip pat nevykdomas nurodymas duoti jiems žemės ir gyvulių. Nutarta: a) nuo 1946 m. liepos stribams maistą ir pramonės prekes skirti tiktai tikslines, t. y. ne apskritai apskričiai ar valsčiui, o konkrečiai nurodant, kad jos skiriamos stribams ir tik jie jas gali paimti; b) jei stribų išlaikytiniai žemės ūkyje nedirba - garantuoti ir jų aprūpinimą; c) kareivinėse esantiems stribams organizuoti „virtuvinį maitinimą"; valgyklų darbuotojus samdyti panaudojus laisvus stribų etatus; valgyklas atidaryti iki 1946 m. liepos 1 d.; d) 1946 m. antrame ir trečiame ketvirtyje stribams pateikti 8 tūkst. vasarinės aprangos komplektų ir tiek pat porų batų; e) maisto, mėsos ir pieno bei lengvosios pramonės ministrus įpareigoti stribus aprūpinti kaip ir uždaras įstaigas³⁹.

Netrukus po šio nutarimo J. Bartašiūnas išsiuntinėjo MVD apskričių skyrių viršininkams raštą, kuriame siūlė, kaip įgyvendinti minėtą nutarimą: 1) visi kareivinėse esantys stribai turi būti maitinami valgyklose; 2) valgyklų etatus - vedėjo, virėjo ir padavėjo - imti iš stribų etatų; 3) valgyklos turi pradėti dirbti nuo 1946 m. liepos 1 d. Rašte nurodyta, kad ir stribų šeimų nariams turi būti garantuotas tiekimas. J. Bartašiūnas taip pat įsakė suremontuoti stribų kareivines, įkurti poilsio vietas⁴⁰.

Matyt, po daugybės raginimų stribų valgyklas iš tikrųjų buvo pradėta steigti. 1946 m. rugsėjo 1 d. apskrityse buvo 164 stribų valgyklos:

Kai kuriose šiuo atžvilgiu pirmaujančiose apskrityse stribų valgyklos buvo įsteigtos beveik kiekviename valsčiuje. 1946 m. liepos viduryje kai kuriose apskrityse buvo tiek valgyklų:

Tačiau ir įsteigus valgyklas ne visos stribų maitinimosi problemos buvo išspręstos. LKP(b) CK Karinio skyriaus vedėjas Juozas Jodelis pažymoje apie stribų padėtį Panevėžio ir Utenos apskrityse rašė, kad stribams skirta mėsa dažniausiai pakeičiama žuvimi, maisto pagal korteles gaunama tik mėnesio pabaigoje, nors Prekybos ministerija stribams maistą skiria iš tikslinio fondo. Valgyklose už mėnesio maitinimą iš stribų imama po 100 rb, bet už korteles gaunamo maisto užtenka tik 15-18 dienų, vėliau valgyklose galima gauti tik duonos. Partijos Telšių apskrities komitetas ataskaitoje CK rašė, jog iš 8 valsčių tik Nevarėnuose yra stribų valgykla, joje galima triskart per dieną valgyti karšto maisto, už kurį reikia mokėti 4-5 rb⁴³. Tačiau buvo visokių būdų stribų maistą padaryti sotesnį, ypač kai sovietų valdžia atvirai propagavo eksproprijavimą. Antai partijos Telšių apskrities komitetas CK pranešė, kad toje apskrityje yra 8 valgyklos, kuriose valgo 142 stribai, kiti - savo šeimose. Valgykloms buvo parduota iš vadinamųjų buožių už paruošų nevykdymą atimti 5 galvijai (įvertinti 7500 rb) ir 5 kiaulės (2000 rb)⁴⁴.

1946 m. vasarą Vilniaus pataisos darbų pirmojoje kolonijoje stribams buvo pasiūlyta 2250 porų batų, o Kauno „Kepurės", „Žibutės" ir „Dobilo" siuvimo įmonėse pasiūta 2500 vnt. aprangos, kitose įmonėse - dar 450 komplektų. Iki spalio 25 d. toje pat kolonijoje buvo pasiūta 7,8 tūkst. porų batų, o kitose įmonėse - visa apranga⁴⁵. Batai, kurių siuvimu (juos siuvo kriminaliniai kaliniai) rūpinosi aukščiausi marionetinės valdžios pareigūnai, pasirodė esą niekam tikę. Jų po 150 rb už porą stribai prisipirko, bet, tarkime, Panevėžio apskrityje iš 32 porų po vienos operacijos net 17 suiro⁴⁶.

Labai daug nutarimų, kuriuos priimdavo aukščiausi sovietiniai organai, tarp jų ir partijos CK, likdavo tik popieriuje. CK kartais tikrindavo, kaip jo nutarimai vykdomi. 1946 m. spalio mėn. buvo patikrinta, kaip vykdomas MT ir CK biuro tų metų liepos 4 d. nutarimas dėl stribų ir jų šeimų materialinės padėties pagerinimo. Nustatyta, kad iki rugsėjo mėn. pabaigos aprangos dar nebuvo gavę Vilniaus, Kretingos ir Varėnos stribai, o batų - 8 apskričių stribai⁴⁷.

Dar anksčiau negu stribų valgyklas buvo pradėta steigti stribų bendrabučius - savotiškas stribų kareivines. Jų buvo daugiau nei valgyklų. Antai Marijampolės apskrityje 1946 m. birželį buvo dvi valgyklos ir septyni stribų bendrabučiai⁴⁸.

Nustačius atlyginimus, beveik metus visi stribai gavo vienodą atlyginimą. Tuo tarpu jų pareigos, kartu ir atsakomybė, gerokai skyrėsi. Kai kurie stribai nenoriai dirbo jiems primetamą papildomą darbą arba jautėsi nuskriausti, todėl buvo nutarta diferencijuoti ir atlyginimus. Tai padaryta VRM ministro 1946 m. Liepos 16 d. įsakymu Nr. 0085. Nuo to laiko būrio vado pavaduotojas ir būrio politinis vadovas gaudavo po 450 rb, o skyrių vadai - po 425 rb⁴⁹. Tuo metu eilinio stribo atlyginimas buvo 370 rb. Tačiau dar net 1947 m. balandžio 1 d. čekistų vadovybės pažymoje LKP(b) CK rašoma, kad būrio vado pavaduotojas ir skyrininkai gauna tokius pat atlyginimus kaip ir eiliniai „liaudies gynėjai"⁵⁰. Matyt, 1946 m. planus diferencijuoti įvairias pareigas einančių stribų atlyginimus tuo metu nebuvo realių galimybių įgyvendinti. Tai padaryta vėliau. Tuo tarpu kylant kaimo milicininkų atlyginimams, kartu kilo ir jiems prilyginti eilinių stribų atlyginimai. 1947 m. kovo mėnesį eilinis stribas gaudavo 475 rb mėnesinį atlyginimą⁵¹.

1946 m. gruodžio 4 d. SSRS MT nutarė pratęsti Lietuvoje materialinį stribų aprūpinimą, t. y. jiems atlyginimus mokėti ir 1947 m. Tačiau stribų etatai buvo sumažinti nuo 11 tūkst. iki 8 tūkst. Šį nutarimą pasirašė MT pirmininko pavaduotojas L. Berija⁵². Stribų etatų skaičius buvo sumažintas dėl įvairių priežasčių; bene svarbiausia ta, kad nesugebėta į stribus prisivilioti tiek žmonių, kiek reikėjo. 1947 m. kovo 20 d. buvo tik 6388 stribai.

Nors buvo mokami atlyginimai, skiriamos maisto kortelės, nedirbantys žemės šeimų nariai buvo laikomi stribų išlaikytiniais ir taip pat gaudavo davinį, vis tiek maisto dažnai trūkdavo. Beje, stribai su kortelėmis net ir 1947 m. viduryje galėjo gauti, t. y. nusipirkti, tiek pat kaip ir 1945 m.: mėnesiui 1800 g mėsos ar žuvies, 400 g riebalų, 1200 g kruopų, 400 g cukraus ir 600 g duonos kasdien. Tačiau ir tą varganą davinį jie ne visuomet laiku gaudavo. Antai Švenčionių apskrities stribai 1947 m. vasario mėn. gavo tik 40 proc. pagal korteles jiems priklausančio maisto, o Mažeikių ir kitų apskričių stribai tris mėnesius pagal korteles gavo tik duonos⁵³. Iš Tauragės Centro komitetui buvo rašoma, jog visuose 13 apskrities valsčių stribams yra įsteigtos valgyklos, tačiau joms trūksta produktų. 1946 m. spalio ir lapkričio mėn. Skaudvilėje stribams davė tik miltų, Batakiuose ir Žygaičiuose vietoj duonos davė rugių ir miežių grūdų, o kitų produktų visai nedavė. Niekur negauta taukų⁵⁴.

Leningrade buvo užsakyta stribams pasiūti 8 tūkst. šimtasiūlių, tačiau pasiuvo tik 2437. 1947 m. pirmame ketvirtyje stribams buvo skirta 2600 kg muilo, numatyta skirti 527 000 dem juchto, 3873 kg odos, 23 288 m vilnonių ir beveik tiek pat medvilninių audinių, iš kurių kiekvienam stribui būtų pasiūta po batus ir kostiumą⁵⁵. Kaip tuo metu stribai buvo aprūpinami apranga, galima spręsti iš MVD Prienų apskrities skyriaus viršininko plk. Ivano Vorošilovo 1946 m. pabaigoje į OBB atsiųsto rašto. Jame rašoma, kad prasidėjus šalčiams dalies stribų nei kovai, nei pastatų apsaugai negalima panaudoti, nes jie neturi šiltos aprangos ir todėl net mėgina maištauti.

5 Birštono stribai buvo atėję pas valsčiaus poskyrio viršininką ir pareiškė, kad jie nieko nedirbs, sėdės budėjimo patalpose, nes neturi šiltų drabužių. Viršininkas prašė Prienų stribams skirti puskailinių, veltinių, šimtasiūlių, vatinių kelnių, paprastų ir aulinių batų. Pasak jo, panaši padėtis ir kitur, ypač Šilavote ir Pakuonyje⁵⁶.

1947 m. lapkričio 14 d. LKP(b) CK biuras priėmė eilinį nutarimą „Dėl liaudies gynėjų būrių sustiprinimo", kurio šešiuose paragrafuose rašoma, jog nuo tų metų spalio 1 d. papildomam stribų maitinimui skiriama 8 tūkst. sausų davinių „pagal ypatingojo sąrašo normas". Nutarta dienai skirti po 700 g duonos (iki tol buvo 600 g). Be abejo, tai buvo labai reikšmingas priedas, nes prie eilinio stribo atlyginimo - 475 rb - prisidėjo 214 rb sauso davinio vertė, t. y. stribų atlyginimai padidėjo beveik 45 proc. Be to, minėtame LKP(b) CK biuro nutarime dar nurodoma iš vietinio biudžeto suremontuoti stribų bendrabučius ir kitas jų patalpas. Numatoma žuvusių stribų šeimoms skirti 500 porų moteriškų, 1000 porų vyriškų batų, 5000 m medvilnės, už 15 tūkst. rb trikotažo ir vilnos gaminių.

Ypač iškalbingas yra J. Stalino pasirašytas SSRS MT 1947 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 3387-1107ss. Jame rašoma:

1. Leisti SSRS MGB ištremti už Lietuvos SSR ribų banditų ir banditų rėmėjų - buožių šeimas. Trėmimus vykdyti kiekvienu atskiru atveju nusprendus SSRS MGB Ypatingajam pasitarimui, atsakant į banditų įvykdytus teroro aktus.

2. Pavedama SSRS valstybės saugumo ministerijai aprūpinti ginklais Lietuvos SSR kaimo aktyvą, dalyvaujantį kovoje su banditais.

3. Įpareigoti SSRS prekybos ministeriją kas mėnesį skirti SSRS MGB papildomam Lietuvos SSR liaudies gynėjų aprūpinimui 8000 sausų [maisto] davinių pagal ypatingojo sąrašo normas, taip pat aprūpinti juos duona po 700 g per dieną.

4. Pratęsti 1948 metams SSRS Liaudies Komisarų Tarybos 1945 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 2107-544ss „Apie materialinį Lietuvos SSR naikintojų batalionų karių aprūpinimą" veikimą.

5. Įpareigoti SSRS valstybinį plano komitetą numatyti 1949 m. I ketvirtyje SSRS MGB skirti 8000 porų kerzinių batų ir 200 tūkst. metrų medvilninės medžiagos, iš kurios būtų pasiūta 8000 aprangos komplektų Lietuvos SSR liaudies gynėjams⁵⁷.

SSRS MT 1948 m. spalio 25 d. nutarime, kurį irgi pasirašė J. Stalinas, numatyta 1949 m. aprūpinti 8 tūkst. LSSR „liaudies būrių kovotojų ir vadų", jame taip pat nurodoma, kad SSRS MGB ir SSRS finansų ministerija turi pristatyti 8 tūkst. stribų išlaikymo sąmatą⁵⁸.

Išlikusi 8 tūkst. stribų 1949 m. išlaikymo sąmata buvo tik projektas. Ar visas projektas buvo patvirtintas - galima tik spėlioti, bet atlyginimų sąmata tikrai buvo patvirtinta. Štai kokios išlaidos numatytos tame projekte:

I. Atlyginimai ir priedai: būrių vadų pavaduotojų - 390 x 700 rb = 273 000 rb.

Eilinių kovotojų - 6975 x 475 rb = 3 323 125 rb (turi būti 3 313 125). Maisto davinių: 8000 davinių x 214 rb = 1 712 000 rb.

II. Apranga: pilotė, ausinė kepurė, milinė, palaidinė, plačkelnės, kerziniai batai, žieminiai ir vasariniai autai, diržas, pusbačiai, apatiniai baltiniai, apatinės kelnės, vatinės kelnės - 1017,41 rb x 8000 stribų - 8 139 280 rb.

V. Komunalinės paslaugos: 6 rb mėnesiui x 8000 stribų = 48 000 x 12 mėn. = 576 000 rb.

VI. Kuras būrių bendrabučiams ir raudoniesiems kampeliams: 234 432 rb (buvo 333 būriai).

Iš viso 1949 m. sąmatos projekte stribų išlaikymui buvo numatyta išleisti 83 054 645,5 rb.

Taigi užsimota plačiai. Nemokamai numatyta išduoti visą sovietinės armijos karių aprangą. Taip pat numatyta masiškai keisti susidėvėjusius ginklus. Kaip minėta, apranga stribams pirmą kartą buvo skirta LKT 1945 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu (tai buvo dėvėtą, tik sutaisyta kariškių apranga). 1948 m. liepos 29 d. LSSR MGB ministras D. Jefimovas rašė į ministeriją Maskvoje, kad visa ta apranga jau susidėvėjo, o iš vietinių išteklių pasiūtą aprangą stribai turėdavo nusipirkti už savo pinigus.

Po metų, 1950 m. gegužės mėn., stribai ir kiti būrių pareigūnai gaudavo tokį atlyginimą:

Be maisto, aprangos ir ginkluotės, buvo reglamentuojamos ir kitos stribų gyvenimo sritys. Nuo 1948 m. stribus pradėta leisti 12 darbo dienų atostogų. Reikalauta, kad MGB skyriai tiksliai fiksuotų stribų atostogas; išeidami ir grįžę iš atostogų stribai turėdavo pasirašyti atostogų apskaitos knygoje⁶¹.

Numatyta, kad mirusio, bet ne žuvusio stribo laidotuvėms mieste turi būti skirta iki 200 rb, kaime - iki 100 rb. Toliau buvo rūpinamasi žuvusių stribų šeimomis. MGB ministro pavaduotojas P. Kapralovas 1948 m. rugpjūčio 17 d. apskričių skyrių viršininkams priminė, kad pagal LSSR MT 1945 m. kovo 21 d. nuostatus, žuvusių stribų šeimos, jei šeimoje nėra galinčių dirbti, gauna personalines pensijas arba vienkartinę pašalpą. Pasak jo, gauti tokias pensijas turėtų padėti stribų štabai, bet ne visi tai žino ir kreipiasi vėluodami. P. Kapralovas įsakė patikrinti, ar visos žuvusiųjų šeimos gauna pensijas bei vienkartines pašalpas, ir nustačius, kad yra negaunančių, padėti toms šeimoms sutvarkyti pensijų gavimo dokumentus⁶².

3 straipsnis - valstybinis aprūpinimas (gimimo ir mirimo pašalpos, draudimas, medicina ir kt.): 189 000 rb.

4 straipsnis - administracinės išlaidos (patalpų nuoma, jų išlaikymas, kanalizacija ir vandentiekis, ūkio išlaidos, remontas, šildymas ir t. t.): 1 717 525 rb.

7 straipsnis - maitinimas: maisto davinio kaina - 131,50 rb x 8000 stribų x 12 mėn. = 12 624 000 rb.

10 straipsnis - kulturos ir švietimo išlaidos (laikraščiai ir kt.): 142 590 rb.

20 straipsnis - apranga (pilotė, ausinė kepurė, milinė, vatinės kelnės, palaidinė, kelnės, apatiniai baltiniai ir kelnės, kerziniai batai, vasariniai ir žieminiai autai, diržai): 941,35 rb x 8000 stribų = 6 661 215 rb (išskaityta 2674 milinių, gautų anksčiau, vertė).

Taigi stribų materialinis aprūpinimas vis labiau gerėjo, išlaidos vis labiau buvo detalizuojamos.

1951 m. liepos 29 d. buvo patvirtinta 6 puslapių „Instrukcija apie LSSR liaudies gynėjų materialinio aprūpinimo išdavimą ir apskaitą". Joje išvardijama stribų vasaros apranga: pilotė, palaidinė, plačkelnės, apatiniai baltiniai ir kelnės, vasariniai autai. Žiemą stribas turėjo gauti ausinę kepurę, milinę ir žieminius autus. Milinė ir ausinė kepurė buvo duodama dvejiems metams, kita apranga - metams⁶⁴. Matyt, maždaug 1952 m. stribų aprangos klausimai buvo beveik išspręsti. MGB Šiaulių srities valdyba į Vilnių 1953 m. pradžioje pranešė, kad jų srities stribai vasaros ir žiemos apranga visiškai aprūpinti⁶⁵.

Toliau buvo rūpinamasi stribais, nukentėjusiais nuo partizanų. MGB 1950 m. spalio 14 d. kreipėsi į MT pirmininką M. Gedvilą su prašymu, kad personalinės pensijos būtų skiriamos ir invalidais tapusiems stribams, o šiems mirus - jų šeimoms. Mat LKT ir LKP(b) CK 1945 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 147s buvo numatoma personalines pensijas skirti tik žuvusių stribų šeimoms. M. Gedvilas 1951 m. birželio 22 d. pasirašė nutarimą Nr. 527s, kuriame nurodoma stribams, tapusiems I, II ar III grupių invalidais „vykdant tarnybines pareigas kovoje su liaudies priešais", skirti vietinės reikšmės personalines pensijas, o tokiam stribui mirus, tą pensiją skirti jo šeimai. Taip pat nurodoma, kad tarnyba stribų būriuose įskaitoma į darbo stažą⁶⁶. Kita vertus, stribai, būdami tarsi savanoriais kovotojais, negaudavo to, ką gaudavo panašų darbą dirbantys pareigūnai. Jie negaudavo procentinio atlyginimo priedo už ištarnautą laiką, kokį gaudavo milicininkai, jų negydė uždaros MVD ar MGB poliklinikos ir ligoninės (turėjo naudotis tomis pačiomis kaip ir kiti žmonės).

1952 m. Maskva skyrė 120 tūkst. rb išpirkti stribams sanatorinius kelialapius⁶⁷, kurių seniai prašė LSSR čekistai.

1952 m. kovo 15 d. LSSR MT išleido potvarkį, kuriame nurodoma iš vietinio biudžeto remontuoti stribams patalpas. Vykdant tą potvarkį, Šiaulių srityje remontui 1952 m. buvo skirta 85 tūkst. rublių⁶⁸.

1953 m. sąmatoje buvo numatyta išlaikyti 6 tūkst. stribų ir pagal visus sąmatos straipsnius tam skirti iš viso 45 672 700 rb⁶⁹. Lyginant su ankstesnių metų sąmatomis, matyti, kad padaugėjo stribų pareigų, nenumatoma lėšų naujiems ginklams įsigyti (turbūt jų jau turėta pakankamai) bei stribų aprangai (kodėl - sunku pasakyti, nes dauguma aprangos susidėvėdavo per metus). Kalbant apie tuos iš sąjunginio biudžeto skirtus pinigus kyla mintis, kurgi buvo dedami neišnaudoti pinigai (nuolat trūko 20-40 proc. stribų, o lėšos jiems išlaikyti buvo skiriamos). Ši paslaptis yra paskendusi LSSR MGB finansų skyriuje.

1954 m. sąmatoje buvo patvirtinta 2000 stribų etatų. Kokių buvo prikurta pareigų ir kokie atlyginimai joms buvo skirti, matyti iš tų metų sąmatos išlaidų pirmo straipsnio. Ten numatytos tokios pareigos:

Pagal visus kitus straipsnius buvo numatoma išleisti dar apie pusę milijono rublių. Tarp jų daugiausia pinigų skirta maisto daviniui, nors vieno davinio kaina ir buvo sumažinta iki 77 rb⁷⁰.

Tačiau, kai kurių čekistų nuomone, nepaisant nemažų čekistinės ir ypač partinės vadovybės pastangų, stribų „materialinės sąlygos yra nepatenkinamos". Taip konstatuota MGB Vilniaus srities valdybos viršininko M. Jakovlevo 1953 m. sausio 30 d. rašte partijos srities komiteto sekretoriui F. Bieliauskui. Jame išvardyti stribų būriai, kurių buveinės - bendrabučiai ar budėjimo patalpos - yra neremontuojamos ir net nešildomos. Alantos stribai 1952 m. buvo tris kartus priversti keisti patalpas, nes jos visiškai netiko gyventi. Tverečiuje stribų patalpos neremontuotos ir nešildomos. Zarasų stribai gyveno neremontuotose patalpose, kurių stogas kiauras, o krosnis sugriuvusi. Taip pat neremontuotose patalpose gyveno Dusetų, Veprių, Pabaisko, Taujėnų ir Kavarsko stribai. Vadinamuosiuose operatyviniuose punktuose įkurdinti stribai blogai aprūpinami maistu. Svėdasuose ir Skiemonyse į parduotuvę 30-35 kg duonos atvežama vieną kartą per savaitę, todėl stribams dažnai tekdavo tik po pusę duonos kepaliuko, o kitų produktų jie visiškai negaudavo. Pasak viršininko, panaši padėtis buvo Giedraičiuose, Tverečiuje, Merkinėje, Marcinkonyse ir visame Smėlių rajone. Kai kur stribų šeimos gyveno neremontuotuose butuose. M. Jakovlevas prašė partijos ir vykdomuosius komitetus pagerinti stribų buitį⁷¹. Be abejo, taip buvo todėl, kad apskritai to meto buitis buvo skurdi, be to, okupacinė valdžia į stribus žiūrėjo kaip į žemiausioje pakopoje esančius kolaborantų bendrijos narius.

Vis dėlto materialinio stribų aprūpinimo pažanga, palyginus su ankstesniais metais, buvo akivaizdi. Antai ministras P. Kondakovas, iš MGB sričių valdybų surinkęs paraiškas, 1953 m. Sausio 17 d. rašte Maskvai prašė stribams skirti 20 mašinų GAZ, 500 puskailinių, 500 šimtasiūlių, 500 vatinių kelnių, 1000 veltinių ir tiek pat kerzinių batų, 1000 slidžių, 2,5 tūkst. ausinių kepurių. Visa tai gauta, tik dalis aprangos jau buvo naudota⁷².

Pirmosiomis 1955 m. dienomis buvo atleisti paskutiniai stribai, nustojo gyvavusi ši gėdinga institucija. Atleisti stribai nebuvo palikti likimo valiai. Rajonų skyriai turėjo MVD ministrui pranešti, kur jie įsidarbino ar buvo įdarbinti. Šiek tiek raštingesni gavo valdiškus, nesunkius darbus. Daug stribų nuėjo dirbti į miliciją, kiti - sargais, gaisrininkais, brigadininkais, kolūkių pirmininkų pavaduotojais ir pan. Tik visiškai neraštingi turėjo tenkintis darbininko ar kolūkiečio darbu. Daug buvusių stribų, ne tik rusų, išvažiavo dirbti į Rusiją, matyt, bėgdami toliau nuo tų vietų, kur sklido gandai apie jų niekšišką veiklą.

Tačiau didžiausią rūpestį stribais sovietai parodė gerokai vėliau - devintojo dešimtmečio pradžioje. Jiems masiškai KGB ir MVD (pastaroji tvarkė dokumentus tų stribų, kurie nuėjo dirbti į miliciją), per daug nesigilindamos į tai, kiek konkretus stribas dalyvavo kovose, pradėjo dalyti „Karo dalyvio pažymėjimus". Šiuos pažymėjimus turintiems asmenims buvo teikiama nemažai privilegijų: jie gaudavo padidintą pensiją, lengvatų gydantis, mokant mokestį už butą, važiuojant visuomeniniu transportu ir t. t. Su šių pažymėjimų suteikimu susiję ir kiti panašūs dokumentai yra gana įdomūs. Vienoje VRM archyvo byloje yra 62 buvusių stribų, vėliau dirbusių milicijoje, kuriuos MVD ministras Stasys Lisauskas pristatė apdovanoti Tėvynės karo II laipsnio ordinu, įsakymas-sąrašas, sudarytas 1985 m. kovo mėn. Tame įsakyme yra tokia formuluotė: „....m. ... dienų tiesiogiai dalyvavo kovos operacijose likviduojant nacionalistinį pogrindį (banditizmą) Lietuvos SSR teritorijoje". Tarp buvusių stribų, kurie buvo verti to ordino, vieno kovų trukmė nenurodyta, vienuolika kovojo 5 dienas, du - 6 d., septyni - 7 d., trys - 8 d., penkiolika - 10 d., septyni - 15 d., keturi - 20 d., vienas - 22 d., vienas - 46 d., trys - 2 mėn., po vieną - 3, 5, 6, 8 ir 11 mėnesių⁷³. Panašūs ir kituose sąrašuose pateikiami duomenys. Norint gauti tą daug lengvatų teikiantį pažymėjimą, minimalus kovose praleistų dienų skaičius, matyt, turėjo būti dvi dienos. Antai H. Vasbergas, būdamas kursantu, 1948-1951 m. tris dienas dalyvavo kovinėse operacijose, ir už tai jam 1986 m. vasario 25 d. buvo įteiktas „Karo dalyvio pažymėjimas". Ignalinos rajone gyvenęs J. Daubaras (stribu tarnavo 1945 m.) dvi dienas tiesiogiai dalyvavo kovose ir už tai 1986 m. kovo 21 d. gavo minėtą pažymėjimą⁷⁴. Visi šie duomenys dar kartą patvirtina, kad dauguma stribų (per 85 proc.) kovose su partizanais nedalyvavo nė mėnesio, tik terorizavo valstiečius, saugojo savo ir čekistų būstines bei kolūkius. Už tai vėliau jie buvo gerai materialiai aprūpinti. Beveik visi stribai, baigę savo „tarnybą", gavo butus. Tik jų sugedusi prigimtis kalta, kad daugeliui jų tai neišėjo į naudą - viskas buvo pragerta ir iššvaistyta. Beje, minėtų „Karo dalyvio pažymėjimų" įteikimas stribams sumenkino Antrojo pasaulinio karo frontuose kovojusių žmonių vardą. Be to, tai buvo sovietinės propagandos nuoroda, kad mūsų partizanai prilyginami fašistinės Vokietijos kariams.

Dabartiniai rusų tyrinėtojai, rašantys apie pokario pasipriešinimą sovietams, pažymi, kad slopindama tą pasipriešinimą Sovietų Sąjunga išeikvojo labai daug materialinių išteklių. Vien stribų išlaikymas Lietuvoje (jų atlyginimai, apranga, ginkluotė, iš dalies apgyvendinimas ir kt.) sąjunginiam biudžetui atsiėjo apie 545 mln. rb (1945 m. - 16 mln., 1946 m. - 50 mln., 1947-1952 m. - kasmet nuo 60 iki 80 mln., 1953 m. - 46 mln., 1954 m. - 13 mln.) Matyt, dar apie 100-150 mln. rb stribams buvo skirta iš vadinamojo vietinio biudžeto, tvarkant jų telkimosi būstus, šelpiant maistu, duodant pašalpas bei pensijas, gydant ir t. t. Kad tai buvo nemenkos sumos, galima spręsti iš to, jog LSSR 1946 m. visas biudžetas buvo 153,3 mln. rb (valstybinis biudžetas - 76,6 mln., respublikinis - 41,3 mln., vietinis - 35,3 mln.)⁷⁵. Kiek stribai sunaikino materialinių vertybių jas iš mūsų žmonių pavogdami, išplėšdami, pravalgydami, pragerdami ar apskritai sunaikindami - niekas nenustatys. Dėl jų Lietuvos gyventojai patyrė didžiulių nesuskaičiuojamų materialinių nuostolių. Dar didesni buvo moraliniai nuostoliai.

1 LYA, f. 1, ap. 3, b. 97, 1. 101-102.
2 Ibid., b. 49, 1. 18.
3 LVOA. f. 1771, ap. 8, b. 183, 1. 36-40.
4 Lietuvos partizanų kovos..., p. 329.
5 Ibid., p. 332.
6 LYA, f. 1, ap. 16, b. 24, 1. 138.
7 LYA, f. 1, ap. 3, b. 247, 1. 67.
8 Ibid., 1. 59, 81, 87, 88.
9 Ibid., I. 84, 91, 94.
10 Ibid., 1. 94.
11 Ibid., b. 53, 1. 5.
12 Ibid., b. 247, I. 111, 115.
13 LYA, f. 1, ap. 16, b. 24, I. 160-164, 144.
14 Ibid., ap. 3, b. 247, 1. 187-188.
15 Ibid., I. 65-66.
16 Ibid., ap. 16, b. 24, I. 144.
17 Ibid., ap. 3, b. 247, 1. 113.
18 Ibid., I. 166.
19 LYA, f. 1, ap. 3, b. 247, I. 169.
20 Ibid., I. 172.
21 LVOA, f. 1771, ap. 190, b. 3, 1. 61.
22 Ibid., ap. 9, b. 594, 1. 42.
23 LYA, f. I, ap. 3, b. 247, I. 118.
24 LYA, f. 1, ap. 3, b. 247, 1. 137, 149.
25 LVOA, f. 1771. ap. 8, b. 177, I. 199.
26 Ibid., b. 180. I. 76.
27 Ibid., ap. 9, b. 594, 1. 77.
28 LYA, f. 1, ap. 3, b. 247, 1. 120-125.
29 Ibid.. i. 187, 188, 228.
30 LYA, f. 1, ap. 3, b. 247, 1. 223, 240-247, 138.
31 Ibid., ap. 18, b. 98, I. 40.
32 LVOA, f. 1771, ap. 9, b. 264, I. 175.
33 Ibid., b. 594, I II.
34 Ibid.. I. 26, 42.
35 Ibid., f. 341, ap. 341-18, b. 6, 1. 3.
36 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 594, 1. 15.
37 Ibid., 1. 71.
38 LYA, f. 1, ap. 3, b. 247, I. 257, 317.
39 LVOA, f. 1771, ap. 9, b. 93, 1. 25-28.
40 LYA, f. 1, ap. 3, b. 247, I. 285.
41 VRMA, f. 141, ap. 1, b. 80, 1. 14.
42 LVOA, f. 1771, ap. 9, b. 594, I. 51-53.
43 Ibid., ap. 52, b. 32, 1. 112.
44 Ibid., ap. 9, b. 594, I. 5-7.
45 Ibid., b. 265, 1. 111.
46 VRMA, f. 141, ap. 1. b. 80, 1. 8-12.
47 VRMA, f. 141, ap. 1, b. 80, 1. 5-7.
48 LVOA, f. 1771, ap. 9, b. 594, I. 20.
49 Ibid., 1. 51.
50 Ibid., ap. 10, b. 273, I. 18.
51 Ibid., I. 18.
52 Ibid., I. 3.
53 Ibid., I. U.
54 Ibid., b. 284, I. 5.
55 Ibid., b. 273, I. 7, 4.
56 LYA, f. 1, ap. 3, b. 247, I. 456.
57 Lietuvos partizanų kovos..., p. 352-353.
58 LYA, f. i, ap. 3, b. 255, 1. 88.
59 Ibid., I. 89-92.
60 LYA, f. 1, ap. 3, b. 348, 1. 79.
61 Ibid., b. 269, I. 62.
62 Ibid., I. 59.
63 Ibid., b. 403, I. 10.
64 LYA, f. 1, ap. 16, b. 380, I. 30.
65 Ibid., b. 951, 1. 15.
66 VRMA, f. 141, ap. I, b. 190, I. 35.
67 LYA, f. 1, ap. 3, b. 402, 1. 72.
68 Ibid., ap. 16, b. 937, 1. 99.
69 Ibid., ap. 3, b. 402, I. 160.
70 Ibid., b. 479, I. 95.
71 LYA, f. 1, ap. 16, b. 29, I. 9-11.
72 Ibid., ap. 3, b. 1243, I. 87-89.
73 VRMA, arch. Nr. 381, I. 318-331.
74 Ibid., I. 337.
75 Lietuviškoji tarybinė enciklopedijų, Vilnius, 1977, t. 2, p. 176.

Okupantai, 1945 m. antroje pusėje įsitikinę, jog šiurkščia karine jėga sunkiai palauš lietuvių tautos pasipriešinimą, pradėjo įgyvendinti NKVD liaudies komisaro L. Berijos 1945 m. spalio 12 d. direktyvą¹, kurioje nurodyta karinę jėgą derinti su agentūrinėmis priemonėmis, t. y. pradėjo kurti platų agentų informatorių tinklą.

Tuo atėjūnai siekė užsitikrinti vietinių užmaskuotų kolaborantų paramą ir jų padedami sutriuškinti pogrindį. Agentai informatoriai veikė slapta, tam tikromis aplinkybėmis jie turėjo apsimesti sovietų priešais. Be agentų, reikėjo plėsti ir atvirai sovietų valdžią palaikančių žmonių būrį. Tuo metu geriausias būdas žmogų įtraukti į okupantų veiklą ir jo nepaleisti buvo toks: duoti tam žmogui šautuvą. Aišku, tai buvo rizikinga, nes pasitaikydavo, kad žmogus, gavęs ginklą, visai nesipriešindamas jį atiduodavo partizanams. Tačiau tokia rizika okupantams apsimokėjo, juo labiau kad jie veikė gana gudriai; paėmęs ginklą žmogus jau neištrūkdavo iš okupacinės valdžios struktūrų - tiek komunistų partijos, tiek saugumo organų - akiračio. Buvo stengiamasi apginkluoti ne tik komunistų partijos narius ir komjaunuolius, t. y. tuos žmones, kurie savo likimą beatodairiškai susiejo su okupantais, bet ir nemažą dalį tarnautojų. Į kaimą vykstantys mokesčių, paruošų įstaigų darbuotojai paprastai būdavo apginkluojami (dažniausiai juos lydėdavo ir stribai). Net mokytojams, vykstantiems agituoti, ypač prieš rinkimus, stengtasi įbrukti šautuvą. Buvo tikimasi - ir ne be pagrindo, - kad iš okupantų rankų paėmęs ginklą ir su juo pavaikščiojęs žmogus bus priverstas glaustis prie naujosios valdžios, nes aplinkinių žmonių akyse jis jau galėjo tapti išdaviku. Toks ginklą į rankas paėmęs žmogus prie atėjūnų dar labiau glausdavosi po susidūrimo ar susišaudymo su partizanais, ypač kai iš vienos ar kitos pusės būdavo praliejamas kraujas.

Daug lėmė ir komunistų bei čekistų vadų ideologinis fanatizmas. Būdami marksizmo idėjų, be to, suvulgarintų, uolūs sekėjai, dalis jų buvo įsitikinę, kad vadinamieji Lietuvos darbo žmonės, tarp jų ir dauguma valstiečių, turi juos palaikyti. Jie savęs nelaikė okupantais ir kolaborantais, o tvirtai tikėjo, kad į Lietuvą atnešė pažangesnę - socialistinę santvarką, kuriai priešinasi tik nedaugelis dėl savo klasinės prigimties ir vienas kitas suklaidintas. Štai kaip 1945 m. rugpjūčio 24 d. LKP(b) CK VII plenume, kuriame buvo svarstomas VKP(b) 1945 m. rugpjūčio 15 d. nutarimas dėl LKP(b) CK darbo trūkumų ir klaidų, samprotavo NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenka: „Negalima sėdėti ir laukti, kad kada nors ateis kariuomenė ir sumuš gaujas arba jos legalizuosis. Reikia visiems, kam patikėtas partinio ar sovietinio darbo baras, duoti į rankas ginklą, organizuoti ir apginkluoti varguomenės ir darbininkų aktyvą ir kartu su jais likviduoti gaujas. [...] Metas pakelti visą liaudį į kovą su banditizmu"². Tiesa, šiuos žodžius pasakė rusas, tiksliau - surusėjęs ukrainietis. Lietuviai komunistai kalbėdavo atsargiau, nes geriau žinojo tikrąją padėtį, tačiau prasmė būdavo panaši. Antai LKP(b) CK XI plenumo nutarimo 31 paragrafe, atsiliepiant į VKP(b) CK 1946 m. spalio 5 d. nutarimą „Dėl Lietuvos KP(b) CK darbo", rašoma: „[...] imtis veiksmingesnių priemonių atskleidžiant ir sutriuškinant nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotų gaujų likučius. Pagerinti MVD ir MGB organų darbą. Tinkamai panaudoti karines dalis. Sustiprinti liaudies gynėjų būrius, pakelti jų kovingumą ir aktyvumą kovoje su banditais. Visapusiškai sustiprinti politinį masinį darbą tarp samdinių, varguomenės ir vidutinių valstiečių, įtraukiant juos į aktyvią kovą, kad greičiau būtų likviduotas banditizmas"³.

Vietiniai komunistai ir okupantai buvo gana išradingi. Jie ne kartą mėgino iš mūsų šalies gyventojų sukurti ginkluotas grupes ir suteikti joms organizacinę struktūrą. Geriausiai jiems sekėsi kurti vadinamojo sovietinio partinio aktyvo ginkluotas grupes. Tokiai grupei, būdamas vienos Kauno įmonės komsorgu, priklausė rašytojas Vytautas Petkevičius. Si grupė daugiausia veikė Prienų ir Vilkijos apylinkėse.

Pagal tarptautinius žodynus, „aktyvas" yra „veikliausi kurios nors organizacijos (partijos, sąjungos, draugijos) nariai". Taigi komunistai, savo sukurtą darinį pavadinę „ginkluotu sovietiniu partiniu aktyvu", šiek tiek prasilenkė su žodynų tiesa, nes aktyvistais pavadino ir tarnautojus, kuriems į rankas būdavo įduodamas, kartais ir įbrukamas ginklas. Toli gražu ne visi jie buvo komunistų partijos ar komjaunimo nariai.

Sovietmečiu visuotinai, o ir dabar retsykiais mūsų partizanai kaltinami sušaudę tūkstančius „nekaltų civilių žmonių". Iš tikrųjų partizanai sušaudė ar kitaip sunaikino apie 12 tūkst. (P. Raslano duomenimis) civilių Lietuvos gyventojų, iš jų apie 2 tūkst. vadinamųjų sovietinių partinių aktyvistų, kurie visi buvo ginkluoti. Kiti - įvairių kategorijų žmonės: informatoriai, smulkūs skundikai, asmenys, pasirašinėję trėmimo dokumentus, simpatizavę okupantams ir pan. Beje, nemažai ir šių „civilių žmonių" buvo ginkluoti, ginklus gavę iš čekistų, o tai esant karo padėčiai (partizanai karo padėtį buvo paskelbę nuo pat okupacijos pradžios) reiškė didžiausią išdavystę, už kurią visų šalių ir laikų partizanai baudė mirtimi. Bet, kaip matysime iš toliau dėstomų faktų, partizanai anaiptol ne visuomet sušaudydavo tuos apginkluotus žmones. Kartais jų net neliesdavo, tik atimdavo ginklus. Tačiau tokio žmogaus, kuris turėdavo ginklą ir dar skųsdavo savo kaimynus, tikrai laukdavo mirtis.

Štai ką A. Sniečkui 1949 m. rudenį rašė Lietuvos pasienio apygardos prokuroras justicijos pplk. S. Grimovičius, pranešdamas apie čekistinės kariuomenės klaidas: „Galima pateikti daug pavyzdžių, kai nuo banditų rankų žuvo liudytojai, informatoriai ir kiti asmenys, pritraukti bendradarbiauti; taip atsitinka todėl, kad nepakankamai saugomas paslaptyje jų darbas mūsų naudai"⁴. Čia turimi omenyje daugiausia slaptieji okupantų bendradarbiai, o aktyvistai ir kitos panašios grupės veikė daugmaž atvirai, bet buvo ne mažiau pavojingos.

Patys partizanų vadai ginkluotus aktyvistus laikė tautos išdavikais, vertais mirties bausmės. Antai Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos 1949 m. vasario 11-17 d. posėdžių protokolo 12 paragrafe rašoma: „Prieita bendros nuomonės jėgos nedemonstruoti, veikti daugiau gudrumu, nors tam tikrais atvejais jėgos parodymas rekomenduotinas. Operacijoms naudoti minimalų žmonių skaičių. Ginkluotų asmenų grupes ar paskirus ginkluotus asmenis be atodairos naikinti. Išdavikus griežčiausiai bausti, bausmės įvykdymą viešai paskelbti"⁵. Kitame tarybos dokumente rašoma: „VKP(b) nariai, ginkluoti okupacinės valdžios pareigūnai ir visi kiti tautai priešiškais tikslais apginkluoti asmenys skaitomi lietuvių tautos išdavikais ir todėl iškrenta iš neliečiamumo ribų"⁶.

Viename iš atsišaukimų, po kuriuo pasirašė LLKS, rašoma: „Ginklų neimkite! Gana žydberniais tapusių, lietuvių vardą suniekinusių istrebitelių. Jie pardavė Tėvynę už Judo grašius, išbraukė save iš lietuvių tautos narių tarpo ir amžiais užsitarnavo niekingą išdaviko vardą. Nesutepkite savo rankų vergiją mums atnešusio bolševiko ginklais. Prievarta jų niekam neįbruks ir už neėmimą nesodins kalėjiman, nei trems Sibiran. Griežtai įspėjame, kad ginklą paėmusius LLKS baus mirties bausme"⁷. Tačiau, kaip minėta, tai nereiškė, kad kiekvienas į partizanų rankas patekęs ginkluotas žmogus bus šaudomas. Paprastai būdavo šaudomi tie ginkluotų grupių nariai, kurie ne tik vaikščiodavo su čekistų duotais ginklais, bet ir būdavo dar kuo nors nusikaltę, pavyzdžiui, šnipinėdavo ar pasirašydavo trėmimo dokumentus.

Santykius tarp ginkluotų aktyvistų ir partizanų lemdavo ir vietinės sąlygos, vietos mikroklimatas. Jei tarp aktyvistų pasitaikydavo veiklių ir žiaurių asmenybių, o partizanų būriai būdavo mažiau vadų kontroliuojami, aukų iš abiejų pusių būdavo daug. Pavyzdžiui, Lazdijų apskrityje, kurioje bazavosi Šarūno rinktinė, priklausiusi tai Tauro, tai Dainavos apygardoms, o kartais veikusi visai savarankiškai, pokario metais žuvo 3-5 kartus daugiau žmonių negu kaimyninėse apskrityse.

Kaip vėliau matysime, okupantams nepavyko iš ginkluotų aktyvistų sukurti stiprios jėgos, kuri būtų galėjusi kovoti su partizanais. Jie buvo dar menkesni kariai už stribus. Tačiau vis labiau glausdamiesi prie okupantų ir vykdydami vis drastiškesnius jų nurodymus, nemažai aktyvistų visiškai sužvėrėjo ir į istoriją pateko kaip bjauriausių okupantų užmačių vykdytojai.

Vadinamieji ginkluoti aktyvistai galėjo ir daugiau nulemti pokario kovose, jei tarp jų būtų buvę daugiau stipresnio charakterio žmonių. Aišku, negalima jų visų statyti į vieną gretą, bet daugelis jų buvo tikri menkystės, okupantams nuėję tarnauti ne tiek iš įsitikinimų, kiek dėl materialinės naudos ir nepilnavertiškumo komplekso. Gana tiksliai aktyvistus apibūdino patys čekistai. Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininkas plk. I. Rudyka 1945 m. pabaigoje rašytame pranešime I. Tkačenkai trijų apskričių - Vilniaus, Alytaus ir Trakų - aktyvistams nerado gero žodžio. Anot jo, visi 37 naujai patvirtinti Trakų apskrities apylinkių pirmininkai yra nepataisomi girtuokliai ir tuo net didžiuojasi. Pasak pulkininko, „daugeliui vietinių partinių ir sovietinių darbuotojų stinga ryžto ir aktyvumo kovoje už sovietų valdžios interesus...", todėl iš Alytaus apskrities 200 ginklus turinčių aktyvistų kovose dalyvauja tik 26 žmonės⁸.

Ypač žiauriai ginkluoti aktyvistai elgėsi per masinius trėmimus ir varydami žmones į kolūkius.

Pokariu 1945 m. atsinaujinę Lietuvos gyventojų trėmimai į atokiausias Rusijos vietoves tęsėsi iki 1953 m. Tuo laikotarpiu buvo ištremta 140-160 tūkst. žmonių. Tiek žmonių be vietinių kolaborantų pagalbos rusai nebūtų pajėgę ištremti. Vietiniai išgamos, padėję įvykdyti vieną didžiausių nusikaltimų Lietuvos žemėje (jį žiaurumu ir mastais lenkia tik žydų holokaustas), buvo stribai ir aktyvistai. Tremiamųjų sąrašus sudarydavo čekistai, bet daugiausia duomenų, ką reikia ištremti, jie gaudavo iš vietinių komunistų ir įvairių šnipų. Šeimoms suimti ir nuvežti iki tremiamųjų telkimo punkto buvo sudaromos karinės operatyvinės grupės, susidedančios vidutiniškai iš 8-10 asmenų. Tokią grupę sudarė 1 čekistas, 2 vidaus kariuomenės kariai, 2-3 stribai ir 3-4 vietiniai aktyvistai. Pastarieji dažniausiai surašydavo tremiamųjų turtą ir jį saugodavo, kol jis būdavo perduodamas valstybinei organizacijai ar kolūkiui (beje, kaip rašoma čekistų dokumentuose, dalis to turto neretai būdavo išvagiama, prageriama ar išsidalijama). Viena karinė operatyvinė grupė per dieną išveždavo tris šeimas, o Kaune ir Vilniuje - po vieną. Per masiškiausius trėmimus tų grupių būdavo tūkstančiai: 1948 m. gegužės mėn. - 4 tūkst., 1949 m. kovo 25-28 d. - 2845⁹. Taigi per 1948 m. trėmimus turėjo būti pasitelkta apie 12-14 tūkst. aktyvistų. Kadangi tuo metu vadinamųjų ginkluotų aktyvistų buvo apie 7 tūkst., vadinasi, buvo pasitelkta šiaip jau tarnautojų, daugiausia - komunistų ir komjaunuolių (1948 m. Lietuvoje komunistų galėjo būti apie 12-13 tūkst., komjaunuolių -truputį daugiau; 1950 m. sausio 1 d. LKP(b) narių buvo 27,7 tūkst., VLKJS - per 52 tūkst.).

Aktyvistai daug pasidarbavo ir prievarta varydami žmones į kolūkius. Tą jų „veiklą" geriau suprasti padės toliau pateikiamas laiškas, kurį, matyt, čekistai perėmė pašte tikrindami laiškus. A. Sniečkui 1952 m. balandžio 26 d. jį persiuntęs MGB ministro pavaduotojas P. Kondakovas rašė, jog laišką savo pažįstamai į Leningradą siuntė Kazlų Rūdos gyventojas Aleksas Virbolas. Štai tas laiškas (išverstas iš rusų kalbos):

P. Kondakovas pridūrė, jog išklausius liudytojų nustatyta, kad balandžio 1-3 d. Kazlų Rūdos stribai iš tikrųjų buvo Subačiškių ir Pentupių apylinkėse, dengė 60 aktyvistų grupę, kuriai vadovavo LKP(b) Kazlų Rūdos rajono komiteto sekretorius Belkevičius ir rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Speičius. Nenorinčius stoti į kolūkį žmones mušė, uždarė kolūkiečio Šveikausko kluone ir užrakino; 30 žmonių tris paras laikė be maisto. Čekisto teigimu, stribai nepažeidė socialistinio teisėtumo¹⁰. Šiuo atveju, matyt, stribai iš tiesų nebuvo pagrindiniai „veikėjai". Pasak P. Kondakovo, tai A. Sniečkaus partiečių savavaliavimas, o stribai buvo priversti paklusti viršininkų nurodymams.

Apskritai tiek partijos, tiek čekistų vadai, tirdami tokius atvejus, ciniškai apsimetinėjo, tarsi jie čia niekuo dėti: atseit kalti ne jie, o vietiniai valdžios organai, pasirinkę netinkamas priemones. Tuo tarpu partijos vadovybė, liepdama vietiniams organams per metus ar pusantrų visos Lietuvos ūkininkus suvaryti į kolūkius, gerai žinojo, jog be baisaus teroro to padaryti nebus įmanoma. Todėl ir buvo žmonės statomi prie sienos, marinami badu, o komunistų vadai apsimetinėjo, kad tam jie nepritaria. Beje, šiuo atveju Kazlų Rūdos partiečius iš pusiausvyros, matyt, išvedė ir tai, jog tų dviejų kaimų - Subačiškių ir Pentupių - gyventojai buvo vieni iš nedaugelio, atlaikiusių ne vieną tokį spaudimą (1952 m. pradžioje į kolūkius buvo suvaryta 94 proc. valstiečių).

Šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių, tremiamų ir varomų į kolūkius, patyrė aktyvistų ir stribų smurtą, kuris dažnai būdavo brutalesnis net už rusų karių smurtą. Šitai ypač dažnai savo atsiminimuose mini ne vienas tremtinys. Deja, duomenų apie šią aktyvistų veiklos sritį čekistų ir partijos dokumentuose nedaug pavyko rasti; daugiausia rašoma apie aktyvistų kovą - tikrą ar tariamą - su partizanais, t. y. apie tą jų veiklos sritį, kurioje jie, ko gero, mažiausiai nuveikė.

Šį tą aktyvistai nuveikė sovietinių rinkimų metu. Nors Sovietų Sąjungoje rinkimai buvo fiktyvūs (vienas partijos parinktas kandidatas, masiniai balsavusiųjų prirašinėjimai ir kt.), tačiau jie buvo vykdomi gana triukšmingai, norint įtikinti tiek savo žmones (ko gero, net save pačius), tiek užsienį, kad įvyko kažkas reikšmingo, lemiančio valstybės gyvenimą. Pirmuosiuose rinkimuose 1946 m. aktyvistai buvo rinkimų komisijų nariais, o per vėlesnius rinkimus jie buvo naudojami ir kaip karinė jėga - saugojo rinkimų apylinkių būstines. 1948 m. per rinkimus į vietines tarybas Utenos apskrities rinkimų apylinkių būstinės buvo saugomos nuo sausio 10 iki 19 d. Už jų apsaugą buvo atsakingi MGB ir MVD darbuotojai, o saugojo jas MGB ir sovietinės armijos kariuomenė bei stribai. Visose rinkimų apylinkėse kartu su jais buvo po 2-5 ginkluotus aktyvistus. Visas Utenos miesto ir valsčių centrų rinkimų apylinkių būstines saugojo tik ginkluoti aktyvistai, o miesteliuose visur buvo ir stribų rezervas¹¹. Matyt, panašiai buvo ir kitose apskrityse.

1951 m. vykstant rinkimams į LSSR Aukščiausiąją Tarybą 1962 rinkimų apylinkių būstines saugojo 13 tūkst. ginkluotų žmonių, tarp jų 330 būstinių saugojo 2017 ginkluotų aktyvistų, t. y. vieną rinkimų būstinę saugojo maždaug po 6 aktyvistus (šios būstinės, matyt, buvo rajonų, buvusių valsčių centruose). Vilniaus srityje 109 būstines saugojo 737 aktyvistai, Kauno sr. 49 būstines - 290 aktyvistų, Klaipėdos sr. 32 būstines - 223 aktyvistai, Šiaulių sr. 140 būstinių - 767 aktyvistai. Be aktyvistų, daugiausia ginkluotų žmonių rinkimų būstinėms saugoti buvo paskyrusios 2-oji ir 4-oji šaulių divizijos - iš viso 4188 karius; stribų būriai buvo paskyrę 5224 stribus¹².

Prieš kalbant apie ginkluotą sovietinį partinį aktyvą, pirmiausia reikėtų pakalbėti apie stribų paramos grupes. Šios grupės buvo sukurtos ne Lietuvos žemėje, o jų idėja atsivežta iš Rusijos. Paramos grupės, kaip ir naikintojų - stribų - batalionai, buvo įkurtos L. Berijos 1941 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 00804¹³. Pirminis naikintojų batalionų karių tikslas buvo surasti ir sunaikinti į užfrontę nuleistus vokiečių parašiutininkus ir diversantus, o paramos grupių nariai turėjo būti tų batalionų informatoriais ir pranešinėti, kur pasirodė priešo diversantai ir parašiutininkai. Minėto įsakymo 7 paragrafe rašoma: „Naikintojų batalionų viršininkai, norėdami sėkmingai įvykdyti jiems pavestas užduotis [šioje vieto-je išbraukti žodžiai „plačiai panaudoja NKVD ir NKGB agentūrinį informatorių tinklą ir kartu"; matyt, išbraukta Lietuvoje, nes čia niekas negalėjo stribams patikėti agentūrinių duomenų. - J. S.], savo veikimo rajone - kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose ir atskirose įmonėse - sukuria paramos grupes.

Paramos grupės turi informuoti naikintojų batalionus (tiek jų vadus, tiek atskirus karius - tai priklauso nuo konkrečių aplinkybių) apie visus priešo parašiutininkus desantininkus ir diversantus naikintojų bataliono veikimo rajone.

Naikintojų batalionų viršininkai nuolat instruktuoja paramos grupes, kad visada būtų žinoma apie pasirodžiusį naują diversantą ir būtų garantuotas jo sunaikinimas".

Toliau įsakyme rašoma, kad priešo desantininkams stebėti turi būti pasitelkiami piemenys, miškininkai, geležinkelio ir kelių darbininkai, kaimų milicininkai, t. y. žmonės, kurie daugiausia būna toje vietovėje ir daug ką gali pastebėti.

SSRS NKVD naikintojų batalionų štabo viršininkas P. Trofimovas 1943 m. rugpjūčio 12 d. direktyva¹⁴ nurodė, kad paramos grupės turi būti sukurtos visur, kur tik yra naikintojų batalionai, ir jos turi būti pavaldžios naikintojų štabams, o ne milicijai. Be suaugusiųjų, į jas nurodyta plačiai įtraukti ir moksleivius. Tų grupių pagrindą turėjo sudaryti ikišaukiamojo amžiaus jaunuoliai, moterys, taip pat asmenys, atleisti nuo tarnavimo armijoje dėl sveikatos ir einamųjų pareigų bei darbo. Tačiau vėliau apsigalvota ir, matyt, patogumo sumetimais (milicijos įgaliotinį lengviau surasti, susitikinėjimas su juo kelia mažiau įtarimų ir t. t.) nutarta paramos grupes kurti prie milicijos įgaliotinių.

SSRS NKVD naikintojų batalionų štabas 1941-1944 m. birželio mėn. buvo išleidęs 42 direktyvinio pobūdžio dokumentus¹⁵, iš kurių du skirti paramos grupėms. Vienas jų - minėta plk. P. Trofimovo 1943 m. rugpjūčio 12 d. direktyva, kitas pasirašytas 1943 m. spalio mėn. ir vadinosi „Naikintojų batalionų paramos grupių padėties ir operatyvinio tarnybinio jų panaudojimo apžvalga"¹⁶.

SSRS NKVD GUBB viršininkas A. Leontjevas LSSR vidaus reikalų liaudies komisarui J. Bartašiūnui 1945 m. kovo 16 d. rašė, kad SSRS NKVD-NKGB 1944 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 001257/ 00388 numatyta ginkluotas paramos grupes įkurti prie milicijos apylinkių įgaliotinių. Toliau rašte pažymima, kad LSSR NKVD savo ataskaitoje nemini paramos grupių, ir prašoma nurodyti, kiek jų yra, kiek jos turi ginklų ir kaip panaudojamos kovoje¹⁷.

A. Leontjevui 1945 m. kovo 25 d. atsakė LSSR OBB viršininkas plk. A. Gusevas. Jis pažymėjo, kad 30-40 stribų būriai nuo kovo mėn. įkurti kiekviename valsčiuje; toliau rašė, kad Šakių, Raseinių, Šiaulių, Švenčionių ir Rokiškio apskrityse yra sukurtos 762 paramos grupės, jose - 2511 žmonių. Pasak A. Gusevo, dauguma jų gyvena viensėdžiuose ir bijo pogrindžio represijų, todėl yra neginkluoti ir kovoje nedalyvauja¹⁸.

Iš šių raštų aiškėja, kad naikintojų paramos grupės, iš pradžių atlikusios tik šnipų vaidmenį, pamažu buvo apginkluotos ir turėjo tapti savotiška stribų atmaina, teikti jiems ginkluotą paramą. Ko gero, A. Gusevas melavo pranešdamas, kad 1945 m. kovo mėn. Lietuvoje paramos grupėms priklausė net 2511 žmonių. Tokią prielaidą galima daryti dėl to, kad okupantai nesugebėjo Lietuvoje suformuoti stribų batalionų, nors vykstant karui daug vyrų, norėdami išsisukti nuo ėmimo į rusų kariuomenę, savo noru tapo stribais. Lietuvoje tuo metu tarp jokių valdiškų pareigų neturinčių asmenų paprasčiausiai nebuvo tiek išdavikų, kad greta stribų būtų suformuota dar viena ginkluota grupuotė. Tikėtina, jog į tas paramos grupes formaliai buvo įrašyti pareigūnų ir stribų šeimų nariai, šiems apie tai net nežinant. Gal vienas kitas jaunuolis iš komunistuojančios aplinkos galėjo susivilioti romantiška galimybe pasipuikuoti šautuvu. Kaip buvo iš tikrųjų, dabar galima tik spėlioti.

Kaip jau ne kartą minėta, naikintojų batalionai Sovietų Sąjungoje Antrojo pasaulinio karo metu buvo sukurti kovai su vokiečių parašiutininkais ir diversantais. Tokius uždavinius šie batalionai turėjo iki persilaužimo karo frontuose. Raudonajai armijai pradėjus pulti ir atsiiminėti vokiečių užimtas žemes, čekistų vadai naikintojų batalionų veiklos sferą išplėtė. Tai daryti juos vertė vien tai, kad komunistai labai įtariai žiūrėjo į visus tuos žmones, kurie buvo likę vokiečių okupuotose zonose. J. Stalinas į vokiečių nelaisvę patekusius rusų karius netgi buvo paskelbęs išdavikais. Komunistų vadai, sirgę paranojiška įtarumo liga, prieš karą sunaikinę daugelį savo karo vadų ir apskritai kariškių, padarė begalę klaidų; jie tinkamai nepasirengė vokiečių puolimui ir tuo Rusijos žmones pasmerkė didelėms kančioms, atsiimdami vokiečių užgrobtas žemes įtariai žiūrėjo į ten dėl jų kaltės likusius žmones. Užfrontėje karo metais pratūnoję čekistai (tarp jų ir didysis „kovotojas" su fašizmu Aleksandras Slavinas, per karą gyvenęs Užkaukazėje), didžiulėse atsiimtose teritorijose nespėdavo įvesti savo tvarkos, todėl jiems į pagalbą būdavo metamos ir kitos represinės struktūros - milicija, naikintojų batalionai bei įvairūs pagalbiniai jų dariniai. SSRS NKVD liaudies komisaro pavaduotojas I. Serovas 1943 m. gruodžio 16 d. direktyva Nr. 1612 naujas naikintojų batalionų užduotis apibūdino taip: „[...] naikintojų batalionai turi dalyvauti organizuojant apsaugą ir palaikant revoliucinę tvarką gyvenvietėse, taip pat padėti NKVD RS išnaikinti rajonuose išdavikišką ir antisovietinį elementą"¹⁹. Rusams okupavus Lietuvą, šis uždavinys naikintojų batalionams tapo pagrindiniu, nes dar vykstant karui vokiečiai į Lietuvą buvo permetę vos kelis šimtus savo parašiutininkų diversantų ir žvalgų lietuvių, tačiau didelė dalis jų įstojo į mūsų partizanų būrius ir vokiečiams nedirbo. Traukdamiesi vokiečiai nedaug ką iš lietuvių sugebėjo užverbuoti.

1944 m. liepos 24 d. LKP(b) CK sekretoriaus A. Sniečkaus pasirašyto dokumento dėl stribų batalionų įkūrimo Lietuvos apskrityse 2 paragrafe rašoma: „įpareigoti NKVD apskričių skyrių viršininkus organizuoti gyvenvietėse paramos grupes. Į jas įtraukti žemutinį partinį sovietinį ir komjaunimo aktyvą"²⁰.

Kitame svarbiame direktyviniame dokumente - LKP(b) CK nutarime, priimtame 1944 m. gruodžio 3 d., kuriame nurodoma įkurti 30-40 stribų būrius kiekviename valsčiuje, - apie paramos grupes neužsimenama²¹. Dokumentą pasirašė A. Sniečkus ir LKT pirmininkas M. Gedvilas.

Kad paramos grupes Lietuvoje buvo ne taip paprasta suformuoti, rodo ir J. Bartašiūno 1944 m. liepos 27 d. įsakymas Nr. 4 „Dėl NKVD naikintojų batalionų sudarymo Lietuvos SSR teritorijoje". Jame pakartota daugelis LKP(b) CK liepos 24 d. nutarimo teiginių, bet apie paramos grupes nė neužsimenama²². Tiesa, tuo metu rusai buvo užėmę tik dalį Lietuvos teritorijos, todėl papildomų planų kurti dar negalėjo.

Suprasdamas, jog „žemutinio partinio sovietinio ir komjaunimo aktyvo" Lietuvoje beveik nėra, LSSR NKVD naikintojų batalionų štabas 1944 m. rugpjūčio mėn. NKVD apskričių ir miestų skyriams išsiuntinėjo raštą, pasirašytą LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojo P. Kapralovo, kuriame nurodoma visose gyvenvietėse ir įmonėse tuoj pat sukurti paramos grupes²³. Direktyvoje nurodoma, kad paramos grupės turi būti sudarytos iš „kaimo aktyvo" ir kad „pageidautina į jas įtraukti piemenis, eigulius ir paštininkus". Tų grupių vyresniaisiais turėjo būti sovietiniai partiniai aktyvistai. Stribų batalionų vadovybė grupių narius ne rečiau kaip du kartus per mėnesį turėjo instruktuoti, ką ir kaip jie turi dirbti. Jų darbas buvo informuoti stribus jiems rūpimais klausimais, t. y. būti stribų šnipais (apginkluoti šias grupes nutarta vėliau).

Šiame plk. P. Kapralovo rašte pakartoti L. Berijos 1941 m. liepos 25 d. įsakymo teiginiai ir konkrečiau nurodoma, kas toms grupėms turi vadovauti (nuo naikintojų bataliono vado iki skyrių vadų bei gerų kovotojų imtinai), kokio dydžio turi būti grupės (lėmė vietos sąlygos ir operatyvinė padėtis apskrityje) ir kas konkrečiai turi būti tų grupių vadovais („patikrinti, aktyvūs ir turintys autoritetą asmenys, daugiausia iš sovietinio partinio aktyvo").

Be visa ko, šioje direktyvoje reikalaujama, kad apie paramos grupių sudarymą stribų štabui Vilniuje būtų pranešta iki rugsėjo 10 d. Tačiau J. Bartašiūnas 1944 m. spalio 17 d. rašte NKVD apskričių skyrių viršininkams priekaištauja, kad viršininkai apskritai mažai dėmesio skiria stribų batalionų formavimui, ir pažymi, kad apie paramos grupių sukūrimą pranešė tik Švenčionių apskritis²⁴.

Šios apskrities, kaip ir kitų Šiaurės rytų ir Rytų Lietuvos apskričių čekistai, pranešdami apie paramos ir panašių grupių sudarymą, ko gero, ne per daug melavo. Įvairiataučiai tų apskričių gyventojai, ypač sentikiai rusai, noriai rėmė okupantus. Kaip minėta, LSSR čekistai 1945 m. kovo mėn. Maskvai pranešė, jog jau turima per 2,5 tūkst. šių grupių narių, tačiau neginkluotų. Beje, GUBB viršininkas A. Leontjevas 1945 m. rugpjūčio 3 d. rašte stribų finansavimo klausimu rašė, kad vietinėmis lėšomis kiekvieno valsčiaus centre išlaikomi 25-30 stribų būriai „[...] turi didesnėse gyvenvietėse remtis ginkluotomis paramos grupėmis", o iš apskrities centro juos turi palaikyti stribų bataliono branduolys ir kariuomenė²⁵.

Įvairiose ataskaitose stribų paramos grupės minimos ilgai - net iki 1948 m. Matyt, šiek tiek žmonių tose grupėse buvo ir jos kažką veikė. Tikėtina, kad tai buvo tie patys stribai, tik jie dar dirbo ir kitą darbą. LSSR NKVD 1945 m. birželio mėn. ataskaitoje rašoma, kad tą mėnesį 10 956 įvairiuose išpuoliuose dalyvavo 80 627 stribai ir 527 jų rėmėjai²⁶. 1945 m. lapkričio 21 d. 4-osios šaulių divizijos operatyvinėje suvestinėje minima, kad tarp 9 žmonių, kuriuos nukovė partizanai, vienas priklausė paramos grupei²⁷.

Taigi tos paramos grupės ne ką tenuveikė. Matyt, jų veiklos suaktyvinti nepajėgė nė gana grėsmingi Maskvos nurodymai. Dar 1945 m. kovo 10 d. A. Leontjevas LSSR OBB viršininkui A. Gusevui rašė, kad stribai nepakankamai panaudojami kovoje (tuo metu Lietuvoje trūko kariuomenės, nes pasienio pulkai buvo išvesti į Rytprūsius, ir partizanai vėl suaktyvėjo). Be to, jis rašė, jog „visiškai neleistinas yra požiūris į paramos grupes", apie kurias A. Gusevo ataskaitoje nė neužsiminta ir kurios visai nebuvo panaudotos kovoje²⁸.

Tikėtina, jog buvo padaryta išvada, kad nedaug okupantų rėmėjų turinčioje mūsų šalyje stribų paramos grupės yra per daug neapibrėžtos ir kad su jomis daugiau vargo negu iš jų naudos. Be to, tų profesijų žmonės, kurių atstovus buvo nurodyta įtraukti į paramos grupes - paštininkai (tiesa, vėliau čekistai daug jų užverbavo), miškininkai, piemenys ir kt., - anaiptol nebuvo labai prosovietiškai nusiteikę. Matyt, buvo nutarta daugiau remtis žmonėmis, kurie tarnybos saitais buvo susiję su okupantais ir iš jų gaudavo įvairių privilegijų, t. y. aktyvistais.

Galima įtarti, kad stribų paramos grupėse buvo ir agentų informatorių, kuriems savigynai čekistai dalijo ginklus, tačiau svaresnių įrodymų šiam spėjimui pagrįsti nėra, išskyrus tą, kad čekistai ginklų išdavimą turėjo kaip nors įforminti. Gali būti, kad agentams ginklai buvo dalijami ta dingstimi, jog tai esančios savigynos grupės.

Taigi ne visai pavykus mėginimams suorganizuoti stribų paramos grupes, nutarta daugiau dėmesio skirti ginkluotoms aktyvistų grupėms, nors kurį laiką formaliai gyvavo ir anos grupės. J. Bartašiūnas 1945 m. rugsėjo 15 d. rašte NKVD apskričių skyrių viršininkams įsakė: „Iki š. m. spalio 1 d. turimais ginklų likučiais apginkluoti visą partinį sovietinį aktyvą", o jei ginklų trūksta - kreiptis į komisariatą²⁹. Toliau rašte nurodyta, jog ginklų apskaita turi būti tvarkoma kaip ir paramos grupių.

Tą pačią dieną J. Bartašiūno pavaduotojas, jau gen. majoras P. Kapralovas (jis kartu buvo ir Utenos operatyvinio sektoriaus vadovas) NKVD-NKGB Ukmergės, Utenos, Švenčionių ir Zarasų apskričių skyrių viršininkams nusiuntė raštą, kuriame nurodė apskričių, valsčių ir apylinkių tarybose suformuoti 4-6 žmonių sovietinio partinio aktyvo ginkluotas grupes ir jam apie tas grupes pranešti penkiadienėse ataskaitose. P. Kapralovas taip pat klausė, kiek šovinių ir granatų reikės toms grupėms apginkluoti³⁰. Reikia pasakyti, kad dažnai čekistų vadai norima priimdavo už esama. Apskričių ir valsčių centrų aktyvas iš tikrųjų galėjo būti apginkluotas 1945 m., tačiau apylinkių - tik po 3-4 metų.

Beje, P. Kapralovo vardu tiems patiems apskričių skyrių viršininkams spalio 1 d. atsiųstame rašte ginkluotos sovietinio partinio aktyvo grupės vadinamos „sovietinio partinio aktyvo naikintojų grupėmis" (ta terminų, pavadinimų painiava truko ilgai, nes pokario metais „naikintojas" („istrebitel") buvo vienas populiariausių žodžių čekistų leksikoje; naikintojų grupėmis iš pradžių buvo vadinamos ir grupės, kurioms priklausė stribai, čekistai, o vėliau ir išdavikais tapę partizanai; paskui tos grupės gavo agentų smogikų vardus ir t. t.).

Keli sakiniai apie ginkluotus aktyvistus yra LSSR LKT ir LKP(b) CK biuro 1945 m. liepos 24 d. nutarime „Dėl naikintojų batalionų sustiprinimo ir jų kovotojų materialinės padėties pagerinimo". Nutarime sakoma: „Įpareigoti Lietuvos KP(b) apskričių komitetus, NKVD apskričių skyrius ir apskričių karinius komisariatus išmokyti valsčių aktyvą naudotis ginklais; tuo tikslu nuolat rengti jiems karines pratybas". Dar kitoje vietoje nurodoma, kad personalines pensijas turi gauti ne tik žuvusių stribų, bet ir žuvusių aktyvistų šeimos³¹. Šiuo nutarimu atkreiptas dėmesys į tai, kad būtina daugiau dirbti su ginkluotais aktyvistais. Komunistų ir čekistų vadai nuolat turėjo keisti savo taktiką, nes iš pradžių jie tikėjosi partizanų būrius greitai sutriuškinti.

1945 m. rugsėjo 26 d. P. Kapralovas išsiuntinėjo NKVD apskričių skyrių viršininkams pažymą, kurioje nurodyta, kas turi būti parašyta penkiadienėse ataskaitose apie „sovietinio karinio aktyvo ginkluotų naikintojų grupių" sudarymą ir buvimą. P. Kapralovas prašė nurodyti, kiek yra grupių ir kiek suorganizuota naujų, kiek jose narių, kiek apginkluota pavienių žmonių, tarp jų apylinkių pirmininkų, partorgų, komsorgų, VKP(b) ir VLKJS narių bei kitų ir kokiais ginklais (automatais, šautuvais, pistoletais) jie apginkluoti³².

Anksčiau minėtą terminų painiavą šiek tiek pakoregavo SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos 1945 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 001119 „Dėl Lietuvos SSR kaimo partinio sovietinio aktyvo apginklavimo". Apskritai šio dokumento reikšmė kur kas didesnė negu vien terminų išaiškinimas. Jame nurodoma LSSR NKVD skirti 2,5 tūkst. šautuvų, 500 automatų bei 150 tūkst. šovinių, jais perginkluoti milicininkus ir stribus, o šių ginklus perduoti kaimų partiniams sovietiniams aktyvistams, siekiant juos panaudoti kovai su partizanais. J. Bartašiūnui ir SSRS NKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenkai nurodoma, kad ginklai būtų išdalyti tik patikimiems žmonėms ir tik nutarus partijos apskričių komitetams³³. Apskritai iš visų Maskvos čekistų raštų bei nurodymų matyti, kad jie prastai išmanė, kas darosi Lietuvoje, nesuvokė, kokio masto pasipriešinimas čia vyksta ir kiek mažai šalininkų tarp mūsų žmonių turi okupantai. Lietuvoje pagyvenę čekistai padėtį vertino realiau ir nedėjo didelių vilčių į tai, kad ginkluoti aktyvistai galės kovoti su partizanais.

Dar apie terminų painiavą. Čekistų vadai nelabai rūpinosi, kaip vadinti ginkluotų žmonių grupes; jiems buvo svarbu, kad žmogus paimtų ginklą ir juos paremtų. Iki 1949 m. oficialiai buvo trys okupantų apginkluotų žmonių grupės, turėjusios kovoti su partizanais: ginkluotas sovietinis partinis aktyvas, stribų paramos grupės ir savigynos grupės (po 1949 m. turėjo likti dvi - ginkluotų aktyvistų ir kolūkių apsaugos ginkluotos grupės). Štai kaip 1948 m. ginkluotų žmonių grupės buvo vadinamos vien Plungės apskrityje: Alsėdžiuose - „milicijos paramos grupė", Beržore - „savigynos grupė", Alksnėnų apylinkėje - „apylinkės aktyvas", Kuliuose - „ginkluotas aktyvas", Milašaičių tarybiniame ūkyje - „paramos grupė kovai su banditizmu", dar kitur - „ginkluota grupė pagelbėti MGB ir MVD organams kovojant su ginkluotomis nacionalistinio pogrindžio gaujomis³⁴.

Grįžtant prie L. Berijos 1945 m. spalio 2 d. įsakymo reikia pasakyti, jog vyriausiojo Sovietų Sąjungos čekisto dėmesys gana nereikšmingai ginkluotai grupuotei rodo, kad Lietuvos reikalai Maskvai labai rūpėjo. J. Bartašiūnas L. Berijos įsakymą spalio 30 d. išsiuntinėjo apskričių skyrių viršininkams. Neaišku, kodėl beveik mėnesį delsė, nors šiaip jau Maskvos viršininkų nurodymai žemesnei čekistų grandžiai buvo perduodami tuoj pat. Galimas daiktas, J. Bartašiūnui atrodė, jog masiškai apginkluoti kaimo kolaborantus dar per anksti. Ir jis buvo visiškai teisus.

Kad taip galėjo manyti ir kiti Lietuvos čekistai, rodo keli dokumentai. P. Kapralovas 1945 m. spalio 10 d. rašte NKVD-NKGB apskričių skyrių viršininkams mini vieną atvejį, kai partizanai be pasipriešinimo nuginklavo 6 aktyvistus Kavarsko valsčiuje³⁵, o gruodžio mėn. I. Tkačenka M. Suslovui ir A. Sniečkui adresuotame rašte kartu su P. Kapralovo anksčiau minėtu atveju išvardija dar penkis tokius atvejus, kai partizanai iš aktyvistų be pasipriešinimo surinko 23 ginklus ir jų šovinius³⁶.

Konstatavęs tuos faktus, I. Tkačenka toliau rašė, jog be pasipriešinimo partizanams atidavę ginklus asmenys bus teisiami, o P. Kapralovas pareikalavo tarp aktyvistų infiltruoti agentus, nuolat stebėti ginkluotus aktyvistus ir juos politiškai šviesti. Beje, I. Tkačenkos grasinimas skamba taip: „Norėdami ir ateityje sutrukdyti laisvai perduoti ginklus banditams, manome, jog būtina perspėti visus asmenis, kuriems išduoti ginklai, kad tokiais atvejais kaltieji bus perduoti karo tribunolo teismui"³⁷. Taigi sovietiniai partiniai aktyvistai, kurių dalis, gal ir nemaža, jiems brukamus ginklus paėmė nenoriai, atsidūrė tarp Scilės ir Charibdės. Iš vienos pusės juos spaudė partizanai, kuriems pasipriešinimas grėsė mirtimi, iš kitos pusės grasino čekistai, teigdami, kad ginklu nepasipriešinę asmenys bus perduoti teismui. Beje, aktyvistai dažniau paklusdavo partizanams, visai logiškai išprotaudami, jog baisiau už mirtį mažai kas yra.

1945 m. gruodžio pabaigoje I. Tkačenka NKVD-NKGB operatyvinių sektorių ir apskričių skyrių viršininkams bei LSSR NKVD kariuomenės tribunolo pirmininkui ir prokurorui nurodė, kad visi asmenys, kuriems buvo išduoti ginklai (išskyrus NKVD-NKGB ir milicijos darbuotojus), iki 1946 m. sausio 1 d. turi pasirašyti juos gavę, o tame rašte, kurį pasirašo, turi būti nurodyta, jog be pasipriešinimo atidavę ginklus, gavus partijos apskričių komitetų sankcijas, bus suimami ir perduodami karo tribunolui³⁸. Tolesni įvykiai parodė, jog tai nedaug tepadėjo.

Direktyvas, kaip kovoti su partizanais, čekistų vadai dažniausiai adresuodavo čekistinei kariuomenei, šiek tiek prisimindavo stribus, o apie ginkluotus aktyvistus kalbėdavo prabėgomis, nors jų visiškai neužmiršdavo. Antai SSRS NKGB liaudies komisaro pavaduotojas B. Kobulovas ir NKVD liaudies komisaro pavaduotojas A. Apolonovas 1945 m. birželio 9 d. direktyvoje visoms su partizanais kovojančioms žinyboms, išvardiję, ką, jų nuomone, reikėtų daryti (pagerinti agentų darbą, suaktyvinti kariuomenę, kvalifikuotai tardyti suimtuosius ir t. t.), rašė: „Kovai su banditais plačiau naudoti naikintojų batalionus, būrius, partinį sovietinį aktyvą, varginguosius valstiečius; jiems vadovauti turi mūsų kariuomenės karininkai ir patyrę seržantai"³⁹. P. Kapralovas 1945 m. spalio 11 d. rašte 137-ojo šaulių pulko vadams ir NKVD-NKGB apskričių skyrių viršininkams tą mintį išplėtojo nurodydamas, jog kadangi stribai ir aktyvas „karinių reikalų išmokyti nepakankamai, o kai kurie iš jų visiškai neišmokyti", juos būtina supažindinti su ginklais ir mokyti taktikos, ypač žvalgybos, apsaugos žygyje ir ką daryti susidūrus su partizanais⁴⁰. I. Tkačenka 1945 m. Spalio 13 d. rašte piktinosi, kad pasienio pulkų vadai, gavę įsakymą dėl pulkų išformavimo, nesiunčia savo karių kovoti, ir operatyvinių sektorių viršininkams nurodė kovai panaudoti ne tik kariuomenę, bet ir stribus bei ginkluotus aktyvistus⁴¹. Visi šie ir kiti panašūs nurodymai buvo gana deklaratyvūs; tarsi žinota, kad ne tik aktyvistai, bet ir stribai yra menka jėga ir ne jie lems kovos baigtį.

Stribų organizavimu daugiau rūpinosi komunistų partija, o ne čekistai. Partijai ir ypač jos vadovybei Vilniuje dar labiau rūpėjo ginkluotas sovietinis partinis aktyvas. A. Sniečkus 1945 m. rugpjūčio 31 d. slaptame rašte partijos apskričių komitetų sekretoriams, išdėstęs planą, kaip sutriuškinti partizanus, apie ginkluotus aktyvistus rašė: „[...] 3) banditizmo apimtose apylinkėse iš komjaunuolių, apylinkių darbuotojų ir kitų aktyvistų, ypač iš nukentėjusiųjų nuo banditų rankų, sukurti ginkluotas grupes, neįeinančias į naikintojų būrius, ir aktyviai panaudoti šias grupes atskleidžiant ir sutriuškinant banditų būrius; 4) aprūpinti ginklais tiek naikintojų būrius, tiek vietinį aktyvą. [...] Apskričių centruose sukurti judrius, gerai ginkluotus būrius iš apskrities aktyvo" (išbraukta žodžiai „iki 100 žmonių")⁴². Taigi neblogą vaizduotę turėjo Vilniuje sėdintys ir beveik pulko čekistinių karių bei kelių Raudonosios armijos divizijų saugomi partijos veikėjai. Apie šimtą ginkluotų aktyvistų visoje apskrityje tuo metu gal ir buvo galima surinkti, tačiau paversti juos judriu, kovingu būriu - jokiu būdu ne. Dar nerealesnis nurodymas apginkluoti apylinkių aktyvistus. Tai buvo padaryta tik po 3-4 metų.

Aktyvistai buvo nuolat aprūpinami ginklais (kitas dalykas, kad valsčiuose juos neretai bijota žmonėms išdalyti). Antai 1945 m. spalio 4 d. vykdant L. Berijos įsakymą aktyvui buvo paskirta 500 automatų ir 2,5 tūkst. šautuvų. Daugiausia automatų skirta Kauno ir Marijampolės apskritims - po 50, kitoms - po 15-30⁴³. Artėjant pirmiesiems pokario metais sovietiniams rinkimams į SSRS AT, stribams vadovavęs UBB 1-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas I. Eismontas rašė prašymą L. Berijai (neaišku, ar jis buvo išsiųstas), kuriame dėstė, jog būtina apsaugoti 2 tūkst. rinkimų apylinkių, todėl reikia papildomai apginkluoti aktyvą. Prašė 550 šautuvų ir 500 automatų⁴⁴.

Be pavojaus, kad tuos ginklus galėjo paimti partizanai, buvo ir kitų pavojų, nors gerokai mažesnių. Daugelis aktyvistų nemokėjo elgtis su ginklais, dalis jų ginklus slėpė įvairiose visiškai netinkamose vietose. I. Eismontas 1946 m. rugsėjo 27 d. pažymoje rašė, jog patikrinus nustatyta, kad ginklai blogai prižiūrimi, nešvarūs, kai kurie net aprūdiję. Taip buvo Alytaus apskrities Miroslavo valsčiuje, Kaišiadorių, Kėdainių, Klaipėdos, Marijampolės, Pagėgių, Šilutės, Tauragės, Trakų ir Utenos apskrityse⁴⁵.

Beje, 1945 m. rudenį patikrinus, kiek stribų būrių yra atskirose apskrityse ir kaip jie aprūpinami, nutarta trijose Klaipėdos krašto apskrityse - Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių - stribų būrių nekurti; padėtį kontroliuoti pavesta NKVD ir milicijos organams bei ginkluotiems aktyvistams⁴⁶. Klaipėdos krašte po raudonarmiečių siautėjimo (anot Aleksandro Guzevičiaus čekistų raportų, ten buvo išprievartautos visos moterys nuo 14 iki 70 metų) beveik neliko vietos gyventojų, tad ginkluoto pasipriešinimo okupantams tame krašte beveik nebuvo, užklysdavo tik Žemaitijos partizanai. Todėl buvo manoma, kad okupacinę valdžią pajėgs išlaikyti ir minėtos ginkluotos struktūros (beje, vėliau ir tose apskrityse buvo įkurti stribų būriai).

1945 m. pabaigoje šalia ginkluotų aktyvistų pradedamos minėti ir savigynos grupės. Net iš terminų galima atsekti, kad partijos vadovybė ir čekistų vadai puoselėjo mintį apginkluoti aktyvistus bei kitus žmones ir panaudoti juos savo tikslams. Anksčiau minėtame P. Kapralovo spalio 10 d. rašte tie ginkluoti žmonės vadinami tai „ginkluotu aktyvu", tai „ginkluota savigynos grupe"; I. Tkačenka gruodžio mėn. juos įvardija kaip „vietinį kaimo aktyvą", o kito tipo grupę vadina „savigynos grupe". Matyt, noras, kad ginkluoti aktyvistai retsykiais pultų partizanus, atsirado vėliau, o 1945 m. pabaigoje buvo viliamasi, kad jie kartu su stribais sugebės apginti kai kurias vietoves, pavyzdžiui, valsčių centrus. Okupantai tikriausiai tikėjosi, kad tos grupės gins tarybinius ūkius, apylinkių centrus, pienines, kai kuriuos kaimus, mašinų ir arklių nuomos punktus ir taip suvaržys partizanų veiksmus, sumažins jų veiklos teritorijas.

Kokie buvo tų grupių tikslai ir kokius žmones stengtasi į jas įtraukti, atskleidžia partijos Utenos apskrities komiteto dokumentai. Komiteto 1945 m. lapkričio 1 d. nutarime rašoma: „[...] siekiant įtraukti valstiečius į kovą su buožių ir nacionalistų gaujomis", apskrityje sudaryta 14 savigynos grupių su 135 žmonėmis (be šių, apskrityje dar buvo 145 ginkluoti aktyvistai, iš kurių neva buvo sudarytas judrus būrys)⁴⁷. To meto ir vėlesni dokumentai rodo, kad į savigynos būrius daugiausia buvo stengiamasi įtraukti naujakurius, kurie buvo gavę vadinamųjų buožių ar ištremtųjų žemės. Kartais šis būdas sukiršinti žmones būdavo sėkmingas. Antai partijos Marijampolės apskrities komitete 1947 m. sausio 27 d. svarstant politinę padėtį Gudelių valsčiuje buvo pažymėta, kad jame nėra savigynos grupių. Nutarta įpareigoti valsčiaus partorgą, vykdomojo komiteto pirmininką ir MVD valsčiaus poskyrio viršininką per mėnesį visose apylinkėse sudaryti savigynos grupes „iš patikrintų ir politiškai patikimų samdinių, valstiečių varguolių ir vidutinių valstiečių"⁴⁸. Partizanai buvo paskelbę, kad niekas nedrįstų imti svetimų, ypač ištremtųjų, žemių, grasino net bausti mirties bausme tuos, kurie nevykdys šio nurodymo. Pažymėtina, jog antrą kartą Lietuvą okupavus, dauguma mažažemių ir varguolių iš tikrųjų nepuolė tos žemės imti. LKP(b) CK konstatavo, kad 1946 m. rugsėjo mėn. tą žemę, kuri jiems buvo „duota" 1940 m., buvo pasiėmę tik 18 proc. žmonių. Panevėžio apskrityje žemę paėmė 325 žmonės, arba tik 5 proc. tų, kurie buvo gavę žemės 1940 m. Net Vilniaus, Trakų, Ukmergės ir Rokiškio apskrityse, kur žemė buvo palyginus sparčiau imama, tik 20-25 proc. žmonių paėmė okupantų jiems skirtą žemę⁴⁹.

Štai kokią mūsų šalį matė partijos sekretoriai. Apie padėtį Kėdainių apskrityje 1945 m. gegužės mėn. partijos apskrities komiteto sekretorius Juozas Piligrimas informacijoje Centro komitetui rašė: „Josvainių MANP buvo du kartus užpultas banditų. Iškilęs pavojus ir MTS, nes ginklų nėra. Be to, pavojinga visiems patikėti ginklus. Šiuo metu mums aktualūs miško paruošos darbai. Įvykdyti šią labai svarbią užduotį visiškai neįmanoma, nes miške pilna banditų"⁵⁰. 1945 m. beveik iš visų apskričių plaukė pranešimai, kad dauguma apylinkių nedirba, jų pirmininkai daugiausia sėdi apskričių ar valsčių centruose ir apylinkėse pasirodo tik kelis kartus per mėnesį lydimi stribų, o tie, kurie gyvena kaimuose, dirba partizanams. Apskričių aktyvistai, taip pat lydimi stribų, išdrįsta pasiekti tik valsčių centrus. Beje, partijos Marijampolės apskrities komitetas balandžio 18 d. informacijoje CK rašė, kad apylinkių pirmininkai reikalauja ginklų, nes jų neturėdami yra priversti slėptis⁵¹. Neaišku, ar iš tikrųjų tos apskrities apylinkių pirmininkai buvo tokie kovingi, ar tai buvo tik partijos komiteto išmonė.

Beje, LSSR MT ir LKP(b) CK 1945 m. liepos 24 d. nutarime Nr. 147s „Dėl naikintojų batalionų sustiprinimo ir jų kovotojų materialinės padėties pagerinimo" nurodytas dar vienas aktyvistų panaudojimo būdas, tačiau jis nebuvo įgyvendintas. Šio nutarimo 3 paragrafe rašoma: „Pripažinti, jog privaloma ir būtina, kad valsčių partinis sovietinis ir komjaunimo aktyvas (partorgai, komsorgai, valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkai, jų pavaduotojai bei sekretoriai ir kt.) tiesiogiai priklausytų naikintojų batalionams ir aktyviai juose dalyvautų"⁵². Toks nurodymas negalėjo būti įgyvendintas jau vien todėl, kad daugelis minėtų pareigūnų savo pareigas ėjo ne tiek dėl idėjinių sumetimų, kiek norėdami gerai pagyventi kitų sąskaita. Be to, jie nebuvo linkę nuolat rizikuoti savo gyvybėmis. Stribų būriai daugiausia tam ir buvo sudaryti, kad juos saugotų, o ne kad jie kartu su stribais rizikuotų.

Po daugiakarčių partijos ir čekistų vadų raginimų bei pamokymų, jog aktyvistus būtina apginkluoti ir išmokyti valdyti ginklą, matyt, vietose iš tikrųjų kažkas buvo daroma, nes išformavus pasienio pulkus kolaborantai ėmė labai bijoti partizanų. Centro komitetui pradedama pranešinėti apie aktyvistų mokymą naudotis ginklu. Tauragės apskrityje iki rugsėjo mėn. to išmoko 85 žmonės - visi valsčių ir miesto partiniai, komjaunimo bei profsąjungų aktyvistai, o Utenos apskrityje liepos mėn. - 153 tokie pat aktyvistai⁵³.

Kaip pokario metais komunistų partija bendradarbiavo su čekistais ir kaip veikė okupantų sukurti sovietinimo bei rusinimo svertai (visa tai buvo ir vėliau, tačiau labiau maskuojama), matyti iš kelių partijos apskričių komitetų nutarimų dėl kovos su ginkluotu pogrindžiu. Lietuvoje partijos apskrities komitetų nutarimais buvo sudaryti vadinamieji „operatyviniai ir ypatingieji „penketai" prie partijos komitetų kovai su banditizmu". Tų „penketų" sudėtis, matyt, sutapo su biurų sudėtimi; juos dažniausiai sudarė pirmasis ir antrasis sekretoriai, NKVD ir NKGB skyrių viršininkai bei vykdomojo komiteto pirmininkas. Tačiau tai, matyt, nebuvo taisyklė. Alytaus apskrityje „kovos su banditizmu štabas" buvo įkurtas 1945 m. kovo 9 d. Jį sudarė penki žmonės: partijos komiteto sekretorius Repkinas, vykdomojo komiteto pirmininkas Palevičius, NKVD apskrities skyriaus viršininkas Piotras Černyšovas, karinis komisaras Smirnovas ir prokuroras Kudinovas. Jie turėjo: 1) kelti stribų kovingumą, stengtis apsaugoti juos nuo partizanų ir giminių įtakos; 2) kovo mėn. patikrinti visus stribus; 3) visiems stribų būriams pritaikyti kareivinių režimą; 4) numatyti priemones, kaip apsaugoti valsčių centrus, įmones, įstaigas, taip pat aktyvistų šeimas; 5) Alytuje iš sovietinių, partinių ir komjaunimo aktyvistų suformuoti naikintojų batalioną, kurio trečdalis narių laisvu nuo darbo metu būtų kareivinėse⁵⁴.

1945 m. rugpjūčio 17 d., dalyvaujant A. Sniečkui, partijos Alytaus apskrities biure nutarta: 1) iki rugsėjo 1 d. suformuoti 100 žmonių judrųjį naikintojų batalioną, kurį sudaryti iš valsčiuose atrinktų stribų (toks batalionas iš tikrųjų buvo sudarytas, jis net dalyvavo mūšiuose, tačiau kai partizanai pradėjo kelti grėsmę valsčių centrams, skubiai reikėjo stiprinti tuos centrus); 2) iki rugsėjo 15 d. prie apylinkių tarybų, tarybinių ūkių skyrių ir MTS suorganizuoti 5-7 žmonių kovos būrius; 3) iki spalio 1 d. apginkluoti sovietinį partinį aktyvą. Visiems tiems reikalams nutarta prašyti 1000 šautuvų, 150 automatų ir lengvųjų kulkosvaidžių bei 20 sunkiųjų kulkosvaidžių (po vieną stribų būriui ir 5 batalionui). Prie partijos komiteto nutarta sudaryti operatyvinį „trejetą", į kurį įeitų NKVD ir NKGB viršininkai bei partijos sekretorius⁵⁵. Pastaroji nutarimo dalis, matyt, rodo, jog „penketai" buvo per daug nepaslankūs ir daug sėkmingiau galėjo veikti partijos ir čekistų tandemas. Tie oficialiai taip ir vadinami „penketai" ar „trejetai" savo sprendimais lemdavo visos apskrities žmonių gyvenimą. Tarkime, jei pirmasis sekretorius ir vykdomojo komiteto pirmininkas, turintys nors kiek padorumo ir suprantantys tautinius interesus, būtų mėginę priimti švelnesnius sprendimus, to jiems nebūtų leidę likusieji trys „penketo" ar du „trejeto" nariai, kurie visuomet buvo rusai.

1946 m. birželio 13 d. naktį į 14 d. partizanams Alytaus apskrities Alovės valsčiuje įvykdžius 24 mirties nuosprendžius okupantų informatoriams, įvairių tipų ginkluotiems aktyvistams, aktyviems rėmėjams ir kt. raudoniesiems, partijos apskrities komiteto biuras birželio 17 d. priėmė nutarimą⁵⁶, kuriame rašoma: 1) jei MVD Alovės valsčiaus viršininkas Mašeda greitai nesutriuškins gaujų (beje, šiek tiek anksčiau - balandžio 25 d. - partijos Alytaus apskrities komiteto nutarime, kaip ir kitų apskričių analogiškuose nutarimuose, nurodoma, jog „banditizmą" reikia likviduoti per du tris mėnesius⁵⁷; taigi ne vien Maskvos čekistai nesuprato pasipriešinimo prigimties), tai jis bus pašalintas iš partijos ir atiduotas karo tribunolui; 2) prašyti LKP(b) CK leisti ištremti 100 šeimų; 3) valsčių partorgams ir MVD viršininkams per 10 dienų sudaryti savigynos grupes, į jas įtraukti ir stribus; 4) savigynos grupes, esant grėsmingai padėčiai, perkelti į kareivines; 5) apylinkių pirmininkai turi gyventi tik apylinkių centruose, juos reikia apginkluoti, o jei nesutiks - laikyti tai dezertyravimu; 6) prašyti J. Bartašiūno, kad valsčių centruose esanti kariuomenė būtų padidinta nuo 30 iki 50 karių.

Šis partijos Alytaus apskrities komiteto nutarimas įdomus daugeliu aspektų. Jį įvertinant reikia turėti omenyje, kad Alytaus apskrityje okupantams buvo priešinamasi itin atkakliai ir organizuotai. Toks smūgis išdavikams, koks buvo smogtas Alovės valsčiuje, ilgam įvarė baimės ne tik to valsčiaus, bet ir gretimose apskrityse gyvenantiems išdavikams, kolaborantams bei linkusiems į išdavystę asmenims. Tokiais atvejais tarp išdavikų kilusi panika trukdavo ilgai ir partiniams bei čekistiniams organams tekdavo tarsi iš naujo megzti išdavikų ir kolaborantų (tuo metu tai buvo viena ir tas pat) tinklą. Todėl minėtas nutarimas, kuriame grasinama MVD valsčiaus viršininkui ir apylinkių pirmininkams, dvelkia net isterija. Utopiški atrodo planai įkurti savigynos grupes ir perkelti jas į kareivines. Realiausia galimybė bent kiek apsisaugoti nuo partizanų nurodoma 6 paragrafe - prašyti daugiau kariuomenės (beje, Alytaus apskrityje, be nuolat besibazuojančio 34-ojo šaulių pulko, visą laiką veikė daliniai ar padaliniai iš kaimyninės Gudijos arba gausi komanda iš kurios nors MGB ar MVD karo mokyklos).

Grįžkime dar prie „penketų". Panašių rūpesčių kaip Alytaus turėjo ir daugelio kitų apskričių „penketai". Įdomu, kad partijos Vilkaviškio apskrities komitetas (tie patys MVD ir MGB viršininkai, partijos antrasis sekretorius rusas) pripažino, jog saugumo organai neturi jokių duomenų apie partizanus (net apytiksliai nežino, kur jie laikosi ir ką veikia), taip pat nurodė, kad reikia ne mažesnius kaip 5 žmonių savigynos būrius sukurti prie kiekvienos apylinkės ir kad apskrityje būtina sukurti 100 žmonių judrųjį būrį⁵⁸.

Kaip minėta, komunistai, norėdami patraukti į savo pusę kuo daugiau žmonių, veikė gana išradingai. Be ginkluotų aktyvistų, stribų paramos ir savigynos grupių, kai kuriose vietovėse jie mėgino sukurti ir naujų darinių. Antai partijos Švenčionių komiteto 1946 m. liepos 30 d. nutarime numatyta šalia visų kitų priemonių į žvalgybą prieš partizanus įtraukti naujakurius ir varguomenę⁵⁹. Tas žaidimas socialine žmonių padėtimi komunistams kartais pavykdavo.

Dar nerealesnius planus kūrė partijos Utenos komiteto biuras. Svarstydamas politinę padėtį Daugailių ir Debeikių valsčiuose, jis konstatavo, jog 1946 m. birželio mėn. pirmajame buvo 16 ginkluotų aktyvistų, antrajame - 15. Nutarta iki liepos 1 d. apginkluoti visą patikimą valsčiaus sovietinį partinį aktyvą, o apylinkėse suorganizuoti naikintojų grupes iš apylinkės aktyvo ir valstiečių varguolių bei naujakurių⁶⁰. Marksizmo prikimštose galvose viskas rikiavosi labai paprastai: esi varguolis ar naujakurys - ir kovoji už okupantus.

Dar vieną naują darinį 1947 m. rugpjūčio 22 d. ataskaitoje A. Sniečkui mini CK organizatorius Goriunovas. Rašydamas apie politinę padėtį Ukmergės apskrityje, be visa ko, jis pažymi, kad apskrityje yra 114 ginkluotų aktyvistų (tuo tarpu kitose ataskaitose buvo rašoma, kad jų yra per 300) ir 27 visuomeninės tvarkos palaikymo grupės, kurioms priklauso 184 žmonės⁶¹. Gali būti, kad tos grupės niekuo nesiskyrė nuo kitose vietovėse veikiančių „savigynos grupių".

Partijos apskričių komitetai, raginami CK, priiminėjo fantastiškiausius nutarimus. Atsiliepdamas į slaptą laišką Nr. 85, Lazdijų komitetas 1947 m. gruodžio 26 d. priimtame nutarime numatė „gruodžio-sausio mėn. sutriuškinti gaujas"⁶², o Alytaus partinis biuras tų pat metų spalio 21 d. nutarimu tai padaryti buvo numatęs per mėnesį⁶³. Nuosaikesnis partijos Kėdainių apskrities biuro 1947 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 91. Jame rašoma: „Visi komunistai ir komjaunuoliai, sugebantys valdyti ginklą, privalo dalyvauti ginkluotuose būriuose. [...] Pagrindinėmis ginkluotų grupių užduotimis laikyti tiesioginį dalyvavimą operacijose likviduojant banditizmą, valstybinių ir visuomeninių įmonių bei įstaigų apsaugą ir aktyvo saugojimą". Nurodoma, jog visi komunistai ir komjaunuoliai turi išmokti naudotis ginklu⁶⁴.

Štai kokius nutarimus priimdavo partijos Panevėžio apskrities komitetas. 1947 m. birželio 21 d. jis nurodė MGB apskričių skyriaus viršininkui apylinkėse sudaryti ginkluotas grupes. Komiteto biuro 1947 m. liepos 30 d. nutarime apie politinę padėtį Naujamiesčio valsčiuje, be visa ko, rašoma: „[...] pareikalauti imtis ryžtingų priemonių ir 1947 m. rugpjūčio mėn. likviduoti banditų grupes, veikiančias valsčiaus teritorijoje". Nutarta iki rugpjūčio 20 d. apginkluoti visą valsčiaus aktyvą, prie tarybinių ūkių ir apylinkių sudaryti ginkluotas grupes iš valsčių ir tarybinių ūkių darbininkų. Vėliau ir Šeduvos valsčiaus valdžiai nurodyta per vieną mėnesį -rugsėjį - sutriuškinti partizanus. Tų pačių metų gruodžio 28 d. trėmimuose (iš apskrities tą kartą buvo ištremtos 69 šeimos) dalyvavo 84 apskrities aktyvistai⁶⁵. Kaip žinome, tremiant žmones visoje Lietuvoje aktyviai dalyvavo ir ginkluoti aktyvistai.

Kaip matysime vėliau, ginkluoti aktyvistai tuo metu dar sugebėdavo apsisaugoti, nors ir ne visada, tačiau pulti jie buvo visiškai nepajėgūs. Jų buvo pakankamai daug, tačiau jie neturėjo kovotojams būtinų moralinių savybių. Atkakliai kovoti galima tik turint stiprų charakterį ir tikint savo teisumu.

1947 m. antroje pusėje aktyvistų veikla iš esmės pasikeitė: jie perėjo iš MVD į MGB pavaldumą. Kaip ir paprastai, šiuos reikalus ėmėsi tvarkyti A. Sniečkus. Viename iš pranešimų VKP(b) CK sekretoriui A. Ždanovui, rašytame 1947 m. birželio 26 d., jis, be visa kita, prašė perduoti kaimo aktyvo apginklavimą valsčiuose ir apylinkėse iš MVD į MGB organų rankas. Pasak A. Sniečkaus, taip daryti reikia todėl, kad ginkluotam aktyvui kovose vadovauja MGB, o ne MVD organai, todėl aktyvistus sunkiau apginkluoti. A. Sniečkaus manymu, reikia apginkluoti daugiau žmonių, nes liepos 1 d. buvo apginkluota tik 4590 kaimo aktyvistų. Toliau pranešime rašoma, jog tiek stribai, tiek aktyvistai apginkluoti įvairiais trofėjiniais ginklais, kurių dauguma sugedę, todėl reikėtų skirti geresnių sovietinės gamybos ginklų⁶⁶. SSRS Ministrų Taryba 1947 m. rugsėjo 29 d. visiškai slaptu nutarimu Nr. 3387-1107ss leido daryti beveik viską, ko A. Sniečkus prašė - tremti žmones, 8 tūkst. stribų maitinti ir pavesti SSRS MGB aprūpinti aktyvistus ginklais. Nutarimą pasirašė J. Stalinas⁶⁷.

Remdamasis šiuo nutarimu, P. Kapralovas 1948 m. sausio mėn. nusiuntė MGB apskričių ir miestų skyrių viršininkams raštą, kuriame nurodė, kad „sovietinio partinio aktyvo, dalyvaujančio kovoje su banditais, aprūpinimas perduodamas Lietuvos SSR MGB", ir paaiškino, kaip tai turi būti daroma. Pasak P. Kapralovo, MGB turi pradėti aktyvą apginkluoti ir įmonėse, tarybiniuose ūkiuose, kolūkiuose, MTS bei MANP; ten turi būti sukurtos grupės. Visus žmones, kurie gaus ginklus, turi tvirtinti partijos apskričių biurai, o patvirtinus kiekvienam turi būti sudaroma asmens byla, kurioje turi būti pareiškimas, MVD-MGB atlikto spec, patikrinimo duomenys, ginklo techniniai duomenys ir kt. dokumentai. Apskričių aktyvas turi būti apginkluotas pistoletais ir automatais, valsčių ir kaimų - automatais ir šautuvais. Aktyvistus, kurie ginkluotoms grupėms nepriklauso ir tiesioginėje kovoje nedalyvauja, apginkluoja MVD. Rašto pabaigoje grasinama, kad asmenys, kurie partizanams ginklus atiduos be pasipriešinimo, juos pames ar sugadins, gavus apskrities biuro sutikimą bus teisiami⁶⁸. Taip baigėsi beveik metus trukęs procesas ir aktyvistai perėjo iš MVD į MGB pavaldumą. Ši reorganizacija taip ilgai truko, matyt, dėl visą sovietinę sistemą apėmusio biurokratizmo ir dėl to, kad aktyvas anaiptol nebuvo ta jėga, kuri galėjo sėkmingai kovoti su partizanais ir ką nors lemti.

Štai ką LKP(b) CK XVII plenume 1948 m. lapkričio 23 d. kalbėjo MGB ministras D. Jefimovas: „Reikia pasakyti, kad nei liaudies gynėjų būriai, nei ginkluotos grupės iki šiol nėra smogiamoji jėga kovoje su banditizmu. [...] Ginkluotų grupių sukurta 860, jos turi daugiau kaip 8 tūkst. ginklų. Tačiau šie ginklai panaudojami vien savisaugai. Kovose su banditais dalyvauja tik paskiri ginkluotų grupių nariai ir tai tik banditams juos užpuolus"⁶⁹.

Daugmaž visi žmonės, kuriais okupantai pasitikėjo, jau buvo MVD apginkluoti ir suburti. Faktiškai visi valsčiuose gyvenę komunistai ir komjaunuoliai tuo metu buvo apginkluoti. Mėginta apginkluoti ir tarnautojus, nepriklausančius toms organizacijoms, ypač tuos, kurie dėl savo tarnybinių pareigų turėjo lankytis kaimų vietovėse.

Partizanų liudijimu, ginkluoti aktyvistai iš tikrųjų retkarčiais buvo naudojami didesnėse operacijose. Taip buvo 1948 m. vasarą, kai Pauslajo miške (Vyčio apygardos teritorijoje) rusų kariams šukuojant mišką žuvo trys partizanai. Tos operacijos metu miško apsupties žiede „buvo išstatyti komjaunuoliai su šautuvais ant virvyčių"⁷⁰.

P. Kapralovo nurodymu ginklą gavusio asmens byloje turėjo būti šeši dokumentai, kurių penki pavyzdžiai buvo pateikti (nenurodyta tik, kaip turi būti atliktas spec, patikrinimas, bet jis čekistams buvo įprastas darbas): tai pareiškimo, ginklo techninės apžiūros lapo, leidimo laikyti ginklą, ginklo apskaitos kortelės ir knygos, kurioje registruojami išduoti ginklai, pavyzdžiai. Svarbiausias dokumentas - MGB apskrities skyriaus viršininkui adresuotas pareiškimas, kuriame pareiškėjas nurodo visus savo duomenis (pavardę, vardą, gimimo metus, adresą, darbo vietą ir jos adresą, pareigas, partiškumą; reikėjo pateikti dvi nuotraukas) ir pasirašo. Pareiškimo tekstas skamba taip: „Prašau Jūsų leidimo išduoti man šaunamąjį ginklą kovai su banditizmu"⁷¹. Tai panašu į sielos pardavimą velniui. Tačiau reikia manyti, kad dalis tų žmonių ginklus ėmė nenoriai, ginklai jiems buvo įbrukami kaip priedas prie einamų pareigų.

Matyt, perdavus ginkluotas grupes, jų aprūpinimą ginklais ir tam tikrą kontrolę iš MVD į MGB pavaldumą, kilo tam tikrų nesusipratimų, nes LSSR MGB ministras D. Jefimovas ir J. Bartašiūnas 1948 m. rugpjūčio 6 d. bendru raštu MVD ir MGB apskričių skyrių viršininkams aiškino, kaip, kas ir kam ginklus duoda. Rašte nurodoma, kad MGB tvarko visus ginklus, kurie priklauso ginkluotų grupių nariams. Visus kitus ginklus, išduotus pavieniams žmonėms, nesantiems grupėse, sukurtose kovai su partizanais, tvarkė ir tvarko MVD. Toliau nurodoma, atsižvelgiant į tai, kam išduoti ginklai, jei neatitinka naujų paskirstymų, perregistruoti MVD ar MGB⁷².

Ginklai buvo dalijami dosniai. 2N valdybos viršininko pavaduotojas plk. J. Sinycinas 1947 m. sausio mėn. rašė, kad aktyvui apginkluoti trūksta 175 kulkosvaidžių, 790 automatų, 1530 šautuvų ir 320 pistoletų⁷³. Kitame be parašo ir datos dokumente, adresuotame A. Sniečkui, D. Jefimovui ir kt., rašoma, kad sudarytos 298 grupės valsčiuose, 95 - tarybiniuose ūkiuose, 46 - MTS, 40 -įmonėse, 319 - apylinkėse ir kad jų nariams trūksta 3390 šautuvų, 770 automatų, 790 pistoletų ir 175 kulkosvaidžių⁷⁴. 1948 m. sausio 8 d. MGB apskričių skyriai aktyvistams jau buvo išdavę 2000 šautuvų, 50 automatų, 250 pistoletų, 240 tūkst. šautuvo šovinių ir 10 tūkst. automato šovinių75. Matyt, reikiamo kiekio ginklų Lietuvoje nebuvo, nes D. Jefimovas 1947 m. gruodžio mėn. SSRS MGB ministro pavaduotojui gen. ltn. Selivanovui rašė, jog LKP(b) CK nutarė iki 1948 m. pradžios sukurti ginkluotas grupes ir todėl prašo ginklų: 200 kulkosvaidžių, 5000 automatų, 8000 šautuvų ir 1000 pistoletų⁷⁶.

Kaip paprastai, aktyvistų grupių kūrimą ir jų tvarkymą inspiravo komunistų partija. Jos dokumentuose stribų veiklos klausimais buvo kalbama ir apie aktyvistus. Antai LKP(b) CK biuro 1947 m. lapkričio 14 d. nutarime „Dėl priemonių stiprinti liaudies gynėjų būrius" vienas iš devynių paragrafų skirtas ginkluotoms grupėms (visuose kituose paragrafuose kalbama apie stribus, kad juos reikia formuoti tik iš vietos gyventojų, papildomai skirti jiems sausą maisto davinį bei suteikti kitokių materialinių lengvatų ir t.t.). Paskutiniame paragrafe rašoma, kad ginkluotos grupės turi būti kuriamos ir kaimų vietovėse, o jų narius turi tvirtinti partijos apskričių komitetai⁷⁷. Ypač reikšmingas buvo CK biuro 1947 m. gruodžio 12 d. nutarimas „Dėl kovos su buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis suaktyvinimo"⁷⁸. Biuras konstatavo, jog „[...] VKP(b) CK 1946 m. spalio 5 d. nutarimo dalis, kad buržuazinis nacionalistinis pogrindis ir jo ginkluotos gaujos būtų kuo greičiau likviduotos, vykdoma nepatenkinamai". Apie aktyvistus preambulėje rašoma: „Aktyvas apginkluojamas neorganizuotai, partijos apskrities komitetai ir MGB apskričių skyriai nesiima nuolat vadovauti šiam darbui. Gavę ginklus aktyvistai paliekami likimo valiai, nesuburiami į grupes, nemokomi valdyti ginklą, todėl dažnai pasitaiko, kad užpuolus gaujai ginklai panaudojami neefektyviai, o kartais visai nepanaudojami". Išvardijus, kas dar ir kur blogai daroma, buvo priimtas 27 paragrafų nutarimas, kuriame daug dėmesio skiriama ginkluotiems aktyvistams. Be kita ko, 2 paragrafe rašoma: „Ginkluotas grupes formuoti iš vietos gyventojų, pirmiausia iš sovietinių ūkių ir MTS darbininkų, valstiečių naujakurių, neturtingųjų ir samdinių, sovietinių ir ūkio įstaigų bei organizacijų tarnautojų, iš sovietinės armijos demobilizuotų karių, buvusių partizanų ir jų šeimų narių, nukentėjusių nuo lietuvių buržuazinių nacionalistų ir vokiečių okupantų asmenų. Visų komunistų ir komjaunuolių, mokančių valdyti ginklą, pareiga - dalyvauti ginkluotuose būriuose". Toliau nurodoma, kad tiems būriams tiek apskrityje, tiek valsčiuje turi vadovauti atitinkamo lygio partijos komitetų sekretoriai ir MGB skyrių ar poskyrių viršininkai. 3, 4 ir 5 paragrafuose taip pat kalbama apie aktyvistus. Pabrėžiama, kad ginklų aktyvistams turi parūpinti MGB, vadovauti darbui su ginkluotomis grupėmis įgaliojami CK antrasis sekretorius A. Trofimovas (Maskvos emisaras) ir D. Jefimovas, nurodoma, kad aktyvistus reikia išmokyti valdyti ginklą ir politiškai šviesti.

Po šio LKP(b) CK biuro nutarimo A. Trofimovas ir P. Kapralovas pasirašė „Instrukciją apie ginkluotų grupių kovai su banditizmu organizavimo tvarką ir jų kovinį panaudojimą Lietuvos SSR teritorijoje". Svarbiausi nurodymai: 1) tokias grupes organizuoti ne tik valsčių ir apskričių centruose, bet ir kaimuose, kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose bei panašiose vietovėse. Grupės sudaromos siekiant suaktyvinti kovą ir įtraukti į ją kuo daugiau žmonių. Nurodoma grupes komplektuoti iš tų pačių asmenų, kaip ir nurodyta LKP(b) CK nutarime; 2) grupes formuoja partijos valsčių komitetai kartu su MGB valsčių poskyriais ir apskričių skyriais; 3) kandidatus į grupes tikrina MGB, tvirtina partijos apskričių komitetai, paskui apginkluoja; 4) partijos apskričių komitetų sekretoriai kartu su MGB ir MVD viršininkais numato grupių vadovus iš valsčių komitetų sekretorių, valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkų, MGB ar MVD darbuotojų, demobilizuotų sovietinės armijos karininkų, įmonių ar įstaigų vadovų. Vadovas turi vieną ar du pavaduotojus. „Kovos su banditizmu grupių" užduotys - dalyvauti tiesioginėje kovoje su partizanais ir saugoti valstybines įstai-gas bei įmones. Paskirtas objektas saugomas patruliuojant, išstatant pasalas ar sekretus. Viena iš grupių narių pareigų - sutikus partizanus juos „likviduoti" arba suimti, apie tai pranešti grupės vadovui arba MGB valsčiaus poskyriui. Instrukcijoje nurodoma, kad grupės kariniam parengimui turi būti skirta 10 val., iš jų šaudymui ir ginklų pažinimui - 8 val., taktiniam pasirengimui - 2 val.⁷⁹

Taigi partinė ir čekistinė mintis darbavosi toliau, nors dažnai ir kartodamasi. Dauguma šioje instrukcijoje išdėstytų minčių jau buvo išsakytos kituose dokumentuose. Pasitaikydavo ir naujų dalykų. Antai P. Kapralovas 1948 m. vasario mėn. ataskaitoje A. Sniečkui rašė, jog prie MGB apskričių skyrių bus sudaryti štabai, kurie vadovaus stribams ir ginkluotoms grupėms⁸⁰.

Visas šis komunistų partijos ir čekistų sukeltas šurmulys 1948 m. buvo susijęs su naujų ginkluotų grupių kūrimo pradžia. Jos pradėtos kurti rengiantis masiniam Lietuvos kaimo sukolektyvinimui, o masiškai kuriamos tada, kai žmonės buvo prievarta varomi į kolūkius. Anksčiau veikę ginkluoti aktyvistai daugiausia gyveno miestuose ir valsčių centruose. Po kiekvieno įsiveržimo į kaimus, kaip ir kariuomenė bei stribai, jie grįždavo į miestus ir miestelius. Naujų ginkluotų grupių nariai gyveno kaimuose, juose ir įsitvirtino. Partizanai jau nepajėgė tų grupių iš kaimų išstumti. Nors jie ir privertė daugelį ką tik sukurtų kolūkių mokėti jiems duoklę (tų kolūkių, kurie nemokėdavo duoklės, pirmininkus turėdavo saugoti 5-6 stribai), tačiau stengėsi daugmaž taikiai sugyventi su greta esančiais okupantų apginkluotais žmonėmis.

Čekistai numatė, kad partizanai visomis dar turimomis jėgomis atakuos kolūkius, ir suprato, jog turi galimybę sukelti konfliktą tarp jų ir į kolūkius jau suvarytų žmonių. P. Kapralovas visiems MGB apskričių skyrių viršininkams 1948 m. birželio 22 d. nusiuntė raštą, kuriame įsakė sudaryti ginkluotas grupes visuose kolūkiuose. Nurodyta tų grupių narius ir jų vadovų kandidatūras apsvarstyti partijos komitetų biuruose, apskaičiuoti, kiek reikės ginklų, ir nedelsiant pateikti paraiškas⁸¹. Po dviejų dienų, t. y. birželio 24 d., P. Kapralovas pasirašė naują raštą MGB apskričių skyrių viršininkams; jame pažymima, kad ministerijai tų metų sausio 7 d. rašte rekomendavus „kovos su banditizmu grupes" sudaryti įmonėse, tarybiniuose ūkiuose, kolūkiuose, MTS ir MANP, tokių grupių buvo sudaryta, bet apie jų veiklą centras neturi informacijos. Prašoma pranešti, kaip tos grupės organizuojamos, kas joms vadovauja, kokius ryšius jos turi su MGB bei kariuomenės įgulomis, kaip grupių nariai susisiekia vieni su kitais, ar naktį patruliuoja, kaip mokosi, kiek turi ginklų, ar dalyvauja kovose⁸².

Apskritai dar net sovietmečiu istorikai pripažino, kad mūsų valstiečiai į kolūkius buvo suvaryti ne ekonominiais, bet politiniais sumetimais. Komunistai iš pradžių gal nė nemanė, kad kolūkių fermose iš bado išstips dauguma gyvulių (nors jau turėjo kitų „broliškų respublikų" pavyzdžių), tačiau buvo įsitikinę, kad paėmę visas kaimo ūkinio gyvenimo vadžias į savo rankas, vienus žmones apdovanodami, kitus spausdami, per savo statytinius pirmininkus ir kolūkių valdybas bei keletą šnipų galės kontroliuoti kiekvieno kolūkiečio elgesį ir maisto davinį taip, kad to maisto neliktų partizanams. Todėl komunistų veikėjai ir čekistai taip uoliai stengėsi kolūkių apsaugai sukurti ginkluotas grupes, pasitelkė ir nemažai stribų, kurie iš valsčių centrų buvo perkelti į kaimų vietoves. Nuo 1949 m. pabaigos, kai daugiau kaip pusė valstiečių jau buvo suvaryti į kolūkius (1949 m. sausio 1 d. kolūkiuose buvo 3,9 proc. ūkių, 1950 m. sausio 1 d. - 62,4 proc., o 1951 m. sausio Id. - net 89,1 proc⁸³; net tarus, kad tuo metu dalis kolūkių gyvavo fiktyviai, vis dėlto tai baisūs skaičiai), Lietuvoje atsirado per 2 tūkst. svetimkūnių (baigus kaimą sukolektyvinti buvo apie 3.5 tūkst. kolūkių) - kolūkių centrų su valdybomis, kuriose įsikūrė okupantų apginkluoti žmonės. Todėl Lietuvoje okupantų ir kolaborantų valdomų vietovių skaičius padidėjo beveik dešimteriopai. Partizanai (1948 m. jų buvo apie 2 tūkst., o 1949 m. – apie 1.5 tūkst.) jau nesugebėjo sulaikyti okupacinių struktūrų veržimosi į kaimą. Pagrindinė jėga, kuri tiesiogiai varė valstiečius į kolūkius, buvo tūkstančiai aktyvistų ir stribų. Gal ne visi jie buvo sužvėrėję, tačiau pati sovietinė sistema buvo baisi tuo, kad sutikusius su ja bendradarbiauti žmones pamažu paversdavo bevaliais vykdytojais. Sovietai (partijos veikėjai, čekistai) labai dažnai žaisdavo psichologinį žaidimą: turintis tapti budeliu asmuo (šiuo atveju - aktyvistas) tolydžio vis labiau siunta ant aukos, kuri nepasiduoda ir verčia jį imtis gal jam ir nemalonios prievartos. Aktyvistai, kaip ir stribai, dažnai sąžinę ramino degtine. Tuo metu retai kas juos matydavo blaivius.

LKP(b) CK biuras žinojo, kad ne tik partizanai, bet ir patys valstiečiai ne iš karto paklus kaimo sukolektyvinimui, todėl stiprino teisinį ginkluotų grupių sudarymo pagrindą. 1949 m. Vasario 19 d. buvo priimtas nutarimas „Dėl ginkluotų grupių sudarymo kolūkiuose"⁸⁴, kuris papildė prieš metus parengtą instrukciją. Po kelių mėnesių, birželio 6 d., CK biuras priėmė naują nutarimą -„Dėl kovos su nacionalistinio pogrindžio banditizmo likučiais ryšium su kolūkių kūrimu respublikoje". Jame vėl pakartoti ne kartą girdėti teiginiai: nurodoma kurti ginkluotas grupes kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose, MTS, apylinkėse ir įmonėse; tų grupių paskirtis - saugoti kolūkių turtą ir kolūkiečius ir dalyvauti naikinant partizanus⁸⁵. Po šių nutarimų pasipylė visų apskričių partijos komitetų biurų nutarimai „Dėl politinės padėties apskrityje"; juose daugiausia kalbama apie ginkluotų grupių sudarymą. Antai partijos Utenos apskrities komiteto biuro 1949 m. sausio 26 d. nutarime rašoma: ,,a) visuose kolūkiuose ir apylinkėse sudaryti ginkluotas grupes iš komunistų, komjaunuolių, sovietinio ir kolūkių aktyvo; grupių tikslas - saugoti kolūkius ir kovoti su gaujomis; b) siūlyti kolūkiams numatyti šių grupių nariams apmokėjimą darbadieniais už budėjimą"⁸⁶.

Priimti nutarimus nebuvo sunku, tačiau juos įgyvendinti - kur kas sudėtingiau. Dar 1948 m. gruodžio 25 d. Marijampolės apskrities partinio biuro nutarime, be visa ko, buvo rašoma: įpareigoti partijos valsčių komitetų sekretorius, partorgus ir MVD valsčių poskyrių viršininkus iki 1949 m. sausio 1 d. kiekviename kolūkyje, tarybiniame ūkyje, MTS, įmonėje sudaryti ginkluotas grupes, o ten, kur jos yra, jas padidinti. Nurodyta ne rečiau kaip kas mėnesį grupių narius surinkti, politiškai šviesti bei mokyti karybos. Ginkluotų grupių nariai turėjo saugoti kolūkius, tarybinius ūkius, MTS, įstaigas, įmones, taip pat patruliuoti⁸⁷. Beje, tas pats biuras vėliau konstatavo, kad 1949 m. rugsėjo 5 d. Kazlų Rūdos valsčiuje buvo tik dvi ginkluotos grupės - 7 žmonės Jūrėje ir 15 žmonių valsčiaus centre. Naujame biuro nutarime vėl nurodyta iki 1949 m. Lapkričio 1 d. sudaryti ginkluotas grupes visuose kolūkiuose, o iki rugpjūčio 15 d. apginkluoti visą aktyvą. Tų metų rugsėjo 24 d. biuro nutarime jau nurodyta kiekviename kolūkyje sudaryti ne mažesnes kaip 5-6 žmonių ginkluotas grupes iš aktyvistų bei stribų ir tik 4 kolūkiuose — iš aktyvistų bei kolūkiečių⁸⁸. Taigi toje pavyzdingų ūkininkų gyvenamoje apskrityje bandymas sudaryti ginkluotas grupes iš kolūkiečių sužlugo. Teko remtis stribais ir aktyvistais.

Kaip buvo sudaromos ginkluotos grupės, bene nuosekliausiai galima atsekti iš partijos Alytaus apskrities komiteto nutarimų. Juose 1949 m. pradžioje nurodoma sudaryti ginkluotas grupes didesniuose bažnytkaimiuose (valsčių centruose jau anksčiau buvo sudarytos), kartu ten sukurti tam tikrą sovietų valdžios ir gyvenimo būdo infrastruktūrą - skaityklą, milicijos įstaigą, komjaunimo ir pionierių organizacijas ir t. t. Vėliau buvo einama gilyn į kaimus. Ir prieš tai nemažai stengtasi kaimo vietovėse aktyvistus apginkluoti ir nukreipti prieš partizanus, bet tai buvo daugiau deklaracijos, norima priimant už esama. Taigi pažiūrėkime, kaip ginkluotos grupės buvo sudaromos Alytaus apskrityje - vienoje iš svarbiausių pokario pasipriešinimo bastionų.

1945 m. rugpjūčio 30 d. partijos sekretorius J. Matačinskas ir NKVD apskrities skyriaus viršininkas pplk. Vasilijus Lisovskis rašė (daugiausia apie ūkinius reikalus - žemės konfiskavimą, jos dalijimą ir t. t.) Daugų valsčiaus sekretoriui ir NKVD valsčiaus poskyrio viršininkui: „1) atrinkite, patikrinkite ir skubiai apginkluokite valsčiaus sovietinį ir partinį aktyvą; 2) iš patikimų žemutinių darbuotojų ir sovietinio aktyvo sudarykite ginkluotas 5-7 žmonių grupes tokiais terminais: prie apylinkių - iki 15 dienos, prie skyrių, tarybinių ūkių arba MTS - iki 10 dienos".

Alytaus valsčiuje atsisakė apsiginkluoti Rutkos ir Aniškio tarybinio ūkio skyriai bei Merkinės tarybinio ūkio žmonės⁸⁹.

1945 m. gruodžio 26 d. partijos komiteto posėdyje nutarta sudaryti Alytaus mieste 50 žmonių ginkluotą būrį, jį išskirstant po 10 žmonių grupes. Grupės kasdien budėjo nuo 18 iki 8 val. ryto, budėjimo vietą nurodydavo partijos komitetas⁹⁰.

1946 m. balandžio 15 d. Alytaus apskrityje buvo 23 ginkluotos sovietinio partinio aktyvo grupės (jose - 296 žmonės) ir 3 savigynos grupės (17 žm.). Tų metų liepos 15 d. atskiruose valsčiuose buvo tiek grupių: Miroslavo valsčiuje ginkluotų aktyvistų - 10; Alovės - 15 ir savigynos grupės šiose apylinkėse: Užupių - 6 žmonės, Domantonių -11, Alovės (prie MTS) - 6; Daugų vlsč. aktyvistų - 3 ir 5 savigynos grupės kaimuose: Dvarčėnų - 10 žm., Gūdžių - 12, Užukalnių - 12, Rakatanskų - 10, Kazimieravo - 10; Simno vlsč. aktyvistų - 14 žm. ir 5 savigynos grupės: Dzekaučiznoje (tarybinio ūkio) - 10 žm., Buktininkuose (t. ū. skyrius) - 5, Mergalaukyje (t. ū. skyrius) - 8, Krokialaukyje - 7; Butrimonių vlsč. buvo 37 aktyvistai; Alytaus vlsč. - 15; Seirijų vlsč. - 8. Iš viso tuo metu Alytaus apskrityje buvo 16 savigynos grupių, jose - 110 žmonių. Valsčių centruose buvo 131 ginkluotas aktyvistas, stribų - 230, tad iš viso apskrityje buvo 471 ginkluotas vietinis žmogus91.

1946 m. gegužės 10 d. buvo priimtas partijos apskrities komiteto biuro nutarimas „Dėl kovos su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis suaktyvinimo" (nutarimą pasirašė sekretorius P. Purlys). Jo 5 paragrafe rašoma: „Įgalioti LKP(b) apskrities kadrų skyrių (drg. Prokapą) iki š. m. gegužės 20 d. parinkti partines komjaunimo ir sovietinio aktyvo grupes, kurioms galima patikėti ginklą, ne mažiau kaip 30 žmonių kiekviename valsčiuje, ir šių grupių sąrašus pateikti komiteto biurui svarstyti".

Atsakant į VKP(b) CK Lietuvos biuro 1946 m. birželio 21 d. nutarimą dėl kovos su buožių ir nacionalistų gaujomis Alytaus apskrityje sustiprinimo, liepos 6 d. buvo priimtas apskrities biuro nutarimas. Šio nutarimo antrame ir šeštame paragrafuose rašoma: įgalioti valsčių partorgus, valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkus, MVD valsčių poskyrių viršininkus iki liepos 15 d. sukomplektuoti stribų būrius, o apylinkėse, tarybinių ūkių skyriuose ir MANP sudaryti 10-12 žmonių ginkluotas grupes iš liaudies gynėjų, demobilizuotų iš RA, naujakurių ir varguolių. Uždrausti apylinkės pirmininkams gyventi valsčių centruose - jie turi apylinkėse telkti samdinius, varguomenę, vidutinius valstiečius ir kovoti⁹².

1947 m. kovo 24 d. biuro posėdžio protokolo 11 paragrafe rašoma: įpareigoti MGB apskrities skyrių (drg. I. Lobkovą), valsčių partorgus, valsčių poskyrių viršininkus imtis būtinų priemonių, kad būtų sudarytos sovietinio partinio aktyvo ginkluotos grupės, ir įtraukti jas į kovą⁹³.

1947 m. spalio 21 d. priimtame partijos apskrities komiteto biuro nutarime Nr. 58 buvo konstatuota, kad stribai sukomplektuoti tik apie 60 proc. Pirmame paragrafe rašoma: „Pripažinti, kad politinė padėtis apskrityje yra nepakenčiama. Įpareigoti MGB ir MVD valsčių poskyrių viršininkus, valsčių partinių organizacijų sekretorius, skiriant jiems atsakomybę, per mėnesį atskleisti ir visiškai sunaikinti valsčių teritorijose esančias banditų grupes". Nurodyta, jog tai galima padaryti mobilizavus visą partinę organizaciją, komjaunimą, aktyvą ir apskrities darbuotojus. Pagrasinta, kad to nepadarę už tai atsakingi asmenys bus vertinami kaip nenorintys kovoti su banditizmu. 4 paragrafe MGB valsčių poskyrių viršininkams ir valsčių partijos sekretoriams nurodoma: a) per mėnesį visiškai sukomplektuoti stribų kontingentą; b) į kovą įtraukti visus komunistus, komjaunuolius ir sovietinį aktyvą; aprūpinti juos tinkamais ginklais. Per mėnesį patikrinti ir iš naujo apginkluoti ne mažiau kaip 25 žmones; c) per dvi dienas parengti centrų saugojimo planus.

1947 m. gruodžio 31 d. partijos Alytaus apskrities komiteto biuro nutarimo antrame paragrafe rašoma: „Valsčių centruose, MTS, MANP, įmonėse ir apylinkėse skubiai sudaryti ginkluotas grupes. Parinkti ir tvirtinti partijos valsčiaus komitetuose ir pateikti apskrities komitetui svarstyti"⁹⁴.

1948 m. balandžio 17 d. buvo priimtas partijos Alytaus komiteto biuro nutarimas „Dėl politinės padėties Alovės valsčiuje". Jame politinė padėtis šiame valsčiuje įvertinta nepatenkinamai. Ketvirtame paragrafe partijos valsčiaus komiteto sekretorius Puzinia ir valsčiaus poskyrio viršininkas Demenkovas įpareigoti: ,,a) artimiausiu metu atkurti ginkluotas grupes valsčiaus centre, MTS, apylinkėse. Iš naujo peržiūrėti ginkluotų grupių sudėtį, jų vadus ir politinius vadovus. Vadus ir politinius vadovus tvirtinti partijos valsčiaus komitete. Pasiekti, kad ginkluotos grupės būtų sudarytos visose apylinkėse". Nurodoma, kad ne rečiau kaip kartą per mėnesį grupių nariai turi šaudyti ir politiškai lavintis. Į kovą turi būti įtraukti visi komunistai, komjaunimas ir sovietinis aktyvas; reikia patikrinti ginklus, netinkamus pakeisti; per 5 dienas visiškai sukomplektuoti stribų būrį.

1948 m. rugsėjo 28 d. priimtame biuro nutarime dėl aktyvistų grupių nurodoma: a) kurti naujas ginkluotas grupes „kovai su banditizmu" apylinkėse ir pirmiausia kolūkiuose bei tarybinių ūkių skyriuose, nesilpninant darbo su jau sukurtomis; b) nuolat rūpintis grupių koviniu ir politiniu parengimu; c) įvesti ginkluotų grupių budėjimą jų dislokacijos vietose; d) partijos valsčių komitetų posėdžiuose periodiškai išklausyti grupių vadus ir politinius vadovus, kaip sekasi vykdyti kovinio ir politinio parengimo užduotis bei dalyvauti kovinėje veikloje. Nurodyta partijos apskrities komiteto Kariniam skyriui kartu su stribų štabu kartą per mėnesį sukviesti ginkluotų grupių vadus ir politinius vadovus į seminarą⁹⁵.

1948 m. rugsėjo 28 d. biuras nutarė patvirtinti ginkluotų grupių sudėtį (tvirtinami sąrašai, kuriuose nurodyta pavardė, vardas, tėvo vardas; kiekvienai grupei vadovauja vadas ir politinis vadovas, kiti - eiliniai). Patvirtintos tokios grupės:

1949 m. vasario 4 d. priimtame partijos Alytaus apskrities komiteto nutarime nurodyta įgalioti MGB ir MVD apskrities skyriaus ir valsčiaus poskyrio viršininkus, valsčių komitetų sekretorius iki balandžio 1 d. sudaryti ginkluotas grupes didesnėse gyvenvietėse: Pivašiūnuose, Punioje, Nemunaityje, Ūdrijoje, Meteliuose, Krikštonyse, jų narius tvirtinti biure, pateikti grupių vadų bei politinių vadovų kandidatūras; ten pat nusiųsti milicijos įgaliotinius. Vykdomajam komitetui nurodyta iki to laiko rasti tinkamas patalpas apylinkės taryboms, parduotuvėms, skaitykloms, paštui ir ginkluotoms grupėms. Komjaunimo komitetui pavesta artimiausiu metu įkurti komjaunimo organizacijas, mokyklose - pionierių būrius; partijos valsčiaus komitetų sekretoriams - partijos ir komjaunimo bei partines kandidatų grupes. Nutarimą pasirašė partijos apskrities komiteto sekretorius Bronislovas Lopata.

1949 m. vasario 28 d. buvo priimtas biuro nutarimas „Dėl politinės padėties Simno valsčiuje". Jame daugiausia kalbama apie tarybų darbo pagerinimą, propagandą ir agitaciją tarp žmonių. Ketvirtame paragrafe rašoma: „Per mėnesį kolūkiuose ir labiausiai pažeistose apylinkėse sukurti ginkluotas grupes. Ginkluotų grupių nariams organizuoti politinį darbą ir karybos mokymą, drąsiau jas panaudoti ginkluotoje kovoje su banditizmu"⁹⁷.

1949 m. birželio 18 d. biuro nutarimu buvo patvirtintos (išvardijamos pavardės) ginkluotos grupės „Gegužės 1-osios" kolūkyje ir ..Ateities" kolūkyje - po 4 žmones bei papildoma 7 žmonių grupė Alytaus valsčiaus vykdomajame komitete.

1949 m. birželio 29 d. buvo priimtas 15 paragrafų biuro nutarimas apie tai, kaip Alytaus apskrityje bus vykdomas LKP(b) CK biuro 1949 m. birželio 6 d. nutarimas „Dėl kovos su banditizmo ir buržuazinio nacionalistinio pogrindžio likučiais stiprinimo ryšium su kolūkių kūrimu respublikoje". Aštuntame paragrafe rašoma, jog LKP(b) valsčių komitetai, MGB ir MVD valsčių poskyriai įpareigojami: a) sudaryti ginkluotas grupes visuose kolūkiuose, tarybinių ūkių skyriuose, apylinkėse ir ten, kur reikalinga, iš komunistų, komjaunuolių, sovietinio ir partinio aktyvo. Tos grupės turi saugoti kolūkiečius, visuomeninį turtą ir dalyvauti banditizmo likvidavimo priemonėse. Grupių sudėtį turi tvirtinti partijos valsčių komitetai, paskui turi pateikti tvirtinti LKP(b) apskrities komiteto biurui; b) grupėse organizuoti politinį darbą, karybos mokymą; c) rekomenduoti kolūkiečiams, dalyvaujantiems ginkluotose grupėse, už dienos ir nakties budėjimus priskaičiuoti minimalų skaičių darbadienių. Nurodoma užmokesčio dydį nustatyti bendrame kolūkiečių susirinkime, stribų būrius naudoti kovoje ir kolūkių apsaugai, ginkluotus būrius sustiprinti įtraukiant į juos stribus.

1949 m. liepos 4 d. buvo priimtas biuro nutarimas „Dėl politinės padėties apskrityje". Jis priimtas po to, kai keliems kolūkių aktyvistams buvo įvykdytas mirties nuosprendis. Nutarime, be visa ko, rašoma: ,,b) sustiprinti kolūkiečių ir kolūkių turto apsaugą, tuo tikslu per 5 dienas patikrinti ginkluotų grupių sudėtį kolūkiuose, apylinkėse, tas grupes sustiprinti ir pateikti tvirtinti LKP(b) apskrities komiteto biurui; c) tuose kolūkiuose ir apylinkėse, kur dar nėra ginkluotų grupių, būtina imtis visų priemonių, kad jos būtų sudarytos artimiausiu metu"⁹⁸.

1949 m. rugpjūčio 22 d. priimtas biuro nutarimas dėl ginkluotų grupių sudarymo:

Pateiktos grupės narių pavardės, vardai, tėvo vardai; patvirtinti grupių vadai ir politiniai vadovai; pirmą kartą patvirtinti atsakingi už grupių veiklą asmenys - daugiausia MVD ir MGB darbuotojai.

1949 m. rugsėjo 19 d. priimtu biuro nutarimu patvirtintos šios grupės Simno valsčiuje:

1949 m. spalio 31 d. priimtas biuro nutarimas dėl nepatenkinamo MGB skyriaus darbo; viename iš 4 paragrafo skirsnių rašoma: „e) per mėnesį apylinkėse, kolūkiuose, ten, kur yra būtinybė, sudaryti ginkluotas grupes", ir toliau: „h) kolūkiuose organizuoti kolūkių apsaugos, ginkluotų grupių dalyvių budėjimą visą parą".

1949 m. lapkričio 23 d. biuro nutarimu patvirtintos ginkluotos grupės Alytaus valsčiuje:

1949 m. spalio 31 d. biuro nutarimu Alytaus apskrities MGB darbas įvertintas nepatenkinamai¹⁰⁰.

1950 m. balandžio 3 d. Alytaus apskrities biuro nutarime, priimtame partizanams nukovus kolūkiečius aktyvistus, rašoma: „Įgalioti partijos Seirijų valsčiaus komitetą ir MGB valsčiaus poskyrį iki 1950 04 05 d. Obelninkų, Žagariu, Metelių ir Seirijų II apylinkėse sudaryti iš stribų ir partinių sovietinių aktyvistų ginkluotas grupes ir sustiprinus politinį darbą ten įsteigti kolūkius".

1950 m. balandžio 3 d. priimtame biuro nutarime „Dėl ginkluotų grupių sudarymo kolūkiuose ir apylinkėse" nurodoma, „siekiant sustiprinti apylinkių tarybas, visuomeninio turto apsaugą ir suaktyvinti kovą su buržuazinių nacionalistų likučiais, iki balandžio 5 d. sudaryti ginkluotas grupes Alytaus, Alovės ir Butrimonių valsčiuose. Toms grupėms iki balandžio 7 d. surasti patälpas".

1. Butrimiškėse - 6 žm. - kolūkio pirmininkas, apylinkės sekretorius ir 4 stribai.

1. Butrimiškių kaime - 7 žm. - apylinkės pirmininkas, kolūkio pirmininkas, sandėlininkas, kolūkietis ir 3 stribai.

2. Kriaunių k. - 6 žm. - apylinkės pirmininkas ir sekretorius, agrotechnikas ir 3 stribai.

3. Likiškių k. - 4 žm. - apylinkės pirmininkas, skaityklos vedėjas ir 2 stribai.

4. Radžiūnų k. - 5 žm. - apylinkės pirmininkas, skaityklos vedėjas ir 3 stribai.

5. Raudonikių k. - 7 žm. - apylinkės ir kolūkio pirmininkai, skaityklos vedėjas, mokytojas ir 3 stribai.

6. Takniškių k. - 5 žm. - apylinkės pirmininkas, skaityklos vedėjas ir 3 stribai.

3. Tabalenkos k. - 8 žm. - apylinkės pirmininkas, aktyvistas ir 6 stribai¹⁰¹.

Iš pateiktų dokumentų santraukų galima padaryti išvadas, kad dauguma ginkluotų grupių buvo po kelis kartus „gaivinamos", vėl sudaromos ir, kol dar buvo stiprūs partizanai bei gyva žmonių pasipriešinimo dvasia, jos daugiau gyvavo vien popieriuje. Tik 1949 m. jų sudarymas virto tikru kaimų šturmu, bet ir tada daugumą jų narių sudarė stribai ir apylinkių bei valsčių valdininkai. Kitose apskrityse, ypač ten, kur buvo sentikių kaimų, į ginkluotas grupes pavyko įtraukti ir daugiau valstiečių.

Reikia pasakyti, kad Alytaus apskritis nebuvo visai tipiška. Nedaug Lietuvos vietovių prilygo jai pasipriešinimo mastu, todėl ir okupantai bei kolaborantai šiai apskričiai skyrė nepaprastai daug dėmesio. Be čekistinės kariuomenės, kaip niekur kitur, Alytuje buvo gausu ir sovietinės armijos dalinių. Kai 1947 m. sausio 31 d., prieš rinkimus į LSSR AT buvo išsiuntinėti SSRS MVD įgaliotinio šiai apskričiai gen. mjr. Žebrovskio ir apskrities skyriaus viršininko pplk. V. Lisovskio pasirašyti raštai valsčių poskyriams su nurodymais, ką partizanai prieš rinkimus ir rinkimų metu ketina daryti, tai, be minėto čekistinio 34-ojo šaulių pulko, tuos nurodymus gavo ir 2-asis, 92-asis, 94-asis mechanizuoti pulkai, 64-asis haubicų pulkas ir 777-asis minosvaidžių pulkas¹⁰². Taigi tuo metu, neskaitant visokios laikinai užklystančios kariuomenės, Alytaus apskrityje buvo apie 6-7 tūkst. rusų karių (taikos metu pulką sudarė 1-1,5 tūkst. karių). 1946 m. liepos mėn. atšaukus Lietuvoje karo padėtį sovietinės armijos kariai retai būdavo naudojami operacijose prieš partizanus, tačiau jie okupantams ir kolaborantams užtikrindavo saugumą miestuose.

Kaip rodo dokumentai, dalis ginkluotų grupių, sudarytų 1945- 1946 m., iširo ir iš naujo buvo sudarytos po naujų LKP(b) CK nutarimų. Tos grupės iro, matyt, dėl dviejų priežasčių. Pirma, jos buvo sudaromos spaudžiant aukštesnei valdžiai, dažnai beveik fiktyviai, tik popieriuje. Nors ginklai ir būdavo išdalijami, tos grupės nieko neveikė. Antra, valdininkai, juo labiau valstiečiai, nesiveržė prie ginklų, nes juos turėti buvo pavojinga. Noriau ginklus ėmė tie valdininkai, kuriems dažnai reikėdavo būti kaimuose (paruošų, mokesčių inspekcijų darbuotojai ir pan.) ir kurie ten vykdė okupantų ūkinę politiką.

1948 m. birželio 18 d. P. Kapralovas MGB apskričių skyrių viršininkams nusiuntė raštą, kuriame nurodė netrukdyti stribams stoti į kolūkius, o įstojusiems leisti pasitraukti iš stribų būrių, taip pat įsakė: „Kolūkiuose kurti kovingas ginkluotas kovos su banditizmu grupes, įtraukiant į jas buvusius liaudies gynėjus, patikrintus praktinėje veikloje"¹⁰³. Taigi sovietiniai okupantai stengėsi stribus padaryti tarsi amžinais kovotojais dėl savo interesų. Reikia pasakyti, kad tai jiems pavyko. Susiteršę tautiečių krauju, beveik visi stribai okupantams buvo ištikimi iki pabaigos.

1949 m. kolaborantų dar buvo nedaug. Partijos Tauragės apskrities komitetas buvo nurodęs sudaryti ginkluotas grupes visuose kolūkiuose, bet 1949 m. balandžio 16 d. jų dar nebuvo nė vienos. Stengiantis rasti išeitį iš susidariusios padėties, toje apskrityje 1949 m. rugpjūčio 23 d. kolūkiams saugoti iš stribų buvo sudaryta 12 operatyvinių grupių, kurioms priklausė 67 stribai¹⁰⁴. Kad kolūkius saugo stribai, o ne ginkluotos grupės, rašoma ir partijos Kretingos apskrities komiteto pranešime. Nors ten ir buvo sudaryta 15 grupių (jose - 85 žmonės), 49 kolūkius saugojo stribai¹⁰⁵. Panašiu keliu nueita ir Šilutės apskrityje; partijos apskrities komiteto biuras nutarė: „Sudaryti ginkluotas grupes kolūkiams ir jų aktyvui saugoti po 5 liaudies gynėjus kiekvienoje"¹⁰⁶.

Partijos Lazdijų apskrities komiteto 1949 m. birželio 25 d. nutarime pažymima, kad stribai saugo ir kolūkius, ir ginkluotus aktyvistus¹⁰⁷. Partijos Kauno komiteto 1949 m. liepos 25 d. nutarime dėl padėties Veiverių valsčiuje rašoma, jog vadovaujantys valsčiaus darbuotojai susidarė nuomonę, kad Pažėrų, Lizdeikių, Mozūriškių ir gretimuose kaimuose sovietinių žmonių nėra, kad ten suburti aktyvą ir ginkluotas grupes neįmanoma. (Beje, šviesūs ir pasiturinčiai gyvenantys Veiverių valsčiaus žmonės visą partizaninio karo laikotarpį stipriai rėmė partizanus, iš ten kilusi legendinė kovotojų Lukšų giminė.) Kiek kitokia padėtis susiklostė Raseinių apskrityje. Tiesa, ir ten 1949 m. gegužės mėn. iš 72 kolūkių savigynos grupės buvo sudarytos tik 7 kolūkiuose, jose buvo 31 žmogus. Dar viena 5 žmonių grupė buvo sudaryta apy-linkėję, 9 žmonių grupė - MTS. Partijos komiteto teigimu, su tomis grupėmis MGB nedirba, 1949 m. surengė tik vieną seminarą grupių vyresniesiems¹⁰⁸.

Matyt, daug kur ginklai mūsų kaimiečiams būdavo įbrukami per jėgą, prievarta. Ir šiuo atveju buvo elgiamasi panašiai kaip ir suvarant į kolūkius. Liudytojų teigimu, steigiant kolūkius, Raukštonių vyrus sovietiniai pareigūnai suvarė į Ramygalą, uždarė rūsyje ir tol nepaleido, kol su savimi nepasiėmė šautuvų ir už juos nepasirašė. Partizanų nurodymu kitą dieną jie ginklus nunešė ir atidavė¹⁰⁹. Atsišaukime „Į kaimų gyventojus"¹¹⁰ LLKS dar kartą griežtai įspėjo, kad ginklus paėmę asmenys bus baudžiami mirties bausme, ir aiškino, jog „prievarta jų niekam neįbruks ir už neėmimą nesodins kalėjiman nei trems Sibiran" (kaip matome, partizanai, neturėję jokių iliuzijų dėl okupantų brutalumo, vis dėlto klydo - ginklai buvo brukami per jėgą). Toliau aiškinamas ir vienas provokacinis komunistų paskleistas gandas, esą partizanai keršys už stojimą į kolūkius ir jau vien todėl esą reikia ginkluotis ir nuo partizanų gintis. Partizanai baudė, tačiau ne eilinius valstiečius ir ne už tai, kad jie stojo į kolūkius.

Lietuvoje 1950 m. birželio mėn. iš viso buvo 1009 grupės, jose -7245 žmonės, tačiau kolūkiuose - jų tuo metu buvo 3602 - sudarytos tik 367 grupės. Naujos grupės ne be partizanų spaudimo (patys žmonės irgi dar sugebėjo atskirti gera nuo bloga) kai kur pradėjo irti. Kėdainių aps. Gudžiūnų vlsč. S. Nėries kolūkio nariai atsisakė imti ginklus, taip pat elgėsi ir kai kurių Josvainių vlsč. kolūkių žmonės, o Šušvės kolūkio (Krakių vlsč.) nariai, paėmę ginklus, juos grąžino¹¹¹. Apie tai, kad kai kuriuose valsčiuose iširo ginkluotos grupės, rašoma ir partijos Lazdijų apskrities komiteto biuro posėdžio, įvykusio 1949 m. birželio 25 d., nutarime. Nepaisant to, nutarta ginkluotas grupes sudaryti visuose kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, o už patruliavimą jų nariams skirti minimalų darbadienių kiekį¹¹².

Kitose apskrityse gal ir sėkmingiau sekėsi tas grupes sudaryti. Partijos Kelmės apskrities komitetas pranešė, kad 1949 m. gegužės mėn. apskrityje buvo 99 kolūkiai, 5 tarybiniai ūkiai, 2 MTS, o ginkluotų grupių - 22¹¹³. Kalvarijos aps. 1949 m. rudenį buvo 14 ginkluotų grupių, jose - 71 žmogus, Kaišiadorių aps. - 29 ginkluotos grupės, jose - 163 žm.¹¹⁴ Kai kur - pvz., Tauragės aps. Skaudvilės vlsč. - ginkluotoms grupėms vadovavo ne MGB, o milicijos įgaliotiniai. Telšių aps. sukurta 18 grupių (jose - 158 žm.), iš jų 7 — valsčių centruose, 5 - kolūkiuose, 4 - tarybiniuose ūkiuose, 1 -MTS, 1 - plytų gamykloje. Šiaulių aps. 1949 m. rudenį buvo 53 grupės (jose - 367 žm.), iš jų kolūkiuose - 43 (295 žm.). Širvintų aps. buvo sukurta 14 grupių (jose - 79 žm.), visos kolūkiuose, bet jos buvo neginkluotos, nes 1949 m. rugpjūčio mėn. apskritis dar neturėjo ginklų¹¹⁵. Klaipėdos aps. 1949 m. rugpjūčio mėn. buvo 39 grupės (jose - 312 žm.), iš jų 32 grupės (192 žm.) buvo ginkluotos (kitiems trūko ginklų). Tose grupėse buvo 187 kolūkiečiai, 4 valstiečiai, 11 darbininkų, 60 tarnautojų, 50 MGB-MVD darbuotojų ir stribų, 4 grupės buvo įkurtos valsčių centruose, 1 - apskrities centre, 30 -kolūkiuose, 2 - tarybiniuose ūkiuose, 1 - MTS, 1 - įmonėje. Grupių nariai naktį patruliuodavo¹¹⁶.

Daugelyje apskričių grupių vadovais buvo skiriami milicijos įgaliotiniai ir stribai. Tokia praktika įsigalėjo Rietavo, Lazdijų ir kt. apskrityse. Tačiau taip buvo ne visur. Marijampolės apskrityje 1949 m. rudenį buvo 25 ginkluotos grupės, jose - 144 žmonės. Vienai 6 žmonių grupei prie Marijampolės valsčiaus vykdomojo komiteto vadovavo to komiteto sekretorius Lugauskas, 5 žm. grupei prie MTS -direktoriaus pavaduotojas politiniams reikalams Mačiola, 3 žm. grupei Kumelionių tarybiniame ūkyje - direktorius Lazerevas, šio ūkio Skardupių skyriaus 5 žm. grupei - skyriaus vadovas Radžiūnas, Karolinės (?) skyriaus 4 žm. grupei - skyriaus vadovas Kuseliauskas, Pabaigų plytų fabriko 5 žm. grupei - direktorius Marcinkevičius ir t. t. Liudvinavo vlsč. buvo 6 grupės, Sasnavos - 3, Kazlų Rūdos - 3, Igliškėlių - 2, Gudelių - 2, Šunskų - 2. Ginkluotos grupės buvo sudarytos prie visų valsčių vykdomųjų komitetų, taip pat tarybiniuose ūkiuose, kolūkiuose, viena kita - įmonėse¹¹⁷.

Kadangi sovietinėje valstybėje nebuvo skaitomasi su žmonių likimais (net gyvybiškai svarbūs klausimai buvo sprendžiami atsainiai), nepaisoma ekonominio tikslingumo, o dažniausiai lemdavo vulgarūs politiniai išskaičiavimai, tai daugelis darbų buvo atliekami su didžiausiu, net buku užsispyrimu, nekreipiant dėmesio nei į nuostolius, nei į darbo sąnaudas. Ne išimtis ir kaimuose kurtos ginkluotos grupės. Beveik visoje Lietuvoje tos grupės buvo kuriamos sunkiai, paprasti žmonės nenorėjo imti ginklų, nes tai prieštaravo daugelio jų įsitikinimams. Be to, nors partizanų gretas ilgametės kovos gerokai praretino (1949 m. pradžioje jų buvo apie 1,8 tūkst., tais metais žuvo 1192 partizanai; partizanines kovas 1945 m. pradėjo apie 20 tūkst. partizanų), turėti ginklą, t. y. faktiškai tapti savo šalies išdaviku, buvo pavojinga. Dažniausiai partizanai tik surinkdavo ginklus iš ginkluotų grupių narių arba juos ir pagąsdindavo, tačiau tam tikromis aplinkybėmis, kai tarp grupės narių įsimaišydavo stribų ar milicininkų, galėdavo kilti ir susišaudymų. Atkakliai tas grupes kurdami okupantai ir kolaborantai turėjo politinį išskaičiavimą įtraukti žmogų į kovą, pastatyti jį vienoje barikadų pusėje. Jie siekė, kad žmogus su šautuvu pavaikščiotų, kur nors dėl drąsos išgėręs iššautų ir tada turėtų kad ir be didelio noro glaustis prie okupantų.

Kaip atkakliai to buvo siekiama, geriausiai matyti Lazdijų apskrityje. Čia veikę partizanai dėl prasto centralizavimo (daug sprendimų, tarp jų ir mirties nuosprendžius, priimdavo žemesnės grandies vadai) buvo gana radikalūs, todėl būti ginkluotoje grupėje buvo gana rizikinga. Taigi kurti tokias grupes ten nebuvo lengva.

1949 m. rugpjūčio mėn. Lazdijų apskrityje buvo 15 ginkluotų grupių, jose - 158 žmonės. Partijos apskrities komitetas numatė sudaryti dar 23 grupes tose apylinkėse, kur buvo steigiami kolūkiai. Apylinkių grupėms turėjo vadovauti milicijos įgaliotiniai. Rugsėjo mėn. jau buvo 26 grupės, jose - 257 žmonės. Stengtasi ginkluotas grupes išdėstyti ne didesniais kaip 3-5 km tarpais, kad būtų galima greitai reaguoti į partizanų puolimus ir atskubėti į pagalbą¹¹⁸.

Neintensyvios žemdirbystės apskrityse, tokiose kaip Varėnos, dauguma ginkluotų grupių taip ir liko valstybinėse įmonėse ir gamyklose. 1949 m. birželio mėn. Varėnos apskrityje buvo 19 grupių (jose - 163 žm.), bet tik dvi iš jų (10 žm.) buvo kaime. Tos grupės turėjo kulkosvaidį, 23 automatus, 151 šautuvą, 43 pistoletus ir revolverius, 2 granatas ir 8696 šovinius¹¹⁹.

Steigiant kolūkius buvo numatyta kiekviename iš jų turėti po ginkluotą grupę, tačiau pradėjo trūkti ginklų (tai pažymi beveik visi partijos apskričių komitetai savo pranešimuose LKP(b) CK). J. Bartašiūnas ir P. Kapralovas 1949 m. rugsėjo 23 d. rašte MVD ir MGB apskričių viršininkams šią problemą nurodė spręsti taip: MVD savo sandėliuose turimus trofėjinius ginklus perduoda MGB. Be to, įsakyta iš apskrities centruose gyvenančių aktyvistų surinkti šautuvus ir automatus, o vietoj jų išduoti revolverius. Nurodyta kruopščiai tikrinti tuos asmenis, kuriems išduodami ginklai, „neišdavinėti ginklų asmenims, nekeliantiems politinio pasitikėjimo ir nesugebantiems ginklu pasipriešinti banditams". Ginklų perdavimą įsakyta baigti iki 1949 m. spalio 5 d.¹²⁰

Prie šios direktyvos pridėtame sąraše nurodyta, kiek ginklų ir kuriose apskrityse MVD perdavė MGB. Iš viso perduotas 981 ginklas - 103 automatai ir 878 šautuvai. Ginklais pastiprinta 18 apskričių. Daugiausia ginklų gavo šios apskritys: Tauragės (140 vnt.), Šiaulių (84 vnt.), Varėnos (83 vnt.) ir Ukmergės (80 vnt.); mažiausiai - Pasvalio (5 vnt.), Rokiškio (7 vnt.) ir Alytaus (10 vnt.) apskritys. Zarasų MVD Ukmergės, Lazdijų ir Varėnos apskričių MGB perdavė net 152 ginklus¹²¹.

Tarp priežasčių, kodėl buvo sudarytos ginkluotos grupės, pirmiausia nurodoma, kad jos turi kovoti su partizanais, juos pulti. Tačiau iš tikrųjų neretai buvo visai kitaip. Kaimuose ginkluotos grupės dažniausiai ramiai sėdėjo, o miestų ir valsčių aktyvą patį reikėjo saugoti. Jų apsaugai būdavo skiriami stribai, neretai ir 4-osios šaulių divizijos kariai. Antai 1950 m. sausio 1 d. aštuoni 4-osios divizijos šaulių pulkai 57 sovietinio partinio aktyvo grupėms dengti skyrė 228 karius¹²², arba 10 proc. visų tą dieną išpuoliuose prieš partizanus dalyvavusių karių. Kitą dieną - sausio 2-ąją - 73 aktyvo grupėms dengti buvo skirta 247 kariai. Pasitaikydavo dienų, kai net 20 proc. vidaus kariuomenės karių būdavo naudojama aktyvistų priedangai. Beje, valsčiaus ir apylinkės aktyvo priedangai dažniausiai būdavo skiriami stribai, o apskričių aktyvo priedangai, be stribų, dar ir 3-5 kariai.

1950 m. birželio pabaigoje panaikinus apskritis ir įkūrus pusantro karto daugiau rajonų (vietoj 51 apskrities - 88 rajonus; ši reforma buvo dar vienas žingsnis sovietinimo kryptimi), sutriko ne tik respublikos administravimas, bet ir čekistų veikla. MGB Vilniaus srities viršininkas plk. M. Zacharovas 1950 m. rugsėjo 28 d. rašte MGB rajonų skyrių viršininkams rašė, kad po reorganizacijos iškilo stribų valdymo problemų, ir nurodė kai kuriuose rajonuose, kur dar buvo likę daugiau partizanų, darbui su stribais skirti 2N poskyrių operatyvininkus, visuose rajonuose sukurti stribų štabus, kurių tikslas - organizuoti operatyvinę tarnybinę veiklą, komplektuoti, ginkluoti stribus ir ginkluotas grupes. Toliau nurodoma, kad štabai turi organizuoti ir ginkluotų grupių mokymą¹²³.

1950 m. rudenį partizanų jau buvo belikę šiek tiek daugiau kaip tūkstantis. Jų beveik nebuvo visame Siaurės rytų ir Rytų Lietuvos pakraštyje, taip pat didžiuliame plote nuo Vilniaus iki Vidurio Lietuvos ir toliau, nes dėl Juozo Markulio išdavysčių visiškai sunyko Didžiosios Kovos apygarda. Niekada daug partizanų nėra buvę ir Klaipėdos krašte.

Susidarius tokiai padėčiai, ginkluotas jėgas pradėjo pergrupuoti ir čekistai. Pergrupavimo esmė buvo tokia: vidaus kariuomenės vietą turi užimti stribai, o jų vietą - ginkluotos grupės, ypač ginkluoti aktyvistai. Vieni pirmųjų apie būtinybę keisti okupantų ir kolaborantų jėgų išdėstymo strategiją prakalbo čekistų vadovybė - 4-osios šaulių divizijos vado pavaduotojas gen. mjr. I. Pankinas ir 2N valdybos viršininko pavaduotojas plk. Stanislavas Vaupšasovas, 1950 m. rugsėjo mėn. inspektavę kai kurias kariuomenės dalis Vilniaus ir Kauno srityse. Ataskaitoje MGB ministrui P. Kapralovui jie rašė: „Turint omenyje tai, kad pastaruoju metu liaudies gynėjų būrių kovotojai daugiausia panaudojami kolūkiams saugoti ir sovietinio partinio aktyvo priedangai, būtina įgalioti MGB RS vir[šininkus] ir padalinių vadus teikti praktinę pagalbą sudarant ginkluotas grupes kolūkių savigynai; tai padėtų atpalaiduoti liaudies gynėjus ir įtraukti juos į tiesioginę kovą su banditizmu"¹²⁴.

Norėdami, kad stribai aktyviau kovotų su partizanais, komunistų ir čekistų vadai siekė kelių tikslų. Pirma, kaip ne kartą minėta, jiems reikėjo turėti kuo daugiau šalininkų tarp Lietuvos žmonių, o niekas taip neįpareigoja ir nesaisto, kaip kartu įvykdytas nusikaltimas. Okupantai dėl stribų neapsiriko: beveik visi stribai iki mirties liko ištikimi jų rėmėjai, tokiais pavertė ir savo vaikus. Okupantų rėmėjais tapo ir nemaža dalis ginkluotų grupių narių. Antra, išstūmę į priekį stribus, komunistai galėjo teigti, kad pati lietuvių liaudis, anot jų terminijos, „nugalėjo buržuazinius nacionalistus ir jų ginkluotas gaujas". Tuo ypač rūpinosi A. Sniečkus. Trečia, okupantai ir kolaborantų vadai, patikrinę stribų ir ginkluotų grupių narių kovines savybes ir įsitikinę, kad jie gali be gailesčio šaudyti Lietuvos laisvės gynėjus, atsirinkdavo žmones, tinkamus karjerai okupacinės valdžios struktūrose (MVD ir MGB, dirbti partijos ir komjaunimo komitetuose, kolūkių ir apylinkių pirmininkais bei sekretoriais ir t.t.). Stribai ir milicininkai su partizanais tuo metu (nuo 1950 m.) daugmaž sėkmingai kovoti galėjo todėl, kad savo darbą jau buvo padariusi čekistinė vidaus kariuomenė. Nors 1951 m. vasarą iš Lietuvos buvo išvesti trys pulkai (liko penki), tačiau būdama gana mobili ir su likusiais 5 tūkst. karių galėjo daug nuveikti. Čekistinė kariuomenė iki partizaninio karo pabaigos (1953 m.) buvo stipri jėga.

Nuomonę, kad kovai su partizanais pirmiausia reikia panaudoti stribus, o kolūkių apsaugą pavesti ginkluotų grupių nariams, čekistų vadai galutinai subrandino 1951 m. vasarą. Ministras P. Kapralovas 1951 m. rugsėjo 15 d. išsiuntinėjo tokį raštą:

1. Maksimaliai panaudoti liaudies gynėjų būrius tiesiogiai vykdant kovos su banditizmu priemones.

2. Leisti kai kuriuos kolūkių pirmininkus ir valdybų narius apginkluoti pistoletais. Ginklus išduoti po atitinkamo patikrinimo, kurį atlikti pagal anksčiau duotus nurodymus.

3. Daugelyje vietovių visiškai įmanoma kolūkius saugoti vietinio aktyvo jėgomis. Susitarkite su sričių ir rajonų komitetais dėl atitinkamų priemonių vykdymo pasitelkiant vietinį aktyvą kolūkių ir tarybinių ūkių apsaugai, taip pat gaujų paieškai ir likvidavimui.

Gavęs šį raštą, MGB Vilniaus srities valdybos viršininkas plk. M. Zacharovas rugsėjo 17 d. užrašė rezoliuciją savo pavaduotojui pplk. S. Figurinui: „Parenkite praktinius nurodymus rajonų skyrių viršininkams dėl ginkluoto aktyvo grupių, turinčių saugoti kolūkius ir kovoti su banditizmu, taip pat užklauskite, kiek to aktyvo yra ir kiek bei kokių ginklų reikės".

Ši rezoliucija rodo, kad į ginkluotą aktyvą čekistų vadai žiūrėjo pro pirštus, nes net 1951 m. pabaigoje nežinojo, kiek jo yra.

1949 m. pradėtos ginkluoti naujos grupės ir nuo pat okupacijos pradžios veikiantis sovietinis partinis aktyvas 1951 m. liepos mėn. turėjo tiek ir tokių ginklų:

Ginklai	Ginkluotų grupių nariai	Sovietinis partinis aktyvas
Šautuvai SV-38	11	6
Šautuvai AVT	4	-
Šautuvai 1891/30 m.	1961	311
Šautuvai 1891 m.	666	48
Karabinai 1938 m.	336	82
Karabinai 1944 m.	35	6
Revolveriai „Nagan"	962	423
Pistoletai TT	312	388
Pistoletai signaliniai	15	1
Kulkosvaidžiai DP	3	3
Automatai PPD	4	2
Automatai PPŠ	330	146
Automatai PPS	14	25
Karabinai „Mauzer"	461	30
Šautuvai „Mauzer"	92	29
Kitų tipų užsienietiški
šautuvai	35	21
Užsienietiški pistoletai	190	565
Iš viso:	5431	2086¹²⁶

Taigi 1951 m. vasarą kaimo vietovėse suformuotų naujų ginkluotų grupių nariai turėjo 2,7 karto daugiau ginklų negu seniau veikiančios aktyvo grupės. Be abejo, taip buvo ir todėl, kad dalis aktyvistų, paskirtų įvairioms pareigoms kaime, perėjo į naujas grupes. Dauguma ginklų buvo seni - prieškario ir karo laikų.

Čekistai akylai saugojo tiek savo slaptuosius bendradarbius, tiek atvirai kolaboruojančius asmenis, nes bijojo, kad jų žūtis kitus atgrasins nuo Judo kelio. LSSR MGB ministro pavaduotojas P. Kondakovas A. Sniečkui 1952 m. liepos 14 d. rašė, kad už tai, jog laiku nereagavo į grasinimus aktyvistams ir apskritai nepatenkinamai dirbo, teismui yra atiduoti Salantų rajono skyriaus viršininkas pplk. Nikolajus Novikovas ir jo pavaduotojas vyr. ltn. Balkevičius, o iš darbo atleisti Druskininkų rajono skyriaus viršininkas mjr. Ivanas Gromyka ir Jurbarko rajono skyriaus viršininkas pplk. Vedernikovas¹²⁷.

Retsykiais ginkluotas grupes prisimindavo aukščiausioji čekistų vadovybė, nors apskritai, kaip jau minėta, čekistai ne tik aktyvistus, bet ir stribus laikė partijos globotiniais, o patys kovodami su partizanais daugiau rėmėsi vidaus kariuomene ir naudojo operatyvines priemones. 1952 m. liepos 22 d. LSSR MGB išleido direktyvą Nr. 51; joje nurodė patikrinti visų piliečių, kuriems išduoti ginklai, asmens bylas ir nustatyti, kam ateityje juos reikėtų palikti. Be to, buvo reikalaujama peržiūrėti ginklų išdavimo bylas, patikrinti, kaip ginklai laikomi ir prižiūrimi. Šiaulių srityje po patikrinimo konstatuota, kad rasta daug aprūdijusių ginklų ir šovinių¹²⁸.

Ginkluotiems aktyvistams dar labiau negu stribams trūko nuolatinio čekistų dėmesio ir vadovavimo. Padėtis šiek tiek pagerėjo 1949 m. 2N valdyboje įkūrus 3-iąjį skyrių, kuris vadovavo darbui su stribais. Šio skyriaus kompetencijai priklausė ir ginkluotos grupės¹²⁹.

Čekistinė biurokratija ne visuomet veikė efektyviai net ir tuo metu, kai kovos baigtis jau buvo aiški. Antai partijos Skuodo rajono komitetas 1952 m. balandžio 8 d. nutarime pažymėjo, kad MGB rajono skyriaus viršininkas Pavelas Vyrovas neįvykdė 1951 m. spalio 13 d. nutarimo ir K. Požėlos kolūkyje nesudarė kovingos grupės iš kolūkio aktyvo. Tas kolūkis ne visą laiką saugomas stribų. Nutarime pažymėta, kad stribai nebesaugo ir „Už taiką" kolūkio, nors šie kolūkiai labiausiai pažeidžiami¹³⁰.

A. Sniečkus ir MGB ministras P. Kondakovas 1953 m. Sausio 7 d. direktyvoje LKP(b) sričių sekretoriams ir MGB sričių valdybų viršininkams konstatavo, kad daugelyje Lietuvos rajonų pasikeitė operatyvinė ir politinė padėtis, ir įsakė: 1) partijos rajonų komitetų sekretoriams ir MGB rajonų skyrių viršininkams apsvarstyti, ar tikslinga palikti ginklus tų kaimų ir rajonų aktyvistams, kur nėra partizanų. Į kaimus išvykstančiam rajono aktyvui ginklus turi išduoti milicija tik išvykų laikotarpiui; 2) patikrinti saugomų kolūkių ir kolūkių pirmininkų sąrašus ir ten, kur nėra būtinybės, stribų nelaikyti, o apsaugą paskirti iš kolūkiečių; 3) pagerinti vadovavimą aktyvui ten, kur dar yra partizanų¹³¹.

Plėtodami A. Sniečkaus ir P. Kondakovo direktyvoje išdėstytas mintis, tuo klausimu raštus išsiuntinėjo partijos sričių komitetų sekretoriai ir MGB sričių valdybų viršininkai. Perskaičius tuos dokumentus aiškėja, kodėl taip skubiai iš aktyvistų buvo surenkami ginklai. Taigi, kaip 1953 m. sausio 30 d. rašė partijos Vilniaus srities komiteto sekretorius F. Bieliauskas ir MGB srities valdybos viršininkas M. Jakovlevas, „[...] grupės nariai ir aktyvas gadino ir pamesdavo ginklus, netinkamai su jais elgėsi ir be reikalo šaudė; pasitaikė atvejų, kai buvo sužeisti ir net nužudyti sovietiniai piliečiai". Toliau nurodoma: iš kolūkių apsaugos atšauktus stribus panaudoti kovojant su partizanais ir ieškant nelegalų. Apsaugai paskirtus kolūkiečius turi apginkluoti milicija. Kuriems aktyvistams palikti ginklus, o iš kurių atimti, reikia spręsti pagal tos vietovės operatyvinę padėtį, aktyvistų veiklos pobūdį ir kiekvieno asmens moralines savybes¹³².

1953 m. balandžio mėn. MVD Vilniaus srities valdybos viršininkas M. Jakovlevas raštu srities MVD rajonų skyrių viršininkams nurodė, jog nutarus LSSR MVD, prieš tai suderinus su LKP(b) CK, ginklus turėti bus leidžiama tik tam tikras pareigas einantiems asmenims, o iš kitų ginklai turi būti surinkti per mėnesį. Ginklus po šio nutarimo turėjo teisę laikyti ir nešiotis: sričių, miestų, rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai, tų pat teritorinių vienetų partijos sekretoriai, SSRS ir LSSR AT deputatai, sričių laikraščių redaktoriai, didelių įmonių direktoriai ir gynybinės krypties mokomųjų-tiriamųjų institutų direktoriai, tarybinių ūkių direktoriai ir jų pavaduotojai, MTS direktoriai ir politinių skyrių viršininkai, sričių teismo pirmininkai ir nariai, liaudies teisėjai, prokurorai ir tardytojai, specialiųjų ir slaptųjų šifravimo skyrių viršininkai¹³³.

Pasibaigus partizaniniam karui, nebeliko prasmės laikyti 5-7 tūkst. ginkluotų žmonių, juo labiau kad daugelio jų elgesys anaiptol nebuvo pavyzdingas ir kenkė sovietų iš naujo kuriamam priimtinos valdžios įvaizdžiui.

1 Lietuvos partizanų kovos..., p. 228-229.
2 LVOA, f. 1771, ap. 8, b. 16, 1. 244.
3 VRMA, f. 141, ap. 1, b. 80, I. 20.
4 LVOA, f. 1771, ap. 11, b. 258, 1. 337.
5 Laisvės kovos 1944-1953 m., Kaunas, 1996, p. 304.
6 Ibid., p. 310.
7 LVOA, f. 3377, ap. 55, I. 123.
8 Lietuvos partizanų kovos..., p. 164-173.
9 E. Grunskis, Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1945-1953 m., Vilnius, 1996, p. 105.
10 LYA. f. 1, ap. 10, b. 133, I. 1.
11 LVOA, f. 341, ap. 341-18, b. 18, I. 6.
12 Lietuvos partizanų kovos..., p. 320.
13 LYA, f. 1, ap. 3, b. 97, 1. 5.
14 Ibid., I. 74.
15 Ibid., I. 2.
16 ibid., I. 3.
17 LYA, f. 1, ap. 3, b. 97, I. 136.
18 Ibid., I. 138.
19 Ibid., I. 24.
20 Lietuvos partizanu kovos..., p. 330.
21 Ibid., p. 332.
22 LYA, f. 1, ap. 3, b. 99, I. 1.
23 Lietuvos partizanų kovos..., p. 330-331.
24 LYA, f. 1, ap. 3, b. 99, I. 22.
25 Ibid., b. 98, I. 147.
26 Ibid., b. 47, I. 64.
27 Ibid., b. 729, I. 1.
28 Ibid., b. 97, 1. 134.
29 LYA, f. 1, ap. 3, b. 99, I. 109.
30 Ibid., ap. 18, b. 39, I. 168.
31 Ibid., b. 98, I. 122, 124.
32 Ibid., ap. 18, b. 39, I. 183.
33 Ibid., ap. 3, b. 98, I. 177.
34 LVOA, f. 1771, ap. 195, b. 4, 1. 40.
35 LYA, f. 1, ap. 18, b. 39, I. 222.
36 Ibid., ap. 16, b. 16/61, 1. 38.
37 Ibid., ap. 10, b. 26, 1. 242-243.
38 Ibid., ap. 18, b. 22, I. 191.
39 LYA, f. 1, ap. 18, b. 22, I. 9-10.
40 Ibid.. b. 39, I. 188-189.
41 Ibid., b. 64, I. 86.
42 LVOA, f. 1771, ap. 8. b. 177, I. 79.
43 LYA, f. 1, ap. 3, b. 98, I. 180.
44 Ibid., I. 190.
45 Ibid., I. 183.
46 LVOA, f. 1771, ap. 8, b. 177, 1. 94
47 LVOA, f. 341, ap. 341-18, b. 2, I. 1.
48 Ibid., f. 1186, ap. 1186-15, b. 2, 1. 1.
49 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 241, 1. 50.
50 LYA, f. 1, ap. 3, b. 63, I. 94.
51 Ibid., I. 24.
52 Ibid., b. 98, 1. 123.
53 LVOA, f. 1771, ap. 8, b. 177, 1. 184, 197.
54 Ibid., f. 1308, ap. 1, b. 1, 1. 39.
55 Ibid., I. 119.
56 Ibid., f. 1771, ap. 195, b. 1, 1. 1
57 LVOA, f. 1771, ap. 195, b. 1, 1. 43.
58 Ibid., I. 4.
59 Ibid., 1. 99.
60 Ibid., f. 341, ap. 341-18, b. 6, I. 1.
61 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 255, 1. 15-20.
62 Ibid., ap. 195, b. 2, I. 124.
63 Ibid., 1. 3.
64 Ibid., 1. 51.
65 LVOA, f. 801, ap. 801-15, b. 1, 1. 33, 38,
66 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 242, 1. 3-5. 45, 54.
67 LYA, f. 1, ap. 3, b. 99, 1. 1.
68 Ibid., 1. 1-2.
69 LVOA, f. 1771, ap. 11, b. 20. 1. 84.
70 Aukštaitijos partizanų prisiminimai, d. 2,p. 112.
71 LYA, f. 1, ap. 3, b. 99, 1. 4.
72 VRMA, f. 141, ap. 1, b. 136, I. 59.
73 LYA, f. 1, ap. 3, b. 494, 1. 14.
74 Ibid., 1. 11.
75 Ibid., 1. 13.
76 Ibid., 1. 15.
77 LVOA, f. 1771, ap. 190, b. 5, I. 170.
78 Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 1998, Nr. 1(3), p. 109-114.
79 LVOA, f. 1771, ap. 52, b. 20, I. 65.
80 Ibid., 1. 102.
81 LYA, f. 1, ap. 3, b. 3211, 1. 48.
82 LYA, f. 1, ap. 3, b. 3211, I. 50.
83 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 2, p. 355.
84 LVOA, f. 1771, ap. 195, b. 8, I. 8.
85 Ibid., b. 6, I. 119.
86 Ibid., f. 341, ap. 341-18, b. 19, I. 14.
87 LVOA, f. 1186, ap. 1118-15, b. 3, I. 26.
88 Ibid., ap. 1186-15, b. 4. I. 4, 9.
89 Ibid., f. 1308, ap. 1, b. 2, I. 38, 53.
90 Ibid., b. 1, 1. 217.
91 LVOA, f. 1308, ap. 2, b. 4, I. 12, 62.
92 Ibid., ap. 1308-2, b. 1.
93 Ibid., b. 2, 1. 8-12.
94 Ibid., 1. 14-15.
95 LVOA, f. 1308, ap. 1308-21, b. 3,I. 1-3, 14.
96 Ibid., 1. 15-23.
97 Ibid., b. 4, 1. 1-2, 4.
98 LVOA, f. 1308, ap. 1308-21, b. 4, I. 12, 14-18, 21.
99 Ibid., 1. 22-25, 27-28, 33-36.
100 Ibid., I. 43-45, 48-53.
101 LVOA, f. 1308, ap. 1308-21, b. 5, 1. 8, 9, 10-16.
102 Ibid., ap. 3, b. 8, i. 1-2.
103 LYA, f. 1, ap. 3, b. 3211, I. 46.
104 LVOA, f. 1771, ap. 195, b. 8, 1. 2, 23.
105 Ibid., b. 6, I. 226.
106 Ibid., b. 8, I. 167.
107 Ibid., b. 7, I. 3.
108 Ibid., b. 8, I. 67-68.    p. 290-291.
109 Aukštaitijos partizanų prisiminimai, d. 1, p. 225.
110 Partizanai apie pasaulį, politiką ir save,
111 LVOA, f. 1771, ap. 195, b. 12, I. 13.
112 Ibid., b. 7, 1. 3.
113 LVOA, f. 1771, ap. 195, b. 6, I. 199.
114 Ibid., I. 152, 177.
115 Ibid., I. 176.
116 Ibid., 1. 22.
117 Ibid., b. 7, I. 54.
118 Ibid., I. 22.
119 LYA, f. 1, ap. 3, b. 1845, 1. 53.
120 VRMA, f. 141, ap. 1, b. 164, 1. 56.
121 Ibid., 1. 57-58.
122 LYA, f. 1, ap. 3, b. 357, 1. 3.
123 Ibid., ap. 16, b. 12, I. 38.
I24 Ibid., ap. 3, b. 374, 1. 88.
125 LYA, f. 1, ap. 16, b. 12, I. 194.
126 Ibid., ap. 3, b. 306, 1. 78-79.
127 LYA, f. 1, ap. 3, b. 392, 1. 66.
128 Ibid., ap. 16, b. 937, I. 123.
129 Ibid., ap. 3, b. 432, 1. 190.
130 LVOA, f. 1771, ap. 195, b. 17, I. 321.
131 LYA, f. 1, ap. 16, b. 387, 1. 10.
132 Ibid., b. 29, I. 35.
133 LYA, f. 1, ap. 16, b. 29, 1. 49.

Pokario metais Lietuvoje veikusių ginkluotų grupių narių skaičių tiksliai nustatyti, ko gero, neįmanoma, nors partijos ir čekistų dokumentuose apie juos duomenų yra palyginti daug. Tikslius skaičius nustatyti sunku todėl, kad įvairios okupantų apginkluotų žmonių grupės buvo daugiau ar mažiau susipynusios tarpusavy. Antai dalis stribų paramos grupių narių kartu buvo ir ginkluoti sovietiniai partiniai aktyvistai. Į 1948 m. pabaigoje pradėtas kurti ginkluotas grupes kolūkiams saugoti buvo įtraukta daug ginkluotų aktyvistų ir net stribų.

Apie stribų paramos grupių narių skaičių pavyko rasti tokių duomenų. Kaip minėta, LSSR OBB viršininkas A. Gusevas 1945 m. kovo 29 d. pranešė, kad yra sukurtos 762 stribų paramos grupės, jose -2511 žmonių, tačiau dėl partizanų baimės tie žmonės nėra ginkluoti. J. Bartašiūnas 1945 m. balandžio 1 d. rašte UBB viršininkui A. Leont-jevui į Maskvą pranešė, kad tuo metu 11 apskričių buvo 398 paramos grupės, jose - 2890 žmonių¹, taigi jis nurodė beveik dvigubai mažesnį grupių skaičių. Tų metų birželio 1 d. pranešime pakartojami tie patys duomenys². Matyt, per tą laiką grupės ne ką tepasipildė, o gal nebuvo surinkta naujų duomenų. Vėliau į Maskvą pranešta, kad Lietuvoje rugsėjo 1 d. buvo 343 paramos grupės, jose - 2150 žmonių. Vadinasi, per 4 mėnesius - nuo kovo iki rugpjūčio - tų „rėmėjų" ne tik nepadaugėjo, bet netgi sumažėjo. Gali būti (jei manysime, kad visa tai vyko realiai, o ne manipuliuojant popieriuje), kad jų sumažėjo todėl, jog tuo metu čekistai buvo pradėję apginkluoti sovietinį partinį aktyvą, kuris buvo kur kas patikimesnis ir okupantams reikalingesnis. Stribų paramos grupės minimos ilgokai. Antai 1946 m. rugpjūčio 1 d. tarp statistinių duomenų nurodoma, kad tuo metu buvo 787 stribų paramos grupės, jose - 6457 žmonės³, o 1947 m sausio 1 d. - 796 grupės, jose - 6203 žmonės⁴.

Čekistų duomenimis, 1946 m. liepos 1 d. stribų paramos grupėse buvo tiek žmonių:

1.	Alytaus apskrityje - 151	16.	Raseinių - 193
2.	Biržų - 361	17.	Rokiškio - 528
3.	Joniškio - 105	18.	Šakių - 347
4.	Kaišiadorių - 113	19.	Šiaulių - 235
5.	Kauno - 349	20.	Šilutės - 88
6.	Kėdainių - 255	21.	Švenčionių - 370
7.	Klaipėdos - 46	22.	Tauragės - 113
8.	Kretingos - 60	23.	Telšių - 125
9.	Kupiškio - 88	24.	Trakų - 357
10. Lazdijų - 112		25.	Ukmergės - 202
11	. Marijampolės - 259	26.	Utenos - 305
12. Mažeikių - 140		27.	Varėnos - 83
13. Pagėgių - 45		28.	Vilkaviškio - 140
14.	Panevėžio - 598	29.	Vilniaus - 140
15.	Prienų - 77	30.	Zarasų - 606
Iš	viso: 6591.

Apie ginkluotą sovietinį partinį aktyvą duomenų yra daugiausia. Yra likusios kelios J. Bartašiūno pasirašytos pažymos apie ginkluotų aktyvistų skaičių 1945 m. spalio 17-22 d. Jose pateikti tokie duomenys: spalio 17 d. ginkluotų žmonių buvo 1768⁵, 18 d. - 2562⁶, 19 d. - 3135⁷, 20 d. - 3367⁸, 22 d. - 3580⁹. Taigi per ne visą savaitę ginkluotų aktyvistų skaičius padidėjo daugiau kaip dvigubai. Galima manyti, kad ministrui kasdien būdavo pateikiami nauji duomenys, o jis, žinodamas, kad Maskvos viršininkai už prastus duomenis nepagirs, vis ragindavo juos pagerinti. Tokio spėjimo pagrįstumą rodo ir tai, kad ant spalio 20 d. pažymos ranka yra užrašyta „Suslovui". Be abejo, būdavo skambinama į apskritis ir liepiama surasti „papildomų rezervų". Jie ir būdavo surandami arba nurašant „nuo lubų", arba skubiai apginkluojant aktyvistus.

Eil. Nr.	Apskritis	1945 10 18	1945 10 22	1946 02 25	1946 05 01	1947 01 01
1.	Alytaus	185	226	278	246	197
2.	Biržų	94	155	330	349	384
3.	Joniškio	90	90	103	103	98
4.	Kaišiadorių	-	-	-	-	58
5.	Kauno	-	98	814	428	325
6.	Kėdainių	123	123	288	106	321
7.	Klaipėdos	-	-	-	-	33
8.	Kretingos	66	66	66	66	86
9.	Kupiškio	-	-	-	-	108
10.	Lazdijų	-	110	149	146	71
11.	Marijampolės	149	181	168	225	225
12.	Mažeikių	130	130	140	168	202
13.	Pagėgių	-	38	114	128	220
14.	Panevėžio	145	154	175	250	136
15.	Prienų	-	-	-	-	85
16.	Raseinių	60	92	116	104	228
17.	Rokiškio	115	275	391	501	547
18.	Šakių	-	80	486	372	203
19.	Šiaulių	38	125	215	233	337
20.	Šilutės	34	34	34	98	43
21.	Švenčionių	274	279	340	324	265
22.	Tauragės	69	69	231	146	64
23.	Telšių	-	63	21	63	112
24.	Trakų	190	199	275	239	351
25.	Ukmergės	267	285	418	401	327
26.	Utenos	18	233	181	162	263
27.	Varėnos	-	-	-	-	80
28.	Vilkaviškio	65	65	69	69	180
29.	Vilniaus	40	40	310	153	116
30.	Zarasų	370	370	638	605	540
Iš viso:		2522 .	. .3580 .	. 6350	5685	6205¹⁰

Tuo metu, ypač 1945 m., realų ginkluotų aktyvistų skaičiaus didinimą, kaip žinome, labiausiai sulaikydavo baimė, kad aktyvistų ginklai atiteks partizanams. Apskritai enkavedistų ir partinių veiklą tada kaustė partizanų baimė. Štai ką apie tai A. Sniečkui 1945 m. rugsėjo 21 d. rašė LKP (b) CK organizatorius Petrovas, apsilankęs Utenos ir Zarasų apskrityse: „Tačiau ryžtingų priemonių kovoje su ginkluotomis gaujomis nei valstybės saugumo organai, nei LKP(b) apskrities komitetas nesiima. Negana to, dalis darbuotojų bijo ir savo baimę dangsto kalbomis apie atsargumą". Jis perdavė NKVD Kuktiškių (Utenos aps.) valsčiaus poskyrio viršininko Prokofjevo žodžius: „[...] apylinkėse apginkluoti aktyvą nedrįstu ir manau, jog tai netikslinga, nes ginklai atiteks banditams"¹¹. Tačiau buvo ir priešingų tendencijų. Tai galima pasakyti apie Švenčionių apskritį. Joje gyveno nemažai tautinių mažumų, todėl tikėtina, kad aktyvistai buvo tikri, o ne popieriniai. 1945 m. rugpjūčio mėn. apskrities valsčiuose jų buvo tiek:

Eil. Nr.	Valsčius	Grupių	Jose žmonių	Išduota ginklų
1.	Adutiškio	8	55	43
2.	Daugėliškio	2	29	15
3.	Ignalinos	6	33	35
4.	Joniškio	3	13	14
5.	Kaltanėnų	2	25	25
6.	Mielagėnų	7	25	25
7.	Pabradės	2	12	7
8.	Saldutiškio	-	-	-
9.	Švenčionėlių	4	24	17
10.	Švenčionių	7	39	9
11.	Tverečiaus	6	30	30¹²

Ginkluotų aktyvistų skaičius apskrityse ir valsčiuose, taip pat jų aktyvumas priklausė nuo daugelio priežasčių - kiek tose vietovėse gyveno tautinių mažumų, kurių didelė dalis palaikė okupantus, ar buvo veiklūs čekistai, kiek apylinkėse buvo partizanų ir t.t., tačiau bene labiausiai - nuo žmonių pažiūrų. Pranešime LKP(b) CK apie Marijampolės apskritį konstatuojama, jog Prienų ir Veiverių valsčiuose 1945 m. pabaigoje nebuvo nė vieno ginkluoto aktyvisto¹³. Iš tikrųjų tuose valsčiuose okupantams buvo itin aktyviai priešinamasi, iš tų valsčių buvo kilę daug žymių partizanų vadų. Gerai sutvarkytuose ūkiuose gyvenantys, patriotiškai nusiteikę tų vietovių gyventojai paveikė net ir aktyvistus, kurie nedrįso į rankas imti ginklų.

Grįžtant prie anksčiau pateiktos lentelės, reikia pažymėti, kad ginkluotų aktyvistų skaičius šalyje per 4 mėnesius (nuo 1945 m. spalio 22 d. iki 1946 m. vasario 25 d.) beveik padvigubėjo, nuo 3580 pašoko iki 6350. Be abejo, smarkiai ginkluotis kolaborantus vertė ne kartą minėtas čekistinės kariuomenės sumažinimas Lietuvoje 1945 m. rudenį ir baimė patiems akis į akį susidurti su partizanais. Taigi tuo metu sutapo tiek okupantų, siekiančių kuo daugiau žmonių patraukti į savo pusę, tiek kolaboravimo keliu nuėjusių mūsų tautiečių siekiai.

Tuo tarpu nuo 1946 m. vasario 25 d. iki gegužės 1 d., t. y. per truputį daugiau kaip du mėnesius, ginkluotų aktyvistų skaičius sumažėjo 675 žmonėmis. Tikriausiai tą sumažėjimą lėmė tai, jog 1946 m. kovo mėn. Lietuvoje buvo įkurta keli šimtai pastovių vidaus kariuomenės įgulų ir kolaborantai vėl pasijuto saugiau.

Vienoje iš pažymų apie ginkluotą aktyvą rašoma, kad 1946 m. gegužės 1 d. buvo 5793 ginkluoti žmonės¹⁴, taigi su anksčiau pateiktais duomenimis šis skaičius nesutapo tik 118 (turint omenyje, kad neretai net tą pačią dieną, tik skirtingoms žinyboms pateikti čekistų duomenys skirdavosi 25-30 proc., tai menka paklaida). Kitoje pažymoje rašoma, kad tų metų rugsėjo 1 d. buvo 6664 ginkluoti aktyvistai¹⁵.

1947 m. sausio 1 d. J. Bartašiūno pasirašytoje pažymoje teigiama, kad ginkluotų aktyvistų tuo metu buvo 6203¹⁶, tačiau tų metų gegužės 1 d. rašoma, kad jų yra tik 4677¹⁷. Ginkluotų aktyvistų skaičiaus sumažėjimą ministras D. Jefimovas A. Sniečkui aiškino taip: Kretingos, Klaipėdos, Lazdijų, Prienų bei Utenos MVD apskričių skyriai aktyvistų dar neperdavė MGB apskričių skyriams (tuo metu visą kovos su partizanais organizavimą ir vykdymą iš MVD periminėjo MGB). Daugiausia ginkluotų aktyvistų buvo šiose apskrityse: Zarasų - 578, Kėdainių - 367, Rokiškio - 369, Šiaulių - 319¹⁸. Jau 1947 m. rugpjūčio 12 d. LKP(b) CK pranešta, kad ginkluotų aktyvistų yra 5857¹⁹. Matyt, tuo metu jie jau visi buvo perimti MGB žinion.

1947 m., rengdamiesi kaimo žmones varyti į kolūkius ir tikėdamiesi atkaklaus tiek partizanų, tiek apskritai valstiečių pasipriešinimo tai barbariškai akcijai, partijos komitetai tikrino savo šalininkų gretas, stengėsi jas padidinti ir geriau apginkluoti. Surinkęs iš apskričių žinias ir jas apdorojęs, LKP(b) CK biuras 1947 m. lapkričio 14 d. priėmė nutarimą „Dėl liaudies gynėjų būrių ir ginkluoto aktyvo sukomplektavimo". Prieš tai partijos apskričių sekretoriai Centro komitetui siuntė savo prašymus. Antai partijos Telšių apskrities sekretorius Jurgis Baščiulis 1947 m. spalio 24 d. A. Sniečkui rašė, kad norėtų gauti dar 80 šautuvų, 120 automatų ir 50 pistoletų aktyvistams apginkluoti. Kiek tuo metu apskrities valsčiuose buvo ginkluotų aktyvistų ir kokiais ginklais jie buvo apginkluoti, nurodyta lentelėje:

Eil. Nr.	Valsčius	Ginkluotų žmonių	Auto- matų	Šau- tuvų	Pisto- letų
1.	Alsėdžių	33	4	20	13
2.	Luokės	22	-	22	2
3.	Nevarėnų	12	-	4	8
4.	Plungės	39	3	23	18
5.	Rietavo	24	3	14	10
6.	Telšių	13	-	-	13
7.	Telšių m.	74	7	-	74
8.	Tverų	19	-	19	-
9.	Varnių	22	4	14	4
10.	Žarėnų	36	2	36	3
11.	Tarybiniuose ūkiuose, MTS	47	3	44
Iš viso:		341	26	196	145²⁰

Partijos Ukmergės apskrities komiteto sekretorius Juodagalvis 1947 m. spalio 21 d. rašte LKP(b) CK papildomai prašė net 200 pistoletų, 150 automatų ir 500 šautuvų. Kiek tuo metu apskrityje buvo aktyvistų ir kaip jie buvo apginkluoti, rodo ši lentelė:

	Aktyvistų skaičius	TT	Nagan	Parabe- lium	Mauzer	Valter	Belgų pistoletų	Kt.	Auto matų	Rusiškų šautuvų	Trofė- jinių
Miesto aktyvas	56	7	10	13	5	8	5	1	3	3	1
Valsčių aktyvas	131	12	18	12	2	4	4	2	12	33	32
Apylinkių aktyvistai ir valstiečiai	215		2	2					1	72	138
Iš jų apylinkių pirmininkai ir sekretoriai	34		1	1					1	13	18
Iš viso:	402	19	30	27	7	12	9	3	16	108	171²¹

Tuo pat metu Rokiškio apskrityje buvo apginkluoti 378 vietiniai žmonės, iš jų sovietinių partinių darbuotojų - 136, valstiečių - 242. Tarp tų ginkluotų žmonių 212 buvo lietuviai, 166 - rusai²².

Be abejo, partijos sekretoriai, prašydami didelių ginklų siuntų, nemažai melavo, nes tuo metu jie dar neturėjo tiek patikimų žmonių, kuriems būtų galima išdalyti ginklus. Kita vertus, prašydami tokių siuntų ir iš dalies jas gavę bei dažnai per prievartą valstiečiams įbrukę ginklus, jie suprato, kad partizanai bus nepajėgūs tuos ginklus iš valstiečių surinkti.

Lietuvos žmones buvo bandoma įtraukti ir į įvairias kitas ginkluotas grupes. Matyt, tie patys žmonės dažniausiai priklausė kelioms įvairiai vadinamoms grupėms. Antai partijos Trakų apskrities komiteto 1947 m. birželio mėn. ataskaitoje LKP(b) CK rašoma: „Iš partinio sovietinio aktyvo apskrityje sudaryta 20 paramos grupių, jose - 207 žmonės", jie apginkluoti 178 šautuvais, 20 automatų, 1 kulkosvaidžiu ir 8 pistoletais. Be jų, dar 68 pistoletais ir 9 automatais apginkluoti 78 apskrities centro aktyvistai²³.

Alytaus apskrityje 1947 m. birželio 26 d. buvo 13 paramos grupių, jose - 199 žmonės, iš jų prie MGB Alytaus valsčiaus poskyrio

- 45 žm., Alovės - 18, Butrimonių - 25, Daugų - 34, Miroslavo - 14, Simno - 50 ir Seirijų - 13 žmonių²⁴.

Partijos Kėdainių apskrities komiteto sekretorius J. Piligrimas CK rašė, jog 1947 m. liepos mėn. apskrityje buvo 44 paramos grupės, jose - 369 žmonės; grupės „[...] daugiausia saugo pačios save ir objektus (pienines, spirito gamyklas, tarybinių ūkių skyrius, kaimus ir t. t.)"²⁵.

Vilkaviškio apskrityje 1947 m. liepos 1 d. buvo 15 paramos grupių, jose - 129 žmonės, iš jų Kybartų valsčiuje - dvi (13 žmonių), Alvito - viena (7 žm.), Vilkaviškio - dvi (26 žm.), Pilviškių - trys (42 žm.,), Keturvalakių - dvi (9 žm.), Bartninkų - dvi (13 žm.), Gražiškių - viena (8 žm.), Pajevoniu - viena (5 žm.) ir Vištyčio - viena (6 žm.) (tuo metu šioje apskrityje buvo 12 valsčių). Tuo tarpu tų metų rugpjūčio mėn. paramos grupėse buvo 143 žmonės, tarp jų 52 aktyvistai²⁶. Šie Vilkaviškio apskrities duomenys dar kartą patvirtina spėjimą, kad įvairiais vardais vadinamų ginkluotų grupių nariai buvo tie patys.

Įvairių ginkluotų grupių skaičiaus didinimui nemažą įtaką turėjo LKP(b) CK biuro 1947 m. gruodžio 12 d. nutarimas, kuriame daugiausia rašoma apie kaimo aktyvo apginklavimą. Rengiantis valstiečius suvaryti į kolūkius, reikėjo ir tarp kaimo gyventojų sukurti geresnę paramos bazę. Tuoj po šio nutarimo Utenos apskrities valsčiuose buvo apginkluoti tarybų, paruošų, finansų įstaigų darbuotojai ir atskiros valsčių grupės, iš viso 252 žmonės, sudaryta 18 ginkluotų grupių, jose buvo 106 žmonės. Prie MANP buvo sudarytos 3 grupės, apylinkių tarybose - 8, valsčių centruose - 7. Utenos mieste apginkluoti 106 žmonės. 1947 m. gruodžio 25 d.-1948 m. sausio 5 d. MGB ir MVD dar apginklavo 114 aktyvistų. Buvo sudarytos 7 grupės, jose - 59 žmonės: tarybiniuose ūkiuose - 2 grupės (24 žm.), pramonės kombinate - 1 (11 žm.), apskrities įstaigose - 4 (24 žm.). Grupėms vadovavo: Vyžuonų tarybiniame ūkyje - partinis, atsargos karininkas Griazinas, Alantos tarybiniame ūkyje -partinis, atsargos karininkas Filiarovskis, pramonės kombinate -partinis, atsargos karininkas Sidorovičius, apskrities žemės ūkio skyriuje - partinis, buvęs raudonasis partizanas Dudlauskas, vartotojų kooperatyve - partinis, atsargos karininkas Turiščevas, gyvulių paruošų kontoroje - atsargos karininkas Kondratenka, miesto taryboje - atsargos karininkas Aminovas. 1948 m. sausio 5 d. Utenos apskrityje buvo 472 ginkluoti sovietiniai partiniai aktyvistai²⁷. Po minėto LKP(b) CK biuro nutarimo ginkluotų aktyvistų skaičius buvo dvigubai ar trigubai padidintas ir kitose apskrityse. Tai rodo toliau pateikiami duomenys.

Kupiškio apskritis 1947 m. birželio mėn. pranešė, jog kai kurie aktyvistai nebuvo apginkluoti, nes trūko ginklų, todėl aktyvą saugojo stribai. Subačiaus valsčiuje buvo neapginkluotas partijos komiteto propagandininkas, vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, Skapiškio - partorgas, komsorgas ir partijos komiteto instruktorius²⁸.

Mažeikių apskrityje 1947 m. liepos mėn. buvo apginkluota: 1) sovietinio partinio aktyvo - 210 žmonių, iš jų valsčiuose: Akmenės - 23, Vegerių - 15, Sedos - 20, Viekšnių - 17, Laižuvos - 22, Tirkšlių - 13, Ylakių - 17, Židikų - 26, Mažeikių valsčiuje ir mieste -57; 2) savigynos grupių - šešios, iš jų Ruzgų tarybiniame ūkyje - 8 žmonės, Renavo tarybiniame ūkyje - 7, MTS Lėlaičių kaime - 6, ANP - dvi grupės (11 žm.), Barstyčių miestelyje - 6; 3) valstybinių įmonių ir tarybinių įstaigų sargai - 21 žmogus. Iš viso apskrityje tuo metu buvo apginkluota 269 žmonės. Savigynos grupės buvo sudaromos iš naujakurių, varguomenės, demobilizuotų karių ir sovietų valdžiai lojalių asmenų²⁹.

Partijos Lazdijų apskrities komiteto sekretorius Jurgis Grigonis A. Sniečkui 1947 m. rugsėjo 1 d. rašė, jog 30-40 proc. aktyvistų yra apginkluoti trofėjiniais ginklais, kuriems trūksta šovinių. Prašė 30 TT pistoletų³⁰.

Partijos Rokiškio apskrities komiteto sekretorius Antanas Paradadauskas A. Sniečkui 1947 m. spalio 18 d. rašė, kad apskrities centre yra ginkluoti 98 aktyvistai, valsčių centruose - 67, kaimuose - 303 žmonės. Iš viso apskrityje apginkluota 468 žmonės. Papildomai apginklavimui prašė 60 automatų ir 70 pistoletų³¹.

Partijos Klaipėdos apskrities komiteto sekretorius J. Gladutis A. Sniečkui 1947 m. spalio 22 d. pranešė, jog apginkluota: -valsčių~ darbuotojų - 82, apylinkių darbuotojų - 26, dešimtininkų - 9, naujakurių - 30, tarybinių ūkių darbuotojų - 37, apskrities organizacijų darbuotojų - 32, kolūkio aktyvistų - 1. Papildomai prašė 150 automatų, 150 pistoletų ir 100 šautuvų³².

Partijos Joniškio apskrities komiteto sekretorius Petras Kunčinas 1947 m. spalio 23 d. pranešė, kad yra 25 miesto aktyvistai, 77 valsčių aktyvistai ir 32 kaimo aktyvistai. Prašė dar skirti 40 šautuvų, 30 pistoletų ir 20 automatų³³.

Partijos Zarasų apskrities komiteto sekretorė E. Kasnauskaitė 1947 m. spalio 24 d. pranešė, kad apskrityje yra 598 ginkluoti aktyvistai, iš jų apskrities centre - 48, valsčių centruose - 74, kaimuose - 476. Numatyta apginkluoti dar 280 žmonių, tam reikia 100 šautuvų, 100 automatų ir 80 pistoletų³⁴.

Ginkluotų kaimo gyventojų daugiausia buvo tose apskrityse, kuriose gyveno nemažai sentikių; iš jų paminėtinos Rokiškio ir Zarasų apskritys. Sentikių kaimai buvo virtę okupantų tvirtovėmis.

Ukmergės apskrityje 1947 m. pabaigoje buvo 384 ginkluoti aktyvistai, iš jų 135 - Ukmergėje, 249 - valsčiuose. Be to, ginkluotose visuomenės tvarkos grupėse buvo 175 žmonės, iš jų 167 -valsčiuose³⁵. Beje, panašaus pavadinimo grupės minimos ir partijos Utenos apskrities komiteto ataskaitoje. Joje rašoma, jog apskrityje yra 213 ginkluotų aktyvistų, iš jų 97 - Utenoje, 116 - valsčiuose. Be jų, dar yra 21 ginkluota grupė (104 žm.) tvarkos palaikymo grupėse. Visi tie žmonės ginkluoti 50 šautuvų, 60 automatų, 110 pistoletų ir 30 naganų³⁶. Tikriausiai tos „tvarkos palaikymo grupės" buvo taip pavadintos siekiant užmaskuoti tikruosius jų tikslus ir norint jas padaryti priimtinesnes žmonėms.

Neteko aptikti ne tik dokumento, reglamentuojančio savigynos grupių sukūrimą bei veiklą, bet ir statistikos, kiek jose buvo žmonių. Išimtis - kelios apskritys, tarp jų ir Alytaus. Šios apskrities partiniai organai LKP(b) CK pranešė, kad 1946 m. liepos 15 d. apskrityje buvo 230 stribų, 16 savigynos grupių (110 žm.) ir 131 ginkluotas aktyvistas. Ginkluoti aktyvistai valsčių centruose pasiskirstę taip: Miroslave - 10, Alovėje - 15, Simne - 14, Seirijuose - 8, Alytuje - 15, Butrimonyse - 37, Dauguose - 32. Savigynos grupių buvo šiuose valsčiuose: Miroslavo - trys (21 žm.), Alovės - keturios (26 žm.), Daugų - penkios (55 žm.), Simno - keturios (30 žm.); kituose valsčiuose savigynos grupių nebuvo³⁷ (beje, sudėję savigynos grupėse buvusių žmonių skaičių gauname, kad jų buvo 132, o ne 110, kaip teigiama rašte). Partijos Vilkaviškio apskrities komitetas, viename iš savo posėdžių konstatavęs, kad čekistai apie „banditus" jokių duomenų neturi, įsakė savigynos grupes, ne mažesnes kaip 5 žmonių, sudaryti prie kiekvienos apylinkės³⁸. Partijos Šiaulių apskrities komiteto ataskaitoje rašoma, jog apskrityje yra 22 savigynos grupės, jose - 139 žmonės, tačiau jie kovose su partizanais nedalyvauja³⁹. Matyt, ne visose apskrityse tos grupės buvo sudarytos, nes tik kai kurių komitetų ataskaitose jos minimos.

Ministro pavaduotojo P. Kapralovo pažymoje, nusiųstoje į LKP(b) CK, rašoma, kad 1948 m. lapkričio mėn. Lietuvoje buvo 860 grupių, sukurtų kovai su „banditizmu", jose - 7217 žmonių⁴⁰.

1949 m. pradžioje kaimo vietovėse buvo skubiai formuojamos ginkluotos grupės, į kurias perėję dalis aktyvistų tapo kolūkių ar apylinkių pareigūnais. Šiaulių apskrityje 1949 m. rugsėjo mėn. buvo sudarytos 53 grupės (367 žm.), iš jų MTS - 3 (30 žm.), tarybiniuose ūkiuose - 3 (19 žm.), kolūkiuose - 43 (295 žm.), įmonėse - 1 (5 žm.), miesteliuose - 3 grupės (18 žm.)⁴¹. Maždaug tiek pat tų grupių buvo ir kitose apskrityse, skyrėsi tik jų narių skaičius.

CK teigimu, Lietuvoje 1950 m. birželio mėn. buvo 1009 ginkluotos grupės, jose - 7245 žmonės, tačiau iš tuo metu buvusių 3602 kolūkių tokios grupės veikė tik 367⁴². 1951 m. balandžio mėn. kolūkiuose jau buvo 729 grupės, tarybiniuose ūkiuose - 144, įmonėse - 106, MTS - 78 grupės. Iš viso tuo metu buvo 1057 ginkluotos grupės, jose - 1051 darbininkas, 1702 tarnautojai ir 3138 kolūkiečiai⁴³, t. y. iš viso 5874 žmonės, arba vidutiniškai po 5,5 žmogaus vienoje grupėje. Taigi nuo 1950 m. birželio grupių skaičius išaugo, tačiau žmonių skaičius grupėse sumažėjo. Taip tikriausiai įvyko todėl, kad daug kur sudarant tas grupes ginklai kaimiečiams iš pradžių buvo brukami prievarta, jie juos atsisakinėjo imti, o kai kurie ir paėmę ginklus vėliau grąžino.

1951 m. liepos mėn. kaimų vietovėse grupių nariai turėjo 5431 ginklą, o sovietiniai partiniai aktyvistai - 2086 ginklus⁴⁴. Pirmuosius buvo apginklavusi MGB, pastaruosius - daugiausia MVD, nes iki 1947 m. pradžios pagrindinė represinė struktūra, vadovavusi kovai su „ginkluotu pogrindžiu", t. y. partizanais, buvo MVD, o aktyvistus pradėta apginkluoti 1945 m. Sudarytos naujos grupės ginklus jau gavo iš MGB. Anksčiau pateikti skaičiai rodo, jog tuo metu visų okupacinių ir kolaborantinių struktūrų dėmesys buvo sutelktas į kaimų ginkluotas grupes. Sovietai su jų pagalba ilgam įsitvirtino Lietuvos kaime; jie sugriovė šimtmečiais nusistovėjusią jo tvarką, primetė Rusijai būdingą bendruomeninį ūkininkavimą.

Kaip tos ginkluotos grupės laikėsi nuo 1951 m. iki 1953 m., t. y. iki J. Stalino mirties, galima suprasti paanalizavus Šiaulių srityje vykusius pokyčius. Tie pokyčiai buvo labai menki. 1952 m. Sausio mėn. šioje srityje buvo 278 grupės, iš jų 42 (247 žm.) - tarybiniuose ūkiuose, 186 (1069 žm.) - kolūkiuose, 26 (164 žm.) - MTS, 24 (249 žm.) - įmonėse. Jos daugiausia saugojo kolūkius, įmones ir panašius objektus, partizanų paieškose dalyvavo labai retai⁴⁶.

1952 m. spalio mėn. Šiaulių srityje buvo 198 grupės, jose -1336 žmonės. Tarp jų partijos narių ir kandidatų buvo 475, komjaunuolių - 173, o pagal socialinę kilmę darbininkų buvo 266, tarnautojų - 323, kolūkiečių - 747. Tarybiniuose ūkiuose buvo 36 grupės (291 žm.), MTS - 25 (159 žm.), kolūkiuose - 120 (800 žm.), įmonėse - 17 (86 žm.). Jos buvo ginkluotos kulkosvaidžiu, 81 automatu, 874 šautuvais, 434 pistoletais ir 19 granatų⁴⁷.

1953 m. kovo mėn. Šiaulių srityje ginkluotose grupėse buvo 1762 žmonės, iš jų partinių ir kandidatų į partiją - 494, komjaunuolių - 236, o pagal socialinę kilmę buvo 339 darbininkai, 564 tarnautojai ir 809 kolūkiečiai. Jie buvo ginkluoti 130 automatų, 1141 šautuvu, 493 pistoletais ir 45 granatomis⁴⁸.

MiMirus J. Stalinui, ginkluotų žmonių skaičius srityje buvo sumažintas (tas pat vyko visoje Lietuvoje). 1953 m. kovo mėn. Šiaulių srityje liko tik 112 ginkluotų grupių, jose - 524 žmonės. Vabalninko ir Rokiškio rajonuose neliko nė vienos grupės, Žagarės - viena, Akmenės, Joniškio, Pandėlio, Pasvalio ir Tytuvėnų - po dvi, Biržų, Troškūnų ir Šiaulių - po tris, Kelmės, Kupiškio, Kuršėnų ir Linkuvos - po keturias, Užvenčio - penkios, Joniškėlio, Ramygalos ir Šeduvos - po šešias, Obelių - septynios, Pakruojo - devynios, Panevėžio ir Radviliškio - po dešimt ir Dotnuvos rajone - šešiolika⁴⁹.

Beje, keliomis dienomis anksčiau buvo sudarytas kitas planas, kuriame numatyta grupių skaičių sumažinti ne tris kartus, o tik per pusę. Situacija kito taip greitai, kad tuo metu planai pasendavo per kelias dienas. Be ginkluotų grupių, buvo dar apginkluotų pavienių asmenų, nesuburtų į grupes, kuriems buvo išdalyti ginklai „savigynai". 1953 m. pradžioje srityse jų buvo tiek: Vilniaus - 660, Kauno - 523, Šiaulių - 705, Klaipėdos - 433. Iš viso tokių pavienių apginkluotų žmonių Lietuvoje buvo 2321⁵¹. Jie taip pat buvo okupantų vykdomo teroro sudedamoji dalis. Tuo metu buvo bijomasi ne tiek partizanų - jų buvo likę tik keli šimtai, - kiek apskritai žmonių, ypač kaimiečių, kurie, matydami savo suniokotą turtą, kolūkyje stimpančius gyvulius, praradę pusiausvyrą galėjo griebtis ir drastiškų priemonių prieš okupantų rėmėjus. Daugiau ginkluotų grupių buvo palikta tuose rajonuose, kur dar buvo likę šiek tiek partizanų..

1953 m. balandį, po J. Stalino mirties sujungus MGB ir MVD į vieną MVD, ginkluotos grupės buvo panaikintos. Ginklus leista turėti ir nešiotis tam tikriems pareigūnams (naganais arba TT buvo apginkluoti partijos pirmieji ir antrieji sekretoriai, vykdomųjų komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai, partijos komitetų skyrių vedėjai, teisėjai, prokurorai, MTS direktoriai ir politinių skyrių viršininkai, SSRS ir LSSR AT deputatai). Priėmus nutarimą tik šias pareigas einantiems žmonėms leisti turėti ginklus, partijos rajonų komitetų sekretoriai ir MVD viršininkai puolė prašyti MVD vadovybę, kad rajonuose būtų padidintas skaičius žmonių, galinčių turėti ginklus. Antai Dusetų rajono vadovai, motyvuodami tuo, kad rajone dar yra likę keli pavieniai „banditai", o išvardytiems pareigūnams dažnai tenka lankytis kaimuose, prašė papildomai palikti ginklus 8 pareigūnams: komjaunimo pirmajam sekretoriui, švietimo skyriaus vedėjui, trims kolūkių pirmininkams, paruošų įgaliotiniui, partijos komiteto propagandininkui ir komunalinio ūkio skyriaus vedėjui⁵². Ar prašymas buvo patenkintas - neaišku.

KKiek iš viso okupantai pokario metais, neskaitant stribų ir milicininkų, buvo apginklavę kolaborantų? Čekistų teigimu, 1947 m. pradžioje buvo apie 6 tūkst. stribų paramos grupių narių ir apie 6,2 tūkst. ginkluotų aktyvistų. Tuo metu galėjo dar būti apie 1 tūkst. pavienių ginkluotų apskričių ir Vilniaus aukštesnio rango partinių ir sovietinių veikėjų. Tad tų metų pradžioje galėjo būti apginkluota apie 13 tūkst. žmonių, daugiausia vietinių kolaborantų. Ko gero, tai buvo didžiausias vienu metu apginkluotų žmonių, neįeinančių į sukarintas stribų ir milicininkų formuotes, skaičius. Sprendžiant iš vėlesnių duomenų, tuo metu, kai valstiečiai buvo varomi į kolūkius, įvairaus tipo ginkluotose grupuotėse buvo apie 9 tūkst. žmonių, iš jų kaimų ginkluotose grupėse - apie 6 tūkst. Iš viso okupantai 1944-1953 m. galėjo būti apginklavę apie 18-20 tūkst. civilių žmonių, kurie sudarė ginkluotų aktyvistų ir kitokio tipo ginkluotas grupes arba buvo apginkluoti pavieniui.

1 Ibid., ap. 3, b. 47, 1. 29-30.
2 Ibid., I. 47.
3 Ibid.,    b. 112, I. 142.
4 Ibid., I. 226.
5 Ibid.,    b. 47, 1. 78.
6 Ibid.,    b. 78, 1. 10.
7 Ibid., b. 53, I. 94.
8 Ibid., 1. 65.
9 Ibid., b. 83, 1. 159.
10 LVOA, f. 1771, ap. 10, b. 273, I. 1.
11 Ibid., ap. 190, b. 3, I. 86.
12 Ibid., I. 95.
13 LVOA, f. 1771, ap. 190, b. 3, 1. 102.
14 Ibid., ap. 9, b. 264, 1. 130.
15 LYA, f. 1, ap. 3, b. 112, I. 161.
16 LVOA, f. 1771, ap. 10, b. 273, 1. 1.
17 Ibid., 1. 4.
18 Ibid., b. 24-28.
19 Ibid., I. 38.
20 Ibid., b. 274, 1. 13.
21 LVOA, f. 1771, ap. 10, b. 274, 1. 15.
22 Ibid., b. 344, 1. 33.
23 Ibid., I. 47.
24 Ibid., I. 2.
25 Ibid., I. 13.
26 Ibid., I. 58-59.
27 LVOA, f. 341, ap. 341-18, b. 15, 1. 1-2.
28 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 274, I. 2.
29 Ibid., 1. 5-6.
30 Ibid., 1. 8.
31 Ibid., 1. 10.
32 Ibid., I. 11.
33 Ibid., 1. 12.
34 Ibid., I. 14.
35 Ibid., b. 344, 1. 53.
36 Ibid., I. 54.
37 LVOA, f. 1771, ap. 9, b. 264, 1. 193.
38 Ibid., ap. 195, b. 1, 1. 14.
39 Ibid., ap. 52, b. 32, 1. 232.
40 Ibid., b. 20, I. 267.
41 Ibid., ap. 195, b. 8, 1. 220.
42 Ibid., b. 12, I. 13.
43 LYA, f. 1, ap. 3, b. 347, 1. 48.
44 Ibid., b. 381, I. 78-79.
45 Ibid., b. 385, 1. 16.
46 LYA, f. 1, ap. 16, b. 937, I. 21.
47 Ibid., 1. 183.
48 Ibid., 1. 34.
49 Ibid., b. 951, I. 42.
50 Ibid., ap. 3, b. 429, 1. 98.
51 Ibid., 1. 65.
52 LYA, f. 1, ap. 3, b. 430, 1. 157.

Stribais tapo žmonės, kurių karinis pasirengimas buvo labai įvairus. Dalis stribų, nors ir menka, buvo tarnavę Lietuvos kariuomenėje, dalį sudarė tie, kurie, okupavus Lietuvą, 1944 m. buvo paimti į rusų kariuomenę ir parako uostė Antrojo pasaulinio karo frontuose (1947 m. Raudonojoje (sovietinėje) armijoje buvo tarnavę 16 proc. stribų). Kadangi po 1945 m. iki 1950 m. dėl įnirtingo mūsų tautiečių pasipriešinimo į rusų kariuomenę lietuvių beveik neėmė, tai stribų būriai negalėjo pasipildyti kariškai išlavintais žmonėmis. Tiesa, kai kurie stribai, paimti į sovietinę armiją, kaip minėta, dar spėjo po trejų metų grįžę šiek tiek tarnauti stribų būriuose, tačiau tokių nebuvo daug, o kovų baigtis 1953 m. jau buvo aiški. Taigi reikėjo lavinti tuos, kurie jau tarnavo stribų būriuose. Be to, partizaninio karo specifika yra tokia, kad šiame kare beveik jokios vertės neturi rikiuotės mokslai, o šaudymas tėra viena iš to specifinio mokymo dalių. Tiems stribams, kurie buvo tarnavę kariuomenėje, reikėjo iš naujo mokytis kovos su partizanais taktikos ir technikos. Pradėję nuo elementarių mokymų, čekistai po 4-5 metų parengdavo gana neblogus stribų mokymo planus. Tačiau kadangi dauguma stribų buvo pusiau beraščiai ar ir visai neraštingi, o jiems dažniausiai dėstydavo rusai, nemokantys lietuvių kalbos, tai daugelis tų planų gražiai atrodė tik popieriuje, o praktikoje jie nebūdavo įgyvendinami. Kaip būdinga visai komunistų veiklai, daug dėmesio buvo skiriama politiniam stribų švietimui, siekiant jiems įdiegti kovos motyvacijos principus. Stengtasi stribus ne tik išmokyti kariškų dalykų, bet ir apskritai įvesti stribų būriuose jei ne karišką, tai nors pakenčiamą tvarką.

Kaip ir kitus stribų reikalus, jų karinio parengimo klausimus pirmas pajudino LKP(b) CK biuras. 1945 m. kovo 23 d. protokole Nr. 35 („Dėl Lietuvos SSR naikintojų batalionų kovinės parengties pagerinimo"), kurį pasirašė CK sekretorius Aleksandras Isačenka, rašoma, jog patikrinus Panevėžio ir Trakų apskritis nustatyta, kad visuose valsčiuose jau yra sudaryti stribų būriai, tačiau juos sudarant padaryta nemažai klaidų - nevykdomas stribų politinis švietimas, netikrinamas jų patikimumas, todėl tarp stribų yra net priešiškų elementų, palaikančių ryšius su „banditais", jie nemokomi šaudyti ir kovos taktikos. Tarp devynių nutarimo punktų yra ir tokie: partijos apskričių komitetai iš savo aktyvistų turi skirti žmones dirbti su stribais politinį masinį darbą, NKVD apskričių skyrių viršininkai įpareigojami patikrinti visus stribus. J. Bartašiūnui nurodoma pasirūpinti, kad stribai nelydėtų į kaimus vykstančių atsitiktinių žmonių ir kad jiems vadovautų tik NKVD darbuotojai, taip pat nurodyta operacijas vykdyti tik gerai pasirengus¹.

1945 m. balandžio pabaigoje (tikslios datos dokumente nėra) naikintojų batalionų štabas išsiuntinėjo apskritims karinio parengimo programą, numatytą tiems, kurie tarnauja neatsitraukdami nuo tiesioginio darbo. Joje politiniam parengimui buvo skirtos 25 val., specialiam taktiniam parengimui - 30 val., rikiuotei - 4 val., šaudymui - 14 val., sanitarijai - 2 val., rezervui palikta 4 val. Iš viso tais metais skirta 79 val. užsiėmimų. Nurodyta kas mėnesį surengti 5 užsiėmimus, vienam užsiėmimui skiriant po 2 val.²

SSRS naikintojų batalionų štabas iki 1944 m. vasaros buvo išleidęs vienintelį „vadovaujančio pobūdžio dokumentą", kuriame naikintojų batalionų štabų viršininkams nurodoma, kaip mokyti batalionų narius. 10 paragrafų dokumento svarbiausios mintys tokios: tuos, kurie moka šaudyti ir susipažinę su ginklu, mokyti taktikos, o nemokančius naudoti ginklo pirmiausia išmokyti šaudyti. Nurodoma mokyti esant bet kokioms sąlygoms ir bet kokiam kovotojų skaičiui. Prie šių ir kitų bendrų nurodymų buvo pridėtas 50 val. užsiėmimų planas³. Galima padaryti išvadą, kad vykstant Antrajam pasauliniam karui naikintojų batalionų kovotojų mokymu nebuvo per daug rūpinamasi. Matyt, patirtis ateidavo savaime, dirbant bei mokantis iš savo ir kitų klaidų. Be to, Rusijoje ir kitur dauguma batalionų kovotojų daugiau ar mažiau buvo kovoję frontuose ir karinę abėcėlę mokėjo. Tuo tarpu Lietuvos stribų mokymui, jų politiniam švietimui ir atrankai buvo skiriama daug dėmesio.

ĮĮdiegti kariams kovos motyvaciją buvo svarbu visų laikų ir visų šalių kariuomenėse. Iš daugelio motyvacijų, kurias pateikdavo komunistinė ideologija, bene svarbiausia buvo klasių kovos teorija. Ne itin raštingiems stribams įkalti į galvas tuos motyvus nebuvo lengva, juo labiau kad nebuvo kam stribų šviesti. Tuo metu tiek partiniai, tiek sovietiniai darbuotojai buvo tokie pat beraščiai kaip ir stribai, todėl visuose tiek partijos, tiek čekistų įsakymuose, nutarimuose, raštuose, direktyvose nuolat konstatuojama, kad „masinis politinis darbas su naikintojų būrių kovotojais nevykdomas", ir nurodoma du kartus per savaitę rengti stribams politinius ir aiškinamuosius pokalbius⁴ (iš Į. Bartašiūno 1945 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 21). Tokie nurodymai buvo duodami per visą stribų gyvavimo laikotarpį.

SSRS GUBB viršininko A. Leontjevo 1945 m. kovo 10 d. raštas LSSR OBB viršininkui plk. A. Gusevui⁵ rodo, kad tiek Vilniaus, tiek Maskvos čekistai matė stribų veikimo 1944 m. trūkumus. Rašte pažymima, jog NKVD apskričių skyrių viršininkai neįvertina naikintojų batalionų kovotojų ir neryžtingai juos naudoja kovoje, daugiau pasikliauja kariuomene; kovotojai prastai taktiškai parengti ir blogai valdo ginklus; jie silpnai auklėjami, pasitaiko išdavysčių ir bailumo atvejų. Beje, šiame rašte aptartos problemos buvo aktualios iki stribų būrių gyvavimo pabaigos. Gal tik ryšiai su partizanais po 1950 m. labai sumenko.

Rengdamasis kovoms su partizanais (1945 m. vasario mėn. iš Lietuvos išvedus frontų užnugario apsaugos NKVD kariuomenės aštuonis pulkus, partizanų veikla labai suaktyvėjo), LSSR NKVD tvarkė stribų ūkį. P. Kapralovas 1945 m. kovo 9 d. NKVD apskričių skyrių viršininkams išsiuntinėjo raštą, kuriame nurodė geriau kontroliuoti stribų sudėtį ir veiklą, žinoti, būrių sudėtį, jų kovingumą, apsiginklavimą, pasirengimą operatyviniam darbui. Taip pat nurodyta, kokių ataskaitų reikalaus apie stribų veiklą: a) kiekvieną metų ketvirtį turės būti siunčiamas pranešimas apie kovotojų padėtį ir veiklą; b) kartu su pranešimu siunčiami duomenys apie vietinių stribų formuočių išsidėstymą, skaičių ir apginklavimą; c) kas mėnesį siunčiami duomenys apie kovinę ir tarnybinę veiklą bei tos veiklos rezultatus. Rašte nurodoma skubiai siųsti pranešimus apie ypatingus atvejus (taip dažniausiai buvo vadinami stribų bailumo atvejai ar jų pasitraukimas pas partizanus) ir sėkmingiausiai įvykdytų operacijų aprašymus⁶.

Kovos vis smarkėjo, vis daugiau buvo žuvusiųjų iš abiejų pusių. Kaip žinome, 1945 m. vasario 14 d. J. Bartašiūnas buvo įsakęs stribus perkelti į kareivines, bet kovo 22 d. LKP(b) CK biuras uždraudė visus stribus laikyti kareivinėse. Tai padaryta dėl apgailėtinos materialinės stribų padėties. Partijos organų spaudžiamas komisaras kovo 26 d. įsakymu uždraudė visus stribus visą parą laikyti kareivinėse. Vis dėlto balandžio mėn. šešiose apskrityse - Biržų, Panevėžio, Utenos, Ukmergės, Švenčionių ir Kauno - visi stribai buvo perkelti į kareivines, t. y. padaryti profesionaliais kariais, kuriems buvo reikalingas ir atitinkamas karinis pasirengimas. Nuo rugsėjo mėn. stribai pradėjo gauti atlyginimą ir galutinai tapo profesionaliais kovotojais. Nuo šiol jiems buvo keliami didesni profesiniai reikalavimai.

I. Eismontas 1945 m. rugpjūčio mėn. SSRS GUBB viršininkui A. Leontjevui rašė, kad LSSR LKT ir LKP(b) CK biuro liepos 24 d. nutarime dėl materialinės stribų padėties pagerinimo pabrėžiama, jog visų sovietinių ir partinių organizacijų uždavinys yra stiprinti naikintojų batalionus ir didinti jų kovos su „buržuazinėmis nacionalistinėmis gaujomis" reikšmę. Nurodyta komjaunimui į valsčių būrius iš miestų 3-4 mėnesiams nusiųsti politinius vadovus, taip pat nurodyta, kad valsčių aktyvas (partorgai, komsorgai, valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkai ir sekretoriai) būtinai turi dalyvauti stribų veikloje ir jiems priklausyti⁷. Beje, pastarasis nurodymas nebuvo įgyvendintas; ko gero, net nebuvo bandoma jį įgyvendinti (bent nepavyko apie tai rasti duomenų), nes aktyvistai, okupantams dažniausiai nuėję tarnauti dėl materialinės naudos, nebuvo linkę dar papildomai rizikuoti. Jų manymu, tai stribai juos turėjo saugoti, o ne jie patys tapti stribais.

Po visų tų audringų pokyčių 1945 m. pabaigoje LSSR čekistai sudarė keletą stribų kovinio parengimo planų. Vadinamajame „liaudies gynėjų būrių" teminiame plane rašoma, kad šio plano tikslas yra „[...] per 5 mėn. paruošti liaudies gynėjus, sugebančius ryžtingai kovoti su banditais", todėl juos reikia išmokyti: ,,a) puikiai valdyti turimus ginklus; b) pagrindinių kovos su banditais taktinių priemonių; c) budriai saugoti ir konvojuoti sulaikytuosius"⁸.

NNaikintojų batalionų kovotojų parengimo teminiame plane, kurį 1945 m. spalio mėn. patvirtino I. Tkačenka, nurodoma tokia pagrindinė stribų užduotis: „Mokėti ryžtingai kovoti su banditais, garantuoti normalias vietinių partinių sovietinių organizacijų ir vietos gyventojų darbo sąlygas". Kad tai pasiektų, reikėjo stribams surengti 146 val. mokymus, iš jų politiniam parengimui skirta 16 val., taktikai ir šaudymui - po 50 val., rikiuotei - 14 val., įgulos tarnybos statutui - 8 val. ir rezervui palikta 8 val. Taktiniam parengimui numatyta nagrinėti 11 temų: kovotojas stebėtojas; kovotojas puolant; kovotojas ginantis; kovotojo veiksmai sekrete, pasaloje, užtvaroje; patrulių tarnyba žvalgyboje; šaulių skyrius puolant; šaulių skyrius žvalgyboje, miške, gyvenvietėje; žygis ir jo apsauga laukiant mūšio su gauja; šaulių skyrius pasaloje, sekrete, gaudynių organizavimas gyvenvietėje; konvojinė tarnyba; šaulių skyrius, karių būrys konvojuje. Per šaudymo pratybas nurodoma mokyti šaudyti iš šautuvo, automato, kulkosvaidžio (gulomis, stovint, nepasiruošus ir t. t.). Stribai turėjo būti supažindinti su visais tuo metu rusų kariuomenėje naudotais ginklais, išmokti juos išardyti ir sudėti⁹.

Parengtoje būrio vado atmintinėje išdėstyta, ko reikalaujama iš būrio vado. Įdomus yra, matyt, štabo darbuotojams sudarytas planas, kuriame nurodoma, ką ir kaip tikrinti stribų būriuose ir kokią pagalbą jiems reikia suteikti. Iš pokalbių temų įsidėmėtina ši: „Bailys ir panikuotojas - tai ir mūsų šalies išdavikas". Iš taktinės operatyvinės būrio veiklos nurodoma vizituojančiajam sudaryti operacijos planą, ją įvykdyti ir paskui išnagrinėti, kaip ji buvo vykdoma. Nurodyta rengti parodomuosius taktinius užsiėmimus tokiomis temomis: „Žygis ir jo apsauga" bei „Skyrius žvalgyboje"¹⁰.

Stribai turėjo būti mokomi 8 kartus per mėnesį, užsiėmimo trukmė - 2 val. J. Bartašiūnas rašė A. Sniečkui, kad 1946 m. rugpjūčio mėn. įvairaus tipo mokymuose dalyvavo tiek stribų:

Šiame mokymo plane ne tik išvardytos temos ir nurodyta, kiek joms skiriama valandų, bet ir pateikti trumpi aprašymai. Pvz., apie sekretą, vieną iš kovos metodų, rašoma, jog jį sudarę kovotojai vietą apleidžia arba įvykdę užduotį, arba tada, kai reikia ginti kitą kovinį būrį, arba jį užtikus pašaliniams. Jei sekretas įkuriamas dieną, naktį jis būtinai keičia vietą. Sekretas įkuriamas maždaug 3 dienoms, jį sudaro 3 ir daugiau kovotojų, jiems draudžiama rūkyti, vaikščioti. Apie konvojų rašoma, jog prieš konvojuojant reikia apžiūrėti, ką sulaikytieji turi, kad jie negalėtų užpulti. Jei konvojuoja vienas - jis eina už sulaikytojo 3 m atsilikęs; ginklas turi būti paruoštas šauti. Jei konvojuoja du, jie eina iš abiejų pusių už 3 m, truputį atsilikę, jei trys - du iš abiejų pusių, vienas atsilikęs, jei keturi -vienas priekyje, du iš abiejų pusių, vienas - vyresnysis - atsilikęs¹¹.

PPasibaigus vienam mokymo ciklui, centras į apskritis siųsdavo naują mokymo planą. 1946 m. lapkričio 26 d. J. Bartašiūnas patvirtino naują stribų mokymo programą, kurioje 16 val. numatyta politiniam parengimui, 16 val. - spec, taktikai, 2 val. - rikiuotei, 10 val. - šaudymui, 2 val. - sanitarijai ir 2 val. rezervui. Iš viso tam mokymo ciklui buvo skirta 78 val., mokymą numatyta pradėti

1947 m. sausio 1 d., baigti balandžio 1 d., t. y. mokymams per mėnesį buvo skiriama 16 val., po 8 užsiėmimus kas mėnesį, maždaug kas du užsiėmimus per savaitę.

MMatyt, labai veiksmingas buvo vyriausiosios čekistų vadovybės Lietuvoje sprendimas stribų būrių vadais paskirti NKVD kariuomenės seržantus, o į apskritis - tos kariuomenės karininkus. Vieną iš priežasčių, kodėl į stribų būrius nutarta pasiųsti vidaus kariuomenės seržantus, išdėstė 261-ojo šaulių pulko vadas plk. A. Zakurdajevas šaulių divizijos vadui P. Vetrovui ir sektoriaus viršininkui I. Rudykai 1945 m. pabaigoje: „NKVD valsčių poskyriai visiškai nusišalino nuo vadovavimo liaudies gynėjų būriams, absoliučiai nesirūpina jų politiniu ir koviniu parengimu"¹². Nors taip rašyta apie padėtį Vilniaus operatyviniame sektoriuje, tokia ar panaši padėtis buvo ir kitur. Valsčiaus operatyvininkai nenorėjo gaišti laiko su stribais; jiems kur kas parankiau buvo prireikus pasinaudoti kariuomene.

1945 m. lapkričio 3 d. įsakyme NKVD organams ir kariuomenei, esančiai LSSR teritorijoje, kurį pasirašė I. Tkačenka, J. Bartašiūnas ir Pabaltijo apygardos NKVD vidaus kariuomenės viršininkas gen. mjr. Golovka, nurodoma, kad SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras maršalas L. Berija liaudies gynėjų vadovavimui ir mokymui leido iki 1945 m. pabaigos NKVD kariuomenei papildomai išlaikyti 275 seržantus ir 15 karininkų. Vykdydamas šį nurodymą, L. Berijos pavaduotojas gen. plk. A. Apolonovas isakė seržantus ir karininkus, numatytus paleisti į atsargą, skirti iš dalių, esančių operatyviniuose sektoriuose. Įsakyta: 1) seržantus ir karininkus iki 1945 m. lapkričio 12 d. surinkti prie sektoriaus štabų; 2) lapkričio 13-15 d. suorganizuoti jiems 3 dienų stovyklą, kurioje supažindinti su stribų programomis; 3) po šių stovyklų visus seržantus skirti valsčių liaudies gynėjų būrių vadais¹³.

Golovkos pasirašytas seržantų ir karininkų skyrimo darbui valsčiuose žiniaraštis rodo, kad jie buvo paskirti iš šių pulkų:

Be to, jungtinis pasieniečių būrys į Marijampolės sektorių nusiuntė 2 karininkus, o 4-oji šaulių divizija - karininką¹⁴.

P. Kapralovas lapkričio 14 d., o J. Bartašiūnas to pat mėnesio 28 d. NKVD apskričių skyrių viršininkams išsiuntė raštus, kuriuose dėstė, kokie uždaviniai keliami tiems seržantams. Komisaras rašė, kad seržantai turi šias užduotis: „1) su būrio kovotojais vykdyti karinio parengimo ir politinį aiškinamąjį darbą; 2) įvesti reikiamą vidaus tvarką kovotojų užimamose patalpose; 3) tarp kovotojų įvesti reikiamą drausmę; 4) nuodugniai instruktuoti kovotojus, siunčiamus atlikti atitinkamų tarnybinių užduočių ir vykdyti operacijų; 5) nuolat kontroliuoti, kokių yra ginklų bei šovinių ir kaip jie laikomi; 6) instruktuoti paramos grupes". Nurodoma, kad seržantus maistu aprūpina 4-oji šaulių divizija ir jie laikomi esą laikinoje komandiruotėje¹⁵.

Pirmajame įsakyme apie seržantų skyrimą būrių vadais buvo nurodoma, jog jie į būrius skiriami iki 1945 m. pabaigos. Tačiau, matyt, A. Apolonovo pastangomis jie būriuose užsibuvo iki 1946 m. gegužės mėnesio. Kad jiems nepritrūktų noro mankštinti nerangius stribus, 1946 m. vasario 4 d. J. Bartašiūnas NKVD apskričių skyrių viršininkams išsiuntinėjo tokią telefonogramą: „Seržantams, atvykusiems iš NKVD kariuomenės dalių vykdyti būrių vadų pareigas, išmokėkite papildomai prie jų atlyginimo po 300 rb, įformindami juos NKVD AS įsakymu kariais; mokėti nuo atvykimo pradžios"¹⁶. Seržantai įvairioms pratyboms su stribais kasdien skirdavo 2-4 val.

1946 m. birželio 18 d. J. Bartašiūnas išsiuntinėjo direktyvą MVD apskričių skyrių viršininkams, kurioje rašė, jog 4-osios šaulių divizijos seržantai daug padarė, bet dabar jie demobilizuoti ir todėl vadovavimas būriams susilpnėjo, „kovingumas sumažėjo ir drausmė nėra gera". Jis siūlė visą atsakomybę už būrius skirti MVD valsčių poskyrių viršininkams ir jų pavaduotojams kariuomenės reikalams (jais buvo kariuomenės įgulų viršininkai). J. Bartašiūno manymu, siekiant, kad kasdien būtų dirbama, reikia: 1) MVD apskričių skyrių viršininkų įsakymu iš patikimų kovotojų skirti būrių vadų pavaduotojus; 2) surengti jiems seminarą-instruktažą; 3) ten, kur yra įgulos, mokomiesiems užsiėmimams skirti po seržantą. Ten, kur įgulų nėra, instruktoriumi skirti vieną iš valsčiaus poskyrio darbuotojų¹⁷.

Vidaus kariuomenėje tarnavę seržantai buvo viliojami ateiti dirbti būrių vadų pavaduotojais (būrių vadais buvo valsčių viršininkai) ir vėliau, per visą stribų gyvavimo laikotarpį. Didelę kovos su partizanais patirtį turintys seržantai, žiaurūs ir negailestingi bei gerai fiziškai parengti, labai tiko stribams vadovauti. Jie buvo verbuojami tada, kai demobilizuodavosi. P. Kapralovas 1950 m. rugpjūčio 4 d. rašė MGB valdybų viršininkams, jog rugpjūčio mėn. bus pradėta leisti į atsargą 1926 m. gimusius seržantus ir eilinius. „Duokite nurodymus MGB rajonų skyrių viršininkams, kad jie agituotų paleidžiamus į atsargą seržantus eiti dirbti liaudies gynėjų būrių vadais", - rašė P. Kapralovas¹⁸ ( panaikinus valsčius, stribų būrių vadais buvo skiriami ne tik valsčiaus MGB poskyrius pakeitę operatyvinių punktų darbuotojai).

Be abejo, nemažai įtakos stribų veiklai ir jų kovingumui didinti turėjo atlyginimų diferenciacija, pareigų išskyrimas (stribai ir iki tol atlikdavo skirtingos atsakomybės darbus, tačiau gaudavo vienodą atlyginimą). J. Bartašiūno įsakymu nuo 1946 m. liepos 16 d. eilinis stribas gavo 370 rb, būrio vado pavaduotojas ir politinis vadovas pradėjo gauti po 450 rb, skyrių vadai - 425 rb¹⁹. Lentelėje (žr. 272 p.) nurodoma, kokie etatai ir kiek jų skirta apskritims.

Taigi tuo metu Lietuvoje buvo 312 valsčių, juose - tiek pat stribų būrių. Būrio vado pavaduotojo ir politinio vadovo etatai buvo skiriami po vieną būriui, o skyriaus vadą - dažniausiai po du vienam būriui.

1946 m. birželio 6 d. LKP(b) CK biuras svarstė klausimą ir priėmė nutarimą „Dėl politinio darbo pagerinimo liaudies gynėjų būriuose". Biuro posėdyje konstatuota: „Daugelyje vietovių liaudies gynėjų būrių kovotojai naudojami neteisingai. Užuot įtraukus juos į kovines operacijas likviduojant banditizmą, jie daugiausia naudojami valsčių įstaigų apsaugai". Nutarime nurodyta MVD ap-

Eil. Nr.	Apskritis	Būrio vado pavad.	Politiniai vadovai	Skyriaus vadai
1.	Alytaus	7	7	20
2.	Biržų	11	11	22
3.	Joniškio	7	7	14
4.	Kaišiadorių	5	5	10
5.	Kauno	13	13	26
6.	Kėdainių	12	12	24
7.	Klaipėdos	12	12	24
8.	Kretingos	12	12	24
9.	Kupiškio	6	6	12
10.	Lazdijų	7	7	14
11.	Marijampolės	10	10	20
12.	Mažeikių	9	9	18
13.	Pagėgių	9	9	18
14.	Panevėžio	13	13	26
15.	Prienų	7	7	14
16.	Raseinių	12	12	24
17.	Rokiškio	8	8	16
18.	Šakių	13	13	26
19.	Šiaulių	16	16	32
20.	Šilutės	12	12	24
21.	Švenčionių	11	11	22
22.	Tauragės	13	13	26
23.	Telšių	9	9	18
24.	Trakų	9	9	18
25.	Ukmergės	18	18	36
26.	Utenos	12	12	24
27.	Varėnos	5	5	10
28.	Vilkaviškio	13	13	26
29.	Vilniaus	11	11	22
30.	Zarasų	10	10	20
Iš viso:		312	312	630²⁰

skričių skyriams ir partijos komitetams per mėnesį visuose valsčiuose visiškai sukomplektuoti būrius, o per dvi savaites surasti ir partijos apskričių komitetuose patvirtinti būrių politinius vadovus. J. Bartašiūnas įpareigotas per dvi savaites būrių vadais paskirti MVD seržantus ir karininkus, „ypatingą dėmesį atkreipiant į jų parinkimą iš vietinės tautybės draugų" (užbraukta „lietuvių", įrašyta „vietinės"). Nutarimą pasirašė A. Sniečkus²¹. Dauguma šio nutarimo punktų, kaip ir kitų panašių CK nutarimų, nebuvo įgyvendinti (niekada stribų būriai nebuvo visiškai suformuoti, niekada visi jie nėra turėję politinių vadovų, visiška nesąmonė buvo išsakyta nurodant seržantus rinkti iš „vietinės" kilmės žmonių, nes vidaus kariuomenėje tuo metu netarnavo, ko gero, nė vieno lietuvio, ir t. t.). Vadovaujant vidaus kariuomenės seržantams, stribų kovingumas ir tvarka būriuose, matyt, buvo gerokai pagerėję. Tačiau šį kartą seržantai vargu ar buvo atvilioti į stribų būrius, nes dokumentuose apie tai nepavyko rasti jokios žinios.

Matyt, gavęs LKP(b) CK 1946 m. birželio 6 d. nutarimą, SSRS vidaus reikalų ministras S. Kruglovas nusiuntė J. Bartašiūnui raštą, kuriame išvardijo pagrindinius stribų mokymo ir panaudojimo trūkumus: silpnas stribų karinis parengimas; nėra politinio parengimo sistemos, ir tai silpnina kovotojus, jie darosi nedrausmingi, nebudrūs, pažeidinėja „socialistinį teisėtumą"; kovotojai panaudojami netinkamai, blogai materialiai aprūpinami. Ministras pabrėžė, jog visiškai nepateisinama tai, kad LSSR MVD neįvertina „liaudies gynėjų vaidmens ir jų reikšmės"²².

LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjo pavaduotojas P. Olekas 1947 m. kovo 12 d. pažymoje A. Sniečkui rašė, kad CK nutarimą svarstė visi apskričių komitetai, išskyrus keturis. Iš komunistų ir komjaunuolių atrinkti ir patvirtinti politiniai vadovai. Kaip teigiamą pavyzdį jis paminėjo Kėdainių apskritį, kurioje stribų būriuose kasdien rengiamos 15-20 min. politinės informacijos, o šeštadieniais - politiniai pokalbiai apie vidaus ir tarptautinę padėtį, partijos ir vyriausybės politiką ir t. t. Kartu P. Olekas pažymėjo, kad, pvz., Tauragės apskrityje iš 13 politinių vadovų reguliariai dirba tik 3²³. Iš tikrųjų padėtis buvo kur kas prastesnė, nes tuo metu neturėta bent kiek raštingesnių propagandininkų. Antai 1947 m. balandžio mėn. Prienų apskrityje politinis vadovas buvo tik Balbieriškio būryje. Kaišiadorių apskrityje stribų politiniais vadovais buvo paskirti valsčių partorgai, tačiau tuo metu jie dar nedirbo. 21 apskrityje vietoj turėjusių būti 221 stribų raudonojo kampelio veikė tik 95. Visai jų nebuvo 5 apskrityse²⁴. Į stribų politinį švietimą buvo įtraukti apskričių ir valsčių komjaunimo komitetai. LLKJS CK retsykiais svarstydavo jų darbą. Antai 1947 m. gruodžio 10 d. buvo svarstomas Biržų apskrities komjaunimo komiteto darbas su stribais ir pripažintas nepatenkinamu²⁵. Net ir turėdami noro, komjaunuoliai nedaug ką tegalėjo padaryti, nes, kaip rašoma CK 1948 m. lapkričio 5 d. pažymoje apie Ukmergės stribus, „komjaunuoliai dažniausiai mažaraščiai, sudaryti darbo planą ärba surengti aukšto politinio idėjinio lygio komjaunimo susirinkimą jie negali"²⁶.

J. Bartašiūnas po LKP(b) CK biuro 1946 m. birželio nutarimo to pat mėnesio 27 d. MVD apskričių skyrių viršininkams išsiuntė raštą dėl stribų ir jų paramos grupių auklėjimo bei kovinio parengimo. Pasak jo, sumažėjo „liaudies gynėjų" kovingumas, jie nesigina, kai būna puolami, nerodo puolimo iniciatyvos, į būrius įsiskverbia daug išdavikų. J. Bartašiūnas davė nurodymą politiškai auklėti stribus, diferencijuotai mokyti karybos, tam kiekvieną mėnesį skiriant 8 dienas, po 2 val. per dieną, ir mokyti net operacijų pertraukų metu²⁷.

Čekistų manymu, vienas iš stribų kovingumo veiksnių buvo jų patikimumo, ištikimybės okupantams didinimas. To tikslo labiausiai buvo siekiama tarp stribų įterpiant slaptus informatorius, kurie čekistams turėjo pranešinėti apie savo tarnybos draugų nuotaikas ir veiksmus. Tokių informatorių 1946 m. pradžioje tarp stribų buvo ne tiek daug. Tų metų gegužės mėn. tarp stribų buvo 3 rezidentai, 3 agentai ir 185 informatoriai. Kadangi tuo metu buvo per 8 tūkst. stribų, tad beveik 42 stribams teko tik po vieną šnipą. Vadinasi, ne kiekvieno valsčiaus būryje buvo nors po vieną šnipą. Tokį prastą čekistų darbą galima paaiškinti tuo, kad tada stribus „aptarnavo" „Smeršas", o jų darbuotojų kiekvienoje apskrityje buvo tik po vieną; be stribų, jis dar rūpinosi milicija, gaisrininkais bei kelių tiesimo ir saugojimo organizacijomis, tad visko negalėjo aprėpti. 1946 m. gegužės mėn. panaikinus „Smeršą", stribus pradėjo „aptarnauti" MVD valsčių poskyrių viršininkai, iš dalies MVD kontržvalgyba. Nuo to laiko informatorių skaičius tarp stribų pradėjo didėti. Jau tų metų liepos mėn. tarp stribų buvo 4 rezidentai, 14 agentų ir 391 informatorius, o rugsėjo mėn. - 4 rezidentai, 15 agentų ir 442 informatoriai²⁸. Tad tuo metu jau maždaug vidutiniškai 17 stribų teko vienas šnipas, taigi po vieną šnipą galėjo būti kiekviename būryje. Bet kadangi informatoriai buvo pasiskirstę nevienodai, tai 1946 m. rugpjūčio 18 d. direktyvoje Nr. 81 „Dėl liaudies būrių kovotojų čekistinio aptarnavimo pagerinimo" J. Bartašiūnas, išvardijęs keletą atvejų, kai stribai dirbo partizanams, nurodė visiems MVD valsčių poskyrių viršininkams įkurdinti informatorius visuose būriuose²⁹.

Informatorių tinklas tarp stribų buvo nuolat didinamas ir tobulinamas. Bet šnipinėjančiųjų netoleravo net ir stribai, todėl ne taip lengva buvo tarp jų sudaryti darbingų informatorių tinklą. 1952 m. gegužės 24 d. LSSR MGB išleido eilinę direktyvą dėl „čekistinio liaudies gynėjų aptarnavimo", kurioje buvo reikalaujama palikti iš tikrųjų dirbančius informatorius ir atsisakyti nereikalingo balasto. (Prieš tai buvo gautas SSRS MGB įsakymas Nr. 0015 tuo pačiu klausimu.) Gavus šiuos dokumentus, Šiaulių srityje iš buvusių agentūriniame aparate 211 žmonių buvo išmesta 108. Ryšys su stribais informatoriais buvo perduotas operatyvininkams, kurie tiesiogiai dirbo su stribais³⁰.

Tokių dokumentų pasirodymą, be abejo, nulėmė šie faktai. Ukmergės rajono didžiajame stribų būryje per 1951 m. antrą pusmetį iš 14 informatorių tik 2 pateikė po vieną informacinį pranešimą, 4 buvo išvykę, o kiti nepateikė nė vieno pranešimo. Druskininkų rajono skyrius iš turimų 10 informatorių 1951 m. gavo 3-4 informacinius pranešimus. Čekistų vadovybė konstatavo, kad dažniausiai nesudaromi susitikimų su stribais informatoriais grafikai. Užmojų būta gana didelių - siekta visą stribų aplinką įtraukti į aktyvią veiklą okupantų naudai. Antai viena iš temų, kuria skaityta paskaita stribams 1952 m. kovo-balandžio mėn., buvo tokia: „Šeima ir liaudies gynėjo giminės, kai norima ir sugebama juos išklausyti, gali padėti liaudies gynėjams sunaikinti banditus ar pateikti duomenų apie banditus"³¹.

SSvarbesnius raštus stribų klausimais pasirašinėdavo J. Bartašiūnas, tačiau kovos su pasipriešinimu reikalus aukščiausiojoje vadovybėje tvarkė jo pavaduotojas gen. mjr. P. Kapralovas (vėliau tapęs ir MGB ministru), kuris iki 1946 m. antros pusės dar buvo ir Utenos operatyvinio sektoriaus viršininkas. Jis taip pat yra pasirašęs ne vieną dokumentą, reguliuojantį stribų veiklą. Antai 1946 m. vasario 12 d. rašte OBB viršininkui B. Burylinui P. Kapralovas, matyt, surinkęs žinių iš kontržvalgybininkų, paminėjo keletą su stribais susijusių negerovių: kai kuriose apskrityse stribų yra tik 40 proc. reikiamo skaičiaus, stribų etatus užėmę asmenys dirba kitus darbus, dauguma politinių vadovų neraštingi, vienur kitur girtuokliaujama, priimant į tarnybą ir darbo metu stribai blogai tikrinami ir t. t. Jis nurodė pagerinti agentūrinį darbą ir visus nepatikimus informatorius iš agentūrinio darbo išmesti³². Tų metų spalio 1 d. rašte 137-ojo šaulių pulko batalionų vadams ir sektoriaus apskričių skyrių viršininkams apie partizanų veiksmų suaktyvėjimą, be visa ko, generolas rašė ir apie tai, jog stribai turi būti aktyviau įtraukiami į kovą, o kadangi jie (ir sovietinis partinis aktyvas) yra blogai apmokyti, kai kurie visiškai neapmokyti, tai juos būtina supažindinti su ginklais ir mokyti taktikos. P. Kapralovo nurodymu ypač nuodugniai turėjo būti nagrinėjamos šios temos: žvalgyba, apsauga žygyje ir elgesys susidūrus su „gauja"³³.

Direktyvinius nurodymus LSSR čekistams nuolat siųsdavo Maskva. 1946 m. gegužės 29 d. SSRS MVD GUBB viršininko pavaduotojas plk. P. Trofimovas rašė LSSR UBB viršininkui, kad kai kuriose Ukrainos srityse ir Pabaltijo respublikų apskrityse silpnai dirbama su vietinėmis formuotėmis, todėl sumažėjo tų formuočių aktyvumas, pogrindžio rėmėjai įsiskverbė į jų gretas. Jis nurodė prie UBB atkurti specialius skyrius, kurie anksčiau vadovavo naikintojų batalionams, pagerinti tarnybinį karinį parengimą, sustiprinti kontrolę ir apskaitą (pareikalauta kas mėnesį atsiųsti pranešimą į SSRS GUBB su įvairiais duomenimis apie vietinių formuočių padėtį ir operatyvinę veiklą), o kasdienėse operatyvinėse suvestinėse, į Maskvą perduodamose per VČ, pranešti apie visus net pavienių kovotojų užpuolimus, apie kovos rezultatus, ginklų praradimą ir t. t. Be to, apie kiekvieną anksčiau išvardytą atvejį reikalauta smulkiai pranešti raštu³⁴.

SSRS MVD GUBB 4-ojo skyriaus viršininkas plk. Kuprijanovas 1946 m. birželio 13 d. Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Moldavijos OBB-UBB viršininkams atsiuntė direktyvą su nurodymais, kaip pagerinti tvarką naikintojų batalionų įgulose. Nurodyta: 1) nutraukti visus savavališkus pasišalinimus iš kareivinių be vado leidimo; 2) kiekvienoje įguloje visą parą turi būti vidaus tarnyba: budėtojas, budintys tvarkdariai ir sargybiniai;

3) padalinių vadai ir budintieji turi tikrinti sargybas ir tvarkdarius dieną ir naktį; 4) kiekvienoje įguloje turi būti vidaus tarnybos instrukcija, pavojaus planas ir darbotvarkė; 5) įgulos apsaugai ir gynybai kiekvieną parą turi būti skiriamas atitinkamas skaičius kovai visiškai parengtų kovotojų³⁵. Kadangi vietinės formuotės, mūsų stribų atitikmenos kitose sovietų okupuotose šalyse, matyt, buvo tvarkomos labai įvairiai, tai Maskva siekė jų veiklą, šiuo atveju įgulų apsaugą, suvienodinti.

SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas gen. plk. A. Apolonovas 1946 m. spalio 14 d. direktyvoje apie „liaudies gynėjus" rašė, kad jų būriai nevisiškai sukomplektuoti, politiškai blogai šviečiami ir prastai mokomi karybos, blogai tikrinami priimant, tarp jų prastai dirbamas agentūrinis darbas, kai kur „banditai" juos užverbuoja dirbti savo naudai. Jis nurodė: 1) iš kovose patikrintų stribų atrinkti patikimus asmenis, kurie dirbtų vertėjais (čekistams rusams vertėjai buvo reikalingi ne tik tardant, bet ir susitinkant su agentais bei informatoriais); 2) visiškai sukomplektuoti būrius; 3) per mėnesį patikrinti visus stribus, nepatikimus atleisti;

4) kiekvienam stribui sudaryti asmens bylas. Agentūrinį stribų „aptarnavimą" iš „Smeršo" perduoti MVD apskričių skyrių ir valsčių poskyrių viršininkams; 5) „liaudies gynėjus" aktyviau panaudoti tiesioginėje kovoje³⁶. Kai kurie iš šių nurodymų - sudaryti stribų asmens bylas, perimti agentūrinį darbą iš „Smeršo" ir kt. - buvo daugiau ar mažiau sėkmingai vykdomi, tačiau du pagrindiniai -visiškai sukomplektuoti stribų būrius ir juos aktyviai panaudoti tiesioginėje kovoje su partizanais - niekada nebuvo įvykdyti, nes to nebuvo galima pasiekti net ir valingais sprendimais.

Toliau buvo priimami tiek partijos, tiek čekistų vadovybės nutarimai dėl stribų buities ir veiklos. 1947 m. gruodžio 12 d. LSSR MT ir LKP(b) CK priėmė nutarimą „Dėl kovos su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis suaktyvinimo". 1948 m. sausio 28 d. buvo išleista LSSR MGB direktyva Nr. 42 „Dėl priėmimo į liaudies gynėjų būrius tvarkos ir darbo čekistiškai aptarnaujant kovotojus pagerinimo". Daug šių ir kitų nutarimų paragrafų liko tik popieriuje, dėl įvairių priežasčių buvo nevykdomi ar tik iš dalies vykdomi; dalis jų vis dėlto buvo įgyvendinti.

Nuolat buvo tobulinami stribų kovinio parengimo planai. Teminiame stribų politinio ir kovinio parengimo plane 1950 m. Rugsėjo 1 d.-spalio 15 d. mokymams numatyta skirti 74 val., iš jų 16 val. -politinio parengimo ir 35 val. - kovinio parengimo per mėnesį. Tas planas iš tiesų įspūdingas. Politinio lavinimo temos tokios: „Drausmė ir tvarka liaudies gynėjų būryje", „Griežtai laikytis sovietinio teisėtumo - svarbiausia liaudies gynėjų būrio kovotojo užduotis", „Būti budriam, griežtai saugoti karinę ir valstybinę paslaptį", „Kolektyvinio ūkio pranašumas prieš individualų. Liaudies gynėjų būrių vaidmuo saugant kolūkius". Specialaus parengimo temos tokios: 1) žinios apie banditų taktiką ir gudravimus; 2) čekistinės karinės žvalgybos organizavimas (šios temos 4 paragrafe rašoma: „Kiekvienas kovotojas turi rinkti žinias apie banditus ir jų rėmėjus ne tik pats, bet ir per gimines bei pažįstamus"); 3) sutartiniai ženklai ir signalai. Leidimai ir atsakymai; 4) ryšininko pareigos. Karys stebėtojas; 5) kario veiksmai pasaloje, patrulių tarnyba gyvenvietėje. Šaudymui skirta 6 val. Be to, dar buvo rikiuotės pratybos, taip pat buvo mokomasi sovietinės armijos statuto³⁷.

Stribų kovinio parengimo planai buvo sudaromi atsižvelgiant į metų laikus. Antai 1952 m. pirmo ketvirčio stribų mokymo plane numatytos tokios temos: 1) „banditų" persekiojimas ir likvidavimas žiemą - 7 val.; 2) likvidavimas bunkeriuose žiemą - 3 val. 30 min.; 3) mėginančio pasislėpti asmens persekiojimas - 6 val.; 4) pasala prie namų ir atviroje vietovėje - 10 val.; 5) veiksmai suartėjus su priešu - 6 val.; 6) užtvaros - 4 val.; 7) apie „banditų" taktiką ir gudravimus - 3 val.; 8) apie čekistinės kariuomenės žvalgybą - 6 val.; 9) RPG darbas - 10 val.; 10) patruliavimas - 3 val. O štai kokios buvo seminaro, rengto stribų politiniams vadovams 1952 m., tezės: „Liaudies gynėjas turi būti idėjinis žmogus, aukščiausiu idealu turi būti kova dėl komunizmo sukūrimo", „Liaudies gynėjas turi būti aukštos komunistinės moralės žmogus. Jo pirmutinė priedermė - begalinis atsidavimas Lenino-Stalino partijos reikalui", „Liaudies gynėjo didelis politinis budrumas - viena svarbiausių moralės savybių", „Moralės apibrėžimas, jos klasinė esmė, buržuazinė moralė ir proletariato moralė"³⁸. Tačiau galima įtarti, jog dauguma tų gražių planų likdavo popieriuje. Matyt, P. Kapralovas ne be pagrindo 1951 m. vasario mėn. rašte MVD valdybų ir rajonų skyrių viršininkams teigė: „Karinis ir politinis kovotojų parengimas daugeliu atvejų yra nepatenkinamas"³⁹.

Čekistų vadovybė konstatavo, kad karinis ir politinis stribų mokymas yra pavestas jaunesniesiems būrių vadams, kurie patys dažnai neturi jokio pasirengimo. Ukmergės rajono didžiojo būrio Panoterių būryje 1951 m. antrame pusmetyje vietoj 96 val. politinių užsiėmimų surengta tik 5 val. užsiėmimai, o kariniam parengimui vietoj 204 val. skirta 67 val. Ukmergės būryje tiems užsiėmimams vietoj nurodytų valandų skirta atitinkamai 8 ir 81 val. Merkinės stribų būryje 1951 m. surengti tik du karinio parengimo užsiėmimai, o politiniams užsiėmimams kas mėnesį vietoj 16 val. skirta tik 5 val. Pažymoje konstatuota, jog panaši padėtis ir kituose rajonuose. Pateikti tokie neraštingumo pavyzdžiai. MVD Daugų rajono skyrius pranešė, kad stribams buvo skaitomos tokios paskaitos: „Valstiečių išsilaisvinimas iš carinės Rusijos", „Kapitalistinės santvarkos veržimasis į socialistinę santvarką". Konstatuota, jog praktiniai stribų sugebėjimai prasti. Dūkšto būryje iš 60 šaudžiusių stribų pratimo neįvykdė 32, Druskininkų būryje iš 77 - 26, Kavarske iš 72 - 24⁴⁰.

Stribų tarnybinio ir karinio parengimo planai buvo sudaromi iki pat stribų gyvavimo pabaigos. 1953 m. liepos-rugpjūčio mėn. (3 mėnesiams) numatyta 102 val. užsiėmimų. Jos paskirstytos taip: 1) tarnybinis parengimas - 48 val.; 2) šaudymas - 40 val.; 3) sovietinės armijos statutai - 4 val.; 4) fizinis pasirengimas - 4 val.; 5) sanitarinis pasirengimas - 4 val.; 6) rikiuotė - 2 val.⁴¹

SStribams nuolat trūko šovinių, ypač pratyboms. Be abejo, buvo bent dvi priežastys: pirma, bijota, kad esant šovinių pertekliui jų į partizanų rankas pateks dar daugiau; antra, stribai nebuvo laikomi stipria karine jėga, bent kiek lemiančia kovų baigtį. 1951 m. lapkričio 22 d. 2N valdybos 3-iojo skyriaus viršininkas S. Židko leido pratyboms išnaudoti tiek šovinių:

Tai buvo vienkartinis leidimas, matyt, gavus šovinių siuntą. Šiaip jau tuo metu vienam stribui per metus pratyboms buvo skiriama tiek šovinių: šautuvo ir karabino - 12 vnt., rankinio kulkosvaidžio - 48 vnt., automato PPŠ - 30 vnt., pistoleto ir revolverio - 12 vnt.

Tuo tarpu MGB kariuomenėje vienam kariui per metus buvo skiriama tiek šovinių: šautuvo ir karabino - 110 vnt., rankinio kulkosvaidžio - 200 vnt. ir pistoleto - 20 vnt.⁴² Taigi šoviniais pratyboms kariškiai būdavo aprūpinami nuo 2 iki 10 kartų geriau už stribus.

Čekistų vadovybės požiūrį į stribų kovingumą ir apskritai į jų veiklą rodo visus čekistinio darbo barus apimantys vadovybės dokumentai. Antai 1951 m. liepos mėn. I. Počkajaus 11 puslapių rašte, pavadintame „Kovos su nacionalistiniu pogrindžiu ir ginkluotų gaujų likučiais priemonių pagerinimo planas", stribams skirta tik du sakiniai⁴³.

Arba vėl tokia, atrodo, smulkmena. 2-osios šaulių divizijos vadas plk. Dmitrijus Mazanašvilis P. Kapralovui 1950 m. liepos 24 d. rašė, jog atpažinimo ženklus reikėtų įteikti ir rajonų stribų būriams, o ne tik karių divizijoms (tuo metu Lietuvoje veikė dvi MGB kariuomenės divizijos - 2-oji ir 4-oji), kad galėtų jais pasikeisti⁴⁴. Žinant, jog kariškiai su stribais susišaudydavo ne taip jau retai, toks abejingumas stribų gyvybėms sunkiai suprantamas. Tiek dienos, tiek nakties atpažinimo ženklai (dieną - rankų, ginklų, aprangos ir pan. judesiai ir padėtis, naktį - įvairių spalvų raketos ir jų skaičius) buvo labai įslaptinti, laikomi tokio pat slaptumo kaip šifro kodai, ir juos stribų būriams bijota duoti, kad nepatektų partizanams.

Kaip minėta, šaudymo pratyboms šovinių nuolat trūko ir būdavo gaunama ne tiek, kiek reikėdavo ir būdavo prašoma. 1952 m. buvo prašoma tiek šovinių:

1953 m. pirmo ketvirčio stribų tarnybinio ir kovinio parengimo plane buvo numatyta 102 val. užsiėmimų, iš jų 33 val. - šaudymo pratyboms. Pratybų metu iš šautuvo ir karabino buvo šaudoma:

1) per 100 m į taikinį nuo atramos gulomis; 2) gulint nuo rankos per 200 m nuotolį, per 2 min. iššaunant 4 šūvius; 3) į penkis kartus po 5 sek. pasirodančią iki juostos figūrą, į ją šaudant tarsi atakos metu, einant nuotolį nuo 150 iki 50 m. Iš automato buvo šaudoma į iki juostos figūrą per 50 ir 100 m gulint nuo rankos. Iš kulkosvaidžio buvo šaudoma į galvos dydžio taikinį per 100 ir 200 m nuotolius⁴⁶.

Čekistų taktinį mąstymą rodo išsiuntinėti raštai, kuriuose buvo prašoma atsakyti į klausimus, kas ir kaip vykdė rašte išvardytas operacijas (buvo paminėta po kelias vien stribų ar kartų su kariuomene sėkmingai įvykdytas operacijas, kurių metu nukauta partizanų). Klausimai buvo tokie: 1) kokiais duomenimis remiantis buvo vykdoma operacija ir kaip tie duomenys buvo panaudoti; 2) kas planavo, kas vykdė ir kaip instruktavo būrį; 3) kaip buvo pristatyti kovotojai į operacijos pradžios vietą; 4) kaip ir kur buvo renkamasi vykdyti operacijos; 5) kaip vyko operacija (nurodoma smulkiai aprašyti iki mūšio pabaigos); 6) kas veikė gerai, kas blogai ir kodėl; 7) kaip vadovavo karininkas (jo dažniausiai nebūdavo) ir operatyvininkas. Nurodoma pateikti operacijos planą⁴⁷.

TToliau buvo rūpinamasi stribų patikimumu, nors jų ryšio su partizanais tikimybė tolydžio mažėjo. Po 1950 m. stribai vis labiau glaudėsi prie okupantų, nes kovos baigtis buvo aiški. 1952 m. kovo 26 d. išleistoje LSSR MGB direktyvoje Nr. 21 reikalaujama per du mėnesius baigti stribų ir jų artimų giminių (tėvų, brolių, seserų) patikrinimą, taip pat baigti tvarkyti stribų asmens bylas. Sričių valdybos iš rajonų skyrių reikalavo pranešti, kiek stribų patikrinta papildomai ir kiek pakartotinai⁴⁸.

1952 m. sausio 9 d. LKP(b) CK biuras priėmė eilinį nutarimą „Dėl liaudies gynėjų būrių būklės". Jame nurodoma pagerinti vadovavimą stribų būriams ir efektyviau panaudoti juos kovoje. Po šio nutarimo mažajam būriui buvo paskirtas sanitarijos instruktoriaus etatas su skyriaus vado atlyginimu, o į didįjį būrį paskirtas sanitaras. Neraštingumui likviduoti kartu su Švietimo ministerija nutarta stribams organizuoti kursus⁴⁹. 1952 m. rugpjūčio 18 d. MGB ministras P. Kondakovas ir švietimo ministras Aleksandras Knyva pasirašė bendrą raštą švietimo skyrių vedėjams ir rajonų skyrių viršininkams, kuriame nurodoma Švietimo ministerijos lėšomis nuo rugsėjo 1 d. beraščiams ir mažaraščiams stribams dukart per savaitę organizuoti užsiėmimus pagal suaugusiųjų vakarinės mokyklos programą⁵⁰.

Priimti partijos nutarimus ir čekistų direktyvas gerinti vadovavimą stribams (tokių direktyvų vien 1952 m. priimta keturios: balandžio 8 d. Nr. 37, kovo 26 d. Nr. 42, gegužės 24 d. Nr. 44 ir liepos 16 d.) buvo nesunku. Kur kas sunkiau sekėsi jas įgyvendinti. Po šių direktyvų ir LKP(b) CK biuro nutarimo 1952 m. patikrinus Molėtų rajono stribus nustatyta, kad tik 25-27 proc. jų tiesiogiai dalyvauja kovoje, o siunčiami atlikti užduočių tarnybiniai būriai blogai parengiami ir t. t.51 1952 m. vasario 9 d. buvo priimtas CK biuro nutarimas „Dėl masinio politinio darbo tarp liaudies gynėjų kovotojų"52. Šiuo ir panašiais nutarimais stengtasi padidinti stribų kovos motyvaciją, įteigiant jiems, kad jie kovoja su „liaudies priešais, buržuaziniais nacionalistais", kuriuos „istorijos teismas nutrems į šiukšlyną".

Po LKP(b) CK biuro nutarimų ir MGB direktyvų, be įprastinių mėnesinių ataskaitų pagal 1, 2 ir 3 formas, pradėta reikalauti ataskaitos, kurioje būtų nurodyta, kas padaryta vykdant nutarimą ir visus direktyvos punktus. Taip pat pradėta reikalauti, kad kartu stribų štabai pristatytų artimiausio mėnesio darbo planus. Apie ypatingus atvejus nurodoma pranešti skubiai. Išvardijami aštuoni „ypatingi atvejai": 1) operacijos žlugimas dėl operatyvininkų, stribų ar kariškių kaltės; 2) kai „banditai" išvengia smūgio dėl nevykusių būrio veiksmų; 3) kai susiduriama su saviškių būriais; 4) bailumas ir panika, kilusi susidūrus su „banditais"; 5) „sovietinio teisėtumo" pažeidimai; 6) „liaudies gynėjų" žūtys ir savižudybės; 7) ginklų pametimas, grobimas ir atidavimas „banditams"; 8) atskleidimas asmenų, turėjusių ryšį su partizanais53. Ataskaitos buvo sudėtingos, jos rodė, kad čekistų aplinkoje puikiai tarpsta biurokratizmas. Pagal formą Nr. 1, kurią sudarė 13 paragrafų, reikėjo pateikti duomenis apie operatyvinę tarnybinę būrių veiklą;

Alytaus - 764	Raseinių - 699
Biržų - 431	Rokiškio - 304
Kauno - 560	Šakių - 441
Kėdainių - 387	Šiaulių - 798
Kretingos - 387	Švenčionių - 293
Lazdijų - 479	Tauragės - 600
Marijampolės - 428	Telšių - 321
Mažeikių - 511	Trakų - 476
Panevėžio - 860	Ukmergės - 480
Utenos - 305	Vilniaus - 487
Vilkaviškio - 376	Zarasų - 360
Iš viso: 10 747³.

Ginklai	Duota NKVD	Paimta iš gyventojų ir partizanų	Iš viso
1891/30 m. šautuvų	3950	374	4324
Mauzer šautuvų	-	457	457
RPD rankinių kulkosvaidžių	-	30	30
Užsienio rankinių kulkosvaidžių	-	24	24
Automatų PPŠ	2500	77	2577
Rankinių granatų	-	296	296
7,62 mm kalibro šovinių	395 000	66 100	426 100
7,92 mm kalibro šovinių	-	66 100	66 100
Šovinių automatams	750 000	-	750 000¹³

1. Alytaus - 1	16. Raseinių - 6
2. Biržų - 10	17. Rokiškio - 0
3. Joniškio - 0	18. Šakių - 13
4. Kaišiadorių - 2	19. Šiaulių - 12
5. Kauno - 11	20. Šilutės - 0
6. Kėdainių - 7	21. Švenčionių - 7
7. Klaipėdos - 0	22. Tauragės - 13
8. Kretingos - 10	23. Telšių - 8
9. Kupiškio - 3	24. Trakų - 4
10. Lazdijų - 3	25. Ukmergės - 15
11. Marijampolės - 3	26. Utenos - 5
12. Mažeikių - 9	27. Varėnos - 1
13. Pagėgių - 1	28. Vilkaviškio - 2
14. Panevėžio - 5	29. Zarasų - 10⁴¹.
15. Prienų - 2

Užsiėmimų pavadinimas	Valandų sk.	Turėjo daly- vauti	Daly- vavo	Dalyvavusiųjų proc.
Politinis parengimas	5	4947	3990	80
Spec, taktinis parengimas	7	4947	3633	73
Šaudymas	5	4947	3617	73
RA statutas	3	4642	3086	66

Sritis	Šautuvo	Pistoleto	Revolverio
Kauno	2830	1730	525
Klaipėdos	2120	1730	395
Šiaulių	2640	2825	510
Vilniaus	2410	2615	570
Iš viso:	10 000	10 000	2000

Metai	1945	1946	1947	1948	1949	1950	1951	1952	1953
Etatų	11000	11000	11000*	8000	8000	8000	8000	8000**	6000
Buvo iš tikrųjų	9710	8604	7746	7052	7430	7035	6479	6179	4276

Švenčionių aps. - 433 žmonės		Biržų aps. - 471 žmogus
Valsčius	Skaičius	Valsčius	Skaičius
Adutiškio	91	Biržų	60
Daugėliškio	27	Daujėnų	35
Ignalinos	23	Joniškėlio	24
Joniškio	33	Krinčino	32
Kaltanėnų	25	N. Radviliškio	45
Mielagėnų	28	Pabiržės	35
Pabradės	18	Pasvalio	48
Saldutiškio	94	Pumpėnų	47
Švenčionėlių	27	Saločių	45
Švenčionių	41	Vabalninko	50
Tverečiaus	26	Vaškų	50
Kauno aps. - 560 žmonių		Ukmergės aps. - 429 žmonės
Valsčius	Skaičius	Valsčius	Skaičius
A. Panemunės	35	Balninkų	29
Babtų	45	Gelvonų	29
Čekiškės	33	Kavarsko	29
Garliavos	41	Kurklių	30
Jonavos	45	Musninkų	26
Kruonio	44	Pabaisko	26
Lapių	40	Pagirio	30
Pakuonio	20	Panoterių	28
Pažaislio	29	Siesikų	26
Raudondvario	35	Šešuolių	26
Rumšiškių	31	Širvintų	32
Seredžiaus	29	Taujėnų	30
Vandžiogalos	29	Veprių	28
Veliuonos	25	Želvos	32
Vilkijos	37	Žemaitkiemio	28
Zapyškio	42

Apskritis	Joje valsčių	Stribų 08 01	Prašoma papildyti	Siūloma patvirtinti	CK ir LKT nutarimu patvirtinti etatai
Alytaus	15	525	175	700	700
Biržų	11	439	-	439	600
Joniškio	7	-	300	300	300
Kauno	16	530	150	680	700
Kėdainių	12	345	200	545	550
Kretingos	12	343	-	343	350
Lazdijų	7	102	150	252	300
Marijampolės	13	300	250	550	550
Mažeikių	9	418	-	418	350
Panevėžio	16	643	157	800	800
Raseinių	12	810	-	500	500
Rokiškio	10	288	163	451	450
Šakių	13	399	-	399	500
Šiaulių	16	771	-	571	500
Švenčionių	11	252	100	352'	400
Tauragės	13	475	-	475	350
Telšių	9	298	-	298	300
Trakų	11	258	200	558	500
Ukmergės	17	423	200	623	700
Utenos	12	276	200	476	500
Vilkaviškio	12	342	150	492	400
Vilniaus	11	457	-	457	300
Zarasų	9	321	-	321	400
Iš Viso:	274	9015	2395	11000	11000¹⁷

Eil. Nr.	Apskritis	Buvo 04 01	Išėjo II ketvirtį	Atėjo naujų	Buvo 07 01
1.	Alytaus	764	239	-	525
2.	Biržų	471	32	-	439
3.	Kauno	560	30	-	530
4.	Kėdainių	512	125	-	387
5.	Kretingos	387	44	-	342
6.	Lazdijų	479	377	-	102
7.	Marijampolės	426	150	74	352
8.	Mažeikių	468	30	42	480
9.	Panevėžio	836	221	28	643
10.	Raseinių	699	24	135	810
11.	Rokiškio	355	153	86	288
12.	Šakių	441	42	-	399
13.	Šiaulių	798	27	-	771
14.	Švenčionių	293	41	-	252
15.	Tauragės	590	115	-	475
16.	Telšių	321	30	7	298
17.	Trakų	476	118	-	358
18.	Ukmergės	480	83	39	436
19.	Utenos	305	29	-	276
20.	Vilkaviškio	376	54	15	337
21.	Vilniaus	614	157	-	457
22.	Zarasų	360	66	-	294
Iš viso:		11011	2187	426	9251²²7

	1945 m.	Per 1946 m. 7 mėn.	Per 1945 01 01- 1946 08 01
Priimta į stribus	9233	1125	10 358
Perkelta kitur a) į sovietinį partinį darbą	465	150	615
b) į MVD organus ir miliciją	178	426	604
c) į MVD ir milicijos mokyklas	398	431	829
d) į kitus darbus	146	93	239
Iš viso:	1187	1100	2287
Pašalinta iš stribų a) politiškai įtartinų	670	212	882
b) už drausmės pažeidimus	711	209	920
c) išvyko į RA, Lenkiją, ligoti, dėl šeimyninių aplinkybių	372	388	760
Iš viso:	1753	809	2562
Perduota teismui a) už išdavystę	79	14	93
b) partizanų statytinių ir rėmėjų	79	26	105
c) už socialistinio teisėtumo pažeidimus	115	32	147
d) už kitus nusikaltimus	-	6	6
Iš viso:	273	78	351
Nuostoliai operacijų metu ir partizanams puolant a) nukauta	574	128	702
b) sužeista	179	83	262
c) dingo	136	9	145
Iš viso:	889	220	1109
Iš viso iš stribų pasitraukė	4102	2207	6309²⁴

Metai	Į sovietinį partinį darbą	Į MVD-MGB ir miliciją	Iš viso
1945	465	576	1041
1946	280	1403	1683
1947	182	679	861
1948	75	210	285
1949	69	267	336
1950	79	177	256
1951	106	117	223
1952	81	106	187
1953m. I ketvirtis	28	52	80
Iš viso:	1365	3587	49 52⁶⁷

Sritis	Iš viso stribų	Tarp jų rusų	Jų %	Iš jų atvykusių iš Rusijos	% bendro rusų skaičiaus
Vilniaus	1587	733	46,2	326	44,5
Kauno	1595	352	22	245	69,6
Klaipėdos	1546	296	19,1	219	74
Šiaulių	1452	410	28,2	205	50
Iš viso:	6180	1791	29	995	55,5¹⁷

Sritis	Neraštingi	Baigę 1-2 kl.	Baigę 3-4 kl.	Baigę 5 kl. ir daugiau	Iš viso
Vilniaus	51	263	401	183	898
Kauno	69	293	631	238	1231
Šiaulių	71	331	645	203	1250
Klaipėdos	61	291	618	196	1166
Iš viso:	252 (5,5%)	1178 (26%)	2295 (50,5%)	820 (18%)	4545^7S

Pareigos	Atlyginimas	Nemokamas maisto davinys	Iš viso rb
Eilinis stribas	475	131	606
Skyriaus vadas	600	131	731
Būrio vado pavad.	700	131	831
Kadrų inspektorius	600	131	731
Štabo viršininko pavad.	700	131	831
Karinio-ūkinio aprūpinimo inspektorius	475	131	606⁶⁰

Sritis	Grupių	Dalyvių	Grupių
Sritis	Grupių	Dalyvių	Tarybiniuose ūkiuose	MTS	Įmonėse	Kaimuose	Kolūkiuose
Kauno	355	1843	41	23	57	40	194
Klaipėdos	179	1055	22	20	13	7	117
Šiaulių	335	1735	63	20	24	19	209
Vilniaus	247	1441	24	17	18	33	155
Iš viso:	1116	6074	150	80	112	99	675

Ginklai	GGinklų kiekis	Prašoma šovinių
Kulkosvaidžių	376	16 000
Automatų	1754	56 000
Šautuvų	3218	61 000
Pistoletų	374	6000
Revolverių naganų	361	6000
Granatų		500⁴⁵