IŠ DIENORAŠČIO
ĮVAIRENYBĖS
J. M-tis [Jonas Ambraziejus]
Jeigu už visus laimėjimus mūsų civilizacija sumokės tikėjimo praradimu, tai ši karta - pati nelaimingiausia žmonijos istorijoje... Mažas žmonių mirtingumas, smarkiai išaugęs vidutinis žmogaus amžius - įspūdingi laimėjimai. Tačiau vargu ar jie gali paguosti.
Pažinojau ir pažįstu nemaža žmonių, kurie patys save sunaikino arba dar tebenaikina. Ir dabar vienas pažįstamas labai sparčiai artėja prie ribos... Mėgo „linksmą" gyvenimą. Kaip paprastai, galop pašlijo sveikata. Gerti nebegalėjo - vis tiek gėrė. Teko operuoti skrandį. Gydytojai pastatė ant kojų, bet - viskas po truputį grįžo į senas vėžes ir atomazga, atrodo, nebetoli... O jam tik 40. Turi sūnų.
O kiek pažįstu 25-30 metų amžiaus žmonių, kurie jau „savo atgėrė“, „jau nebepakelia kaip seniau“, kurie savo gabumus ir jaunatvišką energiją negrįžtamai iššvaistė restoranuose. Ar ne paradoksas: medicinos ir technikos pažanga pailgino žmogaus gyvenimą ir laisvalaikį, bet daugelis tuo pasinaudojo tik tam, kad savo valia patys susinaikintų. Netgi medikamentai, ir tie panaudojami (ir gana plačiai) savęs naikinimui... Tad ar verta žmogų gelbėti nuo vidurių šiltinės, jei jis vis tiek pribaigs save?.. Ir kur kas baisiau... Tai, atrodytų, dvelkia demagogija. Juk žmonės „griovė“ save ir prieš 100, ir prieš 500 metų, ir dar seniau... Ir Lietuvoje masinis girtavimas - ne naujiena. Tereikia prisiminti Motiejaus Valančiaus laikus.
Žmogų galima užmušti ne tik atomine bomba, bet ir lazda. Savaime mokslo pažanga nėra nei gėris, nei blogis. Tik ko čia daugiau - geros ar blogos valios? Šito aš nežinau. Tik ji gerai rodo žmogaus bejėgiškumą prieš save patį. Puikiai žinome, jog atominės bombos gali pražudyti visą žmoniją, bet ir jos atkakliai tebegaminamos... Vienintelis laimėjimas - tai branduolinio ginklo neplatinimo ir apribojimo sutartys.
Taigi mokslo ir technikos pažanga prie bedugnės mūsų gal ir neveda, bet sudievintas stabas, vadinamas mokslo ir technikos pažanga, tikrai į ją stumia... Tiksliau - patys žmonės į ją eina, nes tą stabą jie, o ne kas kitas ir sukūrė...
Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės - jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili.
Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam neskaistumui, kad jie patys teršė savo kūnus. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius! (Rom 1, 18-25).
Šie beveik prieš 2 tūkstantmečius parašyti žodžiai labai aktualūs mūsų laikams. Aktualūs ir šie:
Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė - tai jūs! (1 Kor3,16-17).
Jeigu visi taip vertintume žmogų, tai mums nereikėtų bijoti mokslo ir technikos pažangos. Bet jeigu mes save ar kitus laikome tiktai protingais (o dažnai ir kvailais) galvijais - tai atitinkamai ir elgiamės... Niokojame "save, graužiame kitus...
Kai pagalvoji, kiek daug pasikeistų mūsų tautos būklė, jei tiek daug jos proto ir energijos nebūtų švaistoma tuščiai, negana to - blogiui... Kaip pasikeistų Lietuva, jei laikas ir energija, išeikvoti lėbaujant, riejantis, kalant „kapitalą“, būtų panaudojami šeimos ir kitų labui; jeigu vaikų auklėjimu būtų rūpinamasi daugiau negu mašina ar naujais baldais; jeigu daiktai ir linksmas gyvenimas nebūtų pasirenkama vietoj vaikų, jeigu... jeigu... Juk pažanga suteikia ir dideles galimybes daryti gera. Bet, kaip „nukerta“ ne vienas šiuolaikinis žmogus: kalbėk nekalbėjęs, o gyvenimas eina savo keliu.
Ir vis dėlto gelbėti žmones nuo vidurių šiltinės verta... Kai kurie save vis tiek suniokos, o kai kurie - gal ir ne...
