KELETAS PASTABŲ PO DIDŽIŲJŲ BIRŽELIO MINĖJIMŲ
Iš praeities tavo sūnūs
te stiprybę semia
(Lietuvos himnas)
KELETAS PASTABŲ PO DIDŽIŲJŲ BIRŽELIO MINĖJIMŲ
Jau baigėsi šių metų pirmasis pusmetis, ir birželis buvo gausus įvairiomis bažnytinėmis šventėmis: Sekminės, Šv. Trejybės, Dievo Kūno ir Kraujo, Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Petro ir Pauliaus. O 1940 birželio 15 d. Lietuvos okupacija ir 1941 birželio 13–14 d., trėmimai, o taip pat, daugelio partizano vadų žūtis. Dėl gausybės renginių buvo sunku visus aplankyti ir pabuvoti. Teko pasitenkinti artimesniais ir didesniais renginiais. Buvo galimybė atgaivinti atmintį, ir širdžiai suteikti, mums taip reikalingo, džiaugsmo, pagerbti šventuosius ir tautos didvyrius. Pabandysiu trumpai pasidalinti savo skausmu. Šios šventės atnešė ir skausmo. Sakoma, kad ir šaukštas deguto sugadina visą medaus statinės skonį.
Birželio 14-tą dieną Seime vyko iškilmingas posėdis, skirtas Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui. Buvo miela sekti taurių paskaitininkų mintimis, bet kai kurių senų, „nusipelniusių“ nesinorėjo matyti scenoje. Negavo žodžio ir partizanai, nors jų žuvo apie 21 000 Lietuvos miškuose. Dalis pateko į KGB rankas, buvo kankinti ir sušaudyti Vilniuje, buvusiuose KGB rūmuose. Šių kankinių pavardės iškaltos ant rūmų pamatų. Deja dar ne visos, kitų nesuspėjo atžymėti per 21 nepriklausomybės metus. Kiti pateko į lagerius ir tik dalis grįžo. Dar yra apie 200 gyvų partizanų, bet daugelis iš jų yra prirakinti prie lovos, ir gyviesiems renginių rengėjai nedavė žodžio. Kaip ir kasmet Ariogaloje partizanus traktuoja kaip darželinukus: davė saldainį ir visiems metams ramybė.
Jau 21 metai laisvėje negirdėjau nei vieno žodžio apie nukankintus ar nužudytus: 18 ministrų, 9 generolus, maj. J. Bulvyčiaus sukilėlių grupės 8 narius.
Šios aukos iki šiol piktybiškai nutylimos. Kodėl? Turbūt bijomasis Maskvos. Sovietai mums prikiša būtus ir nebūtus dalykus, o mūsų vadovai tyli ir neprimena jų žvėriškus nusikaltimų lietuvių tautai.
Iki šiol nepastatytas ir paminklas Laisvės kovotojams, Lukiškių aikštėje Vilniuje.
Prelegento pranešimuose buvo minimos net pavienių, paskutiniu metu žuvusiųjų pavardės, bet kunigų ir kitų dvasiškių nepaminėjo nei vieno. O gal jie iš tikrųjų nedalyvavo Laisvės kovose, ir nieko nenusipelnė Lietuvai.
Kaip žinome, Lietuvos dvasiškiai paliko gilų pėdsaką mūsų istorijoje ir kultūroje. Jie vadovavo kovai prieš nacius ir bolševikus. Prel. Krupavičius buvo net du kartus nubaustas mirties bausme sovietų ir nacių. Bet laimingai išvengė šių mirties bausmių. Savo žemės reforma sukūrė vidutinį ūkininkų luomą, kurių vaikai – partizanai, kovojo ir žuvo už tėvynę. O juk kumečių vaikai niekad nebūtų kovoję už Lietuvą. Kun. prel. M. Krupavičiaus žemės reforma išgelbėjo Lietuvą nuo bolševizmo
1941 m. birželio 13–14 d. išvežė iš Tėvynės virš 10 kunigų. Deja jų visų pavardžių, po ranka neturiu. 1941 metais, vos prasidėjus karui, bolševikai žiauriai nukankino ir nužudė 16 kunigų ir vieną vienuolį. Štai šių kankinių pavardės: 1941, vos prasidėjus karui, Vilkaviškio rajone, Budavonės miškelį buvo žiauriai nukankinti 3 kunigai – Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius Justinas Dabrila (g. 1905-03-15), Lankeliškių klebonas Vaclovas Balsys (g.1905-11-10), Marijampolės gimnazijos kapelionas Jonas Petrika (g. 1885-04-13). 1989 metais nužudymo vietoje pastatytas paminklas. Kitose Lietuvos vietose nužudyti kunigai: Pusnės klebonas Valentas Balčius (g. 1905), Molėtų klebonas Matas Lajauskas (g. 1872), Stirnių klebonas Jonas Daugėla (g. 1909), Viekčnių klebonas Jonas Navickas (g. 1864), Merkinės klebonas Andrius Juknevičius (g.1882), Skariulių klebonas Pranas Vaitkevičius (g. 1877), Veprių klebonas Balys Vėgėlė (g. 1880), Paluomenės klebonas Jonas Tutinas (g. 1897), Kuršėnų klebonas kanauninkas Vaclovas Dambrauskas (g. 1879), Rokiškio altarista Benediktas Šveikauskas (g. 1884), Vilniaus krašto kunigas Zigmas Stankevičius (g. 1915), kunigas Jonas Stanulis (g. 1907), Joniškio kapelionas Paulius Racevičius, kilęs iš 11 vaikų šeimos (g.1908) ir vienuolis Martynas Gedvilas (g. 1914).
Buvo represuota apie 300 kunigų. Beveik pusė tuo metu gyvenusių ir dirbusių Lietuvoje. Vieni paliko kaulus Sibire, o dalis suluošintų grįžo namo į Lietuvą. Ir grįžus ne visiems leido dirbti kunigo darbo, ne tik visai eilei kunigų, bet ir dviem vyskupam: Vyskupui Pranciškui Ramanauskui ir arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Po mirties abu buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Abu savo žemiško gyvenimo kelionę baigė vidaus tremtyje. Šie du vyskupai kankiniai, grįžę iš lagerių, susitiko su visais savo vyskupijos kunigais ir ragino juos kovoti už Dievą ir Bažnyčią. Garbingai atlikti savo pareigas. Ir vėl budelis M. Gedvilas rašė pranešimą į Maskvą ir prašė šiuos abu vyskupus iš naujo areštuoti. Ir savo raportą Maskvai baigė tokiais žodžiais: Juo greičiau jie bus areštuoti, tuo geriau bus Tarybų Lietuvai. Vyskupą Ramanauską išgelbėjo sunki liga – vėžys. O arkivyskupas Teofilis tremtyje Šeduvoje, buvo nunuodytas gyvsidabriu. Tai patvirtino vėliau padarytas skrodimas.
Lukiškių kalėjime sutikau vieną aukštą lenkų karininką, kuri su meile ir didele pagarba atsiminė vienoje kameroje sėdėjusį arkivyskupą Teofilį, kuris prieš eidamas į tardymus, apsivilkdavo sutana, užsidėdavo raudoną juostą, ir pakelta galva žygiuodavo į tardytojo kabinetą. Ir lageryje per 16 metų arkivyskupas daugelį guodė, ypač tuos kurie buvo kankinami. O KGB būstinėje kankino visus. Viename kabinete grojo akordeonu, kieme ūžė sunkvežimių motorai, o gretimose kabinetuose vaitojo tardomieji kankiniai ir girdėjosi tiktai žodžiai: O Jėzau, o Jėzau...
Kuomet išvesdavo kalinį į tardymą, visi kalbėdavo dalį Rožančiaus. Prašydami Dievo kaliniui stiprybės, kad atlaikytų kankinimus ir nieko neišduotų. Ir taip kartais, per dieną kartais sukalbėdavo net šešis rožančius. Ir niekas nesiskundė kad per daug meldžiamasi.
Partizanų gretose žuvo kunigas Justinas Lelešius (slap. Grafas), ( 1917–1947-09-24). 1946 metais Vilniuje KGB sušaudė vyskupą V. Borisevičių (1887–1946-11-18). Kaltė: nesutiko būti užverbuojamas. Abu apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Kiek vargo padėjo per 5 metus Kazlų rūdos aktyvistai, norėdami vieną gatvelių, kuri prieš okupaciją vadinosi bažnyčios gatve, pavadinti vyskupo V. Borisevičiaus gatve. Visa vietinė Lietuvos administracija buvo prieš šį projektą, o centrinė valdžia tylėjo. Visa tai buvo, tarsi, ne Lietuvos Respublikoje. Bet ir vėliau parašė tik tai V. Borisevičiaus gatvė, be žodžio vyskupas. Galimas daiktas, kad šie pikti trukdytojai, kliudžiusieji pagerbti laisvės kovotojus, išvengs Lietuvos Respublikos teismo, bet Istorijos ir Dievo teismo tikrai neišvengs.
1986 metais sovietai nužudė per autokatastrofą bebaimį kunigą Juozą Zdebskį (1929–1986-02-05), (po mirties buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi). Sklido šnekos, kad kunigas nuėjo į miliciją savo kojomis, bet iš milicijos išnešė jau nebegyvą. Kunigo laidotuvėmis ypatingai rūpinosi KGB, bet žmonės pastebėjo, kad virš velionio nosies buvo skylė, galimas daiktas, padaryta kulkos. Lietuvos valdžia šios versijos netyrė, nors velionio draugai prašė, kad atitinkami Valdžios ir Bažnyčios autoritetai ir kunigo artimieji draugai, padarytų mirusio kunigo lavono tyrimą. Kūnas jau bus sunykęs, bet velionio kaukolė pasakys tiesą: teisinga kursuojanti versija ar ne. Mums šito reikia, kad žinotume tikrąją tiesą, apie jo mirtį, ir traktuoti velionį kaip kankinį.
Nužudė kunigą Bronių Laurinavičių (1913–1981-04-24), jis taip pat apdovanotas šiuo aukštuoju ordinu. Velionis rašė kelias dešimtis skundų Maskvai ir drąsiai gynė persekiojamą Lietuvą.
1942 metais Sverdlovsko lageryje sušaudė kunigą Stasį Rimką (Kražių vikarą), neseniai iškilusį, kaip naują Bažnyčios žvaigždę. Po mirties taip pat apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.
2000-05-07 popiežius Jonas Paulius II, Romoje, Koliziejaus aikštėje paskelbė naują Rytų Europos kankinių sąrašą. Jų tarpe buvo ir 114 kankinių iš Lietuvos. Vėliau paskelbsime iš šį sąrašą.
Išlikusios partizanų maldaknygės liudija, kad partizanai buvo giliai religingi žmonės. Kas dieną melsdavosi ir laikas nuo laiko eidavo sakramentų. Gal būt dėl to bolševikai ir Lietuvos liberalai – kraštutiniai egoistai, stengiasi uždaryti tikinčiuosius bažnyčiose, kol bus išrastos efektyvios priemonės visiškai sunaikinti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, o Laisvės kovotojų atminimą ištrinti iš tautos atminties.
Įvairiuose bolševikų nusikaltimų dokumentuose randamas žodis „sušaudė“. Pernai buvo išleista garbingo lietuvio, kovotojo, Kęstučio Grigaliūno knyga, „Mirties dienoraščiai“. 106 psl. randame žinutę, kad maj. Jonas Simaška, narsus Lietuvos karys ir didvyris 1947-01-21 buvo sušaudytas (užkapotas kirviais). Pagalvokite, koks yra skirtumas tarp žodžių: sušaudytas ar užkapotas kirviais. Ir tokių žudynių buvo daug. Koks baisus nužmogėjimas.
Tegu Dievas atlygina istorikui Kęstučiui Grigaliūnui už šią puikią knygą – dokumentą. Skaitykite visi kuriems rūpi Lietuvos praeitis ir ateitis. Parodykite šią knygą ir Lietuvos jaunimui. Deja šios knygos išleista nedidelis egzempliorių skaičius. O kaip būtų buvę gera, kad valdžia pinigus, kuriuos skyrė A. Brazausko paminklui, būtų panaudojusi knygos spausdinimui, išdalinusi mokykloms ir jaunimo organizacijoms.
Lietuvoje veikia svetainė www.pokaris.lt, registruota Vokietijoje. Kiekvieną dieną ši svetainė pila pamazgas ant partizanų ir Laisvės kovotojų, vadindami juos banditais. Lietuvos valdžia šią nusikalstamą svetainę toleruoja ir nereikalauja, kad Vokietijos valdžia uždraustų šios svetainės registraciją Vokietijoje. To reikia reikalauti aukščiausiu Valdžios lygiu.
Per įvairius minėjimus, ne kartą buvo cituota kolaboranto J. Marcinkevičius poezija. Atrodytų, kad mes neturime poetų: Jurgio Baltrušaičio, Putino, Maironio, Brazdžionio ir kitų. Kiek turėjome ir lagerio poetų, bet jų kūryba netyrinėta ir visuomenei nepristatyta.
Lietuvos Mokslų Akademijos salėje po turiningų paskaitų, buvo surengtas pusvalandžio estradinis koncertas. Dainavo ir grojo mergaitė bei du jaunuoliai. Gal būt, kur kitur būtų ir tikęs šis pusvalandžio koncertas, bet šiame renginyje skambėjo kaip didelis disonansas. Koks nors solistas galėjo pagiedoti Ave Maria, Lietuva brangi, panašią giesmę ar dainą. Laisvės kovotojai prašo, kad patriotiniuose renginiuose nebūtų minimi kolaborantų vardai, juk jie žudė lietuvių tautą, ir jų paminėjimas sukelia didelį skausmą Laisvės kovotojų širdyse. Švenčių rengėjai, ar tinka jums, savo neapgalvotu elgesiu, minint kolaborantus, didinti tautos skausmą.
Gerai, kad buvo prisiminta praeities aukos už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Buvo nužudyti šimtai tūkstančių Lietuvos sūnų ir dukrų. Sunaikinta daug dvasinio ir materialinio turto, bet svarbiausia, sugriautas lietuvių mentalitetas ir dvasia. Vargu ar užteks vieno šimtmečio dvasiškai atstatyti Lietuvą.
Ir baigdamas, kviečiu geros valios brolius ir seses, vėl stoti į kovą ir atkurti naują demokratišką, sočią ir šventą Lietuvą.
Su Dievu į naują Rytojų.
Vilnius, Mons. Alfonsas Svarinskas
2011-06-24 Laisvės kovotojas
Švento Jono Krikštytojo šventė
