16 LIETUVIŲ, PASMERKTŲ LĖTAI MIRČIAI. KAS JIE?
ANTINACINĖ REZISTENCIJA
Vladislavas TELKSNYS
Tai — vokiečių nacių aukos, vadinamoji spaudos darbuotojų bei žurnalistų grupė, suimta 1943. 04.29 ir pasmerkta lėtai mirčiai Štuthofo koncentracijos lageryje:
1. Nikodemas ABROMAVIČIUS
2. Vaclovas ALKSNINIS
3. Jonas BALČAITIS
4. Henrikas BLAZAS
5. Vladas ČEKAUSKAS
6. Antanas Vytautas DANIŪNAS
7. Povilas JANELIŪNAS
8. Balys KULYS
9. Simas KVIETKA
10. Petras LUGAS
11. Stasys LUGAS
12. Juozas LUKOŠEVIČIUS
13. Augustinas STANKEVIČIUS
14. Vladislovas TELKSNYS
15. Ksaveras URBANAVIČIUS
16. Pranas ŽUKAS
KELIONĖ Į NEŽINIĄ
Suimtuosius esesininkai sukišo į Kauno gestapo rūmų rūsį (Kęstučio— Donelaičio gatvių kampas — profsąjungų rūmai). Stačiomis „pernakvoję“ rūsio „spintose“, nes jose tilpome tik stovėdami, kitos dienos rytą buvome iš tų „spintų“ išleisti. Žvalgiausi, ieškojau pažįstamų. Žinoma, džiaugiausi, kad jų čia nematau, bet širdyje kilo nerimas: „Koks mūsų spaustuvės ir draugų likimas? Ką jie daro mane suėmus? Ar mano suėmimas nepražudys to, kas taip sunkiai kurta?“
Dabar galėjome susipažinti, paspausti vienas kitam ranką, pasikalbėti, bet tai buvo nelabai linksmas, gal net nelabai nuoširdus ir gana trumpas pasikalbėjimas. Sužinojau, kad tarp mūsų yra du broliai Lugai. Artimiau susipažinome tik Marijampolės gimnazijos klasėje, suvirtę ant suplėkusių šiaudų, nes čia mus išlaikė savaitę. (Matyt, be nurodymų iš Berlyno gestapas nežinojo, kur mūsų grupę įkalinti, kai vokiečių okupuotose valstybėse ir pačioje Vokietijoje buvo daugybė koncentracijos lagerių ir kalėjimų, ar čia pat Lietuvoje sunaikinti.)
Čia, nors gerai vienas kito nepažindami, sužinojome kiekvieno trumpą biografiją, kur pastaruoju metu dirbo, o svarbiausia, nors iš užuominų, supratome, kuo esame kaltinami. Paaiškėjo, jog visus gestapas kaltina už antivokišką veiklą, rezistencinės spaudos (daugiausia „Į laisvę“) platinimą ir rėmimą (popieriumi, finansais, transportu).
Tolimesnis mūsų kelias — etapu per Rytprūsių kalėjimus, kuriuose buvome laikomi po vieną, dvi paras tamsiuose bei tvankiuose rūsiuose ant suplėkusių drėgnų šiaudų su juose prilindusių utėlių, blusų, blakių ir pelių gyvūnija. Kalėjimuose mus maišė su išbadėjusiais, sulysusiais kitataučiais kaliniais, bet mūsų mažai grupelei pavyko išsilaikyti neišskirstytai po kitas kameras. Kiekviename kalėjime vežamų į nežinią vis didėjo. Į Štuthofą patekome ne šešiolika, o apie tris šimtus kalinių.
Nuo pirmųjų valandų pasijutome tarsi sukritę į pragarą. Mus gąsdino badas, katorginis sunkus darbas, patyčios ir fizinės kančios. Su baime žvelgėme į dieną naktį rūkstantį krematoriumo kaminą, pro kurį su dūmais veržėsi anksčiau atvežtų katorgininkų deginamų lavonų dvokas. Klausėme vienas kitą: „Kada ir mes išrūksime?“ Laukdami kažkokio stebuklo, visomis išgalėmis stengėmės išsilaikyti, praleisti dar vieną gyvenimo dieną, nors ji neapsakomai buvo sunki. Saugojomės baisios lazdos, sukom galvą, kur surasti nors trupinėlį bet kokio maisto, kad tik suramintume didelį alkį. Ėjome, dirbome, miegojome, o prieš akis — alkis ir mirtis.
Čia aš nenoriu visa tai, ką Štuthofe išgyvenome, atpasakoti, nes nieko naujo nepasakysiu, ką aprašiau 1990 m. „Minties“ leidyklos išleistoje savo knygoje „Kamino šešėlyje“. Nebent galiu priminti, kad iš mūsų (16 asmenų) grupės pirmąjį lagerio giltinė nukirto nepriklausomos Lietuvos atsargos kapitoną Vladą Čekauską. Jis išrūko pro krematoriumo kaminą. Mums ta pati kančia pasidarė dar sunkesnė. Vis dažniau žvelgėme į krematoriumo kaminą, pro jį besiveržiančius dūmus, kurie priminė liūdną mūsų kančios pabaigą.
Kaip perkūnas iš giedro dangaus po dešimties mėnesių kančių nuskardeno lagerio komendanto pranešimas, kad mūsų grupės žmonės bus paleisti į laisvę. Kas galėjo tuo patikėti? Tai išgirdę iš nuostabos kelias minutes lyg suakmenėję stovėjome, negalėjome ištarti nė žodžio. Tik vėliau iš džiaugsmo apsikabinę ėmėme bučiuotis, juoktis, kvatoti, iškėlę į dangų rankas, klaupėmės, dėkojome Viešpačiui už išgelbėjimą.
Išgirdę aplink stovinčių kalinių juoką ir patyčias, esą visiems taip sakoma, o iš tiesų mus išveš tik į kitą lagerį, sumišome ir pradėjome ta laisve abejoti.
Bet 1944 m. vasario 25 d. mūsų grupė paskutinį kartą išėjo pro Štuthofo koncentracijos lagerio vartus. Vis dėlto mus vežė per Rytprūsių kalėjimus Lietuvos link. Lydėjo aštuoni automatais ginkluoti esesininkai, o varomus iš Karaliaučiaus geležinkelio stoties į kalėjimą antrankiais surakino po du. Tada paleidimo viltis sumažėjo, pasidarė niūru. Ir kai iš Ragainės kalėjimo išbadėję buvome varomi į celiuliozės fabriką dirbti, mūsų laisvės viltis užgeso. Čia ištikusi tragedija mus visai pribloškė: nusilpęs, sergantis plaučių džiova mirė inžinierius Antanas Vytautas Daniūnas. Jis liko Ragainės kalėjimo kapinėse. Netrukus mes atsiradome Kauno kalėjime, iš kurio kovo 15 d. buvome paleisti į laisvę. Deja, ne visi. Mus sukrėtė tai, kad kalėjimo kameroje dėl mums nežinomų priežasčių gestapas pasiliko mūsų draugą Povilą Janeliūną.
Kodėl mus, 13 buvusių Štuthofo koncentracijos lagerio karinių, paleido ir iš anksčiau (1943 m. kovo mėn. 25—26 d.) atvežtų 46 asmenų grupės likusius gyvus 37 žmones, 1943.05.31 d. paskelbė „garbės kaliniais“, mums liko mįslė. Juo labiau, kad pro Štuthofo krematoriumo kaminą išrūko tūkstančiai lietuvių. Kas buvo tie kankiniai? Kodėl jie tapo vokiško nacizmo genocido aukomis?
Juozas Balčaitis
Henrikas Blazas
Vladas Čekauskas
Vytautas Daniūnas
Petras Lugas
Povilas Janeliünas
Stasys Lugas
Simas Kvietka
Juozas Lukoševičius
Vladislovas Telksnys
Ksaveras Urbonavičius
Augustinas Stankevičius
NIKODEMAS ABROMAVIČIUS
Gimė 1913.05.27.
Vokiečių okupacijos metais dirbo Vilniaus „Statybos“ bendrovės transporto vadovu.
1943 m. balandžio mėn. 29 d. esesininkų buvo suimtas, apkaltintas kaip laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ korektorius bei platintojas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Kalinio Nr. 22903. Paleistas 1944 m. kovo 15 d. Daugiau žinių apie jį neturime.
VACLOVAS ALKSNINIS
Gimė 1902.12.15 Giraitės m., Šventežerio vis., Seinų aps. Karininkas ir visuomenininkas. Būdamas Seinų Žiburio gimnazijos mokiniu, 1919.8.24. paspruko iš lenkų užimtų Seinų ir savanoriu prisijungė prie lietuvių kariuomenės dalinio, žygiavusio juos išvaduoti. 1921 m. baigė karo mokyklą, 1926—39 m. Šaulių sąjungos Šakių rinktinės vadas, vėliau, ligi 1944 m., dirbo įvairiose pareigose Vilniuje. 1943 m. vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, iš kurios po pusmečio paleistas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, buvo Lietuvos tremtinių bendruomenės Miuncheno apylinkės ir apygardos vadovybėj. 1946 m. vienas iš Antibolševikinio tautų bloko (ABN) steigėjų ir jame atstovavo lietuviams. 1949 m. atvykęs į JAV, apsigyveno Niujorke ir iš karto įsijungė į plačią visuomeninę veiklą. VLIK’o ir Nepriklausomybės talkoj atstovavo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai; kurį laiką Amerikos lietuvių legiono Dariaus—Girėno posto vadas, liet. karių veteranų Niujorko skyriaus pirmininkas, Balfo direkcijos ir centro valdybos narys, komiteto Lietuvių dienai pasaulinėj parodoj ruošti narys, LB Niujorko apygardos valdybos narys ir kt. Bendradarbiavo Trimite, Kary, Vienybėj, Dirvoj ir
Kazys Grigalevičius
Juozas Gražys
Povilas Malinauskas
Darbininke. Mirė 1970.01.16 Niujorke.
Prieš suėmimą (1942.04.29) Vaclovas Alksninis buvo Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas. Kaltinamas bendradarbiavimu leidžiant laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“. Kalinio Nr. 22908.
JONAS BALČAITIS
Gimė 1915.02.02. Vokiečių okupacijos metais gyveno Vilniuje, dirbo lietuvių policijos intendantu.
1943 m. balandžio 29 d. esesininkų suimtas, apkaltintas laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ platinimu lietuvių policijoje Vilniuje ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Kalinio Nr. 22901. Paleistas 1944 m. kovo 15 d.
Antrosios sovietinės okupacijos metu suimtas ir išvežtas į Sibiro lagerius.
Buvo užsispyręs, labai nepaklusnus, dėl to lageriuose daug kentėjo. Po Stalino mirties grįžo į Lietuvą. 1953 m. atvyko į Kauną. Jam buvo siūloma dirbti prižiūrėtoju, perkeliant Kauno kapines iš Vytauto prospekto į Petrašiūnus. Jis atsisakė. Dirbo statybos darbų brigadininku. Vilijampolėje, Pergalės aikštėje, statant blokinio namo trečią aukštą, pastatas sugriuvo. Laimė, užteko tik atleidimo iš darbo. Gero draugo rekomenduotas, gavo darbo Kaune „Maiste“ taros sandėlio vedėju. Nepadirbęs nė metų, išėjo.
Tolesnis jo likimas nežinomas. Žinoma, kad mirė, bet kada ir kur palaidotas, neaišku.
Žinios Elenos Lukoševičienės, gyv. Kaune, Baršausko g. Nr. 7, bt. 2.
HENRIKAS BLAZAS
Gimė 1904.01.11 Rygoje. Mokslus ėjo Rygoje, Orle, Tomske. Gimnaziją baigė Kaune 1924 m. 1924—1930 m. lankė Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakultetą. 1928 m. įsteigė ir ligi 1930 m. leido ir redagavo dvisavaitinį laikraštį „Studentas“, 1928—1929 m. redagavo satyros žurnalą „Vėpla“, 1929—1933 m. — satyros žurnalą „Vapsva“, 1930—1931 m. — savaitraštį „Diena“. 1933 m. kartu su T. Tilvyčiu pradėjo leisti ir redaguoti savaitraštį „Kun-taplis“. Rašyti laikraščiams pradėjo 1922 m. Bendradarbiavo pažangesnėje ir informacinėje spaudoje, pasirašinėdamas inicialais H., H. B., H. Skifas, E. E-tas, Kanutas, H. Dautartas ir kitais. 1930 m. išvertė E. Valeso „Aristokrato nuotykius“.
1943 m. balandžio 29 d. esesininkų buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Buvo kaltinamas rašęs politinius straipsnius į laikraštį „į laisvę“. Kalinio Nr. 22902. Paleistas ir grįžo į Lietuvą 1944 m. kovo pradžioje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Mirė 1965 m. lapkričio 1 d. Niujorke.
Šaltiniai: Lietuviškoji enciklopedija, t. 3 ir Vytautas Vanagas. Lietuvių rašytojų sąvadas, 1987.
VLADAS ČEKAUSKAS
Gimė 1897.04.21 Marijampolės aps. Paršelių kaime.
1917 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. Porą metų pamokytojavęs, 1919 m. savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės kovose ir vėliau liko dirbti karininku, kol 1940 m. bolševikų buvo paleistas į atsargą kapitono laipsniu. 1941 m. vasarą buvo paskirtas Policijos departamento ūkio skyriaus viršininku. Už antinacinę rezistenciją buvo gestapo suimtas 1943.04.29 ir išgabentas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Buvo kaltinamas už laikraščio „Į laisvę“ platinimą lietuvių policijoje. Kalinio Nr. 22913.
Buvo vedęs. Gero budo, draugiškas, linksmas. Pobūviuose kurdavęs humoristinius kupletus, dainuodavęs. Mėgęs piešti. Daug jo gražių peizažų puošė jo ir draugų butų sienas.
Lageryje niekad nemačiau jo supykusio, suirzusio. Daug kartų kalbėjo apgailestaudamas, kad Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė neįsakė Lietuvos kariuomenei priešintis raudoniesiems okupantams, jiems įžengiant į Lietuvą, kad tarp kariuomenės vadų buvo išdavikų (gen. Vitkauskas) .
Buvo stambus, atletiškas vyras. Štuthofe badas, kankinimai, mušimas išsekino. Kūną išbėrė votys. Ištino. Pakilo aukšta temperatūra, tačiau, kad ir sunkiai sirgdamas, vis dar ėjo į darbą. Visai nusilpo. Buvo nuvestas į ligoninę ir po poros dienų — 1943.10.27 d. mirė. Kai aš gulėjau ligoninėje, kiti šalia manęs gulėjusieji pasakojo, kad ligoninės lenkai sanitarai, sužinoję, kad jis Nepriklausomos Lietuvos karininkas, užmušė.
Jo kūnas, kaip ir kitų mirusiųjų kalinių, buvo sudegintas krematoriume, o pelenai supilti į pelenų kalną prie krematoriumo. Okupantai nesigėdijo už kelis šimtus markių žmonai pasiųsti atseit jos vyro pelenus. Jo pelenai iš tiesų, kaip ir kitų kankinių, atsidūrė vokiečių ūkininkų dirvoje. Vlado Čekanausko mirtis mūsų grupei buvo didi tragedija ir liūdesys, netekus gero draugo.
ANTANAS VYTAUTAS DANIŪNAS
Gimė 1911 m. kovo 7 d. Lenkijoje, Chodovo dvare (netoli Varšuvos) Juozo Daniūno ir Rozalijos Vaitiekūnaitės šeimoje. Tėvas ten dirbo pienininku. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą tėvai su dviem mažais vaikais grįžo į Lietuvą. Netrukus jie apsigyveno Ukmergės apskrityje, Kavarsko valsčiuje, Plypių kaime, kuriame tėvas buvo paveldėjęs savo tėvo 18 ha žemės ūkį.
Antanas Vytautas Daniūnas šeimoje buvo vyriausias vaikas. Mokėsi Papragių kaimo pradžios mokykloje, paskui Ukmergės gimnazijoje, kurią 1932 m. baigė. 1933 m. įstojo į Kauno karo mokyklos aspirantų skyrių ir jį baigė 1934 m., gaudamas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. 1939 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, įgydamas statybos inžinieriaus specialybę. Kaip buvęs gabus studentas, universiteto vadovybės buvo kalbinamas likti dėstytoju, bet, norėdamas padėti šeimai, jaunesniems broliams ir seserims mokytis, išvyko dirbti į Zarasus. Vėliau, vokiečių okupacijos metais, dirbo Vilniuje, akcinės „Statybos“ bendrovės direktoriumi. 1943 m. balandžio 29 d. areštuojamas, kaltinamas už antivokiškos spaudos platinimą, rėmimą pinigais ir popieriumi, kad jos platinimui naudojęs „Statybos“ bendrovės sunkvežimius. Kalinio Nr. 22915.
1944 m. vasario 25 d. su grupės draugais etapu grąžinamas į Lietuvą — Kauno kalėjimą. 1944 m. kovo mėn. pirmomis dienomis Ragainės kalėjime mirė. Palaidotas Ragainės kapinėse. Kapas šiuo metu išnykęs.
Antanas Vytautas Daniūnas buvo gabus inžinierius. Žinomas jo projektas „Gelžbetoniniai pastatai karo aerodrome“ (diplominis darbas, apgintas 1939.03.22). Tai administracinio namo planas ir gelžbetoniniai angarai. Taip pat jo suprojektuotas gelžbetoninis tiltas Ukmergėje per Šventąją.
Laisvalaikiu Antanas Vytautas Daniūnas mėgo konstruoti radijo aparatus, savo tėviškėje ir kaimynams įrengė žaibolaidžius. Buvo apsiskaitęs, gero švelnaus būdo, gerbė kitus, svajojo ir praktiškai stengėsi duoti Lietuvai kuo didesnę naudą savo išsilavinimu ir darbu.
Biografiją pateikė jo sesuo Natalija Daniūnaitė, gyv. Vilniuje, Architektų g. Nr. 200—17.
POVILAS JANELIŪNAS
Gimė 1915 m. birželio 15 d. Davongalio kaime, Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje, vidutinių ūkininkų penkių sūnų šeimoje. Jis buvo vyriausias sūnus.
Mokėsi Smilgių pradžios mokykloje, vėliau Panevėžio berniukų gimnazijoje, kurią baigė 1936 metais. Gimnazijoje buvo aktyvus skautų organizacijos narys, vyr. skiltininkas. Tais pačiais metais, lapkričio mėnesį, buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Mindaugo 4 pėstininkų pulke Pajuostėje, netoli Panevėžio.
1937 metais įstojo į pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos karo mokyklą, kurią baigė 1940 m. Tragiškų įvykių išvakarėse buvo paskirtas į Vilnių DLK Gedimino 1 pėstininkų pulką būrio vadu, vėliau bataliono vado adjutantu. 1941 m. birželio mėnesio 22 d. karas jį užklupo Pabradės poligone. Pulkas buvo priverstas trauktis į Rusiją, bet Gudijos teritorijoje pabėgo ir grįžo į Lietuvą.
Vokiečių okupacijos metu dirbo kriminalinės policijos vyr. inspektoriumi Vilniuje ir mokėsi Vilniaus universiteto teisės fakultete.
1943 metų vasario mėnesį gestapas Janeliūną areštavo ir kalino Vilniaus gestapo rūsiuose. Iš pradžių jam buvo paskirta mirties bausmė, bet bendradarbių pastangomis jos išvengė. 1943 m. balandžio 29 d. Janeliūnas išvežtas į Kauną ir kitą dieną, prijungtas prie spaudos darbuotojų grupės, išvežamas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Kalinio Nr. 22904. 1944 m. kovo pradžioje su visa grupe parvežamas į Kauno kalėjimą, bet kovo 15 d. su kitais į laisvę nepaleidžiamas, paliekamas kalėjime. „Artėjant raudonajai armijai prie Vilniaus, — pasakojo Povilas savo broliui Justinui,— visus išvarė iš kamerų į kiemą, išrikiavo. Gestapininkas šaukia pavardėmis, riša rankas vielomis, sodina į mašinas... Numečiau dėžutę, kurią turėjau su savimi, dabar jau viskas, bet pasirodo po laiminga žvaigžde gimęs. Gal padėjo mielos mamytės karšta malda ir skausmo ašaros, mane paleido į laisvę“.
1944 m. liepos 20 d. ankstyvą rytą pasitraukė į Vakarus. Ten pateko į perkeltųjų asmenų stovyklą Vakarų Vokietijoje. 1949 m. Anglijoje apsistojo pramoninio rajono Leedsio mieste. Buvo to miesto Didžiosios Britanijos lietuvių draugijos pirmininkas.
Šiek tiek „atšilus klimatui“, Chruščiovo eros pabaigoje, pradėjo susirašinėti su broliais Lietuvoje. Stagnacijos laikotarpiu laiškai nutrūko visam laikui. Prieš metus du asmenys pateikė priešingų žinių, kad jis miręs, bet kada, nežino.
Papasakojo Justinas Janeliūnas, gyv. Panevėžyje, Skaistakalnio g. Nr. 4a.
BALYS KULYS
Gimė 1907.12.14. Gyveno Vilniuje. Vokiečių okupacijos metais buvo verslininkas.
1943 m. balandžio 29 d. esesininkų suimtas, apkaltintas laikraščio „Į laisvę“ platinimu Vilniuje. Išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Kalinio Nr. 22911. Paleistas 1944 m. kovo 15 d.
Daugiau žinių apie jį neturime.
SIMAS KVIETKA
Gimė 1882 m. spalio mėn. Musninkų miestelyje, Ukmergės apskrityje.
Kvietkauskų šeima buvo gausi, o žemės — vos keli hektarai. Keturiolikos metų Simas, siekdamas savarankiškumo, išėjo iš gimtojo miestelio ir apsigyveno Vilniuje. Čia dirbo pas ponus pasiuntiniu. Nepatiko jam būti pastumdėliu, ir jis, išvažiavęs į Peterburgą, įsidarbino laivų statykloje. Baigė prie jos esančią amatų mokyklą ir dirbo šaltkalviu.
Kilus 1905 metų revoliucijai, Simas — revoliucionierių gretose. Jai pralaimėjus, vengdamas katorgos, atsidūrė už Atlanto — Amerikoje. Blogiausia, nemokėjo tenykštės kalbos. Dirbo fermoje juodžiausius ir sunkiausius darbus. Pramokęs kalbos, gavo švaresnį darbą — restorane plauti indus. Pagaliau pavyko pereiti į „Linotipų“ fabriką. Būdamas gabus ir darbštus, išmoko linotipų montuotojo ir remontininko specialybės, o vėliau — eilučių liejimo ir rinkimo — tapo linotipininku. Gyvendamas Amerikoje, ilgą ir sunkią tos šalies žmonėms ištarti Kvietkausko pavardę sutrumpino — pasivadino Kvietka.
Sužinojęs apie Lietuvos nepriklausomybės kūrimąsi, su kitais Amerikos lietuviais, gelbsti ją sunkiai uždirbtais doleriais, o 1920 mėtų pradžioje grįžta į Lietuvą ir įstoja į besikuriančią Lietuvos kariuomenę savanoriu. Tais pačiais metais tampa aktyviu pirmus žingsnius žengiančios Saulių sąjungos, nariu. : .
1920 m. gegužės 31 d. Steigiamojo seimo narys daktaras Kazys Grinius Simui Kvietkai išdavė leidimą įeiti į Steigiamojo seimo posėdžius. Saulių sąjungos centro valdybos pirmininkas V. Putvinskis 1920 m. spalio 9 d. raštu įgaliojo S. Kvietką kitą dieną (10 d.) nuvykti į Karmėlavą ir pasakyti kalbą, o vietos valdžios tuo raštu buvo prašoma nedaryti kliūčių ir teikti jam visokeriopą pagalbą.
1921 m. lapkričio 15 d. jis priimamas į Šaulių sąjungos Kauno skyrių. Dalyvauja šaulių chore. 1923 m. sausio mėn. Kvietka įsijungia į Klaipėdos išvaduojamąjį sukilimą.
Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, Simas apsigyvena Kaune. Dirba ,,Žaibo“, ,,Vilties“ ir kitose spaustuvėse linotipininku. Po darbo montuoja ir remontuoja linotipus ir moko jaunuolius linotipininko specialybės. (Stasys ir Petras Lugai ir daugelis kitų Kauno linotipininkų yra buvę jo mokiniai).
1925 m. sausio 15 d. S. Kvietkai buvo įteiktas Klaipėdos sukilimo atminimo medalis ir pažymėjimas, kurį pasirašė Vyr. Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininkas Martynas Jankus ir sekretorius Jonas Vanagaitis.
1927 m. kovo 5 d. Lietuvos kariuomenės savanorių sąjunga išdavė liudijimą (Nr. 51), kad Simas Kvietka yra Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos Kauno skyriaus narys. 1928 m. gegužės 15 d. jis apdovanojamas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu (Nr. 21431. Pasirašė krašto apsaugos ministras generolas leitenantas T. Daukantas ir Vyriausiojo štabo viršininkas pulkininkas P. Plechavičius), o birželio 9 d. —kūrėjų savanorių medaliu (Nr. 341).
Vokiečių .okupacijos metais S. Kvietka dirbo „Spaudos fondo“ spaustuvėje. 1943 m. balandžio mėn.
29 d. esesininkų areštuotas kaip laikraščio „Į laisvę“ bendradarbis ir leidėjas, kalintas Štuthofo koncentracijos lageryje. Kalinio Nr. 22912.
Antrosios sovietinės okupacijos metais dirbo „Spindulio“ spaustuvėje meistru. Dabar jau sovietinis saugumas S. Kvietką tardė, įtarinėjo esant šnipu, kadangi vokiečiai po metų kalinimo iš lagerio paleido. Laimė, viskas gerai baigėsi.
1957 m. išėjo į pensiją.
1973 m. lapkričio 3 d. mirė. Palaidotas Romainių kapinėse.
Biografines žinias suteikė sūnus Algimantas Kvietka, gyvenantis Kaune, P. Vileišio g. Nr. 14,. bt. 1. Jo šeimoje tebesaugomi tėvo pažymėjimai bei apdovanojimai.
PETRAS LUGAS
Gimė 1909.09.27. Dirbo Kaune „Žaibo“ ir kitose spaustuvėse linotipininku.
1943 m. balandžio 29 d. esesininkų suimtas, apkaltintas laikraščio „į laisvę“ platinimu ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Kalinio Nr. 22906. Paleistas 1944 m. kovo 15 d.
1978 m. tragiškai žuvo. Palaidotas Romainių kapinėse.
STASYS LUGAS
Gimė 1907.11.25. Dirbo Kauno spaustuvėje „Žaibas“ linotipininku.
1943 m. balandžio 29 d. esesininkų ; suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Kalinio Nr. 22907. Paleistas 1944 m. kovo 15 d.
Antrosios sovietinės okupacijos metais persikėlė į Klaipėdą ir dirbo spaustuvėje „Rytas“ linotipininku. Mirė 1991 m. Klaipėdoje, ten ir palaidotas.
JUOZAS LUKOŠEVIČIUS
Gimė 1908.02.05.
Žinoma, kad nepriklausomos Lietuvos laikais dirbo Vidaus reikalų ministerijoje.
1943 m. balandžio 29 d. buvo suimtas vokiečių saugumo už laikraščio „Į laisvę“ platinimą ir kalinamas iki 1944 m. kovo 15 d. Štuthofo koncentracijos lageryje; Kalinio Nr. 22914.
Antrosios sovietinės okupacijos metu suimtas. 1945 m. išvežtas, kalėjo Vorkutoje, Sangaly lageryje. 1946 m. paleidžiamas. Po 7 mėn. laisvės vėl buvo suimtas ir išvežtas į Burat Mongoliją, Nauški lagerį, ir laikomas iki 1953 metų. Po Stalino mirties paleidžiamas.
Grįžęs dirbo Kauno mėsos kombinate.
Mirė 1986.11.05. Palaidotas Kaune.
Žinios žmonos Elenos Lukoševičienės, gyv. Kaune, Baršausko g. Nr 7, bt. 2.
AUGUSTAS STANKEVIČIUS
Gimė 1914.05.28. Kur gimė ir mokėsi — nežinoma. Jo motina -— Marija Katinienė gyveno Širvintų raj., Zibalų kaime. Augustas buvo vienturtis. Žinoma, kad baigęs gimnaziją studijavo literatūrą, žurnalistiką ir Juknevičiaus teatro meno studiją.
1943 m. balandžio 29 d. esesininkų buvo suimtas ir su kitais 16 lietuvių išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Kalinio Nr. 22905. 1944 m. kovo 15 d. su visa grupe paleistas. Grįžęs vedė Stasę Šimkutę. Apsigyveno Vilniuje, Klaipėdos g. Nr. 5, bt. 40.
Augustinas susirado buhalterio darbą Verkių tarybiniame ūkyje. Po kelių mėnesių, 1944 m. rudenį, raudonieji okupantai jį suėmė, kaltino 58 str. Per žiemą kalėjo Lukiškių kalėjime.
1945 m. pavasarį A. Stankevičius nuteisiamas 10 metų kalėti lageriuose ir išvežamas į Kemerovo sritį, Barnaulą. Dirba miškų darbus, varginamas bado ir neapsakomo uodų kapojimo. Lageryje išlaikomas visus 10 metų.
Grįžęs iš lagerio, A. Stankevičius dirbo Druskininkuose, „Bangos“ sanatorijoje, tiekėju. Važinėjo po kaimus, supirkdamas maistą ir pristatydamas sanatorijai.
Kadangi žmona, jam kalint lageryje, buvo oficialiai su Augustinu išsiskyrusi, jis vedė „Bangos“ buhalterę. Buvusioji žmona buvo išvažiavusi į Jaltą, todėl apie Augustino gyvenimą ir mirtį nieko nežino.
Žinoma, kad vėliau Augustinas Stankevičius persikėlė į Klaipėdą, kur gyveno, dirbo ir mirė. Ten ir palaidotas.
Šių biografinių žinių suteikė Stasė Šimkutė, gyv. Druskininkuose.
VLADISLOVAS TELKSNYS
Gimė 1915 m. birželio 1 d. Utenos apskr. (dabar Molėtų raj.) Alantos valsčiuje, Runionių kaime, gausioje vidutiniokų ūkininkų šeimoje. Tėvas pažangus ūkininkas, leidęs vaikus į mokslą.
1923 m. pradėjo lankyti Alantos pradinę mokyklą. Ketvirtame skyriuje susirgo sunkia liga. Operuojamas Utenos ligoninėje. Keturių skyrių nebaigęs, sėkmingai įstojo į Molėtų progimnazijos pirmą klasę. Čia mokydamasis priklausė ateitininkų ir skautų organizacijoms. Netrukus tautininkai uždraudė ateitininkų organizaciją, ir ji atsidūrė pogrindyje. Baigęs Molėtų progimnaziją, išvyko į Kauną.
Kaune, įvairiais darbais pelnydamasis duoną, V. Telksnys lankė „Pavasario“ suaugusiųjų gimnaziją, o eidamas pro Vytauto Didžiojo universiteto centrinius rūmus, vis galvodavo, kada galės paspausti jų rankeną ir įžengti į šią mokslo šventovę. Deja, deja... gyvenimas ką kita lėmė.
Kaune V. Telksnys įsijungė į aktyvią katakombinę ateitininkų organizacijos veiklą. Dirbo su katalikišku jaunimu — pavasarininkais.
1938 metais baigė dvejų metų sanitarijos puskarininkių mokyklą. Praktiką atliko Kauno karo ligoninėje.
Tais pačiais metais trumpam išvyko pas brolį Steponą į Ukmergės apskrities Kurklių miestelį. Už jaunimo organizavimą į „Pavasario“ katalikišką organizaciją ir kalbas, pasakytas jaunimo susirinkimuose, Ukmergės karo komendantas ištrėmė vieneriems metams iš Ukmergės apskrities. Grįžo į Kauną.
1939 m. V. Telksnys buvo pakviestas dirbti katalikiško žurnalo „Pavasaris“ administratoriumi (redaktorius — kun. A. Lapė). Apsigyveno neseniai pastatytame „Pavasario“ centro valdybos name.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, nutraukiama „Pavasario“ organizacijos veikla ir žurnalo „Pavasaris“ leidimas. Namas valdžios konfiskuojamas, V. Telksnys atsidūrė gatvėje. Tų pačių metų spalio mėnesį saugumo pareigūnų buvo suimtas. Iš pradžių jį kaltino antisovietinės organizacijos kūrimu ir pogrindinės spaudos platinimu, vėliau — išgalvotu atentato prieš Dekanozovą rengimu. Buvo kalinamas Kauno saugumo vienutėje, po to — Kauno kalėjime Nr. 1.
1941 m. kilus karui, birželio 23 d. rytą su kitais kameros ir kalėjimo draugais, kurių nespėjo sumalti stalininės girnos, V. Telksnys išėjo į laisvę. Įsidarbino „Žaibo“ spaustuvėje administratoriumi (direktorius Remigijus Valaitis). įsijungė į prieš-vokišką veiklą. Čia dirbdamas sandėliuose atrado nurašytą spausdinimo mašiną. Ją perkėlė į kosmetikos parduotuvės „Aroma“ (Laisvės alėja) taros sandėlio rūsį, esantį Vilniaus gatvėje (dabar Nr. 15), kuris priklausė rezistentui Kazimierui Grigalevičiui. Čia buvo spausdinamas laikraštis „į laisvę“, atsišaukimai.
1942.05.09 vedė Danutę Banionytę.
1943.04.29 gestapas V. Telksnį suėmė. Kaltino laikraščio „Į laisvę“ ir kitos rezistencinės spaudos platinimu ir, sudarius 16 žmonių vadinamąją spaudos darbuotojų, žurnalistų, grupę, išvežė į Štuthofo koncentracijos lagerį lėtai mirčiai. Kalinio Nr. 22916.
V. Telksnį suėmus, jo draugai nesutriko, spaustuvė dirbo toliau. Kaip atsakas į gestapo terorą, buvo išleista „Pogrindžio kuntaplis“ (3 numeriai) ir „Lietuvos Judas“ (2 numeriai).
1944 m. kovo 15 d. dėl nežinomų mums priežasčių, 13 šios grupės žmonių paleidžia.
Po poros savaičių Povilas Malinauskas vėlų vakarą V. Telksnį nusivedė į nežinomą butą, kur rado laukiančius Vokietijos—Sovietų Sąjungos karo pirmomis dienomis sudarytos Lietuvos vyriausybės keletą aukštų pareigūnų — ministrų, kuriems papasakojo apie Štuthofo koncentracijos lagerio kalinių gyvenimą, suimtųjų kančias: mušimą, badą ir mirtis. Informavo apie „garbės kalinių“ gyvenimą.
Nepraėjus nė dviem savaitėms po to susitikimo, grįžęs iš miesto, V. Telksnys sužinojo, kad du gestapininkai buvo atėję ir jo ieškojo. Vadinasi, naujas suėmimas. Namuose jis nemiegojo. Pastebėta, kad namas sekamas. Draugai patarė bėgti iš Kauno. Gavo pasą Vladislovo LANKAIČIO vardu ir pavarde ir paliko Kauną. Apsigyveno Ukmergėje. Vėliau atvyko ir žmona su dukrele.
Antrosios okupacijos metu, praėjus frontui, V. Telksnys pasirinko savanorišką tremtį: įsidarbino felčeriu Saločių ambulatorijoje, vėliau, mėtydamas pėdas, dirbo Sidabravoje, Šakynoje, Raudėnuose.
1974 m. vieną dieną suskambo telefonas ir, pakėlęs ragelį, iš pašnekovo, pasakiusiojo savo įstaigos pavadinimą, V. Telksnys išgirdo tarsi įsakymą:
— Ryt iš ryto prašom atvykti į Šiaulių saugumą pas tardytoją Paulauską.
Suprato, kad yra išduotas.
Pernakt su Danute Vladislovas narpliojo susimezgusį gyvenimo mazgą, sprendė, ką daryti. Bėgti?.. Kur?.. Dabar bėgimas — tai įrodymas, kad esi kaltas... Kitos dienos ankstų rytą, atsisveikinęs su šeima, išvažiavo. Sėdėjo tardytojo Paulausko kabinete.
— Tamstos gyvenimas nuo įžengimo į Saločius, — tarė jis V. Telksniui,— mums gerai žinomas. Prašau neslepiant smulkiai parašyti savo gyvenimą nuo gimimo iki Saločių. Kur gimėte, augote, mokėtės, dirbote? Kas tėvai, broliai, seserys, kur jie gyvena, dirba, o jei mirę, kur palaidoti, ir kita?.. Štai popierius. Prašau rašyti,— numetė pluoštą popieriaus lapų, nužvelgė, dirstelėjo į grotuotą langą ir išėjo.
V. Telksnys sėdėjo vienas. Ilgai svarstė, kaip pasielgti. Jautė, per nugarą bėga jau ne prakaito lašai, o upelis.
Prisipažino gyvenęs kita pavarde.
Tardytojas perskaitė, kas parašyta. Jo veide nebuvo jokio nustebimo, sakytum, jam viskas yra žinoma. Šio to šaltakraujiškai paklausinėjo. Daug kartų jis išeidinėjo iš kabineto palikdamas V. Telksnį vieną, galbūt su aukštesniais pareigūnais aptarė jo likimą, o Vladislovas sėdėjo ir pyko, kad trečio aukšto langas su storomis grotomis... Laukė sprendimo.
Išgirdo:
— Džiaukitės, kad tamstos nusikaltimai yra amnestuoti... Žinoma, jūsų prisipažinimas bus nuodugniai patikrintas ir, jeigu viską teisingai parašėte, bus padarytos teisingos ir išvados, o dabar galite eiti ir laukti...
Palydėjęs iki pat lauko durų, kitaip būtų neišėjęs, nes kiekviename aukšte prie laiptų stovėjo rūstūs skersaakiai sargybiniai.
Trejus metus tikrino V. Telksnio gyvenimą. Kamantinėjo seseris. V. Telksnys suprato, kad, be jų, apklausė dar daugybę jam nežinomų žmonių.
1977 m. jis gavo pasą Lankaičio pavarde (to pats pageidavo, nes šita pavarde dukros ir jis išgyvenęs 33 metus) ir tardytojo įsakymą: „Išvykti iš Raudėnų“.
Nuo 1977.10.18 V. Telksnys jau Kauno gyventojas. Netrukus (12.09) įsidarbino Jonavos san. epid. stotyje.
1981.04.22 V. Telksnys išėjo iš darbo, nes negalėjo pakęsti san. epid. stoties vedėjos rusės Družininos terorizavimo, gąsdinimo saugumu. Matyt, iš saugumo ji buvo gavusi instrukciją išgyventi jį iš Jonavos san. epid. stoties.
Parašė knygą apie Štuthofo koncentracijos lagerio kančias „Kamino šešėlyje“, kuri buvo išleista 1990 m. Baigė rašyti antrą dalį „33 metai svetima pavarde“. Skaitytojai iš jos sužinos apie savanoriškos tremties 33 metus ir jo rezistencinę kovą. Ji sutrumpinta dabar išspausdinta Šiaulių rajono laikraštyje „Laikas“.
Iš buvusių 16 draugų, išvežtų ir kalintų Štuthofo koncentracijos lageryje, V. Telksnys liko tik vienas. Vieni anksčiau, kiti vėliau, daugelis jų išbraidė Sibiro sniegynus, iškeliavo į amžinybę.
P. S.1990 m. lapkričio mėn. V. Telksnys kartu su žmona Danute ir likimo draugų Lukoševičiaus žmona Elena ir Urbanavičiaus dukra Elena Žurauskiene aplankė buvusį Štuthofo koncentracijos lagerį — dabar muziejų.
Įspūdis slogus ir baugus. Kiekvienas žingsnis priminė praeitį, kančias. Rodos, visur tebegirdėti keiksmai, riksmai, lazdų pokšėjimas, mirštančiųjų šauksmai. Per kūną eina šiurpas. V. Telksnys su baime žvalgėsi, ar neiššoks iš kurio nors barako blokavas ar kapas ir ar neims pliekti lazda.
V. Telksnys taip aprašė Štuthofą:
Stovėdamas prie dujų kameros ir krematoriumo krosnių, prarijusių tūkstančius gyvybių, jaučiau ore tvyrojant deginamų ir pūvančių lavonų dvoką.
Didžiulis pelenų kalnas dingęs. Tik mažytė tų pilkų pelenų dalelė patekusi po stiklu į muziejaus ilgą, siaurą stendą, taip pat didelės ir mažos kaukolės, smulkūs ir stambūs kaulai, kurių nepajėgė sunaikinti krematoriumo krosnių ugnis ir nespėjo sutrupinti ten dirbančiųjų kalinių geležiniai įnagiai — laužtuvai ar kūjai. Kiti pelenai seniai išvežti į aplinkinių ūkininkų dirvas. To pelenų kalno vietoje net žolė nenoriai auga.
Naujasis lageris, kuriame buvome marinami badu, daužomi, gainiojami ir kankinami, su visa barakų „didybe“ — parduotuve, virtuve, pirtimi, dirbtuvėmis, garsiąja Himlerio alėja — išnykęs, ten žaliuoja tamsiai žaliai tanki žolytė.
Muziejus sukoncentruotas senojo lagerio barakuose. Ligoninės barakų likę tik siauručiai pamatėliai. Toje vietoje, kur gulėjau su lenku Juzeku kraujo, išmatų ir gleivių buzoje, nepastebimai sulinko keliai — atsiklaupiau. Per skruostus ėmė riedėti karštos ir sūrios ašaros: „Viešpatie, štai čia Tu man parodei stebuklą, kada mano skeletą, aptrauktą pageltusios odos plėvele ir dvokiantį, kaip Lozorių prikėlei ir išvedei iš mirštančiųjų pastogės pas draugus į vald-koloną. Argi aš tada gulėdamas, kai mano gyvybė geso ir nežinojau net, kiek kartų buvau netekęs sąmonės, galėjau pagalvoti, kad ištruksiu iš čia, ir Tu mane su draugais pervedęs kaip žydus per Mirties jūrą išvesi į laisvę, į Tėvynę Lietuvą, o aš po 46 negandų ir klajonių metų galėsiu atvykti kaip nepriklausomos Lietuvos sūnus“.
Klūpojau, meldžiausi. Prisiminiau čia mirusį lemties draugą Vladą Čekauską, Antaną Vytautą Daniūną ir tūkstančius iš čia neišėjusių nepažįstamų lietuvių, o lūpos šnabždėjo: „Amžinąjį atilsį duok įnirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje“.
Pėdinu nuleidęs galvą pro didybe žėrėjusius komendantūros raudonuosius rūmus, kuriuose tada kaukšėdavo esesininkų batai, negailestingai spardę badmirius klipatas, arba skardeno lyg pakvaišusių kvatojimas ir rūstūs keiksmai. Čia būdavo sprendžiamas kalinių likimas, kuriami jų kankinimo ir žudymo planai.
Rūmai papilkėją, apnešti dulkėmis, net langų stiklai nebe taip žėri kaip tada. Gulbių namelis tuščias, baseine vietoje vandens šiurena rudens vėjo gainiojami pageltę medžių lapai.
Smėlio keliuku trepsiu į kalnelį, kur tada buvome išgrūsti iš mažyčių vagonėlių ir tuo pačiu keliuku varomi į šitą mirties miestą. Kairėje komendanto rūmai — irgi nepanašus į anuos didingus rūmus, prie kurių mums net sustoti buvo draudžiama, lazdomis ristute būdavom paraginami. Dabar sustojęs žvelgiu į balkonus, apkabinėtus kažkokiais skarmalais, o namas aptriušęs, aptrupėjęs, nebėra gėlynų, vasarą žydėdavusių įvairių spalvų rožėmis, apkarpytų gyvakrūmių — viskas praeityje.
Paskutinį kartą žvilgsnis nuslydo į pakalnėje rudens migloje skęstantį buvusį pragarą, apjuostą spygliuotų vielų voratinkliu, kuris, žinoma, dabar nebe toks — vienos eilės ir per jį nebeleidžiama elektros srovė.
Styro aukšti sargybos bokšteliai, tačiau be sargybinių ir kulkosvaidžių, nematau ir į pakalnę šlepsinčių mirtininkų kolonų.
Nežinau, nuo ko per nugarą vilnija šalčio bangelė: ar nuo nervinės įtampos, ar nuo dangumi slenkančių švininių debesų, o gal nuo tarsi girdimo iš pakalnės šauksmo: „Neužmirškite mūsų, čia nukankintųjų!“
Einame tylūs, be žodžių. Kam dabar jie? Žmogui reikia visko: ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir pergalių, galbūt ir pralaimėjimų...
Ištrauka iš Arūno Bubnio knygos, išleistos 1991 m. „LIETUVIŲ ANTINACINĖ REZISTENCIJA 1941— 1944 m.“
„Kad tarp lietuvių saugumo policijos pareigūnų buvo ir savo tautos patriotų, liudija ir šis gestapo informatoriaus pranešimas: „Lietuviško saugumo tarnautojai platina slaptus atsišaukimus. Areštavus ką nors iš lietuvių, visi bėga pas Lietuviško saugumo tarnautojus, kad jie eitų pas vokiečių saugumo viršininkus užtarti. Vokiečių- saugumas tegu būna- su lietuvišku saugumu atsargus, nes lietuviai dirbdami saugume viską perduoda visuomenei. Pavyzdžiui, platino praeitą savaitę laikraštukus saugumo tarnautojas Pakarna. Dėl grąžintų iš Vokietijos darbo stovyklų negerai, kad jie grįžę viską papasakoja. Pavyzdžiui, šiomis dienomis yra grįžęs katalikų veikėjas Telksnys iš Vokietijos stovyklos ir susitikęs su draugais gavo iš jų daug užuojautų ir šiltų patarimų, iš tos kompanijos kur girdėjo kalbantis su Telksniu vienas asmuo pasakojo nebūtų dalykų. Tat su paleistais atsargiau, nes čia jie tampa propagandos ir kančių dievukais, kurie grįžę iš Vokietijos“.
P. S.Nenorėčiau tikėti, kad susitikime buvo gestapo informatorius, greičiausiai plepys, kuris papasakojo informatoriui apie mano pasakojimą apie Štuthofo koncentracijos lagerį. Ši išdavystė ir buvo mano savanoriškos tremties lemtis.
V. T.
KSAVERAS URBANAVIČIUS
Gimė 1896.08.14 Vilkaviškio raj., Babrininkuose. Mokėsi Marijampolės J. Jablonskio (Rygiškių Jono) gimnazijoje. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Pateko į vokiečių nelaisvę Silezijoje.
Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete humanitarinius mokslus.
1923—1926 m. žurnalistas.
1926—1940 m. bendradarbiavo „Ūkininko patarėjuje“, „Mūsų rytojuj“, „Kuntaplyje“, „Lietuvos sparnuose“, „Tautos ūkyje“.
1939 m. buvo visuomeninės darbo vadybos spaudos referentu.
1940—1941 m. „Liaudies ūkio“ redakcijos narys.
Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaune, tiekimo ir paskirstymo įstai-goje. Dalyvavo rezistencinėje spaudoje.
1943 m. balandžio 29 d. esesininkų suimtas Kaune. Kaltintas kaip laikraščio „Į laisvę“ bendradarbis ir platintojas. Išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Kalinio Nr. 22910. Paleistas 1944 m. kovo 15 d.
Antrosios sovietinės okupacijos metais dirbo politinės ir grožinės, pedagoginės literatūros leidyklos vertėju ir redaktoriumi. Išvertė A. Cveigo, G. Lesingo, S. Žeromskio, T. Mano ir kitų autorių knygų.
1972 m. kartu su A. Samulioniu, Galnaityte ir V. Bartkumi (B. Sruogos muziejaus bendradarbiais) aplankė buvusį Štuthofo koncentracijos lagerį — dabar muziejų. 1973 m. „Gimtajame krašte“ buvo išspausdintas Jono Dovydaičio interviu su Ksaveru Urbanavičiumi, pavadintas „Mirties stovyklos kortelė“.
Mirė 1973 m. gegužės 13 d. Vilniuje. Palaidotas Kaune, Senavos kapinėse.
Biografiją pateikė dukra Elena Žurauskienė (Urbanavičiūtė), gyv. Vilniuje, Jasinskio g. Nr. 17—5.
PRANAS ŽUKAS
Gimė 1914 m. sausio 29 d. Švenčionių apskr., Žukų kaime.
Mokėsi Švenčionių lietuvių privačioje gimnazijoje. Baigiamuosius egzaminus laikė Vilniuje, Valstybinėje komisijoje, ir už labai geras žinias gavo Nepriklausomos Lietuvos skiriamą premiją — 125 dolerius. 1935 m. įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universitetą, Teisių ir visuomeninių mokslų fakultetą. Prasidėjus 1939 m. karui, baigiant ketvirtą kursą, pradėjo dirbti Lietuvos telegramų agentūroje „Elta“ redaktorium-vertėju, vėliau dienraštyje „Naujoji Lietuva“ politinio skyriaus vedėju.
Kartą jam į rankas pateko slapyvardžiu parašytas straipsnis apie Vilniaus dramos teatro direktorių R. Juknevičių kaip užkietėjusį komunistą, savo veikla teatre skleidžiantį komunizmo bacilas. Buvo aišku, koks likimas ištiks šį žmogų, straipsniui pasirodžius laikraštyje. Pranas samprotavimais pasidalijo su vyr. redaktoriumi Tiškumi, kuris tai išklausė su kreiva šypsena ir nepratarė nei žodžio. Straipsnį Pranas sulaikė — neišvydo dienos šviesos. Režisierius R. Juknevičius buvo nepaliestas.
1943 m. balandžio 29 d. anksti ryte savo bute Vilniuje, Subačiaus g. Nr. 6a, buvo suimtas. Apkaltintas vadovavęs laikraščio „Nepriklausomoji Lietuva“ leidimu ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Kalinio Nr. 22909.
1944 m. kovo mėn. pradžioje grąžintas į Kauno kalėjimą ir 15 d. paleistas į laisvę.
Sunkus, vargingas gyvenimas laukė Prano ir jo šeimos antrosios okupacijos metais. Tardomas Vilniaus saugumo. Reikalaujama eiti į mišką pas partizanus, o po to juos išduoti, nurodyti slėptuves, rėmėjus. Pranas atsakęs: „Geriau į Sibirą. Judas nebūsiu“. Pasipriešinimas įsiutino saugumą, jo nepaliko ramybėje. Dirbantį Vilkaviškio rajkoopsąjungoje žiemos metu išmetė jį su šeima, mažom dukrelėm, iš buto ir iš darbo. Negaudamas kitur darbo, dirbo paprastu darbininku prie tilto statybos.
Po ilgų vargų priėmė dirbti į Kybartų rajkoopsąjungą vyr. buhalteriu, vėliau perkėlė į Kretingą, kur dirbo žvėrininkystės ūkyje vyr. ekonomistu. 1974 m. išėjo į pensiją.
Kretingoje gyvendamas, 1978 m. sausio 5, 7, 10 ir 12 dienomis Kretingos rajoninio laikraščio numeriuose buvo išspausdintas jo straipsnis apie Štuthofo koncentracijos lagerį „Krematoriumo paūksmėje“.
Būdamas pensininku, persikėlė gyventi vėl į Vilnių, kur ir mirė 1990 m. rugsėjo 25 d. Palaidotas Karveliškių kapinėse.
Biografiją suteikė jo žmona Ada Žukienė, gyvenanti Vilniuje, Ukmergės g. Nr. 186—73.
