PRISIMINIMAI APIE LLA NARIŲ APMOKYMĄ VOKIEČIŲ ŽVALGYBOS DALINIUOSE 1944-1945 M.
Zenonas Rombergas
1944 m. birželio pradžioje, kai mūšiai vyko prie Pakuonio, mūsų pirmasis Kauno LLA būrys, vadovaujamas Algirdo Sinkevičiaus (jo brolis Vytautas 1943 m. per susišaudymą su vokiečių žandarmerija buvo sunkiai sužeistas ir gestapo rūsiuose mirė), gavo K.Veverskio-Senio įsakymą vykti į Veliuoną, iš ten, gavus nurodymą - į Dotnuvą, o pasirengus - į Platelių miškus, kur formavosi Vanagų rinktinė.
Veliuonoje 14 žmonių būrys apsistojome pasitraukusios policijos patalpose. Čia, laukdami nurodymų, pragyvenome apie 10 dienų. Aleksandrui Abišalai (buvusio Lietuvos premjero dėdei) apleistoje sodyboje suradus rusišką sunkvežimį, gavę įsakymą patraukėme Dotnuvos link.
Tuo metu visi keliai ir keleliai buvo užkimšti besitraukiančių vokiečių. Pasiekę Šimkaičius, patekome į rusų lėktuvų bombardavimą. Miestelyje kilo gaisrai, žuvo ir buvo sužeisti miestelio gyventojai. Man įsakė nugabenti pranešimą į kaimą, buvusį prie Dotnuvos, ir ten turėjau gauti tolimesnius nurodymus. Atlikęs užduotį, buvau priskirtas prie grupės, kuri turėjo vykti į Vokietijos žvalgybos dalinį apmokymui, po to desantu grįžti į Lietuvą. Taigi Kostas Drąsutis, Vytautas (pavardės nežinojau) ir aš vokiečių mašina pasiekėme FAK-210 fronto žvalgybos dalinį, vadovaujamą leitenanto Lėmano.
Kostą Drąsutį pažinojau gerai. Jis buvo Vytauto Didžiojo universiteto pirmojo kurso studentas. Atsitiktinai sutikęs Kaune, pasiūliau prisijungti prie mūsų. Kartu nuvykome į Veliuoną. Grįžęs iš lagerių sutikau Pramoninės statybos projektavimo institute. Baigęs Kauno politechnikos instituto elektrotechnikos fakultetą, dirbo konstruktoriumi elektrotechnikos skyriuje. Tai buvo 1961-1962 m. Aš tuo metu dirbau instituto statybos skyriuje. Apie pogrindžio veiklą Drąsutis vengė kalbėti ir jokio džiaugsmo mane sutikus jo veide nemačiau. Įtariau, kad jis nusileidęs pasidavė.
FAK-210 susitikome dar keturis lietuvius. Dėl mums nesuprantamų priežasčių kartu su daliniu buvome vežiojami po Rytprūsius. Vėliau traukiniu nuvežė į Koniną (apie 100 km nuo Lodzės) ir apgyvendino miesto parke esančiame pastate. Po savaitės perkėlė į miestą. Gavome maisto korteles maitinimuisi valgykloje. Daugelis turėjome ostmarkių, už kurias vietos turgavietėje pirkdavome labai geras daržoves, draugiškai papildydami gana skurdų valgyklos maistą. Visą tą laiką mus lankė pagyvenęs dalinio FAK-10 viršila.
Beveik po mėnesio atvyko grandinis Klausas. Prasidėjo radiotelegrafuos apmokymai. Jokios karinės tvarkos iš mūsų nereikalavo. Vilkėjome civiliais drabužiais. Santykiai su vokiečiais buvo draugiški. Po užsiėmimų laiką leidome kaip kas išmanėme.
Nerimą kėlė ilgai besitęsiantis nieko neveikimas. Radiotelegrafijos užsiėmimai negalėjo patenkinti kovingai nusiteikusių žmonių, pasirengusių būsimai kovai.
Pagaliau mus perkėlė į Konino rajone pastatytus barakus. Maitinomės dalinio valgykloje. Išdavė karišką aprangą (civilinę aprangą paliko). Įvedė šiokią tokią karišką tvarką. Gavome leidimus išeiti į miestą. Tai tęsėsi iki rugpjūčio pradžios.
Staiga visa grupė su viršila Klausu traukiniu išvykome į Dancigo koridoriuje esantį dvarą “Klengabel” (apie 6 km nuo Štargardo). Čia radome dar 15 lietuvių, vadovaujamų kapitono Igno Vyliaus.
Mokymai vyko rusų ir lietuvių kalbomis. Žvalgybos, diversiniai darbai, tiltų bei kitų objektų sprogdinimas, įvairių ginklų naudojimas. Gavome asmeninius ginklus. Galėjome dėvėti uniformas ir civilinę aprangą. Bet pagrindiniai užsiėmimai - tai radiotelegrafija ir radiogramų šifravimas. Nesugebančius dirbti Morzės raktu rengdavo šifruotojais. Netoliese esančiame dvare ruošė kovotojus diversantus - FAK-204, kuriam vadovavo leitenantas Nisenas. “Klenga-belyje” liko tik radistai, šifruotojai ir žvalgai. Grupė žmonių buvo ruošiami radistais-šifruotojais ir žvalgais.
Maždaug rugsėjo viduryje, kai radiotelegrafuos ir kiti mokslai buvo baigti, visus išvežė į Rytprūsių miestelį Liebenfelde. Įvažiuojant į miestelį pasitinka užrašas “Liebenfelde”, o apačioje smulkesniu šriftu skliausteliuose “Meillauken”. Net Hitleris nesiryžo panaikinti prūsiško pavadinimo. Miestelio kapinėse daug senų paminklų su prūsiškais užrašais. Sutikome senuką, su kuriuo susikalbėjome lietuviškai.
Čia radome visą FAK-210 dalinį. Jo vadas leitenantas Lėmanas žuvo fronte. Prisistatęs naujasis vadas buvo draugiškas. Apgyvendino mokykloje. Vyko įvairūs partizaninio karo apmokymai.
Po savaitės dalinio viršila paklausė, ar moku mašinraščio. Gavęsteigiamą atsakymą, nuvedė į 3-ios armijos štabą ir pristatė pulkininkui Žukovskiui. Pulkininkas prakalbo lietuviškai. Paklausė, ar sutinku spausdinti partizaninio karo vadovėlį, kurį jis vertė iš rusų kalbos, papildydamas vokiečių sukurtomis instrukcijomis. Dirbome 10 dienų. Poilsio minutėmis, mano nuostabai, gerdavome erzackavą su sausainiais ir draugiškai kalbėdavomės.
Tuo metu rusų armija nuo Varšuvos puolė Rytprūsių, Čekijos ir Austrijos kryptimis. Rizikuodamas prasitariau, kad sprendžiant apie padėtį frontuose, Vokietija karą jau pralaimi. Pulkininkas, įdėmiai pažvelgęs, šyptelėjo ir sutiko, kad gal ir taip. Bet dar Vokietija netarė paskutinio žodžio - “fergeltugsvafe” (keršto ginklas), turėdamas omenyje atominę bombą. Jos laukia visa Vokietija, tikėdama, kad ji atneš pergalę. Jo atsidusimas ir veidas bylojo, kad pats tuo netiki.
Lietuvių nuotaikos buvo aiškios - kova su tautos priešais. Vokiečių užduotys tik tam, kad gautume ginklų, ryšio priemonių, kitų būtinų reikmenų ir rusiškų pinigų.
Visus labai prislėgė leitenanto Leono ir kapitono Vyliaus areštas Lietuvoje. Be to, pirmieji jau išlaipinti desantai dingdavo arba jų pranešimai būdavo įtartini. Pakvipo išdavyste. Tik grįžęs iš lagerių sužinojau, kad visų nesėkmių kaltininkas buvo aviacijos majoras Mikuckas, kurį Jonas Pyragius rekomendavo vokiečiams instruktoriumi. Jis ruošė partizanus ir tarybinį žvalgybos tinklą apie kiekvieną desantą pranešdavo tarybinei kontržvalgybai, tuo pačiu sužlugdydamas visą darbą. 1940 m. jį užverbavo tarybinės žvalgybos.
Pagal gautus išlaipintų desantų pranešimus, vokiečiai, numetę ginklų ir kitų reikmenų, ruošdavo kitas desanto grupes. Dažnai tie pranešimai buvo suredaguoti bolševikų kontržvalgybos, panaudojant sugautus mūsų radistus (taip pat rusus, paruoštus vokiečių žvalgybos mokyklose).
Gruodžio mėnesį vokiečiai nuleido grupę rusų. Netrukus buvo gautas pranešimas, kad nusileido sėkmingai, bet prie Tryškių pateko į lietuvių partizanų dalinį. Dalinys prašo atsiųsti ginklų, sprogmenų, rūbų, avalynės, pinigų ir kitų reikmenų. Vokiečiai, pakrovę “Henkelį” konteineriais, išmetė sutartoje vietoje. Atskriejo padėka ir prašymas partizanų vadovavimui atsiųsti lietuvių grupę.
1944 m. gruodžio antroje pusėje buvo sudaryta grupė iš FAK-204: broliai Henrikas ir Vytautas Čhaleckai, Algis Kapturauskas ir aš. Grupės vadas - buvęs mokytojas Henrikas Chaleckas. Aš - grupės radistas ir žvalgas. Mūsų grupė, aprūpinta šifro raktu “Lietuva”, turėjo nusileisti Tryškių valsčiaus Pakepštinės kaimo apylinkėse, tarp keturių signalinių laužų. Prisistatyti ūkininkui Vaclovui Karpinskui. Slaptažodis - “Raudonoji aguona”.
Grupę perkėlė į Worumdit miesto (Rytprūsiuose) apylinkės miškuose esančią vilą. Apie tris savaites praleidome studijuodami būsimos veiklos rajono topografinius žemėlapius, numatydami atsarginius susitikimo punktus tam atvejui, jei nusileidimo metu tektų išsisklaidyti, pasimesti ar užpultų priešas.
Pagaliau naktį iš sausio 20 į 21 d. “Henkeliu” pakilome iš Worumdit aerodromo. Buvau ypač apkrautas: ant krūtinės - radijo siųstuvas su atsarginėmis baterijomis, “Kalašnikovo” automatas su atsarginiu disku, šimtas šovinių, pistoletas “Walter” su atsargine apkaba ir šoviniais, dvi ginamosios granatos, civilinė apranga, virš jos rusiška leitenanto uniforma ir maskuojamasis chalatas. Taip pat 15000 rublių ir dviejų dienų maisto atsargos. 50 kg svorio krovinių paketas ant atskiro parašiuto, sujungti virve su parašiuto juosmens diržu. Parašiutai automatiniai.
Tik perskridus fronto liniją pasigirdo komanda: “Pasiruošti! ” Atsidarė grindų liukas. Jokių laužų nesimatė. Skridome debesyse, dideliame aukštyje nemažindami lėktuvo greičio (“Henkelio” greitis apie 500 km/val.).
Vokietis stačiai išstūmė Henriką, paskui jį iššoko Vytautas ir Algis. Nedelsdamas ir aš išmečiau paketą ir iššokau pats. Atsidarant parašiutui smūgis buvo labai stiprus, tačiau paketo parašiutas neatsidarė. Virvė išsitempė vertikaliai. Leidausi neleistinai dideliu greičiu. Sugriebęs virvę ėmiau trankyti ir purtyti. Pagaliau išgirdau atsidarančio parašiuto pokštelėjimą - virvė atsipalaidavo. Po kelių sekundžių dribtelėjau į gilų sniegą aikštelėje tarp eglių. Šaltis - apie 15-18 laipsnių. Apsidairęs ir nieko nematydamas, kaip buvome sutarę, pradėjau staugti vilku. Tyla. Pradėjau signalizuoti žiebtuvėliu. Nieko. Matyt, neišsiskleidus paketo parašiutui, leisdamasis dideliu greičiu atsiskyriau nuo grupės keliais ar net keliolika kilometrų.
Užmaskavęs tankumyne parašiutus ir paketą, pagal kompasą patraukiau į šiaurę. Maždaug už kilometro išėjau į pamiškę. Patraukiau prie esančios sodybos. Visai prie miško stovėjo klojimas. Apie 20 minučių stebėjau aplinką. Vėjas pūtė į miško pusę. Šuo manęs neužuodė. Nematydamas ir negirdėdamas jokių pavojų keliančių ženklų, atsargiai atplėšiau klojimo lentą ir įlindau tiesiai į šieną. Nedelsdamas įsirausiau gilyn. Jaučiausi pavargęs. Dar pasiklausęs užmigau. Prabudus laikrodis rodė 11 val. ir 15 min. dienos. Išlindau lauk ir savo pėdsakais grįžau į nusileidimo vietą. Jokių kitų pėdsakų nesimatė. Patraukiau į pietus, lėktuvo skridimo kryptimi. Išklampojau visą dieną. Veltui. Jokių draugų pėdsakų neradau. Vakare grįžau į tą pačią sodybą.
Švietė vienas pirkios langas. Palaukęs, ar kas nepasirodys, pabeldžiau į duris. (Būtinai reikėjo nustatyti, kur esu.) Sulojo šuo. Pasigirdo vyriškas balsas:
- Kas ten? Ko nori naktį?
- Savas, atidarykit. Paklydau ir ieškau kelio.
Po kelių minučių durys atsidarė.
- Nebijokit, aš ne rusas.
Pamatęs iki dantų ginkluotą rusų karininką, žmogus neteko žado. Surizikavau.
- Esu lietuvis. Pereitą naktį nusileidau parašiutu iš Vokietijos. Paklydau, pasimečiau su draugais ir noriu žinoti, kur esu.
Moteris, stovinti prie viryklės, sukliko:
- O, Jėzau, kas dabar bus!?
- Nieko nebus. Aš tuoj išeisiu, tik pasakykit, koks čia valsčius ir kaimas.
Šeimininkas lengviau atsikvėpė ir pasakė, kad praeitą naktį, išgirdęs lėktuvo ūžesį, pagalvojo, kad vokiečiai ką nors nuleido desantu. Pakvietė prisėsti. Po truputį išsikalbėjome. Pasiūlė barščių su kaimiška duona. Širdis atsigavo po visų vokiškų margarinų ir erzacų. Kaimo pirkia, šiluma, lietuviškos duonos kvapas... Palaima.
Pasirodo, mus išmetė Tauragės apskrities Žygaičių miške. Tai apie 100 kilometrų nuo tikslo. Džiaugsmo nedaug. Davę patalynę, apnakvydino tame pačiame klojime. Rusų kaimuose nėra. Nedidelis dalinys yra Žygaičiuose. Iš ūkininkų reikalauja didelių mokesčių ir pyliavų.
Ankstų rytą rogėmis nuvykome į mišką. Parodžiau, kur parašiutai. Pasiėmę paketą, grįžome pas ūkininką. Atsisveikindamas šeimininkei palikau 3000 rublių. Išsiskyrėme kaip geri draugai.
Desantininkai teikė žmonėms viltį ir tikėjimą būsima laisve. Žmonės tikėjo Amerika ir Anglija ir bet kokiais gandais apie ga-limą naują karą ir bolševikų sutriuškinimą. Tas tikėjimas mūsų tautai brangiai kainavo...
Ūkininkų padedamas, pasiekiau Karklėnų valsčiaus Karklėnalių kaimą prie Pašilės bažnytkaimio. Stambaus ūkininko sūnus slapstėsi netoli sodybos įrengtame bunkeryje. Ten keletui dienų apsistojau ir aš.
Užmezgęs ryšį su centru, pranešiau apie susidariusią padėtį. Kito ryšio metu gavau nurodymą skubiai vykti į Pakepštinę pas Karpinską. Šeimininkų sūnus Jonas nutarė vykti kartu. Vadovaudamiesi topografiniu žemėlapiu, pasiekėme pirmą susitikimo punktą Skirpsčių eiguvoje. Atsisveikinę su šeimininku, apsižvalgę, po geros valandos pabeldėme į eigulio pirkią. Išgirdome sambrūzdį. Žengiau vidun, pamačiau atdarą langą ir tris vyrus, bėgančius į mišką. Ant stalo mėtėsi kortos. Nedelsdamas išsigandusiam eiguliui pasakiau, kad esu desantininkas ir turiu susitikti su broliais Chaleckais ir dar vienu vaikinu. Eigulys lengvai atsiduso. Pakvietė prisėsti ir, pasakęs, kad tuojau grįš, išėjo. Po keleto minučių į pirkią įžengė Vytautas Chaleckas ir Algis Kapturauskas. Nuoširdžiai apsikabinome. Supažindinau juos su Jonu. Netrukus parėjo ir trys bėgliai. Vytautas pranešė, kad Henrikas išėjęs į namus Kuršėnuose ir greit turi pasirodyti.
Pasisotinę kepta stirniena, persikėlėme į šiltai iškūrentą pirtį. Išsikalbėjus paaiškėjo, kad jokio partizaninio dalinio apylinkėse nėra. Visur pilna rusų kariuomenės. Čia Kuršo fronto artimasis užnugaris. Jonas labai nusivylė, gal išsigando ir nutarė patraukti namo. Neatkalbinėjome, nes padėtis buvo tikrai abejotina.
Ryto metą, po pusryčių, eigulys pasiūlė persikelti į sodybą, esančią kitoje miško pusėje, kur mūsų lauks ir padės pasiekti tikslą.
Priėję sodybą atsisveikinome su Vytautu, kuris skubėjo į Kuršėnus pranešti Henrikui, kad aš atsiradau. Beje, kaip ir maniau, Chaleckai ir Algis nusileido už 11-12 kilometrų nuo manęs, Vytautas keletą valandų pakabojo medyje, kol jį suradęs Henrikas padėjo nusileisti. Algis nusileido už poros kilometrų nuo Henriko. Nedovanotinas lakūnų poelgis.
Drąsiai įžengę į pirkią buvom pritrenkti pamatę du rusus. Jų ginklai gulėjo ant stalo.
- Ruki vverch! (Rankas aukštyn!) - surikau ir paleidau automato seriją į grindis.
Išbalę rusai pakluso. Algis pasiėmė ginklus ir apieškojo kišenes. Vienas iš rusų - leitenanto uniforma. Šeimininkas spruko į kitą kambarį. Liepiau grįžti ir paklausiau, iš kur rusai. Tai prieš porą valandų įsibrovę kariuomenės dezertyrai.
Pagal partizaninio karo ir žvalgybos nuostatus privalėjome juos likviduoti. Bet ne taip lengva žudyti net ir priešą. Leitenanto nuotrauka dokumente visiškai neatitiko stovinčio prieš mane asmens. Iš tikrųjų jis buvo ukrainietis - Taras Potapenko, eilinis Maskvos gyventojas. Pabėgę iš Kuršo mėsmalės, nes norėjo likti gyvi. Susidarius tokiai situacijai su šeimininku kalbėjau griežtai (norėdamas jį apsaugoti nuo galimų nemalonumų). Palikęs Algį saugoti dezertyrų, išėjau į klojimą pranešti į centrą apie padėtį. Iki ryšio laiko buvo likę 1,5 valandos. Užšifravau radiogramą ir kaip tik laiku perdaviau. Grįžęs į pirkią pamačiau sunerimusį Algį, šeimininką ir nusigandusį Potapenko. Pasirodo, prieš gerą valandą Algis išleido rusą savo reikalui ir šis dingo.
Ką padarysi, Algiui tik 17 metų. Vien drąsos ir jėgos slaptajame kare neužtenka.
Potapenko puolė ant kelių, prašydamas nežudyti, priimti į savo dalinį, kuriam prisiekinėjo ištikimybę ir paklusnumą. Nemaloni situacija. Likti čia negalėjome: bet kuriuo laiku galėjo pasirodyti kontržvalgybos ar kitos rusų pajėgos. Mirktelėjęs šeimininkui, aprėkiau. Skubiai užkandę duonos su pienu apleidome sodybą.
Vakarėjo.Palaukę sutemų, patraukėme į šiaurę. Sunkiai apsikrovus, esant giliam sniegui, kariuomene knibždančioje teritorijoje pėsčiomis toli nenukeliausi - kaip mat gali įkliūti. Išeitį pasiūlė Potapenko. Pakelės sodybos pilnos poilsiui iš fronto pasitraukusių karių, visur laukia pakinkytos rogės. Palikę Algį su manta pakelės eglynėlyje, su Potapenko patraukėme į sodybą, iš kurios sklido girtų dainos, o kiemas buvo pilnas pakinkytų rogių. Potapenko pirmasis žengė į pirkią, aš, paruošęs “Valterį” kišenėje - iš paskos. Viduje pilna geriančių ir dainuojančių kariškių. Į mus nelabai kas kreipė dėmesį. Potapenko pašnekino vienas leitenantas, sušnekau ir aš, prisidengdamas kaukazietišku akcentu, kurį buvau įsisavinęs FAK-210 - nebuvau panašus į rusą. Išgėrę po gerą dozę degtinės, apsikabinę ir paploję per pečius išėjome į kiemą. Nužiūrėję geresnį arklį, sėdome į roges ir patraukėme pas laukiantį Algį.
Sėkmingai pervažiavę Raudėnų pervažą, vadovaudamiesi topografiniu žemėlapiu miško keliuku pasukome pažymėtos sodybos link. Ją pasiekėme po poros valandų. Gilus sniegas ir vos surandamas kelias trukdė greitai važiuoti. Pasiekę sodybą ir apsidairę, pabeldėme į duris. Po ilgų įkalbinėjimų ir aiškinimų mus įsileido. Sukilę šeimininkas ir jo žmona buvo išsigandę. Vargais negalais nuraminau ir įspėjau, kad iki mūsų išvykimo niekur neišeitų. Paprašius pavalgydino lašiniais, duona ir arbata. Sumokėjau 1000 rublių. Kalba tapo rišlesnė. Kur tik buvau - visur baimė ir vargas.
Iki Pakepštinės liko 6 kilometrai. Paklausiau ar šeimininkas pažįsta Vaclovą Karpinską.
Išgirdęs teigiamą atsakymą, paprašiau, kad nuvažiuotų apsižvalgyti ir, jei viskas ramu, pasakytų, kad jo laukiami partizanai vakare atvažiuos.
Grįžęs šeimininkas pranešė, kad Karpinskas nudžiugo, nes partizanai labai mūsų laukia. Sutemus išvykome. Privažiavę sodybą, Algį palikome prie pirtelės. Roges su visa manta - prie pirkios. Namo langinės buvo uždarytos, pro plyšį matėsi blausi šviesa. Įžengę į tamsią priemenę, pabeldėm į duris.
- Prašome, - išgirdau atsakymą. Peržengęs aukštą slenkstį, po kojomis pamačiau puspilnį maišą, į kurį ir nukreipiau dėmesį. Tuo metu pajutau į šonus įremtus ginklus ir riksmą:
- Ruki v verch!
Pakėlęs akis, pamačiau pilną kambarį rusų kariškių. Potapenko sugriebę nutempė į kambario gilumą ir pradėjo mušti. Mane nuginklavę, automatą pastatė prie krosnies, ties durimis. Pistoletą perdavė vienam iš kariškių. Leitenantas, įrėmęs naganą į šoną, liepė stoti prie lango. Priėjo majoras.
- Nebijokite. Kur jūs tas dvi savaites buvote? Jūs mums reikalingas.
Taip kalbėdamas pridegė cigaretę ir pasiūlė man, tačiau rankų nuleisti neleido. Paklausė, kada mes išskridome, kur kiti ir kaip pas mus pateko tas dezertyras. Atsakiau, kad mus išmetė už 100 kilometrų, pasimetėme, kur kiti - nežinau. Stengiausi kalbėti garsiau, kad išgirdęs rusų kalbą Algis spėtų pabėgti. Tačiau tuo momentu pasigirdo ilga automato serija tiesiai į langą, prie kurio stovėjau. Rusai su keiksmais krito ant grindų. Aš visa jėga spyriau į stalą, kuris kartu su lempa apvirto. Vienu šuoliu griebiau automatą ir paleidau seriją į grindis. Pasisukęs užkliuvau už to prakeikto slenksčio ir visu ilgiu išsitiesiau tamsioje priemenėje. Automatas išlėkė iš rankų į tamsą. Jo ieškoti nebuvo kada. Šokau lauk, Potapenko paskui mane. Už pirtelės kampo laukė Algis. Tik pradėjus bėgti į čia pat esantį mišką, išgirdome šūvius ir riksmą:
- Stokit, svolačiai, vis tiek nepabėgsite!
Bėgome, kiek leido jėgos ir gilus sniegas. Vis girdėjosi šaudant, bet niekas nesivijo. (Iš “Litovcų” bylos, esančios Ypatingajame Archyve, sužinojau, kad vienas kariškis buvo nukautas ir trys sužeisti. Toje pat byloje yra Pabaltijo kontržvalgybos susirašinėjimas su Abakumovu, tuo metu “Smerš” vadu ir Stalino pavaduotoju. Pabaltijiečiai išsisukinėjo ir melavo - neva mūsų buvo būrys. Sakėsi organizavę didelius būrius mūsų gaudynėms. Gal ir gaudė. Bet veltui.)
Arklys su rogėmis, Algiui pradėjus šaudyti, pabėgo. Blogai. Netekome radijo ir visos mantos. Tapo aišku, kad gruodį nuleista rusų desantinė grupė dirbo tarybinei kontržvalgybai. Buvome įduoti dar neišskridę. Jei būtume nusileidę sutartoje vietoje, būtume žuvę kovodami. Geriausiu atveju - sužeisti.
Grįžti pas eigulį į Skirpsčius buvo rizikinga. Tikėjau, kad Chaleckai, grįžę į sodybą, bus atsargūs ir viską sužinoję, pradės veikti savarankiškai.
Apsižvalgydami patraukėme Karklėnalių link. Trečią naktį pabeldėm į Pašilės klebono duris. Įleido. Prisistačiau, viską papasakojau ir paprašiau pagalbos. Klebonas paguodė, pavalgydino, apnakvindino ir pažadėjo padėti. Paryčiais išėjome - kol kas į Jono bunkerį. Ten visa šeima buvo labai nusiminusi, tik džiaugėsi, kad Jonas grįžo namo.
Po kelių dienų persikėlėme į kitą sodybą, kurios klojime po šienu buvo įrengtas bunkeris. Tapome našta ir taip sunkiai gyvenantiems žmonėms.
Po kelių dienų sodybos šeimininkas perdavė iš klebono gautą slaptažodį ir partizanų, kovojančių prie Alsėdžių, adresą. Potapenkai pasiūliau keliauti į Ukrainą. Algis su manimi vykti nesutiko, sakė, palauksiąs čia, jei aš tikrai pasieksiu kokius nors partizanus.
Pakeitęs aprangą į kaimišką rudinę ir milą, įsispyręs į klumpes, per Varnius patraukiau Alsėdžių link. Kelionė buvo sunki. Nuolat sutikdavau kariškius. Gelbėjo valstietiška apranga, kvaila veido išraiška, žemaitiška tarmė ir velniška sėkmė.
Po dviejų dienų nakties metu pasiekiau reikiamą sodybą. Išgirdęs slaptažodį, šeimininkas greit apsirengė ir nuvedė į Plokštynės miške esantį bunkerį. Čia sutikau desantininką Algirdą Šertvytį-Stumbrą. Kiti keturi bunkerio gyventojai -vietiniai, besislapstantys nuo karinės tarnybos vaikinai. Sutiko nuoširdžiai. Man buvo labai svarbu pranešti centrui apie desanto išdavystę. Stumbras pasakė, kad du jų turimi siųstuvai sugedę. Tačiau jis ras būdą, kad mano pranešimas pasiektų adresatą. Užšifravau radiogramą, užrašiau šifrą, šaukinius ryšio laiką ir bangos ilgį. Po kelių dienų Stumbras pasakė, kad radiograma perduota. Tai buvo paskutinis ryšys. Matyt, vokiečiams jau buvome ne mes galvoje.
Po kelių dienų aplankėme Plokštynės pamiškėje ūkininko partizano Špoko sodybą. Joje gerai po krosnimi užmaskuotą landa vedė į erdvų dviejų patalpų bunkerį. Čia dalinys laikė savo atsargas.
Retkarčiais mus aplankydavo čekisto rūbais apsirengęs pogrindininkas, slapyvardžiu Nurmis. Atveždavo naujienų, pažadų ir vilties. Tačiau jis man simpatijų nekėlė.
Pavasarėjo. Naktį iš kovo 31 į balandžio 1 d. apie 12 žmonių grupė patraukėme į Špoko bunkerius papildyti atsargų. Buvo mėnulio pilnatis. Šviesu kaip dieną. Žygiavome vorele. Nuėjus apie 150 metrų kairėje nuo kalnelio, apaugusio beržais, pasigirdo kulkosvaidžio ir automatų šūviai.
Staigiai sukritome ir, prisidengdami krūmais, pasiekėme dešinėje nuo sodyboje esantį gana gilų griovį. Šaudė ir nuo sodybos. Mes atsišaudėme. Aiški išdavystė ir pasala.
- Aš sužeistas į koją, - šalia pasigirdo ramus Stumbro balsas. Greit du vaikinai, sugriebę Stumbrą už pažastų, patraukė miško link. Liepė jiems nešaudyti. Mes, keletas vyrų, pridengėme atsitraukimą, nukreipdami dėmesį nuo besitraukiančios Stumbro grupės. Pagaliau pasiekėme mišką.
Stribai nesirodė ir nesivijo. Girdėjosi pavieniai šūviai.
Gerai, kad pasalai vadovavo neišmanėlis. Jei būtų leidęs į apšviestą, be priedangos aikštelę, nė vienas nebūtume likęs gyvas.
Ši nesėkmė sudavė daliniui stiprų smūgį. Visiems reikėjo apleisti dislokacijos vietą. Kasdien keitėme stovyklavietes. Pasiekdavome Sedos girią, Papartynę ir kitus Šiaurės Vakarų Lietuvos miškus. Kai kada susirinkdavo 2-3 būriai kartu. Tačiau didesnį dalinį išmaitinti buvo sunku. Kąsnis įstrigdavo gerklėje, kai nakties metu iki dantųginkluoti dėdės išsigandusių, išplėtusių akutes vaikučių akivaizdoje ryja gal paskutines skurdžios šeimynos atsargas.
Dabar be skausmo širdyje sunku prisiminti tuos išgyvenimus.
Pasibaigė karas. Prabudo viltis, kad anglai, amerikiečiai tuoj pradės Europos ir Lietuvos išvadavimą. Šventas naivume...
Kas vyko toliau, patyrėme savo kailiu.
Netrukus pasirodė rusų divizijos. Miškuose pasidarė pavojinga. Išsiskirstėme būriais. Ryšys nutrūko. Aš su būriu patraukiau į Papartynės miškus, netoli Kalvarijos. Visiška nežinia. Apie kokią nors partizaninę veiklą neteko galvoti, nes trūko maisto, atsirado ir tokių, kurie siūlė jėga apiplėšinėti ūkininkus. Laimė, keli vietiniai vaikinai gelbėjo padėtį. Tačiau pasitaikė savivalės atvejų. Drausmę palaikyti buvo vis sunkiau. Būryje iš kažkur atsirasdavo “naminės”, prasidėdavo lėbavimai.
Tikėdamasis, kad pasiseks užmegzti bent kokį ryšį per Kalvarijos kleboną, per atlaidus nuėjau į kleboniją. Sutiko draugiškai. Kartu su dvasininkais papietavau. Po pietų klebonas surengė susitikimą su vyskupu Borisevičiumi. Išdėsčiau padėtį ir paprašiau paramos bei patarimo ir, jei įmanoma, ryšio, iš kur galėčiau gauti nurodymus tolimesnei veiklai. Pašnekesys truko neilgai. Manimi nepatikėjo. Padėkojęs už audienciją, pabučiavau vyskupo žiedą. Klebonas buvo paruošęs nemažą maišelį maisto produktų. Bent tuo pradžiuginau vaikinus.
Vieną dieną būryje atsirado Kalvarijos gyventojas Povilas Jundulas. Jis grįžo iš Vokietijos, perėjo Virbalio filtracijos punktą ir gavo leidimą grįžti į namus. Tačiau jis pasirinko mišką. Girtuoklis, blevyzga ir apskritai atgrasus tipas.
Susidarius beveik nevaldomai padėčiai, pasiūliau būriui laikinai išsiskirstyti ir išlaukti palankesnio partizaninei veiklai meto. Jundulas man pasiūlė savo pažymą. Neturėdamas jokių dokumentų, paėmiau. Vienas geras vietinis vaikinas pasiūlė savo išeiginę aprangą. Ji tiko. Ir taip liepos 25 dieną, švintant patraukiau Papilės link, kurioje gyveno mano sesuo ir iš Kauno atvykusi motina.
Visų kelionės nuotykių nepasakosiu. Netoli Akmenės geležinkelio stoties patekau stačiai rusams į rankas. Vežime gulėjo du partizanų lavonai, ant kurių susidėję kojas sėdėjo NKVD dalinio kareiviai. Mane išgelbėjo Jundulo pažyma, tvarkingi rūbai, šaltas kraujas bei natūrali šypsena veide. Paklausinėję grąžino pažymą ir paleido.
Pasiekęs Papilę, sužinojau, kad sesuo iš namų išsikėlė į Šiaulius pas kitą seserį. Kaimynai davė adresą.
Nakties metą prekiniu traukiniu pasiekiau Šiaulius. Mama, pamačiusi mane, nualpo. Aš jau buvau palaidotas ir už mano vėlę atlaikytos šv.Mišios.
Šu Jundulo pažyma įsidarbinau darbų vykdytoju Šiaulių statybos treste. Tresto valdytojo ruso Šmygovo žmona, dirbusi kariniame komisariate, išdavė “baltą bilietą”, su kuriuo pasų stale gavau laikiną pasą. Vadovavau Joniškio pieninės ir Šiaulių avalynės fabriko “Elnias” statyboms. Darbo rezultatais tresto vadovai buvo patenkinti.
1946 m. gegužės 13 d. išėjęs pro vartus, buvau areštuotas ir nugabentas į Joniškio saugumą. Mane kaltino Kalvarijos žydų šaudymu. Tai mane pritrenkė. Prisipažinau, kas esąs. Papulkininkis išpūtė akis, pasiėmęs sąjunginės paieškos knygą, surado mano pavardę ir viską apie mane.
Geriau būti sušaudytam negu gyventi su žmogžudžio ir niekšo vardu.
Nuo čia prasideda kalinio kančių keliai...
