Partizanai: Istorija ir dabartis

PRIEŠ SMURTĄ IR PRIESPAUDĄ PARTIZANAI ŽUVINTO PALIOSE 1944-1951 M.

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

PIETŲ LIETUVA

Petras Vėlyvis, Vytautas Vyšniauskas

GYVASIS ARCHYVAS

Praeitis, istoriniai įvykiai atskleidžiami iš įvairių šaltinių. Patikimiausi iš jų - dokumentai, daiktiniai įrodymai. Atmintyje, žmonių prisiminimuose dažnai aptrupa įvairios smulkmenos, pamirštami vardai, o ypač datos. Bet žmonių prisiminimai turi kitą vertę. Tai gyvas, betarpiškas, sakytume, širdies atsiliepimas į praeitį, į buvusius, išgyventus įvykius. Šie žmonių prisiminimai - tai kartu ir jų aiškinimai, ir praeities vertinimas. Labai svarbu surinkti visus sunkios ir didvyriškos kovos faktus, aprašyti įvykius, stebėti, kokį poveikį jie daro žmonių sąmonei šiandien. Kovojo visa tauta, tad kaip dabar ji savo kovą vertina? Vertina ne kitų pasiūlyta nuomone, bet pati, savarankiškai, neįvilkdama į apibrėžimus. Šį vertinimą geriausiai galima pajusti kalbantis su paprastais kaimo žmonėmis, kaip seniau sakydavo, "su liaudimi". Paprastai, be jokių išankstinių pasirengimų, be anketų pasikalbėti su bet kuriuo sutiktu to krašto žmogumi, išklausyti jo samprotavimus ir nuomonę, atsargiai įterpiant vietą kitą klausimą, leidžiant laisvai išsipasakoti, dažnai net nukrypstant nuo rūpimos temos. Taip kalbantis ir akivaizdžiai nefiksuojant pasakotojo žodžių, pajunti tikrąją žmogaus pažiūrą, lyg tylią gaidelę sugauni jo nuomonę. Tokiu būdu iš daugelio beveik anoniminių pasakojimų kuriasi platesnis praeities įvykių vaizdas, ne tikslūs ir dokumentuoti prisiminimai, bet gyva kasdienybė, tų dienų įvykiai. Iš netolimos praeities rūko išnyra vardai ir veidai: Julius, Albinas, Vytas... Žmonės apie juos kalba kaip apie pažįstamus, artimus, beveik čia pat esančius. Kartais suabejoja, pasiginčija, kada kuris bėgo, kur ir ką nušovė... Tokiame pokalbyje svarbiausi pati visuma, jos poveikis žmonių sąmonei.

Įvykiai sukonkretėja, faktai pasidaro aiškesni ir tikresni, kai imi kalbėtis su buvusių įvykių dalyviu, su partizanu, ryšininku ar rėmėju. Renkant medžiagą apie Palių apylinkėse vykusias kovas, teko laimė susidurti su vienu kitu tokiu žmogumi. Ypač daug padėjo buvęs ryšininkas, o vėliau Palių partizanas Vytautas Vyšniauskas, ilgametis Kolymos lagerininkas ir tremtinys. Jo iniciatyva ir su jo pagalba pavyko aplankyti ir susipažinti su daugeliu šio krašto gyventojų bei kovos dalyvių. Buvę partizanų ryšininkai ir rėmėjai noriau ir atviriau leisdavosi į prisiminimus susitikę su savo bendražygiu. Be to, jis tiesiog paskatindavo ir ragindavo rinkti medžiagą apie savo gimtojo krašto praeitį. Esu jam labai dėkingas; laikau jį tiesiog šio straipsnio bendraautoriumi, nes be jo paramos vargu ar jis būtų atsiradęs.

Teko kalbėtis ir daug žinių pasisemti iš buvusios partizanų ryšininkės Vilties - Aldonos Sabaitytės-Vilutienės, dabar gyvenančios Marijampolėje. Nemaža faktų pateikė buvęs partizanas Jurgis Nevulis, dabar gyvenantis Marijampolėje, daukštietis Jurgis Glaveckas, buvęs ryšininkas Švyturys, ilgametis partizanų ryšininkas ir rėmėjas, Plynių kaimo gyventojas Jonas Deltuva.

Faktas po fakto, žinutė po žinutės kūrėsi šio krašto įvykių mozaika. Kalbėtasi su įvairiais žmonėmis: Geležinių k. gyventoju Vitu Kirtikliu, daukšiečiais Ona Žukauskiene, Juozu Žukausku, Stefa Meškelevičiene, Zigmu Tumeliu, Skiturių kaime gyvenančiais Jonu Leskevičiumi, Onute ir Petru Giniūnais, Kumečių k. - Albina Stasiulevičiūte-Lakickiene (buvusia ryšininke Pušele), partizanų rėmėja, Nenartavo kaimo gyventoja Petronėle Liutviniene, simniečiais Edmundu Austrevičiumi, Stase Vaitulevičiene, Juozu Žvinkumi, Ąžuolinių k. - Alfonsu Vyšniausku, Stase ir Vytu Jankauskais, Aleknonių k. - Elvyra ir Antanu Varževičiais.

Kai kurie šio krašto žmonės dabar gyvena kitur. Vieną kitą teko aplankyti ir tolimesnėse vietose. Garliavoje gyvena dvi buvusios ryšininkės Birutė Matusevičiūtė-Keturakienė-Žibuoklė ir Stasė Stančikienė. Kauno r., Šlienavos k. - Pranas Tamulis, Kazlų Rūdoje - Elena Tamulionytė, Irena Tamulienė, Jonas Miškinis, Rėčių bažnytkaimyje - Aldona Kazlauskienė, Makrickų k. - Janina Tautvaišienė, Lazdijų r. Barčių k. - Stasys Sardokas.

Įvairūs ir įvairios apimties šių žmonių prisiminimai, bet jie brangūs ir reikalingi. Visiems nuoširdžiai dėkojame.

Laikas daug ką patikrina ir atitaiso. Tautos gynėjų palaikai atkasami, jų kaulai rūpestingai surankiojami ir garbingai palaidojami. Statomi paminklai. Tai šventa Tėvynės pagarba savo sūnums, užstojusiems ją pačią sunkiausią valandą. Bet tai tik dalis privalomos pagarbos. Palaidojus ir pagerbus jų kūnus, reikia tinkamą pagarbą atiduoti jų vardams, jų vargams, jų idealams. Reikia rinkti, tirti ir skelbti visus rezistencinės kovos faktus, visus partizanų darbus ir žygius.

Tai daryti reikia dar ir todėl, kad apie to laiko įvykius labai daug rašyta ir kalbėta tų, kurie patys tą smurtą vykdė, kurie trėmė, žudė, kankino. Naudodamiesi sena, dar nuo Dzeržinskio laikų užsilikusią praktika, jie išgaudavo norimus "pripažinimus": kiškį paversdavo drambliu, o beraštę kaimo senutę - prityrusia CŽV agente. Tokios literatūros šviesoje neatpažįstamai pakinta visas dar taip netolimas istorijos laikotarpis. Pakinta priežastys, įvykių prasmė, pasekmės, veiksmų teisėtumas, jų moralinė vertė. Todėl labai svarbu į visa tai pažvelgti plačiau ir išsamiau, leisti prabilti ir kitai pusei, pagaliau visa patikrinti dokumentų šviesoje.

Deja, "antros pusės" ilgą laiką kaip tik ir nebuvo galima išgirsti. Dokumentinė medžiaga buvo giliai paslėpta nežinomose partizanų slėptuvėse ar plieniniuose saugumo seifuose. Žmonių atmintyje užsifiksavę faktai irgi pamažu nyko ir dilo, prarasdami tikslumą bei konkretumą, be to, juos mažai kas rinko. Tik pasikeitus aplinkybėms pagaliau galėjo prabilti ir šių įvykių dalyviai, partizanai ir jų rėmėjai. Pradedant Juozo Daumanto knyga "Partizanai", Adolfo Ramanausko-Vanago "Daugel krito sūnų...", Antano Paulavičiaus "Kraujo upeliai tekėjo", greitai pasipylė visa eilė vertingų knygų ir straipsnių, į dienos šviesą pagaliau pradėjo kilti partizanų dokumentai, pasidarė prieinama bent dalis KGB archyvų. Kukliais leidinėliais pradėti publikuoti šie dokumentai virto solidžiu, jau trečią dešimtį tomų bebaigiančiu "Laisvės kovų archyvo" periodiniu leidiniu. Gausi dokumentinė medžiaga specialistams, šių įvykių tyrinėtojams sudarė galimybę išleisti tokias knygas kaip "Lietuvos partizanai 1944-1953 m." "Laisvės kovos 1944-1953 metais", "Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais", "Lietuvos karas" bei panašią apibendrinančią medžiagą periodikoje.

Žmonių atmintyje išlikę faktai turi vieną trūkumą - jie dažnai būna nelabai tikslūs, o kartais net prieštaringi. Tai yra ne tik todėl, kad žmogus pamažu kai ką primiršta, bet ir todėl, kad kiekvienas matytą, girdėtą ar išgyventą dalyką supranta savaip, skirtingai, įsidėmi skirtingas to paties įvykio smulkmenas. Be to, paprastų žmonių prisiminimai būna labai lokalizuoti. Kaimo žmogus tiksliau ir smulkiau gali papasakoti apie buvusį įvykį, kuris buvo greta jo - jo sodyboje, jo kaime, jo parapijoje. Kuo toliau, tuo tikslumas ir dalykiškumas mažesnis. Todėl iš žmonių prisiminimų surinkta medžiaga geriausiai atspindi tik tos vietos įvykius, kur tuo metu gyveno prisiminimų autorius.

Įvairios Lietuvos vietovės turi savo ypatybes, kurios darė įtaką partizanų veiklos taktikai. Didesni miškų plotai sudarė vienas, miškų nebuvimas kitas sąlygas. Ten, kur partizanams teko glaustis vienkiemiuose, jie negalėjo telktis į didesnius kovinius dalinius, bunkeriai ir slėptuvės taip pat būdavo įrengiamos beveik tik pas ūkininkus. Ten, kur leido gamtinės sąlygos, tokios slėptuvės buvo įrengiamos ne tik miškuose, bet ir nedideliuose miškeliuose. Ką bekalbėti apie tokią pačios gamtos paruoštą didžiulę slėptuvę kaip Palių pelkės: plačios, klampios, krūmokšniais ir nedideliais medžiais apaugę pelkės atrodė ideali vieta slėptis. Palios atrodė kaip savotiška tvirtovė, sunkiai prieinama priešui, tad prasidėjus mobilizacijoms, terorui ir įvairiems gaudymams čia spietėsi ne tik aplinkinių kaimų, bet ir tolimesnių vietų vyrai.

Kaip šiuos įvykius prisimena, supranta ir vertina aplinkinių kaimų gyventojai, bandė pasidomėti šių eilučių autoriai. Kazlų Rūdos miškai, Prienų šilas, Šilavoto-Igliaukos ruožas ir Palios tuo laiku visoje Suvalkijoje buvo laikoma savotiškomis partizanų "respublikomis". Tad po daugelio metų pamėginome pasidomėti, ką jos gyventojai žino apie jų krašte vykusias rezistencines kovas, apie savo tėvų, brolių ar kaimynų slapstymąsi Paliose, apie čia vykusias kratas, okupantų ir jų talkininkų terorą. Žinios rinktos po truputį, nedideliais gabaliukais, po vieną faktelį, paskui bandant susidaryti bendrą įvykio vaizdą. Nebuvo tikslo (o ir galimybės) išgirstus faktus atsijoti ir patikrinti jų patikimumą dokumentų šviesoje. Viskas palikta taip, kaip tuos dalykus atsimena, supranta ir vertina žmonės, dažniausiai patys savo akimis viską matę, savo ausimis girdėję. Kad Palių įvykiai nebūtų atsieti nuo įvykių visoje Lietuvoje, paliečiami ir bendresni rezistencinės kovos klausimai.

Kitas čia surinktų žinių trūkumas - jų epizodiškumas. Tai tik pavieniai faktai, atskiri gabaliukai, iš kurių dar neįmanoma sudaryti pilnos istorinių įvykių mozaikos, pateikti rišlios šiose vietovėse vykusių kovų eigos. Daug faktų dar liko neišgirsta, nesužinota; duomenys apie čia partizanavusius vyrus yra nepilni ir netikslūs. Reikėtų dar daug ką apklausti, tirti, patikslinti. Šie kuklūs puslapiai tebūnie pirmas bandymas apsistoti prie konkrečios vietos ir čia vykusių kovų. Išsamesnei istorijai reikalingi įvairūs šaltiniai ir dokumentai. Čia panaudotas tik vienas šaltinis - pačių žmonių atmintis. Jei šis bandymas ką nors paskatintų šiuos įvykius patyrinėti išsamiau, galėtume laikyti savo darbą nebuvus visai beprasmišku.

PALIOS

Maždaug Užnemunės viduryje, Alytaus ir Marijampolės rajonų pakraščiuose, dzūkų ir suvalkiečių paribyje, plyti apie 10000 ha plotą užimančios pelkės. Klampynės, raistai ar liūnai kaitaliojasi su skurdžių medžių miškeliais ir tankiais švendrynais. Pietrytiniame šio pelkyno pakraštyje telkšo didelis, klampiais krantais, maždaug 10 kvadratinių kilometrų ploto Žuvinto ežeras. Į šiaurės rytus nuo šių pelkių, visai netoli plyti, Amalviškių pelkės, mažiau apaugusios medeliais ir užimančios tik 3000 ha ploto. Jose telkšo nedidelis Amališkių ežerėlis ir prateka Amalavos upelis. Šios pelkės vadinamos paliomis. Žodis "palios" vartojamas lyg dviem prasmėm: viena - pelkių sinonimas, kita - tikrinis, reiškiantis vietos pavadinimą. Vietiniai gyventojai šia prasme jį daugiausiai ir vartoja. Žodis "Palios" čia reikš vietos, pelkyno ploto pavadinimą. Kai kurios Palių dalys turi atskirus pavadinimus: Žuvinto, Aleknonių, Liepakojų, Miknonių, Riečių, Daukšių, Liūliškio ir kt. Nedidelė salelė pelkėse vadinama Burbuliais, o miško dalis netoli Daukšių kaimo - Daukšių beržynėliu. Į Palias įteka nedidelis Bambenos upelis. Tuoj pat jis patenka į Žuvinto ežerą ir išteka iš jo jau Dovinės vardu. Pagoniškos Lietuvos laikais čia buvusi šventa upė Dievine, savo neilgame, tik 68 km turinčiame kelyje spėjusi įsigyti net keturis vardus: Sutra, Sperna, Bambena, Dovinė. Iš pietų į Žuvinto ežerą įteka 20 km ilgio Kiaulyčios upelis - kairysis Dovinės intakas. Per Palių vidurį prateka mažutis Rudės upelis.

Ledynmečio suformuotame plote telkšo palyginti negilus, iš visų pusių plačių švendrynų apsuptas Žuvinto ežeras. Švendrės įsibrauna ir į patį ežerą, o įvairūs vandens augalai ir žolės susipina į savotiškus plaustus -plūduriuojančias salas, galinčias išlaikyti net keletą žmonių.

Iš pietvakarių prie Palių prigludęs Buktos miškas, dar kitaip vadinamas Žaliąja giria. Tai seniai, dar prieš Sūduvos apgyvendinimą buvusios didžiulės Alytaus girios dalis, tiksliau sakant, jos liekana. Į Palias, į Rudės upelį iš miško įteka nedidelis Ventupio upelis. Rytinė miško dalis glaudžiai susijusi su Paliomis, yra tarsi jų dalis.

Palias iš visų pusių supa kaimai, kurių laukai ir pievos betarpiškai jas liečia - tai Daukšiai, Plyniai, Varnupiai, Kumečiai, Liūliškis, Gudupiai, Vartai, Naujavalkis, Saltininkai, Zailiai, Ąžuoliniai, Bambininkai, Žuvintas, Aleknonys, Liepakojis, Riečiai, Miknionys ir kt.

Palių apylinkėse yra ir keletas piliakalnių - buvusių sūduvių įtvirtinimų liekanos. Žymiausias ir žinomiausias - Varnupių piliakalnis, gražiai iškylantis Amalviškių pelkių fone. Palios turėjo garbės patekti į viduramžių dokumentus. Pirmą kartą jos paminėtos 1384 m. kryžiuočių žygio į Merkinę aprašyme. Palios paminėtos kaip plati upė, kurios jie negalėję pereiti ir turėję pasukti į Lazdijų pusę. Kryžiuočiai žinojo ir Amalviškes, nes mini Amalvos upę.

Sunkiai prieinamos šlapios ir pelkėtos vietos (o senovėje jos buvo dar klampesnės ir didesnės) visais laikais traukė pabėgėlius ir ieškančius prieglobsčio. XVII ir XVIII a. švedų karų ir XVI a. rusų invazijos metu čia slėpėsi net atbėgę iš Vilniaus kilmingieji didikai. Palios glausdavo nuo ponų besislapstančius baudžiauninkus ar caro kariuomenės vengiančius rekrūtus. Visais laikais čia prisiglausdavo nenuolaidžiausi ir energingiausi, kažko vengę, kažkam nenorėję paklusti. Tuo Palios ir buvo žinomos visoje Užnemunėje. Tad nenuostabu, kad prasidėjus okupantų priespaudai ir terorui į jas nukrypo daugelio besislapstančių vyrų žvilgsniai. Palios tapo vienu iš atsparos punktų. Kazlų Rūdos miškai ir Palios buvo patogiausios vietovės, gamtos paruoštos tvirtovės Suvalkijos kovotojams.

PIRMOSIOS KREGŽDĖS

1944 m. vasara. Nepavykęs pasikėsinimas prieš Hitlerį. Staiga kažkur apie Vitebską vokiečių katastrofa Rytų fronte. Dviejų šalių armijos, puolančioji ir besitraukiančioji, kruvina banga rieda iš rytų į vakarus, vis arčiau ir arčiau nelaimingos Lietuvėlės, to amžinai trempiamo slenksčio, esančio pačiame Europos centre. Grėsmingas fronto riaumojimas jau girdėti Lietuvoje. Jau ir čia liepsnoja sodybos.

Murmėjo ir grūmės juodi debesys,

Audros ir žaibų pritvinę.

O tu neramiai audros gando klausei,

Nuvarginta mano Tėvyne.

(Iš partizanų dainos)

Du okupantai, du besikauną žvėrys savo mirtinose grumtynėse trypia ir niokoja mūsų žemelę. Žmonės su nerimu klausosi patrankų griausmo ir mąsto, ką daryti. Kas bus, kaip elgsis grįžę bolševikai? Jų nagų ir kruvinų letenų skonį jau patyrėme. Dar kraujuoja tautos kūne ir sieloje prieš trejus metus padarytos žaizdos. Kas bus dabar? Kaip pasielgti? Ar likti savo namuose, savo gimtojoje žemėje, ar viską palikus trauktis į vakarus? Vieni sprendžia vienaip, kiti kitaip. Dauguma lieka, o kiti bėga tolyn nuo fronto į vakarus, į svetimą ir nesvetingą žemę, kad tik išsigelbėtų, kad tik išvengtų raudonojo teroro.

Pačiame Alytaus apskrities pakraštyje, į pietryčius nuo Palių, yra Ąžuolinių kaimas. Vieną gražią liepos mėnesio dieną į šį kaimą dviem sunkvežimiais atvažiavo maždaug 40 lietuvių policininkų, besitraukiančių nuo artėjančio fronto, kuris dundėjo kiek toliau rytuose, gal net jau šiapus Nemuno. Jie pasuko į kaimo viduryje lapuočių paunksmėje dunksančią Juozo Vyšniausko sodybą. Tarp atvykusiųjų buvo ir Vyšniausko žentas Pranas Zailskas, su kitais ginklo draugais besitraukiąs nuo fronto. Atvažiavusieji dar galutinai neapsisprendę: važiuoti toliau (už keliasdešimties kilometrų jau Vokietija) ar likti čia, Lietuvoje. Paėjėję ant kalniuko jie žvelgia į Palias ir tariasi. Vieni siūlo trauktis toliau, bandyti patekti pas amerikiečius ar anglus, kiti mano likti, pasislėpti Paliose, čia praleisti frontą ir priešintis naujam okupantui. Juk vis tik ši okupacija turėtų būti ne amžina. Keturiasdešimtaisiais metais nesipriešino, nes vyriausybė matė, kad pagalbos iš niekur nesulauks, pasipriešinimas beviltiškas. Tikėjosi kaip nors susitarti, išlikti. Pasirodo, apsirikta. Prasidėjus vokiečių ir rusų karui, tartum norėdama atitaisyti klaidą, tauta kilo į kovą. Ir vėl teko nusivilti. Rudasis okupantas pasirodė esąs beveik toks pat kaip ir raudonasis. Bet dabar?! Dabar galima pasitikėti didelių, galingų demokratiškų valstybių vadovais, jų tvirtais ir iškilmingais pareiškimais, kad sutriuškinus agresorius pavergtos tautos bus išlaisvintos, buvusios sienos atstatytos ir bus grįžta prie buvusios padėties. Kuo labiau galima tikėti, jei ne rimtų pasaulio politikų viešais ir iškilmingais pareiškimais, visiems daug vilčių teikiančiu oficialiu dokumentu - 1942 m. Ruzvelto ir Čerčilio paskelbta Atlanto chartija. Po Pirmojo pasaulinio karo daug kam padėjo Vilsono doktrina. Dabar visiems padės panašus dokumentas - ši chartija. Tad kam tolti nuo Lietuvos, kam išsklaidyti ir taip nedidelias tautos jėgas? Juk bus tarptautinės konferencijos, taikos sutartys, bus tvarkomi tarptautiniai pokario reikalai ir tada, aišku, iškils Lietuvos klausimas. Valstybė, kuri šventai vykdė visus tarptautinius susitarimus, laikėsi griežčiausio neutraliteto, lenkų -vokiečių konflikte nestojo į agresoriaus pusę, nepasidavė gundymams ir siūlymams pasinaudoti proga ir atsiimti Vilnių, liko ištikima taikos ir demokratijos principams, negali būti pamiršta. Galingos demokratinės valstybės, kovojančios už teisingumo ir demokratijos atstatymą, aišku, nepaliks Lietuvos neteisėtoje padėtyje. Negi jos nesugebės priversti savo išgelbėtą sąjungininkę vykdyti tų pažadų, vardan kurių ir buvo kariaujama?

Šiais pažadais ir visais Vakarų politikų pareiškimais tvirtai tikėjo ne tik eiliniai žmonės, bet ir inteligentai, karininkai, politikai, rezistencijos prieš hitlerinę okupaciją dalyviai. Tikėjo ir šie lietuviai policininkai, kurie dabar sustoję Ąžuolinių kaime ant kalnelio svarstė, ką toliau daryti.

Pagaliau apie 15 vyrų tvirtai apsisprendė pasilikti, o kiti išvažiavo. Pasilikusieji patraukė į Palias.

Palios visiems atrodė patikima vieta, aplinkiniai gyventojai palankūs ir nusiteikę prieš okupantus, Juozas Vyšniauskas - patikimas ryšininkas, jo sodyba - pirmasis atramos punktas, gera ryšio vieta. Supažindinęs pasiliekančius su savo uošviu, Pranas Zailskas išvažiavo toliau į vakarus. Su juo išvyko ir jo žmona - Vyšniausko duktė Natalija Zailskienė. Likimas juos perskyrė prie Elbės. Žmonai pavyko patekti pas amerikiečius, o Zailskas liko rusų pusėje. Prasidėjo kita jo odisėja, po kelių metų parvedusi į Palias.

Pravažiuojančių policininkų pasilikimas Paliose - tai tik trumpas ir gal net nežymus epizodėlis. Dėl jo partizaninis pasipriešinimas šiose apylinkėse gal ir nebūtų kilęs, jei po kelių mėnesių, jau praūžus frontui, į Palias nebūtų patraukę aplinkinių kaimų vyrai, pasislėpti nuo mobilizacijos, įvairių gaudymų ir prasidėjusio teroro. Vienas kitas pasilikusių policininkų ar vėliau užklydusių kariškių padėjo besislapstantiems vyrams organizuotis, pamokė vartoti ginklus ir t.t. Svarbiausios ir gausiausios partizanų pajėgos buvo aplinkinių kaimų artojai, kovęsi ir žuvę savo tėvų žemėje. Ir kai kurie pirmųjų partizanų būrių organizatoriai ir vadai buvo vietos gyventojai, buvę nepriklausomos Lietuvos kariai ar puskarininkiai.

LIKTI SAVO ŽEMĖJE

Į šiaurę nuo Ąžuolinių kaimo, kitoje Palių pusėje, jau Marijampolės apskrities ribose - Daukšių bažnytkaimis. Tai lyg pelkynų sostinė, nes iš vienos šio kaimo pusės - Palios, iš kitos - Amalviškių pelkės, mažesnės ir menkiau apžėlę krūmokšniais, bet taip pat galinčios teikti besislapstantiems prieglobstį. Šių sunkiai prieinamų vietų apsuptyje Daukšių, Varnupių, Kumečių, Gudupių ir kitų kaimų vyrai jautėsi kiek saugiau, daugelis net negalvojo paklusti okupantų primestai neteisėtai valdžiai ir jos skelbiamoms mobilizacijoms. Eiti į priešo kariuomenę, guldyti galvas už savo pavergėjus? Ne! Gera praktika buvo įgyta jau vokiečių okupacijos metais, kai siūlomą ginklą sutikdavo paimti tik tuomet, kai jį buvo galima panaudoti savo krašto ir savo žmonių gynimui. Kariauti už vokiečius - jokiu būdu. Ir savisaugos daliniai, ir policija, ir Plechavičiaus organizuojama rinktinė buvo reikalinga tik tiek, kiek galėjo padėti saugoti kraštą ne tik nuo banditų, plėšikų, bet ir nuo tų pačių vokiečių arba pasitarnauti atsikuriančiai Lietuvos valstybei. Ši patirtis, mokėjimas laviruoti turėjo būti panaudota ir prieš naująjį okupantą. Likti savo žemėje, ruoštis būsimos valstybės tarnybai - mintis, nors ir ne taip aiškiai išreikšta, glūdėjo kaimo žmonių sąmonėje. Be to, visi tvirtai tikėjo, kad viskas greitai pasikeis, kad amerikiečiai pareikalaus rusų išeiti, o jei ne - netrukus kils karas. Tad kam žūti už okupantus, kam guldyti galvą už svetimus reikalus, jei tuoj reikės ginti savo kraštą, savo Tėvynę.

Nedaug kas iš šaukiamojo amžiaus vyrų pakluso mobilizaciniam įsakymui ir išėjo į kariuomenę. Kiti paprasčiausiai šaukimų nevykdė. Vieni slapstėsi namuose, kiti rūpinosi įsidarbinti tokiuose darbuose, kuriuose būdavo atleidžiama nuo karinės prievolės: prie geležinkelio, kai kuriose gamyklose ir pan. Kiti iš karto ginklavosi ir traukėsi į saugesnes vietas. Ginklų apylinkėse buvo nemažai. Kai kas buvo spėjęs įsigyti vokiečių okupacijos metais, kai kas pasinaudojo praūžiančiu frontu, dar šiek tiek ginklų buvo likę iš Nepriklausomos Lietuvos laikų, todėl ginklai buvo įvairūs. Be visokių pistoletų ar revolverių, vieni turėjo šautuvus, karabinus, kiti vokiškus ar rusiškus automatus, vokiškus, čekiškus ir rusiškus lengvuosius kulkosvaidžius. Nelengva buvo tokiai įvairiai ginkluotei parūpinti šaudmenų, tačiau daugiau ar mažiau šovinių vis dėlto buvo. Vėliau, kovų metu, ginkluotę papildė iš priešo paimti rusiški ginklai ir šoviniai. Daug kas turėjo po keletą granatų. Buvo net ir prieštankinių, vėliau panaudotų puolant stribų būstines ar rengiant pasalas pakelėse.

Saugiausios vietos atrodė miškai, miškeliai, o ypač Palios. Juk tai sunkiai prieinamos balos, pelkynai, krūmynai. Palios atrodė pati saugiausia vieta, neprieinama atraminė teritorija. Palių pusėn pasuko ne tik artimiausių, aplinkinių kaimų vyrai: čia atsidurdavo partizanų ir iš tolimiausių vietų. Tais pačiais iš liaudies atminties "archyvo" gautais duomenimis, Paliose kovojo ar slapstėsi maždaug 55-ių kaimų vyrai. Tai ne tik Ąžuolinių, Zailių, Vytautiškių, Saltininkų, Naujavalakių, Vartų, Gudupių, Kumečių, Daukšių, Riečių, Verabiejų, Liepakojų, Žuvinto ar Bambininkų kaimų, bet ir Brazavos, Sūsnykų, Uosupio, Ožkasvilių ir kitų tolimesnių, Kalvarijos, Liudvinavo, Simno, Gudelių, Marijampolės valsčių kaimų. Nepilnais ir toli gražu netiksliais duomenimis, čia ilgiau ar trumpiau kovojo virš 150 žmonių. Daugelis jų žuvo, vienas kitas buvo suimtas, legalizavosi ar tyliai pasitraukęs įsidarbino ar slapstėsi. Bene daugiausia į Palias patraukė Daukšių kaimo vyrų - apie 10, iš netolimų Varnupių - 6, Vytautiškių - 4, Bambininkų, Kampininkų, Zailių - po 3 ir t.t.

Didžiausi būriai kūrėsi apie Daukšius, Varnupius, Gudupius, Žaliosios girios pakraštyje. Vieną tokį sutelkė ir jai vadovauti ėmė iš Pasiauriškių kaimo kilęs vaikinas, Lietuvos kariuomenės puskarininkis Albinas Liūdžius, 1945 m. žuvęs Paliose. (Jo palaikai šiuo metu Kumečių kaimo kapinėse pagerbti marmurinio akmens paminklu.)

Kitas didelis būrys, 1944 m. rudenį turėjęs apie 30 vyrų, susidarė iš Daukšių kaimo gyventojų ir buvo vadinamas Daukšių būriu. Jo pradžią sudarė iš vokiečių kariuomenės pasitraukęs daukšietis Motiejus Overa ir Kalinauskas, kurio žmona buvo kilusi iš Daukšių. Iš pradžių gal tik jiedu ir

□Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, Viltis (1899-1953)

□Palių partizanų būrio vadas Albinas Liūdžius (1916-1945)

□Palių partizanas Juozas Liūdžius. Tardomas kankintas apkurto 

□Palių partizano Albino Liūdžiaus kapas Kumečių kapinėse

buvo pirmieji partizanai. Rusams pradėjus gaudyti vyrus į kariuomenę, Daukšių būrys staiga keliariopai išaugo. Iš pradžių jo vadu buvo Overa. Telkėsi jie Paliose prie Žuvinto ežero, plūduriuojančiose salelėse. Čia jie buvo įsiruošę savo stovyklėles, iš šakų pasistatę palapines, turėjo valčių. Ginklai buvo įvairūs, kiekvienas jų pasirūpindavo pats. Uniformuotų buvo mažai, o ir pačios uniformos buvo įvairios.

Varnupių vyrai susitelkė į kitą būrį. Kitame Palių šone, netoli Žaliosios girios ir jos pakraštyje telkėsi gerai organizuotas partizanų dalinys, vadovaujamas majoro Sergijaus Staniškio. Ištrūkęs iš besitraukiančių vokiečių nagų šis gabus Lietuvos kariuomenės karininkas pasirodė tikras partizaninio karo specialistas, vėliau kurį laiką vadovavęs Dainavos apygardai, o dar vėliau visai Pietų Lietuvos partizanų sričiai. Jis savo veiklą pradėjo Paliose, netoli gimtojo Geležinių kaimo, kur jam buvo pažįstamos ir apylinkės, ir jų žmonės. Būdamas apdairus ir atsargus, be to, gerai orientuodamasis partizaninio karo sąlygose, jis jau iš pat pradžių ėmė naudoti partizaninio karo taktiką. 1945 m. pavasarį rusams suruošus didelę valymo operaciją ir kai kuriems būriams susidūrus su priešu, jis savo dalinį išdėstė pelkių pakraštyje ir laikė parengtyje, bet į frontines kautynes nesivėlė, matyt, laikydamas greito atsitraukimo bei išsisklaidymo taktiką veiksmingesne. Juk išsaugoti partizanų jėgas buvo svarbiau negu kautis su gausesniu priešu, rizikuojant būti apsuptiems. Netikėtai pasirodyti ir nepastebėtai dingti - tai partizaninio karo taktika, viena iš jo ypatybių. Į dideles kautynes partizanai stodavo tik būtino reikalo verčiami, kaip tai įvyko gegužės 16 d. netoli Seirijų Kalniškių vietovėje - šis didvyriškas mūšis kainavo net 45 partizanų gyvybes.

Kitoje Palių pusėje, apie Vytautiškių, Zailių, Ąžuolinių ir Bambininkų kaimus telkėsi kiti, tų ir tolimesnių kaimų vyrai. Ryšius būriai palaikė daugiausia per ryšininkus. Eiliniai kovotojai susitikdavo rečiau. Pradžioje nesiėmė ir aktyvesnių veiksmų.

Pietiniame Palių pakraštyje, apie Bambininkų-Zailių kaimus besitelkiantys partizanai pirmą savo akciją įvykdė 1944 m, lapkričio mėn. Šiose apylinkėse nuo seno reiškėsi Ąžuolinių kaimo gyventojas Pranas Buzas. Labai mylėdamas komunizmą ir visą sovietinę tvarką, jis daug metų pasisakydavo už ją. Pradėjus vyrams slapstytis nuo rusų, jis, matyt, ėmė teikti žinias saugumui. Pasidarė pavojingas ne tik kalbomis, bet ir veiksmais. Vie-

□Palių partizanas Motiejus Overa (1919-1945)

□Palių partizanas Vincas Kubertavičius-Vidugiris, Siaubas, Jovaras

□Daukšių kaimo vyrai Lietuvos kariuomenės naujokų šaukimo komisijoje. Sėdi 3-as Motiejus Overa, stovi 2-as Vincas Kubertavičius ,    . .

ną lapkričio vakarą pas Zailių kaimo ūkininką Juozą Vyšniauską buvo susirinkę keletas šio kaimo vyrų. Tai įprastas dalykas namuose, kuriuose yra jaunų merginų, vakarais po darbo sueina kaimynų vaikinai, pasišneka, papolitikuoja, pakortuoja. Taip buvo ir tą vakarą. Be jaunimo, čia buvo atėjęs ir Pranas Buzas. Staiga pasigirdo beldimas į langą. Paklausus kas beldžiasi ir ko reikia, už lango atsiliepė Buzo sūnus, apie dešimties metų vaikėzas ieškodamas tėvo, kad šis eitų namo, nes atvažiavo svečių. Buzas pakilo ir išėjo. Vos išėjus į kiemą, pasigirdo automato serija, o po pusvalandžio užsiliepsnojo Bužo sodyba.

Pasirodo, partizanai buvo nusprendę Buzą, kaip pavojingą saugumo informatorių, likviduoti, bet šis, vos tik iš priemenės išžengęs į kiemą, griuvo ant žemės ir, pasinaudodamas tamsa, paspruko. Vėliau su šeima, kurios partizanai nelietė, išsikėlė į Simną ir čia kurį laiką buvo kalėjimo viršininku. Taip šiame krašte partizanai pirmą kartą veiksmu parodė savo buvimą.

Kitoje Palių pusėje 1945 m. žiemos pabaigoje Daukšių partizanai puolė Gudelių miestelį ir išvaikė vietinius stribus. Šis gyventojų prisimenamas Gudelių puolimas yra tas pats, kurį aprašo Juozas Petraška*. Ten sakoma, kad Gudelius partizanai puolė 1945 m. sausio mėn., vadovaujami Leono Junelio.

-------------------
* Petraška J. Žvilgsnis atgal. V. 1992. P.24.

Aktyvėjo enkavedistų ir stribų veikla. Juozas Petraška rašo, kad jau 1944 m. pabaigoje kraštą užgriuvo masinės generolo Vetrovo žudikų kratos ir žudynės, kad 1945 m. kovo 7 d. partizanų stovyklą Balbieriškio miške netikėtai užpuolė Gudelių įgulos čekistai ir stribai ir šio puolimo metu žuvo net 10 partizanų. Panašūs dalykai vyko ir netolimose Palių apylinkėse. Partizanai buvo priversti imtis atsakomųjų veiksmų.

AUDRA STIPRĖJA

Žmonės gyveno ramiai, taikiai, dirbo žemę, augino vaikus. Lietuvis žemdirbys nemėgo staigmenų ir didelių pakitimų. Jis visuomet mąstė ramiai ir kiek lėtokai. Neskubėdamas, bet kantriai ir atkakliai tvarkė savo reikalus. Žemė nemėgsta staigmenų: pamažu augina javą, brandina grūdą.

Dabar staiga užgriuvo kiti laikai, kita tvarka. Į ramų ramių žemdirbių pasaulį įsiveržė klajūno, bastūno dvasia, kuri ėmė viską keisti, griauti, laužyti... Daug kalbų, maža darbų, tikrumo ir tvarkos... Okupantai atnešė savo įstatymus, tvarką, reikalavimus. Ne pasiūlymus - reikalavimus ir prievartą. Vykdyk, vykdyk tuojau pat arba būsi sunaikintas! Kaimiečio, žemdirbio psichologijai tai buvo keistas, nesuprantamas ir nesveikas dalykas. Iš miestų atvažiavę piemengaliai, neskyrę miežių nuo avižų, mokė valstietį dirbti žemę, ragino sėti, pjauti, kirsti rugius, pradėti kūlimą...

Ne tik nurodinėjimai ir raginimai trikdė ir erzino kaimietį. Dar labiau jį pykdė kišimasis į asmeninį gyvenimą. Daryk taip, elkis šitaip, nešvęsk švenčių, netikėk, nesimelsk, neik į bažnyčią, eik į susirinkimus, klausyk paskaitų, žiūrėk kiną, skaityk laikraščius, net derlių vežk kartu gurguolėmis, su vėliavomis, plakatais... Valstietis viskuo stebėjosi ir šaipėsi, o dažnai atvirai ir garsiai piktinosi ir keikė...

Jauniausia, sveikiausia ir tvirčiausia tautos dalis buvo pareikalauta kaip patrankų mėsa. Pajėgiausi Lietuvos vyrai, tautos žiedas ir ateitis, turėjo eiti mirti už jiems svetimus priešo ir okupanto idealus. Mobilizacija į rusų kariuomenę virto mobilizacija į Lietuvos partizanų būrius. Už nepaklusnumą okupantui sekė baisios represijos. Tai vienur, tai kitur suliepsnojo sodybos, prasidėjo gaudymai, kratos, šaudymai, masinės žudynės. Pirmiausia nukentėjo paprasti, neginkluoti kaimo žmonės, jauni vyrai, nepaklusę neteisėtiems svetimųjų reikalavimams, ir seni žilagalviai jų tėvai.

1944 m. Kūčių dieną suliepsnojo kaimai anapus Nemuno, į šiaurę nuo Merkinės. Kratos ir teroras siautė ir kitose Lietuvos vietose. Miestų ir miestelių rūsiai prisipildė sugaudytais jaunais ir vyresnio amžiaus vyrais.

1944 m. pabaigoje pradėta organizuoti tiesioginiai enkavedistų pagalbininkų - "liaudies gynėjų", istrebitelių, žmonių pašaipiai pavadintų stribiteliais, skrebais, stribais būriai. Kiekviena tauta turi ne tik savo didvyrių, bet ir niekšų. Ilgaliežuvių skundikų atsirado jau pirmosiomis dienomis, vos tik persiritus frontui. Tautos atplaišos stojo į stribų būrius, sutiko būti informatoriais, provokatoriais, šnipeliais. Kiti norėjo tapti "valdininkais": įvairiais tarnautojėliais, agentėliais ir inspektoriais. Šalia ginkluotų, senus, sudėvėtus šautuvus ar automatus nešiojančių stribų susidarė nors ir skystokas, bet visur esantis vadinamųjų "aktyvistų" sluoksnis... Ėmė rastis ir vienas kitas komjaunuolis, partietis... Tiesa, į partiją stojo ir buvo atrenkami tik iš seno žinomi "rusiškos tvarkos" mylėtojai ir skelbėjai, visokio plauko "cicilistai", visą laiką keiksnoję Lietuvos valdžią ir tvarką, tyčiojęsi iš Dievo ir Bažnyčios. Dabar jie gavo naujas pareigas ir naujus uždavinius -jie tapo enkavedistų akimis ir ausimis. Jie virto tiesioginiais ir betarpiškais naujos tvarkos diegėjais kasdieniniame gyvenime. Jie buvo skiriami pirmininkais, viršininkais, partorgais, vedėjais, sekretoriais, paruošų agentais. Žinoma, greta jų buvo pavaduotojai, visuomet rusai, kurių valią ir nurodymus šie vedėjėliai ir viršininkėliai turėjo klusniai vykdyti. Tauta ėmė skaidytis į pavaldinius ir valdančiuosius, į pavergtuosius ir pavergėjų talkininkus. Pavergėjai buvo kitataučiai, savieji buvo tik ginklanešiai ir batlaižiai.

Lietuvos partizanai atsirado iš nenoro priimti svetimųjų jai primestą tvarką ir valdžią, nenoro vykdyti jos įstatymų ir reikalavimų, tai buvo tautos valios pareiškimas gyventi savarankiškai. Kol kas tauta neturėjo savo valstybės, savo valdžios, savo įstatymų, bet stengėsi nepriimti ir svetimų. Ne taip svarbu, koks ministras išleidžia tą ar kitą įstatymą, svarbu kaip jis vykdomas kaime ar valsčiuje. Betarpiški vykdytojai buvo pirmininkai, sekretoriai, partorgai, taip pat stribai, jėga verčiantys paklusti naujai tvarkai, šnipai bei informatoriai, pranešantys, kas jiems priešinasi. Todėl tautos pasipriešinimas - partizanų ginklo smaigalys ir buvo nukreiptas į šiuos tiesioginius svetimos valios vykdytojus, svetimos tvarkos diegėjus tautos gyvenimam

1944 m. gruodžio pabaigoje, kaip savo prisiminimuose mini partizanas Juozas Petraška¹, prie Daukšių kaimo, Paliose, vokiečių išmestas nusileido 15 lietuvių vyrų būrys. Kaimo gyventojo Kasperavičiaus įskųsti ir Gudelių enkavedistų įgulos bei stribų apsupti, 8 desantininkai žuvo, o likę gyvi išsisklaidė.

Nei besislapstantys ir kovojantys Palių apylinkių, nei vietiniai gyventojai tada nežinojo, kokios divizijos ir kokių dalinių baudėjai vykdo prieš juos operacijas ir kad į šiuos "valymo" darbus įsijungė Alytuje dislokuotas 34-asis NKVD mobilizuotas ir į vakarus nuo jo išdėstytas 24-asis šaulių pulkas. Baudėjus jie skirstė tik į rusų kareivius, daugiausia "žaliakepurius" pasieniečius, ir vietinius talkininkus - stribus, kurių būreliai ėmė kurtis

¹Petraška J. Žvilgsnis atgal. P.18.

valsčių centruose: Simne, Krosnoje, Liudvinave, Gudeliuose. Iš pradžių stribukų buvo nedaug, nes įstoję per klaidą ar tikėdamiesi išvengti karinės prievolės, greitai iš jų pasitraukė. Liko tik visiškai nusmukę, už judo grašius pasiryžę atlikti juodžiausius darbus. Iš pradžių jiems net alga nebuvo mokama, užtat buvo duota nerašyta teisė vogti, plėšti ir terorizuoti žmones. Jie sugebėdavo kaime ne tik prasimaitinti (valgyti, o ypač degtinės jie reikalaudavo beveik pas kiekvieną gyventoją), bet ir prisigrobti išvežtų ar išbuožintų žmonių turto. Ieškodami "banditų" stalčiuose ir spintose, paimdavo rastus geresnius drabužius, laikrodžius, pinigus ir kitus vertingus daiktus.

Eina stribas susivėlęs,

Karabinas ant pečių,

Duonos plutą įsikandęs:

- Buože, duoki lašinių!

Tokiais posmais apibūdindavo kaimo žmonės šiuos "liaudies gynėjus". Beje, liaudies gynėjo "titulas" jiems buvo suteiktas 1945 m. spalio 19 d. LKP CK nutarimu. Nuo tada jiems pradėjo mokėti algą, buvo įkurtos būstinės, duota ginklų. Vietiniai stribai, geriau žinantys, kur slapstosi vyrai, kas pritaria partizanams, kas nepalankus sovietinei valdžiai, pranešinėjo apie tai rusams. Stribų eilėse pasitaikydavo ir žmoniškesnių asmenų, apsirikusių ar patekusių čia per klaidą, visai kitaip įsivaizdavusių būsimą gyvenimą ir "socialinę lygybę", o dabar nesugebančių ar neturinčių drąsos pasitraukti. Tačiau tokių buvo mažuma, išimtis.

1945 m. pavasarį, galutinai griuvus vokiečių "amžinajam reichui" ir kapituliavus jų kariuomenei, rusai Lietuvoje galėjo sutelkti dar daugiau pajėgų. 1945 m. balandžio 15 d. į Lietuvą buvo perkelti 31-asis, 33-ais ir 220-asis pasienio pulkai. Po dviejų mėnesių - III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos 86-asis ir 132-asis pulkai ir pasiųsti į Panevėžio, Rokiškio, o vėliau į Marijampolės apskritis. Į Utenos sektorių - Zarasų, Švenčionių, Utenos ir Ukmergės apskritis buvo atkelti 12-asis ir 130-asis pasienio pulkai. Raseinių apskritį "valė" 338-asis pasienio pulkas. Šakių ir Tauragės apskritis - 217-asis pasienio pulkas. 1944 m. rugpjūčio mėn. sudaryta pasienio kariuomenės Lietuvos apygarda, karių skaičiumi prilygstanti divizijai. Prieš Lietuvą, prieš ramius jos žemdirbius, prieš besislapstančius beginklius žmones, prieš kovai ir mirčiai pasiryžusių partizanų būrelius, dar neturinčius organizacinių struktūrų, štabų ir prityrusių vadų, buvo mesta virš 50000 gerai paruoštų, iki dantų ginkluotų prityrusių galvažudžių. O kur dar visokie pagalbininkai - vietiniai išdavikai, "aktyvistai" ir stribai, kurių 1945 m. pabaigoje jau buvo 289 būriai, virš 10000 žmonių.

Prisiglaudę savo sodybose, klojimų palėpėse, miškeliuose ar pelkynuose, įsirengę slėptuves ar bunkerius, Lietuvos sūnūs, ramūs laukų artojai, dar tiksliai nežinojo, gal daugiau tik nujautė, kad prieš juos telkiamos baisios jėgos.

1945 M. BALANDŽIO MĖN. PALIŲ "VALYMAS"

Lėkė pilkas balandėlis

Per žalią girelę,

Nešė senai motinėlei,

Liūdnąją žinelę.

(Iš partizanų dainos)

Palių puolimas prasidėjo 1945 m. balandžio 23 d. ankstų rytą pietinėje Palių dalyje ir aplink Žuvinto ežerą. Vienos stovyklos sargybinis, pastebėjęs artėjančius rusus, bėgo pranešti, bet skubėdamas nuklydo kelis kilometrus į šalį. Rusų buvo daug, Palias supo iš visų pusių. Tankios kareivių grandinės klampojo per balas, kemsynus, brovėsi per krūmus. Vienas kovotojas, nubėgęs perspėti sargybinių kuria kryptimi trauktis, grįžęs prie stovyklos pamatė, kad rusai jau prie partizanų valčių. Prasidėjo susišaudymas. Daukšių vyrai traukėsi į pelkes. Žuvo vienas sargybinis. Kitas sargyboje buvęs partizanas išliko gyvas ir prie vadinamojo Rago susitiko su kitais, nuo priešo atsiplėšusiais vyrais. Besitraukiančius partizanus kulkosvaidžio ugnimi dengia kovotojas Kirtiklis. Priešo kulkos sužeistas jis atsiskyrė nuo draugų, prarado kulkosvaidį ir prigludo lomelėje. Girdėjo, kaip artėja rusų grandinė, apžiūrinėdama kiekvieną vietelę. Mirtis atrodė neišvengiama, bet iki pasislėpusiojo belikus kokiems 20 žingsnių, pasigirdo komanda kareiviams grįžti atgal. Taip Kirtiklis išliko gyvas. Tačiau tuose būriuose, kurie susidūrė su rusais, aukų buvo. Tuomet žuvo pirmąjį Zailių kaimo vyrų būrį organizavęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis Albinas Liū-džius, Alfonsas Kirtiklis (kulkosvaidininko Vito Kirtiklio brolis), Vaclovas Vyšniauskas, Juozas Burbulis ir šiaip į partizanų stovyklą užėję vyrai: Teofilis Liutkevičius, Jonas Kolys ir Jonas Prūsaitis. Susišaudymai vyko ir kitose Palių vietose.

Prie Rago susirinkę partizanai pasitraukė į Žaliąją girią. Nuo Vartų kaimo pusės, Palių ir Žaliosios girios pakrašty, buvo mjr.Staniškio partizanų dalinio stovykla. Į ją dar kovo mėn. iš Žuvinto ežero stovyklos persikėlė dalis vyrų. Dabar majoro žinioje buvo apie 30 kovotojų, kilusių iš įvairių apylinkės kaimų. Partizanai iš karto pajautė drausmę ir tvarką: be reikalo nė vienam neleisdavo išeiti iš stovyklos, pats vadas statydavo sargybas, pats jas tikrindavo, visur rodė pavyzdį. Buvo atsargus, nesiimdavo nereikalingų veiksmų, greitai suprato partizaninio karo taktiką: pulti staiga ir netikėtai, greitai pasitraukti, nesivelti į ilgas ir nelygias kautynes. Tą balandžio 23 d. viskas ėjo įprastine vaga. Staiga atbėgęs sargybinis pranešė, kad Paliose rusai, o sargybinis Vaclovas Vyšniauskas turbūt jau žuvęs. Mjr.Staniškis, greitai pakėlęs visą stovyklą, kovotojus išdėstė į Palių pusę taip, kad grandinėje kovotojai matytų vienas kitą, kulkosvaidininkams pavedė saugoti keliuką, skiriantį mišką nuo Palių. Parengtas būrys visą dieną pralaukė priešo, bet rusai iki šios vietos taip ir nepriėjo.

Po šio Palių puolimo Staniškis, matyt, nutarė keisti taktiką ir dalinį išskirstė į mažesnius būrelius. Partizanai pasitraukė į skirtingas puses, susigrupuodami pagal savo kilmės vietas. Bambininkų, Zailių, Ąžuolinių, Skiturių ir kitų pietinio pakraščio kaimų vyrai persikėlė prie Žuvinto ežero, daukšiečiai nuėjo Daukšių link, kiti pasitraukė arčiau tų vietų, iš kurių kilę. Žuvintiškiai, žygiuodami per Palias, rado savo buvusio pirmojo vado Albino Liūdžiaus kūną. Rusų puolimo metu jis su kitu partizanu skubėjo Staniškio stovyklos link, bet susidūrė su kareiviais ir buvo sužeistas. Negalėdamas eiti toliau, draugui perdavė ginklus, sau pasilikdamas tik granatą, kuria susisprogdino. Su juo ėjusiam partizanui Jonui Marčiukaičiui pavyko nuo rusų pasitraukti ir jis kitą dieną laimingai pasiekė Juozo Menčinsko-Ąžuolo stovyklą Žuvinto ežero saloje.

Po poros dienų draugai pradėjo ieškoti neatsiradusio sargybinio Vaclovo Vyšniausko. Kitą dieną, toje vietoje, kur jis ėjo sargybą, pušynėlyje aptiko kūną, nudraskytais drabužiais, išverstomis kišenėmis. Kaime buvo padarytas karstas ir žuvusysis buvo ten pat, Paliose, palaidotas. Tik dabar,

□Palių partizanų ryšininkas Juozas Vyšniauskas-Ūsas (1898-1958)

□Geležinio Vilko, vėliau Vytauto rinktinės partizanas, kulkosvaidininkas Vytautas Vyšniauskas-Drąsuolis

□Palių partizanų rėmėja Teofilė Vyšniauskienė

□Palių partizanas Vaclovas Vyšniauskas (1922-1945)

Vaclovo Vyšniausko kūnas perlaidotas Simno kapinėse drauge su žuvusiais Kalniškės mūšyje bei prie Žuvinto ežero.

Praėjus valymams padėtis kiek aprimo, gyvenimas vėl grįžo į įprastines vėžes. Žuvinto ežero salelėse partizanai susitvarkė stovyklą, kurioje dabar buvo apie 20 vyrų būrys, vadovaujamų iš netolimo Žuvinto kaimo kilusio Juozo Menčinsko-Ąžuolo. Po šio rusų puolimo ne tik mjr.Staniškis ėmėsi kai kurių patvarkymų, bet ir kitų būrių vyrai, ypač pusiau partizanavę, pusiau šiaip slapstęsi, ėmė ieškoti kitų būdų išlikti ir nuo suėmimų, ir nuo tarnavimo kariuomenėje. Kai kas pasirūpino reikiamus dokumentus, kai kas persikėlė į miestą ar liko toliau nuo savo gyvenamosios vietos. Vėliau kai kas pasinaudojo "amnestija". Didesnė dalis šių iš ginkluotos kovos pasitraukusių vyrų ir toliau liko garbingais žmonėmis, savo krašto patriotais. Kai kurie su partizaniniu sąjūdžiu nenutraukė ryšių, virto aktyviais rėmėjais ar ryšininkais: Jonas Deltuva-Smelstorius-Karklas, Jurgis Glaveckas-Švyturys ir kt. Jie vykdė sunkius ir pavojingus pavedimus, priglausdavo, maitindavo ar kitaip padėdavo partizanams.

Balandžio 23-ios "valymas" ne tik pareikalavo kruvinų aukų, tai buvo savotiškas kovos krikštas Palių partizanams, daugeliui čia prisiglaudusių vyrų, supažindinęs juos su rūsčia tikrove.

ORGANIZACINIAI PERTVARKYMAI

Naktis. Žaibai padangę plėšo

Ir vagia byrančias žvaigždes.

Be žiburio kas kelią tiesų

Suras ir laisvę juo parneš?..

(Iš partizanų dainos)

Palių pelkėse ir Žaliosios miške pasilikusiems partizanams vadovauti ėmė mjr.Sergijus Staniškis-Antanaitis*, kilęs iš netolimo Geležinių kaimo, tuo metu galbūt turėjęs ir "švarius" dokumentus prieš karą mirusio tolimo giminaičio Packevičiaus ar Pucėtos vardu. Kaip dabar aiškėja iš nau-

□Palių partizanas, kulkosvaidininkas Juozas Remeikis-Lokys (1920-1945) su žmona Verute, ryšininke

□Palių partizanas, vėliau ryšininkas Jonas Deltuva-Smelstorius, Karklas

□Palių partizanų ryšininkas Jurgis Glaveckas-Švyturys

jai surandamų duomenų, stropus Lietuvos kariuomenės karininkas, ramus, rimtas ir apdairus, tikro valstietiško charakterio ir net išvaizdos žmogus, tartum buvo pašauktas vadovauti šiai neįprastai, daug apdairumo ir ypatingo gudrumo bei atsargumo reikalaujančiai kovai. Jis mokėjo ne tik organizuoti žmones, bet ir juos saugoti. Neapgalvotą drąsą jis buvo linkęs pakeisti protingu ir apdairiu atsargumu, aukų išvengimą laikyti laimėjimu. Kaip rašo partizanas Dzūkas savo dienoraštyje, eidamas į susitikimą su. Staniškiu, tada vadinamu Tėvuku, ir patekus į jo teritoriją "tuojau pajuntam Tėvuko "rėžimą": Ramunis per laukus eina tiesiog ant galų pirštų, kad tik šunys nesulotų. Ir mes visi einame atsargiai ir stengiamės nepalikti jokių pėdsakų. Ramunis net keliuku vengia eiti, nes šalnos sutrauktas sniegas labai girgžda po kojomis" **. Arba kaip teisingai pastebi Jonas Venckevičius, "nenorėdamas rizikuoti žmonių gyvybe, jis paskutiniais savo gyvenimo metais pasitraukė nuo jų sodybų, pasislėpė vidurmišky po žeme ir nesirodė"^***.

-----------
* S.Staniškio slapyvardis, veikimo Paliose laikotarpiu buvo "Pelė". Antanaičiu jis pasivadino 1946 m. pavasarį tapęs PLP štabo viršininku.

**    Laisvės kovų archyvas. T.6. P.58.

***   Laisvės kovų archyvas. T2. P.57.

Spontaniškas viso krašto pasipriešinimas negalėjo toliau tęstis neorganizuotai. Prasidėjo partizanų dalinių ir paskirų skyrių jungimasis į stambesnius vienetus. Buvo kuriamos įvairios struktūros, štabai, einama prie bendros vadovybės. Įvairiose Suvalkijos vietose veikusių partizanų dalinių priešakyje atsistojo gabesni vadai ir Nepriklausomos Lietuvos karininkai. Į rytus nuo Palių, Prienų šile įsitvirtinusiam Prienų būriui, vėliau pasivadinusiam Geležinio Vilko 8-ąja kuopa, vadovavo ltn.Kuzmickas-Briedis, Kazlų Rūdos miškuose veikusiems būriams - B.Abramavičius-Abramaitis-Spyglys, Marijampolės - Kalvarijos apylinkių partizanams - Vytautas Gavėnas-Vampyras. Savo vadus turėjo ir kaimyninėse Alytaus bei Lazdijų apskrityse veikę partizanų būriai. Judėjimas ėmė įgauti tvirtesnius organizacinius rėmus, darėsi vieningesnis, kryptingesnis. Reikėjo palaikyti drausmę ir tvarką, kurti patikimus ryšius, stambesnių operacijų vykdymui sujungti mažus būrius į didesnius junginius.

Ypač svarbus buvo vidaus tvarkos ir drausmės klausimas. Į partizanų eiles galėjo patekti ir nedrausmingų, kenkėjų, kurių veiksmai, be abejo, galėjo kompromituoti visą judėjimą. Be atsitiktinių ar savanaudžių, partizanų eilėse galėjo atsirasti ir specialiai infiltruotų saugumo agentų ir provokatorių. Juk kovoti teko ne tik su iki dantų ginkluotu, bet ir su gerai organizuotu bei klastingu priešu. Vien tik entuziazmo, drąsos ir ryžto nepakako. Jei partizanų gretas sudarė daugiausia taikūs, ramūs, lėtoki artojai, mažai ar visai neturėję karinės patirties, tai prieš juos stovėjo gerai paruošti, išdresiruoti, azijatiškai žiaurūs kareivos, egzekucijų, žudymų ir trėmimų specialistai, šioje srityje turį nemažą patirtį. Partizaninio sąjūdžio struktūrų kūrimo ir organizavimo iniciatoriai matė šią padėtį, suprato, kad tik tvarka ir jėgų sutelkimas gali duoti gerus rezultatus. Jie ypač bijojo, kad krašte neprasidėtų beprasmiškos žudynės ir kraujo liejimas. Vienas iš Tauro apygardos organizatorių kun.Antanas Ylius rašo: "Aišku, čia galėjo pasitaikyti ir nepateisinamo asmeniškų sąskaitų suvedinėjimo arba neteisingų kontrįskundimų miškiniams iš pavydo. (,..)Tokioje aplinkoje kilo rimtas klausimas, kas visa tai daro ir kokiu tikslu. Ar vyksta tik asmeniški kerštai, girtų siautėjimas, savivaliavimas, ar yra kitokie išskaičiavimai, planai, tikslai? (...) Mes nusprendėme, kad toks žudymas yra labai skaudus ir nepakęstinas dalykas mūsų mažai tautai, kad toks savivaliavimas turi būti juo greičiausiai sustabdytas... Nusprendėme, kad reikia sukurti organizaciją, kuri sudraustų savivaliautojus, o visus veiksmus labai rimtai apgalvotų juridiškai"¹. Ir tai nebuvo vien tik teoriškai išmąstytos išvados. Šiuos tikslus ir uždavinius kėlė pats gyvenimas, žiauri ir sujaukta tikrovė. Viena po kitos sekusios okupacijos ne tik sudrumstė žmonių protus, atšipino moralinį jautrumą, bet paliko daug blogų pavyzdžių, įvairių moralinių šiukšlių ir nuosėdų. "Kai vanduo sudrumstas, visi stengiasi žvejoti", sako kun.A.Ylius. Tokiame teisiniame ir doroviniame pasimetime kartais nelengva buvo susigaudyti ne kartą skaudžiai ir nekaltai nukentėjusiam kaimo žmogui. O čia dar ginklas rankoje ir tave nuskriaudusį taip nesunku nubausti... Tiems, kurie visa tai matė, suprato ir įvertino, reikėjo skubėti tvarkyti, organizuoti, užbėgti neišvengiamiems reiškiniams ir įvykiams už akių.

Pastangas sudrausminti netvarkingus ar atsitiktinai į partizanų eiles patekusius iliustruoja 1946 m. gruodžio 21 d. Vytauto rinktinės vado Vampyro raportas Nr.206 Tauro apygardos vadui. Raporte sakoma, kad vykdyda¹Laisvės kovų archyvas. T.l. P.51-P.52.

mas Apygardos vado įsakymą rinktinės vadas perima buvusios Gedimino (Perkūno) rinktinės I-os kuopos 16 kovotojų, įjungia juos į savo rinktinės ribas ir įkuria 5-ąją kuopą, jos vadu paskirdamas kovotoją Vilką. Tačiau: "tvarkant 5-ąją kuopą pasirodė, kad kovotojai nepripažįsta jokių ant savęs viršininkų, jokių drausmės nuostatų ir jokių L.L.K. Organizacijai nustatytų taisyklių. Gyventojai pradėjo su baime skųstis dėl 5-osios kuopos didelio girtavimo, triukšmo kėlimo, terorizavimo nekaltų tautiečių. Įsakymai duoti raštu ir žodžiu buvo nevykdomi, siunčiamieji raštai liko visai neatsakyti. Prieita prie to, kad kovotojai vienas kitą pradėjo šaudyti"*. Kaip matyti iš raporto, 5-oji kuopa veikė Marijampolės aps. Liudvinavo vls., vadinasi labai artimoje Palių partizanų kaimynystėje. Geležinio Vilko rinktinėje, kuriai tuo metu priklausė ir Palios, 1945 m. už plėšikavimus buvo sušaudyti keturi, 1946 m. - vienas partizanas.

-----------------
*Laisvės kovų archyvas. T.2. K.1991. P.11.

Po balandžio 23 d. valymų, sumažėjus Palių ir Žaliosios partizanų skaičiui ir likus tik pasiryžusiems iki galo priešintis ginklu, buvo pertvarkomas vadovavimas, išsidėstymas, pasiskirstymas, ryšiai, nustatomos veikimo ribos. Čia, Palių ruože, susidūrė ne tik dviejų rinktinių - Geležinio Vilko ir Vytauto, bet ir dviejų apygardų - suvalkietiškos Tauro ir dzūkiškos A (vėliau pavadintos Dainavos) ribos. Jos buvo kelis kartus tikslinamos ir keičiamos. 1945 m. rugpjūčio 15 d. Skardupių klebonijoje įvykusiame Tauro apygardos partizanų vadų steigiamajame suvažiavime buvo nutarta, kad apygardai priklausys Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalys, esančios kairiajame Nemuno krante. Šioje srityje veikusieji partizanai buvo suskirstyti į penkias rinktines: Stirnos (vėliau Žalgirio), Geležinio Vilko, Vytauto, Perkūno (vėliau Gedimino) ir Patrimpo. Pagal šį nutarimą Geležinio Vilko rinktinei turėjo priklausyti, be kitų, ir Balbieriškio bei Gudelių valsčiai, tuo tarpu, kaip rašo partizanas Juozas Petraška, 1945 m. Balbieriškio miške susitelkęs partizanų dalinys savo veikla apėmė Balbieriškio ir Gudelių valsčius, o tų pačių metų birželio mėnesį Ąžuolio sukviestame vadų pasitarime buvo sudaryta Dzūkų rinktinė, į kurią, be Margio, Geležinio Vilko bei Kęstučio grupių, įėjo ir Balbieriškio miško grupė, dabar pavadinta Vaidoto grupe. Jos štabo viršininku buvo paskirtas Petraška-Patrimpas. Pietų ir pietryčių kaimynai Palių partizanams buvo Dzūkų rinktinės Kęstučio grupė, veikusi Krokialaukio, Simno, Miroslavo valsčiuose. Kadangi Dzūkų rinktinė vėliau įėjo į Dainavos apygardą, tai Palios buvo ne tik Tauro, bet ir dzūkiškos Dainavos apygardos paribyje. Dzūkais buvo vadinami net kai kurie Palių partizanų būriai, besitelkiantys pietiniame pelkių pakraštyje (išliko pasakymai: "nuėjo pas dzūkus", "pasitraukė pas dzūkus" ir pan.)

Tvarkant ir centralizuojant vadovavimą, buvo peržiūrimos ir keičiamos dalinių veiklos ribos, atsižvelgiant į padėties ir laiko reikalavimus. Buvo pertvarkomos ar kuriamos naujos rinktinės, keičiamos jų sritys. Kai kurie Palių partizanų rėmėjai dar ir dabar ginčijasi kokiai rinktinei - Geležinio Vilko ar Vytauto jie priklausė tuo ar kitu metu. Mat, ši teritorija priklausė ir vienai, ir kitai rinktinei tik skirtingu laiku. Apie šį ribų kitimą užsimena B.Ulevičius Laisvės kovų archyvo 3-4 tome: "Įkūrus Kęstučio rinktinę, Vytauto rinktinė tapo mažiausia rinktine apygardoje, todėl 1947 m. spalio 10 d. įsakymu Nr.32 šiai rinktinei rugsėjo 24 d. buvo perduota 55-ji gana didelės Geležinio Vilko rinktinės kuopa, turinti Marijampolės ir Liudvinavo valsčiuose bendras su Vytauto rinktine ribas" *. Apie pakitimus tikslesnių duomenų neišlaikė atmintyje net aktyvūs tų dienų ryšininkai. Kai kurios šių apylinkių moterys, tada buvusios jaunos ryšininkės ir partizanų rėmėjos, prisimena, kad jos savo pažįstamiems ar broliams siuvo ženklus su geležiniu vilku. Ties Zailių kaimu į Palias ir Žuvintą įtekančio Bambenos upelio dešiniajame krante, vietos gyventojų žodžiais, veikė dzūkai. Eiliniams kovotojams nelabai ir svarbu buvo, kokiai rinktinei ar apygardai jie priklauso. Jei kitose Suvalkijos vietose, kur nėra didesnių miškų, slėptuvės ir bunkeriai daugeliu atvejų būdavo įrengiami ūkininkų sodybose, kartais net netoli miesto ar miestelio, tai čia dalis partizanų telkėsi pačiose Paliose ar Žuvinto ežero salelėse, ant savotiškų augalinių plaustų, susiklosčiusių iš šaknų ir žolių. Gerą prieglobstį teikė ir čia pat esanti Žalioji arba Buktos giria. Nors balandžio mėnesį praėjęs valymas kiek ir sukrėtė pasitikėjimą šiomis gamtinėmis prieglaudomis, vis dėlto Palios atrodė labiausiai patikima ir saugi vieta. Čia ateidavo slėptis vyrai net iš tolimesnių apylinkių. Jau 1945 m. čia yra žuvusių vyrų iš Brazavo (Kalvarijos vls.), Uosu-pio, Ožkasvilių (Marijampolės vls.) kaimų. Svarbiausias partizanų rūpes-

□Daukšių kaimo jaunimas. Sėdi iš dešinės Vytas Slenzoka-Lynas

□Palių pelkėse pastatytas kryžius 1945 m. Paliose žuvusio partizano Vaclovo Vyšniausko palaidojimo vietoje. Palaikai perlaidoti 1990 m. Stovi: Alfonsas Vyšniauskas, buvusi Palių partizanų ryšininkė Aldona Sabaitytė-Vilutienė-Viltis, buvęs partizanas Jurgis Nevulis-Klevas

□Palių partizanas Edmundas Austrevičius-Žiedas, 1945 05 Kalniškės mūšio dalyvis

□Palių partizanas Petras Austrevičius-Kurtas. 1945 05 žuvo Kalniškės mūšyje

tis ir uždavinys buvo sekti ir stebėti priešą, išvengti pasalų, kovoti su valkataujančiais stribais, neutralizuoti bolševikinių agentų ir aktyvistų veiklą, ginti savo krašto žmones nuo įvairių plėšikų ir smurtautojų. Kartas nuo karto buvo vykdomos mažesnės ar didesnės operacijos, pasalos ar net stribų būstinių miesteliuose puolimai, per daug aktyvūs valdžios rėmėjai, perspėjami prieš juos nubaudžiant, būdavo po kelis kartus.

-------------
*Laisvės kovų archyvas. T.3-4. P.30.

NEKASDIENIŠKA KASDIENYBĖ

Kur miškai žaliuoja,

Čiulba vyturiai,

Tenai mūsų broliai

Kenčia mirtinai.

(Iš partizanų dainos)

Tai vienur, tai kitur, buvo įruošiamos stovyklos, statomi bunkeriai, slėptuvės ar palapinės. Vadai tvarkė savo dalinius, per ryšininkus susižinodami vieni su kitais. Vis labiau ryškėjo būtinybė kurti bendrą vadovybę, štabus, nustatyti tikslesnes veikimo ribas, vidaus tvarką. Buvo sekamas stribų ir kariuomenės judėjimas. Priešas aktyvėjo. Vis daugiau stribų ir kariuomenės dalinių valkiojosi apylinkėse, dažnėjo pasalos. Vieną tokią pasalą, suruoštą prie Bambenos upelio pietiniame Palių pakraštyje vietos gyventojai iki šiol gerai prisimena.

Tai buvo 1945 m. vasarą, birželio ar liepos mėn. Iš vienos partizanų stovyklos, esančios Žuvinto ežero salose netoli Kiaulyčios, dar iš vakaro gavę užduotį, valtimi Bambenos upeliu išsiyrė grupelė Juozo Menčinsko-Ąžuolo būrio, vyrų. Atlikę pavedimus, paryčiu grįžo atgal. Netoli upelio, kur buvo palikta jų valtis, staiga susidūrė su rusų ir stribų pasala. Mat partizanai tą naktį apsilankė Giluičių kaime, aršaus stribo Pikūno namuose ir pasiėmę jį su savimi vedėsi į stovyklą. Žmonai buvo įsakyta iki ryto niekur neiti, bet ta, partizanams išėjus, nubėgo į Simną ir pranešė stribams ar rusams. Šie prie Palių, netoli partizanų valties, surengė pasalą. Grįžtantiems vyrams priartėjus prie upelio ir sulipus į valtį, iš krūmų ir šieno kupetų pasipylė šūviai. Partizanai suvirto į vandenį ir priešingo kranto krūmų priedangoje, net nesužeisti pasitraukę, iš kitos Palių pusės grįžo į stovyklą. Jų suimtas stribas, pasinaudojęs susišaudymu, pasislėpė po apvirtusią valtimi ir tokiu būdu ištrūko iš partizanų rankų.

Tuo tarpu stovykloje buvusieji vyrai (tuo metu ten jų buvo apie 20), išgirdę susišaudymą, suprato, kad jų draugai pateko į pasalą. Ėmė tartis, ką daryti ir nusprendė skubėti užpultiems į pagalbą. Jei pastarieji būtų ir žuvę, tai nors jų kūnus atsiimti, kad nebūtų valkiojami gatvėse. Sėdę į valtis ėmė irtis į Palių pakraštį ir išsilaipinę ant kranto, išsidėstė vorele pievos pakraštyje. Krūmuose landžioję rusai, pastebėję partizanus, ėmė šaudyti. Partizanai atsakė ugnimi. Rusai ėmė trauktis. Išbėgę iš krūmų į atvirą lauką, jie atsidūrė, patogią poziciją prie krūvos akmenų užėmusių Jurgio Krušnio ir Juozo Remeikio-Lokio kulkosvaidžio ugnyje. Matyt, šį pavojų pastebėjo ir rusai ir sutelkė ugnį į partizanų kulkosvaidininkus. Netrukus sprogstamosios kulkos į pažastį buvo sunkiai suželtas Remeikis. Krušnys ir toliau šaudė į rusus, bet po kurio laiko ir jo krūtinę pervėrė kulka. Žuvęs buvo kilęs iš gretimo Zailių kaimo, o Remeikis buvo sužeistas savo gimtojo Bambininkų kaimo laukuose, visai šalia tėviškės žemės.

Susišaudymas truko nepilną valandą. Rusai ėmė trauktis Simno link, o partizanai, susirinkę prie valčių, pasiėmę žuvusį Krušnį ir sužeistą Remeikį, grįžo į stovyklą ežere. Pievoje liko nukautų rusų lavonai.

Remeikis buvo sužeistas sunkiai. Nors tarp partizanų buvo gydytojas ir medicinos seselė, bet jie daug padėti negalėjo. Žaizda buvo per daug pavojinga, reikėjo skubios operacijos. Buvo nutarta gabenti į ligoninę. Vadas parinko dešimt vyrų, padarė neštuvus ir partizanai su sužeistuoju per pelkes patraukė į kitą Palių pusę. Sužeistąjį lydėjo gydytojas ir seselė, kartas nuo karto suleisdami vaistus nuo skausmo ir kraujo užkrėtimo. Kumečių kaime buvo gauta pastotė ir Remeikis kartu su jį lydėjusiu gydytoju rėmėjos Marčiukaitytės buvo nuvežtas į Marijampolės ligoninę. Gydytojas prisistatė kaip sužeistojo tėvas ir paaiškino, kad namuose sūnus susižeidė per neatsargumą ir paprašė padėti. Marijampolės gydytojai gal patikėjo, gal nepatikėjo, bet į ligoninę priėmė. Padėjo gal ir tai, kad pačioje ligoninėje partizanai turėjo patikimą gydytoją ir seselę. Remeikis tuojau pat buvo paguldytas ant operacinio stalo, bet kadangi buvo praradęs daug kraujo, operacijos metu mirė. Juozas Remeikis, norėdamas išvengti tarnybos priešo kariuomenėje, iš pradžių blaškėsi šen ir ten. 1945 m. pradžioje buvo įstojęs į stribus, bet draugų partizanų patartas greitai šią tarnybą metė ir nuėjo į Palias. Jis buvo vedęs iš toliau kilusią merginą Verutę. Būdama siuvėja, ėjo per žmones ir atsidūrė Bambininkų kaime, čia susipažino su Juozu ir ištekėjo. Žuvus vyrui, ji iš Bambininkų pasitraukė; matyt, išvyko į savo kraštą.

Žuvusio Jurgio Krušnio lavoną draugai parsigabeno į stovyklą, nunešė į Palias ir, paguldę į valtį, samanose palaidojo.

Juozas Remeikis tyliai ir atsargiai, pasinaudojus tuo metu vykusiomis kito žmogaus laidotuvėmis, buvo palaidotas Marijampolės kapuose. Enkavedistai vis dėlto buvo pajutę, kad į ligoninę atvežtas partizanas ir puolė ieškoti, tik jau nieko nerado.

Prisiminimai apie šią pasalą ir susišaudymą prie Bambenos upelio turi keletą šiek tiek skirtingų variantų. Pavyzdžiui, nurodomas nevienodas tą naktį į kaimus išvykusių partizanų skaičius, Remeikio ir Krušnio, kaip kulkosvaidininkų, skirtingos pareigos (kulkosvaidininkas ar jo padėjėjas), be to, nevienodai pasakojama apie suimtąjį stribą ir jo pabėgimą. Kai kas sako, kad tą naktį stribas Pikūnas nebuvo išvestas, kad stribas Jušinskas iš Zailių kaimo buvo suimtas ir parvestas, bet kitu laiku. Nežiūrint šių skirtumų, įvykis giliai įstrigo žmonių atmintyje - geriau negu visa eilė kitų faktų.

Be stovyklų ir bunkerių Paliose ar Žuvinto ežero salose, partizanai slėpėsi ir aplinkinių kaimų patikimų žmonių sodybose. Apsistoję dienoti jie kartais prabūdavo tris keturias dienas. Miegodavo ant šieno ar šiaudų klojimuose, ant tvartų, kartais kambariuose. Tai buvo rizikinga, nes po kaimus vis dažniau valkiodavosi stribų būriai, ieškodami "banditų", kartais darydami paviršutiniškas ar nuodugnesnes kratas. Štai kartą Riečių kaime į Kazlauskų sodybą ieškodamas partizanų atėjo būrys stribų. Keletas partizanų tuo metu tik miegojo ant tvarto šiauduose. Vienas stribas kiek palypėjęs kopėčiomis pasidairė, bet pamatęs tik šiaudus nulipo žemyn. Taip per plaukelį praslinko pavojus, kuris galėjo baigtis susišaudymu, šeimos suėmimu, tremtimi ir kitokiomis pasekmėmis.

Panašūs dalykai kartodavosi nuolat ir ne vienoje sodyboje, bet žmonės partizanams padėjo, rėmė juos, o ne stribus, nes partizanai buvo savi, o stribai, kaip ir jų šeimininkai rusai - svetimi, priešai. Žmonės rizikavo, nors ne kartą ši rizika baigdavosi tragiškai. Štai 1945 m. vasario mėn. Liepakojų kaime ūkininko Gaulės sodyboje netikėtai gausių rusų pajėgų apsupti žuvo net 22 čia apsistoję partizanai. Vienos aukos buvo atsitiktinumo, neatsargumo ar dar neįgytos partizaninio karo patirties išdava, kitos -pasalų, valymo ir kratų, trečios - išdavimų bei saugumo infiltruotų agentų bei provokatorių darbas, kai būdavo nurodoma bunkeriai, slėptuvės, partizanų rėmėjai, ryšininkai. Daugiausia nuostolių Palių partizanai patyrė 1945 m. Tais metais, kaip žmonės prisimena, žuvo 40 vyrų, tuo tarpu kai 1944 m. - 2,1946 m. - 16,1947 m. -10,1948 m. ir 1949 m. - po 5,1950 m. - 2 ir pan. Tai ne galutiniai ir nevisiškai tikslūs duomenys, greičiau tik proporcinis palyginimas, savaip rodantis ne tik kovų smarkumą, bet ir partizanų patirtį ir taktiką. Šiais apytiksliais duomenimis 1944-1952 m. laikotarpyje žuvo apie 120 vyrų, tuo tarpu kai suimtų žinoma tik 8, o legalizavusiųjų - 5. Simno, Gudelių, Daukšių, Kumečių, Gudakiemio ir kitų apylinkių kaimų kapinėse, taip pat pačiose Paliose ir Krosnos, Kalvarijos, Liudvinavo nežinomose vietose ilsisi daug šio krašto vyrų, Palių partizanų.

KANTRYBĖ IŠSENKA

Tautą mūs pavergė azijatai,

Išteriojo šventus mūs jausmus,

Išmindžiojo rūtelių darželį

Ir sudegino mūsų namus.

(Iš partizanų dainos)

1945 m. balandžio mėn. Vetrovo divizijos galvažudžiai siautėjo netolimuose Palių ir Žaliosios girios kaimuose ir apylinkėse. Be jokios priežasties buvo nušauta po keletą vyrų. Dar daugiau jų buvo suimta ir duso saugumo rūsiuose Liudvinave, Marijampolėje ar Alytuje. Saltininkų, Vartų, Naujavalakio ir kituose kaimuose jie išžudė ar suėmė apie 150 nieko nekaltų žmonių, daugiausia vyrų ir paauglių.

Netoli šių vietų, Žaliojoje girioje prie Palių buvo Rickaus būrio partizanų bunkeris. Tai buvo drąsūs ir ryžtingi vyrai, ypač jų vadas Riekus. Jis net dienos metu atjodavo miestelį, valsčiaus centrą, pajodinėdavo gatvėmis, palikdavo raštelį, kad jis čia buvęs, ir be pėdsakų dingdavo. Tame pat Žaliosios girios pakraštyje buvo įsikūręs kitas - Muškietininkų būrys, tuo metu vadovaujamas Vlado Gavėno-Tarzano, kilusio iš Marijampolės

□Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, Granitas (1922-1950)

□Vytauto rinktinės Muškietininkų būrio vadas Vladas Gavėnas-Tarzanas (1917-1945)

□Perkūno, vėliau Vytauto rinktinės 44 kuopos būrio vadas Albinas Auzelis- Riekus, Medžiotojas (1915-1948) 

□Partizanų būrio vadas Antanas   Kušlys-Vilkas (1913-1945)

vls., Ožkasvilių k. (Tai ilgamečio Vytauto rinktinės vado Vyto Gavėno-Vampyro brolis.)

Enkavedistų teroras įsiutino partizanus ir jie vieną dieną užpuolė egzekutorius ir keletą jų nudėjo. Tada rusai stipriomis jėgomis apsupo netoli Vartų kaimo buvusį bunkerį ir čia nelygioje kovoje žuvo penki partizanai: Juozas Pauža, Juozas Rėkus, Juozas Baniulis, Juozas Šmitas ir Juozas Lepšys (kaip žmonės sako, "penki Juozai"). Žuvusiųjų lavonus nuvežė į Krosną ir užkasė prie mokyklos šulinio. Pats Riekus su keliais vyrais buvo išvykęs ir liko gyvas. O po penkių dienų prasidėjo pirmas didelis Palių "šukavimas".

KAUTYNĖS PRIE ŽUVINTO EŽERO

Kur seniau skambėjo dainos sutartinės,

Kur lakštutė suokė vakarais,

Ten šiandieną siaučia armija laukinė,

Ten šiandien šviečia tėviškės gaisrai...
 

Tyliai šlama baltieji berželiai,

Vėjas staugia aukštojoj pušy,

Ten kaujas už laisvę jaunieji broleliai

Audringam kovos sūkury.

(Iš partizanų dainų)

Daug smulkesnių, kasdieninių partizanų gyvenimo detalių yra pamiršta, išnykę iš žmonių atminties, tačiau reikšmingesni įvykiai aiškiau prisimenami. Kalniškių mūšis, tragedija Liepakojų kaime, Palių valymas 1945 m. balandžio mėnesį garsusis Žuvinto ežero puolimas tų pačių metų rugpjūčio 6 d. Apie šį mūšį daug ir plačiai kalbėta dar anais laikais net tolimesnėse Suvalkijos apylinkėse, su pasididžiavimu, pagražinimais ir perdėjimais. Šiandien vyresni žmonės jį taip pat gerai prisimena, nors pasakoja gal kiek skirtingai, ypač detales.

Įvairiose Žaliosios girios ir Palių vietose atskiri partizanų būriai turėjo įsirengę savo stovyklas. Keletas tokių stovyklų buvo ir Žuvinto ežero salose. Tos salos buvo nedidelės ir savotiškos. Tai lyg iš žolių, šaknų ir švendrių susiformavę plaustai. Vandens augalai ir jų šaknys susipindavo į didelį storą "kilimą" ir likdavo plūduriuoti vandens paviršiuje. Jos lengvai išlaikydavo 3-4 žmones. Vandeniu ir klampiais krantais atskirtos nuo sausumos, jos buvo sunkiai prieinamos. Ant šių plaustų ir įsikūrė dalis partizanų. Pasiskirstę po du, tris ar keturis vyrus, iš šakų ar brezento įsiruošė palapines, kiekvienos salos įgula įsitaisė sau valtį ir išsidėstė taip, kad to pačio būrio vyrai būtų netoli vienas kito, gretimose salelėse. Juozo Menčinsko-Ąžuolo vadovaujamas 20 partizanų būrys buvo įsirengęs stovyklą pietinėje ežero dalyje, Daukšių būrys - kitoje pusėje. Būdamas sunkiai prieinamos, šios vietos buvo laikomos bene patikimiausiomis. Čia pėdsakų nesuseksi su šunimis, paslapčiomis neprislinksi. Pėdsakas, valčiai praplaukus tarp švendrių, kurį laiką likdavo, bet po kurio laiko ir tas išnykdavo. Blogiausia būdavo pradėjus šalti, kai ežeras užsitraukdavo plonu ledu, per kurį nei praplaukti, nei pereiti negalima, arba anksti pavasarį, kai ledas jau lūžinėdavo, o pievos apie Palias būdavo plačiai apsemtos. Naktimis pašalant, dienomis atleidžiant ledas lūžinėdavo, vyrams dažnai tekdavo bristi per vandenį, batai permirkdavo, kojos sušlapdavo, nuo šalčio jų tiesiog nejausdavo. Laimė, palapinėse turėjo krosneles, kurias naktį pasikūrę džiovindavosi kojines ir batus.

Stiprių jėgų buvimą Paliose juto ir priešas. Laisvai siautėdami kaimuose ir miesteliuose, čia įžengti drįsdavo tik didesni kariuomenės daliniai. Šnipų, stribų, agentų pagalba rusai, be abejo, buvo surinkę daugiau ar mažiau žinių apie partizanų pajėgas ir jų buvimo vietas. Todėl vykdydami nuolatines kratas ir partizanų paieškas apylinkėse, negalėjo palikti ramybėje ir Palių. Nedrįsdami čia landžioti mažais būreliais, 1945 m. vasarą surengė didelį puolimą, kuris žmonių vadinamas "Žuvinto kautynėmis" ar "Ežero mūšiu".

Rugpjūčio 7 d. išvakarėse, jau nuo pusiaunakčio, rusai pradėjo supti Palias ir Žuvinto ežerą. Per Skiturių, Bambininkų, Zailių, Ąžuolinių, Liepakojų ir kitus kaimus ėmė traukti, ištisos rusų kolonos. Liepakojų kaime ant kalnelio, netoli malūno, pasistatė patrankas. Partizanai stebėjo rusų judėjimą kaimuose, matė kad padėtis grėsminga, bet panikos nebuvo. Jau po vidurdienio staiga pakilo raketa ir prapliupo kulkosvaidžiai.

Pirmiausiai įnirtingas mūšis užvirė netoli pelkių, prie Kiaulyčios upelio. Čia partizanų būrys bandė prasiveržti į Palias, bet rusų daug ir jų ugnis vis stiprėjo. Nelygioje kovoje žuvo 12 partizanų, bet kitiems vis dėlto pavyko prasiveržti. Rusai vis toliau brovėsi į Palias, iš visų pusių ėmė supti ežerą. Salas apšaudė ne tik nuo kranto, bet ir iš pelkių pusės. Sutelkę daug jėgų ir jas atitinkamai išdėstę, rusai pradėjo ežero puolimą. Trata visų rūšių ginklai, kulkosvaidžių serijos kerta net pušeles. Minosvaidžių sviediniai švilpia salų link, krinta į vandenį, pelkių dumblą ar į salas. Pramušę žalią kilimą neria gilyn ir sprogę išmeta vandens ir purvo fontanus, bet žalos beveik nepadaro. Vienas sviedinys teškia į partizanų valtį, kurioje sudėtos maisto atsargos, kiti krinta daugiausia tarp švendrių. Partizanai sugulę ant žemės, užsimaskavę tarp švendrių ir žolių. Keletas bando prasiveržti į pelkes, bet kelią užtveria ugnis. Vincas Adukauskas krinta negyvas, o Vitas Linionis ir Jonas Marčiukaitis sužeidžiami. Tada jie sėda į valtį ir švendrynais išsiiria į krantą, į pievas ir pasislepia šieno kupetoje. Valties pėdsakais juos atseka rusai ir, radę pasislėpusius šiene, subado durtuvais.

Maždaug po gero pusvalandžio vėl pakyla priešo raketa ir ugnis staiga nutyla. Dabar rusai puola prie valčių, atsivelka duris, lentas, pasidaro plaustus ir ima irtis į salas. Partizanai stipriai atsišaudo, jų ugnis skina kareivius, skandina valtis. Aukų daug, tik niekas nepasakys, kiek uniformuotų bolševizmo vergų nugrimzdo į svetimo krašto vandenis. Pasirodo, patekti į salas ne taip langva. "Valymas" tęsiasi ir kitą dieną. Dabar virš ežero ir pelkių pasirodo lėktuvai. Žvalgo Palias, ežerą, salas. Vėl atkakliai bandoma patekti į salas, plaukiojama aplinkui, apšaudoma kiekviena įtartina vieta. Partizanai valtimis ar brisdami tarp švendrių tyliai pasitraukė iš gynybai nepatogių vietų, kiti čia pat prie salų pasinėrę į vandenį ištūnojo net visą dieną. Rusai dar kurį laiką visur landžiojo, šniukštinėjo, ieškojo pasislėpusių salose partizanų, sunaikino palapines, pasitraukdami padegė valtis. Jų visur buvo pilna. Palias ir ežerą laikė apsupę dar visą savaitę.

Tuo tarpu partizanai išsisklaidė grupelėmis po 3-4 vyrus. Vieni pasitraukė į aplinkinius kaimus, kiti pasislėpė čia pat Paliose, kai kurie sugrįžo pasižiūrėti į salas. Pasitraukdami iš savo stovyklų, partizanai pasiskleidė gana plačiai. Dalis jų, plaukdami trimis valtimis Riečių bažnytkaimio link, prie kranto susidūrė su rusų pasala. Partizanai rusus apšaudė ir šie buvo priversti pasitraukti.

Ežero puolimas buvo didelis ir triukšmingas, tačiau nors aukų ir buvo, Palių partizanų jie nesutriuškino. Ypač skaudi netektis palietė vadinamąją Dzūkų grupę, kuri neteko dvylikos kovos draugų. Daukšių būrys neteko trijų vyrų. Nesunkiai jiems pavyko prasiveržti ir ties Riečiais, pralaužiant pelkes apsupusių rusų grandinę. Iš daukšiečių žuvo Vitas Lietuvininkas, Juozas Karalius ir Antanas Meškelionis. Žuvo ir Vytas Karalius.

Nepalyginamai didesnius nuostolius patyrė priešas. Kiek iš tikrųjų žuvo rusų, žmonės, aišku, negalėjo žinoti. Tačiau pasakojama labai vaizdžiai, kad partizanai masiškai skandino valtimis ir plaustais besikeliančius kareivius, kad į ežerą jų skendo ne dešimtys, bet šimtai. Kiek tai atitinka tikrovę, neaišku, bet reikia manyti, kad nuostoliai buvo nemaži. Rusai taip pat jautė, kad partizanų jie nelikvidavo, nes dar visą savaitę nesitraukė nuo Palių, laikė apsupę pelkes ir ežerą. Partizanai girdėjo jų komandas ir riksmus, matė liepsnojančius laužus, stebėjo įvairiose vietose beslankiojančius šlapius ir purvinus kareivius, vakarais prie ugnies besidžiovinančius drabužius. Paliose likę partizanai badavo, nes stovykloje buvę maisto atsargos žuvo, ryšiai su kaimais laikinai nutrūko. Teko tenkintis iš miltų paruošta koše. Tie, kurie galėjo užeiti pas ūkininkus, visur buvo maloniai sutinkami ir pavalgydinami.

Pagaliau rusai, nusiaubę partizanų stovyklas ir viską sunaikinę arba pagrobę, apsiaustį nutraukė ir nuo Palių pasitraukė. Dingo kareiviai, iš kaimų išvažinėjo mašinos. Rusams pasitraukus, pas besislapstančius partizanus išskubėjo kaimo žmonės. Partizanų badavimas baigėsi.

Praėjus šiai audrai, partizaninis gyvenimas vėl grįžo į įprastas vėžes. Vėl buvo sutvarkyti būriai, atkurtos stovyklos. Tiesa, kai kurios stovyklos buvo įruoštos kitose vietose. Salų buvo atsisakyta, nes ten ypač nepatogu buvo gyventi pavasario ir žiemos metu. Paliose pastatyti bunkeriai buvo pritaikyti žiemos sąlygoms, bet partizanai dažnai apsistodavo ir patikimų ūkininkų sodybose.

Kova su okupantu vis ryškiau ėmė įgauti du pavidalus: pasyvų ir aktyvų. Pirmoji vyko įvairiais "legaliais" būdais išvengiant tarnybos rusų kariuomenėje, neskubėjimu vykdyti valdžios potvarkių bei reikalavimų, visokiariopu partizanų rėmimu ir kt. Aktyvioji - ginkluotu pasipriešinimu. Tie, kurie pasirinko šį kovos būdą, tvirtai apsisprendė likti partizanų eilėse ir prisiekė kovoti iki Lietuvos laisvės atgavimo arba mirties. Šis pasipriešinimas reikalavo ne tik ryžto, pasiaukojimo ir ištvermės, bet ir organizuotumo, drausmės, todėl visuose Lietuvos kraštuose vyko

□Palių partizanas Juozas Karalius-Gunteris (1908-1945)

□Palių partizanas Antanas Meškelevičius-Tigras, žuvęs Paliose 1945 08 7

□Palių partizanas Juozas Stanynas-Vilkas (1916-1945)

□Palių partizanas Jurgis Žukauskas-Dagilis (1912-1945)

skubus įvairių partizaninių dalinių tvarkymas, jungimas, vadovybės kūrimas. Patirtis pamokė, kaip surengti pasalas, kaip jų patiems išvengti, kaip numatyti priešo veiksmus, apsisaugoti nuo šnipų ir provokatorių, nepalikti pėdsakų apie savo stovyklas ir t.t. Pati gyvenimo praktika parodė, kaip patogiau įrengti stovyklas, padarant sienas iš rąstelių ir samanų, pasistatant krosnelę, pasidarant gultus, stalelius ir ginklų stovus. Nusistovėjo patikimi ryšiai tarp įvairių dalinių vadų. Visi partizanai buvo prisaikdinti, beveik visi įsigijo uniformas su atitinkamais skiriamaisiais ženklais.

1945-1946 m. Pietų Lietuvoje susikūrė dvi gerai organizuotos A-Dainavos ir Tauro apygardos su aiškiai nustatytomis rinktinių ir kitų dalinių ribomis, vadais, štabais ir vidaus drausmės nuostatais. Eiliniai kovotojai Paliose visų organizacinių darbų, projektų ir užmačių nežinojo, bet drausmę bei kitus pertvarkymus pajuto. Palių, o ir kitų vietų partizanų drausmė, moralė ir elgesys buvo gana geri. Jei ir pasitaikydavo atskirų nusižengimų (kurioje normaliausioje kariuomenėje jų nepasitaiko?), tai į juos būdavo griežtai reaguojama, kaltininkai nubaudžiami. Kokios nors netvarkos ar savivalės faktų tarp Palių partizanų vietos žmonės neprisimena. Tai liudija, kad jų nebuvo arba jie buvo nežymūs.

ŽĄSYS LIKO NEKEPTOS

Kai tylus vėjas nuo pietų,

Siūbavo rugiai ant laukų.

Kažkoks keleivis sutemoj

Ėjo per mišką keleliu.

(Iš partizanų dainos)

Tai atsitiko 1950 m. ankstyvą rudenį. Daukšių kaimo gyventojas Vitas Brizgys sumanė pasigaminti naminės degtinės. Pelkių pakraštyje, vadinamajame Daukšių beržynėlyje, įsirengė nedidelį bravorėlį, užsikūrė ugnį ir varvino velnio lašelius. Dūmai matėsi iš toli. Juos pastebėjo į Daukšius užklydę stribai, kurie ten apsistoję saugojo neseniai susikūrusį, bet galintį iširti kolūkį. Pastebėję iš krūmų kylančius dūmus, iš karto suvokė, kad čia reikalas, kvepiantis ruginukės kvapu. Laikinai palikę kolūkį likimo valiai, nudrožė tiesiai į Palias, mintyse gardžiuodamiesi pirmaisiais stipriais ruginukės lašais.

Brizgio "fabrikėlį" jau anksčiau buvo aptikę tikrieji Palių šeimininkai - partizanai. Jų būrelis, žygiuodamas pro šalį, pastebėjo bravorėlį ir gerai pažįstamą prie jo triūsantį žmogų. Partizanai su savimi nešėsi keletą žąsų. Sustojus pasikalbėti, Brizgys maloniai pasiūlė pasivaišinti naminuke ir paslaugiai pasisiūlė nueiti namo ir paruošti užkandį. Paėmęs porą žąsų, sėdo į valtį ir nusiyrė Dovinės upeliu. Nelaimei, pakeliui sutiko prie jo palikto bravoro skubančius stribus. Stribai, žinoma, Brizgį sulaikė, pradėjo kamantinėti, atėmė žąsis, reikalavo pasakyti, iš kur jas gavo, kur neša ir t.t. Matyt, žmogelis prasitarė, iš kur jas gavo ir kas dabar prižiūri jo paliktą "gamyklėlę". Stribai Brizgį paleido ir paslapčiom nusėlino toliau, apsupo bravorą ir ten sėdinčius partizanus, ir atidengė ugnį. Netikėtai užklupti trys vyrai žuvo, kiti trys pabėgo. Visi įtarė Brizgį juos išdavus. Tuo labiau, kad po šio įvykio jis persikėlė į Marijampolę.

Po kelių mėnesių, jau žiemą, partizanai, sutikę Brizgį grįžtantį iš kaimo, jį sulaikė ir nusivedė pas Daukšių kaimo ūkininką Pūką. Pūkas, supratęs, kuo čia viskas kvepia, su žmona sėdo į vežimą ir išvažiavo. Neva, nebuvau namuose, nemačiau, negirdėjau, nieko nežinau. Tvarte užsidarę partizanai, matyt, pakalbėjo apie neiškeptas žąsis, stribus, žuvusius draugus ir suruošė teismą. Brizgys buvo pakartas, o po to pakištas po Dovinės upelio ledu.

Tragiškas įvykis. Be jokio reikalo jaunas galvas padėjo partizanai Juozas Vaičiula-Vėjas, Pūkutis ir Ulonas. Žuvo ir Vitas Brizgys dėl savo bailumo ar kvailumo užtraukęs nelaimę sau ir kitiems. Komiškas, nes žąsys šį kartą buvo ne gelbėtojos, kaip kažkada Romos, o kaltininkės, nes pražudė net 4 vyrus. Kalta ir naminė degtinė, savotiška visų okupantų talkininkė. Vietos žmonių atmintyje šis įvykis išliko gal net geriau nei kiti.

Įdomus šis įvykis ir kitu atžvilgiu. Tai pavyzdys, kaip tas pats dalykas užsifiksuoja žmonių atminty, nepriklausomai nuo pačio fakto tikslumo. Pagal kitus duomenis su tomis žąsimis atsitiko taip: Paliose turėjo įvykti Vytauto ir Geležinio Vilko rinktinių partizanų susitikimas. Geležinio Vilko rinktinės atstovai turėjo atvykti į Palias, į Vytauto rinktinės teritoriją. Šeimininkai nutarė svečius pavaišinti. Parūpino užkandžiui žąsų, na, dar paprašė pagaminti "velnio" lašelių ir laukė svečių. Bet čia, kaip nelaimė, iš Daukšių kolūkio į Palias Dovinės upeliu ėmė irtis stribai. Pakeliui sutiko bravorėlio šeimininką Brizgį, vykusį pas netoli Palių gyvenantį žmogų paruošti partizanų atneštas žąsis. Stribai Brizgį gerokai "užlaužė" ir privertė pasakyti, iš kur jis tas žąsis nešasi. Išsiaiškinę padėtį, apsupo beržynėlyje rūkstantį bravorėlį su prie jo buvusiais partizanais ir Juozą Vaičiulį-Vėją, Antaną Pūką-Dūlį ir latvį Uloną nušovė.

Įvykus šiai tragedijai, ryšininkas Švyturys skubiai nuvyko į Igliauką susitikti su Geležinio Vilko partizanais ir perspėti juos, kad susitikimas įvykti negali.

Atrodo, kad pastarasis variantas arčiau tikrovės, o pirmasis yra jį girdėjusių žmonių apibendrintas vaizdas. Visi kiti įvykiai - Brizgio slapstymasis, jo persikėlimas dirbti į Marijampolę, susitikimas žiemos metu su partizanais, teismas Pūko sodyboje - sutampa.

TRAGEDIJA LIEPAKOJŲ KAIME

Pasigirdo šūviai

Žaibo greitumu.

Ėmė kilti dūmai,

Kalnų didumu.
 

Prasidėjo mūšis–

Broliai mylimi

Nemuno krantuose 

Krito sužeisti.

(Iš partizanų dainos)

Jei iš vakarų pusės nuo Varnupių ar Kumečių kaimų eitume skersai Palias tiesiai į rytus, tai kitoje jų pusėje prieitume Liepakojų kaimą, esantį jau Alytaus rajone. Švelniai kalvoti jo laukai baigiasi lyguma, nusidriekiančia iki pat pelkių. Netoliese telkšo Žuvinto ežeras, savo rytiniu pakraščiu labiausiai priartėdamas prie sausumos. Pievos nusagstytos krūmais, o tarp kalvelių dunkso gražios, medžiuose skęstančios sodybos. Dabar jos jau gerokai pasikeitusios: apnaikintos, apdraskytos, su praretėjusiais sodai ir medžiais, be tvorų, ūkinių pastatų, praradę savo pirmykštę išvaizdą. Kai kurios visai išnykę ir tik keletas kuplių medžių primena čia anksčiau klestėjusį gyvenimą.

Į vieną tokią sodybą, esančią Liepakojų kaimo pakraštyje, lygumoje netoli Palių, 1945 m. vasario mėn. 20 d. vakare atvyko didelė, maždaug 35 partizanų grupė, vadovaujama kapitono Kušlio*. Grupė jau kelias dienas buvo vykdžiusi kovines užduotis. Vasario 14 dieną buvo smogusi Miroslavo stribams ir aktyvui. Atsipalaidavusi nuo ją persekiojusio priešo, sėkmingai išvengusi nereikalingų susidūrimų, ji priartėjo prie Palių ir apsistojo pas patikimą gyventoją. Keletą dienų persekioti vyrai buvo pavargę. Be to, reikėjo ruoštis tolimesniam žygiui, todėl, pastatę trijų žmonių sargybą, greitai sumigo.

-----------------
*Kušlys nėra buvęs Lietuvos karininku. - Red.

Tuo tarpu Simne prieš šių vyrų gyvybę jau buvo galandamas peilis. Partizanams dar tik pasiekus Žuvinto kaimą, Simno okupantų įgulos vadovybė gavo žinią apie jų pasirodymą. Rusai subruzdo. Buvo pakeltos stiprios pasieniečių pajėgos. Operacijai vadovavo antrosios komendantūros komendantas kpt.Pogarelov. Buvo sudarytos paieškos ir smogiamoji grupės. Ginkluoti ne tik šautuvais, automatais ir granatomis, bet ir kulkosvaidžiais, tarpe jų keletu sunkiųjų, saugumiečiai sėdo į roges ir išvyko Palių kryptimi. Per Bambininkus pasiekę Žuvinto kaimą, jie sužinojo, kad partizanai nuėjo Liepakojų link. Tada rusai pasiuntė žvalgų būrį, kuris, tyliai atslinkęs į kaimą, vakariniame jo pakraštyje pastebėjo tris ginkluotus kulkosvaidžiais sargybinius. Gavęs žvalgybos duomenis, operacijai vadovavęs karininkas įsakė sodybą apsupti. Apsigaubę baltais maskavimosi chalatais, rusai nepastebėti išsidėstė aplinkui ir staiga iš visų rūšių ginklų paleido pragarišką ugnį, kartu apmėtydami sodybą granatomis. Netikėtos ugnies gūsis turėjo priblokšti besiilsinčius partizanus, tačiau nors ir taip nelauktai užklupti ir apipilti kulkų lietumi, partizanai ėmė atsišaudyti ir veržtis iš glaudaus apsupimo žiedo. Jėgos buvo per daug nelygios, išeities pozicijos per daug nepalankios. Čia pat žuvo didesnė pusė vyrų. Nutilo partizanų rankiniai kulkosvaidžiai. Nežiūrint to, kad rusai sodybą buvo apsupę tankiu žiedu ir turėjo keliariopą žmonių ir ginklų persvarą, daugiau nei trečdaliui partizanų pavyko prasiveržti į Palias, nors baudėjai darė viską, kad visus sunaikintų.

Patekėjusi saulė žvelgė į išdaužtus langus, kulkų suvarpytas sienas, kruviną žemę ir 22 jaunų vyrų lavonus, tarpe jų ir vado kpt.Kušlio.

Saugumas, didžiuodamasis pergale, stengėsi kuo daugiau sužinoti. Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kas šie žuvusieji. Tam geriausiai galėjo pasitarnauti vietiniai stribai ir visokio plauko aktyvistai. Jie, kaip šio krašto gyventojai, gali atpažinti žuvusius. Antra - reikėjo prigąsdinti visus gyventojus, parodyti, ką reiškia pakelti ranką prieš galingąją sovietinę santvarką. Kaimuose buvo mobilizuotos pastotės, imant jas iš tų ūkininkų, kurie buvo įtariami palankumu partizanams, iš šeimų, kurių nariai slapstėsi ar partizanavo. Visi žuvusieji buvo parvežti į Simną ir suguldyti aikštėje. Buvo fotografuojami, stebima, kas juos lankys, klausinėjama, ar nepažįsta ir t.t. Tarp pastotininkų buvo Kalesninkų kaimo ūkininkas Jarmalavičius, kurio 21 metų sūnus Alfonsas gulėjo ant aikštės grindinio tarp kovos draugų. Nesunku suprasti, ką jautė tėvo širdis keliant į roges kruviną sūnaus lavoną. Tėvas neišsigynė sūnaus, nesislėpė, bet paprašė ruso kapitono leidimo jį palaidoti. Budelis, beširdis sovietinis saugumietis, palaidoti neleido. Jarmalavičius nuvežė savo sūnų, paguldė su kitais didvyriais Simno gatvėje ir nuvažiavo namo. Po kelių dienų vėl liepė važiuoti su rogėmis į Simną. Dabar žuvusiuosius metė į roges, kad, nuvežę prie ežero, užkastų į klampią pievą. Tėvas vėl prašė rusų leisti nors dabar sūnų palaidoti. Vėl griežtas ne! Visus suguldė į brolišką kapą pelkėje netoli Simno ežerėlio... Dar daug kartų į bendrą duobę buvo verčiami miestelio gatvėse išvalkioti partizanų kūnai. Dalis palaikų dabar surasta, perkelta į Simno kapines, pastatytas paminklas. Yra paminklas ir Liepakojų aukoms.

Žuvę 1945 m. vasario 21 d. Liepakojų kaime: 1. Antanas Kušlys, g.1911 m.; 2. Feliksas Kušlys, g.1909 m.; 3. Alfonsas Jaramalavičius, g.1924 m.; 4. Stasys Pauža, g.1925 m.; 5. Juozas Stenionis, g.1923 m.; 6. Stasys Nedzinskas, g.1925 m.; 7. Vincas Paršeliūnas, g.1915 m.; 8. Bolius Paršeliūnas, g.1924 m.; 9. Vincas Petrukonis, g.1918 m.; 10. Vladas Petrukonis, g.1919 m.; 11. Bronius Aleksandravičius, g.1924 m.; 12. Antanas Šerkšnas, g.1914 m.; 13. Vincas Šerkšnas, g.1911 m.; 14. Steponas Gaigalas, g.1910 m.; 15. Juozas Berčiūnas, g.1917 m.; 16. Algirdas Berčiūnas, g.1923 m.; 17. Juozas Stadalius, g.1922 m.; 18. Leonas Navickas, g.1922 m.; 19. Juozas Miliauskas, g.1924 m.; 20. Stasys Katalynas, g.1924 m.; 21. Petras Marcinkevičius, g.1911 m.; 22. Vincas Brenkis, g.1926 m.

Šį kartą žinomi ir jų žudikai. Knygoje "SSSR pasienio kariuomenė 1942-1945 Didžiajame tėvynės kare" (Maskva, 1976. rusų k.) 624-627 psl. aprašyta Liepakojų kaimo operacija. Kažkoks mjr.Zubčenko rašo "apie 1945 vasario 21 d. 2-os pasienio komendantūros opergrupės susidūrimą su banda Alytaus apskrities, Simno valsčiaus Liepskoje kaime". (Viskas buvo svetimųjų iškraipoma. Net vietovardžiai. Liepskoje - tai Liepakojai. Šitaip jie pažymėti kariniame žemėlapyje) 1945 m. vasario 20 d. 20 val. 2-osios komendantūros komendantas kpt.Pogorielov gauna pranešimą, kad apie 35 žmonių grupė, vadovaujama kapitono Kušlio, pasirodė netoli Žuvinto kaimo. Kapitonas tuojau nutaria trijų užkardų jėgomis ją likviduoti. Opergrupė gerai apginkluojama, suskirstoma į tris dalis, susodinama į roges ir išgabenama Bambininkų kaimo link. Žuvinto kaime sužino, kur nužygiavo partizanai ir metasi Liepakojų kryptimi. Sodyba apsupama, išdėstomi kulkosvaidžiai ir staiga atidengiama ugnis. Toliau seka pačių kautynių aprašymas. Minima visa eilė pavardžių, nurodoma, kiek kuris "didvyris" sunaikino "banditų". Štai jų "nuopelnai": Zimirev ir Sevriukov savo sunkiuoju kulkosvaidžiu nušovė 10 partizanų, Borodaj - 5, Iljin - 3, Kriučkov - 3, Kulinič - 3, Gladich - 3, Sulikašvili - 2, Gusan-Gusinov - 3; trys, pasak jų, pabėgo, bet rytojaus dieną surandami ir du iš jų sunaikinami. Vadinasi, pagal šią "ataskaitą" žūsta net 32 partizanai. Taip dešimt prisirašoma "nuopelnams" padidinti. Apibūdinęs mūšio eigą, Zubčenko toliau apibūdina kai kuriuos pasieniečius ir prie anksčiau minėtų prideda dar septynias pavardes. Tai kapitonas Spikin, sunaikinęs 3, jaunesnysis seržantas Sevriukov - 2, Stavčenko - 2, Bikov - 2, Sibirov - 1, o Suchitašvili net keletą. Be to, pamini, kad vieną sulaikė radistas Savčenko, o iš trijų pabėgusių du sunaikinti prie Būdos kaimo. Statistika dar "pagerėja": likviduota virš 42 partizanų, o rytojaus dieną nukauti dar du ir vienas paimtas gyvas. Vadinasi, planas viršytas apie trisdešimt procentų, nes iš 35 partizanų grupės sunaikinta daugiau kaip 44, o juos naikinusieji "pasižymėjo" nepaprastu ryžtingumu, narsumu, drąsumu ir sumanumu*. Štai, pavyzdžiui, 2-ojo sunkiojo kulkosvaidžio jefreitorius Sevriukov, partizanų kulkoms pramušus kulkosvaidžio vamzdžio gaubtą, skylę dengė sniegu ir pats sunaikino du "banditus", o jaunesnysis puskarininkis Gladich, net du kartus sužeistas, nesitraukė iš mūšio lauko, o savo automatu nušovė du priešus.

--------------------
*Alytaus aps. NKVD skyriaus viršininko Černyšovo pranešime 1945 03 01 LSSR NKVD komisarui Bartašiūnui apie A.Kušlio grupės sunaikinimą Simno vls. rašoma, kad iš grupėje buvusių 36 žmonių 32 žuvo (vienas, būdamas sužeistas, nenorėjo pasiduoti ir pistoleto šūviu į burną nutraukė savo gyvybę), vienas sužeistasis buvo paimtas gyvas, trims pavyko pabėgti. LYA. F.3. B.7I11. L. 119-120.

Tai žvilgsnis iš priešo pusės. Keleriopai gausesnėms jėgoms apsupus ir netikėtai užpuolus nuvargusius, miegančius vyrus, jų nugalėjimas laikomas, didvyrišku žygiu, o kruvinas siautėjimas svetimame krašte - teisėtu ir teisingu veiksmu, nepaliekant teisės net tėvui sūnaus palaidoti...

IŠDAVIKAI

Kur sąžinė tavo, lietuvi?!

Kur meilė gimtųjų namų?!

O pažvelk, pažvelk, išdavike,

Kiek kraujo... skausmingų raudų!..
 

Ar ne tėviškės žemė augino,

Ar ne čia tu išmokai dainų?

Ar ne motina vygėj liūliavo?

Laukė tavo kilniausių darbų.

(Iš partizanų dainos)

Kiekviena tauta turi savo šventųjų ir niekšų, didvyrių ir išdavikų. Visais amžiai buvo tokių, kurie aukojosi ir kurie išdavinėjo. Mūsų tautos istorijoje bus įrašyti ne tik didvyrių, bet ir išgamų vardai. Pirmuosius įsimena visi, antrųjų nemini niekas.

Nenoriai Palių apylinkių žmonės šiandien prisimena jiems gerai žinomus komunistus, skundikus, šnipus. To ar to "reikėjo pasisaugoti", tas ir tas "skųsdavo, išdavinėdavo, pasirašė dėl išvežimo". Ypač gerai įsiminė stribus. Jų būta nemažai - po dvidešimt, trisdešimt kiekvieno valsčiaus centre. Palias "prižiūrėjo" net keturių aplinkinių valsčių stribai: Simno, Gudelių, Krosnos ir Liudvinavo. Daukšių bažnytkaimis ir kaimas buvo daugiausia Gudelių stribų "globoje", o pietinė jo dalis, Liūliškių kaimelis - Liudvinavo.

Vieni, be stiprių rusų kariuomenė įgulų jie nieko nebūtų galėję padaryti, nes buvo bejėgiai prieš partizanus, tačiau kaip šakalai, šliauždami paskui stipresnį plėšrūną, jie buvo pavojingi, pridarydavo daug blogio. Būdami daugiausia vietos gyventojais, jie gerai žinojo sąlygas, žmones, vietoves ir kelius. Turėdami tokius talkininkus, rusai galėjo geriau orientuotis padėtyje, išsiaškinti rėmėjus, sužinoti gyventojų nuotaikas. Stribai šiuo atžvilgiu buvo daug rimtesnė grėsmė rezistencijai negu tiesioginė jų ginklo jėga. Kitaip tariant, ne tiek savo ginklu, kiek svetimųjų ginklu jie buvo pavojingi partizanams. Atsukti savo ginklą į brolį - niekšiška, nukreipti svetimąjį -dar niekšiškiau. Tiesa, dabar žmonės nedega jiems pykčiu, nenešioja širdyje neapykantos, nesiekia keršto, bet nejaučia ir pagarbos, viską prisimena su skausmu. Daug skriaudų ir neteisybės patyrė nuo "savų" - stribų ir komunistų. Kalbant apie kratas, visuomet pasišaipoma, kad stribai "partizanų ieškodavo stalčiuose, spintose ar komodose". Kadangi stribai nuolat reikalaudavo valgyti, jau tuomet buvo stebimasi, "kiek per dieną jie gali ėsti?" Žmonių mušimu, partizanų kankinimu, jų palaikų niekinimu ypač pasižymėjo stribai. Jie spardydavo, trypdavo kojomis net negyvus. Simne teko girdėti pasakojimą, kad stribas Bronius Blaževičius, grįždamas su pasieniečiais iš kažkokios operacijos Rinkotės miške, be jokios priežasties nušovė vedamą sužeistą partizaną. Tuo nusistebėjo ir pasipiktino net kartu ėję kareiviai. Tas pats Blaževičius vieną sužeistąjį nuo Rinkotės miško žiemos metu parsivarė basą. "O dabar jis pats suparalyžiuotas, invalidas," - prideda pasakotojas, tarsi tai būtų pelnyta bausmė už jo poelgius.

Partizanai, norėdami apsaugoti nuo šnipų, skundėjų, išdavikų rėmėjus ir save, buvo priversti imtis kartais griežtų priemonių prieš stojusius priešo pusėn. Partizanai jau tada išsiaiškino ir nubaudė Žuvinto kaime Juškauską ir Kraśnicką, gretimame Bambininkų kaime - Astykaitę ir Gutauską už aktyvią paramą saugumui. Bausti, likviduoti savo krašto žmogų, savo tautietį, gal net kaimyną ar giminę buvo sunkus, skaudus, nemalonus dalykas, bet šnipo ir išdaviko veikla taip pat yra bjauri ir niekšiška. Ar pateisinamas dalykas, kad dėl kelių rublių, pavydo, neapykantos, keršto, tuščios ambicijos ar kvailo įsitikinimo turėjo žūti jauni, savo kraštą teisėtai gynę vyrai ar ištisos šeimos? Niekuo dėtos moterys, seneliai ir vaikai turėjo būti nublokšti iš savo namų ir savo krašto į vargą, šaltį, kančias ir mirtį. Kieno nors nuodingas liežuvis ar klastingas parašas sutrypdavo, sunaikindavo ramių ir taikių žmonių gyvenimą. Nesvarbu, kad toks šnipas ar įskun-dejas pats nešaudė, nežudė, net išvežant nedalyvavo. Jo nurodymu tai padarė kiti. Nesvarbu kieno pirštas paspaudė šautuvo gaiduką, kai nuo šūvio krito jaunas vyras, svarbu, kas nurodė kur jis eina, kur būna, kada grįžta... Šnipai, skundikai ir išdavikai nužudė arba ilgiems kančių ir vargo metams pasiuntė daug, labai daug Lietuvos sūnų ir dukrų. Nužudė, pražudė tiesiogine šio žodžio prasme, nors ir nelaikydami rankose jokio šaunamojo ginklo, o kiti laikė ir šaudė į savo brolius, į savo tautiečius... Paskum laimėję ar, teisingiaus sakant, svetimiesiems padėję laimėti nelygią kovą, daug metų gyrėsi savo "didvyriškais" žygiais, rašė prisiminimus, fotografavosi, karstėsi medaliais...

Partizanai negalėjo nebausti šnipų ir išdavikų, nekovoti su jais. Šnipas galėjo pražudyti daug nekaltų žmonių. Jis buvo baisi grėsmė ne tik patiems partizanams, bet ypač jų rėmėjams. Partizanai, gavę gyventojų pranešimą, kad tas ar tas žmogus yra skundikas, šnipas, kad nuolat bėga į valsčių, miestą pas stribus ar į saugumą, atsidurdavo keblioje padėtyje. Žmonės kartais tiesiog prašydavo:"... gelbėkite, nes ir jus išduos, ir mus pražudys". Nereaguoti, neginti savo rėmėjų partizanai negalėjo. Bet, jei žmogus apsirinka, jei įtarimas nepagrįstas? Reikėjo tikrinti, išsiaiškinti. Išsiaiškinimo sąlygos buvo nepaprastai sunkios, nenormalios. Čia nepradėsi kviesti liudininkų, klausinėti, tyrinėti, kaupti įkalčius, daiktinius įrodymus... Viską teko atlikti paslapčiomis ir paskubomis. Kiek kartų apsirinka policijos ar prokuratūros tardytojai, laisvai rinkdami duomenis, nevaržomai apklausinėdami liudininkus, naudodamiesi sudėtinga technika ir plačiais, greitai veikiančiais ryšiais. Tad nuo klaidų ir apsirikimų negalėjo būti apdrausti ir partizanai, veikę tokiomis "antitardytojiškomis aplinkybėmis". "Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti, ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais net keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas atimti žmogui gyvybę - tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų ir pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais griežto perspėjimo būna per mažai. "Savo aplinkraščiuose, įsakymuose, instrukcijose ir nuostatuose partizanų vadovybė visuomet stengdavosi kiek galėdama atkreipti visų partizanų dėmesį į atsakomybę nagrinėjant civilių asmenų bylas" - rašo Pietų Lietuvos partizanų vadas Vanagas*. Ir Suvalkijos partizanai savo pokalbiuose skųsdavosi: "Kad nors mažą, nors kelių hektarų teritoriją turėtume, kur šeimininkais būtume tik mes, tada galėtume kai kuriuos nusikaltėlius bent laikinai izoliuoti... Priešas turi Sibirą, kalėjimus, lagerius, o mūsų poveikio priemonės ribotos". Iš tų ribotų priemonių mirties bausmė - pati paskutinioji. Partizanai naudojo pokalbius, perspėjimus, pagaliau grasinimus su griežtu perspėjimu. Patys bolševikai savo "istorijose" ir prisiminimuose giriasi, kad nepabijojo grasinimų, neišsigando prie durų prisegto raštelio, nemetė savo pasirinkto išdaviko kelio... Gavęs perspėjimą, ypač su aiškiu nurodymu, kas jo laukia už tolimesnį savo veiklos tęsimą, žmogus pats, sakytume savanoriškai, rinkdavosi jam numatytą bausmę. Kitaip tariant, pats apsispręsdavo. Partizanams tekdavo šį apsisprendimą tik įvykdyti. Ne visi, ėję niekšišku išdaviko keliu, priėjo liepto galą, kai kurie išvengė bausmės; daugelį pražudę, patys sulaukė senatvės ir mirties. Vienas kitas ir šiandien tūno pasislėpęs, keikia pasikeitimus, nepriklausomą Lietuvą arba kovoja toliau, savo bolševikiniais nuodais, pašaipa, kalbomis, gandais gandeliais stengiasi kiek galėdamas kenkti... Daug perspėtųjų laiku nutraukė ryšius su stribais, saugumu, partija, metė jam primestą "aktyvisto" veiklą, atsisakė stebėti, pranešinėti, metė paskirtą darbą ar tarnybą. Kiti tapo net aktyviais partizanų rėmėjais. Pasitaikė ir tokių, kurie iš stribų perėjo pas partizanus ir garbingai kovojo arba, būdami stribų eilėse, talkino laisvės kovotojams, teikdami jiems žinias, parūpindami ginklų ir šovinių.

------------------
*Ramanauskas A. Daugel krito sūnų...P.232.

"Žinoma, ir partizanai padarė klaidų, bet už tokius nusikaltimus keli kovotojai susilaukė mirties bausmės, nors jie vadovavosi ne savais tikslais. Jų didžiausia kaltė buvo ta, kad jie lengvabūdiškai patikėjo kitų parodymais, duotais grynai asmeniško keršto sumetimais"*. Šie partizanų vado žodžiai rodo, kad intencijos ir norai buvo kuo geriausi. Už klaidas ir apsirikimus, už pokario žiaurumus atsakingi tie, kurie visą tai pradėjo ir vykdė - generolo Vetrovo banditai ir lietuviškieji jų pagalbininkai - stribai.

-----------------
*Ramanauskas A. Daugel krito sūnų... P.233.

Palių partizanai taip pat kovojo su stribais ir išdavikais, nes šią teritoriją "šefavo" net keturių valsčių stribai: Liudvinavo, Krosnos, Simno ir Gudelių. Partizanai nusprendė suimti pavojingą Zailių kaimo aktyvistą Praną Buzą, kuris, pabėgęs į Simną, ir toliau buvo veiklus tarybinis darbuotojas: žemės komisijos pirmininkas, vietinio kalėjimo viršininkas ir t.t. Mirties bausmė buvo įvykdyta Petrui Jušinskui, Žuvinto kaime likviduota Daugirdų šeima ir mirties bausme nubaustas Vincas Zuikis, kuris 1945 m. balandžio mėn. vedžiojo rusus po Palias.

Gudeliai, kurių puolime dalyvavo ir Daukšių vyrai, buvo pulti 1945 m. vasario mėn. Tą patį mėnesį iš kitapus Palių atvykęs būrys surengė pasalą prie Daukšių-Marijampolės kelio. Partizanai, nesulaukę priešų prie kelio, sunaikino stribus jų pačių namuose. Kasperavičių šeimos suėmimas Daukšių kaime yra gerai išlikęs žmonių atmintyje. Tai - sovietinės valdžios šalininkų ir skundikų šeima. Vienas jos sūnus - Antanas - žiaurus stribas, kitas - Juozas - Daukšių apylinkės pirmininkas, o Daukšių kaimo gyventojai buvo įpareigoti saugoti šių "veikėjų" šeimą! Tačiau išsaugoti nepavyko, nors žmonės buvo priversti prie Kasperavičių sodybos naktimis eiti sargybą. Vieną vasaros dieną, kiek į pavakarę, prie Kasperavičių namų privažiavo vyrų būrys rusiškomis uniformomis. Atvykusieji suėmė visus namuose buvusius. Apylinkės pirmininką Juozą sutiko einantį keliu. Tik stribas Antanas, tuo laiku buvęs Gudeliuose, liko laisvas. Jis, sužinojęs, kad visa šeima jau partizanų rankose, su kitais Gudelių stribais nuskubėjo Daukšių link, susišaudė su partizanais, bet suimtųjų atmušti nepavyko.

1945 m. birželio mėn. Gudelių stribai Palių pakraštyje, ten, kur Dovinės upelis išteka iš Žuvinto ežero, suruošė pasalą. Partizanams išsiyrus valtimis į krantą, įvyko susišaudymas. Juozas Overas ir Motiejus Pūkas krito nuo stribo Alberto Durneikos rankos. Žuvusiuosius nuvežė į Gudelius ir numetė miestelio aikštėje, o po kurio laiko užkasė kapų patvoryje. Dabar, praplėtus kapines, jų palaikai ilsisi pačiose kapinėse, greta kitų to paties likimo kovos draugų.

Kazys Aranskas, neva su reikalais iš Daukšių į Simną plaukdavęs per ežerą, stebėdavo partizanų slėptuves ir pranešinėdavo saugumui. Jį nušovė žuvusio partizano Juozo Pūko brolis Vincas.

Ištisa pynė tragedijų ir kruvinų įvykių, okupantų atneštos nesantaikos plitimas to pačio krašto, dažnai tarp to paties kaimo žmonių ir net giminių. Tik džiugu, kad šiandien žmonės apie tų kruvinų įvykių kaltininkus kalba be neapykantos ar pagiežos, o tik su skausmu ir liūdesiu... Vadinasi, anais laikais siautėjęs neapykantos maras buvo ne vietinės kilmės...

DAR VIENAS GINKLAS - PROVOKACIJA

Žudyt tautą laukiniams padėjo

Lietuvos išgamos-slibinai.

Neužmirš tauta savo gynėjų,

Neužmirš Lietuva amžinai.

(Iš partizanų dainos)

Krauju užlieta pamažu geso pasipriešinimo ugnis. Tauta baisiai nukraujavo, pavargo, jėgos išseko. Pagalbos iš Vakarų nebuvo, o iš Rytų vis plaukė pastiprinimai, ginklai, įsakymai, pinigai... Į laisvės kovotojų pusę pylėsi ne tik automatų ir kulkosvaidžių ugnis, bet ir kruvini Judo rubliai. Okupantas pamatė, kad vien grubia jėga, nors jos persvara buvo milžiniška, ginkluotą pasipriešinimą palaužti sunku. Atrodo jau sunaikinti partizanų būriai, vėl, tartum feniksas, keliasi vėl parodo savo gyvybę, vėl veikia. Imtasi kitos priemonės - klastos. Reikia įsibrauti į partizanų dalinių vidų, gauti tikslesnes žinias, naikinti juos iš vidaus, provokuoti, griauti pasitikėjimą, kelti paniką.

Šnipų, skundikų, išdavikų paslaugomis buvo naudojamasi visą laiką. Kiekviename Lietuvos kampelyje buvo prikaišiota slaptų akių ir ausų, kurios stebėjo ir sekė kiekvieną partizanų judesį. Pavojingiausi buvo ne tiek stribai, kiek nežinomi priešo užverbuoti agentai. Per keletą metų saugumui pavyko surinkti daug žinių apie partizanus, jų rėmėjus, apytikriai išsiaiškinti slapstymosi vietas, judėjimą, dalinių pavadinimus, vadus, net daugelio partizanų slapyvardžius. Į nelaisvę patekę, ypač sužeisti kovotojai, kartais neišlaikydavo žiaurių kankinimų ir išduodavo vadus, kovos draugus, nurodydavo bunkerius, rėmėjus ir ryšininkus. Vienas kitas visiškai palūždavo ir klusniai vedžiodavo priešą po jiems žinomas vietas. Kai ką prasitardavo ir pašaliniai žmonės, tardant neišlaikę baisių kankinimų at suklaidinti prityrusių ir klastingų tardytojų. O kur dar įvairios pasalos, pačių saugumiečių stebėjimai, slėptuvėse aptikti partizanų nesuspėti sunaikinti dokumentai? Trumpai tariant, saugumas jau buvo sukaupęs daug medžiagos apie ginkluotą rezistenciją, jos vadus ir kovos taktiką. Klastingam priešui visa tai padėjo paruošti naujus kovos būdus. Į partizanų gretas vis dažniau imta infiltruoti saugumo agentus-provokatorius. Tam pirmiausia bandoma pasinaudoti silpnesnės dvasios, palaužtu, į jų rankas pakliuvusiu kovotoju, ryšininku ar rėmėju. Jei pavykdavo užverbuoti partizaną ar ryšininką

-    laimėjimas būdavo nemažas. Okupantų saugumas, tuo pasinaudodamas, galėjo sekti to ar kito partizanų dalinio judėjimą, slapstymosi vietas, o kai kada sužinoti net ateities planus. Žinodamas partizanų buvimo ar būsimos akcijos vietą ir laiką, priešas galėjo sutelkti stiprias jėgas, suruošti pasalas, netikėtai užpulti. Dalis partizanų slėptuvių ir net štabų būstinių buvo likviduota ne tik tiesioginio ilgo sekimo ar atsitiktinumo dėka, bet ir gavus tikslius provokatorių nurodymus. Vieną tokį skaudų ir tragišką įvykį šiandien primena paminklas, stovintis toje vietoje, kur nuo partizanų eilėse užsimaskavusio čekisto rankos žuvo keturi kovotojai.

Apie 3 km nuo Riečių bažnytkaimio važiuojant Gudelių link, dešinėje kelio pusėje stovi penki metaliniai kryžiai: vienas aukštas, o iš abiejų pusių  -    keturi mažesni. Prie aukštojo kryžiaus lentelė su užrašu:

"Šioje vietoje, buvusioje Vinco Stadaliaus sodyboje, 1952.XII.12 žuvo Lietuvos partizanai:

Leonas Kazlauskas-Bijūnas (1930)

Petras Kučinskas-Tyla (1923)

Vytautas Stanaitis-Aidas (1928)

Juozas Vitkauskas (1933)

Sodybos šeimininkas Vincas Stadalius (1895-1947) mirė Archangelsko lageryje."

Prisimena šį įvykį ir apylinkių gyventojai: partizanai ėmė įtarti vieną savo draugą esant nepatikimu. Ruošėsi su juo pasikalbėti. Iš įtariamojo automato išėmė apkabą, o jį patį paliko kambaryje saugoti vienam partizanui. Kiti trys nuėjo į antrą trobos galą pasitarti. Įtariamąjį saugojęs panoro užsirūkyti ir paprašė degtuko. Saugomasis atsakė neturįs ir patarė nueiti į virtuvę prisidegti. Sargybiniui einant, šis staiga iš bato aulo išsitraukė paslėptą apkabą, įsidėjo į automatą ir čia pat nušovė jį saugojusį. Partizanai, išgirdę šūvius, puolė į kambarį, bet čia juos pasitiko automato serija ir visi žuvo. Žmonės prisimena ir infiltruoto provokatoriaus slapyvardį - Miškas. Po išdavimo jis gavo saugumo leitenanto laipsnį. Sako, jog buvęs dar vienas išdavikas, atvedęs Mišką pas partizanus.

Tai žmonių atminty išlikę duomenys. Apie šį įvykį rašė ir komunistų propaganda: leidinėlyje "Nematomas frontas" puikuojasi ir pats provokatorius. Po nuotrauka užrašas: "Juozas Dabulevičius (1951 m. nuotrauka)". Iš teksto ryškėjo kai kurios saugumo veiklos detalės, ypač būdas, kap jie stengėsi įsiterpti į partizanų gretas. Jonas Dabulevičius, komjaunimo rekomenduotas darbui saugume, po pokalbio su saugumo darbuotoju 1951-ųjų rudenį tariamai ima "vengti karinės tarnybos, pradeda slapstytis, nelegaliai gyventi". Taip besivalkiodamas po kaimus ir ieškodamas kontaktų su partizanais, jis susipažįsta su kažkokiu Jovaru, kuris, pasak autoriaus, taip pat beveik per jėgą buvo priverstas eiti "banditauti". Per šį Jovarą provokatorius patenka į Lito vadovaujamos Dzūkų rinktinės Siaubo būrį. Iš pradžių saugumui perdavinėja vadų instrukcijas ir nurodymus, paskui net ima burti savo grupę. Veikia padedamas to neaiškaus Jovaro, bando susiekti su rinktinės vadu Litu, su kaimyninėmis grupėmis, bet partizanams vis dėlto, kyla įtarimas. Provokatorius, matyt, buvo spėjęs pasidarbuoti, nes "vienas po kito žuvo kelių grupių vadai, į pasalas vis dažniau patekdavo banditai". Miško veiklai patikrinti, Litas pasiunčia savo adjutantą Aidą, kuris šį iškviečia į nurodytą vietą susitikimui. Saugumas pasiruošė susitikimui. Miškui į pagalbą davė kitą provokatorių Garsą ir iš tolo stebėjo sodybą į, kurią, ryšininko nurodymu nuėjo provokatoriai. Patys išsidėstė artimiausioje pamiškėje. "Kai Jonas užėjo pas ryšininką, iš miško jį stebėjo jo draugai... Kapitonas su liaudies gynėjais patraukė paskui juos. Pamiškėje jie pasislėpė krūmuose ir laukė"*.

--------------
*Nematomas frontas. V, 1967. P.100.

Susitikimo vietoje Miško laukė rinktinės vado adjutantas. Išimdamas iš automato apkabą, jis provokatorių iš anksto nuginklavo, bet, draugo patiklumas ir neapdairumas davė galimybę vėl užtaisyti automatą ir viskas baigėsi keturių vyrų mirtimi, o vaišingam sodybos šeimininkui - mirtimi tolimoje šiaurėje. Susišaudymo metu pabėgusi ryšininkė Žibuoklė užbėgo ant stribų ir buvo suimta.

Taip šį įvykį vaizduoja pats saugumas. Daug kas čia iškraipyta, suvelta, sumaišyta. Tik provokacijos faktas tikras ir, deja, ne vienintelis... Per buvusį partizaną Romą, vėliau tapusį išdaviku, vos nežuvo veikli ryšininkė Albina Stasiulevičiūtė. Saugumas, išdaviko atvestas į ryšininkės namus, norėjo ją užverbuoti ir šiai teko bėgti net į Šiaulių rajoną.

ŠEŠTAKAUSKO IŠDAVYSTĖ

□Palių partizanas, kulkosvaidininkas Juozas Navickas-Liūtas, žuvo 1947 12 23 Vytautiškių k.

□Žaliosios miško partizanų ryšininkė Albina Stasiulevičiūtė (Lakickienė)-Pušelė ar Žibutė

□Palių partizanas, skyrininkas Juozas Svinkūnas-Šamas, žuvo 1947 12 23. Užkastas Krosnoje. 1990 m. perlaidotas Marijampolėje 

□Vytauto rinktinės 44 kuopos būrio vadas Juozas Karašauskas-Liepa, suimtas 1947 12 23. Mirė tremtyje

rankoje. Dabar jam buvo pavesta užduotis - įvykdyti teismo nuosprendį. Prieš vykdamas į Krosną partizanas apsilankė pas jo tėvus, tikėdamasis jį rasti namuose. Deja, jo ten nebuvo. Tėvas pasakė, kad Sigitas išėjęs į Krosną, ir abu su motina ėmė verkti: "Ką jis padarė..."

Apsirengęs valstietiškais drabužiais, į kišenę įsidėjęs pistoletą ir granatų, partizanas nuėjo pas pažįstamą ūkininką Joną Miškinį, paėmė arklį su važeliu ir nuvažiavo į Krosną. Kaip tik buvo turgaus diena. Miestelio aikštėje palikęs kinkinį, užėjęs į parduotuvę nusipirko kibirą ir, kaip niekuo dėtas, vaikštinėjo gatvėmis, sukinėjosi netoli valsčiaus būstinės, maišėsi tarp žmonių, ieškodamas valsčiaus sekretoriaus. Deja, Šeštakausko niekur nesimatė. Pasirodo, atlikęs kruviną darbą, Šeštakauskas "išskrido" ne į Krosną, bet dar toliau - į Vilnių. Sako, ten ir dabar tebegyvena. Liko tik tėviškės tvarto degėsiai, verkiantys tėvai, sudraskyti partizanų kūnai ir labai blogi prisiminimai, išlikę iki mūsų dienų.

NARSIEJI VYRAI

Vai daugel dar mums yra,

Tėvynės narsių vyrų,

Kurie neužmiršta

Naktų giedrių ir tylių.

(Iš partizanų dainų)

Vienu ar kitu metu Palios glaudė virš pusantro šimto vyrų. Didesnė jų dalis žuvo, o daugelio palaikai nesurasti iki šiol. Prie jų dar reikia priskirti apie pusšimtį veiklių rėmėjų ir ryšininkų, tad apie du šimtai šio krašto žmonių aktyviai pasipriešino okupacijai ir neteisėtai valdžiai, nenulenkė vergiškai galvos priespaudai ir smurtui. Galbūt nepavyks tiksliai, išsiaiškinti kiekvieno jų vardą, kilimo vietą, nuveiktą darbą ar tolimesnį likimą. Vienų žinomos žuvimo vietos, datos, net aplinkybės, kitų šmėsteli tik vardai ar slapyvardžiai. Bet yra ir tokių, daugiausia kilusių iš aplinkinių kaimų, kurių bruožai žmonių atmintyje išsilaikė kiek smulkiau. Štai keletasjų.

Antanas Durneika, g.1927 m. Daukšių k. Kurį laiką mokėsi gimnazijoje. 1947 m. įstojo į partizanų gretas. 1948 m. kariuomenei šukuojant

Palias, prie Rudės buvo sužeistas į koją. Rusai, jį radę, nukankino, kūną paliko pelkėse, o galvą nupjovė ir išsinešė į krantą. Netoli Daukšių kaimo, padėję ant kelmo, varė žmones pažiūrėti, kad atpažintų ir pasakytų, kas čia toks. Žmonės, nors ir puikiai žinojo kieno čia galva - nė vienas neprasitarė.

Kulkosvaidininkas Juozas Remeikis, g.1921 m. Bambininkų k. 1945 m. liepos mėn. buvo mirtinai sužeistas gimtojo kaimo laukuose. Savo krauju palaistęs tėvų žemę, kitą dieną mirė Marijampolės ligoninėje ant operacinio stalo. Jo kovos draugas Jurgis Krušnys, g.1921 m. Zailių k., žuvo kartu su Juozu tėviškės laukuose...

Vitas Linionis, g.1926 m. Varnupių k., ir Jonas Marčiukaitis, g.1925 m. Kumečių k. 1945 m. rugpjūčio mėn. rusams apsupus Palias ir puolant Žuvinto ežero salas, buvo sužeisti, paslapčiomis išsiyrė į krantą ir pasislėpė pievose, šieno kupetoje. Rusai, juos suradę, subadė durtuvais.

Vitas Lietuvninkas ir Vytas Karalius buvo sužeisti to paties valymo metu ir patys susisprogdino granata.

Juozas Laukaitis - pirmoji Daukšių kaimo auka, g.1927 m., žuvo 1945 m. balandžio mėn. 17 d. Jis buvo iš tų, kurių palaikų dar nevalkiojo miestelių gatvėse. Partizano Overos tėvas padarė karstą, valtimi atplukdė palaikus iki Kubertavičiaus sodybos ir naktį paslapčiomis nuvežė į Daukšių kapus. Ryte partizano Jono Kaminsko seserys nuėjo į kapus užmaskuoti laidojimo pėdsakų, kad stribai nesusektų šio "nusikaltimo". Jų brolis Jonas vėliau žuvo prie Liepakojų kaimo kryžkelės, kai jodamas susidūrė su stribais.

Ilgai ir sėkmingai keturiasdešimt ketvirtajai kuopai vadovavo Feliksas Čereška-Karvelis, kilęs iš Kalvarijos valsčiaus Brazavo kaimo. Tai kiek vyresnio amžiaus žmogus, vokiečių okupacijos metu buvęs Lietuvos policininkas. 1944 m. suėmus brolį Joną, Čereška pasitraukė į nelegalią padėtį. Jo partizanavimo keliai vingiavo Juodelių, Sūsninkų, Daukšių apylinkėse. 1947 m. žiemą, kažkokiai moteriškei išdavus Rickaus būrio bunkerį Žaliosios girios pakraštyje ir rusams jį apsupus, Čereška, nušovęs keletą enkavedistų, prasiveržė ir, perėjęs išilgai Palių, pasiekė Launicos kaimelį, Jono Deltuvos-Smelstoriaus sodybą. Kadangi žiemą per Palias teko bėgti be batų - nušalo kojas ir kurį laiką teko gydytis. Iš pradžių buvo nuvežtas į Padovinio kaimą, paskui persikėlė į Amalviškių pelkėse

□Palių partizanas Antanas Durneika-Žvirgždas, g.1927 m. Žuvo Paliose

□Palių partizanas Jonas Kaminskas-Šarūnas (1920-1945)

□Žuvinto ežero partizanų ryšininkai ir rėmėjai seserys ir brolis Kaminskai

□Palių, vėliau Ąžuolo tėvūnijos partizanas Antanas Pūkas-Dūlis, Laikrodis (1925-1949)

□Vytauto rinktinės Gedimino, vėliau Ąžuolo tėvūnijos vadas Algimantas Rutkauskas-Miškinis (1927-1952)

□Palių, vėliau Vytauto rinktinės partizanas 44 kuopos būrio vadas Petras Zalieckas-Dagilis (1916-1949)

□Vytauto rinktinės 44-os kuopos vadas, vėliau rinktinės štabo viršininkas Feliksas Čereška-Karvelis

įruoštą bunkerį. Čia buvo, kol pasveiko. Bunkeris buvo gerai užmaskuotas ir jį lankyti galėjo tik keli žmonės. Maistą ir vaistus priimdavo pasiųstas partizanas Amalviškių pelkių pakraštyje.

Po kelių metų, Čereškai vėl partizanaujant, pasikartojo panašus įvykis kaip ir Žaliosios girios bunkeryje: rusai staiga apsupo sodybą, kurioje buvo apsistoję partizanai. Karvelis vienmarškinis iššoko pro langą ir, nubėgęs į durpyną, pasislėpė durpių kūgelyje. Enkavedistai ieškojo net su šunimis, bet nesurado. Išbuvęs pusę dienos vienmarškinis, gavo plaučių uždegimą, sunkiai susirgo ir po poros metų mirė. Sirgdamas slapstėsi Juodelių kaime pas patikimą žmogų. Juodelių kaimo kapuose ir palaidotas. Buvo pašarvotas su karine uniforma ir jo prašymu į karstą įdėtas ginklas*.

---------------
*F.Čereška-Karvelis žuvo išduotas 1952 01 21 Patilčių k., Vilkaviškio r. kartu su rinktinės vadu ir trimis štabo pareigūnais. Jo palaidojimo vieta nežinoma. - Red.

Pirmieji Čereškos-Karvelio kovos draugai buvo Rutkauskas ir Šliževičius iš Rūdininkų kaimo. Šliževičius žuvo, o Rutkauskas vos nepateko enkavedistams į rankas Juodelių kaime Aleksos sodyboje. Nušovus du enkavedistus, Rutkauskui vis dėlto pavyko pabėgti. Kiti 10 ar 11 partizanų žuvo. Vėliau Rutkauskas buvo suimtas ir nuteistas 25 metams*. Apie šią nelaimę Aleksos sodyboje iš žmonių girdėtas pasakojimas visiškai nesutampa su jos aprašymu spaudoje: "1948 m. vasario 13 d. Miškinis (A.Rutkauskas - P.V.) su aštuoniais kuopos vyrais atvyko į susitikimo vietą Kalvarijos valsčiaus (Liubavo vls. - P.V.) Būdviečių kaime pas pasiturintį ūkininką A.Aleksą. Jie nežinojo, kad iš vakaro netoliese buvo pakelta pasienio įgula ieškoti prasiveržusios iš Lenkijos partizanų grupės. Pasieniečius partizanai pamatė jau gerokai įdienojus. Jie ėjo per sodą gyvenamojo namo link, kuriame partizanai valė ginklus. Išvydę rusų kareivius, vyrai per daug neišsigando. Partizanaudami pasienyje, jie buvo pripratę prie pavojaus, o be to, būdami patyrę, gerai ginkluoti, matę ir šalto ir karšto, laikė save rimta jėga. Skubiai susitvarkę, pasitraukė į galinius kambarius, tikėdamiesi, kad gal neprašyti svečiai praeis pro šalį arba užėję pavalgys ir keliaus toliau. Tačiau viltys nepasiteisino. Pasieniečiai ėjo per kambarius.

--------------
*Aleksos sodyboje žuvo 7 partizanai. Vienas buvo paimtas gyvas. Vėliau Rutkauskas buvo paimtas, nuteistas mirties bausme ir sušaudytas. - Red

Kai tik atidarė jų kambario duris, partizanai ėmė šaudyti ir, išsiveržę laukan, bandė trauktis. Kuria tik kryptimi jie traukėsi, visur kareiviai juos sutiko ugnimi. Kiek laisvesnis kelias pasirodė esąs Kalvarijos link. Stipriai atsišaudydami, partizanai pamažu traukėsi ir traukdamiesi vienas po kito žuvo. Tik kuopos vadas Miškinis net nesužeistas pasiekė Kalvariją..."¹Žmonių pasakojime kalbama taip: partizanai buvo išduoti. Jiems apsistojus pas Aleksą, šis išvažiavo pranešti saugumui ir, prieš išvažiuodamas, užrakino namo duris į sodo pusę*. Rusams apsupus namą, užrakintos durys apsunkino partizanų pasitraukimą. Nesutampa ne tik rusų pasirodymo priežastis, žuvusių partizanų skaičius, bet ir kaimo pavadinimas. Du skirtingi šio fakto pateikimai parodo, kaip kartais žmonių atmintis "perredaguoja" kai kuriuos įvykius ir kaip būtina daug ką tikslinti vadovaujantis dokumentais.

----------------
¹Laisvės kovų archyvas. T.3-4. P.37-38.

*Pas Aleksą partizanai nebuvo išduoti. Juos pasieniečiai užtiko atsitiktinai, ieškodami iš Lenkijos į Lietuvą prasiveržusių J.Lukšą į Vakarus lydėjusių partizanų. -Red.

PASKUTINIAI AKORDAI

Neaukštomis kalvelėmis atbangavę laukai virsta neplačia lyguma, visu Žaliosios girios pakraščiu nusidriekiančia iki pat Palių. Keletas nedidelių sodybėlių tartum glaudžiasi prie tankaus miško. Kai kur senų medžių guotai primena anksčiau buvusias laiko ir žmonių rankų sunaikintas sodybas. Dabar čia tylu, ramu, jauku. Niekas neprimena prieš keturiasdešimt metų buvusių įvykių, kruvinų tragedijų, pamiške viena ar kita kryptimi žygiavusių ginkluotų vyrų, nuolatinio automatų ar kulkosvaidžių tratėjimo, pasalų, kratų, baimės, ašarų ir mirties. Ši žalia, graži, rami pamiškė tuomet buvo savotiška fronto linija, nors be apkasų, spygliuotų vielų užtvarų, minų laukų, bet tikro fronto, su visu jo žiaurumu, kruvinumu ir mirtimi... Ir čia, šitame fronte gyveno žmonės, paprasti žemdirbiai savo nedideliuose ūkeliuose, kukliose sodybėlėse, su šeimomis, su mažais vaikais, nusenusiais tėvais, bejėgėmis moterimis.

Prie pat Žaliosios girios - nedidelis Norvertavo kaimelis. Kadaise rusų caras, dalindamas lietuvių žemes savo generolams, penkis kaimus padovanojo karininkui Norvertui. Nuo jo ir kilo šio kaimelio pavadinimas. Pamiškėje išsirikiavę keletas sodybėlių. Viena jų - Litvinaičių. Andrius Litvinaitis buvo ne tik ūkininkas, bet ir siuvėjas. Jį, kaip daugelį šio krašto gyventojų, galinga banga palietė visi pokario įvykiai. Litvinaičių sodyba tapo šio pamiškės fronto dalimi, vienu iš partizanų atramos punktų, savotišku dzotu (ugnies tašku), kur kovotojai rasdavo užuovėją, pastogę, kur buvo galima nors trumpai atsikvėpti, persirišti žaizdas, gauti informacijos. Šių vietų žmonės buvo aiškiai vienos kovojančių pusių šalininkai. Nors į jų namus galėdavo užeiti ir vieni, ir kiti, bet savanorišką paramą ir pagalbą gaudavo tik miško broliai. Gal net ne visai tikslu juos pavadinti šalininkais. Jie patys buvo kovotojai, tikri laisvės sąjūdžio, paspriešinimo dalyviai, tik kovojo kitokiais ginklais. Andrius Litvinaitis, kaip veiklus šios kovo dalyvis, turėjo slapyvardį - Laikrodis. Be ryšininko pareigų, padėdavo partizanams ir kitaip: siūdavo ir taisydavo uniformas, sutartu, prie ūkinio pastato langelio pakabintu medžiagos gabalu ar skara pranešdavo į miško pakraštį išėjusiems partizanams, kad kaime yra kareivių ar stribų. Atlikdavo ir daug kitokių pavedimų. Visą šią veiklą lydėjo itin didelė rizika. Net siuvant ar taisant uniformas reikėjo labai saugotis, kad namuose neliktų nė menkiausio uniforminės medžiagos gabalėlio. Reikėjo paslėpti ar sunaikinti kiekvieną atraižėlę, nes kratos metu rasta skiautelė galėjo išduoti siuvėjo paslaptį. Litvinaitienė prisimena, kaip jų vos nepražudė partizanų palikta batų pora. Staiga pasirodžius kareiviams ir stribams, pas juos tuo metu buvę partizanai turėjo greitai trauktis. Vienas net nesuspėjo apsiauti padžiautų aulinių batų. Kareiviams nusivijus partizanus, šeimininkai batus paskubom įmetė į augančius runkelius. Netrukus pas Litvinaičius prasidėjo krata. Stribai ir kareiviai šniukštinėjo ne tik pastatų viduje, bet ir lauke aplink visą sodybą. Turėjo ir šunį, kuris tikriausiai būtų aptikęs po runkelių lapais paslėptus batus, bet, laimei, darže pasimaišė triušis, kurį šuo puolė vytis ir batų nesurado.

1948 m. vasario 10 d.*, per Užgavėnes**, Žaliosios miško viduryje, buvo užpultas kuopos vado Karvelio bunkeris. Žuvo Vladas Iršius-Skroblas ir

--------------------
*Vytauto rinktinės 1948 02 21 įsakyme Nr.18 sakoma, kad bunkeris buvo užpultas ir minimi partizanai žuvo vasario 9 d. LVOA F.3377. A.55. B.228. L.113.- Red.

**1948 m. Užganėvės buvo vasario 11 d.

□Tauro apygardos Vytauto rinktinės 44 kuopos partizanas Jonas Zalieckas-Beržas (1912-1948)

 □Žaliosios miško partizanų ryšininkai Andrius Liutvinaitis-Laikrodis ir jo žmona Petronėlė

□Palių partizanas, skyriaus vadas Juozas Vaičiulaitis-Vėjas (1921-1949)

□Geležinio Vilko rinktinės partizanas Juozas Vaičiulis-Audra (1918-1947)

Albinas Anzelis-Rickus, Medžiotojas. Jonas Zalieckas buvo sužeistas, suimtas ir 11 d. ligoninėje mirė. Dar buvo sužeisti Petras Zalieckas-Dagilis ir Juozas Vaičiulis-Vėjas, bet jie sugebėjo pasitraukti. Tą dieną vos nežuvo ir A.Litvinaitis su žmona. Jis buvo pasiuvęs ar nutaisęs Karveliui milinę ir nutarė pats ją nunešti į bunkerį. Gal reikės ką nors priderinti ar pataisyti...

Pasiėmęs viską, kas reikalinga, su žmona patraukė per mišką žinomu keliu. Jau netoli bunkerio pro šalį pravažiavo kelios pastotės ir už eglaičių pasigirdo rusiški šūksniai sustoti ir klausimas, ar važiuojantys ne Mačiulskas ir Žukauskas. Litvinaičiai sustojo kaip nudiegti ir ėmė atsargiai trauktis atgal. Nutolę nuo bunkerio, nėjo tiesiog namo, bet mėtydami pėdas ėjo išvažinėtomis vietomis pro kitas pamiškės sodybas ir tik jas praėję pasuko į namus. Jiems beeinant bunkerio pusėje kilo baisus šaudymas. Namuose likę vaikai drebėjo iš baimės, galvodami, kad į tą pragarą pateko ir jų tėvai...

Nelygi kova artėjo prie tragiškos pabaigos. Vietos gyventojai jautė, kad partizanų pastangos beviltiškos. Tai didino palūžtančiųjų skaičių. Nežiūrint to, tikrų išdavikų šiame krašte atsirado mažai, bet kai kas, vieno aktyvaus ryšininko žodžiais tariant, ėmė mažiau partizanus remti, ėmė daugiau bijoti jų atsilankymo, bet nuo jų nenusigręžė, be paramos sunkioje padėtyje nepaliko. Tik pačių kovotojų jėgos seko, jų gretos retėjo.

Po kuopos vado Karvelio bunkerio išaiškinimo, Medžiotojo būrio partizanai perėjo į Dagilio būrį. Miške ir pelkėse bunkerių daugiau nerengė, bet gyveno po atviru dangumi ar pas žmones. Būrys veikė Palių pietvakarinėje dalyje, maždaug tarp Daukšių ir Bambininkų, Žuvinto, Ąžuolinių, Zailių kaimų, bet tirpo ir šio būrio jėgos. 1949 m. birželio 15 d. būrelis partizanų iš Norvertavo kaimo, pasiėmę keletą kūlių šiaudų, ėjo į mišką ilsėtis. Žaliosios miško pakraštyje, visai palaukėje, teka nedidelis upelis, per kurį permestas lieptas. Čia, prie šio mažo tiltelio, partizanų laukė pasala. Pirmieji ėję Petras Zalieckas-Dagilis ir Vitas Šikarskas-Sakalas buvo nušauti. Kiti, ėję iš paskos, išgirdę šūvius metėsi atgal.

1950 m. rudeniop netoli šių vietų, Gudupių kaime prie Juknelio sodybos, žuvo Julius Iršius-Kėkštas ir Vitas Vyšniauskas-Žilvitis, Apynys*. Šaltą, lietingą dieną jie atėjo iš miško į Norvertavo kaimelį pas Litvinaičius, pavalgė ir jau ruošėsi grįžti atgal, kai pastebėjo pamiške ateinančius rusus ir stribus. Partizanai pasislėpė nedideliame alksnyne, bet persekiotojai juos pastebėjo, ėmė vytis ir šaudyti. Partizanai dar bandė slėptis už Juknelio sodybos pastatų, bet čia pat žuvo: Kėkštas nepribėgęs trobesių, Apynys -prie jų. Šie šūviai, nuaidėję Palių pakraštyje buvo paskutiniai, nuskynę jaunas Lietuvos vaikų gyvybes šioje apylinkėje. Daugiau partizanų neliko. Tik neaišku, ar tuo buvo įsitikinęs saugumas, stribai, kolaborantai ir dauguma apylinkės gyventojų. Nebent tik svarbiausieji ryšininkai ir patikimiausieji rėmėjai, kurie žinojo kiekvieną partizaną. Šūvių aidai pamažu tilo ir geso. Pasidarė aišku, kad partizanų nei Paliose, nei jų apylinkėse jau nėra. Vėliausiai tuo patikėjo stribai dar ilgai valkiojęsi po kaimus ir ieškoję jų stalčiuose ir spintose. Įvairūs sovietiniai valdininkai, visokių prievolių ir mokesčių tikrintojai ir agentai nejaukiai jausdavosi atvykę į kaimus prie Palių Manštrakio, Živavodės ir kituose kaimuose anapus Igliaukos. Kovos Žaliosios miške ir Palių pelkyne, giliai įsirėžė tiek priešo, tiek vietos žmonių atmintyje.

----------------
*Tauro apygardos Vytauto rinktinės 1951 11 02 įsakyme Nr.14 ir 1950 m. Marijampolės MGB suvestinėse (LYA. F.16. B. 131/16. L.31.)sakoma, kad 1950 08 04 su Kėkštu žuvo Vitas Vyšniauskas-Kmynas.

Atrodo, kad daugiausia aukų ir kraujo pareikalavo Palios ir aplinkinė žemė 1945 metais. Tais metais čia žuvo 40 vyrų, o 1949 metų ruduo buvo panašus į graudų Vėlinių vakarą: prasidėjo okupacinė žiema, kuri tęsėsi iki pat Atgimimo pavasario...

KAI ŠŪVIAI NUTILO...

Neverk, sesute mylima,

Prie brolio kapo būdama,

Kad tavo brolio nebėra,

Tik šlama beržas jo šalia.

(Iš partizanų dainos)

Kiekvienas karas anksčiau ar vėliau baigiasi. Paprastai baigiasi vienos kariavusios pusės didesne ar mažesne pergale, kitos - pralaimėjimu, pasidavimu, kapituliacija. Baigėsi ir šis, be fronto linijos vykęs lietuvių tautos karas prieš imperialistinę sovietiją, prieš šimteriopai galingesnį priešą. Baigėsi vienos kovojusios pusės sunakinimu, bet ne pasidavimu, ne kapituliacija. Kovojančios tautos ginkluotosios jėgos buvo sunaikintos, bet pati tauta, nepasidavė ir net nepaprašė paliaubų. Pasikeitė tik kovos būdas, pasipriešinimo pavidalai. Tiesa, nuslopinus partizaninį sąjūdį, kurį laiką lyg ir viskas nutilo, tautą prislėgė nuovargis, bet tai buvo tartum kažkoks jėgų pergrupavimas, naujų kovos būdų paieška. Po kurio laiko beveik stichiškai ėmė reikštis jaunimo nepasitenkinimas, į paviršių išsiveržiantis tai įvairių būrelių kūrimu, tai Vėlinių minėjimais, tai ekspedicijų ar ekskursijų organizavimais. Kilo galinga dvasinio pasipriešinimo banga. Ji sutapo su disidentų pasirodymu pačioje Rusijoje. Bet disidentizmas Lietuvoje kilo ne tada. Disidentizmo pradžią Lietuvoje galima laikyti 1940 m. birželio mėnesį. Lietuvių tauta visą laiką matė kitaip, visą laiką buvo nepatenkinta esama padėtimi, visą laiką vienaip ar kitaip priešinosi. Dabar tas pasipriešinimas ėmė įgauti ryškesnes formas, pasipylė įvairūs pareiškimai, skundai, protestai su šimtais ir tūkstančiais parašų. Pradėjo eiti pogrindinė spauda, kūrėsi įvairūs komitetai. Labai didelę reikšmę turėjo tai, kad šio sąjūdžio priekyje stojo Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkai ir kai kurie inteligentai, intelektualai. Šios kovos atgarsiai pasiekė užsienį. Ji nenutrūko iki pat Atgimimo Sąjūdžio ir baigėsi 1990 m. Kovo vienuoliktąja. Baigėsi ne pralaimėjimu, bet neginčytina pergale.

Kova baigėsi, pergalė pasiekta, išsipildė partizanų svarbiausios svajonės. Tik pačių partizanų, pirmųjų kovotojų, deja, nedaug šios pergalės sulaukė. Galima sakyti, tik saujelė, tik pavieniai, su palaužta sveikata grįžo iš baisaus balaisvių lagerio, iš Gulagų, su užgijusių žaizdų randais, bet su negyjančiomis žaizdomis širdyje. Šios žaizdos yra tokios pačios, kaip ir viso mūsų tautos dvasinės žaizdos. Jos dar yra neužgijusios, baisios, kartais net pūliuojančios. Ginkluotos kovos paskutiniame tarpsnyje saugumui pavyko užverbuoti daug informatorių, agentų, išdavikų. Priešas sugebėjo ne tik infiltruoti savo žmones į partizanų tarpą, bet palaužti vieną kitą kovotoją, padaryti jį didesniu ar mažesniu išdaviku, net smogiku. Nuslinkus sovietinei okupacijai, paaiškėjo, kad daug Lietuvos vaikų yra palaužti, išsekinti, virtę dvasiniais ir moraliniais invalidais ar net išdavikais. Jų pagalba buvęs okupantas iš savo priedangų ir toliau tęsia savo juodą, šlykštų darbą. Ekonominė netvarka, teisėsaugos nebuvimas, vagystės, žmonių skurdinimas, blogas valstybinių institucijų darbas - tai būdas kompromituoti Lietuvos valstybę, griauti jos pagrindus. Okupantų kariuomenė išvesta, bet

□Vytauto rinktinės 44-os kuopos būrio vado pavaduotojas Vitas Šikarskas-Sakalas (1920-1949)

□Marytė, Elytė, Janina ir Birutė Matusevičiūtės, Palių partizanų ryšininkės ir rėmėjos 

□Partizanų ryšininkė Aldona Sabaitytė-Neužmirštuolė, Viltis

□Palių partizanų rėmėja Marija Matusevičienė

□Palių partizanų rėmėjai Onutė Leskevičiūtė-Giniūnienė su vyru Petru

□Palių partizanų ryšininkai ir rėmėjai Vincas ir Vytautas Matusevičiai 

□Palių partizanų ryšininkė Birutė Matusevičiūtė-Žibuoklė

□Palių partizanų ryšininkė Stasė Matusevičiūtė-Svajonė su vyru Albinu Budrioniu, ryšininku

toli gražu nėra išvesta jos atnešta ideologija. Dalis mūsų žmonių yra šia ideologija apnuodyti, apakinti, nesugebą matyti tikrųjų mūsų sunkumų ir nesėkmių priežasčių, tikrųjų visų bėdų ir nesėkmių kaltininkų.

Pergalės, Lietuvos valstybės atstatymo sulaukė gal tik vienas partizanas iš šimto. Kiek daugiau yra buvusių ryšininkų ir rėmėjų. Iš Paliose partizanavusių apie dviejų šimtų vyrų gyvi išliko Vytautas Vyšniauskas, Juozas Nevulis, Juozas Liūdžius, Vincas Kubertavičius. Pergalės sulaukė ir ryšininkai: Jonas Deltuva, Jurgis Glaveckas, Jonas Leskevičius, Onutė Petrauskaitė-Žukauskienė, Albina Lakickienė, Petronėlė Litvinaitienė, Zuzana Vyšniauskaitė-Nevulienė, Aldona Sabaitytė-Vilutienė, Birutė Matu-sevičiūtė-Keturakienė, Stasė Matusevičiūtė. Rėmėjai: Onutė Leskevičiūtė-Giniūnienė, Petras Giniūnas, Petronė Jušinskaitė-Leskevičienė, Vincas Matusevičius, Stasė Vievesytė-Stančikienė, Jonas Leskevičius ir Edmundas Austrevičius.

Be abejo, rėmėjai, o ypač ryšininkai tais laikais ne visi buvo žinomi, ne visi žinomi ir dabar. Galima sakyti, jog rėmėjais daugiau ar mažiau buvo visi padorūs krašto gyventojai. Partizanus slėpė ne tik pelkynai, krūmai, miškas, bet ir dauguma įvairių kaimų ūkininkų. Ir maitino juos ne balos ir kemsynai, bet aplinkiniai žmonės. Tad šiandien jie visi gali didžiuotis vienaip ar kitaip prisidėję prie tautos pergalės.

Baisiai sunki ir kruvina buvo ši kova, pareikalavusi daug kančios ir aukų, todėl ir pergalė turi būti tinkamai įvertinta ir brangintina. Neleistina tyčiotis ir įžeidinėti to laiko idealistų ir kovotojų, negalima pamiršti jų pasišventimo; amžiams turi išlikti šviesus jų atminimas. Ir šie puslapiai tebūnie nors kuklus indėlis į šį atminimą, pagarbos ir padėkos pareiškimas didvyriškiems Palių vyrams ir juos rėmusiems apylinkių žmonėms.

VYTAUTO VYŠNIAUSKO-DRĄSUOLIO PRISIMINIMAI

1944 m. vasarą mano sesuo Natalija su šeima pasitraukė į Vakarus. 1945 m. balandžio 23 d. (tą dieną vyko Palių šukavimas) brolis Vaclovas žuvo partizanuose. Tada žuvo šešiese: vadas Albinas Liūdžius, Vaclovas Vyšniauskas, Alfonsas Kirtiklis, T.Liutkevičius, J.Kolys, J.Prūsaitis. Aš įsijungiau į partizaninį judėjimą 1945 m. rudenį. Mano sesuo Verutė supažindino mane su partizanų vadu Juozu Karašausku-Liepa. Nuo to laiko aš ir pradėjau partizanų ryšininko darbą, palaikydamas ryšius su Vytauto rinktinės ir Dainavos apygardos partizanais, kuriems vadovavo Šarūnas. Į susitikimus ėjau su Šarūno ryšininku Vytu Packevičium iš Bambininkų kaimo, vėliau žuvusiu Lazdijų rajone. Iš ryšininkės Vilties buvau gavęs rašomąją mašinėlę, kuria naudojosi vadas Juozas Karašauskas-Liepa, o vėliau, jį suėmus, mašinėlę naudojo pirmojo būrio vadas Petras Zalieckas-Dagilis. Jie, artėjant rinkimams, spausdino atsišaukimus prieš okupacinį režimą ir daug dokumentų, o man reikėjo juos išnešioti po kaimus ir priklijuoti prie stulpų, tvorų ir medžių. Daug kartų pas mane ateidavo ir kitų rinktinių partizanai, o aš juos nuvesdavau į savo būrį, kuris beveik pastoviai laikėsi Paliose bunkeryje. Palios buvo laikomos partizanams ypatingai saugia vieta: didžiulis Žuvinto ežeras, apaugęs krūmais ir nendrėmis, iš kitos Palių pusės - Žaliosios miškas. Visa tai sudarė tartum milžinišką, ne visiems prieinamą džiunglių plotą.

Partizanų bunkeriai Paliose buvo statomi paviršiuje ant samanų, nes visose Paliose nuo Simno ir Krosnos pusės buvo labai šlapia, dėl ko į žemę nebuvo galima įsikasti. Bunkeriai buvo statomi iš samanų: sienų storis buvo apie 40 cm, stogas iš nendrių, be lubų, durys ir vienas langelis; prie langelio - nedidelis staliukas. Vieną patalpos galą užėmė gultai; viduryje stovėjo apvali metalinė krosnelė, grindys iš apvalių rąstelių. Krosnį buvo galima kūrenti tik nakties metu, nes dieną iš aplinkinių kaimų matėsi dūmai. Partizanai šitokiuose bunkeriuose gyveno ir žiemą. Buvo neblogai ginkluoti. Pavyzdžiui, Liepos būrio keturi vyrai turėjo automatą, kulkosvaidį, dešimtšūvį ir vokišką šautuvą. Pirmasis, Dagilio būrys, kuriame buvo aštuoni partizanai, turėjo tris automatus, du kulkosvaidžius, vieną dešimtšūvį ir tris šautuvus, be to, visi turėjo pistoletus, dauguma - žiūronus. Liepos būrio vyrai visi buvo uniformuoti. Uniformuotų buvo ir dauguma

□Palių partizanų ryšininkas Jonas Tamulis su žmona Irena, partizanų rėmėja, Sibire

□Vytauto rinktinės Ąžuolo tėvūnijos vado adjutantas Petras Juknelis 1951 m. (1929-1952) 

□Partizanavęs Paliose Geležinio Vilko rinktinės būrio vadas Vincas Bubnys-Boksas (1915-1947)

□Vytauto rinktinės Ąžuolo tėvūnijos vadas Jonas Račius-Klevas. 1950 m.

Dagilio būrio vyrų. Uniformomis aprūpindavo Liepos ryšininkas Vincas Matusevičius. Iš kur jis gaudavo uniformas, aš nežinau. Vincas jas atnešdavo pas mane, nes mano sesuo Verutė buvo siuvėja. Ji uniformas taisydavo, tvarkydavo, siuvinėdavo. Verutei padėdavo sesuo Irena ir draugė Onutė, taip pat siuvėja.

1946    m. Geležinio Vilko rinktinės 4-os kuopos trečiame būryje buvo partizanai: būrio vadas Vincas Būbnys-Boksas, Bronius Slavickas-Kovas, Pranas Svetlauskas-Kelmas, Juozas Vaičiulis-Audra, Juozas Prabulis-Negras ir vokietis Romas. Bronius Slavickas-Kovas ir Romas kovėsi Rytų fronte vokiečių armijos gretose. Frontui traukiantis į vakarus, jie liko Lietuvoje Skiturių k., Simno vls., Alytaus aps., Slavicko tėviškėje, ir 1944 m. vasarą kartu pradėjo Žuvinto Paliose partizanauti. 1946 m. pavasarį vieno ūkininko sodyboje jie buvo kareivių užpulti. B.Slavickas-Kovas žuvo, o Romui pavyko pabėgti.

1947    m. balandžio 27 d. kareiviai apsupo sodybą, kurioje slėpėsi Romas ir J.Probulis-Negras. Probulis gynėsi ir žuvo, o Romas pasidavė gyvas. Tardymo metu jis išdavė būrio bunkerį. Balandžio 23 d. tarp Žaliosios miško ir Palių, prie Naujavalakio kaimo esantis bunkeris buvo stribų ir kareivių užpultas. Bunkeryje buvę Kelmas, Audra ir Ernas žuvo. Buvo išduotas ir būrio vado Juozo Karašausko-Liepos bunkeris: laimei partizanai iš jo jau buvo pasitraukę. Bunkerį kareiviai sudegino. Partizanai iš nendrių pasistatė naują bunkerį, bet jame žiemoti nebuvo galima, tad žiemą vyrai slėpėsi kaimuose pas žmones.

Pajutęs, kad esu saugumo įtariamas ir sekamas, 1947 m. gegužės 15 d. stojau į partizanų gretas.

Aš buvau užaugęs ant Palių kranto, gerai žinojai kiekvieną medelį, krūmelį, takelį. Prisimenu, vieną kartą vadas man sako: "Pas tave ateis mano ryšininkė Svajonė su mano tolimu giminaičiu Sigitu Šeštakausku, tai tu juos atvesi į Palias, į bunkerį, nes jie nežino".

1947 m. vieną vasaros dieną po pietų atėjo jauna graži mergina ir jaunas akiniuotas vyras, tarnautojas su fotoaparatu ir pareiškė norį susitikti su Liepa. Kadangi aš apie šį susitikimą žinojau iš paties Liepos, nuvedžiau juos į Palias. Po trumpo pasikalbėjimo su vadu ir kitais kovotojais, Krosnos valsčiaus tarnautojas ėmėsi darbo su fotoaparatu, į kurio objektyvą patekau aš, ryšininkė ir visi ten buvę partizanai. Tuomet niekas nenujautė, kad po kelių mėnesių šis jaunuolis į savo tėvų sodybą atėjusius praleisti Kalėdų šventes partizanus išduos Krosnos stribams. Tą 1947 m. gruodžio 23 d. trys partizanai žuvo, vadas Liepa buvo sunkiai sužeistas ir paimtas gyvas. Jų atminimui buvo sukurta ši daina:
Štai jau ir atėjos šaltas rudenėlis
Ir pradėjo kristi lapai nuo šakų.
Sukaustė žemelę rudenėlio šaltis,
Pasipuošė žemė kilimu baltu.

Nerasdami vietos žaliojoj giružėj,
Ėjo jie į kaimą slėptis tarp trobų.
Atsirado vienas niekšas išdavikas -
Negailėjo brolių nei savo namų.

Dūmuos ir gaisruose tvartui jau paskendus,
Mūsų broliai šoko iš baisios ugnies,
Ir jau savo brangios tėviškėlės niekad
Mūsų mieli broliai daugiau nematys.

Švininės bitutės ore zvimbinėjo,
Jos visur ieškojo brolių parduotų.
Žuvo trys broliukai ant smėlėto kalno,
Žuvo nesulaukę nė šventų Kūčių.

Budeliai jų kūnus į roges sudėjo
Ir vežė į Krosną juos ant pajuokos.
Visą kelią brolių šventas kraujas tiško,
Baltas sniegas tapo raudonos spalvos.

Ankstyvą rytelį, saulei patekėjus,
Priglaudė mūs brolius žemė Lietuvos.
Tegul jie čia ilsis, Dievas juos palaimins,
Angelai iš perlų vainikus nupins.

Išdavikų, deja, buvo visose Lietuvos partizanų apygardose, rinktinėse, kuopose, net būriuose ar jų slapstymosi vietose. Išdavikų buvo ir Ąžuolinių kaime. Tai Pranas ir Aleksandras Buzai. 1944 m. rudenį Pranas paspruko pro partizanų automatų ugnį iš Vyšniauskų sodybos ir nuo tada gyveno Simne, dirbo vietos kalėjimo viršininku. Aleksandras iki 1949 m. gyveno kaime ir slapta palaikė ryšius su Simno stribais, sudarinėjo sąrašus areštams ir trėmimams, nors ne kartą buvo partizanų perspėtas, bet nesunaikintas. Stribo Jušinsko šeima gyveno Zailių kaime, o pats Jušinskas - Simne. Jų sūnus buvo partizanų suimtas ir nuteistas mirties bausme. Partizanai užeidavo pas Jušinskus ir ragindavo, kad vyras mestų išdaviko kelią, grįžtų į namus ir dirbtų ūkio darbus, bet jis nepaklausė. Jo šeimos niekas nebaudė ir negrasino, nors gyveno prie pat Palių.

Zailių kaime gyveno ir dabar tebegyvena Juozas Balulis. 1945 m. pradžioje jis buvo išėjęs į partizanus, netrukus suimtas, bet greitai vėl paleistas. Niekšiški Balulio darbai ne kartą partizanų buvo svarstomi. Vėliau, jau Atgimimo metais, Juozas Balulis buvo paklaustas, kodėl tuomet jis taip elgėsi. Šis ramiausiai atsakė: "Aš dariau taip, kaip man išėjo".

Zailių kaime gyveno trys broliai Tamuliai. Visi trys dirbo ryšininkais. Du brolius Krosnos stribai suėmė ir nuteisė kalėti, o Antanas pabėgo ir slapstėsi kaimuose pas žmones. Vėliau buvo suimtas ir užverbuotas sekti partizanus Vytauto rinktinėje, bet buvo partizanų išaiškintas ir nuteistas mirties bausme.

Dagilio būrio partizanai kartu su Medžiotojo būriu turėjo bunkerį tarp Žaliosios miško ir Palių tankumynų. Jame slėpėsi Feliksas Čereška-Karvelis, Albinas Anzelis-Medžiotojas, Petras Zalieckas-Dagilis, Jonas Zalieckas-Beržas, Vladas Iršius-Skroblas, Julius Iršius-Kėkštas, Juozas Vaičiulis-Vėjas, Antanas Durneika-Žvirgždas, Vladas Murauskas-Ulonas ir vokietis Hansas.

Albino Anzelio-Medžiotojo žmona 1946 m. vasario 16 d. su dviem mažamečiais vaikais buvo išvežta į Sibirą. Kelionės metu vagone mirė sūnus. Išbuvus apie metus Sibire jai pavyko pabėgti ir su dukra grįžti į Lietuvą. Dukrą atidavusi auginti žmonėms, pati atėjo pas vyrą į bunkerį, kuriame be partizanų rado dar ir dvi merginas, viena iš kurių buvo Stasė Stebulytė iš Ąžuolyno k., Liudvinavo vls.

Anzelienė merginas iš bunkerio išprašė. Stasei Stebulytei tai nepatiko ir 1948 m. vasario 10 d. ji prie bunkerio atvedė Liudvinavo stribus ir kareivius. Žuvo Vladas Iršius-Skroblas ir Albinas Anzelis-Medžiotojas. Jonas Zalieckas-Beržas buvo sunkiai sužeistas ir vežant į Marijampolės ligoninę mirė. Žuvusiųjų kūnai buvo niekinami prie stribų būstinės Liudvinave. Iš bunkerio pabėgo sužeistas į ranką būrio vadas Petras Zalieckas-Dagilis, į šoną sužeistas skyrininkas Jonas Vaičiulis-Vėjas, Antanas Durneika-Žvirgždas, Julius Iršius-Kėkštas ir vokietis Hansas. Kuopos vadas Feliksas Čereška-Karvelis basas per sniegą nubėgo į už penkių kilometrų esantį Daukšių kaimą pas Joną Deltuvą ir Amalviškių pelkėse partizanų įrengtoje laikinoje ligoninėje ilgai gydėsi nušalusias kojas. Bunkeris buvo sudegintas.

Likę gyvi partizanai nusprendė Stebulytę nubausti mirties bausme. Ilgai teko laukti pamiškėje prie Stebulių sodybos, kada sugrįš Stasė į namus. Pagaliau sulaukė. Nuosprendį įvykdė 44-os kuopos partizanai Vitas Šikarskas-Sakalas ir Jonas Račius-Klevas.

Anzelienė buvo suimta ir nuteista 5 m. kalėjimo.

Po bunkerio sunaikinimo partizanai susijungė į vieną bunkerį, kuriame vadovavo Dagilis.

Šiame būryje buvo astuoni partizanai. Bunkerio jau nestatė, žiemos metu gyveno kaimuose pas žmones, o vasarą - Paliose po atviru dangumi. Pučiant stipriems vėjams ar lietui lyjant pastogės nebuvo, bet tai dar nebuvo tragedija. Vyrai su malda ir daina tikėjo šviesia ateitimi.

1948 m. balandžio mėn. 10 dienos naktį mane ir kovotoją Antaną Durneiką-Žvirgždą vadas Dagilis pasiuntė aplankyti nušalusias kojas besigydantį kuopos vadą Karvelį. Balandžio 11 dieną, paryčiu grįžome iš Almaviškių į Daukšių kaimą, į Jono Deltuvos sodybą, kur buvo apsistoję mūsų būrys. Į namą įleido vadas Dagilis, liepė eiti pailsėti, o pats liko sargyboje. Mes atsigulėme ir vos tik užmigome, kai staiga vado šauksmas: "Vyrai, ant kiemo stribai!" visus pažadino. Staiga pasipylė automatų serijos, pasigirdo komanda: "Iš namo atsišaudo Žvirgždas ir Drąsuolis, kitiems - trauktis į Palias ir neleisti stribams užimti geresnių pozicijų. Kada mes būsime Paliose, neleisime pakilti stribams ir pasitrauksite jūs!" Tomis dienomis mūsų būryje svečiavosi Geležinio Vilko rinktinės štabo darbuotojas Stumbras, kurio didelio sugebėjimo vadovauti išsiveržimui iš apsupimo dėka, visi laimingai pasitraukė. Žuvo tik vienas kovotojas Hansas.

1948    m. gegužės 29 d. ryte mes, būrelis partizanų, patraukėme nuo Daukšių pusės per Palias Žuvinto link. Priėję pelkių pakraštį, apsistojome sename Liepos bunkeryje. Prabuvome apie dvi valandas ir tarėmės ką daryti toliau. Vyrai pasiūlė man nueiti į kaimą atnešti šiai dienai maisto. Taip daryti teko ne pirmą kartą. Tiesa, vasarą tai būdavo rečiau, o žiemą pereiti būreliui laukais, pamiške ar mišku buvo pavojinga, nes likdavo pėdsakai. Eidami žiemą per sniegą stengdavomės žengti vienas į kito pėdas, kad atrodytų nueita vieno žmogaus, o paskutinis dar ir šakų tempdavo paskui save, kad užmaskuotų pėdsakus.

Taigi, aš išėjau į kaimą maisto. Pirmiausia užėjau pas Jurgį Nevulį ir su juo ėjome pas mano tėvus. Eidami pakeliui dar užsukome pas kaimyną Buzą. Aš pasiteiravau, kas naujo kaime. Atsakė, kad viskas tvarkoje. Tada visi trys patraukėme pas mano tėvus, gyvenančius už kokių 400 metrų ir, nieko pavojingo nepastebėję, įėjome į namus. Į žengus į priemenę, mus staiga apsupo dešimtys rusų ir stribų. Pasirodo, jų buvo pilna klojime, svirne, tvarte ir sode. Vadinasi - pasala. Mane ir Nevulį suėmė, Buzą paleido namo. Paliose likę partizanai, nesulaukdami manęs grįžtant su maistu, patraukė atgal link Daukšių. Nuėję į Palių vidurį, išgirdo Daukšių pusėje šaudant. Partizanai metėsi atgal. Pasirodo, tą dieną vėl vyko Palių valymas. Eidami per Palias, rusai šaudydami spaudė partizanus prie Žuvinto ežero kranto ir Zailių kaimo. Tą dieną Žuvinto, Bambininkų, Ąžuolinių, Zailių kaimuose buvo pasislėpę rusai ir laukė iš pelkių pasirodant partizanų. Partizanams traukiantis, Paliose į kojas buvo sužeistas Žvirgždas. Prieš keletą dienų į Sibirą buvo išvežta jo šeima. Dabar užtikę sužeistą Žvirgždą, stribai ir kareiviai jį nukankino, nupjovė galvą, išnešė ją iš pelkių į Daukšių kaimą, padėjo ant kelmo ir reikalavo, kad žmonės atpažintų.

1949    m. birželio 15 d. Norvertavo k. žuvo Palių partizanų būrio vadas Petras Zalieckas-Dagilis ir būrio vadas Vitas Šikarskas-Sakalas. Spalio 20 d. Daukšių beržynėlyje žuvo Antanas Pūkas-Dūlis, Juozas Vaičiulis-Vėjas ir Vladas Murauskas-Ulonas. Buvęs su jais Julius Iršius-Kėkštas tuo metu buvo nuėjęs toliau į Palias ir, išgirdęs šūvius, pasitraukė. Likęs vienas, nuėjo į Daukšių k. pas Vitą Vyšniauską-Bebrą ir kadangi šis jau slapstėsi nuo kariuomenės, prikalbino jį stoti į partizanus. Jie abu žuvo 1950 m. rugpjūčio mėn. Norvertavo k., Liudvinavo vls., prie Juknelio sodybos. Tai buvo paskutiniai Palių partizanai.

Taigi 1948 m. gegužės mėn. 29 d. buvau suimtas ir nuvežtas į Alytaus kalėjimą. Mane tardė rusas tardytojas Gulbinas, o jam talkino Alytaus stribas. 1948 m. liepos mėn. mane atvežė į Marijampolės kalėjimą. Čia vėl tardymai, akistatos, nes Marijampolės kalėjime sėdėjo vadas Liepa ir keli ryšininkai. 1948 m. rudenį iš Marijampolės kalėjimo išvežė į Vilnių, į Lukiškių kalėjimą. Ten buvo lengviau, nes tardymai jau buvo baigti. 1948 m. prieš pat Naujuosius Metus, išvežė į Mordovijos lagerius.

Mordovijos lageriuose dirbau miško gamyboje ir žemės ūkio darbus. 1949 m. birželio mėn. mane ir tūkstančius kitų kalinių išvežė į Magadano lagerius, į Kolymą. Kelionė truko pusantro mėnesio. Tai buvo labai sunki ir varginanti kelionė: dideliuose gyvuliniuose vagonuose, užkaltais langais ir uždarytomis durimis, be vėdinimo ir vandens, buvo baisus karštis. Žmonės troško, daužė vagono sienas ir duris, bet jų niekas negirdėjo ir vandens nedavė. Vagonas buvo pilnas stačių žmonių, atsigulti visiems kartu nebuvo kur, guldavome pamainomis. Prie durų stovėjo "paraška", vadinamas tualetas. Čia pat ir maitindavo, bet labiausiai vargindavo per rytinį ir vakarinį patikrinimus. Būdavo, girdime, kaip sargyba ateina "skaityti" kalinių, eidami daužo į vagonų sienas mediniais plaktukais, o tų plaktukų svoris apie pusę kilogramo, koto ilgis apie septyniasdešimt centimetrų. Mes, kaliniai, visi stovime drebėdami, laukdami kada atsidarys mūsų vagono durys. Durys staiga plačiai atsidaro, už durų stovi sargyba su automatais ir šunimis. Vyresnysis "liuciferis" įlipa į vagoną, laikydamas dešinėje rankoje medinį plaktuką, atsistoja viduryje vagono, o mums liepia bėgti į vieną vagono galą, paskui į kitą, o "liuciferis" visus muša ir vis taiko į galvą, ir, jei pataiko, kalinys krenta be sąmonės. Mes bėgdami susilenkiame ir užsidengiame galvas rankomis. Taip pravaiko kokį dešimt kartų iš vieno galo į kitą. Tada palieka savo aukas ir patenkintas išeina iš vagono nesuskaitęs, nes jis atėjo ne skaityti kalinių - "liuciferis" gerai žinojo, kiek kalinių yra vagone -jam reikėjo pasityčioti iš aukų, pribaigti jas morališkai ir fiziškai.

Ta baisi kelionė traukiniu baigėsi liepos pabaigoje. Nuvažiavome į Vladivostoką, kur išbuvome tris savaites. Po trijų savaičių iš Vladivostoko paskirstymo punkto apie septynis tūkstančius kalinių nuvežė prie Ochotsko jūros, susodino į didžiulį laivą, kuris vadinosi "Sovietskaja Latvija". Laive taip pat buvo ne pyragai. Plaukėme devynias paras per Ochotsko ir Japonų jūras. Kartu su mumis, politiniais kaliniais, plaukė ir kriminaliniai nusikaltėliai, vagys ir žmogžudžiai, "blatnieji" ir sukčiai. Laive mus suvarė į laivo apačią, o sargyba liko viršuje saugoti, kad nebandytume iššokti iš laivo į vandenį. Laivo apačioje prie laiptų stovėjo dvi statinės. Viena buvo "tualetas", o kita su geriamuoju vandeniu. Tas vanduo iš statinės greitai ištuštėjo, nes buvo rugpjūčio mėnuo, didžiulis karštis. Išsibaigus statinėje vandeniui, kaliniai lipdavo laiptais aukštyn ir prašydavo kareivių vandens. Kareiviai vandens neduodavo, o kai nusibosdavo klausytis kalinių šauksmo (kaliniai šaukdavo visą parą: vieni pavargę nusileisdavo, juos pakeisdavo kiti, nes kalinių laive buvo apie septyni tūkstančiai), tada kareiviai sakydavo: "Ateikite, pagirdysime". Kaliniams atėjus arčiau kareivių, šie kaip vilkai griebdavo juos ir išmesdavo į jūrą, sakydami: "Dabar gerkite sočiai". Šauksmas "vandens" vis vien nesibaigė, nes ištroškusių buvo tūkstančiai. Tada kareiviai nutarė pagirdyti ir, paėmę priešgaisrinę žarną, paleido vandenį nuo denio į laivo apačią, į prie laiptų stovinčią statinę. Statinei prisipildžius, vandenį paleisdavo į prie statinės stovinčius kalinius, nes kaliniai puldavo prie vandens ir gerdavo saujomis.

1949 m. rugpjūčio 10 d. po siaubingos kelionės atsidūrėme Magadano srities Kanijono gyvenvietėje. Aš dar nebuvau parašęs laiško į namus, nes galvojau parašyti nuvažiavęs į vietą. 1949 m. rugpjūčio 11d. mane paskyrė dirbti į radioaktyviojo kobalto trečiąją šachtą, į baisias dulkes ir nuodus. Man pasidarė baisu, kai pirmą kartą pamačiau iš šachtos išėjusius kalinius. Tie žmonės atrodė siaubingai: išvarginti sunkaus darbo, išbadėję, drabužiai suplyšę, dulkėti, tik akys žiba kaktose. Ištisus penkis metus toks buvau ir aš. Dirbome po dvyliką valandų į parą. Darbas buvo nepakenčiamai sunkus, maitindavo du kartus per parą. Maistas buvo labai blogas: bulvių ir pieno negavome visai, tik supuvę kopūstai ir įvairios kruopos, o apie mėsą niekas nė nesvajojo. Tada ir kilo man tokia mintis, kad į tėvynę aš daugiau negrįšiu ir laiškų niekam nerašysiu, tegul niekas nežino, kur aš dingęs, tegul niekas nežino, kiek čia skausmo, ašarų ir kančių. Juk visi šitie žmonės buvo jauni, gražūs, stiprūs, o kas dabar iš jų likę, į ką jie panašūs? Toks likimas laukia ir manęs... Tikėjimas ir begalinis noras išlikti, gyvas tikėjimas malda ir Dievu, padėjo išsigelbėti iš to liuciferių pragaro.

1951 m. mane iškvietė KPČ viršininkas ir paklausė, kodėl aš nerašau laiškų į namus. Paskui padavė lapą popieriaus ir liepė rašyti. Laišką parašiau, užrašiau adresą ir padaviau viršininkui. Po metų iš kaimynų gavau atsakymą. Jie rašė, kad mano tėvai išvežti į Irkutsko sritį. Tėvukas ten jau mirė.

Kanjono lagerio prižiūrėtojų buvo daug. Jų tarpe - vyresnysis seržantas Salogubov. Tai buvo labai žiaurus čekistas. Varydamas kalinius iš darbo į lagerį, liepdavo sustoti ir eiti keliais arba keturpėsčiomis, gulti ir vėl keltis ir tai darydavo rudenį arba pavasarį, kada keliuose daug purvo. Į lagerį pareidavome visi šlapi, purvini, sušalę, o drabužių džiovinti nėra kur. Kildavo įvairios ligos, žmonės mirdavo. Aš irgi buvau susirgęs plaučių ir inkstų uždegimu, buvau peršalęs, nes ten šalčiai siekdavo iki penkiasdešimt penkių laipsnių. Lagerio ligoninėje išgulėjau pusę metų. Visą gyvenimą būsiu dėkingas lagerio ligoninės gydytojui kaliniui vokiečiui Horstui, kuris dėjo visas pastangas ir mane išgelbėjo nuo mirties, nes aš jau spjaudžiau kraujais ir buvau be sąmonės.

Kaip daugelyje lagerių taip ir Kanjono lagerio kaliniai buvo sunumeruoti. Aš nešiojau numerį Z-394, kuris buvo prisiūtas prie kepurės virš kaktos, ant nugaros ir ant kairės kojos virš kelio.

1954 m. rudenį mane išleido iš lagerio, bet į Lietuvą grįžti neleido. Nors ir labai norėjosi, bet turėjau važiuoti į Sibirą, į tremtį. Tremtyje išbuvau trejus metus ir 1958 metais sugrįžau į Lietuvą, į tėvynę, dėl kurios tiek daug kovota ir kentėta, išlieta daug ašarų ir prakaito. Toks žiaurus likimas buvo skirtas ne man vienam. Šimtai, tūkstančiai kovojo su okupantais ir stribais, kentėjo kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Daug jų nesugrįžo į tėvynę, o kurie liko gyvi, grįžo be sveikatos, be kojų, be rankų, suluošinti, invalidai...

Prisimenu visą eilę žmonių, netekusių sveikatos ar tapusių invalidais:

Pranas Tuškevičius, Juozas Vilčinskas, Justinas Laurynaitis, Juozas Žaliauskas, Albinas Špėderis, Matas Dulinskas, Juozas Meškotis, Alfonsas Dambrauskas, Vytautas Vyšniauskas, Jurgis Grigonis, Juozas Balynas, Albinas Bakutis, Mečys Jagminas, Petras Pūras, Albinas Kaminskas, Petras Verpetinskas, Gediminas Vaitkus, Jonas Dimbelis, Bronius Auglys, Juozas Vasiliauskas, Dulinkevičius, Dimbelis, Gaidys, Tekutis.

Visi šie žmonės, kurių lūkesčiai dabar Nepriklausomoje Lietuvoje pamažu pildosi, yra buvę Palių partizanais, ryšininkais ar rėmėjais. Visus juos tada vienijo bendras tikslas, dėl kurio jie rizikavo gyvybe, rizikavo atsidurti Sibire. Beveik visi jie buvo ginkluoti, ginklu priešinosi okupantams ir stribams, nė vienas nepasitraukė iš savo pasirinkto kelio, nors matė, kaip žūsta draugai, matė, kaip veža į Sibirą artimuosius, bet jie liko ištikimi savo tėvynei tada ir šiandien! Jie - lyg viena šeima, jų liko nedaug... Tepadeda jiems Dievas, o žuvusiems už tėvynės laisvę Lietuvos miškuose ar šaltame Sibire, tešviečia amžinoji šviesa!

RYŠININKĖS BIRUTĖS MATUSEVIČIŪTĖS-KETURAKIENĖS PRISIMINIMAI

Gimiau 1931 m. kovo 12 d. Vytautiškių k., Krosnos vls., Marijampolės aps., gausioje savanorio Jono ir Marijos šeimoje. Augome aštuoni vaikai. Mokiausi Krosnos progimnazijoje. Palaikiau ryšius su Palių partizanais: platinau jų atsišaukimus, pati juos rašiau, teikiau jiems žinias, maistą, siuvinėjau ženklelius, mezgiau pirštines, kojines, kol aš ir mano sesuo Staselė pakliuvome į MGB akiratį.

Pirmą kartą mudvi su sesute Stasele sulaikė 1946 m. gruodžio mėn., per žiemos atostogas. Staselė tais metais mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje. Į Marijampolę nuvažiavome traukiniu, kartu palydėjome ir Leoną Tuinylą, kuris važiavo pas savo seserį į Panevėžį. Jis buvo pabėgęs iš Sibiro ir slapstėsi pas mus ir mūsų kaimyną Antaną Milių. Jis buvo mūsų artimas bičiulis, dalyvavo brolio Vinco vestuvėse, buvo mano pabrolys. Vėliau išėjo į partizanus ir žuvo. Kur, kada ir kaip žuvo, taip nieko ir nežinau.

Pirmas suėmimas mus labai gerai pamokė. Ten mūsų nepaglostė, bet kadangi daug kas perėjo tą pragaro mašiną, tai nesikartosiu pasakodama ką pačios pergyvenome. O kai pagaliau vis dėlto paleido, mes su sesute iš Marijampolės parėjome pėsčios. Po tardymų ir nemigo naktų buvome labai išvargę, sunku eiti, sniego daug, atstumas - virš 30 km. O grįžus namo nesinori viską atskleisti, viską tėveliams pasakyti, nes jie ir taip labai pergyveno.

Palių partizanai buvo nuolatiniai mūsų svečiai. Vasaros metu su jais susitikinėdavome Paliose, eidamos uogauti nešdavome maistą, teikdavome žinias. Atėjus rudeniui ir žiemai, partizanams prieglobsčio tekdavo ieškoti pas žmones. Tada pasirinkdavo patikimesnius gyventojus ir apsistodavo keletui dienų. Partizanams teko visko pamatyti ir pergyventi, o kartu su jais vargo, baimę ir pavojų kentė ir tie žmonės, kurie juos slėpdavo ir remdavo. Bet, deja, iš tų pačių atsirado išdavikas - Sigitas Šeštakauskas (MGB agentas Perkūnas. - Red). Tai buvo 1947 m. gruodžio 23 d. prieš pat Kalėdas. Prieš tai partizanų grupelė tris paras buvo pas mus, paskui persikėlė pas Šeštakauskus, o Kūčioms žadėjo grįžti pas mus, bet viskas įvyko kitaip. Gruodžio 23 dienos rytą Balio Šeštakausko sūnus Sigitas išėjo į darbą (dirbo Krosnos valsčiaus sekretoriumi) ir vietiniam saugumui pranešė apie jų namuose apsistojusius partizanus. Eidama į gimnaziją ties Barščių kaimo pervaža jau sutikau pilną sunkvežimį stribų. Bet aš jau niekaip negalėjau perspėti partizanų ir išgelbėti jų gyvybes. Buvau bejėgė, nes mašina greitai pralėkė ir tuoj pasiekė tikslą. Partizanai buvo apnakvydinti ant tvarto, tad enkavedistai jį ir apsupo. Tvartas buvo molinis, stogas šiaudinis. Pradėjus šaudyti, stogas greitai užsiliepsnojo. Vyrai šoko bėgti, bet trys krito čia pat greta tvarto, o vadas Juozas Karašauskas-Liepa bandė dūmų priedangoje pabėgti, bet netoli šulinio ir jį pakirto kulka. Nors ir sužeistas, jis dar stengėsi pasiekti netoliese augusius krūmokšnius ir kaip nors pasprukti, bet, deja, greitai prišoko stribai ir džiaugdamiesi, kad paėmė gyvą, nusitempė į kiemą. Liepą įsodinę į mašiną, išsivežė į Krosną. Į Krosną mano broliui Vincui liepė nuvežti ir žuvusių partizanų lavonus. Ten juos pirmiausia nuavė ir nurengė. Nuogus, išniekintus kūnus numetė valsčiaus kieme ir tyčiodamiesi iš žuvusių dalinosi "grobį". Sigitas Šeštakauskas po šio įvykio greitai persikėlė į Marijampolę, o čia prasidėjo areštai.

1948 m. birželio 24 d. per Jonines mūsų šeima ruošėsi eiti į Simną, į Joninių atlaidus, bet staiga "raudonasis maras" apsupo namus, viską apvertė aukštyn kojom, iškratė net mano drabužius, knygas, nežinia ko ten ieškodami. Atplėšė tada jie mane nuo brangių namiškių, nuo tėvelių, brolių, sesučių. Sunku apsakyti, koks skausmas prislėgė visą šeimą. Man prasidėjo ilgas kančių kelias. Atvežė į Krosną, paskui - į Marijampolės kalėjimą. Vežant į Marijampolę, pasitaikė važiuoti tame pačiame vagone, kuriame važiavo ir mano klasės mergaitės ir berniukai į Marijampolę, į spartakiadą. Su jais važiavęs direktorius Petras Vaitiekūnas norėjo mane pakalbinti, bet sargybiniai neleido. Tik išgirdau, kaip jis pasakė: "Birute, už ką tave ir kur dabar tokią jauną, nepilnametę?.." O aš tik pamojavau savo klasės draugėms ir draugams.

Marijampolės kalėjime patalpino su šnipe, tokia storule, pavarde, rodos, Matjošaitienė. Dieną mane kamantinėdavo ji, o naktį vykdavo tardymai. Nors buvau jauna, bet laikiausi gana tvirtai ir provokatorei nieko nepasakiau. Ji man iš karto pasirodė įtartina. Iš manęs atėmė viską: visus segtukus, net gumelę iš trumpikių išvėrė, išpjaustė sagutes. Aš į kamerą atėjau viena ranka prisilaikydama trumpikes, kitoje - nešdamasi puoduką ir maišelį su drabužiais, o ji turėjo viską. Tai man sukėlė įtarimą. Sutiko ji mane maloniai, gret pasiūlė įsiverti gumelę, susitvarkyti. Buvau jai dėkinga, bet širdyje vis maudė įtarimas, kodėl taip yra. Nutariau su ja į jokias kalbas nesileisti. Pasakė, kad gretimoje kameroje sėdi iš mūsų kaimo mokytojas Antanas Skilinskas. Su juo man teko daug dirbti. Jis, kaip mokytojas, teikė daug žinių partizanams.

Kadangi provokatorė iš manęs nieko neišgavo, mane perkėlė į 15-ą bendrą moterų kamerą. Ten radau daug jaunų moterų ir merginų, kurios mane užjautė ir ramino. Jos visos buvo išbalusios, kalėjimo iškankintos, o aš dar labai gražiai įdegusi kaimo mergaitė. Jos guodė, kad kaip nepilnametę tikrai paleis. Ypač geros ir artimos liko Birutė Samsonaitė, dabar Gylienė, gyvenanti Kaune, Albina Bieliūnaitė-Miliuvienė, gyvenanti Garliavoje, jos sesuo Julija. Su jomis taip pat teko kartu būti Mordovijos lageryje.

Iš Marijampolės mane išvežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimą surakintomis rankomis kaip didžiausią nusikaltėlę. Ten išbuvau ligi rudens, o rudenį perskaitė, kad esu nuteista pagal 58a 11 straipsnį penkeriems metams ir išvežė į plačiąją "tėvynę". Ten iš vieno persiuntimo punkto į kitą, o į Mordovijos lagerius - penkiems metams. Po Stalino mirties mane iškvietė ir pasakė, kad išleis į laisvę. Aš tiesiog nežinojau, kaip džiaugtis, bet širdį spaudė nežinia, kas bus toliau. Buvo gaila pasiliekančių daugybės likimo sesių: lietuvaičių, latvių, esčių, vokietaičių, ukrainiečių ir kitų, kurios dar ilgai ten vargo. Daug tų lagerio draugių dabar gyvena Kaune, o kai susirenka mūsų būrelis - atrodo kaip viena šeima. Nors visos esame silpnos sveikatos ir baltais plaukais, bet tarpe mūsų čia, kaip lageryje, vyrauja tikras nuoširdumas ir pagarba viena kitai.

Grįžus iš lagerio sužinojau, kiek vargo, persekiojimų ir pažeminimų teko patirti mūsų šeimai, kiek teko išvargti eilėse prie kalėjimų langelių. Areštavus mane ir seserį, ypač daug teko nukentėti tėveliui, nes atsibelsdavo visa gauja Krosnos stribų ir terorizuodavo mūsų šeimą. Tėvelį ne kartą statydavo prie sienos ir mažų vaikų akyse grasindavo nušausią. Vieną kartą rusas vyresnysis stribus sudraudė, kad jie bent į mažus vaikus atsižvelgtų. Tada stribai tėvelį nusivežė į Krosną ir taip kankino, taip sumušė, kad jis nepajėgė namo pareiti. Teko;mūsų sesėms ir broliams tėyelį namo parsinešti. Po to jis labai ilgai sirgo ir tai labai atsiliepė jo sveikatai.

Šiandien, žvelgdama į savo gyvenimą, suprantu, ką reiškia augti katalikiškoje ir doroje šeimoje, kuri įdiegė ir išugdė pareigos jausmą padėti silpniesiems, paremti kovojančius ir vargstančius už Tėvynės laisvę. Tvirtas tėvelių žodis mane lydėjo visais vaikystės ir jaunystės, vargo ir kančių keliais. Tėvams esu dėkinga už tai, kad jie mane išmokė mylėti Dievą ir Tėvynę, todėl net kalėjimų ir lagerių kančias buvo lengviau pakelti.

Mintys grįžta į tuos laikus, kai Krosnoje valsčiaus kieme arba paplentėje prie kryžkelės būdavo išniekinti partizanų kūnai. Mes, vaikai, matydavome, kaip stribai pro langus stebi ir seka, ką mes darysime, kaip elgsimės. Kartą iš Palių atvežė penkis nušautus ir nurengtus vyrus ir pametė mūsų mokyklos kieme, prieš langus. Išlaikę tris paras, suvertė į duobę upelio šlaite. Tarp numestų partizanų kūnų buvo ir vienos mokinės Anelės Paužaitės iš Naujavalakių kaimo brolis. Prisimenu, kaip vieną pavasarį, prasidėjus lauko darbams, Krosnos stribai surengė "oblavą" Paliose. Laukuose netoli Palių ūkininkas Čižauskas su dar visai jaunu savo sūnumi sėjo. Stribai juos nušovė ir parsivežė į Krosną kaip "banditus". Ūkininko duktė Julija Čižauskaitė tuo metu mokėsi su manimi vienoje klasėje.

Graudu darosi tą laiką prisiminus. Kiek skausmo jis atnešė, kiek nekaltų Lietuvos žmonių sukišo po žemele...

RĖMĖJOS STASĖS STANČIKIENĖS PRISIMINIMAI

Karui pasibaigus, 1945 m. prasidėjo žiaurieji pokario metai. Visi pajutome komunizmo tikrovę. Tikriems lietuviams su boševikais buvo ne pakeliui. Jauni, Lietuvą mylintys vyrai turėjo pasitraukti į miškus partizanauti. Nuo jų nenusigręžė ir jaunos lietuvaitės. Nepaisant žiaurių persekiojimų, ėmėmės, kas kuo galėdamos, padėti. Lankėme pelkynuose vargstančius brolius, nešėme maistą, šiltus drabužius, kojines, pirštines. Siuvome ant rankovių Geležinio Vilko emblemas.

Namuose dažnai vykdavo kratos - ieškojo partizanų. Su drebančia širdimi praleisdavome tas baisias valandas, bijojome, kad neaptiktų mūsų rankdarbių. Aš savo rankdarbius, emblemų siuvimo priemones, sudėjusi į dėželę, slėpiau kalnelyje iškastoje duobėje. Mūsų namuose kratos vykda-

□Palių partizanų rėmėja Stasė Vievesytė (Stančikienė) su vyru Vytautu

□Žuvinto ežero partizanas, kulkosvaidininkas, vėliau ryšininkas Jurgis Mėnulis-Klevas

vo dažnai, nes tuo metu broliai slapstėsi nuo tarnybos rusų kariuomenėje. 1948 m. gegužės 6 d. suėmė iš karto 3 brolius ir išvežė į Marijampolės kalėjimą. Nespėjus atsitokėti nuo šios nelaimės, po kelių dienų, t.y. gegužės 22 d., mane su jaunesniuoju broliu išvežė į Sibirą.

Ten, dirbdama miškuose, išbuvau 14 metų. Nuo sunkaus darbo sunyko sveikata. Tada per kryžiaus kelius, per komendantūras, medicininius patikrinimus buvau nukreipta "lengvesniam" darbui. Bet čia tų lengvų darbų nebuvo. Patekau į Irkutską, kur pradėjau dirbti ir kartu mokiausi medicinos seserų mokykloje. Ją baigusi išvažiavau į Zimos rajoną, kur susipažinau su dabartiniu savo vyru, buvusiu kaliniu, teistu 25 metams.

Į Lietuvą su šeima grįžau 1962 m. gegužės mėn. Po pusės metų mirė vyras. Likau su dviem mažamečiais vaikais, vienas dviejų, kitas vienų metukų. Vyro sveikatą palaužė vergiškas darbas urano kasyklose. Išsivystė silikozė, dėl kurios vaikučiai liko našlaičiais. Didelis jo noras buvo tarnauti Lietuvai, bet jos laisvės taip ir nesulaukė.

PALIŲ PARTIZANŲ IR SU JAIS MINIMŲ KOVOTOJŲ PAVARDŽIŲ-SLAPYVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abramavičius-Abramaitis Bronius-Spyglys, g.1914 m. Šunkarių Laukinių k., Jankų vls., Šakių aps. 1938 m. baigė pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą Kaune. Tarnavo LDK Birutės II ulonų pulko II eskadrone Vilkaviškyje jaunesniuoju leitenantu.

Su vokiečiais traukėsi į Vakarus, bet rusų kariuomenei užėmus atsitraukimo kelius, grįžo į Lietuvą ir 1945 m. balandžio mėn. išėjo į mišką vadovauti besikuriantiems partizanų būriams. Buvo paskirtas Lapės kuopos vadu. Daug prisidėjo prie Tauro apygardos Stirnos rinktinės organizavimo, suvienijo atskirai veikiančius būrius. 1945 m. rugpjūčio mėn. buvo paskirtas rinktinės vadu.

Žuvo išduotas 1945 m. lapkričio 20 d. Degučių k., Jankų vls., Šakių aps., rinktinės štabo būstinėje. Kartu žuvo štabo viršininkas Stasys Grigas-Aras, du partizanai ir sodybos šeimininkas Juozas Tamaliūnas.

Adukauskas Vincas iš Zailių k., Simno vls., Alytaus aps. Ąžuolo būrio partizanas. 1945 m. rugpjūčio 5 d. prie Žuvinto ežero įsikūrusi Ąžuolo būrio partizanų stovykla buvo enkavedistų užpulta ir partizanai išsklaidyti. Po užpuolimo nušauto V.Adukausko lavonas rastas Palių pelkėse.

Anzelis Albinas-Rickus, Medžiotojas, g.1915 m. Sūsninkų k., Kalvarijos vls., Marijampolės aps. 1945 m. gegužės mėn. įstojo į besikuriančios Perkūno rinktinės partizanų gretas. Buvo paskirtas I kuopos I būrio vadu. 1946 m. birželio 27 d. rinktinę reorganizavus, buvo perkeltas į Tauro a. Vytauto rinktinę. 1947 m. rugsėjo mėn. paskirtas 44-os kuopos vado pavaduotoju, kartu einant ir būrio vado pareigas.

Žuvo 1948 m. vasario 9 d. Buktos miške, kareiviams užpuolus partizanų stovyklą, kurią išdavė MGB agentas "Narušis". Kūnas išniekintas ant gatvės grindinio Liudvinave.

Babarskas Stasys-Garsas, g.1929 m. Medinos k., Balbieriškio vls., Marijampolės aps.Nuo 1949 m. Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Kęstučio tėvūnijos partizanas. 1952 m. spalio 23 d. MGB buvo paimtas gyvas, gruodžio mėn. užverbuotas agentu-smogiku, slapyvardžiu Drąsuolis.

Baliukevičius Lionginas-Dzūkas, g.1921 m. sausio 1 d. Alytuje. Baigęs gimnaziją, įstojo į Kauno universiteto medicinos fakultetą, iš kurio

1944 m. balandžio mėn. įstojo į gen.P.Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. Gegužės mėn. rinktinę išformavus, buvo išvežtas į Čekoslovakiją, tarnavo aerodromų apsaugoje. 1945 m. gegužės 15 d. pateko į rusų nelaisvę. 1946 m. rudenį parsigavo į Lietuvą ir lapkričio 1 d. įstojo į partizanų gretas. Kovojo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko partizanų grupėje. 1948 m. vasario 1 d. paskirtas grupės štabo viršininku ir spaudos bei informacijos skyriaus viršininku, vėliau - apygardos štabo adjutantu. 1948 m. rugpjūčio 1 d. greta apygardos štabo adjutanto pareigų paskirtas Spaudos bei informacijos skyriaus viršininku. Pakeltas į puskarininkius. 1949 m. vasario 16 d. LLKS Prezidiumo pirmininko aktu pakeltas į partizanų leitenantus, o rugsėjo 19 d. paskirtas Dainavos apygardos vadu, laikinai einant ir Kazimieraičio rinktinės vado pareigas. Gruodžio 24 d. PLS vado apdovanotas I laipsnio Laisvės Kovos kryžiumi. 1950 m. sausio 10 d. apdovanotas II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi.

Žuvo 1950 m. birželio 24 d. Dainavos apygardos štabo bunkeryje.

Bubnys Vincas-Boksas, g.1915 m. Varnupių k., Padovinio (vėliau Liudvinavo) vls., Marijampolės aps. Buvęs Marijampolės kalėjimo prižiūrėtojas. Partizanavo nuo 1945 m. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 6-os kuopos II būrm vadas.

Žuvo 1947 m. gruodžio 20 d. Išlandžių k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps., pas Grebliką.

Burbulis Juozas, g.1913 m., iš Gyviškių k., Gudelių vls., Marijampolės aps. Žuvo 1945 m. balandžio 23 d. Palių puolimo metu.

Čereška Feliksas-Karvelis, g.1912 m. Brazavo k., Kalvarijos vls., Marijampolės aps. Buvęs policininkas. 1944 m. vasarą įstojo į besiorganizuojančią partizanų Perkūno rinktinę, vėliau performuotą į Gedimino rinktinę. 1945 m. pabaigoje paskirtas Perkūno rinktinės 4-os kuopos II būrio vadu. 1946 m. birželio mėn. rinktinę išformavus, perkeltas į Tauro apyg. Vytauto rinktinę ir po metų paskirtas rinktinės žvalgybos rajono viršininku ir apdovanotas juostele "Už uolumą". 1947 m. pabaigoje paskirtas 44-os kuopos vadu, 1949 m. pabaigoje - Vytauto rinktinės Gedimino tėvonijos II grandies vadu, 1951 m. vasarą- rinktinės Visuomeninės dalies (VD) viršininku, o rudenį - rinktinės štabo viršininku. 1950 m. pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius.

□Palių partizanų rėmėja Onutė Kvedaravičiūtė

□Vytauto rinktinės partizanų ryšininkė ir rėmėja Birutė Samsonaitė (Gylienė) (1929-2000)

□Paliose žuvęs partizanas Vincas Boruta-Žvalgas (1922-1945) 

□Palių partizanų būrio vadas Juozas Kasperavičius-Strausas (1915-1946)

1951 m. apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiaus I rūšies Pasižymėjimo lapu.

Žuvo išduotas 1952 m. sausio 21 d. Patilčių k., Vilkaviškio rajone kartu su rinktinės vadu ir trimis štabo pareigūnais.

Deltuva Jonas-Smelstorius, Karklas iš Liūliškio ar Plynių k., Padovi-nio (vėliau Liudvinavą) vls., Marijampolės aps., g.1920 m. Visų trijų Palių mūšių dalyvis. Legalizavosi. Mirė 1997 m. gruodžio 17 d.

Durneika Antanas-Žvirgždas, g.1927 m. Daukšių k., Gudelių vls., Marijampolės aps. Baigęs Kauno finansų technikumą, dirbo Gudelių finansų skyriaus vedėju. MGB buvo įtartas turįs ryšius su partizanais ir vengdamas suėmimo 1947 m. gruodžio mėn. įstojo į Tauro apyg. Vytauto rinktinės 44-os kuopos partizanų gretas.

Žuvo 1948 m. gegužės 29 d. Buktos miško valymo metu Liūliškio paliose. Kareiviai ir stribai, nenorėdami nešti per pelkes jo kūną, atpažinimui išnešė tik nupjautą jo galvą.

Ernst-Ernas, vokietis, pavardė nežinoma. Geležinio Vilko rinktinės 5 kuopos kovotojas. Žuvo 1947 m. balandžio 28 d. Žaliosios miške bunkeryje prie Vartų kaimo, Krosnos vls., Marijampolės aps.

Gavėnas Vytautas, Vitalius-Vampyras, Granitas, g.1922 m. Ožkasvilių

k., Marijampolės vls. ir aps. 1940 m. pabaigoje įstojo į pogrindinę organizaciją "Lietuvos apsaugos gvardija", slapyvardžiu Rambynas. Dirbo organizaciniame štabe. 1941 m. gegužės pabaigoje eidamas per Vokietijos-Lietuvos sieną, buvo suimtas. Prasidėjus karui, išsilaisvinęs iš kalėjimo dirbo Vyriausiame Lietuvos ginkluotųjų pajėgų štabe, vėliau Aktyvistų fronto štabe. 1942 m. gegužės mėn. perėjo į nelegalią padėtį, turėjo ginklą ir vykdė kovines organizacijos užduotis. 1944 m. vasarą pradėjo organizuoti partizanų būrius. Kuriant pirmąjį Tauro apygardos štabą, buvo paskirtas baudžiamojo skyriaus viršininku. Rugpjūčio 15 d. paskirtas Vytauto rinktinės vadu. 1946 m. liepos mėn. suteiktas jaunesniojo puskarininkio, o po mėnesio - puskarininkio laipsnis. Metų pabaigoje pakeltas į viršilas. Buvo negailestingas parsidavėliams ir prijaučiantiems bolševikams, aktyvios kovos su okupantais šalininkas, už ką apygardos vado buvo labai vertinamas.

Po eilės nesėkmių rinktinėje 1947 m. rugpjūčio 20 d. nuo pareigų nušalintas ir perkeltas į Žalgirio rinktinę, iš kurios spalio mėn. perkeltas į apygardos štabą specialių bei ypatingų pareigų rinktinės vado teisėmis. 1949 m. sausio 15 d. greta einamų pareigų jam pavesta sutvarkyti pašlijusią padėtį Vytauto rinktinėje. 1949 m. gegužės mėn. iš apygardos štabo kaip specpareigūnas buvo atleistas ir patvirtintas Vytauto rinktinės vadu. Slapyvardį Vampyras pakeitė į Granitą. Gegužės 5 d. BDPS Prezidiumo aktu jam suteiktas Laisvės Kovotojo partizanų leitenanto laipsnis.

Žuvo išduotas ryšininko-rėmėjo, saugumo užverbuoto agento, slapyvardžiu Plienas, 1950 m. kovo 9 d. Vižaidų k., Gižų vls., Vilkaviškio aps. su kitais dviem rinktinės štabo pareigūnais.

Gavėnas Vladas-Tarzanas (Vampyro brolis), g.1917 m. Ožkasvilių k., Marijampolės vls. ir aps. Lietuvos kariuomenėje tarnavo vairuotoju - vežiojo aukšto laipsnio ir pareigų karininkus, rusams okupavus Lietuvą -rusų karininkus. Prasidėjus karui buvo priverstas drauge su karininkais trauktis į Rytus ir tik sumanumo ir drąsos dėka, palikus mašiną su aukštais sovietiniais pareigūnais, jam pavyko pereiti į vokiečių pusę.

1944    m. su broliu Vampyru organizavo vakarinėje Marijampolės apskrities dalyje partizanų būrį. 1945 m. kovo mėn. penkiolikos partizanų, pasivadinusių Muškietininkais, būrys, vadovaujamas Tarzano, išvyko į Palias užmegzti ryšio su ten veikiančiais partizanais. Birželio 25 d. būrys Paliose susikovė su pasalaujančiais kareiviais. Vadovaudamas kautynėms Tarzanas žuvo. Palaidotas Gudupių kapinėse.

1946 m. rugsėjo 24 d. buvo apdovanotas juostelėmis "Už uolumą" ir "Už narsumą" (po mirties).

Glaveckas Jurgis-Švyturys, g.1927 m. Daukšiuose, Liudvinavo vls., Marijampolės aps. Nuo 1944 m. Žuvinto partizanų ryšininkas. Gyvena Daukšiuose.

Greblikas Kazimieras-Gegužis, Sakalas, g.1913 m. liepos 26 d. Narto

k., Marijampolės vls. ir aps. Baigė 4 gimnazijos klases. 1936 m. buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą. Tarnavo zenitinės artilerijos pulke, pasiliko virštarnybiniu, buvo pakeltas į puskarininkius. Prasidėjus karui, pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios 1941 m. pabaigoje buvo išpirktas.

1945    m. gegužės 12 d., gavęs šaukimą į saugumą, pradėjo slapstytis ir birželio 15 d. įstojo į besiorganizuojančių partizanų gretas. Vadovavo Paliose susikūrusiam Varnupių partizanų būriui. 1946 m. buvo paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 6-os (vėliau 5-os) kuopos vadu. Metų pabaigoje apdovanotas juostele "Už uolumą". 1947 m. balandžio 10 d. paskirtas naujai įkurtos Kęstučio rinktinės vadu, o rugpjūčio 20 d. -Vytauto rinktinės vadu.

Žuvo išduotas 1949 m. sausio 20 d. Liepynų k., Marijampolės vls. ir aps. štabo bunkeryje pas Vizbarą kartu su dviem štabo pareigūnais.

Hansas, vokietis, pavardė nežinoma, karo belaisvis. 1946 m. dirbdamas Marijampolės cukraus fabriko atstatyme, pabėgo ir įstojo į Tauro apygardos Vytauto rinktinės 44-os kuopos partizanų gretas.

Žuvo 1948 m. balandžio 11d. Gudelių vls., Daržininkuose prie Daukšių pas J.Deltuvą. Partizanų įsakyme Nr.25 (1948 m. gegužės 15 d.) sakoma, kad žuvo Liūliškio k., Liudvinavo vis.

Ylink Oskar-Oskaras, g.1927 m. Berlyne. Austras, karo belaisvis. Pabėgęs iš lagerio, 1947 m. balandžio mėn. įstojo į Tauro apyg. Vytauto rinktinės 44-os kuopos II būrio I skyriaus partizanų gretas. Žuvo išdavus 1947 m. gruodžio 23 d. Vytautiškių k., Krosnos vls., Marijampolės aps. pas Šeštakauską. Palaikai perlaidoti į Marijampolės partizanų kapines.

Ylius Antanas-Vilkas, g.1909 m. balandžio 21 d. Paginėvio k., Ariogalos parapijoje, Kėdainių aps. Kunigas. 1931 m. baigė Marijampolės Marijonų gimnaziją ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto teologijos skyrių. 1934 m. birželio 29 d. įšventintas į kunigus. 1935 m. baigė universitetą ir buvo paskirtas Marijampolės vikaru ir pradžios mokyklų tikybos mokytoju-kapelionu. 1936 m. rudenį tom pačiom pareigom pasiųstas į Žemaičių Kalvariją, o 1938 m. vėl grąžintas į Marijampolę. Čia buvo angelaičių vadovu ir "Pavasario federacijos" Marijampolės apskrities dvasios vadu. 1940 m., bolševikams užėmus Marijonų vienuolyną ir išvaikius vienuolius, paskirtas į Skardupių k., Marijampolės vls. , kur buvo pradėta statyti bažnyčia. Vokiečių okupacijos laikotarpiu kun.A.Yliaus pastangomis ir rūpesčiu buvo pastatyta bažnyčia, dviejų aukštų klebonija, parapijos namai su sale ir ūkinis pastatas. Išsaugojo 4 žydus, dabar gyvenančius Izraelyje.

1944 m. įsijungė į Pasipriešinimo judėjimą, susisiekė su apylinkėje besiorganizuojančiais partizanais. Jo sumanymu buvo įkurtas Tauro apygardos štabas ir apygarda, taip pat Lietuvos Išlaisvinimo komitetas. Pirmojo apygardos štabo sudėtyje ėjo sanitarinio ir ūkio skyriaus viršininko pareigas, Lietuvos Išlaisvinimo komitete - antrojo pirmininko pavaduotojo pareigas. 1945 m. spalio mėn. antroje pusėje apygardos štabas buvo išduotas,

□Vytauto rinktinės vadas Kazimieras Greblikas-Gegužis, Sakalas (1913-1949)

□Vytauto rn. Ąžuolo tėvūnijos vadas Juozas Traskauskas-Jūreivis. 1949 m. 91927-19510

□Besikuriančios Perkūno rinktinės būrio vadas Leonas Kliukinskas-Levas (1913-1945), Vitas, Leonas Tuinyla-Žvalgas, Karys, Naikintuvas (1927-1949), Vytauto rinktinės 45-os kuopos partizanas Vincas Slavėnas-Borecas (1926-1949)

naktį iš 21 į 22 d. kun.A.Ylius suimtas ir 1946 m. vasarą nuteistas 10 m. lagerio. 1946 m. rugpjūčio 15 d. apdovanotas juostele "Už uolumą".

Grįžęs į Lietuvą kunigavo Leščiuose, Raseinių r., Šiupyliuose Šiaulių r., Šiauliuose. Dėl jo ugningų patriotinių pamokslų ir asmeninio pavyzdžio, daromos įtakos žmonėms, ypač jaunimui, buvo persekiojamas. Kuriam laikui iš jo buvo atimta teisė dirbti kunigu, dirbo girininkijoje darbininku, bet ir čia nenutraukė ganytojiškos veiklos.

Spaudoje apie kun.A.Ylių buvo skleidžiami įvairūs prasimanymai ir šmeižtas. Buvo sukurtas ir demonstruojamas šmeižikiškas filmas apie jį ir tik kun.A.Yliui pagrasinus susideginti, jei nebus nutraukta šmeižto kompanija, jis buvo paliktas ramybėje.

Kun.A.Ylius mirė 1994 m. liepos 8 d. Šiauliuose. Palaidotas Marijampolės Marijonų kapinėse.

Iršius Julius-Kėkštas, g.1911 m. Padovinio k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. Lietuvos vokietis. Tarnavęs Lietuvos kariuomenėje. 1945 m. įstojo į Tauro apyg. Geležinio Vilko rinktinės partizanų gretas. Pasižymėjo drąsa. 1947 m. vasario mėn. pakeltas į grandinius. Kuopą perdavus Vytauto rinktinei, paskirtas 44-os kuopos būrio vadu.

Žuvo 1950 m. rugpjūčio 4 d. Norvertavo k., Marijampolės r., išdavus informatoriui, slapyvardžiu "Mikas".

Iršius Vladas-Skroblas, g.1916 m. Padovinio k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. Lietuvos vokietis, Kėkšto brolis. Kovodamas Rytų fronte su bolševikais, buvo sunkiai sužeistas, neteko kairės akies. Nuo 1947 m. pavasario Tauro apyg. Vytauto rinktinės 44-os kuopos partizanas, I būrio vado pavaduotojas, vėliau būrio būrininkas, kulkosvaidininkas.

Žuvo 1948 m. vasario 9 d. Buktos miške kareiviams užpuolus partizanų stovyklą-bunkerį, kurį išdavė KGB agentas, slapyvardžiu "Narušis". Kūnas išniekintas ant gatvės grindinio Liudvinave.

Jėčys Domininkas-Ąžuolis, g.1896 m. Medžiūnų k., Vabalninko vls., Biržų aps. Lietuvos kariuomenės kapitonas. 1919 m. įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose, pateko į lenkų nelaisvę, žiemą iš jos pabėgo. Bėgdamas nušalo ir gydėsi Kauno karo ligoninėje. Nušalusias rankų plaštakas visą likusį gyvenimą reikėjo bintuoti. Baigė Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos I laidą. Tarnavo XI pėstininkų pulke Alytuje, vėliau Ukmergės aps., Tauragėje, Zarasuose. 1930-1936 m. buvo Utenos IIŠaulių rinktinės komendantas. 1936-1940 m. Alytuje 19-os rinktinės vado pavaduotojas. 1940 m. paskirtas Lazdijų apskrities komendantu.

1941 m. birželio mėn., vengdamas suėmimo, slapstėsi. Užėjus vokiečiams buvo paskirtas Alytaus apskrities karo komendantu. Vėliau dirbo socialinio aprūpinimo skyriaus vedėju. 1944 m. pavasarį paskirtas gen.P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės dalinio vadu Alytuje. Rinktinę išformavus, slapstėsi.

Antros Sovietų Sąjungos okupacijos metu organizavo partizanų būrius ir jiems vadovavo. 1945 m. gegužės mėn. susikūrus Dzūkų rinktinei, išrinktas jos vadu, 1946 m. gegužės mėn. - "A" (vėliau Dainavos) apygardos vadu.

Žuvo išduotas štabo bunkeryje Punios šile 1947 m. rugpjūčio 11d.

Juknelis Petras-Deimantas, g.1929 m. Žaidogalos k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. Nuo 1949 m. balandžio mėn. kandidatas į partizanus. Tauro apygardos Vytauto rinktinės 43-os kuopos partizanu patvirtintas liepos mėn. 1950 m. liepos mėn. pakeltas grandiniu. 1951 m. gegužės mėn. perkeltas į Ąžuolo tėvūniją ir paskirtas tėvūnijos vado adjutantu. 1951 m. rudenį apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiaus I rūšies Pasižymėjimo lapu.

1952 m. birželio 20 d. Navasodų k., Kalvarijos vls., Marijampolės aps. kovos draugo, Kęstučio tėvūnijos vado Albino Bieliūno-Kabelio, MGB agento "Variag", klastingai išduotas nusišovė.

Kaminskas Jonas-Šarūnas, g.1920 m. Daukšių k., Gudelių vls., Marijampolės aps. Lietuvos Šaulių sąjungos narys. 1944 m. pabaigoje įstojo į Paliose besikuriantį partizanų būrį. Gudelių puolimo metu sužeistas. Pagijęs dirbo ryšininku su Alytaus apskrityje veikusiu partizanų Kęstutėnų štabu. 1945 m. gegužės 31 naktį, vykdydamas užduotį, Liepakojų kaime, Simno vls., Alytaus aps., užjojo ant pasalaujančių rusų kareivių ir žuvo. Buvo užkastas prie Gudelių parapijos kapinių tvoros. Kapines didinant kapas atsidūrė kapinių teritorijoje, prie kapo pastatytas paminklas.

J.Kaminsko atminimui Daukšių krašto partizanų būrys pasivadino Šarūno vardu. Vėliau būrys išaugo į Šarūno partizanų kuopą.

Karalius Juozas-Gunteris, g.1908 m. Daukšių k., Gudelių vls., Marijampolės aps. Lietuvos Šaulių sąjungos narys. Lietuvos kariuomenėje

tarnavo DLK Birutės 2 ulonų pulke. Buvo pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius. 1944 m. pabaigoje įstojo į Paliose besikuriantį partizanų būrį. Buvo paskirtas Šarūno būrio skyrininku.

Žuvo 1945 m. rugpjūčio 8 d. kautynėse vienoje Žuvinto ežero salų. Kūnas išniekintas ant gatvės grindinio Simne.

Karalius Vitas-Perkūnas, g.1928 m. Daukšių k. Žuvo 1945 m. rugpjūčio 7 d. Paliose.

Karašauskas Juozas-Liepa, g.1912 m. Sūsninkų k., Kalvarijos vls., Marijampolės aps. Ūkininkas. Vokiečių okupacijos metais dirbo seniūno padėjėju. 1945 m. balandžio mėn. įstojo į besikuriančią Perkūno rinktinę. 1946 m. rugsėjo mėn. perkeltas į Tauro apyg. Geležinio Vilko rinktinės 5-ąją kuopą. 1947 m. rudenį kuopa buvo perduota Vytauto rinktinei ir pavadinta 44-ąja kuopa. Lapkričio mėn. pradžioje Liepa paskirtas II būrio vadu ir pakeltas grandiniu.

1947 m. gruodžio 23 d. Sigitui Šeštakauskui, MGB agentui "Perkūnui", išdavus, Vytautiškių k., Krosnos vls., Marijampolės aps., pas Šeštakauską apsistojęs jo būrys buvo užpultas enkavedistų. Visi partizanai žuvo, tik J.Karašauskas-Liepa buvo paimtas gyvas ir nuteistas 25 m. lagerio. 1956 m. vasarą bausmė sumažinta iki 15 metų. Kalėjo Vorkutos, Mordovijos lageriuose. Atlikęs bausmę, tremtyje Mordovijoje mirė.

Kasperavičius Juozas-Strausas, g.1915 m. Daukšių k., Gudelių vls., Marijampolės aps. Lietuvos Šaulių sąjungos narys, Lietuvos kariuomenės jaunesnysis puskarininkis. 1941 m. tarnavo 13-ame savisaugos batalione, kovojo Rylų fronte prie Ilmenio ežero. Gavęs eilinių atostogų, į dalinį negrįžo.

1944 m. žiemą Palių pelkėse subūrė partizanų grupę ir jai vadovavo. Dalyvavo Žuvinto ežero kautynėse. Ėjo Šarūno partizanų būrio būrininko pareigas, vėliau paskirtas pirmojo būrio vadu. 1945 m. gruodžio mėn. suėmus kuopos vadą V.Kubertavičių-Jovarą, ėjo Šarūno kuopos vado pareigas. 1946 m. spalio mėnesį tragiškai žuvo. Palaidotas Daukšių parapijos kapinėse.

Kazlauskas Leonas-Bijūnas, g.1930 m. Rudenų k., Gudelių vls., Marijampolės aps. Nuo 1951 m. Dainavos apyg. Dzūkų rinktinės Kęstučio tėvonijos partizanas. Žuvo 1952 m. gruodžio 12 d. išdavus Miknonių k., Gudelių apyl., Marijampolės r.

Kirtiklis Alfonsas, g.1922 m. Geležinių k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. Žuvo Palių puolimo metu 1945 m. balandžio 23 d. Palaidotas Gudupių kaimo kapinėse, Liudvinavo vis.

Kirtiklis Vytas, g.1913 m. Geležinių k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. Kulkosvaidininkas. Palių puolimo metu sužeistas, vėliau legalizavosi. Mirė apie 1994 m.

Kolys Juozas, g. Gudupių k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. Lietuvos Šaulių sąjungos narys. Žuvo Buktos miško valymo metu 1945 m. balandžio 23 d. Palaidotas Gudupių kaimo kapinėse, Liudvinavo vlis.

Krūsnys Jurgis, g.1918 m. Zailių k., Simno vls., Alytaus aps. 1944 m. užėjus rusams įstojo į Jono Menčinsko-Ąžuolo Paliose organizuojamą partizanų būrį. Žuvo 1945 m. liepos 12 d. Baubininkų k., Simno vls., Alytaus aps. kautynėse su stribais ir enkavedistais.

Kubertavičius Vincas-Vidugiris (vėliau Siaubas, Jovaras), g.1920 m. Daukšių k., Gudelių vls., Marijampolės aps. Šaulių sąjungos narys. Karo tarnybą atliko Lietuvos kariuomenės karo policijos mokykloje Kaune. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, tarnybą tęsė 29-o korpuso 294-ame šaulių pulke, jaunųjų vadų mokykloje. 1941 m. birželio 17 d. Varėnos poligone suimtas. Karui prasidėjus buvo grąžintas į dalinį ir birželio 23 d. pateko į vokiečių nelaisvę. Liepos mėn. įstojo į formuojamą 2-ąjį Policijos batalioną, pakeltas grandiniu, vėliau - jaunesniuoju puskarininkiu.

Vokiečiams traukiantis pasiliko Lietuvoje ir slapstėsi, turėdamas fiktyvius dokumentus. 1945 m. kovo 19 d. įstojo į ltn.Kuzmicko-Briedžio vadovaujamą partizanų būrį. Balandžio 20 d. Briedžio pasiųstas į Palių rajoną organizuoti partizanų būrių. Nuo gegužės 17 d. vadovavo Šarūno partizanų būriui. Rugpjūčio 4-12 dienomis rusų kariuomenei puolant Žuvinto ežere įsitvirtinusius partizanus, vadovavo kautynėms.

Rugsėjo mėnesį prasidėjus masinei partizanų legalizacijai, 28 dieną užsiregistravo kaip buvęs vokiečių armijos kareivis. Su partizanais ryšių nenutraukė. Slapyvardį "Vidugiris" pakeitė į "Siaubą".

1945 m. spalio 10 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas Juozas Stravinskas-Žiedas jam pavedė Amalvos pelkių, Žuvinto ežero ir Buktos miško rajonuose organizuoti Šarūno partizanų kuopą ir paskyrė šios kuopos vadu. Slapyvardį Siaubas pakeitė į Jovarą. Susitikime su apygardos štabo viršininku V.Bacevičium-Vygandu ir žvalgybos skyriaus viršininku V.Pupeliu-Tautvydu aptarė partizanų organizavimo Palių rajone klausimus.

1945 m. lapkričio 6 d., vykdydamas užduotį, suimtas. Po trijų dienų tardymo pasiūlė jam dirbti NKVD naudai ir paleido. Būdamas laisvėje iš legalizavusiųjų organizavo pasyvių partizanų grupę. Spalio mėn. pabaigoje suėmus Tauro apygardos štabo pareigūnus, jų tardymo metu V.Kubertavičiaus partizaninė veikla buvo išaiškinta ir gruodžio 4 d. jį suėmė ir nuteisė 10 m. lagerio ir 5 m. tremties. Kalėjo Magadano lageriuose.

1953 m. birželio 19 d. iš įkalinimo vietos išleistas į tremtį. Į Lietuvą grįžo 1960 metais. Nesvetingai čia sutiktas, grįžo į Magadano sritį ir iki 1974 m. vasario 20 d. dirbo šiaurėje. Išėjęs į pensiją grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Klaipėdoje. Yra Lietuvos Šaulių sąjungos garbės šaulys, LLKS narys. Jam suteiktas kario savanorio statusas. Aktyviai dalyvauja partizanų atminimo įamžinime.

Kučinskas Petras-Tyla, g.1923 m. Škėvonių k., Birštono vls., Marijampolės aps. Nuo 1944 m. Dainavos apyg. Dzūkų rinktinės Kęstučio tėvūnijos partizanas. Žuvo 1952 m. gruodžio 12 d. Miknonių k., Gudelių apyl., Marijampolės r.

Kušlys Antanas-Vilkas, g.1913 m. Želsvos k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. 1935-1936 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės 9-ajame pėstininkų pulke Marijampolėje eiliniu, po to DLK Birutės 2 ulonų pulke Alytuje muzikantu. Baigęs 6 gimnazijos klases. 1938-1940 m. dirbo Seirijuose, vėliau Vilniuje tarnautoju. 1940 m. iš pareigų buvo atleistas ir, vengdamas suėmimo, slapstėsi. 1941 m. birželio 14 d. šeima išvežta į Sibirą. 1941 m. birželio 22 d. įstojo į sukilėlių gretas, grįžo į Vilnių, su partizanais užėmė buvusią milicijos įstaigą, nuginklavo 60 milicininkų. Birželio 25 d. su 100 partizanų suorganizavo geležinkelio policiją, kuri saugojo 24 geležinkelio stotis nuo užpuolimų ir diversijų. Buvo paskirtas Vilniaus geležinkelio policijos viršininko pavaduotoju. Paskutiniu metu dirbo Simno mokesčių inspekcijoje. 1944 m. lakpričio mėn., vengdamas suėmimo, pradėjo partizanauti. Tapo Simno valsčiuje veikusių partizanų būrio vadu. 1945 m. vasario 12 d. su būriu dalyvavo Alytaus aps. Miroslavo puolime.

Žuvo 1945 m. vasario 21 d. Liepakojų k., Simno vls., enkavedistams užpuolus poilsiui apsistojusį jo būrį.

Kuzmickas Bronius, Martynas-Briedis, g.Rriaučynės(?) k., Alytaus aps., kavalerijos leitenantas. 1944 m. su vokiečiais pasitraukė į Vakarus. 1945 m. kovo mėn. su 14 žmonių grupe desantu išlaipintas Gudelių vls., Marijampolės aps. Iš jų išliko šeši. Kiti buvo sugauti arba žuvo.

Pasivadinęs Briedžiu, Kuzmickas perėmė iš Vinco Senavaičio-Žaliavelnio vadovavimą partizanams, Prienų miške organizavo naujus partizanų būrius ir jiems vadovavo. Buvo labai energingas, narsus, sumanus ir šaunus. Su savo partizanų junginiu dalyvavo daugelyje kautynių.

Žuvo 1945 m. balandžio viduryje, praėjus kelioms dienoms po Bud-ninkų kautynių, Pabarščių kaimo rajone, Balbieriškio vls., Marijampolės aps., žvalgydamas apylinkę.

Laukaitis Juozas, g.1927 m. Liepakojų k., Simno vls., Alytaus aps. Slapstydamasis nuo armijos, patarnavo Riečių parapijos bažnyčioje, grojo vargonais, dėl ko buvo vadinamas Vargonykučiu. 1945 m. balandžio 22 d. išėjo į Palių pelkes pas besislapstančius Daukšių kaimo vyrus partizanauti. Kitą dieną, stovėdamas sargyboje, per vėlai pastebėjo rusų kareivius, nespėjo pasitraukti ir buvo sunkiai sužeistas.

Kariuomenės persekiojami partizanai nespėjo jo išnešti. Kitą dieną jo kūną, subadytą durtuvais, surado ir palaidojo Daukšių parapijos kapinėse. Tai buvo pirmoji Daukšių krašto ir Palių partizanų auka.

Lietuvninkas Vytautas-Sakalas, g.1930 m. Amalviškių k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. Gyveno Daukšių k., Gudelių vls., Marijampolės aps. 1945 m. pavasarį įstojo į partizanų gretas. Buvo jauniausias partizanas būryje. Žuvo 1945 m. rugpjūčio 8 d. Palių valymo metu vienoje iš Žuvinto ežero salų kartu su J.Karalium-Gunteriu ir A.Meškelevičium-Tigru. Kūnai buvo niekinami ant gatvės grindinio Simne.

Linionis Vytautas, g.1926 m. Varnupių k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. Gyveno Marijampolėje. J.Menčinsko-Ąžuolo būrio partizanas. 1945 m. liepos mėn. su Jonu Marčiukaičiu-Šermukšniu, vykdydamas užduotį Bambininkų k., Simno vls., Alytaus aps., sužeistas į kojas. Rugpjūčio 5 d. enkavedistams puolant Žuvinto ežero salas, nepajėgdamas pasitraukti, su Šermukšniu pasislėpė netoliese buvusioje šieno kupetoje. Rytojaus dieną enkavedistų surasti ir durtuvais subadyti. Išniekinti jų kūnai gulėjo ant gatvės grindinio Simne.

Liūdžius Albinas, g.1916 m. Klaipėdos krašte. Vokiečiams kraštą okupavus, su šeima pasitraukė. Gyveno Būdelės k., Veiverių vls., Marijampolės aps. Lietuvos kariuomenės puskarininkis. 1941 m. sukilimo Kaune dalyvis. 1944 m. Buktos paliose organizavo iš Varnupio apylinkių besislapstančių vyrų partizanų būrį.

1945 m. balandžio 23 d. Palių puolimo metu sunkiai sužeistas susisprogdino. Partizanai, suradę jo kūną, palaidojo Kumečių kaimo kapinėse, Liudvinavo vls., Marijampolės aps.

Liūdžius Juozas, g.1920 m. Klaipėdos krašte. Vokiečiams kraštą okupavus, persikėlė gyventi į Veiverių vls., Būdelės k. Partizanavo brolio Albino Liūdžiaus būryje. Žuvus broliui susirgo ir legalizavosi. Buvo suimtas.

Liutkevičius Teofilis-Sakalas, g.1923 m., iš Padovinio k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. Žuvo 1945 m. balandžio 23 d. Palių puolimo metu.

Marčiukaitis Jonas-Šermukšnis, g.1926 m. Kumečių k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. 1944 m., rusams suėmus tėvą, stojo į J.Menčinsko-Ąžuolo partizanų būrį. 1945 m. liepos mėn., vykdydamas užduotį, Bambininkų k., Simno vls., Alytaus aps. sužeistas į petį. Rugpjūčio 5 d., enkavedistams puolant Žuvinto ežero salas, nepajėgdamas toliau pasitraukti, su V.Linioniu pasislėpė šieno kupetoje. Rytojaus dieną kareivių buvo surasti ir durtuvais subadyti. Išniekinti kūnai gulėjo ant gatvės grindinio Simne.

Menčinskas Juozas-Ąžuolas, g.1916 ar 1918 m. Žuvinto k., Simno vls., Alytaus aps. Baigė Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos aspirantūrą, jaunesniojo leitenanto laipsniu paleistas į atsargą. Dirbo policijos vachmistru.

1944 m. Žuvinto paliose organizavo partizanų būrį ir jam vadovavo. 1945 m. pabaigoje ar 1946 m. pradžioje buvo Krokialaukio (Alytaus aps.) stribų suimtas ir, bandant pabėgti, nušautas.

Meškelevičius Antanas-Tigras, g.1919 m. Amališkių k., Gudelių vls., Marijampolės aps. Paimtas į vokiečių darbo tarnybą. Grįžęs atostogų į tarnybą negrįžo, slapstėsi. 1945 m. pavasarį įstojo į Paliose besikuriantį Šarūno partizanų būrį. Žuvo rugpjūčio 8 d. vienoje Žuvinto ežero salų kautynėse su puolančiais enkavedistais. Kūnas išniekintas ant gatvės grindinio Simne.

Murauskas Vladas-Ulonas, g.1920 ar 1923 m. Sirvydų k., Keturvalaukių vls., Vilkaviškio aps. 1947 m. jų sodyboje buvo įrengtas bunkeris. Iškilus suėmimo grėsmei, 1948 m. pradžioje įstojo į Tauro apygardos Vytauto rinktinės 42-os kuopos partizanų gretas. Metų pabaigoje perkeltas į 44-ą kuopą, vėliau pertvarkytą į Ąžuolo tėvūniją.

Žuvo 1949 m. spalio 20 d. Daukšių k., prie Amalvos palių Panausupio beržyne. Kūnas gulėjo Gudeliuose ant aikštės grindinio. Užkastas prie kapinių tvoros. Vėliau ši vieta įjungta į kapinių teritoriją.

Navickas Juozas-Liūtas, g.1927 m. Varnupių k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. Dezertyravęs iš sovietų armijos, 1947 m. kovo mėn. įstojo į Tauro apyg. Vytauto rinktinės 44-os kuopos partizanų gretas. Paskirtas II būrio II skyriaus vadu, ėjo būrio vado pavaduotojo pareigas.

Žuvo išduotas MGB agento Sigito Šeštakausko-Perkūno 1947 m. gruodžio 23 d. Vytautiškių k., Krosnos vls., Marijampolės aps. pas Šeštakauską. Palaikai perlaidoti į partizanų kapines Marijampolėje.

Nevulis Jurgis-Klevas, g.1926 m. Didžiulių k., Punsko parapijoje. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės pasyvių partizanų būrio vadas, J.Karašausko-Liepos būrio partizanas. 1948 m. gegužės 29 d. suimtas ir nuteistas. Grįžęs, gyvena Marijampolėje.

Overa Motiejus, g.1919 m. Daukšių k., Padovenio (vėliau Gudelių) vls.. Marijampolės aps. Lietuvos Šaulių sąjungos narys. Šaltkalvis. 1940 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, inžinerijos batalione, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą - 29-ame lietuviškame korpuse grandiniu. Vokiečių okupacijos metais tarnavo trečiame savisaugos batalione. 1943 m. grįžęs eilinių atostogų, į dalinį negrįžo.

1944    m. tapo vienu pirmųjų Palių partizanų. Susiorganizavus Šarūno partizanų būriui, ėjo skyrininko pareigas.

1945    m. liepos 15 d., vykdydamas užduotį, prie Dovinės upės žiočių užplaukęs valtimi ant pasalos, žuvo. Kūnas išniekintas ant gatvės grindinio Gudeliuose. Užkastas prie Gudelių kapinių tvoros, dabar kapas įjungtas į kapinių teritoriją.

Pauža Juozas, g.1925 m. Naujavalakių k., Krosnos vls., Marijampolės aps. Žuvo 1945 m. balandžio 18 d. Buktos miške prie Vartų k., Krosnos vls.

Prabulis Juozas-Kiaunė, Negras, g.1920 m. Pėdiškių k., Krosnos vls., Marijampolės aps. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. Žuvo 1947 m. balandžio 27 d. Krasenkos k., Krosnos vls., pas Bubnį.

Prūsaitis Jonas, g.1913 m. Varnupių k., Padovenio (vėliau Gudelių) vls. , Marijampolės aps. Lietuvos Šaulių sąjungos narys. Žuvo 1945 m.

balandžio 23 d. Palių puolimo metu. Palaidotas Varnupių k. kapinėse.

Pūkas Antanas-Dūlis, Laikrodis, g.1925 ar 1927 m. Daukšių k., Gudelių vls., Marijampolės aps. 1945 m. pavasarį įstojo į partizanų gretas, sužeistas Žuvinto ežero kautynėse. Įsigijęs dokumentus, 1945 m. rudenį apsigyveno Padovinio kaime pas Aleksą, kuris vėliau su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Sodyboje įrengtoje slėptuvėje slėpė partizanus. 1949 m. slėptuvė enkavedistų surasta, joje buvę partizanai gynėsi, todėl slėptuvė buvo išsprogdinta. A.Pūko tuo metu namuose nebuvo. Sužinojęs apie įvykusią nelaimę, į namus negrįžo - įstojo į Ąžuolo tėvonijos partizanų gretas.

Žuvo 1949 m. spalio 20 d. Daukšių kaime prie Amalvos palių esančiame Panausupio beržyne su dviem kovos draugais. Kūnas gulėjo ant gatvės grindinio Gudeliuose. Užkastas Gudelių kapinių patvoryje, vėliau ši vieta įjungta į kapinių teritoriją.

Pūkas Juozas-Griausmas, g.1921 ar 1922 m. Daukšių k., Padovenio (vėliau Gudelių) vls., Marijampolės aps. Lietuvos Šaulių sąjungos narys. Batsiuvys. 1944 m. pabaigoje įstojo į Paliose besikuriantį partizanų būrį, vėliau pasivadinusį Šarūno būriu.

1945 m. liepos 15 d., vykdydamas užduotį, su M.Overa užplaukė valtimi ant pasalos ir žuvo. Kūnas gulėjo ant gatvės grindinio Gudeliuose. Užkastas Gudelių kapinių patvoryje su M.Overa vienoje duobėje. Šiuo metu kapas įjungtas į kapinių teritoriją.

Račius Jonas-Klevas, g.1924 m. Reketijos k., Liubavo vls., Marijampolės aps. Nuo 1945 m. Tauro apygardos Perkūno rinktinės partizanas, nuo

1946    m. birželio 27 d. - Vytauto rinktinės 5-os kuopos II būrio kovotojas.

1947    m. spalio 15 d. paskirtas 45-os kuopos I būrio vadu. 1948 m. vasario 16 d. paskirtas kuopos žvalgybos rajono viršininku, einant tiesiogines pareigas. Spalio 3 d. dėl sveikatos iš būrio vado pareigų atleistas, paliekant žvalgybos rajono viršininku. 1950 m. balandžio 15 d. paskirtas Ąžuolo tėvonijos vadu.

Žuvo 1950 m. gegužės 7 d. išduotas informatoriaus Jaunučio Kamšų k., Kalvarijos vls. ir aps., pas P.Petrauską.

Remeikis Juozas-Lokys, g.1920 m. Bambininkų k., Simno vls., Alytaus aps. 1944 m. įstojo į J.Menčinsko-Ąžuolo Paliose organizuojamą partizanų būrį. Kulkosvaidininkas.

1945 m. liepos 12 d. kautynėse su enkavedistais sunkiai sužeistas, nuvežtas į Marijampolės ligoninę ir operacijos metu naktį į 14 d. mirė. Palaidotas Marijampolės kapinėse.

Rėkus Juozas-Kovas iš Kuklių k., Lazdijų vls. ir aps.

Rutkauskas Ignas Algimantas-Miškinis (buvęs Sakalas), g.1927 m. Rūdninkų k., Punsko vls., Seinų aps. (vėliau Sangrūdos vls., Lazdijų aps.) Nuo 1945 m. pavasario besikuriančios Lenkijos pasienyje Perkūno rinktinės partizanas. Rinktinę išformavus, 1946 m. birželio mėn. buvo perkeltas į Tauro apyg. Vytauto rinktinę ir 1947 m. balandžio mėn. paskirtas rinktinės Ūkio būrio vadu, o birželio 20 d. - 4-os kuopos vadu. 1947 m. rugpjūčio 19 d. baigė apygardos štabo organizuotus partizanų mokomosios kuopos kursus ir pakeltas į jaunesniuosius puskarininius, 1950 m. rugpjūčio mėn. suteiktas puskarininkio laipsnis. Kuopas perorganizavus į tėvonijas, 1949 m. balandžio mėn. paskirtas Gedimino tėvonijos, o 1951 m. gegužės mėn. - Ąžuolo tėvonijos vadu.

1947 m. rugsėjo mėn. apdovanotas juostele "Už uolumą", o 1950 m. lapkričio mėn. - III laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais). Energingas, greitos orientacijos, sumanus ir drąsus, rašė eiles.

1952 m. birželio 20 d. kovos draugo, Kęstučio tėvonijos vado Albino Bieliūno-Kabelio, MGB agento "Variag", išduotas, klasta įviliotas į spąstus, suimtas ir nuteistas mirties bausme. 1952 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Sabaitytė Aldona (Vilutienė)-Neužmirštuolė, Viltis, g.1931 m. Vytautiškių k., Krosnos vls., Marijampolės aps. Mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje. Nuo 1945 m. sausio mėn. partizanų ryšininkė ir rėmėja. Palaikė ryšį tarp Perkūno rinktinės, Palių ir Kalniškės partizanų. Nuo 1946 m. vasaros - Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanų būrių ryšiininkė, slapyvardžiu Neužmirštuolė. 1947 m. pabaigoje 44-os kuopos vadas Feliksas Cereška-Karvelis jos slapyvardį pakeitė į Viltį. Palaikė ryšį tarp Tauro apygardos Vytauto ir Dainavos apygardos Šarūno rinktinių. Saugumas įtarė ją turint ryšius su partizanais, persekiojo ir bandė užverbuoti. Užverbuoti nepavykus, 1949 m. liepos 22 d. po eilinio susitikimo su Šarūno rinktinės partizanais suimta ir nuteista 10 metų lagerio. Kalėjo Intos, vėliau Lemjū lageryje. 1954 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Marijampolėje. Tęsė pedagogikos studijas. Mokytojaudama neakivaizdiniu būdu baigė aukštąjį mokslą.

Prasidėjus atgimimui, aktyviai rinko medžiagą apie partizanų kovas. 1988 metais aktyviai dalyvavo Marijampolės Tremtinių klubo įkūrime, dirbo šio klubo istorinės grupės koordinatore, organizavo žuvusių partizanų užkasimo vietų paieškas ir jų perlaidojimą į kapines. 1993 m. pabaigoje, padedant LPKTS Marijampolės skyriaus tarybai, įkūrė Tauro apygardos Partizanų ir tremties muziejų, kurio vedėja dirba iki šiol. 1996 m. išleido prisiminimų rinktinę "Trečioji vėliavos spalva". 1999 m. išleisto Tauro apygardos partizanų vardyno "Ištark mano vardą" bendraautorė.

Samsonaitė Birutė (Gylienė), g.1929 m. Valavičių k., Keturvalakių vls., Vilkaviškio aps. Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado V. Gavėno-Vampyro ryšininkė. Dirbo Finansų skyriaus inspektore Marijampolėje. Neišgalintiems sumokėti mokesčius ūkininkams išduodavo mokesčių sumokėjimo kvitus, nes už mokesčių nesumokėjimą grėsė represijos - išvežimas į Sibirą arba kalėjimas.

Marijampolės prokuroras Švarcas buvo ypač žiaurus. 1947 m. rudenį Vytauto rinktinės štabo vadovybė nutarė jį sunaikinti. Šią užduotį įvykdyti pavedė Birutei Samsonaitei. Jai išdavė ginklą ir pamokė šaudyti. Pasekusi, kada prokuroras parėjo pietų, užėjo į butą. Į prokurorą, sėdėjusį už pietų stalo, Birutė du kartus iššovė ir grįžo į štabo būstinę. Likimas lėmė, kad prokuroras buvo tik sužeistas ir netrukus pasveiko.

Po pasikėsinimo rinktinės štabas Birutei išdavė fiktyvius dokumentus Aldonos Stankevičiūtės vardu. Ji ir toliau vykdė įvairias štabo užduotis.

1948 m. kovo mėn. Birutė buvo susekta, suimta ir nuteista 10 m. lagerio. Kalėjo ypatingojo režimo Mordovijos lageriuose. Iš įkalinimo vietos ištremta į Krasnojarsko kraštą, čia sukūrė šeimą ir gyveno iki 1964 metų. Grįžusi į Lietuvą apsigyveno Kaune. Mirė 2000 m. balandžio pradžioje. Palaidota Karmėlavos kapinėse.

Slavickas Bronius-Kovas, g.1923 m. Skiturių k., Krosnos vls., Marijampolės aps. Kovojo vokiečių kariuomenės gretose Rytų fronte. Vokiečiams traukiantis liko tėviškėje. 1944 m. pabaigoje įstojo į besikuriančias partizanų gretas, vėliau įėjusias į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės sudėtį. Žuvo 1946 metų pavasarį pamiškėje prie Želsvos kaimo, Liudvinavo vis.

Sniževičius Antanas-Erelis (buvęs Čigonas), g.1911 m. Rūdninkų k.,

Punsko vls., Seinų aps. (vėliau Sangrūdos vls., Lazdijų aps.) Partizanas nuo 1945 m. pavasario. Vadovavo Lenkijoje dislokuotam Tauro apyg. Vytauto rinktinės partizanų būriui. 1946 m. rugsėjo mėn. išdavus, Lenkijos saugumo suimtas ir perduotas Lietuvos TSR MGB. Nuteistas 20 m. lagerio. Sverdlovsko lageryje tragiškai žuvo.

Stanaitis Vytautas-Aidas, g.1924 m. Būdninkų k., Gudelių vls., Marijampolės aps. Nuo 1950 m. Dainavos apygardos partizanas, Dzūkų rinktinės vadas. Žuvo 1952 m. gruodžio 12 d. išduotas Miknonių k., Gudelių apyl., Marijampolės r.

Staniškis Sergiejus-Pelė (vėliau Antanaitis, Litas, Viltis. Dar buvo vadinamas Tėvuku), g.1899 m. Geležinių k., Padovenio (vėliau Gudelių) vls., Marijampolės aps. Baigęs 4 Marijampolės realinės gimnazijos klases, 1920 m. įstojo į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą Kaune. Gimnaziją baigė jau būdamas karininku. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos išvadavime ir buvo apdovanotas Klaipėdos išvadavimo medaliu.

Baigęs karo mokyklą, tarnavo DLK Birutės 2 Ulonų pulke Kaune, Vilkaviškyje, Alytuje. Perkeltas į Kauno I husarų pulką, vadovavo eskadronui. 1935 m. jam suteiktas kapitono kaipsnis. 1938 m. paskirtas husarų eskadrono vadu ir Karo mokyklos kavalerijos lektorium majoro teisėmis. 1940 m. pakeltas majoru.

1940 m. iš karo tarnybos atleistas ūkininkavo įsigytame 38 ha ūkyje Šatijų k., Lapėse prie Kauno. 1944 m., užėjus rusams, slapstėsi. 1945 m. pavasarį, pasivadinęs Pele, Paliose organizavo partizanų būrį ir jam vadovavo. Vasarą partizanai buvo užpulti kariuomenės ir išblaškyti.

1946 m. balandžio mėn. su Tauro apygardos vadu Z.Drunga-Mykolu-Jonu nuvyko į Dzūkiją pas "A" apygardos vadą J.Vitkų-Kazimieraitį ir buvo paskirtas naujai įkurtos Pietų Lietuvos partizanų (PLP) organizacijos štabo viršininku. Slapyvardį "Pelė" pakeitė į "Antanaitį". 1946 m. liepos 12 d. žuvus Kazimieraičiui, šalia tiesioginių pareigų vadovavo apygardai. 1946 m. lapkričio 1 d. PLP vado pareigas perėmė D.Jėčys-Ąžuolis. 1947 m. rugsėjo mėn. S.Staniškis buvo paskirtas Dainavos (buvusi "A") apygardos štabo viršininku, o metų pabaigoje - Dzūkų rinktinės vadu. Slapyvardį pakeitė į "Litą". Redagavo partizanų leidžiamą laikraštį "Už tėvų žemę". 1949 m. gegužės mėn. suteikus partizano kapitono laipsnį, iš pareigų atleistas ir išsiųstas į Vakarų Lietuvos sritį LLKS Prezidiume atstovauti Pietų Lietuvos (naujai pavadintos "Nemuno") sritį. Slapyvardį pakeitė į "Viltį". Nuvykęs į paskirties vietą, dėl informacijos iš Nemuno srities vadovybės stokos LLKS Prezidiumo pirmininko J.Žemaičio-Vytauto nebuvo priimtas ir spalio pabaigoje grįžo atgal. Gruodžio mėn. apdovanotas II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi. Nuo 1950 m. sausio 25 d. paskirtas laikinai eiti PLSr vado pareigas, rugpjūčio mėn. pirmuoju LLKS ginkluotų pajėgų vado pavaduotoju, o 1951 m. vasario mėn. jam buvo suteiktas partizano majoro laipsnis. 1951 m. pabaigoje, nutrūkus ryšiams su aukštesne srities partizanų vadovybe, iki žūties Viltis veikė savarankiškai.

1952 m. sausio 29 d. LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko aktu paskirtas antruoju LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoju.

Žuvo išduotas klasta suimto ir tardymo metu palūžusio savo antrojo adjutanto, buvusio Alytaus apskrities policijos nuovados viršininko A.Šal-čiaus-Šermukšnio. 1953 m. vasario 3 d. kareiviams apsupus Prienų šile prie Naravų kaimo esantį S.Staniškio bunkerį, sunaikinęs spausdinimo priemones ir kitus vertingesnius daiktus, nusišovė.

Be aukščiau išvardintų apdovanojimų, 1927 m. dar buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi, 1928 m. - Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Stanynas Juozas-Vilkas, g.1916 m. Varnupių k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. Lietuvos Šaulių sąjungos narys. Varnupių partizanų grupės kovotojas. Žuvo 1945 m. rugpjūčio 14 ar 15 d. enkavedistams užpuolus partizanų stovyklą, traukdamasis per Dovinės upę. Palaidotas Varnupių kaimo kapinėse.

Stanynas Jurgis-Briedis, g.1923 ar 1924 m. Varnupių k., Liudvinavo vls. , Marijampolės aps. Varnupių partizanų grupės kovotojas. Žuvo 1945 m. rugpjūčio 14 ar 15 d. enkavedistams užpuolus partizanų stovyklą, traukdamasis per Dovinės upę. Palaidotas Varnupių kaimo kapinėse.

Svetlauskas Pranas-Kelmelis, g.1922 m. Pėdiškių k., Krosnos vls., Marijampolės aps. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. Žuvo 1947 m. balandžio 28 d. Žaliosios miške bunkeryje prie Vartų kaimo, išduotas Rudolfo Ostino-Romo.

Svinkūnas Juozas-Šamas, g.1919 ar 1920 m. Dzingiškių ar Varebiejų k., Simno vls., Alytaus aps. 1945 m. pavasarį įstojo į Paliose besikuriantį Šarūno partizanų būrį, buvo paskirtas skyrininku. 1946 m. spalio mėn. įvykdė sunkų nusikaltimą, dėl kurio tragiškai žuvo Šarūno kuopos vadas

Juozas Kasparavičius-Strausas. Partizanų Karo lauko teismas, vadovaujamas 6-os kuopos vado Kazio Grebliko-Sakalo, J.Svinkūną-Šamą nuteisė mirties bausme, palikdamas teisę kaltę išpirkti kovoje su priešu. 1947 m. gruodžio 23 d. Vytautiškių k., Krosnos vls., Marijampolės aps., pas Šeštakauską apsistojusius partizanus užpuolė rusai. Kovoje su priešu J.Svinkūnas žuvo. Palaikai perlaidoti į partizanų kapines Marijampolėje.

Šikarskas-Andriuškevičius Vitas-Sakalas (vėliau Sakalėlis), g.1920 m. Sūsninkų k., Kalvarijos vls., Marijampolės aps. Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Vokiečių okupacijos metais tarnavo policijos batalione Kaune. 1946 m. balandžio mėn. suimtas. Pavykus pabėgti įstojo į Tauro apyg. Perkūno rinktinės partizanų gretas. Rinktinę išformavus perkeltas į Vytauto rinktinės 5-ą kuopą, vėliau pervardintą 44-a kuopa. 1948 m. pavasarį pakeltas grandiniu ir paskirtas būrio vado pavaduotoju.

Žuvo 1949 m. birželio 16 d. Norvertavo k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps.

Šmitas Juozas, g.1927 m., iš Tūriškių k., Krosnos vls., Marijampolės aps. Žuvo 1945 m. balandžio 18 d. Buktos miške prie Vartų kaimo.

Terza Petras-Stumbras, g.1917 ar 1920 m., Kreivosios k., Kalvarijos vls. , Marijampolės aps. Buhalteris. Nuo 1944 m. rudens Perkūno rinktinės partizanas. 1946 m. rugsėjo 15 d. priimtas į Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-os kuopos ūkio būrį. 1947 m. kovo 20 d. paskirtas laikinai eiti susisiekimo ir apginklavimo poskyrio viršininko ir ūkio būrio vado pareigas, o nuo balandžio 28 d. - iždo poskyrio viršininku. Birželio 1 d. pakeltas grandiniu, o liepos 25 d. paskirtas 43-os kuopos žvalgybos rajono viršininku. Rugpjūčio 19 d., baigus prie apygardos štabo suorganizuotus mokomosios kuopos kursus puskarininkio laipsniui įgyti, jam buvo suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. Spalio 30 d. paskirtas Vytauto rinktinės adjutantu. 1948 m. vasario 16 d. skiriamas rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininku, einant ir adjutanto pareigas.

Žuvo išduotas 1949 m. sausio 20 d. Vyšnialaukio k., Liudvinavo vis.

Traskauskas Juozas-Jūreivis, g.1927 m. Pasudonės k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps., ūkininko (46 ha) šeimoje. Baigė septynias gimnazijos klases. 1944 m. lapkričio mėn. buvo suimtas jo tėvas. J.Traskauskas dirbo Liudvinave pašte tarnautoju. Sodyboje buvo įrengtas bunkeris ir dvi slėptuvės. 1946 m. mobilizuotas į Raudonąją armiją tilto per Nerį statybai

Kaune. Iš armijos pabėgęs, 1947 m. pradžioje įstojo į Tauro apygardos Vytauto rinktinės 43-ą kuopą. Paskirtas kuopos raštvedžiu ir pakeltas grandiniu. 1950 m. rudenį paskirtas Ąžuolo tėvonijos vadu, suteikiant jaunesniojo puskarininkio laipsnį. 1950 m. sausio 10 d. Dalginės k., Liudvinavo vls. kautynėse su kareiviais ir stribais nušalo rankas ir vasario 11 d. jam amputavo 8 pirštus. Kalvarijos vls., Molinės k. gyvenantis partizanų rėmėjas ir ryšininkas Vincas Malinionis-Genys, kurio sodyboje buvo partizanų bunkeris, J.Traskausko automatą perdirbo taip, kad jis galėjo juo šaudyti ir neturėdamas pirštų.

Žuvo išduotas 1951 m. vasario 6 d. Trebiškių k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps.

Apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiaus II rūšies Pasižymėjimo lapu ir III laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais).

Tuinyla Vitas Leonas-Žvalgas, Karys, Naikintuvas, g.1927 m.,iš Ka-lesnykų k., Simno vls., Alytaus aps. Šarūno rinktinės Varmo būrio partizanas. Žuvo 1949 m. spalio 2 d. Kalniškės pamiškėje, netoli Stebulių, Simno vls.,Alytaus aps.

Vaičiulaitis Juozas-Stalinas, Vėjas, g.1921 m. Padovenio k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. 1945 m. įstojo į Paliose besikuriantį partizanų būrį. Paskirtas skyriaus vadu. 1947 m. vasario mėn. suteiktas grandinio laipsnis. Partizanų būrys buvo performuotas į 44-ą kuopą, vėliau - į Ąžuolo tėvoniją.

Žuvo 1949 m. spalio 20 d. išduotas Daukšių k., Gudelių vls., prie Amalvos palių Panaūsupio beržyne. Kūnas gulėjo Gudeliuose ant aikštės grindinio. Užkastas kapinių patvoryje, vėliau ši vieta įjungta į kapinių teritoriją-

Vaičiulis Juozas-Audra, g.1918 m. Pėdiškių ar Tūriškių k.,Krosnos vls., Marijampolės aps. Geležinio Vilko rinktinės partizanas. Žuvo 1947 m. balandžio 28 d. Žaliosios miške bunkeryje prie Vartų kaimo, išduotas Rudolfo Ostino-Romo.

Vyšniauskas Vytas-Bebras, Kmynas*, g.1929 m. Daukšių k., Gudelių vls., Marijampolės aps. Nuo 1945 m. partizanų ryšininkas. 1949 m. gruodžio mėn. pradžioje, vengdamas mobilizacijos, įstojo į Tauro apyg. Vytauto rinktinės 44-os kuopos partizanų gretas.

Žuvo 1950 m. rugpjūčio 4 d. Norvertavo k., Marijampolės r., išduotas MGB informatoriaus, slapyvardžiu "Mikas".

-------------
*Prisiminimuose V.Vyšniauskas minimas slapyvardžiais "Žilvitis", "Apynys". Partizanų įsakymuose ir MGB ataskaitose jis minimas slapyvardžiais "Bebras", "Kmynas".

Vyšniauskas Vaclovas, g.1922 m. Ąžuolinių k., Simno vls., Alytaus aps. 1945 m. sausio mėn., vengdamas tarnybos okupantų armijoje, įstojo į A.Liūdžiaus Paliose organizuojamą Varnupių partizanų būrį. Žuvo 1945 m. balandžio 23 d. Palių puolimo metu.

Vyšniauskas Vytautas-Drąsuolis, g.1930 m. Ąžuolinių k., Simno vls., Alytaus aps., mažažemio ūkininko šeimoje. Baigė vidurinę mokyklą. Nuo 1945 m. rudens Paliose veikusių partizanų ryšininkas. Kadangi brolis Vaclovas partizanuose buvo žuvęs ir dar trys šeimos nariai buvo ryšininkai, saugumo buvo įtariamas ir persekiojamas. Vengdamas suėmimo, 1947 m. gegužės 15 d. įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 4-os kuopos IIbūrio partizanų gretas. (Kuopa vėliau perduota Vytauto rinktinei). 1948 m. gegužės 29 d. vykdydamas užduotį, pateko į pasalą, buvo suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. Kalėjo Mordovijoje ir Magadano sr. Kolymos lageriuose. 1954 m. rudenį iš lagerio išsiųstas į tremtį. Į Lietuvą grįžo 1958 m. Gyvena Kaišiadoryse.

Zalieckas Petras-Dagilis, g.1916 m. Želsvos k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. 1945 m. balandžio mėn. įstojo į Paliose besiorganizuojančių partizanų gretas. 1947 m. pradžioje pakeltas grandiniu ir paskirtas būrininku. Nuo 1948 m. pradžios iki liepos mėn. laikinai ėjo Tauro apyg. Vytauto rinktinės 44-os kuopos vado pareigas. Liepos mėn. kuopą išformavus, paskirtas naujai suformuotos kuopos III būrio vadu.

Žuvo 1949 m. birželio 16 d. Norvertavo k., Liudvinavo vis.

Zalieckas Jonas-Beržas*, g.1912 m. Triobiškių k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. Nuo 1948 m. vasario 7 d. Tauro apyg. Vytauto rinktinės 44-os kuopos partizanas. 1948 m. vasario 9 d. kareiviams užpuolus partizanų stovyklą-bunkerį Buktos miške, buvo sunkiai sužeistas ir, vežamas į ligoninę vasario 11d. mirė. Stovyklą išdavė MGB agentas "Narušis".

-----------------
*Vytauto rinktinės vado įsakymuose ji minimas slapyvardžiu "Lapas". Jo sesuo tvirtina, kad jis buvo pasivadinęs Beržu.

Žukauskas Jurgis-Dagilis, g.1912 m. Plynių k., Liudvinavo vls., Marijampolės aps. Lietuvos pasienio policininkas. 1945 m. pavasarį, žuvus Varnupių partizanų grupės vadui Albinui Liūdžiui, vadovavo grupei. Rugpjūčio 14 ar 15 d. enkavedistams užpuolus partizanų stovyklą, žuvo traukdamasis per Dovinės upę. Palaidotas Varnupių kaimo kapinėse.

Otting Rudolf-Rudolfas, Romas (Lietuvoje žinomas kaip Rudolfas Ostinas), g.1923 m. Saar-Dauteri mstl., Saaro sr. Vokietijoje. Karo metu tarnavo pagalbinių dalinių puskarininkiu. 1944 m. vokiečiams traukiantis, pasiliko Lietuvoje ir įstojo į Paliose besiorganizuojančias partizanų gretas. Nuo 1946 m. liepos mėn. Geležinio Vilko rinktinės K.Grebliko-Sakalo kuopos partizanas.

1947    m. balandžio 27 d. Krasenkos kaime, Krosnos vls., pas Antaną Bubnį apsistojusius partizanus užpuolus čekistams, Ostinas pasidavė, išdavė jų būrio bunkerį, kuriame 28 d. žuvo trys jo kovos draugai: Audra, Kelmelis ir Ernas. Čekistų užverbuotas spec.grupės (Sokolovo) agentu-smogiku, slapyvardžiu Kirvis (vėliau Balandis).

1948    m. paskiriamas vadovauti spec.grupe, kuri nužudė apie 150 partizanų. Jis pats nužudė ne vieną dešimtį. Dalyvavo likviduojant desantininką B.Trumpį-Rytį ir jo grupę, 1951 m. suimant desantininką J.Kukauską-Gardenį, J.Lukšos-Daumanto nužudyme, sunaikinant du Maironio rinktinės būrius Ariogalos r., išaiškinant štabų bunkerius, įviliojant į spąstus partizanus ir juos žudant. Buvo drąsus, išradingas, ryžtingas ir žiaurus. 1947-1950 m. gavo arti šimto piniginių apdovanojimų ir paskatinimų (apie 50 tūkst. rublių), 1950 m. apdovanotas J.Paleckio Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo Garbės raštu, o rugsėjo 1 d. buvo išduotas pasas Rudolfo Ostino, g.1924 m. Klaipėdos r., Audaičių k., vardu.

1956 m. slapyvardžiu "Balandis" išsiųstas šnipinėti į Vakarų Vokietiją. Buvo numatyta jį panaudoti kaip teroristą, ypač prieš Vakaruose veikusius Lietuvos išeivius ir jų įkurtas organizacijas. Nuvykęs į Vokietiją prisipažino esąs KGB agentas, dirbo policijoje ir KGB užduočių nevykdė. Paraginti jį "veiklai" pora kartų pas jį iš Lietuvos buvo nusiųstas KGB agentas A.Zaskevičius-Bagdonas, bet nieko nelaimėjęs grįžo atgal. Tolimesnis likimas nežinomas.

Parengė Bonifacas Ulevičius, Vincas Kubertavičius