Kunigas Jonas Burneika
Jonas Burneika gimė 1901 m. spalio 17 d. Baigęs kunigų seminariją, 1933 m. birželio 9 d. paskirtas Kauno Žaliakalnio Kristaus Prisikėlimo bažnyčios vikaru.
1940 m. gegužės 21 d. paskirtas Lyduokių parapijos administratoriumi (vicarius oeconomus). 1945 m. gegužės 9 d. laikinai paskirtas vikaru substitutu A.Šančių Aušros Vartų parapijai, o 1946 m. sausio 4 d. toms pareigoms duotas nuolatinis paskyrimas. 1946 m. spalio 10 d. atleistas iš klebono pareigų Lyduokiuose ir paskirtas Aukštųjų Šančių Aušros Vartų bažnyčios vikaro substitutu. 1948 m. lapkričio 17 d. paskirtas Kauno Šv.Sak-ramento bažnyčios vikaru. 1948 m. gruodžio 1 d. laikinai deleguotas eiti klebono pareigas Kauno Aušros Vartų bažnyčioje.
1949 m. birželio 3 d. suimtas.
Mirė Irkutsko srityje, Bratsko rajone, Vycho revkar stoties apylinkėje 1956 m. balandžio 16 d. 11 val. Irkutsko laiku. Nuo dviejų metų sirgo širdies kepenų ir plaučių skausmais, buvo sutinęs, paskutinius ketverius mėnesius nebegalėjo paeiti.
Nelaimės draugas apie jo mirtį rašė: "Mirė kaip pridera kiekvienam ramios sąžinės lietuviui, kuris pakeitė šį vargų ir kančių gyvenimą į Ano pasaulio (gyvenimą) - lygų visiems".
KAROLIO VAIČIŪNO SŪNŪS
Vaičiūnai gyveno Juodžiūnų k., buvo vidutiniokai ūkininkai. Augino penkis sūnus: Vladą, Juozapą, Antaną, Vincą ir Mykolą. Pirmagimis Vladas gimė dar Rusijos carui valdant Lietuvą 1909 m., bet tarnavo jau Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Grįžęs iš kariuomenės, vedė Mariją Brodulskytę ir išsikėlė gyventi į Pabalvės kaimą, Šiaulių aps. Priklausė šaulių organizacijai.
Prieš pat karą į svečius pas Vladą atvažiavo jo brolis Vincas.
1941 m. atsitraukdami rusų kareiviai užėjo pas Vaičiūnus ir abu brolius Vladą ir Vincą išsivarė iš namų. Už kokių šešių kilometrų, pasiekus Kilpiš-kių mišką, broliai bandė bėgti. Vincui pasisekė, nors ir kareiviai į jį šaudė, o Vladą nušovė ir Kilpiškių miške užkasė.
Sugrįžęs į tėviškę, Vincas gyveno su savo šeima, o artėjant antrajai rusų okupacijai, ėmė ruoštis kovai su okupantais. Jau 1943 m. prieš Naujuosius Vincas Vaičiūnas su kitu savo broliu Antanu įstojo į partizanų būrį, vadovaujamą Plieno. Jie buvo pirmieji to būrio kovotojai.
Pirmą krikštą Antanas Vaičiūnas gavo prie Skačiūnų dvaro susišaudyme su stribais buvo sužeistas. Ryšininkė Birutė suteikėjam pirmąją pagalbą. Vėliau jį parsivežė jaunėlis brolis Mykolas. Išgijęs Antanas vėl grįžo į būrį.
Vincas Vaičiūnas pateko į apsupimą Ramoniškių kaime ir 1946 m. žuvo. Po brolio žūties Antanas dar kovojo ketvertą metų ir žuvo 1950 m. Taip padėjo galvas už tėvynę trys Karolio Vaičiūno sūnūs.
1948 m. gegužės 22 d. tėvas Karolis Vaičiūnas ir ketvirtas sūnus Juozas buvo ištremti į Sibirą.
