Partizanai: Istorija ir dabartis

SVĖDASŲ PARTIZANAI (2)

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

RYTŲ LIETUVA

Sudarė ir parengė Vytautas Valunta

KŪČIŲ NAKTIES DRAMA

Romualdas Šalaka, g.1926 08 09, iš Pauriškių k. pradėjo partizanauti 1944 m. rugsėjo mėn. Slapyvardis Vasinta. Ginkluotos organizacijos pavadinimas - "Nepriklausoma Lietuva". 1944 12 25 suimtas su ginklu bunkeryje netoli Denionių k.

□ Albertas Nakutis

Be R.Šalakos buvo suimti: Jurgis Guzas, g.1912, inžinierius-meliora-torius, miręs 1953 01 17 Kolymoje; Balys Stukas, g.1919, iš Denionių k., miręs 1948 m. Kraslage; Stasys Nakutis iš Malaišių k. (Alberto Na-kučio-Viesulo brolis), miręs 1947 12 15 Kraslage. A.Pesliakas prisimena, kad S.Nakutis parašęs laišką iš Dudinkos persiunčiamojo lagerio prie Jenisiejaus, nusiuntę jam džiūvėsių, tabako, gavę dar antrą laišką ir susirašinėjimas nutrūkęs.

Kartu buvo teisiami broliai Antanas, Petras ir Vladas Pajedai iš Galvydžių k. ir Jonas Skipitis. Visi teisiamieji gavo po 25 m. Petras Pajeda mirė dar Lukiškių kalėjime.

Vyrai iš bunkerio buvę Kūčių valgyti. Pavalgę grižo į bunkeri, o vienas iš Pajedų atsilikęs ar pasilikęs, ir jį sugavę kareiviai. Jis ir atvedęs kareivius prie bunkerio.

Kareivius pamatęs ir Albertas Nakutis-Viesulas, ėjęs su vienu iš Galvydžių Lapieniokų. Kai šie bandę trauktis, kareiviai juos pastebėję ir ėmė su šunimi vytis. Šunį Albertas Nakutis nušovęs, ir abu partizanai laimingai pasitraukę.

Bunkeryje buvo paimti tik jau minėti keturi vyrai. Paimtas ir radijo aparatas. Partizanams viela surišę rankas, nuvarę į toliau paliktą sunkvežimį, sulaipinę, užmetę brezentu ir laipioję per juos kaip per rąstus, kol nuvežę į Panevėžį. Vyriausias amžiumi iš tų vyrų buvo Jurgis Guzas. Jis stengęsis teisme prisiimti sau didžiausią kaltės dalį.

Pasakoja Romas Šalaka:

Po vidurnakčio 1944 m. gruodžio 24-25-ąją slėptuvėje buvome keturiese. Manydamas, kad čia galėsiu ramiai pabūti nors per Kalėdas, nusiraminau. Stasys Nakutis atsigulė, nes skundėsi skaudama galva. Balys Stukas iš Denionių k. skundėsi, jog skauda dantį: viena žando pusė buvo patinusi. Jurgis Guzas sakė: "Aš negulsiu - turiu darbo". Jis sėdo prie rašomosios mašinėlės. Aš dar paklausiau, kokius brėžinius jis ten turi. "Tai Svėdasų miestelio planas", - atsakė. "Prieš Naujuosius metus nutarta pulti Svėdasus ir baigti su ten įsitvirtinusiais skrebais. Privalau nubraižyti smulkų planą su tiksliai pažymėtais namais, kuriuose įsikūręs bolševikų aktyvas".

Taip paaiškinęs jis vėl palinko prie staliuko, apšviesto žibaline lempa. Aš, pajutęs nuovargį, kietai užmigau.

Iš miego pažadino duslus bumbtelėjimas. Pabudęs pašokau ant gultų ir čia pat pamačiau Antaną Pajedą. Pašoko ir Balys su Stasiu, o Jurgis gal ir atsigulęs dar nebuvo. Mes visi keturi susmeigėme akis į netikėtą svečią. Dingtelėjo mintis, kad jis čia su negeru ar įspėjamu pranešimu iš kaimo. Pajeda, dusdamas, lyg ilgai kieno vytas, prašneko: "Vyručiai, mes apsupti!" Balys, Stasys, Jurgis stvėrėsi ginklų ir klausė: "Kas? Kur? Kaip apsupti? Sakyk aiškiai! Kalbėk!" - "Jau slėptuvė apsupta!"- prašneko Pajeda. Balys Stukas: "Tai tu, išgama, atvedei, parodei..." Kėlė šautuvą ir čia pat būtų nušovęs, jei Jurgis Guzas nebūtų įsikišęs - jis staigiai nulenkė Balio šautuvą ir riktelėjo: "Nereikia, Baly, patiems dabar. Tegu tai padaro priešai!"

Tuo tarpu iš viršaus per atvirą angą pasigirdo pikta rusiška kalba: "Vichoditie skorei, a to zabrosaiem granatami!" ("Greičiau išeikit, nes užmėtysim granatomis!'')

Jurgis Guzas ant lempos degino popierius ir ramiai, šaltai kalbėjo: "Vyrai, jei taip atsitiko, būkit ramūs. Jūs nieko nežinote. Aš esu vyresnysis ir už viską atsakysiu!" Jis kalbėjo: "Aš einu pirmas, jūs - iš paskos. Nusižudyti - niekur ir niekada nevėlu, jei norėsite, o šį kartą nereikia".

Lipau paskutinis iš ketverto. Savijauta slogi, nedovanotinai absurdiška, bet baimė neužvaldė. Lipau 5-6 skersinių kopėtėlėmis. Viršuje, atkišę automatus, laukė bušlatuoti kailiniuoti kareiviai. Dar kojos buvo ant kopėtėlių, o tik galva lauke, pamačiau prie atsukto kulkosvaidžio į sniegą sukritusius kareivius - iš vakaro sniego dar nebuvo. Nuo smūgio parkritau kniūbsčias ir ant nugaros pajutau kažkieno koją.

Komanda "Stot!" Paskui krata, o netrukus mano paties diržu buvo užpakaly surištos rankos. Ir draugų rankas surišo.

Atvarytas Denionių ūkininkas Pranas Repšys, kareivių stumdomas ir mušamas, buvo klausinėjamas: "Ar pažįsti šitą, šitą, aną?” Jis purtė galvą ir sakė: "Nepažįstu, nežinau". "Nepažino" ir Denionių Balio Stuko. Po kiekvieno neigiamo atsakymo jis gaudavo smūgį į krūtinę, į pečius. Žmogus pargriuvo nuo smūgių, bet visų išsigynė. Jau vien matyti mušamą tą seną, protingą ir drąsų žmogų buvo skaudu ir negera.

Kareivių ir vilkšunių apsupty, apsikrovę iš slėptuvės paimtais daiktais, mišku pajudėjome į nežinią. Į viršų pakilo raketa, turbūt sutartas ženklas, kad "operacija" baigta.

Užrašė Danutė Silinytė-Šilinienė

R.Šalaka pateikia kai kurių duomenų iš buvusiame KGB archyve (LYA) esančios bylos, su kurios 3 tomais susipažino 1994 m. Tai 1944 m. rugsėjį įkurtos pogrindinės ginkluotos organizacijos "Nepriklausoma Lietuva" dalyvių, suimtų 1944 m. gruodžio 25 d., taip pat prie jos prijungtų Svėdasų vls. gyvenusių asmenų byla.

Trijuose tomuose yra tardymo medžiaga, Pabaltijo karinio tribunolo nuosprendis bei po 10 su viršum metų bylos peržiūros apklausos duomenys, protestai, skundai aukštesniajai valdžiai Maskvoje.

Čia nurodoma, kad Jurgis Guzas, Adomo, g.1912 m., inžinierius-melioratorius, buvęs Svėdasų apylinkės "banditų" štabo viršininkas ir sekretorius. Augustas Baltuška ir Albertas Nakutis - tarybos nariai. Slėptuvę rengę Jurgis Guzas, Augustas Baltuška, Rimkus, Romas Šalaka. Iš bylos aiškėja matyti, kad Pajedai buvo tik dirbtinai prijungti prie slėptuvėje rastos partizanų grupės.

Iš bylos dokumentų žinoma, kad Jurgis Guzas miręs 1953 m. sausio 17 d. "širdies liga" Magadano srities ligoninėje, o Stasys Nakutis - 1947 m. gruodžio 15 d. "dizenterija" Kraslage.

Redakcijos komentaras

Rokiškio aps., tame tarpe ir Svėdasų vls., partizanų sąjūdis kilo nuo pat antrosios sovietinės rusų okupacijos pradžios - 1944 m. vasaros-rudens. Šiuose kraštuose aktyviai veikė buvusio antinacinio pogrindžio organizacijų LLA, Kęstučio, Laisvės Kovotojų ir kt. nariai. 1944 m. rugpjūčio mėn. Utenos aps. Kęstučio organizacijos įgaliotinis mokytojas Vytautas Pakštas perdavė štabo instrukcijas dėl pasipriešinimo organizavimo Rokiškio aps. Svėdasų ir Kamajų vls. karinių vienetų vadams*.

---------
* Vaičiūnas G. Rezistencijos pradžia ir jos ištakos//Anykščiai. Nr.5. Panevėžys 1993. P.15.

1944 m. rugsėjo-spalio mėn. Svėdasų vls. partizanus organizavo ltn.Jurgis Guzas ir Albertas Nakutis, suburdami juos į Nepriklausomos Lietuvos organizaciją. Pavadinimas liudija, kad organizatoriai buvo artimi liaudininkų grupei, nacių okupacijos metais leidusiai pogrindinį "Nepriklausomos Lietuvos" laikraštį. Tuo pat metu organizatoriai rėmėsi koalicine strategija: jungtis visiems bendram tikslui - kovai už Nepriklausomą Lietuvą.

Pagal R.Šalakos minimos bylos medžiagą, Svėdasų vls. partizanams vadovavo ltn.J.Guzas su pavaduotoju A.Nakučiu-Viesulu, kuriems priklausė du būriai po 30 partizanų, nesiskirstantys į skyrius: 1-sis būrys -vadas Rimkus iš Vikonių k., jungė Vikonių ir Galvydžių k. vyrus ir 2-sis būrys - vadas Augustas Baltuška iš Kunigiškių k., jungė Vaitkūnų, Kunigiškių k.*

Tikrovėje ltn. J. Guzas buvo dar platesniu apylinkių organizatorius. Apie tai buvo nutylėta tardymų metu. Jo veikla gretimuose Kamajų, Vyžuonų vls. dar laukia tyrinėjimų, bet žinoma, kad 1944 m. lapkričio mėn. ltn.J.Guzas nuvyko į Rokiškio vls., kur Gerbalių miške ėmė organizuoti apie 200 partizanų būrį. Čia buvo Įrengti 5 - štabo ir jį saugojantys bunkeriai, štabe buvo radioimtuvas**. Vieną iš bunkerių susitarus su latviu Siliniu išsikasė 10 Šemetų, Puriuškio, Pakalnės k. vyrų, sudariusių būsimo Juozo Kuveikio būrio branduolį***. Šio būrio partizanas Vladas Daminauskas prisiminė (1989 08 15, įrašė A.Dručkus): "Anksčiau, kai aš dar nebuvau miške, 1944 m. vyko didelės kautynės Lietuvoje Akuniškio-Padovinio miške (Juodupės vls.). Lūkštų-Gerbalių miške partizanams vadovavo leitenantas Guzas, bet jis po tų kautynių kur tai pasitraukė, vėliau jo nebuvo".

Kęstutis Kasparas

^---------
*   LYA. F.3. B.47/10. T.2: LSSR MGB 2N valdyba. LSSR MVD OBB valdyba 1 skyrius 3 poskyris. Dokumentai paimti iš pogrindžio dalyviu 1944-1947 m. (specialūs pranešimai, įspėjimai, įsakymai, kreipimaisi, programos, pažymos, nurodymai, liudininkų parodymai, aktų kopijos). 1944 01 14-1945 12 20. L. 151.

^**   LYA. F.3. B.4/8: Rokiškio aps. NKGB skyriaus agentūrinio-operatyvinio darbo dokumentai (spec. ir ataskaitiniai pranešimai, apklausos protokolai ir kt.). T.l: 1944 08 8-1945 12 15. L.134.

^*** Ten pat. L.130.

KURKLIEČIŲ MŪŠIS IR KAIMO TRAGEDIJA

1945 m. liepos 14 d.

Tai pirmasis daugiau aukų pareikalavęs Svėdasų partizanų mūšis. Tai galbūt žiaurumo viršūnė, nors visiems faktams patvirtinti reikėtų rasti daugiau liudytojų, kai kam dar reikėtų įveikti baimės jausmą.

Kurkliečių kaimas, kurio laukuose šis mūšis įvyko, priklausė Kamajų valsčiui, tačiau siekėsi su Svėdasų valsčiaus kaimais, be to, visi čia žuvę partizanai buvo svėdasiškiai.

Žmonės kalbėję, kad apie Kurkliečiuose pasirodžiusius partizanus Svėdasų stribams pranešęs raitas miestelin nulėkęs Kunigiškių Antanas Zovė.

Šnekas apie ši mūšį atsimenu ir aš, Vytautas Valunta, ir iš gretimo Kunigiškių kaimo kilusi Danutė Šilinytė-Šilinienė, ir bene daugiausia žinių apie Svėdasų partizanus pateikęs Antanas Baliūnas (tiesa, pagal jį, mūšio data - 1945 07 15), tačiau plačiausiai apie jį yra papasakojęs pats savo akimis tuos įvykius matęs, pats iš Kurkliečių kilęs ir tuo metu ten gyvenęs Povilas Mateikis.

P.Mateikis teigia šį mūšį prasidėjus 1945 m. liepos 14 dienos rytą. Tą rytą jis su savo tėvu Juozu Mateikiu pjovęs pievą. Jau gerokai pakilus saulei, tėvas išėjęs namo, o jis likęs upelyje pasimaudyti.

Mateikiai jau buvo matę vieškeliu nuo Svėdasų per Gudonis atlekiančias mašinas su kareiviais ir stribais ir netrukus Kurkliečių laukuose pasigirdęs smarkus šaudymas, o paskui ir granatų sprogimai. Tai truko apie pusantros valandos. Pats menu žmones kalbėjus, kad kareiviai buvę žaliakepuriai.

Kurkliečių tragedija - tai ne tik to kaimo laukuose užkluptų partizanų žūtis. Kareiviai padegė kaimą. Buvo sudegintos Juozo Mateikio, Petro Mateikio, Petro Pajarsko, Albino Zolubos sodybos ir Julijono Vaičiaus trobelė. Kareiviai gaudė ir šaudė kaimo vyrus.

Žuvo šie partizanai: Augustinas Baltuška (g.1914 m.) iš Kunigiškių; Jonas Baltuška (g.1922 m.) iš Kunigiškių; Bronius Budreika (g.1911 m.) iš Gykių; Petras Budreika (g.1924 m.) iš Gykių; Albinas Mėginis (g,1923m.) iš Kunigiškių.

Buvo nušauti Kurkliečių kaimo gyventojai: Balys Lašas (g.1912 m.), tada su seseria grėbęs šieną, kareivių ištrauktas iš po žaginio ir nušautas. Kartu lindėjusią seserį kareiviai paliko gyvą; Juozas Mateikis, Povilo tėvas (g.1897 m.). Sūnus ir dabar matąs jį nušautą trimis šūviais į krūtinę, pariesta koja gulintį savo kieme; Petras Pajarskas; Petro Pajarsko sūnus Pranas (g.1927 m.). Abu nušauti savo namuose.

Dabar Vilniuje gyvenantis, tada gretimame kaime pas ten nutekėjusią seserį buvęs kitas Petro Pajarsko sūnus, turėjęs klastoti dokumentus, kad galėtų studijuoti Vilniaus universitete, dirbęs Rašytojų sąjungos Dailės fondo direktoriumi, jau Atgimimo laikais mano paprašytas papasakoti apie tą Kurkliečių ir jo šeimos tragediją, atsakė, kad dar ne laikas apie tai kalbėti.

Žiauriausias šio mūšio įvykis yra į degančios sodybos ugnį gyvi sumesti ir sudeginti pievoje nušauto Balio Lašo sesers Birutės Mateikienės du vaikučiai. Povilui Mateikiui dabar menasi, kad tai buvo 3-5 metukų berniukas ir mergaitė.

Savo degančios trobelės liepsnose žuvęs, taip pat gyvas į jas įstumtas beturtis senukas, turėjęs tik vieną "dzesinciną" žemės, Ulijonas Vaičius, visų vadintas Ulių m.

Pasak P.Mateikio, tai buvęs Svėdasų stribų darbas. Jau net kareiviai juos draudę: "Chvatit, chvatit."

A.Baliūnas tvirtina, kad tada dar buvęs nušautas Kunigiškių Jurgis Baltuška, dviejų partizanų tėvas. Tai buvę 1945 m. liepos 15 d. - bet pasak A.Baliūno - tai mūšio dienos data. Taigi Kurkliečių mūšio aukų skaičius išaugtų iki trylikos žmonių.

Kurkliečių gyventoja Bronė Nemajūnienė mačiusi tada žuvusius penkis partizanus ir Balį Lašą su Pranu Pajarsku numestus Svėdasuose ant grindinio. Nevilties ir skausmo apimta ji puolusi į bažnyčią. Per išpažintį ją kunigas apraminęs ir pataręs sekti, kur žuvusiuosius užkas.

Jie buvę užkasti pušynėlyje prie koplytėlės, netoli miestelio, prie Šimonių vieškelio. Netrukus juos visus partizanai iškasę (ginkluotų vyrų buvo koks 100!). Palaikus susupę į paklodes, dėję į karstus ir palaidoję Sliepsiškio kapinaitėse. Atgimimo pradžioje, 1989 m. čia pastatytas antkapinis paminklas. Po 1945 07 14 data yra aštuonių čia palaidotųjų vardai ir pavardės - aštuntuoju įrašytas kitur žuvęs Povilas Baronas (1910-1948 ar 1949 m.).

Pasak D.Šilinienės, už išdavystę, kolaboravimą vėliau partizanai įvykdė kelias mirties bausmes. Žmonės jau seniai šnekėjo, kad Kunigiškių Antano Zovės šeima esanti nepatikima. Jie jau buvo įspėti nedirbti okupantams. Nepaklusus buvo nušauti: Antanas Zovė, jo sesuo Elzbieta Zovytė, dažnai slampinėdavusi pamiškiais, Kazys Baukys, kurio sūnus buvęs aktyvus valdžios veikėjas Rokiškyje ir dar keli. Vėliau toje apylinkėje buvo sušaudyti Antanas ir Pranas Braknės iš Vaitkūnų, be žinios dingęs Feliksas Zovė iš Kunigiškių - bene vienintelis Svėdasų valsčiaus alkoholikas, bjauraus Svėdasų stribo Broniaus Zovės tėvas.

1994 m.

MŪŠIS PRIE DENIONIŲ KAIMO PRANO REPŠIO SODYBOS

1945 m. lapkričio 21 ar 24 d.

Šio mūšio aprašymas - tai akivaizdus mūsų vėlavimo pavyzdys: net tiesioginių įvykių dalyvių galvose metai ir aplinkybės ištrynė daugelį, rodos, neužmirštamų laktų. Šio mūšio datą B.Repšytė-Kalpokienė nurodo 1945 m. lapkričio 21 d. A.Baliūno nuomone, tai įvyko lapkričio 24 d.

Šiame mūšyje žuvę penki partizanai turėjo bunkerį Šimonių girios palaukėje tarp Denionių ir Galvydžių. Tądien jie buvo pas Denionių kaimo gyventoją Praną Repšį. Kai Kušlių kaime buvę partizanai susidūrė su enkavedistais ir susišaudė, vienas partizanas, bėgdamas pro Repšio klojimą, numetė šautuvą, o besivejantys jį kareiviai rado tą šautuvą ir padegė sodybą. Tada ir užvirė mūšis tarp sodyboje buvusių partizanų ir enkavedistų. Tikriausiai pastarųjų tarpe buvo ir stribų - paprastai jie būdavo vietos gyventojai, gerai pažįstantys apylinkes ir gyventojus, todėl būdavo patikimiausi vedliai.

Apie mūšio eigą tikslesnių žinių nėra. Ėjo kalbos, kad partizanai įnirtingai priešinosi, kol turėjo šovinių. Juos baigę, bandė prasimušti. Visiems buvo matomos durtinės žaizdos turgavietėje numestų partizanų kūnuose, nors sunku patikėti, kad būtų protinga apsuptiems laukti, kol pasibaigs šoviniai. Žmonės tada kalbėjo, kad mokytojas Jonas Matulis, aukštas, stambus, labai sportiškos išvaizdos vyras, grūmęsis kaip tikras senovės karžygys.

Mūšyje žuvo: Romas Bagdonas, jaunas Svėdasų gimnazijos mokytojas, kilęs nuo Duokiškio; Juozas Budreika (g.1921 m.) iš Vikonių; Jonas Matulis (g.1920 m.) iš Daujočių, Svėdasų gimnazijos mokytojas; Cipras Rimkus (g.1919 m.) iš Vikonių; Simanavičius iš Kušlių.

Drauge su šiais vyrais miestelyje buvo numestas ir sodybos savininkų sūnus Stasys Repšys (g.1927 m.). Sesers Bronės Repšytės liudijimu, jį beginklį Svėdasų stribai ir enkavedistai atsivarę į Šimonių girios palaukę, prie partizanų pamestos slėptuvės ir ten nušovę.

Atsimenu, Stasys Repšys Svėdasų turgavietėje gulėjo iš krašto nuo pietų pusės. Paprastai stribai ant visaip išskėtotų sustingusių partizanų rankų iškabinėdavo rastus pas juos rožančius, ant kruvinų apnuogintų krūtinių nublokšdavo maldaknyges, o Stasiui Repšiui buvo nutraukę kelnes ir numetę šalia. Žmonės užtiesė jas ant nuogų kojų.

□ Juozas Budreika

Turbūt tąsyk stribai labiausiai darkė žaizdotus partizanų kūnus.

Mokytojui Romui Bagdonui į burną tarp dantų buvo įspraustas kandiklis. Šlubas stribas Bronius Zovė turgaus dieną, matant daugybei žmonių, pademonstravo visą savo stribiškumą: keikdamasis bato kulnu sukalė tą kandiklį į burną.

Partizanų palaikai buvo užkasti pušynėlyje prie koplytėlės, per kilometrą nuo Svėdasų Šimonių link.

Dabar čia stovi 1989 m. pastatytas paminklėlis su užrašu: "Čia ilsisi žuvę 1946 m. J.Matulis, J.Budreika,

C.Rimkus, S.Repšys". Matyt, statyta žuvusiųjų giminių. O gal kiti jau buvo iškasti?

Aiškumo nėra ir 1993 m. B.Repšytės-Kalpokienės laiške D.Šilinienei. Ji rašo, kad tada žuvę 8 vyrai. Atseit jie buvo po 4 sumesti į bulviaduobes. Kur kiti 4 užkasti, nežinoma, nes jau esą mirę juos užkasę žmonės, todėl ir paminklas tik keturiems.

1994 m.

Bronės Repšytės-Kalpokienės 199412 14 pastabos'.

Mūšis buvo 1945 11 21 Jaros ir Šventosios santakoje, o ne Repšių sodyboje. Į Repšių sodybą kareiviai atpuolė, nes pamatė iš jos išbėgantį partizaną Povilą Ralicką iš Kušlių. Jis, palikęs sargybos postą pamiškėje prie partizanų stovyklos, buvo atėjęs pas Repšius pavalgyti.

Radę namie nesislapstantį Stasį Repšį, prie šulinio girdantį arklius, išsivarė ir netoli namų nušovė. Jis buvo numestas Svėdasuose drauge su žuvusiais partizanais.

Partizanų stovykloje netikėtai užklupti (Spėjama, kad išduoti) žuvo Svėdasų mokytojai Jonas Matulis ir Romas Bagdonas, Vikonių Juozas Budreika ir Rimkus, Kušlių Simanavičius ir du kamajiškiai vyrai.

Bronė Repšytė

REPŠIŲ ŠEIMOS ISTORIJA

Stasys Repšys, pavalgęs namuose Kūčių vakarienę (1944 12 24), su draugais išėjo į Debeikiečius pas dėdę. Oras buvo geras. Nei vėjas pūtė, nei snigo. Stasys keliavo su Sedelskių Alfonsu, Jonu Gudonių ir Adomu nuo Utenos. Ėjo, nutarę, jog Debeikiečiuose didelių miškų nėra, tai ir partizanų nėra tiek, kiek Šimonių girioje prie gimtojo Denionių kaimo.

Kažkas jaunuolius pastebėjo ir pranešė rusams. Juos pajutę, vyrai jau kaimo sodyboje dviese pasislėpė po lovomis, o Stasys Repšys su draugu Adomu liko laukti savo likimo. Juos abu suėmę, o kitų neieškojo. Stasį su Adomu nuvežė į Uteną ir už nestojimą į kariuomenę ir slapstymąsi nuteisė dvejiems metams lagerio Šilutėje. Stasys buvo paleistas pasibaigus karui.

1944 m. Šv.Kalėdų rytą Repšienė su dukromis išvažiavo į Untupius Debeikių vls., o kai rytojaus dieną grįžo namo, namus rado tuščius ir šaltus, atdaromis durimis. Tėvas Pranas Repšys iš namų buvo nuvarytas prie slėptuvės Šimonių girioje, kurioje buvo gyvi paimti keturi partizanai - Stasys Nakutis, Jurgis Guzas, Romas Šalaka ir Balys Stukas, kartu su jais nuvežtas į Šimonis, ten mušamas ir tardomas. Kai stribai sužinojo, kad jo sūnus Stasys suimtas Debeikiečiuose, paleido namo.

...Kartą į Repšių gryčią užėjo partizanas, slapyvardžiu Žalgiris, o su juo dar trys: Sliepsiškio Juozas Lapienis, belaisvis vokietukas ir Antanas iš Žemaitijos. Su savimi jie atsivarė suimtą Svėdasų stribą Albiną Rašimą, kurį sučiupo Kušliuose. Rašimą gryčioje partizanai tardė. Tačiau vėliau jis pabėgo, o pasklido gandas, kad pas Repšį - partizanų štabas.

Po kelių dienų į Denionių kaimą užėjo didelis būrys partizanų, užėmė viso kaimo (o Denionių buvo viso labo tik trys kiemai - Repšio, Stuko ir Dagio) pastoges, įsikūrė palapinėse.

Apie 200 partizanų čia laikėsi daugiau kaip dvi savaites, o pasklidę gandai dar padidino jų skaičių. Svėdasuose susitelkė kelių valsčių stribai, pasklido gandas, kad ir kariuomenė puls Denionis. Tada partizanai pasitraukė giliau į mišką.

Aš su mama ir sese Aldute išvažiavau į Untupius pas gimines, o tėvelis nuėjo į Galvydžius pas ūkininką Būgą. Stribai partizanų nerado, Repšių namuose išdaužė langus, išvartė stalus, suolus, sutrupino spintas ir išsidangino savais keliais. Būga Įkalbinėjo, kad tėvelis dar pabūtų pas juos iki vakaro, bet jį traukė namai. Be to, juk netušti: karvės, kiaulės, arklys...

Nuo Būgos vienkiemio Galvydžiuose miško keleliu iki Repšio - apie 2 km. Čia ir susitiko tėvelis su stribais, išžygiuojančiais iš Denionių, visai netoli savo sodybos. Tai buvo 1945 m. balandžio 14-ąją. Pranas Repšys buvo nušautas vietoje. Stribai atėmė gyvybę beginkliam žmogui už tai, kad jis augino grūdą, kiek pajėgdamas dalijosi su kitais.

Tame stribų būryje buvo ir Albinas Rašimas, tačiau kas tiksliai kaltas dėl Prano Repšio mirties, nežinia. Nušautą dar numetė ant Svėdasų miestelio grindinio, o po keleto dienų užkasė pušynėlyje už Alaušo ežero, netoli Valenčiūno sodybos^*. Valenčiūnas vis vaikščiojo į miestelį pas stribų valdžią, kad leistų palaikus palaidoti į kapus, nes negalįs miegoti - vis sapnuoja numirėlį. Valenčiūnui palaikus perlaidoti leido.

*Tas pušynėlis vadinasi Smėlynėmis, nes vietomis buvo net vėjo pustomų smėlio plotų. Atrodo, kad čia daugiau palaikai nebuvo užkasinėjami. Sud. pastaba.

Po tėvelio mirties mes, moterys, namie negyvenome, nakvojome Kušlių kaime pas žmones, o į namus nueidavome tik darbų nudirbti.

1945 m. spalio 6 d. iš Šilutės lagerio sugrįžo brolis Stasys. Nuo tada vėl gyvenome namie.

1945 m. lapkričio 21 d. rytą mamos namie nebuvo, tik brolis Stasys ir sesuo Aldona. Partizanas Povilas Ralickas (vietinis, iš Kušlių) Šimonių girios palaukėje buvo sargyboje, bet paliko postą ir atėjo pas mus pavalgyti. Kai Ralickas valgė, kieme piktai sulojo šuo. Puolę prie langų, pamatėme, kad pamiškėje nuo Naujosios traukia rusai. Į Denionių pusę jie tikriausiai būtų nėję. Čia pasuko, kai pamatė iš Repšių sodybos išbėgantį Povilą Ralicką. Partizanų stovykla buvo dešiniajame Jaros ir Šventosios upių santakos krante. Daugelio nuomone, kareiviai ėjo tos stovyklos link, nes, atrodo, apie ją jau turėjo žinių, tik bėgantis P.Ralickas atkreipė jų dėmesį. Po to buvo kalbama, kad bėgdamas Ralickas net šautuvą numetė, o bėgo ne draugų perspėti, ir visai į kitą pusę.

Brolį Stasį kareiviai rado kieme prie šulinio begirdantį arklius. Vieni kareiviai jį išsivarė, kiti - seserį Aldute. Juos abu nusivarė į Galvydžių pamiške. Seserį laikė paguldę kniūbsčią, o brolį nušovė, palikdami arčiau sodybos. Aldutė jautė, kaip velkami iš miško žmonės ir guldomi šalia, bet nežinojo, kad greta guli ir brolis.

Rusai puolė partizanų stovyklą, atrodo, neatsitiktinai ją užklupę. Apsuptyje žuvo Svėdasų mokytojai Jonas Matulis ir Romas Bagdonas, Simanavičius iš Kušlių, Vikonių Juozas Budreika ir Rimkus bei dar du kamajiškiai, kas tokie, - nežinau.

Povilas Ralickas tuokart pabėgo, o vėliau prisiregistravo ir ramiai gyveno. Tapo labai pamaldus. Žmonės kalbėjo, kad toks jo pamaldumas tikriausiai iš nuodėmės.

Sesutę Aldoną kartu su nušautais partizanais ir broliu Stasiu sumetė į vežimus - ir į Svėdasus. Sušaudytus pametė miestelio vidury ant grindinio, o po kelių dienų slapta nuvežė miškelin prie koplytėlės, sumetė į bulviaduobes ir užkasė. Iki šios dienos jie ten tebeguli. Penkiems jų pastatytas paminklėlis ir artimųjų takelis pramintas.

Aldona Repšytė, atvežta kartu su žuvusiais, buvo suimta. Bylos nesudarė. Išvežė į Komijos ASSR. Ten bylos irgi nesudarė. Iš Komijos po metų buvo paleista ir grįžo į Lietuvą, į Kušlius, kur visas tris Repšių moteris priglaudė kaimo žmonės.

Svėdasų valdžia netikėjo, kad Aldutė paleista, tarė ją pabėgus, pradėjo persekioti. Tuomet ji pasakė: "Aš ten daugiau nebevažiuosiu, geriau žūsiu Lietuvoje!" Ji žuvo 1950 ar 1951 m. žiemą netoli Šimonių. Pas žmogų turėjo slėptuvę. Joje tada buvo Aldona Repšytė, Marytė Gečiūnaitė iš Kušlių ir Jančiukas iš Jotkonių. Visi trys susisprogdino, žuvusius numetė ant Šimonių grindinio, o vėliau užkasė bulviaduobėje, tik žmonės slapta atkasė ir palaidojo Adomynės kapinėse.

Mane, Bronę Repšytę, stribai suėmė 1951 m. liepos 26 d. Kušlių kaime. Nebuvo vietos pas gimines nei Utenoje, nei Trumbatišky, nei Debeikiuose. Nakvota ir ant tvartų, ir šieno kupetose, palaukėse ir pamiškėse, šiaudų stirtose. Utenoje mane pažino žydas, NKVD garnizono viršininkas, buvęs Svėdasų garnizono viršininkas, Paltinas*. Trumbatišky mane pastebėjo stribas, ir aš turėjau bėgti. Sugavo ir suėmė mane Kušliuose ir pro Vikonių plytinę nuvarė į Svėdasus. Iš Svėdasų nuvežė į Anykščius, tada - į Uteną. Utenoje teisė Karinis tribunolas 25 metams laisvės atėmimo ir 5 metams tremties. Iš Vilniaus etapu išvežė 1952 m. kovo mėn.

*Atsimenu Svėdasuose jį buvus valsčiaus partorgu. Sud.pastaba.

Paskui pirma pažintis su Maskvos persiuntimo punktu ir moterimis recidyvistėmis, kurioms kalėjimas - gimtieji namai. Iš Maskvos vežė į Čeliabinską. Vėl persiuntimo punktas, vėl vienas sovietinės moralės "punktas", kur etapininkes moteris pirtyje aptarnauja vyrai.

Iš Čeliabinsko - į Karagandą, į Kingyro lagerius. Čia bebūnant 1953 m. kovo 5 d. mirė Stalinas, o gegužės mėnesi prasidėjo sukilimas. Kaliniai reikalavo daugiau teisių, geresnio maisto. Sukilusius kalinius šaudė, tankais traiškė. Likau gyva.

Po sukilimo išgabeno į Taišeto lagerius, bet iš čia 1956 m. birželio 6 d. lagerio valdžia nupirko bilietą ir leido grįžti į Lietuvą, pas mamą. O ji tą naktį sapnavusi sapną, kad Bronytę, sveiką, gyvą ir laimingą, matanti tarpduryje. Taip aš jai, kaip sapne, tarpduryje ir pasirodžiau - tiek išgyvenusiai ir netekusiai savo vaikų. Ją tada radau pas gimines Mičionyse.

Kartą stribas Lopata paklausęs savo stribo sūnaus, kuris buvo tarnavęs pas mus: "Kaip tau Repšienė?" Šis atsakęs: "Man šita moteris buvo geresnė už motiną." Gal tokia stribo nuomonė išgelbėjo mamą nuo Sibiro, o gal ir nuo mirties.

Užrašė Romas Šalaka. 1994 m.

VAITKŪNŲ EŽERO MŪŠIS

1948 m. gegužės 3 d. ar 30 d.

Dėl šio mūšio yra daug neaiškumų. Žmonių atmintyje daugelio faktų nebeišliko, todėl, kaip rodo darbo patirtis, net patys sąžiningiausi įvykių liudytojai be blogos valios gali papasakoti tikrovės neatitinkančius atsiminimus: gali būti suplakami atskiri įvykiai, supainiojamos detalės ar dalyviai ir pan. Netenka stebėtis, kad dalis konkrečių įvykių dalyvių skundžiasi daug ką pamiršę ir kartais nepapasakoja labai svarbių momentų.

Yra spragų ir atsiminimuose apie Vaitkūnų ežero mūšį. A.Baliūnas mini buvus du mūšius: 1948 m. gegužės 3d. ir 30 d. Kiti mini tik vieną mūšį. G.Gimbutis mano, kad šis mūšis buvęs anksčiau - 1947 m. Taigi kas prisimenama apie šį mūšį?

Vaitkūnų ežerą nepriklausomos Lietuvos metais buvo bandyta nusausinti. Tai buvo apie 1931 m. Tas projektas nepasiteisino: liko vandens plotai, šlapia pelkė, vietomis užžėlusi blindėmis, krūmokšniais. Dumblo sluoksnis vietomis siekė 8 m.

Pasak J. Trečioko, netolimų kaimų vyrai Čečys, Miškinis ir Šilinis, galvodami, kad tokia sunkiai praeinama vietovė labai tinkanti slapstymuisi, pasidarė iš medžių tokią lyg lovą ant vandens ir joje gulėję. J.Trečiokas pasakęs: "Vyrai, ne vieta! Kareiviams įsakys plaukti, ir jie plauks."

Slėptuvė Vaitkūnų ežero saloje buvusi per 400-500 m nuo kranto. Į ją patekdavę plaustu, o gerai pažįstantys vietovę galėjo ir pribristi, priklam-poti iš Jotkonių kaimo pusės. Čia partizanai žuvę 1948 m. gegužės 3 d. Ežero krantas esąs aukštokas (kaip Alaušo nuo Sausalaukės pusės), todėl ežerą galima lengvai stebėti. Gyventojai pasakojo, kad NKVD tris dienas prieš mūšį su šunimis ten budėjo. Kulkosvaidžiai buvo išstatyti į ežero pusę.

Kiti vyrai žuvo 1948 m. gegužės 30 d. kitoje ežero pusėje, netoli A.Žemaičio vienkiemio.

Iš Vaitkūnų ežero vyrų gyvas liko tik Petras Miškinis-Šarūnas iš Miškinių kaimo. Jis žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške. O Vaitkūnų ežere tada jis visą dieną mirkęs vandenyje po vandens lelijų lapais, kareiviai plaukiojo aplink, bet nerado.

Pavyko sudaryti tokį žuvusių partizanų sąrašą:

1. Albinas Birkus (1923-1948 05 03); 2. Juozas Birkus (1921-1948 05 03); 3. Juozas Čečys (1920-1948 05 30); 4. Juozas Čečys (1924-1948 05 30), visi keturi iš Vaitkūnų; 5. Antanas Šilinis (g. 1912 m.) iš Miškinių.

A.Baliūno žiniomis, abu Čečiai ir A.Šilinis palaidoti Adomynės kapinėse, abu broliai Birkai - Jotkonyse.

1994 m.

ŠIMONIŲ GIRIOS MUŠIS

1949 m. lapkričio 1-3 d.

Tai buvo pats didžiausias mūsų krašto partizanų mūšis, kėlęs didelį susirūpinimą, sielvartą ir pasididžiavimą. Beveik tris dienas Šimonių giria gaudė nuo šūvių, automatų papliūpų ir kulkosvaidžių serijų. Visos plačios apylinkės namų sienas drebino sunkūs sprogimų smūgiai. Nerimą didino keliais siuvančios mašinos su kareiviais, tarp jų ir automobiliai su raudonais kryžiais, o per Svėdasų miesteli nubirbė net šarvuotis. Visiems buvo aišku, kad girioje puolamos didelės partizanų pajėgos ir kad pasekmės bus šiurpios.

Mūšis prasidėjo 1949 m. lapkričio l-ą]ą - Visų Šventųjų dieną, o retėjantys šūviai pradėjo tilti tik lapkričio 3 d. popietę. Visaip spėliojo mūsų žmonės, kas gi toje girioje dedasi. Tie, kurie galėjo kažką daugiau nujausti, žinojo ir to meto "geležinį" dėsnį: "Nežinau, nemačiau, negirdėjau!" Todėl nenuostabu, kad net ir dabar apie tą mūšį žinoma nedaug. Aš tada buvau paskutiniosios klasės gimnazistas, ir, atsimenu, buvo kalbama, kad rusai aptikę kažkokį partizanų štabą ir, kad ten esą net gelžbetoniniai įtvirtinimai. Ėjo kalbos, kad jų kareiviai niekaip negalėję paimti, net minosvaidžių minos negelbėjo, todėl prie jų vilkę sprogmenis kariuomenės pionieriai, ir tik tokiu būdu pavykę tuos bunkerius paimti. Kadangi tąsyk žuvusių partizanų nepamatė Svėdasų turgavietėje, žmonės nesužinojo žuvusiųjų skaičiaus - kalbėjo, kad jų apie 60 kareiviai sumetę į pelkes girioje. Nežinojome tada, kad girioje žuvo mūsų klasės draugės Vandos Vigėlytės sesuo, kad ji nakčia parsigabeno žuvusios sesers palaikus ir palaidojo su grupe žuvusių draugų... Iki tol nežinojome atsitikimo, kad partizanas priešui būtų pasidavęs gyvas, bet tada iš kažkur pasiekė žinia, kad esą gyvi paimti susprogdintų bunkerių griuvėsiuose be sąmonės rasti Stasys Gimbutis ir trumpai mūsų gimnazijoje pabuvęs Stasys Kriaučiūnas.

Pasirodo, būta ir išdavystės. Okupantų patikėtinis žurnalistas O. Aleksa dar 1967 m. pasirodžiusioje knygoje "Nematomasis frontas" rašė (apybraižoje "Rašyk laiškus Marytei...") apie tai, kaip saugumo agentas Vytautas Kučys mynė savo išdavikiškas pėdas Rytų Lietuvoje ir kaip jam pasisekė prisikasti iki Algimanto apygardos vado Antano Slučkos-Šarūno^*.

B.Repšytė-Kalpokienė, tuo metu jau išvyta iš tėviškės ir gyvenusi Kušliuose, rašo, kad 1949 m. Visų Šventųjų rytą "ruskiai lėkė kaip žvėrys, niekur neužeidami. Sulėkė į mišką ir tuojau pradėjo šaudyti, sprogdinti..."**. Ankstų lapkričio pirmosios rytą per Galvydžius į Šimonių girią traukusią kariuomenę prisimena ir G.Gimbutis. Kariuomenės judėjimą per Svėdasų miesteli matėme temstant, jau grįždami iš mokyklos (antros pamainos). Mašinos lėkė nuo Utenos Šimonių link. Kelintą valandą jos pradėjo čia važiuoti, nežinau. Nuo Rokiškio jokio judėjimo nebuvo.

O.Aleksa rašė, kad Šimonių girios mūšyje paimta 14 bunkerių, žuvę 38 "banditai"***. Kur tiek bunkerių buvo rasta, mes nebandėme aiškintis: Šimonių girios pakraštyje buvo pulti 5 bunkeriai-slėptuvės, manoma, kad tada savo slėptuvėlėje buvo aptiktas vienišius partizanas Pranas Galvydis-Valteris. Kitame Svėdasų valsčiaus krašte - Drobčiūnų miške buvo sunaikintas dar vienas bunkeris. Mūsų žiniomis tada Svėdasų valsčiaus teritorijoje žuvo 28 (kitais duomenimis 32), paimti gyvi 9 ir ištrūko 1 kariuomenės užkluptas partizanas.

----
*   Nematomasis frontas. V.1967. P.136-156. Dar apie štabo žūtį: Garmutė A. Motinėle mane auginai. K.1993. P.192-205.

**   Iš 1993 12 12 laiško D.Šilinytei-Šilinienei.

***   Nematomasis frontas. V.1967. P.136-156.

Daugiausia medžiagos apie tai yra surinkęs G.Gimbutis. Drobčiūnų bunkeryje žuvo jo brolis. Šimonių girios mūšio pradžią nurodo 1949 m. lapkričio 1 d. Stasio Gimbučio-Tarzano bunkeryje gyva paimta Elena Valevičiūtė-Nida. Jie tada savo bunkeryje apie 10 val. ryto Montės bunkerio pusėje (per 3 km nuo jų) išgirdę stiprų šaudymą ir nutarę vakare išsiaiškinti. Kad Visų Šventųjų rytą toje Šimonių girios pusėje prasidėjęs stiprus šaudymas, nurodo B.Repšytė-Kalpokienė ir G.Gimbutis.

Montės bunkeryje laikėsi Algimanto apygardos štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebas. Ir saugumui jis, be abejo, buvo svarbiausias asmuo Šimonių girioje. E.Valevičiūtės-Uoksienės liudijimu, Montės bunkeris buvo puolamas iki pusės keturių - toje pusėje vis girdėjęsi sprogimai. Gerai atsimenu, kad tą dieną prieš pamokas (o jos mums prasidėda-

□ Stovi: Albertas Žilys-Kęstutis iš Čiukų k., Pranas Galvydis-Valteris iš Svėdasų vnk., neatpažintas, Albinas Pajarskas-Bebas iš Jotkonių k. Sėdi: neatpažinti. Fotografuota 1947-1948 m. Stasio Indrašiaus

vo 13 val. 30 min. - mokėmės antroje pamainoje) mes, mokiniai, mokyklos kieme žaidėme krepšini. Buvo tylu, ramu, tik staiga Šimonių girios pusėje (ji nuo Svėdasų per 5-8 km) - trrr...trrr...pokšt ta-ta-ta... pasigirsta, nutyla ir vėl iš naujo... Iki to laiko mes jokių šūvių negirdėjome. Gal iš ryto pulti bunkeriai buvo girios gilumoje?

Aišku, prasideda mūšis, bet kaip tyčia - skambutis, ir mes labai nenoromis, kone atatupsti, vis atsisukdami į šūvių, tiesa, dar nelabai tankių, pusę, stumiamės per duris į mokyklos pastatą. Klasės langai - i pietus, beveik Į priešingą nuo girios pusę, ir todėl nieko negirdime, neišskiriant ir mokytojo aiškinimo. Suskambus pertraukos skambučiui, išsiverčiame laukan ir girdime, kaip nuo šūvių ūžia visa Šimonių giria.

Šūviai nenutilo iki nakties. Kitą rytą - vėl viskas iš naujo. Negaliu tvirtinti, kad pirmą dieną nesigirdėjo sprogimų, bet lapkričio 2-ąją jie prasidėjo iš pat ryto. Tai susilpnėdami, tai tuojau įsiplieksdami su nauja jėga mūšio garsai tratėjo ir dunksėjo iki pat vakaro. Ir trečios dienos ryte ta pati "muzika", tik pamažu šūviai ėmė retėti, o apie pietus ir visai nutilo.

Kas vyko ten iš tikrųjų? Visų atsakymų mes nežinome ir šiandien. Aišku, kad Šimonių girioje buvo pulti penki ar šeši bunkeriai. Juose partizanai arba žuvo, arba paimti gyvi. Verta atsiminti E.Valcvičiūtės-Uoksienės liudijimą apie bunkerių-slėptuvių išėjimus, kurie būdavę keliolikos ar net keliasdešimties metrų ilgio. Tarzano slėptuvės toks ilgas išėjimas buvęs užminuotas trimis minomis, jį minavę dar ir kareiviai. Pasijutę išduoti ir kareivių apsupti, partizanai tą išėjimą išsprogdinę ir tokiu būdu pasidaręs atviras griovys, tinkamas gynybai. Gal dėl to enkavedistams ir teko nemažai parako išeikvoti.

Bunkerių nepuolė visų iš karto. Kas matė mašinas su kareiviais, tie neabejoja, kad NKVD jėgų pakako. Gyvi likę to mūšio dalyviai partizanai Elena Valevičiūtė-Nida ir Jurgis Trečiokas-Rytas pasakoja, kad kankinimais buvo bandoma išgauti Tigro slėptuvės vietą. Enkavedistai žinojo, kad tokia slėptuvė yra. Lapkričio 3 d., atsivežę Jurgi Trečioką į girią,

□ Stovi: Janina Valevičiūtė-Astra, Juozas Kemeklis-Rokas, Elena Valevičiūtė-Nida, Albertas Nakutis-Viesulas, Stasė Vigėlytė-Živile, Stasys Gimbutis-Rū-kas. Sėdi: (?) Jurgis Trečiokas-Rytas, Mykolas Nemejūnas-Mokytojas, Juozas Lapienis-Darius, Feliksas Niaura-Barsukas. Fotografuota 1947 m. Stasio Indrašiaus

ją reikalavo išduoti. Jiems tada nepasisekė - Tigro bunkeris paimtas tik beveik po trejų metų.

Jurgis Trečiokas-Rytas prisimena žinojęs jau ap leistus, tuščius nuo Adomynės kilusio (iš Vagonių k.) partizano Jono Lapienio-Jokerio ir senąjį Tigro bunkerį ir juos parodęs. Tai jų "puolimą" ir girdėjome aidint, kol enkavedistai nepaliko iš jų "akmens ant akmens".

Dabar žinoma, kad lapkričio 1 d. iš ryto buvo pultas Antano Starkaus-Montės bunkeris. Jis paimtas po pietų. Jame žuvo visi keturi partizanai. Antrasis tą dieną pultas Stasio Gimbučio-Tarzano bunkeris: žuvo 3 partizanai ir 5 paimti gyvi. Lapkričio 2 d. - bunkeriai Alberto Žilio-Kęstučio: žuvo visi 5 partizanai; Antano Jančio-Žaibo: žuvo visi 5 partizanai; Jurgio Trečioko-Ryto: žuvo 1 partizanas ir 4 paimti gyvi. Lapkričio 2 d. buvo sunaikinta ir Alberto Nakučio-Viesulo J.Tumo-Vaižganto būrio (ar rinktinės) slėptuvė jau ne Šimonių girioje, o Drobčiūnų miške. Iš aštuonių čia buvusių vyrų septyni žuvo ir tik vienam Juozui Kemekliui-Rokui pavyko ištrūkti gyvam.

Manoma, kad tada Šimonių girioje, savo bunkeryje, žuvęs ir Pranas Galvydis-Valteris. Kaip dabar aiškėja, lapkričio 3 d. enkavedistai turbūt tik šaudė "Dievui į langus", sprogdino apleistus bunkerius ir varė baimę plačiai apylinkei.

Iš J.Trečioko atsiminimų aiškėja, kad antrą mūšio dieną pultų bunkerių partizanams buvo žinomas vakarykštis Montės ir Tarzano bunkerių puolimas. Matyt, jų išgelbėti nesitikėta, nes pagalba nebuvo organizuota. Patys gi nesitikėjo išdavystės ir manė išliksiu neaptikti. Vėliau jau buvo neįmanoma pasitraukti - giria buvo prigrūsta kariuomenės.

Apie bunkerius, jų išdėstymą, įrengimą yra rašoma J.Trečioko ir E.Valevičiūtės-Uoksienės atsiminimuose. O štai daug vėlesni seno svėdasiškio A.Baliūno įspūdžiai: "Šimonių girioje (po daugelio metų) teko pabuvoti prie trijų slėptuvių: tarp Priepodo ežero ir Sliepsiškio k. palaukės, už Priepodo ežero į Šilagalių k. pusę ir už Denionių į Palegę. Tų slėptuvių įėjimo angos 20 ir daugiau m nuo miško keliukų. Tais keliukais sutartu laiku pravažiuodavo su kinkytomis rogėmis partizanų ryšininkai - globėjai su malkomis ar žabais, kad galėtų užmaskuoti pėdsakus. Kartais gal ir slidėmis. Daug padėdavo partizanams Steponas Pajarskas iš Jotkonių k. Antra išėjimo anga iš slėptuvės buvo irgi panašaus ilgio, tik į priešingą pusę.(...) Atstumai tarp slėptuvių nuo 2-3 iki 5 km. Sunkiai prieinamų vietų Šimonių girioje nėra.

Tai - žieminės slėptuvės. Vasarinės buvo įrengtos giliau miške, atokesnėse vietose, toliau nuo kelių. Kartais vienan ar kitan miško kvartalan niekas nekeldavo kojos nei grybauti, nei uogauti. Taką nuo slėptuvių keisdavo įvairiomis kryptimis. Išėję pabarstydavo kelią tabaku ar kokiomis vaistažolėmis, kad NKVD šunys pėdsakais nesusektų slėptuvių" (iš V.Valuntai rašyto laiško 1994 03 13).

G.Gimbutis, J.Trečiokas ir E.Valevičiūtė-Uoksienė tvirtina, kad iš 1949 m. lapkričio 1-3 d. Šimonių girioje pultų bunkerių į laisvę neištrūko nei vienas partizanas. Gyvi tada liko Tigro partizanai. Ši slėptuvė buvo sunaikinta tik 1952 m. spalio 13 d.

Šimonių girios mūšyje dalyvavę partizanai

Montės slėptuvė prie Priepodo ežero. Čia 1949 m. lapkričio 1 d. žuvo 6 partizanai:

1.    Antanas Starkus-Montė iš Zubiškių k. Šimonių vls.;

2.    Aleksas Matelis iš Vikonių;

3.    Albinas Pajarskas-Bebas iš Jotkonių;

4.    Birutė Šniuolytė-Ida, Ramunė nuo Radviliškio;

5.    Tardytojas (sl.);

6.    Stasė Vigėlytė-Živilė iš Sliepsiškio.

Nė vienas gyvas partizanas nepasidavė. Buvo kareivių užversti bunkerio griuvėsiuose, po mūšio palaidoti Adomynės kapinėse. A.Šimėnas be išvardytų partizanų (A.Starkaus, A.Matelio, A.Pajarsko, B.Šniuolytės, S.Vigėlytės), iš tikrųjų kitose slėptuvėse žuvusių J.Lapienio ir A.Vizbarienės, mini mums negirdėtus partizanus (kaip žuvusius Montės bunkeryje): Petrą Bačiulį, Vytautą Darių, Jurgį Minkevičių ir Vytautą Minkevičių. Tokių pavardžių apie Svėdasus nebuvo, tokių partizanų tvirtina negirdėjęs Jurgis Trečiokas, pagaliau bunkerio griuvėsiuose nerasta tiek palaikų. Manome, kad A.Šimėno apsirikta, nebent vienas iš jų būtų Tardytojas.

*Šimėnas A. Vilties ir gėlos ūkanose. Panevėžys, 1993. P.19.

□ Juozas Kemeklis-Rokas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vladas Karosas-Vilkas, Vytautas Baltrūnas, Petras Miškinis-Šarūnas, Pranas Kemeklis-Tėvas, Stasys Gimbutis-Rūkas. Fotografuota apie 1947-1948 m. Stasio Indrašiaus.

Tarzano slėptuvė prie Denionių ežero. Čia 1949 m. lapkričio 1 d. žuvo 3 partizanai, 5 paimti gyvi:

1.    Stasys Gimbutis-Tarzanas iš Liepagirių (s.);

2.    Algis-Chirurgas, karininkas iš Žemaitijos, atėjęs spalio mėnesi (ž.);

3.    Juozas Lapienis-Darius iš Galvydžių (ž.);

4.    Aloyzas Žilys-Žirnis iš Čiukų (ž.);

5.    Vladas Karosas-Vilkas iš Drobčiūnų (s.);

6.    Stasys Kriaučiūnas-Jaunutis nuo Andrioniškio (s.);

7.    Feliksas Niaura-Barsukas iš Bajorų (s., miręs po lagerių);

8.    Elena Valevičiūtė-Nida iš Galvydžių (s.).

Stasys Gimbutis po teismo sušaudytas. B.Lapienis iš Galvydžių 1944 01 27 laiške svainei S.Striūkaitei-Umbrasienci mini Tarzano slėptuvėje žuvusi Henriką Danilevičių. Tai iš tiesų galėtų būti žuvęs karininkas Algis(sk).

Kęstučio slėptuvė Šimonių girios pakraštyje prie Sliepsiškio. Čia 1949 m. lapkričio 2 d. žuvo 5 partizanai:

1.    Albertas Žilys-Kęstutis iš Čiukų;

2.    Alfonsas Niaura iš Bajorų;

3.    Juozas Pakštas iš Čiukų;

4.    Bronius Birkus iš Vaitkūnų;

5.    Vlada Albina Vizbarienė iš Apirbų (Kupiškio r.), Pauriškių pradinės mokyklos mokytoja.

Visi buvo užkasti prie slėptuvės, vėliau perlaidoti. Perlaidojimo vietos nežinomos.

Ryto slėptuvė Barčio kalne Šimonių girioje. Čia 1949 m. lapkričio 2 d. žuvo 1 partizanas, 4 paimti gyvi:

1.    Jurgis Trečiokas-Rytas iš Jotkonių (s.);

2.    Juozas Indrašius nuo Užpalių (s.);

3.    Juozas Rimkus-Gaspadorius iš Liepagirių (s.);

4.    Rozalija Trečiokaitė-Rožytė iš Jotkonių (s.);

5.    Steponas Šukys-Princas iš Būtėnų (ž.).

Žaibo slėptuvė prie Iženos upelio Šimonių girioje. Čia 1949 m. lapkričio 2 d. žuvo 5 partizanai:

1.    Antanas Jančys-Žaibas iš Puzonių, Šimonių vls.;

2.    Jančys-Tėvukas iš Liepagirių;

3.    Regina Jančytė, Tėvuko duktė;

4.    Vytautas Kirdeikis-Papartis iš Ertėjų;

5.    Jonas Mazurevičius-Briedis.

D.Šilinytės-Šilinienės žiniomis, visi šie partizanai tebėra užkasti slėptuvės griuvėsiuose.

Valterio slėptuvė Šimonių girioje. Čia 1949 m. lapkričio 1-3 d. žuvo: Pranas Galvydis-Valteris iš Svėdasų vienkiemio.

Slėptuvės vieta ir sunaikinimo aplinkybės nežinomos.

Viesulo slėptuvė Drobčiūuų miške. Čia 1949 m. lapkričio 2 d. žuvo 7 partizanai, 1 prasiveržė:

1.    Albertas Nakutis-Viesulas iš Malaišių;

2.    Petras Černius-Tigras iš Kamajų;

3.    Petras Dilys-Eimutis iš Kulių ar Ragelių k., Jūžintų vls.;

4.    Stasys Gimbutis-Rūkas iš Narbūčių, Gasparo Gimbučio brolis;

5.    Jonas Meškauskas-Caras iš Svėdasų vienkiemio;

6.    Petras Miškinis-Šarūnas iš Miškinių;

7.    Kazys Palskys-Ąžuolas iš Tadauskų;

8.    Juozas Kemeklis-Rokas prasiveržė.

Juozas Kemeklis-Rokas - vienintelis 1949 m. lapkričio 1-3 d. mūšių metu gyvas ištrūkęs iš NKVD nagų. Žuvusieji buvo užkasti Svėdasuose prie koplytėlės, slapta perlaidoti Kunigiškių kapinaitėse, 1991 m. jiems pastatytas paminklas ir antkapiai. A.Baliūnas dar nurodo, kad 1949 m. lapkričio 1-3 d. mūšio metu Šimonų girioje žuvę dar 4 partizanai, visi kilę iš Šilagaliu, bet G.Gimbutis ir šioje girioje partizanavęs J.Trečiokas-Rytas tvirtina tokių partizanų nežinoję. Gal jie partizanavo ne Svėdasų partizanams priklausiusioje Šimonių girios dalyje? Jų pavardės: Petras Baršauskas, Aloyzas Karvelis, Juozas Karvelis, Steponas Labeikis.

1952 m. spalio 13 d.

Tigro slėptuvė Šimonių girioje prie Šilagalių. Čia 1952 m. spalio 13 d. žuvo 3 partizanai, 2 paimti gyvi:

1.    Jane Gečiūnaitė-Danutė iš Sliepsiškio (ž.);

2.    Mykolas Nemejūnas-Rimantas, Mokytojas (ž.);

3.    Janina Valevičiūtė-Astra iš Galvydžių, mokytoja, (ž.);

4.    Vaclovas Čepukonis-Tigras išTaraldžių, Kamajų vls., Rokiškio aps., (s.)^;

5.    Antanas Lapienis-Šermukšnis (s., po lagerių pasiliko Rusijoje).

Žuvusios Janinos Valevičiūtės-Astros sesuo E.Valevičiūtė-Uoksienė

mini (žinios iš buvusio KGB archyvo) dar šiuos slėptuvėje buvusius partizanus: Vilių Bugailiškį-Drąsutį iš Starkonių k., Šimonių vls.; Teofilį Gudą-Eskimą iš Noriūnų k., Šimonių vls.; Bronę Kalvelytę-Mortą, Snaigę iš Plikiškių k., Andrioniškio vls.

1994 m.

Vanda Vigėlytė-Kemeklienė

ŽIVILĖ

Atsiminimai apie seserį partizanę Stasę Vigėlytę (1922 04 26-194911 1) ir Šimonių girios mūšį

Mano sesuo Stasė Vigėlytė buvo partizanų ryšininkė nuo 1946 m., slapyvardžiu Živilė. Ji palaikė ryšius tarp partizanų būrio (deja, pavadinimo nežinau), kuriam priklausė du broliai Žiliai iš Čiukų k., Povilas Baronas-Briedis iš Būtėnų k., Juozas Lapienis-Darius (mūsų kaimynas) iš Sliepsiškio k. ir Aukštaitijos partizanų vado Dėdės, kurio bunkeris buvo netoli Šledeliškio-Mikierių kaimų. Dažnai pasikinkiusi arklį, išvykdavo į Trumbatiškį pas to būrio partizanus, veždama žinias ar mažus siuntinėlius po dvigubu rogių ar vežėčių dugnu.

Kadangi viskas buvo daroma slapta, tai netgi mes, namiškiai, labai mažai ką žinodavome. Tik ji dingdavo ir vėl atsirasdavo po dienos kitos. Kokias žinias ji perduodavo - nežinau.

Daug darbų dirbdavo su broliu Vladu Vigeliu, kuris buvo ne tik ryšininku (pats dirbo eiguliu Čiukų girininkijoje) tarp atskirų būrių, bet buvo ir maisto tiekėju, pats rūpindavosi miltais, duonos kepimu.

Mažas vaizdelis iš sesers ankstyvosios veiklos. Atsitiktinai Bajorų k. pas Budreiką susišaudė du partizanų būriai. Povilą Baroną-Briedį, sunkiai sužeistą į plaučius, svetimi žmonės atvežė į mūsų kaimą. Nakčia iškvietė Živilę, kad nugabentų Briedį į bunkerį, nes nedaug buvo žmonių, žinojusių kelią. Sesuo grįžo tik rytą, nes būrio neradus, pati jį gydė. Briedis mirė po dviejų mėnesių. Buvo palaidotas Šimeliškių kapinėse Sliepsiškio k. Kažkas apie tai pranešė Svėdasų stribams. Jie pavasarį atvažiavo, iškasė, įsitikino, kad tai P.Baronas, ir vėl užkasė.

Mūsų kaimas - uždara, respublika, tarp Jaros upės slėnio želdynų ir Šimonių girios. Naktį tai būdavo "partizanų žemė", o dieną - stribų ir garnizono. Kiek buvo atvejų, kai vieniems neišėjus ar nesuspėjus išeiti, ateidavo kiti. Daug tardė, mušė, neradus įkalčių paleisdavo.

Brolį Vladą 1949 05 8 suėmė. Perėjo Šimonių, Kupiškio, Panevėžio, Vilniaus Lukiškių kalėjimų pragarą. 1949 m. gruodžio mėn. nuteistas 15 metų. Kalėjo Komijos SSSR Intos lageryje, kasyklose 7 metus. Stasė pasitraukė į mišką pas Montę - Starkaus būrio partizanus, kur abi su Birute Šniuolyte ir partizanavo iki to lemtingo lapkričio.

Mažai žinau apie Birutę. Iš pradžių ji buvo Albino Pajarsko-Bebo sužadėtinė. Kai ateidavo - buvo kukli, dažnai šypsodavosi, daugiau bendravo su Bebu. Smulkutė, simpatiška. Visi žinojo, kad jie myli vienas kitą, nors dabar sesuo Verutė ir brolis tai neigia. Į daugumą žygių eidavo visas būrys ir jos kartu. Mano brolis sėdėjo Panevėžio kalėjime su kunigu iš Adomynės, kuris sutuokė Albiną Pajarską ir Birutę, bet šeima tai, nežinia kodėl, neigia.

Lapkritis. Šaudė ir sprogdino visą savaitę. Atrodė, kad medžių neliko girioje. Šeštadienį viskas truputį aptilo, liko pavieniai šūviai. Iš ryto sėdau ant arklio ir išjojau ieškoti sesers. Žinojau tik, kad bunkeris buvo prie ežero. Jojau aplink ežerą.

□ Stovi: Jonas Lapienis-Jokeris, Povilas Baronas-Briedis, Stasys Gimbutis-Tarzana, Aloyzas Žilys-Žirnis. Sėdi: neatpažinti. Fotografuota Šimonių girioje 1947 m. Stasio Indrašiaus.

Arklys pradėjo prunkšti, neiti artyn. Aš jį pririšau už 50 m ir pėsčia priėjau prie buvusio, dabar jau susprogdinto bunkerio.

□ Stasė Vigėlytė-Živilė (stovi) ir Birutė Šniuolytė-Ida, Ramunė (sėdi). Fotografuota Stasio Indrašiaus

Pažinau sesers šaliką ir abejonių neliko. Dar po dviejų dienų, man atėjus į mokyklą (tada buvau 11-oje klasėje), giminaitė pasakė, kad Pajarskas, Bebo tėvas, atvežė į mūsų miškelį Stasę ir Birutę.

Parbėgau. Ant kūnų dar buvo likę drabužių. Abi nusišovę į smilkinius, gal iš pistoleto. Puikūs geltoni plaukai buvo prikrešėję kraujo. Susišildžiusi vandens nuprausiau, išploviau galvas. Paguldžiau seserį į karstą, bet kaip vienai įkelti į ratus? Pasidariau nuožulnią

plokštumą iš šakų ir šiaip taip įkėliau. Birutę aprengiau Stasės sijonu, palaidinukė tiko sena, ir pati nuvežiau iki kapų duobės.

Iš Jotkonių k. atvažiavo Bebo ir Stukų giminės vyrai, ir aš išvažiavau parodyti bunkerio. Naktį buvo vėtra, o aš tik su megztuku, sušalus, šviečiu su smalingo kelmo gabalu, o vyrai traukia žuvusius iš susprogdinto bunkerio. Kam neranda kojos, kam pusės galvos...

Vyrai nuvažiavo su 5 kūnais (Bebo, Montės, Matelio ir Stukiokų) į Jotkonių k. krūmus, o aš, parlėkusi namo, pasikinkiusi arklį, su Stasės ir Birutės palaikais - į tuos pačius Jotkonių k. krūmus.

A.Pajarskui-Bebui buvo nunešta pusė gąlvos. Tėvai nebepažino savo sūnaus. Aš jį atpažinau iš auksinio danties, kuris buvo likusioje galvos pusėje. Padėjau aprengti.

Gal net pragaro ugnyje nebus tiek verksmo, klyksmo, motinų ir kaimo žmonių aimanų, kiek jų buvo tvarkant žuvusiųjų palaikus. Šitas siaubas dar ir dabar neleidžia ramiai miegoti.

Palaidojom visus Adomynės kapinėse. Po dviejų dienų mane išsivedė tardyti iš mokyklos. Nieko nepasakiau, nors tai jau nebeturėjo reikšmės. Negalėjau būti nei namie, nei mokykloje. Nakvojau visur, o pavasarį netgi laukuose. Apie mokslą nebuvo kada galvoti...

Panevėžys, 1994 m.

BROLIAMS SEPTYNIEMS
Jūs žuvot tada, kai stūgavo vėjas,
Tamsų šilą dengė ūkana juoda.
Tą Vėlinių rytą tyliai varpas gaudė,
Į mišką skubėjo budelių gauja.

Miškas verkė savo tylią raudą,
Sukniubo eglutė tyliai pakirsta.
Tuojau krito Tigras, Ąžuolas ir Rūkas,
Pravirko berželiai raudona puta.

Susiūbavo miškas, lenkėsi berželiai,
Viesulas, Eimutis kovėsi narsiai.
Klastingai pakirsti, krito tarp viksvelių,
Lūpos sušnabždėjo: "Sudiev jums, draugai".

Nustojo jau svaidę kulkas automatai,
Pro kiaurymes dvelkė amžina tyla.
Prie takelio pievoj Šarūną ir Carą
Giltinė sutiko besotė, sena.

Ir suklupo maldai beržai, eglės, pušys,
Drebulėlė liekna ir uoseliai trys.
Dėl Tėvynės laisvės čia septyni žuvo,
- Atbrenda saulutė, ką ji pasakys?

       Juozas Kemeklis-Rokas

Tai partizano Juozo Kemeklio-Roko, vienintelio likusio gyvo iš Drobčiūnų miško bunkerio, eilėraštis žuvusiems kovos draugams.

Bronius Skardžius

KAUTYNĖS ŽALIAMIŠKYJE

1949 m. lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų rytas. Kaip ir kasdien, skubėjau į darbų Svėdasų girininkijoje. Eidamas pro kaimynų namus, sutikau ankstyvų keleivi - savo jaunystės draugą Vytų. Sakė, kad naktį girdėjęs vieškeliu važiuojant daug mašinų. Gal kariuomenę kur perkelia?

Vieškelis eina per mišką, Žaliamiškį, o ten, už ežero ir toliau, numanau esant partizanų slėptuvių.

Užlipus ant kalno, sugriaudėjo baisus sprogimas, o atsisukęs į kalno pusę, pamačiau didžiulį dūmų stulpą. Netrukus šalia sudrebino žemę kitas sprogimas. Paskui pasigirdo kulkosvaidžių, automatų tratėjimas, granatų sprogimai. Gal manevrai?

Girininkija buvo Bajorų kaime, prie vieškelio, vedančio iš Svėdasų į Šimonių pusę per tą mišką. Ten radau girininko raštelį, kad man reikia budėti prie telefono. Sėdžiu atsirėmęs į sieną, o ji dreba nuo sprogimų. Vieškeliu miško link važiuoja dengtos mašinos, kai kurios patrankėles ar minosvaidžius prisikabinusios. Tarp jų - keletas išmargintų šarvuočių.

Vėliau mačiau kelias grįžtančias mašinas. Iš jų sklido dejonės. Matyt, vežė sužeistuosius. Žmonės pasakojo, kad miške enkavedistai aptiko partizanų slėptuves ir kad ten dabar vyksta nuožmios grumtynės. Yra daug sužeistų ir užmuštų.

Po darbo parskubėjęs namo, radau visus labai susirūpinusius, namiškiai svarstė, kas dabar bus. Ko gero nušluos visų mūsų Sliepsiškio kaimą. Mat palaukėj surastos partizanų slėptuvės. Nejauku namuose, eisiu pamiške pas gyvulius. Nespėjau prie jų prieiti, kaip iš miško iššoko būrys kareivių. "Ko čia atėjai? Gal žinios kam perduoti?" Sakau, kad gyvuliai čia pririšti, kad paėstų dar iki vakaro. "Tai tau gyvuliai brangesni už tarybinius kareivius? Eik, pažiūrėk, ką tavo draugai banditai padarė!"

Beveik jėga nuvedė į mišką. Ten aikštelėje iš tikrųjų pamačiau keletą gulinčių kareivių. Nesupratau, ar jie miega, ar nebegyvi, ar sužeisti. Vieno galva aptvarstyta, kito - šonas. Tik kur gi čia buvo kautynės? Nėra jokios žymės - gal juos iš toliau čia atvežė? Taip ir nesupratau. Pamaniau: jie dabar labai pikti ir gali mane nušauti. Bet ne - iškeikę, visaip išvadinę, liepė eiti namo.

Kai parėjęs viską papasakojau, namiškiai baisiai išsigando: "Tu gi buvai per plauką nuo mirties!"

Tris paras tai ten, tai šen miške šaudė, sproginėjo granatos, o paskui viskas nutilo. Žuvusiųjų nevežė į miestelį, kaip visada darydavo, bet čia pat vietoje, apmetę keliais kastuvais žemių, paliko.

Vėliau žmonės, kad ir labai bijodami, naktimis pasišviesdami ieškojo artimųjų - norėjo juos palaidoti. Kiti taip ir liko neatpažinti.

Praėjo kiek laiko, manėme, kad pavojus praėjo. Bet ne - prasidėjo suėmimai. Iš malūno parvažiavęs tėvelis pasakojo, kad grįžtančiam pastojo kelią sunkvežimis su rusų kareiviais. Šie kažką iškėlė virš borto -lyg ir žmogų, visą subintuotą. Griežtai paklausė: "Ar šitas?" - ir parodė į jį. Tas kažką sumykė.

Tėvelis net pavalgyti nespėjo, o kieme jau sukriokė ta pati mašina. Į vidų suvirto ginkluoti. Viską išvertė, tėveliui už nugaros surišo rankas ir išsivedė. Vėliau seserį ir tetą ištrėmė į Sibirą, o dar po kiek laiko ir aš atsidūriau Norilske.

Š.: Skardžius B. Žaliamiškio mūšis//Tremtinys. 1994. Sausis. Nr.l(106).

Elena Valevičiūtė-Uoksienė

SUGRĮŽOME PALAUKĖMIS

Mes ilgesiu girti sugrįžome palaukėmis.

Jaunystė praklajojo tundrų takeliais...

Gimiau 1922 m. kovo 7 d. Tėvai ūkininkai, žemės turėjo 56 ha. Gyvenau Galvydžių k. (Svėdasų parapija ir apylinkė). Augome 4 broliai, 3 seserys: Jurgis, Alfonsas, Vytautas, Donatas, Janina, Bronė ir aš. Brolis Jurgis 10 metų kalėjo Vorkutoje.

Pradėjau ryšininkauti: partizanas Nemunėlis atnešė spaudos paketą, kurį turėjau padėti sutartoje vietoje, už 3 km į Grikiapelius, pas Vincą Matelį.

Po savaitės Matelį areštavo. 1946 m. rugsėjo 5 d. vakare atėjo karei-

viai su stribais ir mane suėmė. Nuvarė į Svėdasas. Ten tardė, mušė: "Vesk, parodyk bunkerį". "Bunkerio nežinau. Atnešė (partizanai) į kiemą ir prašė griežtai, kad nuneščiau", - taip sakiau.

Kitą dieną - rugsėjo 6 - du kareiviai vežimu vežė į Kupiškį. Ten mušė per galvą ir spardė. Tardytojas buvo žydas. Vertėjui liepė atvesti Matelį. Šis sakė nežinąs bunkerio ir miško vyrų. Mušė ir jį, ir mane. Keikėsi žydas kaip žvėris. Išvedę Matelį, įleido šunį. "Sakyk, o tai šuo sudraskys!" Šuo apdraskė kojas, rankas. Kai šunį išvedė, atnešė arbatos, liepė gerti. Negėriau, tai vertėjas mušė per veidą, rovė plaukus ir šaukė: "Sakyk!" Jau buvo 2 val. nakties. Kareiviui liepė vesti į rūsį, apsemtą vandens. Tik ant laiptelių vandens nebuvo. Čia išbuvau kelias valandas.

Jau per tardymą galvojau, kad bėgsiu, kai išves į tualetą, tegu šauna -vis tiek užmuš. Tualetas buvo lauke. Labai lijo. Kareivis atsistojo po stogu, pastatė automatą tarp kojų, degė cigaretę. Aš viską mačiau pro lentų plyšį. Išlindau per dėžę ir pasileidau bėgti. Tualetas stovėjo prie upelio, o tiltas per upelį buvo 5-6 m ilgio. Kareivis, pamatęs mane bėgančią, rėkė "stok!" ir paleido dvi serijas. Jis šovė ne į mane, nes būtų nušovęs ar sužeidęs.

Tiltelį perbėgau. Upelio pakrante tarp krūmų bėgau, kiek galėjau. Už pusės kilometro buvo gyventojas. Bėgti nebegalėjau, labai norėjau gerti. Kieme pamačiau moterį balta skarele. Priėjau arčiau ir paprašiau gerti. Klausiau, kodėl ji nemiega. Sakė - laukianti vyro, kurį dieną išsivarė stribai. Atsigėrusi padėkojau ir paklausiau, kaip man pereiti Šepetos durpyną. Už jo gyveno giminės. Ėjau ir meldžiausi: "Marija, gelbėk!"

Paryčiais pasiekiau giminaičių sodybą. Pasibeldžiau į duris. Pasakius pavardę, įsileido. Papasakojau, kad pabėgau iš Kupiškio saugumo. Suprato, kad reikia mane slėpti, kadangi gyveno prie kelio. Nuprausė, nes buvau basa ir kruvina, perrengė sausais drabužiais. Tai buvo Čukų šeima.

Mano sesers vyro teta gyveno prie Šepetos durpyno. Rytą aš išėjau. Iki mano sesers vyro namų buvo apie 5 km. Reikėjo pereiti Kinderių kaimą, o tada - Būtėnai. Ten gyveno mano sesuo Bronė. Kinderių kaime pamačiau nuo Šimonių pusės ateinančius kareivius su šunimis. Aš pasukau į kitą kaimo pusę - arčiau miško. įėjus į mišką, sustabdė du uniformuoti vyrai su žiūronais. Tai buvo partizanai. Paklausė: "Ko ieškai, gal komjaunuolė? Kareiviai siuntė į mišką?" Aš nesakiau, kad pabėgau iš

Kupiškio saugumo. Mums einant keliuku vis klausė: "Sakyk, nemeluok, iš mūsų neištrūksi, jeigu meluosi!"

Vienas vyras ėjo priekyje, antras - man iš paskos. Mums pasukus taku, priekyje liepė eiti man. Paėjus apie 50 m, pamačiau daug vyrų - 15. Vienas iš jų tuoj atsiskyrė ir priėjęs prie manęs paklausė: "Esi užverbuota, ieškai partizanų?" Tik tada supratau, kad tai ne kareiviai, bet partizanai. Pasakiau, kad naktį pabėgau iš saugumo kalėjimo, bet jie vis netikėjo ir dar daug klausinėjo. Tarp partizanų pamačiau mano sesers kaimyną Domą Matulionį iš Būtėnų k. Jo paklausė: "Ar pažįsti?" Atsakė teigiamai. Matulionis liepė eiti į jo namus, nes pas seserį buvo pavojinga. "Gal ten pas Gudus tavęs laukia kareiviai".

Taip ir buvo. Ankstų rytą ten jau manęs ieškojo. Seserį išsivarė į Šimonis. Aš, kaip buvo liepta, nuėjau pas Matulionį, kur radau jo motiną su dukrom Brone, Onute, Vlada. Vėliau jos tapo partizanų ryšininkėmis. Jauniausia Vlada nešė broliui valgyti ir 1947 m. žuvo kartu su Domu netoli savo namų. Visos kitos buvo teistos 10-iai metų.

Pas Matulionį pabuvau dvi savaites. Davė žinią mano seseriai Janinai-Astrai. Ji iš Vilniaus parvežė pasą Kvietkauskaitės pavarde, ir aš persikėliau į Šarūno apygardą. Susipažinau su Albinu Kubiliumi-Rūgštymu ir gyvenau pas jų pažįstamus rėmėjus. Buvau ryšininke tarp Šarūno rinktinės ir Utenos Vinco Kaulinio-Miškinio partizanų.

Daugiausia laikiausi pas ryšininkę Stasę Kontrimavičiūtę-Žibutę Pasmodų k. Kur vežti spaudą ir kam ją perduoti, nurodydavo Šarūnas ir Rūgštymas. Turėjau ryšį su Šimonių girios partizanais, kur partizanavo mano sesuo Astra. Ji nebegalėjo mokytojauti Kamajų apylinkėje ir buvo priversta išeiti į mišką.

1948 m. rugpjūčio mėn. persikėliau į Šimonių girią. Tapau partizane. Kartu su seserimi Astra daugindavom gautą spaudą, nes bunkeryje buvo tam skirtos priemonės.

Pirmą žiemą bunkeryje gyvenome aštuoniese - aš, sesuo ir šeši vyrai. Mes priklausėme Antano Starkaus-Montės rinktinei.

Taip gyvenome iki 1949 m. vasaros. Bunkeriai buvo keičiami. Atsargumo dėlei rugpjūčio mėnesį su sese išsiskyrėme, o žiemai perėjome į naujus bunkerius. Sesuo buvo Čepukonio-Tigro būryje. Tame pačiame būryje buvo Mykolas Nemejūnas-Rimantas, Teofilis Gudas-Eskimas, Vi-liūs Bugailiškis, Janina Gečiūnaitė-Danutė, Antanas Lapienis-Šermukšnis ir mano sesuo Astra.

Aš buvau kitame bunkeryje: Stasys Gimbutis-Tarzanas, Feliksas Niaura-Barsukas, Aloyzas Žilys-Žirnis, Juozas Lapienis-Darius, Chirurgas, Stasys Kriaučiūnas-Jaunutis. Spalio mėnesį iš Žemaitijos atėjo karininkas Algis.

Antanas Slučka-Šarūnas su žmona Joana Railaite žuvo spalio 27 ar 30 d., Balį Žukauską-Princą paėmė gyvą, sužeistą, Juozas Jovaiša-Lokys taip pat žuvo.

1949 m. lapkričio 1 d. 10 val. ryto išgirdome iš abiejų pusių stiprų šaudymą. Šaudė iš tos pusės, kurioje buvo Montės bunkeris. Gal užpuolė stovyklą? Kad esame išduoti - negalvojome. Bunkerį žinojo tik Šarūnas ir jo adjutantas Princas. Vyrai buvo patikrinę, kaip užmaskuotas bunkeris. Laukėme vakaro - gal išaiškės, kas šaudė. Nuo mūsų iki Montės bunkerio buvo trys kilometrai.

Pirmą valandą išgirdome einant per bunkerį daug žmonių, o per atsarginę angą išgirdome - kalba rusiškai ir kažką kasa.

Naikinome dokumentus, pasiruošę gintis ir nepasiduoti gyviems. Mūsų bunkeris buvo užminuotas trimis minomis. Girdėjome - per garsiakalbį liepė pasiduoti. Vyrai nutarė trauktis prie atsarginės angos. Uždegė virvę, kad sprogtų minos - gal kam pasiseks pabėgti. Sprogus mūsų minoms -sprogo ir kareivių. Mūsų išėjimo takas jau buvo atviras. Vienas nuo kito per du metrus šliaužėme grioviu. Iš medžių į mus jau šaudė kareiviai. Mūsų vyrai atsišaudė iš kulkosvaidžių...

...Atsibudau kaip iš miego, užpakalyje surištomis rankomis. Gulėjau kniūbsčia, subintuota galva, ranka, koja. Kairėje pusėje ir dabar likę žymės. Tuoj privažiavo sunkvežimis. Kareiviai mane suvyniojo į kažkokius skudurus ir įkėlė į mašiną. Miške jau buvo prieblanda. Mašinoje - daug kareivių ir šunų. Pavažiavusi geroką kelio galą, mašina sustojo. Degė dideli laužai. Išsyk pažinau, kad tai Montės bunkeris. Ir ežeras.

Mane iškėlė iš mašinos ir liepė sėsti ant išgriuvusio medžio. Atėjo kariškis ir pradėjo klausinėti: "Ar žinai, kur dabar esi? " Sakau: "Ne". Sako: "Čia Montės bunkeris. Jūsų vado. Visus sušaudėme. Jei nori - mes tau padėsime. Vesk, parodyk sesers bunkerį - abi liksite gyvos". "Aš nežinau".

Kai vėl sudavė per galvą, nebesupratau, kur esu. Mane vedė du kareiviai. Jau buvau Kauno saugumo kieme. Įvedė i kabinetą. Liepė: "Vesk, parodyk, kur sesers bunkeris!" Tardytojas, taip pat žydas, keikdamasis rėkė: "Supūsi Sibire, bandite!¹' Suvedė į akistatą su Princu. Jas prašė: "Vesk, parodyk". Paliko abu kabinete. "Jei žinai, parodyk - neišlaikysi". "Sakiau - nežinau, jie neseniai perėjo į naują bunkerį".

Rytojaus dieną buvau kameroje dviese, matyt, su šnipe. Aš ją įtikinau, kad nežinau.

Per tardymus baisiai mušė su "bananais". Visas kūnas kraujavo. Galvą, koją, ranką perrišdavo. Tardydavo naktimis iki ryto. Kartais pastatydavo ir tris valandas neleisdavo atsisėsti. Nuvirsdavau tyčia. Tai mažiau mušdavo. Vienas žodis - nežinau. Mintyse kartojau: "Marija, padėk iškentėti, kad netapčiau sesers išdavike".

Tardymas tęsėsi lapkritį ir gruodį. Sausį kasdien nešaukdavo. Du mėnesius sėdėjau vienutėje. Paskui pervedė į kitą kamerą, kurioje buvo mergaitė iš Kauno - Kalvaitytė, o kovo 3 d. išvežė į Lukiškių kalėjimą Vilniuje. Bendroje kameroje buvo daug mergaičių, moterų - laukė teismo. Po mėnesio - balandį - nuvedė pas kalėjimo viršininką ir perskaitė: esu nuteista 25 metams ir 5 metams tremties.

Pervedė į kitą korpusą, kur buvo visi katorgininkai. Vienutėje buvau iki rugpjūčio. Iš ten ir išvežė į Intą, Komijos ASSR.

Brolis Donatas mokytojavo Bajorų mokykloje, netoli Svėdasų. Paėmė iš mokyklos. Seserį Bronę su mažamečiu vaiku atvežė iš Galvydžių į Svėdasus ir kartu su broliu Donatu 1948 05 22 išvežė į Irkutsko sritį. Mama tą dieną buvo Panevėžyje - nuvežė sūnui Jurgiui į kalėjimą valgyti. Taip ji tą kartą liko neišvežta.

Brolis Vytautas buvo siuvėjas, siūdavo partizanams uniformas ir slapstėsi. Jį kartu su mama susekė ir suėmė 1951 m. Abu teisė Maskvoje. Nuteisė 25 metams. Stalinui nusprogus, paleido aštuntą dešimtį einančią mamą ir brolį. Sibire jie atbuvo 5 metus. Sesuo Janina-Astra žuvo 1952 m. spalio 13 d.

Mūsų bunkeryje žuvo Juozas Lapienis-Darius, Aloyzas Žilys-Žirnis ir tik mėnuo kaip atėjęs iš Žemaitijos karininkas Algis; Montės bunkeryje: Antanas Starkus-Montė, Aleksas Matelis-Audenis, Albinas Pajarskas-Bebas, Tardytojas (pavardės neatsimenu), Stasė Vigėlytė-Živilė, Birulė

Šniuolytė-Ida-Ramunė; Kęstučio bunkeryje: Albertas Žilys-Kęstutis (Žirnio brolis), Juozas Pakštas iš Čiukų k., Bronius Birkus iš Vaitkūnų k. ir Pauriškių mokyklos mokytoja Albina Vizbarienė.

Jurgis Trečiokas-Rytas iš Jotkonių k. ir jo sesuo Trečiokaitė-Rožytė, paimti sužeisti iš slėptuvės prie Barčios k. Žuvo Stepas Šukys ir dar vienas partizanas, kurio pavardės neprisimenu.

Mano vyras politinis kalinys. Apsivedėme Intoje, jau būdami tremtiniai. Sūnus Saulius gimė taip pat tremtyje.

Prisiminimai parašyti 1994 m. D. Šilinytei- Šilinienei prašant.

Partizanų kasdienybė

Į D.Šilinytės-Šilinienės klausimus atsako E. Valevičiūtė-Uoksienė:

-    Kaip buvo parenkama vieta slėptuvei?

-    Prie nedidelio kelio, sausoje vietoje, slėnyje, duburyje - kur paviršiuje nėra vandens.

-    Kur ir kaip partizanai laikydavosi vasarą, žiemą?

-Žiemą mažiau vaikščiojo, stovyklų nebūdavo. Sningant ar esant blogam orui į kelią išeidavo, tempdami paskui save šaką, maskuodavo pėdsakus sniege. Buvo patikimi ryšininkai, kurie naktį atveždavo maistą arba spaudą ir pranešdavo naujienas. Privažiavę netoli angos, sutartu ženklu sušerdavo į žemę ar medį. Partizanai pažiūrėdavo pro atsarginę angą. Vasarą su ryšininku susitikdavo sutartoje vietoje. Rylą, saulei tekant, angas užmaskuodavo. Keldavosi po gerų pietų.

-    Kaip bunkerius įrengdavo? Ar buvo atsarginiai išėjimai?

-    Slėptuvės žiemai buvo didelės - 5x6 m. Angos dvi: viena - į kelią, kita - į kitą pusę. Anga į kelią ilga - 25-30 m, kita - 5-6 m. Slėptuvės aukštis - 2,5 m, angos - 1,8 m. Ventiliacija buvo įrengiama po mažomis eglėmis ar krūmais.

-    Ar buvo slėptuvių žmonių sodybose?

-    Buvo ir sodybose, tvartuose, klojimuose. Slėpdavosi mažomis grupėmis - po 3-4 partizanus. Ten ir maitinosi.

-    Jei žiemojama miške, kaip maskuodavote pėdsakus?

-    Dažniausiai maskuodavo ryšininkai. Jei sninga, pūga - patys.

-    Ar nebūdavo pavojaus žūti dėl išdavystės?

-    Žiemą miške nebūdavo kariuomenės. Jei kas registruodavosi, likę partizanai išsikeldavo iš slėptuvės. Bunkerių buvo daug. Išdavystės prasidėjo 1949 m., kai eidavo kariuomenė su partizanų rūbais. Tai Šimkaus gauja.

-    Kiek partizanų būdavo slėptuvėje?

-    Šeši, septyni, astuoni.

-    Ar daug partizanų tas slėptuves žinodavo?

-    Mažai, tik partizanai ryšininkai. Vasarodavome stovyklose. Buvo numatyta vieta paštui. Kas, iš kur, kada ateis - susitikdavo sutartose vietose.

-    Kaip slėptuvės būdavo apšviečiamos? Ką partizanai veikdavo jose?

-    Žibalinėmis lempomis arba karbidu. Moterys gamino valgyti, palaikė švarą. Kur moterų nebuvo - vyrai tai darydavo patys. Turėdavome rašomąsias mašinėles, platindavome spaudą. Maisto atsargas - bulves, daržoves, rūkytą mėsą - laikėme slėptuvėse. Žieminiuose bunkeriuose būdavo krosnys. Kūrendavo malkomis. Buvo ir šuliniai. Drabužius skalbdavo ryšininkės. Slėptuvėse išsiplaudavo kojines, nosines, autus. Tualetai buvo ilgosiose landose. Slėptuvės, kuriose aš gyvenau, buvo užminuotos. Gyvenamosios patalpos buvo gerai apšviestos, nes rašydavome su mašinėlėmis. Spaudinius platino ryšininkai. Mašinėles, popierių, juosteles, kalkę gaudavome per ryšininkus iš Kauno. Tiek žiemą, tiek vasarą ryšiai spaudai platinti buvo geri.

-    Ar gerai buvote ginkluoti? Kaip apsirūpindavote šoviniais? Ar jų turėdavote pakankamai?

-    Ginklų buvo pakankamai. Šovinių taip pat. Mūsų vyrai juos gaudavo iš pažįstamų stribų. Toks leitenantas Albinas Striukas šovinius perduodavo.

-    Kuo maitindavotės, kaip apsirūpindavote maistu? Kuo rengdavotės?

-    Maistu apsirūpindavome iš anksto, kad atsargų būtų savaitei, jei negalėtume išeiti. Gamindavomės patys. Vasarą virdavome primusu. Pieno žmonės palikdavo šuliniuose. Mėsą pasiimdavome iš tų, kurie būdavo komunistų pusėje. Kai ką ryšininkai surinkdavo iš gerų žmonių. Sviestą, cukrų atimdavo, kai veždavo iš rajonų. Pinigai būdavo atimami iš stribų, kai šie juos veždavo iš taupomųjų kasų. Partizanai nuginkluodavo lydėda-vuisius stribus kareivius. Ruošdavome pasalas. Vaistus pristatydavo ryšininkės.

-    Ar būdavo rengiami kariniai mokymai? Kokie susidūrimai su priešu paliko didžiausią įspūdį?

-    Kariuomenei ruošdavo pasalas. Jaunesnius mokė tarnavę kariuomenėje. 1948 m. gegužės 22 d., kai buvo vežami žmonės iš Svėdasų į Kupiški, Montė-Starkus su Šimonių Briedžio būrio partizanais - 10 vyrų -suruošė pasalą miške, prie Bugailiškių sustojimo. Dviem mašinoms kareivių grįžtant iš Kupiškio į Svėdasus paimti kitų tremtinių, partizanai nušovė daug kariškių, jų tarpe ir Pabaltijo komisarą Čemyševskį, kurį palaidojo Panevėžyje, karių kapinėse. Kur laidojo kareivius - nežinau. Ginklus, komisaro ir kareivių dokumentus paėmė partizanai.

1948 (gal 1949 m.?) kovo mėnesį, kai vežė žmones, prie Galvydžių kaimo, netoli Šventosios, partizanai taip pat surengė pasalą. Nušovė tremtinius lydėjusius kelis kareivius. Daug kur sprogdino geležinkelius.

Prieš balsavimus kaimuose ant medžių klijuodavome atsišaukimus, kad žmonės nebalsuotų, išbrauktų visus siūlomus kandidatus.

1947 m. artėjant gegužės šventėms, partizanai žinojo, kad Šimonyse bus daug komunistinių agitatorių iš Maskvos. Prieš savaitę partizanai klijavo atsišaukimus, kad žmonės neitų į sales balsuoti. Per susirinkimus buvo daug sužeistų ir užmuštų rusų agitatorių. Žuvo ir vienas ne komunistas - muzikantas. Sprogdino Montė, Jokeris. Partizanai paėmė sargyboje stovėjusį stribą. Paskui paleido. Tąsyk su kareiviais žuvo ir stribų.

-    Ar turėjo partizanai apibrėžtas teritorijas?

-Teritorijas turėjo apygardos, rinktinės, būriai. Mūsų teritorija - nuo Svėdasų iki Šilagalių Šimonių girioje; Šilagalių, Mikierių, Plikiškių ir kiti kaimai iš šiaurės pusės nuo Svėdasų-Šimonių.

-    Kaip reiškėsi aukštesnė vadovybės veikla?

-Aukštesnė vadovybė veikė pagal nustatytas apygardas. Šarūno apygarda - Troškūnai, Šimonys, Anykščiai.

Partizanai švęsdavo Vasario 16-ąją, Kalėdas, Velykas, Vardo dienas. Paprastai šventinį stalą "papuošdavo" ir degtinės butelis, bet tik vienas -kiekvienam po stikliuką tetekdavę. Partizanų vadovybė išgėrimus drausdavo. Nemaža dalis partizanų neimdavę nė stikliuko. Griežčiausiai buvo

draudžiama išgėrusiems pasirodyti žmonėse.

Vasario 16-ajai buvo stengiamasi paruošti spaudos. Visos tautinės šventės buvo pradedamos bendra malda. Didžiausi linkėjimai buvo - sulaukti laisvės.

Užrašė D.Šilinytė-Šilinienė 1994 m.

E.Valevičiūtės-Uoksienės laiškas Audrutei Paškonytei-Stanikienei, Stasio Gimbučio-Tarzano sesers dukteriai^*

*Gautas iš Stasio Indrašiaus 1994 12 14.

Miela Audrute,

Šiandien gavau Jūsų netikėtą laišką, kai perskaičiau, supratau, kas rašo, ir susitvarkius sėdu rašyt. Su Jūsų dėde Stasiu Gimbučiu-Tarzanu gyvenau pusantrų metų sykiu nuo 1948 m. gegužės iki 1949 m. lapkričio 1 d. Aš buvau išbėgus iš Kupiškio kalėjimo, ir kito kelio nebuvo, tik miškas, bunkeris. Buvau ryšininkė nuo 1946 m. Registrantas išdavė. Mano tėviškė buvo prie Šimonių girios, prie Šventosios upės. O girioje buvo daug partizanų, daug bunkerių, todėl ir ryšį sutvarkyti reikėjo. Iš karto atėjau pas Starkų-Montę. Jis buvo rinktinės vadas. Ten ir mano sesuo Astra. Mokytojavo, ją irgi išdavė, kad turi ryšį su partizanais. Areštavo, užverbavo, išleido. Ir nuėjo pas partizanus, priėmė. Kai aš atėjau, nutarė, kad sesės nebūtų sykiu nelaisvės atveju. Mane paskyrė pas Stasį Gimbutį. Jis buvo būrio vadas. Ir perėjau į jo bunkerį. Ten buvo šeši vyrai ir aš. Taip ir pradėjom kryžiaus kelius. Viskas buvo gerai, gyvenom kaip šeima. Vyrai buvo geri, ne taip, kad gyventume pas kavalierius, o taip, kaip pas brolius. Virėm valgyt, palaikėm švarą, tvarką, ryšį su ryšininkais. Platinom laikraštėlius. Jei ne tas nelaimingas lapkričio pirmos rytas, kai sudužo visų mūsų svajonės sulaukti laisvos Lietuvos. Prie Andrioniškio išdavė Šarūno, Algimanto apygardos vado bunkerį. Ten paėmė vieną gyvą, sužeistą. Ir rytojaus rytą atvedė pas mus. Aš pamačiau tą partizaną Kauno saugume, turėjau akistatą. Tai tegu Dievas atleidžia už jo kaltes. Jis buvo visas apdegintas ir iškankintas. Neiškentėjo ir parodė mūsų tris bunkerius. Pradžią padarė Kučas (V.Kučys - W). Gal jau skaitėt, buvo rašyta. Gyveno netoli Anykščių. Dabar apie Jūsų dėdę. Kauno saugume išbu-vom iki kovo pradžios. Tardymai baisūs. Aš turėjau akistatą su Jūsų dėde, tai jis sako, jei žinai, tai parodyk, kur sesuo. Tada supratau, kad jis neparodė sesers bunkerio, ten buvo šeši žmonės.

Ir man davė Dievas stiprybės, kartojau vieną žodį - nežinau. Kai atgavau sąmonę, jau buvau surišta, gulėjau kniūbsčia prie bunkerio. Atėjo gydytojas su baltu ehalatu, subintavo galvą, ranką ir koją. Ir netoli mačiau, kaip Jūsų dėdę, Kriaučiūną, Niaurą, Vilką irgi bintavo. Jie visi buvo sužeisti, kruvini, o trys negyvi.

Kai grįžau pirmą sykį į Lietuvą, sutikau pažįstamą Svėdasuose, kapinėse. Pasakojo apie Jūsų dėdę, kad jis buvo atvežtas į Svėdasus ar kareivių varomas, vėliau išvežė į Utenos kalėjimą. Ten buvo teisiamas ir nuteisė mirties bausme sušaudyti.(...) Po teismo Jūsų dėdę išvedė į kiemą su grandinėmis ant kojų ir rankų. Tai turbūt kažkur prie Utenos užkasė sušaudę. Moteris, kuri man pasakojo, iš Aulelių kaimo, jau keli metai mirusi, ir jos šeimos nėra. (...) Teismas buvo 1951 ar 1952 metais. Dėdę prisimenu kaip gerą žmogų. (...)

□ Stovi: iš dešinės antras Stasys Gimbutis-Tarzanas ir trečia Elena Valevičiūtė-Nida. Fotografuota Stasio Indrašiaus.

JURGIS TREČIOKAS-RYTAS APIE SAVE IR DRAUGUS

Jurgis Trečiokas gimė 1917 m. birželio 2 d. Jotkonių k., Svėdasų vls., Anykščių aps. Tėvai ten turėjo 10 ha ūkį. Jurgis buvęs jauniausias šeimoje, o keturios seserys buvusios vyresnės. Vaikai jauni likę našlaičiais: tėvas miręs 1925, o motina- 1931 m.

1944 m. užėjus rusams, J. Trečiokas pradėjęs slapstytis namie, ginklo neturėjęs. Du kartus pavykę sveikam ištrūkti, nors kareiviai smarkiai apšaudę. Turėjęs labai gerą slėptuvę šulinyje: jo mediniame rentinyje buvo padarytos durelės, o visas "susisiekimas” ir tiekimas - svirtimi. Paskelbus amnestiją, prisiregistravęs, bet kai vieną kitą registrantą suėmę, išėjęs į mišką ir pradėjęs tikrą partizanystę.

Neištvėrusi valdžios teroro, pas partizanus atėjusi ir sesuo Rozalija-Rožytė (g.1907 m.). Tada ėję 1948 metai. Į enkavedistų rankas patekusi 1949 m. lapkričio 2 d. Šimonių girios mūšyje. Šešerius metus atbuvusi Intos lage-wryje. Po lagerių gyvena Svėdasuose. Sesuo Stefanija, ištekėjusi už Grikiapelių Matelio, su vyru ir 3 mažais vaikais 1948 05 22 buvo ištremta į Sibirą.

J. Trečiokas suimtas Šimonių girios mūšio metu (1949 11 02), 10 metų atbuvęs Vorkutoje ir grįžęs į Lietuvą, prisiglaudęs pas seserį Stefaniją, paskui apsigyvenęs Debeikiuose. Dar lageryje pramokęs suvirintojo darbo, dirbęs suvirintojų kolūkyje. Vyr.mechaniku dirbęs Svėdasų stribas Jurgis Jasponis, nors buvo tiesioginiu J.Trečioko viršininku, nė karto neužsiminęs, lyg nežinojęs, kad buvęs priešingose barikados pusėse, tik pirmininkas buvęs bjaurus.

J. Trečiokas mirė 1996 01 10 Debeikiuose.

Jurgis Trečiokas-Rytas apie savo partizanavimą, draugų žūtį, lagerius, šių dienų nesusipratimus dėl reabilitacijos pasakojo graudindamasis iki ašarų. Jo gyvenimo kelias sutapo su daugelio jo kartos vyrų likimu.

Slėptuvės, kurioms visoje Lietuvoje prigijo bunkerio vardas, tamsa, drėgmė, oro trūkumas... Dažnai tekdavo gulėti ant paklotų šiaudų, kuriuose prisiveisdavo begalės gyvių. Kartą šiaudus išvežė ir pakreikė tvarte kiaulėms. Į tvartą nuėjusi J.Trečioko žmona nustėro - blauzdos buvo juodos nuo blusų! Kentėdavo nuo utėlių ir niežų, o dažnai kūrenti pirtis buvo rizikinga.

Slėptuvėse būdavo atsarginis išėjimas. Tigriečių - Antano Jančio-Žaibo - slėptuvėje išėjimas buvo net 80 m ilgio, bet išdavystės atveju tai nepadėjo. Pas Antaną Starkų-Montę toks išėjimas irgi buvo, bet bunkerį išsprogdinę.

Paprastai slėptuvės būdavusios nedidelės. Didžiausia buvusi prie Ertėjų. Ją vadindavę "Kolchozu". Galėję gyventi 10 partizanų. Baimindamiesi išdavysčių, partizanai stengdavęsi, kad slėptuves žinotų kuo mažiau žmonių, bet visiško slaptumo nebuvo galima išlaikyti, nes reikėjo palaikyti ryšį.

Ginklų ir šovinių turėjo pakankamai - nuo karo laikų pas žmones jų buvę nemažai. Turėję ir kulkosvaidžių, bet jie buvę "sunkaus tipo". Lengvą čekoslovakišką "Bruno" turėjęs tik Antanas Starkus-Montė. Pats J.Trečiokas turėjęs šautuvą. Pasak jo - šautuvas - geras ginklas, ypač laukuose, nes toli nešąs. Uniformų mūsų vyrai vengę, nes eivilio drabužiais buvę saugiau.

Karinių mokymų nebuvę. Būriai turėję savo veikimo zonas. J.Trečioko-Ryto būrys veikęs apie Jotkonis, Miškinius, Visetiškes. Be būrio žinios niekas neturėjęs teisės net maisto rinktis. Pakakdavę žodžiu susitarti, bet be susitarimo - nė žingsnio!

Aukštesnioji partizanų vadovybė rinkdavusi žinias apie šnipus, nutardavusi, kaip su jais elgtis. Jei išdavikas išaiškinamas, naikindavę visą šeimą, nes išlikę gyvi šeimos nariai būdavę lengvai enkavedistų verbuojami.

J.Trečiokas - 1949 m. lapkričio 1-3 d. mūšio Šimonių girioje dalyvis. Pirmiausia lapkričio 1 d. buvę pulti Montės ir Tarzano bunkeriai. Lapkričio 2 d. ankstų rytą buvo pultas Kęstučio ir Antano Jančio bunkeriai.

J.Trečiokas su Steponu Šukiu išlindę į lauką. S.Šukys, turėjęs labai gerą klausą, suklusęs ir pasakęs, kad girdįs žingsnius. Trečiokas, nieko negirdėjęs, bet jiedu sulindę į slėptuvę ir tuojau supratę, kad išduotas jų bunkeris. Nors anksčiau S.Šukys niekada nekalbėjęs apie nusišovimą, bet tada pasakęs: "Jurgiuk, aš šaunuosi!" J.Trečiokas bandė sulaikyti: "Nesišauk, žiūrėsim, kaip bus!" Nepaklausė. Nusišovė.

"Persižegnojau, - prisimena Trečiokas. - Viešpatie, gelbėk, jei esu vertas! Jei ne - leisk žūti nuo pirmos kulkos. Nejaučiau baimės. Išmečiau granatą per angą. Nesprogo. Paleidau šūvius į juos. "Užgrojo" kareiviai -kulkos zvimbė kaip bitės. Iššaudžiau apkabą, kitą pilu. Kliudė koją. Sesuo Rozalija verkia. Sakau: "Persižegnok, nušausiu! " Sesuo: "Ne..." Nušlubavau apie 10 m prie galinės landos. Žiūriu, kada jie atidengs angą, galvoju - šoksiu. Iššokti nepavyko. Pakliuvau čekistams. "Kuris iš vidaus šaudėt?" - rėkia. Aš greit susiorientuoju pasakyti, kad Steponas.

Suėmė visus, nuvežė į Svėdasus. Prasidėjo kryžiaus keliai. "Kur Tigro bunkeris?" - vėl rėkia. Tai jiems labiausiai rūpėjo. Mušė pernakt nesustodami. Stengiausi kelius pastatyti taip, kad mažiau smūgių gaučiau į pilvą... Už plaukų kėlė aukštyn. Keliant galvoje kažkas visu garsu pokštelėjo...

Rytą - mašinon ir miškan. Reikalavo to paties. Mušė iki sąmonės netekimo. Atsigaivelėjau galva atremtas į medį. Kūnas buvo juodai mėlynas, kai nurengė Kauno saugume...

Per tardymus pradėjau alpti. Ant tardytojo stalo matau - stovi grafinas su vandeniu. Paprašiau gerti. "Kai pasakysi teisybę - duosiu vandens!"

Kai ėmė stipriai kraujas bėgti iš peršautos kojos, kiek aprimo mušti.

Aš labai patenkintas, kad per tuos tardymus nieko neišdaviau. Kai reikalavo pasakyti, iš kur maistą, drabužius gaudavom, sakiau, kad Steponas naktimis nuvesdavo pas savo pažįstamus.

Kai atrišo rankas, nejaučiau, kad jas turiu. Nors atrištos - vis tiek nejuda.

Tardymas tęsėsi du mėnesius - iki Naujųjų metų. Nuteisė 25 metams. Tada - į Vorkutą, kur buvau kartu su Stasiu Kriaučiūnu".

S.Kriaučiūnas, paleistas po 10 metų iš lagerio, vedė Verutę Pajarskaitę. Nuėjo dirbti į šachtas, kur po poros metų žuvo.

Jurgis Trečiokas artimai bendravęs su Antanu Starkum-Monte. Jie dažnai susitikdavę vieno ar kito bunkeryje, todėl drąsiai galįs tvirtinti, kad ten A.Šimėno minimų partizanų Petro Bačiulio, Vytauto Dariaus bei Jurgio ir Vytauto Minkevičių tikrai nebuvo. Šių partizanų mūsų kraštuose iš viso nėra girdėjęs.

Taip pat nepažinojęs ir A.Baliūno minimų partizanų iš Šilagaliu k. pasak jo, 1949 m. lapkričio 1-3 d. žuvusių Šimonių girioje: Petro Baršausko, Aloyzo ir Juozo Karvelių bei Stepono Labeikio.

Pranas Galvydis-Valteris, J.Trečioko tvirtinimu, tikrai laikydavęsis Šimonių girioje vienas. Tai buvęs partizanas-vienišius. Jo mėgstamiausias užsiėmimas - ginklų taisymas.

1949 m. lapkričio 2 d. su J.Trečioku gyvas paimtas Juozas Indrašius, kartu bunkeryje laikęsis tik kokį mėnesį ar du. Jis buvęs nuo Užpalių, o į mišką išėjęs po tėvo suėmimo. Turėjęs seserį Eugeniją. J.Trečiokas susirašinėjęs su ja, bet vėliau ji ištekėjusi. Lageryje J.Indrašius dirbęs suvirintojų, o grįžęs apsigyveno Panevėžyje.

Juozas Rimkus-Gaspadorius, rusams užėjus, ėmęs slapstytis, bet bijojęs ir stribų, ir partizanų, todėl prisiregistravęs. Jį labai mušę, kad pasakytų, kas iš užsiregistravusiųjų turėję ginklus, o kai liepė atnešti savąjį - pas stribus nebegrįžęs. Jurgis jo pasigailėjęs ir priėmęs pas save. Tolimesnis šio partizano likimas nežinomas. Jis neturėjęs nei brolių, nei seserų.

Labai dažnai Jurgis Trečiokas prisimenąs Steponą Šukį-Princą, girdįs sau skirtą paskutinį šūvį, o sakydavęs, kad negalėtų šauti nei į priešą, nei į save...

Pasak J.Trečioko, 1949 m. lapkričio 3 d. enkavedistai po Šimonių girią vedžioję gyvus paimtus, surištomis rankomis, muštus ir kankintus partizanus, reikalavę parodyti bunkerius. Jis parodęs apleistą, tuščią Jono Lapienio-Jokerio ir tokį pat Tigro bunkerius, nes artėjant žiemai, partizanai jau buvo persikraustę į naujus - žieminius. Šaudę, sprogdinę, net giria drebėjusi.

Jonas Kimštas-Žalgiris, Dėdė Jonas partizanavęs mūsų kraštuose, Lietuvos kariuomenės karininkas, kilęs iš Ukmergės, turėjo ryšį su Juozu Markuliu, didžiausiu Lietuvos partizanų išdaviku.

J.Markulio pakviesti į Vilnių nuvyko Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas ir uteniškių partizanų vadas Vincas Kaulinis-Miškinis (Šarūnas, Puskunigis - baigęs Medicinos fakulteto tris kursus, Miškinis - policijos nuovados viršininkas).

Atvykę į nurodytą butą, jie pajuto kažką įtartino. Atsigulė vakare, pasidėdami pistoletus po pagalvėmis. Naktį, veržiantis į kambarį enkavedistams, jiems vis dėlto pavyko pasprukti per langą.

J.Markulis pakvietė Žalgirį į Vilnių švęsti Joninių, bet šis atsakė: Jonines švęsiąs Šimonių girioje.

Užsakoma statinė alaus. Partizanai - savi ir uteniškiai - jau žygiavo į "Kolchozu" vadinamą slėptuvę, bet juos pasitiko ryšininkas eigulys Bronius Merkys, partizano Aniceto Merkio-Žaibo brolis, ir pranešė apie netoliese pasirodžiusius kareivius. Tada partizanų neužklupo, bet apie porą mėnesių kariuomenė laikė apgulusi Šimonių girią. J.Trečiokas su draugu suspėję pasitraukti į netolimą Jotkonių mišką, į kurį kareiviai kojos nekėlė.

Ten buvusi tokia laisvė, kad nors gegužinę ruošk.

J.Markuliui buvo atsakyta, jog partizanai atsisaką nutraukti aktyvų pasipriešinimą. Taip pat buvo atmestas jo siūlymas parūpinti pasus ir pasitraukti į užsienį. Netrukus pats Markulis buvo priverstas pasitraukti į Rusiją, nes paaiškėję jo kėslai.

Užrašė D.Šilinytė-Šilinienė. 1994 04, Debeikiai.

PRIEDAI

Lietuvos Respublikos Generalinės Prokuratūros 1993 07 07 raštas Nr.13/ 16489-29 dėl reabilitavimo pažymėjimo

Nuorašas

Lietuvos Respublikos Generalinė Prpkuratūra 1993 07 07 Nr. 13/16489-29

Gerb.J.Trečiokui

Debeikių kol. Anykščių raj.

Ryšium su iškilusiu klausimu dėl Jūsų reabilitacijos pagrįstumo, prašome šių metų liepos 12 d. atvykti į Generalinę prokuratūrą adresu -Vilnius, A.Smetonos g.4, kabinetas 6.

Su savimi prašome turėti pasą ir 1990 m. gegužės 25 d. išduotą reabilitavimo pažymėjimą Nr. 13/16489-89.

Specialių tyrimų skyriaus
vyriausiasis prokuroras V.Vaičekauskas

Lietuvos Respublikos Generalinės Prokuratūros 1993 11 09 raštas Nr.13/ 16489-89 J.Trečiokui dėl reabilitacijos panaikinimo

Nuorašas

Lietuvos Respublikos Generalinė Prokuratūra  1993 11 09

Nr.13/16489/89

J.Trečiokui
Debeikiai
 Anykščių rajonas

Valstybinei mokesčių inspekcijai,
J.Biliūno 23 Anykščiai

Atsižvelgiant į tai, kad reabilitavimo pažymėjimas buvo išduotas pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimų okupaciniams režimams, teisių atstatymo" 2 str., Jūsų reabilitacija panaikinama ir reabilitavimo pažymėjimas Nr.13/16489-89, išduotas 1990 m. gegužės 25 d. Generalinės prokuratūros, nebegalioja.

Ryšium su tuo, pagal reabilitavimo pažymėjimą gautą piniginę kompensaciją už įkalinime prabūtą laiką - 60 Lt 30 ct ir kompensaciją už prarastą turtą - 64 Lt 41 ct (iš viso 124 Lt 71 ct) Jūs turite grąžinti į Anykščių rajono Valstybės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. 100702, kuri yra Anykščių rajono Žemės ūkio banke.

Specialių tyrimų skyriaus vyriausiasis
prokuroras V.Vaičekauskas

Tuoj po šio rašto, 1993 m. lapkričio 10 d."Respublikos" laikraštyje pasirodė paskvilis, kuriame džiaugiamasi, kad "prieš porą trejetą metų masiškai reabilitavusi pokario metų partizanus, Generalinė prokuratūra pripažįsta savo klaidas"*.  Pasak paskvilio autorių, tai "turėtų būti antras, trečias ir ketvirtas atvejai", o gal ir taip toliau? Istoriko, žinančio KGB generolų H.Vaigausko, E.Eismunto rašinius apie dezinformacijos prieš Pasipriešinimą metodus bei stilių, paskvilis nestebina. Stebina kita: nejaugi vėl teks polemizuoti su naujaisiais uldukiais, chienais, šmigelskiais, aiškinti paprasčiausias istorines tiesas bei abėcėlę?

*Pocius J. Reabilituoti nepagrįstai//Respublika. 1993. Lapkričio 10.

SUDRUMSTA MIRUSIŲJŲ RAMYBĖ

1993 m. lapkričio mėn. 9 d. iš buvusių partizanų Petro Černiaus-Špoko, Žalgirio būrio vado Jurgio Trečioko-Ryto, Šarūno rinktinės žvalgybos skyriaus viršininko Vytauto Lapienio-Uosio ir Juozo Apšegos-Štrauso atėmė reabilitaciją. Tai buvo padaryta pagal Amerikos piliečio, gyvenančio Los Andželo mieste, Juozo Kaributo-Kelmo prašymą ir rūpestį. Į pagalbą buvo pasitelktas ir "Respublikos" laikraščio žurnalistas Jaunius Pocius.

Iš straipsnio "pagal užsakymą" matėsi, kad pašyta remiantis J.Kaributo suteiktomis žiniomis.

Dar 1993 m. rudenį teko lankytis Šimonių ir Kinderių, Gaigalių ir Nociūnų kaimuose. Po mišių kalbėjausi su parapijiečiais Šimonių bažnyčios šventoriuje. Dauguma smerkė Kelmą už tai, kad jis sekdavo partizanus, skundėjų šeimas, pasirašė Petro Černiaus ir Sabaliauskų šeimų ištrėmimui. Žmonės tuo laiku prašė neskelbti pasakojusių pavardžių, nes bijojo "buvusiųjų" persekiojimų. Tada nutariau apie tai nutylėti, nors rašyti reikėjo, nes dar buvo gyvi du šios dramos dalyviai, taip pat atsisakę ieškoti teisybės. Jie galvojo, kad Kaributas susipras.

Deja, nesusiprato, ir 1996 m., atvažiavęs į Lietuvą, vėl atnaujino puolimą prieš tris jau mirusius ir Petrą Černių, gulintį mirties patale. Jam talkino tas pats "Respublikos" žurnalistas J.Pocius. (Petras palaidotas liepos 5 d., o straipsnis "Respublikoje" atspausdintas liepos 8 d.)

Juozas Kaributas įteikė laiškus-prašymus ir "Valstiečių laikraščiui" bei "Atminties" žurnalui. Tai atliko draugiškai, bet įsakmiai. Pripasakojo nebūtų dalykų: kad už Špoko galvą nebūtų skyręs nė 20 rublių, kad Špokas plėšikas ir t.t. Anykščių r. "Anykštos" laikraščio redaktorę prašė paneigti straipsnį apie Jurgį Trečioką-Rytą ir atsiprašyti, net pasiūlė 20 dolerių. Siūlė "dovanėlių" ir dar kai kam!... Pasirodė, kad mūsų žemietis meluoti tikrai moka: per iškilmes Anykščiuose duodamas interviu, įterpė sakinį, neva laidojant Petrą Černių, net nebuvę kam nešti karsto.

Tuo tarpu Petras Černius buvo palaidotas kaip dera partizanui: prie jo karsto dvi dienas stovėjo partizanų ir šaulių garbės sargyba. Atlydėjus į Šimonis, karstas buvo įneštas į bažnyčią ir sugiedota "Libera", laikytos šv.Mišios Panevėžio Šv.Trejybės bažnyčioje, o iki kapinių jį nešė šauliai, buvo giedamos apeigoms deramos giesmės. Karstą leidžiant į duobę triskart saliutavo, sugiedotas Tautos himnas.

Ką byloja faktai? 1949 m. gegužės mėn. įvyko Šiaurės Rytų Lietuvos-Karaliaus Mindaugo srities vadų pasitarimas. Be organizacinių klausimų, padaugėjus šnipų-informatorių, buvo aptartos Karo lauko teismo vasario-kovo mėnesiais įvykdytos mirties bausmės teisėtumas. Išlikusi gyva partizanė Nida, paliudijo, kad ji su sesute Astra (žuvusia), buvusia štabo raštvede, 1949 05 spausdino medžiagą apie šnipus-informatorius. Ten buvęs ir teismo sprendimas keliems šnipams, tarp kurių - Kazio Kelmo ir

Natalijos Kelmaitės pavardės. Vėliau buvo spausdinama ataskaita srities štabui apie mirties bausmės įvykdymą.

Liudija ir dar gyvas buvęs partizanas Perkūnas: 1949 m. gegužės mėn. pabaigoje, vykdant vizitaciją, būriams ir rinktinėms buvo skaitoma apie keleto šnipų-informatorių sušaudymą. Tame rašte buvo minima ir Kelmų šeima. Apie tai yra raštiški šių liudytojų patvirtinimai. Šeši pradžioje minėtų kaimų gyventojai parašais patvirtino savo pasakojimus apie Kelmus ir Černių. Petras Černius-Špokas išlikusiose baudžiamosiose ir operatyvinėse bylose yra vadinamas Algimanto apygardos partizanu, o ne plėšiku. Okupacinio režimo vadovybė P.Černių vadina "aršiu buržuazinės nacionalistinės organizacijos, siekiančios nuversti Tarybų valdžią, nariu". Bylose rašoma, kad jis nušovęs daug rusų kareivių, "liaudies gynėjų", sovietinių aktyvistų ir nubaustas 25-eriems melams laisvės atėmimo, būtent už pasipriešinimą sovietinei valdžiai! Bylose nėra teiginių, kad Špokas sušaudęs Kelmus.

Keista Lietuvos prokuratūros pozicija: reabilitavo ir vėl iš naujo baudžia. To nedarė net sovietiniai teismai! Matyt, prokuroras V.Vaičekauskas nepervertė net operatyvinių bylų. 1949-1950 m. Kupiškio r. saugumo ataskaitose minimi net 22 "šaltiniai", teikę žinias Kupiškio MGB apie Algimanto apygardos partizanus, gyvenusius Šimonių girioje. 28-iuose pakankamai išsamiuose išdavikų pranešimuose dažnai minima Petro Černiaus-Špoko pavardė. Iš jų matyti, kad tai buvo aktyvus partizanas, kovojęs už Lietuvos laisvę, bet ne žudikas, kaip rašė Kaributas.

Į mano rankas pateko ir Kupiškio KP komiteto informacijos ir propagandos skyriaus mašinraštinis leidinys apie asmenis, "ypatingai pasižymėjusius įtvirtinant tarybų valdžią Kupiškio rajone". Ten minimas Anicetas Kelmas, dar 1918 m. kūręs komunistų valdžią Lietuvoje, o Kazys Kelmas ir Kelmaitė 1949 m. Kinderių k. buvo sušaudyti "nacionalistinių banditų". Toliau: "Mes esame dėkingi jiems už tai, kad jie nepagailėjo savo gyvybių, įtvirtinant tarybų valdžią Kupiškio rajone..."

Lietuvos prokuratūrai atskleidus 22 "šaltinių" slapyvardžius, minimus 1949-1950 m. operatyvinėse bylose, nebūtų nesusipratimų ir įtarinėjimų.

Antanas Šimėnas

Vladimiras Beriozovas, LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 1949 m. lapkričio mėn. Stasio Gimbučio tardyme

V.Beriozovas buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius. Aukščiausiojo teismo sprendimu buvo pripažintas sąmoningai bendradarbiavęs su SSRS MGB.

"Suinteresuotas asmuo (V.Beriozovas - V.V.) neginčija, kad pasirašė ant KGB archyvuose rastų dokumentų, pagal kurių turinį galima daryti išvadą, jog suinteresuotas asmuo atliko ne vien vertėjo darbą. Pvz., jis pasirašė kaip liaudies gynėjas (bojec narodnoj zaščity) ant 1949 m. lapkričio mėn. aktų (k.b.1.75-76), kad pagal tardomojo S.Gimbučio parodymus išėmė iš bunkerio ginklus".

Š.: Teismo išvada - skaitytojams. 1992 rugpjūčio 26 Aukščiausiojo Teismo sprendimas//Lietuvos aidas. 1992. Rugsėjo 1.

□ Stasys Gimbutis-Tarzanas

APIE STASĮ GIMBUTĮ-TARZANĄ IR JO ŠEIMĄ

Stefanijos Gimbutytės-Paškonienės laiško Stasiui lndrašiui, 1994 12 14 nuorašas

... Labai Jums ačiū, kad rūpinatės tokių žmonių gyvenimo istorija, kaip Stasiuko ir kitų. Jūs rašot, kad norite sužinoti daugiau, bet aš nelabai ką žinau.

Prašote, kad parašytume apie tai, kaip Valiutę vežė. Tai buvo 1945 m. rugpjūčio mėn., apie pietus. Aš su vyru išėjusi melžti karvės. Pati nebegalėjau, nes jau laukiausi trečiosios -Audronės, tai Feliksas padėjo parnešti. Tik atbėga mano Reginutė su

Jonuku šaukdami: mamyte, dieduką veža. Matot, mano tėtis gyveno pas mus, nes jų ūkis buvo konfiskuotas jau rudeni. Mes puolėme bėgti, o karvė buvo prie Stadalių, toli, tai kai parėjom namo, jau pamačiau tik, kaip tėtį varėsi prie Linskio kapų, kaip didžiausią nusikaltėli, gal koks 20 žmonių pulkas. O Valę rado pas Žalnieriškio Urbanavičienę ir paėmė. Sykiu išvežė ir Samosiškės Karosaitę.

Namai buvo išvartyti kaip po karo. Kur gi bėgsi, ką darysi. Laukėm laiško. Aš tik prisimenu, kai jie buvo išvežti į Komijos Josvinskij r., o tikslesnės vietos nebeprisimenu. Ir nė vieno laiško neišsaugojau, nes labai daug visko teko išgyventi po to.

O apie Stasį turbūt Jūs daugiau žinote. Kažkieno įsakymu jis buvo sugrąžintas iš lagerio į Lietuvą, kadangi buvo atšaukiama mirties bausmė. Matyt, kažkam iš Liepagirių ruskių, kurie žinojo, reikėjo kad jis negyventų. Tai padarė savo teismą, kur Stasys sakė, kad visus šaudė, bet tai netiesa. Ir dabar mano dukra bandė sužinoti archyvuose. Surado bylą,

□ Stasys Gimbutis-Tarzanas, Valė Gimbutytė-Piligrimas, Albinas Pajarskas-Bebas. Fotografuota 1948 m. balandžio mėn. Stasio Indrašiaus P.lndrašienės sodyboje Drobčiūnų k.

bet jis nereabilituotas, nes ten parašyta, kad jis daug nekaltų žmonių sušaudęs, ir jis pats tai "patvirtinęs". Prašė, kad sužinotų, kieno įsakymu buvo atšauktas į Lietuvą, bet to jau nepasisekė sužinoti. Kadangi, sako, reikia labai daug kelti visokių dokumentų. O Stasys juk jau pats norėjo mirti, bet dar, matyt, prikankino vargšą.

Buvome mes nuvažiavę į mišką, ieškojome Valiūtės kapavietės, bet ten padarytas kirtimas, ir aš jau neatpažinau tos vietos. Kada vaikai maži buvo, juk aš bijojau, niekam nieko nesakiau. O po to išvažiavę iš kaimo dar labiau nutolome, o dabar - niekaip nebesurasi. Ir kryželis išpjautas pušies kamiene, matyt, užaugo, o ko gero, ir tą pušį jau nupjovė. Labai graudu, labai sunku, kad likau visai viena iš šeimos, bet toks likimas.

(...)

Stefanija Paškonienė

Valę, pabėgusią iš tremties ir sugrįžusią į Lietuvą, suėmė ir teisė. Iš lagerio jai pavyko pabėgti. Sugrįžusi į Lietuvą, slapstėsi pas žmones. Susirgo nepagydoma liga ir mirė.

Stasys Indrašius

Bronius Skardžius

ČIA GYVENO LAPIENIAI...

Ten, kur vinguriuoja Jaros upė, kur ramiai snaudžia miškas, vadinamas Žaliamiškiu, už Sliepsiškio kaimo žvyrduobių gyveno Lapienių šeima. Keturi broliai - Juozas, Kazys, Vladas, Balys ir jų motina Ona.

Po Pirmojo pasaulinio karo, Sliepsiškio kaimas, esantis Svėdasų apylinkėje, buvo nuėjęs dūmais. Praūžus tam uraganui ir Lietuvai išsikovojus laisvę, kaimas nutarė: eikime į viensėdijas, valdžia parems.

Lapieniams teko nemažas žemės plotas kaimo galulaukėje. Tėvai galvojo: sūnūs auga - nedirvonuos laukai. Ir kibo į darbą kaisdami. Tik tėvas neilgai džiaugėsi savo augančiais ąžuoliukais - teko pasitraukti iš gyvųjų tarpo, ir visas rūpestis užgriuvo motinos pečius. Bet ji buvo ne iš tų moterų, kurios, ištikus nelaimei, nuleidžia rankas. Nesugriuvo naujai pastatyti erdvūs namai, ir gyvenimas ėjo sena vaga: darbai vijo darbus, augo vaikai. Juozas - vyriausias: jo pareiga buvo rūpintis šeimos gerove. Jis buvo dar ir šaulys, visuomenininkas, mėgo draugiją ir pats buvo mėgiamas kaip draugiškas, linksmas ir užjaučiantis vyras.

Kazys - artojas. Jo suartas laukas iš tolo skyrėsi nuo kitų vagų tiesumu ir lauko lygumu. Išėjus broliams į Balsiagirio pievas šienauti, jo pradalgės buvo plačiausios. Vakarais, po darbo, užtraukus dainą broliams, jo balsas skambėdavo toliausiai:

Pirmyn, pirmyn - trimitai šaukia,
Ženkim sparčiau - Tėvynė laukia...

Vladas - stalius. Jam paklusdavo bet koks medis: jis tarsi nuliedavo puikiausias spintas, kuparus, ne viena jaunamartė džiaugsmingai žvilgčiojo į jai padarytą komodą. Svėdasų bažnyčioje praplatintos "viškos" choristams -ir jo rankos čia pridėtos. Ir nesuskaičiuosi, kiek jis įrengė gyvenamųjų namų!

Balys - jaunėlis. Pasitarė broliai su motina ir nusprendė: tegul mokosi - paremsim. Lengviau gyvens, gal ir Tėvynei didesnę naudą duos mokytas būdamas. Bet darbymečiu ir jis nuo brolių neatsilikdavo ir kiek galėdamas padėdavo ūkyje.

Taip ir ėjo gyvenimas jų ūkyje su žemiškais džiaugsmais ir rūpesčiais, bet niekada tuose namuose nesigirdėjo kalbant pakeltu balsu, o motinos žodis ten buvo įstatymas.

Bet štai atėjo 1940-ieji. Susiūbavo žemė po kojomis. Žmonės savo namuose pasijuto nebrangūs ir nebesaugūs. Tūkstančiai lietuvių sausakimšai prigrūstuose gyvuliniuose vagonuose dundėjo į rytų vergovę, kur jų laukė kančia, badas, ligos ir mirtis. 1941-aisiais kilo karas. Vėl kaip 1914-ais susirėmė dvi galybės, svetimo turto nepasidalijusios.

Kartu su Juozu eidami paruge, kalbėjome (nors aš tuomet buvau dar tik piemeniokas, bet jis kalbėjo kaip su sau lygiu):

- Žinai, Broniuk, aš labai norėčiau sulaukti tų dienų, kada vėl tapsime laisvi. Kad taip bus, nėra abejonių, tik klausimas - kada?

Prisimenu, jų namuose atsirado žydaitė. Slapta ją pakrikštijo Svėdasų klebonas Survila. Kitaip jos išgelbėti galbūt buvo neįmanoma. Ji pasirinko Reginos vardą, o mes ją vadinome tiesiog Rene. Frontui nusiritus į vakarus, ji išvyko į Uteną, o vėliau, sako, gyveno Vilniuje.

Frontas ritosi į vakaras, o mūsų kraštui iškilo naujas pavojus - viena okupacija buvo pakeista kita. Broliams Lapieniams viena mintis nedavė ramybės: "Gal atėjo laikas ir mums ginti Tėvynę?" Juk net vokiečiai išsigando, kai, generolui Plechavičiui pašaukus, vyrai ėjo, palikę mokyklų suoluose neužverstas knygas, dirvone žagres, namuose senus tėvus, vaikus ir artimuosius!

1944-ųjų metų rudenį kūlėme javus pyliavoms, kai atnešė šaukimus į sovietinę kariuomenę.

-    Tai kaip, broliai, galvojate? - paklausė Juozas. - Ar eisime mes į tą mėsmalę? Už ką mes turėtume galvas guldyti? Kas priskrudino košę, o kam srėbti! Argi mums nereikės ginti savos Tėvynės? Tada jei ir žūsime, tai žinosime už ką.

Sumetė broliai šaukimus į kuliamąją ir dirbo toliau. Ir nors apie tai daugiau nekalbėjo, bet kiekvienas buvo pasinėręs savo mintyse.

Prasidėjo enkavedistų ir vietinių skrebų siautėjimai. Namuose jau buvo nebesaugu, tad broliai susiruošė į mišką. Motiną ir Juozo šeimą paslėpė pas patikimus žmones, namų turtą taip pat. Miško gūdumoje, už Priepodo ežero, įsirengė slėptuvę, pasirūpino maisto, atsirado ginklų ir...

Tau, sesute, puikios gėlės,
O man kardas prie šalies,
Tau akis plaus ašarėlės -
Man gaisrai takus nušvies!

Prasidėjo partizanų gyvenimas. Atėjo 1945 m. sausio 2-oji. Broliai dar buvo užsukę pas vieną Stukų kaimo gyventoją. Kiek apšilę ir užvalgę ruošėsi eiti. Snigo. Šeimininkas labai nenorėjo jų išleisti:

-    Eikit į daržinę, įsikasit į šieną ir pernakvosit.

-    Negalima: kai išeisime, liks pėdsakai, ir jūs galite nukentėti. Ačiū jums už šilumą, eisime geriau į savo "rūmus". Ten bus saugiau.

Netruko broliai pasiekti slėptuvę. Sumigo ir net nenujautė, kad tuo metu per užšalusį ežerą, prisidengę meldynais ir nakties tamsa, baimingai dairydamiesi, atstatę šautuvus bei automatus, išdaviko vedami, jau sėlino enkavedistai ir jų padlaižiai - skrebai.

Kazys, būdamas labai atsargus, išgirdo, kad viršuje kažkas vaikšto.

Tyliai pažadino kitus. Kas tai galėtų būti? Staiga atsidaro slėptuvės anga, sušvinta prožektoriai.

-    Nieko nėra, - pasigirdo išdaviko balsas.

-    Pasitrauk! - suriko kitas rusiškai.

Sutratėjo kulkosvaidis. Nuo parako dūmų pasidarė trošku. Slėptuvė maža, gintis nepritaikyta. Galvodamas išgelbėti kitus, Juozas nusprendė pasiduoti.

-    Aš esu vyriausias brolis, aš jus čia atvedžiau ir aš už jus turiu atsakyti. Slėpkitės kaip Įmanydami. Aš pasakysiu, kad buvau vienas,- pasakė jis ir suriko enkavedistams: "Pasiduodu!"

Bet vienas paskui kitą išlipo visi. Kaip ten toliau buvo, nė vienas dabar gerai nebeatsimena. Bet Juozas šoko į šalį. Sutratėjo automatai ir šautuvai.

-    Stok, svolačiau!- šaukė rusai vydamiesi, bet nepavijo.

-    Vieną paskerdėm! Kas dar nori bėgti!- rėkė skrebai.

Surišo visiems rankas, spardė, daužė šautuvų buožėmis ir nusivarė per mišką Į Svėdasus. Uždarė pieninės antrame aukšte. O Juozas? Kai movė į šalį, sutratėjo ginklai. Pabėgėjęs krito po didžiule eglės išvarta, apibiro sniegu ir šakomis. Taip ir apmirė. Toliau bėgti būtų tikra mirtis. O skrebai nubėgo pro šalį, užmindė visus pėdsakus.

Šiek tiek pratūnojęs, Juozas išlipo iš tos duobės. Kad liko gyvas, broliai sužinojo negreit. Nuo to laiko jis pradėjo tikro partizano kelią, kelią su visais pavojais ir džiaugsmais. Žuvo jis 1949-ųjų lapkričio 1 d. - Visų Šventųjų dieną - per didįjį mūšį Žaliamiškyje. Ilgus dešimtmečius buvo paslaptis, kur užkasti jo palaikai. Tik Atgimimo laikais po ilgų ieškojimų buvo surasti jo ir kitų dviejų bendražygių palaikai, kuriuos perlaidojome 1991 m. rugpjūčio 9 d. senose Sliepsiškio kaimo kapinaitėse, šalia anksčiau palaidotų draugų. Miškas buvo Juozo gyvenimas, miškas buvo jo kovos laukas, miškas tapo jo amžino poilsio vieta.

Brolių likimas kitoks. Rytojaus dieną juos išvežė į Uteną. Prie miesto visus išlaipino pėsčius eiti, kiekvienam užkabino po šautuvą - žiūrėkite, kokius banditus pagavome! Vėliau - tardymai, po to vadinamoji "troika" atseikėjo po 10-15 metų katorgos. Vieną išvežė į Norilską, kitą - į Vorkutą, trečią - į Karagandą. Tai sužinojusi žydaitė Regina darė žygius, kad ištrauktų brolius iš lagerių, bet niekas apie tai ir girdėti nenorėjo.

-    Užstoji banditus, tai gal ir tu tokia, gal ir tau reikės pritaikyti straipsnį? Mes tai galime greit padaryti,- atsakydavo.

Bėgo metai, grįžo iš vergijos gyvi likę laisvės kariai, grįžo ir visi trys broliai* Bet "budri" čekisto akis sekė jų žingsnius dar ilgus dešimtmečius.

*Vladas Lapienis mirė 1995 m. Kaune, palaidotas Karmėlavos kapinėse.

Sunegalavo kartą Kazys ir teko atsigulti į Svėdasų ligoninę. Taip atsitiko, kad pateko į tą ligoninę ir susirgęs išdavikas ir, nieko neįtardamas, pasisveikino:

-    O kiek čia daug ligonių - nebus nuobodu!

-    Tikrai nebus nuobodu,- atsakė jam kažkuris, - yra čia banditų, dabar bus ir išdavikų! (Apie tą išdavystę visi žinojo.)

Nejaukiai pasijuto žmogelis ir prašė gydytojo, kad jį greičiau paleistų į namus, nes jis esąs jau visiškai sveikas.

Išdavikas neturi nei tėvynės, nei garbės, nei sąžinės. Negerbia jo net priešas - pasinaudoja jo žiniomis, o paskui išmeta kaip skudurą, nes ir priešas gerai supranta, kad toks žmogus yra nepatikimas ir gali tarnauti bet kam.

Š.: Skardžius B. Čia gyveno Lapieniai//Trimitas. 1993m. Nr.7-8.

JANINA ŠUKYTĖ-LAPĖNIENĖ (1910-1995)

Janina gimė Druskių k., Šimonių vls., Panevėžio aps. ūkininkų šeimoje. Ištekėjusi už Juozo Lapienio, gyveno Sliepsiškio k., Svėdasų vls., Rokiškio aps.

Janina buvo aktyvi ryšininkė, partizanų rėmėja. Nors lagerių ir tremties išvengė, bet visą laiką buvo persekiojama, gyveno nelegaliai. Stribams į nagus pakliuvo jau po Stalino mirties.

Gyveno Vilniuje. Palaidota Svėdasų kapinėse.

BALIO LAPIENIO LAIŠKAS V. VALUNTAI 1994 09 11

Mano brolio Juozo palaikus suradome tik 1991 m. birželio 1 d., o palaidojome rugpjūčio 9 d. Ieškojome su Juozo sūnumi Tautvydu. Žinojome iš žmonių pasakojimų, kad tuo laiku nukautų niekur neveždavo ir užkasdavo vietoje, todėl ieškojome netoli bunkerio. Žinojom, kad ten žuvo Juozas ir Aloyzas Žilys, bet kai atkasėme, žiūrim - kad trijų partizanų palaikai. Sužinojome, kad iš tame bunkeryje buvusių 8-ių partizanų tik viena Valevičiūtė-Uoksienė yra gyva ir gyvena Panevėžyje. Tautvydas buvo pas ją nuvažiavęs ir ji patvirtino, kad ten, bunkeryje, žuvo trys. Trečias -karininkas Algis. Tikros jo pavardės ir ji nežinojo. Tautvydas rašė užklausimą ir į ’Tremtinį", bet atsako nesulaukė. Tikresnes žinias suteikė troškūnietis Kubilius. Jis buvo partizanų ryšininkas ir atvedė Henriką Danilevičių į tą bunkerį. Tautvydas dar spėjo pasišnekėti su Kubiliumi Vilniaus ligoninėje, ir netrukus jis mirė. Danilevičiaus žmona gyvena Panevėžyje, jo sesuo - Amerikoje, ji taip pat stengėsi surasti brolį.

... 1945 m. sausio 2-3 naktį išgirdom virš bunkerio žingsnius. Po to su prožektorium, kuris vos žibėjo, įlindo Budreika ir sako: "Gal nieko nėra?" Nežinau, kuris mūsų iš balso pažino ir sušnekėjo. Jis nieko neatsakė, išbėgo iš bunkerio ir tuojau prasidėjo šaudymas iš kulkosvaidžio. Mano milinė, kuria buvau apsiklojęs, visa buvo suvarpyta kulkų, bet manęs nekliudė.

Vienas iš mūsų, atrodo Juozas, sušuko: "Aš pasiduodu!" Ir tada sustojo šaudyt ir šaukė: "Lįskit po vieną, rankas virš galvos!" Kai išlindom, visus suguldė ant žemės, ir rankas surišo už nugaros. Visų veidus apšvietė prožektoriumi ir pasakė, kad vieną reikia sušaudyti. Juozą pakėlė ir vedėsi toliau į mišką. Išgirdom keletą serijų iš automato ir pavienių šūvių. Po to atėjęs kareivis raportuoja vyresniajam, kad Juozas norėjęs pabėgti, bet jį nušovę. Mus įspėjo, kad negalvotumėm bėgti - ir mums taip bus.

(...) Aš visus 10 metų išbuvau Norilsko lagery Medviežij Ručej. Brolis Kazys buvo Vorkutoje ir Karagandoje. Vladas be teismo išbuvo dvejus metus ir jį paleido, nes blogai girdėjo - buvo pažeisti ausų būgneliai. Tai atsitiko dar vaikui.

Apie partizanavimą galiu pasakyti tik tiek, kad mes miške išbuvom tik porą savaičių, tai neturėjome nei vado, nei jokių planų.

Gasparas Gimbutis

APIE BROLIUS GIMBUČIUS

□Stasys Gimbutis-Rūkas

Esu gimęs 1935 m. sausio 2 d. Narbūčių k., Svėdasų vls. Turėjome 19 ha žemės. Šeimoje - trys broliai ir dvi seserys.

Brolis Stasys Gimbutis-Rūkas, gimęs 1921 m. Narbūčių k., pradėjo partizanauti 1944 m. J.Tumo-Vaižganto būryje. Buvo būrio vado Alberto Nakučio-Viesulo pavaduotoju. Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške.

Stasys buvo baigęs Panevėžio amatų mokyklą. Prie vokiečių dirbo Kušlių girininkijoje buhalteriu. Praėjus frontui, jis tvirtai pasakė: "Aš sovietams netarnausiu!"- ir žodžio nekeitė. Buvo linksmas, nuotaikingas vyras, pasiryžęs, jei reikės - paaukoti gyvybę už Lietuvos laisvę.

Brolis Rapolas, gimęs 1925 m., dengdamas Stasį, 1945-1948 m. tarnavo sovietinėje armijoje. Kovo mėn. grįžęs iš armijos, susitikinėjo su partizanais ir tapo jų ryšininku. Buvo apsukrus ir žodžio kišenėje neieškojo. Rapolą suėmė praėjus 8 mėnesiems po Stasio žūties. Tardymas ir kankinimai tęsėsi 18 mėn. Nuteistas 10 metų, iki 1956 m. vargo Kirovo srities lageryje. Mirė 1981 m. Ilsisi Svėdasų kapinėse.

Užaugau ant partizanų rankų. Ganydamas karves nešdavau jiems maistą, maskuodavau stovyklavietes, pastebėjęs stribus ar kariuomenę, skubiai įspėdavau. Buvau tardytas ir muštas, bet nuo to tik dar labiau užsispirdavau: "Neįveiksiu"

Brolių dėka pažinojau didžiąją dalį valsčiaus partizanų. Šimonių girios partizanų sąrašą sudariau, pasitaręs su likusiais gyvaisiais, be to, dirbdamas melioracijoje, sutikau labai daug nuoširdžių žmonių, atkentėjusių teismus ir lagerius.

Esu baigęs Aulelių pradinę mokyklą, kurioje vokiečių laikais mokytojavo Janina Valevičiūtė iš Galvydžių k., vėliau tapusi partizane Astra. Ji žuvo 1952 m. spalio 13 d. Savo pirmąją mokytoją prisimenu jauną, gražią, mielą...

Iki 1954 m. dirbau kolūkyje. Mes su mama uždirbdavome labai mažai, bet padėdavome broliui Rapolui lageryje, seseriai Liudai, kurią Rokiškio švietimo skyrius po brolio žūties pašalino iš Aleksandravėlės mokyklos, taip pat iki 1951 m. rėmėme du partizanus.

Nuo 1954 iki 1956 m. tarnavau sovietinėje armijoje Baku priemiesčiuose. Grįžęs dirbau juodą darbą, vėliau, įgijęs ekskavatorininko specialybę, dirbau Utenos melioracijos stotyje. Vedžiau 1960 m., tebegyvendamas Narbūčiuose. Nuo 1971 m. gyvenu Ukmergėje.

Komjaunimo ir partinė organizacijos man visada buvo ir liko atstumiančios. Širdyje gyvena ir iki mirties gyvens partizanų atminimas, šaudytos, bet nesušaudytos jų dainos.

Ukmergė, 1994 04 26

* * *

Nuo 1944 m. rugpjūčio šaukiamojo amžiaus vyrai pradėjo nebesirodyti miesteliuose, tik kaimuose jų buvo pilna. Bet jau tų metų rudenį pridygo skrebų kaip grybų po lietaus su raudonomis žvaigždėmis ant kepurių.

Susirenka, būdavo, gretimų kaimų vyrai vienoje gryčioje po dešimtį ar daugiau ir sprendžia, ką daryti. Padainuoja savo kūrybos dainų:

Tamsi naktelė, ūkanotas rytas,
Bėga naujokėlis, iš namų išvytas.
Rusai juos gaudo, nori išvežt toli,
O jiems Tėvynėj taip gyventi noris...

Vieni, turėję savo šeimas ir nesuradę kitos išeities, nutarė eiti į frontą, o kiti - kovoti ir žūti Lietuvoje.

Pirmieji priešo siautimai pas mus prasidėjo 1944 m. spalį. Kurį tik nučiupdavo iš jaunų vyrų Svėdasų valsčiaus kaimuose, tuojau suimdavo. Į jų tarpų pakliuvo net ir Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, gimęs 1894 m. Varydavo juos į Rokiškį, sugrūsdavo kaip silkes į statinę, mušė, pliekė, spardė: "Ko neini į Raudonąją armiją?" O tuos, kurie pamatę skrebus bėgo - šaudė.

Pirmoji mūsų Narbūčių k. auka buvo Benonas Buitvydas. Jis nuėjo į gretimą Linskio k. Užpalių vls. pas Petrauskus, susėdo prie stalo pasišnekėti. Įsiveržė enkavedistai su skrebais, išsivedė visus į kiemą ir liepė bėgti. Jie nebėgo - įsakė eiti. Taip besivarydami ir sušaudė visus tris - du brolius Petrauskus ir Benotą.

Palaidojome Benotą Narbūčių kapinėlėse.

□Rapolas Gimbutis-Balandis

Po kelių dienų tragiškas likimas ištiko Apolinarą Vilutį. Jis šėrė gyvulius ir pamatė ateinančius kareivius. Pagalvojo, kad reikia slėptis. Užlindo už tvarto, bet buvo pastebėtas. Šaudydami Apolinarą vijosi gal kokius tris kilometrus. Vargšas bėgo pro mūsų kiemą. Mūsų šeima - mama, abi seserys ir mes, trys broliai - valgėme pusryčius. Pilnas kiemas kariuomenės, o broliai Rapolas ir Stasys - šaukiamojo amžiaus. Tik laimė lėmė, kad kareiviai neužsuko į trobą.

Ne tik šaukiamojo amžiaus vyrai, bet ir visi kaimo žmonės baisėjosi tokiu teroru. Po šių įvykių brolis Stasys pasakė: aš kariuomenėn neisiu -verčiau Lietuvoje žūti". O brolis Rapolas išėjo į armiją 1945 m. sausį, pagailėjęs namiškių, dengdamas Stasį.

Iki 1945 m. gegužės mėnesio Stasys slapstėsi namuose, pasidaręs slėptuvėlę. Jau pasibaigus karui, gegužės pabaigoje atvažiavo trys vežimai skrebų - kratė, vertė, bet brolio slėptuvėms nerado. Suėmė mamą, abi seseris, o mane, mažiausiąjį, su bobute paliko namuose. Po trijų dienų seseris paleido, o mamą tris savaites išlaikė. Tą pačią dieną Stasys išėjo partizanauti. Kai apsilankė namuose, jau turėjo ginklą ir priklausė Kunigaikščio Margio rinktinės Juozo Tumo-Vaižganto būriui.

□ Gasparas Gimbutis-Degasparis

Partizanų tada buvo daug, iš įvairių kaimų. Visi jie buvo ginkluoti, draugiški. Jie pasitikėjo ir manimi, piemeniu. Maskuodamas jų stovyklavietes, prie jų ganydavau karves, pranešdavau apie pavojų. Pamatęs skrebus ar kareivius, basas lėkdavau įspėti vyrus. Šiaip dainuoju, švilpauju, o kai pavojus - nutylu ir skubu įspėti. Jie su manimi buvo labai draugiški: tai aukštyn pamėto, kitas ir ant kelių pasisodina, išima šovinius ir leidžia paspaudyti šautuvą. Taip, galima sakyti, ir užaugau ant partizanų rankų. Daug jų buvo išsilavinę, kiti - paprasti ūkininkų sūnūs. Dažnai klausydavosi radijo, ypač "Amerikos balso”. Vaikiškon mano širdin gėrėsi jų laisvės troškulys, ilgesys...

Nunešdavau jiems šviežio pieno, kitų produktų.

Į Kraštų, į Drobčiūnų miškus ateidavo partizanų iš Šimonių girios. Pasisvečiuodavo kelias dienas, kartais ilgiau pabūdavo, bet vis keisdavo vietas, susirinkę palapines, radijo aparatus.

Kraštų miške 1946 ir 1947 m. partizanai buvo užpulti. Pirmą kartą žuvo Antanas Matuliauskas ir Feliksas Grižas. Kitąsyk žuvo vienas partizanas, bet nežinau pavardės.

Paskutinis, ypač gerai įrengtas bunkeris, buvo Drobčiūnų miške. Niekas jo neįtarė. Partizanai ruošėsi jame žiemoti jau antrą žiemą. Tik ta nelemta Algimanto apygardos tragedija. Drobčiūnų bunkerį žinojo vienas iš pašalinių partizanų. Jis buvo paimtas gyvas Plechavičiaus dalinio bunkeryje kartu su kitais keturiais 1949 m. lapkričio 1 d.

Visų Šventųjų dieną po pamaldų atvažiavęs ryšininkas Balandis Drobčiūnų bunkerio partizanams pranešė, kad Šimonių girioje gyvi suimti Tarzanas, Cipras, Vilkas, Liutauras, Nida (Stasys Gimbutis iš Liepaąirių, Feliksas Niaura iš Bajorų, Vladas Karosas iš Drobčiūnų, Svėdasų gimnazistas Stasys Kriaučiūnas nuo Andrioniškio ir Elena Valevičiūtė iš Galvydžių - V.V.). Jie nepatikėjo. "Negali būti!"-sakė. Bet kitą dieną, anksti ryte, dvi mašinos, pilnos enkavedistų, atvažiavo į Drobčiūnų mišką. Po žūtbūtinės kovos gyvam iš aštuonių vyrų pasisekė ištrūkti tik Juozui Kemekliui-Rokui.

Iš Šimonių girios partizanų kūnų kareiviai neėmė, o iš Drobčiūnų bunkerio nuvežė "skrebarnėn" ir numetė už aukštos lentų tvoros, bet žmonėms neberodė. Po poros dienų nuvežė šilelin prie koplytėlės. Praėjus maždaug dviem savaitėms, padedant Bajorų vyrams, Drobčiūnų partizanų palaikai buvo iškasti iš bulviaduobių, o Kunigiškių ir Malaišių vyrai padėjo padaryti karstus. Jie buvo daromi žuvusio Alberto Nakučio-Viesulo pusbrolio, buvusio 1941 m. tremtinio, Juozo Gečiūno klėtyje. Visi žuvusieji palaidoti Kunigiškių kapinėse.

Užrašė Danutė Šilinytė-Šilinienė. Ukmergė, 1995 m.

VLADO VILUČIO ŽŪTIS

Vladas Vilutis buvo mano dėdės - senolio brolio - Juozo Valuntos augintinis. Jis buvo dėdės antrosios žmonos, kilusios iš Debeikių Varkujų, brolio sūnus, dar vaikas atėjęs į tetos šeimą. Jis turėjo likti dėdės 12 ha ūkelio paveldėtoju, nes pirmosios žmonos duktė Emilija jau buvo ištekėjusi ir savo dalį atsiėmusi.

V.Vilutis buvo gimęs apie 1924-1926 m. Užėjus rusams ir pradėjus vyrus šaukti į kariuomenę, mes jo nebematėme. Dėdė aiškino, kad jis išėjęs į Varkujus pas tėvus, o iš ten - į kariuomenę.

Buvo turbūt 1945 m. liepos 16 d. Mama mus, vaikus, išsivežė į bažnyčią, o tėtis liko namuose. Svėdasuose aš nuo mamos atsiskyriau, o po pamaldų su klasės draugu užėjau pas jį į gretimą Palaukiškių kaimą.

Mama su broliu Aloyzu ėjusi namo, ir namų nepriėjus, per kokį kilometrą, jų pusėje sutratėję šūviai, bet neilgam. Tėčio namuose jau neradę, o prisiartinę kareiviai ir mamą nusivarę į pušynėlį prie dėdės pirties. Ten buvęs pamestas V.Vilučio lavonas, kurio, mama pasakiusi nepažįstanti. Iš tikro jį atpažinti buvę beveik neįmanoma, nes buvo užsiželdinęs barzdą ir nušautas kniūbsčias įkritęs į durpyno griovio dumblą. Toliau sargybinio saugomi prie vienos pušies sėdėjęs dėdė Juozas, dar toliau prie kitos - tėtis. Šalia - drabužių, rastų priepirtyje, krūvelė. Mama pasakojo, kad enkavedistas jos klausęs, kieno esąs tas numestas naminio audeklo švarkas. Pažvelgusi ir nusigandusi - tokį turėjęs tėtis, gal jis specialiai ten numestas? Gerai, kad pamačiusi, jog pamušalas ne toks, - tada ramiai galėjusi pasakyti nepažįstanti.

Netrukus tėtį su mama paleidę, išsivežę tik dėdę. Ir V.Vilučio lavoną išsivežę Svėdasų rinkoje pamesti. Užkastas buvęs Klebono pušynėlyje, vėliau saviškių išvogtas ir palaidotas Būtėnų kaimo kapinaitėse.

Po trijų dienų, grįžus dėdei, buvo galima atkurti V.Vilučio žūties vaizdą. Kaip yra pasakojęs dėdė, jo augintinis gavęs šaukimą, neišėjęs į kariuomenę, bet ėmęs slapstytis. Ginklo neturėjęs. Tai pirtelėje prisilaikydavęs, tai miške slapukaudavęs. Ir tą sekmadienį, palikęs čia pat esančiame miške savo draugą, mūsų kaimyną Praną Mudrauską (viena koja šlubuojantį, vėliau prisiregistravusį, dabar gyvenantį Svėdasuose), kažko parėjęs namo. Išėjęs į gonkas, pamatęs keliuku nuo miško ateinančią kareivių vorelę. Namus iš vakarų ir pietų pusės supo apie 0,5 ha pušynėlis, jis juo ir pasinėšino pro klojimą, pirtį, pradėjo bėgti pakalnėlėn į mišką, bet, pamatęs pabaliu nuo miško ateinančią kitą kareivių vorą, puolė pietvakarių pusėn. Kareivių apšaudomas jis nubėgo apie 150 m ir kulkų pakirstas krito veidu į mūsų ir dėdės žemes skiriantį griovį. Tik apie 40-50 m betrūko iki jauno beržyno, už kurio jau buvo Būtėnų miškas.

Dėdė gynęsis paprastai: jis buvęs troboje, kai įėjęs tas nepažįstamas vyras, paprašęs atsigerti ir išėjęs. Tuojau po to pasigirdęs šaudymas. Daugiau jis nieko nežinąs.

Rusas karininkas trečios paros naktį, nieko neišgavęs, dar kartą išvadinęs liaudies priešu ir pasakęs, kad jei dėl savo kvailo užsispyrimo nieko neprisipažinsiąs - būsiąs sušaudytas. Pasiėmęs dar keletą kareivių, auš-

tant jis dėdę nusivaręs į žvyrduobę, buvusią tujojau už mokyklos, pastatęs prie šlaito ir ėmęs rikiuoti kareivius. "Pagalvojau, kad jau viskas, ir persižegnojau", - prisipažino dėdė. Karininkas tada paklausęs, ar jis tikis į Dievą. "Tikiu!" "Ir aš tikiu, todėl eik namo!"

Ir parėjęs. O Vladas Vilulis liko gulėti Svėdasų turgavietėje.

1994 m.

DANUTĖ ŠILINYTĖ-ŠILINIENĖ

Gimiau 1933 m. sausio 15 d. Kunigiškių k.., Svėdasų aps., Anykščių r. (buvusioje Rokiškio aps.). Mokiausi Kunigiškių pradinėje, baigiau Svėdasų vidurinę, Vilniaus pedagogini institutą 1954 m., dirbau Šakių r. Plokščių vidurinėje mokykloje 10 metų, Ukmergės mokykloje-internate 12 metų, pablogėjus sveikatai - Žemaitkiemio aštuonmetėje. Platūs ryšiai su politiniais kaliniais ir abstinentinė-blaivininkiška veikla sukėlė KGB įtarumą ir persekiojimą, todėl mokyklos atsisakiau.

Tėvelis Dovydas Šilinis buvo politinis kalinys, vyras Justinas Šilinas -politinis kalinys, aštuoniolikametis pusbrolis Jonas Skardžius, g.1928 m., žuvo partizanu. Mama Teresė Šilinienė taip pat du kartus buvo suimta, tardoma Svėdasuose. Jau dvylikos metų supratau, koki siaubą sukelia užsivėrė kalėjimo vartai. Jei ne tėvelio sesuo Pranė Šilinaitė, mokytoja, 1932 m. baigusi Vytauto Didžiojo universitetą, mokytis būčiau negalėjusi. Jos globos ir rūpesčio, taip pat tėvelio brolio Juozo širdies šilumos dėka nepraradau paties brangiausio dvasinio turto - laimės mokytis.

Gyvenime sutikau labai daug dvasiškai turtingų žmonių. Tradicinės šventės politinių kalinių bičiulystėje, jų prisiminimai, jų skaudžios netektys - susigėrė sielon kaip pavasarinė beržo sula.

Budėjau KGB kalėjimo kamerose ir pastate, o Lukiškių kalėjimo sienos, mano atmintyje ima raudoti iš visų Lietuvos kampelių suplaukusiais su maisto krepšeliais ant pečių savo artimiesiems motinų, dukrų, sūnų, žmonų, sužadėtinių tragizmu. Daugumos jų rankos sugrubę, dauguma nemoka parašyti pareiškimų maistui priduoti, taigi rašau ir rašau. Vienas tėvas graudžiai skundžiasi, kad sūnus, jaunas mokytojas, išprotėjęs, bet... nepaleidžia...

Aš svajojau, kad per pasimatymą su tėveliu nors ranką jo paglostysiu, bet gerų žmonių buvau įspėta: "Tik nepravirk! Atims ir tas pasimatymo minutes!"

Prieš mane grotos, už grotų - koridorius, kuriuo kaukši sargybinis, toliau vėl grotos, prie kurių atveda kalinius į pasimatymų. Mūsų daug, jų irgi daug... Aš stengiuosi kaip ir kiti garsiai šaukti, kad girdėtų: "Tėtyte, sugrįši, nenusimink, pasimatysim namie!" Pranešu, kad bobutė - mamos mama - mirusi, ją laidoja, sakau, kad Tu grįši, būtinai grįši! Jo skruostais, matau, nusirita ašaros, vėliau jis laiške mane pagirs, kad laikiausi didvyriškai. Užtat tą 1951 m. lapkričio 1 d. pagalvė permirks nuo ašarų.

Ir tie kareivių durtuvai, kai pavyko sužinoti, kad išves Skapo gatvėje nuteistą Karinio tribunolo 25 metams... Aš puoliau sušukusi prie nuteistojo, kareivių durtuvai įsirėmė į mane, o tėtis, įstumtas į "juodvarnį", atsukęs galvą į dukrą, nusišypsojo, tarsi drąsintų. Tada jis buvo jau trečią kartą politinis kalinys: pirmą kartą - 1945 m., nes du kartus nepajėgė sudaryti bylos ir be teismo išvežė į Archangelsko sritį. Metus nežinojome - gyvas ar miręs. Per Velykas kąsnis strigo burnoje. Kur jis? Sulaukę gyvo, sužinojome, kad buvo karceryje. Iš lentgalių lyg šuniui sukaltoje būdoje, pro kurios plyšius veržėsi šiaurys vėjas ir spirgino šaltis, o ledinės grindys buvo aptekusios jo krauju - sirgo dizenterija. Uždarė į karcerį, nes, nepakentęs pažeminimo, spjovė į akis lagerio viršininkui.

P.Baukys*, Panevėžio geležinkelio stotyje antrą kartą suorganizavo tėčio suėmimą ir patyčias. Grįžęs tėtis, sutikęs jo žmoną, pasakė: "Norėjot mano pražūties, Adele! Kaip matot, grįžau gyvas Lietuvoje numirti!" Paraudusi, bet neištarusi nė žodžio. Adelė Baukienė neteko ir savo dukros, kuri mirė gimdydama. Tokios Dievo rykštės nelinkėčiau net priešams...

Rašiau biografiją, bet ji persipynė su prisiminimais, kurie įsigėrę širdin ir mirs tik kartu su manim...

Danutė Šilinienė. Ukmergė, 1994 04 12

*Būdamas Rokiškio pasų stalo viršininku, girtas valydamas šautuvą, nusišovė. Kulka pataikė į vidurius.

PABAIGOS ŽODIS

Tai ir viskas, ką mes galėjome papasakoti apie šį laikotarpį savo tėviškėje. Parašėme apie viską, kas mums buvo prieinama, dirbome pagal jėgas. Manome atlikę savo pilietinę pareigą - išsaugoję nuo užmaršties nors mažą trupinėli šiurpios mūsų tautos istorijos. Buvo Pilėnai, kruvini sukilimai, buvo ir Šimonių girios mūšis, kurį atsimename mes... Mes visi - ir nematomais partizanų ryšininkų takais ėjęs Stasys Indrašius, lagerių šaltį ir katorgininko dalią kentęs Bronius Skardžius ir, tada dar vaikigalis, Gasparas Gimbutis, savo žuvusius brolį ir seserį apraudojusios Bronė Repšytė ir Vanda Vigėlytė, su pasididžiavimu prisimenantį savo tėvą Danutė Šilinytė ir Vytautas Valunta - mažiausiai pokario metų negandų kliudytas. Mes visi - po visą Lietuvą išsibarstę svėdasiškiai. Tai - mūsų grįžimas į jaunystę, pasididžiavimas savo tauta ir savimi, kad buvome tų dienų liudytojais ir netapome išdavikais.

Mums gera, kad esame lietuviai, nes mūsų partizanų pralietas kraujas - tai didžiausia auka už laisvę ir todėl tų dienų atgarsiuose dabar privalome išgirsti žodžius: "Ramybė Jums!"

Pastebėtų LKA.T.20 klaidų atitaisymas:

Žinant kritišką sudarytojo ir parengėjo V.Valuntos sveikatos būklę, redakcija neturėjo galimybės suderinti paskutinės korektūros. Dėl to atsiprašome už šias klaidas:

Iš Kunigiškių k. partizanauti išėjo Jonas, Petras, Vytautas Mašauskai (192, 209, 210, 252 psl.).

Jonas Mašauskas su tėvu, seserimi Verute ir 3-5 metų dukrele Danute, sūneliu Algimantu, išvežti į Tomsko sritį, Zariankos rajoną. Pavardžių rodyklėje (209 psl.) irgi turi būti Algimantas, kuris mirė š.m. pavasarį Rokiškyje.

Į Sibirą 1941 m. buvo ištremta Svėdasų vls. Kunigiškių k. brolių Baltuškų Antano, Augusto, Jono sesuo Genė, ištekėjusi už Malaišių Broniaus Gečiūno, o ne Bronė.

Bronė, o ne Teofilė su motina išvežtos į Permės sritį. Teofilė išsislapstė, dabar gyvena Anykščiuose (209 psl.).

Bronę ir motiną, kaip pasakojo Teofilė, užmetę ant jų juodus skudurus, stumdė po kiemą, tyčiojosi iš jų, nes kieme gulėjo subadytas, iš šiaudų klojime ištrauktas Jurgis Baltuška, partizanų tėvas, mėginęs pasislėpti ir ištrūkti iš skrebų rankų.