Partizanai: Istorija ir dabartis

Ar galėjau likti abejingas ?

(atsiminimų ištrauka)

Vincentas Seliokas

BDPS Prezidiumo faktiškasis pirmininkas Vincas Seliokas (suimtas 1947m. rudenį)

-Mačiau kaip naikinamas Lietuvos laisvės kovų atminimas, sprogdinami paminklai nuo laisvės kovų didvyrių, savanorių kapų nuiminėjaml betoniniai paminkliniai kryželiai, toje pat vietoje laidojami žuvusieji raudonarmiečiai. Mačiau, kaip buvo susprogdintas paminklas visiems žuvusiems laisvės kovų dalyviams. Jis vaizdavo Motiną Tėvynę ant ištiestų rankų laikančią pagarbos simbolį- laurų vainiką. Pirmas sprogdintojų užtaisas paminklą sužalojo nežymiai, o nuo pakartotinio- ne tik paminklas sutrupėjo, bet ir viso kvartalo langai išbyrėjo... Vėliau tuo pat būdu nusiaubtos ir Kauno karių kapinės, ir paminklas “Nežinomajam kariui” prie Karo muziejaus... Visas šias ir dar daugelį čia nepaminėtų okupanto daromų niekšybių jau žinojau.

Jau buvau matęs tremtinių- nekaltų kūdikių ir amžių bebaigiančių senelių ašaras, beveik kasdien matydavau prie kalėjimo vartų ilgas eiles vargstančių moterų su džiūvėsių maišeliais. Daug kartų jau buvau matęs surištomis rankomis varomus nekaltus žmones. Pagaliau ir savųjų randų ant rankų, kaktos bei kitų kūno vietų nebuvau pamiršęs...

Tad ar galėjau likti tam abejingas?

Ne!

Aš negalėjau likti abejingu tautos kančioms ir okupanto daromoms niekšybėms. Žavėjausi tais, kurie viską palikę išėjo kovoti, kuriuose buvo gyva ta praėjusių amžių Pilėnų dvasia ir jokiais išskaičiavimais neaptemdyta Tėvynės meilė. Kai kas išėjo aplinkybių verčiami- bijodami lagerinės “šimtasiūlės” ar nenorėdami būti mobilizuotais- kovoti už raudonosios imperijos interesus. Bet daug buvo ir tokių, kurie, dar nespėję okupantui “prasikalsti”, paliko liūdinčias motinas ar sužadėtines, paliko mokyklas ar darbo įrankius, vilkosi paprasto namų darbo milines ir išėjo... išėjo kovoti už žmogaus vertą gyvenimą, už tautos laisvę, prieš šimtą kartų gausesnį ir technika turtingesnį priešą. Nieko nebodami. jie ėjo žūtbūtlnėn kovon su šūkiu: “Mirsim, bet nevergausim!" Jų lavonus ne kartą mačiau pamestus aikštėse, kojomis spardomus- niekinamus...

Matant tokį okupanto barbariškumą, buvo sunku valdyti savo jausmus... Aš buvau su kovojančia tauta, jaučiau kovos būtinumą, o kovotojams- pagarbą ir meilę... Žinojau jų vargus ir didžiuosius rūpesčius.

Okupantas prieš partizanus naudojo ne tik ginklą, bet ir jokios moralės nevaržomą propagandinį aparatą, kuris turėjo juos diskredituoti visuomenės akyse. Okupantas savo agentų- stribų įvykdytas žudynes, plėšikavimus stengdavosi primesti partizanams. Pastarųjų moralei sugniuždyti ir jų pertemptiems nervams dirginti dažnai buvo skleidžiami prieštaraujantys gandai. Taip vieną dieną paleidžiami gandai apie greit kilsiantį karą. Po keleto dienų iš tų pačių šaltinių jau girdime apie “prtešhitlerinės sąjungos” amžinumą, apie “krauju užantspauduotą” draugystę... Geriau informuoti ir giliau protaujantieji nei tą draugystę laikė amžina nei greito karo galimybe tikėjo. Jie laukė “taikos konferencijos” ir joje sprendžiamo sienų klausimo. Visi buvo tos nuomonės, kad čia nebus aplenktas ir pavergtų tautų klausimas. Tada niekas (išskyrus pasaulinio masto sukčius) negalėjo ir pagalvoti, kad, nesudarius talkos sutarties, bus tik kalbama ir net “kovojama" už talką.

Lietuvos rezistencija tos konferencijos irgi laukė, gal daugiau, negu bet kas, ir galvojo apie savo kovojančios bei kenčiančios tautos atstovavimą-Lietuvos interesų gynimą.

Taip brendo reikalas ieškoti kelių ir galimybių pažvelgti plačiau ir išgirsti daugiau, negu tai mums leido okupanto "malonė".

Brendo reikalas turėti ne tik objektyvios informacijos centrą, bet ir atstovybę, galinčią kalbėti tautos vardu.

Nors ir supratau informacinio ar rezistencinio centro reikalingumą, organizacinio darbo imtis neskubėjau. Jau buvo žinomi Pietų Lietuvos partizanų ir kun. A. Yliaus bandymai sudaryti platesnės apimties rezistencijos centrą. Buvo žinomas ir to centro tragiškas likimas- jis buvo greit susektas ir likviduotas. Antra, žinojau apie Vilniuje Erelio sudarytą Centro Komitetą ir apie jį sklindančius gandus, tačiau kol tai nebuvo patikrinta, nenorėjau tapti skaldytoju. Trečia, nesijaučiau tam darbui pakankamai pasiruošęs. Anksčiau visuomeninį darbą dirbau tik iš pareigos, ir atrodydavo, kad kitiems. iš "pašaukimo” visuomenininkams. ir kalbėti sklandžiau ir organizacinį darbą dirbti geriau sekdavosi. Tačiau, frontui artėjant daug veiklių visuomenininkų vokiečiai išvežė, kiti, 1940-41 metų žiaurumus prisimindami, patys į vakarus traukėsi. iš pasilikusiųjų labiau pastebimi jau buvo okupanto "sutvarkyti", kiti, norėdami čekistinių “glamonių" išvengti, į kiautą traukėsi, apsiribojo buitiniais reikalais ir tylėjo. Tylėjo, kai atrodė, kad jau negalima tylėti.

Matydamas tautos kančias ir mūsų partizanų neapsakomus vargus, negalėjau, kaip jau minėta, likti abejingas. Buvau įsitikinęs, kad reikalingas visas pozityvias tautos jėgas apjungiantis ir aktyvios rezistencijos pasitikėjimą turintis centras. Supratau, kad reikia veikti, parodyti pasauliui, kad mūsų tauta gyva, kad ji turi savo siekius, skirtingus nuo okupanto. Reikia veikti, nes priešingu atveju kovojanti tauta pasmerks mus, kaip ji savo laiku pasmerkė didikus ir bajorus.

Malonu gero vado protingų įsakymų klausyti ir juos vykdyti. Bet kai “aklas aklą veda"- kai tūkstančiai nevilties apimtų ar pagarsėti norinčių per kraujo klanus veržiasi į beviltiškas kautynes, reikalinga tvarka, drausmė, vienybė. Juk beprasmės žudynės, neprotingas drąsos demonstravimas yra nusikalstamas. Bet... ar mano įsakymai būtų protingesni? Reikalingas “smegenų trestas”, kuris viską ir visapusiškai galėtų apsvarstyti. Tačiau, kad šiame milžiniškame "beprotnamyje” būtų galima orentuotis ir svarstyti, reikalinga objektyvi informacija.

To reikėjo visiems, bet ypač tiems, kurie kasdien stojo akistaton su mirtimi.

Reikėjo žinoti apie laisvės kovų eigą, kas padaryta kas daroma ir kas darytina. Turėjome orientuotis, kas vyksta tarptautinėje plotmėje, ką veikia į vakarus pasitraukusieji broliai, dar išlikusios mūsų Respublikos atsto-vybės. Bet ir ten kovojantiems nemažiau buvo reikalinga tikra nesuklastota informacija apie padėtį ir nuotaikas Tėvynėje.

Tik turėdami patikimą ir nepasenusią informaciją, galėjome derinti savo pastangas taip, kad su mažiausiomis aukomis artėtumėme prie mūsų didžiojo siekio- laisvės atgavimo.

Edmundas grįžo arba “Kodėl jūs nesikreipiat į policiją?”

Edmundas Akelis augo neturtingoje amatininko šeimoje. Dar paaugliu būdamas neteko tėvo ir sužinojo, kad Lietuvoje duona ne ant medžių auga ir kad paties uždirbta ji dar skanesnė- kartais net "su medumi”...

Dirbdamas mokėsi, o į karo mokyklą įstojo jau darbo ir nepriteklių užgrūdintas.

Baigęs karo mokyklą, dirbo ir liuoslaikiu vėl mokėsi. Po keleto sėkmingų darbo metų kapitonas Akelis gavo ir aukštojo mokslo diplomą. Kai gen. P. Plechavičius organizavo Vietinę Rinktinę, o prie jos lietuviškų vadų “kalvę”- karo mokyklą, dėstytoju į šią mokyklą buvo pakviestas ir Akelis. Vokiečiams įsitikinus, kad Vietinei Rinktinei labiau rūpi maža Lietuva, negu “didysis reichas” ar “Naujoji Europa”, rinktinę likvidavo. Vokiečiai tada gaudė kariūnus ir vežė į Vokietiją- į priešlėktuvinę gynybą, o karininkus. kaip įkaitus, vežė į naikinimo stovyklas. Akelis laiku pasitraukė į pogrindį ir tuo būdu išvengė vokiškos milinės, o gal net krematoriumo. Karo pabaigoje E. Akelis su žmonele ir trejetu mažamečių atžalų pasitraukė į užmiestį. Frontui vėžlio žingsniu bejudant į vakarus, kažkieno paklydusi kulka “nusinešė” jo keturis dantis ir lūpą... Tada buvo daugiau pasitikima vokiečių gydyklomis, todėl jis pralenkė frontą ir mes atsiskyrėme. Taip jis pateko į Vakarus.

Pribaigus rudąjį slibiną, nutilo didieji bombardavimai, nutilo patrankų salvės, baigėsi karas. Žemėje vis dar rūko griūvėsiu krūvos, nebuvo visų pasiilgtos talkos ir ramybės. Daugelis tikėjosi, kad šios, antros, pasaulinės, vėl dešimčių milijonų gyvybių pareikalavusios balsios pamokos, pasaulis savo ateitį patikės įžvalgiems ir šviesaus proto žmonėms. Visi laukė, kad ir po šio karo, kaip ir anksčiau, bus šaukiama taikos konferencija, kad skaudžiai pasimokius, visi sieks teise bei teisingumu pagrįstos talkos. Tačiau rusų “išlaisvintuose” kraštuose nebuvo jokių artėjančio laisvės pavasario požymių. Maironio žodžiais tariant, “...ją laikė erelis, suspaudęs nagais...”

Visas TSRS vyriausybės dėmesys buvo sutelktas kovai prieš tautinį-lietuvišką pogrindį, o visokios kriminalinės padugnės naudojosi neribota laisve. Vakarais, tik pritemus, būdavo nesaugu išeiti net didesniuose miestuose, nes gatvėse siautėjo plėšikai.

Tačiau dar balsesnė buvo KGB savivalė. Rusai daugelį gerai ginkluotų divizijų iš Vakarų fronto perkėlė kovai prieš Lietuvos pogrindį. Ne tik miestuose, apskrityse, bet ir valsčiuose įkurdino po 200-300 kareivių dalinius- “garnizonus”, kurie turėjo sekti kiekvieną Lietuvos partizanų krustelėjimą ir su šimteriopai gausesnėmis jėgomis juos naikinti. Partizanams reikėjo dar giliau kastis į žemę, maskuotis. Bet toks gyvenimas, neveikli, bei susikaupusi energija stūmė ieškoti susidūrimų su priešu. Juk daug lengviau yra prasmingoje kovoje sutikti mirtį, negu, netekus ryšio su visu pasauliu, sėdėti. “Jei mes taip sėdėsime,- kalbėjo kai kurie,-tai visi mūsų vargai netenka prasmės. Mes turime veikti- tegul grobikas žino, kad jis, apgavęs vyriausybę, negalės apgaudinėti laisvę pažinusios ir jos kalną žinančios tautos.” Kiti kalbėjo, tegul pasaulis žino, kad lietuvių tauta dar gyva, kad ji turi savą laisvės ir demokratijos supratimą.

Vis tiek bus kokia nors taikos konferencija,- kalbėjo treti,- ir mes turime veikti, turime “balsuoti”- tegul pasaulis sužino apie mūsų tautai daromas skriaudas. Tegul Vakarai pažįsta savo “sąjungininką”, o ir grobikas težino, kad jo melo visą laiką vien suklastotais “rinkimais” dangstyti nebus galima. Taip pasvarstę partizanai, kartais su nemažomis aukomis, užiminėjo miestelius, sudrausdavo galvas pakėlusias padugnes, padrąsindavo gyventojus. Jie tikėjosi, kad jų žygiai paskatins ir pagreitins tikros taikos įgyvendinimą. Kaip tik tuo laiku, lyg skardus trimitas vakaro tyloje, pasigirdo garsioji Čerčilio kalba Fultone. Mažiau politiką išmanantieji tai suprato kaip seniai laukiamo "laisvės žygio" signalą. Juk daugelis tikėjo ne tik Vakarų turima jėga, o svarbiausia. jų tauriu principingumu.

Ta nauja gaida buvusių sąjungininkų chore žadino viltis, kėlė nuotaikas. Net ir iš tremtinių ešelonų kartais pasigirsdavo drąsūs ir viltingi šūktelėjimai: “Iki greito pasimatymo lalsvėje!...”

Mano labai atsargų optimizmą sudrumstė netikėtas svetys: į duris pasibeldė anksčiau minėtas “bėglys"- E. Akelis.

-    Sakyk greičiau,- klausinėjau jį,- kaip praleidai tą laiką? Ar pasisekė patekti į vakarus?

-    Sėkmingai perėjau fronto liniją,- kalbėjo jis.- Pirmąją pagalbą suteikė vokiečių karinis dalinys ir pasiuntė į užfrontę gydytis. Pagijus, protezavo dantis ir pasiuntė į darbus, nes pasveikus pačiam reikėjo rūpintis pragyvenimu. Vėliau darbų ieškoti vykdavau į vakarus, kiek tik tai būdavo galima. Mačiau lavonų bei griuvėsių krūvas. Paskutinėmis karo dienomis didokas tautiečių būrelis, nebodami pavojų bei sunkumų patekome į išsvajotą amerikiečių zoną.

Čia aš jį pertraukiau;

-    Tai ką? išvarė iš ten. grąžino?.

-    Ne! Neišvarė...

-    Tai ką, ar taip stipriai žmonelės pasiilgai,- bandžiau pašiepti visada kareiviškai kietą suvalkletį - užsispyrėlį.- Sakyk, kas atsitiko, kodėl nepalaukei... gal kokio nors (jau nedrąsiai ištariau)... žygio?...

-    Grįžau nusivylęs tais, iš kurių dar buvo galima pagalbos tikėtis. Dabar, pabuvęs ten, įsitikinau, kad bent keletui dešimtmečių- mūsų kartai- jokių vilčių... Tik nenorėjau visa užmiršęs važiuoti “aukso kasti”, nei lįsti į Elbę žudytis, kaip tai darydavo daugelis rusų išprievartautų vokiečių moterų... Sugrįžau, kad bendromis jėgomis surastume būdą prasmingai žūti.. Gyvenimo nėra, nes nėra laisvės prošvaisčių...

Supratau, kad šaipytis iš jo netinka. Jau visai rimtai pradėjau klausinėti, kas atsitiko. Juk mes vis dar gyvenome viltimis, o po jau minėtos Čerčilio kalbos tos viltys buvo dar sustiprėjusios.

-    Netikiu tauškalais. Vakarai supuvę. Nežinau, ar tai laikyti kvailu naivumu, ar pelnų besivaikančių grobuonių aklumu. Jų net aukštai stovintieji pareigūnai nesiorientuoja žodžių painiavoje. Jie klauso rusų propogandos ir tiki tuo, ką jų “sąjungininkas” rašo ir kalba.

-    Gal taip nėra,- bandžiau prieštarauti,- vis tik jie dar nepripažino, kad Lietuva laisvai į Tarybų S-gą įsijungė. ir atstovybę pripažįsta.

-    Tik to formalumo dar trūksta O kiti sąjungininkai- Anglija ir Prancūzija jau pripažino “faktiškąją padėtį"- O Jaltoje, nors tarp kitko ir prisiminė Pabaltijį, bet tik taip, kad Stalinui nuotaikos nesugadintų. Tas pats ir Potsdamo konferencijoje- nors Trumenas priminė Stalinui jo pasirašytą Atlanto chartą (ten buvo susitarta: “Šiuo karu nesiekti sienų praplėtimo”-užkariavimo), bet jo niekas nepalaikė- išsigando Stalino grasinimo:”_Toks Pabaltijo klausimo svarstymas gali pakenkti kitų klausimų sėkmingam išsprendimui-” Tą klausimą, Etliui pasiūlius, atidėjo iki taikos konferencijos su Vokietija. Bet tą pat dieną Trumenas, gal į klausimą neįsigilinęs, davė Stalinui mums pražūtingą pažadą: pažadėjo būsimoje taikos konferencijoje palaikyti rusų pretenzijas į Karaliaučiaus sritį...

-    Todėl tos srities gyventojai baigiami badu išmarinti, likučius gal dar išveš. O ten jau veža barzdotus rusus su šeimomis.

-    O kaip tada Lietuvai išlikti?

-    Lietuva tada bus lyg spaustuvuose tarp Rytinės ir Vakarinės Rusijos. Niekas nesukliudys Lietuvą ir nutautinti. ir nužmoginti...

Tad ir taikos konferencija mums nedaug gero žada.

-    Ar nėra žinių, kada bus ta konferencija?

-    Potsdame susitarė, kad “kai Vokietija turės savo vyriausybę”... Praktiškai tai įvyks. kai Tarybų S-ga ekonomiškai sustiprės ir atitinkamai apsiginkluos. Tada ji “taikiu būdu” suvienys Vokietiją ir Vakarams diktuos savo teisę ir savo taiką... Bet tada jau ne mus, o juos veš į Vorkutą...

-    Matau, Edmundai, tavo nusivylimą, bet vis atrodo, kad per mažai žinau apie jo priežastis. Jei gali, papasakok dar, kad geriau suprasčiau.

-    Kai jau anksčiau mano minėtas lietuvių būrelis pamatėme amerikiečių kariuomenę, džiūgavom, vieni kitus sveikinom su tikra laisve, bučiavomės. Mums buvo tai nepaprasta šventė, nes tikėjom, kad mūsų didieji vargai baigėsi. Mes tikėjome, kad pasaulis dar nepamiršo Stalino draugystės su Hitleriu, žino jų grobuoniškus Europos dalinimosi planus bei tikruosius to balsaus karo kaltininkus.

Tada mums, nepažįstantiems “aukštosios diplomatijos”, viskas atrodė nesudėtinga ir paprasta; “Amerika primins Stalinui Atlanto chartą, o tas, nenorėdamas, kad jam dar primintų ir 1939 metų Europos dalybas, greit sutiks ir pirmiausiai leis atsikurti buvusioms neutralioms Pabaltijo valstybėms, vėliau Lenkijai, Suomijai, o pabaigoje- bendromis jėgomis sutriuškintai Vokietijai...

Tačiau po keleto dienų mūsų viltys ėmė blėsti. Pirmas smūgis mums buvo, kai amerikiečiai, matyt, pagal išankstinį susitarimą savo kariuomenę atitraukė nuo Berlyno ir piečiau toli už Elbės, jos aukštupyje. Tas sritis jie užleido rusams... Greit mes įsitikinom, kad net prieš penketą metų buvusius įvykius- naujausią istoriją jau jie pamiršo. Jie nežino ir žinoti nenori, kad, vieną pabaisą sunaikindami, leidžia kitai, dar baisesnei, įsigalėti...

Atrodė, kad jų akyse vertę turi tik tai, kas lengvai paverčiama pinigu, kas lengvai gali praturtinti ar išgarsinti.

-    Visur ir visais laikais buvo viskam abejingų bukaprotėlių ir politinių trumparegių, bet niekas iš protingųjų į Elbę dėl to lįsti negalvodavo.

-    Jie tie bukaprotėliai ar politiniai akliai stovi nuošaliai ir savo uždirbtą duonelę gadina tai dar ne tragedija bet kai tokie akliai iškyla į viršūnes ir pasaulio galybėms vadovauti imasi, tai jau baisu..

-    Pasakyk, kas tave į tokį pesimizmą pastūmėjo?

-    Ar prisimeni juokingą pasakojimą iš I-jo pasaulinio karo laikų apie rusų caraites?

-!?

-    Tada, vokiečių kariuomenei spaudžiant ir frontui į rytus slenkant Rusiją užplūdo minios pabėgėlių. Susidarė keletas komitetų pabėgėliams šelpti. Tuos šalpos komitetus globoti Caras Nikolajus II-sis pavedė savo dukterims Olgai ir Tatjanai. Kaip pasakojama. iš vienos didelės pabėgėlių susitelkimo vietos pas kilmingas globėjas nuvykusi delegacija. Jos nariai aiškino, kad stovykloje esanti baisi padėtis, kad reikalinga skubi pagalba kad ten jau visai nesą duonos ir žmonės miršta badu... Caraitės labai maloniai ir su dėmesiu išklausė pasakojimo, bet kai įgaliotiniai baigė aiškinti, joms dar nebuvę aišku. Tada jaunesnioji, Tatjana paklaususi: “Aš suprantu, kad negerai, jei nėra duonos, bet man neaišku, kodėl jie miršta badu- kodėl jie nevalgo ką nors kitą, pavyzdžiui, biskvitus ar tortą?”...

Nors tai juokinga, bet lengvai suprantama. Mergaitė, augusi izoliuotoje aplinkoje, mačiusi tik prabangą, negalėjo bado ir skurdo įsivaizduoti. Bet mes buvome sukrėsti ne mažametės mergaitės, o vadovaujančių visuomenininkų politinio analfabetizmo ar net aklumo.

-    Pasakok plačiau.

-    Kaip jau minėjau, patekome į amerikiečių zona Mums Auchvolfz’e paskyrė didelę, buvusią belaisvių, stovyklą. Karas greit baigėsi. Ten mūsų, pabėgėlių, prisirinko apie dešimtį tūkstančių. Ten mes būdavome laisvi, tik maisto paketą reikėdavo pasiimti nustatytu laiku. Pakete- pilnas maisto davinys dienai, viskas, kas gyvybei palaikyti reikalinga. Kas nemokėjo, ar neturėjo valios tinkamai tą maistą visai dienai paskirstyti, suvalgydavo iškart už visą dieną, o vėliau jausdavo alkį. Bet žinoma tai ne bėda ir daugelis rasdavo išeitį- eidavo į darbus. Bet neilgai mes ramiai gyvenom. Pradėjo lankytis įvairios komisijos. Atvažiuodavo parinktos gražios rusaitės karininkų uniformomis- su blizgančiais antpečiais ir žvaigždelėmis. Ką jos su mūsų stovyklos viršininku ir kitais karininkais kalbėdavo, mes negirdėdavom, bet iš toliau matant būdavo aišku, kad jie nenuobodžiauja... Paprastai po tokių “malonių viešnių" apsilankymo prasidėdavo įkalbinėjimai “grįžti į tėvynę”, o kartais net gąsdindavo, kad mus prievarta išvešią...

Lankėsi įvairios labdaros “perkeltųjų” šelpimo ir apgyvendinimo organizacijų komisijos. Kaip vienos tokios komisijos vadovė mus aplankė ir garsioji visuomenininke bei oratorė ponia Eleonora Ruzvelt'ienė. Ji, kaip spaudoje buvo rašyta už savo paskaitas, straipsnius ir įvairiomis progomis pasakytas kalbas gaudavo didesnius honorarus, negu jos vyras, JAV prezidentas.

Sutikome ją su prideramu dėmesiu ir pagarba.

Mes tikėjome, kad bus galima atvirai, nuoširdžiai pasikalbėti, tikėjome, kad ji mus supras ir mes iš kompetentingo asmens sužinosime visa kas mums labiausiai rūpi.

Kad būtų suprantamiau, bandysiu sutrumpintai atkurti jos kalbą:

-    Gerbiamieji įvairių šalių ir tautybių perkeltieji! Neabejotina jūs žinote tą visiems mums malonią ir džiugią naujiena kad baisusis hitlerizmas sunaikintas ir šis kruvinasis karas baigtas. Bet jūs žinote ir tai, kad tą mūsų visų seniai lauktąjį taikos ir pergalės džiaugsmą temdo baisus to karo palikimas. Milijoniniai kapai, klanai kraujo ir ašarų, sugriauti miestai, sunaikinti milžiniški žmonijos genijaus šimtmečiais kurti kultūros lobiai. O kas įkainuos suluošintųjų prarastą sveikatą, milijonų pavienių žmonių ir šeimų sugriautą laimę!.. Kas paguos milijonus našlių, našlaičių netekusių savo globėjų ir maitintojų. Kas paguos tuos milijonus netekusiųjų sveikatos... Bet ar reikia jums apie karo paliktas nelaimes kalbėti? Jūs patys jas savo akimis matėte- jūs patys esate tų balsių įvykių liudininkai. Dar daugiau- jūs patys esate to balsaus karo aukos, nublokšti į svetimą kraštą, netekę pragyvenimo šaltinių netekę kūrybos ir gyvenimo džiaugsmo. Jūs buvote priversti, visa palikę, ieškoti užuovėjos šioje skurdžioje pastogėje ir, būdami sveiki bei kūrybingi, čia gyventi iš malonės...

Aš, kaip ir daugelis kitų jautrių vyrų ir moterų, matydami milijonus nelaimingųjų, negalėjome likti abejingais jų kančioms bei ašaroms.

Mes savo noru susiorganizavome ir įsijungėme į dabar jau pasauline tapusią pagalbos organizaciją UN-Ra kad per tą organizaciją palengvintume milijonų kančias, nušluostytume jų ašaras. Per šią organizaciją ir jus pasiekia gerų žmonių aukos. Jūs turite, nors ir kuklią pastogę, bei maisto minimumą. Tačiau aš gerai suprantu kaip sunku sveikam ir darbingam žmogui gyventi iš kitų malonės. Aš suprantu kad jūs visi norite dirbti, būti naudingais visuomenei, naudingais savo tėvynei. Jūs norite patys kurti sau geresnę ateitį ir gėrėtis savo darbo ir kūrybos vaisiais.

Tarpvalstybiniu mastu buvo daromi žygiai jūsų ir daugelio jūsų nelaimės draugų bei jūsų šeimų gerovei. ir dabar jau galime džiaugtis, kad visur pasiekta geriausių rezultatų.

Mes susisiekėme su visomis karo veiksmų paliestomis valstybėmis. ir visur sėkmingai. Todėl aš gailu jus pasveikinti, mes galime džiaugtis, nes visos kliūtys pašalintos. Visi su jūsų repatriacija susiję klausimai išspręsti. Nėra jokio reikalo delsti ir atidėlioti- visi jūs galite ruoštis ir važiuoti namo, kiekvienas į savo tėvynę. Ten jūsų laukia ne tik pasiilgę artimieji, bet ir palikti griuvėsiai. Tad be jokio atidėliojimo ruoškitės, važiuokite, dirbkite, kelkite savo krašto gerovę, gydykite šio balsaus karo padarytas visokeriopas žaizdas,- baigė Eleonora Ruzvelt...

Šios kalbos visi klausė tylūs ir susikaupę. Jei pradžioje dauguma su viltimi žvelgė į kalbėtoją, tai pabaigoje nusivylę žiūrėjo į žemę...

Dauguma buvo apstulbinti tuo, kad gerai informuota visuomenės veikėja lyg “dramblio nepastebėjo”... ji džiaugėsi hitlerizmo sunaikinimu, bet atrodė, lyg nieko nebūtų girdėjusi apie tai, kad fašizmas atsirado kaip "priešnuodis” bolševizmui. Kalbėjo apie sukelto karo baisumus, bet atrodo, jau buvo viską “pamiršusi” apie 1939 metų “dviejų draugų" našų bendradarbiavimą- Europos dalybas ir jų planus, atvedusius į baisų karą.

Auditorija tylėjo, nustebusi tylėjo ir kalbėtoja, nesulaukusi jai įprastų aplodismentų.

Po keletos minučių nemalonios tylos ji paklausė, gal kas ko nors nesuprato ir kodėl niekas nesidžiaugia tuo, kas jau pasiekta?

Paaiškinti ryžosi vyresnio amžiaus buvęs mokytojas.

-    Malonu- kalbėjo jis,- kad jūs rūpinatės mūsų vargais, mūsų nelaime ir grąžinimu į mūsų tėvynę. Bet kaip mes, lietuviai, latviai, estai, gudai, ukrainiečiai ir daugelis kitų galime grįžti. jei mūsų tėvynė yra bolševikų okupuota. Visi žino. kad hitlerinė okupacija buvo baisi, bet mes savo akimis matėm ir bolševikinę okupaciją, o tai dar baisiau. Hitlerininkai masiškai naikino žydus, o kitiems dar buvo galima kentėti. Bolševikai savo stovyklose badu marina milijonus visai nekaltų įvairių tautybių žmonių.

Vokiečiai mums nedraugai, bet mes bėgome į vakarus, kad tik daugiau nepamatyti bolševizmo baisybių.

-    Jūs, atrodo,- kalbėjo su šypsena E. Ruzvelt- esate labai vokiečių propogandos įbaugintas. Nereikia bijoti rusų- bolševikų, juk dabar jie mūsų sąjungininkai...

Po šio E Ruzvelt “paaiškinimo” kalbėjo dar keletas. Paskutinis iš jų sakė

-    Kaip mes galime grįžti? Juk tai būtų savižudybė savęs pasmerkimas paniekinimui vergų stovyklose ir bado mirčiai. Mano šeimą- žmoną ir keturis mažamečius vaikus išvežė. Aš tuo laiku buvau išvažiavęs, manęs nesurado. Net seneliams, sunkiai sergantiems ligoniams, gimdančioms moterims jie išimčių nedaro. Kaip gyvulius į prekinius vagonus sugrūdę veža. Pakelyje motinos savo mirusius naujagimius per traukinio langelį mėtė... Žmones išvežę čekistai ir jų padėjėjai visokie niekšai girtuokliavo, džiūgavo ir išvežtųjų likusį turtą dalinosi... Tai nepamirštama ką esame patyrę ir matę.

-    Taip,- kalbėjo Eleonora Ruzvelt- tai balsūs dalykai, bet aš negailu jūsų suprasti. Kodėl jūs tokiais atvejais nesikreipiat į policiją?.

-    Dabar gal suprantama- kalbėjo Edmundas,- kodėl aš parvažiavau ieškoti prasmingos mirties...

Ko mes galime laukti ir tikėtis, jei tik tiek apie mūsų nelaimes žino ir taip kalba Vakarų pasaulio “pažiba”, garsi visuomenininkė, galingiausios pasaulio valstybės prezidento žmona ir demokratų partijos “ramstis”...

-    O po šio “paaiškinimo” tai jau visai džiūgavote,- juokais paklausiau.

-    Lygiai taip, kaip per Pilėnų kunigaikščio Margio vestuves...

Sapnas ir... tikrovė (“Vestuvės”)

Šventadienis, vidurdienio pamaldos. Bažnyčia pilna žmonių. Žinau, kad turiu žmoną, turiu vaikus, bet taip pat gerai žinau, kad šiandien mano vestuvės... Įeinu pro plačiai atvertas didžiąsias duris. Žmonės prasiskiria-platus takas. Einu tiesiog prie didžiojo altoriaus, kur jau apsivilkęs liturginiais rūbais laukia kunigas. Presbiterijoj, prie pirmo altoriaus laipto stovi suoliukas, kaip sutuoktiniams. Priėjęs paruoštą suolelį, atsiklaupiu. Kunigas atsigręžia. Garsiai sakau: “Aš turiu žmoną ir ją myliu." Kunigas nusigręžia į altorių meldžiasi, bučiuoja altorių ir vėl atsisuka Aš vėl garsiai kalbu: “Aš turiu žmoną, turiu tris valkus ir juos myliu.”

Kunigas pasisuka į altorių ir. atrodo, pakeltomis rankomis meldžiasi. Kai kunigas trečią kartą atsisuka aš vėl garsiai kartoju- “ Turiu žmoną, turiu šeimą ir juos myliu!...”

Tada kunigas klausia-

-    O ar myli tėvynę?

-    Taip,- atsakau- Aš myliu tėvynę,- ir klūpodamas palenkiu galvą.

Kunigas ištiesia virš mano galvos abi rankas, kaip sutuoktinius

laimindamas. ir kažką patylom kalba. O stiprus choras užgieda himną į šv. Dvasią: “Venį Creator Spiritus..." Groja vargonai, atrodo, visa bažnyčia pripildyta- gaudžia himno garsais... Žinau kad laiminama mano nauja santuoka ir man darosi graudu kad tai lyg atskiria mane nuo šeimos... Ar dar pamatysiu juos kada?... Rieda nesulaikomai rieda ašaros...

Pabudęs ašarotomis akimis. ilgai negalėjau užmigti. Vėl ir vėl grįždavo ta iškilminga nuotaika ir visas neįprastas sapnas lyg kino ekrane slinkdavo prieš akis. Buvau kažkur girdėjęs, kad sapnuose atsispindi atvirkščia tikrovė arba ateitis negatyve- kuo malonesnis sapnas, tuo didesni nemalonumai laukia... Nors aš sapnais netikėdavau bet šį kartą pagalvojau: "Neduok Dieve, tokias iškilmes negatyve...” Gal tai bereikšmis, paprastas sapnas, raminau save, bet mintis apie tai vis sugrįždavo, vis nedavė ramybės...

Kaip būtų malonu, galvojau jei čia būtų inž. Butkevičius, Vilniaus KGB kalėjime mūsų pramintas "Orakulu”. Jis beveik kiekvieną sapną sugebėdavo “išaiškinti" taip, kad net tamsiausioj priespaudos nakty atsirasdavo šviesesnės vilties kibirkštėlė.

Bet nei ilgai laukti, nei spėlioti nereikėjo. Aplinkybės klostėsi taip, kad reikėjo apsispręsti: “užsidaryti savo kiaute” ir dangstytis proletariška kilme, ar okupanto žvėriškumų akivaizdoj, paniekinus jo siūlomą “meduolį”, eiti su kenčiančia bei kovojančia tauta. O tai reiškė gauti okupanto gausiai dalinamą "bandito” titulą ir rizikuoti patekti į kančios viršūnę: "vergų nužemintųjų" stovyklą, badmirių kategoriją, o gal ir ant duobės krašto...

Tauro apygardos vadas, BDPS Prezidiumo organizatorius prt. pulkininkas A. Baltūsis-Žvejys

Tačiau apsispręsti nebuvo sunku.

Apie vidurdien5, gal porą valandų eilėj prastovėjęs, gavęs pagal korteles duonos kepalėlĮ ir lyg pamiršęs “vestuves”, atsitiktinai sutikau atvykusį nuo Marijampolės man gerai pažįstamą K.Matulevičių. Sutiktasis be jokios įžangos pasisakė esąs partizanų Tauro apygardos ryšininkas ir atvažiavęs pas mane. Jis perdavė man seno pažįstamo Jono Pileckio raštelį, kuriame buvau prašomas paskirti laiką ir vietą pasikalbėjimui su Tauro apygardos vadu Žveju.

Sekančios dienos pavakare, Žvejas, palikęs motociklą pas patikimus žmones, pasibeldė į mano duris.

Prieš mane, kariškai pasitempęs, stovėjo aukštas, Lietuvos Karo Mokyklos tiesintas, kovų grūdintas, su kaimiečio aprėdu gal apie 30-ties metų Lietuvos kariuomenės karininkas Antanas Baltūsis. Nors mes jau buvome pažįstami, bet pasisakė savo slapyvardį. Po to pradėjome atvirą ir nuoširdų pokalbį.

- Štai jau bevelk du metai,- kalbėjo Antanas,- kai visa tauta nešame negirdėtos priespaudos jungą. Okupantas įvairiomis represijomis-mobi-lizacijomis, duoklėmis, trėmimais ir gaudynėmis į pogrlndį “sumobilizavo” net tokius, kurie kitomis aplinkybėmis būtų išlikę abejingais stebėtojais.

Nėra ir negalima sudaryti jokių sąrašų, negalima patikrinti kiek ir kur nuo priešo slapstosi, bet spėju, kad iš viso bus apie 150-200 tūkstančių.

Reta šeima reta pastogė. iš kurios nebūtų kas nors “išnykęs.” Gamtinių priedangų- kalnų, džiunglių neturime, o prieinamose vietose slėptis jau nėra kur, nes okupanto sekliai, jų šnipai ir šunys atseka bei iššifruoja visas mūsų slapstymosi gudrybes. Kasdien didėja sunaikinimo pavojus.

Mes negalime tikėtis atviroje kovoje nugalėti Raudonąją armiją- dabar ne 1919-JI metai. Tada juos iš visų pusių svilino įvairūs "kontrrevoliucionieriai ir interventai”. O dabar jie ginkluoti Amerikos technika ir gerai pašerti “tušonka”... Visa mūsų viltis buvo ir pasilieka Vakaruose. Mes galime tikėtis, kad Vakarai, pamatę jų grobuoniškumą, niekšybes, padiktuos teisingo taikos bei laisvo tautų apsisprendimo sąlygas.

Tada mūsų “balsai”, kaip 1941 VI 22, karui prasidėjus, turėtų lemiamą reikšmę... Mes turime išlikti,- toliau kalbą tęsė Antanas,- bent iki taikos konferencijos. Mes priešo neprovokuojame, bet ir kovos nevengiame. Kovų rezultatai geri- mūsų žuvusių santykis su priešo 1/5-1/10 ar net mums palankesnis. Bet nors ir toks santykis, vien mūsų, Tauro, apygarda netenka apie 60-90 kovotojų. Koks mums džiaugsmas. jei priešo tuo pat metu žūva 5 ar 10 kartų daugiau? Vistiek jų lieka daug daugiau, negu mūsų. Taip skaičiuojant aišku kad laimėti karą ir Tėvynę išlaisvinti nėra vilties... Laimėti karą mes galėtumėm tik labai palankiomis aplinkybėmis susiklosčius. O ar bus ir kada bus ta mums palanki situacija?

Mes, viską palikę, šuntame slėptuvėse, o iš jų išlindę, lipame ant priešo durtuvų- žudome, žūstame ir nežinome, ar ši mūsų auka turi prasmę, ar ji bent kiek priartina kenčiančios tautos laisvės valandą? Mums nebūtų balsi mirtis ir nesunki jokia auka, jei mes žinotume...

-    Tad gal jau supranti,- kalbėjo Antanas,- mano šios kelionės tikslą?

-    Taip. Reikalinga informacijos rinkimo ir apibendrinimo tarnyba ar net centras, kuris galėtų atsakyti į iškilusius svarbius klausimus.

-    Taip,- kalbėjo Antanas,- kaip tik šiuo reikalu ir atvykau. Kalbu ne tik savo vardu, bet ir Dainavos apygardos vado Kazimieraičio įgaliotas.

Mes dūstame nežinioje, nes negalime patenkinamai net užsienio žinių paklausyti. Slėptuvėse pūva ne tik rūbai, bet ir genda radijo aparatūra. O reikalingos mums ne tik žinios, bet ir jų analizė. Todėl būtinas toks centras, kitaip sakant “smegenų trestas”, kuris mums, vykdytojams, duotų ne tik patikimą informaciją, bet galėtų mūsų veiklą koreguoti, derinti.

Dėl tokio “tresto" reikalingumo mūsų nuomonės sutapo, bet pastebėjau, kad, pagal mano turimas žinias, kažkas panašaus esą Vilniuje.

-    Taip, Vilniuje yra ir, atrodo, bus tol, kol nors vienas partizanas laisvėje bus...

-    Tai “tvirtovė”,- juokavom.

-    Bet mums atrodo, kad ta “tvirtovė” ne mūsų... Panašu, kad tai “tarybinė bazė” mūsų kovos lauke. Arba istorine terminologija šnekant tai tarybinis ‘Trojos arklys”...

Greit išsiaiškinome, kad abu kalbame apie tą patį Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) centrą, kuriam vadovauja docentas Erelis.

-    Nežinome, kas tą “centrą” įsteigė,- kalbėjo Antanas,- kas jį sudaro, ką jis atstovauja Mes nesame pašaliniai stebėtojai ir turime žinoti, kam dirba tas “centras". Erelio apsilankymai mums neša nelaimes ir mes juo nepasitikim. Manome, kad jis “bendradarbiauja” ne tik su mumis, bet ir su... "organais"...

Taigi susitarėme, kad šiuo gyvybės ar mirties klausimu negali būti dviejų nuomonių. Taip pat abu pripažinome, kad negali būti jokios veiklos, kai tarp centro ir atskirų organizacijos vienetų nėra pasitikėjimą Sutarėme, kad reikia steigti centrą neatidėliojant, o senąjį stebėti ir, palaikant minimaliausią ryšį, išsiaiškinti, kam jis tarnauja. Jei įtarimai nepasitvirtins, abu centrai bus sujungti ir darbas pasidalintas.

-    Tikiuosi,- juokavo Antanas,- kad tarp tikrų kovotojų nebus trinties-kovos dėl “šiltų vietų” ar “medalių”.

-    O tuo labiau dėl “garbingesnės vietos” ant duobės krašto ar storesnės virvės prie kartuvių,- pratęsiau.

-    Greit ir vieningai vieną klausimą išsprendėm. Liko antras ir daug sunkesnis. Tikiuosi neatsisakysi mums padėti. Abiejų apygardų atsakingi pareigūnai nutarė prašyti, kad tu sudarytum tokį Centrą.

Aš sutikau padėti tik savo galimybių ribose. Supratau, kad reikalingas geras organizatorius ir patyręs visuomenininkas. O aš niekad į organizacijų priekį nesiveržiau ir šios rūšies "karjerai” nesiruošiau. Visada norėjau pasilikti visuomenine veikla “nesusitepusiu” inžinierium.

-    Mes, svarstydami jūsų kandidatūrą, sužinojome keletą biografijos faktų: būdamas moksleiviu, atrodo, nepriekaištingai vadovavai moksleiviškoms organizacijoms, vėliau, kartu su kitais, suorganizavai pavyzdingą Šaulių būrį, o ir antivokiškame pogrindyje, mūsų turimomis žiniomis, N. apygardos veikla netoli jūsų sukosi...

-    Jei tame ir yra dalis tiesos,- atsakiau,- tai tik todėl, kad leisdavau manimi “užkimšti kokią nors spragą”. Sakoma: “Kai nėra žuvų, tai ir vėžys -žuvis". Tad aš kai kada sutikdavau būti tokiu “vėžiu”. Tačiau šiuo atveju reikėtų paieškoti labiau žinomų veikėjų. Dabartinis okupantas yra suktesnis ir klastingesnis, negu vokiškasis. Todėl veiklai vadovauti turėtų žmogus, ne tik vertas pasitikėjimo, su tvirtais įsitikinimais, bet ir turintis tokius vado privalumus, kaip aštrų protą, tvirtą valią ir žaibišką orientaciją.

-    Savo proto aštrumo mes visi nei svėrėme, nei matavome. Dažnai nuvilia tie, kurie patys save laiko genijais ir tuo giriasi. O dėl žaibiškos orientacijos, tai daug kas priklauso nuo aplinkybių, tp. žmogaus charakterio. Pasitaiko, kad paprastai lėtai protaujantieji kritiniais momentais- pavojų akivaizdoje, sprendžia tiksliai ir žaibiškai.

Kai didelė jėgų ar technikos persvara, žaibišką klaidą pridengia pergalės laurai- nugalėtojų niekas neteisia. Mūsų sąlygomis,- kalbėjo Antanas.-geriau veiklus “smegenų trestas”, negu koks nors “Napoleonas".

-    Tačiau tokiam “trestui" reikia “smegenų", o juk nemaža jų nutekėjo į Vakarus, o likusieji arba šaldomi Šiaurėje, arba traukiasi į kiautą...

-    Per jus mūsų ryšininkai gavo keletą, įvairiomis slapyvardėmis pasirašytų, aktualių ir visiems patikusių straipsnių. Visus autorius įkinkius į darbą jau ir būtų pradžia.

Neišdaviau paslapties, kad tuos straipsnius rašė vienas ir tas pats autorius.

-    Esu prastas organizatorius, nemoku įgyti žmonių pasitikėjimo. Bijau kad gali nukentėti toks svarbus reikalas. Antrą po jums žinomų “meškos glamonių” jau netekau visko, ką buvau įgijęs, ir kas galėjo sudaryti mano šeimai šiokią tokią užuovėją Dabar mano šeima išblaškyta. Man gaila, kad mano valkai auga be tėvo. Labai dažnai sau priekaištauju kad esu blogas tėvas (nors tai ne vien nuo manęs priklauso), negaliu jų auklėti ir tėviškai jiems vadovauti... Giliau įsitraukęs į pogrindžio darbą turėsiu dar rečiau matytis su šeimą kad neužtraukčiau jiems nelaimės...

-    Apie organizacinius sugebėjimus jau kalbėjom. Kaip mums nupasakojo vienas štabo pareigūnas, esi nelengvo gyvenimo, darbo ir kovos grūdintas. Neseniai susipažinai su bolševizmu “Iš arti”... Tai irgi gerai. Jau žinai, kad tai baisus, visa ryjantis ir net į žmogaus sielos gelmes savo nuodus leidžiantis slibinas, nuo kurio turime ginti savo tautą... Dėl šeimos- tai labai aštri ir skaudi tema... Bet ji visuotinė. Tik pažvelkime į mūsų buvusias gražias, pavyzdingas šeimas, ar daug jų išliko nepaliestų? 1940 VII 9/10 išvežė apie 2000, 1941 VI13/14 dienomis išvežė apie 35000, tarp jų daug gražių šeimų. Šeimas išskirstė. Tėvai badu ir šalčiu išmarinti, vaikai bado ir rachito fiziškai suluošinti prieglaudose ir dvasiškai luošinami- pionierių ir komsomolo organizacijose “janičarais” auklėjami... Ne tik tremtinių, bet ir kovotojų šeimos kenčia: neseniai mūsų štabo pareigūno J.Pileckio-Buroko žmona atėjo pasimatyti su vyru ir atsivedė į kaimų tris valkus. Buvo sutarta vaikams nesakyti, kad vienas iš tų barzdotų vyrų- jų tėvelis. Pažaidė tėvas su jo neatpažinusiais valkais, o kai reikėjo skirtis, sūnus “kaip paslaptĮ” pasakė motinai: “Mamyte, tas barzdotas dėdė man atrodo toks pat geras, kaip mūsų tėvelis”... Matant suardytą šeimos laimę, buvo sunku sulaikyti ašaras... Ir tokių suardytų šeimų, sugriautų laimingų gyvenimų- tūkstančiai, dešimtys tūkstančių...

-    Žinai,- toliau kalbėjo Antanas,- ir man buvo atvežę dukrelę... Kaip sunku buvo skirtis, kaip sunku buvo sulaikyti ašaras... Vis klausiau savęs, kodėl nelaimės užplūdo mūsų laisvą nepriklausomą ir taikingą Tėvynę? Kas juos atnešė, tuos kraujo ir ašarų klanus?... Visi žinome, kas dangaus keršto vertas, šėtono išpera su savo statytiniais...

Tad baisių nelaimių, kasdien kovojančių ir mirštančių akivaizdoj, ar gali likti pasyviu stebėtoju?

Jau sakiau, kad vien mūsų apygardoje kasdien vidutiniškai žūva 2-3 kovotojai. ir jie visi ne inkubatoriuose auginti- kiekvienas jų turėjo motiną, o gal ir sužadėtinę ar žmoną- savo šeimą. Ne vieno iš jų laukia palikti našlaičiai- Tad ar gali viso to akivaizdoje likti pasyviu stebėtoju?.

-    Ne! Ne tik žodžiais, bet ir visa savo būtimi, visa savo sąmoninga veikla į tą klausimą jau esu atsakęs.

-    Svarstydami kandidatūras tik dėl to prie tavęs ir apsistojome. Dar vienas ir paskutinis klausimas: ar myli Tėvynę?

Tai buvo triuškinantis klausimas. Lyg prieš Aukščiausiąjį Teisėją stovėdamas, peržvelgiau visą savo gyvenimą: nuo 1919 metų, kai 13-14 metų paaugliu būdamas platinau atsišaukimus, kuriuose buvo kviečiami savanoriai į atsikuriančios Lietuvos valstybės kariuomenę Tėvynės ginti. Prisiminiau, kad 1920 m. ir pats buvau padavęs pareiškimą į savanorius, kaip pirmasis mano straipsnis, atspausdintas "Laisvėje” (1920m.), buvo kreipimasis į inteligentus, kad jie įsteigtų Šaulių s-gos skyrių, nes yra daug jaunuolių, norinčių Tėvynę ginti... Prisiminiau Klaipėdos sukilimą, antivokišką pogrindį ir pagaliau praėjusios nakties sapną... Kiek įsižeidęs atsakiau:

-    Taip. Net per sapną šiąnakt į tokį klausimą teigiamai atsakiau...

-    Tai gražu,- pasakė Antanas.

-    Tai- romantika- toliau kalbėjom,- bet ko jūs konkrečiai iš manęs norit?

-    Suorganizuok centrą, kuris įprasmintų tautos kančias ir mūsų vargus. Tada mūsų kraujo ir gyvybės aukos nebus vien priešo džiaugsmui- jos mus artins prie naujos Aušros ir naujo Prisikėlimo...

-    Tai visų mūsų bendras siekis ir tikslas. Apie tai nesunku svajoti ir kalbėti, bet kaip įgyvendinti?

Kova ir kraujo aukos įvertinamos iškovota laisve, pergalės paradu, triumfo maršu- O mes?

Mūsų pokalbio pradžioj paminėjai, kad jėgų santykis yra toks, jog visai pagrįstai reikėtų klausti- ar mūsų kova turi prasmę, ar mes esame savižudžiai?

-    Atviroje- vienas prieš vieną kovoje- taip,- kalbėjo Antanas.- Nugalėti SSSR ir pastatyti prie gėdos stulpo nėra vilties. Tačiau tai dar nereiškia kad mūsų kova beprasmė. Mes turime rykliui parodyti, kad “ryti" tokį grobį kaip Lietuva jam neapsimoka kad lietuvių tauta supranta laisvės kalną ir už tarybinio “rojaus” pažadus jos neatsisakė ir neatsisakys, kad dėl laisvės kovos ir amžiais gadins šio “taikdario” ir “laisvintojo” reputaciją laisvų tautų tarpe bei tarptautiniuose forumuose.

Mūsų kova turi atverti akis aklam pasauliui- parodyti bolševizmą be kaukės, be vaidybinio grimo.

Iš šio pokalbio ėmė ryškėti mūsų bendradarbiavimo gairės.

1. Pirmiausiai reikia siekti visos tautos santarvės ir vienybės, gal net ginklo brolybės visiems bendrų laisvės ir demokratijos siekių pagrindu. Ieškoti to, kas mus visus jungia ir, respektuojant kito įsitikinimų laisvę, ginčus palikti tolimesnei ateičiai.

2. Siekti visų pozityvių jėgų Tėvynėje ir už jos ribų veiklos koordinavimo. O tai taps įmanoma tik nustačius lankstų ir patikimą ryšį tarp krašte savo teises ginančios ir Vakaruose ją atstovaujančios tautos dalių.

Norint kad naujasis centras apjungtų visas laisvės, nepriklausomybės ir demokratijos įlekiančias jėgas, reikėtų į jį įtraukti pagrindinių Nepriklausomos Lietuvos visuomenės srovių atstovus. Kita vertus, įvedus tokį atstovavimo principą, gali nukentėti darbo našumas ir, kas dar svarbiau, pasitikėjimas. Taigi svarbiausia buvo pasitikėjimo, o ne partijų atstovavimo problema.

Po principinių klausimų svarstymo, ėmėmės praktinės veiklos klausimų.

Pagaliau sutikau centrą organizuoti, tačiau tik vicepirmininko pareigose.

- Darysiu viską, ką pajėgsiu ir sugebėsiu,- kalbėjau,- tačiau laikykit mane tik vicepirmininku ir ieškokite tinkamesnio pirmininko, kurį, atsiradus galimybei, galėtų demokratiniu būdu išrinkti ir patvirtinti visa tauta, o ne kelios apygardos.

Buvo sutarta, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, kam tarnauja Erelio vadovaujamas BDPS centras. Jei įtarimai nepasitvirtintų, bus galima svarstyti abiejų centrų veiklos koordinavimo, darbo pasidalijimo ir jų sujungimo klausimus. Priešingu atveju pirmininko vietą laikysime vakuojančia ir ieškosime kandidato.

Nutarėme, kad kiekviena apygarda ar tarpusavy susitarusios kelios apygardos, deleguos po vieną įgaliotinį, kuris palaikys ryšį su savo apygarda (ar apygardomis).

Tiesioginis ryšys turėjo būti nustatytas tarp centro ir kiekvienos apygardos vado. Nustatytas ir šifruotas ryšys- ypač svarbiais klausimais.

Nustatytas periodinės korespondencijos (radijo žinių santraukų, biuletenių ir kt) pasikeitimo tvarka slaptavietės.

Pokalbio pabaigoje apygardos vadas Antanas paprašė pareikšti ginkluotą jam pogrindžiui savo, kaip centro pirmininko, pageidavimus ir nurodymus. Juos formulavau taip:

1. Esame neskaitlinga tauta- mūsų tik trys milijonai. Turime labai branginti kiekvieną gyvybę, nes nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui yra ir bus reikalingi gyvi žmonės. Be reikalo neprovokuoti žudynių ir žaidimą gyvybėmis laikyti nusikaltimu.

2. Kovai su išdavystėmis prie apygardos štabo reikia organizuoti teismą. Šie teismai turėtų vadovautis Nepriklausomos Lietuvos Karo lauko teismo statutu. Niekas neturėtų būti baudžiamas, juo labiau aukščiausia bausme, be šio teismo nuosprendžio.

3.    Jau pačioje partizaninio sąjūdžio užuomazgoje buvo, atrodo, kun. A. Yliaus suredaguotas "Partizaninės veiklos statutas”. Teko pastebėti, kad kai kurie partizanų daliniai pagal jį tvarkosi. Reikėtų šį statutą peržiūrėti ir papildyti. Jį patvirtinus, pasižadėti ar net duoti priesaiką jo laikytis.

4.    Teko matyti, kad kaimo gyventojai partizanus gerbia ir kuo galėdami vaišina. Tos vaišės dažnai būna su svaiginančiais gėrimais. Tai sumažina partizanų budrumą ir neša tik betikslius nuostolius. Bendrai dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas smukdo tautos moralę. Todėl reikėtų kovoti su šios rūšies "vaišingumu”.

5.    Partizanų moralės palaikymui ir tikinčiųjų kovotojų dvasiniam aptarnavimui prie apygardos štabo reikėtų įvesti kapeliono pareigybę...

Užsidedu jungą...

Taigi, įsipareigojau Tauro ir Dainavos apygardų įgaliotiniui, kuris sakėsi veikiąs ir su Kęstučio apygardos pritarimu, organizuoti informacijos Centrą (IC).

Ieškant kandidatų darbui, pirmiausiai mano žvilgsnis krypo į tuos, kurių veikla anksčiau žavėdavausi. Suprantamą ir tarp jų reikėjo rinktis tik tuos, su kuriais rišo abipusis pasitikėjimas. Bet ir su patikimiausiais kalbant reikėjo laikytis konspiracijos gerai “atsijoti” žodžius, kad per anksti neatskleistum savo planų bei užmojų. Tai galėjo palaidoti dar nepradėto darbo sėkmę.

Mano atmintyje dar buvo gyvi KGB tardymai, tad ir būsimiems bendradarbiams jokių geresnių perspektyvų pasiūlyti negalėjau... Bet niekas jų ir nesitikėjo. Žmonės suprato reikalo esmę ir ryžosi aukotis.

Po keletos bandymų sudarėme informacijos Centrą. Pradėjus klausyti užsienio žinių ir kaupti vidaus informaciją, gaudavome vis blogesnių žinių apie Erelio sudarytą komitetą. Pagaliau buvo nuspręsta organizuoti darbo prezidiumą kitu, LLKS, vardu ir toliau zonduoti bendradarbiavimo galimybes su vilniečiais.

Prezidiumas buvo sudarytas tokios sudėties:

BDPS štabo narys, kapelionas, kun. J.Stankūnas (suimtas 1948m.)

BDPS Prezidiumo narys, poetas A.Miškinis-Kaukas

V. Seliokas-Gintautas- Vicepirmininkas, l.e. pirmininko pareigas

(Vėliau paėmęs ir ryšių su užsieniu reikalus).

Kun. J. Stankūnas- Sekretorius, religinės kronikos vedėjas, o vėliau-vyr. kapelionas.

Ed.Akelis- karinės kronikos, o vėliau karinio sektoriaus vedėjas.

A.Miškinis-Kaukas- Vidaus informacijos tarnyba ir politinio gyvenimo apžvalgos.

V.Bazilevičius-Taučius- Švietimo ir informacijos reikalai.

Kiekvienas šio prezidiumo narių rinkosi sau patarėjus ir pagalbininkus. Pagalbiniams pareigūnams visa prezidiumo sudėtis nebuvo žinoma.

Kaip jau minėta gaudavome vis daugiau žinių apie Vilniuje veikiantį ir daug paslaptingų galių turintį jo pirmininką Erelį-J.Markulį. Pagal mūsų surinktus duomenis, Erelis gabus, iškalbus, bet silpnavalis ir mėgstantis gerai ir nenuobodžiai pagyventi... Gal bus pravartu keletą jo asmenybės bruožų paminėti:

1. Lankė kun. seminariją ir, iš jos išėjęs, po keleto mėnesių vedė už save vyresnę moterį. Įstojo į Kauno VDU medicinos fakultetą ir jį sėkmingai baigė.

BDPS Prezidiumo spaudos skyriaus viršininkas V. Bazilevičius- Taučius

BDPS Prezidiumo narys, informacijos cenntro darbuotojas V.Kučingis-Kalvaitis

2.    Dalyvavo antivokiškoje LLA veikloje ir, "laisvintojams užplūdus”, keletui dienų buvo sulaikytas. O po tų trumpų “rekolekcijų”, vienam iš savo artimųjų prasitarė “Šį kartą laisvė man brangiai kainavo...” Mes supratom, kaip tada jis sau laisvę “pirko”. Po šio įvykio viskas jam pradėjo geriau sektis. Kaip tik tada jis pradėjo dažniau lankyti partizanų dalinius. Užmezgė ryšius su užsienyje veikiančiais rezistenciniais centrais. Priiminėjo ir pakartotinai siuntė į užsienį Hektorą, sėkmingai išgaudavo reikiamus dokumentus.

3.    Kelionėse, vykdamas pas partizanus su jį pasitikusiu ryšininku, būdavęs labai drąsus ir ryšininką drąsindavęs: "Nebijok, su manimi tavęs niekas neareštuos..." O atsitiktinai patekęs į valymų zoną ir su partizanais pasislėpęs bunkeryje, būdavęs labai bailus.

4.    Su partizanais ir jų vadais kalbėdamas apie būsimą Nepriklausomos Lietuvos santvarką sakė, kad tai ne kariškių, ne partizanų reikalas, ir kad, atėjus laikui, tuo pasirūpinsią kvalifikuoti pareigūnai.

5.    Norintiems legalizuotis partizanams sakė galįs gauti pasų su originaliais parašais, bet tik su sąlyga kad fotografija ir gimimo vieta būtų tikra... Mums buvo žinoma, kaip griežtai vedama pasų blankų apskaita-net labai materialiai suinteresuoti pareigūnai negalėdavo “nukombinuoti" vieno tuščio blanko. O čia net 400-500 gatavų pasų per savaitę... Sunku patikėti, kad toks pasų kiekis galėtų praslysti KGB nepastebėtas. Antra dar ta “mažutė” sąlyga mums atrodė blogai pridengta Bartašiūno pinkle. Juk, turint fotografiją ir tikrą gimimo vietą, nesunku sužinoti ir tikrą pavardę, “sutvarkyti" jo šeimą bei surasti patį naujo paso savininką Todėl mūsų pasitikėjimas Ereliu, tp. bendradarbiavimo su juo galimybė vis mažėjo.

Tuo pat metu dauguma apygardų, kiekviena savo keliu, kaupė medžiagą apie vilniškio "Komiteto” veiklą Pagaliau visi, išskyrus Didžiosios Kovos apygardą nuo jo atsiribojo.

Vėliau, jau būdamas “Gulago kurortuose”, sutikau vieną tos apygardos rinktinės vadą Jis prisipažino ilgai klydęs, kol vieną kartą tik laimingai aplinkybėms susiklosčius jam pavykę pasinaudoti langu ir iš Erelio buto sveiką kailį išnešti.

Buvo dar vienas vilniškio BDPS veiklos planas, kurį partizanai laikė užmaskuota išdavyste. Pagal tą planą visi Lietuvos partizanai, ar bent 30-50 tūkstančių, privalo paskirtu laiku susirinkti vienoje vietoje ir ginklu prasiskinti kelią į laisvus Vakarus. Kovotojų nuomone, tai būtų buvęs lietuviškas ir dar kruvinesnis "Waterlo”... Šiam projektui pasipriešino net Didžiosios Kovos apygardos kovotojai, todėl tai ir nebuvo plačiai išgarsinta.

Išaiškėjus Erelio išdavystei, tapo suprantama ir viso vilniškio BDPS veikla. Visa šio centro veikla išskyrus užsienyje esančius “skrajūnus,” dabar vyko tik per jo pirmininką. Kiti steigėjai, Erelio “profesoriai", niekur nepasireiškė. Tada pradėjome tą “Centrą” ignoruoti, stengėmės “medalius” už savo veiklą atiduoti vilniečiams- veikti tuo pačiu, BDPS, vardu. Laikėme, kad priešui tarnauja tik tos organizacijos pirmininkas.

Apie pirmąsias sėkmes ir nesėkmes.

Organizacinio darbo pradžia buvo sunki. Bandžiau kviesti neblogą organizatorių V.K. Jo atsakymas buvo trumpas ir aiškus. Jis pasakė tai, ką aš jau žinojau: 'Tai savižudybė.” Tačiau tada tokių "savižudžių” buvo pilni miškai. Daugybė tūkstančių. O mes turėjome tų “savižudžių” vardu kalbėti, šaukti, rėkti. Mes norėjome tas “savižudybes” įprasminti, kad apie jas, nors po mūsų mirties sužinotų pasaulis.

Antrojo iš mano pasirinktų kandidatų V.J. atsakymas irgi buvo neigiamas: ‘Tai kova, kurios negalima laimėti”.

Trečiasis, J.L. buvo labai užimtas “komunizmo statybomis”. Jis aiškaus atsakymo nedavė- delsė. Aš tai Įvertinau kaip neigiamą atsakymą nes laukti kažkada būsimo apsisprendimo nebuvo galima.

Ketvirtasis, J.Boruta, pilnai suprato tautos tragišką padėtį ir pripažino kovos už laisvę būtinumą. Jis sutiko rizikuoti savo visuomenine padėtimi, o, reikalui esant paaukoti laisvę ir net gyvybę. Pasižadėjo tą kovą remti ir pavestus uždavinius atlikti, bet į prezidiumą įeiti nesutiko. Po patirtų nesėkmių šis jo įsipareigoJlmas buvo didelė paguoda ir padrąsinimas. Tad, žinodamas jo plačias pažintis, paprašiau surasti užsienio radijo "klausytoją." Reikia pripažinti, kad šį savo įsipareigojimą jis atliko labai gerai. Po keleto dienų pranešė, suradęs iš buvusių “kairiųjų” bloko, šešetą užsienio kalbų mokantį ir nuo “rusiškos milinės" besislapstantį visiškai patikimą, sąžiningą ir rezistencinėj veikloj bendradarbiauti sutinkantį žmogų- V.Kaunecką. Greit buvo įsigytas I-os kl. radijo imtuvas ir mūsų “klausykla" pradėto veikti.

Sutarėme, kad bus klausomos anglų, prancūzų, amerikiečių, švedų bei turkų radijo laidos ir kad bus daromos savaitinės santraukos, o, esant reikalui, ir ekstra pranešimus gausime...

Tat, kad į bendrą darbą įsijungė A.Miškinis-Kaukas ir V.Bazilevičius-Taučius buvo lyg savaime suprantama tuolaikinių tautos nuotaikų išraiška. Iš vakarų sugrįžęs E.Akelis-Aklys pranešė mums liūdnas žinias apie ten priešų pasėtą nesantaiką, asmeninio pobūdžio kivirčus, susiskaldymą. Jis noriai ėmėsi darbo ir kiek tik pajėgdamas skatino kitus.

Tikėdamasis sužinoti apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje iš “pirmųjų šaltinių”, o gal net pastovų šios srities korespondentą įsigyti, nuvykau pas savo seną pažįstamą, tada jau kunigų seminarijos dėstytoją J.Ragauską. Aš jį laikiau ištikimu ateitininkiškiems- Dievui ir Tėvynei-idealams. Norėdamas pasirodyti šį tą žinančiu, nunešiau jam, kaip “lauktuvę”, paskaityti knygelę “Lietuvių Kongreso nutarimai ir rezoliucijos” (vertimas iš anglų kalbos). Po keletos dienų mes vėl susitikome. Jis sakė tos knygelės turiniu sužavėtas ir prašė ją dar bent penketui dienų palikti. Sakė norįs ją dar vienam prieteliui duoti paskaityti. Vėl po keletos dienų užėjęs, radau jį su savo auklėtiniu klieriku bekortuojantį.

Palūkėjęs, kol šios “dvasinės pratybos” baigsis ir klierikas išeis, sužinojau netikėtą “naujieną”. Ta mano branginama ir jam taip labai patikusi knygelė- “nežinau, kur dingo”... Toks staigus jo pasikeitimas man lyg sakyte sakė, kad jis jau “dviems ponams" tarnauja Džiaugiausi, kad nebuvau sulaikytas. ir kad turėjau pasidaręs tos knygelės kopiją. Tuo pat tikslu užėjęs pas kitą kunigų seminarijos profesorių, radau jį su tokiu pat apkūniu “apaštalu" bebaigiančius tuštinti konjako butelį. Mūsų kalba nesirišo, nes jie jau kalbėjo kaimo pusbernių ar net karčiaminiu žodynu. Jie apie tautos kančias bei kovas nieko žinoti nenorėjo.

Tie, po kunigų seminarijos stogu šiltai įsikūrę “šiaudiniai" patriotai ir išblėsusio tikėjimo katalikai mums buvo svetimi. O žinių apie gyvą-kovojančią Bažnyčią mums būtinai reikėjo.

Šią spragą greit ir gerai užpildė kun. J.Stankūnas. Po to, kai NKGB nesėkmingai bandė verbuoti gabų, pareigingą, uolų kunigą. jis nuėjo į pogrindį. Taip mes įgijome ne tik Bažnyčios padėtį gerai žinantį, uolų bendradarbį, bet ir prezidiumo sekretorių, o vėliau- vyr. kapelioną.

Čia bus pravartu paminėti, kad vyr. kapelionas savo lėšomis bei pastangomis išleido kun. St.Ylos sudarytą maldaknygę “Lietuvių Maldos ir giesmės”, ir visą laidą, apie 10 000 egz„ partizanams išdalino. ‘Tegul partizanai bendrauja su Dievu. Būtų gerai,- sakė jis,- kad bent kas dešimtas partizanas šią gražių lietuviškų maldų knygelę turėtų.”

Pirmieji žingsniai.

Kai iš Vakarų atvyko pasiuntiniai- Daunoras ir Lokys- mūsų IC dar nebuvo įgijęs “pilietinių teisių”- jis dar buvo organizacinėje stadijoje. Be to ir svečiai savo nekorektiška laikysena (kažkuris iš jų pasišaipė iš partizanų nešiojamų religinių insignijų) sukėlė partizanų įtarimą. Vis tik, susisiekus su apygardos vadovybe ir nustačius atvykėlių tapatybę. jie buvo palydėti į Vilnių pas Erelį. Svečiai apie steigiamą I.Centrą nežinojo. Per ryšininkus mus pasiekė žinios, kad pas Erelį svečius labai mielai priėmė, gausiai vaišino. Kadangi Erelio veikla jau buvo sukėlusi įtarimą, šešėlis krito ir ant svečių.

Mūsų informacijos Centrą pasiekė Daunoro ir Lokio atvežta medžiaga:

1. Lietuvių delegacijos pas JAV prezidentą H.Trumen’ą fotografija su prof. K.Pakštu.

2.    Kažkurios didžiųjų valstybių (atrodo Didž.Britanljos) žvalgybinio pobūdžio žinių rinkimo anketa.

3.    Jau minėta knygelė “Lietuvių Kongreso Amerikoje nutarimai ir rezoliucijos” (anglų k.). Ji buvo išversta į lietuvių kalbą ir išplatinta.

Anketos klausimu buvo nutarta, kad mums netinka susirišti su bet kuria specialiąja tarnyba. Visi pritarėme, kad reikia rinkti žinias ir keistis informacija, tačiau manėme, jog tikslingiau mūsų surinktas žinias perduoti savo tautos atstovybei VLIK-ui arba bet kuriai mūsų reikalus ginančiai Respublikos atstovybei, nes tai mūsų, kaip Lietuvos Respublikos piliečių, pareiga.

Iš svečių žodžiu perduotos informacijos mus pasiekė, kad su buvusiais mūsų Nepriklausomos Lietuvos veikėjais Vakaruose niekas nesiskaito. Kad galėtų kalbėti kovojančios tautos vardu, jiems reikalingi partizanų įgaliojimai.

Pietų Lietuvos partizanų vadovybė tokius įgaliojimus davė buv. Neprikl. Lietuvos veikėjams M.Krupavičiui ir St.Kairiui bei antivokiškos rezistencijos veikėjams: J.Brazaičiui-Ambrazevičiui, adv. Mockui-Mockevičiui, dr.A.Damušiui ir dar kažkam. Kaip vėliau teko girdėti, J.Deksnys iš šių asmenų sudarė, ar tik bandė sudaryti Lietuvai atstovaujančią Delegatūrą.

Sunki okupacijos našta mus, likusius okupuotoje Tėvynėje, jau buvo pastūmėjusi vlenybėn. Vardan tautos laisvės, demokratijos ir žmogaus verto gyvenimo mes buvome pasiryžę aukoti savo asmeninius bei grupinius interesus. Visi mes, buvusieji “kairieji" ir “dešinieji", kovojome ir dirbome kartu. Mus pasiekusios žinios apie Vakaruose vykstančius kivirčus laikėme pikta okupanto pasėta bet platesnio pritarimo negavusia sėkla. Tuomet negalėjome įsivaizduoti, kad tarp tikrų, už Tėvynės laisvę kovojančių patriotų, galėtų būti bendrus siekius nuvertinanti nesantaika ar kova dėl primato. Visus tremtyje esančius įvairių srovių rezistencijos dalyvius norėjome laikyti kovojančios tautas ambasadoriais. Negalėjome leisti, kad kas nors mūsų perduodamas žinias panaudotų ne bendram kovos reikalui, o savo asmeninio politinio kapitalo krovimui ar savo primato įrodinėjimui.

Iš Vakarų atvykusių pasiuntinių atgabentoji rašytinė informacija buvo negausi, žodinė gi mums atrodė tendencinga. Tuo tarpu aktyvią jai rezistencijai reikėjo plačios ir objektyvios informacijos, nes nuo to priklausė veiklos perspektyvos.

Todėl buvo nutarta siųsti į Vakarus kovojančios Lietuvos pasiuntinius, kurie patikslintų gautas žinias. Tokiu pasiuntiniu buvo parinktas jaunas, energingas, aktyvus partizanų veikėjas Juozas Lukša. Atrodė priimtinas ir jo pasirinktas palydovas Rimvydas- J.Kriščiūnas. Pradžiai buvo atrinktos bendro pobūdžio informacijos ir mūsų pasiuntiniai iškeliavo. Mes tikėjome, kad už “geležinės uždangos” jie suras žinomus kovotojus ar kovų sąjūdžius ir jiems, be mums abejones keliančių tarpininkų, perduos informaciją ir gaus autentiškų žinių mums rūpimais klausimais. Tačiau po netikėtai trumpo laiko (gal po dviejų mėnesių) mūsų pasiuntiniai grįžo. Pasirodo, ryšio taške jie sutiko vieną iš tų pačių, Lietuvoje buvusių tarpininkų, J.Deksnį. Šis įkalbėjo mūsų pasiuntinius toliau nekeliauti, paskeisti su juo paketais ir grįžti. Tada mes sužinojome ir apie anksčiau minėtą, Erelio paruoštą, sėkmingą Hektoro “repatriaciją”. Buvo aišku, kad tai vyko su KGB palaiminimu, ir kad jie to “repatrianto” iš savo akiračio jau nepaleis. Buvo svarbu, ar Hektoras sąmoningai ar nesąmoningai vykdo KGB pavedimus. Jo elgesys su Skirmantu- J.Lukša buvo jo naudai.

Kiek prisimenu, Skirmantas mums parvežė:

1. Du numerius “ELTA” biuletenio (anglų k.),

2.    St.Lozoralčio laišką, kuriame jis rašė, kad į jo užklausimą dėl karo galimybių su Tarybų S-ga, D.Britanljos URM pareigūnas jam atsakė, kad teksią palaukti,

3.    D.Britanijos žvalgybinių žinių anketa,

4.    Lyg lašelis drėgmės į perdžiūvusią žemę-1000 dolerių- dalinai padengiantis ryšininkų kelionės išlaidas. Pusė šios sumos per Tauro apygardos ryšininkę Žibutę buvo pasiųsta Kęstučio apygardai.

Ši siunta toli gražu nepatenkino mūsų informacijos troškulio. Negavome atsakymo į daugelį gyvybiškai svarbių klausimų. Nieko nesužinojome apie organizuotos išeivijos- VLIK-o- veiklą, apie jos ryšius su didžiosiomis pasaulio galybėmis ir su kitų pavergtų tautų emigrantais. Taip pat nesužinojome, ar mūsų viltys turi pagrindą, ar galime tikėtis realios paramos ir kada? Liko neišaiškintas ir įtarimą keliančių tarpininkų vaidmuo.

Tad, mes šio sunkaus ir rizikingo žygio rezultatais nebuvome patenkinti. Jei iš Vakarų atvykę ryšininkai “tarnauja dviems ponams”, tada visi mūsų pagalbininkai, visi ryšio taškai Respublikoje ir už jos ribų yra pasmerkti pražūčiai.

Buvo ieškoma ir kitų kelių pasiekti JAV atstovybę ir užsienio korespondentus. Buvo paruoštas plačios apimties "laiškas broliui”, skirtas perduoti JAV atstovybei. Tą laišką nuvežęs A.Milukas buvo šaltokai priimtas ir atliko tik savo asmeninius reikalus. Gaila bet “laiškas broliui” buvo sunaikintas.

Prezidiumas, pritardamas abipusės informacijos reikalui, nutarė rinkti visokias žinias ir per mūsų ryšininką perduoti už “geležinės uždangos”. Dėl kandidato ryšiui palaikyti buvo tariamasi su Pietų Lietuvos partizanų vadovybe. Vėl buvo pasirinktas jau patyręs ir turintis pažinčių J.Lukša Šį kartą buvo nutarta prie bendro pobūdžio informacijos bei einamosios korespondencijos pridėti okupuotos, bet kovojančios tautos atsišaukimų.

Buvo paruošti memorandumai:

1. Suvienytųjų Tautų Organizacijai (rodos, prancūzų kalba),

2.    Keturių Ministrų konferencijai (prancūzų k.),

3.    Popiežiui Pijui XII-jam (lotynų k.).

Pastarajame memorandume, po informacijos apie kenčiančios Bažnyčios padėtį, buvo prašoma moralinės paramos- paguodos žodžio per Vatikano radiją mūsų gimtąja kalba (iki tol laidos lietuvių kalba buvo transliuojamos tik kartą per dvi savaites).

4.    Žudomos tautos atsišaukimas į laisvojo pasaulio sąžinę. T.p. buvo dar keletas mažesnės apimties atsišaukimų, skirtų laisvojo pasaulio spaudai. Šių raštų turinys buvo bendrai aptartas, o jų galutinę redakciją paruošė sekretorius- J.Stankūnas-Stonis.

Vertimus į prancūzų k. padarė A. Vabalas- Gediminas, į lotynų k.-J.Stankūnas- Stonis, prezidiumui reikalingus vertimus iš anglų k. darė A.Milukas.

Visi paminėti ir nepaminėti dokumentai su Prezidiumo narių parašais turėjo būti mūsų pasiuntinio J.Lukšos nunešti į Vakarus ir be jokių tarpininkų perduoti užsienyje veikiančiai mūsų tautos atstovybei- VLIK-ui arba kitai Respublikos atstovybei. Ši turėjo juos išplatinti.

Kiti Prezidiumo nutarimai bus aptarti vėliau...

Viena diena su partizanais.

1946m. rudenį vyko eilinis ataskaitinis Tauro apygardos rinktinių vadų susirinkimas. Į tą susirinkimą buvau pakviestas ir aš.

Pirmiausiai, pagal ryšininko duotą adresą, nuvykau į Šakius. iš ten su vietos ryšininke dviračiais vykome pas kitą, gal už poros kilometrų esantį ūkininką. Ten ryšininkė mane pavedė šeimininkės globai ir išvyko savo keliais.

Šeimininkė pogrindžio veikloje ne naujokė, nieko manęs neklausinėjo. Laikui praleisti pasiūlė paskaityti, nes teksią ilgokai palaukti.

Spintelėje buvo “Ūkininko patarėjo”, “Šaltinio” komplektai ir apie 25-30, gražiai sudėtų, įvairaus turinio knygų.

Beskaitinėjant laikas greitai bėgo. Pradėjus temti, šeimininkė uždarė į tvartą šunį, uždangstė langus ir uždegė žibalinę lempą. Dar po pusvalandžio priemenėje pasigirdo žingsniai, tylaus pokalbio garsai. Prasivėrus durims, žibalinės lempos šviesoje pažinau buv. teatro direktorių, Tauro apygardos štabo viršininką J.Pileckį-Buroką. Jis pakvietė mane eiti į svirną. Ten radome apie trisdešimt įvairaus amžiaus barzdotų ir iki dantų ginkluotų vyrų. Tarp jų buvo apygardos vadas Žvejas, apygardos kapelionas J.Lelešius-Grafas, polit skyriaus viršininkas A Vabalas- Gediminas, rinktinių vadai arba jų pavaduotojai.

Apygardos vadas paaiškino, kad apie dešimt dalyvių iš toliau dar neatvyko- jie atvyks po valandos. Buvo nutarta jų nelaukti- palikti jiems vadovą ir žygiuoti į susitikimo vietą. Netrukus Žvejas vietinės rinktinės vadui davė slaptažodį ir įsakė pasiųsti žvalgus, būrį apsaugai ir nustatyti ryšio taškus. Po pusvalandžio išžygiavome.

Priekyje ėjo trys automatais ginkluoti žvalgai ir apie 20 metrų atstume, vorelės priekyje- vadas, jo adjutantas, ryšininkas ir keletas štabo pareigūnų, mes su štabo viršininku ir paskui mus dar apie 25-30 kovotojų. Artėjant prie vieškelio, kurį mes turėjome perkirsti, išgirdome perduodamą komandą: “Vieškelį pereiti atbuliems...”

-    Tai paprasta atsargumo priemonė sekliams suklaidinti,- paaiškino man Burokas.

Gal po valandos žygio, apie 23 val. pasiekėm medžiais apaugusią, gražiai tvarkomą sodybą. Čia iš anksto niekam nežinomoje vietoje, rytojaus dieną buvo numatyta pravesti minėtą susirinkimą.

Sodyba svečius priimti buvo pasiruošusi- šunys uždaryti tvarte, seklyčios langai uždangstyti ir ne vieno pašalinio žmogaus- tik šeimininkai.

Po vakarienės vietinės rinktinės vadas patikrino, ar visi kovotojai ir svečiai savo vietose ir, gavęs teigiamą atsakymą, įsakė šeimininkei: “Rytoj, apie 10 val, 45 žmonėms kareiviški pusryčiai, žinoma be svaigalų, ir apie 15 val.- pietūs. ir antra: perspėkit visą šeimyną, kad iki atskiro parėdymo be apsaugos viršininko leidimo niekas iš namų neturi teisės išeiti. Į šio įsakymo nesilaikančius bus šaudoma.”

-    Ar reikalingos tokios drakoniškos priemonės?- paklausiau štabo pareigūną.

-    Atėjus pas kokį nors “veikėją", tai yra būtina Šį kartą atėjom pas gerus žmones ir tai darome ne dėl savęs, bet norėdami savo rėmėjus nuo didesnių bėdų apsaugoti. Juk už suteiktą pastogę partizanams ūkininkus įkalina o jų trobesius nugriauna ar sudegina. Vien už tai, kad “žinojo ir nepranešė”, duoda iki dešimties metų...

Greit pasirodė ir likusieji susitikimo dalyviai. Buvo išstatytos sargybos ir visi išsiskirstėme poilsio- vieni seklyčioj ant grindų, kiti- į kluoną ant šieno.

Sekantį rytą, sekmadienį, visi sukilo apie 7-tą val. ir nors jau buvo vėsoka- rugsėjo pabaiga bet visi, iki juosmens nusirengę, sode prausėsi, trynėsi rankšluosčiu ir rinkosi rytiniam patikrinimui bei maldai. Kapelionas pranešė, kad 9 valandą bus laikomos šv.Mišios, o prieš jas seklyčioje galima atlikti išpažintį.

Iš anksto numatytu laiku ant baltai užtiesto ir prie sienos pristumto stalo pastatė kryželį, uždegė dvi žvakes. Kapelionas, ant kariškos uniformos užsidėjęs miniatiūrinę stulą, pradėjo pamaldas. Jam patarnavo jaunas kovotojas ir vienas štabo pareigūnas J.Pileckis-Burokas.

Prieš pamaldas šeimininkai paklausė, ar ir jiems galima pamaldose dalyvauti. Kapelionas leido, bet perspėjo, kad pamokslas būsiąs skirtas kovotojams ir kad jie jo gali neklausyti.

Per pamaldas buvo jaučiama rimtis ir susikaupimas. Šv. Komuniją priėmė apie 12-15 kovotojų. Pamaldas užbaigė giesmė “Apsaugok Aukščiausias-" ir “Marija Marija.”

Po pamaldų ir pusryčių, apygardos vadas Žvejas pradėjo ataskaitinį susirinkimą. Rinktinių vadai ir jų pavaduotojai pranešė apie kovotojų moralę, per metus vykusių kovų balansą (žuvusių kovotojų ir žuvusių priešų skaičių).

Iš pranešimų aiškėjo, kad okupantas metė į kovą naujas pajėgas- tris specialiai kovai prieš partizanus paruoštas divizijas. Visur valsčiuose garnizonai, prie kelių budi slapukai- “zasados”. Todėl partizanų nuostoliai didėja. Susumavus išėjo, kad Tauro apygardos nuostoliai per nepilnus š.m. devynis mėnesius- 796 žuvusių ir antra tiek sužeistų. Priešo nuostoliai per tą patį laiką buvo apie 52karto didesni. Pastebėta kad 1945m. žuvusių priešų ir mūsų kovotojų santykis buvo žymiai didesnis-jis siekė 8. Pranešėjai sakė, kad valsčiuose apgyvendinus garnizonus ir sutelkus daug didesnes pajėgas, priešas dažniau šukuoja miškus, vis dažniau mums primetamos kautynės.

Diskusijose kai kurie vadai pasakojo apie savo patirtį kovoje su slapukais. Vieni bando iš anksto atsekti slapukų lizdus ir juos sunaikinti, kiti rengia pasalas ir “medžioja” slapukus išvežiojančias mašinas, bando jas sunaikinti, nepasiekus paskyrimo vietos.

Dėl svaigalų vartojimo, tai daugelis pranešėjų kaltino išsigimstantį vaišingumą. Retas ūkininkas nepasiūlo ar net verčia svečius išgerti.

Susumavus pranešėjų statistiką aiškėjo, kad iš ankščiau minėtų žuvusiųjų apie 65-70% prieš kautynes buvo gėrę svaigalų. Konstatuota, kad alkoholio vartojimas padidina drąsą, bet sulėtina partizanų kovose labai reikalingą reakciją, sumažina orientaciją, atsargumą ir, daugeliu atvejų, neigiamai paveikia kautynių eigą. Alkoholis buvo pripažintas “mūsų priešų sąjungininku” ir rekomenduojama su juo ryšius nutraukti ar bent sumažinti iki minimumo. Šiaip kovotojų moralė esanti gera tik visus slegia nežinia ir veiklos stoka. Vadovybės direktyva buvo aiški-neprovokuoti kautynių, kaupti jėgas ir laukti momento, kai kiekvieno jėgos bus reikalingos.

Vienos rinktinės vadas šiuo klausimu kalbėjo: "Štai mes atsidūrėme aklavietėje- tragiškoje aklavietėje. Mums vadovybė įsako: neprovokuoti kautynių, taupyti jėgas lemiamoms kovoms. Tai, be abejo, protingi įsakymai, nes mums visiems aišku, kad vieni, nors ir pilėnišką ryžtą turėdami, galime laimėti vienas kitas kautynes. Suprantamą kad mums reikia laukti patogaus momento, kad vėl, kaip 1919m. ar 1941m„ tokiam momentui atėjus, galėtume iš savo slėptuvių išlįsti ir dar energingiau, negu atmintinomis birželio dienomis “balsuoti” už mūsų Tėvynės laisvę.

Bet mus slegia ir neveikla. Be veiklos mes trūnijame slėptuvėse.

Kovotojai negali to pakęsti, jie veržiasi iš slėptuvių ir ieško progų susikauti su priešu. Padidėję nuostoliai tai ne tik dėl priešo suaktyvėjimo. Prie to prisideda ir mūsų beišsenkanti kantrybė. Nes ir mes, vadai, nežinome, kada kas nors pasikels. ir kada įvyks tas laukiamas "balsavimas”. O kol tai paaiškės, mes negalime išeiti nei į kalnus, nei į džiungles poilsiui... Buvo nusiskundimų, kad greit gali pritrūkti ginklų ir šaudmenų. Dėl priešo aktyvėjimo jų vis daugiau tenka eikvoti, vis dažniau turime vesti mums primestas- gynimosi kautynes. Vis mažiau trofėjiniais ginklais pasipildo mūsų arsenalai” Visi kalbėjusieji vieningai atmetė Bartašiūno kvietimą registruotis. Tai esą ne amnestija, kaip jie skelbia bet žmogų žeminanti apgaulė- stūmimas į išdavystę. Iš atėjusių registruotis reikalaujama ne tik padėti ginklus, kaip jie skelbia bet ir išduoti kovos draugus, rėmėjus ir ryšininkus. Tik savo draugus ir geradarius pardavęs, gali nusipirkti labai ribotos tarybinės laisvės, o ir tai abejotina Juk visi žinome, ko verti jų pažadai. Kai jiems patogu. jie gali kaip bevertį niekalą, net tarpvalstybines sutartis sumindžioti.

Pabaigoje kalbėjome ir dėl būsimos Nepriklausomos Lietuvos santvarkos. Šie klausimai, be abejo, atskiruose būreliuose buvo išsamiai svarstyti ir sukėlė gyvų diskusijų.

Daugelis kalbėtojų pasisakė už tikrą, ne “popierinę demokratiją”. Būsimoje laisvoje Lietuvoje lietuviai patriotai neturi būti rūšiuojami pagal įsitikinimus. Uždaros “kastos” valdžia remiasi ne tautos dauguma, bet tik saujele pataikūnų ir kritiniais momentais netenka atramos.

Po šių diskusijų buvo nutarta- dabar visi turime kovoti už laisvę. Dar kažkas, norėdamas išvadas patikslinti, kalbėjo: busimoji demokratija neturėtų duoti visiems neribotų laisvių. Visi parsidavėliai, kurie šiandien padeda okupantui terorizuoti mūsų tautą žudo už laisvę kovojančius brolius, grobsto represuotųjų turtą vykdo areštus ar trėmimus, turėtų netekti pilietinių teisių- teisių lemti mūsų tautos ir valstybės ateitį. Tos organizacijos, kurios okupanto jėga laikosi ir jo užduotis vykdo, turėtų būti paskelbtos už įstatymo ribų. Kiti juokdamiesi prieštaravo: ‘Tegul jie nors šiandien, tie rusų padlaižiai, komunistai, leidžia laisvus rinkimus. Tad pamatytumėm, kiek tos “liaudies”, kurios vardu jie vis bando kalbėti, už juos balsuotų...”

Sugiedojus “Lietuvos himną” ir “Mariją Marija”, suvažiavimas buvo užbaigtas.

Kadangi skirstytis buvo ankstoka, prasidėjo “laisvalaikis.” Apygardos vadas rinktinių ir kuopų vadams davė patarimų, nurodymų, įsakymų bei atsakinėjo į tarnybinius klausimėlius. Kiti šnekučiavo grupėmis, dalijosi įspūdžiais, pasakojo įvairius kovų ir partizaninio gyvenimo nuotykius, pasakojo anekdotus, rūkė ir t.t.

Mes su štabo pareigūnu J.Pilecklu pasitraukėme į nuošalesnį kampą pasikalbėti.

- Ar ilgai čia pasiliksit?- paklausiau.

-    Ne! Dar šį vakarą rinktinių, kuopų vadai turi sugrįžti į savo dalinius, nes nežinome nei dienos, nei valandos... O ir mes vykstam į savo slėptuvę.

-    Kaip susisiekiate, įsakymus perduodate ir gaunate?

-    Čia sudėtinga technika,- kalbėjo juokdamasis Jonas.- Pradžioj bandėme radijo ryšį, turėjome mažo galingumo siųstuvus. Bet mūsų sąlygomis, kai tenka į bunkerį įlindus pagyventi, tai ne visada patikima, o dažnai ir nelaimes nešanti priemonė. Jų pelengatoriai dieną naktį budi, greit nustato darbo vietą ir skaito tekstus, nors ir šifruotus. Radijo siųstuvu bent pusvalandį padirbėjus, virš galvų pradeda burbti “kukurūznykas”, o jau sekančią dieną prasideda “šukavimai”... Todėl šios priemonės vietiniam ryšiui atsisakėme. Jei bus galimybė patikimą ryšį užmegzti su užsieniu, gal tada rizika pasiteisins.

Vietinį ryšį dabar palaikome paprasčiausiai per ryšininkus ir įvairius sutartinius signalus.

Jei reikia vienoje vietoje didesnį kovotojų skaičių sutelkti, “ūžimam” kokį nors kaimą. Išslsklrstome būriais ar grandimis pas gretimus ūkininkus. Pirmiausiai nutildome šunis (paprastai ūkininkai uždaro į tvartą), išstatome sargybas, žvalgus ir ryšį palaikome “krivulės”tvarka. O esant bent mažiausiems pavojaus ženklams. išleidžiame šunis. Jų lojimas-bendras pavojaus signalas. Sargybiniai apie tai praneša savo daliniams. Didesnių pavojų atveju šaudome raketas. Kai reikia veikti žaibiškai, šiuo būdu perduodame ir keletą sutartinių signalų, pvz- “Pasiruošti kautynėms”, ‘Trauktis N. kryptimi” ir kt

Iš Prezidiumo nutarimų potvarkių bus pravartu paminėti bent keletą reikšmingesnių:

1. Kol bus sušauktas visos Lietuvos apygardų atstovų suvažiavimas ir patvirtintas visai Lietuvai bendras Partizanų Statutas, buvo rekomenduojama įvesti ir vadovautis laikinu Partizanų Statutu. Nurodoma į Skardupių- Pietų Lietuvos Partizanų Statutą, kuris, kiek pataisius ar papildžius, galėtų būti suvažiavime patvirtintas.

2.    Apygardose sudaryti Tribunolus iš 3-5 asmenų kurie veiktų pagal Lietuvos Karo Lauko Teismų Statutą.

3.    Niekas neturi būti baudžiamas be paminėto Tribunolo sprendimo.

4.    Apygardose įvesti kapelionų pareigybes ir sudaryti sąlygas tikintiems partizanams (tokių buvo dauguma) atlikti savo religines pareigas.

5.    Partizanų vadus ir kapelionus įpareigoti auklėti kovotojus, aiškinti besaikio vaišingumo žalą.

Buvo nutarta leist nedidelės apimties laikraštėlį “Laisvės varpas.” Tam numatėme panaudoti antivokiškos rezistencijos laiku naudotą spaustuvėlę. Bet pirmiausia spaustuvėlę reikėjo perkelti į naują- geriau įslaptintą vietą.

Tai buvo pavesta atlikti Povilui Malinauskui. Tačiau tą “palikimą", matyt, žinojo NKGB, nes, tik pradėjus pavedimą vykdyti, P.Malinauskas buvo sulaikytas ir įkalintas 25 metams.

Po šios nesėkmės buvo apsiribota informacijos biuletenių rengimu, o visuomenės informavimas- laikraštėlių leidyba- buvo paliktas apygardoms.

Reikėjo kuo skubiau per savus ryšininkus užmegzti ryšį su į užsienį pasitraukusia kovojančios tautos dalimi, t.p. informuoti apie mūsų tautos kovas Suvienytųjų Tautų Organizaciją, Keturių Min.Konferenciją. Popiežių Pijų XII-jį,,

Bendras pasitarimas (Išsilaikymo ir atstovavimo klausimais)

1947-jų balandžio pabaigoje įvykusiame Prezidiumo ir Pietų Lietuvos partizanų atstovų susirinkime buvo svarstoma:

1. Ginkluotos rezistencijos išsilaikymo klausimas

2. Atstovybės užsienyje klausimas.

Pirmuoju klausimu kalbėjo Pietų Lietuvos partizanų atstovas Žvejas. Jis apžvelgė sunkią ginkluotos rezistencijos padėtį. "Nors mus visuomenė visapusiškai remia,- kalbėjo jis,- bet jau greit bus trys metai, kaip nežinome nei normalios mitybos, nei žmoniško poilsio. Dažnai, po naktinių žygių, peršlapę, net kojų nenusiavę, gulame bent trumpalaikio poilsio, norėdami bent valandėlę numigti, bet ne visada ir tai pasiseka Neretai okupanto ruošiami “šukavimai" verčia mus lįsti į slėptuves arba pasitikti mirtį nešantį priešą. Nereti atvejai, kai ant kūno supūva drabužiai, avalynė... Kasdien akis į akį su mirtimi, bet jau apsipratome, jau nebebijome mirties. Mūsų gyvybės "atpigo” po tiek vargų ir pergyvenimų. Tik bijome beprasmės mirties. Mūsų visų vienas troškimas- kad mūsų kasdieninė, o jei reikės ir kraujo ar gyvybės auka nors kiek sumažintų tautos kančias, priartintų trokštamą laisvę. Po garsiosios Čerčilio kalbos Fultone ir po jo naujametinio sveikinimo karalių rūmuose, jau buvome bepradedą atsitiesti. Atrodė, kad Vakarai jau pradeda suprasti savo buvusio "sąjungininko" planus ir pradės kalbėti vienintele grobuoniui suprantama kalba. Bet laikas bėga priešas lipa mums ant kulnų... Anksčiau prieš mus kovojo trys divizijos. Dabar į kovą metė dar tris, specialiai kovai prieš partizanus paruoštas, divizijas. Jų dispozicijoj artilerija šarvuočiai ir aviacija. O mes neturime atitinkamų apsigynimo priemonių. Todėl turime vengti aštresnės akistatos su priešo jėgomis, slėptis ir maskuoti savo pėdsakus, nes neturime savo Tėvynėje techniškai nepasiekiamų vietų. Tačiau ir vengiant atviros 

BDPS Prezidiumo radijo aparatūra, paimta arešto metu

BDPS informacinio centro bunkerio centrinis aukštas

BDPS narių daiktai

konfrontacijos, mums kasdien tenka susidurti su garnizonų judėjimu ar jų išstatytomis slapukų pasalomis. Kiekviena diena iš mūsų reikalauja aukų. Pietų Lietuvos apygardose, kaip jau minėta kasdien netenkame 2-3 kovotojų. O visoje Lietuvoje tas skaičius apie 5-6 kartus didesnis. Taigi apytikriai kasdien netenkame 12-20 geriausių kovos draugų...

Labai skaudu kad mūsų žuvusieji patenka į priešo rankas. Tada juos mėto gatvėse, niekina o paskui naktimis užkasa pelkėse ar žvyrduobėse. Jei suranda mūsų palaidotus, tai irgi visaip niekina kapus. Kai kur atbaidėme užminavimais, bet bijome, kad nuo sprogimų nukentės geri žmonės, atėję kapų papuošti. O su sužeistais padėtis dar skaudesnė. Kartais gydytojams tenka daryti sudėtingas vidaus operacijas ar sprogstamų kulkų sužalotus sąnarius tvarstyti antisanitarinėmis sąlygomis ir paprastos žibalinės lempelės šviesoje. “Šukavimo” pavojui iškilus, pirmiausia turime slėpti sužeistuosius ir ligonius. O kaip skaudu po sunkios operacijos pradėjusį taisytis nešti į slėptuvę, kur ir sveikiems greit pritrūksta oro. Ne visos apygardos turi kvalifikuotų gydytojų. Kartais chirurginės pagalbos prašome legaliai gyvenančių gydytojų.

Tai balsi ir šiuo metu plačiai neskelbiama mūsų tikrovė,- kalbėjo pranešėjas. Mūsų padėties tragizmo negali Įsivaizduoti net balsią karo naštą nešusieji. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie, sėdėdami minkštuose foteliuose, sklaido laikraščius ir ieško sensacijų apie priešbolševlkinę rezistenciją... Tačiau, nors labai balsi mūsų kasdienybė, kovotojai negali priimti tarybinės “amnestijos,” nes tai- šlykšti apgaulė. O ją atmetus. jokio pasirinkimo nelieka- kova iki laisvės arba mirties... Todėl mes kovosime vis dar gaivinami vilties, kad Vakarai praregės. Bet... kada gi jie praregės? Gal tada, kai jau žolė ant mūsų kapų bus sužaliavusi...”

Diskusijose buvo pasisakyta dėl partizanų kokybės ir kiekybės. Buvo priekaištų, kad kai kur partizanai per daug įprato vartoti svaigalus. Taip pat konstatuota kad dabartinėmis sąlygomis partizanų yra per daug. Tokį kiekį sunku paslėpti ir dar sunkiau aprūpinti kovos priemonėmis bei apranga. Lietuvai užtektų 5-6 apygardų su tūkstančiu kovotojų kiekvienoje. Tokio skaičiaus užtektų komunikacijoms. Taip būtų daug lengviau slėptis ir gintis. Tai būtų didelis palengvinimas mūsų rėmėjams. O lemiamu atveju tai būtų branduoliai, apie kuriuos galėtų telktis "dėkinga liaudis” ir atitinkamai palydėti “laisvintojus...” Bet čia iškilo sudėtingi registracijos, įsidarbinimo, pasų blankų ir kiti klausimai.

Diskusijose buvo pasisakyta dėl laukiamų įvykių datos. Tarptautinėje politikoje altruizmo nėra Mes neturime pagrindo tikėtis, kad kuri nors didžioji valstybė dėl mūsų laisvės aukotų savųjų žmonių gyvybes. Tačiau jų pačių savisauga padiktuos būtinybę veikti- apriboti savo “sąjungininko" grobuonišką “apetitą.” Jei Vakarai laiku nepasakys “gana'”, tai rytoj sustiprėjęs ‘laisvintojas” padiktuos jiems savo sąlygas bei savą laisvės ir demokratijos sampratą.

Tai turėtų įvykti greitai.

Tokie samprotavimai buvo grindžiami sekančiais motyvais:

- Tarybų Sąjunga šiame kare neteko daug gyvosios jėgos, bet sustiprėjo ekonomiškai, įgijo daug šiuolaikinės technikos. Ji gavo iš JAV apie 12 milijardų dolerių, dar daugiau- iš nugalėtos Vokietijos. Jiems atiteko ne tik didelė modernios vokiečių karo technikos dalis, bet ir daugybė Vokieti-jos fabrikų. Vokiečių specialistai savo fabrikus demontavo, ir ešelonai, pakrauti mašinomis, specialistais, važiuoja į “plačiąją tėvynę”. Po keleto metų tie fabrikai pradės duoti produkciją. ir Tarybų Sąjunga pradės sparčiai vytis Vakarus. O pasivijusi Vakarus civilizacijos srityje, T.S-ga bus nesukalbama.

Gal Vakarai bent kiek prisimena kokiu būdu T.S-ga iki šiol plėtė savo valdas? Jei jie turi patikimą informaciją, tai žino, kad Tarybų S-ga iki šiol neatsisakė pasaulinės revoliucijos planų ir ruošiasi visus, taigi ir juos,

“išlaisvinti”. O jei Vakarai tai žino, tai padarys jų pačių padiktuotas išvadas-baigė kalbą mūsų bendražygis.

Mes tada tikėjome, kad jie jau pažįsta savo "sąjungininkus”, ir kad ne koks nors sentimentas dėl mūsų kančių, bet sveikas protas privers juos prabilti grobuonims suprantama kalba.

Čerčilio kalbą Fultone ir jo naujametinį sveikinimą Karalių rūmuose mes visi laikėme tos naujos- “laisvintojams” suprantamos kalbos prologu.

Taip samprotaudami tikėjome, kad ne vėliau minėto laikotarpio turi pasikartoti 1941m. birželio įvykiai- masinės (gal dar balsesnės) deportacijos ir dar iškilmingesnės “laisvintojų” palydos...

Pirmoji šio mūsų spėjimo dalis su kaupu išsipildė- 1948m. T.S-ga iš Pabaltijo respublikų deportavo daugiau, negu šešis šimtus tūkstančių “liaudies priešų” (iš Lietuvos daugiau negu 400 000)...

Manėme, kad lemtingi įvykiai, kaip 1941m. birželyje, taip ir ateity vyks vietoje, o tik vėliau konferencljose- “už žaliojo stalo”. Todėl visi pasisakėme už tai, kad valstybinės organizacijos branduolys lemtingomis valandomis pačiame kovų sūkuryje turėtų būti Tėvynėje. Apie tą branduolį, kaip ir 1941m, turėtų telktis visos pozityvios tautos jėgos ir, kai tik bus galima skelbti nepriklausomybę ir vykdyti suverenios valstybės funkcijas. Tik kovų uraganui praėjus, prie to branduolio turėtų prisijungti ir už Tėvynės ribų veikusios jėgos.

Kol Lietuva yra okupuota už jos ribų veikiančios jėgos dirba pagal kovojančios tautos įgaliojimus ir tarptautiniuose forumuose kalba Jos vardu

Nesėkmingi bandymai.

Daugkartinės pastangos sušaukti visų apygardų atstovų pasitarimą ir išrinkti Vyriausią GP vadą vis būdavo nesėkmingas. Paskutinis man žinomas bandymas buvo 1947 VI 13.

Iniciatyvos ir šį kartą ėmėsi Pietų Lietuvos GP štabas. Pagal Prezidiumo Pirmininko pasiūlymą buvo organizuojama taip, kad apie susirinkimo laiką ir vietą žinotų tik apygardų GP štabai. Galutinį adresą turėjo nurodyti atstovus pasitikę ryšininkai. Tačiau ir šios atsargumo priemonės nepadėjo-Pietų Lietuvos atstovams nuvykus į susitikimo vietą, jau buvo rasti “SOS” signalai...

Tada pakliuvo du ryšininkai, o apygardų atstovai išnešė “sveiką kailį” tik dėka iš anksto numatytų atsargumo priemonių...

Tik daug vėliau sužinota kad Žemaitijos, Aukštaitijos ir Dainavos apygardų štabuose tada jau buvo infiltruoti KGB bendradarbiai...

Ryšininkų areštas buvo lemtingas, nes KGB turi priemonių “prakalbinti”. “Prakalbino” ir šiuos jaunus kovotojus- ryšininkai kankinimų neišlaikė... Prasidėjo nelaimės civiliniame sektoriuje...