SIAUBINGASIS BIRŽELIS
DOMAS PENIKAS
Kaip šiame krašte, taip ir Lietuvoje pačiu gražiausiu metuose mėnesiu yra birželis. Deja, nuo anų siaubu ir liūdesiu prisimintinų dienų tas gražusis birželis Lietuvos istorijon bus amžiams įrašytas kaip siaubingiausias ir tragiškiausias.
Laisvajame pasaulyje pasklidę lietuviai, kurie yra gyvi liudininkai 1940 m. birželio 15 d. tragiškų įvykių, kiekvienais metais skaudžiais prisiminimais vėl pergyvena anuos skausminguosius mūsų tautai įvykius, sekusius nenutrūkstama grandine ir tebesitęsiančius iki šios dienos. Tai data, kada mūsų nepriklausomos valstybės sieną rytuose perriedėjo raudonojo siaubo tankų spiečius. Jiems įkandin masėmis plūdo piktais ir nedraugiškais aziatiškais veidais žmonės, kuriems buvo įsakyta ieškoti kaltininkų niekuo nenusikaltusiame krašte.
Be krikščioniškos etikos bei artimo meilės išauklėti bolševikiškieji pareigūnai žiauriuosius brutalios valdžios įsakymus pradėjo vykdyti skubotai ir negailestingai : nepraslinkus nė mėnesiui nuo raudonojo antplūdžio, tūkstančiai geriausiu lietuvių tautos sūnų sugrūdo į kalėjimus ir tamsius bei drėgnus rūsius, kad ten juos negailestingai nukankintų vien už tai, jog jiesąžiningai dirbo savo krašto gerovei. Ir taip ištisus metus tęsėsi Lietuvos rinktinių vyrų izoliavimas iš savosios visuomenės tarpo neva “liaudies priešų” priedangoje, kol pagaliau 1941 metais birželio 14—24 dienos mūsų kraštą paskandino didžiausiame siaube: užkaltuosegyvuliniuose vagonuose išvežė šaltajan Sibiran dešimtis tūkstančių žmonių, net nepasakant, už ką jiems tokia žiauri bausmė atiteko. Užplanavimas išvežti į nežinią 700.000 mūsų tautiečių bolševikiškiems budeliams tuo metu nepasisekė, nes Vokietijos diktatorius Hitleris birželio 22 d. savo draugui Stalinui smogė staigų smūgį. Bebėgdami iš mūsų krašto raudonieji okupantai, paliko žiaurius ir kruvinus savo pėdsakus: Rainių miškelis, Pravėniškis ir daug kitų vietovių kultūringojo pasaulio dabar žinomi Mažųjų Katynų vardu, kur šimtai mūsų paprastų darbininkų bei ūkininkų bolševikiškųjų budelių žiauriausiu ir šlykščiausiu bei saditiškiausiu būdu nukankinti.
Ištisus trejis metus mūsų tauta kentėjusi rudojo okupanto priespaudą, dar skaudesnį Golgotos kelią pradėjo, kai raudonasis siaubas, su pagelba apviltųjų vakariečių perbloškęs naciškąją Vokietiją, užplūdo antrukart mūsų kraštą. Dabar jau mūsų kraštui siaubinguoju birželiu virto ištisi metai. Nežmoniškiausiu būdu ir planingai tauta yra naikinama, apiplėšiama ir ištremiama iš nuo amžių savosios žemės. Jei šiuo metu, būkime tikri, mūsų tautos trečdalis nebegyvena savo tėvynėje, kasgi beliks dar po kelerių metų? Atsakymu gali būti tik viltis, jog laisvasis pasaulis, supratęs raudonojo slibino grobuoniškus ir žudikiškus kėslus, greičiau nusuks jam galvą, negu jis spės galutinai mūsų tautą praryti.
