Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 7 (1484) RUGPIŪTIS - RUGSĖJIS —SEPTEMBER 1972 
Radvilų rūmai Nesvyžiuje ... (viršelis)
Nr. 8 (1485) SPALIS – OCTOBER 1972
Vytautas Didysis ...... (viršelis)
T U R I N Y S
J. Puzinas — Gardino pilys
V. Abromaitis — Ar lietuvis buvo dvasiniai priaugęs ginti Lietuvos nepriklausomybę?
J. Rapšys — Paskutinė Savanorio gyvenimo diena
O. Urbonas — Lietuviai sovietų koncentracijos stovyklose
L. Virbickas — Sargyboje
K. Uoginius — Iš Nuovados viršininko užrašų
B. B. — Kovotojo parengimas
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Karinės Žinios
Kronika
Redaktorius ZIGMAS RAULTNAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriaus pavaduotojas JONAS RŪTENIS
Skaityti daugiau: Karys 1972m. 7-8 Turinys, metrika
JONAS PUZINAS
Įvadas
Gardino srities proistorė archeologiškai dar nėra pakankamai ištirta, kad galėtume atstatyti visai aiškų to krašto gyventojų kultūros ir etninių santykių vaizdą. Kaip rodo abejuose Nemuno krantuose ir palei jo kairiuosius bei dešiniuosius intakus (Katra, Ščara, Ditva ir kt.) ir prie Svitezės ežero aptiktos akmens amžiaus stovyklos, čia jau nuo mezolitinio laikotarpio gyventa svidrinės kultūros medžiotojų ir žvejų. Ypačiai apstu neolitinio laikotarpio ir žalvario amžiaus pradžios stovyklų, kuriose randama mikrolitinių titnaginių dirbinių (širdinės ir rombinės formos strėliukių, peiliukų ir kt.), šukinės ir brūkšniuotosios keramikos liekanų. Žemiau Gardino prie Nemuno aptikta akmens amžiaus titnago kasyklų liekanų. Žalvario amžiuje Gardino srityje jau gyveno baltai, iš kurių vėliau čia susiformavo lietuviai ir jotvingiai. Baltiškosios kultūros liudininkai Gardino srityje — žalvariniai atkraštiniai kirviai, akmeniniai gyvatgalviai kapliai (Zervynos, Slanymas) ir netrukus plačiai išplitusi brūkšniuotoji keramika. Ankstyvajame geležies amžiuje ir pirmaisiais amžiais po Kr. gausu piliakalnių, įrengtų gamtos gerai apsaugotose vietose. Pradžioje piliakalnių sustiprinimai yra buvę menki, bet IV-V amž. jau susiduriame su pylimais ir grioviais. Tuose piliakalniuose ir atvirose gyvenvietėse vyrauja brūkšniuotoji keramika, būdinga rytinių baltų, ypač rytinių lietuvių kilčių gyvenamam plotui iki III—IV amž. po Kr. Tokį etninį priklausomumą liudija ir baltiški vietovardžiai, ypač vandenvardžiai, išplitę net iki aukštutinio Padnieprio sričių. Krašte buvo išplitusi žemdirbystė ir gyvulininkystė. Apie tai kalba randami geležiniai piautuvai, akmeninės trinamosios girnos, moliniai verpsteliai ir kt. Iš vietinės balų rūdos gaminta geležis, o iš įvežto žalvario — papuošalai. Apie prekybinius ryšius su Romos imperijos provincijomis liudija randamos romėnų monetos. Slanymo aps. aptiktas lobis, susidedąs iš 44 monetų nuo Vespasiano (69-79 po Kr.) iki Komodo (180-192 po Kr.). Atskirų romėniškų monetų rasta ir Naugarduko srityje. Mirusieji IV-V amž. laidota pilkapiuose, apdėtuose akmenų vainiku (VIII-IX amž. tie vainikai pranyksta), bet nuo VI amž. iki pat istorinių laikų pradžios mirusieji deginta ir laidota apvalios formos pilkapiuose. Čia vyrauja lietuvių kultūrai būdingi papuošalai, ginklai ir darbo įrankiai. Žemdirbystė, gyvulininkystė ir metalo apdirbimo menas dar labiau sustiprėja.
Antrojoje I tūkstantmečio po Kr. pusėje į pietines ir pietų rytines Panemunio sritis pradeda veržtis rytiniai slavai, kuriems sovietiniai archeologai skiria ilgus ir pailgos formos pilkapius. Tačiau ir tuose slavams priskiriamuose pilkapiuose dažnai susiduriame su lietuviams būdinga laidosena bei medžiagine kultūra. IX-XI amž. slavų ekspansija sustiprėja, bet lietuviai ir toliau palieka gyventi savo senosiose sodybose. Apie tai liudija ir toliau tebenaudojami ankstyvesnių laikotarpių pilkapynai. XI-XII amž. lietuviai savo mirusiuosius degino ir laidojo pilkapiuose, o slavai nuo XI amž. ima laidoti savo mirusiuosius nedegintus. Tikslių lietuvių ir rytinių slavų ribų XI-XII amž. dar neįmanoma nustatyti, nes Gardino sritis archeologiškai nėra kaip reikiant ištirta. Be to, tuo metu ir negalima kalbėti apie visiškai aiškias abiejų etninių grupių ribas, nes, ryšium su slavų ekspansija, daug kur lietuvių tebegyventa mišriai su slavais: vienur lietuvių pilkapių aptinkama jau slavų apgyventose vietose, o kitur — slavų pilkapių grynai lietuviškosiose srityse. Pavyzdžiui, prie Naugarduko susiduriame ir su lietuviškais, ir su slaviškais pilkapiais.
Dabartinis Aukštutinės ir Žemutinės pilių Gardine vaizdas.
Skaityti daugiau: GARDINO PILYS
VYTAUTAS ABROMAITIS
(Pabaiga)
LIETUVOS KONSTITUCIJA
D. Bruškytė turi mintyje 1938 metų konstituciją. Įdomu, koks nuošimtis lietuvių šiandieną pripažįsta 1938 m. konstituciją teisėta? Aš pripažįstu teisėta tik 1922 m. konstituciją, nes jos preambulė skamba sekančiai:
“Vardan Dievo Visagalio, Lietuvos Tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačius nepriklausomą savo Valstybę, ir norėdama nutiesti tvirtus demokratinius jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą, per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą 1922 metų rugpiūčio mėnesio 1 dieną priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją.”
Šios konstitucijos teisėtumo pagrindas yra randamas sakinyje: “... per savo įgaliotus atstovus ... priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją”. Nereikia didelio mokslo perprasti, jog valstybės konstitucija turi būti gyventojų daugumos užtvirtinta; antraip ji nebus teisėta.
Jei 1922 m. Lietuvos Konstitucija buvo Steigiamojo Seimo priimta, tai 1928 m. konstitucijoje nieko jau nepaminėta apie Seimo pritarimą ar nepritarimą. Čia konstituciją jau skelbia Respublikos Prezidentas, pritariamas viso Ministerių Kabineto.
“Respublikos Prezidentas, pritariamas viso Ministerių Kabineto — Ministerio Pirmininko, ir Užsienių Reikalų Ministerio prof. A. Voldemaro, Krašto Apsaugos Ministerio gen. leit. T. Daukanto, Finansų Ministerio J. Tūbelio, Teisingumo Ministerio A. Žilinsko, Žemės Ūkio Ministerio J. Aleksos, Vidaus Reikalų Ministerio I. Musteikio, Susisiekimo Ministerio S. Čiurlionio, Švietimo Ministerio K. Šakenio ir Valstybės Kontrolieriaus V. Matulaičio — susirinkusio iškilmingan posėdin kariuomenės šventės dieną, 1928 m. gegužės mėn. 15 d., su padėka paminėti žygių, padarytų per dešimt} metų Lietuvių Tautos, ypač jos geriausių vaikų, ginklu apgynusių nepriklausomą Lietuvos likimą ir nuolat esančių jos sargyboje, nusprendė paskelbti šitokią Lietuvos Valstybės Konstituciją” (1928 m. Lietuvos Konstitucija)
Šios konstitucijos §106 sako, kad ji tikrinama ne vėliau kaip per dešimtį metų tautos atsiklausimo keliu. Reiškia, dar 1938 metais Lietuvos gyventojai turėjo teisę reikalauti ataskaitos. Tačiau slunkiškasis lietuvio būdas buvo sunkiai pajudinamas: lai Vadas už mane galvoja! ..,
Skaityti daugiau: Ar lietuvis buvo dvasiniai priaugęs ginti Lietuvos nepriklausomybę?
E. KODATIENĖ
TAUTOS DIDVYRIS
Vergijos pančiuose ir neviltyj—
Gimė idėja didvyrio širdyj.
Vardan laisvės teisių,
Vardan žmoniškumo,
Romas Kalanta
Didvyriškai žuvo.
Pakilo liepsnos Gabijos ugnyj, . . .
Lyg Margio laikais apsuptoj pilyj.
Įkaitus žemelė
Graudulingai verkė . . .
Lietuvos jaunimas
— Kraštui laisvės — šaukė. . .
Kaip karštos liepsnos, taip karšta širdis —
Jaunajam Romui nebaisi mirtis.
Tėvynę mylėjo
Labiau už save,
Ir herojum tapo
Jaunimo tarpe.
Romas, kaip Simas,didvyris tautos.
Lietuvis per amžius jo vardą kartos.
Jis žuvo, kad laisvės
Troškimas mumyse,
Karščiau, net už ugnį
Liepsnotų širdyse.
Skaityti daugiau: Poezija
J. RAPŠYS
Sulaukus senyvo amžiaus, dažnai prisimena gražios, pilnos įvairiausių įspūdžių jaunystės dienos. Dar dažniau atgyja prisiminimai gyvenant svetimoje šalyje ir turint, palyginus su gyvenimu nepriklausomoje Lietuvoje, visai skirtingas gyvenimo sąlygas. Ypač skrendi mintimis į Tėvynę, minint kariuomenės atkūrimą (lapkričio mėn. 23 d.) ir Vasario 16-ją. Kiek daug reikėjo dvasinės stiprybės, ištvermės ir drąsos, skelbiant pasauliui, kad atstatoma nepriklausoma Lietuvos valstybė; dar daugiau reikėjo drąsos, pasiaukojimo ir gyvybės aukų, kad Vasario 16-sios Aktas taptų realybe, kad mūsų Tėvynė iš tikrųjų taptų nepriklausoma. Mūsų mintys, pasiekusios Tėvynę, pasiekia ir kovų už Lietuvos nepriklausomybę laukus, ypač tuos kovų laikotarpius, su kuriais surišti sunkūs asmeniški, ar kovų draugų išgyvenimai. Su vienu tokiu, sunkiu išgyvenimu kautynių lauke noriu supažindinti ir “Kario” skaitytojus.
Toji išgyvenimų diena, giliai įleidusi šaknis į mano atmintį, yra 1919 m. liepos 11-ji. Liepos pradžioje bolševikų kariuomenė jau daug kur buvo išstumta iš Lietuvos teritorijos: Panevėžio batalionas, Marijampolės batalionas ir 2 pėstininkų pulkas, pavyzdžiui, jau kovojo Latvijos teritorijoje. Taip pat, liepos pradžioje bolševikų kariuomenė, sustiprinta vienu latvių bolševikų pulku, pradėjo smarkiai pulti. Mūsų kariuomenei buvo įsakyta gintis. Aš tuo metu kovojau dar eiliniu kareiviu ir nežinojau nei kas buvo įsakyta Panevėžio batalionui, nei kas 2-jam pėstininkų pulkui; nežinojau net kokį uždavinį turėjo atlikti mūsų Marijampolės batalionas; tik žinojau, kad mūsų 2-ji kuopa, kurioje ir aš buvau, turėjo įsakymą gintis Gut Neu-Gruenwald - Griwka - Biakantzy ruože (bare). Kadangi tame ruože dažnai pasirodydavo ir bolševikų šarvuotas traukinys, tai man ir mano kovos draugui Jonui Geldauskui buvo įsakyta nueiti į Gut Neu-Gruenwald ir sekti geležinkelį. Pastebėjus traukinį, pasitraukti ir pranešti apie tai kuopos vadui.
Skaityti daugiau: PASKUTINĖ SAVANORIO GYVENIMO DIENA
Nesvyžius šiandien.
Nesvyžiaus istorijoje, komunistinėje Gudijoje, nėra lietuvių vardo!
Nuo XIII a. Nesvyžius buvo lietuvių, Lietuvos valdžioje. Nuo XVI a. Nesvyžius atiteko lietuvių didikams, kunigaikščiams Radvilams, kai Stanislovo Kiškos duktė 1513 m. ištekėjo už Jono Mykolaičio Radvilo. S. Kiškienei mirus, Nesvyžius teko sūnums, iš kurių pagarsėjo Radvilas Juodasis.
Be kitų Nesvyžiaus kunigaikščių Radvilų didelių nuopelnų Lietuvai, M. K. Radvilas (Našlaitėlis) ėmėsi iniciatyvos ir jo pastangomis buvo T. Makovskio parengtas ir 1613 metais Amsterdame išspausdintas reikšmingas Lietuvos žemėlapis. (Skaitykite: Algirdo Gustaičio rašinį Kunigaikščio M. K. Radvilo [Našlaitėlio] 1613 metų žemėlapis amžių perspektyvoje. “Karys” nr. nr. 8 ir 9, 1970 m. Atskirai atmušta 100 egz.)
Su nežymiomis pertraukomis Lietuvos kunigaikščiai Radvilai Nesvyžių valdė net iki 1939 m., kada paskutinis Radvilas buvo rusų išvežtas į Sibirą.
Nesvyžiuje sukurta daug, įvairiopų lietuvių tautos istorijos paminklų, kurių šiuo rašinėliu nemanau liesti. Apie tai kiekvienas apsiskaitęs lietuvis žino.
Neseniai gavau dabartinėje komunistinėje Gudijoje, Minske, išleistą brošiūrėlę apie Nesvyžių (Nesviž), gudų ir rusų kalbomis. Tai vėliausias tos rūšies leidinėlis, turi 1968 m. datą. Nedidelio formato, prasta spauda. Ploni viršeliai. 71 juoda-balta iliustracija ir dar dvi viršeliuose. Tiražas 30,000 egz. Kaina 49 kp. Puslapiai nenumeruoti. Suskaitęs, radau 72 psl., be viršelių.
Pikta ir graudu skaityti, kad apie tokią žymią Lietuvos ir lietuvių tautos istorinę vietovę, kokia yra Nesvyžius, dabar esantį komunistinėje Gudijoje, jų skleidžiamose informacinėse žiniose turistams (leidinėlis atrodo tokio pobūdžio), nei žodžio niekur neminima lietuviai, Lietuva.
Skaityti daugiau: Nesvyžius dabar
L. Virbickas
Nesakykite jie mirė—jie gyvena!
Nesakykite jie mirė —jie gyvena!
Jie Lietuvai per amžius gyvi bus,
Jie vėliavoje trispalvėje plevena,
Jie laisvės simbolis negęstantis, šviesus.
Jie laisvę atnešė kaip dovaną tėvynei
Išplėšę ją iš Rusijos nasrų;
No lervos lenkiškos, nuo Bermonto apgynė
Nuo siautusių pavojų ir gaisrų . . .
Šią dieną širdys jų nebeplaka krūtinėj,
Bet jie gyvi, gyvi tarp milžinų,
Gyvena ten, mūs pavergtoj tėvynėj
Tarp žinomų, nežinomų sūnų.
Tai nesakykite jie mirė —jie gyvena!
Jie Lietuvai per amžius gyvi bus.
Jie laisvės aukurus ten saugo ir kūrena
Ir laisvės pergalei ruošia naujus pulkus.
O. URBONAS
(Pradžia KARIO 4 nr.)
Šis “perauklėjimas” yra pagrįstas tuo, kad įsitikinimai, mintys ir žmogaus jausmai, ištisais metais negalėdami viešai pasireikšti, turi žmogaus sieloje užgesti ir mirti. Inteligentijos, kuri nesugeba pereiti šitą kelią iki galo, išmiršta lagaryje iki 90%. Visiems kitiems — nebelieka daugiau nei tiesos, nei melo. Lageryje viešpatauja absoliutus pasyvumas. Niekas nereikalauja iš kalinių, kad jie “tikėtų” į teisėtumą ir protingumą visko, kas ten dedasi, į tą ir lagerio budeliai netiki.
Kyla klausimas, kaip tai yra, kad metodai, apie kuriuos aš mėginau duoti tik bendrą ir, toli gražu, nepilną vaizdą, neiššaukia masinio protesto pačiame lageryje ir už jo ribų. Būna, tačiau, nors ir retai, lageriuose protesto bandymų, pravedamų, paprastai, ypatingų žmonių, ypatingų dėl jų absoliutaus tikėjimo ir sovietų valdžiai pasipriešinimo, arba tokių kuriems nėra ko nustoti ir kurie į viską ranka numoja. Toliau aš aprašysiu keletą tokių protestų pavyzdžių.
Na, o kokias teises turi suimtasis? Jis turi susirašinėjimo teisę (aprėžtas laiškų turinys ir jų cenzūra), teisę pasimatyti su giminėmis (vieną kartą į metus), tačiau šita teise sunku pasinaudoti dėl begalybės reikalaujamų dokumentų, teisę pirkti produktus lagerio krautuvėlėje už 5 rub. per mėnesį, bet tik už pinigus uždirbtus čia pat, lageryje. Jei neliko pinigų, po visų atskaitymų — sėdėk be krautuvėlės, nežiūrint, kad pinigų giminės atsiuntė. Lagerio krautuvėlėje uždrausta pardavinėti cukrų, sviestą, mėsos ir žuvų konservus. Parduodamas muilas, papirosai, machorka, pigūs saldainiai, dantims šepetukai, vokai, sąsiuviniai, daržovių konservai, kompotai, margarinas. Tačiau ir šitos visos teisės tai tik sapnas. Administracija turi teisę uždrausti kaliniui naudotis krautuvėle vieną, du arba ir daugiau mėnesių. Ir tada sėdėk ant lagerio “paikos”, nustatytos pagal visus moksliškus davinius, kad kalinys iš bado nemirtų, Dienos norma — 2400 kalorijų: 700 gr. duonos, 80 gr. žuvies, 50 gr. mėsos (šuo—šefe-ris, kuris saugo kalinius, gauna 450 gr. mėsos į dieną). Be to, dar 450 gr. daržovių: kopūstų, burokų ir bulvių, 15 gr. cukraus ir 30 gr. kruopų. Tai pusantro karto mažiau kiek žmogui, ir nesunkiai dirbančiam, reikalinga. Tarp kitko, krautuvėlė gali būti, bet gali ir nebūti. Ji gali būti uždrausta — pagal taisykles ir pagal instrukcijas.
Būtų dar gerai, jei ir tas maisto kiekis tikrai patektų į katilą. Nekalbant jau apie vagystes (o, vagia visi, kas tik gali), į lagerį patenka tik paskutinės rūšies maistas.
Už maistą lagerio administracija išskaito iš kalinio uždarbio 13-14 rublių. “Štai, laisvėje”, rašo A. Marčenko (“Mano parodymai”, 203 psl.), “aš einu į valgyklą, kur galima pigiai pavalgyti. Kopūsų sriuba kaštuoja 23 kapeikas, antrasis patiekalas, jei be mėsos, 25-27 kapeikas, kompotas 7 kapeikas. Už pietus išleidžiu 60 kapeikų per dieną. Tiek pat, maždaug — už gerus pusryčius ir vakarienę. Tuo būdu, už valgį sumoku apie 50 rublių per mėnesį, ir negalima pasakyti, kad valgyčiau gerai. O, kalinys lageryje kaštuoja sovietų valdžiai tik 13 rublių! Kiekvienas gali suprasti koks čia maitinimas. O, karceris su sumažinta maisto norma — tik 1300 kalorijų, trečdalis to, ko žmogus yra reikalingas: 400 ar 450 gr. duonos, visiškai skysta sriuba, vieną kartą per dieną 80 gr., o dažnai ir mažiau, žuvies. Ir privalai dirbti, o, jei negali, arba atsisakai — teismas ir dažnai mirties bausmė laukia.”
Toks yra šiandien griežtasis režimas. Tai režimas skirtas politiniams kaliniams, nes kriminalistai, kaip sakyta, gauna griežto režimo tik už pakartotinius prasižengimus, bet ir tai ne visam laikui: palaikys griežtame režime kurį laiką ir vėl perkels į normalų lagerį. Kriminalistams griežtasis režimas tai didžiausia bausmės forma, o politiniams — lengviausia, nuo jos tik prasideda bausmės atlikimas, lengvesnės bausmės formos teismas jiems nepriteisia. Politiniai kaliniai iš griežto režimo lagerio gali patekti tik į specą, arba kalėjimą, arba — į aną pasaulį. Spece ir kalėjime dar blogiau, o kaip yra aname pasaulyje — nežinia. Kalbėdami apie kalinių lageriuose mirtį, iki šiol kalbėjome vien apie “normalų” mirties būdą, būdą, kuris kartojasi iš dienos į dieną visuose Sovietų Sąjungos lageriuose. Tai mirtis, taip sakant, visasąjunginio mastelio. Tačiau, neretai kaliniai žudomi ir individualine tvarka. B. Širiajaves (“Neužgestantis žiburys”, 31-35 psl.): “Solovkai... Priėmimas prasideda. Prie atvykusio “papildymo” prieina viršininkas, geriau sakant, salos valdovas, draugas Nogtev. Šis žmogus, pirmą mūsų saloje buvimo laiką, vaidino ypatingą vaidmenį kiekvieno iš mūsų gyvenime, Nuo jo, teisingiau sakant, nuo jo girtos fantazijos nukrypimų, priklausė, ne tik kiekvienas mūsų žingsnis, bet ir kiekvieno mūsų gyvybė. Bet tada, pirmose atvykus dienose, mes to dar nežinojome. Kaip jis, taip ir jo padėjėjas Vaskov, mums buvo tik čekistai. .. “Štai, jums reikia žinoti”, pradėjo jis savo pasveikinimo žodį, “kad čia valdžia ne sovietiška (tyla, eilėse nusistebėjimas) — bet solovietiška. Taigi. Apie visus įstatymus reikia dabar užmiršti. Pas mus — savi įstatymai.” Toliau jis duoda tų įstatymų paaiškinimus išsireiškimais, tiesa, nelabai suprantamais, tačiau labai ir labai necenzūriškais, kurie mums, žinoma, nieko gero nežadėjo ... Priėmimas baigtas. Nogtevas eina į uosto galą ir pranyksta sargybinio būdelės duryse. Prieš mus stovi administracijos dalies vadas Vaskovas, žmogus - gorila, be kaktos ir kaklo, su dideliu, senai neskustu, smakru ir kabančia lūpa. Rankose Vaskovas laiko sąrašą, pagal kurį jis iššaukia suimtuosius ir daro sau kokius tai atžymėjimus. Pirmiausiai iššaukiami dvasiškiai. Jie praeina pro Vaškovą, toliau — pro žiūrintį iš būdelės langelio Nogtevą. Dvasiškių “iškilmės maršas”, matomai, sudaro jam didelį malonumą .. . Dvasiškių maršas užbaigtas. Prasideda kaerų (kontr-revoliucio-nierių) eilė:
— Daller!
Buvęs generalinio štabo pulkininkas Dalleris užsimeta savo maišą ant pečių ir ramių žingsniu eina Nogtevo būdelės link. Jis daeina beveik iki langelio, bet, staiga, suklumpa ir krinta žemėn. Maišas nusirito į vieną pusę, jo kailinė kepurė — į kitą. Šūvio mes iš karto negirdėjome. Visą įvykį supratome tik pamatę Nogtevo rankose karabiną. Du stovėjusieji už būdelės kriminalistai, matomai iš anksto ten pastatyti, nuvilko lavoną į šoną, už būdelės ... Patikrinimas tęsiasi... sekantis.”
Skaityti daugiau: LIETUVIAI SOVIETŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOSE
L. Virbickas
Naktis tamsi. Vidunaktyj nejauku
Stovėt sargyboje prie apleistos pilies.
Kiek neramu sargyboj tokiu laiku
Kada prisimena legendos praeities.
Vaikštau, dairaus, sustoju ar klausausi
Įsmeigęs tamsumon ir klausą ir akis;
Vien šlamesys pasiekęs klusią ausį
Vaizduotėj sukelia jau neramias mintis.
Skraidau mintim pošalį padavimų,
Po jos milžinkapius, sugriuvusias pilis,
Bočių žemes — išgrobstytas kaimynų
Kur dar tebeplaka lietuviška širdis.
Vaikštau takais kuriais čia vaikštinėjo
Karaliai, karžygiai, valdovai tos pilies.
Jie čia darbais ir žygiais išgarsėjo,
Čia kaupės išmintis per amžius praeities.
Skaityti daugiau: SARGYBOJE
Spalio 2— Angelų Sargų Dieną minint
KALPAS UOGINIUS
Prieš daugelį metų, nepriklausomoje Lietuvoje, Žemaitijos padangėje, N miestelyje pažinau Žemaičių šeimą, kurios pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo “Smulkių prekių” krautuvė, kuri šiokiadieniais veikė nuo 7 iki 19 valandos, šventadieniais — kitomis valandomis. Tačiau, jei kam ko nors staiga prireikdavo — visada būdavo įeinama. Pats šeimos galva, Žemaitis, buvo buvęs Amerikoje, šnekus, skaitė “Lietuvos Žinias’” ir Ūkininko Patarėją” ir mėgo “papolitikuoti”. Jo žmona buvo gera šeimininkė, šeimą ir namus užlaikė švariai ir tvarkingai, mėgo darbuotis darže ir sode. Prie namelių turėjo darželį gražių lietuviškų gėlių, kurios skleidė malonų kvapą ir puošė sodybėlę. Be to, Žemaitienė mėgo ir mokėjo virti įvairias uogienes, marinuoti ir vekuoti grybus, vaisius, daržoves ir kepti įvairius pyragus, tortus, kuriems gaminti priimdavo užsakymus ir iš apylinkės gaspadinių, nes buvo žinoma, kaipo turinti tiems darbams “talentą”. Abu su vyru nuolat trūsdami ir būdami taupūs, gyveno sočiai ir turėjo šiek tiek susitaupę. Daili ir graži jų dukrelė Teklė, buvo ištekėjusi ir gyveno kitur. Dukteriai nutolus, Žemaitienė visą motinišką meilę sutelkė į vienintelio sūnaus Uosio asmenį, kurį globojo kaip savo akies lėlytę.
Skaityti daugiau: IŠ NUOVADOS VIRŠININKO UŽRAŠŲ
B. B.
Amerikos Karo akademijos profesorius dr. gen. J. G. Pickett, studijoje kovos dalinių parengimo klausimu, yra panaudojęs Bismarko išsireiškimą: “Nereikia daug pastangų mokytis iš savo paties patyrimų ir ne kiekvienas sugeba kitų patyrimus panaudoti savo problemom spręsti.’’ Gen. Pickett žvelgia į Amerikos karinius šio šimtmečio įvykius ir kokiame parengties stovyje, reikalui ištikus, krašto gynyba buvo.
Kai 1901 m. kilo karas tarp amerikiečių ir filipiniečių, tai tik dešimties savaičių bėgyje, iš kurių keturios truko nuo Amerikos krantų laivais pasiekti salas, amerikiečių daliniai pradėjo karo veiksmus. Anuo metu, tai buvo nepaprastai greitai, nes amerikiečiai neturėjo tokios rūšies veiksmams kariuomenės. Kilus karui, buvo parinkta keletas karininkų, kurie nuvyko į Kolorado kasyklas, miškus, ganyklas ir suorganizavo savanoriais miškakirčius, piemenis, kasyklų darbininkus, stovyklų virėjus — vyrus, kurie gyveno gamtos sąlygose, sunkiai dirbo, mažų gyvenimo reikalavimų, tačiau, mėgo šaudyti, medžioti ir ieškoti naujų išgyvenimų. Ši, nors ir nedidelė, vyrų rinktinė (ano meto didelio pulko) pakėlė sunkią kelionę vandenyne ir gerai kovėsi Filipinų salose. Anuo metu 80% amerikiečių gyveno kaimuose ir tik 20% miestuose.
1941 m. gruodžio 11 d., kai Hitleris paskelbė Amerikai karą, jau pusė gyventojų gyveno miestuose, ir nežiūrint, kad didžiuma jaunimo daugiau domėjos T Fordo modeliu ir radiu, vistiek pakankamai didelė jų dauguma mokėjo medžioti ir stovyklauti miškuose. Vokiečių gen. štabas nedavertino ano meto Amerikos jaunimo ir jo karinio pajėgumo: pirmiausiai, nebuvo įvertintas amerikiečių karininkų atsarginio kadro paruošimas, kuris intensyviai vyko nuo 1919 m. Šis vadų parengimas vyko tokia prasme, kad karininkai vykdami į pakartojimus avansavo, be to buvo parengiami tiek, kad reikalui ištikus, atėję tarnybon, tuojau pat galėjo skirtą dalinį administruoti, apmokyti ir jam vadovauti. Tikiuosiu, skaitytojas atkreips dėmesį į šį amerikiečių patyrimą, nes dar esame liudininkai jų karinių jėgų veiksmų Europoje ir Tolimuose Rytuose; be to, galime palyginti su mūsų 1918-19 metų karinių jėgų organizavimosi laikotarpiu, kai trūko vadų, nekalbant apie jų patyrimą. Savaime kyla klausimas, kokioje karinio pasirengimo padėtyje esame dabar, nepriklausomybės atgavimo išvakarėse? Tauta dar tebegyva yra savoje žemėje, tačiau, iš kur ji paims vadus paruoštus šio meto sąlygoms, nepriklausomybės atstatymo veiksmams iškilus?
Skaityti daugiau: Kovotojo parengimas ir laiko dvasia
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.
Lietuvos Šaulių Sąjunga tremtyje
K. MILKOVAITIS
Po II Pasaulinio karo atkūrus Lietuvos Saulių Sąjungą laisvajame pasaulyje, ji atkūrėjų buvo pavadinta “Lietuvos Šaulių Sąjunga Tremtyje”. Atsiradus, betgi, nuomonių, kad žodį “Tremtyje” reikėtų pakeisti žodžiu “Išeivijoje”, atseit, pavadinti “Lietuvos Šaulių Sąjunga Išeivijoje”, šis klausimas buvo svarstytas CV-bos posėdyje, įvykusiame 1970 m. rugsėjo mėn. 5 d., Dainavoje.
Kadangi žodžio “Išeivijoje” šalininkai konkretaus pasiūlymo savo nuomonei sutvirtinti nepatiekė, tai, plačiau argumentuodamas, aš siūliau žodį “Tremtyje” palikti. Šis siūlymas be prieštaravimų buvo priimtas.
Atsiranda, betgi, dar ir dabar nuomonių, jog, esą, žodis “Tremtyje” dabar jau nebetinka ir jį reikėtų pakeisti kokiu kitu, daugiau priimtinu žodžiu.
Tikriausiai, nebūtų jokio nuomonių skirtumo, jei mūsų organizacija ir čia (Amerikoje ir Kanadoje) vadintųsi vardu: Lietuvos Šaulių Sąjunga. Bet kadangi jos atkūrėjai rado reikalo pridėti žodį “Tremtyje”, tai reikia manyti, kad jie tai darė su tikslu. Ir, pagalvojus, tas tikslas pasidaro aiškus ir remtinas. To tikslo pagrindinės mintys, kuriomis aname CV-bos posėdyje savo siūlymą rėmiau, yra šios:
Kas yra “Išeivija” ir kas yra “Tremtis”?
Pėteraičio ir Skardžiaus-Barzduko-Laurinaičio žodynai išeivį, taip pat, vadina emigrantu. Amerikietiškasis “Webster’s Dictionary”, paminčiui išvertus, emigrantu vadina asmenį, kuris laisvu noru apleidžia savo kraštą, tikslu įsikurti kitame. Vokiečiai vadina: “Auswanderer”. Naujasis kraštas tad tampa išeivio-emigranto laisvai pasirinkta tėvynė. Išeivis neturi intencijos kada nors grįžti į savo gimtąjį kraštą.
Iš to žodis “Išeivija”.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
JAUNŲJŲ ŠAULIŲ PAREIGOS JAUNIMO METAIS
Vis daugiau ir daugiau jaunuolių stoja į šaulių s-gą. Auga atskirų kuopų Jaunimo sekcijos. Vyresnieji šauliai džiaugsmingai juos priima į savo eiles. Sveikintinos Centro v-bos ir kuopų vadovų pastangos įtraukti jaunimą į pozityvų darbą ir paruošti busimuosius kuopų bei s-gos vadovus, nes visi labai gerai žinom, kad be prieauglio organizacijos merdi ir miršta.
Jūs, jaunosios šaulės ir šauliai, gyvenate laisvame krašte, kur įstatymai garantuoja kiekvienam kalbos, spaudos ir kitokias laisves. Galite kalbėti, rašyti ir Dievą garbinti sava lietuvių kalba. Galite veikti savose organizacijose. Jums labai sunku įsivaizduoti gyvenimą už geležinės uždangos, kur žmonės neturi pagrindinių žmogaus laisvių.
Turėdami laisvą apsisprendimo teisę, privalote būti sąmoningi lietuviai, Lietuvos ir lietuvių tautos teisių gynėjai, josios advokatai. Privalote kiekviena proga priminti pasaulio valdovams ir žmonėms, kaip buvo pavergta kultūringa ir sena lietuvių tauta, kaip žiauriai ji naikinama, kad ten žmonės neturi pagrindinių žmonių teisių.
Būdami šauliai, vykdydami gyvenime s-gos obalsį “Visa Nepriklausomai Lietuvai”, vadovaukit kovai dėl Lietuvos laisvės. Esame negausūs skaičiumi, bet tvirti dvasia. Juk ir 1918 metai, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, lietuviai buvo išsiblaškę įvairiuose kraštuose, o tačiau Taryba ryžosi ir paskelbė Nepriklausomybės Aktą, o negausūs savanorių ir šaulių būriai jį apgynė.
Skaisčiu pavyzdžiu tešviečia jums okupuotos Lietuvos jaunimas. Po 32-jų vergovės metų, gimę ir užaugę komunistinėje santvarkoje, jie davė gražiausius tėvynės meilės, didvyriškumo ir pareigingumo pavyzdžius. Romo Kalantos susideginimas, jaunimo sukilimas Kaune ir nežinomo jaunuolio (Stonio?) susideginimas Varėnoje parodo, kad tai ne paskiri impulsyvūs įvykiai, bet organizuotas ir apgalvotas bandymas atkreipti laisvojo pasaulio dėmesį į prie kryžiaus kalamą Lietuvą, į žudomą tautą. Žinios apie tuos įvykius išmargino pasaulinės spaudos puslapius, nuskambėjo radijo bangomis ir priminė pasauliui, kad nors didžiųjų valstybių nurašyta ir pamiršta, Lietuva tebėra gyva ir tai lengvai nesileidžia palaidojama.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Dr. Just. Dėdinas, nugarkaulio ligų specialistas, dirbęs Hines veteranų ligoninėje, už įvairius naujus metodus ir pažangą gydyme, amerikos medikų organizacijos buvo apdovanotas “Continuing Medical Educational Award”.
— Plk. Mikas Kalmantas yra apgyvendintas Lexington House, slaugymo namuose, 100 So. Bellaire, Bourbonnais, Ill., 60914. Klaipėdos krašte sukilime, jis vadovavo karinėm operacijom. Aplankykime mūsų ligonius ir atsiskyrusius.
— Pfc. Arnoldas Kiaupa, kilęs iš Čikagos pietvakarių apylinkės, dalyvauja kariniuose pratimuose su 172 pėst. brigada, Aliaskoje.
— J. L. Peto, Dariaus ir Girėno Posto narys, bal. 24 d. staiga, mirė.
— Pvt. Philipas Simonėlis, iš Marquette Parko, baigė 10 savaičių kariuomenės medikų kursus.
— Kpt. Cezaris Kazakevičius, sulaukęs 85 m. amžiaus, mirė. Paskutiniu metu gyveno Denveryje.
— Kpt. Audris Endrijonas, geg. 12 d. užbaigė Texas valstybinį universitetą, gaudamas politinių mokslų diplomą. Kadangi ilgą laiką buvęs JAV kariuomenėj, gavo paskyrimą į Milwaukee, Wis., naujokų ėmimo ir paruošimo pareigoms.
— Kęstutis Paulauskas, baigė Illinois un-tą, gaudamas BA laipsnį. Jis ilgus metus tarnavo JAV kariuomenėj, yra Vietnamo karo veteranas, apdovanotas keliais atsižymėjimo ženklais.
— Vyr. kar. Algirdas Tamošaitis iš Marquette Parko, Čikagoje, paskirtas pakrančių sargybos tarnybai į Guamo bazę, Ramiajame vandenyne. Jis ten dirbs prie didžiųjų bombonešių.
Alfonsas Pocius, studijuodamas Illinois Urbanos u-te, baigė ROTC kursą, buvo pakeltas į Antr. leitenanto laipsnį ir priimtas į kariuomenę.
Steponas Mangis, Karo laivyno leitenantas, ilgą laiką tarnavo okeanografijos laive “Discoverer”, Aliaskos pakrantėse. Tarnybą baigė ir apsigyveno Boulder, Colorado, ten vedė A. Jugėlaitę.
S. sgt. Kazimieras Norvilas iš Marquette Parko, yra paskirtas į taktinę aviacijos komandą, Bergstrom. Paskutiniu metu buvo Tailande, aviacijoje instruktorium.
Plk. dr. J. Manelis išlaikė širdies ir plaučių chirurgijos egzaminus ir gavo diplomą. V Vienus metus išbuvęs Vietname, gavo paskyrimą Philadelphijos kariuomenės ligoninės širdies ir plaučių chirurgijos skyriaus viršininku.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
TANKAS — RUSŲ PAGRINDINIS GINKLAS
Amerikiečiai išsikapstę iš Vietnamo džiunglių atsiras prieš iki šiol dar neturėto pajėgumo priešą — ginkluotą šarvuotais helikopteriais, artilerijos, tankų ir pėstininkų šarvuotomis dalimis, taktiniais branduolinės energijos ginklais, bendrai, gerai mechaniniam karui parengtą pėstininkų armiją. Amerikiečių įgyti patyrimai ir ginklavimas Vietname, šiuo atveju gal bus visai netinkami dėl skirtingo sekančio karo pobūdžio. Istorija moko, kad progreso nepaisymas yra pražūtingas. Pavyzdžiui, I Pas. kare prie Somme tankai perlipo apkasus ir kulkosvaidžių užtveriamosios ugnies laukus; II Pas. kare, tas pats tankas, prie Volgos ir Dono krantų, jau buvo visai kitoks, veikė kitokiu taktiniu principu. Dviejų karų laikotarpyje, dvi Eurazijos žemyne vyraujančios jėgos, su tuo pačiu ginklu pasielgė diametraliai priešingai: vokiečiai tankus gerino, pritaikydami technologijos pažangą, išvystė naują kautynių sistemą, kai priešinga pusė tik žiūrėjo, kaip jų priešas ruošėsi. Prasidėjus II Pas. karui, rusai turėjo keturis kartus daugiau tankų negu vokiečiai, tačiau pirmųjų šešių mėnesių laikotarpyje neteko apie 17,000 tankų (plk. D. K. Malone, The Soviet Army). Po I Pas. karo, rusų armija palikusi apkasus, vėlėsi pilietiniam revoliucijos kare iki 1921 m. Vokiečiai, po pralaimėjimo, žūt-būt stengėsi išsilaikyti suspaustam mažame plote ir ieškojo kelių erdvėn. “Mein Kampf” nutiesė kelius II Pas. karan, kad vokiečių tauta galėtų įeiti didžiųjų valstybių tarpan. Sunkiosios lauko artilerijos uždavinius perleidžia jau smingantiems lėktuvams “Stuka”, kurie tampriai bendradarbiavo su naujosios taktikos žaibiniais tankų vorų smaigaliais, lydimais motorizuotų pėstininkų.
Vokiečiai, pasigaminę naujus tankų modelius, intensyviai vykdė jungtinius taktinius pratimus, naujo ginklo veikimą derino su turimomis priemonėmis, naujų reikalavimų šviesoje. Rusai, dar 1920 m. nusipirkę iš prancūzų tanką su visais detalių brėžiniais, neįstengė pradėti nei bandyti pasigaminti savą tanką iki 1925 m. Tik 1935 metais išleidę pirmuosius T-34 tankus iš Charkovo dirbtuvių, kaip bandymą, atliko beveik 2000 kilometrų žygį — Charkovas, Maskva, Kievas ir atgal — Charkovas. Po šio žygio, gal būtų ir pasibaigęs rusų šarvuotų dalinių organizavimas jei ne vokiečių staigus ir įtemptas gink-lavimasis. (1922 m. rusų-vokiečių Rappallo sutartimi, vokiečiai turėjo pastatyti rusams chemijos fabrikus su cheminių ginklų mokykla, aviacijos mokyklą su dirbtuvėm ir Kazanėje — tankų tarnybos parengimo centrą. Kruppo ir Junkerio gamybos traktoriai-vilkikai su aviacijos dirbtuvėmis, įsijungė į rusų karinės pramonės atstatymą. Vokiečiai tikėjosi Rusijoje pasigaminti sau ginklų, gi, rusai manė, vokiečių padedami, galėsią išvystyti savą karo pramonę ir apsiginkluoti.) 1932 metais rusai turėjo 3,300 tankų ir 2,500 kovos lėktuvų. Maršalas Tuchačevskis, pramatydamas tankų, kaip savistovaus ginklo pavartojimą, įsteigė mechanizuotų dalinių mokyklą ir organizavo motorizuotas brigadas.
Skaityti daugiau: Karinės Žinios
DAUGIAU GERBKIME KŪRĖJUS SAVANORIUS
“Kario” š /m. Nr. 5 buvo tilpęs Balzeko Lietuvių Kultūros muzėjaus kuratoriaus pranešimas “75” apie muzėjaus ruošiamą ir birželio* 17 d. Jaunimo Centre Čikagoje turėjusįjį vykti, viešą ir iškilmingą pagerbimą Lietuvai nusipelnusių veikėjų-žadintojų ir jos kultūros ugdytojų, sulaukusių garbingo 75 metų amžiaus. Esą pribrendęs reikalas pabrėžti šitokiems asmenims nuoširdaus įvertinimo bei dėkingumo jausmus ir apdovanoti juos diplomais (kieno duotais nepasakyta). Sumanymas, be abejonės, labai gražus, ir be rimtos pretenzijos paneigti tiesą, jog lietuviai pagerbia savus veikėjus tik jiems mirus, nors ne visai aiškus vietinio parapijinio, ar platesnio pobūdžio tas pagerbimas.
Akyvaizdoje šitokio gražaus sumanymo nenoromis atslenka mintis, kad visų mūsų bendrai, vienok primirštamas kitas svarbus reikalas, priderąs atminimo ir visuotino, atseit, visur ir visose mūsų kolonijose, pagerbimo kitos kategorijos mūsų patriotų, be kurių pasiryžimo ir kraujo aukos vargu ar būtų kėlusi Nepriklausoma Lietuva su joje suklestėjusia kultūra ir visokia kita pažanga — tai Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių. Tik dėka savanorių karštos meilės tėvynei, jų kieto ryžto ir aukojimosi, klastingieji mūsų priešai, nors ir skaitlingi, buvo suvaldyti — sulaikyti ir buvo atkurta sava valstybė, laisva nuo ją virš šimtmečio varžusių-slėgusių svetimų pančių, o krašte buvo įvesta sava tvarka ir sudarytos ramios sąlygos įvairiai veiklai, taigi ir kultūrinei, kurios vaisiais tesinaudojajne. ir šiandien. Nebuvo perdaug kūrėjų-savanorių pulkų anuo metu ir ne jie vieni sutramdė priešus; bet tie vyrai buvo rinktiniai pirmūnai, kupini pasišventimo ir stiprūs dvasia, — jie narsiai kaudamiesi su priešu leido organizuoti daugiau Lietuvos kariuomenės, įgyti daugiau ir geresnių ginklų. Jeigu ne kurėjų-savanorių drąsūs pulkai, Lietuvos žemę galėjo užplūsti kiti pavergėjai.
Skaityti daugiau: Kronika
